DEKRETAS DĖL RYTŲ KATALIKŲ BAŽNYČIŲ ORIENTALIUM ECCLESIARUM

1964 lapkričio 21


T U R I N Y S

Pratarmė [1]
Dalinės Bažnyčios arba apeigos [2–4]
Rytų Bažnyčių dvasinio paveldo saugojimas [5–6]
Rytų patriarchai [7–11]
Sakramentų teikimas [12–18]
Dievo kultas [19–23]
Santykiai su broliais iš atsiskyrusiųjų Bažnyčių [24–29]
Pabaiga [30]


Pratarmė

1. Rytų Bažnyčių institucijas, liturgines apeigas, bažnytines tradicijas ir krikščioniškąjį gyvenimo būdą Katalikų Bažnyčia labai vertina. Juk tose garbingu senumu garsiose Bažnyčiose šviečia iš apaštalų gauta ir Tėvų perduota Tradicija1, kuri yra Dievo apreikšto ir nedalaus visuotinės Bažnyčios paveldo dalis. Todėl, rūpindamasis tomis Rytų Bažnyčiomis, kurios yra gyvos Tradicijos liudytojos, ir trokšdamas, kad jos klestėtų bei su nauju apaštališku ryžtu vykdytų joms pavestą uždavinį, šis Šventasis Visuotinis Susirinkimas, be to, kas susiję su Bažnyčios visuma, kai ką nusprendė nustatyti joms, visa kita palikdamas spręsti Rytų sinodams ir Apaštalų Sostui.

Dalinės Bažnyčios arba apeigos

2. Šventąją ir katalikiškąją Bažnyčią, kuri yra mistinis Kristaus Kūnas, sudaro tikintieji, Šventojoje Dvasioje organiškai vienijami to paties tikėjimo, tų pačių sakramentų, tos pačios vadovybės, įaugę hierarchijos jungiamose įvairiose grupėse sudarydami dalines Bažnyčias arba apeigas. Visas jas sieja toks nuostabus bendrystės ryšys, kad ta įvairovė Bažnyčione ne tik nekenkia jos vienybei, bet net labiau ją išryškina. Mat Katalikų Bažnyčia nori, kad visos dalinės Bažnyčios arba apeigos išlaikytų sveikas ir nepažeistas tradicijas, taip pat nori savo gyvenimo būdą pritaikyti įvairiems laiko bei vietos reikalavimams2.

3. Tos dalinės Rytų bei Vakarų Bažnyčios iš dalies viena nuo kitos skiriasi savo apeigomis, tai yra liturgija, bažnytine drausme ir dvasiniu paveldu, tačiau visos jos lygiai patikėtos Romos popiežiaus pastoracinei valdžiai, kuris kaip Petro įpėdinis dieviškąja teise paveldi pirmenybę visoje Bažnyčioje. Tad visos jos lygiavertės, nė viena už kitas ne aukštesnė savo apeigomis ir turi vienodas teises bei pareigas, Romos popiežiaus vadovaujamos, skelbti Evangeliją visam pasauliui (plg. Mk 16, 15).

4. Tad tebūnie rūpinamasi, kad visos šios dalinės Bažnyčios visur būtų saugios ir galėtų plėtotis, o tuo tikslu, kur tikinčiųjų dvasinė gerovė reikalauja, tebūnie steigiamos parapijos ir sava hierarchija. Toje pačioje teritorijoje turinčios jurisdikciją skirtingų dalinių Bažnyčių hierarchijos tesirūpina veiklos vieningumu, reguliariai rinkdamosi į pasitarimus, ir, sujungusios jėgas, teprisideda prie bendrų darbų, kad būtų įstangiau keliama religinė gerovė ir veiksmingiau palaikoma dvasininkų drausmė3. Visi dvasininkai ir besirengiantieji šventimams tebūnie gerai supažindinami su skirtingomis apeigomis, ypač su praktinėmis nuostatomis apeigų tarpusavio santykiams tvarkyti. Taip pat ir pasauliečiams per katechetinį mokymą tos apeigos ir nuostatos paaiškinamos. Galiausiai kiekvienas katalikas ir kiekvienas pakrikštytas bet kurios nekatalikų Bažnyčios ar bendruomenės narys, įsijungęs į katalikiškos bendrydtės pilnatvę, visur teišlaiko savo apeigas, teatlieka jas ir, kiek galėdamas, tesilaiko jų4. Ypatingais atvejais asmenys, bendruomenės arba regionai turi teisę kreiptis į Šventąjį Sostą, o šis, kaip vyriausiasis tarpbažnytinių santykių tvarkytojas, vadovaudamasis ekumenine dvasia, pasirūpins tais reikalais pats arba per kitą vadovybę, išleisdamas atitinkamus nuostatas, dekretus ar reskriptus.

