KRIKŠČIONIŠKOJO AUKLĖJIMO DEKLARACIJA GRAVISSIMUM EDUCATIONIS

1965 spalio 28


T U R I N Y S

Pratarmė

Pabaiga


Pratarmė

Auklėjimo didžią svarbą žmogaus gyvenimui ir augančią įtaką mūsų amžiaus visuomeninei pažangai Šventasis Visuotinis Sinodas yra įdėmiai apsvarstęs1. Iš tikrųjų dabarties sąlygomis jaunuomenės auklėjimas ir net tam tikras suaugusiųjų ugdymas tampa vis lengvesnis, bet drauge ir būtinesnis. Mat žmonės, kaskart labiau įsisąmonindami savo orumą ir pareigas, nori vis veikliau dalyvauti visuomeniniame ir ypač ekonominiame bei politiniame gyvenime2, o nuostabi technikos bei mokslo tyrimų pažanga, naujos visuomenės komunikavimo priemonės ir kartu gausėjantis laisvalaikis įgalina juos lengviau pasinaudoti proto ir dvasios kultūros paveldu ir, glaudėjant tiek grupių, tiek pačių tautų santykiams, vienam kitą papildyti.

Visur stengiamasi vis labiau ir labiau skatinti auklėjimo darbą. Paskelbiamos ir viešais dokumentais patvirtinamos pagrindinės žmonių, ypač vaikų ir tėvų, teisės auklėjimo srityje3. Sparčiai augant mokinių skaičiui, plečiamos ir tobulinamos mokyklos bei steigiamos naujos auklėjimo institucijos, nauja patirtimi grindžiami auklėjimo ir švietimo metodai. Labai stengiamasi šviesti ir auklėti visus žmones, nors daugybei vaikų ir jaunuolių dar stinga net elementaraus švietimo, o daugelis kitų lieka be tinkamo auklėjimo, ugdančio drauge ir tiesą, ir meilę.

Norėdama įvykdyti iš savo dieviškojo steigėjo gautą pavedimą – skelbti visiems žmonėms išganymo slėpinį ir visa atnaujinti Kristuje – šventoji Motina Bažnyčia privalo rūpintis ir pilnatvišku žemiškuoju žmogaus gyvenimu, kiek jis susijęs su dangiškuoju pašaukimu4; tad ir auklėjimo pažanga bei plėtojimas yra jos veiklos dalis. Tuo remdamasis, Šventasis Sinodas pateikia keletą pagrindinių krikščioniškojo auklėjimo principų, ypač susijusių su mokykla, kuriuos po Susirinkimo išplėtos speciali komisija plačiau išrutulios, o vyskupų konferencijos pritaikys įvairių regionų sąlygoms.

Visuotinė teisė į mokslą

1. Visi žmonės, kad ir kokia būtų jų rasė, padėtis ar amžius, dėl savo asmens orumo turi neliečiamą teisę į auklėjimą5, atitinkantį kiekvieno siekiamą tikslą6, pritaikytą jo savitam būdui, lyčiai, kultūrai bei tėvų tradicijoms, tiesiantį kelią broliškam bendravimui su kitomis tautomis tikros vienybės ir taikos žemėje skleidimo labui. Tikras auklėjimas ugdo asmenį, atsižvelgdamas į galutinę jo paskirtį ir gerovę tų bendruomenių, kurių narys jis yra ir kuriose vėliau, subrendęs, jis turės atsakingai veikti.

Tad atsižvelgus į psichologijos, pedagogikos bei didaktikos pažangą, vaikams ir jaunuoliams turi būti padedama darniai išugdyti savo fizines, moralines ir protines galias, kad jie palengva įgytų vis tobulesnį atsakomybės jausmą, raginantį be paliovos tinkamai plėtoti savo gyvenimą ir siekti tikrosios laisvės, ryžtingai ir atkakliai nugalint kliūtis. Taip pat reikia rūpintis pozityviu ir protingu, amžiui pritaikytu lytiniu jų auklėjimu. Be to, privalu tinkamai juos rengti dalyvavimui visuomeniniame gyvenime, idant, deramai išmokyti būtinų ir tinkamų priemonių, galėtų veikliai įsijungti į įvairias žmogiškosios bendruomenės grupes, dialoge atsiverti kitiems ir noriai prisidėti prie bendrosios gerovės kėlimo.

