DEKRETAS DĖL VYSKUPŲ PASTORACINIŲ PAREIGŲ BAŽNYČIOJE CHRISTUS DOMINUS

1965 spalio 28


T U R I N Y S

PRATARMĖ [1–3]

PIRMAS SKYRIUS. VYSKUPAI IR VISUOTINĖ BAŽNYČIA [4–10]

I. Vyskupų vaidmuo visuotinėje Bažnyčioje [4–7]

II. Vyskupai ir Apaštalų Sostas [8–10]

ANTRAS SKYRIUS. VYSKUPAI IR DALINĖS BAŽNYČIOS ARBA VYSKUPIJOS [11–35]

I. Vyskupijų vyskupai [11–21]

II. Vyskupijų ribų nustatymas [22–24]
III. Vyskupijų vyskupų bendradarbiai [25–35]

TREČIAS SKYRIUS. VYSKUPŲ BENDRADARBIAVIMAS DAUGELIO BAŽNYČIŲ BENDRAM LABUI [36–43]

I. Sinodai, susirinkimai ir vyskupų konferencijos [36–38]
II. Bažnytinių provincijų ribų nustatymas ir bažnytinių sričių steigimas [39–41]
III. Vyskupai, atliekantys tarpdiecezines pareigas [42–43]

BENDRASIS POTVARKIS [44]


PRATARMĖ

1. Kristus Viešpats, gyvojo Dievo Sūnus, atėjo gelbėti iš nuodėmių savo tautos1 ir šventinti visų žmonių. Kaip jis pats buvo Tėvo siųstas, taip siuntė ir savo apaštalus2. Suteikdamas jiems Šventąją Dvasią, jis juos šventino, kad ir jie šlovintų žemėje Tėvą ir gelbėtų žmones „Kristaus kūno ugdymui“ (Ef 4, 12), kuris yra Bažnyčia.

2. Šioje Kristaus Bažnyčioje Romos popiežius kaip Petro, kuriam Kristus patikėjo ganyti savo avis ir avinėlius, įpėdinis Dievo patvarkymu turi aukščiausią, pilnatvišką, tiesioginę ir visuotinę galią rūpintis sielomis. Todėl jis, nelyginant visų tikinčiųjų ganytojas būdamas siųstas rūpintis bendrąja visuotinės Bažnyčios ir pavienių Bažnyčių gerove, turi paprastosios galios [ordinariae potestatis] pirmenybę visų Bažnyčių atžvilgiu.

O ir patys vyskupai, paskirti Šventosios Dvasios, yra apaštalų įpėdiniai ir sielų ganytojai3, išvien su popiežiumi bei pavaldūs jam pasiųsti iki pasaulio pabaigos tęsti amžinojo Ganytojo Kristaus veiklos4. Juk apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus pavedė ir suteikė galią mokyti visas tautas, šventinti žmones tiesa bei juos ganyti. Tad vyskupai jiems duotąja Šventąja Dvasia tampa tikrais ir autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais5.

3. Vyskupų konsekracijos metu prisiimtą vyskupo pareigą6, susijusią su magisteriumu ir pastoraciniu vadovavimu, vyskupai, dalydamiesi rūpesčiu dėl visų Bažnyčių, visuotinės Dievo Bažnyčios atžvilgiu vykdo išvien su popiežiumi ir būdami jam pavaldūs, susijungę į kolegiją arba bendriją.

Jiems skirtose Dievo kaimenės dalyse pareigas jie atlieka kiekvienas paskirai rūpindamasis jam pavesta daline Bažnyčia, o kartais keli drauge rūpindamiesi kai kuriais bendrais įvairių Bažnyčių reikalais.

Todėl Šventasis Sinodas, atsižvelgęs į žmonių bendruomenės sąlygas – ši bendruomenė mūsų amžiuje yra pakeliui į naują dalykų sąrangą7 – ir siekdamas tiksliau apibrėžti vyskupų pastoracines pareigas Bažnyčioje, nusprendė štai ką.


PIRMAS SKYRIUS. VYSKUPAI IR VISUOTINĖ BAŽNYČIA

I. Vyskupų vaidmuo visuotinėje Bažnyčioje

Vyskupų koleginė galia

4. Sakramentinės konsekracijos ir hierarchinės bendrystės su kolegijos galva bei nariais dėka vyskupai padaromi vyskupų bendrijos nariais8. „Vyskupų luomas, magisteriumu ir pastoraciniu valdymu būdamas apaštalų kolegijos įpėdinis ir net nuolatinė pačios apaštalų bendrijos tąsa, kartu su savo galva – Romos popiežiumi ir visada tik su ja taip pat yra aukščiausios ir pilnutinės galios subjektas visoje Bažnyčioje, tačiau šia galia gali naudotis tik Romos popiežiaus sutikimu“9. Ji „iškilmingai panaudojama visuotiniame Bažnyčios Susirinkime “10. Todėl Šventasis Sinodas nutaria, jog visi vyskupai kaip Vyskupų kolegijos nariai turi teisę dalyvauti visuotiniame Susirinkime.

„ Drauge su popiežiumi ta pačia kolegialia galia gali naudotis ir plačiajame pasaulyje gyvenantys vyskupai, jei tik kolegijos galva juos pašaukia kolegialiai veikti ar bent jau pritaria pasklidusių vyskupų vieningam veikimui arba laisvai jį priima, kad jis taptų tikrai kolegialiu aktu.“11

Vyskupų sinodas

5. Vyriausiajam Bažnyčios ganytojui ypač sėkmingai padeda vyskupai, iš visų pasaulio kraštų parinkti į tarybą, kuri vadinasi Vyskupų sinodas12. Parinkimo būdai ir pagrindai jau yra ar dar bus nustatyti Romos popiežiaus. Ši taryba, atstovaudama visam katalikų episkopatui, drauge parodo, jog visi vyskupai hierarchiškai bendraudami rūpinasi visos Bažnyčios reikalais13.

Rūpinimasis visomis Bažnyčiomis

6. Vyskupai težino, kad juos, kaip teisėtus apaštalų įpėdinius ir Vyskupų kolegijos narius, visuomet jungia tarpusavio ryšys, ir tesirūpina visomis Bažnyčiomis, kadangi Dievas juos skyrė ir įpareigojo apaštalauti taip, kad kiekvienas drauge su kitais vyskupais yra atsakingas už Bažnyčią14. Ypač tesirūpina jie tomis pasaulio šalimis, kuriose Dievo žodis dar nėra skelbiamas arba, daugiausia dėl mažo kunigų skaičiaus, Kristaus tikintiesiems gresia pavojus nutolti nuo krikščioniškojo gyvenimo reikalavimų ar net prarasti patį tikėjimą.

Todėl vyskupai iš visų jėgų tesistengia, kad Evangelijos skelbimo ir apaštalavimo darbas būtų uoliai remiamas ir plėtojamas tikinčiųjų. Drauge tesirūpina parengti tinkamų dvasininkų bei jiems padėti skirtų vienuolių ir pasauliečių misijoms bei dėl kunigų stokos vargstantiems kraštams. Taip pat tesirūpina, kad, kiek įmanoma, kai kurie jų kunigai vyktų į tas misijas ar vyskupijas darbuotis ten visą laiką ar bent nustatytą laikotarpį.

Be to, tvarkydami bažnytinį turtą, vyskupai teprisimena, jog reikia paisyti ne vien savo vyskupijos reikalų, bet ir kitų dalinių Bažnyčių, kurios yra vienos Kristaus Bažnyčios dalys. Galiausiai jie tesistengia pagal išgales lengvinti kitų vyskupijų arba krašto sričių vargus.

Broliškumas persekiojamiems vyskupams

7. Labiausiai broliška dvasia jie tesijungia su tais vyskupais, kurie dėl Kristaus vardo kenčia šmeižtus ir priespaudą, kurie kalinami arba kuriems neleidžiama atlikti savo tarnybos, ir tesistengia jiems padėti veikliu brolišku rūpinimusi, kad brolių maldos ir darbai palengvintų ir sušvelnintų jų kančias.