Rytų Bažnyčių dvasinio paveldo saugojimas

5. Istorija, tradicijos ir daugelis bažnytinių institucijų aiškiai liudija, kiek daug Rytų Bažnyčios nusipelniusios visuotinei Bažnyčiai5. Todėl jų dvasinį ir bažnytinį paveldą Šventasis Sinodas ne tik deramai vertina ir pagrįstai aukština, bet ir nedvejodamas laiko visuotinės Kristaus Bažnyčios paveldu. Todėl jis iškilmingai pareiškia, jog tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios turi teisę ir pareigą būti valdomos pagal savo drausmės nuostatas, ypatingai brangintinas dėl jų garbingo senumo, geriau atitinkančias toms Bažnyčioms priklausančių tikinčiųjų papročius ir, atrodo, labiau pritaikytas rūpintis sielų gerove.

6. Visi Rytuose težino ir tebūna tikri visuomet galį ir turį laikytis savo teisėtų liturginių apeigų bei drausmės, ir pakeitimų čia nederėtų daryti, nebent dėl tikros ir organiškos jų raidos. Viso to Rytuose jie turi laikytis su didžiausia ištikimybe; jie privalo vis geriau šiuos dalykus pažinti ir tobuliau vykdyti, o jei dėl laiko ar asmeninių aplinkybių yra nederamai nuo jų nutolę, tesistengia grįžti į protėvių tradicijas. Tie, kurie dėl einamų pareigų arba apaštalavimo tarnybos palaiko dažnus ryšius su Rytų Bažnyčiomis ar su jų tikinčiaisiais, tegul gerai pažįsta ir išmoksta gerbti Rytų apeigas, drausmę, mokymą, istoriją bei savitumą juo labiau, juo svarbesnės einamos pareigos6. Rytuose arba tarp Rytų tikinčiųjų besidarbuojantiems lotyniškųjų apeigų vienuolių institutams ir draugijoms dėl veiksmingesnio apaštalavimo labai patartina, jei tik įmanoma, steigti Rytų apeigų namus ir net provincijas7.

Rytų patriarchai

7. Nuo seniausių laikų Bažnyčioje gyvuoja patriarchų institucija, pripažinra jau pirmųjų visuotinių Susirinkimų8.

Rytų patriarchu vadinamas vyskupas, pagal teisės nuostatas turintis jurisdikciją visiems savo teritorijos ar apeigų vyskupams, įskaitant metropolitus, dvasininkams ir tikintiesiems, išskyrus Romos popiežiaus pirmenybę9.

Bet kurių apeigų hierarchas, einantis pareigas už patriarcho teritorijos ribų, pagal teisės nuostatas lieka susijęs su savo apeigų patriarchato hierarchija.

8. Nors vieni Rytų Bažnyčių patriarchai laiko požiūriu atsirado vėliau už kitus, jie visi yra lygūs patriarchiškuoju kilnumu, tik tarp jų laikomasi teisėtai nustatytos garbės pirmenybės10.

9. Pagal labai seną Bažnyčios tradiciją Rytų Bažnyčių patriarchams priklauso ypatinga pagarba, nes kiekvienas jų vadovauja savo patriarchatui kaip tėvas ir galva.

