DEKRETAS DĖL BAŽNYČIOS MISIJINĖS VEIKLOS AD GENTES

1965 gruodžio 7


T U R I N Y S

PRATARMĖ [1]

PIRMAS SKYRIUS. MOKYMO PRINCIPAI [2–9]

ANTRAS SKYRIUS. MISIJINĖ VEIKLA KAIP TOKIA [10–18]

TREČIAS SKYRIUS. DALINĖS BAŽNYČIOS [19–22]

KETVIRTAS SKYRIUS. MISIONIERIAI [23–27]

PENKTAS SKYRIUS. MISIJINĖS VEIKLOS TVARKYMAS [28–34]

ŠEŠTAS SKYRIUS. BENDRADARBIAVIMAS [35–41]

PABAIGA [42]


PRATARMĖ

1. Tautoms dieviškai pasiųsta būti „visuotiniu išganymo sakramentu“1, Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui (plg. Mk 16, 15), stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms. Patys apaštalai, ant kurių Bažnyčia buvo pastatyta, sekdami Kristaus pėdomis, „skelbė tiesos žodį ir pagimdė Bažnyčias“2. Jų įpėdinių uždavinys yra šį darbą pratęsti per amžius, „kad Dievo žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas“ (2 Tes 3, 1) ir kad visame pasaulyje būtų skelbiama ir kuriama Dievo karalystė.

Bažnyčia, žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–14), šaukiama juo uoliau siekti visos kūrinijos išganymo ir atnaujinimo naujai susidariusiomis dabarties meto žmonijos sąlygomis, kad visa būtų atnaujinta Kristuje, o jame visi žmonės sudarytų vieną šeimą ir vieną Dievo tautą.

Todėl Šventasis Sinodas, dėkodamas Dievui už žymius darbus, nuveiktus didžiadvasiškomis visos Bažnyčios pastangomis, nori nubrėžti misijų veiklos principus ir sutelkti visų tikinčiųjų jėgas, kad Dievo tauta, eidama siauru kryžiaus keliu, visur skleistų amžius žvilgsniu aprėpiančio Viešpaties Kristaus karalystę (plg. Sir 36, 19) ir rengtų jam ateinančiam kelią.


PIRMAS SKYRIUS. MOKYMO PRINCIPAI

Tėvo planas

2. Keliaujanti Bažnyčia savo prigimtimi yra misijonieriška, nes pagal Dievo Tėvo planą kilo iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos3.

Šis planas kyla iš „šaltiniu trykštančios meilės“ – mylinčio Dievo Tėvo, nes jis yra pradas be pradžios, iš kurio gimsta Sūnus ir per Sūnų kyla Šventoji Dvasia. Būdamas be galo gailestingas ir geras, laisvai mus sukurdamas ir net maloningai pašaukdamas dalytis su juo gyvenimu bei garbe, jis dosniai išliejo ir nesiliauja skleidęs savo dieviškąjį gerumą, kad, visa sukūręs, galų gale savo garbei ir mūsų laimei būtų „viskas visame“ (1 Kor 15, 28). Tačiau Dievas norėjo pašaukti žmones dalytis jo gyvenimu ne vien pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, bet sutelkęs į tautą, kuri suburtų draugėn išsklaidytuosius jo vaikus (plg. Jn 11, 52).

Sūnaus misija

3. Šis visuotinis žmonių giminės išganymo planas vykdomas ne tik tarsi slapčia žmonių dvasiose, ne tik įvairiopomis, kad ir religinėmis, jų pastangomis ieškoti Dievo, ar neapčiuops jo apgraibomis arba ar neatras, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų (plg. Apd 17, 27): šios pastangos turi būti apšviestos ir nukreiptos teisinga linkme, nors kartais rūpestingojo Dievo maloningo sumanymo dėka gali vesti į tikrąjį Dievą arba rengti kelią Evangelijai4. Todėl, norėdamas nustatyti taiką ir bendrystę su žmonėmis, nusidėjėliais, ir suburti juos į brolišką bendruomenę, Dievas nutarė nauju ir galutiniu būdu įeiti į žmonijos istoriją, siųsdamas mūsų kūnan įsikūnijusį savo Sūnų, kad per jį išvaduotų žmones iš tamsybių bei šėtono galios (plg. Kol 1, 13; Apd 10, 38) ir jame sutaikintų pasaulį su savimi (plg. 2 Kor 5, 19). Tą savo Sūnų, per kurį sukūrė ir amžius5, jis paskyrė visako paveldėtoju, idant jame visa būtų atnaujinta (plg. Ef 1, 10).

Mat Kristus Jėzus buvo pasiųstas į pasaulį kaip tikras Dievo ir žmonių tarpininkas. Kadangi jis yra Dievas, jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9); o savo žmogiškąja prigimtimi jis yra naujasis Adomas, atnaujintosios žmonijos galva, „pilnas malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Tad Dievo Sūnus žengė tikro Įsikūnijimo keliu, kad padarytų žmones dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptumėme turtingi per jo neturtą (plg. 2 Kor 8, 9). Žmogaus Sūnus atėjo ne tam, kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų kitiems ir paaukotų savo gyvybę kaip išpirką už daugelį, tai yra už visus (plg. Mk 10, 45). Bažnyčios Tėvai nuolat skelbia, jog nieko nėra pagydyta, kas Kristaus nebuvo prisiimta6. O Kristus prisiėmė visą mūsų, nelaimingų ir vargdienių žmonių, prigimtį tačiau be nuodėmės (plg. Žyd 4, 15; 9, 28). Kristus, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), apie save sakė: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams, pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų“ (Lk 4, 18). Arba vėl: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10).

O ką Viešpats kartą paskelbė arba padarė žmonijos išganymui, tai reikia skelbti ir skleisti iki pat žemės pakraščių (plg. Apd 1, 8), pradedant nuo Jeruzalės (plg. Lk 24, 27), kad tai, kas kartą buvo atlikta visų išganymui, laiko būvyje pasiektų rezultatų.

Šventosios Dvasios misija

4. Tam įvykdyti Kristus nuo Tėvo atsiuntė Šventąją Dvasią, kad ji tęstų jo išganomąjį darbą, veikdama žmonių širdyse, ir vestų Bažnyčią plėtotės keliu. Be abejo, Šventoji Dvasia jau veikė pasaulyje ir prieš Kristaus pašlovinimą7. Tačiau Sekminių dieną ji nužengė į mokinius, kad liktų su jais per amžius (plg. Jn 14, 16); tą dieną Bažnyčia buvo viešai apreikšta žmonėms ir Evangelija pradėta skleisti įvairioms tautoms. Tą dieną taip pat buvo parodyta, kaip tautas tikėjimo katalikiškumu sujungs draugėn Naujojo Testamento Bažnyčia, kuri kalba visomis kalbomis, kurią meilė įgalina suprasti visas kalbas ir kuri su meile visas kalbas apglėbia bėi šitaip įveikia Babelio susiskaldymą8. Mat nuo Sekminių prasidėjo „apaštalų darbai“, panašiai kaip Šventajai Dvasiai nužengus ant Mergelės Marijos joje buvo pradėtas Kristus, ir tai pačiai Dvasiai nusileidus į besimeldžiantį Kristų, jis buvo pastūmėtas pradėti savo tarnybos darbą9. Pats Viešpats Jėzus dar prieš laisvai atiduodamas savo gyvybę už pasaulį taip sutvarkė apaštališkąją tarnybą ir pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kad visur ir visada apaštalai jungtųsi su Šventąja Dvasia, vesdami prie atbaigos išganymo darbą10. Šventoji Dvasia visą Bažnyčią jungia bendrystėje ir tarnyboje, apdovanojančioje „įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis“11, gaivindama bažnytines institucijas tarsi jų siela12 ir įkvėpdama tikinčiųjų širdysna tą pačią misijų dvasią, kurios buvo veikiamas pats Kristus. Kartais ji net regimai rengia kelią apaštališkai veiklai13, lygiai kaip be paliovos įvairiausiais būdais ją lydi ir jai vadovauja14.

Kristaus pasiųstoji Bažnyčia

5. Viešpats Jėzus jau iš pat pradžių „pasišaukė, kuriuos pats norėjo ... Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ 9Mk 3, 13–14; plg. Mt 10, 1–42). Taip apaštalai buvo pirmieji naujojo Izraelio daigai ir drauge šventosios hierarchijos pradžia. O paskui, mirtimi ir prisikėlimu įvykdęs savyje mūsų atpirkimo ir visatos atnaujinimo slėpinius, gavęs visą valdžią danguje ir žemėje (plg. Mt 28, 18), prieš paimamas į dangų (plg. Apd 1, 11), Viešpats įsteigė savo Bažnyčią kaip išganymo sakramentą ir pasiuntė apaštalus į visą pasaulį, kaip ir pats buvo Tėvo siųstas (plg. Jn 20, 21), įsakydamas jiems: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). „Eikite į visą pasaulį ir, skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15 t.). Todėl skelbti Kristaus tikėjimą bei išganymą Bažnyčia įpareigota tiek aiškaus įsakymo, kurį iš apaštalų paveldėjo kunigų padedamas vyskupų luomas, veikiąs išvien su Petro įpėdiniu, Bažnyčios vyriausiuoju ganytoju, tiek gyvenimo, kurį savo nariams įkvepia Kristus. Juk „iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Ef 4, 16). Taigi Bažnyčia įvykdo savo misiją tuomet, kai ji, paklusdama Kristaus įsakymui ir veikiama Šventosios Dvasios malonės bei meilės, visiškai aktualiai būdama visų žmonių ir visų tautų akivaizdoje, savo gyvenimo pavyzdžiu, skelbiamu žodžiu ir sakramentais bei kitomis malonės priemonėmis veda juos į Kristaus tikėjimą, laisvę ir taiką, kad šitaip jiems būtų atvertas laisvas ir saugus kelias visiškai dalyvauti Kristaus slėpinyje.

Kadangi ši misija tęsia ir istorijos būvyje išskleidžia misiją paties Kristaus, kuris buvo siųstas skelbti gerąją naujieną vargdieniams, Kristaus Dvasios skatinama Bažnyčia turi žengti tuo pačiu keliu, kuriuo žengė ir jis – neturto, klusnumo, tarnavimo ir savęs aukojimo net iki mirties, iš kurios jis prisikėlė kaip nugalėtojas, keliu. Mat šituo keliu, vilties palaikomi, ėjo visi apaštalai, savo gausiais sielvartais bei kentėjimais papildę tai, ko iš Kristaus kančios dar stinga Bažnyčiai kaip jo kūnui (plg. Kol 1, 24). Dažnai krikščionių kraujas buvo kartu ir sėkla15.

Misijinė veikla

6. Šis uždavinys, pavestas vykdyti vyskupų luomui, kuriam vadovauja Petro įpėdinis, malda ir bendradarbiavimu padedant visai Bažnyčiai, yra visur, visomis sąlygomis vienas ir tas pats, nors dėl aplinkybių įvairovės vykdomas ne tuo pačiu būdu. Tad skirtumai, pripažinti šioje Bažnyčios veikloje, kyla ne iš giliausios pačios misijos prigimties, o iš sąlygų, kuriomis ji vykdoma.

Tos sąlygos priklauso arba nuo Bažnyčios, arba ir nuo pačių tautų, bendruomenių bei žmonių, kuriems misija skirta. Mat, nors Bažnyčia ir turi išganymo priemonių visumą arba pilnatvę, ne visuomet ir ne iš karto jas visas panaudoja ar gali panaudoti, jos veikime, kuriuo ji stengiasi įgyvendinti Dievo planą, esama pradžios ir laipsnių. Kartais, net sėkimingai pradėjusi žengti pirmyn, ji būna priversta su liūdesiu trauktis atgal arba likti prie pusiau ar nepakankamai atlikto darbo. Ji tik pamažu paliečia ir perskverbia žmones, bendruomenes bei tautas ir šitaip įtraukia visus į katalikiškąją pilnatvę. Kiekvienas sąlygas bei kiekvieną tarpsnį turi atitikti jam būdingas veikimas ir atitinkamos priemonės.

Ypatingi užmojai, kuriais Bažnyčią į visą pasaulį siunčia Evangelijos šauklius skelbti gerosios naujienos ir skiepyti pačios Bažnyčios tautose arba bendruomenėse, dar netikinčiose Kristaus, paprastai vadinami „misijomis“ ir daugiausia atliekami misijine veikla tam tikrose Šventojo Sosto pripažintose teritorijose. Misijinei veiklai būdingas tikslas yra skelbti Evangeliją ir skiepyti Bažnyčią tautose arba bendruomenėse, kuriose ji dar nėra suleidusi šaknų16. Taip iš Dievo žodžio sėklos visame pasaulyje išauga pakankamai įsitvirtinusios, subrendusios bei savo pačių veiklą vykdančios vietinės dalinės Bažnyčios, kurios, turėdamos su tikinčiąja tauta suvienytą hierarchiją ir pakankamai apsirūpinusios savo pobūdžiui artimomis visapusiško krikščioniškojo gyvenimo priemonėmis, dalyvauja teikiant naudą visai Bažnyčiai. Pagrindinė tokio Bažnyčios skiepijimo priemonė yra Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimas; jai skelbti Viešpats siuntė savo mokinius į visą pasaulį, kad žmonės, atgimę per Dievo žodį (plg. 1 Pt 1, 23), krikštu būtų suburti į Bažnyčią, kuri, kaip įsikūnijusio Žodžio kūnas, minta ir gyvena Dievo žodžiu ir eucharistine duona (plg. Apd 2, 42).

Šitoje Bažnyčios misijų veikloje skirtingos būsenos kartais būna susipynusios tarpusavyje: pirma – prasidėjimo, arba įskiepijimo, būsena, paskui – naujumo, arba jaunystės, būsena. Tačiau šioms būsenoms pasibaigus, Bažnyčios misijų veikla nesiliauja, bet įkurtosios vietinės Bažnyčios gauna pareigą tą veiklą tęsti ir skelbti Evangeliją pavieniams asmenims, kurie dar nėra jos nariai.

Be to, bendruomenės, kuriose egzistuoja Bažnyčia, dėl įvairių priežasčių neretai iš pagrindų pakinta, ir šitaip gali susidaryti visiškai naujos sąlygos. Tuomet Bažnyčia privalo apsvarstyti, ar šios sąlygos iš naujo nereikalauja jos misijinės veiklos. Be to, kartais aplinkybės susiklosto taip, kad kurį laiką neįmanoma Evangeliją skelbti tiesiogiai. Tada misionieriai gali ir privalo kantriai, apdairiai ir kupini pasitikėjimo bent meile ir gerais darbais liudyti Kristų ir šitaip rengti kelią Viešpačiui bei tam tikru būdu rodyti jo paties buvimą.