II. Vyskupai ir Apaštalų Sostas

Vyskupo valdžia savo vyskupijoje

8. a) Vyskupai kaip apaštalų įpėdiniai jiems pavestose vyskupijose savaime turi paprastą, tikrą ir tiesioginę galią [potestas ordinaria, propria ac immediata], kuri reikalinga jų pastoracinėms pareigoms. Tačiau visuomet ir visais atvejais Romos popiežius turi iš savo pareigų kylančią galią bet kurį dalyką pasilaikyti sau ar pavesti kitai vadovybei.

b) Kiekvienas vyskupijos vyskupas turi galimybę pavieniu atveju dispensuoti nuo Bažnyčios bendrojo įstatymo jų valdžiai pagal teisės nuostatas priklausančius tikinčiuosius, jei nuspręs tai esant naudinga jų dvasinei gerovei, nebent Bažnyčios aukščiausioji vadovybė būtų padariusi specialią išlygą.

Romos kurijos dikasterijos

9. Vykdydamas savo aukščiausią, pilnatvišką ir tiesioginę galią visoje Bažnyčioje, Romos popiežius naudojasi Romos kurijos dikasterijomis, kurios popiežiaus vardu ir galia atlieka savo pareigas, tarnaudamos Bažnyčių gerovei bei įšventintiesiems ganytojams.

Šventojo Susirinkimo Tėvai pageidauja, kad šiose dikasterijose, kurios tikrai yra labai daug padėjusios popiežiui ir Bažnyčios ganytojams, būtų įvesta nauja tvarka, geriau pritaikyta laiko, vietos ir apeigų reikalavimams, pirmiausia atkreipiant dėmesį į jų kiekį, pavadinimus, kompetenciją, veikimo būdą ir darbų pasiskirstymą15. Jie taip pat pageidauja, kad, atsižvelgus į vyskupų pastoracines pareigas, būtų tiksliau apibrėžta popiežiaus legatų pareigybė.

Dikasterijų nariai ir pareigūnai

10. Kadangi šios dikasterijos įsteigtos visos Bažnyčios gerovei, pageidautina, kad jų nariai, tarnautojai ir patarėjai bei popiežiaus legatai būtų kiek galint dažniau parenkami iš įvairių kraštų, idant Katalikų Bažnyčios centrinės įstaigos arba organai būtų tikrai visuotinio pobūdžio.

Taip pat pageidautina, kad tų dikasterijų nariais būtų priimami ir kai kurie vyskupai, ypač vyskupijų vyskupai, galintys popiežiui geriau perduoti visų Bažnyčių mintis, pageidavimus ir reikalus.

Galiausiai Susirinkimo Tėvams atrodo, jog būtų labai naudinga, jei tos dikasterijos labiau stengtųsi išgirsti dorybėmis, mokytumu ir patirtimi išsiskiriančių pasauliečių nuomonę, kad ir šie gautų deramą dalį Bažnyčios reikaluose.


ANTRAS SKYRIUS. VYSKUPAI IR DALINĖS BAŽNYČIOS ARBA VYSKUPIJOS

I. Vyskupijų vyskupai

Vyskupija ir vyskupo vaidmuo joje

11. Vyskupija yra Dievo tautos dalis, pavedama ganyti vyskupui ir jo bendradarbiams kunigams, idant, laikydamasi savo ganytojo, kuris Evangelija ir Eucharistija ją kuria Šventojoje Dvasioje, sudarytų dalinę Bažnyčią, kurioje tikrai yra ir veikia viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Kristaus Bažnyčia.

Vyskupai, kuriems pavesta rūpintis daline Bažnyčia, paklusdami popiežiaus valdžiai, kaip tikri paprastieji ir tiesioginiai savo avių ganytojai gano jas Viešpaties vardu, vykdydami jiems pavestą mokymo, šventinimo ir valdymo uždavinį. Tačiau jie tepripažįsta įstatymų numatytas patriarchų arba kitos hierarchinės vadovybės teises16.

Savo apaštališkas pareigas vyskupai teeinie kaip Kristaus liudytojai visų žmonių akivaizdoje, rūpindamiesi ne tik tais, kurie jau seka vyriausiuoju ganytoju, bet visa širdimi atsidėdami ir tiems, kurie kokiu nors būdu nukrypo nuo tiesos kelio arba visai nepažįsta Kristaus Evangelijos ir išganingo jo gailestingumo, kol galiausiai visi vaikščios „visokeriopame gerume, teisume ir tiesoje“ (Ef 5, 9).

Mokymo pareiga

12. Vykdydami mokymo pareigą, vyskupai teskelbia žmonėms Kristaus Evangeliją. Tai viena svarbiausių vyskupo pareigų17. Tedaro tai Šventosios Dvasios galia kviesdami žmones tikėjimui arba stiprindami juos gyvame tikėjime. Teišdėsto jiems visą Kristaus slėpinį, tai yra tas tiesas, kurių nežinoti reiškia nepažinti Kristaus. Taip pat tenurodo jiems Viešpaties apreikštą kelią Dievui garbinti ir drauge amžinajai laimei pasiekti18.

Be to, teatskeidžia, jog pagal Dievo Kūrėjo planą patys žemiškieji dalykai bei žmogiškosios institucijos gali būti nukreipti žmonių išganymui ir šitaip nemažai prisidėti prie Kristaus Kūno statybos.

Todėl teišdėsto, kaip, laikantis Bažnyčios mokymo, reikia labai branginti žmogaus asmenį, jo laisvę ir patį kūno gyvenimą, šeimą, jos vienybę ir pastovumą, vaikų gimdymą ir auklėjimą, pilietinę bendruomenę su jos įstatymais ir įvairiomis pareigomis, darbą ir poilsį, meną ir technikos išradimus, neturtą ir prabangą; galiausiai tenušviečia, kaip turi būti sprendžiami nepaprastai svarbūs klausimai dėl medžiaginių gėrybių nuosavybės, jų didinimo ir teisingo padalijimo, taikos ir karo bei broliško visų tautų bendravimo19.

Krikščionybės skelbimas

13. Krikščioniškąjį mokymą vyskupai teaiškina prisitaikydami prie laiko reikalavimų, tai yra atsižvelgdami į sunkumus ir klausimus, kurie labiausiai slegia ir kamuoja žmones; taip pat tą mokymą tesaugo, mokydami pačius tikinčiuosius jį ginti ir skleisti. Šio mokymo perdavimu teparodo, jog Bažnyčia motiniškai rūpinasi visais žmonėmis, tiek tikinčiaisiais, tiek netikinčiaisiais. Ypač uoliai tesirūpina neturtingaisiais ir silpnaisiais, kuriems skelbti Evangeliją juos pasiuntė Viešpats.

Bažnyčiai skirta užmegzti dialogą su ta žmonių visuomene, kurioje gyvena20, todėl vyskupai ypač įpareigojami eiti pas žmones ir pradėti bei plėtoti dialogą su jais. Idant tame išganingame dialoge tiesa visuomet jungtųsi su meile, supratimas – su meilumu, jie turi pasižymėti kalbos aiškumu, nuolankumu, švelnumu, taip pat juos turi lydėti deramas įžvalgumas, sujungtas su pasitikėjimu, kuris, ugdydamas draugystę, geba jungti žmones21.

Skelbdami krikščioniškąjį mokymą, vyskupai tesistengia naudotis įvairiomis dabarties laikais prieinamomis priemonėmis, pirmiausia pamokslu ir katecheze, visuomet užimančiais svarbiausią vietą, bet ir mokymo dėstymu visų rūšių mokyklose, akademijose, konferencijose ir sambūriuose. Kristaus Evangelijos skelimui taip pat privalu panaudoti ir viešus pareiškimus ypatingų įvykių proga bei spaudą ir visuomenės komunikavimo priemones22.

Katechezė

14. Katechetiniu švietimu siekiama, kad mokymo nušviestas tikėjimas taptų žmonėse gyvas, sąmoningais ir veiklus. Vyskupai tepasirūpina, kad katekizmas būtų labai rūpestingai perteikiamas tiek vaikams ir paaugliams, tiek jaunuoliams ir suaugusiems; kad jį perteikiant būtų laikomasi tinkamos tvarkos ir metodo, pritaikyto ne vien dėstomai medžiagai, bet ir klausytojų pobūdžiui, gabumams, amžiui bei visuomeninei padėčiai. Taip pat teprižiūri, kad katechezė remtųsi Šventuoju Raštu, Tradicija, liturgija ir Bažnyčios Magisteriumu bei gyvenimu.

Be to, tesirūpina, kad katechetai būtų tinkamai parengti savo uždaviniui – gerai pažintų Bažnyčios mokymą ir teoriškai bei praktiškai būtų susipažinę su psichologijos pagrindais ir pedagogikos disciplinomis.

Taip pat vyskupai tepasistengia atgaivinti arba geriau pritaikyti suaugusiųjų katechumenų švietimą.