Todėl šis Šventasis Sinodas nutaria, jog jų teisės ir privilegijos turi būti atstatytos, laikantis senųjų kiekvienos Bažnyčios tradicijų ir visuotinių Susirinkimų dekretų11.

Čia turimos omenyje tos teisės ir privilegijos, kurios galiojo Rytų ir Vakarų vienybės laikais, nors jas reikia šiek tiek pritaikyti dabarties sąlygoms.

Patriarchai su savo sinodais yra auštesnioji instancija bet kuriems patriarchato reikalams, neišskiriant nė teisės steigti naujas eparchijas ir skirti savo apeigų vyskupus patriarcho teritorijoje, nepažeidžiant Romos Vyriausiojo Kunigo teisės įsikišti konkrečiais atvejais.

10. Kas pasakyta apie patriarchus, pagal teisės nuostatus galioja ir didiesiems arkivyskupams, vadovaujantiems visai dalinei kurių nors apeigų Bažnyčiai12.

11. Kadangi patriarchų institucija Rytų Bažnyčiose yra tradicinė valdymo forma, Šventasis Visuotinis Sinodas pageidauja, kad reikalui esant būtų steigiami nauji patriarchatai, o jų kūrimas paliekamas visuotiniam Sinodui arba Romos Vyriausiajam Kunigui13.

Sakramentų teikimas

12. Šventasis Visuotinis Sinodas patvirtina ir pripažįsta Rytų Bažnyčiose gyvuojančią senovinę sakramentų drausmę bei jų šventimo ir teikimo praktiką. Jis taip pat pageidauja, kad jos, reikalui esant, būtų atkurtos.

13. Tebūnie visiškai atkurta nuo seniausių laikų Rytuose gyvuojanti Šv. Patepimo [S. Chrismatis] tarnautojo institucija. Todėl šį sakramentą gali teikti kunigai, vartodami patriarcho arba vyskupo palaimintą krizmą14.

14. Visi Rytų kunigai gali teikti šį sakramentą drauge su krikštu arba atskirai visiems bet kokių apeigų, įskaitant Romos apeigas, tikintiesiems, laikydamiesi bendrosios ir dalinės teisės nustatytų leistinumo taisyklių15. Lotyniškųjų apeigų kunigai, remdamiesi įgaliojimu teikti šį sakramentą, gali teisėtai jį teikti ir Rytų Bažnyčių tikintiesiems, neturėdami išankstinio nusistatymo jų apeigų atžvilgiu ir laikydamiesi bendrosios ir dalinės teisės nustatytų leistinumo taisyklių 16.

15. Tikintieji įpareigoti sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškojoje liturgijoje arba, kaip reikalauja jų apeigų taisyklės bei papročiai, dieviškosios Rytmetinės [divinarum laudum] šventime17. Kad tikintieji tą pareigą galėtų lengviau atlikti, laikas šiam įsakymui įvykdyti nustatomas nuo išvakarių Vakarinės [vesperis vigiliae] iki sekmadienio arba šventadienio pabaigos18. Tikintieji karštai raginami tomis dienomis arba ir dažniau, netgi kasdien, priimti šventąją Eucharistiją19.

16. Kadangi tame pačiame Rytų regione arba teritorijoje įvairioms dalinėms Bažnyčioms priklausantys tikintieji paprastai yra susimaišę, bet kurių apeigų kunigams teisėtai ir be apribojimų jų gantytojų suteiktas įgaliojimas klausyti išpažinčių išplečiamas visai suteikusiojo teritorijai ir visiems tos teritorijos vietovėms bei visų apeigų asmenims toje teritorijoje, nebent vietos hierarchas būtų pabrėžtinai jį atmetęs jo apeigų vietovėse20.