Matyti, kad misijų veikla kyla iš pačių Bažnyčios prigimties gelmių, skleisdama jos išganingąjį tikėjimą, plėsdama ir tobulindama jos katalikiškąją vienybę, palaikoma jos apaštališkumo, vykdydama jos koleginės hierarchijos įsipareigojimus vykdo ir liudydama, skleisdama bei ugdydama jos šventumą. Tuo misijų veikla tarp pagonių skiriasi ir nuo tikinčiųjų pastoracinio aptarnavimo, ir nuo užmojų atkurti krikščionių vienybę. Tačiau ir viena, ir antra su misijų veikla yra kuo glaudžiausiai susiję17, nes krikščionių susiskaldymas kenkia švenčiausiam reikalui – skelbti Evangeliją visai kūrinijai18 ir daugeliui užtveria kelią į tikėjimą. Tad misijų reikalas skatina visus pakrikštytuosius jungtis į vieną kaimenę, kad būtų galima vieningai liudyti tautoms Kristų, savo Viešpatį. Jei dar nepajėgia galutinai liudyti vieno tikėjimo, juos turėtų įkvėpti bent abipusė pagarba ir meilė.

Misijinės veiklos pagrindas ir būtinybė

7. Šios misijų veiklos pagrindas yra Dievo valia; jis „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Nes vienas yra Dievas, ir vienas Dievo žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 4–5), „ir nėra niekame kitame išgelbėjimo“ (Apd 4, 12). Todėl visiems reikia atsiversti į Kristų, pažinus jį iš Bažnyčios skelbimo, ir krikštu įsijungti į jį ir į Bažnyčią, kuri yra jo kūnas. Mat pats Kristus, „pabrėžtinai iškeldamas tikėjimos ir krikšto būtinybę (plg. Mk 16, 16; Jn 3, 5), ... sykiu patvirtino Bažnyčios, į kurią žmonės per krikštą įžengia kaip pro duris, būtinybę. Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti “19. Taigi, nors žmones, be savo kaltės nepažįstančius Evangelijos, Dievas galėtų jam vienam žinomais keliais atvesti į tikėjimą, be kurio negalima jam patikti (plg. Žyd 11, 6), tai nepanaikina Bažnyčios prievolės (plg. 1 Kor 9, 16) ir drauge šventos teisės skelbti Evangeliją, todėl tiek šiandien, tiek visuomet misijų veikla nepraranda savo galios ir būtinybės.

Misijų veikla mistinis Kristaus Kūnas be paliovos telkia ir rikiuoja jėgas savo paties augimui (plg. Ef 4, 11–16). Tos veiklos imtis Bažnyčios narius ragina meilė, jungianti juos su Dievu ir skatinanti dalytis su visais žmonėmis tiek dabartinio, tiek būsimojo gyvenimo dvasinėmis gėrybėmis.

Pagaliau šia misijų veikla galutinai pašlovinamas Dievas, žmonėms sąmoningai ir visiškai priėmus jo išganomąjį veikimą, pasiekusį atbaigą Kristuje. Ta veikla vykdomas Dievo planas, kuriam Kristus klusniai ir su meile tarnavo jį siuntusio Tėvo garbei20, kad visa žmonių giminė sudarytų vieną Dievo tautą, suaugtų į vieną Kristaus kūną, susijungtų į vieną šventosios Dvasios šventovę; kadangi tai veda į brolišką santarvę, atitinka ir giliausią visų žmonių troškimą. Taip sukūrusio žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą Dievo planas galų gale iš tikrųjų bus įgyvendintas, kai visi, turintys dalį žmogaus prigimtyje, Šventąja Dvasia atgimę Kristuje, viltingai žvelgdami į Dievo garbę, galės tarti: „Tėve mūsų!“21

Misijinė veikla gyvenime ir žmonijos istorijoje

8. Misijų veikla taip pat glaudžiai susijusi su pačia žmogaus prigimtimi ir jos troškimais. Apreikšdama Kristų, Bažnyčia kartu atskleidžia žmonėms tikrosios jų padėties ir galutinio pašaukimo tiesą, nes Kristus yra tos atnaujintos žmonijos, užsidegusios visų trokštama broliška meile, nuoširdumu ir taikos dvasia, pradžia ir pavyzdys. Kristus ir Bažnyčia, liudijanti jį savo skelbiama Evangelija, peržengia bet kokius rasės arba tautos ypatumus, todėl jiedu niekieno ir niekur negali būti laikomi svetimais22. Pats Kristus yra tiesa ir kelias, kuriuos gerosios naujienos skelbimas atveria visiems, visų ausims perduodamas paties Kristaus žodžius: „Atsiverkite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Kadangi, kas netiki, jau yra nuteistas (plg. Jn 3, 18), Kristaus žodžiai drauge yra teismo ir malonės, mirties ir gyvybės žodžiai. Mat tik numarindami tai, kas pasenę, galime pasiekti gyvenimo atnaujinimo; tai pirmiausia galioja asmenims, o paskui ir įvairioms šio pasaulio gėrybėms, paženklintoms drauge ir žmogaus nuodėmės, ir Dievo palaiminimo, „nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 23). Niekas pats savaime ir tik savo jėgomis neišsilaisvina iš nuodėmės ir virš savęs nepakyla; niekas visiškai neišsivaduoja iš savo silpnybės, vienatvės arba vergystės23, bet visiems reikia Kristaus – pavyzdžio, mokytojo, išlaisvintojo, gelbėtojo, gaivintojo. Iš tikrųjų Evangelija net laikinojoje žmonijos istorijoje buvo laisvės bei pažangos raugas ir be paliovos tebeskleidžia save kaip brolybės, vienybės ir taikos raugą. Tad ne be pagrindo Kristus tikinčiųjų sveikinamas kaip „tautų lūkestis ir jų gelbėtojas“24.

Misijinės veiklos eschatologinis pobūdis

9. Taigi misijų veiklos laikas trunka nuo pirmojo Viešpaties atėjimo iki antrojo, kai Bažnyčia iš visų keturių pasaulio šalių kaip pjūties derlius bus surinkta į Dievo karalystę25. Iki Viešpats ateis, Evangelija turi būti skelbiama visoms tautoms (plg. Mk 13, 10).

Misijų veikla yra ne kas kita ir ne mažiau, kaip paties Dievo plano atskleidimas arba apreiškimas ir įgyvendinimas pasaulyje bei istorijoje, kurioje Dievas per misijas regimai atbaigia išganymo istoriją. Skelbiamu Dievo žodžiu ir švenčiamais sakramentais, kurių centras ir viršūnė yra švenčiausioji Eucharistija, ji pasiekia Kristaus, išganymo šaltinio, dalyvavimą ir artumą. O nuo visų tautose randamų tiesos ir malonės pradmenų, rodančių nelyginant paslėptą Dievo buvimą, ji nuvalo blogio užkrautą ir grąžina juos autoriui Kristui, kuris griauna velnio valdžią ir naikina daugeriopą nusikaltimų piktybę. Šitaip visa, kas tik žmonių širdyje ir dvasioje ar jų apeigose bei kultūroje aptinkama pasėta gera, ne tik nepražūva, bet yra pagydoma, pakylėjama ir atbaigiama Dievo garbei, velnio sąmyšiui ir žmogaus laimei26. Šitaip misijų veikla siekia eschatologinės pilnatvės27, nes ja Tėvo visagalybės nustatytose ribose ir jo numatytu laiku (plg. Apd 1, 7) plečiama Dievo tauta, kuriai buvo pranašiškai pasakyta: „Praplatink savo palapinės aikštę, ištemk savo pastogės uždangas nešykštėdama“ (Iz 54, 2)28. Ta veikla mistinis Kūnas auga iki Kristaus pilnatvės amžiaus (plg. Ef 4, 13) ir kyla aukštyn dvasinė šventovė, kurioje Dievas garbinamas dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 23), pastatyta ant apaštalų ir pranašų pamato, pačiam Jėzui Kristui esant kertiniu akmeniu (plg. Ef 2, 20).


ANTRAS SKYRIUS. MISIJINĖ VEIKLA KAIP TOKIA

Įžanga

10. Kristaus siųsta apreikšti ir perteikti visiems žmonėms bei visoms tautoms Dievo meilę Bažnyčia supranta koks milžiniškas misijų darbas jos tebelaukia. Juk du milijardai žmonių – ir tas skaičius diena po dienos auga – dar visiškai arba beveik nėra girdėję skelbiant Evangelijos. Nusistovėjusiais kultūrinio gyvenimo ryšiais, senomis religinėmis tradicijomis, tvirtomis visuomeninių poreikių jungtimis jie yra suaugę į didžiules apibrėžtas grupes. Kai kurie jų išpažįsta vieną kurią didžiųjų religijų, kitiems svetima pati Dievo sąvoka, dar kiti atvirai neigia Dievo buvimą, o kartais net kovoja prieš jį. Norėdama visiems perteikti išganymo slėpinį ir Dievo atneštąjį gyvenimą, Bažnyčia privalo taip įsijungti į visas šias grupes, kaip ir pats Kristus įsikūnijimu buvo suvaržęs save tam tikromis visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sąlygomis tų žmonių, su kuriais bendravo.

Pirmas straipsnis. Krikščioniškasis liudijimas

Pavyzdys ir dialogas

11. Reikia, kad tose žmonių grupėse Bažnyčia akivaizdžiai veiktų per vietinius ar iš kitur atsiųstus savo vaikus. Mat visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiprinti sutvirtinimo sakramentu, kad visi kiti, matydami jų gerus darbus, garbintų Tėvą (plg. Mt 5, 16) ir geriau įžvelgtų tikrąją žmogiškojo gyvenimo prasmę bei visuotinį žmonių bendrystės ryšį.

Kad krikščionys šiuo liudijimu įstengtų vaisingai liudyti Kristų, tesieja juos su tais žmonėmis pagarba ir meilė, tepripažįsta jie save tų bendruomenių, kuriose gyvena, nariais ir įvairiais žmogiškojo gyvenimo ryšiais bei reikalais teįsijungia į jų kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Tebūnie susipažinę su gyventojų tautinėmis ir religinėmis tradicijomis, džiaugsmingai ir pagarbiai teiškelia aikštėn jose glūdinčius dieviškojo žodžio pėdsakus. Taip pat teatkreipia dėmesį į tautose vykstančius gilius pakitimus ir uoliai tesidarbuoja, kad mūsų amžiaus žmonės nesusvetimėtų dieviškiesiems dalykams, pernelyg pasinėrę į moderniojo pasaulio mokslus bei techniką, bet kaip tik pajustų savyje juo didesnį Dievo apreikštosios tiesos ir meilės ilgesį. Kaip pats Kristus ištyrė žmonių širdžių gelmes ir tikrai žmogišku pokalbiu atvedė juos į dieviškąją šviesą, taip ir jo mokiniai, kupini Kristaus Dvasios, tepažįsta žmones, su kuriais gyvena, ir tesikalba su jais, kad patys iš to nuoširdaus bei kantraus dialogo pamatytų dosniojo Dievo tautoms suteiktus turtus; drauge tesistengia apšviesti tuos turtus Evangelijos šviesa, išlaisvinti juos ir palenkti Dievo Išganytojo viešpatystei.

Artimo meilė

12. Kristaus tikinčiųjų dalyvavimą žmonių bendruomenėje tegaivina ta pati meilė, kuria mus pamilo Dievas, norįs, kad ir mes tokia pat meile vieni kitus mylėtume (plg. 1 Jn 4, 11). Krikščioniškoji meilė iš tikrųjų pasiekia visus, be jokio rasės, visuomeninės padėties ar religijos skirtumo; ji nesiekia pasipelnymo ir nelaukia padėkos. Kaip Dievas mus neužtarnautai pamilo, taip ir tikintieji tesirūpina tik kitu asmeniu, mylėdami jį tuo pačiu veiksmu, kuriuo Dievas siekė žmogaus. Taigi, kaip kad Kristus ėjo per visus miestus ir kaimus, gydydamas visokias ligas ir negalias Dievo karalystės atėjimo ženklan (plg. Mt 9, 35 tt.; Apd 10, 38), taip ir Bažnyčia per savo vaikus sueina į ryšį su visokiausiais žmonėmis, o labiausiai – su vargdieniais bei prispaustaisiais ir noriai jiems atsiduoda (plg. 2 Kor 12, 15). Ji dalyvauja jų džiaugsmuose ir skausmuose, pažįsta jų gyvenimo siekius ir mįsles, drauge su jais kenčia jų mirties agonijoje. Ieškantiems ramybės ji trokšta atsakyti brolišku dialogu, nešdama Evangelijos ramybę ir šviesą.

Kristaus tikintieji patys tesidarbuoja ir tebendradarbiauja su kitais, teisingai tvarkydami ekonominius ir visuomeninius reikalus. Ypač rūpestingai teatsideda vaikų ir jaunuolių auklėjimui įvairiose mokyklose, kurios laikytinos ne tik ypatinga priemone krikščioniškajam jaunimui formuoti ir lavintii, bet ir itin didžios vertės patarnavimu žmonėms, ypač besivystančioms tautoms, iškeliant asmens orumą ir kuriant žmoniškesnes gyvenimo sąlygas. Be to, krikščionys teprisideda prie pastangų visų tų, kurie, kovodami prieš badą, tamsą ir ligas, stengiasi sukurti pasaulyje geresnes gyvenimo sąlygas ir sustiprinti taiką. Šioje srityje tikintieji tesistengia apdairiai jungtis į darbus, kurių imasi privačios ir viešos institucijos, vyriausybės, tarptautinės organizacijos, įvairios krikščionių bendruomenės ir nekrikščioniškos religijos.

Tačiau Bažnyčia jokiu būdu nenori kištis į žemiškos bendruomenės valdymą. Ji nereikalauja sau jokios kitos valdžios, kaip tik tarnavimo, Dievo padedamai, su meile ir ištikimybe žmonėms (plg. Mt 20, 26; 23, 11)29.

Savo gyvenimu ir veikimu labai glaudžiai susiję su žmonėmis Kristaus mokiniai tikisi galį jiems liudyti Kristų ir darbuotis jų išganymui net ten, kur visapusiškai skelbti Kristų neįmanoma. Juk jie ne siekia grynai materialinės žmonių pažangos bei gerovės, bet, mokydami religinių ir moralinių tiesų, kurias Kristus išryškino savo šviesa, prisideda prie žmonių orumo bei broliškos vienybės kėlimo ir taip palaipsniui atveria jiems platesnį kelią pas Dievą. Taip žmonėms padedama siekti išganymo Dievo ir artimo meile, ir jiems ima ryškėti Kristaus slėpinys, parodantis naują žmogų, kuris sukurtas pagal Dievą (plg. Ef 4, 24) ir kuriame apsireiškia Dievo meilė.