Šventasis Sinodas taip pat pareiškia, kad vaikai ir jaunuoliai turi teisę būti skatinami teisinga sąžine sverti moralines vertybes, patys asmeniškai jas prisiimti bei stengtis tobuliau pažinti ir pamilti Dievą. Todėl jis karštai prašo visus, kuriems pavesta valdyti tautas arba vadovauti auklėjimui, rūpintis, kad ši šventa teisė niekados nebūtų iš jaunuomenės atimta. O Bažnyčios jis vaikus ragina didžiadvasiškai talkininkauti visokeriopam auklėjimo darbui, ypač kad didžios auklėjimo ir švietimo gėrybės kuo greičiau taptų prieinamos visiems viso pasaulio žmonėms7.

Krikščioniškasis auklėjimas

2. Visi krikščionys, taigi tie, kurie, atgimdami iš vandens ir Šventosios Dvasios, yra tapę naujais kūriniais8, vadinasi ir yra Dievo vaikai, turi teisę į krikščioniškąjį auklėjimą. O tuo auklėjimu ne tik siekiama tokios žmogaus asmens brandos, apie kurią kalbėta, bet pirmiausia rūpinamasi, kad pakrikštytieji, pamažu supažindinami su išganymo slėpiniu, vis labiau įsisąmonintų gautąją tikėjimo dovaną, išmoktų garbinti Dievą Tėvą dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 23), pirmiausia liturgijoje, kaip nauji žmonės įprastų gyventi teisume ir tiesos šventume (plg. Ef 4, 22–24) ir taip subręstų į tobulą Kristaus pilnatvės amžiaus saiką pasiekusį žmogų (plg. Ef 4, 13) bei prisidėtų prie mistinio Kūno augimo. Be to, šiuo auklėjimu pakrikštytieji tepratinami, įsisąmoninus savo pašaukimą, būti juose slypinčios vilties liudytojais (plg. 1 Pt 3, 15) ir padėti krikščioninti pasaulį, idant prigimtinės vertybės, įtrauktos į Kristaus atpirktojo žmogaus pilnatvės sampratą, tarnautų visos žmonijos gerovei9. Todėl šis Šventasis Sinodas primena sielų ganytojams jų griežtą pareigą daryti visa, kad šiuo krikščioniškuoju auklėjimu galėtų naudotis visi tikintieji ir pirmiausia jaunuoliai, kurie yra Bažnyčios viltis10.

Auklėtojų atsakomybė

3. Kadangi tėvai yra suteikę vaikams gyvybę, jie yra griežčiausiai įpareigoti juos ir auklėti, todėl gimdytojus reikia pripažinti pirmaisiais ir pagrindiniais auklėtojais11. Tėvų auklėjimas yra toks svarbus, kad ten, kur jo nėra, vargiai kas kitas gali jį atstoti. Tėvų uždavinys yra sukurti tokią meilę ir pamaldžia pagarba Dievui bei žmonėms dvelkiančią šeimos aplinką, kuri būtų palanki vaikų galutiniam išauklėjimui asmeniniu ir visuomeniniu požiūriu. Tad šeima yra visuomeninių dorybių, kurių reikia visoms bendruomenėms, pirmoji mokykla. Todėl ypač krikščionių šeimoje, praturtintoje santuokos sakramento malonės ir pareigos, vaikus nuo pat ankstyvo amžiaus privalu mokyti pažinti ir garbinti Dievą bei mylėti artimą, laikantis per krikštą gautojo tikėjimo. Krikščioniškoje šeimoje vaikai pirmiausia patiria ir tai, kas yra sveika žmonių bendruomenė, ir tai, kas yra Bažnyčia; per ją pamažu jie įsijungia į pilietinę žmonių bendruomenę ir į Dievo tautą. Tad tėvai gerai teįsisąmonina, kokia tikrai reikšminga yra krikščioniška šeima pačios Dievo tautos gyvenimui ir pažangai12.

Auklėjimui, kuris pirmiausia yra šeimos uždavinys, reikalinga visos visuomenės parama. Todėl be teisių, priklausančių tėvams bei kitiems asmenims, kuriems šie patiki dalį auklėjimo, tam tikros teisės ir pareigos tenka valstybei, kiek jai skirta tvarkyti bendrosios žemiškosios gerovės reikalus. Valstybė privalo įvairiopai rūpintis jaunimo auklėjimu: saugoti tėvų bei kitų auklėtojų teises ir pareigas bei jiems padėti; kai tėvų ir kitų bendruomenių pastangos nepakankamos, vadovaujantis subsidiarumo principu, imtis auklėjimo darbo, suprantama, atsižvelgiant į tėvų pageidavimus; be to, kai reikalauja bendroji gerovė, steigti mokyklas ir institutus13.