17. Idant Rytų Bažnyčiose būtų atgaivinta senovinė šventimų sakramento tvarka, šis Šventasis Sinodas pageidauja, kad nuolatinio diakonato institucija būtų atkurta ten, kuri šis paprotys nunykęs21. O dėl subdiakonato ir žemesniųjų šventimų bei dėl jų teisių ir pareigų tenuspręs kiekvienos dalinės Bažnyčios įstatymų leidžiamoji valdžia22.

18. Norėdamas išvengti negaliojančių santuokų, Rytų katalikams tuokiantis su pakrikštytais Rytų nekatalikais ir rūpindamasis santuokos tvirtumu, šventumu bei šeimos santaika, Šventasis Sinodas nustato, jog kanoninė santuokos šventimo forma privaloma tik dėl jos leistinumo [ad liceitatem]; galiojimui [ad validatem] pakanka įšventintojo tarnautojo dalyvavimo, laikantis kitų teisės reikalavimų23.

Dievo kultas

19. Įvesti, perkelti ar panaikinti visoms Rytų Bažnyčioms bendras šventes gali tik visuotinis Sinodas arba Apaštalų Sostas. Atskiroms dalinėms Bažnyčioms šventes įvesti, perkelti arba panaikinti, be Apaštalų Sosto, gali patriarchatų arba arkivyskupijų sinodai, tačiau šiuo atveju turi būti atsižvelgta į visą kraštą ir į kitas dalines Bažnyčias24.

20. Kol nėra pasiekta trokštamo visų krikščionių susitarimo švęsti Velykas tą pačią dieną, toje pačioje srityje arba toje pačioje šalyje gyvenančių krikščionių vienybei palaikyti patriarchams arba vietos aukščiausiajai bažnytinei vadovybei tuo tarpu pavedama, vienbalsiai susitarus ir atsiklausus suinteresuotųjų, Velykų šventimui parinkti tą patį sekmadienį25.

21. Už savo apeigų regiono arba teritorijos ribų esantys pavieniai tikintieji liturginių metų laikų gali laikytis visiškai prisiderindami prie gyvenamosios vietos tvarkos. Šeimose, kurių nariai priklauso skirtingoms apeigoms, šioje srityje galima laikytis kurių nors vienų apeigų nuostatų26.

22. Nuo seno labai gerbiamą visose Rytų Bažnyčiose dieviškąją Rytmetinę [Laudes Divinas] Rytų dvasininkai ir vienuoliai tešvenčia pagal savo taisykles ir tradicijas27. Sekdami protėvių pavyzdžiu, pagal išgales jose pamaldžiai tedalyvauja ir tikintieji.

23. Patriarchas su savo sinodu arba kiekvienos Bažnyčios aukščiausioji vadovybė su savo hierarchų taryba turi teisę tvarkyti kalbos vartojimą per šventus liturginius veiksmus ir, pranešę Apaštalų Sostui, tvirtinti tekstų vertimą į vietines kalbas28.

Santykiai su broliais iš atsiskyrusiųjų Bažnyčių

24. Bendrystėje su Apaštalų Sostu esančios Rytų Bažnyčios turi ypatingą uždavinį – puoselėti visų krikščionių, ypač Rytų krikščionių, vienybę, laikantis šio Šventojo Sinodo Dekrete dėl ekumenizmo nustatytų principų, pirmiausia malda, savo gyvenimo pavyzdžiu, pamaldžia ištikimybe Rytų senovinėms tradicijoms, geresniu tarpusavio pažinimu, bendradarbiavimu ir brolišku reikalų bei žmonių vertinimu29.

25. Iš tų atsiskyrusiųjų, kurie, veikiami Šventosios Dvasios malonės, Rytuose jungiasi į katalikiškąją vienybę, tenebūnie reikalaujama daugiau, negu paprasto katalikų tikėjimo išpažinimo. O kadangi jie yra išlaikę galiojančią kunigystę, katalikų vienybėn įsijungę Rytų dvasininkai, laikydamiesi kompetentingos vadovybės nuostatų, gali vykdyti šventimų pareigas30.