Antras straipsnis. Evangelijos skelbimas ir Dievo tautos telkimas

Evangelizacija ir atsivertimas

13. Visur, kur tik Dievas atveria duris žodžiui apie Kristaus slėpinį (plg. Kol 4, 3), su pasitikėjimu ir atkakliai (plg. Apd 4, 13, 29. 31; 9, 27. 28; 13, 46; 14, 3; 19, 8; 26, 26; 28, 31; 1 Tes 2, 2; 2 Kor 3, 12; 7, 4; Fil 1, 20; Ef 3, 12; 6, 19. 20) visiems žmonėms (plg. Mk 16, 15) tebūnie skelbiamas (plg. 1 Kor 9, 16; Rom 10, 14) gyvasis Dievas ir jo siųstasis visiems išganyti Jėzus Kristus (plg. 1 Tes 1, 9–10; 1 Kor 1, 18–21; Gal 1, 31; Apd 14, 15–17; 17, 22–31), kad nekrikščionys, Šventajai Dvasiai atvėrus jų širdį (plg. Apd 16, 14), įtikėję laisvai atsiverstų į Viešpatį ir nuoširdžiai laikytųsi to, kuris, būdamas „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), patenkina ir net be galo pranoksta visus jų dvasinius lūkesčius.

Aišku, šis atsivertimas suprastinas tik kaip pradinis, tačiau jo žmogui pakanka suvokti, jog, atsikratęs nuodėmės, jis įvesdinamas į Dievo meilės slėpinį, ir tas Dievas šaukia jį asmeniniam bendravimui su savimi Kristuje. Naujai atsivertęs žmogus, Dievo malonės padedamas, leidžiasi į dvasinį kelią, kuriuo, tikėjimu jau dalyvaudamas mirties ir prisikėlimo slėpinyje, jis pereina iš senojo į naująjį žmogų, atbaigtą Kristuje (plg. Kol 3, 5–10; Ef 4, 20–24). Tas perėjimas, lydimas laipsniško galvosenos ir veiksenos keitimosi, turi iškilti aikštėn visuomeninėmis pasekmėmis ir palengva subręsti katechumenato metu. Kadangi Viešpats, kuriuo tikima, yra prieštaravimo ženklas (plg. Lk 2, 34; Mt 10, 34–39), atsivertęs žmogus neretai išgyvena lūžį bei atsiskyrimą, bet kartu patiria ir džiaugsmų, kurių be saiko duoda Dievas (plg. 1 Tes 1, 6).

Bažnyčia griežtai draudžia ką nors versti arba nederamai įkalbinėti bei vilioti priimti tikėjimą, bet ji taip pat labai energingai pabrėžia, jog nė vienas žmogus neturi būti nuo tikėjimo atgrasomas neteisėtomis spaudimo priemonėmis30.

Laikantis labai seno Bažnyčios papročio, atsivertimo motyvai tebūnie tiriami ir, jei reikia, gryninami.

Katechumenatas ir įkrikščioninimas

14. Gavusieji iš Dievo per Bažnyčią tikėjimą į Kristų31 liturginėmis apeigomis tebūnie priimami į katechumenatą. Katechumenatas yra ne vien dogmų aiškinimas, bet galutinis parengimas krikščioniškajam gyvenimui ir pakankamai trunkantis noviciatas mokiniams susijungti su savo mokytoju Kristumi. Tad katechumenai tebūnie tinkamai įvesdinami į išganymo slėpinį ir evangelinės moralės vykdymu bei reguliariai atliekamomis šventosiomis apeigomis32 įvedami į Dievo tautos tikėjimo, liturgijos ir meilės gyvenimą.

Paskui, įkrikščioninimo sakramentais išvaduoti iš tamsybių valdžios (plg. kol 1, 13)33, drauge su Kristumi mirę, palaidoti ir prikelti (plg. Rom 6, 4–11; Kol 2, 12–13; 1 Pt 3, 21–22; Mk 16, 16), katechumenai gauna įvaikių Dvasią (plg. 1 Tes 1, 5–7; Apd 8, 14–17) ir kartu su visa Dievo tauta švenčia Viešpaties mirties ir prisikėlimo atmiimą.

Pageidautina taip atnaujinti gavėnios ir Velykų laiko liturgiją, kad ji parengtų katechumenų dvasią švęsti Velykų slėpinį, per kurio iškilmes jie krikštu atgimdomi Kristuje.

Tačiau tuo krikščioniškuoju parengimu katechumenato laikotarpiu privalo rūpintis ne vien katechetai arba kunigai, bet ir visa tikinčiųjų bendruomenė, ypač krikšto tėvai, idant katechumenai jau iš pat pradžių jaustųsi priklausą Dievo tautai. Kadangi Bažnyčios gyvenimas yra apaštališkas, katechumenai taip pat tesimoko savo pavyzdžiu bei tikėjimo išpažinimu veikliai prisidėti prie Evangelijos skleidimo ir Bažnyčios statybos.

Naujajame Kodekse tebūnie aiškiai nustatyta juridinė katechumenų padėtis. Juk jie jau yra su Bažnyčia surišti34, jau yra iš Kristaus namų35, neretai jau gyvena tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimą.

Trečias straipsnis. Krikščionių bendruomenės ugdymas

Krikščionių bendruomenė

15. Šventoji Dvasia, žodžio sėklomis ir Evangelijos skelbimu šaukiantis visus žmones į Kristų ir žadinanti jų širdyse tikėjimo nuolankumą, krikšto versmėje gimdydama tikinčiuosius į Kristų naujam gyvenimui, kartu sutelkia juos į vieną Dievo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9)36.

Tad misionieriai, Dievo bendradarbiai (plg. 1 Kor 3, 9), teišugdo tokias tikinčiųjų bendruomenes, kurios, gyvendamos kaip reikalauja jų pašaukimas (plg. Ef 4, 1), eitų Dievo joms patikėtas kunigo, pranašo ir karaliaus pareigas. Šitaip krikščionių bendruomenė taps Dievo buvimo pasaulyje ženklu. Juk ji eucharistine auka be paliovos eina su Kristumi į Tėvą37, uoliai semdamasi peno iš Dievo žodžio38, liudija Kristų39 ir galiausiai gyvena meile ir dega apaštališka dvasia40.

Krikščionių bendruomenė nuo pat pradžių turi būti ugdoma taip, kad kiek galėdama greičiau pajėgtų pati patenkinti savo reikmes.

Ta tikinčiųjų bendruomenė, pasipuošusi savo tautos kultūriniais turtais, tebūnie giliai įsišaknijusi žmonėse; teklesti joje Evangelijos dvasia persiėmusios šeimos41, o šioms į pagalbą teateina tinkamos mokyklos; tebūnie steigiamos draugijos ir organizacijos, per kurias pasauliečių apaštalavimas galėtų įkvėpti Evangelijos dvasios visai visuomenei. Pagaliau tespindi meilė tarp įvairių apeigų katalikų42.

Be to, krikščionims neofitams taip pat tebūnie ugdoma ekumeninė dvasia. Teatmena jie, kad Kristų tikintieji broliai iš tikrųjų yra Kristaus mokiniai, atgimę per krikštą, daugelio Dievo tautos gėrybių paveldėtojai. Kiek leidžia religinės sąlygos, ekumeninė veikla tebūnie plečiama taip, kad išvengę bet kokio indiferentizmo ir sąmyšio ar nesveiko lenktyniavimo katalikai su atsiskyrusiais broliais pagal galimybes bendrai išpažintų žmonių akivaizdoje tikėjimą į Dievą bei Jėzų Kristų ir bendrai darbuotųsi tiek visuomenės ir technikos, tiek kultūros bei religijos srityse, laikydamiesi Dekreto dėl ekumenizmo nuostatų. Tebendradarbiauja jie ypač dėl Kristaus, savo bendro Viešpaties; tejungia juos jo vardas! Šitaip tebūnie bendradarbiaujama ne tik su atskirais asmenimis, bet, laikantis vietos ordinaro nurodymų, ir su Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis jų veikloje.

Sutelkti į Bažnyčią iš visų tautų, Kristaus tikintieji „neišsiskiria iš kitų žmonių nei valdymo būdu, nei kalba, nei visuomeninio gyvenimo santvarka“43, todėl tegyvena jie Dievui ir Kristui, laikydamiesi garbingų savo tautos papročių. Kaip geri piliečiai, tikrai ir veikliai temyli savo tėvynę, tačiau labai griežtai tevengia paniekos kitoms rasėms bei perdėto nacionalizmo ir teugdo visuotinę žmonių meilę.

Viso to siekiant svarbiausią vaidmenį vaidina ir dėl to nusipelno ypatingo dėmesio pasauliečiai – krikštu įjungti į Kristų ir pasaulyje gyvenantys Kristaus tikintieji. Ypatingas jų uždavinys – persiėmus Kristaus dvasia, iš vidaus kaip raugui gaivinti ir tvarkyti žemiškuosius reikalus, kad jie visuomet būtų atliekami taip, kaip nori Kristus44.

Tačiau krikščionių bendruomenei nepakanka tik būti ir įsikurti kurioje nors tautoje, nepakanka būti tik apaštalavimo pavyzdžiu. Ji tam įkuriama ir tam yra, kad žodžiu ir darbu skelbtų Kristų savo bendrapiliečiams nekrikščionims ir padėtų jiems visiškai priimti Kristų.

Bažnyčiai įkurti ir krikščionių bendruomenei ugdyti reikalingos įvairios tarnybos, kurias Dievas pašaukia iš pačios tikinčiųjų bendruomenės. Visi privalo rūpintis jų puoselėjimu. Tos tarnybos apima kunigų, diakonų, katechetų bei katalikų veikimo darbuotojų pareigas. Taip pat nepakeičiamą uždavinį atlieka vienuoliai ir vienuolės, tiek malda, tiek išorine veikla padėdami įdiegti ir įtvirtinti Kristaus karalystę sielose bei toliau ją plėtoti.

Kunigai

16. Bažnyčia džiaugsmingai dėkoja Dievui už neįkainojamą kunigystės pašaukimo dovaną, kurią jis yra suteikęs tokiai didžiai daugybei jaunuolių neseniai Kristų priėmusiose tautose. Kiekvienoje žmonių grupėje Bažnyčia įleidžia tvirtesnes šaknis tuomet, kai įvairios tikinčiųjų bendruomenės turi išganymo tarnų iš savo pačių narių. Atsiradus vietinių vyskupų, kunigų ir diakonų savo broliams aptarnauti, naujai įsteigtosios Bažnyčios palengva įgyja vyskupijų santvarką su sava kunigija.

Bažnyčiai kur nors kuriantis ir naujai įsteigtose Bažnyčiose tebūnie šventai laikomasi šio Susirinkimo nuostatų kunigų pašaukimo ir rengimo klausimu. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kas ten sakoma apie dvasinį ugdymą, kuris turi būti glaudžiai siejamas su mokymo ir pastoracijos ugdymu, apie būtinybę gyventi evangeliškai, neieškant naudos sau arba savo giminėms, apie pastangas išugdyti gilų Bažnyčios slėpinio supratimą. Tuomet jie įstabiu būdu išmoks visiškai pasišvęsti Kristaus Kūno tarnybai ir Evangelijos darbui, būti patikimais savo vyskupo bendradarbiais ir veikti išvien su konfratrais45.

Šiam bendram tikslui pasiekti visas auklėtinių ugdymas tebūnie atliekamas išganymo slėpinio šviesoje, kaip jį parodo Šventasis Raštas. Tesuranda jie tą Kristaus ir žmonių išganymo slėpinį liturgijoje ir tegyvena juo 46.

Laikantis Susirinkimo nuostatų47, šie bendrieji kunigiško, pastoracinio ir praktinio ugdymo reikalavimai tebūnie derinami su pastangomis prisitaikyti prie ypatingos savo tautiečių mąstysenos ir veiksenos. Todėl auklėtinių protas tebūnie atveriamas ir aštrinamas, kad jie gerai pažintų ir galėtų kurti savo tautos kultūrą. Studijuodami filosofiją ir teologiją, teįžvelgia, kokį ryšį jų krašto tradicijos ir religijos turi su krikščioniškuoju tikėjimu48. Ugdant kunigus taip pat tebūnie atsižvelgiama ir į šalies pastoracines reikmes; auklėtiniai tesusipažįsta su Bažnyčios misijinės veiklos istorija, tikslu ir metodu bei su savo krašto būdingomis visuomeninėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Tebūnie mokomi ekumenizmo dvasia ir gerai parengiami broliškam dialogui su nekrikščionimis49. Visa tai reikalauja, kad pasirengimo kunigystei studijos vyktų kiek galima daugiau bendraujant ir gyvenant su savo tautos žmonėmis50. Pagaliau tebūnie stengiamasi parengti tinkamam visų bažnytinių reikalų, neišskiriant nė ekonominių, tvarkymui.

Be to, tebūnie atrenkami tinkami kunigai, kurie po tam tikros pastoracinės praktikos būtų siunčiami aukštesnių studijų net į užsienio ir ypač Romos universitetus bei į kitas mokslo institucijas, kad naujai įsteigtos Bažnyčios turėtų vietinių kunigų, įgijusių reikiamo išsilavinimo bei patyrimo sunkesnėms bažnytinėms pareigoms atlikti.

Kur vyskupų konferencijoms atrodys tinkama, tebūnie atkurtas diakonatas kaip pastovus gyvenimo luomas, laikantis Konstitucijoje apie Bažnyčią pateiktų nuostatų51. Juk vyrus, iš tikrųjų atliekančius diakonų pareigas ar kaip katechetams skelbiant Dievo žodį, ar klebono arba vyskupo vardu tvarkant nuošalias krikščionių bendruomenes, ar vykdant artimo meilės darbus visuomenine ir labdaros vaikla, pravartu sustiprinti ir glaudžiau susieti su altoriumi iš apaštalų paveldėtuoju rankų uždėjumu, idant, gavę sakramentinę diakonato malonę, jie sėkmingiau atliktų savo tarnybą.

Katechetai

17. Taip pat verti pagyrimo katechetai, tiek vyrai, tiek moterys, tikrai daug nusipelnę misijų kraštuose. Kupini apaštalavimo dvasios, didžiais savo darbais jie teikia ypatingą ir visiškai būtiną pagalbą tikėjimo ir Bažnyčios plitimui.