Galiausiai auklėjimo uždavinys dėl ypatingų priežasčių liečia Bažnyčią – ne vien dėl to, kad ją dera pripažinti auklėti pajėgiančia žmonių bendruomene, bet ypač dėl to, kad jos pareiga yra skelbti visiems žmonėms išganymo kelią, perteikti tikintiesiems Kristaus gyvenimą ir nuolatiniu rūpesčiu padėti jiems pasiekti šio gyvenimo pilnatvę14. Todėl, kaip jų motina, Bažnyčia privalo siekti tokio savo vaikų auklėjimo, kuris visą jų gyvenimą perskverbtų Kristaus dvasia. Drauge Bažnyčia padeda visoms tautoms padeda puoselėti visapusišką žmogaus asmens tobulumą, kelti žemiškosios bendruomenės gerovę ir statyti žmoniškesnį pasaulį15.

Krikščioniškojo auklėjimo priemonės

4. Vykdydama auklėjimo uždavinį, Bažnyčia, stengdamasi panaudoti visas tinkamas priemones, ypač rūpinasi tomis, kurios būdingos būten jai. Prie jų pirmiausia priskirtina katechezė16, nušviečianti ir stiprinanti tikėjimą, peninti Kristaus dvasia gyvenimą, vedanti į sąmoningą ir veiklų dalyvavimą liturginiame slėpinyje17 ir skatinanti apaštališką veiklą. Bažnyčia taip pat brangina, stengiasi persunkti savo dvasia bei sukilninti ir kitas priemones, kurios yra bendrojo žmonijos paveldo dalis ir kurios labai daug prisideda prie dvasios puoselėjimo bei žmogaus ugdymo. Prie tokių dera priskirti visuomenės komunikavimo priemones18, įvairius dvasios ir kūno lavinimo sambūrius, jaunimo organizacijas ir ypač mokyklas.

Mokyklų svarba

5. Tarp visų auklėjimo priemonių ypatingą vietą užima mokykla19, dėl pačios savo paskirties nuolatiniu rūpinimusi plėtojanti intelektines gebas bei brandinanti sugebėjimą teisingai spręsti, įvesdinanti į pavelėtą iš praėjusių kartų kultūros lobyną, ugdanti vertybių nuovoką, parengianti profesijai, kurdama draugišką bendravimą tarp skirtingų gabumų ir skirtingos padėties mokinių, puoselėjanti tarpusavio supratimą. Be to, mokykla yra tarsi centras, kurio veikimas bei pažanga įtraukia ir sujungia draugėn šeimas, mokytojus, įvairias kultūrinį, pilietinį bei religinį gyvenimą puoselėjančias organizacijas, pilietinę visuomenę ir visą žmonių bendriją.

Tad gražus ir nelengvas yra pašaukimas visų tų, kurie, padėdami tėvams atlikti jų pareigas ir atstovaudami žmogiškajai visuomenei, imasi auklėjimo darbo mokyklose. Šis pašaukimas reikalauja ypatingų proto ir širdies dovanų, itin kruopštaus pasirengimo, nuolatinio pasiryžimo atsinaujinti ir prisitaikyti.

Tėvų pareigos ir teisės

6. Tėvai, kuriems vaikų auklėjimas yra pirmoji ir neliečiama pareiga bei teisė, privalo turėti visišką laisvę pasirinkti mokyklas. Todėl viešoji valdžia, kurios uždavinys yra saugoti ir ginti piliečių laisves, laikantisi skirstomojo teisingumo, turi rūpintis taip skirstyti viešąsias švietimui skirtas lėšas, kad tėvai galėtų iš tikrųjų laisvai, vadovaudamiesi savo sąžine, pasirinkti savo vaikams mokyklas20.

Be to, valstybės uždavinys yra rūpintis, kad visi piliečiai galėtų deramai dalyvauti kultūroje ir būtų tinkamai parengti atlikti pilietines pareigas bei naudotis pilietinėmis teisėmis. Tad pati valstybė privalo saugoti vaikų teisę į atitinkamą auklėjimą mokykloje, kontroliuoti mokytojų tinkamumą ir mokymosi lygį, rūpintis mokinių sveikata ir apskritai plėtoti visą švietimo veiklą. Tačiau, tai darydama, ji privalo turėti prieš akis subsidiarumo principą ir vengti bet kokio mokyklų monopolio, prieštaraujančio įgimtoms žmogaus asmens teisėms, pačios kultūros pažangai bei raidai, taikingam piliečių bendravimui ir daugelyje bendruomenių šiandien įsigalėjusiam pliuralizmui21.

O Kristaus tikinčiuosius Šventasis Sinodas ragina savo ruožtu padėti rasti tinkamų auklėjimo metodų bei geresnių švietimo programų, rengti gerai auklėti jaunimą sugebančius mokytojus ir, ypač per tėvų organizacijas, ateiti į talką visam mokyklos darbui, ypač moraliniam auklėjimui, kuris turi būti perteikiamas mokyklose22.