26. Dievo įstatymas draudžia tokį communicatio in sacris [„bendrą dalyvavimą šventuosiuose dalykuose“], kuris pažeidžia Bažnyčios vienybę arba užtraukia formalų susiejimą su klaida ar tikėjimo iškraipymo, papiktinimo, indiferentizmo pavojų31. Tačiau pastoracijos praktika rodo, kad Rytų brolių atveju galima ir reikia atsižvelgti į įvairias konkrečių asmenų aplinkybes, kuriomis nei pažeidžiama Bažnyčios vienybė, nei esama vengtinų pavojų, bet to primygtinai reikalauja išganymo būtinybė ir sielų gerovė. Todėl Katalikų Bažnyčia, atsižvelgdama į laiko, vietos ir asmenų aplinkybes, dažnai elgėsi ir tebesielgia švelniau, leisdama bendrai naudotis sakramentais, kitomis apeigomis bei šventais daiktais, kad visiems būtų teikiamos išganymo priemonės ir liudijama krikščionių tarpusavio meilė. Kad „dėl per griežto sprendimo netaptume išganomiesiems kliūtimi“32 ir kad būtų labiau puoselėjama vienybė su atsiskyrusiosiomis Rytų Bažnyčiomis, Šventasis Sinodas, tai apsvarstęs, pateikia šias veikimo taisykles.

27. Atmenant nustatytuosius principus, nuo Katalikų Bažnyčios be blogos valios atsiskyrusiems Rytų krikščionims, jei jie patys prašo ir yra tinkamai pasirengę, galima teikti atgailos, Eucharistijos bei ligonių patepimo sakramentus. Be to, ir katalikams leidžiama prašyti tų pačių sakramentų iš tų nekatalikų tarnautojų, kurių Bažnyčios sakramentai yra galiojantys, visada, kai to reikalauja būtinybė arba tikra dvasinė nauda, o nuvykti pas kunigą kataliką neįmanoma fiziškai arba morališkai33.

28. Taip pat, atmenant tuos pačius principus, dėl rimtos priežasties katalikams ir atsiskyrusiesiems Rytų broliams leistinas veiksmų, daiktų ir vietų communicatio in sacris34.

29. Communicatio in sacris su atsiskyrusiaisiais Rytų Bažnyčios broliais sušvelnintų reikalavimų priežiūra ir tvarka pavedama vietos hierarchams, idant, pasitarę tarpusavyje, o jei reikia, išklausę ir atsiskyrusiųjų Bažnyčių hierarchų nuomonės, tinkamais ir veiksmingais sprendimais bei nuostatomis jie tvarkytų krikščionių bendravimą.

Pabaiga

30. Šventasis Sinodas labai džiaugiasi vaisingu ir veikliu Rytų ir Vakarų katalikų Bažnyčių bendradarbiavimu ir drauge pareiškia, jog visi šie teisiniai nuostatai galioja dabarties sąlygomis, iki Katalikų Bažnyčia ir atsiskyrusiosios Rytų Bažnyčios pasieks bendrystės pilnatvę.

O tuo tarpu visi Rytų ir Vakarų krikščionys raginami karštai ir uoliai, net kasdien, melsti Dievą, kad, Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos padedami, visi taptų viena. Taip pat jie tesimeldžia, kad daugybė visų Bažnyčių krikščionių, kurie, drąsiai išpažindami Kristaus vardą, kenčia ir vargsta, susilauktų Šventosios Dvasios Guodėjos sustiprinimo bei paguodos pilnatvės.

Visi mylėkime vieni kitus broliška meile, lenktyviaudami tarpusavio pagarba (plg. Rom 12, 10).


