DEKRETAS DĖL KUNIGŲ UGDYMO OPTATAM TOTIUS

1965 spalio 28


T U R I N Y S

Pratarmė
I. Kunigų ugdymas kiekvienoje šalyje [1]
II. Kunigų pašaukimų stropesnis puoselėjimas [2–3]
III. Didžiųjų seminarijų tvarkymas [4–7]
IV. Dvasinio ugdymo gilinimas [8–12]
V. Bažnytinių studijų peržiūrėjimas [13–18]
VI. Tikro pastoracinio ugdymo skatinimas [19–21]
VII. Ugdymo tobulinimas po studijų [22]
Pabaiga

Pratarmė

Trokštamą visos Bažnyčios atsinaujinimą gerai suprasdamas daugiausia priklausant nuo Kristaus Dvasios gaivinamo kunigų darbo1, Šventasis Sinodas pabrėžia labai didelę kunigų ugdymo svarbą ir skelbia keletą pirminių principų, patvirtinančių amžių patirties išbandytus nuostatus ir įvedančių naujus papildymus, atitinkančius šio Susirinkimo konstitucijas bei dekretus ir pakitusias laiko sąlygas. Kadangi katalikų kunigystė tėra viena, jai pasirengti privalo visi vyskupijų kunigai ir vienuoliai, kad ir kokių apeigų jie būtų. Todėl, nors šie nuostatai tiesiogiai taikomi vyskupijų kunigams, deramai atsižvelgiant jie taikytini ir kitiems.

I. Kunigų ugdymas kiekvienoje šalyje

1. Kadangi įvairios tautos ir šalys žymiai skiriasi viena nuo kitos, galima išleisti tik bendruosius įstatymus. Todėl atskiruose kraštuose ir kiekvienoms apeigoms tebus sudaryta speciali kunigų ugdymo programa2, kurią nustatys ir kartkartėmis peržiūrinės vyskupų konferencijos, o tvirtins Apaštalų Sostas. Ta programa bendrieji įstatymai tebus pritaikomi ypatingoms vietos ir laiko aplinkybėms, idant kunigų ugdymas visuomet atitiktų tų šalių, kuriose atliekama tarnyba, pastoracinius reikalavimus.

II. Kunigų pašaukimų stropesnis puoselėjimas

2. Pašaukimų į kunigystę puoselėjimas3 yra visos krikščionių bendruomenės pareiga; pirmiausia jie skatintini išties krikščionišku gyvenimu. Svarbiausias vaidmuo čia tenka tiek šeimoms, kurios, įkvėptos tikėjimo, meilės bei pamaldumo dvasios, yra tarsi pirmoji seminarija, tiek parapijoms, į kurių našią veiklą jaunuoliai įsijungia. Mokytojai ir visi kiti asmenys, kaip nors besirūpinantys jaunuomenės ugdymu, ypač katalikų organizacijos, tesistengia jiems patikėtus jaunuolius taip auklėti, kad šie įstengtų pastebėti savyje dievišką pašaukimą ir noriai juo sekti. Visi kunigai teparodo ypatingai didelį apaštališką uolumą puoselėdami pašaukimus. Telenkia jie jaunuolių dvasią į kunigystę savo nuolankiu, darbščiu, vidinio džiaugsmo kupinu gyvenimu, kunigiška tarpusavio meile ir brolišku bendradarbiavimu su kitais kunigais.

Vyskupų pareiga yra skatinti tikinčiuosius ugdyti pašaukimus ir rūpintis glaudžiai apjungti visas šios srities pajėgas bei darbus. O tiems, kuriuos laiko Viešpaties pašauktais, jų pareiga yra tėviškai padėti, nesigailint jokių aukų.

Šis veiklus visos Dievo tautos bendradarbiavimas puoselėjant pašaukimus atitinka Dievo apvaizdos veikimą – ji iš aukštybių pasirenka žmones dalyvavimui hierarchinėje Kristaus kunigystėje ir teikia jiems reikiamų dovanų bei padeda savo malone, o teisėtiems Bažnyčios tarnautojams paveda, pripažinus jų tinkamumą, tų aukštų pareigų gryna intencija bei visiškai laisvai siekiančius ir tikrai joms tinkančius kandidatus pašaukti bei Šventosios Dvasios antspaudu pašventinti Dievo kultui ir Bažnyčios tarnybai4.

Pašaukimams puoselėti Šventasis Sinodas pirmiausia rekomenduoja visų bendrai naudojamas tradicines priemones: uolią maldą, krikščionišką atgailą ir vis giliau siekiantį Kristaus tikinčiųjų ugdymą tiek pamokslais ir katecheze, tiek įvairiomis visuomenės komunikavimo priemonėmis. Šiuo ugdymu turi būti siekiama išryškinti kunigystės pašaukimo reikalingumą, prigimtį ir kilnumą. Be to, vadovaujantis šiuo klausimu išleistais popiežiaus nurodymais, jau įsteigtos arba dar įsteigtinos pašaukimų puoselėjimo organizacijos, apimančios atskirą vyskupiją, vieną kurią sritį arba ištisą šalį. Tegu jos metodiškai ir nuosekliai planuoja visą pastoracinę pašaukimų puoselėjimo veiklą ir sumaniai bei ryžtingai ją teplečia. Neapleistina nė viena naudinga priemonė, kurią tai veiklai gali pasiūlyti šiandienė psichologija ir sociologija5.

Pašaukimų puoselėjimas turi didžiadvasiškai peržengti atskirų vyskupijų, tautų, vienuoliškų šeimų ir apeigų ribas ir, atsižvelgdamas į visuotinės Bažnyčios reikmes, stengtis ypač padėti toms sritims, kuriose Viešpaties vynuogynas darbininkų šaukiasi labiau.