Moralinis ir religinis auklėjimas mokykloje

7. Be to, Bažnyčia, gerai jausdama itin svarbią pareigą stropiai rūpintis visų savo vaikų moraliniu ir religiniu auklėjimu, privalo rodyti ypatingą meilę ir ateiti į pagalbą daugybei lankančių nekatalikiškas mokyklas – tiek mokytojų ir vadovų gyvenimo liudijimais, tiek bendramokslių apaštališka veikla23 ir ypač tarnyba tų kunigų ir pasauliečių, kurie moko juos išganymo tiesų, prisitaikydami prie auklėtinių amžiaus bei padėties, ir teikia dvasinę pagalbą, naudodamiesi aplinkybes atitinkančias priemones.

Tėvams Bažnyčia primena griežtą pareigą sudaryti visas sąlygas ar net reikalauti, kad jų vaikai galėtų naudotis teikiama pagalba ir kad jų krikščioniškasis ugdymas žengtų lygia greta su pasaulietiškuoju ugdymu. Todėl ji didžiai vertina tokią pasaulietinę valdžią ir tokią pasaulietinę visuomenę, kurios, atsižvelgdamos į šiandienės visuomenės pliuralizmą ir gerbdamos deramą religinę laisvę, padeda šeimoms visose mokyklose vaikus auklėti taip, kaip reikalauja seimų moraliniai ir religiniai įsitikinimai24.

Katalikų mokyklos

8. Bažnyčios dalyvavimas švietime ypatingu būdu reiškiasi katalikiškojoje mokykloje. Tokia mokykla nemažiau už kitas siekia kultūrinių tikslų ir žmogiško jaunuolių ugdymo. Tačiau jai būdinga stengtis kurti evangeline laisvės ir meilės dvasia įkvėptą mokyklos bendruomenės aplinką, padėti jaunuoliams kartu su savo asmenybės tobulinimu ugdytų savyje naują kūrinį, kuriuo per krikštą yra tapę, ir galiausiai visą žmogiškąją kultūrą suderinti su išganymo skelbimu, kad mokinių palengva įgyjamas pasaulio, gyvenimo ir žmogaus pažinimas būtų nušviestas tikėjimo25. Taip katalikiškoji mokykla, deramai prisitaikydama prie pažangą darančio amžiaus sąlygų, išmoko savo auklėtinius veiksmingai kelti žemiškosios valstybės gerovę ir tarnauti Dievo karalystės plėtimui, kad gyvendami pavyzdingą ir apaštališką gyvenimą jie taptų nelyginant išganingu žmogiškosios bendruomenės raugu.

Kadangi katalikiškoji mokykla gali itin svariai padėti Dievo tautai įvykdyti savo misiją ir taip pat pasitarnauti abipus praturtinančiam dialogui tarp Bažnyčios ir žmonių bendruomenės, savo didžią svarbą ji išlaiko ir dabarties aplinkybėmis. Todėl šis Šventasis Sinodas iš naujo skelbia Bažnyčios teisę, jau pareikštą daugelyje Magisteriumo dokumentų26, laisvai steigti ir tvarkyti bet kokio pobūdžio ir laipsnio mokyklas, kartu primindamas, kad naudojimasis ta teise nepaprastai daug prisideda prie sąžinės laisvės ir tėvų teisių gynimo bei pačios kultūros pažangos.

Mokytojai teatmena, jog nuo jų daugiausia priklauso, ar katalikiškoji mokykla pajėgs įgyvendinti savo sumanymus ir planus27. Todėl jie tebūnie itin rūpestingai pasirengę, įgiję reikiamus pasaulietinių ir religinių mokslų diplomus ir tinkamai susipažinę su šiuolaikine pedagogika. Meilės jungiami tarpusavyje ir su mokiniais, kupini apaštališkos dvasios, savo gyvenimu ir mokymu teliudija vienintelį Mokytoją Kristų. Tesistengia darbuotis drauge, ypač su tėvais; kartu su jais visame auklėjimo darbe teatsižvelgia į lyčių skirtumą ir kiekvienai lyčiai Dievo apvaizdos šeimoje ir visuomenėje skirtą tikslą. Tesistengia skatinti asmeninę pačių mokinių veiklą, o jiems baigus mokyklą, ir toliau tepadeda patarimais, draugyste ar net įsteigtomis specialiomis draugijomis, pasižyminčiomis tikra Bažnyčios dvasia. Šventasis Sinodas pareiškia, kad šių mokytojų tarnyba yra tikras apaštalavimas, nepaprastai tinkamas bei būtinas mūsų laikais ir tikrai pasitarnaujantis visuomenei. Katalikams tėvams jis primena pareigą, kai tik įmanoma ir kur tik įmanoma, patikėti savo vaikus katalikiškoms mokykloms, pagal išgales jas remti ir bendradarbiauti su jomis savo vaikų gerovei28.

