DVASININKIJOS KONGREGACIJA

NUOLATINIŲ DIAKONŲ TARNYBOS IR GYVENIMO VADOVAS
DIRECTORIUM PRO MINISTERIO ET VITA DIACONORUM PERMANENTIUM

1998 vasario 22


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2004 liepos 20, Nr. 13-14; 2004 rugpjūčio 12, Nr. 15; 2004 rugpjūčio 27, Nr. 16.

TURINYS

Katalikiškojo auklėjimo kongregacija
Dvasininkijos kongregacija

BENDRASIS PAREIŠKIMAS IR ĮŽANGA

BENDRASIS PAREIŠKIMAS

ĮŽANGA (2)

I. Su šventimais susijusi tarnyba [1]
II. Diakonatas [2]
II. Nuolatinis diakonatas [3]

NUORODOS

Dvasininkijos kongregacija
DIRECTORIUM PRO MINISTERIO ET VITA DIACONORUM PERMANENTIUM
NUOLATINIŲ DIAKONŲ TARNYBOS IR GYVENIMO VADOVAS

1. TEISINIS DIAKONO STATUSAS [1–21]

Diakonas – šventasis tarnautojas
Įkardinavimas
Sakramentinis broliškumas
Pareigos ir teisės
Pragyvenimo priemonės ir socialinė apsauga
Diakoniškojo statuso netekimas

2. DIAKONO TARNYBA [22–42]

Diakoniškosios funkcijos
Žodžio tarnyba
Liturgijos tarnyba
Meilės tarnyba
Nuolatinių diakonų missio canonica

3. DIAKONO DVASINGUMAS [43–62]

Dabartinė istorinė aplinka
Pašaukimas į šventumą
Šventojo luomo santykiai
Dvasinio gyvenimo priemonės
Diakono dvasingumas ir gyvenimo padėtys

4. NUOLATINIS DIAKONO UGDYMAS [63–82]

Būdingieji bruožai
Motyvai
Veikėjai
Ypatybės
Sritys
Organizacinė struktūra ir priemonės

NUORODOS

MALDA ŠVENČIAUSIAJAI MERGELEI MARIJAI


KATALIKIŠKOJO AUKLĖJIMO KONGREGACIJA
DVASININKIJOS KONGREGACIJA

BENDRASIS PAREIŠKIMAS IR ĮŽANGA

BENDRASIS PAREIŠKIMAS

Nuolatinis diakonatas, atkurtas Vatikano II Susirinkimo ir harmoningai derantis su senąja Tradicija bei specifiniais Tridento Susirinkimo nutarimais, pastaraisiais dešimtmečiais daug kur išgyveno didelį pakilimą ir davė daug žadančių vaisių, labai naudingų tokiai neatidėliotinai naujosios evangelizacijos misijai. Šventasis Sostas ir nemažai episkopatų, pasirūpinę pasiūlyti diakonų gyvenimo bei ugdymo normų bei elementų, tokiu būdu prisidėjo prie bažnytinės patirties, kuriai dabar, kad plėtotųsi, reikia vieningų normų, tolesnių paaiškinimų ir – praktikos srityje – pastoracinių paskatų bei patikslinimų. Diakonato tikrovės visuma (pamatinė doktrininė samprata, pašaukimo suvokimas, kuris iš to kyla, rengimas, tarnyba, dvasingumas ir nuolatinis ugdymas) šiandien reikalauja apžvelgti nueitą kelią, siekiant viską aprėpti vienu žvilgsniu; tai būtina, jei šiam Šventimų sakramento laipsniui, atsiliepiant į Vatikano II Susirinkimo balsus bei intencijas, norima suteikta naują impulsą.

Paskelbusios Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis apie kunigų ugdymą ir Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovą, Katalikiškojo auklėjimo ir Dvasininkijos kongregacijos suvokė būtinybę ypatingą dėmesį skirti nuolatinio diakonato temai, taip užbaigiant dėstyti tai, kas susiję su dviem pirmaisiais Šventimų sakramento laipsniais bei tenka jų kompetencijai. Todėl, išklausiusios viso pasaulio vyskupų bei daugelio specialistų nuomones, abi kongregacijos šiai temai paskyrė savo visuotinius susirinkimus, surengtus 1995 metų lapkričio mėnesį. Nariai kardinolai ir vyskupai atidžiai išnagrinėjo šių konsultacijų rezultatus bei gausią patirtį, apie kurią buvo pranešta. Tuo remdamosi abi kongregacijos parengė Ratio fundamentalis institutionis diaconorum permanentium ir Nuolatinių diakonų tarnybos ir gyvenimo vadovo galutines redakcijas, sąžiningai perteikiančias prašymus, nurodymus bei siūlymus, kylančius iš visų pasaulio geografinių vietovių ir pateiktus tokių aukšto rango susirinkimų. Abiejų visuotinių susirinkimų darbas parodė, jog nuomonės daug kur sutampa, ir išryškino šiandien vis labiau jaučiamą harmoningos dermės, kuri laiduotų vieningą ugdymą bei pastoracinį šventosios tarnybos veiksmingumą jau visiškai priartėjusio trečiojo tūkstantmečio iššūkių akivaizdoje, poreikį. Todėl patys Tėvai paprašė abiejų dikasterijų abu dokumentus tuo pačiu metu parengti bei paskelbti ir pradėti juos viena ir ta pačia pagrindinius elementus apimančia įžanga.

Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos parengtame dokumente Ratio fundamentalis institutionis diaconarum permanentium pateikiamos ne tik nuolatinių diakonų ugdymo gairės, bet ir normos, kurių privalu paisyti savo nacionalinius Ratio rengiančioms Vyskupų konferencijoms. Kaip ir Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis atveju, kongregacija nori pasiūlyti vyskupams priemonę, padėsiančią tinkamai įgyvendinti Kanonų teisės kodekso 236 kanono nuostatus ir laiduosiančią Bažnyčioje vienybę, rimtą bei visapusišką nuolatinių diakonų ugdymą.

Nuolatinių diakonų tarnybos ir gyvenimo vadovui, kaip ir ankstesniam kunigams skirtam Vadovui, būdinga ne tik raginamoji vertė; jis taip pat teisiškai įpareigoja tada, kai jo normos „nurodo panašias drausmines Kanonų teisės kodekso normas“ arba „nustato visuotinių Bažnyčios įstatymų taikymo būdą, apibrėžčiau paaiškina jų doktrinines priežastis ir ragina ar skatina jų sąžiningai laikytis“ (1). Tokiais atvejais šis dokumentas laikytinas formaliu bendruoju vykdomuoju dekretu (plg. 32 kan.).

Abu šiandien atitinkamos dikasterijos skelbiami dokumentai logiškai vienas kitą tęsia ir dėl to, visiškai išlaikydami savo tapatybę bei specifinę teisinę vertę, vienas kitu remiasi ir vienas kitą papildo; labai pageidautina, kad jie visur būtų pateikiami, priimami ir taikomi kaip visuma. Čia kartu su abiem dokumentais publikuojama viena įžanga, visos normų visumos pagrindas bei įkvėpimo versmė, yra neatsiejama abiejų dokumentų dalis.

Įžangoje aptariami istoriniai ir pastoraciniai nuolatinio diakonato aspektai, ypatingą dėmesį skiriant praktiniam ugdymo bei tarnybos matmeniui. Argumentus pagrindžiantys mokymo elementai pateikti Vatikano II Susirinkimo ir vėlesnio popiežiškojo magisteriumo dokumentuose.

Dokumentais atsiliepiama į plačiai jaučiamą poreikį išskleisti bei reglamentuoti iki šiol vykdytų eksperimentų įvairovę tiek įžvelgimo bei rengimo, tiek tarnybos praktikavimo bei nuolatinio ugdymo lygmeniu. Taip bus galima laiduoti gairių stabilumą, sykiu garantuosiančiu teisėtai įvairovei būtiną vienybę, kuri savo ruožtu padarytų vaisingą tarnybą, jau davusią gerų vaisių ir žadančią brėkštant trečiajam tūkstantmečiui svariai prisidėti prie naujosios evangelizacijos.

Gairės, pateikiamos abiejuose dokumentuose, taikomos diecezinei dvasininkijai priklausantiems nuolatiniams diakonams, nors daugelis jų, tinkamai pritaikytos, gali galioti ir nuolatiniams diakonams, kurie yra pašvęstojo gyvenimo institutų ar apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai.

ĮŽANGA (2)

I. Su šventimais susijusi tarnyba

1. „Dievo tautai ganyti ir nuolatos gausinti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairias tarnybas, skirtas viso kūno gerovei. Juk gavusieji šventąją galią tarnautojai iš tikrųjų tarnauja savo broliams, idant visi, priklausantys Dievo tautai ir dėl to galintys džiaugtis tikruoju krikščionio kilnumu, laisvai ir tvarkingai žengdami į tą patį tikslą, pasiektų išganymą“ (3).

Šventimų sakramentas jį gaunantįjį „ypatinga Šventosios Dvasios malone daro panašų į Kristų, kad kaip Kristaus įrankis jis tarnautų Jo Bažnyčiai. Šventimai suteikia jam teisę atstovauti Kristui, Bažnyčios Galvai, Jo trejopoje kunigo, pranašo ir karaliaus tarnystėje“ (4).

Šventimų sakramentu apaštalams Kristaus patikėtoji misija „Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas“ (5). Sakramentinis šventimų teikimo aktas yra „daugiau negu bendruomenės atliekamas išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar įvesdinimas, nes tuo sakramentiniu aktu suteikiama Šventosios Dvasios dovana, leidžianti vykdyti 'šventąją galią' (sacra potestas), kuri tegali kilti tiktai iš paties Kristaus per Jo Bažnyčią“ (6). „Viešpaties siųstasis kalba ir veikia, remdamasis ne savo paties, bet Kristaus autoritetu; kalba bendruomenei ne kaip jos narys, bet Kristaus vardu. Niekas negali pats sau suteikti malonės, ji turi būti dovanota ir pasiūlyta. Tam reikia malonės tarnų, įgaliotų ir įteisintų Kristaus“ (7).

Apaštališkosios tarnybos sakramentas apima tris laipsnius. Juk „Dievo įsteigtąją bažnytinę tarnybą atlieka įvairaus luomo asmenys, nuo seno vadinami vyskupais, kunigais ir diakonais“ (8). „Vyskupai su jiems padedančiais kunigais ir diakonais perėmė tarnavimą bendruomenei, Dievo vietoje vadovaudami savo ganomai kaimenei kaip mokytojai, šventojo kulto kunigai, valdymo tarnautojai“ (9).

Bažnytinės tarnybos sakramentinė prigimtis yra tokia, kad nuo jos neatsiejamas tarnavimo pobūdis. „Visiškai priklausydami nuo Kristaus, teikiančio misiją bei galią, tarnautojai yra tikri 'Kristaus tarnai' (Rom 1, 1) pagal pavyzdį Kristaus, kuris pats dėl mūsų noriai priėmė 'tarno išvaizdą' (Fil 2, 7)“ (10).

Be to, šventajai tarnybai būdingas kolegialus (11) ir asmeninis (12) pobūdis, nes „sakramentinė tarnyba Bažnyčioje yra Kristaus vardu atliekamas tarnavimas, kuriam būdinga asmeninė prigimtis ir kolegiali forma“ (13).

