PASTORACINĖ KONSTITUCIJA1 APIE BAŽNYČIĄ ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE GAUDIUM ET SPES

1965 gruodžio 7


T U R I N Y S

PRATARMĖ [1–3]

ĮVADINĖS PASTABOS. ŽMOGAUS BŪKLĖ ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE [4–10]

PIRMA DALIS
BAŽNYČIA IR ŽMOGAUS PAŠAUKIMAS [11–45]

ANTRA DALIS
KELETAS SVARBIAUSIŲ PROBLEMŲ [46–90]

PABAIGA [91–93]


PRATARMĖ


Bažnyčios artimas ryšys su visa žmonijos šeima

1. Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas. Ir nėra nieko tikrai žmogiško, kas nerastų atgarsio jų širdyse. Juk jie yra bendruomenėn susibūrę žmonės, sujungti Kristuje, keliauja į Tėvo Karalystę vadovaujami šventosios Dvasios ir yra priėmę visiems skirtą išganymo žinią. Tad jų bendruomenė iš tikro jaučiasi glaudžiai susieta su žmonijos šeima ir jos istorija.

Susirinkimo adresatas

2. Vatikano II Susirinkimas, išsamiau paaiškinęs Bažnyčios slėpinį, dabar jau nedvejodamas kreipiasi nebe vien į tos Bažnyčios vaikus ir visus Kristaus vardo išpažinėjus, bet į visus žmones, norėdamas visiems išdėstyti, kaip jis supranta Bažnyčios buvimą ir pastangas dabartiniame pasaulyje.

Taigi Susirinkimas turi prieš akis žmonių pasaulį, tai yra ištisą žmonijos šeimą su visa tikrove, kurioje ji gyvena. Tas pasaulis yra žmonių giminės istorijos scena, paženklinta jos pastangų, pralaimėjimų ir pergalių. Krikščionys tiki, jog tas pasaulis yra sukurtas ir palaikomas Kūrėjo meilės. Jis yra patekęs į nuodėmės vergiją, bet piktojo galybę sutrupinusio nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Kristaus išvaduotas, idant pagal Dievo sumanymą būtų perkeistas ir atbaigtas.

Tarnavimas žmogui

3. Nors mūsų dienomis žmonijai kelia nuostabą jos išradimai ir galybė, dažnai ji nerimastingai klausia savęs apie šiandienio pasaulio raidą, žmogaus vietą ir uždavinį visatoje, jo asmeninių ir bendruomeninių siekių prasmę, pagaliau apie galutinį daiktų ir žmonių tikslą. Todėl Susirinkimas, liudydamas ir aiškindamas visos Kristaus sutelktos Dievo tautos tikėjimą, nori parodyti, kokia jungtis, pagarba ir meilė sieja tą Dievo tautą su visa žmonių šeima, kuriai ji priklauso. Jis to negali iškalbingiau padaryti, kaip užmegzdamas su žmonija pokalbį apie tas įvairias problemas, paskleisdamas iš Evangelijos gautą šviesą ir suteikdamas išganingų jėgų, kurias pati Bažnyčia, Šventosios Dvasios vadovaujama, gavo iš savo Steigėjo. Kadangi siekiama išsaugoti žmogaus asmenį ir atnaujinti žmonių bendruomenę, viso mūsų aiškinimo ašis bus žmogus – vienas ir ištisas žmogus su kūnu ir siela, širdimi ir sąžine, protu ir valia.

Šventasis Susirinkimas, skelbdamas aukščiausią žmogaus pašaukimą ir tvirtindamas, jog jame įdiegta dieviška sėkla, siūlo žmonijai nuoširdų Bažnyčios bendradarbiavimą, kuriant tam pašaukimui derančią, visus jungiančią broliją. Bažnyčia nesivadovauja jokiais žemiškais troškimais, bet siekia tik vieno dalyko – Dvasios Guodėjos vadovaujama tęsti darbą, kurio ėmėsi pats Kristus, atėjęs į pasaulį tiesos liudyti, gelbėti, o ne smerkti, tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama2.


ĮVADINĖS PASTABOS
ŽMOGAUS BŪKLĖ ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE

Viltis ir nerimas

4. Šiam uždaviniui atlikti Bažnyčia visuomet privalo ištyrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje. Ji daro tai, idant galėtų kiekvienai kartai pritaikytu būdu atsakyti į žmonių keliamus amžinuosius dabartinio ir būsimojo gyvenimo prasmės bei jų tarpusavio ryšio klausimus. Tad reikia pažinti ir suprasti mūsų gyvenamąjį pasaulį, jo viltis bei troškimus ir dažnai dramatišką jo pobūdį. Svarbesnius dabartinio pasaulio savitumus galima apibūdinti šiais bendrais bruožais.

Šiandien žmonija yra įžengusi į naują savo istorijos amžių, kuriam būdingi pamažu visame pasaulyje sklindantys gilūs ir staigūs pokyčiai. Sukelti žmogaus proto galybės ir kūrybinės veiklos, tie pokyčiai dabar pereina į jį patį, į jo asmeninius ir bendruomeninius sprendimus bei troškimus, į jo galvoseną bei elgseną daiktų ir žmonių atžvilgiu. Jau galima kalbėti apie tikras visuomenines bei kultūrines permainas, paliečiančias ir religinį gyvenimą.

Kaip kiekvieną augimo krizę, šias permainas lydi nemaži sunkumai. Taip smarkiai išplėtęs savo galias, žmogus ne visuomet pajėgia palenkti jas savo tarnybai. Sengdamasis geriau įžvelgti savo dvasios vidų, dažnai jis atrodo dar netikresnis dėl savęs paties. Pamažu aiškiau suprasdamas visuomeninio gyvenimo dėsningumus, jis svyruoja ir nežino, kuria linkme jį kreipti.

Niekuomet žmonija neturėjo tiek turtų, išteklių ir ekonomiės galios. Tačiau didžiulė pasaulio gyventojų dalis tebekenčia badą ir skurdą, daugelis tebevargsta nemokėdami nei skaityti, nei rašyti. Niekuomet žmonės taip skaudžiai neišgyveno laisvės jausmo, kaip šiandien. Tačiau tuo pačiu metu kyla naujos visuomeninio ir psichinio vergavimo rūšys. Pasaulis labai gyvai jaučia savo vienybę bei visų tarpusavio priklausomybę ir solidarumo būtinybę, tačiau jį nuožmiai plėšo į priešingas puses viena prieš kitą kovojančios jėgos. Dar tebesitęsia politinė, visuomeninė, ekonominė, rasinė ir ideologinė nesantaika; tebetvyro galinčio visa iki pamatų išgriauti karo pavojus. Nors dalijamasi idėjomis, patys žodžiai, kuriais išreiškiamos svarbios sąvokos, įvairiose ideologinėse sistemose įgauna skirtingą prasmę. Galiausiai uoliai kuriant tobulesnę laikinąją santvarką, tuo pačiu greičiu nedidėja dvasios pažanga.

Taip susipynusių sąlygų veikiami, daugelis mūsų amžininkų nebeįstengia teisingai įžvelgti amžinųjų vertybių ir tinkamai pritaikyti jų naujiems atradimams. Blaškydamiesi tarp vilties ir rūpesčio, klausdami savęs, kur dabar visa eina, jie yra slegiami nerimo. Toks vyksmas skatina ir tiesiog verčia žmones ieškoti atsakymo.

Gilūs pokyčiai

5. Nūdienis dvasios nerimas ir gyvenimo sąlygų kaita yra susiję su platesnės apimties pokyčiais, dėl kurių žmogaus dvasios formavimesi vis didesnį svorį įgyja matematiniai, gamtos ir patį žmogų tyrinėjantys mokslai, o jo veiklą vis labiau veikia tų mokslų kuriama technika. Ši mokslinė dvasia kitaip negu praeityje formuoja kultūrą ir mąstyseną. Technikos pažanga tokia didelė, kad keičia žemės veidą ir jau bando užvaldyti antžeminę erdvę.

Šitaip žmogaus protas tarsi irgi išplečia savo valdas anapus laiko ribų: į praeitį – istoriniu pažinimu, į ateitį – numatymu ir planavimu. Biologinių, psichologinių ir visuomeninių mokslų pažanga ne tik padeda žmogui geriau pažinti save, bet ir įgalina jį, technikos metodais tiesiogiai įtakoti visuomenės gyvenimą. Drauge žmonių giminė vis daugiau galvoja apie savo demografinio prieaugio numatymą ir tvarkymą.

Pats istorijos vyksmas taip spartėja, kad pavienis žmogus vos pajėgia jį sekti. Žmonių bendruomenės likimas tampa vieningas ir jau nebesiskaido tarsi į atskiras įvairias istorijas. Taip žmonija nuo palyginti statiškos tikrovės sampratos pereina prie dinamiškesnės ir labiau evoliucinės sampratos. O tai gimdo didžiulį naujų problemų rezginį, skatinantį naujai skaidytis ir naujai jungtis.

Socialiniai pokyčiai

6. Kartu tradicinės vietos bendruomenės, kaip antai patriarchalinės šeimos, kiltys, gentys, kaimai, įvairios grupės, ir visuomeniniai bendrijų santykiai patiria juo toliau, juo didesnius pokyčius.

Palengva plinta pramoninės bendruomenės tipas, praturtindamas kai kurias tautas ūkine gausa ir iš pašaknų keisdamas nuo amžių įprastas visuomeninio gyvenimo sąvokas bei sąlygas. Panašiai vis daugiau žmonių apima ir patraukia miesto gyvenimas. Tai kyla tiek iš miestų bei jų gyventojų skaičiaus augimo, tiek iš miestietiško gyvenimo būdo plitimo užmiesčio srityse.

Naujos ir tobulesnės visuomenės komunikavimo priemonės leidžia patirti įvykius ir labai greitai kuo plačiausiai paskleisti mintis bei jausmus, sukeldamos ne vieną atgarsių grandinę.

Taip pat reikšminga, kad žmonės, dėl įvairių priežasčių keisdami gyvenamąją vietą, keičia ir savo gyvenimo būdą.

Šitaip nuolat gausėja žmogaus ryšiai su kitais. Pats jo „visuomenėjimas“ atneša naujų ryšių bei poreikių, tačiau ne visuomet ugdo deramą asmens brendimą ir tikrus asmenų santykius („asmenėjimą“).

Šios rūšies evoliucija aiškiau pastebima tose tautose, kurios jau naudojasi ekonominės ir techninės pažangos patogumais. Tačiau ji reiškiasi ir tose tautose, kurios tebėra vystymosi stadijoje ir savo kraštuose siekia industrializacijos bei urbanizacijos. Šiose tautose, ypač prisirišusiose prie senesnių tradicijų, drauge kyla sąjūdis už brandesnę ir asmeniškesnę laisvės vartoseną.

Psichologiniai, moraliniai ir religiniai pokyčiai

7.Mąstysenos ir struktūrų pokyčiai dažnai sukelia prieštaravimų dėl iki tol galiojusių vertybių, labiausiai tarp jaunuolių, kurie ne sykį tampa nekantrūs, iš nerimo net ima maištauti; suvokdami savo reikšmę visuomenės gyvenimui, jie nori jame kuo greičiau įgyti dalį. Todėl tėvai ir auklėtojai, atlikdami savo pareigas, neretai susiduria su vis daugiau sunkumų.

Iš praeities paveldėtos institucijos, taisyklės, galvosena ir jausena ne visuomet atrodo gerai tinkančios šiandienei padėčiai. Iš čia kyla žymūs elgesio ir pačių jo normų sutrikimai.

Galiausiai naujos sąlygos paliečia ir religinį gyvenimą. Viena vertus, kritiškesnis mąstymas apvalo jį nuo maginės pasaulio sampratos bei vis dar išlikusių prietarų ir reikalauja vis aiškiau įsisąmoninti priimtąjį tikėjimą. Daugelis tokiu būdu gyviau pajunta Dievą. Kita vertus, vis gausėja žmonių, praktiškai atsisakiusių religijos. Dievą ir tikėjimą neigti arba jų nepaisyti jau nebėra neįprasta, kam ryžtųsi tik vienas kitas, kaip ankstesniais laikais. Šiandien tai neretai vaizduojama kaip mokslo pažangos arba savotiško naujojo humanizmo reikalavimas. Visa tai daug kur nebėra vien filosofų mintys, bet plačiausiu mastu veikia literatūrą, meną, humanitarinių mokslų ir istorijos interpretavimą, netgi viešąją teisę. Daugelį tai sukrečia.

Šiuolaikinio pasaulio prieštaros

8. Tokie staigūs, dažnai netvarkingai vykstą pokyčiai ir pats skvarbesnis pasaulyje įsigalėjusių nesutarimų įsisąmoninimas sukelia arba didina prieštaravimus ir pusiausvyros stoką.

Pačiame asmenyje dažnai kyla nesutarimų tarp modernaus praktinio proto ir teorinio mąstymo, nepajėgiančio nei suvaldyti, nei darniai susintetinti turimų žinių visumos. Panašiai dažnai trūksta pusiausvyros tarp noro sėkmingai veikti ir sąžinės reikalavimų. Labai dažnai taip pat bendruomeninio gyvenimo sąlygos neatitinka asmeninių mąstymo ar net kontempliacijos reikalavimų. Pagaliau nedermė kyla tarp žmogaus veiklos specializacijos ir žvilgsnio į tikrovės visumą.

Šeimoje nesutarimų priežastis būnaa demografinių, ekonominių ir visuomeninių sąlygų spaudimas arba konfliktas tarp viena kitą keičiančių kartų, arba nauji visuomeniniai santykiai tarp vyrų ir moterų.

Taip pat didelių nesutarimų kyla tarp rasių, net tarp įvairių visuomenės klasių, tarp turtingų ir mažiau pasiturinčių bei skurstančių tautų; pagaliau nesutarimų kyla tarp tautas jungiančių institucijų, kilusių iš žmonių noro taikiai gyventi, ir savo ideologiją skleidžiančios ambicijos, taip pat dėl kolektyvaus tautų arba kitų grupių gobšumo.

Visa tai kelia tarpusavio nepasitikėjią ir neapykantą, susikirtimus ir vargus, kurių priežastis ir drauge auka yra pats žmogus.

Žmonių giminės visuotiniai siekiai

9. Drauge bręsta įsitikinimas, jog žmonija ne tik gali ir privalo vis labiau įtvirtinti savo viešpatavimą kūrinijai, bet taip pat gali ir privalo kurti politinę, visuomeninę ir ekonominę santvarką, kuri vis geriau tarnautų tiek visiems žmonėms, tiek pavieniams asmenims bei padėtų išreikšti ir ugdyti savo vertybes.

Daugelis griežtai reikalauja gėrybių, kurių jiems netenka dėl gyvai jaučiamos neteisybės arba paskirstymo nelygybės. Vystymosi keliu žengiančios tautos, pavyzdžiui, neseniai pasiekusios nepriklausomybę, trokšta naudotis nūdienės civilizacijos turtais ne tik politinėje, bet ir ekonominėje srityje ir laisvai vaidinti savo vaidmenį pasaulio scenoje. Tačiau vis vien didėja jų atsilikimas, dažnai ir ekonominė priklausomybė nuo kitų, turtingesnių tautų, sparčiau žengiančių pirmyn. Badaujantys kraštai šaukiasi labiau pasiturinčių pagalbos. Moterys reikalauja, kur dar nėra pasiekusios, teisinės ir faktinės lygybės su vyrais. Miesto ir kaimo darbininkai nori ne vien pelnyti pragyvenimą, bet ir darbu ugdyti savo asmeninius talentus, netgi drauge su kitais tvarkyti ekonominį, visuomeninį, politinį ir kultūrinį gyvenimą. Nūnai pirmą kartą istorijoje visos tautos įsitikino, kad kultūrinės gėrybės iš tikrųjų gali ir turi tekti visiems.

Už visų tų reikalavimų slypi gilesnis ir visuotinesnis siekimas: pavieniai asmenys ir jų grupės trokšta gyventi pilnatvišką ir laisvą, žmogui derantį gyvenimą, panaudodami savo gerovei visa, ko šiandienis pasaulis gali taip gausiai teikti. Be to, tautos vis stipriau siekia susijungti į visuotinę bendruomenę.

Šitaip dabartinis pasaulis pasirodo esąs ir galingas, ir kartu silpnas, pajėgus veikti ir kilniai, ir niekšingai; jam atviras kelias į laisvę ir vergiją, pažangą ir nuosmūkį, brolybę ir neapykantą. Be to, žmogus įsisąmonina, jog jis pats privalo teisingai panaudoti savo sukeltas jėgas, kurios gali ir jį pavergti, ir jam tarnauti. Todėl jis pats sau kelia klausimus.

Žmonių giminės giluminiai klausimai

10. Išties dabartinio pasaulio nedermės susijusios su ta giliau siekiančia nederme, kurios šaknys yra žmogaus širdyje. Juk pačiame žmoguje daug pradų kovoja vienas su kitu. Viena vertus, kaip kūrinys jis patiria savo daugeriopą ribotumą; antra vertus, jaučia savo neribotus siekimus ir aukštesnio gyvenimo pašaukimą. Daugelio dalykų traukiamas, dažnai jis priverstas kai kuriuos iš jų rinktis, o kai kurių atsisakyti. Maža to, būdamas silpnas ir nusidėjėlis, neretai jis daro tai, ko nenori, ir nedaro to, ką norėtų daryti3. Tad jis jaučia suskilimą savyje pačiame, iš kurio ir bendruomenėje kyla daug ir labai didelių nesutarimų. Aišku, daugelis, kurių gyvenimas yra apkrėstas praktiniu materializmu, dėl šios priežasties taip aiškiai nesuvokia dramatiškos padėties, arba deramai ją apsvarstyti jiems trukdo vargo našta. Daug kas tariasi radę ramybę įvairiausiose visa ką aiškinančiose teorijose. O kai kurie vien iš žmogiškų pastangų laukia tikro ir visiško žmonijos išsilaisvinimo, įsitikinę, kad ateisiančioji žmogaus viešpatystė žemėje patenkins visus jo širdies troškimus. Netrūksta ir tokių, kurie nusivylę gyvenimo prasme aukština drąsuolius, manančius, jog žmogaus būtis neturi jokios reikšmės, bei užsimojančius jai visą reikšmę suteikti vien savo proto išradingumu. Tačiau vis gausėja tokių, kurie dabartinio pasaulio vystymosi akivaizdoje kelia arba su nauju skvarbumu išgyvena pačius nuodugniausius klausimus: kas yra žmogus? kokią prasmę turi skausmas, blogis, mirtis, kurie tebėra ir toliau, nors padaryta tokia pažanga? kuriam tikslui tarnauja tokia brangia kaina pasiekti laimėjimai? ką žmogus gali duoti visuomenei ir ko iš jos tikėtis? kas laukia po gyvenimo šioje žemėje?

Bažnyčia tiki, jog už visus miręs ir prikeltas Kristus4 savo Dvasia teikia žmogui šviesos ir jėgų, idant šis galėtų atitikti savo aukščiausią pašaukimą. Ji tiki, kad žmonėms po dangumi neduota kito vardo, kuriuo jie galėtų būti išgelbėti5. Taip pat tiki, kad jos Viešpats ir Mokytojas yra visos žmonių istorijos raktas, centras ir tikslas. Be to, Bažnyčia tvirtina, kad visose permainose išlieka nepakitusių daug dalykų, kurių galutinis pagrindas yra Kristus, vakar, šiandien ir per amžius tas pats6. Tad vadovaudamasis Kristaus, neregimojo Dievo Atvaizdo, visų kūrinių Pirmgimio šviesa7, Susirinkimas į visus kreipiasi, norėdamas atskleisti žmogaus slėpinį ir padėti rasti pagrindinių mūsų meto klausimų sprendimą.


PIRMA DALIS
BAŽNYČIA IR ŽMOGAUS PAŠAUKIMAS

Atsiliepti į Dvasios kvietimą

11. Dievo tauta, remdamasi tikėjimu, jog ją veda žemę pripildanti Šventoji Dvasia, žmonijos įvykuose, reikalavimuose ir troškimuose, kuriuose ji turi dalį kartu su kitais mūsų amžiaus žmonėmis, stengiasi įžvelgti Dievo dalyvavimo ir plano ženklus. Juk tikėjimas visa ką nušviečia nauja šviesa ir atskleidžia, koks yra Dievo valios nubrėžtas pilnatviškas žmogaus pašaukimas, šitaip rodydamas protui kelią į tikrai žmogiškus sprendimus.

Šia šviesa vadovaudamasis, Susirinkimas pirmiausia nori apsvarstyti šiandien labiausiai branginamas vertybes ir nurodyti jų dieviškąjį šaltinį. Tos vertybės, kilusios iš žmogui suteiktosios Dievo dovanos, yra didžiai geros, tačiau žmogaus širdies sugedimas jas neretai nukreipia nuo tikrosios paskirties, todėl jos turi būti apvalytos.

Ką Bažnyčia mano apie žmogų? Kas jai atrodo siūlytina kuriant šiandienę bendruomenę? Kokia galutinė žmogaus veiklos pasaulyje prasmė? Į šiuos klausimus laukiama atsakymo. Iš to atsakymo aiškiau išryškės, kad krikščionys ir žmonija, kuriai jie priklauso, vieni kitiems padeda, tad Bažnyčios misija pasirodys esanti religinė ir kuo žmogiškiausia.


PIRMAS SKYRIUS. ŽMOGAUS ASMENS ORUMAS

Žmogus – Dievo paveikslas

12. Tikintieji ir netikintieji beveik vieningai sutaria, jog viskas žemėje turi būti palenkta žmogui, kaip centrui ir viršūnei.

Tačiau kas yra žmogus? Jis pats apie save yra pareiškęs ir tebereiškia įvairių, net viena kitai priešingų nuomonių, dažnai iškeliančių jį kaip absoliučią normą arba nusmukdančių iki nevilties; todėl jis abejoja ir nerimauja. Bažnyčia gerai supranta šį painų klausimą. Dievo apreiškimo pamokyta, ji gali duoti atsakymą, atspindintį tikrąją žmogaus padėtį, paaiškinantį jo silpnybes ir drauge deramai pripažįstantį jo orumą bei pašaukimą.

Juk Šventasis Raštas moko, jog žmogus yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“, įstengiantis pažinti ir mylėti savo Kūrėją, jo paskirtas būti nelyginant visų žemės kūrinių viešpačiu8 – juos valdyti ir jais naudotis Dievo garbei9. „Kas gi yra žmogus, kad tu jį atmeni? arba žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį maža ką mažesnį už angelus, garbe ir šlove apvainikavai jį. Davei jam valdžią visiems savo rankų darbams, visa pavergei po jo kojomis“ (Ps 8, 5–7).

Tačiau Dievas nesukūrė žmogaus vienišo; nuo pat pradžios jis sukūrė vyrą ir moterį (plg. Pr 1, 27). Vyro ir moters sąjunga yra pirminis asmenų bendravimo pavidalas. Mat žmogus giliausia savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė, todėl be santykių su kitais negali nei gyventi, nei išplėtoti savo gebėjimų.

O Dievas, kaip toliau skaitome Šventajame Rašte, „apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31).

Nuodėmė

13. Nors žmogus buvo Dievo sukurtas teisus, piktojo suvedžiotas, pačioje istorijos pradžioje jis papiktnaudžiavo savo laisve, sukildamas prieš Dievą ir geisdamas be Dievo pasiekti savo tikslą. Pažinę Dievą, žmonės jo kaip Dievo negarbino; jų neišmintingai širdžiai aptemus, jie tarnavo verčiau kūriniui, negu Kūrėjui10. Tai, ką mums atskleidžia Dievo apreiškimas, patvirtina pati patirtis. Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs linkęs ir į blogį, pasinėręs į daugelį piktybių, negalinčių kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Dažnai atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge ir visus santykius su pačiu savimi, su kitais žmonėmis bei visais kitais kūriniais.

Žmogus yra savyje suskilęs. Todėl visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, pasireiškia kova, dažnai dramatiška, tarp gerio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių. Žmogus net pamato savo paties jėgomis neįstengiąs sėkmingai gintis nuo blogio puolimų; todėl kiekvienas jaučiasi tarsi supančiotas. Tačiau pats Viešpats atėjo žmogaus išvaduoti ir pastiprinti, jį iš vidaus atnaujindamas ir išmesdamas lauk „šio pasaulio kunigaikštį“ (Jn 12, 31), mus laikiusį nuodėmės vergijoje11. O nuodėmė nuskurdina patį žmogų, sutrukdydama jam pasiekti pilnatvę.

Šio apreiškimo šviesoje galutinai paaiškėja tiek žmonių patiriama pašaukimo aukštybė, tiek jo skurdo gelmė.

Žmogaus sandara

14. Kūno ir sielos vienybėje žmogus pačia savo kūnine sąranga aprėpia medžiaginio pasaulio pradus, šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti į laisvą Kūrėjo šlovinimą12. Tad žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo. Priešingai, savo kūną, kaip Dievo sukurtą ir prikelsimą paskutinę dieną, jis turi laikyti geru ir vertu pagarbos. Tačiau, būdamas nuodėmės sužeistas, jis jaučia kūno maištavimą. Tad pats žmogaus orumas reikalauja kūnu garbinti Dievą13 ir neleisti jam tenkinti blogų širdies polinkių.

Tačiau žmogus neklysta, laikydamas save aukštesniu už kūną, manydamas esąs daugiau, negu vien gamtos dalelė ar bevardis žmonių bendruomenės pradas. Savo vidujybe jis iškyla virš visų daiktų; į šios vidujybės gelmę grįžta3, atsigręždamas į savo širdį, kur jo laukia Dievas, tiriantis širdis14, ir kur jis pats Dievo akivaizdoje nulemia savo likimą. Tad pripažindamas savyje dvasinę ir nemirtingą sielą, žmogus ne apsigauna iš grynai fizinių bei visuomeninių sąlygų kilusia iliuzija, bet pasiekia pačią tikrovės gelmę.

Proto orumas, tiesa ir išmintis

15. Būdamas dieviškojo proto šviesos dalininkas, žmogus teisingai galvoja, manydamas savo protu stovįs virš viso daiktų pasaulio. Uoliai lavindamas savo talentus, ilgainiui jis tikrai pažengė pirmyn empirinių, techninių ir laisvųjų mokslų srityje. Mūsų laikais, ypač tirdamas ir pajungdamas sau medžiaginį pasaulį, jis pasiekė stambių laimėjimų. Tačiau jis visuomet ieškojo gilesnės tiesos ir ją rado. Pažinimas juk ne apsiriboja vien reiškiniais, bet įstengia visai tikrai pasiekti mąstomąją realybę, nors dėl nuodėmės jis lieka iš dalies aptemdytas ir susilpnintas.

Protinė žmogaus prigimtis yra ir turi būti tobulinama išminties, švelniai kreipiančios jo dvasią ieškoti ir mylėti tai, kas teisinga ir gera. Pasisavinus išmintį, regimi dalykai žmogų veda į neregimuosius.

Tokios išminties mūsų amžiui reikia daugiau negu praėjusiems šimtmečiams, kad būtų sužmoginta, kas tik žmogaus naujai atrandama. Pasaulio ateičiai iškils pavojus, jei neatsiras išmintingesnių žmonių. Čia pastebėtina, kad daugelis tautų, nors ir skurdesnių ekonominėmis gėrybėmis, bet išmintingesniųs, gali atnešti kitoms didžią naudą.

Šventosios Dvasios dovanų dėka žmogus tikėjimu kontempliuoja ir įžvelgia Dievo valios slėpinį15.

Sąžinės orumas

16. Savo sąmonės gelmėse žmogus aptinka įstatymą, kurio nėra pats sau davęs, bet kurio privalo klausyti. Visada raginąs mylėti ir daryti gera, bet vengti bloga balsas reikalui esant suskamba širdies klausai: tai daryk, to venk. Tad žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą, kuriam paklusti reikalauja pats asmens orumas; pagal tą įstatymą jis ir bus teisiamas16. Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje17. Per sąžinę nuostabiai atsiskleidžia įstatymas, įvykdomas Dievo ir artimo meile18. Ištikimybe sąžinei krikščionys jungiasi su kitais žmonėmis, norėdami drauge ieškoti tiesos ir siekti teisingai išspręsti daugelį moralinių problemų, kylančių tiek asmeniniame gyvenime, tiek visuomenės komunikavime. Tad juo labiau įsigali teisinga sąžinė, juo labiau pavieniai asmenys ir jų grupės liaujasi elgtis aklai ir stengiasi laikytis objektyvių moralės nuostatų. Neretai atsitinka, kad iš nepakaltinamo nežinojimo sąžinė klysta, neprarasdama savo orumo. Tačiau to negalima pasakyti, kai žmogus menkai rūpina ieškoti tiesos bei gėrio, ir nuodėmės įprotis sąžinę palengva kone apakina.