Įvairios katalikų mokyklų rūšys

9. Visos mokyklos, kokiu nors būdu priklausomos nuo Bažnyčios, turėtų pagal išgales kuo geriau įgyvendinti šį katalikiškos mokyklos idealą, nors katalikiška mokykla pagal vietos sąlygas ir gali įgyti įvairius pavidalus29. Bažnyčiai taip pat nepaprastai brangios ir tos katalikiškos mokyklos, kurias, ypač naujai įkurtų katalikų Bažnyčių teritorijose, lanko ir auklėtiniai nekatalikai.

Be to, steigiant ir tvarkant katalikiškąsias mokyklas, turi būti atsižvelgiama į gyvenamojo meto reikalavimus. Todėl, nors ir toliau reikia puoselėti pradines bei vidurines mokyklas, kurios yra tarsi auklėjimo pamatas, daug dėmesio reikia kreipti ir į kitas, ypač reikalingas mūsų laikų sąlygomis; tai vadinamosios profesinės30 bei techninės mokyklos, suaugusiųjų švietimo institutai, socialinės pagalbos plėtros paskatintos nuo gimimo neįgaliųjų globos specializuotosios įstaigos ir religinio švietimo bei kitų dalykų mokytojus rengiančios mokyklos.

Šventasis Sinodas karštai ragina Bažnyčios ganytojus ir visus Kristaus tikinčiuosius negailint jokių aukų padėti katalikiškosioms mokykloms pasirūpinti reikmėmis tų, kurie stokoja laikinųjų gėrybių, kuriems trūksta šeimos paramos ir meilės arba kuriems svetima tikėjimo dovana.

Katalikų aukštosios mokyklos

10. Bažnyčia taip pat stropiai rūpinasi aukštosiomis mokyklomis, ypač universitetais ir fakultetais. Ji organiškai siekia, kad visose nuo jos priklausomose šios rūšies institucijose atskiri dalykai būtų perteikiami, vadovaujantis jiems būdingais principais, savais metodais ir moksliniam tyrimui reikalinga laisve, idant būtų įgyjamas kaskart vis gilesnis įvairių mokslo sričių pažinimas ir, kuo kruopščiausiai apsvarsčius dabarties problemų tyrinėjimus, sekant Bažnyčios mokytojų, ypač šv. Tomo Akviniečio pėdomis31, būtų giliau įžvelgta, kaip tikėjimas ir protas vieningai siekia vienos tiesos. Taip įgyvendinams tam tikras viešas, nuolatinis ir visuotinis krikščioniškojo mąstymo dalyvavimas kultūros pažangoje, ir tų institutų auklėtiniai ugdomi kaip aukšto išsilavinimo žmonės, pasirengę visuomenėje prisiimti sunkiausias pareigas ir pasaulyje liudyti tikėjimą32.

Katalikų universitetuose, kuriuose nėra atskiro teologijos fakulteto, tebūnie įsteigtas teologijos institutas arba katedra, kur būtų skaitomos ir pasauliečiams studentams skirtos paskaitos. Kadangi įvairūs mokslai daro pažangą ypač specializuotų tyrimų dėka, katalikų universitetuose ir fakultetuose tebūnie kreipiamas ypatingas dėmesys į tuos institutus, kurie pirmiausia plėtoja mokslinius tyrimus.

Šventasis Sinodas labai pataria plėtoti katalikų universitetus ir fakultetus, tinkamai paskleistus įvairiose šalis, tačiau jie tepasižymi ne gausumu, o mokslo kokybe. Tebūnie jie lengvai prieinami gabesniems, nors ir ne tokiems pasiturintiems studentams, ypač atvykstantiems iš naujųjų tautų.

Kadangi visuomenės ir pačios Bažnyčios likimas labai artimai susijęs su aukštuosius mokslus studijuojančio jaunimo išsilavinimu33, Bažnyčios ganytojams nepakanka uoliai rūpintis tik katalikų universitetų studentų dvasios gyvenimu, todėl, rūpindamiesi visų savo vaikų dvasiniu ugdymu, tarpusavyje tardamiesi vyskupai tesistengia, kad ir nekatalikiškuose universitetuose būtų katalikų studentų namų bei centrų, kuriuose gerai parinkti ir parengti kunigai, vienuoliai bei pasauliečiai galėtų teikti nuolatinę dvasinę ir intelektinę pagalbą universitetą lankančiam jaunimui. Gabesni katalikų ar kitų universitetų studentai, kurie atrodo tinkami dėstymo bei mokslinio tyrimo darbui, tebūnie ypač rūpestingai lavinami ir nukreipiami į profesūrą.