Mūsų dienomis, kai tokiai daugybei žmonių skelbti Evangeliją ir teikti pastoracinę tarnybą kunigų per maža, katechetų uždavinys nepaprastai svarbus. Tad jų ugdymas turi būti tobulinamas ir pritaikomas kultūrinei pažangai taip, kad jie būtų pajėgūs kunigų luomo bendradarbiai ir galėtų kuo geriausiai atlikti savo pareigas, apsunkinamas vis naujos ir didesnės naštos.

Tad tebūnie gausinamos vyskupijų ir sričių mokyklos, kuriose būsimieji katechetai galėtų pasisemti katalikiškojo mokslo, ypač Šventojo Rašto ir liturgijos žinių, išmokti katechezės metodikos, įgyti pastoracinės praktikos ir krikščioniškai išugdyti savo būdą52, nuolatos stengdamiesi puoselėti savyje pamaldumą ir gyvenimo šventumą. Taip pat tebūnie rengiami suvažiavimai arba kursai, padedantys katechetams nustatytu laiku atnaujinti savo tarnybai naudingas mokslines ir metodines žinias bei pagilinti ir sustiprinti savo dvasinį gyvenimą. Be to, tiems, kurie visiškai atsideda šiam darbui, tebūnie parūpintas teisingas atlygis, laiduojąs padorų pragyvenimą ir socialinį draudimą53.

Pageidautina, kad katechetų rengimas ir išlaikymas būtų deramai apmokamas iš specialių Tikėjimo skleidimo kongregacijos subsidijų. Jei pasirodys reikalinga ir derama, tebus įsteigtas katechetų fondas.

Bažnyčios taip pat su dėkingumu teįvertina ir didžiadvasišką katechetų pagalbininkų veiklą, kurių paramos jiems reikės. Jie vadovauja bendruomenės maldoms ir moko ją tikėjimo. Reikia tinkamai pasirūpinti moksliniu ir dvasiniu jų rengimu. Taip pat pageidautina, kad atitinkamai paruoštiems katechetams, kur tai atrodys paranku, kanoninis įgaliojimas būtų suteiktas per viešas liturgines apeigas, idant jie, tarnaudami tikėjimui, turėtų didesnį autoritetą žmonių akyse.

Vienuoliai

18. Nuo pat Bažnyčios įdiegimo laikotarpio tebūnie rūpestingai ugdomas vienuoliškasis gyvenimas, ne tik teikiantis vertingą ir nepaprastai būtiną pagalbą misijų veiklai, bet ir gilesniu pasišventimu Dievui Bažnyčioje ryškiai atskleidžiantis ir išreiškiantis krikščioniškojo pašaukimo prigimties gelmę54.

Bažnyčią įdiegti padedantys vienuoliškieji institutai, persiėmę tais mistiniais turtais, kuriais pasižymi Bažnyčios vienuoliškoji tradicija, tesistengia juos išreikšti bei perteikti pagal kiekvienos tautos dvasią bei būdą. Įdėmiai teapsvarsto, kaip įtraukti į krikščioniškąjį religinį gyvenimą askezės ir kontempliacijos tradicijas, kurių daigus Dievas yra įdiegęs į senąsias kultūras dar prieš pradedant jose skelbti Evangeliją.

Naujai įsteigtose Bažnyčiose privalu ugdyti įvairius vienuoliškojo gyvenimo pavidalus, kad jie išreikštų skirtingus Kristaus misijos ir Bažnyčios gyvenimo atžvilgius, skatintų atsidėti įvairiems pastoracijos darbams ir deramai rengtų juos atlikti. Tačiau vyskupų konferencijos teprižiūri, kad nebūtų steigiama keleto to paties apaštalavimo tikslo siekiančių kongregacijų ir šitaip pakenkiama vienuoliškajam gyvenimui ir apaštalavimui.

Ypatingo paminėjimo verti įvairios iniciatyvos įdiegti kontempliatyvųjį gyvenimą: vieni institutai, išlaikydami vienuoliškosios institucijos [institutionis monasticae] esminius elementus, stengiasi įdiegti didžiai turtingas savo ordino tradicijas, kiti grįžta prie paprastesnių senovinės vienuolystės [antqui monachismi] pavidalų. Tačiau visi jie tesistengia labai rūpestingai prisitaikyti prie vietos sąlygų. Kadangi nuo kontempliatyviojo gyvenimo priklauso Bažnyčios būties pilnatvė, jį reikia įvesti visose naujai įsikūrusiose Bažnyčiose.


TREČIAS SKYRIUS. DALINĖS BAŽNYČIOS

Brendimas

19. Bažnyčios diegimo darbas pasiekia tam tikrą ribą, kai tikinčiųjų sambūris, jau įleidęs šaknis kurios nors vietos visuomeniniame gyvenime ir iš dalies jau supanašėjęs su jos kultūra, pasiekia tam tikro pastovumo ir tvirtumo; turėdama, nors ir nepakankamai, vietinių kunigų, vienuolių ir pasauliečių, ji yra aprūpinta tomis tarnybomis bei institucijomis, kurių reikia savo vyskupo vadovaujamai Dievo tautai gyvuoti ir plėtotis.

Tose naujosiose Bažnyčiose Dievo tautos gyvenimas turi bręsti visose krikščioniškojo gyvenimo srityse; tą gyvenimą privalu atnaujinti, kaip reikalauja šis Susirinkimas; taip tikinčiųjų sambūriai tampa diena po dienos vis sąmoningesnėmis ir gyvesnėmis tikėjimo, liturgijos ir meilės bendruomenėmis; pasauliečiai per savo viešąją ir apaštališkąją veiklą stengiasi savo valstybėje įvesti meile ir teisingumu grįstą santvarką; visuomenės komunikavimo priemonėmis tinkamai ir protingai naudojamasi; šeimos savo tikrai krikščionišku gyvenimu tampa pasauliečių apaštalavimo ir kunigų bei vienuolių pašaukimų daigynais. Pagaliau tikėjimo mokomas pritaikyta katecheze, jis švenčiamas tautos dvasią atitinkančia liturgija ir atitinkamais kanoniniais įstatymais įvedamas į garbingas vietos institucijas ir tradicijas.

Vyskupai kartu su savo kunigija, vis labiau ir labiau įsigilindami į Kristaus bei Bažnyčios slėpinį, tejaučia ir tegyvena išvien su visuotine Bažnyčia. Tebūna glaudi naujųjų Bažnyčių bendrystė su visa Bažnyčia, kurios tradicijos elementus įimamos į savo kultūrą, idant šia gyvybinių jėgų apykaita būtų turtinamas mistinio Kūno gyvenimas55. Tebūnie puoselėjamos teologinės, psichologinės ir žmogiškosios vertybės, padedančios ugdyti bendrystės su visuotine Bažnyčia jausmą.

Naujosios Bažnyčios, dažniausiai gyvuojančios vargingesnėse pasaulio dalyse, paprastai vis dar vargsta dėl kunigų ir medžiaginių išteklių trūkumo. Todėl joms ir toliau labai reikalinga visos Bažnyčios misijų veikla, pirmiausia padedanti augti vietinėms Bažnyčioms ir bręsti krikščioniškajam gyvenimui. Toji misijų veikla taip pat teateinie į pagalbą seniai įkurtoms Bažnyčioms, patekusioms į tam tikrą atžangos ir nusilpimo būklę.

Tačiau Bažnyčios ir pačios tesiima bendros pastoracinės veiklos bei tokių darbų, kurie pagausintų vyskupijų kunigijos bei vienuoliškųjų institutų pašaukimų ir įgalintų geriau atpažinti ir sėkmingiau pašaukimus ugdyti56, kad šitaip jos palengva galėtų labiau apsirūpinti pačios ir padėti kitoms Bažnyčioms.

Misijinė veikla

20. Kadangi dalinė Bažnyčia privalo kiek galima tobuliau atstovauti visuotinei Bažnyčiai, ji gerai teįsisąmonina siunčiama ir pats gyvenančius drauge su ja toje pačioje teritorijoje, bet Kristaus netikinčius, idant tiek pavienių tikinčiųjų, tiek visos bendruomenės gyvenimo liudijimas jiems būtų Kristaus ženklas.

Tačiau, kad Evangelija galėtų visus pasiekti, reikia dar ir žodžio tarnybos. Vyskupui pirmiausia dera būti tikėjimo šaukliu, atvedančiu Kristui naujus mokinius57. Kad galėtų tinkamai atlikti šį ypatingą uždavinį, jis turi labai giliai pažinti tiek savo kaimenės sąlygas, tiek jos krašto gyventojų pažiūras į Dievą, taip pat rūpestingai atsižvelgdamas į pokyčius, kuriuos atneša vadinamoji urbanizacija, gyventojų migracija ir religinis indiferentizmas.

Vietiniai naujųjų Bažnyčių kunigai uoliai teatsideda Evangelijos skelbimo darbui, veikdami išvien su svetimšaliais misionieriais; tesudaro drauge su jais vieną kunigiją, jungiamą vyskupo autoriteto, ne tik ganyti tikintiesiems ir atlikti šventosioms kulto apeigoms, bet ir skelbti Evangelijai tiems, kurie Bažnyčiai nepriklauso. Tebūnie pasirengę ir, pasitaikius progai, noriai tepasisiūlo vyskupui pradėti misijų darbą tolimose ir apleistose savo vyskupijos vietovėse arba ir kitose vyskupijose.

Su tokiu pat uolumu tesistengia padėti savo tautiečiams, ypač neturtingesniems, vienuoliai ir vienuolės, taip pat pasauliečiai.

Vyskupų konferencijos tepasirūpina, kad nustatytu laiku būtų rengiami biblinio, teologinio, dvasinio ir pastoracinio atsinaujinimo kursai, idant įvairovės ir pokyčių akivaizdoje kunigai geriau pažintų teologijos mokslą bei pastoracijos metodus.

Be to, ištikimai tebūnie laikomasi šio Susirinkimo nuostatų, ypač to, kas nuspręsta Dekrete dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo.

Šiam dalinių Bažnyčių misijiniam darbui atlikti reikalingi tinkami tarnautojai. Jie turi būti neatidėliojant rengiami kiekvienos Bažnyčios sąlygas atitinkančiu būdu. Kadangi žmonės vis labiau ir labiau buriasi į grupes, vyskupų konferencijoms būtinai reikia tartis dėl dialogo su tomis grupėmis užmezgimo. O jeigu kai kuriose krašto srityse esama grupių, kurias nuo katalikų tikėjimo priėmimo sulaiko tai, kad jie negali prisitaikyti prie ten Bažnyčios prisiimtos formos, pageidautina tokiomis sąlygomis veikti ypatingu būdu58, kol galiausiai visi krikščionys galės susiburti vieną bendruomenę. Jeigu Apaštalų Sostas turėtų šiam tikslui parengtų misionierių, vyskupai juos tekviečia ir noriai tepriima į savo vyskupijas bei visokeriopai teremia jų darbus.

Idant šis misijinis įkarštis sužydėtų tarp tėvynainių, naujosioms Bažnyčios labai derėtų kiek galint greičiau įsijungti į visuotinės Bažnyčios misijų veiklą ir pačioms siųsti misionierių į visą pasaulį skelbti Evangelijos, nors joms pačioms ir trūktų kunigų. Veikliai prisidėdamos prie misijų darbo kitose tautose, jos tartum atbaigia savo bendrystę su visuotine Bažnyčia.

Pasauliečių apaštalavimas

21. Bažnyčia dar nėra tikrai įsteigta, dar negyvena pilnatviškai ir nėra tobulas Kristaus ženklas žmonėms, jeigu kartu su hierarchija ir nesidarbuoja tikrai verti savo vardo pasauliečiai. Mat be veiklaus pasauliečių dalyvavimo Evangelija negali giliai įsiskverbti į jokios tautos protus, gyvenimą ir darbus. Todėl nuo pat vietinės Bažnyčios įsisteigimo privalu kuo stropiausiai rengti brandžius krikščionis pasauliečius.

Juk tikintieji pasauliečiai išsyk visiškai priklauso ir Dievo tautai, ir pilietinei visuomenei; jie priklauso savo tautai, kurioje gimė, kurios kultūrinių lobių dalininkais tapo auklėjimo dėka, su kurios gyvenimu yra susiję įvairiopais visuomeniniais ryšiais, prie kurios pažangos prisideda savo profesiniu darbu ir kurios problemas laiko savo problemomie bei bando jas spręsti; taip pat jie priklauso ir Kristui, nes atgimė Bažnyčioje tikėjimu ir krikštu, kad, naujai gyvendami ir veikdami, būtų Kristaus (plg. 1 Kor 15, 23), kad Kristuje visa palenktų Dievui ir kad galiausiai Dievas būtų viskas visame kame (plg. Kor 15, 28).

Pagrindinis pasauliečių, vyrų ir moterų, uždavinys yra gyvenimu ir žodžiu liudyti Kristų savo šeimoje, savo visuomeninėje grupėje ir savo profesinėje aplinkoje. Juose turi suspindėti naujasis žmogus, sukurtas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (plg. Ef 4, 24). Šį gyvenimo naujumą, laikydamiesi savo tautos tradicijų, jie privalo išreikšti gimtojo krašto visuomenėje ir kultūroje. Tą kultūrą jie privalo pažinti, skaidrinti ir sergėti, plėtoti pagal dabarties sąlygas ir galiausiai atbaigti Kristuje, idant tikėjimas į Kristų ir Bažnyčios gyvenimas nebebūtų svetimi bendruomenei, kurioje jie gyvena, bet pradėtų ją perskverbti ir perkeisti. Pasauliečiai krikščionys nuoširdžia meile tesijungia su savo bendrapiliečiais, kad jų bendravime išryškėtų jos visuotinės vienybės ir solidarumo ryšys, plaukiąs iš Kristaus slėpinio. Taip pat tesėja jie tikėjimą į Kristų tarp tų, su kuriais juos sieja gyvenimo ir darbo ryšiai; ta pareiga juo griežtesnė, kadangi daugelis žmonių gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų tik iš savo kaimynų pasauliečių. Negana to, kur įmanoma, pasauliečiai tebūnie pasirengę tiesiogiau bendradarbiaudami su hierarchija imtis ypatingo uždavinio – skelbti Evangeliją ir dėstyti krikščionybės mokymą, idant šitaip sustiprintų gimstančią Bažnyčią.