Laisvės pranašumas

17. Tik laisvai žmogus gali atsiverti gėriui. Tą laisvę mūsų amžininkai didžiai vertina ir užsidegę jos siekia. Ir jie teisūs. Tik dažnai klaidingai ją puoselėja – kaip leistinumą daryti bet ką, kas patinka, net bloga. Tačiau tikroji laisvė yra ypatingas Dievo paveikslo žmoguje ženklas. Juk Dievas norėjo žmogų „palikti savo paties išminčiai“19, idant jis pats ieškotų Kūrėjo ir laisvai, jo laikydamasis, pasiektų visišką tobulumą bei tobulą laimę. Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų sąmoningai ir laisvai rinkdamasis, tai yra pats iš vidaus skatinamas ir įtikinamas, o ne akla vidine paskata arba vien išorine prievarta. Tą orumą žmogus įgyja tuomet, kai, išsivadavęs iš bet kokios aistrų nelaisvės, siekia savo tikslo, laisvai rinkdamasis gėrį ir kruopščiu darbu sėkmingai pasirūpindamas tinkamų priemonių jam pasiekti. Kadangi žmogaus laisvė sužalota nuodėmės, visiškai ir veiksmingai ji gali būti nukreipta į Dievą tik su jo malonės padedama. Kiekvienas turės Dievo teisme pateikti savo gyvenimo apyskaitą, ką padaręs gera ar bloga20.

Mirties slėpinys

18. Mirtis aiškiausiai iškelia žmogiškosios būklės mįslę. Žmogų kankina ne tik skausmas ir tolydinis kūno irimas, bet taip pat ir dar labiau – amžino sunaikinimo baimė. Jis teisingai vadovaujasi savo širdies nuojauta, baisėdamasi ir kratydamasis visiškos savo asmens žūties ir neatšaukiamo išnykimo. Neapsiribojanti gryna medžiaga amžinybės sėkla, kurią jis nešioja savyje, sukyla prieš mirtį. Visi technikos laimėjimai, nors ir labai naudingi, nepajėgia nuraminti žmogaus nerimo; biologinis gyvenimo prailginimas negali patenkinti kito, tolesnio gyvenimo troškimo, neišplėšiamai įdiegto jo širdyje.

Nors mūsų vaizduotė mirties akivaizdoje visiškai nutyla, Bažnyčia, dieviškojo apreiškimo pamokyta, tvirtina, kad žmogus yra Dievo sukurtas palaimingam tikslui anapus žemiškojo vargo ribų. Be to, krikščionių tikėjimas moko, kad kūno mirtis, nuo kurios žmogus, jei nebūtų nusidėjęs, būtų buvęs apsaugotas21, taps nugalėta, kai visagalis ir gailestingasis Atpirkėjas grąžins mums būklęį, kurią dėl savo kaltės praradome. Juk Dievas yra žmogų pašaukęs ir tebešaukia amžinai susijungti su juo visa savo prigimtimi, tapus jo nenykstamo dieviško gyvenimo dalininku. Savo mirtimi išvadavęs žmogų iš mirties Kristus šią pergalę pasiekė savo prisikėlimu22. Tad kiekvienam mąstančiam žmogui tvirtais argumentais grįstas tikėjimas duoda atsakymą į nerimastingą klausimą, koks likimas jo laukia; šis tikėjimas drauge įgalina bendrauti Kristuje su mylimais broliais, kuriuos mirtis jau nusinešė, sužadindamas viltį, kad jie Dieve įgijo tikrąjį gyvenimą.

Ateizmo pavidalai ir šaknys

19. Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą, jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui. Tačiau daugelis mūsų amžininkų to glaudaus gyvybinio ryšio su Dievu visiškai neįžvelgia arba tiesiog jį atmeta. Tad ateizmas priskirtinas prie opiausių mūsų meto klausimų ir turi būti nuodugniau išnagrinėtas.

Ateizmo vardu vadinami labai skirtingi reiškiniai. Vieni tiesiogiai neigia Dievą; kiti mano, jog žmogus ničnieko negali apie jį tvirtinti; dar kiti Dievo klausimą nagrinėja taip, kad jis atrodo netekęs prasmės. Daugelis, neleistinai peržengdami pozityviųjų mokslų ribas, arba skelbia, kad visa paaiškinama vien šiuo moksliniu būdu, arba, priešingai, nebepripažįsta jokios nelygstamos tiesos. Kai kurie taip išaukština žmogų, kad tikėjimas į Dievą tarsi sumenksta; atrodo, kad jie labiau linkę pabrėžti žmogų, negu neigti Dievą. Kiti Dievą vaizduojasi taip, kad tas jų pačių prasimanytas ir atmetamas padaras jokiu būdu nėra Evangelijos Dievas. Dar kiti net paties Dievo klausimo nekelia; atrodo, kad jie visai nejunta religinio nerimo ir nemato reikalo rūpintis tikėjimu. Be to, ateizmas neretai kyla arba iš griežto protesto prieš blogį pasaulyje, arba iš neleistino kai kurių žmogiškųjų vertybių suabsoliutinimo, jas iškėlus į Dievo vietą. Ne iš savęs, bet dėl per didelio pasinėrimo į žemiškuosius dalykus pati šiandienė civilizacija dažnai gali apsunkinti artinimąsi į Dievą.

Aišku, žmonės, kurie, nesekdami sąžinės balsu, tyčia stengiasi užsklęsti savo širdį Dievui ir vengti tikėjimo klausimų, nėra nekalti. Tačiau tam tikra prasme dėl to dažnai atsakingi ir patys tikintieji. Juk ateizmas, suvokiamas kaip visuma, neatsiranda savaime, bet kyla dėl įvairių priežasčių, tarp kurių yra ir kritiška reakcija į religijas, o kai kuriose šalyse – ypač į krikščioniškąją religiją. Todėl prie ateizmo atsiradimo gali nemažai prisidėti tikintieji, religinio auklėjimo aplaidumu, arba klaidingu tikėjimo aiškinimu, arba ir savo religinio, moralinio bei visuomeninio gyvenimo trūkumais daugiau pridengiantys, negu atskleidžiantys tikrąjį Dievo ir religijos veidą.

Sisteminis ateizmas

20. Modernusis ateizmas dažnai pasireiškia sisteminiu pavidalu, be kitų argumentų, taip iškeldamas žmogaus autonomijos troškimą, kad bet kokia priklausomybė nuo Dievo atrodo su šiuo troškimu nesuderinama. Išpažįstantieji šios rūšies ateizmą skelbia, kad laisvė reiškia, jog žmogus yra pats sau tikslas, vienintelis savo istorijos kūrėjas ir statytojas. Jų tvirtinimu, to negalima suderinti su Viešpaties, visų dalykų šaltinio ir tikslo, pripažinimu; mažų mažiausia toks pripažinimas tampa visai nereikalingas. Šį mokymą gali stiprinti savo galios pajutimas, žmogui teikiamas dabartinės technikos pažangos.

Tarp šiandienio ateizmo formų negalima nepaminėti tos, kuri tikisi išvaduosianti žmogų ypač ekonominiu ir visuomeniniu jo išlaisvinimu. Ji tvirtina, kad religija savo prigimtimi kliudo šiam išvadavimui; sukeldama viltį prasimanytu būsimuoju gyvenimu, ji nukreipianti žmogų nuo žemiškosios karalystės kūrimo. Todėl tokio mokslo sekėjai, paėmę į savo rankas valdžią, smurtingai puola religiją ir ateizmo skleidimui, ypač auklėdami jaunimą, panaudoja net viešosios valdžios turimas spaudimo priemones.

Bažnyčios laikysena ateizmo atžvilgiu

21. Ištikimai pasišventusi tiek Dievui, tiek žmonėms, Bažnyčia negali liautis su giliu liūdesiu, bet ir su nesugriaunamu tvirtumu smerkusi, kaip iki šiol23, pragaištingų mokymų ir veiksmų, prieštaraujančių protui ir bendrajai žmonių patirčiai bei atimančių iš žmogaus jo įgimtą pranašumą.

Tačiau ji stengiasi įžvelgti ateistų dvasioje slypinčias Dievo neigimo priežastis. Suvokdama ateismo keliamų klausimų opumą ir vadovaudamasi meile visiems žmonėms, ji mano, kad tas priežastis reikia rimtai ir nuodugniai išnagrinėti.

Bažnyčia įsitikinusi, jog Dievo pripažinimas jokiu būdu neprieštarauja žmogaus orumui, nes šio orumo pagrindas ir atbaiga slypi pačiame Dieve. Juk būtent Dievas sukūrė žmogų kaip protaujantį bei laisvą bendruomenės narį ir net kviečia jį kaip sūnų su juo bendrauti bei dalyvauti jo paties laimėje. Bažnyčia taip pat moko, kad eschatologinė viltis ne mažina žemės pareigų svarbą, bet net paremia jų vykdymą naujais motyvais. Priešingai, neturint dieviško pagrindo ir amžinojo gyvenimo vilties, kaip šiandien dažnai regime, žmogaus orumas kuo labiausiai pažeidžiamas; lieka neišspręstos gyvenimo ir mirties, kaltės ir skausmo mįslės, neretai paskandinančios žmones neviltyje.

Tuo tarpu kiekvienas žmogus pats sau atrodo kaip neišspręstas, miglotai nujaučiamas klausimas. Juk tam tikromis akimirkomis, ypač didžiųjų gyvenimo įvykių metu, niekas negali visiškai išvengti šio klausimo. Į jį galutinai ir visiškai tvirtai atsako vienas Dievas, šaukiąs žmogų giliau mąstyti ir nuolankiau ieškoti.

Vaisto nuo ateizmo reikia tikėtis tiek iš deramai nušviečiamo Bažnyčios mokymo, tiek iš viso Bažnyčios ir jos narių gyvenimo. Eidama nepaliaujamo atsinaujinimo ir apsivalymo keliu24, kuriuo ją veda Šventoji Dvasia, Bažnyčia privalo tarsi regimu būdu parodyti Dievo Tėvo ir jo įsikūnijusio Sūnaus buvimą. Tai pirmiausia pasiekiama gyvo ir brandaus tikėjimo, išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti, liudijimu. Tokį tikėjimą labai ryškiai yra paliudiję ir tebeliudija daugelis kankinių. Šis tikėjimas privalo parodyti savo vaisingumą, pripildydamas visą tikinčiųjų gyvenimą, net pasaulietinį, ir žadindamas juos teisingumui bei meilei, ypač neturtingųjų atžvilgiu. O labiausiai Dievo buvimą ir dalyvavimą parodyti padeda broliška tikinčiųjų tarpusavio meilė, kuomet jie, vieningi dvasia, darbuojasi Evangelijos tikėjimo labui25 ir šviečia kaip vienybės ženklas.

Nors Bažnyčia visiškai atmeta ateizmą, ji nuoširdžiai skelbia, kad visi žmonės, tikintys ir netikintys, turi savo darbu tinkamai statyti šį pasaulį, kuriame bendrai gyvena. Aišku, tai negali vykti be nuoširdaus ir apdairaus pokalbio. Tad Bažnyčia apgailestauja, kad kai kurių valstybių vadovai, nepripažindami pagrindinių asmens teisių, daro neteisingą skirtumą tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Tikintiesiems ji reikaluja veiklios ir galimybės šiame pasaulyje statyti ir Dievo šventovę. O ateistus ji draugiškai kviečia atvira širdimi žvelgti į Kristaus Evangeliją.

Bažnyčia gerai žino savo skelbiamu mokymu atitinkanti slapčiausius žmogaus širdies troškimus, gindama jo pašaukimo orumą ir grąžindama viltį tiems, kurie nusivylę savo aukštesne paskirtimi. Tas mokymas ne tik nemenkina žmogaus, bet teikia jo pažangai šviesą, gyvybę ir laisvę. Niekas kitas negali patenkinti žmogaus širdies: „Sukūrei mus sau“, Viešpatie, „ir nerami mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje“26.

Kristus – naujasis žmogus

22. Iš tiesų žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje. Mat Adomas, pirmasis žmogus, buvo ateisiančiojo, tai yra Kristaus Viešpaties, provaizdis27. Apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, Kristus, naujasis Adomas, pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą. Tad nenuostabu, kad Kristus yra šių tiesų šaltinis ir viršūnė.

Būdamas „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1,15)28, jis yra tobulas žmogus, grąžinęs Adomo vaikams panašumą į Dievą, kurį sudarkė pirmoji nuodėmė. Kadangi žmogaus prigimtis jame prisiimta, o ne panaikinta29, ji ir mumyse ji tapo be galo sukilninta. Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijamu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi. Žmogaus rankomis jis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė30, žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę31.

Būdamas nekaltas avinėlis, laisvai pralietu savo krauju jis pelnė mums gyvenimą. Jame Dievas sutaikino mus su savimi ir vieną su kitu32 bei išvadavo iš velnio ir nuodėmės vergijos. Todėl kiekvienas mūsų gali su apaštalu sakyti: Dievo Sūnus „mane pamilo ir paaukojo save už mane“ (Gal 2,20). Už mus kentėdamas, jis ne tik paliko pavyzdį, kad sektume jo pėdomis33, bet ir nutiesė kelią, kuriuo einančiųjų gyvenimas bei mirtis sušventinami ir įgyja naują prasmę.

Žmogus krikščionis, tapęs panašus į atvaizdą Sūnaus, kuris yra pirmgimis tarp daugelio brolių34, gauna „Dvasios pradmenis“ (Rom 8, 23), įgalinančius jį įvykdyti naująjį meilės įstatymą35. Šia Dvasia, kuri yra „paveldėjimo laidas“ (Ef 1,14), visas žmogus iš vidaus atnaujinamas iki pat „kūno atpirkimo“ (Rom 8,23): „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių ,tai jis prisikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8,11)36. Aišku, krikščionis priverstas ir įpareigotas tarp daugelio sielvartų kovoti prieš blogį ir iškentėti mirtį. Tačiau, susijungęs su Velykų slėpiniu ir mirtimi supanašėjęs su Kristumi, vilties stiprinamas jis žengia į prisikėlimą37.

Tai pasakytina ne tik apie krikščionis, bet ir apie visus geros valios žmones, kurių širdyse neregimai veikia malonė38. Kadangi Kristus mirė už visus39 ir kadangi žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.

Toks yra didingas žmogaus slėpinys, kurį tikintiesiems nušviečia krikščioniškasis apreiškimas. Taigi per Kristų ir Kristuje išryškėja skausmo bei mirties mįslė, be jo Evangelijos mus gniuždantia. Kristus prisikėlė, savo mirtimi sunaikindamas mirtį, ir mus gausiai apdovanojo gyvenimu40, kad, Sūnuje tapę sūnumis, Dvasioje šauktume: „Abba, Tėve!“41


ANTRAS SKYRIUS. ŽMONIŲ BENDRUOMENĖ

Susirinkimo siekis

23. Prie pagrindinių dabarties pasaulio bruožų reikia priskirti vis gausėjančius žmonių tarpusavio ryšius, kuriems plėtotis labai padeda moderniosios technikos pažanga. Tačiau broliškas pokalbis tarp žmonių tobulėja ne šios pažangos plotmėje, o giliau – asmenų bendravime, reikalaujančiame abipusės pagarbos jų dvasinio orumo visumai. Krikščioniškasis apreiškimas didžiai skatina tokį asmenų bendravimą. Jis taip pat padeda geriau suprasti visuomeninio gyvenimo dėsningumus, Kūrėjo įrašytus dvasinėje ir moralinėje žmogaus prigimtyje.

Kadangi krikščioniškasis mokymas apie žmonių bendruomenę išsamiai išdėstytas ankstesniuose magisteriumo dokumentuose42, Susirinkimas primena tik kai kurias svarbesnes tiesas ir išdėsto jų pagrindus, remdamasis Apreiškimu. Po to jis pabrėžia kai kurias išvadas, itin svarbias mūsų laikams.

Žmogaus pašaukimo bendruomeninis pobūdis Dievo plane

24. Dievas, kuris tėviškai kiekvienu rūpinasi, norėjo, kad visi žmonės sudarytų vieną šeimą ir elgtųsi vienas su kitu kaip broliai. Juk visi sukurti pagal paveikslą Dievo, kuris „iš vienos šaknies išvedė žmonių giminę, kad apgyventų visą žemės paviršių“ (Apd 17,26), visi pašaukti pasiekti vieną bendrą tikslą, būtent patį Dievą.

Tad Dievo ir artimo meilė yra pirmas ir didžiausias įsakymas. O Šventasis Raštas mus moko, jog Dievo meilė negali būti atskirta nuo artimo meilės: kiti įsakymai „gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį... Taigi meilė – įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 9–10; plg.1 Jn 4,20). Akivaizdu, jog tai nepaprastai svarbu žmonėms, kurie vis labiau priklauso vienas nuo kito, ir pasauliui, kuris vis labiau vienijasi.

Negana to, Viešpats Jėzus, melsdamas Tėvą: „Tegul visi bus viena..., kaip mes esame viena“ (Jn 17, 21–22) ir atverdamas žmogaus protui neprieinamus akiračius, nurodo, jog esama tam tikro panašumo tarp Dievo asmenų vienybės ir tiesoje bei meilėje suvienytų Dievo vaikų vienybės. Šis panašumas rodo, jog žmogus, vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, gali visiškai atrasti save tik nuoširdžiai save atiduodamas43.

Asmens ir visuomenės tarpusavio priklausomybė

25. Iš žmogaus visuomeninio pobūdžio aišku, kad žmogaus asmens plėtotė ir pačios visuomenės pažanga priklauso viena nuo antros. Juk visų visuomeninių institucijų šaltinis, objektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo, savo prigimtimi reikalingas visuomeninio gyvenimo44. Kadangi tas visuomeninis gyvenimas nėra jam koks nors priedas, bendravimas su kitais, abipusė pagalba, pokalbis su broliais vysto visus žmogaus talentus ir įgalina jį atitikti savo pašaukimą.

Iš visuomeninių ryšių, reikalingų žmogui ugdyti, vieni, kaip antai šeima ir politinė bendruomenė, tiesiogiškiau suaugę su pačia jo prigimtimi, o kiti veikiau kyla iš laisvo jo noro. Dėl įvairių priežasčių mūsų laikais vis stiprėja tarpusavio ryšiai ir priklausomybė; iš to kyla įvairūs vieši arba privatūs sambūriai bei organizacijos. Nors šis visuomenėjimu vadinamas reiškinys neapdraustas nuo pavojų, jis daug kuo padeda stiprinti bei ugdyti asmens savybes ir saugoti jo teises45.

Visuomeninis gyvenimas daug padeda asmeniui eiti savo pašaukimo, taip pat ir religinio, keliu, tačiau negalima paneigti, kad visuomeninės sąlygos, kuriomis žmonės nuo pat vaikystės, dažnai nukreipia juos nuo gėrio ir pastūmėja į blogį. Tiesa, kad taip dažnai pasitaikantys visuomeninės santvarkos sutrikimai iš dalies kyla dėl įtampos pačiose ekonominėse, politinėse ir socialinėse struktūrose. Galiausiai jie kyla iš žmonių egoizmo bei puikybės, užnuodijančių ir visuomeninę aplinką. O kur įsigali nuodėmės padariniai, ten žmogus, nuo pat gimimo linkęs į blogį, randa naujų akstinų nusidėti, kuriems be rimtų pastangų ir malonės pagalbos neįmanoma atsispirti.

Bendrojo gėrio siekimas

26. Kadangi tarpusavio priklausomybė kaskart didėja ir palengva apima visą pasaulį, bendrasis gėris, tai yra visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą, šiandien tampa vis universalesnis, taigi teisėmis ir pareigomis susiejantis asmenį su visa žmonija. Kiekviena grupė privalo atsižvelgti į kitų grupių reikmes ir teisėtus siekius, netgi į visos žmonijos bendrąjį gėrį46.

Taip pat vis giliau įsisąmoninama, kokiu orumu išsiskiria žmogaus asmuo, kuris visa pranoksta ir kurio teisės bei pareigos yra visuotinės ir neliečiamos. Todėl žmogui turi būti prieinama visa, kas reikalinga tikrai žmogiškam gyvenimui: maistas, drabužis, būstas, teisė laisvai pasirinkti gyvenimo kelią ir kurti šeimą, lavintis, dirbti, turėti gerą vardą, būti gerbiamam ir tinkamai informuojamam, elgtis pagal savo sąžinę, išsaugoti savo gyvenimo privatumą ir naudotis teisėta laisve, taip pat ir religijos srityje.

Tad visuomenės santvarka ir jos pažanga visada turi būti orientuota į asmens gėrį, nes daiktai privalo būti palenkti asmenims, o ne atvirkščiai. Pats Viešpats tai nurodė, sakydamas, kad šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui47. Toji santvarka turi nuolat plėtotis, grindžiama tiesa, ugdoma teisingumu, gaivinama meile; laisvėje ji turi rasti vis žmogiškesnę48. Norint to pasiekti, reikia atnaujinti mąstyseną ir įgyvendinti plačius visuomenės pertvarkymus.

Šioje evoliucijoje veikia Dievo Dvasia, įstabia apvaizda kreipianti laiko tėkmę ir atnaujinanti žemės veidą. O Evangelijos raugas žadino ir tebežadina žmogaus širdyje neužgniaužiamą orumo poreikį.

Pagarba žmogaus asmeniui

27. Pereidamas prie svarbesnių praktinių išvadų, Susirinkimas pabrėžia pagarbą žmogui. Artimą, nieko neišskirdami, visi privalo laikyti „kitu savimi“, pirmiausia rūpindamiesi jo gyvenimu ir priemonėmis, būtinomis jo gyvenimo orumui49, kad nebūtų panašūs į turtuolį, visiškai nesirūpinusį vargšu Lozoriumi50.

Ypač mūsų laikais esame griežtai įpareigoti tapti artimu kiekvienam žmogui ir, susidūrę su juo sutikę, veikliai jam tarnauti, ar tai būtų visų apleistas senelis, ar neteisingai paniekintas svetimšalis darbininkas, ar tremtinys, ar iš neteisėtos sąjungos gimęs vaikas, nepelnytai kenčiąs dėl savo nepadarytos nuodėmės, ar alkanas žmogus, prabyląs į mūsų sąžinę primenamu Viešpaties žodžiu: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Be to, kas tik nukreipta prieš patį gyvenimą, kaip kiekviena žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamybę, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais, taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi tiesiog kaip su pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, – visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi, jie nuodija žmogiškąją civilizaciją, labiau pažemina tai darančiuosius, negu skriaudžiamuosius ir skaudžiausiai pažeidžia Kūrėjo garbę.

Pagarba ir meilė priešams

28. Pagarba ir meile privalu apgaubti ir tuos, kurie visuomeniškai, politiškai ir net religiškai yra kitaip nusiteikę ir kitaip elgiasi, negu mes. Juo giliau, vadovaudamiesi draugiškumu ir meile, įsijausime į jų galvoseną, juo lengviau pajėgsime užmegzti su jais pokalbį.

Aišku, ši meilė ir draugiškumas jokiu būdu neturi mūsų paversti abejingais tiesai arba gėriui. Priešingai, būtent meilė verčia Kristaus mokinius skelbti išganymo tiesą visiems žmonėms. Tačiau klaidą, kuri visuomet atmestina, dera skirti nuo klystančiojo, neprarandančio asmens vertumo nė tada, kai jo religinės pažiūros klaidingos arba padrikos51. Vienas Dievas yra širdžių teisėjas ir tyrėjas, todėl jis draudžia mums spręsti apie kieno nors vidinę kaltę52.

Kristaus mokymas taip pat reikalauja atleisti neteisiesiems53 ir įsako visus priešus apgaubti meile, kuri yra Naujojo įstatymo priesakas: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, melskitės už savo persekiotojus ir šmeižėjus“ (Mt 5, 43–44).

Esminė žmonių lygybė ir socialinis teisingumas

29. Kadangi visi žmonės apdovanoti protinga siela ir sukurti pagal Dievo paveikslą, visų prigimtis ir kilmė ta pati; kadangi visų Kristaus atpirktųjų dieviškasis pašaukimas ir tikslas tas pats, kaskart vis labiau turi būti pripažįstama esminė visų lygybė.

Suprantama, ne visų žmonių fiziniai sugebėjimai vienodi, o protinis bei moralinis pajėgumas taip pat įvairuoja. Tačiau bet kokia esminė asmens teisių nelygybė tiek socialinėje, tiek kultūrinėje plotmėje, grindžiama lytimi, rase, spalva, visuomenine padėtimi, kalba arba religija, turi būti įveikta ir atmesta, kaip prieštaraujanti Dievo planui. Tikrai apgailėtina, kad tos pagrindinės teisės dar nėra garantuotos visame pasaulyje. Juk taip būna, kai moteriai neleidžiama laisvai rinktis sutuoktinio ar priimti gyvenimo luomo, arba pasiekti tokio pat išsilavinimo bei kultūros lygio, kuris pripažįstamas vyrams.

Be to, nors tarp žmonių esama teisėto skirtingumo, lygus asmenų orumas reikalauja siekti žmoniškesnių ir tinkaqmesnių gyvenimo sąlygų. Juk pernelyg dideli ekonominiai ir visuomeniniai skirtumai tarp vienos žmonių šeimos narių arba tautų kelia pasipiktinimą ir prieštarauja socialiniam teisingumui, lygybei, asmens orumui, taip pat visuomeninei ir tarptautinei taikai.

Privačios ir viešosios žmonių institucijos turi stengtis tarnauti žmogaus orumui bei tikslui, ryžtingai kovoti prieš bet kokį visuomeninį arba politinį pavergimą ir, kad ir koks būtų politinis režimas, ginti pagrindines asmens teises. Negana to, šios institucijos pamažu turi būti pritaikytos dvasiniams reikalams, kurie yra visų aukščiausi, nors kartais gali ilgai užtrukti, kol bus pasiektas norimas tikslas.

Būtinybė peržengti individualistinę etiką

30. Gilūs ir staigūs pokyčiai itin griežtai reikalauja, kad niekas, nekreipdamas dėmesio į dalykų raidą arba tingum apimtas, nesitenkintų vien individualistine etika. Teisingumo ir meilės pareiga vis geriau ir geriau atliekama tuomet, kai kiekvienas, pagal savo išgales ir kitų reikmes prisidėdamas prie bendrojo gėrio, taip pat ugdo ir remia viešas bei privačias institucijas, kurios tarnauja žmonių gyvenimo sąlygų gerinimui. Yra žmonių, kurie, reikšdami plačias ir kilnias pažiūras, praktiškai visą laiką gyvena taip, tarsi jiems visai nerūpėtų visuomenės reikalai. Maža to, įvairiose šalyse daugelis per nieką laiko visuomeninius įstatymus ir nuostatus. Nemažai tokių, kurie nesigėdija suktybėmis ir apgavystėmis išvengti teisėtų mokesčių ir kitų prievolių visuomenei. Kiti mažai dėmesio kreipia į kai kurias visiomeninio gyvenimo taisykles, pvz., sveikatos apsaugos arba eismo; jie nepagalvoja, kad tokiu lengvabūdiškumu kelia pavojų savo pačių ir kitų gyvybėms.

Visiems tebūnie šventas dalykas visuomenės reikalus laikyti viena svarbiausių šiandienio žmogaus pareigų ir jais rūpintis. Juk juo labiau žmonija jungiasi, juo ryškiau žmonių pareigos nebesiriboja paskiromis grupėmis, bet palengva aprėpia visą pasaulį. O tai gali būti pasiekta tik tuomet, kai ir pavieniai asmenys, ir jų grupės puoselės savyje ir skleis visuomenėje moralines bei visuomenines dorybes, su būtina Dievo malonės pagalba tapdami tikrai naujais žmonėmis ir naujosios žmonijos kūrėjais.

Atsakomybė ir dalyvavimas

31. Idant pavieniai žmonės tiksliau atliktų sąžinės diktuojamas pareigas ir sau, ir įvairioms grupėms, kurioms priklauso, jiems turi būti rūpestingai ugdoma aukštesnė dvasios kultūra, panaudojant gausias šiandienei žmonijai prieinamas priemones. Svarbiausia taip auklėti jaunuolius, jog jie, kad ir kokia būtų jo visuomeninė kilmė, taptų ne vien apsišvietusiais, bet ir didžiadvasiais vyrais bei moterimis, nes tokių mūsų laikams nepaprastai reikia

Tačiau žmogus vargiai įgis atsakomybės jausmą, jei jo gyvenimo sąlygos neleis įsisąmoninti savo orumo ir atitikti savo pašaukimo, pašvenčiant jėgas Dievui ir kitiems žmonėms. Juk žmogaus laisvė dažnai susilpnėja, kai jis patenka į kraštutinį skurdą; ji netenka vertės ir tuomet, kai, atsidavęs nesaikingiems gyvenimo patogumams, žmogus tarsi tūno auksiniame savo kiaute. Priešingai, laisvė stiprėja, kai žmogus priima neišvengiamas visuomeninio gyvenimo būtinybes, sutinka su įvairiopais žmogiškojo solidarumo reikalavimais ir atsideda žmonių bendruomenės tarnybai.