Teologijos fakultetai

11. Bažnyčia itin daug tikisi iš teologijo mokslų fakultetų veiklos34. Mat jiems ji patiki didžios svarbos pareigą rengti savo auklėtinius ne tik pastoracinei tarnybai, bet ypač dėstymui aukštesniųjų bažnytinių studijų institutuose arba moksliniams tyrimams ir net sunkesniems intelektinio apaštalavimo uždaviniams. Pačiuose fakultetuose taip pat privalu giliau tirti įvairias teologijos sritis, kad vis geriau būtų suvokiamas šventasis Apreiškimas, plačiau atveriamas protėvių perduotasis krikščioniškosios išminties paveldas, plečiamas dialogas su atsiskyrusiaisiais broliais bei nekrikščionimis ir randama tinkamų atsakymų į mokslo pažangos keliamus klausimus35.

Todėl bažnytiniai fakultetai, reikiamai peržiūrėję savo nuostatus, uoliai tesiekia teologijos ir su ja susijusių mokslų pažangos ir, naudodamiesi taip pat šiuolaikiniais metodus bei priemonėmis, tepadeda savo klausytojams imtis šiose srityse nuodugnesnių tyrimų.

Mokyklų bendradarbiavimas

12. Kadangi bendradarbiavimas, vis labiau skatinamas ir plečiamas vyskupijose, tautose ir tarp tautų, labai reikalingas ir mokyklose, privalu padaryti visa, kad katalikų mokslo įstaigos derintų savo veiklą ir bendradarbiautų su kitomis mokyklomis, kaip reikalauja visos žmonių bendruomenės gerovė36.

Iš darnesnio bendro veikimo reikia tikėtis gausesnių vaisių, ypač akademinėse institucijose. Todėl kiekviename universitete įvairūs fakultetai tepadeda vienas kitam, kiek leidžia jų dėstomieji dalykai. Ir patys universitetai tebendradarbiauja vieni su kitais, kartu rengdami tarptautinius kongresus, dalydamiesi moksliniais tyrimais, kuriam laikui pasikeisdami profesoriais ir imdamiesi kitokios iniciatyvos bendrai veiklai plėtoti.

Pabaiga

Šventasis Sinodas karštai ragina pačius jaunuolius įsisąmoninti auklėtojo pareigų kilnumą ir būti didžiadvasiškai pasirengusiems jų imtis, ypač tose šalyse, kur dėl mokytojų stokos jaunimo auklėjimui iškyla pavojus.

Taip pat Šventasis Sinodas reiškia gilią padėką kunigams, vienuoliams, vienuolėms ir pasauliečiams, su evangeliniu pasišventimu atsidedantiems kilniam auklėjimo darbui įvairaus pobūdžio bei lygio mokyklose, ir ragina juos ištvermingai toliau vykdyti savo uždavinį bei stengtis taip įdiegti savo auklėtiniams Kristaus dvasią ir taip pasižymėti pedagoginėmis bei mokslinėmis žiniomis, kad galėtų ne tik padėti Bažnyčiai atsinaujinti iš vidaus, bet ir palaikyti bei dar labiau sustiprinti palaimingą jos įtaką šiandieniame ir ypač intelektiniame pasaulyje.