II. Diakonatas

2. Dokumentais paliudyta, jog diakonų tarnyba Bažnyčioje egzistavo nuo apaštalų laikų. Pagal tvirtą tradiciją, paliudytą jau šventojo Ireniejaus bei įėjusią į šventimų liturgiją, diakonato pradžia buvo septynių vyrų paskyrimas, aprašomas Apaštalų darbuose (6, 1–6). Tad diakonai, kurių tarnyba Bažnyčioje visuomet buvo labai gerbiama, užima žemiausią šventosios hierarchijos pakopą (14). Šv. Paulius Laiško filipiečiams pradžioje (plg. Fil 1, 1) sveikina juos kartu su vyskupais, o Pirmajame laiške Timotiejui (3, 8–13) vardija savybes ir dorybes, reikalingas norint deramai vykdyti šią tarnybą (15).

Tokia diakonatą apimanti Bažnyčios hierarchinė bei tarnybinė struktūra nuo pat pradžių paliudyta Bažnyčios tėvų raštuose. Šventajam Ignotui Antiochiečiui (16) dalinė Bažnyčia be vyskupo, kunigo ir diakono atrodo neįsivaizduojama. Jis pabrėžia, kad diakono tarnyba yra ne kas kita, kaip „Jėzaus Kristaus, kuris iki laiko pradžios buvo pas Tėvą ir pasirodė laiko pabaigoje, tarnyba“. „Juk jie yra ne už valgį ir gėrimą atsakingi tarnai, bet Dievo Bažnyčios tarnautojai“. Didascalia Apostolorum (17) ir vėlesnių amžių Tėvai, taip pat įvairūs Susirinkimai (18) ir Bažnyčios praktika (19) liudija šio apreikštojo dalyko tąsą bei plėtotę.

Diakonato institucija Vakarų Bažnyčioje klestėjo iki V amžiaus; vėliau dėl įvairių priežasčių ji pamažu ėmė nykti ir galiausiai virto tiktai tarpiniu etapu kunigystės šventimų siekiantiems kandidatams.

Tridento Susirinkimas nurodė atkurti nuolatinį diakonatą tokį, koks jis buvo anksčiau, pagal jam būdingą prigimtį, būtent kaip pirmapradę Bažnyčios tarnybą (20). Tačiau šis nurodymas nebuvo įgyvendintas.

Vatikano II Susirinkimas nutarė, kad „ateityje diakonatas galės būti atstatytas kaip tikras ir nuolatinis hierarchijos laipsnis. <…> Šis diakonatas galės būti suteiktas brandesnio amžiaus vyrams, net gyvenantiems santuokoje, taip pat ir tinkamiems jaunuoliams, tačiau pastariesiems ir toliau turi galioti celibato įstatymas“ (21). Priimti tokį sprendimą paskatino trys motyvai: a) troškimas praturtinti Bažnyčią diakoniškosios tarnybos funkcijomis, kurias kitaip daugelyje vietovių sunkiai būtų buvę galima vykdyti; b) ketinimas diakono šventimų malone sustiprinti tuos, kurie jau vykdė diakoniškąsias funkcijas; c) susirūpinimo kupinas noras aprūpinti šventaisiais tarnautojais kraštus, kenčiančius dėl kunigų stygiaus. Šie motyvai parodo, kad nuolatinio diakonato atkūrimu jokiu būdu neketinta menkinti tarnaujamosios kunigystės, visados dosniai skatintinos dėl jos nepamainomumo, reikšmės, vaidmens ir klestėjimo.

Norėdamas įgyvendinti Susirinkimo nurodymus, Paulius VI apaštališkuoju laišku Sacrum diaconatus ordinem (1967 m. birželio 18 d.) (22) nustatė bendrąsias nuolatinio diakonato atkūrimo lotynų Bažnyčioje taisykles. Kitais metais apaštališkąja konstitucija Pontificalis romani recognitio (1968 m. birželio 18 d.) (23) jis aprobavo naująsias vyskupo, kunigo ir diakono šventimų teikimo apeigas, sykiu apibrėždamas šių įšventinimo aktų turinį bei formą. Galiausiai apaštališkuoju laišku Ad pascendum (1972 m. rugpjūčio 15 d.) (24) popiežius patikslino kandidatų į diakonus leidimo šventinti bei jų įšventinimo sąlygas. Esminiai šių nuostatų elementai buvo įtraukti į popiežiaus Jono Pauliaus II 1983 metų sausio 25 dieną paskelbto Kanonų teisės kodekso normas (25).

Remdamosi šiais visuotiniais įstatymais, daugelis Vyskupų konferencijų, pirma gavusios Šventojo Sosto sutikimą, savo kraštuose atkūrė nuolatinį diakonatą bei parengė šiuo klausimu papildomas normas arba daro tai dabar.

III. Nuolatinis diakonatas

3. Daugiaamžė Bažnyčios patirtis įteigė normą, pagal kurią kunigo šventimai teikiami tikai tam, kuris jau yra gavęs diakonato šventimus ir deramai vykdęs jo pareigas (26). Tačiau diakonato šventimai „neturi būti laikomi vien žingsniu kunigystės link“ (27).

„Vienas iš Vatikano II Susirinkimo vaisių buvo noras atkurti diakonatą kaip būdingą ir nuolatinį hierarchijos laipsnį“ (28). Naudodamasi „su istorinėmis aplinkybėmis bei pastoracinėmis perspektyvomis susijusiais motyvais“, kuriais vadovavosi Susirinkimo tėvai, „Šventoji Dvasia, pagrindinė Bažnyčios gyvenimo veikėja, slėpiningai veikdama iš naujo atkūrė pilnatvišką hierarchijos, kurią tradiciškai sudaro vyskupai, kunigai ir diakonai, vaizdą. Taip buvo atgaivinamos krikščionių bendruomenės, kurios darėsi vis panašesnės į klestinčias pirmųjų amžių bendruomenes, įsteigtas, kaip liudija Apaštalų darbai, visuomet Parakelto veikiamų apaštalų“ (29).

Nuolatinis diakonatas labai praturtina Bažnyčios misiją (30). Kadangi diakonams tenkančios pareigos yra nepaprastai reikalingos Bažnyčios gyvenimui (31), pageidautina ir naudinga, ypač misijų kraštuose (32), vyrus, kurie Bažnyčioje pašaukti į tikrai diakoniškąją tarnybą tiek liturginiame ir pastoraciniame gyvenime, tiek socialinių ir artimo meilės darbų srityje, „sustiprinti ir glaudžiau susieti su altoriumi iš apaštalų paveldėtuoju rankų uždėjimu, idant, gavę sakramentinę diakonato malonę, jie sėkmingiau atliktų savo tarnybą“ (33).

Vatikanas, 1998 m. vasario 22 d., Šv. Petro Sosto šventė

Katalikiškojo auklėjimo kongregacija

Kardinolas Pio Laghi
Prefektas

+ Josè Saraiva Martins
Tuburnica titulinis arkivyskupas
Sekretorius

Dvasininkijos kongregacija

Kardinolas Darío Castrillón Hoyos
Prefektas

+ Csaba Ternyák
Eminenziana titulinis arkivyskupas
Sekretorius

NUORODOS

(1) Plg. POPIEŽIŠKOJI ĮSTATYMINIŲ TEKSTŲ AIŠKINIMO TARYBA. Chiarimenti circa il valore dell'art. 66 del Direttorio per il Ministero e la Vita dei Presbiteri (1994 10 22). Žurnale Sacrum Ministerium, 2 (1995), p. 263.
(2) Ši įžanga bendra Ratio ir „Vadovui“. Skelbiant šiuos du dokumentus atskirai, ji turi būti publikuojama ir viename, ir kitame leidinyje.
(3) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 18.
(4) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1581.
(5) Plg. ten pat, 1536.
(6) Plg. ten pat, 1538.
(7) Ten pat, 875.
(8) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 28.
(9) Plg. ten pat, 20; CIC, kan. 375, § 1.
(10) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 876.
(11) Plg. ten pat, 877.
(12) Plg. ten pat, 878.
(13) Ten pat, 879.
(14) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 28; PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Ad pascendum (1972 08 15): AAS 64 (1972), p. 534.
(15) Negana to, iš 60 bendradarbių, minimų jo laiškuose, kai kurie įvardijami kaip diakonai: Timotiejus (1 Tes 3, 2), Epafras (Kol 1, 7), Tichikas (Kol 4, 7; Ef 6, 2).
(16) Plg. Epist. ad Philadelphenses, 4; Epist. ad Smyrnaeos, 12, 2; Epist. ad Magnesios, 6, 1; F. X. Funk (ed.). Patres Apostolici. Tubingae 1901, p. 266–267; 286–287; 234–235; 244–245.
(17) Plg. Didascalia Apostolorum (Siriaca), sk. III, XI: A. Vööbus (ed.). The „Didascalia Apostolorum“ in Syriac (originalas ir vertimas į anglų k.). CSCO, t. I, Nr. 402 (t. 176), p. 29–30; t. II, Nr. 408 (t. 180), p. 120–129; Didascalia Apostolorum, III, 13 (19), 1–7: F. X. Funk (ed.). Didascalia et Constitutiones Apostolorum. Paderbornae 1906, I, p. 212–216.
(18) Plg. Elviros Susirinkimo (Eliberitanum, 300-303 m.) 32 ir 33 kan.: PL 84, 305; Arlio I Susirinkimo (Arelatense I, 314 m.) 16 (15, 18 ir 21 kan.: CCL, 148, 12–13; Nikėjos I Susirinkimo (Nicaenum I, 325 m.) 15, 16 ir 18 kan.: Conciliorum Oecumenicorum Decreta. Dvikalbis leidinys, parengtas G. Alberigo, G. L. Dossetti, Cl. Leonardi, P. Prodi, kons. H. Jedin. Ed. Dehoniane, Bologna 1991, p. 13–15.
(19) Ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu kiekviena vietinė Bažnyčia turėjo turėti tiek diakonų, kad jų skaičius pagal tam tikrą proporciją atitiktų bendruomenės narių skaičių, idant jie galėtų pažinti kiekvieną bendruomenės narį bei jam padėti (plg. Didascalia Apostolorum, III, 12 (16): F. X. Funk. Ed. cit., I, p. 208). Popiežius Fabianas (236–250) padalijo Romą į septynias sritis (regiones, vėliau pavadintus diaconiae); kiekvienai iš jų vadovavo diakonas (regionarius), privalėjęs skatinti artimo meilę ir rūpintis vargšais. Panaši „diakoniškoji“ struktūra III ir IV a. egzistavo daugelyje Rytų ir Vakarų miestų.
(20) Plg. TRIDENTO SUSIRINKIMAS. XXIII sesija, Decreta De reformatione, 17 kan.: Conciliorum Oecumenicorum Decreta. Ed. cit., p. 750.
(21) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29.
(22) AAS 59 (1967), p. 697–704.
(23) AAS 60 (1968), p. 369–373.
(24) AAS 64 (1972), p. 534–540.
(25) Dešimtyje kanonų aiškiai kalbama apie nuolatinius diakonus: 236; 276, § 2, 3°; 288; 1031, § 2–3; 1032, § 3; 1035, § 1; 1037; 1042, 1°; 1050, 3°.
(26) Plg. CIC, kan. 1031, § 1.
(27) PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem (1968 06 18): AAS 59 (1967), p. 698.
(28) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29; Dekretas Ad gentes, 16; Dekretas Orientalium Ecclesiarum, 17; JONAS PAULIUS II. Kalba (1985 03 16), 1: Insegnamenti, VIII, 2 (1985), p. 648.
(29) JONAS PAULIUS II. Katechezė per bendrąją audienciją (1993 10 06), 5: Insegnamenti, XVI, 2 (1993), p. 954.
(30) „Sprendimą atkurti nuolatinį diakonatą lėmė jaustas ir tebejuntamas didelis poreikis labiau ir tiesiogiškiau matyti šventuosius tarnautojus tokiose srityse kaip šeima, darbas, mokykla ir pan., taip pat įvairiose bažnytinėse struktūrose“. JONAS PAULIUS II. Katechezė per bendrąją audienciją (1993 10 06), 6: Insegnamenti, XVI, 2 (1993), p. 954.
(31) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29b.
(32) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Ad gentes, 16.
(33) Ten pat; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1571.


