DOGMINĖ KONSTITUCIJA APIE DIEVO APREIŠKIMĄ DEI VERBUM

1965 lapkričio 18


T U R I N Y S

PRATARMĖ [1]

PIRMAS SKYRIUS. APREIŠKIMAS [2–6]

ANTRAS SKYRIUS. DIEVO APREIŠKIMO PERTEIKIMAS [7–10]

TREČIAS SKYRIUS. ŠVENTOJO RAŠTO ĮKVĖPTUMAS IR AIŠKINIMAS [11–13]

KETVIRTAS SKYRIUS. SENASIS TESTAMENTAS [14–16]

PENKTAS SKYRIUS. NAUJASIS TESTAMENTAS [17–20]

ŠEŠTAS SKYRIUS ŠVENTASIS RAŠTAS BAŽNYČIOS GYVENIME [21–26]


PRATARMĖ

1. Dievo žodį Šventasis Sinodas pagarbiai išklauso ir su pasitikėjimu, laikydamasis to, ką sako apaštalas Jonas: „Skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums, ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“ (1 Jn 1, 2–3). Todėl, sekdamas Tridento ir Vatikano I Susirinkimo pėdomis, jis imasi išdėstyti tikrąjį mokymą apie dieviškąjį apreiškimą ir jo perteikimą, idant visas pasaulis, girdėdamas skelbiant išganymą, įtikėtų, tikėdamas turėtų vilties, vildamasis mylėtų1.


PIRMAS SKYRIUS. APREIŠKIMAS

Apreiškimo prigimtis

2. Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti ir atskleisti savo valios slėpinį (plg. Ef 1, 9), kuriame žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais (plg. Ef 2, 18; 2 Pt 1, 4). Todėl apsireikšdamas neregimasis Dievas (plg. Kol 1, 15; 1 Tim) iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams (plg. Iš 33, 11; Jn 15, 14–15) ir su jais kalbasi (plg. Bar 3, 38), norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę. Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad išganymo istorijoje jo atlikti darbai atskleistų ir patvirtintų tai, ko mokė ir ką išreiškė žodžiais, o žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį. O per šį apreiškimą tiesa ir apie Dievą, ir apie žmogaus išganymą visa savo gelme mums sušvinta Kristuje, kuris yra viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė2.

Kelias į Evangelijos apreiškimą

3. Visa Žodžiu kuriąs (plg. Jn 1, 3) ir palaikąs Dievas be perstojo žmonėms liudija apie save savo kūriniais (plg. Rom 1, 19–20) ir, norėdamas atverti jiems kelią į dangiškąjį išganymą, pradžioje net ir pats apsireiškė pirmiesiems tėvams. Jiems nupuolus, jis sužadino išganymo viltį (plg. Pr 3, 15), pažadėdamas atpirkimą. Jis ir toliau be paliovos rūpinosi žmonių gimine, kad visiems, kurie, ištvermingai darydami gera, siekia išganymo, suteiktų amžinąjį gyvenimą (plg. Rom 2, 6–7). Kadaise jis pašaukė Abraomą, kad iš jo kiltų didi tauta (plg. Pr 12, 2–3), kurią po patriarchų Mozės ir pranašų pastangomis mokė pažinti save – vienintelį gyvąjį ir tikrąjį Dievą, rūpestingą Tėvą ir teisingą teisėją; mokė laukti pažadėtojo Atpirkėjo. Taip, amžiams slenkant, jis parengė kelią Evangelijai.

Kristus – Apreiškimo pilnatvė

4. Dievas, daug kartų ir įvairiais būdais kalbėjęs pranašų lūpomis, „dabar dienų pabaigoje prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Jis pasiuntė savo Sūnų – amžinąjį Žodį, apšviečiantį visus žmones, tarp jų gyventi ir atskleisti jiems Dievo gelmes (plg. Jn 1, 1–18). Taigi Jėzus Kristus, kūnu tapęs Žodis, pasiųstas kaip „žmogus pas žmones“3, „kalba Dievo žodžius“ (Jn 3, 34) ir atlieka išganymo darbą, kurį jam pavedė Tėvas (plg. Jn 5, 36; 17, 4). Kas jį mato, mato ir Tėvą (plg. Jn 14,9). Pačiu savo buvimu ir pasirodymu, žodžiais ir darbais, ženklais ir stebuklais, ypač mirtimi ir garbingu prisikėlimu iš numirusių ir pagaliau Šventosios Dvasios atsiuntimu jis galutinai baigia apreiškimą ir dievišku liudijimu patvirtina, jog Dievas išties yra su mumis, kad išvaduotų mus iš nuodėmės bei mirties tamsybių ir prikeltų amžinajam gyvenimui.

Krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip naujas ir galutinis testamentas, jau niekada nenustos galiojęs. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus (plg. 1 Tim 6, 14 ir Tit. 2, 13).

Apreiškimas priimtinas tikėjimu

5. Apreiškiančiam Dievui privalomas „tikėjimo klusnumas“ (Rom 16, 26; plg. Rom 1, 5; 2 Kor 10, 5–6), kuriuo žmogus laisvai atiduoda visą save, „protu ir valia visiškai paklusdamas atsiskleidžiančiam Dievui“4 ir noromis pritardamas jo apreiškimui. Šitokiam tikėjimui reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia „malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti“5. Kad apreiškimas būtų vis giliau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis.

Apreiškimas ir prigimtas Dievo pažinimas

6. Dievišku apreiškimu Dievas norėjo atskleisti save ir tai, kas jo amžinai nuspręsta apie žmonių išganymą, siekdamas „pasidalyti dieviškaisiais turtais, kurie pranoksta bet kokį žmogaus supratimą“6.

Šventasis Sinodas išpažįsta, kad „Dievą, visų dalykų pradžią ir tikslą, tikrai galima pažinti prigimta žmogaus proto šviesa iš kūrinių“ (plg. Rom. 1, 20), taip pat moko, kad jo apreiškimui reikia priskirti tai, „kad tas tiesas apie Dievą, kurios iš esmės žmogaus protui nėra neprieinamos, net dabartiniame žmonijos būvyje visi gali nekliudomai, su tvirtu įsitikinimu ir be jokios klaidos pažinti“7.


ANTRAS SKYRIUS. DIEVO APREIŠKIMO PERTEIKIMAS

Apaštalai ir jų įpėdiniai – Apreiškimo šaukliai

7. Dievas maloningai pasirūpino, kad tai, ką apreiškė visų tautų išganymui, būtų nepaliestai išsaugota amžiams ir perduota visoms kartoms. Todėl Viešpats Kristus, kuriame išsipildo visas aukščiausiojo Dievo apreiškimas (plg. 2 Kor 1, 20; 3, 16; 4, 6), apaštalams įsakė visiems skelbti pranašų pažadėtąją Evangeliją, kurią jis pats įvykdė ir savo lūpomis skelbė kaip kiekvienos išganingos tiesos ir dorovės šaltinį8, kad perteiktų dieviškąsias dovanas. Tai ištikimai vykdė tie apaštalai, kurie žodiniu skelbimu, pavyzdžiais bei pamokymais perdavė tai, ką buvo girdėję iš Kristaus lūpų ir patyrę iš jo elgesio bei darbų arba sužinoję iš juos mokančios Šventosios Dvasios. Tai ištikimai vykdė ir tie apaštalai bei jų aplinkos vyrai, kurie, tos pačios Šventosios Dvasios įkvėpti, išganymo žinią užrašė9.

Kad Evangelija būtų be paliovos Bažnyčioje visiškai ir gyvai išlaikoma, apaštalai paliko savo įpėdinius vyskupus, „perduodami jiems savo pačių mokymo pareigas“10. Taigi ši šventoji Tradicija ir abiejų Testamentų Šventasis Raštas yra tarsi veidrodis, kuriame žemėje keliaujanti Bažnyčia įsižiūri į Dievą, iš kurio visa gauna, iki ateis laikas, kuomet tiesiogiai pamatys jį tokį, koks jis yra (plg. 1 Jn 3, 2).

Šventoji Tradicija

8. Taigi, ką skelbė apaštalai ir kas ypatingu būdu buvo išreikšta įkvėptose knygose, turėjo būti nuolatiniu paveldėjimu išsaugota iki laiko pabaigos. Todėl apaštalai, perduodami tai, ką patys gavo, ragina tikinčiuosius laikytis paveldo, kurio jie išmoko per gyvą žodį arba laišką (plg. 2 Tes 2, 15), kad grumtųsi dėl sykį gauto tikėjimo (plg. Jud 3)11. O tai, ką perdavė apaštalai, apima visa, kas padeda Dievo tautai šventai gyventi ir auginti jos tikėjimą. Taip Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki.