1 Iš daugelio dokumentų, iškeliančių auklėjimo svarbą, pirmiausia plg. Benediktas XV. Apašt. laiškas Communes litteras (1919 balandžio 10): AAS 11 (1919), p. 172. – Pijus VI. Encikl. Divini illius magistri (1929 gruodžio 31): AAS 22 (1930), p. 49–86. – Pijus XII. Kalba Italijos Katalikų veikimo (ACI) jaunimui (1946 balandžio 20): Discorsi e Radiomessaggi 8, p. 53–57. – Tas pats. Kalba Prancūzijos šeimų tėvams (1951 rugsėjo 18): Discorsi e Radiomessaggi 13, p. 241–245. – Jonas XXIII. Kreipimasis enciklikos Divini illius magistri paskelbimo trisdešimtmečio proga (1959 gruodžio 30): AAS 52 (1960), p. 57–59. – Paulius VI. Kalba Bažnyčiai pavaldžių institutų federacijos (FIDAE) nariams (1963 gruodžio 30): Encicliche e Discorsi di S. S. Paolo VI, I, Roma, 1964, p. 601–603.– Be to, plg. Acta et Documenta Concilio Oecumenico Vaticano II apparando, series I, Antepraeparatoria, vol. III, p. 363–364, 370–371, 373–374.
2 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra (1961 gegužės 15): AAS 53 (1961), p. 413, 415–417, 424. – Tas pats. Encikl. Pacem in terris (1963 balandžio 11): AAS 55 (1963), p. 278 s.
3 Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, priimta Jungtinių Tautų Organizacijos generalinėje asamblėjoje (1948 gruodžio 10). – Plg. Vaiko teisių deklaracija (1959 lapkričio 20). – Žmogaus ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos papildomas protokolas. Paryžius (1952 kovo 20). – Dėl Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris: l. c., p. 295 s.
4 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra: l. c., p. 402. – Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 17.
5 Pijus XII. Kreipimasis per radiją (1942 gruodžio 24): AAS 35 (1943), p. 12, 19. – Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris: l. c., p. 259 s. – Plg. žmogaus teisių deklaracijas išn. 3.
6 Plg. Pijus XI. Encikl. Divini illius magistri: l. c., p. 50 s.
7 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra: l. c., p. 441 s.
8 Plg. Pijus XI. Encikl. Divini illius magistri: l. c., p. 83
9 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 36.
10 Plg. Tas pats. Dekr. dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje, 12–14.
11 Plg. Pijus XI. Encikl. Divini illius magistri : l. c., p. 59 s. – Tas pats. Encikl. Mit brennender Sorge (1937 kovo 14): AAS 29 (1937), p. 164 s. – Pijus XII. Kalba Italijos katalikų mokytojų sąjungos (AIMC) I nacionalinio kongreso dalyviams (1946 rugsėjo 8): Discorsi et Radiomessaggi 8, p. 218.
12 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 11 ir 35.
13 Plg. Pijus XI. Encikl. Divini illius magistri: l. c., p. 63 s. – Pijus XII. Kreipimasis per radiją (1941 birželio 1): AAS 33 (1941), p. 200. – Tas pats. Kalba Italijos katalikų mokytojų sąjungos (AIMC) I nacionalinio kongreso dalyviams (1946 rugsėjo 8): Discorsi et Radiomessaggi 8, p. 218.– Dėl subsidiarumo principo plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris: l. c., p. 294.
14 Plg. Pijus XI. Encikl. Divini illius magistri : l. c., p. 53, 56. – Tas pats. Encikl. Non abbiamo bisogno (1931 birželio 29): AAS 23 (1931), p. 311 s. – Pijus XII. Valstybės sekretoriato laiškas XXVIII Italijos visuomenės savaitės dalyviams (1955 rugsėjo 20): L’Osservatore Romano, 1955–IX–29.
15 Bažnyčia laiko pagirtinomis tokias pasaulietinės, vietinės, tautinės ir tarptautinės valdžios institucijas, kurios, suvokdamos neatidėliotinas dabarties reikmes, daro visa, ką gali, kad visos tautos galėtų kuo labiau įsijungti į švietimą ir kultūrą. – Plg. Paulius VI. Kalba Jungtinių Tautų Organizacijos generalinėje asamblėjoje (1965 spalio 4): L’Osservatore Romano, 1965–X–6.
16 Plg. Pijus XI. Motu proprio Orbem catholicum (1923 birželio 29): AAS 15 (1923), p. 327–329. – Tas pats. Dekr. Providae sane (1935 sausio 12): AAS 27 (1935), p. 145–152. – Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje, 13 ir 14.
17 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją, 14.
18 Plg. Tas pats. Dekr. dėl visuomenės komunikavimo priemonių, 13 ir 14.
19 Plg. Pijus XI. Encikl. Divini illius magistri: l. c., p. 76. – Pijus XII. Kalba Bavarijos katalikų mokytojų sąjungos nariams (1956 gruodžio 31): Discorsi et Radiomessaggi 18, p. 746.