DVASININKIJOS KONGREGACIJA

DIRECTORIUM PRO MINISTERIO ET VITA DIACONORUM PERMANENTIUM
NUOLATINIŲ DIAKONŲ TARNYBOS IR GYVENIMO VADOVAS

 

1. TEISINIS DIAKONO STATUSAS

Diakonas – šventasis tarnautojas

1. Diakonato versmė yra šventimai ir Kristaus misija, kurioje diakonai pašaukti dalyvauti (1). Rankų uždėjimo ir įšventinamosios maldos dėka diakonas tampa šventuoju tarnautoju ir hierarchijos nariu. Tai lemia jo teologinį bei teisinį statusą Bažnyčioje.

Įkardinavimas

2. Visi priimami kandidatai privalo aiškiai raštu išreikšti savo ketinimą tarnauti Bažnyčiai (2) visą savo gyvenimą nustatytoje teritorinėje ar personalinėje srityje arba pašvęstojo gyvenimo institute ar apaštališkojo gyvenimo draugijoje, turinčioje galią įkardinuoti (3). Toks prašymas priimamas raštu; ši teisė rezervuota tiems, kurie turi galią įkardinuoti ir nustato kandidato ordinarą (4).

Įkardinavimas yra teisinis saitas, turintis bažnytinę ir dvasinę reikšmę, nes išreiškia diakono tarnybišką atsidavimą Bažnyčiai.

3. Remiantis teisinėmis normomis, į kurią nors bažnytinę sritį jau įkardinuotą diakoną galima įkardinuoti į kitą (5).

Diakonas, kuris, vadovaudamasis teisingais motyvais, nori tarnauti vyskupijoje, kurioje nėra įkardinuotas, privalo gauti ir vieno, ir kito vyskupo raštišką leidimą.

Vyskupai turėtų remti savo vyskupijos diakonus, kurie nori visam laikui ar laikinai pereiti darbuotis į dalines Bažnyčias, kurioms trūksta dvasininkų, ir ypač tuos, kurie trokšta atsiduoti, rūpestingai specialiai tam pasirengę, misijai ad gentes. Reikiamos sąlygos nustatomos tinkamu suinteresuotųjų vyskupų susitarimu (6).

Vyskupas privalo supti savo vyskupijos diakonus ypatinga globa (7). Jis turi rūpintis jais asmeniškai arba per savo deleguotą kunigą, ypatingą dėmesį skirdamas tiems, kuriems dėl gyvenimo aplinkybių tenka susidurti su dideliais sunkumais.

4. Diakonas, įkardinuotas į pašvęstojo gyvenimo institutą ar apaštališkojo gyvenimo draugiją, tarnaudamas paklūsta vyskupo galiai dalykuose, susijusiuose su pastoracija, viešuoju dieviškojo kulto vykdymu ir apaštalavimo darbais, ir sykiu lieka pavaldus savo vyresniesiems jų kompetencijos srityse bei ištikimas bendruomenės, kuriai priklauso, drausminei tvarkai (8). Jei diakonas perkeliamas į kokią nors kitos vyskupijos bendruomenę, jo vyresnysis privalo pristatyti jį ordinarui ir gauti iš jo sutikimą, leidžiantį diakonui vykdyti tarnybą sąlygomis, jų abiejų nustatytomis išmintingu susitarimu.

5. Specifinis nuolatinio diakono pašaukimas suponuoja nuolatinį išlikimą šiame luome. Todėl nevedusių ar našliais tapusių nuolatinių diakonų perėjimas į kunigystę visuomet turi likti gana reta išimtis, galima tiktai esant ypatingoms priežastims ir rimtiems motyvams. Dėl priėmimo į kunigus sprendžia diakono diecezinis vyskupas, jei nėra kliūčių, rezervuotų Šventajam Sostui (9). Tačiau, turint galvoje tokių atvejų išimtinį pobūdį, vyskupui derėtų pasitarti su Katalikiškojo auklėjimo kongregacija dėl kandidato intelektinio bei teologinio rengimo programos ir su Dvasininkijos kongregacija dėl pastoracinio rengimo programos ir diakono tinkamumo kunigiškajai tarnybai.

Sakramentinis broliškumas

6. Gautieji šventimai diakonus tarpusavyje susieja sakramentinio broliškumo saitais. Jie visi siekia to paties tikslo – statydinti Kristaus Kūną paklūstant vyskupo galiai ir bendrystėje su popiežiumi (10). Kiekvienas diakonas turi jaustis vienijamas su savo konfratrais artimo meilės, maldos, klusnumo savo vyskupui, tarnybinio uolumo ir bendradarbiavimo.

Būtų gerai, jei diakonai, sutinkant vyskupui ir jam ar jo delegatui dalyvaujant, reguliariai susitikinėtų aptarti, kaip jie vykdo savo tarnybą, pasikeisti patirtimi, tęsti ugdymą bei paskatinti vienas kito ištikimybę.

Tokie nuolatinių diakonų susitikimai taip pat gali būti naudingi kandidatams į diakoniškuosius šventimus.

Vietos vyskupui tenka pareiga skatinti tarp jo vyskupijoje besidarbuojančių diakonų „bendrystės dvasią“ rūpinantis, kad neatsirastų „korporatyvizmas“, ankstesniais amžiais prisidėjęs prie nuolatinio diakonato išnykimo.

Pareigos ir teisės

7. Diakono teisinis statusas apima specifines pareigas ir teises, numatytas Kanonų teisės kodekso 273–283 kanonuose, kur kalbama apie dvasininkų pareigas ir teises, sykiu minint su diakonais susijusias ypatingybes.

8. Diakoniškojo įšventinimo apeigose numatytas klusnumo vyskupui pažadas: „Promittis mihi et successoribus meis filialem oboedientiam et reverentiam“ (11).

Diakonas, pažadėdamas klusnumą vyskupui, pavyzdžiu laiko Kristų, kuris buvo klusnus tobulai (plg. Fil 2, 5–11); jo klusnumas klausantis (plg. Žyd 10, 5 ir toliau; Jn 4, 34) ir radikaliai atsiduodant (plg. Lk 9, 54 ir toliau; 10, 1 ir toliau) turi būti panašus į Kristaus.

Tad diakonas įsipareigoja, pirmiausia Dievui, darbuotis visiškai pagal Tėvo valią; sykiu jis įsipareigoja ir Bažnyčiai, kuriai reikia visiškai atsidavusių asmenų (12). Malda ir maldos dvasia, kuria turi būti persiėmęs, diakonas kasdien gilins savo visišką atsidavimą, sekdamas Viešpačiu, kuris buvo „klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8).

Tokia klusnumo samprata nuteikia priimti konkrečias diakono pažadu per įšventinimą prisiimto įsipareigojimo formas atsižvelgiant į tai, kas numatyta Bažnyčios įstatymu: „Jei nėra teisėtos kliūties, dvasininkai privalo priimti ir sąžiningai vykdyti jų ordinaro jiems patikėtąją užduotį“ (13).

Toks įsipareigojimas remiasi Šventimų sakramentu ir missio canonica suteiktu dalyvavimu vyskupiškojoje tarnyboje. Klusnumo ir disponuojamumo sritį apibrėžia pati diakoniškoji tarnyba ir visa, kas su ja objektyviai tiesiogiai ar netiesiogiai susiję.

Dekretu, kuriuo suteikiama tarnyba, vyskupas paskiria diakonui užduotis, atitinkančias jo asmeninius gebėjimus, jo celibatinio ar šeimyninio gyvenimo aplinkybes, jo ugdymą, amžių, dvasiniu požiūriu teisėtus troškimus. Taip pat būtina apibrėžti teritoriją ar asmenis, kuriems bus skirta jo apaštališkoji tarnystė; be to, reikia nurodyti, ar jis savo tarnybai skirs visą laiką ar jo dalį, ir kunigą, atsakingą už cura animorum ten, kur jis tarnaus.

9. Dvasininkai privalo gyventi saistomi broliškumo ir maldos, bendradarbiaudami vienas su kitu ir su vyskupu, pripažindami ir skatindami tikinčių pasauliečių misiją Bažnyčioje ir pasaulyje (14), praktikuodami santūrią ir paprastą gyvenseną, atvirą „dovanojimo kultūrai“ ir skatinančią dosnų brolišką dalijimąsi (15).

10. Kitaip negu į kunigystę kandidatuojantiems diakonams (16), kuriems visur galioja kunigams skirtos normos (17), nuolatiniams diakonams neprivalu dėvėti dvasininko drabužių.

Pašvęstojo gyvenimo institutų ar apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai privalo laikytis to, kas jų atžvilgiu numatyta Kanonų teisės kodekse (18).

11. Bažnyčia savo kanonų teisėje pripažįsta diakonų teisę burtis į asociacijas, jei per tai norima skatinti savo dvasinį gyvenimą, vykdyti artimo meilės bei maldingumo darbus ir siekti kitokių tikslų, kurie būtų visiškai suderinami su jų sakramentiniu pašventimu ir misija (19).

Tačiau diakonams, kaip ir kitiems dvasininkams, neleidžiama steigti, priklausyti ir dalyvauti jokiose – net pilietinio pobūdžio – asociacijose ar grupėse, nesuderinamose su dvasininko padėtimi ar kliudančiose sąžiningai vykdyti savo tarnybą. Jie taip pat turėtų vengti bet kurių asociacijų, savo prigimtimi, tikslais ar veiklos metodais kenkiančių Bažnyčios visiškai hierarchinei bendrystei, diakoniškajai tapatybei ir jų tarnystės Dievo tautai pareigų vykdymui, taip pat tokių, kurios rezga pinkles Bažnyčiai (20).

Visiškai nesuderinamos su diakoniškuoju statusu yra asociacijos, kurios, dangstydamosi atstovavimu diakonams, siekia suvienyti juos į savotiškas korporacijas ar profsąjungas arba vadinamąsias spaudimo grupes, taip paversdamos šventąją tarnybą vien profesija ar amatu pagal profaninio pobūdžio funkcijų pavyzdį. Be to, nepriimtinos asociacijos, vienaip ar kitaip iškreipiančios tiesų ir tiesioginį santykį tarp kiekvieno diakono ir jo vyskupo.

Visos tokios asociacijos draudžiamos, nes kenkia šventajai diakoniškajai tarnybai, kuri gali būti imta traktuoti kaip savotiška subordinacinė veikla ir tapti priešiškumo ganytojams, laikomiems vien darbdaviais, priežastimi (21).

Būtina neužmiršti, kad nė viena privati tikinčiųjų asociacija negali būti pripažinta, pirma kompetentingai bažnytinei valdžiai nepatikrinus jos įstatų (22), kad ta valdžia turi teisę ir pareigą prižiūrėti asociacijų elgesį ir tai, kaip jos įgyvendina savo įstatuose numatytus tikslus (23).

Iš diakonų, kilusių iš Bažnyčios asociacijų ar sąjūdžių, nevalia atimti tokių sambūrių dvasinių turtų; jie gali ten ir toliau ieškoti jų pagalbos bei paspirties, reikiamos jų misijai tarnaujant dalinei Bažnyčiai.