Bažnyčios tarnautojai aukštai tevertina veiklų pasauliečių apaštalavimą. Teugdo juos taip, kad jie, kaip Kristaus nariai, įsisąmonintų savo atsakomybę už visus žmones, teatskleidžia jiems Kristaus slėpinio gelmes, tenurodo praktinius metodus ir tepadeda jiems sunkumuose, vadovaudamiesi Konstitucija „Lumen gentium“ ir Dekretu „Apostolicam actuositatem“.

Taigi, kai ganytojai ir pasauliečiai prisiims savo pareigas ir atsakomybę, visa naujai įsteigtoji Bažnyčia vieningai, gyvai ir tvirtai liudys Kristų ir bus aiškus Kristuje pas mus atėjusio išganymo ženklas.

Įvairovė vienybėje

22. Dievo žodžio sėkla, sudygusi geroje, dangaus rasos drėkinamoje žemėje, traukia iš jos syvus, perkeičia ir paverčia juos panašiais į save, kad galų gale atneštų gausių vaisių. Panašiai ir naujosios Bažnyčios, pagal įsikūnijimo planą suleidusios šaknis į Kristų ir pastatytos ant apaštalų pamato, įstabia apykaita įima savin visus paveldėjimo keliu Kristui atitekusių tautų turtus (plg. Ps 2, 8). Iš kiekvienos tautos papročių ir tradicijų, išminties ir mokymo, meno ir įvairių mokslo šakų jos perima visa, kas gali padėti skelbti Kūrėjo garbę, nušviesti Išganytojo malonę ir deramai tvarkyti krikščioniškąjį gyvenimą59.

Šiam tikslui pasiekti kiekvienoje didesnėje vadinamojoje sociokultūrinėje teritorijoje (tokioje, kurią jungia bendras visuomeninis-kultūrinis paveldas), būtina skatinti tokį teologinį mąstymą, kuris, vadovaudamasis visuotinės Bažnyčios tradicija, iš naujo tyrinėtų Dievo apreikštuosius įvykius ir žodžius, užrašytus Šventajame Rašte ir aiškintus Bažnyčios Tėvų bei Bažnyčios Magisteriumo. Tai leis aiškiau suvokti, kokiais keliais tikėjimas, atsižvelgdamas į tautų filosofiją ir išmintį, gali ieškoti supratimo ir kokiais būdais tautų papročiai, gyvenimo samprata ir visuomeninė santvarka gali būti derinami su morale, kurią nurodo Dievo apreiškimas. Taip išryškės keliai gilesnį viso krikščioniškojo gyvenimo pritaikymą. Šitaip elgiantis, bus išvengta bet kokio sinkretizmo ir klaidingo vienpusiškumo, krikščioniškasis gyvenimas bus pritaikytas kiekvienos kultūros prigimčiai ir pobūdžiui60, o Evangelijos šviesa apšviestos ypatingos kiekvienos tautų šeimos tradicijos su savitomis vertybėmis bus įjungtos į katalikiškąją vienybę. Galiausiai naujosios dalinės Bažnyčios, pasipuošusios savo tradicijomis, užims savo vietą visoje bažnytinėje bendrijoje, išliekant nepažeistai visam artimo meilės sambūriui vadovaujančio Petro sosto pirmenybei61.

Taigi, būtų pageidautina ir net labai derėtų, kad kiekvienoje didesnėje sociokultūrinėje teritorijoje vyskupų konferencijos palaikytų tokį tarpusavio ryšį, kuris padėtų sutartinai, laikantis bendrų nuostatų, vykdyti šį pritaikymo planą.


KETVIRTAS SKYRIUS. MISIONIERIAI

Pašaukimas

23. Nors kiekvienas Kristaus mokinys įpareigotas pagal išgales skleisti tikėjimą62, Viešpats Kristus iš savo mokinių visuomet pašaukia būti su juo tuos, kuriuos nori, ir siunčia juos skelbti žodį tautoms (plg. Mk 3, 13 t.). Todėl per Šventąją Dvasią, dalijančią charizmas Bažnyčios gerovei taip, kaip jai patinka (plg. 1 Kor 12, 11), jis įdiegia misijų pašaukimą į pavienių žmonių širdis ir pažadina Bažnyčioje institutus63, kurie visai Bažnyčiai priklausančio Evangelijos skelbimo darbo imasi kaip savo uždavinio.

Ypatingu pašaukimu pažymimi kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, apdovanoti tinkamais prigimties bruožais, reikiamomis savybėmis ir gabumais bei pasirengę imtis misijų darbo64 savo krašte arba svetur. Paskirti darbui, kuriam jie pašaukti (plg. Apd 13, 2), teisėtos vadovybės pasiųsti, tikėjimo ir klusnumo vedami jie iškeliauja kaip Evangelijos tarnautojai pas tuos, kurie toli nuo Kristaus, „kad pagonys taptų priimtina atnaša, Šventosios Dvasios pašventinta“ (Rom 15, 16).

Dvasingumas

24. Dievo šaukiamas žmogus turi atsiliepti taip, kad, nesitardamas su kūnu ir krauju (plg. Gal 1, 16), visiškai pasišvęstų Evangelijos darbui. Tokiu atsaku atsiliepti jis pajėgia tik skatinamas ir stiprinamas Šventosios Dvasios. Juk siunčiamasis įsijungia į gyvenimą ir misiją to, kuris „apiplėše pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Todėl jis privalo būti pasirengęs visą gyvenimą laikytis savo pašaukimo, išsižadėti savęs bei visko, ką anksčiau turėjo, ir „tapti visiems viskuo“ (1 Kor 9, 22).

Skelbdamas tautoms Evangeliją, su pasitikėjimu teaiškina jis savo atstovaujamo Kristaus slėpinį, iš jo semdamasis drąsos kalbėti, kaip reikia (plg. Ef 6, 19 t.; Apd 4, 31), ir nesigėdydamas kryžiaus papiktinimo. Sekdamas ramiu ir nuolankiaširdžiu savo Mokytoju, teparodo jo jungą esant švelnų, o naštą lengvą (plg. Mt 11, 29 t.). Teliudija savo Viešpatį tikrai evangeliniu gyvenimu65, didžia kantrybe, ištverme, švelnumu, neveidmaininga meile (plg. 2 Kor 6, 4 t.), esant reikalui, pasirengęs net pralieti savo kraują. Jis mels Dievą jėgos ir tvirtybės, kad įsitikintų, jog ilgas sielvarto ir kraštutinio neturto išbandymas neša gausų džiaugsmą (plg. 2 Kor 8, 2). Tebūnie įsitikinęs, jog ypatinga Kristaus mokinio dorybė yra klusnumas. Juk Viešpats savo klusnumu atpirko žmonių giminę.

Idant neapleistų juose esančios malonės, Evangelijos šaukliai diena po dienos teatsinaujina dvasia (plg. 1 Tim 4, 14; Ef 4, 23; 2 Kor 4, 16). Ordinarai ir vyresnieji nustatytu laiku tesukviečia misionierius draugėn sustiprinti pašaukimo vilties ir atsinaujinti apaštališkajai tarnybai. Tam net gali būti įsteigti atitinkami namai.

Dvasinis ir moralinis ugdymas

25. Šiam iškiliam uždaviniui būsimasis misionierius rengtinas ypatingu dvasiniu ir moraliniu ugdymu66. Juk jis turi būti pasirengęs imtis iniciatyvos, patvarus darbe, ištvermingas sunkumuose, kantriai ir ryžtingai pakeliantis vienatvę, nuovargį, darbo bergždumą. Jis turės eiti pas žmones atvira siela ir širdimi, noriai imtis patikėtų pareigų, didžiadvasiškai prisitaikyti prie neįprastų tautų papročių bei kintančių sąlygų. Vadovaudamasis sutarimu ir abipuse artimo meile, turės dirbti išvien su broliais ir visais kitais atsidedančiais tam pačiam uždaviniui, idant drauge su tikinčiaisiais sekdamas apaštalų bendruomene, būtų vienos širdies ir vienos sielos (plg. Apd 2, 42; 4, 32).

Šių dvasios savybių tebūnie stengiamasi įgyti jau ugdymo laikotarpiu, jos tebūnie uoliai puoselėjamos ir dvasiniu gyvenimu kilninamos bei stiprinamos. Gyvo tikėjimo ir nesugriaunamos vilties kupinas misionierius tebūnie maldos vyras, teliepsnoja galybės, meilės ir protingumo dvasia (plg. 2 Tim 1, 7), teišmoksta pasitenkinti turimais ištekliais (plg. Fil 4, 11). Aukos dvasios vedamas, tesinešioja savyje Jėzaus mirtį, kad Jėzaus gyvenimas veiktų tuose, pas kuriuos jis siunčiamas (plg. 2 Kor 4, 10 t.). Trokšdamas gelbėti sielas, mielai tepaaukoja visa ir patį save sielų gerovei (plg. 2 Kor 12, 15 t.), kasdien atlikdamas „savo pareigas, teauga Dievo ir artimo meile“67. Taip su Kristumi paklusdamas Tėvo valiai, vadovaujamas Bažnyčios hierarchijos, jis tęs Atpirkėjo darbą kaip išganymo slėpinio bendradarbis.

Mokymo ir apaštalavimo ugdymas

26. Siunčiami į įvairias tautas misionieriai, kaip geri Kristaus tarnautojai, tebūnie maitinami „tikėjimo žodžiais ir tikruoju mokslu“ (1 Tim 4, 6), kurių pirmiausia semsis iš Šventojo Rašto, gilindamiesi į jų skelbiamą ir liudijamą Kristaus slėpinį.

Todėl visi misionieriai – kunigai, broliai, seserys, pasauliečiai – turi būti rengiami ir ugdomi pagal kiekvieno padėtį, kad galėtų atitikti būsimojo darbo reikalavimus68. Nuo pat pradžios mokymo ugdymas jiems tebūnie teikiamas taip, kad aprėptų ir Bažnyčios visuotinumą, ir tautų įvairovę. Tas dėsnis galioja visoms studijoms, kuriomis rengiamasi tarnybaui. Jis taip pat taikytinas ir kitoms mokslo šakoms, kurioios naudingos bendram tautų, kultūrų ir religijų pažinimui, žvelgiančiam ne tik į praeitį, bet ir į dabartį. Kiekvienas, kuris rengiasi vykti į kitą tautą, aukštai tevertina jos gyventojų paveldą, kalbą ir papročius. Būsimajam misionieriui pirmiausia būtina išstudijuoti misiologiją, t.y. pažinti Bažnyčios mokymą ir nuostatas dėl misijinės veiklos, išmanyti amžių būvyje Evangelijos šauklių nueitus kelius, taip pat dabartinę misijų padėtį ir metodus, šiandien laikomus veiksmingesniais69.

Nors visas šis ugdymas turi būti prisigėręs pastoracijos dvasios, reikalingas dar ir specialus, gerai organizuotas apaštalavimo ugdymas tiek teorija, tiek praktinėmis pratybomis70.

Kiek galint daugiau vienuolių brolių ir seserų tebūnie išmokoma katechizavimo meno ir parengiama taip, kad jie galėtų būti dar geresni apaštalavimo bendradarbiai.

Tik laikinai į misijų veiklą įsijungiantiems asmenims taip pat būtina suteikti jų padėtį atitinkantį ugdymą.

Šis misionierių rengimas tebūnie papildomas pačiuose kraštuose, į kuriuos jie siunčiami, kad čia jie geriau susipažintų su tautų istorija, visuomeninėmis struktūromis ir papročiais, geriau perprastų moralinę jų sanklodą ir religinius įstatymus bei giliausius įsitikinimus, kuriuos jos, vadovaudamosi savo šventomis tradicijomis, yra susidariusios apie Dievą, pasaulį ir žmogų71. Vietines kalbas misionieriai teišmoksta taip, kad galėtų laisvai ir tiksliai jas vartoti ir šitaip lengviau rastų kelią į žmonių protus ir širdis72. Be to, tebūnie gerai supažindinami su ypatingomis krašto pastoracijos problemomis.

Kai kurie misionieriai tebūnie išsamiau parengiami misiologijos institutuose arba įvairiuose fakultetuose ar universitetuose, idant galėtų sėkmingiau atlikti ypatingas užduotis73 ir savo išsilavinimu padėti kitiems misionieriams atlikti misijinį darbą, ypač mūsų laikais keliantį tiek daug sunkumų ir teikiantį tiek galimybių. Taip pat labai pageidautina, kad regioninės vyskupų konferencijos turėtų pakankamai tokių žinovų ir vaisingai naudotųsi jų mokslu bei patyrimu, susidūre su sunkumais savo pareigose. Tenestinga taip pat asmenų, mokančių labai gerai naudotis technikos bei visuomenės komunikavimo priemonėmis, kurių svarba turėtų būti aiški visiems.

Misijų institutai

27. Nors visi šie dalykai būtinai reikalingi kiekvienam misionieriui, pavienis asmuo vargiai gali jų įgyti. Patirtis liudija, kad ir paties misijų darbo pavieniai žmonės kaip reikiant atlikti neįstengia. Todėl bendras pašaukimas subūrė pavienius asmenis į institutus, kuriuose jie bendromis pajėgomis gali tinkamai pasirengti ir paskui dirbti misijų darbą Bažnyčios vardu, hierarchinės vadovybės vadovaujami. Jau daug šimtmečių tie institutai neša dienos karščio naštą, visiškai arba iš dalies atsidėdami misijų darbui. Šventasis Sostas dažnai jiems yra pavedęs skelbti Evangeliją didžiulėms teritorijoms, ir ten jie subūrė Dievui naują tautą – vietines Bažnyčias su savais ganytojais. Įsteigę tas Bažnyčias savo prakaitu, dažnai net krauju, jie ir ateityje tarnaus joms savo uolumu bei patyrimu ir broliškai bendradarbiaus, tai dirbdami pastoracijos darbą, tai atlikdami ypatingus uždavinius bendrosios gerovės labui.

Kartais jiems teks imtis kai kurių neatidėliotinų darbų, aprėpiančių visą teritoriją, pavyzdžiui, skelbti Evangeliją grupėms arba tautoms, dėl ypatingų aplinkybių dar nepriėmusioms Evangelijos skelbimo arba jam iki tol besipriešinančioms74.

Iškilus reikalui, tebūnie pasirengę savo patirtimi ugdyti ir remti asmenis, laikinai atsidedančius misijų veiklai.

Dėl šių priežasčių ir dėl to, kad dar daug tautų reikia atvesti pas Kristų, misijų institutai tebėra nepaprastai reikalingi.