Visiems turi būti ugdomas ryžtas prisidėti prie bendro darbo. Pagirtinai elgiamasi kraštuose, kuriuose kiek galima didesnė piliečių dalis tikrai laisvai imasi viešųjų reikalų tvarkymo. Tačiau turi būti atsižvelgta į konkrečią kiekvienos tautos padėtį ir į būtiną viešosios valdžios tvirtumą. O kad visi piliečiai būtų linkę veikti įvairiose visuomenės kūną sudarančiuose sambūriuose, jie turi rasti juose vertybių, patraukiančių ir skatinančių tarnauti kitiems. Pagrįstai galime manyti, jog žmonijos likimas atiduotas į rankas tiems, kurie vėlesnėms kartoms sugebės perduoti gyvenimo ir vilties motyvus.

Įsikūnijęs Žodis ir žmonių solidarumas

32. Sukūręs žmones, kad jie gyventų ne pavieniui, o susijungę į bendruomenę, Dievas „panorėjo žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų“54. Todėl nuo pat išganymo istorijos pradžios jis išsirinko žmones ne tik kaip pavienius asmenis, bet ir kaip tam tikros bendruomenės narius. Atskleisdamas savo planą, tuos išrinktuosius Dievas pavadino „savo tauta“ (Iš 3, 7–12) ir su ja sudarė sandorą ant Sinajaus kalno55.

Šis bendruomeninis bruožas tobulinamas ir atbaigiamas Jėzaus Kristaus darbu. Juk pats įsikūnijęs Žodis panorėjo būti žmonių bendruomenės nariu. Jis dalyvavo Kanos vestuvėse, ėjo į Zachiejaus namus, valgė su muitininkais ir nusidėjėliais. Jis apreiškė Tėvo meilę ir aukštąjį žmonių pašaukimą, nurodydamas paprasčiausius visuomeninio gyvenimo reiškinius, vartodamas žodžius ir įvaizdžius, paimtus iš kasdienio gyvenimo. Jis pašventino žmonių ryšius, ypač šeimą, visuomeninių santykių pagrindą. Jis savanoriškai pakluso savo tėvynes įstatymams. Jis panoro gyventi savo laikų ir krašto darbininko gyvenimą.

Mokydamas žmones, jis aiškiai liepė Dievo vaikams elgtis vieniems su kitais kaip broliams. Melsdamasis prašė, kad visi jo mokiniai būtų „viena“. Negana to, jis pats, visų Atpirkėjas, pasišventė visiems ir net mirė už juos. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). O apaštalams jis įsakė skelbti visoms tautoms Evangelijos žinią, kad visa žmonių giminė taptų Dievo šeima, kurioje meilė yra įstatymo pilnatvė.

Pirmgimis tarp daugelio brolių, po mirties ir prisikėlimo jis savo Dvasios dovana įsteigė naują brolių bendruomenę, sudarytą iš visų, kurie jį priima su tikėjimu ir meile. Jis sujungė juos savo kūne, kuris yra Bažnyčia, idant, būdami vienas kito nariai, visi tarnautų vieni kitiems, naudodamiesi įvairiomis jiems suteiktomis dovanomis.

Šis solidarumas turės nuolat augti, iki pagaliau ateis atbaigos diena, kurią malonės išgelbėti žmonės tobulai garbins Dievą kaip jo ir savo brolio Kristaus mylima šeima.


TREČIAS SKYRIUS. ŽMOGAUS VEIKLA PASAULYJE

Iškylanti problema

33. Žmogus savo darbu ir talentu visada stengėsi plačiau išskleisti savo gyvenimą. O šiandien, ypač naudodamasis mokslu ir technika, jis užvaldė kone visą gamtą ir vis labiau ją užvaldo; ypač dėl to, kad padaugėjo įvairiopų mainų tarp tautų galimybių, žmonijos šeima iš leto pasijunta ir tampa tarsi viena, visą pasaulį apimanti bendruomenė. Todėl daugelį gėrybių, kurių kitados dažniausiai laukė iš aukštybių, šiandien žmogus pasirūpina savo paties sumanumu.

Regint šį milžinišką užsimojimą, jau aprėpiantį visą žmonių giminę, žmonėms iškyla daugelis klausimų. Kokia to karštligiško veiklumo prasmė ir vertė? Kaip dera visais tais dalykais naudotis? Į kokį tikslą nukreiptos žmonių ir bendruomenių pastangos? Bažnyčia saugo Dievo žodžio lobį ir iš jo semiasi religinės ir moralinės srities pradmenų. Nors ir ne visuomet turėdama parengtus atsakymus į visus klausimus, ji trokšta apreiškimo šviesą sujungti su visų patirtimi, kad būtų nušviestas kelias, kuriuo žmonija neseniai ėmė žengti.

Žmogaus veiklos vertė

34. Vienas dalykas tikintiesiems yra tikras – asmeninis ir bendruomeninis žmogaus veikimas, milžiniškas žmonių užsimojimas amžių būvje gerinti savo gyvenimo būklę pats savaime atitinka Dievo planą. Juk, sukurtas pagal Dievo paveikslą, žmogus gavo įsakymą pajungti sau žemę su viskuo, kas joje yra, ir teisingai bei šventai valdyti pasaulį56. Jam taip pat buvo įsakyta pripažinti Dievą, visatos Kūrėją, ir susieti su juo save patį bei visą kūriniją, kad šitaip žmogui visa pajungus, Viešpaties vardu žavėtųsi visa žemė57.

Tai pasakytina ir apie paprastus kasdienius darbus. Juk vyrai ir moterys, pelnydami sau ir šeimai duoną, savo veikla gerai tarnauja visuomenei, teisėtai gali laikyti savo veiklą Kūrėjo darbo plėtojimu, rūpesčiu brolių gerove ir asmeniniu įsijungimu į Dievo plano vykdymą istorijoje58.

Taigi krikščionys anaiptol nemano, jog darbai, kuriuos žmonės savo sugebėjimais ir pajėgomis nuveikė, prieštarauja Dievo galybei ir kad protaujantis kūrinys yra tarsi Kūrėjo varžovas. Priešingai, jie yra įsitikinę, jog žmonijos laimėjimai yra Dievo didybės ženklas ir jo neišreiškiamo plano vaisius. O juo labiau auga žmogaus galybė, juo didesnė tampa pavienių asmenų ir bendruomenių atsakomybė. Tad aišku, jog krikščioniškoji naujiena nenukreipia žmonių nuo pasaulio statymo ir neskatina liautis rūpinusis panašių į save gerove, bet veikiau priešingai, dar griežčiau įpareigoja tuo rūpintis59.

Žmogaus veiklos tvarkymas

35. Kadangi žmogiškoji veikla kyla iš žmogaus, ji ir skirta žmogui. Mat veikdamas žmogus ne tik keičia daiktus bei visuomenę, bet ir tobulina save patį. Jis daug ko išmoksta, išskleidžia savo gabumus, peržengia savo ribas ir pakyla aukščiau už save. Šitoks augimas, jeigu jis teisingai suprantamas, vertingesnis už pasiekiamas išorines gėrybes. Žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi60. Lygiai taip ir visa, ką žmonės daro didesniam teisingumui, glaudesnei brolybei ir žmoniškesnei visuomeninių santykių tvarkai pasiekti, daugiau verta už technikos pažangą. Toji pažanga gali teikti nelyginant medžiagą žmogaus kilimui aukštyn, bet pati savaime anaiptol nekelia žmogaus aukštyn.

Iš to plaukia, kad žmogaus veiklai galioja ši taisyklė: atitikdama Dievo planą ir valią, ji turi derėti su tikrąja žmonijos gerove ir leisti žmogui, kaip pavieniam asmeniui arba bendruomenės nariui, ugdyti ir įgyvendinti savo pašaukimo pilnatvę.

Žemiškųjų dalykų teisėta autonomija

36. Atrodo, daugelis mūsų amžininkų vis vien bijo, kad glaudesnis ryšys tarp žmogaus veiklos ir religijos neužgniaužtų pavienių žmonių, bendruomenių arba mokslų savarankiškumo.

Jei žemiškųjų dalykų autonomija laikome tai, kad kūriniai ir pačios bendruomenės turi savo dėsniingumus bei vertę, kuriuos žmogui reikia pamažu įžvelgti, panaudoti ir tvarkyti, tokios autonomijos reikalauti visiškai teisėta. Tai ne vien reikalaujama mūsų meto žmonių, bet ir atitinka Kūrėjo valią. Jau pačiu sukūrimu visi daiktai yra gavę savo patvarumą, tiesą, gėrį, savus dėsningumus ir tvarką, kuriuos žmogus turi gerbti, pripažindamas kiekvieno mokslo bei meno metodus. Todėl metodinis kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai moksliškai ir laikantis moralės nuostatų, iš tiesų niekada neprieštaraus tikėjimui, nes ir žemiškieji, ir tikėjimo dalykai kyla iš to paties Dievo61. Maža to, kas nuolankiai ir atkakliai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis, tas, pats to nė nežinodamas, yra tarsi vedamas už rankos Dievo, kuris palaiko visus dalykus ir padaro juos tokius, kokie jie yra. Todėl tebūnie mums leista apgailestauti dėl tam tikro nusiteikimo tarp pačių krikščionių, nepakankamai įžvelgusio teisėtą mokslo autonomiją. Tokio nusiteikimo sukelti nesutarimai ir ginčai daugelį privertė galvoti, kad tikėjimas ir mokslas prieštarauja vienas kitam62.

Tačiau jei žodžiais „laikinųjų dalykų autonomija“ turima omenyje tai, kad sukurtieji daiktai nepriklauso nuo Dievo ir gali būti žmogaus panaudojami be ryšio su Kūrėju, tai nėra nė vieno pripažįstančio Dievą, kuris nejaustų, koks klaidingas šis tvirtinimas. Juk kūrinys be Kūrėjo pranyksta. Be to, visi tikintieji, kad ir kokiai religijai priklausytų, kūrinijos kalboje visuomet girdėjo Kūrėjo balsą ir apsireiškimą. Maža to, užmiršus Dievą, aptemsta ir pati kūrinija.

Nuodėmės sugadinta žmogaus veikla

37. Šventasis Raštas, kuriam pritaria šimtmečių patirtis, moko žmonių šeimą, kad pažanga, ta didelė žmogaus gėrybė, atneša ir didelę pagundą, nes pairus vertybių tvarkai ir blogiui susimaišius su gėriu, pavieniai žmonės ir jų grupės rūpinasi vien savo, o ne kitų reikalais. Todėl pasaulis jau nebėra tikros brolybės vieta, nes padidėjus žmonių galybei net pačiai žmonių giminei gresia sunaikinimas.

Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats63, iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia išlaikyti vienybę savyje pačiame.

Todėl Kristaus Bažnyčia, pasitikėdama Kūrėjo planu, nors ir pripažįsta, kad pažanga gali tarnauti tikrajai žmonių laimei, laiko savo pareiga pakartoti apaštalo įspėjimą: „Nesekite šiuo pasauliu“ (Rom 12, 2), tai yra tuštybės ir piktybės dvasia, Dievui ir žmogui tarnauti skirtąją veiklą paverčiančia nuodėmės įrankiu.

Tad jei kas nors klausia, kaip šią nelaimę įveikti, krikščionys skelbia, jog puikybės ir iškreiptos savimeilės kasdien grasoma visokeriopa žmogaus veikla turi būti apvaloma ir tobulinama Kristaus kryžiumi ir prisikėlimu. Kristaus atpirktas ir Šventojoje Dvasioje tapęs nauju kūriniu žmogus gali ir turi mylėti paties Dievo sukurtus daiktus. Mat jis juos gauna iš Dievo, mato juos tarsi plaukiant iš Dievo rankos ir su pagarba žvelgia į juos. Už juos Geradariui dėkodamas, neturto ir laisvės dvasia kūriniais naudodamasis ir džiaugdamasis, jis tampa tikru pasaulio savininku, kaip nieko neturintis ir visa ką valdantis64. „Viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 22–23).

Velykų slėpinyje pasiekusi tobulybę žmogaus veikla

38. Dievo Žodis, per kurį visa atsirado, tapo kūnu ir gyvendamas žmonių žemėje65 įėjo į pasaulio istoriją kaip tobulas žmogus, įimdamas ją savin ir atnaujindamas66. Jis mums apreiškia, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8), ir drauge moko, kad pamatinis žmogaus tobulumo, taigi ir pasaulio perkeitimo, įstatymas yra naujasis meilės įsakymas. Taigi tiems, kurie tiki dieviškąja meilę, jis laiduoja, kad meilės kelias atviras visiems žmonėms ir kad pastangos kurti visuotinę brolybę nėra bergždžios. Jis juos taip pat įspėja, kad ši meilė yra reikština ne tik didžiuose dalykuose, bet – ir pirmiausia – kasdienio gyvenimo smulkmenose. Už mus visus, nusidėjėlius, iškentęs mirtį67, savo pavyzdžiu Kristus moko, jog kiekvienas mūsų turi nešti kryžių, kurį kūnas ir pasaulis uždeda ant pečių einantiems taikos ir teisingumo keliu. Savo prisikėlimu tapęs Viešpačiu Kristus, kuriam duota visa valdžia danguje ir žemėje68, jau dabar veikia žmonių širdyse savo Dvasios galybe. Jis ne tik žadina juose ateisiančiojo amžiaus ilgesį, bet kartu įkvepia, grynina ir stiprina tuos kilnius troškimus, kurių apimta žmonių šeima stengiasi padaryti savo pačios gyvenimą žmoniškesnį ir tam tikslui pajungti visą žemę. Dvasios dovanos įvairios: vienus ji pašaukia akivaizdžiai liudyti dangiškosios buveinės troškimą ir išlaikyti jį gyvą žmonijos šeimoje, kitus pašaukia atsidėti žemiškajai žmonių tarnybai ir ta savo tarnyba puoselėtii dirvą dangaus karalystei. Tačiau visus ji išlaisvina, idant, atsisakę savimeilės ir visas žemiškas jėgas paskyrę žmonių gyvenimui, jie siektų ateities, kurioje pati žmonija taps Dievui priimtina auka69.

Šios vilties išsipildymo laidą ir kelionės maistą Viešpats saviesiems paliko tame tikėjimo sakramente, kuriame žmogaus užauginti gamtos pradai paverčiami garbinguoju Kūnu ir Krauju, brolių bendruomenės vakariene, iš anksto švenčiama dangaus puota.

Nauja žemė ir naujas dangus

39. Nežinome žemės ir žmonijos baigmės laiko70, nežinome nė kaip visata bus perkeista. Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina71, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas72 ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse73. Tuomet mirtis bus nugalėta, o Dievo vaikai prikelti Kristuje; kas buvo pasėta silpnybėje ir sugedime, apsivilks negendamybe74. Meilė ir jos darbai išliks75, o visa kūrinija, kurią Dievas sukūrė žmogui, bus išvaduota iš vergavimo tuštybei76.

Tiesa, esame perspėjami, kad žmogui nebus jokios naudos, jei jis laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų77. Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei78.

Žmogiškojo orumo, broliškos bendrystės ir laisvės gėrybes, taigi visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos, Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami, būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę karalystę, „tiesos ir gyvybės karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo, meilės ir taikos karalystę“79. Ši karalystė slėpiningu būdu jau dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus Viešpačiui.


KETVIRTAS SKYRIUS. BAŽNYČIOS VAIDMUO ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE

Bažnyčios ir pasaulio tarpusavio santykiai

40. Visa, ką pasakėme apei žmogaus asmens orumą, žmonių bendruomenę, giluminę žmogiškosios veiklos prasmę, teikia pagrindą Bažnyčios ir pasaulio santykiams bei pamatą jų abipusiam dialogui80. Todėl, priėmus prielaidą, kad visa, ką šis Susirinkimas išdėstė apie Bažnyčios slėpinį, jau žinoma, šiame skyriuje dera apsvarstyti Bažnyčios buvimą pasaulyje ir gyvenimą bei veiklą drauge su juo.

Kilusi iš amžinojo Tėvo meilės81, Atpirkėjo Kristaus įsteigta laike, suvienyta Šventojoje Dvasioje82, Bažnyčia yra skirta išganomajam ir eschatologiniam tikslui, kurį galutinai pasiekti galima tik būsimajame pasaulyje. Tačiau ji gyvuoja jau čia, žemėje, sutelkta iš žmonių, žemiškosios bendruomenės narių, kurie pašaukti dar žmonijos istorijai tebevykstant sudaryti Dievo vaikų šeimą, skirtą nuolat augti, iki ateis Viešpats. Suburta draugėn dangiškoms gėrybėms laimėti ir jomis apipilta, toji šeima yra Kristaus „šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė“83, aprūpinta „tinkamomis regimos ir visuomeninės vienybės priemonėmis“84. Šiatip Bažnyčia, „kartu ir regimas sambūris, ir dvasinė bendruomenė“85, keliauja kartu su visa žmonija ir kartu su pasauliu patiria tą pačią žemiškąją dalią. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą. Bažnyčia yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela86.

Kad žemiškoji ir dangiškoji bendruomenė šitaip persmelkia viena kitą, galima pažinti vien tikėjimu. Negana to, tai lieka žmonijos istorijos slėpinys. Šią istoriją, iki galutinai apsireikš Dievo vaikų garbė, trikdo nuodėmė. Siekdama savo išganingojo tikslo, Bažnyčia ne tik dalijasi su žmogumi dieviškuoju gyvenimu, bet taip pat savotiškai paskleidžia po visą pasaulį to gyvenimo šviesos atspindį. Ji daro tai ypač gydydama ir pakylėdama žmogaus asmens orumą, ji sutvirtina žmonių bendruomenės ryšius, suteikdama kasdienei žmonių veiklai gilesnę prasmę ir svarbą. Taigi Bažnyčia tiki, kad, veikdama per pavienius savo narius ir visą bendruomeną, ji gali nemažai padėti žmonių šeimai ir jos istorijai tapti žmogiškesnei.

Be to, Katalikų Bažnyčia mielai ir didžiai vertina tai, ką kitos krikščioniškosios Bažnyčios arba bažnytinės bendruomenės, kartu veikdamos, yra padariusios ir tebedaro šiam uždaviniui įvykdyti. Drauge ji yra tvirtai įsitikinusi, kad dirvą Evangelijai parengti jai labai daug visokiausiais būdais gali padėti pasaulis – tiek pavieniai žmonės, tiek žmonių bendruomenės savo talentais ir veikla. Čia pateikiama keletas bendrų principų, kaip reikia vis artimiau bendradarbiauti bei vienas kitam padėti tose srityse, kurios ir Bažnyčiai, ir pasauliui yra bendros.

Pagalba, kurią Bažnyčia stengiasi teikti kiekvienam žmogui

41. Nūdienis žmogus yra pakeliui į visapusiškesnį asmenybės išugdymą ir vis didėjantį savo teisių atskleidimą ir patvirtinimą. O kadangi Bažnyčiai patikėta skelbti Dievo, galutinio žmogaus tikslo, slėpinį, ji kartu atskleidžia žmogui jo žmogiškosios būties prasmę, tai yra giliausią tiesą apie jį patį. Bažnyčia tikrai žino, kad tik Dievas, kuriam ji tarnauja, atsiliepia į giliausius žmogaus širdies lūkesčius, tos širdies, kurios niekada galutinai nepasotina joks žemiškas maistas. Ji taip pat žino, kad žmogų nuolat veikia Šventoji Dvasia ir kad jis niekada nebus visiškai abejingas religijos klausimui. Tai patvirtina ne tik praėjusiųjų šimtmečių patirtis, bet ir gausūs mūsųs laikų liudijimai. Žmogus visuomet, kad ir neaiškiai, norės pažinti savo gyvenimo, veiklos ir mirties prasmę. Pats Bažnyčios buvimas kreipia jo mintis į šiuos klausimus. Vien Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir atpirkęs iš nuodėmės, gali visiškai atsakyti į tuos klausimus Kristaus, žmogumi tapusio savo Sūnaus, apreiškimu. Kiekvienas, kas seka tobulu žmogumi Kristumi, ir pats tampa žmogiškesnis.

Remdamasi šiuo tikėjimu Bažnyčia gali išlaikyti įsitikinimą dėl žmogaus prigimties orumą nepriklausomybės nuo bet kokios nuomonių kaitos, pavyzdžiui, nuo per didelio kūno nuvertinimo arba perdėto jo išaukštinimo. Joks žemiškas įstatymas negali taip gerai sergėti žmogaus asmens orumo ir laisvės, kaip Kristaus Bažnyčiai patikėtoji Evangelija. Toji Evangelija skelbia ir skleidžia Dievo vaikų leisvę, atmeta bet kokią vergystę, visuomet galiausiai kylančią iš nuodėmės87, šventai gerbia sąžinės orumą ir jos apsisprendimo laisvę, be paliovos ragina vaisingai panaudoti kiekvieną žmogiškąjį talentą Dievo tarnybai ir žmonių gerovei, galiausiai prisako visiems visus mylėti88. Tai atitinka pagrindinį krikščioniškosios santvarkos dėsnį. Tas pats Dievas yra Kūrėjas ir Išganytojas, jis yra ir žmonijos istorijos, ir išganymo istorijos Viešpats. Tačiau ta dieviškoji tvarka ne tik nepanaikina teisėtos kūrinių, ypač žmogaus, autonomijos, bet veikiau atgaivina ir patvirtina jos orumą.

Jai patikėtos Evangelijos dėka Bažnyčia skelbia žmogaus teises; ji pripažįsta ir aukštai vertina mūsų laikų dinamizmą, visur iškeliantį šias teises. Tačiau šis sąjūdis turi persiimti Evangelijos dvasia ir būti apsaugotas nuo bet kokio pobūdžio kaidingos autonomijos. Mat mes gundomi manyti, kad mūsų asmeninės teisės tik tuomet visiškai apsaugotos, kai mūsų nesaisto jokios dieviškojo Įstatymo nuostatos. Tačiau einant šiuo keliu, žmogaus asmens orumas ne tik neišsaugomas, bet veikiau pražūva.

Pagalba, kurią Bažnyčia stengiasi teikti žmonių visuomenei

42. Žmonijos šeimos vienybę didžiai stiprina ir papildo Kristumi grįsta Dievo vaikų šeimos vienybė89.

Tiesa, Bažnyčios uždavinys, kurį jai patikėjo Kristus, nepriklauso politinei, ekonominei ar visuomeninei sričiai; jai skirtas tikslas priklauso religijos sričiai90. Tačiau būtent iš šio religinio uždavinio kyla pareiga, šviesa ir jėga, galinčios padėti kurti ir stiprinti žmonių bendruomenę pagal Dievo įstatymą. Kai reikia, atsižvelgdama į laiko ir vietos aplinkybes, ji ir pati gali, netgi privalo, imtis veiklos, skirtos tarnauti visiems, ypač beturčiams, gailestingumo arba kitais panašiais darbais.

Bažnyčia taip pat pripažįsta, kas gera mūsų laikų visuomeniniame dinamizme. Pirmiausia – artėjimas į vienybę, sveikos socializacijos ir pilietinio bei ekonominio solidarumo vyksmas. Juk vieningumo ugdymas susijęs su giliausiu Bažnyčios uždaviniu, nes ji „ Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“91. Šitaip ji pasauliui parodo, kad tikroji išorinė visuomenės vienybė plaukia iš protų ir širdžių vienybės, taigi iš to tikėjimo ir meilės, kuriais jos vieningumas neišardomai pagrįstas Šventojoje Dvasioje. Juk ta stiprybė, kurios Bažnyčia pajėgia įlieti į dabartinę žmonių bendruomenę, yra gyvenimu tapęs tikėjimas ir meilė, o ne koks nors išorinis viešpatavimas, vykdomas grynai žmogiškomis priemonėmis.

Be to, kadangi savo misijos ir prigimties dėka Bažnyčia nesusijusi su kuria nors viena žmogiškosios kultūros forma arba politine, ekonomine bei visuomenine sistema, dėl savo universalumo ji gali būti tampriausias ryšys tarp įvairių žmonių bendruomenių ir tautų, jei tik šios ja pasitiki ir pripažįsta jai tikrą laisvę savo uždaviniui vykdyti. Todėl Bažnyčia ragina savo vaikus, taip pat ir visus žmones, šia Dievo vaikų šeimos dvasia nugalėti visus tautų bei rasių nesutarimus ir teikti vidinės stiprybės teisėtiems žmonių sambūriams.

Susirinkimas su didžia pagarba žvelgia į visa, kas tikra, gera ir teisinga įvairiausiose institucijose, kurias žmonių giminė sukūrė ir nuolatos tebekuria. Be to, jis pareiškia, kad Bažnyčia nori visas tas institucijas remti ir ugdyti, kiek tai priklauso nuo jos ir kiek gali būti susieta su jos uždaviniu. Ji nieko karščiau netrokšta, kaip tarnauti visų gerovei ir pajėgti laisvai plėtotis kiekvienoje valstybinėje santvarkoje, pripažįstančioje pagrindines asmens bei šeimos teises ir bendrojo gerio reikalavimus.

Pagalba, kurią Bažnyčia per krikščionis stengiasi teikti žmogaus veiklai

43. Susirinkimas ragina krikščionis, abiejų bendruomenių piliečius, stengtis ištikimai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaujantis Evangelijos dvasia. Nukrypsta nuo tiesos tie, kurie žinodami, jog čia neturime išliekančio miesto, bet laukiame būsimojo92, mano galį apleisti savo žemiškąsias pareigas. Jie pamiršta, kad tikėjimas juo labiau juos įpareigoja atlikti tas pareigas pagal kiekvieno pašaukimą93. Tačiau nemažiau klysta ir tie, kurie, priešingai, mano galį taip pasinerti į žemiškuosius reikalus, tarsi šie neturėtų visiškai nieko bendra su religiniu gyvenimu, kuris, jų nuomone, reiškiąs vien kulto veiksmus ir kai kurių dorinių įpareigojimų laikymąsi. Tą plyšį tarp daugelio išpažįstamo tikėjimo ir kasdienio gyvenimo reikia laikyti viena sunkiausių mūsų meto klaidų. Su šiuo papiktinimu griežtai kovojo jau Senojo Testamento pranašai94; dar labiau Naujajame Testamente pats Jėzus Kristus grasė už tai sunkiomis bausmėmis95. Tad tenebūnie klaidingai priešinama profesinė bei visuomeninė veikla vienoje pusėje irreliginis gyvenimas – kitoje. Apleisdamas savo laikinąsias pareigas, krikščionis apleidžia savo pareigas artimui, netgi pačiam Dievui, ir kelia pavojų savo amžinąjam išganymui. Sekdami Kristumi, kuris darbavosi kaip amatininkas, krikščionys verčiau tegu džiaugiasi, kad gali imtis bet kokio žemiškojo darbo, jungdami visą žmogiškąją, šeimos, profesinę, mokslo ir technikos veiklą į vieną gyvybinę sintezę su religinėmis vertybėmis, kurioms laikant svarbiausiu kelrodžiu visa darniai vyksta Dievo garbei.

Pasaulietiniai uždaviniai ir darbai iš tikrųjų, nors ir ne vieninteliai, yra pasauliečių veiklos laukas. Taigi, pavieniui ar bendruomeniškai veikdami kaip pasaulio piliečiai, jie ne tik laikysis kiekvienai sričiai savitų dėsnių, bet ir stengsis tapti tikrais tų sričių žinovais. Jie noromis bendradarbiaus su žmonėmis, siekiančiais tų pačių tikslų. Išmanydami tikėjimo reikalavimus ir apsišarvavę jo galia, reikalui esant jie nedvejodami apmąstys ir įgyvendins naujus užmojus. Deramai suformuotos jų sąžinės uždavinys – įrašyti Dievo įstatymą į žemiškosios bendruomenės gyvenimą. Pasauliečiai lauks šviesos ir dvasinės stiprybės iš kunigų. Tačiau tenemano, kad jų ganytojai visuomet tokie patyrę, jog, iškilus bet kokiam, net labai sunkiam, klausimui, gali tuoj pat pateikti konkretų sprendimą, arba kad tam jie skirti. Verčiau patys pasauliečiai, apšviesti krikščioniškosios išminties ir atidžiai klausydami Magisteriumo mokymo96, teprisiima jiems tenkančią atsakomybę.

Dažnai pats krikščioniškas požiūris į pasaulį tam tikromis aplinkybėmis vers juos priimti tam tikrą apibrėžtą sprendimą. Tačiau kiti tikintieji nemažiau nuoširdžiai, kaip gana dažnai ir visiškai pagrįstai atsitinka, apie tą patį dalyką spręs kitaip. Kadangi ir vieną, ir kitą sprendimą, patys to nenorėdami, daugelis veikiai susieja su Evangelija, teatmena visi, jog tokiais atvejais niekas neturi teisės išimtinai savintis Bažnyčios autoriteto. Visuomet tesistengia jie nuoširdžiu pokalbiu vieni kitus apšviesti, išlaikydami tarpusavio meilę ir pirmiausia rūpindamiesi bendruoju gėriu.

Kadangi pasauliečiai veikliai dalyvauja visame Bažnyčios gyvenime, jie privalo ne vien stengtis pripildyti pasaulį krikščioniškosios dvasios; jie taip pat pašaukti santykiuose su žmonėmis visur liudyti Kristų.