Šventinimo pareiga

15. Vykdydami šventinimo uždavinį, vyskupai teatmena, jog jie paimti iš žmonių ir paskirti būti jų atstovais santykiuose su Dievu, aukodami dovanas bei atnašas už nuodėmes. Vyskupai turi kunigystės sakramento pilnatvę, ir nuo jų priklauso, kaip savo kunigiškąja galia naudojasi kunigai, būdami rūpestingi vyskupų luomo padėjėjai ir pašventinti tikrais Naujojo Testamento kunigystės dalininkais, taip pat diakonai, kurie, įšventinti tarnauti Dievo tautai bendrystėje su vyskupu bei kunigais. Tad patys vyskupai yra pagrindiniai Dievo slėpinių dalytojai, jiems pavestos Bažnyčios viso liturginio gyvenimo tvarkytojai, skatintojai bei saugotojai23.

Tad vyskupai nuolat tesistengia, kad Kristaus tikintieji velykinį slėpinį giliau pažintų ir išgyventų per šventąją Eucharistiją ir sudarytų vieną glaudžiausią kūną Kristaus meilės vienybėje24. „Atsidėdami maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 4), tesidarbuoja, kad visi jų rūpinimuisi pavestieji vieningai melstųsi25 ir kad priimdami sakramentus augtų malone bei būtų ištikimi Viešpaties liudytojai.

Būdami kitų tobulintojai, vyskupai tesistengia ugdyti savo kunigų, vienuolių ir pasauliečių šventumą, atsižvelgdami į savitą kiekvieno pašaukimą26. Teatmena, jog jie įpareigoti meile, nuolankumu ir gyvenimo paprastumu teikti kitiems šventumo pavyzdį. Taip tešventina jie patikėtąsias Bažnyčias, kad jose galutinai susispindėtų visuotinės Kristaus Bažnyčios jausmas. Todėl kiek galėdami tepuoselėja kunigų ir vienuolių pašaukimus, ypač rūpindamiesi pašaukimais misijų darbui.

Valdymo ir pastoracijos pareiga

16. Vykdydami tėvo ir ganytojo uždavinį, vyskupai savo aplinkoje tebūna kaip tarnai27 ir geri ganytojai, pažįstantys savo avis ir pažįstami savo avių, tikri rūpestingumo ir meilės visiems dvasia pasižymintys tėvai, kurių iš Dievo kylančiam autoritetui visi dėkinga dvasia pasiduoda. Savo ganomųjų šeimą tesuburia ir teišugdo jie taip, kaip visi, įsisąmoninę savo pareigas, gyventų ir veiktų vienoje meilės bendrystėje.

Kad galėtų veiksmingai to pasiekti, vyskupai, „pasiruošę kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 2, 21), „visa pakeldami dėl išrinktųjų“ (2 Tim 2, 10), turi taip tvarkyti savo gyvenimą, kad jis atitiktų laiko reikalavimus.

Ypatinga meile vyskupai teapgaubia kunigus, prisiimančius dalį jų pareigų bei rūpesčių ir kasdien uoliai tam atsidedančius. Telaiko jie kunigus nelyginant sūnumis ir draugais28, būdami pasirengę juos išklausyti ir palaikyti su jais pasitikėjimu grindžiamus santykius, tesistengia bendromis jėgomis plėtoti visą vyskupijos pastoracinę veiklą.

Vyskupai tesirūpina dvasine, intelektine ir medžiagine kunigų būkle, kad jie galėtų šventai bei maldingai gyventi ir ištikimai bei vaisingai atlikti savo tarnybą. Todėl tegloboja įstaigas ir testeigia specialius kursus, kur kunigai, kartkartėmis susirinkę, galėtų atnaujinti savo gyvenimą ilgesnėmis dvasinėmis pratybomis, pagilinti bažnytinių mokslų, ypač Šventojo Rašto, teologijos, svarbesnių visuomeninių klausimų ir naujų pastoracijos metodų pažinimą. Veikliu gailestingumu tepadeda kunigams, kokiu nors būdu atsidūrusiems pavojuje arba kaip nors prasikaltusiems.

Kad galėtų tinkamiau prisidėti prie tikinčiųjų gerovės, kaip reikalauja kiekvieno jų padėtis, vyskupai tesistengia nuodugniai pažinti jų reikalus tomis visuomeninėmis sąlygomis, kuriomis jie gyvena, panaudodami tam tikslui tinkamas priemones, ypač sociologinių tyrimų duomenis. Tesirūpina visais kiekvieno amžiaus, padėties arba tautybės tiek vietiniais gyventojais, tiek ateiviais ir pakeleiviais. Pastoraciškai rūpindamiesi savo tikinčiaisiais, teleidžia jiems atlikti tą Bažnyčios reikalų dalį, kuri jiems pridera, pripažindami jų teisę ir pareigą veikliai darbuotis mistinio Kristaus Kūno statyboje.

Temyli atsiskyrusiuosius brolius patys ir tikinčiuosius teragina rodyti jiems apsčiai žmoniškumo ir meilės. Teugdo ekumenizmą, kaip jį supranta Bažnyčia29. Taip pat tebūna širdingi nekrikštytiesiems, kad ir jiems sušvistų Jėzaus Kristaus, kurio liudytojai visų žmonių akivaizdoje yra vyskupai, meilė.

Apaštalavimas

17. Tebūnie puoselėjami įvairūs apaštalavimo būdai ir tiek visoje vyskupijoje, tiek atskirose jos srityse vyskupo vadovaujama apaštalavimo veikla tebūnie derinama ir jungiama glaudžion vienybėn, idant visais katekizavimo, misijų, labdaros, visuomenės, šeimos, mokyklos ir bet kurios kitos srities darbais bei organizacijomis būtų sutartinai siekiama pastoracijos tikslų, šitaip dar labiau išryškinant vyskupijos vienybę.

Tikintiesiems tebūnie primygtinai pabrėžiama jų pareiga, liepianti kiekvienam apaštalauti pagal savo padėtį bei išgales, taip pat jiems tebūnie patariama įsijungti į įvairią pasauliečių apaštalavimo veiklą, ypač į Katalikų veikimą, ir remti ją. Tebūnie plėtojamos ir puoselėjamos draugijos, tiesiogiai arba netiesiogiai užsibrėžusios antgamtinius tikslus, kaip antai siekti tobulesnio gyvenimo, visiems skelbti Kristaus Evangeliją, skleisti krikščioniškąjį mokymą, plėtoti viešą Dievo garbinimą, įgyvendinti visuomeninius uždavinius, vykdyti pamaldumo ar gailestingos meilės darbus.

Apaštalavimo būdai tebūnie deramai pritaikyti šių dienų reikalavimams, atsižvelgiant ne vien į dvasines ir moralines, bet ir į visuomenines, demografines bei ekonomines žmonių gyvenimo sąlygas. Šio tikslo veiksmingai ir našiai siekti didžiai padeda pastoracinės sociologijos institutai savo visuomeniniais ir religiniais tyrinėjimais, kuriais naudotis primygtinai patartina.

Ypatingos tikinčiųjų grupės

18. Ypatingai tebūnie rūpinamasi tikinčiaisiais, dėl gyvenimo sąlygų negalinčiais deramai naudotis įprastine bendrąja parapijos kunigų pastoracija arba išvis jos stokojančiais, kaip antai gausiais emigrantais, tremtiniais ir pabėgėliais, jūreiviais ir aviatoriais, klajokliais ir kiti panašiais žmonėmis. Tebūnie plėtojami tinkami pastoraciniai metodai puoselėti dvasinį gyvenimą tų, kurie laikinai išvyksta poilsiauti į kitus kraštus.

Vyskupų konferencijos, ypač apimančios visą kraštą, rūpestingai teapsvarsto opesnes minėtųjų asmenų problemas, kad galėtų vieningai, sutartinai ir suvienytomis pastangomis tinkamų priemonių ir institucijų dėka rūpintis jų dvasios reikalais, pirmiausia kreipdamos dėmesį į Šventojo Sosto jau nustatytas30 arba dar nustatysimas taisykles ir deramai jas pritaikydamos laiko, vietos ir asmenų sąlygoms.

Vyskupų laisvė ir santykiai su viešąja valdžia

19. Atlikdami apaštališkas sielų ganymo pareigas, vyskupai savaime yra visiškai ir tobulai laisvi bei nepriklausomi nuo jokios pasaulietinės valdžios. Todėl negalima tiesiogiai arba netiesiogiai trukdyti jiems atlikti bažnytines pareigas ar drausti laisvai bendrauti su Apaštalų Sostu, su kita bažnytine vadovybe bei su savo valdiniais.