1 Leonas XIII. Apašt. laiškas Orientalium dignitas (1894 lapkričio 30): Acta Leonis XIII, vol. XIV, p. 201–202.
2 Plg. Leonas IX. Laiškas In terra pax (1053). – Inocentas III. Laterano IV Susirinkimas (1215), sk. IV: Licet Graecos; Laiškas Inter quatuor (1206 rugpjūčio 2): Postulasti postmodum. – Inocentas IV. Laiškas Cum de cetero (1247 rugpjūčio 27); Laiškas Sub catholicae, įžanga. – Mikalojus III. Instrukcija Istud est memoriale (1278 spalio 9). – Leonas X. Apašt. laiškas Accepimus nuper (1521 gegužės 18). – Paulius III. Apašt. laiškas Dudum (1534 gruodžio 23). – Pijus IV. Konst. Romanus Pontifex (1564 vasario 16), § 5. – Klemensas VIII. Konst. Magnus Dominus (1595 gruodžio 23), § 10. – Paulius V. Konst. Solet circumspecta (1615 gruodžio 10), § 3. – Benediktas XIV. Encikl. Demandatum (1743 gruodžio 24), § 3; Encikl. Allatae sunt (1755 birželio 26), § 3, 6–19, 32. – Pijus VI. Encikl. Catholicae communionis (1787 gegužės 24). – Pijus IX. Laiškas In suprema (1848 sausio 6), § 3; Apašt. laiškas Ecclesiam Christi (1853 lapkričio 26); Konst. Romani Pontificis (1862 sausio 6). – Leonas XIII. Apašt. laiškas Praeclara gratulationis, 7; Apašt. laiškas Orientalium dignitas, įžanga ir t. t.
3 Pijus XII. Motu proprio Cleri sanctitati (1957 birželio 2), kan. 4: AAS 49 (1957), p. 437.
4 Tas pats. Motu proprio Cleri sanctitati, kan. 8: „be Apaštalų Sosto leidimo“, sekant praėjusiųjų šimtmečių praktika. Apie krikštytuosius nekatalikus kan. 11 sakoma: „gali pasirinkti kokias nori apeigas“. Čia pateikiamu tekstu pozityviai nustatoma, kaip visi ir visur turi laikytis apeigų.
5 Plg. Leonas XIII. Apašt. laiškas Orientalium dignitas; Apašt. laiškas Praeclara gratulationis ir kt. dokumentai, nurodyti išn. 2.
6 Plg. Benediktas XV. Motu proprio Orientis catholici (1917 spalio 15). – Pijus XI. Encikl. Rerum orientalium (1928 rugsėjo 8) ir kt.
7 Pijaus XI, Pijaus XII ir Jono XXIII laikais Katalikų Bažnyčios veikloje tai aiškiai pastebima.
8 Plg. I Nikėjos I Susirinkimas. Kan. 6. – Konstantinopolio I Susirinkimas. Kan. 2, kan. 3. – Chalkedono Susirinkimas. Kan. 28, kan. 9. – Konstantinopolio IV Susirinkimas. Kan. 17, kan. 21. – Laterano IV Susirinkimas. Kan. 5, kan. 30. – Florencijos Susirinkimas. Dekr. Pro Graecis ir kt.
9 Plg. Nikėjos I Susirinkimas. Kan. 6. – Konstantinopolio I Susirinkimas. Kan. 3. – Konstantinopolio IV Susirinkimas. Kan. 17. – Pijus XII. Motu proprio Cleri sanctitati, kan. 216, § 2, 1o.
10 Nikėjos i Susirinkimas. Kan. 6. – Konstantinopolio I Susirinkimas. Kan. 21. – Laterano IV Susirinkimas. Kan. 5. – Florencijos Susirinkimas. Dekr. Pro Graecis, § 9. – Plg. Pijus XII. Motu proprio Cleri sanctitati, kan. 219 ir t. t.
11 Plg. išn. 8.
12 Plg. Efezo Susirinkimas. Kan. 8. – Klemensas VII. Decet Romanum Pontificem (1596 vasario 23). – Pijus VII. Apašt. laiškas In unversalis Ecclesiae (1807 vasario 22). – Pijus XII. Motu proprio Cleri sanctitati, kan. 324–339. – Kartaginos Susirinkimas (419), kan. 17.