Šventosios Dvasios globojama, ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengia pirmyn12, nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėka tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir 51), tiek dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo, tiek dėka mokymo tų, kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą. Tad Bažnyčia per šimtmečius vis toliau žengia į dieviškosios tiesos pilnatvę, kol išsipildys Dievo žodžiai.

Bažnyčios šventųjų Tėvų žodžiai liudija, kokia gyva ši Tradicija, kurios turtai įliejami į Bažnyčios tikėjimo ir maldos veiklą bei gyvenimą. Tos Tradicijos dėka Bažnyčiai tapo žinomas visas šventųjų knygų kanonas. Ir pats šventasis Raštas giliau suvokiamas ir nuolat tampa aktualus. Taip kitados prabilęs Dievas be perstojo kalbasi su savo mylimojo Sūnaus Sužadėtine. O Šventoji Dvasia, kurios dėka Evangelijos balsas gyvai skamba Bažnyčioje ir per ją – pasaulyje, veda tikinčiuosius į visą tiesą ir gausiai juose pasėja Kristaus žodį (plg. Kol 3, 16).

Tradicijos ir Šventojo Rašto ryšys

9. Taigi Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas yra glaudžiai tarp savęs susiję ir bendrauja. Juk abu jie plaukia iš to paties šaltinio ir tam tikru būdu suteka į viena bei siekia to paties tikslo. Mat Šventasis Raštas yra Dievo kalba ta prasme, kad parašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu, o šventoji Tradicija Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios patikėtą apaštalams Dievo žodį nepažeistą perduoda jų įpėdiniams, idant šie, tiesos Dvasios nušviesti, ištikimai jį saugotų, aiškintų ir skleistų. Todėl Bažnyčia ne vien iš Šventojo Rašto semiasi tikrumo apie visa, kas apreikšta. Todėl ir vieną, ir kitą reikia priimti ir jiems nusilenkti lygiai dievobaimingai ir pagarbiai13.

Tradicija, Šventasis Raštas, Dievo tauta ir magisteriumas

10. Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Bažnyčiai pavestą Dievo žodžio lobį, prie kurio prisiriša visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų (plg. Apd 2, 42). Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas14.

O pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį15 Dievo žodžį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui16, kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus vardu. Tas Magisteriumas neperžengia Dievo žodžio, bet tarnauja jam, mokydamas tik to, kas yra perduota, nes dievobaimingai klauso Dievo Žodžio, jo liepiamas ir Šventosios Dvasios padedamas, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina. Iš šio vieno tikėjimo lobyno jis semiasi visko, ką pateikia tikėti kaip Dievo apreiškimą.

Taigi aišku, jog pagal išmintingiausią Dievo sprendimą šventoji Tradicija, Šventasis Raštas ir Bažnyčios Magisteriumas yra taip tarpusavyje susiję ir susijungę, kad vienas be kitų būti negali. O visi drauge, kiekvienas savaip, vienos Šventosios Dvasios veikiami, sėkmingai prisideda prie sielų išganymo.


TREČIAS SKYRIUS. ŠVENTOJO RAŠTO ĮKVĖPTUMAS IR AIŠKINIMAS

Šventojo Rašto įkvėptumas ir tikrumas

11. Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu. Remdamasi apaštalų tikėjimu, Motina Bažnyčia laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu (plg. Jn 20, 31; 2 Tim 3, 16; 2 Pr 1, 19–21; 3, 15–16), o jų autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai17. Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis18, kad, Dievui veikiant juose ir per juos19, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo20.

Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui21. Tad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17).

Šventojo Rašto aiškinimas

12. Dievas Šventajame Rašte kalbėjo žmogišku būdu per žmones22. Todėl Šventojo Rašto aiškintojas, norėdamas įžvelgti, ką Jis nori mums pasakyti, privalo atidžiai ištirti, ką hagiografai iš tikrųjų turėjo omenyje ir ką Dievas norėjo jų žodžiais išreikšti.

Hagiografų minčiai suprasti, be kitų dalykų, reikia atsižvelgti ir į „literatūrinius žanrus“. Juk tiesą vis kitaip pateikia ir skirtingu būdu išreiškia ir įvairiopas istorinis tekstas, ir pranašystė, ir poezija, ir dar kitoks raiškos būdas. Todėl reikia, kad aiškintojas atsižvelgtų į prasmę, kurią hariografas tam tikromis aplinkybėmis, savo meto bei kultūros sąlygomis, norėjo išreikšti ir išreiškė tada vartotais literatūriniais žanrais23. Norint tinkamai suprasti, ką šventasis autorius norėjo raštu pasakyti, reikia deramai atkreipti dėmesį tiek į tuo metu įprastą jauseną, kalbėseną ir pasakojimo būdą, tiek į paplitusius to amžiaus žmonių tarpusavio bendravimo papročius24.