Rūpindamiesi savo kaimenės dvasiniais reikalais, įšventintieji ganytojai iš tikrųjų tarnauja ir visuomeninei bei pilietinei pažangai ir gerovei, savo pareigas atitinkančiu būdu, kaip dera vyskupams, aktyviai bendradarbiaudami su viešąja valdžia ir ragindami paklusti teisingiems įstatymams bei gerbti teisėtai paskirtą valdžią.

Vyskupų skyrimo laisvė

20. Kadangi apaštališkos vyskupų pareigos Viešpaties Kristaus įsteigtos ir skirtos siekti dvasinio bei antgamtinio tikslo, šis Šventasis Visuotinis Sinodas pareiškia, jog kompetentingos bažnytinės vadovybės teisė nominuoti ir skirti vyskupus yra būdinga, ypatina ir savaime išskirtinė [proprium, peculiare et per se exclusivum].

Todėl, norėdamas deramai apsaugoti Bažnyčios laisvę, pagerinti ir palengvinti Kristaus tikinčiųjų aptarnavimą, Šventasis Susirinkimas pageidauja, kad ateityje pasaulietinei valdžiai nebebūtų teikiama jokių teisių ir privilegijų rinkti, nominuoti, pristatyti arba nurodyti asmenis vyskupo pareigoms. Kartu, dėkingai pripažindamas ir aukštai įvertindamas šios valdžios pagarbą Bažnyčiai, Šventasis Sinodas nuolankiai jos prašo, susitarus su Apaštalų Sostu, savanoriškai atsisakyti šių teisių ir privilegijų, kuriomis iki šiol naudotasi pagal sutartis ar papročius.

Pareigų atsisakymas

21. Kadangi vyskupų pastoracinė pareiga nepaprastai svarbi ir atsakinga, vyskupijų vyskupai ir kiti teisiškai jiems prilygstantys asmenys, dėl senyvo amžiaus ar kitokios svarbios priežasties nebepajėgiantys tinkamai atlikti savo pareigų, karštai raginami savo noru arba kompetentingos vadovybės pasiūlymu atsisakyti jų. Kompetentinga vadovybė, nuspręndusi atsisakymą primti, pasirūpins tinkamu atsisakiusiųjų išlaikymu ir ypatingų teisių jiems suteikimu.

II. Vyskupijų ribų nustatymas

Būtinybė peržiūrėti vyskupijų ribas

22. Norint, kad vyskupija įgyvendintų savo tikslą, reikia, kad jai priklausančioje Dievo tautos dalyje aiškiai atsiskleistų Bažnyčios prigimtis, kad vyskupai čia galėtų sėkmingai eiti savo pastoracines pareigas ir kad kiek galint tobuliau būtų tarnaujama Dievo tautos išganymui.

Šie tikslai reikalauja ir deramai nustatyti vyskupijų teritorijų ribas, ir protingai paskirstyti kunigus bei išteklius pagal apaštalavimo reikmes. Visa tai išeina į gera ne vien tiesiogiai suinteresuotiems kunigams bei tikintiesiems, bet ir visai Katalikų Bažnyčiai.

Todėl Šventasis Sinodas nutaria, kad, atsižvelgiant į sielų gerovės reikalavimus, vyskupijų ribos turi būti kiek galint greičiau atidžiai peržiūrėtos, ir vyskupijos arba padalytos, išskirstytos ar sujungtos, arba pakeistos jų ribos ar vyskupo sostui parinkta tinkamesnė vieta, arba pagaliau, ypač didžiuosiuose miestuose, joms suteikta nauja vidinė sąranga.

Peržiūrėjimo taisyklės

23. Peržiūrint vyskupijų ribas, pirmiausia tebūnie išsaugoma kiekvienos vyskupijos asmenų, pareigybių ir institucijų organiška vienybė, būdinga sveikam ir gyvam kūnui. Visais atvejais, tiksliai apsvarsčius visas aplinkybes, tebūnie laikomasi šių bendresnio pobūdžio kriterijų:

1) Nustatant vyskupijų ribas, kiek galint daugiau tebūnie atsižvelgiama į Dievo tautos sandaros įvairovę. Tai gali padėti tinkamiau vykdyti pastoracijos uždavinius. Taip pat tebūnie stengiamasi kiek įmanoma išlaikyti Dievo tautos demografinius junginius, kurių organinę struktūrą sudaro valstybinės įstaigos ir visuomeninės institucijos. Todėl kiekvienos vyskupijos teritorija tebūnie vientisa.

Be to, reikalui esant, tebūnie atsižvelgiama į valstybės administracinį padalijimą ir į įvairias psichologines, ekonomines, geografines ir istorines asmenų bei vietovių aplinkybes.

2) Vyskupijos teritorijos plotas ir gyventojų skaičius, apskritai imant, tebūnie toks, kad, viena vertus, vyskupas, tegul ir kitų padedamas, galėtų deramai atlikti vyskupiškas apeigas bei pastoracines vizitacijas, tinkamai derinti ir tvarkyti visą vyskupijos apaštalavimo veiklą, ypač gerai pažinti savo kunigus, taip pat vienuolius bei pasauliečius, įsijungusius į vyskupijos darbą. Antra vertus, toji teritorija turėtų būti pakankamas ir tinkamas veiklos laukas, leidžiąs ir vyskupui, ir kunigams prasmingai panaudoti visas savo jėgas šventajai tarnybai, atsižvelgiant į visuotinės Bažnyčios reikmes.

3) Galiausia, idant vyskupijoje sėkmingiau galėtų būti vykdomas išganymo darbas, taisykle turėtų būti laikoma tai, kad kiekvienoje vyskupijoje pakaktų tinkamų kunigų Dievo tautai ganyti. Taip pat dalinei Bažnyčiai neturėtų stigti būdingų pareigybių, institucijų ir organizacijų, kaip žinoma iš patirties, reikalingų tinkamam jos valdymui ir apaštalavimui. Pagaliau asmenims ir institucijoms išlaikyti reikia arba jau turėti lėšų, arba apdairiai numatyti jų šaltinius.

Tuo pačiu tikslu, esant įvairių apeigų tikinčiųjų, vyskupijos vyskupas tesirūpina jų dvasios reikalais arba pavesdamas juos aptarnauti tų apeigų kunigams bei parapijoms, arba per jiems skirtą vyskupiškąjį vikarą [vicarius episcopalis], turintį reikalingus įgaliojimus ir, reikalui esant, net konsekruotą vyskupu, arba pats, prisiimdamas įvairių apeigų ordinaro pareigas. Jei visa tai, Apaštalų Sosto sprendimu, dėl ypatingų aplinkybių neįmanoma, kiekvienoms apeigoms tebūnie įsteigta atskira hierarchija31.

Panašiomis aplinkybėmis taip pat tebūnie rūpinamasi tikinčiaisiais, kalbančiais skirtinga kalba – arba pavedant juos tos pačios kalbos kunigams bei parapijoms, arba gerai tą kalbą mokančiam vyskupiškajam vikarui, esant reikalui, net konsekruotam vyskupu, arba kuriuo nors kitu tinkamesniu būdu.

Vyskupų konferencijų vaidmuo

24. Nekeisdamos Rytų Bažnyčių tvarkos, kompetentingos vyskupų konferencijos turi apsvarstyti savo teritorijos vyskupijų pertvarkymą arba atnaujinimą pagal str. 22–23 taisykles. Jei tai atrodytų naudinga, šiuo tikslu gali būti sudaryta speciali vyskupų komisija, tačiau visuomet reikia atsiklausti suinteresuotų provincijų arba sričių vyskupų. Konferencijos planai ir pasiūlymai tebūnie pateikti Apaštalų Sostui.

III. Vyskupijų vyskupų bendradarbiai

1) Vyskupai koadjutoriai ir augziliarai

Skyrimo taisyklės

25. Valdant vyskupijas, vyskupų pastoracinis uždavinys tėbūnie vykdomas taip, kad aukščiausioji valdymo nuostata visuomet būtų Viešpaties kaimenės gerovė. Idant ta gerove būtų deramai pasirūpinta, vyskupijos vyskupui neretai reikia paskirti vyskupus augziliarus, nes jis vienas, ar dėl pernelyg plačios vyskupijos teritorijos, ar dėl per didelio gyventojų skaičiaus, ar dėl ypatingų apaštalavimo sąlygų, ar dėl kitų įvairios prigimties priežasčių dažnai negali taip atlikti visų vyskupo pareigų, kaip reikalauja sielų gerovė. Maža to, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kartais vyskupijos vyskupui į pagalbą būtina skirti vyskupą koadjutorių. Tiems vyskupams koadjutoriams ir augziliarams turi būti suteikti atitinkami įgaliojimai, idant, nuolat palaikydami vyskupijos valdymo vieningumą ir vyskupijos vyskupo autoritetą, jie galėtų veiksmingai darbuotis ir būtų garantuotas vyskupams deramas orumas.