13 Plg. Kartaginos Susirinkimas (419). Kan. 17, kan. 57. – Chalkedono Susirinkimas. Kan. 12. – Šv. Inocentas I. Laiškas Et onus et honor (apie 415): Nam quid sciscitaris. – Šv. Mikalojus I. Laiškas Ad consulta vestra (866 lapkričio 13): A quo autem. – Inocentas III. Laiškas Rex regum (1204 vasario 25). – Leonas XII. Apašt. konst. Petrus Apostolorum Princeps (1824 rugpjūčio 15). – Leonas XIII. Apašt. laiškas Christi Domini (1895). – Pijus XII. Motu proprio Cleri sanctitati, kan. 159.
14 Plg. Inocentas IV. Laiškas Sub catholicae, § 3, 4. – Liono II Susirinkimas (1274). (Mykolo Paleologo tikėjimo išpažinimas Grigaliui X). – Eugenijus IV. Florencijos Susirinkimas, Konst. Exsultate Deo (1439 lapkričio 22), § 11. – Klemensas VIII. Instrukcija Sanctissimus (1595 rugpjūčio 31). – Benediktas XIV. Konst. Etsi pastoralis (1742 gegužės 26), § II, 1, § III, 1 ir kt. – Laodikėjos sinodas (347/381). Kan. 48. – Ciso (Armėnų Bažnyčios) sinodas (1342). – Libano (Maronitų Bažnyčios) sinodas (1763). D. II, sk. III, 2 ir kt. vietinius susirinkimus.
15 Plg. Šventosios Oficijos kongregacija. Instrukcija (Spišo vyskupui) (1783). – Tikėjimo skleidimo kongregacija. (Koptams) (1790 kovo 15), XIII; Dekr. (1863 spalio 6), C, a. – Rytų Bažnyčių kongregacija. (1948 gegužės 1). – Šventosios Oficijos kongregacija. Atsakymas (1896 balandžio 22) su laišku (1896 gegužės 19).
16 Kanonų teisės kodeksas, kan. 782, § 4. – Rytų Bažnyčių kongregacija. Dekr. De Sacramento Confirmationis administrando etiam fidelibus orientalibus a presbyteris latini ritus, qui hoc indulto gaudent pro fidelibus sui ritus (1948 gegužės 1).
17 Plg. Laodikėjos sinodas (347/381). Kan. 29. – Šv. Nikiforas. Sk. XIV. – Duino (Armėnų Bažnyčios) sinodas (719). Kan. 31. – S. Theodorus Studita. Sermo 21. – Šv. Mikalojus I. Laiškas Ad consulta vestra (866 lapkričio 13): In quorum Apostolorum, Nos cupitis, Quod interrogatis, Praeterea consulitis, Si die Dominico; plg. vietinius sinodus.
18 Tai naujas dalykas, bent jau ten, kur yra pareiga dalyvauti šventojoje liturgijoje; beje, tai atitinka Rytų liturginės dienos sampratą.
19 Plg. Canones Apostolorum, 8 et 9. – Antiochijos sinodas (341). Kan. 2. – Timotheus Alexandrinus. Interrogat. 3. – Inocentas III. Konst. Quia divinae (1215 sausio 4). – Plg. vėlesnius Rytų Bažnyčių vietinius sinodus.
20 Išlaikant jurisdikcijos teritorinį pobūdį, šiuo kanonu dėl sielų gerovės rūpinamasi vienos ir tos pačios teritorijos jurisdikcijos įvairove.
21 Plg. Nikėjos I Susirinkimas. Kan. 18. – Neocezarėjos sinodas (314/325). Kan. 12. – Sardikos sinodas (343). Kan. 8. – Šv. Leonas Did. Laiškas Omnium quidem (444 sausio 13). – Chalkedono susirinkimas. Kan. 6. – Konstantinopolio IV Susirinkimas. Kan. 23, kan. 26 ir kt.