Antra vertus, Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas25. Todėl, norint teisingai įžvelgti šventųjų tekstų prasmę, reikia su nemažesniu atidumu atsižvelgti į viso Šventojo Rašto turinį ir vieningumą, neišleidžiant iš akių gyvosios visos Bažnyčios Tradicijos ir tikėjimo analogijos. O egzegetų uždavinys yra, laikantis šių taisyklių, stengtis giliau suprasti ir išdėstyti Šventojo Rašto mintį, kad tarsi parengiamąjį darbą atlikus, subręstų Bažnyčios sprendimui. Mat dėl Šventojo Rašto aiškinimo visa galutinai sprendžia Bažnyčia, dievišku paskyrimu einanti Dievo žodžio saugotojos ir aiškintojos pareigas26.

Dievo prisitaikymas

13. Taigi Šventajame Rašte pasirodo įstabus, Dievo tiesos ir šventumo niekada nemažinąs amžinosios Išminties „prisitaikymas“ prie mūsų, „kad pažintume neapsakomą Dievo maloningumą ir kaip jis, rūpestingai atsižvelgdamas į mūsų prigimtį, prisiderino savo kalba“27. Juk Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones.


KETVIRTAS SKYRIUS. SENASIS TESTAMENTAS

Išganymo istorija Senojo Testamento knygose

14. Be galo mylintis Dievas, aukščiausioji Meilė, rūpestingai sumanydamas ir rengdamas visai žmonių giminei išganymą, ypatingu sprendimu išsirinko tautą, kuriai patikėtų pažadus. Sudaręs sandorą su Abraomu (plg. Pr 15, 18) ir per Mozę su Izraelio liaudimi (plg. Iš 24, 8), įsigijęs tautą jis apsireiškė žodžiais ir darbais kaip vienintelis, tikrasis, gyvasis Dievas, idant Izraelis patirtų, kokie Dievo keliai pas žmonėmis, ir, pačiam Dievui kalbant pranašų lūpomis, tuos kelius vis giliau ir aiškiau suprastų ir vis plačiau skelbtų tautoms (plg. Ps 22, 28–29; 96, 1–3; Iz 2, 1–4; Jer. 3, 17). Ta šventųjų autorių išpranašauta, papasakota ir paaiškinta išganymo tvarka užrašyta Senojo Testamento knygose kaip tikras Dievo žodis. Todėl tos Dievo įkvėptos knygos išsaugo amžiną vertę: „Nes visa, kas tik yra parašyta, mums pamokyti parašyta, kad mes ištvertume ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Rom 15, 4).

Senojo Testamento svarba krikščionims

15. Senojo Testamento išganymo tvarka buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą, pranašiškai jį paskelbti (plg. Lk 24, 44; Jn 5, 39; 1 Pt. 1, 10) ir įvairiais ženklais išreikšti (plg. 1 Kor 10, 11). Senojo Testamento knygos dėl žmonių giminės būklės prieš Kristaus atnaujinto išganymo laikus visiems suteikia Dievo ir žmogaus pažinimą bei parodo, kaip teisingas ir gailestingas Dievas elgiasi su žmonėmis. Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų, atskleidžia tikrai dievišką pedagogiką28. Jos išreiškia gyvą Dievo pojūtį, jose slypi kilnūs pamokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys, todėl krikščionys turi pamaldžiai priimti tas knygas.

Abiejų Testamentų vienybė

16. Taigi Dievas, abiejų Testamentų knygų įkvėpėjas ir autorius, taip išmintingai sutvarkė, kad Naujasis slypi Senajame, o Senasis atsiskleidžia Naujajame29. Nors Kristus savo krauju įsteigė Naująją Sandorą (plg. Lk 22, 20; 1 Kor 11, 25), visos Senojo Testamento knygos, ištisai įtrauktos į evengelinį skelbimą30, įgyja ir parodo visą savo reikšmę Naujajame Testamente (plg. Mt 5, 17; Lk 24, 27; Rom 16, 25–26; 2 Kor 3, 14–16), kurį savo ruožtu jos nušviečia ir paaiškina.