Vyskupai koadjutoriai ir augziliarai pašaukti perimti dalį vyskupijos vyskupo rūpesčių, todėl jie savo pareigas teeinie taip, kad visuose reikaluose visiškai su juo sutartų. Be to, vyskupijos vyskupo jie teklauso ir visuomet jį tegerbia, o jis savo ruožtu temyli vyskupus koadjutorius ir augziliarus kaip savo brolius ir deramai juos tebrangina.

Vyskupų augziliarų ir koadjutorių galios

26. Kai sielų gerovė reikalauja, vyskupijos vyskupas teneatsisako prašyti kompetentingos vadovybės vieno ar daugiau vyskupų augziliarų, kurie skiriami vyskupijai be įpėdinystės teisės.

Jei nominavimo rašte nieko nenurodyta, augziliarą ar augziliarus vyskupijos vyskupas tepaskiria generaliniais vikarais ar bent vyskupiškaisiais vikarais [vicarii episcopales], pavaldžiais vien jam. Jų nuomonės jis teatsiklausia svarstydamas reikšmingesnius, ypač pastoracinio pobūdžio, klausimus.

Vyskupijos vyskupas liovusis eiti savo pareigas, augziliarai nepraranda įstatymo suteiktų galių ir įgaliojimų, nebent kompetentingos vadovybės būtų nustatyta kitaip. Taip pat pageidautina, kad, kol vyskupo sostas tuščias, vyskupijos valdymas būtų pavestas vyskupui augziliarui arba, jei yra keletas augziliarų, vienam jų, nebent svarbios priežastys verstų elgtis kitaip.

Vyskupas koadjutorius, nominuojamas su įpėdinystės teise, vyskupijos vyskupo visuomet turi būti skiriamas generaliniu vikaru. Ypatingais atvejais kompetentinga vadovybė gali jam suteikti net platesnių įgaliojimų.

Didesnei vyskupijos dabarties ir ateities gerovei garantuoti „koadjutuojamasis“ vyskupas ir vyskupas koadjutorius tenepraleidžia progos vienas su kitu pasitarti visais svarbesniais reikalais.

2) Vyskupijos kurija ir tarybos

Kurijos organizavimas ir pastoracinės tarybos įkūrimas

27. Vyskupijos kurijoje svarbiausios yra generalinio vikaro pareigos. Tačiau, jei tinkamas vyskupijos valdymas to reikalauja, vyskupas gali paskirti vieną ar daugiau vyskupiškųjų vikarų, pagal įstatymą numatytoje vyskupijos dalyje arba tam tikroje reikalų srityje, arba tam tikrų apeigų tikintiesiems turinčių tokią galią, kokią bendroji teisė suteikia generaliniam vikarui.

Tarp vyskupo bendradarbių vyskupijai valdyti taip pat minėtini jo senatą, arba tarybą, sudarantys kunigai, kaip antai katedros kapitula, konsultorių grupė arba kitos tarybos, priklausomai nuo vietos aplinkybių įvairovės ir pobūdžio. Šios institucijos, ypač katedros kapitula, reikalui tebūnie naujai pertvarkomos, pritaikant jas šiuolaikiniams reikalavimams.

Vyskupijos kurijai priklausantys kunigai ir pasauliečiai tenepamiršta esą vyskupo pastoracinės tarnybos talkininkai.

Kurija tebūnie sutvarkyta taip, kad padėtų vyskupui ne tik tinkamai valdyti vyskupiją, bet ir vykdyti apaštalavimo veiklą.

Labai pageidautina, kad kiekvienoje vyskupijoje būtų įsteigta speciali pastoracinė taryba, kuriai pirmininkautų pats vyskupas ir kuriai priklausytų tuo tikslu parinkti kunigai, vienuoliai bei pasauliečiai. Šios tarybos uždavinys – tyrinėti bei svarstyti su pastoracija susijusius reikalus ir teikti praktines išvadas.

3) Vyskupijos kunigai

Kunigai

28. Visi tiek vyskupijų, tiek vienuolijų kunigai drauge su vyskupu yra vienos Kristaus kunigystės dalyviai ir tęsėjai, todėl jiems skirta būti uoliais vyskupų luomo bendradarbiais. Tačiau rūpintis sielomis pirmiausia tenka vyskupijų kunigams, nes jie, inkardinuoti arba paskirti į kurią nors dalinę Bažnyčią, visiškai atsideda jos tarnybai, ganydami vieną Viešpaties kaimenės dalį. Taip jie visi sudaro vieną kunigiją bei vieną šeimą, kurios tėvas yra vyskupas. Idant vyskupas galėtų tinkamiau ir teisingiau paskirstyti savo kunigams šventąsias tarnybas, jis turi turėti reikiamą laisvę skirti jiems bet kurias pareigas ir beneficijas, šitaip panaikindamas bet kokiu būdu tą laisvę varžančias teises ir privilegijas.

Santykiai tarp vyskupo ir vyskupijos kunigų pirmiausia turi būti grindžiami antgamtinės artimo meilės ryšiais, idant kunigų norams sutampant su vyskupo norais jų pastoracinis darbas būtų našesnis. Todėl, siekdamas kuo geresnio tarnavimo sieloms, vyskupas tesikviečia kunigus drauge pasitarti, ypač pastoracijos klausimais, ne vien progai pasitaikius, bet, kiek įmanoma, ir iš anksto nustatytu laiku.

Be to, visi vyskupijos kunigai tepalaiko tarpusavio vienybę ir tejaučia atsakomybę už rūpinimąsi visos vyskupijos dvasine gerove. Be to, atmindami, jog atliekant bažnytinę tarnybą įgytos gėrybės susijusios su šventosiomis pareigomis, vyskupo nurodymu jie pagal išgales dosniai teparemia ir medžiagines vyskupijos reikmes.

Kunigai, dirbantys už parapijos ribų

29. Artimesni vyskupo bendradarbiai yra ir tie kunigai, kuriems jis paveda parapijos ribas peržengiančius pastoracijos uždavinius arba apaštalavimo darbus, apimančius tiek nustatytą vyskupijos teritorijos dalį, tiek tam tikras tikinčiųjųų grupes, tiek ypatingą veiklos rūšį.

Taip pat itin daug vyskupui padeda tie kunigai, kuriems jis patiki įvairias apaštalavimo pareigas mokyklose arba kitokiose institucijose bei draugijose. Pagaliau vyskupijos ribas peržengiantiems darbams atsidėję kunigai, kaip atliekantys svarbų apaštalavimo darbą, pavedami pirmiausia to vyskupo, kurio vyskupijoje jie veikia, rūpestingai globai.

Klebonai

30. Tačiau pagrindiniai vyskupo bendradarbiai yra klebonai, nes jiems, kaip tiesioginiams ganytojams, paties vyskupo autoritetu pavedama rūpintis nustatytos vyskupijos dalies sielomis.

1) Jomis rūpindamiesi, klebonai su savo pagalbininkais mokymo, šventinimo ir valdymo pareigas teatlieka taip, kad tikintieji ir parapinės bendruomenės iš tikrųjų jaustųsi ir vyskupijos, ir visos Bažnyčios nariais. Todėl jie tebendradarbiauja su kitais klebonais ir kunigais, jų teritorijoje vykdančiais pastoracines pareigas (pvz., su apylinkiniais vikarais [vicarii foranei], arba dekanais) arba atsidėjusiais parapijų ribas peržengiančio pobūdžio darbams, idant vyskupijos pastoracinis darbas nestokotų vienybės ir būtų veiksmingesnis.

Be to, rūpinimąsi sielomis nuolat tepersmelkia misijų dvasia, idant jis deramai apimtų visus gyvenančius parapijoje. Jei klebonai patys negali pasiekti kai kurių asmenų grupių, tepasikviečia kitus, taip pat ir pasauliečius, padėti su apaštalavimu susijusiuose dalykuose.