22 Subdiakonatas daugelyje Rytų Bažnyčių yra laikomas žemesniaisiais šventimais, bet pagal Pijaus XII Motu proprio Cleri sanctitati jam priskiriamos aukštesniųjų šventimų pareigos. Šiuo kanonu siūloma grįžti senosios kiekvienos Bažnyčios subdiakonato tvarkos, atmetus Cleri sanctitati bendrosios teisės nuostatas.
23 Plg. Pijus XII. Motu proprio Crebrae allatae (1949 vasario 22), kan. 32, § 2, 5o (patriarchas gali atleisti nuo formos laikymosi). – Tas pats. Motu proprio Cleri sanctitati, kan. 267 (patriarchas gali teikti sanatio in radice). – Šventosios Oficijos kongregacija ir Rytų Bažnyčių kongregacija 1957 m. suteikė įgaliojimą atleisti nuo formos laikymosi ir teikti sanatio in radice dėl formos trūkumo (penkeriems metams) „už patriarchato ribų esantiems metropolitams ir kitiems vietos ordinarams…, kurie neturi kito vyresniojo be Šventojo Sosto“.
24 Plg. Šv. Leonas Did. Laiškas Quod saepissime (454 balandžio 15): Petitionem autem. – Šv. Nikiforas. Sk. XIII. – Patriarcho Sergijaus sinodas (1956 rugsėjo 18). Kan. 17. – Pijus VI. Apašt. laiškas Assueto paterne (1775 balandžio 8) ir t. t.
25 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją.
26 Plg. Klemensas VIII. Instrukcija Sanctissimus, § 6: Si ipsi graeci. – Šventosios Oficijos kongregacija. (1673 birželio 7), 1 ir 3; (1727 kovo 13), 1. – Tikėjimo skleidimo kongregacija. Dekr. (1913 rugpjūčio 18), str. 33; Dekr. (1914 rugpjūčio 14), str. 27; Dekr. (1916 kovo 27), str. 14. – Rytų Bažnyčių kongregacija. Dekr. (1929 kovo 1), str. 36; Dekr. (1930 gegužės), str. 41.
27 Plg. Laodikėjos sinodas (347/381). Kan. 18. – Mar Isako (Chaldėjų Bažnyčios) sinodas (410). Kan. 15. – Nerseso Glajecio (Armėnų Bažnyčios) sinodas (1166). – Inocentas IV. Laiškas Sub catholicae, § 8. – Benediktas XIV. Konst. Etsi pastoralis, § 7, 5; Instrukcija Eo quamvis tempore (1745 gegužės 4), § 42 tt. – Vėlesni vietiniai sinodai: armėnų (1911), koptų (1898), maronitų (1736), rumunų (1872), rusinų (1891), sirų (1888).
28 Rytų tradicija.
29 Iš įvairių Rytų katalikų Bažnyčių unijos bulių.
30 Šis Susirinkimo įpareigojimas galioja atsiskyrusiesiems Rytų broliams ir apima visus bet kurio laipsnio šventimus, ar jie būtų įvesti dieviškąja, ar bažnytine teise.
31 Tai galioja ir atsiskyrusiosioms Bažnyčioms.
32 S. Basilius M. Epist. canonica ad Amphilochium: PG 32, 669 B.
33 Sušvelninimo pagrindu laikoma: 1) sakramentų tikrumas; 2) gera valia ir tinkamas pasirengimas; 3) amžinojo išganymo reikmė; 4) savo kunigo nebuvimas; 5) apsisaugojimas nuo vengtinų pavojų ir formalaus pritarimo klaidai.
34 Čia turimas omenyje vadinamasis nesakramentinis communicatio in sacris. Susirinkimas sušvelnina reikalavimus, išlaikydamas tai, kas išlaikytina.

 

 

©  Vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvos Vyskupų Konferencija, 2000
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2000.

Kiti Katalikų Bažnyčios dokumentai lietuvių kalba: www.lcn.lt/b_dokumentai