12. Diakonų profesinė veikla ar darbas turi kitokią reikšmę negu tikinčių pasauliečių (24). Nuolatinių diakonų darbas susijęs su tarnyba; todėl jie tegu neišleidžia iš akių, kad tikintys pasauliečiai pagal jų specifinę misiją „pašaukti skleisti Bažnyčią ir jos veikimą tokiose vietose ir tokiomis sąlygomis, kur ji tik jų padedama gali tapti žemės druska“ (25).

Dabartinė Bažnyčios drausminė tvarka nuolatiniams diakonams, priešingai negu kitiems dvasininkams, nedraudžia nei imtis profesijos, susijusios su viešosios galios vykdymu, nei įsitraukti į laikinųjų gėrybių valdymą, nei atlikinėti atsiskaitomybės reikalaujančių pasaulietinių funkcijų (26). Kadangi tokia išimtis gali pasirodyti netikslinga, numatyta, kad dalinė teisė gali nustatyti kitaip.

Jei dalinės teisės nuostatai neprieštarauja, diakonams leidžiama užsiimti komercine ir kitokia prekybine veikla (27), tačiau tada jie privalo, laikydamiesi teisės reikalavimų ir civilinių įstatymų, neprieštaraujančių prigimtinei teisei, Magisteriumui, Bažnyčios įstatymams ir laisvei, būti įtikinamas sąžiningumo ir moralinio nepriekaištingumo pavyzdys (28).

Tokia išimtis netaikoma diakonams, priklausantiems pašvęstojo gyvenimo institutams ir apaštališkojo gyvenimo draugijoms (29).

Nuolatiniai diakonai, kad ir kas jie būtų, turėtų protingai pasverti kiekvieną dalyką ir kreiptis, ypač sunkesniais atvejais, į savo vyskupą patarimo. Kai kurios visiškai garbingos ir bendruomenei naudingos profesijos – kai jomis užsiima nuolatinis diakonas – tam tikromis aplinkybėmis būna sunkiai suderinamos su jų tarnybai būdingomis pastoracinėmis pareigomis. Todėl kompetentinga valdžia, priešais akis turėdama bažnytinės bendrystės reikalavimus ir pastoracinės veiklos tos bendrystės labui vaisingumą, turėtų išmintingai pasverti ypatingus atvejus, įskaitant ir tuos, kai po diakoniškųjų šventimų keičiama profesija.

Kilus sąžinės konfliktui, diakonai privalo elgtis tiktai pagal Bažnyčios mokymą ir drausminę tvarką, net jei tai reikalautų didelės aukos.

13. Kaip šventieji tarnautojai, diakonai privalo teikti pirmenybę savo tarnybai ir pastoracinei artimo meilei, idant kuo labiau prisidėtų prie „teisingumu besiremiančios taikos bei santarvės tarp žmonių“ (30).

Jiems leidžiama ypač svarbiomis aplinkybėmis, siekiant „ginti Bažnyčios teises ir skatinti bendrąjį gėrį“ (31), pagal atitinkamos Vyskupų konferencijos nustatytas taisykles (32) aktyviai įsitraukti į politinių partijų ir profesinių sąjungų veiklą. Tačiau visiškai ir visais atvejais draudžiama bendradarbiauti su politinėmis partijomis ir profesinėmis sąjungomis, kurių ideologija, praktika ir koalicijos nesuderinamos su katalikų mokymu.

14. Jei diakonas turi palikti vyskupiją „ilgesniam laikui“, jis privalo, vadovaudamasis dalinės teisės nuostatais, gauti savo ordinaro ar aukštesniojo laipsnio vyresniojo leidimą (33).

Pragyvenimo priemonės ir socialinė apsauga

15. Diakonai, užsiimantys profesine veikla, turi pragyventi iš tos veiklos gaunamų pajamų (34).

Tačiau visiškai teisėta, kad tiems, kurie visą laiką aukoja Dievo tarnystei vykdydami bažnytines pareigas (35), būtų teisingai atlyginta: „darbininkas vertas savo užmokesčio“ (Lk 10, 7) ir „Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (1 Kor 9, 14). Bet tai nenaikina galimybės atsisakyti, kaip jau buvo padaręs šv. Paulius (plg. ten pat, 9, 12), šios teisės ir kitaip savimi pasirūpinti.

Nustatyti visuotines ir įpareigojančias bendrąsias normas dėl pragyvenimo nėra lengva, nes diakonų padėtis įvairiose dalinėse Bažnyčiose ir šalyse labai skirtinga. Be to, čia būtina atsižvelgti į galimas vyriausybių ir Šventojo Sosto ar Vyskupų konferencijų sutartis. Todėl nustatyti taisykles šiuo klausimu palikta dalinei teisei.

16. Kadangi dvasininkai konkrečiai ir aktyviai atsiduoda bažnytinei tarnybai, jie turi teisę į pragyvenimo priemones, tai yra „deramą atlyginimą“ (36) ir socialinę apsaugą (37).

Dėl vedusių diakonų Kanonų teisės kodekse nustatyta: „Vedusieji diakonai, visiškai atsiduodantys bažnytinei tarnybai, turi teisę į atlyginimą, leidžiantį pragyventi jiems ir jų šeimai; tačiau tie vedusieji diakonai, kurie gauna atlyginimą iš vykdomos ar vykdytos civilinės profesinės veiklos, turi išlaikyti save ir savo šeimas iš šių pajamų“ (38). Kai sakoma, jog atlyginimas turi būti „deramas“, nurodomi ir parametrai, leidžiantys įvertinti ir nustatyti atlyginimo dydį: tai asmeninė situacija, vykdomų pareigų prigimtis, vietos ir laiko aplinkybės, tarnautojo (ir jo šeimos, jei jis vedęs) gyvenimo poreikiai, teisingas atlygis kartais jam talkinantiems asmenims. Šie visuotiniai kriterijai taikytini visiems dvasininkams.

Norint laiduoti pragyvenimą „vyskupijai tarnaujantiems dvasininkams“, kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje reikia įkurti specialią įstaigą, kuri tam reikalui „rinktų gėrybes ir aukas“ (39).

Jei kitaip nenumatyta, dvasininkų socialinė apsauga patikėtina kitai atitinkamai įstaigai (40).

17. Nevedę diakonai, visiškai atsidavę bažnytinei tarnybai vyskupijos labui, jei neturi kito pragyvenimo šaltinio, turi teisę būti atlyginti pagal bendrąją normą (41).

18. Vedusiems diakonams, visiškai atsidavusiems bažnytinei tarnybai ir negaunantiems pajamų iš jokio kito šaltinio, reikia pagal anksčiau minėtą normą atlyginti taip, kad jie ir jų šeima galėtų pragyventi (42).

19. Jei jie gauna atlyginimą už vykdomą ar vykdytą civilinę profesinę veiklą, vedę diakonai, visą ar dalį laiko skiriantys bažnytinei tarnybai, privalo pasirūpinti savo ir savo šeimos pragyvenimu iš šių pajamų (43).

20. Dalinėje teisėje atitinkamomis normomis reikia reglamentuoti kitus šio sudėtingo klausimo aspektus. Pavyzdžiui, institucijas ir parapijas, kurioms tarnauja diakonas, galima įpareigoti padengti diakono išlaidas, susijusias su jo tarnybos vykdymu.

Be to, dalinėje teisėje galima nustatyti, kokius įsipareigojimus vyskupija turėtų prisiimti diakono, be savo kaltės tapusio bedarbiu, atžvilgiu. Panašiai būtų naudinga tiksliai apibrėžti vyskupijos finansinius įsipareigojimus iš šio pasaulio pasitraukusio diakono našlei ir vaikams. Ten, kur įmanoma, diakonui priderėtų dar prieš šventimus sudaryti tokias galimybes numatančią draudimo sutartį.

Diakoniškojo statuso netekimas

21. Diakonas pašauktas įgyvendinti savo šventimus dosnaus atsidavimo ir nuolat atnaujinamo tvirtumo dvasia, pasitikėdamas amžina Dievo ištikimybe. Tinkamai gauti šventieji šventimai niekuomet nenustoja galioję. Tačiau dvasininko statuso galima netekti pagal kanonų teisės normas (44).

2. DIAKONO TARNYBA

Diakoniškosios funkcijos

22. Vatikano II Susirinkimas apibūdina diakoniškąją tarnybą kaip trejopą „liturgijos, žodžio ir meilės tarnybą“ (45). Taip išreiškiamas diakoniškasis dalyvavimas vienatiniame ir trejopame Kristaus munus per su šventimais susijusią tarnybą: diakonas yra „mokytojas, nes skelbia ir aiškina Dievo žodį; šventintojas, nes susijęs su Krikšto sakramento, Eucharistijos ir sakramentalijų teikimu, kaip 'Kraujo tarnautojas' dalyvauja šv. Mišių šventime, sergi ir dalija Eucharistiją; vadovas, nes gaivina bendruomenę ar kokią nors bažnytinio gyvenimo sritį“ (46). Diakonas taip pat talkina ir patarnauja vyskupams ir kunigams, kurie vadovauja visai liturgijai, prižiūri mokymą ir veda Dievo tautą.

Tarnaudami tikinčiųjų bendruomenei, diakonai privalo „be išankstinių nusistatymų ir netikusių iniciatyvų bendradarbiauti įgyvendinant krikščionių vienybę“ (47), plėtodami „žmogiškąsias savybes, darančias asmenį kitiems priimtiną bei vertą pasitikėjimo, rūpindamiesi savo kalba bei gebėjimu puoselėti dialogą, kad galėtų įgyti tikrai ekumeninę nuostatą“ (48).

Žodžio tarnyba

23. Per įšventinimo apeigas vyskupas įteikia diakonui Evangelijų knygą tardamas: „Accipe Evangelium Christi, cuius praeco effectus es“ (49). Diakonai, kaip ir kunigai, atsideda tarnauti visiems žmonėms gera elgsena, aiškiu Kristaus slėpinio skelbimu, krikščioniškosios doktrinos mokymu ir mūsų laikų problemų studijavimu. Todėl pagrindinė diakono užduotis yra bendradarbiauti su vyskupu bei kunigais vykdant ne savo išminties, bet Dievo žodžio tarnybą (50), akinant žmones atsiversti bei siekti šventumo (51). Kad galėtų gerai atlikti savo misiją, diakonai turi tam pasirengti, pirmiausia nuodugniai studijuodami Šventąjį Raštą, Tradiciją, liturgiją ir Bažnyčios gyvenimą (52). Be to, aiškinant bei aktualizuojant šventąjį palikimą, jiems privalu nuolankiai leistis būti vadovaujamiems mokymo tų, kurie yra „dieviškosios ir katalikiškosios tiesos liudytojai“ (53), būtent Romos popiežiaus ir su juo bendrystėje esančių vyskupų (54), stengiantis pateikti „Kristaus slėpinį pilnatviškai bei sąžiningai“ (55).

Pagaliau jiems būtina išmokti veiksmingai ir pilnatviškai perteikti tikėjimą visų kultūrų ir bet kurio gyvenimo tarpsnio žmonėms (56).