Idant rūpinimasis sielomis būtų veiksmingesnis, kunigams, ypač dirbantiems toje pačioje parapijoje, labai patartinas bendruomeninis gyvenimas. Jis skatina apaštalavimo veiklą, taip pat yra artimo meilės ir vienybės pavyzdys tikintiesiems.

2) Mokymo pareigą atliekančių klebonų uždavinys yra skelbti Dievo žodį visiems Kristaus tikintiesiems, idant, įsišakniję tikėjime, viltyje ir meile, jie augtų Kristuje, o krikščioniškoji bendruomenė šviestų tuo meilės liudijimu, kurio norėjo Viešpats32, taip pat kiekvienam amžiui pritaikytu katechetiniu švietimu vesti tikinčiuosius į visišką išganymo slėpinių pažinimą. Šiam švietimui jie tepraš ne tik vienuolių pagalbos, bet ir pasauliečių bendradarbiavimo, be kita ko, steigdami krikščioniškojo mokymo brolijas.

Vykdydami šventinimo darbą, klebonai tesirūpina, kad eucharistinės aukos šventimas būtų viso krikščioniškosios bendruomenės gyvenimo centras ir viršūnė. Taip pat tesidarbuoja, idant tikintieji semtųsi dvasinio peno iš pamaldžiai bei dažnai priimamų sakramentų ir iš sąmoningo bei veiklaus dalyvavimo liturgijoje. Be to, klebonai teatmena, kad prie krikščioniškojo gyvenimo ugdymo nepaprastai daug prisideda atgailos sakramentas, todėl tebūnie pasirengę mielai klausyti tikinčiųjų išpažinčių, jei reikia, pasikviesdami ir kitų kunigų, mokančių įvairių kalbų.

Atlikdami ganytojų pareigas, klebonai pirmiausia tesistengia pažinti savo kaimenę. Būdami visų savo avių tarnai, tesirūpina krikščioniškojo gyvenimo ugdymu ir pavieniuose tikinčiuosiuose, ir šeimose, ir draugijose, ypač skirtose apaštalavimui, bei visoje parapijos bendruomenėje. Tad telanko namus ir mokyklas, kaip reikalauja ganytojo pareigos, uoliai tepadeda paaugliams ir jaunuoliams, tėviška meile teapgaubia vargšais ir ligoniais, galiausiai ypač uoliai tesirūpina darbininkais ir tedaro visa, kad tikintieji prisidėtų prie apaštalavimo darbų.

3. Parapijos vikarai kaip klebono bendradarbiai, atliekantys pastoracines pareigas jo vadovaujami, kasdien dirba svarbų ir veiksmingą darbą. Todėl tarp klebono ir jo vikarų visuomet teviešpatauja broliškumas, abipusė artimo meilė ir pagarba. Tepadeda jie vieni kitiems patarimais, pagarba ir pavyzdžiu, sutartinai bei bendromis pastangomis rūpindamiesi parapija.

Klebonų skyrimas ir keitimas

31. Spręsdamas apie kunigo tinkamumą vadovauti kuriai nors parapijai, vyskupas teatsižvelgia ne vien į jo išsimokslinimą, bet ir pamaldumą, apaštališką uolumą ir kitus privalumus bei savybes, būtinas deramam rūpinimuisi sielomis.

Be to, kadangi vienintelis parapinės tarnybos tikslas yra sielų gerovė, idant vyskupas galėtų lengviau ir tinkamiau aprūpinti parapijas, tebūnie panaikinamos bet kam, išskyrus vienuolius, suteiktos prezentavimo, nominavimo arba rezervavimo teisės, taip pat ten, kur jis galioja, tiek bendrasis, tiek dalinis konkurso įstatymas.

Klebono pareigų parapijoje pastovumas turi būti toks, koks reikalingas sielų gerovei. Todėl, panaikinus skirtumą tarp pakeičiamų [amovibiles] ir nepakeičiamų [inamovibiles], jų perkėlimo ir pašalinimo tvarka tebūnie peržiūrėta ir supaprastinta taip, kad vyskupas, laikydamasis nešališkumo [aequitas] prigimtine ir kanonine šio termino prasme, galėtų tinkamiau pasirūpinti sielų gerovės reikmėmis.

Klebonai, kuriems senyvas amžius arba kita svarbi priežastis trukdo deramai bei vaisingai atlikti savo pareigas, karštai raginami savo noru arba vyskupo pasiūlymu atsisakyti pareigų. Atsisakiusiems vyskupas teparūpina tinkamą išlaikymą.

Parapijų steigimas ir keitimas

32. Galiausia toji pati sielų gerovė tebūnie lemiamas veiksnys, apibrėžiant ar peržiūrint kurios nors parapijos įsteigimą ar panaikinimą ir darant kitokius panašius pakeitimus, kuriuos savo autoritetu gali atlikti vyskupas.

4) Vienuoliai

Vienuoliai ir apaštalavimas

33. Visi vienuoliai, prie kurių čia priskiriami ir kitų institutų nariai, išpažįstantys evangelinius patarimus, pagal savo pašaukimą yra įpareigoti uoliai ir su atsidėjimu darbuotis dėl viso mistinio Kūno statybos bei plėtotės ir dalinių Bažnyčių gerovės.

Siekti šių tikslų jie pirmiausia privalo malda, atgailos darbais ir savo gyvenimo pavyzdžiu. Šventasis Sinodas juos karštai ragina vis labiau tai branginti ir įgyvendinti. Tačiau, nors ir atsižvelgdami į kiekvieno instituto pobūdį, vienuoliai vis labiau teatsideda išoriniams apaštalavimo darbams.

Vienuolių bendradarbiavimas su vyskupais

34. Vienuoliai kunigai, pašvenčiami kunigystės pareigoms, idant ir jie galėtų būti uolūs vyskupų luomo bendradarbiai, šiandien, didėjant sielų reikmėms, gali padėti vyskupams dar labiau negu ankstesniais laikais. Todėl ir jie pagrįstai priskirtini prie vyskupijų dvasininkijos, kaip rūpinimosi sielomis ir apaštalavimo darbų dalyviai, vadovaujami įšventinto vadovo.

Kiti brolijų nariai, vyrai ir moterys, savitu būdu priklausantys vyskupijos šeimai, irgi daug padeda įšventintajai hierarchijai, dieną po dienos didėjant apaštalavimo reikmėms, gali ir privalo padėti vis daugiau.

Vienuolių apaštalavimo parapijose taisyklės

35. Idant kiekvienoje vyskupijoje apaštalavimo darbai visada būtų atliekami sutartinai ir vyskupijos drausmė būtų nepažeista, nustatomi šie pagrindiniai principai:

1) Vyskupų kaip apaštalų įpėdinių atžvilgiu visi vienuoliai visados tesilaiko pamaldaus klusnumo ir pagarbos. Be to, laikantis teisės nuostatų pašaukti apaštalavimo darbams, savo pareigas jie privalo atlikti kaip tikri ir klusnūs vyskupo pagalbininkai33. Negana to, vienuoliai, greitai bei ištikimai atsiliepdami į vyskupų prašymus bei pageidavimus, turėtų labiau įsitraukti į žmonijos išganymo tarnybą, nepažeisdami instituto pobūdžio ir laikydamiesi konstitucijų, esant reikalui, pritaikytų šiam tikslui pagal šio Susirinkimo Dekreto nuostatas.

Atsižvelgus į primygtines sielų reikmes ir į vyskupijų dvasininkijos stoką, grynai kontempliatyviam gyvenimui neatsidėję vienuoliškieji institutai vyskupų gali būti pakviesti dalyvauti įvairiuose pastoracijos tarnybose, tačiau atsižvelgiant į kiekvieno instituto pobūdį. Teikdami šią pagalbą, vyresnieji pagal išgales teskatina laikinai net prisiimti parapijas.

2) Įtrauktieji į išorinį apaštalavimo darbą vienuoliai tepasilieka perskverbti savo instituto dvasios ir ištikimai tesilaiko savo regulos bei pavaldumo savo vyresniesiems. Patys vyskupai tenepamiršta pabrėžti šios pareigos.

3) Egzempcija, kuria vienuoliai atšaukiami Vyriausiojo Kunigo ar kitos bažnytinės vadovybės žinion ir išskiriami iš vyskupų jurisdikcijos, labiausiai saisto institutų vidinę santvarką, idant juose visa būtų darniau sutvarkyta bei sujungta ir geriau pasirūpinta vienuoliškojo gyvenimo pažanga bei tobulėjimu34 ir idant Vyriausiasis Kunigas galėtų juos savo nuožiūra panaudoti visuotinės Bažnyčios gerovei35, o kitos kompetentingos vadovybės – jų jurisdikcijai priklausančių Bažnyčių gerovei.