Vyskupai, kuriems pavesta vadovauti Dievo Bažnyčiai, taip teskelbia Kristaus žinią drauge su savo kunigais, kad visa žemiškoji tikinčiųjų veikla būtų užlieta Evangelijos šviesos. Be to, visi ganytojai teatmena, kad savo kasdiene elgsena ir rūpinimusi97 jie rodo pasauliui Bažnyčios veiklą, iš kurios žmonės sprendžia apie krikščioniškosios žinios galią ir tiesą. Gyvenimu ir žodžiu drauge su vienuoliais ir tikinčiaisiais jie teparodo, kad Bažnyčia pačiu savo buvimu ir visomis turimomis dovanomis yra neišsemiamas šaltinis tų dorybių, kurių šiandieniam pasauliui labiausiai reikia. Studijomis jie kruopščiai tepasirengia dalyvauti pokalbyje su pasauliu ir bet kokių įsitikinimų žmonėmis. Svarbiausia teįsideda į širdį šio Susirinkimo žodžius: „Kadangi žmonija šiandien vis labiau ir labiau saistoma pilietinės, ekonominės ir socialinės vienybės, vyskupų ir popiežiaus vadovaujamiems kunigams juo labiau dera stengtis bendru rūpinimusi ir veikimu šalinti bet kokio skaldymosi pagrindą, idant visa žmonių giminė būtų sujungta Dievo šeimos vienybėje“98.

Nors Bažnyčia Šventosios Dvasios dėka tebėra ištikima savo Viešpaties sužadėtinė ir niekuomet nesiliovė būti išganymo ženklu pasaulyje, ji aiškiai žino, kad tarp jos narių99 – ir kunigų, ir pasauliečių, – per daugelį šimtmečių yra buvę neištikimų Dievo Dvasiai. Ir dabarties laikais Bažnyčiai ne paslaptis, kaip toli yra viena nuo kitos yra jos skelbiama žinia ir Evangelijos skelbėjų žmogiškoji silpnybė. Kad ir kaip apie tuos trūkumus spręstų istorija, privalome juos matyti ir ryžtingai su jais kovoti, idant jie nekenktų Evangelijos skleidimui. Bažnyčia taip pat žino, kiek, plėtodama savo santykius su pasauliu, turi bręsti pati, nuolat mokydamasi iš šimtmečių patirties. Šventosios Dvasios vedama, Motina Bažnyčia nesiliauja raginusi savo vaikų „apsivalyti ir atsinaujinti, kad jos veide ryškiau suspindėtų Kristaus ženklas“100.

Pagalba, kurią Bažnyčia gauna iš dabarties pasaulio

44. Svarbu, kad pasaulis pripažintų Bažnyčią istorijos visuomenine tikrove ir raugu, bet Bažnyčia žino ir pati daug gavusi iš žmonijos istorijos ir raidos.

Praėjusių šimtmečių patirtis, mokslų pažanga, įvairiose žmogiškosios kultūros formose glūdinčios vertybės, aiškiau apreiškiančios paties žmogaus prigimtį bei atveriančios naujus kelius į tiesą, teikia naudos Bažnyčiai. Juk nuo pat savo istorijos pradžios Bažnyčia išmoko perduoti Kristaus žinią įvairių tautų sąvokomis ir kalbomis; be to, ji stengėsi ją nušviesti filosofų išmintimi. Mat ji siekė, kad Evangelija būtų kiek galint pritaikyta ir visų supratimui, ir išmintingųjų reikalavimams. Apreikštojo žodžio skelbimas pritaikymas turi būti kiekvienos evangelizacijos taisyklė. Tai paskatina kiekvieną tautą išreikšti Kristaus žinią savitu būdu ir ugdo gyvą apykaitą tarp Bažnyčios ir įvairių kultūrų101. Šitai apykaitai didinti, ypač mūsų laikais, kai viskas taip greitai kinta ir mąstysena taip labai įvairuoja, Bažnyčiai itin reikalinga pagalba tų, kurie, gyvendami pasaulyje – ar jei būtų tikintieji, ar netikintieji, – yra įvairių institucijų bei sričių žinovai ir supranta giliausią jų dvasią. Visa Dievo Tauta, ypač ganytojai ir teologai, padedami Šventosios Dvasios, įvairius mūsų meto balsus turi išgirsti, pažinti bei aiškinti ir vertinti vadovaudamiesi Dievo žodžio šviesa, idant apreikštoji Tiesa galėtų būti vis skvarbiau regima, geriau suprantama ir tinkamiau atskleidžiama.

Bažnyčią, kuriai būdinga regima visuomeninė struktūra kaip jos vienybės Kristuje ženklas, gali praturtinti ir praturtina visuomeninio žmonių gyvenimo plėtotė ne dėl to, kad Kristaus duotai Bažnyčios santvarkai ko nors trūktų, bet dėl to, kad visuomeninio žmonių gyvenimo plėtotė įgalina tą jos santvarką giliau įžvelgti, geriau išreikšti ir sėkmingiau pritaikyti mūsų laikams. Bažnyčia su dėkingumu mato gaunanti iš visokiausių sluoksnių bei padėties žmonių įvairios pagalbos tiek savo bendruomenei, tiek pavieniams savo vaikams. Mat kas tik pagal Dievo planą žmonių bendruomenėje kelia šeimos, kultūros, ekonominio ir visuomeninio gyvenimo, vidinės ir tarptautinės politikos lygį, tas nemažai padeda ir bažnytinei bendruomenei, kiek ji priklauso nuo išorinių dalykų. Bažnyčia prisipažįsta daug laimėjusi ir galinti laimėti net iš savo priešininkų ir persekiotojų opocizijos102.

Kristus – alfa ir omega

45. Padėdama pasauliui ir pati daug iš jo gaudama, Bažnyčia siekia vieno tikslo – kad ateitų Dievo Karalystė ir būtų įvykdytass visos žmonių giminės išganymas. Visas tas gėris, kurį keliaudama šioje žemėje Dievo tauta gali suteikti žmonių šeimai, kyla iš to, kad Bažyčia yra „visuotinis išganymo sakramentas“103, apreiškiantis ir drauge vykdantis Dievo meilės žmogui slėpinį.

Mat Dievo Žodis, per kurį visa yra atsiradę, pats tapo kūnu, kad, būdamas tobulas žmogus, visus išgelbėtų ir visa savyje atnaujintų. Viešpats yra žmonijos istorijos tikslas, taškas, kuriame susilieja istorijos ir civilizacijos lūkesčiai, žmonių giminės centras, visų širdžių džiaugsmas ir jų ilgesio išsipildymas104. Tai jį Tėvas prikėlė iš numirusių, išaukštino ir pasodino savo dešinėje, paskirdamas gyvųjų ir mirusiųjų teisėju. Jo Dvasios gaivinami ir jungiami, mes keliaujame į žmonių istorijos baigmę, visiškai atitinkančią jo meilės planą: „Visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10).

Pats Viešpats sako: „Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus. Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir pabaiga“ (Apr 22, 12–13).


ANTRA DALIS
KELETAS SVARBIAUSIŲ PROBLEMŲ

Pratarmė

46. Susirinkimas išdėstė, koks orus yra žmogaus asmuo ir kokį uždavinį – tiek pavieniui, tiek bendruomeniškai – asmuo pašauktas atlikti visame pasaulyje. Dabar, vadovaudamasis Evangelijos šviesa ir žmogiškąja patirtimi, jis atkreipia visų dėmesį į kai kuriuos itin svarbius mūsų laikų klausimus, giliai jaudinančius žmoniją.

Tarp daugelio dalykų, šiandien keliančių visų susirūpinimą, ypač dera paminėti šiuos: santuoką ir šeimą, žmogiškąją kultūrą, ekonominį–visuomeninį ir politinį gyvenimą, tautų šeimos solidarumą ir taiką. Teišryškina kiekvieną šių klausimų iš Kristaus kylantys principai ir šviesa. Tegu jie vadovauja krikščionims ir teapšviečia visus žmones, ieškantčius tokių gausių ir painių problemų sprendimo.


PIRMAS SKYRIUS. SANTUOKOS IR ŠEIMOS ORUMAS

Santuoka ir šeima dabarties pasaulyje

47. Asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu. Todėl krikščionys drauge su kitais, aukštai vertinanačiais šią bendruomenę, nuoširdžiai džiaugiasi, kad šiandien žmonės įvairiais būdais vis labiau puoselėja šią meilės bendrystę ir gerbia gyvybę, šitaip padėdami sutuoktiniams bei tėvams atlikti savo kilnųjį uždavinį; laukdami iš šių pastangų dar gražesnių vaisių, jie stengiasi jas remti.

Tačiau šios institucijos orumas ne visur spindi vienodai aiškiai, nes jį aptemdo daugpatystė, skyrybų maras, vadinamoji laisvoji meilė ir kiti iškraipymai. Be to, santuokinę meilę per dažnai teršia egoizmas, hedonizmas ir neleistinos priemonės, nukreiptos prieš gimdymą. Mūsų laikų ekonominės, visuomeninės–psichologinės bei visuomeninės sąlygos taip pat kelia šeimoms nemaža sukrėtimų. Pagaliau kai kuriose pasaulio dalyse pridaro rūpesčio problemos, kylančios dėl žmonių skaičiaus augimo. Visa tai slegia sąžinę. Tačiau čia drauge sušvinta santuokos ir šeimos institucijos jėga ir stiprybė, nes gilūs šiandienės visuomenės pokyčiai, sukeldami daug sunkių kliuvinių, drauge labai dažnai vienaip ar kitaip atskleidžia tikrąjį tos institucijos pobūdį.

Todėl šis Susirinkimas, aiškiau nušviesdamas kai kuriuos Bažnyčios mokymo teiginius, nori parodyti kelią ir įkvėpti drąsos tiems krikščionims bei visiems žmonėms, kurie stengiasi saugoti ir ugdyti prigimtinį santuokinio luomo orumą bei ypatingą ir šventą vertę.

Santuokos ir šeimos šventumas

48. Kūrėjo įsteigta ir savais įstatymais apdovanota glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė kyla iš besituokiančiųjų sutarties, tai yra iš neatšaukiamo asmeniško sutikimo. Taip iš žmogiško veiksmo, kuriuo sutuoktiniai atiduoda save vienas kitam ir vienas kitą priima, Dievo potvarkiu visuomenės akivaizdoje kyla tvirtas institutas. Dėl sutuoktinių, palikuonių ir visuomenės gerovės ši šventas ryšys jau nebepriklauso nuo žmogaus valios, nes pats Dievas yra įkūręs santuoką su įvairiomis jos vertybėmis ir tikslais105. Jie visi labai svarbūs žmonių giminės tęstinumui, pavienių šeimos narių asmeniniam ugdymui bei amžinajam jų likimui ir pačios šeimos bei visos žmonijos orumui, pastovumui, taikai ir klestėjimui. Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir auklėti palikuonims, tarsi apvainikuojantiems juos. Vyras ir žmona vedybų sutarties dėka „yra jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6), glaudžiu savo asmenų bei veiklos sujungimu draugėn vienas kitam padeda ir tarnauja; jie išgyvena tos vienybės prasmę ir kasdien vis giliau ją priima. Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja visiškos sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir kartu nesuardomos jų vienybės106.

Viešpats Kristus gausiai palaimino šią daugeriopą meilę, kilusią iš dieviškosios artimo meilės versmės ir grindžiamą jo vienybės su Bažnyčia pavyzdžiu. Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta per meilės bei ištikimybės sandora107, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios Sužadėtinis108 ateina pas susituokusius krikščionis per santuokos sakramenta. Atėjęs jis pasilieka, idant sutuoktiniai abipusiu pasiaukojimu ir amžina ištikimybe vienas kitą mylėtų taip, kaip jis mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save patį109. Tikra santuokinė meilė yra paimama į dieviškąją meilę; ją valdo ir turtina Kristaus atperkamoji galia ir išganomoji Bažnyčios veikla, sėkmingai vesdama sutuoktinius artyn prie Dievo, teikdama pagalbos bei tvirtybės kilniosioms tėvo ir motinos pareigoms atlikti110. Todėl sutuoktiniai krikščionys ypatingo sakramento stiprinami ir tarsi pašventinami savo luomo pareigoms ir kilnumui111. To sakramento galia atlikdami savo santuokos ir šeimos pareigas, persiėmę Kristaus dvasia, pripildančia visą jų gyvenimą tikėjimo, vilties ir meilės, sutuoktiniai vis labiau ir labiau tobulėja patys, pašventina vienas kitą ir kartu šlovina Dievą.

Tėvams vadovaujant pavyzdžiui ir bendra šeimos malda, vaikai bei visi kiti šeimos nariai lengviau ras kelią į žmogiškumą, išganymą ir šventumą. O sutuoktiniai, papuošti tėvystės ir motinystės pareigų bei kilnumo, savo vaikus uoliai auklės, ypač religiškai, nes tai pirmiausia tėvų uždavinys.

Būdami gyvi šeimos nariai, vaikai savaip padeda tėvams siekti šventumo. Už gera, kurį patyrė iš tėvų, jie atsilygins dėkinga dvasia, meile ir pasitikėjimu; kaip vaikai jie padės tėvams patekus į vargą arba slegiant senatvės vienatvei. Tebus visų gerbiama našlystė, didžiadvasiškai prisiimta kaip santuokinio pašaukimo tęsinys112. Šeimos dosniai dalysis dvasiniais turtais su kitomis šeimomis. Kadangi krikščioniškoji šeima kyla iš santuokos, atspindinčios meilės sutartį tarp Kristaus ir Bažnyčios bei įtraukiančios į dalyvavimą joje113, ji visiems atvers gyvą Atpirkėjo buvimą pasaulyje ir tikrąją Bažnyčios prigimtį sutuoktinių meile, dosniu vaisingumu, vienybe ir ištikimybe bei gražiu visų savo narių bendradarbiavimu.

Santuokinė meilė

49. Dievo Žodis daug kur ragina sužadėtinius ir sutuoktinius sužadėtuves apgobtų ir šildyti skaisčia meile, o santuoką – nedaliu prisirišimu114. Daugelis ir mūsų amžiaus žmonių aukštai vertina tikrąją vyro ir žmonos meilę, įvairiopai reiškiamą pagal garbingus tautų ir epochos papročius. Ši meilė giliai žmogiška, nes sieja vieną asmenį su kitu jausmo dėka. Ji aprėpia viso asmens gėrį, todėl pajėgia sutaurinti jos kūninę raišką bei dvasinę raišką ir pakelti jų kaip santuokinės draugystės sandų bei būdingų ženklus vertę. Šią meilę Viešpats teikėsi skaidrinti, tobulinti ir pakylėti ypatinga savo malonės bei meilės dovana. Tokia meilė, suliejanti draugėn žmogiškus ir dieviškus pradmenis, veda sutuoktinius į laisvą savęs dovanojimą vienas kitam, išreiškiamą švelniu vidiniu prisirišimu bei išoriniais veiksmais, ir pripildo visą gyvenimą115, negana to, dosniu savo veiklumu vis tobulėja ir auga. Tad ji toli pranoksta vien erotinį potraukį, kuris, savanaudiškai tenkinamas, greitai ir skurdžiai išblunka.

Ši meilė ypatingu būdu išreiškiama ir patobulinama santuokos aktu. Todėl veiksmai, kuriais sutuoktinių pora glaudžiai ir skaisčiai susijungia, yra garbingi ir orūs. Žmogui išties deramu būdu atlikti, jie ženklina ir ugdo abipusį savęs dovanojimą, kuriuo sutuoktiniai vienas kitą džiaugsmingai ir dėkingai praturtina. Patvirtinta vieno kitam duota priesaika ir svarbiausia – pašventinta Kristaus sakramentu, ta meilė pasisekimuose ir nelaimėse lieka neišardomai ištikima kūnu ir siela, todėl svetima bet kokiam svetimavimui arba skyryboms. Viešpaties patvirtinta santuokos vienybė ypač paaiškėja iš lygaus vyro vyro ir moters asmens orumo, pripažįstamo abipuse ir pilnatviška meile. Norint nuolat vykdytii šio krikščioniškojo pašaukimo pareigas, reikalingos aukštos dorybės, todėl vedusieji, malonės sutvirtinti šventam gyvenimui, kruopščiai ugdys savyje didžiadvasiškumo bei aukos dvasią ir prašys jos maldose.

Tikra santuokinė meilė bus aukščiau vertinama ir apie ją susidarys sveika viešoji nuomonė, jei krikščioniškosios poros pasižymės liudydamos ištikimybę, meilės darną bei rūpestingą savo vaikų auklėjimą, taip pat jei prisidės prie reikiamo kultūrinio, psichologinio ir visuomeninio santuokos ir šeimos atsinaujinimo. Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su santuokinės meilės orumu, dovanomis bei sunkumais, idant, išauklėti skaisčiai gyventi, būtų pasiruošę atėjus metui iš taurių sužadėtuvių žengti į vedybas.

Santuokos vaisingumas

50. Santuokai ir vedybinei meilei būdinga tai, kad jos skirtos palikuonims gimdyti ir auklėti. Vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti prie pačių tėvų gėrio. Pats Dievas pasakė, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį, sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Todėl, nenuvertinant kitų santuokos tikslų, tikrosios vedybinės meilės ir viso iš jos plaukiančio šeimos gyvenimo prasmė yra didžiadvasiškas sutuoktinių ryžtas bendradarbiauti su Kūrėjo ir Atpirkėjo, per juos nuolat didinančio ir turtinančio savo šeimą, meile.

Sutuoktiniai žino, kad, vykdydami žmogaus gyvybės perdavimo ir auklėjimo pareigą, kurią dera laikyti ypatingu uždaviniu, jie yra Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiai ir tarsi aiškintojai. Todėl šias savo pareigas jie atliks su žmogaus ir krikščionio atsakingumu. Pagarbiai klusnūs Dievui, bendrai tardamiesi, bendromis pastangomis jie priims teisingą sprendimą, siekdami tiek savo, tiek jau gimusių arba dar būsimų vaikų gerovės, atsižvelgdami į medžiagines ir dvasines savo padėties bei laiko aplinkybes, paisydami savo šeimos bendruomenės, laikinosios visuomenės ir pačios Bažnyčios labo. Galutinai šį sprendimą Dievo akivaizdoje privalo padaryti patys sutuoktiniai. Tačiau sutuoktiniai krikščionys teįsisąmonina turį elgtis ne pagal savo valią, bet visuomet vadovaudamiesi sąžine, derintina su pačiu Dievo įstatymu, ir klausyti Bažnyčios Magisteriumo, tą įstatymą autentiškai aiškinančio Evangelijos šviesoje. Dievo įstatymas atskleidžia visą santuokinės meilės reikšmingumą, saugo ją ir ragina siekti tikrai žmogiškos tobylybės. Taip, pasitikėdami Dievo apvaizda ir ugdydami savyje aukos dvasią116, sutuoktiniai krikščionys garbina Kūrėją ir siekia tobulybės Kristuje, kai dosniu, žmogišku ir krikščionišku atsakingumu imasi gimdymo pareigos. Iš šitaip atliekančių Dievo pavestą uždavinį sutuoktinių porų ypač minėtinos tos, kurios protingu bendru nutarimu didžiadvasiškai ryžtasi tinkamai išauginti dar ir gausesnių palikuonių117.

Santuoka įsteigta ne vien vaikų gimdymui. Pati dviejų asmenų neišardomos sutarties prigimtis ir vaikų gerovė reikalauja, kad tarp sutuoktinių deramai reikštųsi, augtų ir bręstų abipusė meilė. Todėl jeigu ir nebūna dažnai taip trokštamų palikuonių, santuoka pasilieka viso gyvenimo ryšys ir bendrystė ir nepraranda nei vertės, nei neišardomumo.

Santuokinė meilė ir pagarba žmogaus gyvybei

51. Susirinkimas žino, kad kai kurios šiuolaikinio gyvenimo sąlygos dažnai kliudo sutuoktiniams darniai tvarkyti savo gyvenimą ir kad jie gali patekti į tokias aplinkybes, kuriomis, bent laikinai, jų palikuonių skaičiui didėti neįmanoma. Tokiu atveju nelengva ištikimai palaikyti meilę ir visiškai dalytis gyvenimu. O kur nutrūksta intymus santuokinis gyvenimas, neretai gali susvyruoti ištikimybė ir nukentėti palikuonys, nes tuomet iškyla pavojus jau turimų vaikų auklėjimui ir drąsai pradėti naujus palikuonis.

Kai kurie žmonės drįsta siūlyti negarbingus šių problemų sprendimus, nebijodami netgi žudyti gyvybę. Tačiau Bažnyčia primena, kad tarp gyvybės perdavimą tvarkančių ir tikrąją veybinę meilę puoselėjančių Dievo įstatymų negali būti prieštaravimo.

Dievas, gyvybės Viešpats, yra paskyręs žmonėms kilnią gyvybės išlaikymo pareigą, kuri turi būti atliekama žmogaus vertu būdu. Todėl gyvybė nuo pat prasidėjimo turi būti kuo rūpestingiausiai saugoma; abortas ir kūdikio žudymas yra pasibaisėtini nusikaltimai. Lytine sąranga ir dauginimosi sugebėjimais žmogus nuostabiai pranoksta žemesnes gyvybės formas, todėl į pačius santuokinės meilės veiksmus, atliekamus tikrąjį žmogaus orumą atitinkančiu būdu, reikia žvelgti su gilia pagarba. Kur liečiamas ryšys tarp santuokinės meilės ir atsakingo gyvybės perteikimo, elgesio moralumas ne vien priklauso nuo intencijos grynumo ir motyvų įvertinimo, bet ir turi būti nustatytas objektyviais kriterijais, pagrįstais asmens ir jo veiksmų prigimtimi. Šie kriterijai išsaugo abipusio savęs dovanojimo ir žmogaus gyvybės kūrimo prasmės visumą tikrosios meilės kontekste. O tai neįmanoma be nuoširdaus santuokinio skaistumo dorybės ugdymo. Šiais principais remdamiesi prieaugį reguliuoti Bažnyčios vaikai negali tais būdais, kuriuos Bažnyčios Magisteriumas, aiškindamas Dievo įstatymą, smerkia118.

Tegu visi žino, kad žmogaus gyvybė ir pareiga ją perduoti nesiriboja vien su šiuo pasauliu ir negali būti matuojama ir suvokiama tik jo matu. Tai visada susiję su amžinąja žmogaus paskirtimi.

Rūpinimasis santuokos ir šeimos gerove

52. Šeima yra tartum visapusiškesnio žmogiškumo mokykla. Tačiau kad ji galėtų pasiekti savo gyvenimo ir paskirties pilnatvę, reikalinga geranoriška sutuoktinių dvasios bendrystė, bendras jų sutarimas ir uolus bendradarbiavimas auklėjant vaikus. Vaikų auklėjimui daug reiškia aktyvus tėvo dalyvavimas, bet taip pat turi būti garantuota ir motinos globa namie, ypač reikalinga mažesniems vaikams, tačiau nenuvertinant teisėto moters reiškimosi visuomenėje. Vaikai tebūnie taip auklėjami, kad suaugę galėtų atsakingai įžvelgti savo pašaukimą, neišskiriant religinio, ir pasirinkti gyvenimo būdą. Tuomet susituokę jie įstengs sukurti šeimą ir sudaryti jai morališkai, visuomeniškai bei ekonomiškai palankias sąlygas. Tėvų arba globėjų pareiga yra padėti jauniesiems kurti šeimą protingu patarimu, o jaunieji privalo jį noriai išklausyti. Tačiau tėvai turi vengti tiesioginio arba netiesioginio spaudimo, verčiančio tuoktis apskritai ar liečiančio kito santuokos dalyvio pasirinkimą.

Šeima, kurioje įvairios kartos susitinka ir padeda viena kitai įgyti gilesnės išminties bei derinti asmens teises su kitais visuomeninio gyvenimo reikalavimais, sudaro visuomenės pamatą. Todėl visi, kurie turi įtakos visuomenei arba įvairioms jos grupėms bei sluoksniams, privalo uoliai darbuotis santuokos ir šeimos labui. Pasaulietinė valdžia savo šventa pareiga telaiko tikrojo santuokos ir šeimos pobūdžio pripažinimą, sergėjimą ir ugdymą, rūpinimąsi viešąja dora bei namų židinio gerove. Tėvams turi būti garantuota teisė turėti palikuonių ir auklėti juos šeimos prieglobstyje. Rūpestingais įstatymais ir įvairiomis išradingomis priemonėmis tebūnie saugomi ir deramai pagelbstima taip pat tiems, kuriems, deja, trūksta to didžio gėrio – šeimos.

Gerai panaudodami laiką119 ir skirdami tai, kas amžina nuo kintančių pavidalų, krikščionys uoliai teugdo santuokos ir šeimos gerovę tiek savo gyvenimo pavyzdžiu, tiek bendra veikla su geros valios žmonėmis. Taip nugalėdami kliūtis, jie aprūpins šeimas tuo, kas joms reikalinga ir naudinga naujaisiais laikais. Šiuo tikslu daug padės krikščioniškoji tikinčiųjų nuovoka, tinkamai išugdyta žmonių moralinė sąžinė ir teologų išmintis bei patirtis.

Mokslų, ypač biologijos, medicinos, sociologijos ir psichologijos žinovai gali daug pasitarnauti santuokos bei šeimos gerovei ir sąžinės ramybei, stengdamiesi bendromis studijomis ryškiau nušviesti įvairias sąlygas, padedančias garbingu būdu tvarkyti gimstamumą.

Deramai susipažinusių su šeimos reikalais kunigų pareiga yra įvairiomis pastoracijos priemonėmis, Dievo žodžio skelbimu, liturgija ir kitokia dvasine parama gaivinti sutuoktinių pašaukimą santuokiniam ir šeimos gyvenimui, žmogiškai ir kantriai padėti varguose ir stiprinti meilę, kad augtų tikrai šviosios šeimos.

Įvairios organizacijos, ypač šeimų sąjūdžiai, savo teikiamomis žiniomis bei veikimu tesistengia sutvirtinti jaunimą ir pačius sutuoktinius, ypač jaunavedžius, bei rengti juos šeimos, visuomenės ir apaštalavimo gyvenimui.

Galiausiai pačius sutuoktinius, sukurtus pagal gyvojo Dievo paveikslą ir tikrąją asmens sąrangą, tesieja vieną su kitu meilės lygybė, dvasios darna ir abipusis šventumas120, kad sekdami Kristumi, savo gyvenimo pradmeniu121, savo pašaukimo džiaugsmais ir aukomis bei savo ištikima meile liudytų tą meilės slėpinį, kurį Viešpats apreiškė pasauliui savo mirtimi ir prisikėlimu122.


ANTRAS SKYRIUS. KULTŪROS PAŽANGOS TINKAMAS SKATINIMAS

Įžanga

53. Pačiam žmogaus asmeniui būdinga tai, kad tik per kultūrą, tai yra savo prigimties gėrybių ir vertybių plėtojimą, jie pasiekia tikrą ir visišką žmogiškumą. Todėl žmogaus gyvenime visur esama kuo glaudžiausio ryšio tarp prigimties ir kultūros.

Bendrąja prasme žodis „kultūra“ reiškia visa, kuo žmogus tobulina ir atskleidžia daugialypes savo dvasios ir kūno dovanas, stengiasi pažinimu ir darbu pajungti sau pasaulį; visa ta papročių ir institucijų pažanga, kuri tiek šeimos, tiek visos viešosios bendruomenės visuomeninį gyvenimą daro žmogiškensį. Pagaliau „kultūra“ yra tie kūriniai, kuriais laiko būvyje žmogus išreiškia, perduoda ir išlaiko didžius savo dvasios patyrimus ir troškimus, siekdamas tarnauti daugelio, net visos žmonių giminės, pažangai.

Iš to plaukia, kad žmogaus kultūrai būtinas istorinis ir visuomeninis aspektas ir kad žodis „kultūra“ dažnai įgyja sociologinę ir etnologinę prasmę. Šia prasme kalbama apie kultūrų daugingumą. Mat iš įvairių būdų naudotis daiktais, dirbti ir išreikšti save, praktikuoti religiją ir kurti papročius, leisti įstatymus ir steigti teisines institucijas, plėtoti mokslą bei techniką ir ugdyti grožį kyla skirtingos bendruomeninio gyvenimo sąlygos ir skirtingos gyvenimo gėrybių tvarkymo formos. Taip iš perduodamų institucijų susidaro kiekvienai žmonių bendruomenei savas paveldas. Taip susikuria ir tam tikra apibrėžta istorinė aplinka, kurioje atsiduria kiekvienos tautos kiekvieno meto žmogus ir iš kurios jis semiasi gėrybių tolesniems savo žmogiško asmens bei piliečio kultūros plėtojimui.