3. Mažiausios seminarijos įsteigtos ugdyti pašaukimų daigams. Jose paaugliai ypatingu religiniu aukėjimu, ypač tinkama pastoracija, tebūnie pratinami didžiadvasiškai ir tyra širdimi sekti Atpirkėju Kristumi. Tėviškai prižiūrimi vyresniųjų, deramai bendradarbiaujančių su tėvais, jie čia tegyvena tokį gyvenimą, kuris tinka paauglių amžiui, dvasiai bei vystymuisi ir kuris visiškai derinasi su sveikos psichologijos reikalavimais, neapleidžiant deramos žmogiškųjų dalykų patirties ir ryšio su šeima6. Be to, visa, kas toliau sakoma apie didžiąsias seminarijas, tebūnie pritaikyta ir mažosioms, kiek tai atitinka jų tikslą ir pobūdį. O auklėtinių studijos tebūnie tvarkomos taip, kad jie be kliūčių galėtų tęsti jas kitur, jei pasirinktų kitokį gyvenimo luomą.

Lygiai taip tebūnie rūpinamasi pašaukimo daigais ir tų paauglių bei jaunuolių, kurie yra specialiuose institutuose, kai kur tarnaujančiuose mažųjų seminarijų tikslams, o taip pat tų, kurie mokosi kitose mokyklose ar auklėjimo įstaigose. Taip pat stropiai tebūnie rūpinamasi institucijomis bei kitomis priemonėmis, skirtomis tiems, kurie dieviškuoju pašaukimu paseka sulaukę vyresnio amžiaus.

III. Didžiųjų seminarijų tvarkymas

4. Didžiosios seminarijos būtinos kunigų rengimui. Jose visuminiu auklėtinių ugdymu pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, mokytojo, kunigo bei ganytojo pavyzdį turi būti siekiama parengti tikrus sielų ganytojus7. Jie tebūnie rengiami žodžio tarnybai, idant vis geriau suprastų apreikštąjį Dievo žodį, jį pasisavintų meditacija, išreikštų savo kalba ir gyvensena. Tebūnie jie rengiami kulto ir šventinimo tarnybai, kad malda ir šventosios liturgijos šventimu, eucharistine auka ir sakramentais vykdytų išganymo darbą. Tebūnie rengiami ganytojo tarnybai, kad sugebėtų atstovauti žmonėms Kristų, kuris „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45; plg. Jn 13, 12–17), ir kad, tapę visų tarnais, laimėtų jų dar daugiau (plg. 1 Kor 9, 19).

Tad visos ugdymo sritys – ir dvasios, ir intelekto, ir drausmės – tebūnie darnai kreipiamos į šį pastoracinį tikslą. O jam pasiekti uoliai bei sutartinai tesistengia darbuotis visi vadovai ir dėstytojai, ištikimai paklusdami vyskupo autoritetui.

5. Kadangi seminaristų ugdymas priklauso nuo išmintingų nuostatų ir labiausiai nuo tinkamų auklėtojų, ir seminarijų vadovai, ir dėstytojai tebūnie parenkami iš geriausių vyrų8 ir tebūnie rūpestingai parengiami tvirtu mokymu, derama pastoracine patirtimi ir ypatingu dvasiniu bei pedagoginiu ugdymu. Tam tikslui pasiekti reikia įkurti institutus arba bent rengti tinkamai vedamus kursus ir nustatytu laiku sukviesti seminarijų vadovų suvažiavimus.

Vadovai ir dėstytojai tebūnie gerai įsisąmoninę, kiek daus jų mąstysena ir elgsena lemia auklėtinių ugdymo rezultatus, tad tegul visi, rektoriaus vadovaujami, sueina į kuo glaudžiausią dvasios ir veiklos bendrumą tarpusavyje ir sudaro su auklėtiniais tokią šeimą, kuri atitiktų Viešpaties maldos žodžius: „Kad jie būtų viena“ (plg. Jn 17, 11) ir kuri ugdytų seminaristuose tikrojo jų pašaukimo džiaugsmą. O vyskupas nuolatiniu meiliu rūpestingumu teįkvepia dirbančius seminarijose ir patiems auklėtiniams tebūnie kaip tikras tėvas Kristuje. Galiausiai visi kunigai telaiko seminariją vyskupijos širdimi ir noriai teateinie jai į pagalbą9.

6. Atsižvelgiant į kiekvieno kandidato amžių ir pažangą, tebūnie rūpestingai ištiriamas jo intencijos grynumas ir valios laisvė, dvasios, moralės ir intelekto tinkamumas, fizinė ir psichinė sveikata; apsvarstytinos ir savybės, kurias jam galėjo perduoti šeima. Taip pat tebūnie pasveriamas ir kandidatų pajėgumas nešti kunigo neštą ir eiti pastoracines pareigas10.

Atrenkant bei tiriant auklėtinius, visada tebūnie laikomasi reikiamo griežtumo, nors kunigų ir apgailėtinai trūktų11, kadangi Dievas nepaliks savo Bažnyčios be tarnautojų, jei vertiesiems bus leidžiama rengtis šventimams, o netinkantieji laiku bus tėviškai nukreipiami į kitokias pareigas ir jiems padedama įsisąmoninus savo krikščioniškąjį pašaukimą uoliai atsidėti pasaulietiškam apaštalavimui.

7. Kur paskiros vyskupijos nepajėgia įsirengti tinkamos seminarijos, tebūnie steigiamos ir išlaikomos kelioms vyskupijoms, ištisai krašto sričiai ar net visai šaliai bendros seminarijos. Tai sėkmingiau laiduos tvirtą auklėtinių rengimą, šiuo reikalu laikytiną aukščiausiu įstatymu. Šitokioms kuriai nors sričiai arba visai šaliai skirtoms seminarijoms vadovaujama pagal suinteresuotųjų vyskupų12 parengtus ir Apaštalų Sosto patvirtintus nuostatus.