PENKTAS SKYRIUS. MISIJINĖS VEIKLOS TVARKYMAS

Įžanga

28. Kadangi Kristaus tikintieji apdovanoti įvairiomis dovanomis (plg. Rom 12, 16), kiekvienas privalo įsijungti į Evangelijos skelbimą pagal savo sąlygas, išgales, gautąją malonę ir tarnybą (plg. 1 Kor 3, 10). Tačiau visi, ir sėjėjai, ir pjovėjai (plg. Jn 4, 37), ir sodinantieji, ir laistantieji, tesudaro viena (plg. 1 Kor 3, 8), kad, „laisvai ir tvarkingai žengdami į tą patį tikslą“75, sutartinai atiduotų savo jėgas Bažnyčios ugdymui.

Tad Evangelijos skelbėjų darbą bei kitų Kristaus tikinčiųjų pagalbą reikia tvarkyti ir derinti taip, kad visose misijų veiklos ir bendradarbiavimo srityse „viskas būtų daroma tvarkingai“ (1 Kor 14, 40).

Bendrasis tvarkymas

29. Kadangi rūpintis Evengelijos skelbimu visoje žemėje pirmiausia yra vyskupų bendrijos uždavinys76, Vyskupų sinodas arba Visuotinės Bažnyčios nuolatinė vyskupų taryba“77 tarp kitų bendrosios svarbos reikalų78, ypatingą dėmesį teatkreipia į didžiausią ir švenčiausią Bažnyčios pareigą – misijų veiklą79.

Visoms misijoms ir visai misijų veiklai vadovauti turėtų tik viena kompetentinga dikasterija – Tikėjimo skleidimo kongregacija, visame pasaulyje organizuojanti bei derinanti misijų veiklą ir bendradarbiavimą misijose; tačiau Rytų Bažnyčių teisė lieka galioti ir toliau80.

Nors Šventoji Dvasia įvairiopai žadina Dievo Bažnyčioje misijų dvasią ir neretai veikia pirmiau už tuos, kuriems pridera tvarkyti Bažnyčios gyvenimą, minėtoji dikasterija savo ruožtu teugdo misijų pašaukimus ir dvasingumą, teskatina misijų įkarštį ir teragina už misijas melstis, taip pat tegul teikia apie jas tikrų bei tikslių žinių. Tepaskatina ir tepasiunčia misionierių į regionus, kuriems labiausiai jų reikia. Teplanuoja tikslaus veikimo programą, tenustato atitinkamas gaires bei principus, kuriais dera vadovautis skelbiant Evangelijai ir teduoda tam paskatų. Teorganizuoja ir tetvarko veiksmingą lėšų telkimą ir paskirstymą, atsižvelgdama į poreikius bei naudą, į teritorijos dydį, į tikinčiųjų ir netikinčiųjų, fondų ir institutų, tarnautojų ir misionierių skaičių.

Veikdama išvien su Sekretoriatu krikščionių vienybei ugdyti, teieško priemonių pasiekti ir tvarkyti broliškam bendradarbiavimui ir sugyvenimui su misijose veikiančiomis kitomis krikščionių bendruomenėmis, kad kiek įmanoma būtų pašalintas susiskaldymo papiktinimas.

Taigi būtina, kad ši dikasterija būtų tiek administravimo įrankis, tiek dinamiško vadovavimo organas, besinaudojantis moksliniais metodais bei šių laikų sąlygoms pritaikytomis priemonėmis, atsižvelgiantis į dabartinius teologijos, metodologijos ir misijų pastoracijos tyrinėjimus.

Į šios dikasterijos vadovybę aktyviais nariais su sprendžiamuoju balsu teįeina rinktiniai atstovai visų tų, kurie bendradarbiauja misijų darbe: vyskupai iš viso pasaulio su vyskupų konferencijų pritarimu ir popiežiškąją institutų bei draugijų vadovai; jų parinkimo būdą nustatyts Romos Popiežius. Visi šie atstovai, sušauktini nustatytais laikotarpiais ir popiežiaus vadovaujami, bus aukščiausi viso misijų darbo tvarkytojai.

Šiai Kongregacijai tebūnie priskirta nuolatinė patarėjų grupė, sudaryta iš mokslu arba patirtimi pasižyminčių žinovų, kurių uždavinys, be kitų dalykų, bus rinkti naudingas žinias tiek apie įvairių teritorijų vietinę padėtį ir apie atskiroms žmonių grupėms būdingą mąstyseną, tiek apie Evangelijos skelbimui naudotinus metodus ir pateikti moksliškai pagrįstas išvadas misijų veiklos ir misijinio bendradarbiavimo reikalu.

Deramai tebūnie atstovaujama seserų institutams, regioninėms misijų tarnyboms ir pasauliečių organizacijoms, ypač tarptautinėms.

Vyskupija

30. Kad pati misijų veikla pasiektų savo tikslą ir būtų veiksminga, visi misijose dirbantys tebūnie „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32).

Vyskupo kaip vyskupijos apaštalavimo vadovo ir vienijančio centro uždavinys yra misijų veiklą skatinti, prižiūrėti ir derinti, tačiau daryti tai taip, kad būtų išlaikomas ir puoselėjamas toje veikloje dalyvaujančiųjų spontaniškas veiklumas. Visi misionieriai, net egzemptuotieji vienuoliai, atlikdami įvairius šventojo apaštalavimo darbus, yra pavaldūs jam81. Geresniam koordinavimui vyskupas, jei tik įmanoma, teįsteigia pastoracijos tarybą, kurioje per išrinktus atstovus dalyvautų dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai. Be to, jis tesirūpina, kad apaštališka veikla nesiribotų vien atsivertusiaisiais ir lygiavertė darbininkų bei subsidijų dalis būtų skiriama nekrikščionių evangelizacijai.

Vyskupų konferencija

31. Vyskupų konferencijos sutartinai tesvarsto svarbesnius klausimus ir opesnes problemas, neišleisdamos iš akių vietinių skirtumų82. Idant būtų išvengta ir taip nepakankamų asmenų bei lėšų išteklių eikvojimo arba nereikalingo darbų skaičiaus didinimo, patartina bendromis jėgomis steigti tokia visų gerovei tarnaujančias institucijas, kaip seminarijos, aukštosios ir techninės mokyklos, pastoracijos, katechetikos, liturgijos ir visuomenės komunikavimo priemonių centrai.

Kur tai paranku, šitaip turėtų būti bendradarbiaujama ir tarp atskirų vyskupų konferencijų.

Institutų veikla

32. Taip pat naudinga koordinuoti institutų ir bažnytinių draugijų veiklą. Visi jie, kad ir kokio pobūdžio būtų, visais reikalais, susijusiais su misijų veikla, tepaklūsta vietos ordinarui. Todėl labai pravartu sudaryti specialias sutartis, padedančias tvarkyti vietos ordinaro ir instituto vyresniojo tarpusavio santykius.

Kokiam nors institutui pavedant teritoriją, bažnytinis vyresnysis ir institutas stengsis visa atlikti taip, kad nauja krikščionių bendruomenė išaugtų į vietinę Bažnyčią, tinkamam laikui atėjus, valdomą savo ganytojo ir savų kunigų.

Teritorijos pavedimui nustojus galioti, susidaro nauja padėtis. Tuomet vyskupų konferencijos ir institutai bendru susitarimu tenustato taisykles vietos ordinarų ir institutų tarpusavio santykiams tvarkyti83. Šventojo Sosto uždavinys tuomet bus nusakyti bendruosius principus, pagal kuriuos tebūnie sudaromos regioninės ir net ypatingosios sutartys.

Nors institutai ir būtų pasirengę tęsti pradėtą darbą, bendradarbiaudami paprastojoje pastoracijoje, gausėjant vietinių kunigų, jie turėtų likti ištikimi pačiai vyskupijai, kiek tai sutaptų su jų tikslu, didžiadvasiškai prisiimdami specialius darbus arba tam tikrą regioną.

Institutų veiklos derinimas

33. Institutai, atliekantys misijų darbą toje pačioje teritorijoje, privalo rasti kelių ir būdų derinti savo veiklai. Tam tikslui itin naudingos vyrų vienuolių konferencijos ir moterų vienuolių sąjungos, kuriose dalyvauja visi to paties krašto arba regiono institutai. Šios konferencijos turi apsvarstyti, kas veiktina bendromis jėgomis, ir palaikyti glaudų ryšį su vyskupų konferencijomis.

Visa tai panašiu pagrindu dera išplėsti ir misijinių institutų bendradarbiavimu gimtajame krašte, lengvesniu ir mažiau išlaidų reikalaujančiu būdu sprendžiant dėl benndrų klausimų ir iniciatyvų, pavyzdžiui, būsimųjų misionierių mokymo ugdymo, misionierių kursų, santykių su viešąją valdžia arba tarptautiniais ir anttautiniais organais.

Mokslo įstaigos

34. Kadangi teisingas ir tvarkingas misijų veiklos vykdymas reikalauja Evangelijos darbininkus moksliškai parengti jų pareigoms, ypač dialogui su nekrikščionių religijomis bei kultūromis, taip pat veiksmingai padėti jiems tas pareigas, pageidautina, kad misijų labui broliškai ir didžiadvasiškai tarpusavyje bendradarbiautų visos mokslinės institucijos, kuriose dėstoma misiologija ir kitos misijoms naudingos disciplinos bei tokie dalykai, kaip etnologija ir kalbotyra, religijų istorija ir religijų mokslas, sociologija, pastoracijos metodai ir kita.


ŠEŠTAS SKYRIUS. BENDRADARBIAVIMAS

Įžanga

35. Kadangi visa Bažnyčia yra misijinė, o evangelizacijos darbas – pagrindinė Dievo tautos pareiga, Šventasis Sinodas visus kviečia giliai viduje atsinaujinti, idant, gyvai jausdami savo atsakomybę už Evangelijos skleidimą, visi savo ruožtu jungtųsi į misijų darbą tarp pagonių.

Visi krikščionys

36. Visų tikinčiųjų kaip gyvojo Kristaus narių, krikštu, sutvirtinimu ir Eucharistija įjungtų į jį ir tapusių į jį panašiais, pareiga yra padėti Kristaus Kūnui plėtotis ir augti, kad jis kiek galint greičiau pasiektų savo pilnatvę (plg. Ef 4, 13).

Tad visi Bažnyčios vaikai gyvai tejaučia savo atsakomybę už pasaulį, teugdo savyje išties katalikišką dvasią ir teskiria savo jėgas evangelizacijos darbui. Tačiau visi težino, kad pirmoji ir svarbiausioji jų pridermė – skleidžiant tikėjimą, gyventi giliai krikščionišką gyvenimą. Jų Dievo tarnybos įkarštis ir artimo meilė kitiems suteiks naują dvasinį įkvėpimą visai Bažnyčiai, kuri pasirodys kaip tautoms iškelta vėliava (plg. Iz 11, 12), „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14) ir „žemės druska“ (Mt 5, 13). Šis liudijimas gyvenimu lengviau pasieks savo tikslą, teikiamas drauge su kitomis krikščionių grupėmis, laikantis Dekreto dėl ekumenizmo nuostatų84.

Iš šios atnaujintos dvasios savaime kils į Dievą malda ir atgailos darbai, idant jis savo malone vaisintų misionierių veiklą, atsiras misijinių pašaukimų ir plauks misijoms reikalingos lėšos.

Kad visi iki vieno Kristaus tikintieji aiškiai išmanytų dabartinę Bažnyčios padėtį pasaulyje ir girdėtų daugybės šaukiančiųjų balsą: „Padėk mums!“ (plg. Apd 16, 9), tebūnie, netgi panaudojant moderniąsias visuomenės komunikavimo priemones, jiems teikiama tokios žinių apie misijų veiklą, kad jie laikytų ją savo uždaviniu ir atvertų širdį tokiems gausioms ir gilioms žmonių reikmėms bei galėtų jiems padėti.

Taip pat būtina žinias koordinuoti ir bendradarbiauti su tautiniais bei tarptautiniais organais.

Krikščionių bendruomenės

37. Kadangi Dievo tauta gyvena bendruomenėse, ypač vyskupijų ir parapijų, ir jose tam tikru būdu regimai reiškiasi, tų bendruomenių uždavinys irgi yra liudyti Kristų tautų akivaizdoje.

Bendruomenėse atsinaujinimo malonė negali tarpti kitaip, negu kiekvienai jų išplečiant savo meilę iki pat žemės pakraščių ir tais, kurie gyvena toli, rūpinantis panašiai, kaip ir savo pačios nariais.

Taip visa bendruomenė drauge meldžiasi, bendrai veikia ir vykdo misijų darbą tarp pagonių per savo sūnus ir dukteris, kuriuos Dievas išsirinko šiam kilniausiam uždaviniui.

Bendruomenei bus itin naudinga, neapleidžiant visuotinio misijų darbo, palaikyti ryšį su misionieriais, kilusiais iš pačios bendruomenės, arba su kuria nors misijų parapija ar vyskupija, kad bendruomenių tarpusavio bendrystė taptų regima ir virstų abipuse kūryba.

Vyskupai

38. Visi vyskupai kaip vyskupų bendrijos, apaštalų kolegijos įpėdinės, naria, yra konsekruoti ne vien kuriai nors vyskupijai, bet ir viso pasaulio išganymui. Kristaus įsakymas skelbti Evangeliją visai kūrinijai (plg. Mk 16, 15) skirtas pirmiausia ir tiesiogiai jiems drauge su Petru ir Petro vadovaujamiems. Iš čia kyla Bažnyčių bendrystė ir bendradarbiavimas, šiandien tokie reikalingi evangelizacijos darbui tęsti. Šio bendrystės ryšio dėka atskiros Bažnyčios rūpinasi visomis kitomis, atveria viena kitai savo reikmes, dalijasi turimomis gėrybėmis, kadangi Kristaus kūno plėtotė yra visos vyskupų bendrijos uždavinys85.

Palaikydamas, skatindamas ir kreipdamas misijų darbą savo vyskupijoje, su kuria yra visiškai sutapęs, vyskupas atskleidžia Dievo tautos misijinės dvasią ir uolumą ir tarsi paverčia visą vyskupiją misioniere.

Vyskupas turėtų: tarp savo žmonių, ypač sergančių ir vargo slegiamų, pažadinti sielų, kurios atvira širdimi aukotų Dievui savo maldas ir atgailos darbus už pasaulio evangelizaciją; noriai puoselėti jaunuolių bei dvasininkų pašaukimus misijų institutams ir būti dėkingas, kad Dievas kai kuriuos jų pasirenka misijinei Bažnyčios veiklai; raginti ir padėti vyskupijos kongregacijoms jungtis į misijų darbą; propaguoti tarp savo tikinčiųjų misijų institutų veiklą, ypač popiežiškąsias misijines draugijas. Mat šioms draugijoms teisėtai priklauso svarbiausia vieta, kadangi jos yra priemonės, padedančios katalikams nuo pat mažens persiimti tikra visuotinumo ir misijų dvasia bei sėkmingai telkti medžiaginius išteklius visoms misijoms pagal kiekvienos reikmes paremti86.