24. Diakonas privalo skelbti Evangeliją ir pamokslais skleisti Dievo žodį (57). Diakonams suteikta galia sakyti pamokslus visur paisant teisės numatytų sąlygų (58). Tokia galia kyla iš sakramento ir turi būti įgyvendinama bent tyliai pritariant bažnyčios rektoriui ir su nuolankumu, būdingu Dievo žodžio tarnautojui, o ne savininkui. Todėl visuomet aktualus yra šis apaštalo įspėjimas: „Iš Dievo gailestingumo turėdami šią tarnystę, nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, mes susilaikome nuo slaptų gėdingų darbų, nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje“ (2 Kor 4, 1–2) (59).

25. Diakonai, vadovaudami liturgijos šventimui arba tada, kai, vadovaujantis galiojančiomis normomis (60), jiems tai pavedama, turi skirti didelę reikšmę homilijai kaip žiniai, skelbiančiai „nuostabius Dievo darbus, atliktus vykstant išganymui, kuris yra Kristaus slėpinys, nuolat esantis ir veikiantis, ypač per liturgines apeigas“ (61). Todėl diakonai privalo mokėti rūpestingai tam pasirengti malda ir šventųjų tekstų studijomis, vadovaudamiesi Magisteriumu ir apmąstydami tikinčiųjų, į kuriuos norima kreiptis, lūkesčius.

Nuolatinis dėmesys taip pat skirtinas tikinčiųjų katechezei įvairiais jų krikščioniškojo gyvenimo tarpsniais, siekiant padėti jiems pažinti tikėjimą į Kristų, sutvirtinti jį priiminėjant sakramentus ir reikšti savo asmeniniame, šeimyniniame, profesiniame ir socialiniame gyvenime (62). Juo visuomenė yra labiau sekuliarizuota ir juo šiuolaikinis gyvenimas didesnius iššūkius meta žmogui ir Evangelijai, juo tokia katechezė šiandien reikalingesnė ir juo išsamesnė, sąžiningesnė, aiškesnė bei toliau nuo tuščios išminties ji turėtų būti.

26. Tokiai visuomenei skirta naujoji evangelizacija. Ji reikalauja iš įšventintųjų tarnautojų dosniausių pastangų. Siekdami skatinti šią evangelizaciją, diakonai, stiprinami maldos ir Eucharistijos meilės (63), turėtų skleisti Dievo žodį ne tik dalyvaudami katechezės, evangelizacijos ir rengimo sakramentams programose vyskupijos ar parapijos lygmeniu, bet ir savo profesinėje aplinkoje aiškiu žodžiu arba paprasčiausiai aktyviu buvimu ten, kur formuojasi viešoji nuomonė ir taikomos etinės normos (socialinės tarnybos, šeimos, gyvybės teisių tarnybos ir pan.); jiems taip pat privalu neišleisti iš akių, kokias dideles galimybes Žodžio tarnybai teikia tikybos mokymas ir dorinis auklėjimas mokykloje (64), dėstymas katalikiškuose ir net pasaulietiniuose universitetuose (65), tinkamas naudojimasis šiuolaikinėmis komunikavimo priemonėmis (66).

Žinoma, šie „naujieji areopagai“, be būtinai sveiko mokymo, reikalauja rūpestingo specifinio pasirengimo; tačiau jie yra Evangelijos nešimo šių laikų žmonėms ir visuomenei veiksmingos priemonės (67).

Galiausiai diakonams nevalia užmiršti, kad publikuotinus su tikėjimu ir dora susijusius raštus pirma būtina pateikti ordinarui įvertinti (68) ir kad, norint rašyti leidiniams, paprastai puolantiems katalikų tikėjimą ar dorovę, reikia vietos ordinaro leidimo. Kalbant apie radijo ar televizijos laidas, būtina laikytis Vyskupų konferencijos nuostatų (69).

Bet kuriomis aplinkybėmis niekuomet nevalia atsisakyti pirmutinės pareigos nesileisti į jokius kompromisus dėstant tiesą.

27. Diakonai turi neužmiršti, kad Bažnyčia savo prigimtimi misijinė (70), nes kyla iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos pagal Tėvo planą ir iš prisikėlusio Viešpaties yra gavusi aiškią misiją skelbti Evangeliją visai kūrinijai ir krikštyti įtikėjusius (plg. Mk 16, 15–16; Mt 28, 19). Diakonai yra šios Bažnyčios tarnautojai ir dėl to, net būdami įkardinuoti į dalinę Bažnyčią, negali nusišalinti nuo visuotinės Bažnyčios misijinės užduoties; todėl jie privalo, kiek leidžia jų šeimyninės – jei jie vedę – ir profesinės pareigos, būti visuomet pasirengę misijai ad gentes (71).

Tarnavimo matmuo susijęs su Bažnyčios misijos matmeniu; kitaip tariant, diakono misijinė veikla apima žodžio, liturgijos ir meilės tarnybą, kuri turi tąsą ir kasdieniame gyvenime. Misija aprėpia Kristaus liudijimą ir kokioje nors pasaulietinėje profesinėje veikloje.

Liturgijos tarnyba

28. Įšventinimo apeigos išryškina dar vieną diakoniškosios tarnybos aspektą – altoriaus tarnybą (72).

Diakonas priima Šventimų sakramentą, kad kaip tarnautojas hierarchinėje bendrystėje su vyskupu ir kunigais tarnautų krikščioniškosios bendruomenės šventinimui. Jis yra sakramentinė paspirtis vyskupo ir mažesniu laipsniu kunigų tarnybai – neatsiejama, esminė ir nepamainoma.

Kadangi altoriaus tarnystė kyla iš Šventimų sakramento, ji iš esmės skiriasi nuo bet kurios kitokios liturginės tarnybos, kurią ganytojai gali patikėti neįšventintiems tikintiesiems. Liturginė diakono tarnyba lygiai taip pat skiriasi nuo kunigiškosios įšventintojo tarnautojo tarnybos (73).

Vadinasi, diakonas negali atlikti eucharistinės Aukos; tačiau jos metu jis, viena vertus, veiksmingai atstovauja Dievo tautai, ypatingu būdu padėdamas jai sujungti savo gyvenimo auką su Kristaus auka, ir, kita vertus, paties Kristaus vardu tarnauja tam, kad Bažnyčia turėtų tos aukos vaisių dalį.

Kadangi „liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“ (74), ši diakoniškųjų šventimų privilegija yra diakono visą tarnybą vaisingą darančios sakramentinės malonės versmė; tokią malonę turi atitikti rimtas ir nuodugnus teologinis ir liturginis pasirengimas, leidžiantis tinkamai dalyvauti sakramentų ir sakramentalijų šventime.

29. Diakonas tarnaudamas visuomet bus gyvai įsisąmoninęs, kad „kiekvienas liturgijos šventimas, kaip Kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui“ (75). Liturgija yra malonės ir pašventinimo šaltinis. Jos veiksmingumas kyla iš Išganytojo Kristaus ir nepriklauso nuo tarnautojo šventumo. Toksai žinojimas turėtų mokyti diakoną nuolankumo, nes jis niekada nepajėgus sukelti grėsmę Kristaus išganomajam darbui, ir skatinti šventai gyventi siekiant būti šio darbo vertu tarnautoju. Todėl liturginių veiksmų nevalia laikyti vien privačiais ar socialiniais veiksmais, kuriuos būtų galima švęsti kaip nori; jie priklauso visam Bažnyčios kūnui (76). Diakonai privalo taip rūpestingai laikytis šventiesiems slėpiniams būdingų normų, kad tai paskatintų tikinčiuosius sąmoningai dalyvauti, per tai stiprinant savo tikėjimą, šlovinant Dievą ir šventinant Bažnyčią (77).

30. Pagal Bažnyčios tradiciją ir teisės nuostatus (78) diakonams tenka pareiga „talkinti vyskupui ir kunigams švenčiant dieviškuosius slėpinius“ (79). Todėl jiems privalu skatinti pamaldų šventimą, į kurį įsitrauktų visi susirinkusieji, rūpinantis visų vidiniu dalyvavimu ir įvairių tarnybų atlikimu (80).

Nevalia iš akių išleisti labai svarbaus estetinio matmens, padedančio žmogui suvokti viso to, kas švenčiama, grožį. Muzika ir giesmės, net kuklios ir paprastos, pamokslo žodis, Kristaus ramybę ir atleidimą išgyvenančių tikinčiųjų bendrystė yra lobis, kurį diakonas turėtų stengtis didinti.

Diakonai privalo visuomet sąžiningai laikytis liturginių knygų reikalavimų, nieko savo iniciatyva nepridėti, neatimti ir nekeisti (81). Manipuliuoti liturgija reiškia apiplėšti Kristaus slėpinį, ir tai gali žymėti tam tikrą neigiamą nuostatą to, ką nustačiusi Bažnyčios išmintis, atžvilgiu. Todėl jie tedaro visa ir tik tai, kas jiems pridera (82). Tedėvi tinkamai nurodytus liturginius drabužius (83): „diakono drabužiai“ yra atitinkamos liturginės spalvos dalmatikas, alba, juosta ir stula (84).

Diakono tarnyba taip pat apima tikinčiųjų rengimą sakramentams ir jų pastoracinę globą po šventimo.

31. Diakonas, kaip ir vyskupas bei kunigas, yra ordinarinis krikšto tarnautojas (85). Kad diakonas galėtų vykdyti šią galią, reikia klebono, turinčio ypatingą teisę krikštyti savo parapijiečius (86), leidimo arba turi būti iškilęs būtinas reikalas (87). Rengiant šiam sakramentui, diakono tarnyba yra nepaprastai reikšminga.

32. Švenčiant Eucharistiją, diakonas talkina bei padeda tiems, kurie vadovauja susirinkimui ir konsekruoja Viešpaties Kūną ir Kraują (88), pagal Romos mišiolo Institutio generalis nustatytas normas (89) ir taip išreiškia Kristų, Tarną: jis laikosi šalia kunigo ir jam padeda; per šv. Mišias ypač talkina aklam ar kitokios negalės kamuojamam kunigui (90). Prie altoriaus diakonas atlieka taurės ir knygos tarnystę. Jis teikia tikintiesiems maldos intencijas ir kviečia juos pasikeisti ramybės ženklu; kai nėra kitų tarnautojų, diakonas prireikus atlieka jų pareigas.

Tačiau diakonui nevalia tarti eucharistinės maldos ir maldavimų žodžių ir daryti veiksmų bei gestų, rezervuotų tiktai tam, kuris vadovauja ir konsekruoja (91).

Diakonui pridera skelbti Šventojo Rašto knygas (92).

Kaip ordinarinis šventosios Komunijos tarnautojas (93), diakonas dalija ją per šventimą ar už jo ribų ir neša ją ligoniams viatiko forma (94). Jis taip pat yra ordinarinis Švenčiausiojo Sakramento išstatymo ir eucharistinio palaiminimo tarnautojas (95). Nesant kunigo, jam tenka vadovauti sekmadieniniam šventimui (96).

33. Diakonams galima patikėti rūpintis šeimų pastoracija, už kurią pirmiausia atsako vyskupas. Ši užduotis apima moralinius ir liturginius klausimus, neišskiriant nė asmeninio ir socialinio pobūdžio problemų, kai prireikia palaikyti sunkumus ir kančias išgyvenančias šeimas (97). Ši užduotis gali būti vykdoma dieceziniu ar, vadovaujant klebonui, vietiniu lygmeniu, katechizuojant krikščioniškosios santuokos klausimais, asmeniškai rengiant būsimus sutuoktinius, vaisingai švenčiant sakramentą ir padedant sutuoktiniams po jungtuvių (98).

Vedę diakonai gali būti labai naudingi skleidžiant Gerąją Naujieną apie santuokinę meilę bei ją apsaugančias vertybes ir įgyvendinant krikščioniškuoju bei žmogiškuoju požiūriu atsakingą tėvystę.