Jeigu kuriose seminarijose klierikų skaičius yra didelis, jie tebūnie tinkamai paskirstyti į mažesnes grupes, kad būtų įmanoma geriau rūpintis asmeniniu kiekvieno auklėjimu. Tačiau ir čia išlaikytinas vadovavimo ir mokslinio ugdymo vienovė.

IV. Dvasinio ugdymo gilinimas

8. Dvasinis ugdymas tebūnie glaudžiai siejamas su doktrininiu bei pastoraciniu ir tebūnie toks, kad auklėtiniai, ypač padedami dvasios vado13, išmoktų per Sūnų Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje visą laiką gyventi nuoširdžioje vienybėje su Tėvu. Šventimais jiems skirta tapti panašiems į Kunigą Kristų, todėl teįpranta ir visą savo gyvenimą jungtis su juo artima draugyste14. Tegul jie taip gyvena velykiniu Viešpaties slėpiniu, kad sugebėtų jam pašvęsti jiems patikėsimus žmones. Tebūnie jie išmokomi ieškoti Kristaus ištikimai apmąstomame Dievo žodyje, aktyviai išgyvenamuose šventuosiuose Bažnyčios slėpiniuose, ypač Eucharistijoje ir Dievo tarnyboje15. Teišmoksta jie matyti Viešpatį vyskupe, kuris juos siunčia, ir žmonėse, pas kuriuos jie siunčiami, ypač vargšuose, vaikuose, ligoniuose, nusidėjėliuose ir netikinčiuosiuose. Sūnišku pasitikėjimų temyli ir tegerbia palaimintąją Mergelę Mariją, kurią ant kryžiaus mirštąs Jėzus Kristus skyrė būti motina savo mokiniui.

Tebūnie stropiai ugdomos pamaldumo pratybos, teikiamos garbingosios Bažnyčios tradicijos. Tačiau reikia rūpintis, kad dvasinis ugdymas nesiribotų tik jomis ir nepuoselėtų vien religinio jausmo. Veikiau jau auklėtiniai teišmoksta gyventi pagal Evangeliją, stiprindamiesi tikėjimu, viltimi ir meile, kad, šias dorybes vykdydami, įgytų maldos dvasios16, sustiprintų ir išsaugotų savo pašaukimą, sutvirtėtų kitomis dorybėmis ir užsidegtų vis didesniu troškimu pelnyti visus žmones Kristui.

9. Tegu auklėtiniai taip persiima Bažnyčios slėpiniu, kurį šis Šventasis Sinodas yra ypatingai nušvietęs, kad, nuolankia ir sūniška meilė susieti su Kristaus vietininku, po šventimų tapę ištikimais savo vyskupo bendradarbiais ir veikdami išvien su konfratrais, jie liudytų tą vienybę, kuri patraukia žmones prie Kristaus17. Tesimoko jie didžiadvasiškai jungtis į visos Bažnyčios gyvenimą, atmindami šv. Augustino žodžius: „Kiekvienas turi tiek Šventosios Dvasios, kiek jis myli Kristaus Bažnyčią“18. Seminaristai labai aiškiai tesuvokia, jog jie skirti ne viešpatauti ir ne užimti garbės vietas, o visiškai pasišvęsti Dievo tarnybai ir pastoracinėms pareigoms. Ypač rūpestingai tebūnie ugdomas juose kunigiškas klusnumas, neturto pamėginimas ir savęs atsižadėjimo dvasia19, kad įprastų greitai atsisakyti net leistinų, bet nenaudingų dalykų ir sekti nukryžiuotuoju Kristumi.

Auklėtiniai tebūnie supažindinami su jų laukiančiomis pareigomis, nenutylint jokių kunigiško gyvenimo sunkumų. Tačiau tenežiūri jie į savo būsimąjį darbą tik kaip į pavojų šaltinį, o verčiau tegu pasirengia iš pačios pastoracinės veiklos semtis kuo daugiausia stiprybės savo dvasiniam gyvenimui.

10. Tebūnie labai rūpestingai parengiami būsimam gyvenimui auklėtiniai, kuriuos šventi apeigų įstatymai griežtai įpareigoja laikytis garbingos kunigiškojo celibato tradicijos. Dėl dangaus karalystės (plg. Mt 19, 12) atsisakydami santuokinės bendruomenės, jie jungsis su Viešpačiu nepadalyta meile20, ypač artimai atitinkančia Naująją Sandorą, ir liudys būsimojo amžiaus prisikėlimą (plg. Lk 20, 36)21. Tas atsisakymas jiems taip pat sėkmingai padės nuolat tobulai mylėti žmones ir, einant kunigo pareigas, įgalins tapti visiems viskuo22. Tebūnie jie giliai įsisąmoninę, jog šią būseną reikia dėkinga dvasia prisiimti ne tik kaip Bažnyčios įstatymo įsakytą, bet ir kaip brangią nuolankiai prašytiną Dievo dovaną, kurią, Šventosios Dvasios malonės skatinami ir padedami, jie tesistengs savo gyvenimu laisvai ir didžiadvasiškai įgyvendinti.

Klierikai tinkamai tesusipažįsta ir su Kristaus bei Bažnyčios tarpusavio meilę vaizduončios krikščioniškosios santuokos (plg. Ef 5, 22–23) pareigomis ir orumu, tačiau drauge temato Kristui paaukotosios skaistybės pranašumą23. Taip, visa brandžiai ir didžiadvasiškai apsvarstę, jie galės visiškai pasišvęsti Viešpačiui kūnu ir siela.