Pirmas poskyris. Kultūros būklė dabarties pasaulyje

Naujos gyvenimo formos

54. Visuomeniniu ir kultūriniu požiūriu, moderniojo žmogaus gyvenimo sąlygos taip giliai pakitusios, kad galima kalbėti apie naują žmonijos istorijos amžių123. Tad yra atsivėrusių naujų kelių kultūrai tobulinti ir skleisti. Juos parengė nepaprastas gamtos, humanitarinių ir visuomenės mokslų augimas, technikos pažanga ir vis tobulesnės bei geriau organizuotos žmonių komunikavimo priemonės. Todėl šiandienei kultūrai yra būdingi šie požymiai: tiksliaisiais vadinami mokslai labiausiai išugdo kritinį sprendimą; naujosios psichologinės studijos giliau paaiškina žmogaus veikimą; istorijos mokslai itin prisideda, kad į dalykus būtų žvelgiama jų kintamumo ir evoliucijos aspektu; vis labiau vienodėja gyvenimo papročiai ir elgsena; industrializacija, urbanizacija ir kitos priežastys, skatinančios kolektyvinį gyvenimą, kuria naujas kultūros formas – masių kultūrą, – iš kurių gimsta nauji suvokimo, veikimo ir laisvalaikio leidimo būdai. Tuo pat metu padidėjusi apykaita tarp skirtingų tautų ir visuomenės grupių visiems ir kiekvienam plačiau atveria įvairių kultūros formų lobius. Taip palengva iškyla visuotinesnė žmogiškosios kultūros forma, kuri juo labiau ugdo ir išreiškia žmonių giminės vienybę, juo geriau išsaugo įvairių kultūrų ypatumus.

Žmogus – kultūros kūrėjas

55. Kiekvienoje žmonių grupėje ir tautoje kasdien vis gausėja vyrų ir moterų, kurie įsisąmonina esą savo bendruomenės kultūros statytojai ir kūrėjai. Vis labiau ir labiau visame pasulyje auga savarankiškumo ir drauge atsakomybės jausmas, nepaprastai svarbus dvasinei ir moralinei žmonijos brandai. Tai labiau paaiškėja, žvelgiant į pasaulio vienijimąsi ir mums tekusią pareigą – tiesa ir teisingumu statyti geresnį pasaulį. Tada regime gimstant naująjį humanizmą, kuriame žmogus apibrėžiamas pirmiausia atsakomybe savo broliams ir istorijai.

Sunkumai ir uždaviniai

56. Taip susiklosčius sąlygoms, nenuostabu, kad žmogus, jaučiąs atsakomybę už kultūros pažangą, puoselėja aukštesnę viltį, bet drauge nerimastingai žvelgia į daugybę egzistuojančių prieštaravimų, kuriuos pats turi išspręsti.

Ką daryti, kad dažnėjantys kultūrų mainai, turintys užmegzti tikrą ir vaisingą dialogą tarp įvairių grupių ir tautų, nedrumstų bendruomenių gyvenimo, negriautų protėvių išminties ir nekeltų pavojaus tautų savitam pobūdžiui?

Kaip ugdyti naujos kultūros dinamizmą ir plėtotę, kad nežūtų gyva ištikimybė tradicijų paveldui? Tai ypač opu, kai reikia derinti kultūrą, kylančią iš nepaprastos mokslo ir technikos pažangos, su kultūra, maitinamą įvairių tradicinių klasikinių studijų.

Kaip įmanoma tokį staigią ir tebespartėjančią įvairių mokslo šakų sklaidą suderinti su būtinybe kurti jų sintezę ir išsaugoti žmonijoje kontempliacijos ir gėrėjimosi sugebėjimą, vedantį į išmintį?

Ką daryti, kad visi žmonės taptų kultūrinių pasaulio gėrybių dalininkais, jei šviesuomenės kultūra darosi vis aukštesnė ir sudėtingesnė?

Kaip pagaliau pripažinti teisėta kultūros reikalaujamą autonomiją, kad nebūtų nusileista iki grynai žemiško, net priešingo religijai humanizmo?

Visų tų prieštarų supama kultūra šiandien privalo taip būti plėtojama, kad darniai ugdytų visą asmenį ir padėtų žmonėms atlikti uždavinius, kuriems pašaukti visi, ypač krikščionys, broliškai susijungę į vieną žmonijos šeimą.

Antras poskyris. Keletas tinkamo kultūros skatinimo principų

Tikėjimas ir kultūra

57. Į dangaus karaliją keliaujantys krikščionys privalo siekti to, kas aukštybėse, ir rūpintis tuo124. Tačiau tai ne tik nemažina, bet veikiau didina jų įpareigojimą darbuotis drauge su visais žmonėmis žmogiškesnio pasaulio kūrimo labui. Iš tikrųjų krikščioniškojo tikėjimo slėpinys jiems teikia puikių paskatų ir pagalbos tam uždaviniui vykdyti su dar didesniu atsidavimu ir ypač galutinai atskleisti prasmę to darbo, kuriuo siekiama, kad žmogiškoji kultūra užimtų ypatingą vietą žmogaus pašaukimo pilnatvėje.

Savo rankomis arba technikos priemonėmis dirbdamas žemę, idant ši neštų vaisių ir taptų verta buveine visai žmonijos šeimai, drauge sąmoningai įsijungdamas į visuomenės grupių gyvenimą, žmogus vykdo laikų pradžioje apreikštą Dievo planą – užvaldyti žemę125 bei ištobulinti kūriniją – ir ugdo save patį, Drauge jis laikosi didžiojo Kristaus įsakymo – atsidėti brolių tarnybai.

Be to, gilindamasis į įvairius filosofijos, istorijos, matematikos bei gamtos mokslus ir kurdamas meną, žmogus gali kuo labiausiai prisidėti prie žmonijos pakilimo į aukštesnį tiesos, gėrio bei grožio supratimą ir visuotinai vertingą įžvalgumą. Taip žmonija gali būti skaisčiau apšviesta tos nuostabios Išminties, kuri nuo amžių buvo pas Dievą, visa drauge su juo tvarkydama, džiūgaudama pasaulyje ir rasdama džiaugsmo tarp žmonių vaikų126.

Be to, mažiau pavergta daiktų žmogaus dvasia gali laisviau garbinti bei kontempliuoti Kūrėją. Negana to, malonės veikimu ji parengiama pažinti Dievo Žodį, kuris, iki tapdamas kūnu, idant visa išganytų ir atnaujintų savyje, jau anksčiau „buvo pasaulyje“, kaip „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9–10)127.

Žinoma, šiandienė tiksliųjų mokslų ir technikos pažanga gali ugdyti tam tikrą fenomenalizmą ir agnosticizmą, jeigu jų vartojamas tyrinėjimo metodas, kuriuo neįmanoma pasiekti giliausios daiktų esmės, nepelnytai laikomas aukščiausia taisykle tiesos visumai rasti. Netgi kyla pavojus, kad pernelyg pasitikėdamas šiuolaikiniais išradimais žmogus gali manyti esąs sau pakankamas ir jau nebesiekti aukštesnių dalykų.

Tačiau šios nelaimingos pasekmės nebūtinai kyla iš šiandienės kultūros ir neturi mūsų gundyti nepripažinti teigiamų jos vertybių. Tarp tų vertybių išvardytina: dėmesys mokslams ir griežta ištikimybė tiesai moksliniuose tyrinėjimuose; būtinybė dirbti išvien su kitais, susiskirsčius į grupes; tarptautinio solidarumo jausmas; specialistų vis gyviau įsisąmoninama atsakomybė padedant žmonėms ir net juos ginanti, noras kurti visiems geresnes gyvenimo sąlygas, ypač tiems, kurie netekę atsakomybės arba kultūriškai skursta. Visa tai gali savaip rengti Evangelijos žinios priėmimui; šį paregimą dieviškąja meile gali gaivinti tas, kuris atėjo pasaulio gelbėti.

Kristaus gerosios naujienos ir žmogiškosios kultūros daugeriopas sąryšis

58. Tarp išganymo skelbimo ir žmogiškosios kultūros esama daugeriopo ryšio. Juk Dievas, apsireikšdamas savo tautai ir net visiškai atsisklesdamas įsikūnijusiame Sūnuje, kalbėjo įvairių amžių kultūrą atitinkančiu būdu.

Panašiai Bažnyčia, amžių būvyje gyvendama įvairiomis sąlygomis, panaudojo įvairių kultūrų pasiekimus, stengdamasi visoms tautoms skelbti ir aiškinti Kristaus naujieną, nagrinėti ir geriau suprasti bei tinkamiau išreikšti ją liturgija bei daugiapavidalės tikinčiųjų bendruomenės gyvenimu.

Tačiau, nors ir siųsta visiems visų amžių bei kraštų žmonėms, Bažnyčia drauge nėra išimtinai ir neatskiriamai susieta su jokia rase ar tauta, jokiu ypatingu gyvenimo būdu, jokiais senais ar naujais papročiais. Laikydamasi savo tradicijos ir drauge įsisąmoninusi savo visuotinę misiją, ji gali sueiti bendrystėn su skirtingomis kultūros formomis ir taip praturtinti tiek save pačią, tiek įvairias kultūras.

Geroji Kristaus naujiena be paliovos atnaujina puolusio žmogaus gyvenimą bei kultūrą, o su klaidomis bei blogybėmis, kylančiomis iš nuolat grasinančios suvedžioti nuodėmės, kovoja ir jas šalina. Ji nepaliaujamai skaistina ir kelia tautų papročius. Savo aukštybių turtais ji tarsi iš vidaus vaisina, stiprina, ištobulina ir atnaujina Kristuje128 kiekvienos tautos ir amžiaus dvasios puošmenas bei dovanas. Taip Bažnyčia, vykdydama savo uždavinį129, drauge yra paskata ir pagalba kultūrėti žmogui bei visuomenei, o savo visokeriopa, net liturgine, veikla ugdo žmoguje vidinę laisvę.

Kultūros formų darnos siekimo būdai

59. Remdamasi tuo, kas pasakyta pirmiau, Bažnyčia visiems primena, kad kultūra turi būti siejama su galutiniu asmens tobulėjimu ir bendruomenės bei visos žmonių visuomenės gerove. Todėl sielą reikia ugdyti taip, kad būtų lavinamas gebėjimas stebėti, suprasti, kontempliuoti ir pačiam spręsti bei brandinti religinę, moralinę ir visuomeninę nuovoką.

Kadangi kultūra kyla tiesiog iš racionalaus ir visuomeninio žmonių pobūdžio, jai be paliovos reikalinga derama skleidimosi laisvė ir teisėtas gebėjimas savarankiškai veikti pagal savo pačios principus. Tad ji pagrįstai gerbtina ir savotiškai neliečiama, žinoma, jeigu nepažeidžia asmens ir visos bendruomenės arba jos dalies teisių, neperžengia bendrojo gėrio ribų.

Primindamas, ko mokė Vatikano I Susirinkimas, Šventasis Sinodas pareiškia, jog „yra du pažinimo keliai“, kuriuos reikia skirti: tikėjimo ir proto. Jis taip pat pareiškia, kad Bažnyčia nedraudžia „žmogaus meno ir mokslo kultūrai [...] savo srityje vadovautis savais principais ir metodais“. Todėl, „pripažindama šią teisėtą laisvę“, ji skelbia teisėtą kultūros ir ypač mokslų autonomiją130.

Visa tai reikalauja, kad žmogus, laikydamasis moralinės tvarkos ir atsižvelgdamas į bendrąją naudą, galėtų laisvai ieškoti tiesos, skelbti ir skleisti savo nuomonę, plėtoti bet kokius įgūdžius ir pagaliausiai būti teisingai informuojamas apie viešuosius įvykius131.

Viešosios valdžios pareiga yra ne nustatinėti, kokios turi būti žmogiškosios kultūros formos, bet stengtis sudaryti geresnes sąlygas ir teikti paramą visų, taip pat ir tautinių mažumų, kultūrinio gyvenimo skatinimui132. Todėl ypač svarbu sergėtis, kad kultūra nebūtų nukreipta nuo savo tikslo ir verčiama tarnauti politinėms arba ekonominėms jėgoms.

Trečias poskyris. Keletas svarbiausių krikščionių uždavinių kultūros atžvilgiu

Visų teisės į kultūros vertybes pripažinimas ir įgyvendinimas

60. Nūdien yra atsivėrusi galimybė daugelį žmonių išvaduoti iš tamsos vargo. Todėl labiausiai atitinkąs mūsų meto reikalavimus uždavinys, ypač krikščionims, yra uoliai darbuotis, kad tiek ekonominėje, tiek politinėje srityje, tiek atskiruose kraštuose, tiek tarptautinėje plotmėje, būtų priimti pamatiniai nutarimai, visur pripažįstantys ir įgyvendinantys visų teisę į žmogaus ir visuomenės kultūrą, nepriklausomai nuo rasės, lyties, tautybės, religijos ar visuomeninės padėties. Tad visiems turi būti suteikta pakankamai kultūrinių gėrybių, ypač tų, kurios sudaro vadinamąją elementarią kultūrą, kad išnyktų neraštingumas ir negalėjimas atsakingai veikti, kliudantys tikrai žmogišku būdu prisidėti prie bendrosios gerovės.

Privalu rūpintis, kad reikiamų gabumų turintiems būtų prieinamos aukštesnės studijos. Taip pat siektina, kad, kiek tik įmonoma, visuomenėje jiems tektų uždaviniai, pareigos ir tarnybos, atitinkantys jų talentą bei įgytą patirtį133. Taip kiekvienas žmogus ir visos visuomeninės kiekvienos tautos grupės galės visiškai išskleisti savo kultūrinį gyvenimą priklausomai nuo savo gabumų ir tradicijų.

Be to, reikia atsidėjus stengtis, kad visi įsisąmonintų tiek savo teisę į kultūrą, tiek pareigą lavintis patiems ir padėti kitiems. Mat kartais įsivyrauja tokios gyvenimo ir darbo sąlygos, kurios trukdo kultūrinėms žmonių pastangoms ir žlugdo juose kultūros troškimą. Tai ypač pasakytina apie kaimų ir miestų darbininkus, kuriems turėtų būti sudarytos darbo sąlygos, ne slopinančios, o skatintančios jų žmogiškąją kultūrą. Moterys jau darbuojasi beveik visose gyvenimo srityse, tačiau dera, kad jos visiškai galėtų pasirinkti vietą pagal savo savitą pobūdį. Visi turi pripažinti bei skatinti būdiną moterų dalyvavimą kultūriniame gyvenime.

Integralios kultūros ugdymas

61. Šiandien sunkiau negu praeityje sujungti į sintezę įvairias pažinimo disciplinas ir meno šakas. Auga kultūrą sudarančių pradmenų kiekis ir įvairovė it kartu mažėja pavienių žmonių sugebėjimai juos suvokti bei organiškai suderinti, tad „universalaus žmogaus“ vaizdinys vis labiau ir labiau nyksta. Tačiau kiekvienas žmogus tebėra įpareigotas išsaugoti savyje pilnatviško žmogaus asmens, kuriame šviečia proto, valios, sąžinės ir broliškumo vertybės, idealą. Visos šios vertybės pagrįstos Dievu Kūrėju ir įstabiai išgydytos bei pakylėtos Kristuje.

Šio dalyko tarsi motina ir maitintoja žmogų pirmiausia moko šeima. Joje meilė gaubiami vaikai lengviau pažįsta teisingą tikrovės sąrangą, o išbandytos kultūros formos tarsi prigimtiniu būdu persmelkia augančios jaunuomenės dvasią.

Šiuolaikinėse visuomenėse šiam auklėjimui esama ypatingų galimybių, pirmiausia dėl padidėjusio knygų paplitimo ir naujų kultūros bei visuomenės komunikavimo priemonių, skatinančių visuotinį kultūros plitimą. Mat beveik visur palaipsniui sutrumpėjus darbo laikui dauguma žmonių tam turi vis daugiau progų. Laisvalaikis turėtų būti tinkamai panaudojamas sielos poilsiui ir dvasios bei kūno sveikatos stiprinimui mėgiamais užsiėmimais ir švietinusi, kelionėmis į kitus kraštus (turizmu), plečiančiomis akiratį ir praturtinančiomis žmones vienas kito pažinim, kūno kultūra ir sporto varžybomis, padedančiomis net bendruomenėje išlaikyti dvasios pusiausvyrą ir užmegzti ryšius tarp skirtingos padėties, tautybės arba rasės žmonių. Tad krikščionys turėtų prisidėti prie mūsų laikams būdingo kolektyvinės kultūros raiškos ir veiklos, idant ji būtų pripildyta žmogiškos bei krikščioniškos dvasios.

Tačiau visa tai nepajėgia žmogaus lavinimosi ištobulinti taip, kad pasiektų pilnutinę asmens kultūrą, jei pamirštamas giluminis klausimas apie kultūros ir mokslo prasmę žmogaus asmeniui.

Žmogaus bei visuomenės kultūros ir krikščionybės darnos siekimas

62. Nors Bažnyčia yra daug prisidėjusi prie kultūros pažangos, patirtis rodo, kad dėl atsitiktinių priežasčių kartais kildavo sunkumų derinant kultūrą su krikščionybe.

Tie sunkumai nebūtinai kenkia tikėjimo gyvenimui. Priešingai, jie gali sužadinti dvasią tiksliau ir geriau suprasti tikėjimą. Mat šiuolaikiniai gamtos mokslų, taip pat istorijos bei filosofijos tyrunėjimai ir atradimai iškelia naujų klausimų, sukeliančių padarinių gyvenime ir net iš teologų reikalaujančių naujo gvildenimo. Be to, teologai skatinami išlaikant teologijos mokslui būdingus metodus ir reikalavimus nuolat ieškoti tinkamesnio būdo perduoti tikėjimo mokymą savo epochos žmonėms. Mat viena yra pavestasis tikėjimo lobis arba tiesos, o kita – jų perteikimas, išlaikant jų prasmę ir turinį134. Pastoracijoje tebūnie pakankamai pripažįstami ir panaudojami ne tik teologiniai principai, bet ir pasaulietinių mokslų, ypač psichologijos bei sociologijos, atradimai, idant tikintieji būtų vedami į grynesnį ir brandesnį tikėjimo gyvenimą.

Savitu būdu Bažnyčios gyvenimui daug reiškia literatūra ir menas. Mat jie siekia ištirti ypatingą žmogaus pobūdį, problemas bei patirtį, stengiantis pažinti bei tobulinti save ir pasaulį; jie siekia atskleisti žmogaus vietą istorijoje ir visatoje, pavaizduoti žmonių vargus bei džiaugsmus, reikmes bei sugebėjimus ir nubrėžti laimingesnio žmogaus likimo apmatus. Taip literatūra ir menas geba pakylėti įvairiais laikais ir įvairiuose kraštuose daugialypiais pavidalais pasireiškiantį žmonių gyvenimą.

Tad reikia stengtis, kad menininkai jaustų, jog Bažnyčia pripažįsta jų veiklą, ir naudodamiesi tvarkinga laisve lengviau užmegztų ryšius su krikščionių bendruomene. Tepripažįsta Bažnyčia taip pat ir naujas mūsų amžininkų priimtas meno formas, atspindinčias įvairių tautų ir šalių pobūdį. O į šventoves naujieji meno kūriniai tebūnie priimami, jei, būdami deramos išraiškos ir atitikdami liturgijos reikalavimus, jie kelia mintis į Dievą135.

Šitaip Dievo suvokimas tampa raiškesnis, o Evangelijos skelbimas darosi žmonių protui perregimesnis ir atrodo tarsi suaugęs su jų pačių gyvenimo sąlygomis.

Tikintieji gyvenime tepalaiko kuo glaudžiausią ryšį su kitais savo meto žmonėmis ir tesistengia tobulai suvokti kultūroje pasireiškiančią jų galvoseną bei jauseną. Naujųjų mokslų bei teorijų ir naujausių atradimų teikiamas žinias tejungia jie su krikščioniškąja morale ir krikščioniškuoju mokymu, idant jų religinis sąmoningumas ir dvasios dorumas žengtų koja kojon su moksliniu pažinimu ir su kasdien tobulėjančia technika. Taip jie pajėgs visa vertinti ir aiškinti tikrai krikščioniška dvasia.

Dėstantieji teologiją seminarijose ir universitetuose tesistengia bendradarbiauti su kitų mokslų žinovais, išvien veikdami ir tardamiesi. Teologijos tyrinėjimais ir toliau reikia stengtis pažinti apreikštosios tiesos gelmę ir neatitrūkti nuo gyvenamojo meto, idant įvairių sričių žinovams būtų galima padėti geriau pažinti tikėjimą. Šitoks bendradarbiavimas itin daug pagelbės rengiant dvasininkus, įstengsiančius tinkamiau paaiškinti mūsų meto žmonėms Bažnyčios mokymą apie Dievą, žmogų ir pasaulį, o žmonės mieliau priims jų žodį136. Negana to, pageidautina, kad ir daugelis pasauliečių gautų pakankamą teologinį išsilavinimą, o nemaža jų dalis net visiškai atsidėtų teologijos studijoms bei jas gilintų. Idant būtų įmanoma šį uždavinį įvykdyti, visiems tikintiesiems – tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams – tebūnie pripažinta teisėta laisvė tyrinėti, mąstyti ir nuolankiai, bet drąsiai reikšti savo mintis apie tuos dalykus, kurie priklauso jų patyrimo sričiai137.


TREČIAS SKYRIUS. EKONOMINIS IR SOCIALINIS GYVENIMAS

Keletas ekonominio gyvenimo bruožų

63. Taip pat ir ekonominiame–visuomeniniame gyvenime turi būti gerbiamas ir skatinamas asmens orumas, jo pilnatviškas pašaukimas ir visos visuomenės gerovė. Juk žmogus yra viso ekonominio–visuomeninio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas.

Šiandienė ekonomika, kaip ir kitos visuomeninio gyvenimo sritys, pasižymi didėjančiu žmogaus įsiviešpatavimu gamtoje, gausėjančiais ir glaudėjančiais ryšiais bei tarpusavio priklausomybe tarp piliečių, jų grupių ir tautų, taip pat dažnesniu politinės valdžios kišimusi. Be to, ištobulėjusi gamybos technika ir gaminių bei paslaugų apykaita yra pavertusi ekonomiką tinkamu įrankiu geresniam išaugusių žmonijos reikmių tenkinimui.

Tačiau netrūksta pagrindo nerimui. Atrodo, kad nemaža žmonių, ypač ekonomiškai išsivysčiusiuose kraštuose, yra tarsi valdomi ekonomikos, kone visą jų asmeninį ir visuomeninį gyvenimą persmelkusi savotiška ekonomikos dvasia. Tai pastebima ir tuose kraštuose, kur ekonomiką linkstama tvarkyti kolektyviai, ir kituose. Jei tik būtų protingai bei žmogiškai kreipiama ir tvarkoma, mūsų laikų ekonominio gyvenimo plėtotė galėtų sušvelninti visuomeninę nelygybę. Tačiau itin dažnai ji kaip tik veda į tos nelygybės paaštrėjimą arba kai kur net į silpnųjų padėties blogėjimą ir panieką vargšams. Nesuskaitomai daugybei žmonių vis dar stingant būtiniausių dalykų, kai kurie, net menkiau išsivysčiusiuose kraštuose, ištaigingai gyvena ir švaisto gėrybes. Prabanga ir skurdas egzistuoja greta. Nedaugeliui duota didžiausia pasirinkimo laisvės galimybė; tuo tarpu dauguma neturi beveik jokios galimybės veikti savo iniciatyva ir atsakomybe, o dažnai gyvenimo ir darbo sąlygos netgi žemina jų asmenį.

Panašiai yra sutriusi ekonominė ir visuomeninė pusiausvyra tarp žemės ūkio, pramonės ir paslaugų sričių, net tarp įvairių to paties krašto regionų. Vis didėja priešiškumas tarp ekonomiškai labiau išsivysčiusių ir kitų tautų, gali sukelti pavojų net pasaulio taikai.

Tas nelygybes mūsų amžininkai vis gyviau įsisąmonina, kadangi yra tvirtai įsitikinę, jog didesnis technikos ir ekonomikos pajėgumas, kurį pasiekė dabarties pasaulis, gali ir turi atitaisyti šią nelaimingą dalykų padėtį. Tačiau tam reikia daug ekonominio–visuomeninio gyvenimo reformų ir visų žmonių galvosenos bei laikysenos lūžio. Bažnyčia, vadovaudamasi Evangelijos šviesa, amžių būvyje yra išplėtojusi asmeniniam, visuomeniniam bei tarptautiniam gyvenimui sveiko proto reikalaujamus teisingumo ir lygybės principus ir ypač pastaraisiais laikais iškėlusi juos aikštėn. Atsižvelgdamas į dabartinio meto aplinkybes, Šventasis Susirinkimas nori patvirtinti tuos principus ir nužymėti kai kurias gaires, pirmiausia turėdamas prieš akis ekonominės pažangos reikalavimus138.

Pirmas poskyris. Ekonominė pažanga

Ekonominės pažangos tarnavimas žmogui

64. Didėjant žmonių skaičiui ir žmonijos troškimams, šiandien labiau negu praeityje pagrįstai siekiama plėsti žemės ūkio bei pramonės produktų gamybą ir tobulinti paslaugas. Todėl dera puoselėti technikos pažangą, naujovės dvasią, įmonių steigimo ir plėtimo pastangas, gamybos metodų taikymą ir darbščių visų gamyboje dalyvaujančiųjų ryžtą, žodžiu, visus pažangai tarnaujančius pradmenis. Tačiau pamatinis gamybos tikslas nėra vien gaminio gausėjimas, pelnas arba viešpatavimas kitiems, o tarnavimas žmogui – pilnatviškam, derama tvarka atsižvelgiant į jo materialines būtinybes ir intelektinio, moralinio, dvasinio bei religinio gyvenimo reikmes. Ji turi tarnauti kiekvienam žmogui ir kiekvienai žmonių grupei, kad ir kokiai rasei, kad ir kuriai pasaulio šaliai jie priklausytų. Taigi ekonominė veikla, laikydamasi savų metodų ir įstatymų, turi būti vykdoma moralinės santvarkos ribose139, kad būtų įvykdytas Dievo sumanymas žmogaus atžvilgiu140.

Ekonominės pažangos kontrolė

65. Ekonominė pažanga privalo būti žmogaus kontroliuojama. Ji neturi būti palikta vien nedaugelio asmenų arba grupių, turinčių pernelyg didelę ekonominę galią, nei vien politinės bendruomenės arba kurių nors galingesniųjų kraštų valiai. Priešingai, kiekvieno jos pažangos žingsnio tvarkyme turi veikliai dalyvauti kuo daugiau žmonių, o tarptautinių santykių plotmėje – visos tautos. Taip pat savaiminė atskirų žmonių bei laisvai susidariusių grupių veikla turi būti koordinuojama ir tinkamai bei nuosekliai derinama su viešosios valdžios pastangomis.

Augimo nedera palikti nei vien tarsi mechaniškai pavienių žmonių ekonominės veiklos tėkmei, nei vien viešosios valdžios valiai. Todėl klysta tiek tos teorijos, kurios klaidingos laisvės vardan priešinasi būtinoms reformoms, tiek tos, kurios pagrindines atskirų asmenų bei grupių teises pajungia kolektyvinei gamybos organizacijai141.

Galiausiai piliečiai tenepamiršta turį teisę ir pareigą, kurią jiems privalo pripažinti ir pasaulietinė valdžia, pagal išgales prisidėti prie tikrosios savo bendruomenės pažangos. Ypač ekonomiškai menkiau pažengusiuose kraštuose, kuriuose skubiai reikia panaudoti visas pajėgas, didelį pavojų bendrai gerovei kelia nepanaudojantys savo turimų gėrybių. Tas pat pasakytina ir apie tuos, kurie atima iš savo bendruomenės jai reikalingus medžiaginius arba dvasinius išteklius, tačiau asmeniui visuomenė turi palikti teisę keltis gyventi kitur.

Milžiniškų ekonominių ir socialinių skirtumų panaikinimas

66. Teisingumas ir nešališkumas reikalauja išsaugant asmenų teises ir kiekvienos tautos būdingus bruožus uoliai stengtis kuo greičiau pašalinti esamą ir dažnai augančią milžinišką ekonominę nelygybę, pažeidžiančią atskirus asmenis ir visuomenę. Taip pat, atkreipus dėmesį į daugelyje sričių žemės ūkio produktų gamybai ir prekybaii kylančias ypatingas kliūtis, žemdirbiams turi būti padedama gaminti daugiau produktų ir juos parduoti, įdiegti reikalingus patobulinimus ir naujoves, gauti teisingą atlygį, kad jie, kaip dažnai atsitinka, neliktų žemesnės klasės piliečiais. O patys žemdirbiai, ypač jaunesnieji, tegu uoliai imasi tobulinti savo profesinę patirtį, be kurios negali būti žemės ūkio pažangos142.