PENKTAS SKYRIUS. NAUJASIS TESTAMENTAS

Naujojo Testamento reikšmė

17. Dievo žodis, kuris yra dieviška jėga kiekvieno tikinčiojo išganymui (plg. Rom 1, 16), pranašesniu būdu mums pristatomas ir parodo savo jėgą Naujojo Testamento raštuose. Juk, atėjus skirtai laiko pilnatvei (plg. Gal 4, 4), Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, pilnas malonės ir tiesos (plg. Jn 1, 14). Kristus atkūrė žemėje Dievo karalystę, veiksmais ir žodžiais parodė Tėvą bei save patį. Savo darbą jis užbaigė mirtimi, prisikėlimu, garbingu žengimu į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimu. Pakeltas nuo žemės, jis visus patraukė prie savęs (plg. Jn. 12, 32 gr.); jis vienintelis turi amžinojo gyvenimo žodžius (plg. Jn 6, 68). Šis slėpinys kitoms kartoms nebuvo atskleistas taip, kaip dabar Šventoji Dvasia apreiškė jį Kristaus apaštalams ir pranašams (plg. Ef 3, 4–6 gr.), kad jie skelbtų Evangeliją, pažadintų tikėjimą į Jėzų Kristų bei Viešpatį, ir suburtų Bažnyčią. Naujojo Testamento raštai lieka nuolatiniu dievišku šių dalykų liudijimu.

Evangelijų kilmė iš apaštalų

18. Kiekvienam žinoma, kad Evangelijos pelnytai pranoksta visas Šventojo Rašto knygas, įskaitant ir Naująjį Testamentą, nes jos yra ypatingas liudijimas apie įsikūnijusio Žodžio, mūsų Išganytojo, gyvenimą ir mokymą.

Keturias Evangelijas Bažnyčia visada ir visur laikė ir tebelaiko kilusiomis iš apaštalų. Tai, ką, Kristui paliepus, apaštalai skelbė, paskui jie patys ir kiti jų meto apaštališkos dvasios vyrai, Šventosios Dvasios įkvėpiami, mums perdavė raštu – tikėjimo pamatą, būtent ketveriopą Evangeliją: pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną31.

Evangelijų istorinis pobūdis

19. Šventoji Motina Bažnyčia tvirtai ir nesvyruodama teigė ir tebeteigia, kad tos Keturios evangelijos, kurių istoriškumą ji nepaliaujamai tvirtina, ištikimai perduoda, ką Dievo Sūnus Jėzus, gyvendamas tarp žmonių, iš tikrųjų darė ir mokė jų amžinajam išganymui iki dienos, kurią buvo paimtas (plg. Apd. 1, 1–2). O Viešpačiui įžengus į dangų, tai, ką jis buvo kalbėjęs ir padaręs, apaštalai perdavė klausytojams su geresniu supratimu ir patys, išmokyti garbingųjų Kristaus gyvenimo įvykių ir apšviesti tiesos Dvasios32, tuo džiaugėsi33. O šventieji autoriai, rašydami Keturias evangelijas, kai ką parinko iš gausybės to, kas buvo žodžiu skelbta ar jau surašyta, kai ką apibendrino arba paaiškino, paisydami ano meto Bažnyčių padėties, pagaliau išlaikė skelbimo formą, bet visada taip, kad apie Jėzų perteiktų mums tai, kas tikra ir nuoširdu34. Mat jie rašė, remdamiesi savo pačių atmintimi bei prisiminimais arba pagal liudijimą tų „kurie nuo pradžios patys matė ir buvo žodžio tarnai“, idant pažintume žodžių, kuriais esame išmokyti, „tiesą“ (plg. Lk 1, 2–4).

Kiti Naujojo Testamento raštai

20. Naujojo Testamento kanonas, be Keturių evangelijų, apima ir šventojo Pauliaus laiškus bei kitus Šventosios Dvasios įkvėpimu parašytus apaštališkus raštus, kurie Dievo išmintingu sprendimu patvirtina tai, kas pasakojama apie Viešpatį Kristų, vis labiau nušviečia jo tikrąjį mokymą, skelbia Kristaus dieviškosios veiklos išganomąją vertę, pasakoja apie Bažnyčios pradžią bei įstabų jos paplitimą ir pranašauja jos garbingą baigtį.

Viešpats Jėzus, kaip pažadėjo, buvo su savo apaštalais (plg. Mt 28, 20) ir atsiuntė jiems Dvasią Užtarėją, kuri veda juos į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13).