Auklėtiniai tebūnie perspėti apie skaistybei gresiančius pavojus, ypač gyvenant dabarties laikų visuomenėje24. Panaudodami dieviškąsias ir žmogiškąsias apsaugos priemones, teišmoksta jie taip įausti santuokos atsisakymą į savo būtį, kad celibatas ne tik jokiu būdu nekenktų jų gyvenimui ir veiklai, bet padėtų dar geriau apvalyti dvasią ir kūną, tobulėti brandumu ir giliau pajusti Evangelijos teikiamą palaimą.

11. Tebūnie šventai laikomasi krikščioniškojo auklėjimo nuostatų, jas tinkamai papildant naujaisias sveikatos psichologijos ir pedagogikos atradimais. Išmintingai sutvarkytu ugdymu auklėtiniuose taip pat reikia puoselėti deramą žmogiškąjį brandumą, ypač pasireiškiantį tam tikru dvasios pastovumu, gebėjimu atlikti apgalvotus sprendimus, teisingu įvykių ir žmonių vertinimu. Auklėtiniai teįpranta reikiamai drausminti savo prigimtį; tebūnie ugdoma jų dvasios stiprybė ir apskritai jie teišmoksta branginti dorybes, labai vertinamas žmonių ir iškeliančias jų akyse Kristaus tarnautoją25. Tai būtų nuoširdumas, nuolatinis stengimasis būti teisingam, duoto žodžio laikymasis, mandagumas, meilės lydimas kalbėsenos kuklumas.

Seminarijos drausmė palaikytina ne vien dėl tvirto bendruomeninio gyvenimo ir meilės sustiprinimo. Ji yra ir visos ugdymo programos dalis, būtina įgyti savitvardai, brandinti asmenybei ir ugdyti kitoms būdo savybėms, kurios didžiai padeda tvarkingai ir vaisingai veikti Bažnyčioje. Ta drausmė tebūnie palaikoma taip, kad auklėtiniai būtų vidujai nusiteikę vyresniųjų autoritetą pripažinti iš vidinio įsitikinimo arba dėl sąžinės (plg. Rom 13, 5) ir antgamtinių motyvų. Drausmės reikalavimai tebūnie priderinti auklėtinių amžiui taip, kad jie, palaipsniui išmokdami tvardytis patys, įprastų išmintingai naudotis laisve, savarankiškai bei energingai veikti26 ir bendradarbiauti su konfratrais bei pasauliečiais.

Visą seminarijos gyvenimą, kupiną pamaldumo ir tylos, meilės bei noro padėti vienas kitam, privalu tvarkyti taip, kad jis būtų tarsi pašventimas į būsimąjį kunigo gyvenimą.

12. Vyskupų nuožiūrai paliekama nustatyti reikiamą laikotarpį intensyvesniam dvasinio gyvenimo ugdymui, kad jis įgytų tvirtesnį pagrindą ir auklėtiniai apsispręstų eiti savo pašaukimo keliu brandžiai apsvarstę. Jų nuožiūrai taip pat paliekama įvesti tam tikrą studijų pertrauką arba atitinkamą pastoracinio bandymo laikotarpį, kad būtų geriau ištirtas kandidatų tinkamumas kunigystei. Panašiai, atsižvelgdami į vietos sąlygas, vyskupai nuspręs, ar prailginti bendrosios teisės nustatytą šventimams reikalaujamą amžių; jie taip pat nutars, ar reikalautina, kad baigę teologijos kursą auklėtiniai prieš gaudami kunigystės šventimus kurį laiką darbuotųsi kaip diakonai.

V. Bažnytinių studijų peržiūrėjimas

13. Prieš pradėdami bažnytines studijas griežtąja prasme, seminaristai teįgyja tiek humanitarinių ir gamtos mokslų žinių, kiek jų krašte reikalaujama iš jaunuolių, stojančių į aukštąsias mokyklas. Be to, teišmoksta lotynų kalbos tiek, kad galėtų suprasti ir panaudoti gausius mokslo šaltinius bei Bažnyčios dokumentus27. Būtinai reikia studijuoti savo apeigų liturgijos kalbą; labai patartina deramai susipažinti su Šventojo Rašto ir Tradicijos kalbomis.

14. Peržiūrint bažnytines studijas, pirmiausia reikia kreipti dėmesį į geresnį filosofijos ir teologijos mokslų suderinimą, kad jos abi sutartinai vis aiškiau ir aiškiau atskleistų auklėtinių protams Kristaus slėpinį, įaustą į visą žmonijos istoriją, nuolat gaivinantį Bažnyčią ir ypač veikiantį per kunigų tarnybą28.

Kad šitokia vizija auklėtiniams būtų perteikiama nuo pat pirmų ugdymo metų, bažnytinės studijos tebūnie pradedamos įvedamuoju kursu, kuriam privalu skirti pakankamai laiko. Šiame įvadiniame kurse išganymo slėpinys tebūnie atskleidžiamas taip, kad auklėtiniai įžvelgtų bažnytinių studijų prasmę, planą ir pastoracinį tikslą ir kad tai drauge jiems padėtų visą savo gyvenimą pagrįsti ir persmelkti tikėjimu bei sutvirtintų jų ryžtą asmeniškai aukotis ir su džiaugsmu eiti savo pašaukimo keliu.

15. Filosofijos mokslai tebūnie perteikiami taip, kad auklėtiniams pirmiausia būtų padedama įgyti tvirtą ir vieningą žmogaus, pasaulio ir Dievo pažinimą, remiantis visuomet galiojančiu filosofijos paveldu29, tačiau taip pat dera atsižvelgti ir į dabartinio amžiaus filosofinius tyrinėjimus, ypač turinčius didesnės įtakos gimtajame krašte, bei į šiuolaikinių gamtos mokslų pažangą. Taip auklėtiniai, teisingai suvokę dabartinio amžiaus pobūdį, bus tinkamai parengti dialogui su savo meto žmonėmis30.