Teisingumas ir nešališkumas reikalauja, kad ekonomikos plėtotę neišvengiamai lydinti migracija būtų tvarkoma taip, kad pavienių žmonių ir jų šeimų gyvenimas būtų apsaugotas nuo netikrumo ir nepastovumo. Tad kai darbininkai, kilę iš kitos šalies arba kitos krašto srities, savo darbu prisideda prie tautos arba srities ekonominio vystymosi, turi būti griežtai vengiama juos kaip nors nuvertinti žemesniu atlyginimu ar prastesnėmis darbo sąlygomis. Be to, visi, ypač viešoji valdžia, turi į juos žvelgti ne kaip į paprastus gamybos įrankius, o kaip į asmenis, privalo jiems padėti, kad šie galėtų atsigabenti savo šeimą ir gauti tinkamą būstą, bei skatinti jų įsijungimą į priėmusios šalies ar srities visuomeninį gyvenimą. Tačiau, kiek įmanoma, jiems turi būti kuriamos ir galimybės dirbti gimtajame krašte.

Šiandien kintančiose ekonomikos srityse, kaip naujose pramoninės bendruomenės formose, kuriose, pavyzdžiui, didėja automatizacija, reikia rūpintis kiekvienam suteikti pakankamai tinkamo darbo ir galimybių įgyti reikalingą techninį ir profesinį išsilavinimą; reikia garantuoti pragyvenimą ir žmogiškąjį orumą – ypač tiems, kuriuos dėl ligos arba amžiaus slegia didesni sunkumai.

Antras poskyris. Keletas viso ekonominio ir socialinio gyvenimo tvarkymo principų

Darbas, jo sąlygos ir laisvalaikis

67. Žmogaus darbas, kuriuo gaminamos bei tiekiamos gėrybės ir teikiami ekonominės paslaugos, pranoksta kitus ekonominio gyvenimo elementus, atliekančius tik įrankių vaidmenį.

Mat šis darbas, ar jis būtų atliekamas paties savarankiškai, ar kitam nusamdžius, tiesiogiai kyla iš asmens, tarsi paženklinančio gamtos daiktus savo antspaudu ir pajungiančio savo valiai. Darbu žmogus paprastai pelno sau ir saviškiams pragyvenimą, susyja su savo broliais ir jiems tarnauja; darbu jis gali išreikšti tikrą savo meilę ir prisidėti prie Dievo kūrinijos tobulinimo. Maža to, tikime, kad Dievui paaukotu darbu žmogus įsijungia į patį Jėzaus Kristaus atpirkimo darbą. Kristus suteikė darbui išskirtinį orumą, savo rankomis plušėdamas Nazarete. Iš čia kyla kiekvieno žmogaus pareiga ištikimas darbuotis, taip pat teisė į darbą. O visuomenė, savo ruožtu atsižvelgdama į esamas aplinkybes, turi padėti savo piliečiams rasti pakankamai darbo. Galiausiai, atsižvelgiant į kiekvieno pareigas ir produktyvumą, už darbą turi būti atlyginama taip, kad žmogus pajėgtų deramai puoselėti savo paties ir savo artimųjų materialinį, visuomeninį, kultūrinį bei dvasinį gyvenimą143.

Kadangi ekonominė veikla dažniausiai atliekama jungtiniu žmonių darbu, neteisinga ir nežmoniška ją derinti ir tvarkyti taip, kad kuriems nors darbininkams ji neštų žalą. Tačiau labai dažnai net mūsų dienomis atsitinka taip, kad dirbantieji vienaip ar kitaip paverčiami savo darbo vergais. To jokiu būdu nepateisina vadinamieji ekonomikos dėsningumai. Taigi visas našaus darbo vyksmas turi būti derinamas su asmens reikmėmis ir jo gyvenimo būdu, pirmiausia su jo šeimos gyvenimu, ypač turint reikalą su vaikų motinomis ir visuomet atsižvelgiant į lytį ir amžių. Be to, dirbantiesiems turi būti suteikta galimybė pačiu darbo atlikimu išskleisti savo talentus bei asmenybę. Tam darbui su derama atsakomybe paskirdami savo laiką ir jėgas, visi taip pat tegu turi pakankamai poilsio ir laisvalaikio šeimos, kultūriniam, visuomeniniam bei religiniam gyvenimui puoselėti. Negana to, jie taip pat turėtų gauti progą laisvai plėtoti savo jėgas ir gabumus, kuriuos galbūt pernelyg mažai gali lavinti savo profesiniu darbu.

Dalyvavimas įmonių bei visos ekonomikos tvarkyme ir darbo konfliktai

68. Ekonominėse įmonėse kartu dirba asmenys, tai yra laisvi ir savarankiški žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą. Tad turi būti plečiamas veiksmingas visų dalyvavimas įmonės tvarkyme144 tinkamai nustatytu būdu, atsižvelgiant į kiekvieno – savininkų, darbo vykdytojų, vadovų, darbininkų – einamas pareigas ir laikantis sveikos darbo krypties diktuojamos būtinos vienybės. Tačiau labai dažnai ekonominių ir visuomeninių reikalų sąlygos, nuo kurių priklauso dirbančiųjų ir jų vaikų ateitis, nustatoma nebe pačioje įmonėje, o aukštesnio lygio instancijose. Todėl ir ten, svarstant jų reikalus, dirbantieji turi dalyvauti patys arba siųsdami laisvai išrinktus atstovus.

Pagrindinėms asmens teisėms priskirtina dirbančiųjų teisė laisvai steigti sąjungas, kurios galėtų jiems tikrai atstovauti ir padėti teisingai tvarkyti ekonominį gyvenimą, taip pat teisė laisvai dalyvauti tų sąjungų veikloje, nebijant už tai nukentėti. Tokiu organizuotu dalyvavimu, sujungtu su pažangiu ekonominiu ir visuomeniniu švietimu, visi kaskart labiau įsisąmonins savo pareigą ir naštą, ir šitaip bus pasiekta tai, kad kiekvienas pagal savo išgales ir sugebėjimus ims jaustis esąs viso ekonominės ir visuomeninės pažangos vyksmo bei viso bendrojo gėrio kūrimo bendrininkas.

Kilus ekonominiams–visuomeniniams konfliktams, reikia stengtis pasiekti taikų sprendimą. Nors visuomet pirmiausia reikia leistis į nuoširdų abiejų pusių pokalbį, streikas net šiandienėmis aplinkybėmis gali likti būtina, tegu ir kraštutinė priemonė ginti savo teisėms ir įgyvendinti pagrįstiems dirbančiųjų reikalavimams. Tačiau tebūnie kiek įmanoma greičiau ieškoma kelių į derybas ir santarvės siekiantį dialogą.

Žemiškųjų gėrybių paskirtis visų žmonių labui

69. Žemę ir visa, kas joje, Dievas paskyrė visų žmonių bei tautų naudojimui, tad teisingumui vadovaujant ir meilei lydint sukurtosios gėrybės turi lygiai tekti visiems145. Kad ir kokios būtų nuosavybės formos, atitinkančios teisėtas tautų institucijas bei įvairias kintančias aplinkybes, prieš akis visuomet turi stovėti ši visuotinė gėrybių paskirtis. Todėl žmogus, tomis gėrybėmis naudodamasis, į teisėtai jam priklausančius išorinius dalykus turi žiūrėti ne vien kaip į savus, bet drauge ir kaip į bendrus ta prasme, kad jie galėtų būti naudingi ne vien jam, bet ir kitiems146. Be to, kiekvienas turi teisę turėti pakankamai gėrybių sau ir savo šeimai. Taip buvo įsitikinę Bažnyčios Tėvai ir Mokytojai, skelbę, jog žmonės įpareigoti padėti vargšams, ir ne vien iš pertekliaus147. O kraštutinai stokojantys turi teisę iš kitiems priklausaunčio turto įsigyti tai, ko jiems būtinai reikia148. Kadangi pasaulyje tiek daug kenčiančių badą, Šventasis Susirinkimas ragina visus – ir pavienius asmenis, ir valdžią – prisiminti Bažnyčios Tėvų ištarą: „Maitink mirštantį badu, nes nemaitindamas jį nužudysi“149 ir pagal kiekvieno išgales išties dalytis turimomis gėrybėmis, pirmiausia paremiant tuos pavienius asmenis bei kraštus, kurie naudodamiesi parama galėtų kilti ir plėtotis patys.

Neretai menkesnės ekonominės pažangos visuomenėse iš dalies dėl įsigalėjusių papročių ir tradicijų dalijamasi gėrybėmis su visais, teikiant kiekvienam nariui tai, kas būtinai reikalinga. Tačiau reikia saugotis, kad kai kurie papročiai nebūtų laikomi visiškai nepakeičiamais, jei jie nebeatitinka mūsų laikų naujų reikalavimų. Antra vertus, taip pat vengtina neapdairiai nusiteikti prieš garbingus papročius, kurie, tinkamai pritaikyti dabarties aplinkybėms, nesiliauja buvę labai naudingi. Panašiai ir ekonomiškai labai pažengusiose tautose tam tikra visuomeninių institucijų sistema, besirūpinanti draudimu ir saugumu, gali savo ruožtu įgyvendinti bendrąją žemiškųjų gėrybių paskirtį. Be to, turi būti kuriamos šeimai ir visuomenei tarnaujančios įstaigos, ypač dvasinės kultūros ir auklėjimo srityse. Tačiau visas tas institucijas steigiant, privalu sergėtis nepastūmėti piliečių į savotišką abejingumą visuomenei, idant jie nesikratytų prisiimtų pareigų naštos ir neatsisakytų jai tarnauti.

Investicijos ir pinigai

70. Investicijomis savo ruožtu reikia parūpinti pakankamai darbo bei pajamų tiek dabarties žmonėms, tiek ateities kartoms. Sprendžiantieji šių investicijų ir ekonominio gyvenimo tvarkymo klausimus – tiek privatūs asmenys, tiek grupės, tiek viešoji valdžia – privalo tuos tikslus turėti prieš akis ir drauge pripažinti savo griežtą pareigą stengtis, kad, viena vertus, tiek pavienis žmogus, tiek visa bendruomenė būtų aprūpinta padoriam gyvenimui būtinai reikalingais dalykais, antra vertus, planuoti ateičiai ir nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp to, kas skiriama individualioms arba kolektyvinėms šios dienos vartotojų reikmėms tenkinti ir kas investuojama būsimosios kartos labui. Be to, visuomet reikia turėti prieš akis ekonomiškai mažiau pažengusių tautų arba kraštų neatidėliotinas reikmes. Tvarkant valiutą, reikia saugotis, kad nebūtų pažeidžiama savo ir kitų šalių gerovė. Keičiant pinigo vertę, privalu atsižvelgti į tai, kad ekonomiškai sipnesni nepatirtų neteisingos žalos.

Nuosavybė, privatus gėrybių valdymas, stambioji žemvaldystė

71. Kadangi nuosavybė ir kitos privataus medžiaginių gėrybių valdymo formos padeda asmenybei pasireikšti, be to, teikia progą atlikti savo uždavinį visuomenėje ir ekonomikoje, ir pavieniams žmonėms, ir bendruomenėms labai svarbu vienaip ar kitaip skatinti išorinių gėrybių valdymą.

Privati nuosavybė arba kitoks medžiaginių gėrybių valdymas suteikia būtinai reikalingos erdvės asmens ir šeimos savarankiškumui ir turi būti laikomas tarsi žmogaus laisvės pratęsimu. Galiausiai, kadangi jie skatina atlikti pareigą ir pakelti naštą, nuosavybė ir gėrybių valdymas yra tam tikra pilietinių laisvių sąlyga143.

Šiandien šio valdymo arba nuosavybės formos yra labai įvairios ir vis labiau įvairuoja. Tačiau visos jos, net bendruomenei rūpintis viešaisiais fondais, teisėmis bei paslaugomis, tebėra nenuvertintinas saugumo šaltinis. Tai pasakytina ne tik apie medžiaginę nuosavybę, bet ir apie nemedžiagines gėrybes, kaip antai profesinius sugebėjimus.

Privataus valdymo teisė neprieštarauja teisei, kuria remiasi įvairios viešosios nuosavybės formos. Tačiau pervesti gėrybes į viešąją nuosavybę leistina tik kompetetingai valdžiai, tinkamai atlyginant, kaip ir kiek reikalauja bendroji gerovė. Be to, viešoji valdžia privalo saugoti, kad kas nors privačia nuosavybe nepiktnaudžiautų, kenkdamas bendrajai gerovei151.

Privati nuosavybė savo prigimtimi turi ir visuomeninį pobūdį, pagrįstą bendrosios gėrybių paskirties dėsniu152. Nekreipiant dėmesio į tą visuomeninį pobūdį, nuosavybė dažnai tampa proga godumui ir skaudiems sąmyšiams pasireikšti, šitaip privačios nuosavybės priešininkams suteikiant pretekstą net neigti pačią nuosavybės teisę.

Daugelyje ekonomiškai mažiau pažengusių kraštų esama didelių, net milžiniškų laukų, tik vidutiniškai apdirbamų arba pasipelnymo tikslu visai nenaudojamų. Tuo tarpu didesnė tuose kraštuose gyvenančios tautos dalis arba visai neturi žemės, arba turi tik mažus sklypelius; kita vertus, žemės ūkio našumo didinimas aiškiai tampa neatidėliotinu reikalu. Dažnai žemvaldžių samdomi darbininkai arba dalį laukų dirbantys nuomininkai negauna jokio žmoniškesnio atlyginimo ar pelno, neturi padoraus būsto ir būna tarpininkų apiplėšinėjami. Neturėdami jokių garantijų, jie gyvena tokioje asmeninėje priklausomybėje, kad jiems beveik visiškai atimta galimybė veikti savo valia ir atsakomybe, neįmanomas joks kultūrinis kilimas, uždraustas bet koks dalyvavimas visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Tad būtinos įvairios reformos: uždarbio didinimas, darbo sąlygų gerinimas, darbo sutarčių laikymosi geresnis laidavimas, savarankiško veikimo skatinimas, net nepakankamai dirbamų žemės plotų dalijimas tiems, kurie galėtų juos paversti derlingais laukais. Vykdant tokias reformas, turi būti pasirūpinta inventoriumi bei kitomis būtinomis priemonėmis, ypač reikalingoms švietimui ir teisingai kooperatinei organizacijai. Kai bendroji gerovė reikalauja nuosavybės atėmimo, apsvarsčius visas aplinkybes, nešališkai turi būti nustatomas atlyginimas.

Ekonominė bei socialinė veikla ir Kristaus karalystė

72. Krikščionys, veikliai dalyvaujantys dabarties ekonominėje visuomeninėje plėtroje ir kovojantys už teisingumą bei meilę, tebūnie įsitikinę galį daug prisidėti prie žmonijos klestėjimo ir pasaulio taikos. Šioje veikloje tiek pavieniui, tiek bendrai veikdami jie tešviečia pavyzdžiu. Įsigiję būtinai reikalingų įgūdžių ir patirties, savo žemiškoje veikloje tesilaiko tikrosios vertybių tvarkos, būdami ištikimi Kristui ir jo Evangelijai, idant visas jų asmeninis ir visuomeninis gyvenimas būtų pripildytas palaiminimų dvasios ir ypač neturto dvasios.

Kiekvienas, kas, klausydamas Kristaus, pirmiausia ieško Dievo karalystės, iš ten gauna tvirtesnės ir tyresnės meilės padėti visiems savo broliams ir, meilės įkvėptas, vykdyti teisingumą153.


KETVIRTAS SKYRIUS. POLITINĖS BENDRUOMENĖS GYVENIMAS

Dabarties viešasis gyvenimas

73. Mūsų laikais pastebimi gilūs pokyčiai ir tautų sandaroje bei institucijose, kylantys iš jų kultūrinio, ekonominio ir visuomeninio plėtojimosi. Tie pokyčiai turi didelės įtakos politinės bendruomenės gyvenimui, ypač visų teisėms bei pareigoms pilietinės laisvės ir bendrosios gerovės srityje, tvarkant piliečių santykius tarpusavyje ir su viešąja valdžia.

Gyviau įsisąmoninus žmogiškąjį orumą, įvairiose pasaulio šalyse stengiamasi įvesti tokią politinę–teisinę santvarką, kuri geriau saugotų asmens teises viešajame gyvenime, pavyzdžiui, teisę laisvai rinktis, burtis į draugijas, reikšti savo nuomonę, privačiai ir viešai išpažinti tikėjimą. Juk asmens teisių saugojimas yra būtina pavienių, tiek bendro piliečių veiklaus dalyvavimo valstybės gyvenime ir valdyme sąlyga.

Išvien su kultūrine, ekonomine ir visuomenine pažanga stiprėja daugelio žmonių troškimas plačiau dalyvauti politinės bendruomenės gyvenimo tvarkyme. Daugelio sąmonėje auga troškimas, kad būtų saugomos tautoje gyvenančių mažumų teisės, nepamirštant jų pareigų politinei bendruomenei. Be to, vis didėja pagarba žmonėms, kurie yra kitokių įsitikinimų arba kitokios religijos. Taip pat plečiasi bedradarbiavimas, kuriuo siekiama, kad visi piliečiai, ne vien privilegijuotieji, galėtų tikrai naudotis savo asmens teisėmis.

Kita vertus, atmetamos kai kuriose šalyse dar gyvuojančios bet kokios politinės formos, varžančios pilietinę arba religinę laisvę, dauginančios politinio godumo ir nusikaltimų aukas, valdžios galią naudojančios ne bendrosios gerovės, o kurios nors partijos arba pačių vadovų labui.

Tikrai žmogiškas politinis gyvenimas geriausiai kuriamas ugdant vidinį teisingumo, geranoriškumo ir bendrosios gerovės siekimo jausmą bei stiprinant pamatinius įsitikinimus dėl tikrojo politinės bendruomenės pobūdžio ir viešosios valdžios tikslo deramo panaudojimo bei ribų.

Politinės bendruomenės prigimtis ir tikslas

74. Žmonės, šeimos ir įvairios grupės, iš kurių sudaryta pilietinė bendruomenė, yra įsisąmoninę, jog vien jų nepakanka pilnatviškam žmogiškam gyvenimui, ir suvokia, jog reikalinga platesnė bendruomenė, kurioje visi kasdien jungtų savo jėgas vis tobulesniam bendrojo gėrio siekimui154. Todėl jie kuria įvairių formų politines bendruomenes. Taigi politinė bendruomenė skirta tai bendrajai gerovei, kuri ją visiškai įteisina bei įprasmina ir kuri grindžia jos pirmapradę teisę. O bendroji gerovė aprėpia visumą visuomeninio gyvenimo sąlygų, įgalinančių žmones, šeimas bei sambūrius visapusiškiau ir lengiau tobulėti155;

Į politinę bendruomenę įeina daug įvairių žmonių, teisėtai galinčių laikytis skirtingų nuomonių. Idant, kiekvienam elgiantis savo nuožiūra, ta bendruomenė nesuirtų, reikalinga valdžia, visų piliečių jėgas kreipianti į bendrąją gerovę, atlikdama tai ne mechaniškai arba despotiškai, bet ypač kaip moralinė jėga, pagrįsta laisve ir pareigos bei atsakomybės įsisąmoninimu.

Tad aišku, jog politinė bendruomenė ir viešoji valdžia yra pagrįsta žmogaus prigimtimi, todėl priklauso Dievo nustatytai tvarkai, nors valdymo būdo apibrėžimas ir vadovų skyrimas paliekamas laisvai piliečių valiai156.

Iš to taip pat plaukia, jog ir bendruomenėje kaip tokioje, ir valstybei atstovaujančiose institucijose politine valdžia turi būti naudojamasi niekuomet neperžengiant moralinės tvarkos ribų. Laikantis jau teisėtai nustatytos arba nustatysimos juridinės tvarkos, ja turi būti naudojamasi dinamiškai suvoktai bendrajai gerovei kurti. Tuomet paklusti jai piliečius įpareigoja sąžinė157. Tai atskleidžia valdančiųjų atsakomybę, orumą ir svarbą.

Jeigu kur nors viešoji valdžia, peržengdama savo kompetenciją, spaudžia piliečius, šie teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūnie jiems leista ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų.

Konkretūs būdai, kuriais politinė bendruomenė tvarko savo sąrangą ir aprėžia viešąją valdžią, gali būti įvairūs, priklausomai nuo skirtingo tautų pobūdžio bei istorijos pažangos. Tačiau jie visuomet turi padėti ugdyti išauklėtą, taikingą ir visiems gera linkintį žmogų bei tarnauti visos žmonių šeimos naudai.

Visų bendradarbiavimas viešajame gyvenime

75. Žmogaus prigimtį visiškau atitinka tokios juridinės–politinės santvarkos sukūrimas, kuri visiems piliečiams galėtų vis geriau ir be jokio skirtumo suteikti veiksmingą galimybę laisvai ir veikliai dalyvauti tiek teisinių politinės bendruomenės pamatų klojime, tiek valstybės valdyme ir įvairių institucijų sričių bei ribų nustatyme, tiek vadovų rinkimuose158. Tad visi piliečiai turi atminti turį teisę ir drauge pareigą naudotis savo laisvu apsisprendimu bendrajai gerovei puoselėti. Darbą tų, kurie tarnaudami žmonėms atsideda valstybės gerovei ir prisiima šios pareigos uždedamą naštą, Bažnyčia laiko vertu pagyrimo ir pagarbos.

Kad su pareigos suvokimu sujungtas piliečių bendradarbiavimas kasdieniame valstybės gyvenime atneštų siekiamų vaisių, reikalinga pozityvi teisinė savitvarka, tinkamai paskirstanti viešosios valdžios pareigas bei institucijos ir drauge sėkmingai, niekam nekenkdama, saugojanti žmonių teises. Tebūnie pripažįstamos, saugomos ir skatinamos visų asmenų, šeimų ir grupių teisės bei naudojimasis jomis159, taip pat kiekvieną pilietį saistančios pareigos. Tarp jų dera priminti pareigą teikti valstybei medžiaginę ir asmeninę pagarbą, kurios reikalauja bendroji gerovė. Vadovai tesisaugo, kad netrukdytų šeimos, visuomenė arba kultūrinėms grupėms, tarpininkaujančioms organicazijoms arba institucijoms ir neužgniaužtų teisėtos bei našios jų veiklos, ir verčiau tesistengia ją noromis bei tvarkingai skatinti. O pavieniai piliečiai ir jų grupės tenesuteikia viešajai valdžiai pernelyg daug galios ir nederamai tenereikalauja iš jų pernelyg didelių patogumų bei naudos, kad šitaip nesumažintų pavieniams asmenims, šeimoms ir visuomeninėms grupėms tenkančios atsakomybės naštos.

Painesnės mūsų meto aplinkybės vis dažniau verčia viešąją valdžią kištis į visuomeninius, ekonominius bei kultūrinius reikalus, kad ten būtų sudarytos tinkamesnės sąlygos, veiksmingiau padedančios piliečiams ir jų grupėms laisvai siekti visiškos žmogaus gerovės. Į santykius tarp socializacijos160 ir asmens savarankiškumo bei plėtojimosi galima žiūrėti įvairiai, priklausomai nuo krašto pobūdžio ir tautos raidos. Tačiau kur dėl bendrosios gerovės naudojimasis teisėmis laikinai susiaurinamas, aplinkybėms pasikeitus laisvė turi būti kuo greičiausiai atkurta. Nežmoniška, jei politinė valdžia įgyja totalitarinį ar diktatūros pavidalą, pažeidžiantį asmens arba visuomeninių grupių laisvę.

Piliečiai didžiadvasiškai ir ištikimai tepuoselėja savyje tėvynės meilę, tačiau ne siaurą, o tokią, kad visuomet drauge būtų siekiama ir visos žmonių šeimos, įvairiais ryšiais jungiančios tarpusavyje rases, tautas ir kraštus, gerovės.

Tegu visi krikščionys politinėje bendruomenėje jaučia ypatingą jiems tenkantį pašaukimą, reikalaujantį savo pavyzdžiu rodyti, kaip dera sąžiningai vykdyti pareigas ir tarnauti bendrosios gerovės kėlimui, idant darbais būtų parodyta, kaip derinti valdžią su laisve, asmeninę iniciatyvą su visos visuomenės solidarumu bei atsižvelgimu į jos reikalus, būtiną vienybę su praturtinančia įvairove. Laikinųjų dalykų tvarkymo klausimais krikščionys tepripažįsta teisėtas, nors ir skirtingas, nuomones ir tegerbia piliečius, kurie nuoširdžiai jas gina, taip pat ir susibūrę į grupes. O politinės partijos privalo siekti to, ko jų sprendimu reikalauja bendroji gerovė; niekuomet neleistina savo naudos iškelti aukščiau bendrojo gėrio.

Privalu stropiai rūpintis pilietiniu ir politiniu auklėjimu, šiandien nepaprastai reikalingu žmonėms, ypač jaunimui, idant visi piliečiai galėtų dalyvauti politinės bendruomenės gyvenime. Tinkantys arba galintys tikti sunkiam, bet drauge labai kilniam161 politikos menui, tesiruošia jam ir tesistengia jį įgyvendinti, užmiršdami savo patogumus ar pasipelnymą. Dorumas ir apdairumas tebus ginklas kovojant prieš neteisybę ir priespaudą, prieš savavališką vieno asmens arba politinės partijos viešpatavimą ir nepakantumą. Nuoširdžiai ir nešališkai, su meile ir politine drąsa teatsideda jie visų gerovei.

Politinė bendruomenė ir Bažnyčia

76. Labai svarbu, ypač pliuralistinėje visuomenėje, kad būtų teisingai žiūrima į politinės bendruomenės ir Bažnyčios santykius, kad krikščionių veiksmai, kuriuos jie pavieniui arba bendrai atlieka savo vardu, kaip piliečiai, vadovaudamiesi krikščioniškąja sąžine, būtų aiškiai skiriami nuo tų, kuriuos jie drauge su savo ganytojais atlieka Bažnyčios vardu.

Bažnyčia, dėl savo uždavinio ir kompetencijos pobūdžio jokiu būdu nesutampanti su politine bendruomene ir nesusijusi su jokia politine sistema, yra žmogaus asmens transcendentiškumo ženklas ir drauge saugotoja.

Politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityse yra viena nuo kitos nepriklausomos ir savarankiškos. Tačiau jos abi, nors ir skirtingu pagrindu, tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir visuomeniniam pašaukimui. Šią tarnybą visų gerovei jos vykdys juo sėkmingiau, juo labiau abi, atsižvelgdamos į laiko ir vietos aplinkybes, stengsis sveikai viena su kita bendradarbiauti. Mat žmogus nėra apribotas vien laikinosios dalykų tvarkos, bet gyvendamas žmonijos istorijoje išlaiko nepaliestą savo amžinąjį pašaukimą. O Bažnyčia, pagrįsta Atpirkėjo meile, padeda plačiau įsigalėti teisingumui ir meilei atskirose tautose ir tarp tautų. Skelbdama Evangelijos tiesą ir visas žmogaus veiklos sritis apšviesdama savo mokymu bei krikščionių liudijimu, ji taip pat gerbia ir skatina politinę piliečių laisvę bei atsakomybę.

Apaštalai ir jų įpėdiniai su savo bendradarbiais, siunčiami skelbti žmonėms Kristų, pasaulio Išganytoją, savo apaštalavime remiasi Dievo galybe, dažnai liudytojų silpnume atskleidžiančia Evangelijos stiprybę. Pasišventusieji Dievo žodžio tarnybai turi naudotis Evangelijai būdingais keliais ir priemonėmis, kurie daug kuo skiriasi nuo žemiškosios bendruomenės priemonių.

Tiesa, žemiškieji dalykai ir tai, kas žmoguje pranoksta šį pasaulį, yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Pati Bažnyčia naudojasi laikinaisiais dalykais, kiek to reikalauja jai pavestas uždavinys. Tačiau savo vilties ji negrindžia iš pasaulietinės valdžios gautomis privilegijomis; ji net atsisakys naudotis kai kuriomis leistinai įgytomis teisėmis, paaiškėjus, kad naudojimasis jomis kelia abejonių dėl jos liudijimo nuoširdumo arba kad naujos gyvenimo aplinkybės reikalauja ko kita. Tačiau Bažnyčia visuomet ir visur turi teisę išties laisvai skelbti tikėjimą, aiškinti savo socialinį mokymą, tarp žmonių nekliudoma vykdyti savo uždavinį ir priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas. Tai darydama ji turi teisę vartoti visas ir vien tas priemones, kurios atitinka Evangeliją ir visų gerovę, atsižvelgiant į laiko ir sąlygų skirtingumą.

Bažnyčia, kuriai skirta ugdyti ir kelti visa, kas žmonių bendruomenėje teisinga, gera ir gražu162, ištikimai laikydamasi Evangelijos ir atlikdama pasaulyje savo misiją, Dievo garbei stiprina taiką tarp žmonių163.