ŠEŠTAS SKYRIUS. ŠVENTASIS RAŠTAS BAŽNYČIOS GYVENIME

Šventojo Rašto svarba Bažnyčiai

21. Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną, nesiliaudama, ypač šventoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvenimo duoną tiek nuo Dievo žodžio, tiek nuo Kristaus kūno stalo. Tuos Raštus drauge su šventąja Tradicija ji visuomet laikė ir tebelaiko svarbiausia savo tikėjimo taisykle, nes, būdami Dievo įkvėpti ir vieną kartą visiems laikams parašyti, jie nepakeistą pateikia paties Dievo žodį, ir jų dėka iš pranašų bei apaštalų lūpų suskamba Šventosios Dvasios balsas. Tad visas Bažnyčios skelbimas, kaip ir pati krikščionių religija, turi būti Šventojo Rašto gaivinamas ir vedamas. Juk šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais. Mat Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis. Todėl Šventajam Raštui puikiai tinka posakis: „Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas“ (Žyd 4, 12), „jis turi galią išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų“ (Apd 20, 32; plg. 1 Tes. 2, 13).

Šventojo Rašto vertimai

22. Krikščionims turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą. Todėl Bažnyčia nuo pat pradžios priėmė kaip savą tą ankstyvą Senojo Testamento vertimą į graikų kalbą, kuris pagal 70 vertėjų yra pramintas Septuaginta. Ji visada gerbė ir kitus rytietiškuosius bei lotyniškuosius vertimus, ypač vadinamąją Vulgatą. Kadangi Dievo žodis turi būti prieinamas visais laikais, Bažnyčia su motinišku atsidėjimu rūpinasi, kad vertimai į kitas kalbas būtų tinkami ir tikslūs, ypač kad būtų atlikti iš pirminių šventųjų knygų tekstų. Jei tie vertimai, pasitaikius progai ir Bažnyčios vadovybei pritarus, bus parengti bendromis jėgomis su atsiskyrusiaisiais broliais, jie galės būti naudojami visų krikščionių.

Teologų uždavinys

23. Įsikūnijusio Žodžio Sužadėtinė Bažnyčia, Šventosios Dvasios išmokyta, kasdien stengiasi vis giliau suprasti šventuosius raštus, kad galėtų nuolat maitinti savo vaikus dieviška kalba. Todėl ji teisingai skatina studijuoti taip pat Rytų bei Vakarų Bažnyčios Tėvus ir šventąsias liturgijas. O katalikai egzegetai ir kiti šventosios teologijos puoselėtojai uoliai bendradarbiaudami turi darbuotis, idant prižiūrimi Šventojo Magisteriumo prižiūrimi, panaudodami tinkamas priemones, pateiktų dievišką raštiją taip, kad kuo daugiau dieviškojo žodžio tarnautojų galėtų gausiai aprūpinti Dievo tautą Raštų maistu, kuris apšviečia protą, stiprina valią, uždega žmonių širdis mylėti Dievui35. Šventasis Susirinkimas skatina Bažnyčios vaikus, puoselėjančius biblinius mokslus, visokeriopomis Bažnyčios dvasią36 atitinkančiomis pastangomis tęsti toliau sėkmingai pradėtąjį darbą kasdien atnaujinamomis jėgomis.

Šventasis Raštas ir teologija

24. Šventoji teologija remiasi rašytuoju žodžiu drauge su Tradicija kaip amžinu pamatu ir jame pati be galo sutvirtėja bei visada atjaunėja, tikėjimo šviesa ištirdama visą tiesą, paslėptą Kristaus slėpinyje. O šventieji raštai talpina Dievo žodį; būdami įkvėpti, jie tikrai yra Dievo žodis. Todėl šventųjų tekstų studijos tebūna tarsi šventosios teologijos siela37. Kartu jos Rašto žodžiu gaiviai maitina ir šventai brandina žodžio tarnybą: pastoracinius pamokslus, katechizaciją ir bet kokį krikščionišką ugdymą, kuriame ypatinga vieta skirtina liturginei homilijai.