Filosofijos istorija tebūnie perteikiama taip, kad auklėtiniai, supratę galutinius įvairių sistemų principus, priimtų, kas jose teisinga, ir pajėgų įžvelgti klaidų šaknis bei įrodyti jų klaidingumą.

Pats dėstymo būdas težadina auklėtiniams troškimą griežtai ieškoti tiesos, jos laikytis bei ją įrodyti, drauge nuoširdžiai pripažįstant žmogiškojo pažinimo ribotumą. Rūpestingai nurodytinas ryšys tarp filosofijos ir tikrųjų gyvenimo problemų bei auklėtiniams rūpimų klausimų; taip pat jiems tebūnie padedama įžvelgti filosofinių argumentų sąryšį su išganymo slėpiniais, kurie teologijoje svarstomi vadovaujantis aukštesne tikėjimo šviesa.

16. Teologinės disciplinos tikėjimo šviesoje ir Bažnyčios Magisteriumui vadovaujant31 tebūnie perteikiamos taip, kad auklėtiniai rūpestingai semtųsi katalikybės mokymo iš dieviškojo Apreiškimo, giliai tą mokymą permąstytų, paverstų maistu savo dvasiniam gyvenimui32 ir per savo kunigiškąją tarnybą pajėgtų jį skelbti, aiškinti bei sergėti.

Į Šventojo Rašto studijas, kurios turi būti tartum visos teologijos siela33, tebūnie kreipiamas ypatingas dėmesys. Po deramo įvado auklėtiniai tebūnie nuodugniai supažindinami su egzegezės metodu, pagrindinėmis dieviškojo Apreiškimo temomis ir iš kasdienio Šventojo Rašto skaitymo bei apmąstymo tesisemia sau paskatų ir peno34.

Dogminė teologija tebūnie dėstoma taip, kad pirmiausia būtų pateiktos biblinės temos; auklėtiniams tebūnie nušviečiama, kaip Rytų ir Vakarų Bažnyčios Tėvai prisidėjo prie konkrečių Apreiškimo tiesų ištikimo perteikimo ir plėtojimo. Taip pat nušviestina tolesnė dogmų istorija, nepamirštant jų ryšio su bendrąja Bažnyčios istorija35. Pagaliau, idant kaip galima geriau nušviestus išganymo slėpinius, šv. Tomo vadovaujami auklėtiniai protu tesimoko į jas gilintis ir įžvelgti jų sąryšį36. Tebūnie taip pat mokoma visada atpažinti tuos slėpinius bei jų veikimą liturginėse apeigose37 ir visame Bažnyčios gyvenime. Auklėtiniai teišmoksta vadovautis Apreiškimo šviesa, ieškodami žmogiškųjų problemų sprendimo, taikyti amžinąsias Apreiškimo tiesas kintančiai žmogiškųjų dalykų būklei ir tinkamų būdu perteikti jas savo meto žmonėms38.

Taip pat ir kitos teologijos šakos tebūnie atnaujinamos gyvesniu susiejimu su Kristaus slėpiniu ir išganymo istorija. Ypač rūpestingai tebūnie tobulinama moralinė teologija, kurios mokslinis išdėstymas, daugiau gaivinamas Šventuoju Raštu, teiškelia krikščioniškojo tikinčiųjų pašaukimo didybę ir iš meilės kylančią pareigą nešti vaisių pasaulio gyvenimui. Dėstant kanonų teisę ir Bažnyčios istoriją, panašiai tebūnie žvelgiama į Bažnyčios slėpinį, laikantis šio Šventojo Sinodo Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią. Dėstant šventąją liturgiją, kuri laikytina pirmuoju ir būtinu tikrai krikščioniškos dvasios šaltiniu, tebūnie vadovaujamasi Dogminės konstitucijos apie liturgiją str. 15 ir 1639.

Deramai atsižvelgiant į įvairių kraštų sąlygas, auklėtiniai tebūnie geriau supažindinami su nuo Romos Apaštalų Sosto atsiskyrusiomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmiss, idant, vadovaudamiesi šio Šventojo Sinodo nuostatais, jie galėtų darbuotis visų krikščionių vienybės atkūrimo labui40.

Seminaristai taip pat tebūnie supažindinami ir su kitomis religijomis, labiau paplitusiomis paskiruose kraštuose, kad geriau išmanytų, ką gera ir teisinga, Dievo leidimu, jos turi, ir galėtų atmesti klaidas bei perteikti visišką tiesos šviesą jos neturintiems.

17. Kadangi mokymo dėstymas turi tarnauti ne vien paprastam žinių perteikimui, bet ir tikram bei vidiniam seminaristų ugdymui, tebūnie peržiūrėti pedagogikos metodai, naudojami paskaitose, pokalbiuose ir pratybose, siekiant paskatinti studijuoti pačius auklėtinius – tiek pavieniui, tiek mažomis grupelėmis. Uoliai tebūnie rūpinamasi viso ugdymo vieningumu ir tvirtumu, vengiant perkrauti auklėtinius dalykais bei paskaitomis ir praleidžiant klausimus, kurie nebeturi beveik jokios reikšmės arba paliktini aukštosioms akademinėms studijoms.

18. Vyskupai pasirūpins gero būdo, dorus ir gabius jaunuolius pasiųsti į specialius institutus, fakultetus bei universitetus, kad bažnytinių ir kitų naudingų mokslų srityse būtų parengta aukštesnio mokslinio lygio kunigų, įstengiančių patenkinti įvairius apaštalavimo reikalavimus. Tačiau nieku būdu tenebūnie apleidžiamas dvasinis ir pastoracinis šių studentų ugdymas, ypač jei jie dar nėra gavę kunigystės šventimų.