PENKTAS SKYRIUS. TAIKOS PUOSELĖJIMAS IR TAUTŲ BENDRUOMENĖS PLĖTOJIMAS

Įžanga

77. Šiuo metu, kai žmones taip sunkiai tebeslegia siaučiančio arba gresiančio karo vargai ir baimė, visa žmonių šeima yra pasiekusi lemiamą valandą savo brendimo kelyje. Palengva susibūrusi draugėn, visur kaskart vis labiau įsisąmonindama šią vienybę, jai skirtąjį uždavinį – kurti tikrai žmogiškesnį pasaulį visiems visos žemės žmonėms – ji gali vykdyti tik su sąlyga, jei visi atsinaujinusia dvasia atsivėrę taikos tiesai. Todėl Evangelijos žinia, atitinkanti gilesnius žmonių giminės siekius ir troškimus, mūsų laikais sušvinta nauja šviesa, laikydama palaimintais taikos kūrėjus, „nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).

Todėl Susirinkimas, nušviesdamas tikrąją ir kilniausią taikos prasmę, smerkia karo nuožmumą ir karštai ragina krikščionis, taikos nešėjo Kristaus padedamus, kartu su visais žmonėmis darbuotis teisingumu bei meile pagristai taikai tarp jų stiprinti ir bendradarbiauti, rengiant priemones jai palaikyti.

Taikos prigimtis

78.Taika nėra vien karo nebuvimas, ji nesiriboja tik priešingų jėgų pusiausvyros palaikymu ir nekyla iš jėgos viešpatavimo, bet teisingai ir deramai vadinama „teisumo poveikiu“ ( Iz 32, 17). Taika yra tvarkos, kurią žmonių visuomenei įdiegė dieviškasis Steigėjas ir kurią turi įgyvendinti vis tobulesnio teisingumo trokštantys žmonės, vaisius. Nors žmonijos bendrojo gėrio pagrindai pavaldūs amžinajam įstatymui, jo konkretūs reikalavimai per laiką nepaliaujamai keičiasi. Todėl taika niekada nepasiekiama visam laikui; ją reikia kurti nuolatos. Be to, kadangi žmogaus valia nepastovi ir sužalota nuodėmės, siekiant taikos būtina, kad kiekvienas nuolat valdytų savo aistras, o teisėta valdžia neprarastų budrumo.

Tačiau to dar nepakanka. Taika žemėje gali būti pasiekta vien tuomet, kai laiduojama asmenų gerovė ir žmonės, pasitikėdami vienas kitu, laisvai dalijasi turimais širdies ir proto turtais. Taikai kurti visiškai būtinas tivrtas noras gerbti kitus žmones ir tautas bei jų orumą ir uolus broliškumo ugdymas. Tad taika yra ir meilės vaisius; meilė teikia jai daugiau, negu pajėgia duoti teisingumas.

Iš artimo meilės kylanti žemiškoji taika yra Kristaus ramybės, sklindančios iš Dievo Tėvo, atspindys ir padarinys. Pats įsikūnijęs Sūnus, taikos kunigaikštis, savo kryžiumi visus žmones sutaikino su Dievu, atstatydamas visų vienybę vienoje tautoje ir viename kūne, sunaikino neapykantą164 ir, prisikėlimo išaukštintas, paskleidė žmonių širdyse meilės Dvasią.

Tad visi krikščionys, tiesą įgyvendinantys meilėje (plg. Ef 4,15), karštai raginami vienytis su tikrai taikingais žmonėmis, meldžiant taikos ir ją įgyvendinant.

Veikiami tos pačios dvasios, negalime negirti tų, kurie, atsisakydami kovoti dėl savo teisių prievartiniais veiksmais, joms ginti taiko priemones, prieinamas ir silpniesiems, jei tik tai gali įvykti nepažeidžiant kitų žmonių arba bendruomenės teisių ir pareigų.

Kiek žmonės yra nusidėjėliai, tiek jiems gresia ir grės karo pavojus, iki ateis Kristus. Tačiau kiek, jungiami meilės, jie nugali nuodėmę, tiek nugalima ir prievarta, iki išsipildys žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4).

Pirmas poskyris. Karo vengimas

Karo baisenybių pažabojimas

79. Nors paskutinieji karai padarė mūsų pasauliui sunkiausios materialinės bei moralinės žalos, kai kuriose žemės dalyse dar ir dabar jie kasdien tęsia naikinamąjį darbą. Negana to, vartojant visokiausius mokslo sukurtus ginklus, karas įgauna tokį laukinį pobūdį, kad kovojantiesiems gresia pavojus barbariškumu toli pralenkti buvusias kartas. Be to, šiandienės padėties sudėtingumas ir tarptautinių santykių painumas leidžia tęstis slaptiems karams, kuriuose taikomi nauji klastos ir griovimo metodai. Daugeliu atvejų imamasi teroristinių metodų kaip naujo karo būdo.

Turėdamas prieš akis šią apverktiną žmonijos būklę, Susirinkimas pirmiausia nori priminti toliau galiojant prigimtines tautų teises ir jos visuotinius principus. Pati žmonių giminės sąžinė tuos principus tvirtai ir vis garsiau skelbia. Todėl veiksmai, kuriais sąmoningai tiems principams priešinamasi, ir įsakymai tokius veiksmus atlikti yra nusikaltimai, ir aklas klusnumas negali pateisinti tokių įsakymų vykdymo. Tokiais veiksmais pirmiausia reikia laikyti sistemingą ir metodišką kurios nors genties, tautos ar tautinės mažumos naikinimą. Tai baisus nusikaltimas, kurį privalu griežtai pasmerkti. O drąsa tų, kurie nepabūgsta atvirai pasipriešinti įsakantiesiems tokius dalykus, nusipelno didžiausio pagyrimo.

Esama įvairių tarptautinių karo konvencijų, kurias pasirašė pakankamai daug kraštų. Tomis konvencijomis siekiama sumažinti karo veiksmų ir jų padarinių nežmoniškumą. Tokios yra konvencijos dėl elgesio su sužeistais ar nelaisvėn paimtais kariais ir kitais panašiu atvejais. Šių sutarčių privalu laikytis. Maža to, visi, ypač viešoji valdžia ir šio dalyko žinovai, privalo stengtis jas kiek galima tobulinti, kad jos geriau ir veiksmingiau padėtų pažaboti karų baisenybes. Be to, atrodo teisinga, kad įstatymai žmoniškai atsižvelgtų į tuos, kurie remdamiesi sąžinės motyvais atsisako vartoti ginklus, jei tik yra pasiruošę kitokiu būdu tarnauti žmonių bendruomenei.

Karas tikrai nėra pašalintas iš žmonių tarpo. O kol tebėra karo pavojus ir nėra kompetentingos tarptautinės valdžios, turinčios atitinkamas pajėgas, tol valstybėms negalima paneigti teisės leistinu būdu gintis, prieš tai išbandžius visus taikaus susitarimo būdus. Todėl valstybių vadovai ir kiti, kurie dalijasi atsakomybe už valstybę, įpareigoti rūpintis jiems pavestų tautų gerove ir vykdyti šį sunkų uždavinį labai rimtai. Tačiau viena yra vartoti ginklus teisėtai tautos gynybai, o kita – siekiant pavergti kitas tautas. Taip pat karinės pajėgos nepateisina kiekvieno jų panaudojimo kariniu ar politiniu tikslu. O per nelaimę karui jau kilus, tai dar nereiškia, kad kovojant su priešu visa yra leistina.

Kas tarnybą tėvynei atlieka kariuomenėje, telaiko save tautų saugumo bei laisvės gynėjais ir, tinkamai atlikdami savo pareigas, tikrai teprisideda prie taikos palaikymo.

Totalinis karas

80. Karo baisumus ir blogybes neišmatuojamai didina mokslo sukurtų ginklų daugėjimas. Juos vartojant, karo veiksmai gali sukelti milžiniškų beatodairiškų naikinimų, dėl to toli peržengiančių teisėtos savigynos ribas. Be to, panaudojus visas tas priemones, kurių jau esama didžiųjų tautų ginklų sandėliuose, abi kovojančios pusės kone visiškai sunaikintų viena kitą, ką ir kalbėti apie platų pasaulio nusiaubimą ir užnuodijimą, kuris lydi tokių ginklų vartojimą.

Visa tai mus verčia karo problemą svarstyti visiškai nauja dvasia165. Težino šio amžiaus žmonės turėsią pateikti griežtą apyskaitą už savo karo veiksmus. Juk nuo jų šiandienių sprendimų daug priklausys ateities kelias.

Turėdamas visa tai prieš akis ir pritardamas pastarųjų popiežių paskelbtiems totalinio karo pasmerkimams166, šis Šventasis Susirinkimas pareiškia štai ką.

Kiekvienas karo veiksmas, nešantis beatodairišką naikinimą ištisiems miestams arba plačioms sritims drauge su jų gyventojais, yra nusikaltimas Dievui bei pačiam žmogui ir turi būti griežtai ir nedvejojant pasmerktas.

Dabartinis karas itin pavojingas dėl to, kad turintiems modernių mokslo sukurtų ginklų tarsi teikia progą įvykdyti tokius nusikaltimus ir tam tikru nebeatšaukiamu įvykių susiklostymu gali pakreipti žmonių valią į žiauriausius sprendimus. Kad tai niekuomet neįvyktų ateityje, susirinkę draugėn viso pasaulio vyskupai maldauja visus, ypač valstybių vadovus ir tuos, kuriems pavesti karo reikalai, nuolatos atminti savo didžiulę atsakomybę Dievui ir visai žmonijai.

Ginklavimosi varžybos

81. Mokslo sukurti ginklai kaupiami ne vien tam, kad būtų naudojami karo metu. Mat kadangi manoma, jog gynybinis krašto pajėgumas priklauso nuo sugebėjimo atsilyginti užpuolikui žaibišku atsakomuoju smūgiu, kasmet didėjantis ginklų kaupimas, nors ir neįprastu būdu, tarnauja atgrasyti priešams nuo galimų užpuolimų. Daugelis tai laiko šiuo metu sėkmingiausia iš visų priemonių tam tikrai taikai tarp tautų laiduoti.

Kad ir ką manytume apie šį atgrasymo būdą, žmonės tebūnie įsitikinę, jog ginklavimosi varžybos, kuriose dalyvauja gana daug tautų, nėra saugus kelias patvariai taikai išlaikyti, ir iš to kylanti vadinamoji pusiausvyra nėra tikra ir teisinga taika. Užuot pašalinusios karo priežastis, tos varžybos palengva didina jo grėsmę. Išleidžiant milžiniškus turtus įsigyti vis naujiems ginklams, neįmanoma pakankamai kovoti su įvairiopu skurdu, kurio tiek daug visame pasaulyje. Užuot tikrai ir iš pagrindų pagydžius tautų nesantaiką, ja užkrečiamos kitos pasaulio dalys. Turi būti rasta naujų, iš perkeistos dvasios kylančių kelių šiam papiktinimui pašalinti ir tikrajai taikai atstatyti, išvadavus pasaulį iš slegiančios baimės.

Tad iš naujo dera pareikšti, jog ginklavimosi varžybos yra itin sunki žmonijos rykštė, vargšams nešanti nepakenčiamą skriaudą. Jei jos ir toliau tęsis, reikia labai bijoti, jog vieną kartą jos baigsis visomis pražūtingomis nelaimėmis, kurioms užtraukti priemonės jau rengiamos.

Esame perspėti katastrofų, kurias yra įgalinusi žmonių giminė. Džiaugdamiesi iš aukštybių mums dar duotu laiku, panaudokime jį paieškai kelių, kuriais galėtume išspręsti savo nesantarves žmogui labiau priderančiu būdu. Dievo apvaizda mus primygtinai ragina išsilaisvinti iš senosios karo vergijos. Jei nesistengsime to pasiekti, nežinia, kur mus nuves šis blogas kelias, kuriuo jau esame pradėję žengti.

Visiškas karo uždraudimas ir tarptautinė veikla karui išvengti

82. Aišku, jog turime visas jėgas skirti parengti laikams, kuomet, tautų sutikimu, bus galima uždrausti bet kokį karą. Tam, be abejo, reikia įkurti visuotinę viešosios valdžios instituciją, kurią visi pripažintų ir kuri būtų tikrai pajėgi visiems garantuoti saugumą, teisingumo vykdymą bei teisių gerbimą. Kol ši pageidaujamoji valdžios institucija neįsteigta, aukščiausios mūsų laikų tarptautinės įstaigos privalo stropiai ieškoti tinkamensių būdų bendrajam saugumui išlaikyti. Kadangi taika turėtų gimti iš tautų tarpusavio pasitikėjimo, o ne būti joms primesta ginklų baimės, visi turi stengtis, kad pagaliau būtų sustabdytos ginklavimosi varžybos ir iš tiesų pradėta nusiginkluoti – ne vienašališkai, o sutartu vienodu spartumu, pasirūpinus tikrai veiksmingomis garantijomis167.

Taip pat neturi būti nevertinamos jau padėtos ir tebededamos pastangos karo pavojui pašalinti. Veikiau reikia paremti gerą valią daugelio tų, kurie, net slegiami savo aukštų pareigų rūpesčių, skatinami jiems tenkančios didžios atsakomybės stengiasi pašalinti karą, kuriuo baisisi, nors ir negali išsiveržti iš keblios padėties. Reikia karštai melsti Dievą suteikti jiems jėgų ištvermingai tęsti ir narsiai atlikti šį didžios meilės žmonėms darbą, kuriuo vyriškai kuriama taika. Nėra abejonių, kad šiandien tai iš jų reikalauja protu ir dvasia peržengti savo krašto ribas, atsisakyti tautinio egoizmo ir noro viešpatauti kitoms tautoms, ugdyti savyje gilią pagarbą visai žmonijai, taip vargingai jau žengiančiai į didesnę vienybę.

Taikos bei nusiginklavimo problemos stropiai ir nepaliaujamai jau svarstomos, ir tuo reikalu sušauktu tarptautinius kongresus reikia laikyti pirmais žingsniais į šių didžiai svarbių klausimų išsprendimą. Ateityje tai turi būti dar uoliau skatinama, idant būtų pasiekta praktinių rezultatų. Tačiau žmonės tevengia kliautis vien kitų pastangomis, nesirūpindami savo pačių dvasia. Juk valstybių vadovai, būdami savo tautos bendrosios gerovės laiduotojai ir drauge gerovės nešėjai visam pasauliui, nepaprastai daug priklauso nuo daugumos nuomonės ir nusiteikimo. Nieko nepadės jų pastangos kurti taiką, kol žmones tebeskaldo ir tarpusavyje kiršina priešiškumo, paniekos ir nepasitikėjimo jausmai, rasinė neapykanta bei ideologinis užsispyrimas. Todėl nepaprastai reikalingas atnaujintas dvasios auklėjimas ir naujas viešosios nuomonės formavimas. Kas pasišvenčia auklėjimo darbui, ypač tarp jaunuolių, arba formuoja viešąją nuomonę, tas telaiko savo griežta pareiga visiems žadinti naują taikingą nusiteikimą. Visi mes turime atnaujinti savo širdis, atverti akis į visą pasaulį ir į tuos uždaviniams, kurių visi išvien galime imtis žmonių giminės būklei pagerinti.

Teneapgauna mūsų tuščios viltys. Jei nebus nusikratyta priešiškumo bei neapykantos ir ateityje nebus sudaryta tvirtų ir nuoširdžių visuotinės taikos sutarčių, jau nūnai patekusi į didelį pavojų žmonija, nors ir apdovanota įstabiomis mokslo žiniomis, gali žengti į tą tamsią valandą, kurią patirs tik vieną klaikią taiką – mirties taiką. Tačiau ir tardama šiuos žodžius, dabartinių sielvartų prislėgta Kristaus Bažnyčia nepraranda tvirtos vilties. Ji, nieko nepaisydama, mūsų laikams vis stengiais ir stengiasi skelbti apaštalo žinią: „Štai dabar malonės metas“ pakeisti širdį, „štai dabar išganymo diena“168.

Antras poskyris. Tarptautinės bendruomenės kūrimas

Nesantaikos priežastys ir jų šalinimas

83. Kad būtų galima įgyvendinti taiką, pirmiausia reikia išrauti žmonių nesantaikos priežastis, gimdančias karus ir ypač neteisingumą. Nemaža jų dalis kyla iš per didelės ekonominės nelygybės ir vilkinimo taisant padėtį. Kitos plaukia iš viešpatavimo dvasios ir paniekos asmenims, o ieškant dar gilesnių priežasčių – iš žmogiškojo pavydo, nepasitikėjimo, puikybės ir kitų egositinių aistrų. Kadangi tokios netvarkos žmogus pakelti negali, iš to plaukia, kad net nesiaučiant karui pasaulį be paliovos drasko žmonių tarpusavio kivirčai ir smurtas. Pačios blogybės aptinkamos ir santykiuose tarp tautų, todėl, norint jas įveikti ar užkirsti joms kelią ir sutramdyti nežabotą smurtą, būtinai reikalingas geresnis bei tvirtesnis tarptautinių institucijų bendradarbiavimas ir derinimasis. Taip pat būtina nepaliaujamai skatinti naujų organų taikai skleisti kūrimą.

Tautų bendruomenė ir tarptautinės institucijos

84. Idant mūsų laikais, didėjant glaudiems tarpusavio priklausomybės ryšiams tarp visų žemės piliečių ir tautų, tinkamai ir veiksmingiau būtų siekiama visuotinės bendrosios gerovės, tautų bendruomenei reikia organizuotis taip, kad atitiktų šiandienius uždavinius, ypač turint prieš akis daugelį kraštų, kuriuos tebeslegia nepakenčiamas skurdas.

Šiems tikslams pasiekti tarptautinės bendruomenės institucijos kiekviena savaip turi rūpintis įvairiomis žmonių reikmėmis tiek visuomeninio gyvenimo srityje, kuriai priklauso mityba, sveikatos priežiūra, švietimas, darbas, tiek susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kai kur galinčioms iškilti, pavyzdžiui, būtinybe padėti bendrąjai besivystančių kraštų pažangai, po visą pasaulį pasklidusiems vargstantiems pabėgėliams, emigrantams ir jų šeimoms.

Jau veikiančios tarptautinės institucijos, tiek visuotinės, tiek atskirų kraštų, yra tikrai nusipelniusios žmonių giminės padėkos. Jos yra nelyginant pirmieji mėginimai dėti tarptautinius pagrindus visai žmonių bendruomenei, kad būtų išspręsti opiausi mūsų laikų klausimai, susiję su pažangos visoje žemėje skatinimu ir bet kokios rūšies karo išvengimu. Bažnyčia džiaugiasi visose šiose srityse tarp krikščionių ir nekrikščionių klestinčia tikra broliškumo dvasia, skatinančia vis uoliau darbuotis milžiniškam vargui palengvinti.

Tarptautinis bendradarbiavima ekonomikoje

85. Nūdienės žmonijos tarpusavio ryšiai taip pat reikalauja didesnio tarptautinio bendradarbiavimo ekonomikos srityje. Mat nors beveik visos tautos yra pasiekusios nepriklausomybę, jos toli gražu nėra išsilaisvinusios nuo didžiulės nelygybės bei visokiausių neteisėtos priklausomybės formų ir anaiptol nėra išvengusios visokiausių didelių vidinių sunkumų pavojaus.

Krašto plėtojimasis priklauso nuo žmogiškųjų ir piniginių išteklių. Kiekvienos šalies piliečiai švietimu ir profesiniu lavinimu turi būti rengiami įvairiems ekonominio ir visuomeninio gyvenimo uždaviniams. Tuo tikslu reikalinga svetimšalių ekspertų parama; teikdami pagalbą, tie žinovai tesielgia ne kaip viešpačiai, bet kaip padėjėjai ir bendradarbiai. Besivystantys kraštai negaus materialinės paramos, jei iš pagrindų nepakis mūsų laikų pasaulinės prekybos papročiai. Be to, išsivysčiusieji kraštai privalo teikti ir kitokią pagalbą dovanų, paskolų ar piniginių investicijų pavidalu. Tegu viena pusė ją dosniai ir nesavanaudiškai teikia, o kita pagarbiai priima.

Norint sukurti tikrą visuotinę ekonominę santvarką, reikia atsisakyti perdėto pelno vaikymosi, tautinių ambicijų, politinio viešpatavimo siekių, karinių išskaičiavimų ir suktybių norint skleisti ar primesti savo ideologiją. Siūloma daug ekonominių ir visuomeninių sistemų. Pageidautina, kad ekspertai jose rastų bendrus sveikos pasaulinės apykaitos pagrindus. Tai bus lengviau pasiekiama, jei kiekvienas atsisakys iš ankstinių nusiteikimų ir bus pasirengęs nuoširdžiam dialogui su kitais.

Keletas naudingų nuostatų

86. Šiam bendradarbiavimui atrodo naudingos tokios nuostatos:

a) Besivystantiems kraštams privalu įsidėmėti, jog pažangos tikslas, kurio dera aiškiai ir tvirtai siekti, yra visapusiškas žmogiškas jų piliečių tobulėjimas. Teatmena jie, jog pažanga atsiranda ir auga pirmiausia iš pačių krašto gyventojų darbo ir talento, jog ji turi būti grindžiama ne vien svetimomis gėrybėmis, bet pirmiausia savų gėrybių panaudojimu ir savo talentų bei tradicijos ugdymu. Šioje srityje rodyti pavyzdį privalo turintieji daugiau įtakos kitiems.

b) Išsivysčiusieji kraštai yra griežčiausiai įpareigoti padėti besivystančioms tautoms šiuos uždavinius vykdyti. Todėl jie turi pasirūpinti savo psichologiniu ir materialiu prisitaikymu, reikalingu šiam visuotiniam bendradarbiavimui vykdyti.

Prekiaudami su silpnesnėmis ir vargingesnėmis šalimis jie stropiai teatsižvelgia į jų gerovę, nes iš savo gaminių pardavimo gaunamos pajamos toms šalims reikalingos jų pačių pragyvenimui.

c) Tarptautinės bendruomenės uždavinys – derinti ir skatinti plėtojimąsi, kiek įmanoma tikslingiau ir teisingiau padalijus tam tikslui skiriamas gėrybes. Laikydamasi subsidiarumo principo, ši bendruomenė taip pat privalo visame pasaulyje ekonominius santykius tvarkyti taip, kad jie atitiktų teisingumo reikalavimus.

Tebūnie kuriamos institucijos tarptautinei prekybai, ypač su mažiau išsivysčiusiais kraštais, ugdyti bei tvarkyti ir iš per didelės tautų pajėgumo nelygybės kylantiems trūkumams atsverti. Tokia tvarkymo veikla, sujungta su technine, kultūrine ir finansine pagalba, turėtų aprūpinti pažangos siekiančias šalis priemonėmis, reikalingomis deramam savo ekonomikos ugdymui.

d) Daugeliu atveju iškyla neatidėliotinas reikalas peržiūrėti ekonomines ir visuomenines struktūras. Tačiau privalu sergėtis neapgalvotai siūlomų techninių sprendimų, ypač tokių, kurie, teikdami žmogui materialinių patogumų, priešinasi jo dvasiniam pobūdžiui ir dvasinei pažangai. Mat „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Kiekviena žmonių šeimos dalelė savyje pačioje ir tauresnėse savo tradicijose nešasi tam tikrą dalį dvasios lobyno, kurį žmonijai yra patikėjęs Dievas, nors daugelis šios kilmės ir nežino.

Tarptautinis bendradarbiavimas gyventojų daugėjimo klausimu

87. Tarptautinis bendradarbiavimas labiausiai reikalingas toms tautoms, kurias, be kitų sunkumų, šiandien gana dažnai itin slegia kylantys iš spartaus gyventojų daugėjimo. Reikia neatidėliojant stropiu ir dosniu visų, ypač turtingesniųjų šalių, bendradarbiavimu stengtis gaminti tai, kas būtina žmonių pragyvenimui bei tinkamam švietimui, ir dalytis tuo su visa žmonija. Kai kurie kraštai galėtų daug labiau pagerinti savo gyvenimo sąlygas, jei, tinkamai apmokyti, nuo pasenusių žemdirbystės metodų pereitų prie naujų technikos priemonių ir su deramu apdairumu pritaikytų jas savo padėčiai, įvedę geresnę visuomeninę santvarką ir teisingesnį žemės padalijimą.

Vyriausybė turi jos kompetencijai priklausančių teisių ir pareigų, susijusių su šalies gyventojų skaičiaus problemomis, kaip antai įstatymų dėl visuomenės ir šeimos leidyba, kaimo gyventojų kėlimasis į miestus, informacija apie krašto padėtį ir reikmes. Kadangi mūsų laikų žmonių protai šiuo klausimu smarkiai susirūpinę, pageidautina, kad katalikų ekspertai, ypač universitetuose, visus šios srities klausimus ir planus uoliai nagrinėtų ir toliau plėtotų.

Kadangi daugelis tvirtina, jog pasaulio gyventojų gausėjimas, bent kai kuriuose kraštuose, turi būti stabdomas visomis priemonėmis ir bet kokiu viešosios valdžios kišimusi, Susirinkimas ragina visus šioje srityje saugotis tokių viešai arba privačiai patariamų, o kartais net primetamų sprendimų, kurie prieštarauja moralės įstatymui. Kadangi žmogui duota neatimama teisė kurti šeimą ir gimdyti vaikus, jų skaičiaus nustatymas priklauso nuo tinkamo tėvų apsisprendimo ir jokiu būdu negali būti perduotas viešosios valdžios sprendimui. Tėvų sprendimas turi remtis teisingai išugdyta sąžine, todėl labai svarbu, kad visiems būtų suteikta galimybė ugdytis teisingą ir tikrai žmogišką atsakomybę, kuri gerbia Dievo įstatymą, atsižvelgdama į vietos ir laiko aplinkybes. O tai reikalauja įvairiose vietose gerinti pedagogines ir visuomenines sąlygas ir ypač rūpintis religiniu ar bent visapusišku moraliniu švietimu. Be to, žmonės turi būti išmintingai informuojami apie mokslo pažangą, ieškant tikrai patikimų ir moralei neprieštaraujančių metodų, padedančių sutuoktiniams reguliuoti palikuonių skaičių.

Krikščionių vaidmuo pagalbos teikime

88. Tegu krikščionys noriai ir visa širdimi bendradarbiauja, kurdami tokią tarptautinę santvarką, kurioje būtų tikrai sergstimos teisėtos laisvės ir puoselėjama draugiška visų brolybė. Prisidėti prie to kūrimo juo svarbiau, kad didesnė pasaulio dalis tebeskursta taip, jog vargšuose pats Kristus tarsi šaukte šaukiasi savo mokinių meilės. Tad tebūnie laikoma žmonių papiktinimu tai, kad kai kurios šalys, kuriose didžioji dalis piliečių dažnai vadinasi krikščionimis, pertekę gėrybių, tuo tarpu kitos stokoja gyvenimui būtiniausių dalyjų ir kenčia badą, ligas bei visokiausią vargą. Juk neturto ir meilės dvasia yra Kristaus Bažnyčios garbė bei liudijimas.

Tad reikia girti ir remti tuos krikščionis, ypač jaunimą, kurie patys savanoriškai siūlosi padėti kitiems žmonėms ir kraštams. Ir visa Dievo Tauta, vedama vyskupų žodžio bei pavyzdžio, pagal išgales turi lengvinti šių laikų skurdą, senu Bažnyčios papročiu duodami ne vien iš to, kas atlieka, bet ir iš sau reikalingo turto.

Aukų telkimas bei paskirstymas vyskupijose, kraštuose ir visame pasaulyje, nors ir ne pagal griežtą vienodą tvarką, turi būti planingai vykdomas, kur tai pasirodytų paranku, katalikams veikiant išvien su kitais broliais krikščionimis. Juk meilės dvasia ne tik nedraudžia, bet net reikalauja apdairiai ir tvarkingai vykdyti visuomenės bei labdaros uždavinius. Todėl ketinantieji atsidėti besivystančių kraštų tarnybai turi būti deramai parengti atitinkamose institucijose.

Bažnyčios veiklumas tarptautinėje bendruomenėje

89. Savo dieviškąją misiją – skelbti visiems žmonėms Evangeliją ir skleisti malonės turtus – vykdanti Bažnyčia visame pasaulyje padeda stiprinti taiką ir dėti tvirtą pamatą broliškai žmonių ir tautų bendruomenei. Tas pamatas yra dieviškojo ir prigimtinio įstatymo pažinimas. Todėl žmonių tarpusavio bendradarbiavimui puoselėti ir skatinti Bažnyčia turi veikti pačioje tautų bendrumenėje tiek svo viešosiomis institucijomis, tiek visapusišku ir nuoširdžiu visų krikščionių bendradarbiavimu, įkvėptu vien troškimo visiems tarnauti.

Tai bus veiksmingiau pasiekta, jei patys tikintieji, įsisąmoninę savo žmogiškąją ir krikščioniškąją atsakomybę, jau savo gyvenamojoje aplinkoje stengsis ugdyti ryžtą noriai veikti išvien su tarptautine bendruomene. Ypač šiuo dalyku reikia rūpintis religiniame ir pilietiniame jaunuomenės auklėjime.