Diakonas taip pat gali, jei yra gavęs vietos klebono ar ordinaro leidimą, vadovauti jungtuvių šventimui extra Missam ir Bažnyčios vardu palaiminti santuoką (99). Įgalioti diakoną taip pat galima bendrąja forma, vadovaujantis numatytomis sąlygomis (100) arba išskirtinai remiantis Kanonų teisės kodekse nurodytais būdais (101).

34. Apibrėžtai nustatyta (102), kad Ligonių sakramento teikimas rezervuotas vyskupui ir kunigams, nes šis sakramentas susijęs su nuodėmių atleidimu ir tinkamu Eucharistijos priėmimu.

Diakonams galima patikėti ligonių pastoraciją. Aktyvi tarnystė siekiant palengvinti ligonių kančią, katechezė rengiant priimti Ligonių sakramentą, tikinčiųjų rengimas mirčiai nesant kunigo ir viatiko teikimas numatytomis apeigomis yra priemonės, kuriomis diakonai leidžia pajusti tikintiesiems Bažnyčios meilę (103).

35. Diakonai Bažnyčios įpareigoti švęsti Valandų liturgiją, per kurią visas mistinis Kūnas prisijungia prie maldos, kurią Kristus, Galva, kelia į Tėvą. Įsisąmoninę šią pareigą, jie kasdien švęs šią liturgiją pagal aprobuotas liturgines knygas ir Vyskupų konferencijų nustatytais būdais (104). Be to, jie stengsis skatinti krikščionių bendruomenę dalyvauti šioje liturgijoje, kuri yra ne privatus veiksmas, bet visos Bažnyčios aktas (105), net tada, kai atliekamas vieno asmens.

36. Diakonas yra sakramentalijų, „šventųjų ženklų, kuriais, panašiai kaip ir sakramentų atveju, žymimas pirmiausia dvasinis ir Bažnyčios užtarimu pasiektas poveikis“, tarnautojas (106).

Diakonas taip pat gali teikti su bažnytiniu ir sakramentiniu gyvenimu artimai susijusius palaiminimus, kurie jam aiškiai leidžiami teisės (107). Be to, jam tenka pareiga vadovauti egzekvijoms be Mišių ir laidojimo apeigoms (108).

Tačiau tada, kai yra kunigas ir jis neužsiėmęs, vadovauti tam privalo jis (109).

Meilės tarnyba

37. Šventimų sakramento galia diakonui bendrystėje su vyskupijos vyskupu ir kunigija tenka tos pačios pastoracinės užduotys (110), tačiau jis jas vykdo skirtingai, tarnaudamas ir talkindamas vyskupui ir kunigams. Kadangi šios užduotys atitenka per sakramentą, diakonai tarnauja Dievo tautai Kristaus vardu. Dėl tos pačios priežasties jie turėtų jas atlikinėti kupini nuolankios meilės ir, pasak šventojo Polikarpo, būti „gailestingi, uolūs, laikytis Viešpaties, tapusio visų tarnu, tiesos“ (111). Jų valdžia, vykdoma hierarchinėje bendrystėje su vyskupu ir kunigais, kaip reikalauja konsekracijos ir pačios misijos vienybė (112), yra meilės tarnystė, kuria trokštama padėti visiems dalinės Bažnyčios nariams bei juos paskatinti dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir misijoje bendrystės dvasia ir kiekvienam pagal savo charizmas.

38. Meilės tarnyboje diakonai turėtų stengtis būti panašūs į Kristų, Tarną, kuriam atstovauja, ir pirmiausia atsiduoti artimo meilės ir gėrybių valdymo darbams (113). Todėl ir vyskupas įšventinimo maldoje prašo Dievą Tėvą: „Abundet in eis evangelicae forma virtutis, dilectio sine simulatione, sollicitudo infirmorum ac pauperum, auctoritas modesta <…> in Christo firmi er stabiles perseverent, quatenus, Filium tuum, qui nos venit ministrari sed ministrare exemplo suae vitae exprimant“ (114). Pavyzdžiu ir žodžiu jie turėtų siekti, kad visi tikintieji nuolatos atsidavę tarnautų broliams, sekdami Kristumi.

Vyskupijos ar parapijos lygmeniu atliekami artimo meilės darbai, kurie yra vieni iš pirmutinių vyskupo ir kunigų pareigų, pasak Bažnyčios tradicijos liudijimo, jų patikimi bažnytinės tarnybos tarnams – diakonams (115); tas pats pasakytina apie meilės tarnybą krikščioniškojo auklėjimo srityje; asociacijų, bažnytinių jaunimo ir pasauliečių grupių gyvinimą; gyvybės skatinimą visais jos etapais ir pasaulio keitimą pagal krikščioniškąją tvarką (116). Šiose srityse diakonų tarnyba ypač vertinga, nes dabartinėmis aplinkybėmis dvasiniai ir materialiniai poreikiai, į kuriuos Bažnyčia pašaukta atsiliepti, yra labai įvairūs. Todėl diakonai tesistengia tarnauti visiems be jokio skirtumo, ypatingą dėmesį skirdami kenčiantiesiems ir nusidėjėliams. Būdami Kristaus ir Bažnyčios tarnautojai, jie turi mokėti pakilti aukščiau bet kurios ideologijos bei grupinio intereso, kad nesusilpnintų Bažnyčios misijos jėgos – Kristaus meilės. Jų tarnyba tikrai turi leisti patirti žmonėms Dievo meilę, skatinti juos atsiversti ir atverti savo širdį malonei.

Karitatyvinė diakonų funkcija „taip pat apima atitinkamą tarnybą, susijusią su gėrybių valdymu ir Bažnyčios artimo meilės darbais. Šioje srityje diakonams tenka užduotis 'hierarchijos vardu vykdyti artimo meilės ir gėrybių valdymo pareigas, taip pat užsiimti socialinio tarnavimo darbais'“ (117). Todėl jie gali būti skiriami vyskupijos ekonomais (118) arba įtraukiami į diecezinę ekonominių reikalų tarybą (119).

Nuolatinių diakonų missio canonica

39. Nelygu kokios aplinkybės, viena ar kita iš trijų diakoniškosios tarnybos sričių apims didesnę ar mažesnę diakono veiklos dalį, tačiau jos kartu sudaro vieningą visumą, tarnaujančią dieviškajam Išganymo planui: žodžio tarnyba veda prie altoriaus tarnybos, kuri savo ruožtu akina paversti liturgiją meilės kupinu gyvenimu: „Atkreipę dėmesį į gilią šios diakonijos dvasinę prigimtį, galėsime geriau įvertinti šių trijų tarnybinių sričių, tradiciškai siejamų su diakonatu, – žodžio, altoriaus ir meilės tarnybos – sąryšį. Priklausomai nuo aplinkybių viena ar kita sritis gali tapti itin svarbi individualiame diakono darbe, tačiau šios trys tarnybos yra neatsiejamai susijusios ir tarnauja Dievo išganomajam planui“ (120).

40. Istorijos raidoje diakoniškoji tarnyba, kad galėtų atsiliepti į krikščionių bendruomenės poreikius bei leistų jai vykdyti savąją artimo meilės misiją, reiškėsi įvairiomis formomis. Tiktai vyskupai (121), kurie valdo bei rūpinasi dalinėmis Bažnyčiomis „kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai“ (122), gali pagal teisines normas suteikti diakonams bažnytines pareigas. Tai darant būtina atidžiai pasverti pastoracinius poreikius ir prireikus nuolatinių diakonų asmenines, profesines ir, jei diakonas vedęs, šeimynines aplinkybes. Tačiau bet kuriuo atveju labai svarbu, kad diakonai, kiek leidžia galimybės, vykdytų visą tarnybą – žodžio, liturgijos ir meilės – ir nebūtų rezervuoti šalutiniams darbams, pavadavimo funkcijoms ar užduotims, kurias paprastai gali atlikti neįšventinti tikintieji. Tiktai tada išryškės diakonų kaip Kristaus tarnautojų tikroji tapatybė ir jie nebus painiojami su pasauliečiais, ypač įsitraukusiais į Bažnyčios gyvenimą.

Dėl paties diakono gerovės ir tam, kad jis neimtų improvizuoti, įšventinimą turėtų lydėti aiškus pastoracinės atsakomybės nustatymas.

41. Įprastinis diakoniškosios tarnybos vykdymo įvairiomis formomis laukas yra įvairios diecezinės pastoracijos sritys ir parapija.

Vyskupas gali pavesti diakonui bendradarbiauti vienos parapijos, patikėtos vienam klebonui (123), arba kelių parapijų, patikėtų in solidum vienam ar keliems kunigams (124), pastoracijoje.

Kai diakonas dalyvauja parapijos, kuri dėl kunigų stygiaus nėra tiesiogiai globojama klebono (125), pastoracijoje, jam visuomet teiktina pirmenybė neįšventintų tikinčiųjų atžvilgiu. Tokiais atvejais taip pat būtina pabrėžti, kad parapijai vadovauja kunigas, nes jis yra „tikrasis ganytojas“ ir jam gali būti  patikėta cura animorum, kurioje diakonas bendradarbiauja.

Diakonams taip pat gali būti pavesta klebono ar vyskupo vardu vadovauti išsibarsčiusiai krikščionių bendruomenei (126). „Tai misijinė funkcija, atliktina teritorijose, aplinkose, socialiniuose sluoksniuose ar grupėse, kur nėra kunigų arba jie sunkiai pasiekiami. Būtent vietovėse, kur nėra kunigų Eucharistijai švęsti, diakonas surenka bendruomenę ir vadovauja Žodžio liturgijos šventimui, kurio metu dalijama tinkamai sergėtina Komunija (127). Šią pavadavimo funkciją diakonas, gavęs bažnytinį įgaliojimą, atlieka ten, kur trūksta kunigų“ (128). Tokio pobūdžio pamaldose niekada nevalia užmiršti melstis už gausesnius kunigiškuosius pašaukimus, paaiškinant, jog jie būtini. Esant diakonui, pastoracijos negalima patikėti nei tikinčiajam pasauliečiui, nei asmenų bendruomenei; tas pats pasakytina apie vadovavimą sekmadienio pamaldoms.

Visais atvejais diakono kompetenciją privalu rūpestingai raštiškai apibrėžti tada, kai jam patikimos pareigos.

Dosniai bei nesvyruojant skatintinos konstruktyvaus ir kantraus diakonų ir įvairių pastoracijos darbuotojų bendradarbiavimo formos. Diakonai privalo gerbti klebono pareigas ir bendrystėje bendradarbiauti su visais, kurie dalijasi su juo pastoracine užduotimi; lygia greta jie turi teisę būti visų svetingai priimti ir visiškai pripažinti. Vyskupui nusprendus steigti parapijų pastoracines tarybas, diakonai, dalyvaujantys pastoracijoje, yra teisėti jų nariai (129). Bet kuriuo atveju vyrauti turi nuoširdi meilė, kiekvieną tarnybą laikanti Dvasios dovana, skirta Kristaus Kūnui statydinti.

42. Diecezinė aplinka teikia diakonui daug galimybių vaisingai vykdyti savo tarnybą.

Diakonai, jei atitinka būtinus reikalavimus, gali būti vyskupijos patariamųjų organų – pastoracinės tarybos (130) ir, kaip minėta, vyskupijos ekonominių reikalų tarybos – nariai, dalyvauti vyskupijos sinode (131).

Tačiau diakonai negali priklausyti kunigų tarybai, nes ji atstovauja tiktai kunigams (132).