VI. Tikro pastoracinio ugdymo skatinimas

19. Rūpinimasis pastoracija, turintis įpavidalinti visą auklėtinių ugdymą41, reikalauja taip pat su atsidėjimu juos mokomi dalykų, ypatingai susijusių su šventąja tarnyba. Iš jų ypač pažymėtini katechezė ir pamokslai, liturginis kultas ir sakramentų teikimas, gailestingumo darbai, pagalba klystantiesiems ir netikintiems bei kitos pastoracinės pareigos. Auklėtiniai tebūnie rūpestingai mokomi pastoracijos meno, kurio dėka pirmiausia galėtų padėti visiems Bažnyčios vaikams tikrai sąmoningai krikščioniškai bei apaštališkai gyventi ir atlikti savo pašaukimo pareigas. Lygiai uoliai tesirengia jie padėti vienuoliams ir vienuolėms išsaugoti savo pašaukimo malonę ir tobulėti pagal kiekvieno jų instituto dvasią42.

Apskritai auklėtiniams reikia ugdyti tinkamas savybes, labiausiai padedančias sueiti į dialogą su žmonėmis. Kaip pavyzdį galima paminėti gebėjimą išklausyti kitus bei su meilės dvasia atverti širdį įvairiausioms žmonių reikmėms43.

20. Be to, seminaristai tebūnie išmokomi naudotis ta pagalba, kurią gali suteikti pedagogika, psichologija ir sociologija44, naudojamos pagal teisingus metodus ir bažnytinės vadovybės reikalavimus. Taip pat jie tebūnie gerai išmokomi skatinti ir palaikyti pasauliečių apaštalavimo veiklą45 ir puoselėti įvairias veiksmingesnes apaštalavimo formas. Galiausiai tebūnie ugdoma tikrai katalikiška dvasia, įgalinanti peržengti savo vyskupijos, tautos arba apeigų ribas ir rūpintis visos Bažnyčios reikalais bei dvasia būti pasirengusiems skelbti Evangeliją visur46.

21. Kadangi auklėtiniai turi išmokti apaštalauti ne vien teoriškai, bet ir praktiškai, idant galėtų imtis atsakomybės veikdami patys vieni ar drauge su kitais, dar tebestudijuodami, per mokslo metus ir per atostogas, tebūnie jie įvesdinami į pastoracinį darbą atitinkamomis pratybomis. Apdairiu vyskupų sprendimu, tos pratybos turi būti pritaikytos auklėtinių amžiui bei vietos sąlygoms, atliekamos metodiškai ir vadovaujamos didelę pastoracijos darbo patirtį turinčių asmenų, visuomet atmenant galingą antgamtinę pagalbą47.

VII. Ugdymo tobulinimas po studijų

22. Kadangi kunigo ugdymas dėl mūsų laikų visuomenės sąlygų turi būti tęsiamas bei tobulinamas ir baigus seminariją48, vyskupų konferencijos atskiruose kraštuose turės parūpinti tinkamesnių priemonių, pvz. pastoracijos institutų, bendradarbiaujančių su pavyzdinėmis parapijomis, periodiškai rengiami susirinkimų ir specialių pratybų, dvasiniu, intelektiniu ir pastoraciniu požiūriu padedančių jauniems kunigams pamažu įsijungti į kunigiškąjį gyvenimą bei apaštalavimo darbą ir nuolat vieną bei kitą atnaujinančių ir plėtojančių.

Pabaiga

Tęsdami Tridento Susirinkimo pradėtąjį darbą, šio Šventojo Sinodo Tėvai su pasitikėjimu paveda seminarijų vadovams ir mokytojams rengti būsimuosius Kristaus kunigus, vadovaujantis jo iškelta atsinaujinimo dvasia, o besorengiančius kunigo tarnybai karštai ragina įsisąmoninti, jog jiems patikėta Bažnyčios viltis ir sielų išganymas. Su noru prisiėmę šio Dekreto nuostatus, teneša jie gausių, niekada nenykstančių vaisių.