Šventojo Rašto skaitymas

25. Todėl visi dvasininkai, ypač Kristaus kunigai ir visi kiti, kaip diakonai ar katechetai teisėtai imdamiesi žodžio tarnybos, turi uoliai skaityti bei atsidėję studijuoti Šventąjį Raštą, kad nė vienas netaptų „bergždžias Dievo žodžio skelbėjas išore, pats neklausąs jo savo vidumi“38. Juk jie, ypač šventojoje liturgijoje, turi dalytis su jiems pavestais tikinčiaisiais gausiais dieviškojo žodžio turtais. Kartu Šventasis Susirinkimas karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis, ypač vienuolius, dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti „Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę“ (Fil 3,8). „Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus.“39 Tad noromis jie tesigilina į patį šventąjį tekstą ar per iš Dievo žodžių nuaustą šventąją liturgiją, pamaldžiai jį skaitydami, ar klausydamiesi atitinkamų pamokymų bei naudodamiesi kitomis priemonėmis, kurios Bažnyčios ganytojams pritarimu ir rūpesčiu mūsų laikais visur pagirtinai sklinda. Tačiau jie teatmena, jog Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis. Juk „kai meldžiamės, jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius, jo klausomės“40.

O šventieji vyskupai, „su kuriais yra apaštalų mokymas“41, jiems pavestus tikinčiuosius turi tinkamai išmokyti teisingai naudotis dieviškųjų knygų vertimais, ypač Naujuoju Testamentu ir pirmiausia evangelijomis. Vertimą telydi būtini ir tikrai pakankami paaiškinimai, idant Bažnyčios vaikai saugiai ir sėkmingai bendrautų su Šventaisiais Raštais bei persismelktų jų dvasia.

Be to, Šventieji Raštai turėtų būti išleisti ir nekrikščionims, pritaikyti jų sąlygoms ir su tinkamomis pastabomis, o tiek sielų ganytojai, tiek kiekvieno luomo krikščionys tesirūpina tuos leidimus išmintingai platinti.

Pabaiga

26. Taigi šventųjų knygų skaitymu ir studijomis „Dievo žodis tesiskina kelią ir tebūna gerbiamas“ (2 Tes 3, 1), ir Bažnyčiai patikėtas apreiškimo lobis vis labiau tepripildo žmonių širdis. Kaip uolus dalyvavimas eucharistiniame slėpinyje ugdo Bažnyčios gyvastingumą, taip galima tikėtis, kad iš augančios pagarbos Dievo žodžiui, kuris „išlieka per amžius“ (Iz 40, 8; plg. 1 Pt 1, 23–25), suklestės naujas dvasinis gyvenimas.