Tačiau ši egzempcija netrukdo vienuoliams kiekvienoje vyskupijoje pagal teisės nuostatas priklausyti vyskupijos vyskupo jurisdikcijai, kai to reikalauja jų pastoracinių pareigų vykdymas ir tinkamas rūpinimosi sielomis tvarkymas36.

4) Visi vienuoliai, egzemptuotieji ir neegzemptuotieji, yra pavaldūs vietos ordinarui, atlikdami viešąjį Dievo kultą (nebent jie būtų kitų apeigų), rūpindamiesi sielomis, sakydami pamokslus liaudžiai, religiškai ir doroviškai auklėdami tikinčiuosius, ypač vaikus, organizuodami katechetinį švietimą ir liturginį ugdymą, rūpindamiesi kunigų drabužiais ir dirbdami įvairius apaštalavimo darbus. Vienuolių laikomų katalikiškų mokyklų bendroji organizacija ir priežiūra taip pat priklauso vietos ordinarui, palikus vienuoliams teisę toms mokykloms vadovauti. Be to, vienuoliai privalo laikytis visa ko, ką vyskupų tarybos arba konferencijos nusprendžia kaip visiems teisiškai privalomą dalyką.

5) Tebūnie puoselėjamas tvarkingas įvairių vienuoliškųjų institutų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vyskupijų dvasininkija. Taip pat tebūnie labai glaudžiai koordinuojami visi apaštalavimo darbai bei veiksmai. Tai labiausiai priklauso nuo antgamtinio dvasios ir proto nusiteikimo, meilėje įsišaknijusio ir meile pagrįsto. Šiuo koordinavimu rūpintis visoje Bažnyčioje pridera Apaštalų Sostui, vyskupijose – įšventintiesiems ganytojams, savo teritorijose – patriarchų sinodams ir vyskupų konferencijoms.

Vyskupai arba jų konferencijos ir vienuolių vyresnieji arba jų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos iš anksto bendrai teaptaria vienuolių vykdomus apaštalavimo darbus.

6) Vyskupų ir vienuolių santarvei skatinti ir vaisingesniems tarpusavio santykiams stiprinti nustatytu laiku ir kai tik atrodys tai naudinga vyskupai ir vienuolių vyresnieji tesusieina draugėn apsvarstyti bendrųjų apaštalavimo jų teritorijoje reikalų.


TREČIAS SKYRIUS. VYSKUPŲ BENDRADARBIAVIMAS DAUGELIO BAŽNYČIŲ BENDRAM LABUI

I. Sinodai, susirinkimai ir vyskupų konferencijos

Vyskupų sinodai ir susirinkimai

36. Jau nuo pirmųjų Bažnyčios amžių atskiroms Bažnyčioms vadovaujantys vyskupai, skatinami broliškos meilės bendrystės ir susirūpinimo apaštalams patikėtąja visuotine misija, jungė savo jėgas ir norus tiek bendrajai, tiek atskirų Bažnyčių gerovei pasiekti. Tam buvo sukviečiami sinodai, provincijų susirinkimai ir galiausiai pilnaties susirinkimai, kuriuose vyskupai nustatydavo įvairioms Bažnyčioms vienodas taisykles, kaip mokyti tikėjimo tiesų ir tvarkyti bažnytinę drausmę.

Šis Šventasis Visuotinis Sinodas trokšta, kad garbinga sinodų ir susirinkimų institucija suklestėtų nauju gyvastingumu, idant įvairioms Bažnyčioms tinkamiau ir sėkmingiau laiko sąlygas atitinkančiu būdu galėtų padėti ugdyti tikėjimą ir palaikyti drausmę.

Vyskupų konferencijų svarba

37. Ypač mūsų laikais vyskupai neretai gali tinkamai bei vaisingai atlikti savo uždavinius tik vis glaudžiau ir darniau bendradarbiaudami su kitais vyskupais. Kadangi daugelyje šalių jau įkurtos vyskupų konferencijos pateikė puikių įrodymų, kad apaštalavimas tampa vaisingesnis, šis Šventasis Sinodas mano būsiant didžiau naudinga, jei visur tos pačios tautos ar vienos kurios krašto srities vyskupai sudarys vieną grupę ir nustatytu laiku rinksis pasitarti. Pasidaliję išminties ir patirties šviesa bei išklausę vieni kitų nuomonės, jie galės šventai jungti savo pajėgas bendrajai Bažnyčių gerovei.

Dėl vyskupų konferencijų nutariama štai kas.

Vyskupų konferencija

38. 1) Vyskupų konferencija yra toks sambūris, kuriame vienos kurios tautos ar teritorijos aukšieji dvasininkai bendromis jėgomis atlieka pastoracijos pareigą, siekdami didinti gėrį, kurį žmonėms teikia Bažnyčia, ypač gyvenamojo meto aplinkybėms pritaikytais apaštalavimo būdais ir priemonėmis.

2) Vyskupų konferencijai priklauso visi bet kurių apeigų vietos ordinarai, išskyrus generalinius vikarus, koadjutoriai, augziliarai ir kiti tituliniai vyskupai, vykdantys Apaštalų Sosto arba pačios vyskupų konferencijos paskirtą specialų uždavinį. Kiti tituliniai vyskupai ir Romos popiežiaus legatai dėl teritorijoje einamų ypatingų pareigų teisiškai nėra konferencijos nariai.

Vietos ordinarai ir koadjutoriai turi sprendžiamąjį balsą. Ar augziliarams ir kitiems vyskupams, turintiems teisę dalyvauti konferencijoje, priklauso sprendžiamasis ar patariamasis balsas, nustato konferencijos įstatai.

3) Kiekviena vyskupų konferencija teparuošia ir tepateikia Apaštalų Sostui peržiūrėti savo įstatus, kuriuose šalia kitų priemonių tebūnie numatyti organai, padedantys sėkmingiau siekti tikslo, pavyzdžiui, nuolatinė vyskupų taryba, vyskupų komisijos, generalinis sekretoriatas.

4) Teisėti vyskupų konferencijos nutarimai, priimti bent dviejų trečdalių sprendžiamąjį balsą turinčių vyskupų ir pripažinti Apaštalų Sosto, juridiškai galios, tačiau vien atvejais, nustatytais bendrosios teisės arba Apaštalų Sosto specialaus potvarkio, duoto jo iniciatyva arba pačiai konferencijai prašant.

5) Kai reikalauja ypatingos aplinkybės, keleto tautų vyskupai, Apaštalų Sostui pritarimu, gali sudaryti vieną konferenciją.

Be to, didesnei gerovei pasiekti ir laiduoti tebūnie puoselėjami tarpusavio santykiai tarp įvairių tautų vyskupų konferencijų.

6) Labai patartina, kad Rytų Bažnyčių vyskupai, sinoduose rūpindamiesi savo Bažnyčių drausme ir puoselėdami veiksmingesnį darbą tikėjimo labui, taip pat paisytų visos teritorijos, kurioje yra skirtingų apeigų Bažnyčių, bendrosios gerovės, tuo tikslu tardamiesi jungtiniuose įvairių apeigų susirinkimuose pagal kompetentingos vadovybės išleistus nuostatus.

II. Bažnytinių provincijų ribų nustatymas ir bažnytinių sričių steigimas

Ribų nustatymo principas

39. Sielų gerovė reikalauja tinkamai nustatyti ne tik vyskupijų, bet ir bažnytinių provincijų teritorijų ribas ir net įsteigti bažnytines sritis, idant šitaip apaštalavimas būtų geriau pritaikytas visuomeninėmis ir vietinėmis aplinkybėmis, o vyskupai galėtų lengviau ir vaisingiau palaikyti santykius vieni su kitais, su metropolitais bei su kitais tos pačios tautos vyskupais ir su pasaulietine valdžia.

Taisyklės

40. Šiems tikslams pasiekti Šventasis Sinodas išleidžia šiuos nuostatus:

1) Tebūnie reikiamai peržiūrėtos bažnytinių provincijų ribos, o metropolitų teisės ir privilegijos nustatytos atitinkamais naujais įstatymais.