1 Paties Kristaus valia visos Dievo tautos pažangą labiausiai lemia kunigų tarnyba; tai aiškiai rodo Viešpaties žodžiai, kuriais jis apaštalus, jų įpėdinius ir bendradarbius paskyrė Evangelijos šaukliais, naujos išrinktosios tautos vadais, Dievo slėpinių iždininkais. Tas pat patvirtinama Bažnyčios Tėvų ir šventųjų raštuose bei pakartotinai teigiama popiežių dokumentuose. Pirmiausia plg. Šv. Pijus X. Paraginimas kunigams Haerent animo // l. c., p. 236–264. – Pijus XI. Encikl. Ad catholici sacerdotii (1935 12 20) // AAS 28 (1936), p. 37–52. – Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae (1950 09 23) // AAS 42 (1950), p. 657–702. – Paulius VI. Apašt. laiškas Summi Dei Verbum (1963 11 04) // AAS 55 (1963), p. 979–995.
2 Visas kunigų ugdymas, tai yra seminarijos tvarka, dvasinis ugdymas, studijų programa, auklėtinių bendruomeninis gyvenimas ir drausmė, pastoracijos pratybos turi būti pritaikyta konkrečioms įvairių vietų sąlygoms. Pagrindinius tokio pritaikymo principus, remdamosi bendrosiomis nuostatomis, vyskupijų seminarijoms turi nustatyti vyskupų konferencijos, o vienuolijų, atsižvelgiant į jų pobūdį – kompetentingi vyresnieji. – Plg. Pijus XII. Apašt. konstitucija Sedes Sapientiae (1956 05 31), Priedas: Vienuolių reikalų kongregacija. Statuta generalia, art. 19.
3 Mažas pašaukimų skaičius kone visur yra vienas pagrindinių rūpesčių, šiandien slegiančių Bažnyčią. – Plg. Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae // l. c., p. 682: „… tiek katalikų kraštuose, tiek misijų žemėje kunigų dažniausiai nepakanka augantiems reikalavimams patenkimti“. – Jonas XXIII. Kalba I tarptautinio kongreso pašaukimų tobulumo luomui klausimais dalyviams (1961 12 16) // L’Osservatore Romano, 1961–XII–17: „Kunigų ir vienuolių pašaukimų klausimas yra kasdienis popiežiaus rūpestis… tai jo maldos atodūsis, tai karštas jo sielos troškimas“.
4 Pijus XII. Apašt. konst. Sedes Sapientiae (1956 05 31) // AAS 48 (1956), p. 357. – Paulius VI. Apašt. laiškas Summi Dei Verbum // l. c., p. 984 ss.
5 Pirmiausia plg. Pijus XII. Motu proprio Cum nobis dėl popiežiškosios žinybos kunigų pašaukimų reikalams įsteigimą prie Seminarijų ir universitetų kongregacijos (1941 11 04) // AAS 33 (1941), p. 479; Seminarijų ir universitetų kongregacija. Statuta et normae (1943 09 08). – Pijus XII. Motu proprio Cum supremae dėl popiežiškosios įstaigos vienuolių pašaukimų reikalams (1955 02 11) // AAS 47 (1955), p. 266; Vienuolių reikalų kongregacija. Statuta et normae // l. c., p. 298–301. – Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl vienuoliškojo gyvenimo tinkamo atnaujinimo, 24. – Tas pats. Dekr. dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje, 15.
6 Plg. Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae // l. c., p. 685.
7 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 28.
8 Plg. Pijus XI. Encikl. Ad catholici sacerdotii // l. c., p. 37: „Pirmiausia tebūnie rūpestingai parenkami vadovai ir dėstytojai… Sutelkite šioms šventoms kolegijoms geriausius kunigus. Nebijokite jų atpalaiduoti nuo kitų pareigų, kurios atrodo svarbesnės, bet iš tikrųjų negali lygintis su šiuo didžiareikšmiu ir nepakeičiamu darbu“. To paties geriausiųjų parinkimo pricipo pabrėžimą plg. Pijus XII. Apašt. laiškas Brazilijos ordinarams (1947 04 23) // Discorsi e Radiomessaggi IX, p. 579–580.
9 Dėl visų pareigos padėti seminarijoms plg. Paulius VI. Apašt. laiškas Summi Dei Verbum // l. c., p. 984.
10 Plg. Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae // l. c., p. 684. – Sakramentų teikimo kongregacija. Aplinkraštis Magna equidem bendrąjį laišką vietos ordinarams (1935 12 27), 10. – Dėl vienuolių plg. Vienuolių reikalų kongregacija. Statuta generalia (1956 05 31), art. 19. – Paulius VI. Apašt. laiškas Summi Dei Verbum // l. c., p. 987 s.
11 Plg. Pijus XI. Encikl. Ad catholici sacerdotii // l. c., p. 41.
12 Nustatoma, kad regiono arba viso krašto seminarijų statutus turi rengti visi suinteresuotieji vyskupai, šitaip atšaukiant Kanonų teisės kodekso kan. 1357, § 4.
13 Plg. Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae // l. c., p. 674. – Seminarijų ir universitetų kongregacija. La Formazione spirituale del candidato al sacerdozio, Citta del Vaticano, 1965.
14 Plg. Šv. Pijus X. Paraginimas kunigams Haerent animo // l. c., p. 242–244. – Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae // l. c., p. 659–661. – Jonas XXIII. Encikl. Sacerdotii Nostri primordia (1959 08 01) // AAS 51 (1959), p. 550 s.
15 Plg. Pijus XII. Encikl. Mediator Dei (1947 11 20) // AAS 39 (1947), p. 547 ss., 572 s. – Jonas XXIII. Apašt. paraginimas Sacrae laudis (1962 01 06) // AAS 54 (1962), p. 69. – Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją, 16 ir 17. – Apeigų kongregacija. Instructio ad exsecutionem Constitutionis de Sacra Liturgia recte ordinandam (1964 09 26), 14–17 // AAS 56 (1964), p. 880 s.
16 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Sacerdotii Nostri primordia // AAS 51 (1959), p. 559 s.
17 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 28.
18 S. Augustinus. In Io. tract. 32, 8 // PL 35, 1646.
19 Plg. Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae // l. c., p. 662 s., 685, 690. – Jonas XXIII. Encikl. Sacerdotii nostri primordia // AAS 51 (1959), p. 551–553, 556 s. – Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam (1964 08 06) // AAS 56 (1964), p. 634 s. – Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 8.
20 Plg. Pijus XII encikl. Sacra virginitas // l. c., p. 165 ss.
21 Plg. S. Cyprianus. De habitu virginum, 22 // PL 4, 475. – S. Ambrosius. De virginibus I, 8, 52 // PL 16, 202 s.