Kadangi Viešpaties vynuogynui diena po dienos reikia vis daugiau darbininkų, o vyskupijų kunigai ir patys nori kaskart labiau dalyvauti pasaulio evangelizacijoje, Šventasis Sinodas trokšta, kad vyskupai, atmindami didžiulę kunigų stoką, kuri daugelyje kraštų trukdo evangelizacijai, kai kuriuos geresnių savo kunigų, besisiūlančių į misijas, po deramo pasirengimo pasiųstų į tas kunigijos stokojančias vyskupijas, kur jie, kupini tarnavimo dvasios, bent laikinai galėtų vykdyti misijų tarnybą87.

Kad vyskupų misijinė veikla būtų veiksmingiau atliekama visos Bažnyčios gerovei, vyskupų konferencijos turėtų planingai tvarkyti savo teritorijos pagalbą misijoms.

Tose konferencijose vyskupai teaptaria vyskupijoms priklausančių kunigų siuntimą į misijų kraštus, tenustato kiekvienos vyskupijos pajamoms proporcingą sumą, kasmet skirtiną misijų reikalams88, teieško būdų ir priemonių tiesioginei misijų pagalbai organizuoti ir tvarkyti. Taip pat teapsvarsto, kaip galėtų paremti arba, reikalui esant, įsteigti misijų institutus ir misijų darbui skirtas vyskupijos kunigų seminarijas, ir kaip paskatinti glaudesnius ryšius tarp tų institutų ir vyskupijų.

Be to, vyskupų konferencijų uždavinys taip pat yra steigti arba plėtoti organizacijas, kurios broliškai priimtų ir tinkamu būdu dvasiškai aptarnautų asmenis, vykstančius iš misijų kraštų dirbti arba studijuoti. Juk jie tolimas tautas tarsi paverčia kaimynėmis ir seniai krikščionybę priėmusioms bendruomenėms suteikia puikią progą kalbėtis su tomis tautomis, kurios dar negirdėjo Evangelijos, bei parodyti joms tikrąjį Kristaus veidą, atliekant meilės ir pagalbos pareigą89.

Kunigai

39. Kunigai atstovauja Kristaus asmeniui ir yra vyskupų luomo bendradarbiai, atliekantys trejopą šventąjį uždavinį, prigimtimi susijusį su Bažnyčios misija90. Tad tegu jie giliai suvokia, kad jų gyvenimas pašvęstas ir misijų tarnybai. Kadangi, atlikdami savo tarnybą, kuri glūdi ypač Bažnyčią tobulinančioje Eucharistijoje, jie patys bendrauja ir padeda kitiems bendrauti su Kristumi kaip Galva, negali nematyti, kiek daug dar trūksta Kūno pilnatvei ir kiek dar reikia darbuotis, kad jis diena po dienos augtų. Tad pastoraciją jie tvarkys taip, kad ji padėtų skleisti Evangeliją tarp nekrikščionių.

Eidami ganytojų pareigas, kunigai težadina ir tepalaiko tikinčiųjų ryžtą evangelizuoti pasaulį, katecheze ir pamokslais tesupažindina juos su Bažnyčios pareiga skelbti tautoms Kristų. Tenurodo krikščioniškoms šeimoms, kaip reikalinga ir garbinga išugdyti iš savo sūnų ir dukterų misionierių. Mokyklų ir katalikų organizacijų jaunuomenei teįkvepia misijų užsidegimo, kad iš jos kiltų būsimieji Evangelijos šaukliai. Temoko tikinčiusius melstis už misijas ir tenesigėdija prašyti joms išmaldos, tapdami tarsi elgetos dėl Kristaus ir sielų išganymo91.

Seminarijų bei universitetų dėstytojai atskleis jaunuoliams tikrąją pasaulio ir Bažnyčios būklę, idant jiems paaiškėtų neatidėliotinos nekrikščionių evangelizacijos būtinybė ir paskatintų jų uolumą. Dėstydami dogmatikos, Biblijos, moralės ir istorinius dalykus, teiškelia aikštėn juose glūdinčius misijinius aspektus, kad šitaip ugdoma būsimųjų kunigų misijinė sąmonė.

Vienuoliškieji institutai

40. Pasaulio evangelizacijoje labai svarbų vaidmenį vaidino ir tebevaidina kontempliatyviojo ir veikliojo gyvenimo vienuoliškieji institutai. Šventasis Sinodas mielai pripažįsta jų nuopelnus, dėkoja Dievui už visa, ką jie yra padarę Dievo garbei bei sielų tarnybai, ir ragina pradėtąjį darbą nenuilstamai tęsti toliau. Juk jie žino, kad meilės dorybė, kurios tobulesnio ugdymo reikalauja jų pašaukimas, skatina ir įpareigoja juos atsidėti tikrai katalikiškai dvasiai ir darbui92.

Kontempiatyviojo gyvenimo institutai dėl savo maldų, atgailos darbų ir sunkumų yra nepaprastai svarbūs sieloms atsivertimui, kadangi ne kas kitas kaip Dievas, mūsų prašomas, siunčia darbininkų į savo pjūtį (plg. Mt 9, 38), atveria nekrikščionių širdis, idant jie išgirstų Evangeliją (plg. Apd 16, 14), ir brandina jose išganymo žodį (plg. 1 Kor 3, 7). Negana to, šie institutai kviečiami steigti savo namus misijų kraštuose, kaip ne viena jau yra padaręs, kad prisitaikę prie tikrai religingų tautų tradicijų ir ten gyvendami, akivaizdžiai liudytų nekrikščionims Dievo didybę bei meilę ir žmonių vienybę Kristuje.

Veikliojo gyvenimo institutai, tiek siekiantys griežtai misijinio tikslo, tiek ne, nuoširdžiai Dievo akivaizdoje teklausia savęs, ar galėtų savo veiklą išplėsti taip, kad skleistų tarp tautų Dievo karalystę; ar galėtų kai kurias tarnybas pavesti kitiems, kad savo jėgas atpalaiduotų misijoms; ar galėtų imtis misijų veiklos, jei reikia, pritaikydamos savo konstitucijas, bet nenutoldamos nuo steigėjų dvasios; ar jų nariai pagal išgales dalyvauja misijų veikloje; ar jų gyvenimo būdas yra Evangelijos liudijimas, pritaikytas gyventojų pobūdžiui ir sąlygoms?

Kadangi Bažnyčioje Šventosios Dvasios įkvėpimu diena po dienos gausėja pasaulietiškųjų institutų, jų veikla kaip visiško pasišventimo pasaulio evangelizacijai ženklas, vyskupo vadovaujama, daugeriopai gali būti vaisinga misijoms.

Pasauliečiai

41. Pasauliečiai bendradarbiauja su Bažnyčiai evangelizacijoje ir nelyginant liudytojai bei gyvi įrankiai dalyvauja jos išganomojoje misijoje93, ypač jei, Dievo pašaukti, vyskupų yra pasitelkiami šiam darbui.

Šalyse, jau tapusiose krikščioniškomis, pasauliečiai bendradarbiauja evangelizacijoje, ugdydami savyje bei kituose misijų pažinimą ir meilę, skatindami pašaukimus savo šeimoje, katalikų organizacijose ir mokyklose, teikdami visokeriopą paramą, idant neatlyginamai gautą tikėjimo dovaną galėtų dovanoti kitiems.

O misijų šalyse pasauliečiai, tiek atvykusieji, tiek vietiniai tesidarbuoja mokyklose, tetvarko žemiškuosius reikalus, tebendradarbiauja parapijos ir vyskupijos veikloje, testeigia ir teplėtoja įvairias pasauliečių apaštalavimo formas, kad naujųjų Bažnyčių tikintieji galėtų kuo greičiausiai imtis savo vaidmens visos Bažnyčios gyvenime94.

Galiausiai pasauliečiai noriai tepadeda besivystančioms tautoms ekonominio ir visuomeninio gyvenimo srityse. Ta pagalba juo girtinesnė, kai ja siekiama steigti institucijas, susijusias su pamatinėmis visuomeninio gyvenimo struktūromis, arba kai ji skirta ugdyti atsakingiems valstybės asmenims.

Ypač verti pagyrimo tie pasauliečiai, kurie universitetuose arba moksliniuose institutuose istorijos bei religijotyros studijomis ugdo tautų bei religijų pažinimą, padėdami Evangelijos šaukliams ir rengdami kelią dialogui su nekrikščionimis.

Pasauliečiai broliška dvasia tebendrauja tiek su kitais krikščionimis, tiek su nekrikščionimis, ypač su tarptautinių sambūrių nariais, visą laiką atsižvelgdami į tai, kad „žemiškosios bendruomenės statyba visuomet būtų grindžiama Viešpačiu ir vedama į jį“95.

Visiems šiems uždaviniams atlikti pasauliečiams būtinas techninis ir dvasinis pasirengimas, teikiamas tam tikslui skirtuose institutuose. Jų gyvenimas turėtų liudyti Kristų nekrikščionims, kaip sako apaštalas: „Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo Bažnyčios, šitaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, ieškodamas ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“ (1 Kor 10, 32–33).


PABAIGA

42. Giliai įsisąmoninę pareigą visur skleisti Dievo karalystę, Susirinkimo Tėvai drauge su Romos popiežiumi meilingai sveikina visus Evangelijos šauklius, ypač tuos, kurie patiria persekiojimus dėl Kristaus, ir jungiasi su jų kentėjimais96.

Ta pačia meile, kuria Kristus spindėjo žmonėms, yra užsidegę ir Susirinkimo Tėvai. Tačiau žinodami, jog vien Dievas padaro, kad į šią žemę ateitų jo karalystė, jie drauge su visais Kristaus tikinčiaisiais meldžiasi, idant apaštalų karalienės Mergelės Marijos užtarimu tautos kuo greičiau būtų atvestos į tiesos pažinimą (plg. 1 Tim 2, 4), ir Kristaus veide atsispindinti Dievo garbės šviesa, veikiant Šventajai Dvasiai, nušvistų visiems (plg. 2 Kor 4, 6).