2) Tegalioja taisyklė, kad visos vyskupijos ir kiti joms teisiškai prilygstantys teritoriniai vienetai įjungiami į kurią nors bažnytinę provinciją. Todėl vyskupijos, dabar tiesiogiai priklausančios Apaštalų Sostui ir niekaip nesujungtos su jokia kita vyskupija, turi arba sudaryti naują bažnytinę provinciją, jei tai įmanoma, arba prisijungti prie kurios nors provincijos, kuri pasirodytų artimesnė ir patogesnė. Jos turi priklausyti arkivyskupo metropolito jurisdikcijai, kaip numatyta bendrojoje teisėje.

3) Kai tai atrodo naudinga, bažnytinės provincijos tebūnie sujungtos į bažnytines sritis, kurių tvarkymas turės būti nustatytas teisės.

Vyskupų konferencijų vaidmuo

41. Dera, kad kompetentingos vyskupų konferencijos, vadovaudamosi str. 23 ir 24 nurodytomis vyskupijų teritorijų ribų nustatymo taisyklėmis, apsvarstytų bažnytinių provincijų ribų nustatymo arba bažnytinių sričių įsteigimo klausimus ir savo planus bei pageidavimus pateiktų Apaštalų Sostui.

III. Vyskupai, atliekantys tarpdiecezines pareigas

Tarpdiecezinės įstaigos

42. Kadangi pastoracijos reikmės vis labiau reikalauja kai kuriuos pastoracinius uždavinius tvarkyti ir plėtoti sutartinai, dera įsteigti specialias įstaigas, tarnaujančias visoms arba daugeliui kurios nors srities arba tautos vyskupijų, ir pavesti jas vyskupams.

Šventasis Sinodas pataria aukštiesiems dvasininkams arba vyskupams, einantiems šias pareigas, bei vyskupijų priklausantiems vyskupams ir vyskupų konferencijoms visuomet palaikyti brolišką tarpusavio bendrystę ir jungtinėmis jėgomis pastoraciškai rūpintis sielomis. Šie santykiai turi būti apibrėžti bendrosios teisės.

Kariuomenės vikariatas

43. Kadangi karių pastoracija dėl ypatingų jų gyvenimo sąlygų reikia itin rūpintis, kiekvienoje tautoje, jei tik įmanoma, tebūnie įsteigtas kariuomenės vikariatas. Vikaras ir kapelionai didžiadvasiškai teatsideda šiam sunkiam darbui, sutartinai bendradarbiaudami su vyskupijų vyskupais37.

Todėl vyskupijų vyskupai tepaskiria kariuomenės vikarui pakankamai šiam atsakingam uždaviniui tinkamų kunigų ir drauge tepuoselėja iniciatyvas karių dvasinei gerovei ugdyti38.


BENDRASIS POTVARKIS

44. Šventasis Sinodas nutaria, kad, peržiūrėjus Kanonų teisės kodeksą, reikia išleisti atitinkamus įstatymus, pagrįstus šio Dekreto nustatytais principais, taip pat atsižvelgus į Susirinkimo komisijų arba Tėvų pastabas.

Šventasis Sinodas taip pat nutaria, kad tiek vyskupams, tiek klebonams būtų sudaryti bendrosios pastoracijos vadovai su aiškiomis taisyklėmis, padedančiomis lengviau ir tinkamiau atlikti pastoracijos pareigas.

Be to, tebūnie sudaryti specialūs pastoracinio rūpinimosi atskiromis tikinčiųjų grupėmis vadovai, pritaikyti įvairioms kiekvienos tautos ar srities sąlygoms, taip pat krikščionių tautos katechetinio švietimo vadovas, apibūdinantis šio švietimo pagrindinius principus, jo organizavimą ir jam reikalingų knygų leidybą. Rengiant šiuos vadovus, irgi privalu atsižvelgti į Susirinkimo komisijų arba Tėvų pastabas.



1 Plg. Mt 1, 21.
2 Plg. Jn 20, 21.
3 Plg. Vatikano I Susirinkimas. Sesija 4, Dogm. konst. De Ecclesia Christi, sk. 3 // Denz. 1828 (3061).
4 Plg. Tas pats. Ten pat, Įžanga // Denz. 1821 (3050).
5 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 21, 24, 25.
6 Plg. Tas pats. Ten pat, 21.
7 Plg. Jonas XXIII. Apašt. konst. Humanae salutis (1961 12 25) // AAS 54 (1962), p. 6.
8 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 22.
9 Plg. Tas pats. Ten pat
10 Plg. Tas pats. Ten pat
11 Plg. Tas pats. Ten pat
12 Plg. Paulius VI. Motu proprio Apostolica sollicitudo (1965 09 15) // AAS 57 (1965), p. 775–780.
13 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 23.
14 Plg. Pijus XII. Encikl. Fidei donum (1957 04 21) // AAS 49 (1957), p. 237 ss. – Taip pat plg. Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud (1919 11 30) // AAS 11 (1919), p. 440. – Pijus XI. Encikl. Rerum Ecclesiae (1926 02 28) // AAS 18 (1926), p. 68.
15 Plg. Paulius VI. Kalba kardinolams, vyskupams, prelatams ir kitiems Romos kurijos tarnautojams (1963 09 21) // AAS 55 (1963), p. 793 ss.
16 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl Rytų katalikų Bažnyčių, 7–11.
17 Plg. Tridento Susirinkimas. Sesija 5, Dekr. De reform., sk. 2 // Mansi 33, 30; Sesija 24, Dekr. De reform., sk. 4 // Mansi 33, 159. – Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 25.
18 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 25.
19 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris (1963 04 11) // AAS 55 (1963), p. 257–304.
20 Plg. Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam (1964 08 06) // AAS 56 (1964), p. 639.
21 Plg. Tas pats. Ten pat, p. 644–645.
22 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl visuomenės komunikavimo priemonių.
23 Plg. Tas pats. Konst. apie šventąją liturgiją. – Paulius VI. Motu proprio Sacram Liturgiam (1964 01 25) // AAS 56 (1964), p. 139 ss.
24 Plg. Pijus XII. Encikl. Mediator Dei (1947 11 20) // AAS 39 (1947), p. 251 ss. – Paulius VI. Encikl. Mysterium fidei (1965 09 03) // AAS 57 (1965), p. 753–774.
25 Plg. Apd 1, 14; 2, 46.
26 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 44–45.
27 Plg. Lk 22, 26–27.
28 Plg. Jn 15, 15.
29 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl ekumenizmo.
30 Plg. Šv. Pijus X. Motu proprio Iampridem (1914 03 19) // AAS 6 (1914), p. 174 ss. – Pijus XII. Apašt. konst. Exsul familia (1952 08 01) // AAS 44 (1952), p. 652 ss. – Leges Operis Apostolatus Maris, auctoritate Pii XII conditae (1957 11 21) // AAS 50 (1958), p. 375 ss.
31 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl Rytų katalikų Bažnyčių, 4.
32 Plg. Jn 13, 35.
33 Plg. Pijus XII. Kalba (1950 12 08) // AAS 43 (1951), p. 28. – Taip pat plg. Paulius VI. Kalba (1964 05 23) // AAS 56 (1964), p. 571.
34 Plg. Leonas XIII. Apašt. konst. Romanos Pontifices (1881 05 08) // Acta Leonis XIII, vol. II (1882), p. 234.
35 Plg. Paulius VI. Kalba (1964 05 23) // AAS 56 (1964), p. 570–571.
36 Plg. Pijus XII. Kalba (1950 12 08) // AAS 43 (1951), p. 28.
37 Plg. Konsistorijos kongregacija. Instructio de Vicariis Castrensibus (1951 04 23) // AAS 43 (1951), p. 562–565; Formula servanda in relatione de statu Vicariatus Castrensis conficienda (1956 10 20) // AAS 49 (1957), p. 150–163; Decr. De Sacrorum Liminum Visitatione a Vicariis Castrensibus peragenda (1959 02 28) // AAS 51 (1959), p. 272–274; Decr. Facultas audiendi confessiones militum Cappellanis extenditur (1960 11 27) // AAS 53 (1961), p. 49–50. – Plg. Vienuolių reikalų kongregacija. Instructio de Cappellanis militum religiosis (1955 02 02) // AAS 47 (1955), p. 93–97.
38 Plg. Konsistorijos kongregacija. Epistula ad Em.mos PP. DD. Cardinales atque Exc.mos PP. DD. Archiepiscopos, Episcopos ceterosque Ordinarios Hispanicae Ditionis (1951 06 21) // AAS 43 (1951), p. 566.

 

 

©  Vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvos Vyskupų Konferencija, 2000
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2000.

Kiti Katalikų Bažnyčios dokumentai lietuvių kalba: www.lcn.lt/b_dokumentai