1 Plg. S. Augustinus. De catechizandis rudibus, cap. IV, 8 // PL 40, 316.
2 Plg. Mt 11, 27; Jn 1, 14. 17; 14, 6; 17, 1–3; 2 Kor 3, 16; 4, 6; Ef 1, 3–14.
3 Epist. ad Diognetum, 8, 4 // Funk I, 403.
4 Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide cath., sk. 3 De fide // Denz. 1789 (3008).
5 Oranžo II susirinkimas. Kan. 7 // Denz. 180 (377). – Vatikano I Susirinkimas. Ten pat // Denz. 1791 (3010).
6 Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide cath., sk. 2 De revelatione // Denz. 1786 (3005).
7 Tas pats Ten pat // Denz. 1785 ir 1786 (3004 ir 3005).
8 Plg. Mt 28, 19–20; Mk 16, 15. – Tridento Susirinkimas. Sesija 4, Dekr. De canonicis Scripturis // Denz. 783 (1501).
9 Plg. Tridento Susirinkimas. Ten pat – Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide cath., sk. 2 De revelatione // Denz. 1787 (3006).
10 S. Irenaeus. Adv. Haer. III, 1 // PG 7, 848; Harvey 2, 9.
11 Plg. Nikėjos II Susirinkimas // Denz. 303 (602). – Konstantinopolio IV Susirinkimas. Sesija 10, kan. 1 // Denz. 336 (650–652).
12 Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide cath., sk. 4 De fide et ratione // Denz. 1800 (3020).
13 Plg. Tridento Susirinkimas. Sesija 4, Dekr. De canonicis Scripturis // Denz. 783 (1501).
14 Plg. Pijus XII. Apašt. konst. Munificentissimus Deus (1950 11 01) // AAS 42 (1950), p. 756. – Plg. S. Cyprianus. Epist. 66, 8 // CSEL (Hartel) III, B, 733: „Bažnyčia yra su kunigu sujungta tauta ir savo ganytoją sekanti kaimenė“.
15 Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide cath., sk. 3 De fide // Denz. 1792 (3011).
16 Plg. Pijus XII. Encikl. Humani generis (1950 08 12) // AAS 42 (1950), p. 568–569; Denz. 2314 (3886).
17 Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide cath., sk. 2 De revelatione // Denz. 1787 (3006). – Biblinė komisija. Dekr. (1915 06 18) // Denz. 2180 (3629); EB 420. (Enchir. Bibl.). – Ðventosios Oficijos kongregacija. Laiškas (1923 12 22) // EB 499.
18 Plg. Pijus XII. Encikl. Divino afflante Spiritus (1943 09 30) // AAS 35 (1943), p. 314; EB 556.
19 „Žmoguje“ (in) ir „per žmogų“ (per hominem); plg. Žyd 1, 1; 4, 7 (in); 2 Sam 23, 2; Mt 1, 22 ir kt. (per). – Vatikano I Susirinkimas. Schema De doctr. cath., past. 9 // Coll. Lac. VII, 522.
20 Leonas XIII. Encikl. Providentissimus Deus (1893 11 18) // Denz. 1952 (3293); EB 125.
21 Plg. S. Augustinus. Gen. ad litt. 2, 9, 20 // PL 34, 270–271; Epist. 82, 3 // PL 33, 277; CSEL 34, 2, 354. – S. Thomas. De Ver., q. 12, a. 2, c. – Tridento Susirinkimas. Sesija 4, Dekr. De canonicis Scripturis // Denz. 783 (1501). – Leonas XIII. Encikl. Providentissimus Deus // EB 121, 124, 126–127. – Pijus XII. Encikl. Divino afflante Spiritu // EB 539.
22 Plg. S. Augustinus. De Civ. Dei, XVII, 6, 2 // PL 41, 537; CSEL 40, 2, 228.
23 Plg. Idem. De doctr. christ., III, 18, 26 // PL 34, 75–76; CSEL 80, 95.
24 Plg. Pijus XII. Ten pat // Denz. 2294 (3829–3930); EB 557–562.
25 Plg. Benediktas XV. Encikl. Spiritus Paraclitus (1920 09 15) // EB 469. – S. Hieronymus. In Gal. 5, 19–21 // PL 26, 417 A.
26 Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide cath., sk. 2 De revelatione // Denz. 1788 (3007).
27 S. Io. Chrysostomus. In Gen. 3, 8 (Hom. 17, 1) // PG 53, 134. „Prisiderinimas“ graikiškai synkatabasis.
28 Plg. Pijus XI. Encikl. Mit brennender Sorge (1937 03 14) // AAS 29 (1937), p. 151.
29 Plg. S. Augustinus. Quaest. in Hept. 2, 73 // PL 34, 623.
30 Plg. S. Irenaeus. Adv. Haer. III, 21, 3 // PG 7, 950 (= 25, 1 // Harvey 2, 115). – S. Cyrillus Hieros. Catech. 4, 35 // PG 33, 497. – Theodorus Mops. In Soph. 1, 4–6 // PG 66, 452 D – 453 A.
31 Plg. S. Irenaeus. Adv. Haer. III, 11, 8 // PG 7, 885; Sagnard, Sources Chr., p. 194.
32 Plg. Jn 14, 26; 16, 13.
33 Plg. Jn 2, 22; 12, 16; plg. 14, 36; 16, 12–13; 7, 39.
34 Plg. Biblinė komisija. Instrukcija Sancta Mater Ecclesia // AAS 56 (1964), p. 715.
35 Plg. Pijus XII. Encikl. Divino afflante Spiritu // EB 551, 553, 567. – Biblinė komisija. Instrukcija De S. Scriptura in Clericorum Seminariis et Religiosorum Collegiis recte docenda (1950 05 13) // AAS 42 (1950), p. 495–505.
36 Plg. Pijus XII. Ten pat // EB 569.
37 Plg. Leonas XIII. Encikl. Providentissimus Deus // EB 114. – Benediktas XV. Encikl. Spiritus Paraclitus // EB 483.
38 S. Augustinus. Serm. 179, 1 // PL 38, 966.
39 S. Hieronymus. Comm. in Is., Prol. // PL 24, 17. – Plg. Benediktas XV. Encikl. Spiritus Paraclitus // EB 475–480. – Pijus XII. Encikl. Divino afflante Spiritu // EB 544.
40 S. Ambrosius. De officiis ministrorum I, 20, 88 // PL 16, 50.
41 S. Irenaeus. Adv. Haer. IV, 32, 1: PG 7, 1071 (= 49, 2 // Harvey 2, 255).

 

 

©  Vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvos Vyskupų Konferencija, 2000
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2000.

Kiti Katalikų Bažnyčios dokumentai lietuvių kalba: www.lcn.lt/b_dokumentai