1 Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 48.
2 S. Augustinus. Enarr. in Ps. 44, 23: PL 36, 508; CChr. 38, 510.
3 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 1.
4 Plg. S. Irenaeus. Adv. Haer. III, 18, 1: PG 7, 932: „Žodis, esąs pas Dievą, per kurį visa padaryta, kuris visuomet buvo su žmonių gimine…“; IV, 6, 7: PG 7, 990: „Sūnus, nuo pat pradžios esąs savo kūrinijoje, visiems apreiškia Tėvą, kam, kada ir kaip nori Tėvas“. – Plg. Id. Ibid. IV, 20, 6 et 7: PG 7, 1037. – Id. Demonstratio 34: PO XII, 773; Sources Chr., p. 87. – Clemens Alex. Protrept. 112, 1: GCS Clemens I, 79. – Id. Strom. VI, 6, 44, 1: GCS Clemens II, 453; 13, 106, 3 et 4: l. c., 485. – Dėl paties mokymo plg. Pijus XII. Kreipimasis per radiją (1952 gruodžio 31): AAS 45 (1953), p. 96–99. – Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 16.
5 Plg. Žyd 1, 2; Jn 1, 3. 10; 1 Kor 8, 6; Kol 1, 16.
6 Plg. S. Athanasius. Epist. ad Epictetum, 7: PG 26, 1060. – S. Cyrillus Hieros. Catech. 4, 9: PG 33, 465. – Marius Victorinus. Adv. Arium 3, 3: PL 8, 1101. – S. Basilius. Epist. 261, 2: PG 32, 969. – S. Gregorius Naz. Epist. 101: PG 37, 181. – S. Gregorius Nyss. Antirrheticus, Adv. Apolin., 17: PG 45, 1156. – S. Ambrosius. Epist. 48, 5: PL 16, 1153. – S. Augustinus. In Io. Evang. tract. XXIII, 6: PL 35, 1585; CChr. 36, 236. – Be to, šitaip jis parodo, kad Šventoji Dvasia mūsų neatpirko, nes neįsikūnijo; plg. Id. De Agone Christ. 22, 24: PL 40, 302. – S. Cyrillus Alex. Adv. Nestor. I, 1: PG 76, 20. – S. Fulgentius. Epist. 17, 3, 5: PL 65, 454. – Id. Ad Trasimundum III, 21: PL 65, 284: de tristia et timore.
7 Tai Dvasia, kalbėjusi per pranašus; Symb. Constantinopol.: Denz.-Schoemetzer, 150. – S. Leo Magnus. Sermo 76: PL 54, 405–406: „Kai Sekminių dieną Šventoji Dvasia pripildė Viešpaties mokinius, tai buvo ne dovanos pradžia, o jos papildymas, nes ir patriarchus, ir pranašus, ir kunigus, ir visus praėjusių amžių šventuosius gaivino tos pačios Dvasios pašventinimas, … nors teikiamų dovanų saikas buvo ne toks pat“. – Taip pat plg. Id. Sermo 77, 1: PL 54, 412. – Leonas XIII. Encikl. Divinum illud (1897 gegužės 9): ASS 29 (1896–1897), p. 650–651. – Taip pat plg. S. Io. Chrysostomus. In Eph. c. 4, Hom. 10, 1: PG 62, 75, nors jis pabrėžia Šventosios Dvasios misijos Sekminių dieną naujumą.
8 Apie Babelį ir Sekmines Bažnyčios Tėvai kalba dažnai; plg. Origenes. In Genesim, cap. 1: PG 12, 112. – S. Gregorius Naz., Oratio 41, 16: PG 36, 449. – S. Io. Chrysostomus. Hom. 2 in Pentec., 2: PG 50, 467. – Id. In Act. Apost.: PG 60, 44. – S. Augustinus. En. in Ps. 54, 11: PL 36, 636; CChr. 39, 664 s. – Id. Sermo 271: PL 38, 1245. – S. Cyrillus Alex. Glaphyra in Genesim II: PG 69, 79. – S. Gregorius M. Hom. in Evang., lib. II, Hom. 30, 4: PL 76, 1222. – S. Beda. In Hexaem., lib. III: PL 91, 125. – Be to, žr. paveikslą Venecijos Šv. Morkaus bazilikos prieangyje. – Bažnyčia kalba visomis kalbomis ir šitaip visus sujungia tikėjimo katalikiškume; plg. S. Augustinus. Sermones 266, 267, 268, 269: PL 38, 1225–1237. – Id. Sermo 175, 3: PL 38, 946. – S. Io. Chrysostomus. In Epist. 1 ad Cor., Hom. 35: PG 61, 296. – S. Cyrillus Alex. Fragm. in Act.: PG 74, 758. – S. Fulgentius. Sermo 8, 2–3: PL 65, 743–744. – Dėl Sekminių kaip apaštalų pašventinimo misijai plg. Cramer, Catena in Acta SS. Apostolorum, Oxford, 1838, p. 24 s.
9 Plg. Lk 3, 22; 4, 1; Apd 10, 38.
10 Plg. Jn 14–17. – Paulius VI. Kalba Susirinkime (1964 rugsėjo 14): AAS 56 (1964), p. 807.
11 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 4.
12 S. Augustinus. Sermo 267, 4: PL 38, 1231: „Šventoji Dvasia visoje Bažnyčioje daro tai, ką siela visuose vieno kūno nariuose“. – Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 7, išn. 8.
13 Plg. Apd 10, 44–47; 11, 15; 15, 8.
14 Plg. Apd 4, 8; 5, 32; 8, 26. 29. 39; 9, 31; 10; 11, 24. 28; 13, 2. 4. 9; 16, 6–7; 20, 22–23; 21, 11 ir t. t.
15 Tertullianus. Apol. 50, 13: PL 1, 534; CChr. 1, 171.
16 Jau šv. Tomas kalba apie apaštališkąjį uždavinį – skiepyti Bažnyčią; plg. S. Thomas. Sent., lib. 1, dist. 16, q. 1, a. 2 ad 2 et ad 4; a. 3 sol. – Id. Summa Theol. I, q. 43, a. 7 ad 6; I–II, q. 106, a. 4 ad 4. – Plg. Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud (1919 lapkričio 30): AAS 11 (1919), p. 445, 453. – Pijus XI. Encikl. Rerum Ecclesiae (1926 vasario 28): AAS 18 (1926), p. 74. – Pijus XII. Kalbos popiežiškųjų misijinių organizacijų vadovams (1939 balandžio 30); (1944 birželio 24): AAS 36 (1944), p. 210; (1950 rugpjūčio 9): AAS 42 (1950), p. 727. – Tas pats. Kalba vietos kunigams (1948 birželio 29): AAS 40 (1948), p. 374. – Tas pats. Encikl. Evangelii praecones (1951 birželio 2): AAS 43 (1951), p. 507. – Tas pats. Encikl. Fidei donum (1957 sausio 15): AAS 49 (1957), p. 236. – Jonas XXIII. Encikl. Princeps pastorum (1959 lapkričio 28): AAS 51 (1959), p. 835. – Paulius VI. Homilija (1964 spalio 18): AAS 56 (1964), p. 911. – Tiek popiežiai, tiek Bažnyčios Tėvai ir scholastikai dažnai kalba apie Bažnyčios platinimą; plg. S. Thomas. Comm. in Matth. 16, 28. – Leonas XIII. Encikl. Sancta Dei civitas (1880 gruodžio 3): ASS 13 (1880), p. 241. – Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud: l. c., p. 442. – Pijus XI. Encikl. Rerum Ecclesiae: l. c., p. 65.
17 Aišku, jog ši misijų veiklos samprata iš tikrųjų aprėpia ir tas Lotynų Amerikos dalis, kuriose nėra nei savos hierarchijos, nei brandaus krikščioniškojo gyvenimo, nei pakankamo Evangelijos skelbimo. Tačiau ne Susirinkimui dera spręsti, ar tokios teritorijos Šventojo Sosto faktiškai turėtų būti pripažįstamos misijų sritimis. Kaip tik todėl, kalbant apie misijinės veiklos sąvokos ryšį su tam tikra teritorija, sąmoningai pasakyta, jog veikla „daugiausia“ atliekama tam tikrose Šventojo Sosto pripažintose teritorijose.
18 Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl ekumenizmo, 1.
19 Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 14.
20 Plg. Jn 7, 18; 8, 30. 44; 8, 50; 17, 1.
21 Dėl šios sintezės žr. šv Ireniejaus mokymą apie visuotinį atnaujinimą. – Taip pat plg. Hyppolytus. De Antichristo, 3: PG 10, 732; GCS Hippolyt. I, 2, 6: „Visus mylėdamas, visus trokšdamas išganyti, visus norėdamas paversti Dievo vaikais, visus šventuosius kviesdamas sudaryti vieną tobulą žmogų…“ – Id. Benedictiones Iacob, 7: Texte und Unter suchungen, 38–1, p. 18, 4 ss. – Origenes. In Ioann., I, 16: PG 14, 49; GCS, Orig. IV, 20: „Tuomet vieningai pažins Dievą visi, kurie jį pasiekė, vadovaujami to Žodžio, kuris yra pas Dievą, idant visi vaikai tiksliai pažintų Tėvą taip, kaip dabar tik vienas Sūnus jį pažįsta“. – S. Augustinus. De serm. Domini in monte, I, 41: PL 34, 1250: „Mylėkite tai, kas gali su mumis pasiekti karalystę, kurioje niekas nesako: ‘Mano Tėve’, bet visi taria vienam Dievui: ‘Tėve mūsų’“. – S. Cyrillus Alex. In Ioann. I: PG 73, 161–164: „Juk mes visi esame Kristuje, jame atgyja visiems bendras žmogaus asmuo. Todėl jis pavadintas naujuoju Adomu… Mat jis gyveno tarp mūsų, prigimtimi būdamas Sūnus ir Dievas. Todėl jo Dvasioje šaukiame: ‘Abba, Tėve!’ Žodis gyvena visuose kaip vienoje šventovėje, kurią priėmė už mus ir iš mūsų, idant, turėdamas savyje visus žmones, apaštalo Pauliaus žodžiais, viename kūne visus sutaikintų su Tėvu“.
22 Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud: l. c., p. 445: „Būdama Dievo Bažnyčia, ji yra visuotinė ir nesvetima jokiai genčiai ar tautai“. – Plg. Jonas XXIII. Encikl. Mater et Magistra (1961 gegužės 15): AAS 53 (1961), p. 444: „Bažnyčia pagal dieviškąją teisę priklauso visoms tautoms… Kadangi ji tarsi įlieja savo stiprybės į tautos gyslas, ji nėra ir nelaiko savęs kuriai nors tautai iš šalies primetama institucija… Todėl viskam, kas jai atrodo gera ir garbinga, pritaria ir visa tai daro (atgimusieji Kristuje) “.
23 Plg. S. Irenaeus. Adv. Haer. III, 15, 3: PG 7, 919: „Buvo tiesos skelbėjai ir laisvės apaštalai“.
24 Gruodžio 23 antifona O.
25 Plg. Mt 24, 31. – Didachē, 10, 5: Funk I, 32.
26 Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 17. – S. Augustinus. De Civ. Dei, 19, 17: PL 41, 646. – Tikėjimo skleidimo kongregacija. Instrukcija: Collectanea I, 135, p. 42.
27 Origeno nuomone, Evangelija turi būti paskelbta iki šio pasaulio pabaigos; plg. Origenes. Hom. in Lc. XXI: GCS Orig. IX, 136, 21 ss. – Id. In Matth. comm. ser. 39: l. c. XI, 75, 25 ss.; 76, 4 ss. – Id. Hom. in Ierem. III, 2: l. c. VIII, 306, 29 ss. – S. Thomas. Summa Theol. I–II, q. 106, a. 4 ad 4.
28 S. Hilarius Pict. In Ps. 14: PL 9, 301. – Eusebius Caes. In Isaiam, 54, 2–3: PG 24, 462–463. – S. Cyrillus Alex. In Isaiam V, cap. 54, 1–3: PG 70, 1193.
29 Plg. Paulius VI. Kalba Susirinkime (1964 lapkričio 21): AAS 56 (1964), p. 1013.
30 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Tikėjimo laisvės dekl., 2, 4, 10. – Tas pats. Pastoracinė konst. apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, 21.
31 Plg. Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 17.
32 Plg. Tas pats. Konst. apie šventąją liturgiją, 64–65.
33 Dėl išvadavimo iš velnio ir tamsybių vergijos Evangelijoje plg. Mt 12, 28; Jn 8, 44; 12, 31 (plg. 1 Jn 3, 8; Ef 2, 1–2). – Krikšto liturgijoje plg. Romos apeigynas.
34 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 14.
35 Plg. S. Augustinus. Tract. in Ioann. 11, 4: PL 35, 1476.
36 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 9.
37 Plg. Tas pats. Ten pat, 10, 11, 34.
38 Plg. Tas pats. Dogm. konst. apie Dievo apreiškimą, 21.
39 Plg. Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 12, 35.
40 Plg. Tas pats. Ten pat, 23, 36.
41 Plg. Tas pats. Ten pat, 11, 35, 41.
42 Plg. Tas pats. Dekr. dėl Rytų katalikų Bažnyčių, 30.
43 Epist. ad Diognetum, 5: PG 2, 1173. – Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 38.
44 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 31. – Tas pats. Dekr. dėl pasauliečių apaštalavimo.
45 Plg. Tas pats. Dekr. dėl kunigų ugdymo, 4, 8, 9.
46 Plg. Tas pats. Konst. apie šventąją liturgiją, 17.
47 Plg. Tas pats. Dekr. dėl kunigų ugdymo, 1.
48 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Princeps pastorum: l. c., p. 843–844.
49 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl ekumenizmo, 4.
50 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Princeps pastorum: l. c., p. 842.
51 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 29.
52 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Princeps pastorum: l. c., p. 855.
53 Čia turima omenyje vadinamieji profesionalieji katechetai, catéchistes a plein temps, full-time catechists.
54 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 31, 44.
55 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Princeps pastorum: l. c., p. 838.
56 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo, 11. – Tas pats. Dekr. dėl kunigų ugdymo, 2.
57 Plg. Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 25.
58 Plg. Tas pats. Dekr. dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo, 10: norint palengvinti įvairių visuomenės grupių pastoraciją, numatomas asmeninių prelatūrų steigimas, kai tai reikalinga apaštalavimui deramai vykdyti.
59 Plg. Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 13.
60 Plg. Paulius VI. Kalba Ugandos šventųjų kankinių kanonizacijos proga: (1964 spalio 18): AAS 56 (1964), p. 908.
61 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 13.
62 Plg. Tas pats. Ten pat, 17.
63 Institutais čia vadinami misijose veikiantys ordinai, kongregacijos, institutai, sambūriai.
64 Plg. Pijus XI. Encikl. Rerum Ecclesiae: l. c., p. 69–71. – Pijus XII. Encikl. Saeculo exeunte (1940 birželio 13): AAS 32 (1940), p. 256. –Tas pats. Encikl. Evangelii praecones: l. c., p. 506.
65 Plg. Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud: l. c., p. 449–450.
66 Plg. Tas pats. Apašt. laiškas Maximum illud: l. c., p. 448–449. – Pijus XII. Encikl. Evangelii praecones: l. c., p. 507. – Dėl misijų kunigų ugdymo plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl kunigų ugdymo.
67 Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 41.
68 Plg. Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud: l. c., p. 440. – Pijus XII. Encikl. Evangelii praecones: l. c., p. 507.
69 Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud: l. c., p. 448. – Tikėjimo skleidimo kongregacija. Dekr. (1923 gegužės 20): AAS 15 (1923), p. 369–370. – Pijus XII. Encikl. Saeculo exeunte: l. c., p. 256. – Tas pats. Encikl. Evangelii praecones: l. c., p. 507. – Jonas XXIII. Encikl. Princeps pastorum: l. c., p. 843–844.
70 Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl kunigų ugdymo, 19–21. – Pijus XII. Apašt. konstitucija Sedes sapientiae (1956 gegužės 31), Priedas: Vienuolių reikalų kongregacija. Statuta generalia: AAS 48 (1956), p. 354–365.
71 Pijus XII. Encikl. Evangelii praecones: l. c., p. 523–524.
72 Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud: l. c., p. 448. – Pijus XII. Encikl. Evangelii praecones: l. c., p. 507.
73 Plg. Pijus XII. Encikl. Fidei donum: l. c., p. 324.
74 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo, 10: kalbama apie ypatingas vyskupijas, asmenines prelatūras ir kitas panašias institucijas.
75 Plg. Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 18.
76 Plg. Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 23.
77 Plg. Paulius VI. Motu proprio Apostolica sollicitudo (1965 rugsėjo 15): AAS 57 (1965), p. 776.
78 Plg. Tas pats. Kalba Susirinkime (1964 lapkričio 21): AAS 56 (1964), p. 1011.
79 Plg. Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud: l. c., p. 39–40.
80 Jeigu dėl įvairių priežasčių kai kurios misijos laikinai tebepriklauso kitoms dikasterijoms, šios turėtų palaikyti santykius su Tikėjimo skleidimo kongregacija, idant visas misijas būtų galima tvarkyti bei joms vadovauti pagal visiškai pastovius ir vieningus principus bei nuostatas.
81 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje, 35, sk. 4.
82 Plg. Tas pats. Ten pat, 36–38.
83 Plg. Tas pats. Ten pat, 35, sk. 5–6.
84 Plg. Tas pats. Dekr. dėl ekumenizmo, 12.
85 Plg. Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 23–24.
86 Plg. Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud: l. c., p. 453–454. – Pijus XI. Encikl. Rerum Ecclesiae: l. c., p. 71–73. – Pijus XII. Encikl. Evangelii praecones: l. c., p. 525–526. – Tas pats. Encikl. Fidei donum: l. c., p. 241.
87 Plg. Pijus XII. Encikl. Fidei donum: l. c., p. 245–246.
88 Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje, 6.
89 Plg. Pijus XII. Encikl. Fidei donum: l. c., p. 245.
90 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 28.
91 Plg. Pijus XI. Encikl. Rerum Ecclesiae: l. c., p. 72.
92 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 44.
93 Plg. Tas pats. Ten pat, 33, 35.
94 Plg. Pijus XII. Encikl. Evangelii praecones: l. c., p. 510–514. – Jonas XXIII. Encikl. Princeps pastorum: l. c., p. 851–852.
95 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 46.
96 Plg. Pijus XII. Encikl. Evangelii praecones: l. c., p. 527. – Jonas XXIII. Encikl. Princeps pastorum: l. c., p. 864.

 

 

©  Vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvos Vyskupų Konferencija, 2000
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2000.

Kiti Katalikų Bažnyčios dokumentai lietuvių kalba: www.lcn.lt/b_dokumentai