22 Plg. Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae // l. c., p. 663.
23 Plg. Tas pats. Encikl. Sacra virginitas // l. c., p. 170–174.
24 Plg. Tas pats. Apašt. paraginimas Menti nostrae // l. c., p. 664, 690 s.
25 Plg. Paulius VI. Apašt. laiškas Summi Dei Verbum // l. c., p. 991.
26 Plg. Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae // l. c., p. 686.
27 Plg. Paulius VI. Apašt. laiškas Summi Dei Verbum // l. c., p. 993.
28 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 7 ir 28.
29 Plg. Pijus XII. Encikl. Humani generis (1950 08 12) // AAS 42 (1950), p. 571–575.
30 Plg. Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam // l. c., p. 637 ss.
31 Plg. Pijus XII. Encikl. Humani generis // l. c., p. 567–569. – Tas pats. Kalba Si diligis (1954 05 31) // AAS 46 (1954), p. 314 s. – Paulius VI. Kalba Popiežiškajame Grigaliaus universitete (1964 03 12) // AAS 56 (1964), p. 364 s. – Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 25.
32 Plg. S. Bonaventura. Itinerarium mentis in Deum, Prol., 4 // Opera omnia, V, Quaracchi, 1981, p. 296: „[Niekas] tenemano, kad jam užtenka skaitymo be patepimo, apmąstymo be maldingumo, tyrinėjimo be nuostabos, gilinimosi be džiaugsmo, darbštumo be pamaldumo, mokslo be meilės, supratimo be nuolankumo, uolumo be dieviškosios malonės, šviesos be Dievo įkvėptos išminties“.
33 Plg. Leonas XIII. Encikl. Providentissimus Deus (1893 11 18) // ASS 26 (1893–1894), p. 283.
34 Plg. Biblinė komisija. Instructio de Sacra Scriptura recte docenda (1950 05 13) // AAS 42 (1950), p. 502.
35 Plg. Pijus XII. Encikl. Humani generis // l. c., p. 568 s.: „… gilinimasis į šventuosius šaltinius visada atjaunina šventąjį mokslą; priešingai, samprotavimas, abejingas tolesniam šventojo lobyno tyrinėjimui, kaip žinome iš patirties, tampa bergždžias“.
36 Plg. Tas pats. Pamokslas seminarijų auklėtiniams (1939 06 24) // AAS 31 (1939), p. 247: „Patarimas … sekti šv. Tomo mokslu ne slopina, bet skatina bei kursto tiesos ieškojimą ir skleidimą“. – Paulius VI. Kalba Popiežiškajame Grigaliaus universitete (1964 03 12) // AAS 56 (1964), p. 365: „[Mokytojai]… pagarbiai tesiklauso Bažnyčios Mokytojų balso, o tarp jų ypatingą vietą užima dieviškasis Akvinietis. Angeliškasis Mokytojas pasižymi tokiu galingu protu, tokia nuoširdžia tiesos meile, taip išmintingai nagrinėja, aiškina ir apibendrina giliausias tiesas, kad jo mokslas yra ne tik labai sėkminga priemonė tvirtai pagrįsti tikėjimo pamatus, bet ir tikras bei saugus kelias priimti sveikos pažangos vaisius“. – Plg. Tas pats. Kalba VI tarptautinio tomistų kongreso dalyviams (1965 09 10) // AAS 57 (1965), p. 788–792.
37 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją, 7 ir 16.
38 Plg. Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam // l. c., p. 640 s.
39 Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją, 10, 14, 15, 16. – Apeigų kongregacija. Instructio ad exsecutionem Constitutionis de Sacra Liturgia recte ordinandam (1964 09 26), 11 ir 12 // AAS 56 (1964), p. 879 s.
40 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl ekumenizmo, 1, 9, 10.
41 Ganytojo modelį galima nustatyti pagal naujausius popiežių dokumentus, kuriuose aiškiai kalbama apie kunigų gyvenimą, savybes ir ugdymą. Pirmiausia plg. Šv. Pijus X. Paraginimas kunigams Haerent animo // l. c., p. 237 ss. – Pijus XI. Encikl. Ad catholici sacerdotii // l. c., p. 5 ss. – Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae // l. c., p. 657 ss. – Jonas XXIII. Encikl. Sacerdotii Nostri primordia // AAS 51 (1959), p. 545 ss. – Paulius VI. Apašt. laiškas Summi Dei Verbum // l. c., p. 979 ss. – Apie pastoracinį ugdymą taip pat nemažai galima rasti Pijaus XII encikl. Mystici Corporis (1943), Mediator Dei (1947), Evangelii praecones (1951), Sacra virginitas (1954), Musicae sacrae disciplina (1955) ir vienuoliams skirtoje Apašt. konst. Sedes Sapientiae (1956) bei Jono XXIII encikl. Princeps Pastorum (1959). – Pijus XII, Jonas XXIII ir Paulius VI savo kalbose seminaristams ir kunigams daug kartų yra iškėlę gero ganytojo idealą.
42 Dėl evangelinių patarimų įžadus davusio luomo svarbos plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, sk. VI. – Tas pats. Dekr. dėl vienuoliškojo gyvenimo tinkamo atnaujinimo.
43 Plg. Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam // l. c., p. 635 s., 640 s.
44 Pirmiausia plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra (1961 05 15) // AAS 53 (1961), p. 401 ss.
45 Svarbiausia plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 33.
46 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 17.
47 Daugelyje popiežių dokumentų perspėjama dėl pavojaus pastoracinėje veikloje pamesti iš akių antgamtinį tikslą ir praktiškai nekreipti dėmesio į antgamtines priemones; pirmiausia plg. dokumentus išn. 41.
48 Naujausiuose Šv. Sosto dokumentuose raginama ypač rūpintis naujais kunigais. Pirmiausia minėtina: Pijus XII. Motu proprio Quandoquidem (1949 04 02) // AAS 41 (1949), p. 165–167. – Tas pats. Apašt. paraginimas Menti nostrae // l. c. – Tas pats. Apašt. konst. (vienuoliams) Sedes Sapientiae // l. c. ir priedas Statuta generalia. – Tas pats. Kalba Barselonos ugdymo namų kunigams (1957 06 14) // Discorsi e Radiomessaggi, XIX, p. 271–273. – Paulius VI. Kalba Veronos vyskupijos Gian Matteo Giberti instituto kunigams (1964 03 11) // L’Osservatore Romano, 1964–III–13.

 

 

©  Vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvos Vyskupų Konferencija, 2000
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2000.

Kiti Katalikų Bažnyčios dokumentai lietuvių kalba: www.lcn.lt/b_dokumentai