Krikščionių vaidmuo tarptautinėse institucijose

90. Puiki tarptautinės krikščionių veiklos forma, be abejo, yra pavieniui ar grupėmis atliekamas bendras darbas pačiose institucijose, kurios jau yra arba bus įkurtos tautų tarpusavio bendradarbiavimui ugdyti. Be to, tautų bendruomenės kūrimui taikoje ir brolybėje daug gali padėti įvairios tarptautinės katalikų organizacijos, kurios turi būti stiprinamos, didinant gerai parengtų bendradarbių skaičių ir reikiamas lėšas bei tinkamai derinant jėgas. Juk mūsų laikais ir veiklos veiksmingumas, ir dialogo būtinybė reikalauja bendro planų vykdymo. Tokios organizacijos taip pat nemaža padeda plėsti katalikams neabejotinai tinkantį visuotinį žvilgsnį bei žadinti tikrai visuotinio solidarumo ir atsakomybės įsisąmoninimą.

Galų gale pageidautina, kad katalikai, norėdami tinkamai atlikti savo uždavinį tarptautinėje bendruomenėje, stengtųsi aktyviai ir kūrybiškai bendradarbiauti tiek su atsiskyrusiaisiais broliais, drauge su jais išpažįstančiais tą pačią evangelinę meilę, tiek su visais žmonėmis, trokštančiais tikros taikos.]

Atsižvelgdamas į neišmatuojamus vargus, kuriuos iki šiol tebekančia didžioji žmonių giminės dalis, Susirinkimas mano, jog labai vertėtų sukurti tam tikrą visuotinės Bažnyčios organizaciją, beturčiams visur nešančią Kristaus teisingumą ir meilę. Jos uždavinys būtų žadinti katalikų bendruomenėje rūpinimąsi neturtingų sričių plėtojimu ir visuomeniniu teisingumu tarp tautų.


PABAIGA

Pavienių tikinčiųjų ir dalinių Bažnyčių vaidmuo

91. Tai, ką šis Šventasis Susirinkimas skelbia iš Bažnyčios mokymo lobyno, skiriama visiems mūsų laikų žmonėms, ar jie Dievą tiki, ar tik neaiškiai jį pripažįsta, norint padėti jiems, aiškiau suvokus savo pašaukimo pilnatvę, geriau pritaikyti pasaulį kilniam žmogaus orumui, siekti visuotinės bei giliau pagrįstos brolybės ir, meilės skatinamiems, didžiadvasiškomis ir suvienytomis pastangomis atsiliepti į neatidėliotinus mūsų epochos reikalavimus.

Pasaulyje susiklosčiusių aplinkybių ir kultūros formų didžiulės įvairovės akivaizdoje šis kreipimasis daug kur sąmoningai apibendrintas. Jame išdėstytą, nors Bažnyčios ir priimtą, mokymą dar reikės tobulinti ir papildyti, nes daug kur kalbama apie nuolat besirutuliojančius dalykus. Tačiau tikime, kad daugelis dalykų, kuriuos iškėlėme remdamiesi Dievo žodžiu ir Evangelijos dvasia, galės tikrai būti naudingi visiems, ypač ganytojų vadovaujamiems Kristaus tikintiesiems pritaikius juos įvairių tautų padėčiai ir mąstysenai.

Visų žmonių dialogas

92. Bažnyčia, kurios misija yra Evangelijos skelbimu apšviesti visą pasaulį ir Dvasioje į viena sujungti visų tautų, rasių ir kultūrų žmones, dėl šios visuotinės misijos yra brolybės, įgalinančios ir stiprinančios nuoširdų dialogą, ženklas.

Tam reikalinga pirmiausia pačioje Bažnyčioje ugdyti tarpusavio vertinimą, pagarbą ir santarvę, pripažinus visus teisėtus skirtingumus, idant užsimegztų vis vaisingesnis dialogas tarp visų, sudarančių vieną Dievo tautą, ar tai būtų ganytojai, ar kiti jos nariai. Juk tai, kas jungia tikinčiuosius, yra stipriau už tai, kas juos skiria; tad kur tikra, tebūnie vienybė, kur abejojama – laisvė, o visa kur – meilė169.

Taip sakydami, turime omenyje ir tuos brolius bei bendruomenes, kurių su mumis dar nesieja visiška vienybė, bet jungia Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios išpažinimas bei meilės ryšys. Atmename, kad krikščionių vienybės šiandien laukia ir trokšta net daugelis tų, kurie Kristaus netiki. Juo labiau stiprės galingo Šventosios Dvasios veikimo dėka ši tiesos ir meilės vienybė tarp visų krikščionių, juo labiau ji taps vienybės ir taikos nešėja visam pasauliui. Todėl jungtinėmis jėgomis, šiam kilniam tikslui šiandien veiksmingai pasiekti vis labiau ir labiau pritaikytais būdais, kasdien tobuliau atitikdami Evangeliją, broliškai bendradarbiaukime tarpusavyje, idant galėtume patarnauti žmonių šeimai, Kristuje Jėzuje pašauktai tapti Dievo vaikų šeima.

Taip pat kreipiamės į visus tuos, kurie išpažįsta Dievą ir savo tradicijose yra išsaugoję vertingų religinių ir žmogiškų elementų, trokšdami, kad atviras dialogas mus visus skatintų ištikimiau priimti ir uoliau vykdyti tai, ką įkvepia Dvasia.

Geisdami tokio dialogo, kuris vadovautųsi vien tiesos meile ir drauge būtų deramai išmintingas, savo ruožtu neišskiriame nė vieno: nei garbinančių didžias žmogaus dvasios vertybes, bet dar nepripažįstančių jų Autoriaus, nei priešingų Bažnyčiai ir įvairiai ją persekiojančių. Kadangi Dievas Tėvas yra visų pradžia ir tikslas, visi esame pašaukti būti broliais. Tad būdami pašaukti tuo pačiu žmogiškuoju ir dieviškuoju pašaukimu, mes galime ir privalome be prievartos ir be klastos išvien darbuotis, kurdami geresnį pasaulį tikroje taikoje.

Kuriamas ir į tikslą vedamas pasaulis

93. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Atmindami šiuos Viešpaties žodžius, krikščionys nieko negali karščiau trokšti, kaip vis didžiadvasiškaiu ir veiksmingiau tarnauti dabartieso pasaulio žmonėms. Todėl, ištikimai laikydamiesi Evangelijos ir naudodamiesi jos galia, susijungę su visais teisingumą mylinčiais ir vykdančiais žmonėmis, jie turi atlikti šioje žemėje didį darbą, už kurį turės duoti apyskaitą tam, kuris paskutinę dieną visus teis. Ne visi, kurie sako „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę; į ją įeis tik tie, kurie vykdo Tėvo valią170 ir stropiai imasi darbo. O Tėvas nori, kad visuose žmonėse mes pažintume brolį Kristų ir veikliai, žodžiais ir darbais, jį mylėtume, šitaip liudydami tiesą ir perteikdami kitiems dangiškojo Tėvo meilės slėpinį. Taip viso pasaulio žmonėms bus pažadinta gyva viltis, ta Šventosios Dvasios dovana, idant galiausiai jiems atitektų ramybė ir didžiausia palaima – patekti į tėvynę, spindinčią Viešpaties garbe.

„O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse gali padaryti palyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome, jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais. Amen“ (Ef 3, 20–21).




1 Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, nors ir sudaryta iš dviejų dalių, sudaro vieningą visumą.

Ji vadinama „pastoracine“, nes ja, remiantis mokymo pagrindais, siekiama išreikšti Bažnyčios santykius su pasauliu ir dabarties žmonėmis. Todėl pirmoje dalyje nestinga pastoracijos, o antroje – mokymo intencijų.

Pirmoje dalyje Bažnyčia dėsto savo mokymą apie žmogų, apie pasaulį, kuriame jis įkurdintas, ir apie savo santykius su jais. Antroje ji atidžiau įsižiūri į dabarties gyvenimo ir žmonių visuomenės įvairius aspektus, ypač į klausimus ir problemas, kurie mūsų laikais šiuo atžvilgiu atrodo svarbesni. Todėl pastarojoje dalyje medžiaga, pajungta mokymo principams, apima ne vien pastovius, bet ir kintamus elementus.

Tad šią Konstituciją dera interpretuoti pagal teologinės interpretacijos bendrąsias nuostatas, atsižvelgiant, ypač antroje dalyje, į kintančias aplinkybes, kurios iš prigimties neatskiriamos nuo svarstomų dalykų.
2 Plg. Jn 3, 17; 18, 37; Mt 20, 28; Mk 10, 45.
3 Plg. Rom 7, 14 tt.
4 Plg. 2 Kor 5, 15.
5 Plg. Apd 4, 12.
6 Plg. Žyd 13, 8.
7 Plg. Kol 1, 15.
8 Plg. Pr 1, 26; Išm 2, 23.
9 Plg. Sir 17, 3–10.
10 Plg. Rom 1, 21–25.
11 Plg. Jn 8, 34.
12 Plg. Dan 3, 57–90.
13 Plg. 1 Kor 6, 13–20.
14 Plg. 1 Kar 16, 7; Jer 17, 10.
15 Plg. Sir 17, 7–8.
16 Plg. Rom 2, 14–16.
17 Plg. Pijus XII. Kreipimasis per radiją De conscientia christiana in iuvenibus recte efformanda (1952 03 23) // AAS 44 (1952), p. 271.
18 Plg. Mt 22, 37–40; Gal 5, 14.
19 Plg. Sir 15, 14.
20 Plg. 2 Kor 5, 10.
21 Plg. Išm 1, 13; 2, 23–24; Rom 5, 21; 6, 23; Jok 1, 15.
22 Plg. 1 Kor 15, 56–57.
23 Plg. Pijus XI. Encikl. Divini Redemptoris (1937 03 19) // AAS 29 (1937), p. 65–106. – Pijus XII. Encikl. Ad apostolorum principis (1958 06 29) // AAS 50 (1958), p. 601–614. – Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra (1961 05 15) // AAS 53 (1961), p. 451–453. – Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam (1954 08 06) // AAS 56 (1964), p. 651–653.
24 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 8.
25 Plg. Fil 1, 27.
26 S. Augustinus. Confess. I, 1 // PL 32, 661.
27 Plg. Rom 5, 14. – Tertullianus. De carnis resurr. 6: „Visa, kas įpavidalinta molyje, rodė į Kristų, būsimąjį žmogų“ // PL 2, 802 (848); CSEL 47, 33, 12–13.
28 Plg. 2 Kor 4, 4.
29 Plg. Konstantinopolio II Susirinkimas. Kan. 7 // Denz. 219 (428): „Nei Dievo Žodis nebuvo paverstas kūno prigimtimi, nei kūnas perkeltas į Žodžio prigimtį“. – Plg. Konstantinopolio III Susirinkimas // Denz. 291 (556): „Kaip jo švenčiausias, nekaltas ir sielos gaivinamas kūnas nebuvo sunaikintas sudievinimo (theōtheisa ouk anērethē), bet išlaikė savo būklę ir būvį“. – Plg. Chalkedono Susirinkimas // Denz. 148 (302): „Turime pripažinti dvi prigimtis – nesumaišytas, nepakeistas, nepadalytas, neatskiriamas“.
30 Plg. Konstantinopolio III Susirinkimas // Denz. 291 (556): „taip ir sudievinta jo žmogiškoji valia nebuvo sunaikinta“.
31 Plg. Žyd 4, 15.
32 Plg. 2 Kor 5, 18–19; Kol 1, 20–22.
33 Plg. 1 Pt 2, 21; Mt 16, 24; Lk 14, 27.
34 Plg. Rom 8, 29; Kol 1, 18.
35 Plg. Rom 8, 1–11.
36 Plg. 2 Kor 4, 14.
37 Plg. Fil 3, 10; Rom 8, 17.
38 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 16.
39 Plg. Rom 8, 32.
40 Plg. Bizantijos Velykų liturgija.
41 Plg. Rom 8, 15; Gal 4, 6; Jn 1, 12; 3, 1–2.
42 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 401–464; Encikl. Pacem in terris (1963 04 11) // AAS 55 (1963), p. 257–304. – Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam // l. c., p. 609–659.
43 Plg. Lk 17, 33.
44 Plg. S. Thomas. 1 Ethic., lect. 1.
45 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 418. – Taip pat plg. Pijus XI. Encikl. Quadragesimo anno (1931 05 15) // AAS 23 (1931), p. 222 ss.
46 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 417.
47 Plg. Mk 2, 27.
48 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris // l. c., p. 266.
49 Plg. Jok 2, 16–16.
50 Plg. Lk 16, 19–31.
51 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris // l. c., p.299, 300.
52 Plg. Lk 6, 37–38; Mt 7, 1–2; Rom 2, 1–11; 14, 10–12.
53 Plg. Mt 5, 43–47.
54 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 9.
55 Plg. Iš 24, 1–8.
56 Plg. Pr 1, 26–27; 9, 2–3; Išm 9, 2–3.
57 Plg. Ps 8, 7. 10.
58 23 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris // l. c., p. 297.
59 Plg. Tėvų kreipimasis į visus žmones prasidedant Vatikano II Susirinkimui (1962 10) // AAS 54 (1962), p. 823.
60 Plg. Paulius VI. Kalba diplomatiniam korpusui (1965 01 07) // AAS 57 (1965), p. 232.
61 Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide cath., sk. III // Denz. 1758–1786 (3004–3005).
62 Plg. Paschini Pio. Vita e opere di Galileo Galilei, 2 vol., Vatic., 1964.
63 Plg. Mt 24, 13; 13, 24–30. 36–43.
64 Plg. 2 Kor 6, 10.
65 Plg. Jn 1, 3. 14.
66 Plg. Ef 1, 10.
67 Plg. Jn 3, 16; Rom 5, 8–10.
68 Plg. Apd 2, 36; Mt 28, 18.
69 Plg. Rom 15, 16.
70 Plg. Apd 1, 7.
71 Plg. 1 Kor 7, 31. – S. Irenaeus. Adv. Haer., V, 36, 1 // PG 7, 1222.
72 Plg. 2 Kor 5, 2; 2 Pt 3, 13.
73 Plg. 1 Kor 2, 9; Apr 21, 4–5.
74 Plg. 1 Kor 15, 42. 53.
75 Plg. 1 Kor 13, 8; 3, 14.
76 Plg. Rom 8, 19–21.
77 Plg. Lk 9, 25.
78 Plg. Pijus XI. Encikl. Quadragesimo anno // l. c., p. 207.
79 Kristaus Karaliaus šventės prefacija.
80 Plg. Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam,, III // l. c., p. 637–659.
81 Plg. Tit 3, 4: philanthrōpia.
82 Plg. Ef 1, 3. 5–6. 13–14. 23.
83 Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 8.
84 Tas pats. Ten pat, 9; plg. 8.
85 Tas pats. Ten pat, 8.
86 Plg. Tas pats. Ten pat, 38 ir išn. 9.
87 Plg. Rom 8, 14–17.
88 Plg. Mt 22, 39.
89 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 9.
90 Plg. Pijus XII. Kalba istorikams ir menininkams (1956 03 09) // AAS 48 (1956), p. 212: „Dieviškasis Steigėjas Jėzus Kristus nedavė jai jokio įsakymo ir nenustatė jokio siekio kultūros srityje. Kristaus jai skirtas tikslas yra grynai religinis... Bažnyčia turi vesti žmones prie Dievo, idant jie besąlygiškai jam pasišvęstų... Bažnyčia niekuomet negali paleisti iš akių šio grynai religinio, antgamtinio tikslo. Visos jos veiklos prasmė iki pat paskutinio Kodekso kanono gali būti tik viena – tiesioginis arba netiesioginis to siekimas“.
91 Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 1.
92 Plg. Žyd 13, 14.
93 Plg. 2 Tes 3, 6–13; Ef 4, 28.
94 Plg. Iz 58, 1–12.
95 Plg. Mt 23, 3–33; Mk 7, 10–13.
96 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra, IV // l. c., p. 456–457; plg. I // l. c., p. 407, 410–411.
97 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 28.
98 Tas pats. Ten pat, 28.
99 Plg. S. Ambrosius. De virginitate, VIII, 48 // PL 16, 278.
100 Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 15.
101 Plg. Tas pats. Ten pat, 13.
102 Plg. S. Iustinus. Dialogus cum Tryphone, 110 // PG 6; 792; ed. Otto, 1897, p. 391–393: „tačiau juo labiau mes persekiojami, juo gausėja tikinčių ir pamaldžių Jėzaus vardo dėka“. – Plg. Tertullianus. Apologeticus, cap. L, 13 // Corpus Christ., ser. lat. I, 171: „Kai tik mus kertate, mūsų gausėja; krikščionių kraujas yra sėkla!“ – Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 9.
103 Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 48.
104 Plg. Paulius VI. Kalba (1965 02 03).
105 Plg. S. Augustinus. De bono coniug. // PL 40, 375–376; 394. – S. Thomas. Summa Theol., Suppl. q. 49, a. 3 ad 1. – Conc. Flor. Decretum pro Armenis // Denz. 702 (1327). – Pijus XI. Encikl. Casti connubii (1930 12 31) // AAS 22 (1930), p. 543–555; Denz. 2227–2238 (3703–3714).
106 Plg. Pijus XI. Encikl. Casti connubii // l. c., p. 546–547; Denz. 2231 (3706).
107 Plg. Oz 2; Jer 3, 6–13; Ez 16; 23; Iz 54.
108 Plg. Mt 9, 15; Mk 2, 19–20; Lk 5, 34–35; Jn 3, 29; 2 Kor 11, 2; Ef 5, 27; Apr 19, 7–8; 21, 2. 9.
109 Plg. Ef 5, 25.
110 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 11, 35, 41.
111 Plg. Pijus XI. Encikl. Casti connubii // l. c., p. 583.
112 Plg. 1 Tim 5, 3.
113 Plg. Ef 5, 32.
114 Plg. Pr 2, 22–24; Pat 5, 18–20; 31, 10–31; Tob 8, 4–8; Gg 1, 1–3; 2, 16; 4, 16–5, 1; 7, 8–11; 1 Kor 7, 3–6; Ef 5, 25–33.
115 Plg. Pijus XI. Encikl. Casti connubii // l. c., p. 547, 548; Denz. 2232 (3707).
116 Plg. 1 Kor 7, 5.
117 Plg. Pijus XII. Kalba Tra le visite (1958 01 20) // AAS 50 (1958), p. 91.
118 Plg. Pijus XI. Encikl. Casti connubii // l. c., p. 559–561; Denz. 2239–2241 (3716–3718). – Pijus XII. Kalba Italijos akušerių sąjungos suvažiavime (1951 10 29) // AAS 43 (1951), p. 835–854. – Paulius VI. Kalba kardinolams (1964 06 23) // AAS 56 (1964), p. 581–589. Kai kuriuos klausimus, privalančius nuodugnesnių tyrimų, Šventasis Tėvas pavedė Gyventojų, šeimos ir gimstamumo problemų komisijai, idant atlikus jai užduotį galėtų pasisakyti Popiežius. Taigi Magisteriumo mokymas lieka, koks buvęs, ir Šv. Susirinkimas neketina tiesiogiai siūlyti konkrečių sprendimų.
119 Plg. Ef 5, 16; Kol 4, 5.
120 Plg. Sacramentarium Gregorianum // PL 78, 262.
121 Plg. Rom 5, 15. 18; 6, 5–11; Gal 2, 20.
122 Plg. Ef 5, 25–27.
123 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, Įvadinės pastabos, 4–10.
124 Plg. Kol 3, 1–2.
125 Plg. Pr 1, 28.
126 Plg. Pat 8, 30–31.
127 Plg. S. Irenaeus. Adv. Haer. III, 11, 8 // Sagnard, Sources Chr., p. 200; plg. Ibid., 16, 6 // l. c., p. 290–292; 21, 10–22 // l. c., p. 370–372; 22, 3 // l. c., p. 378 etc.
128 Ef 1, 10.
129 Plg. Pijaus XI žodžius kun. M.-D. Roland-Gosselinui // Semaines sociales de France, Versailles, 1936, p. 461–462: „Niekuomet nevalia pamesti iš akių, kad Bažnyčios tikslas – Evangelijos skelbimas, o ne kultūros skleidimas. Jei ji ir skleidžia kultūrą, tai daro skelbdama Evangeliją“.
130 Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide cath., sk. IV // Denz. 1795, 1799 (3015, 3019). – Plg. Pijus XI. Encikl. Quadragesimo anno // l. c., p. 190.
131 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris // l. c., p. 260.
132 Plg. Tas pats. Ten pat // l. c., p. 283. – Pijus XII. Kreipimasis per radiją (1941 12 24) // AAS 34 (1942), p. 16–17.
133 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris // l. c., p. 260.
134 Plg. Tas pats. Kalba atidarant Susirinkimą (1962 10 11) // AAS 54 (1962), p. 792.
135 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją, 123. – Paulius VI. Kalba Romos menininkams (1964 05 07) // AAS 56 (1964), p. 439–442.
136 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl kunigų ugdymo; Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija.
137 Plg. Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 37.
138 Plg. Pijus XII. Kreipimasis per radiją (1952 03 23) // AAS 44 (1952), p. 273. – Jonas XXIII. Kalba ACLI (Italijos krikščionių darbininkų sąjungos) nariams (1959 05 01 // AAS 51 (1959), p. 358.
139 Plg. Pijus XI. Encikl. Quadragesimo anno // l. c., p. 190 ss. – Pijus XII. Kalba (1952 03 23) // AAS 44 (1952), p. 276 ss. – Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 450. – Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl visuomenės komunikavimo priemonių, 6.
140 Plg. Mt 16, 26; Lk 16, 1–31; Kol 3, 17.
141 Plg. Leonas XIII. Encikl. Libertas praestantissimum (1888 06 20) // ASS 20 (1887–1888), p. 597 ss. – Pijus XI. Encikl. Quadragesimo anno // l. c., p. 191 ss. Tas pats. Encikl. Divini Redemptoris // l. c., p. 65 ss. – Pijus XII. Kreipimasis per radiją Kalėdų proga (1941) // AAS 34 (1942), p. 10 ss. – Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 401–464.
142 Dėl žemės ūkio problemų plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 431 ss.
143 Plg. Leonas XIII. Encikl. Rerum novarum // ASS 23 (1890–1891), p. 649, 662. – Pijus XI. Encikl. Quadragesimo anno // l. c., p. 200–201. – Tas pats. Encikl. Divini Redemptoris // l. c., p. 92. – Pijus XII. Kreipimasis per radiją Kalėdų proga (1942) // AAS 35 (1943), p. 20. – Tas pats. Kalba (1943 06 13) // AAS 35 (1943), p. 172. – Tas pats. Kreipimasis per radiją į Ispanijos darbininkus (1951 03 11) // AAS 43 (1951), p. 215. – Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 419.
144 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 408, 424, 427; žodis „tvarkymas“ [curatione] paimtas iš: Pijus XI. Encikl. Quadragesimo anno // l. c., p. 199. – Dėl šio klausimo plėtojimosi plg. Pijus XII. Kalba (1950 03 03) // AAS 42 (1950), p. 485–488. – Paulius VI. Kalba (1964 06 08) // AAS 56 (1964), p. 574–579.
145 Plg. Pijus XII. Encikl. Sertum laetitiae (1939 11 01) // AAS 31 (1939), p. 642. – Jonas XXIII. Kalba konsistorijoje (1959 12 14) // AAS 52 (1960), p. 5–11. – Tas pats. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 411.
146 Plg. S. Thomas. Summa Theol. II–II, q. 32, a. 5 ad 2; q. 66, a. 2; paaiškinimą plg. Leonas XIII. Encikl. Rerum novarum // AAS 23 (1890–1891), p. 651. – Taip pat plg. Pijus XII. Kalba (1941 06 01) // AAS 33 (1941), p. 199. – Tas pats. Kreipimasis per radiją Kalėdų proga (1954) // AAS 47 (1955), p. 27.
147 Plg. S. Basilius. Hom. in illud Lucae „Destruam horrea mea“, 2 // PG 31, 263. – Lactantius. Divinarum Institutionum, lib. V, de iustitia // PL 6, 565 B. – S. Augustinus. In Ioann. Ev., tract. 50, 6 // PL 35, 1760. – Id. Enarratio in Ps. CXLVII, 12 // PL 37, 1922. – S. Gregorius M. Homiliae in Ev., Hom. 20 // PL 76, 1165. – Id. Regulae Pastoralis liber, pars III, cap. 21 // PL 77, 87. – S. Bonaventura. In III Sent., d. 33, dub. 1 // Quaracchi III, 728. – Id. In IV Sent., d. 15, p. II, a. 2, q. 1 // ed. cit. IV, 371 b); q. de superfluo // Asyžiaus rankraštis, Bibl. Comun., 186, fol. 112a–113a. – S. Albertus M. In III Sent., d. 33, a. 3, sol. 1 // Borgnet XXVIII, 611. – Id. In IV Sent., d. 15, a. 16 // ed. cit. XXIX. 494–497. – Dėl apibrėžimo, kas mūsų laikais yra perteklius, plg. Jonas XXIII. Kreipimasis per radiją ir televiziją (1962 09 11) // AAS 54 (1962), p. 682: „Kiekvieno žmogaus pareiga, svarbi krikščionio pareiga, yra matuoti perteklių pagal kito reikmes ir uoliai stengtis, kad sukurtosios gėrybės būtų tvarkomos bei skirstomos visų labui“.
148 Čia galioja sena principas: In extrema necessitate omnia sunt communia, id est communicanda („Prispyrus kraštutinei būtinybei, visa yra bendra, taigi padalytina“). Antra vertus, dėl šiame tekste iškelto principo taikymo pagrindo, apimties ir būdo, be pripažintų šiuolaikinių autorių, plg. S. Thomas. Summa Theol. II–II, q. 66, a. 7. Aišku, teisingam principo pritaikymui turi būti įvykdytos visos moralės požiūriu reikalingos sąlygos.
149 Plg. Decretum Gratiani, C. 21, dist. LXXXVI // Friedberg I, 302. Ši ištara aptinkama jau PL 54, 591 A ir PL 56, 1132 B; plg. Antonianum 27 (1952) 349–366.
150 Plg. Leonas XIII. Encikl. Rerum novarum // AAS 23 (1890–1891), p. 643–646. – Šv. Pijus X. Encikl. Quadragesimo anno // l. c., p. 191. – Pijus XII. Kreipimasis per radiją (1941 06 01) // AAS 33 (1941), p. 199. – Tas pats. Kreipimasis per radiją Kalėdų proga (1942) // AAS 35 (1943), p. 17. – Tas pats. Kreipimasis per radiją (1944 09 01) // AAS 36 (1944), p. 253. – Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 428–429.
151 Plg. Pijus XI. Encikl. Quadragesimo anno // l. c., p. 214. – Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 429.
152 Plg. Pijus XII. Kreipimasis per radiją Sekminių proga (1941) // AAS 44 (1941), p. 199. – Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 430.
153 Dėl tinkamo naudojimosi gėrybėmis pagal Naujojo Testamento mokymą plg. Lk 3, 11; 10, 30 tt.; 11, 41; 1 Pt 5, 3; Mk 8, 36; 12, 29–31; Jok 5, 1–6; 1 Tim 6, 8; Ef 4, 28; 2 Kor 8, 13 tt.; 1 Jn 3, 17–18.
154 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 417.
155 Plg. Tas pats. Ten pat
156 Plg. Rom 13, 1–5.
157 Plg. Rom 13, 5.
158 Plg. Pijus XII. Kreipimsis per radiją (1942 12 24) // AAS 35 (1943), p. 9–24; (1944 12 24) // AAS 37 (1945), p. 11–17. – Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris // l. c., p. 263, 271, 277, 278.
159 Plg. Pijus XII. Kreipimasis per radiją (1941 06 01) // AAS 33 (1941), p. 200. – Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris // l. c., p. 273, 274.
160 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra // l. c., p. 415–418.
161 Plg. Pijus XI. Kalba Katalikų universitetų federacijos vadovams // Discorsi di Pio XI / ed. Bertetto, Torino, vol. 1 (1960), p. 743.
162 Plg. Vatikano II Susrinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 13.
163 Plg. Lk 2, 14.
164 Plg. Ef 2, 16; Kol 1, 20–22.
165 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris // l. c., p. 291: „Štai kodėl mūsų epochoje, besigiriančioje atomine galia, neprotinga manyti, kad karas tebėra tinkama priemonė pažeistoms teisėms atkurti“.
166 Plg. Pijus XII. Kalba (1954 09 30) // AAS 46 (1954), p. 589. – Tas pats. Kreipimasis per radiją (1954 12 24) // AAS 47 (1955), p. 15 ss. – Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris // l. c., p. 286–291. – Paulius VI. Kalba Jungtinių Tautų Organizacijoje (1965 10 04) // AAS 57 (1965), p. 877–885.
167 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris // l. c., p. 287, kur kalbama apie ginkluotės mažinimą.
168 Plg. 2 Kor 6, 2.
169 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Ad Petri Cathedram (1959 06 29) // AAS 55 (1959), p. 513.
170 Plg. Mt 7, 21.

 

 

©  Vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvos Vyskupų Konferencija, 2000
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2000.

Kiti Katalikų Bažnyčios dokumentai lietuvių kalba: www.lcn.lt/b_dokumentai