Jei turi reikiamų savybių, diakonai gali būti įtraukti į vyskupijos valdymą ir jiems patikėtos kanclerio (133), teisėjo (134), tarėjo (135), auditoriaus (136), teisingumo skatintojo ir ryšio gynėjo (137) ir notaro (138) pareigos.

Kita vertus, jų negalima skirti teismo vikarais, teismo vikaro padėjėjais, dekanais, nes šios pareigos rezervuotos kunigams (139).

Diakono tarnybai atviros sritys taip pat yra vyskupijos komisijos ar organai, specifinių socialinių sluoksnių, ypač šeimų ir tokių ypatingų pastoracinių poreikių turinčių gyventojų sluoksnių kaip etninės mažumos, pastoracija.

Vykdydamas tokias pareigas, diakonas privalo neišmiršti, jog bet kuri Bažnyčios veikla turi būti artimo meilės ir tarnavimo broliams ženklas. Todėl teisinėje, administracinėje ir organizacinėje veikloje jam derėtų vengti visų biurokratizmo formų, kad jo tarnyba neprarastų prasmės ir pastoracinio vaisingumo. Štai kodėl pašauktasis vykdyti šias pareigas, kad diakoniškąją tarnybą išlaikytų nepažeistą, privalo mokėti tarnauti tikrai diakoniškuoju būdu.

3. DIAKONO DVASINGUMAS

Dabartinė istorinė aplinka

43. Bažnyčia, pagal Dievo Tėvo planą surinkta Jėzaus Kristaus ir vedama Šventosios Dvasios, „gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė“ (140), keliaujanti Karalystės atbaigos link (141), darbuojasi ir skelbia Evangeliją konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis. „Tas pasaulis yra žmonių giminės istorijos scena, paženklinta jos pastangų, pralaimėjimų ir pergalių. Krikščionys tiki, jog tas pasaulis yra sukurtas ir palaikomas Kūrėjo meilės. Jis yra patekęs į nuodėmės vergiją, bet piktojo galybę sutrupinusio nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Kristaus išvaduotas, idant pagal Dievo sumanymą būtų perkeistas ir atbaigtas“ (142).

Diakonas, kaip Bažnyčios narys ir tarnautojas, gyvendamas ir tarnaudamas neturėtų išleisti iš akių šios tikrovės; jam privalu pažinti jo laiko kultūrą, troškimus ir problemas. Juk jis pašauktas būti Kristaus, Tarno, gyvuoju ženklu šioje aplinkoje ir prisiimti Bažnyčios užduotį „ištyrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje. Ji daro tai, idant galėtų kiekvienai kartai pritaikytu būdu atsakyti į žmonių keliamus amžinuosius dabartinio ir būsimojo gyvenimo prasmės bei jų tarpusavio ryšio klausimus“ (143).

Pašaukimas į šventumą

44. Visuotinis pašaukimas į šventumą kyla iš „tikėjimo krikštu“, tikrai darančio mus „Dievo vaikais ir dieviškosios prigimties dalininkais“ (144).

Šventimų sakramentu diakonai naujaip pašvenčiami Dievui ir, „Šventosios Dvasios patepimu konsekruoti ir Kristaus siųsti“ (145), tarnauja Dievo tautai ir „Kristaus Kūno ugdymui“ (Ef 4, 12).

Iš to išauga diakoniškasis dvasingumas, kurio versmė yra tai, ką Vatikano II Susirinkimas vadina „sakramentine diakonato malone“ (146). Ji ne tik labai padeda vykdyti įvairias užduotis, bet ir giliai įsispaudžia į diakono sielą, skatindama jį aukotis ir visą save atiduoti Dievo karalystės tarnybai Bažnyčioje. Kaip rodo jau pats žodis „diakonatas“, šį sakramentą priimančiojo jauseną bei valią ženklina tarnavimo dvasia. Per diakonatą stengiamasi tikrove paversti tai, ką Kristus yra pareiškęs apie savo misiją: „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45; Mt 20, 28) (147). Tad savo tarnyba ir joje diakonas įgyvendina klusnumo dorybę: sąžiningai atlikdamas jam patikėtąsias užduotis, jis tarnauja vyskupams bei kunigams vykdant Kristaus misijos munera. Tada jo pastoracinė tarnyba tikrai būna skirta žmonių gerovei.

45. Iš to kyla būtinybė, kad diakonas dėkingai priimtų kvietimą sekti Kristumi, Tarnu, ir stengtųsi sąžiningai tai daryti visomis gyvenimo aplinkybėmis. „Žymė“, gauta per įšventinimą, padaro panašų į Kristų; diakonas turi būti to vertas ir visą gyvenimą tuo augti.

Siekti šventumo privalo visi tikintieji (148). Diakono atžvilgiu šį reikalavimą pagrindžia dar ir gauta specialioji konsekracija (149). Ji apima pareigą praktikuoti krikščioniškąsias dorybes ir įvairius, Evangelijoje pradžią turinčius priesakus bei patarimus pagal savo gyvenimo padėtį. Diakonas pašauktas šventai gyventi, nes Krikšto ir Šventimų sakramentais Dievo Dvasia jį jau pašventino ir paskyrė darbo, kuriuo Kristaus Bažnyčia tarnauja žmogui bei jį šventina, tarnautoju (150).

Diakonams pašaukimas į šventumą daugiausia reiškia „sekti Kristumi nusiteikiant nuolankiai tarnauti; toks nusiteikimas turi ne tik reikštis artimo meilės darbais, bet ir persunkti bei formuoti visą mąstyseną ir elgseną“ (151). „Jei jų tarnyba dera su tokia dvasia, jie dar labiau aikštėn iškels būdingą Kristaus veido bruožą – tarnavimą“ (152), kad būtų ne tik „Dievo tarnai“, bet ir Dievo tarnai savo broliams (153).

Šventojo luomo santykiai

46. Įšventinimas per tam tikras sakramentines dovanas suteikia diakonui galimybę ypatingu būdu dalyvauti konsekracijoje ir misijoje To, kuris tapo Tėvo tarnu žmonėms atpirkti, ir naujaip bei savitai įvesdina į Kristaus, Bažnyčios ir visų žmonių išganymo slėpinį. Dėl šios priežasties diakono dvasinis gyvenimas turėtų giliau išskleisti bei išplėtoti šį trejopą santykį, remdamasis bendruomeninio dvasingumo, liudijančio, jog Bažnyčia savo prigimtimi yra bendrystė, principais.

47. Pirmutinis ir pats pagrindinis yra santykis su Kristumi, priėmusiu tarno pavidalą iš meilės Tėvui ir savo broliams žmonėms (154). Savo šventimų galia diakonas tikrai pašauktas veikti pagal Kristaus, Tarno, pavyzdį.

Amžinasis Dievo Sūnus „apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą“ (Fil 2, 7), ir gyveno tokiu pavidalu paklusdamas Tėvui (plg. Jn 3, 34) ir nusižeminusiai tarnaudamas savo broliams (plg. Jn 13, 4–15). Kaip Tėvo tarnas žmonių išganymo darbe, Kristus yra kiekvieno diakono Bažnyčioje kelias, tiesa ir gyvenimas.

Jokia tarnybinė veikla neturės prasmės, jei nepadės tarnaujantį Kristų geriau pažinti, stipriau pamilti, labiau juo sekti. Todėl diakonams būtina stengtis daryti savo gyvenimą panašų į Kristaus, kuris savo klusnumu Tėvui „iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) išpirko žmoniją.

48. Nuo šio pamatinio santykio neatsiejama Bažnyčia (155), kurią Kristus myli, nuplauna, maitina ir globoja (plg. Ef 5, 25–29). Diakonas negali būti panašus į Kristų nebūdamas jo meilės Bažnyčiai dalininkas: „Dėl jos misijos ir dieviškosios kilmės jis negali būti prie jos neprisirišęs“ (156).

Įšventinimo apeigos išryškina šiuo momentu įsteigiamą vyskupo ir diakono ryšį: tiktai vyskupas uždeda rankas ant išrinktojo, prašydamas jam Šventosios Dvasios išliejimo. Todėl kiekvieno diakono tarnyba remiasi hierarchine bendryste su vyskupu (157).

Diakoniškasis įšventinimas pabrėžia dar ir kitą bažnytinį aspektą: jam suteikiama galia kaip tarnautojui dalyvauti Kristaus tarnyboje, kuria Dievo tauta, vadovaujama Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių kitų vyskupų, taip pat bendradarbiaudama su kunigais, tarnauja žmonių atpirkimo darbui. Todėl diakonas pašauktas maitinti savo dvasią ir tarnybą karšta ir veiklia meile Bažnyčiai bei nuoširdžiu bendrystės su Šventuoju Tėvu, savo vyskupu ir savo vyskupijos kunigais troškimu.

49. Galiausiai iš akių nevalia išleisti to, kad Kristaus tarnyba skirta žmogui, visiems žmonėms (158), savo dvasioje ir kūne nešiojantiems nuodėmės žymę, bet pašauktiems į bendrystę su Dievu. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Priimdamas mūsų kūną, Kristus tapo šio meilės plano tarnu, o Bažnyčia yra šios tarnystės ženklas ir įrankis istorijoje.

Tad sakramento galia diakonui skirta tarnauti broliams, kuriems reikia išganymo. Ir jei tarnaujančiame Kristuje, jo žodžiuose bei veiksmuose žmonės gali atrasti meilės, kuria Tėvas juos gelbėja, pilnatvę, tai jie turi tą meilę regėti diakono gyvenime. Diakono dvasinio gyvenimo esminė užduotis yra vis geriau atspindėti jokios žmogiškosios ideologijos ribų nepaisančią Kristaus meilę žmonėms.

Iš tų, kurie nori pradėti diakoniškojo ugdymo kelionę, reikalaujama „dvasios, iš prigimties linkusios tarnauti šventajai hierarchijai ir krikščionių bendruomenei“ (159): to nereikia suprasti „kaip paprasto prigimtinės sąrangos sąlygoti spontaniškumo <…>. Čia kalbama apie malonės gaivinamos prigimties polinkį, kuriam būdinga tarnystės dvasia, daranti žmogaus elgseną panašią į Kristaus. Diakonato sakramentas tą polinkį išskleidžia: priartina asmenį prie Kristaus tarnybos dvasios, perskrodžia jo valią ypatinga malone ir lemia, kad visą diakono elgseną gaivintų naujas polinkis tarnauti savo broliams“ (160).

Dvasinio gyvenimo priemonės

50. Minėtieji santykiai išryškina dvasinio gyvenimo primatą. Todėl diakonas niekuomet neturėtų užmiršti, kad Viešpaties tarnybos įgyvendinimas pranoksta visas natūralias galias ir reikia visiškai sąmoningai bei laisvai atsiliepti į šį Kristaus raginimą: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“ (Jn 15, 4).

Sekti Kristumi diakoniškojoje tarnyboje patrauklus, bet nelengvas darbas, kupinas pasitenkinimo ir vaisių, tačiau kartais ne be Viešpaties Jėzaus Kristaus tikrųjų mokinių sunkumų ir skausmų. Kad tas darbas pavyktų, diakonas turi likti su Kristumi, kad Jis būtų atsakingas už jo tarnybą, privalo pagrindinę vietą rezervuoti dvasiniam gyvenimui, dosniai tarnauti, taip derinti savo tarnybą ir šeimynines – jei yra vedęs – ar profesines pareigas, kad vis labiau būtų atsidavęs Kristaus, Tarno, asmeniui ir misijai.