20 Plg. Cincinačio provincijos III susirinkimas (1861): Collatio Lacensis, III, 1240, c/d. – Pijus XI. Encikl. Divini illius magistri: l. c., p. 60, 63 s.
21 Plg. Pijus XI. Encikl. Divini illius magistri: l. c., p. 63. – Tas pats. Encikl. Non abbiamo bisogno: l. c., p. 305. – Pijus XII. Valstybės sekretoriato laiškas XXVIII Italijos visuomenės savaitės dalyviams (1955 rugsėjo 20): L’ Osservatore Romano, 1955–IX–29. – Paulius VI. Kalba Italijos krikščionių darbininkų sąjungos (ACLI) nariams (1963 spalio 6): Encicliche e Discorsi di S. S. Paolo VI, I, Roma, 1964, p. 230.
22 Plg. Jonas XXIII. Kreipimasis encikl. Divini illius magistri paskelbimo trisdešimtmečio proga (1959 gruodžio 30): AAS 52 (1960), p. 57.
23 Bažnyčia labai brangina apaštališkąją veiklą, kurios ir šiose mokyklose gali imtis katalikai mokytojai ir moksleiviai.
24 Plg. Pijus XII. Kalba Bavarijos katalikų mokytojų sąjungos nariams (1956 gruodžio 31): Discorsi et Radiomessaggi 18, p. 745 s.
25 Plg. Vestminsterio provincijos I susirinkimas (1852): Collatio Lacensis, III, 1334, a/b. – Pijus XI. Encikl. Divini illius magistri: l. c., p. 77 s. – Pijus XII. Kalba Bavarijos katalikų mokytojų sąjungos nariams (1956 gruodžio 31): Discorsi et Radiomessaggi 18, p. 746. – Paulius VI. Kalba Bažnyčiai pavaldžių institutų federacijos (FIDAE) nariams (1963 gruodžio 30): Encicliche e Discorsi di S. S. Paolo VI, I, Roma, 1964, p. 602 s.
26 Plg. pirmiausia dokumentus išn. 1; be to, šią Bažnyčios teisę yra skelbę daugelis provincijų susirinkimų, taip pat pastaruoju metu daugelis vyskupų konferencijų.
27 Plg. Pijus XI. Encikl. Divini illius magistri: l. c., p. 80 s. – Pijus XII. Kalba Italijos vidurinių mokyklų katalikų mokytojų sąjungos (UCIIM) nariams (1954 sausio 5): Discorsi e Radiomessaggi 15, p. 551–556.– Jonas XXIII. Kalba Italijos katalikų mokytojų sąjungos (AIMC) VI kongreso dalyviams (1959 rugsėjo 5): Discorsi, Messaggi, Colloqui, I, Roma, 1960, p. 427–431.
28 Plg. Pijus XII. Kalba Italijos vidurinių mokyklų katalikų mokytojų sąjungos (UCIIM) nariams (1954 sausio 5): l. c., p. 555.
29 Plg. Paulius VI. Kalba Tarptautinės katalikiškojo auklėjimo organizacijos (OIEC) nariams (1964 vasario 25): Encicliche e Discorsi di S. S. Paolo VI, II, Roma, 1964, p. 232.
30 Plg. Tas pats. Kalba Italijos krikščionių darbininkų sąjungos (ACLI) nariams (1963 spalio 6): Encicliche e Discorsi di S. S. Paolo VI, I, Roma, 1964, p. 229.
31 Plg. Tas pats. Kalba VI tarptautinio tomistų kongreso dalyviams (1965 rugsėjo 10): L’Osservatore Romano, 1965–IX–13/14.
32 Plg. Pijus XII. Kalba Prancūzijos katalikų aukštųjų mokyklų dėstytojams ir studentams (1950 rugsėjo 21): Discorsi e Radiomessaggi 18, p. 219–221. – Tas pats. Laiškas „Pax Romana” XXII kongreso dalyviams (1952 rugpjūčio 12): Discorsi e Radiomessaggi 14, p. 567–569. – Jonas XXIII. Kalba Katalikų universitetų federacijos nariams (1959 balandžio 1): Discorsi, Messagi, Colloqui, I, Roma, 1960, p. 226–229. – Paulius VI. Kalba Milano katalikų universiteto akademinio senato nariams (1964 balandžio 5): Encicliche e Discorsi di S. S. Paolo VI, Roma, 1964, p. 438–443.
33 Pijus XII. Kalba Romos universiteto akademiniam senatui ir studentams (1952 birželio 15): Discorsi e Radiomessaggi 14, p. 208: „Rytojaus visuomenės kryptis slypi pirmiausia šiandienių universitetų dėstytojų ir studentų dvasioje ir širdyje”.
34 Plg. Pijus XI. Apašt. konst. Deus Scientiarum Dominus (1931 gegužės 24): AAS 23 (1931), p. 245–247.
35 Plg. Pijus XII. Encikl. Humani generis (1950 rugpjūčio 12): AAS 42 (1950), p. 568 s., 578. – Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam (1964 rugpjūčio 6), d. III: AAS 56 (1964), p. 637–659. – Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl ekumenizmo.
36 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris: l. c., p. 284 etc.

 

 

©  Vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvos Vyskupų Konferencija, 2000
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2000.

Kiti Katalikų Bažnyčios dokumentai lietuvių kalba: www.lcn.lt/b_dokumentai