51. Pažanga dvasiniame gyvenime pirmiausia galima sąžiningai ir nenuilstamai atliekant tarnybą apgalvotos ir be perstojo siektinos gyvenimo vienybės kontekste (161). Pavyzdingai atliekama tarnyba ne tik netrukdo dvasiniam gyvenimui, bet, priešingai, padeda ugdytis teologalines dorybes, stiprina nusiteikimą atsidavusiai tarnauti broliams ir skatina hierarchinę bendrystę. Kas sakoma apie kunigus, atitinkamai pritaikius, galioja ir diakonams: „Jiems skirta siekti gyvenimo tobulumo pačiais šventaisiais veiksmais, kuriuos kasdien atlieka, ir visa savo tarnyba <…>. Mat šventumas kunigui labai padeda vaisingai atlikti savo tarnybą“ (162).

52. Diakonas visuomet teišlaiko priešais akis įšventinimo liturgijos raginimą: „Accipe Evangelium Christi, cuius praeco effectus es; et vide, ut quod legeris credas, quod credideris doceas, quod docueris imitaris“ (163).

Norėdami vertai ir vaisingai skelbti Dievo žodį, diakonai turi „uoliai skaityti bei atsidėję studijuoti Šventąjį Raštą, kad nė vienas netaptų 'bergždžias Dievo žodžio skelbėjas išore, pats nesiklausąs jo savo vidumi' (164). Juk jie, ypač šventojoje liturgijoje, turi dalytis su jiems pavestais tikinčiaisiais gausiais dieviškojo žodžio turtais“ (165).

Vadovaujami tikrų dieviškosios ir katalikiškosios tiesos mokytojų Bažnyčioje (166), jie taip pat turėtų giliau pažinti Dievo žodį, kad pajustų jo gelbėjančią galią (plg. Rom 1, 16). Diakono šventumas remiasi jo pašventinimu bei misija ir Žodžio atžvilgiu: jis turi įsisąmoninti esąs Žodžio tarnautojas. Jo kaip hierarchijos nario veiksmai bei pareiškimai įpareigoja Bažnyčią: todėl nuo jo pastoracinės artimo meilės neatsiejama tai, kad jis prieš įšventinimą ištarto tikėjimo išpažinimo ir duotos ištikimybės priesaikos dvasia įrodytų to, ko moko, autentiškumą, savo veiksmingą bei nedviprasmišką bendrystę su popiežiumi, vyskupų luomu ir savo vyskupu ne tik tikėjimo išpažinimo, bet ir Magisteriumo ordinarinio mokymo ir drausminės tvarkos atžvilgiu (167). Juk „Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis“ (168). Juo dažniau diakonas artinsis prie Dievo žodžio, juo labiau jis trokš perteikti jį savo broliams. Šventajame Rašte Dievas kalba žmogui (169); sakydamas pamokslą šventasis tarnautojas padeda šiam išganomajam susitikimui įvykti. Todėl jis privalo nenuilsdamas pamokslais skelbti Dievo žodį, kad tikintieji nestokotų šio žodžio dėl tarnautojo abejingumo ar aplaidumo, ir sykiu būti tvirtai įsitikinęs, jog žodžio tarnyba nėra vien pamokslų sakymas.

53. Panašiai diakonas parodo savo tapatybę Bažnyčios gyvenime krikštydamas, dalydamas Viešpaties Kūną ir Kraują, talkindamas per kitų sakramentų bei sakramentalijų šventimą: jis yra Kristaus Kūno, mistinio kūno ir bažnytinio kūno, tarnautojas; tad teprisimena, kad šie Bažnyčios veiksmai, atliekami tikėjimo bei pagarbos kupina dvasia, padeda jam augti dvasiškai bei statydinti krikščioniškąją bendruomenę (170).

54. Savo dvasiniame gyvenime diakonai turi deramai vertinti malonės sakramentus, kurie „skirti žmonėms šventinti, Kristaus kūnui ugdyti, pagaliau Dievui garbinti“ (171).

Su ypatingu tikėjimu jie tedalyvauja pirmiausia kasdieniame eucharistinės aukos šventime (172), atlikdami, jei įmanoma, savo liturginį munus, ir uoliai teadoruoja Sakramente esantį Viešpatį (173), nes Eucharistijoje, visos evangelizacijos versmėje ir viršūnėje, „glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis“ (174). Tegu ji būna jiems tikras susitikimas su Kristumi, iš meilės žmogui tapusiu atperkamąja auka, amžinojo gyvenimo valgiu ir artimu draugu visose kančiose.

Suvokdami savo silpnumą ir pasitikėdami dieviškuoju gailestingumu, diakonai turėtų reguliariai praktikuoti Susitaikinimo sakramentą (175), per kurį nuodėmingas žmogus susitinka su Kristumi, gauna atleidimą už savo kaltes ir yra vėl patraukiamas meilės pilnatvės link.

55. Atlikdamas vyskupo pavestus artimo meilės darbus, diakonas visuomet privalo vadovautis Kristaus meile visiems žmonėms, o ne asmeniniais interesais ar ideologijomis, prieštaraujančiomis išganymo visuotinumui ar neigiančiomis transcendentinį žmogaus pašaukimą. Te neišleidžia jis iš akių ir to, kad artimo meilės tarnyba neišvengiamai verčia skatinti bendrystę dalinėje Bažnyčioje. Juk artimo meilė yra bažnytinės bendrystės siela. Todėl diakonas turėtų skatinti broliškumą, bendradarbiavimą su kunigas ir nuoširdžią bendrystę su vyskupu.

56. Visur ir visomis aplinkybėmis diakonai telieka ištikimi Viešpaties priesakui: „Visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 21, 36; plg. Fil 4, 6–7).

Malda, asmeninis dialogas su Dievu, suteiks jiems šviesos ir reikiamų jėgų sekti Kristumi ir tarnauti savo broliams įvairiomis aplinkybėmis. Tikrai tai žinodami, diakonai turėtų leistis būti ugdomi įvairių maldos formų: jų visą maldos gyvenimą ženklina Valandų liturgija, švenčiama Vyskupų konferencijos nustatytais būdais (176); kaip tarnautojai, jie meldžiasi už visą Bažnyčią. Šią maldą tęsia lectio divina, uoli dvasinė malda, dalyvavimas dvasinėse rekolekcijose pagal dalinės teisės nuostatus (177).

Diakonams taip pat turėtų rūpėti atgailos dorybė ir kitos pašventinimo priemonės, padedančios asmeniškai susitikti su Dievu (178).

57. Dalyvavimas Kristaus, Tarno, slėpinyje neišvengiamai kreipia diakono širdį į Bažnyčią ir Švenčiausiąją Motiną. Juk Kristaus neįmanoma atskirti nuo Bažnyčios, kuri yra jo kūnas. Vienybė su Galva tikrai skatina meilę Kūnui. O ta meilė leis diakonui veiksmingai bendradarbiauti statydinant Bažnyčią ir broliškumo bei hierarchinės bendrystės su savo vyskupu ir kunigija dvasia atsiduoti savo tarnybos pareigoms. Diakonui turi rūpėti visa Bažnyčia: visuotinė Bažnyčia, kurios vienybės nuolatinis ir regimas pradas ir pamatas yra popiežius kaip Petro įpėdinis (179); dalinė Bažnyčia, kuri, „laikydamasi savo ganytojo, Evangelija ir Eucharistija kuriančio ją Šventojoje Dvasioje, <…> tikrai yra <…> viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Kristaus Bažnyčia“ (180).

Meilė Kristui ir Bažnyčiai artimai susijusi su meile Švenčiausiajai Mergelei Marijai, nuolankiai Viešpaties tarnaitei, kuri, nešiodama nepakartojamą bei nuostabų „motinos“ titulą, buvo atsidavusi savo dieviškojo Sūnaus palydovė (plg. Jn 19, 25–27). Tikėjimu besiremianti ir kasdiene rožinio malda reiškiama meilė Viešpaties Motinai, sekimas jos dorybėmis ir pasitikėjimo kupinas jai savęs patikėjimas įprasmins tikrai sūniško atsidavimo apraiškas (181).

Kiekvienas diakonas težvelgia į Mariją pagarbos ir gilios meilės kupinomis akimis; juk „Mergelė Motina Marija labiau negu visi kiti kūriniai išgyveno pašaukimo tiesos pilnatvę, nes niekas kitas su tokia didele meile neatsiliepė į begalinę Dievo meilę“ (182). Ši iš Žodžio kilusi ir visiškai Žodyje besišaknijanti meilė Mergelei Marijai, Viešpaties tarnaitei, skatins diakoną sekti jos gyvenimu. Tai padės praturtinti Bažnyčią marijiškuoju matmeniu, labai derančiu su diakoniškuoju pašaukimu (183).

58. Pagaliau diakonui bus labai naudinga reguliari dvasinė globa. Patirtis rodo, kad nuoširdus bei nuolankus dialogas su išmintingu dvasiniu vadovu gali padėti ne tik išspręsti gyvenime neišvengiamas abejones bei problemas, bet ir geriau save ištirti bei pažinti ir vis ištikimiau sekti Kristumi.

Diakono dvasingumas ir gyvenimo padėtys

59. Priešingai negu kunigystę, nuolatinį diakonatą galima suteikti ne tik nevedusiems, bet ir santuokoje gyvenantiems vyrams, taip pat našliams (184).

60. Bažnyčia su dėkingumu pripažįsta Dievo kai kuriems jos nariams suteikiamą įstabią celibato dovaną, Rytuose ir Vakaruose įvairiomis formomis susietą su per šventimus gaunama tarnyba, kuriai ji nepaprastai dera (185). Bažnyčia gerai žino, kad ši charizma, priimama ir įgyvendinama iš meilės Dangaus karalystei (plg. Mt 9, 12), kreipia diakono asmenį į Kristų, kuris, būdamas nevedęs, atsidavė tarnauti Tėvui ir vesti žmones į Karalystės pilnatvę. Šis visa apimantis apsisprendimas mylėti Dievą ir tarnauti broliams, užuot trukdęs diakonui asmeniškai tobulėti, tam padeda, nes artimo meilė yra tikrasis kiekvieno žmogaus tobulumas. Juk celibate meilė žymi visišką atsidavimą Kristui nepadalyta širdimi ir galint laisviau atsidėti Dievo ir žmonių tarnybai (186); juk celibato pasirinkimas reiškia ne panieką santuokai ar pasauliui, bet geresnę galimybę tarnauti žmonėms ir pasauliui.

Mūsų laikų žmonės, kurie taip dažnai esti panirę į tai, kas laikina, yra labai jautrūs amžinybę savo gyvenimu skelbiančiųjų liudijimui. Todėl diakonai turėtų stengtis liudyti tai savo broliams sąžiningu celibato laikymusi, idant paskatintų juos ieškoti vertybių, atskleidžiančių žmogaus pašaukimą transcendencijai. „Celibatas 'dėl Dangaus karalystės' yra ne tik eschatologinis ženklas; dabartiniame gyvenime jis taip pat turi didelę socialinę reikšmę Dievo tautos tarnybai“ (187).

Norėdami geriau išlaikyti visos Bažnyčios labui iš Dievo gautąją dovaną, diakonai tenepasitiki perdėm savo jėgomis, bet visuomet teišsaugo nuolankaus išmintingumo bei budrumo dvasią, atsimindami, kad „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41). Jie taip pat privalo būti ištikimi maldos gyvenimui ir tarnybinėms pareigoms.

Jie turi protingai rūpintis, kad artimas bendravimas su tam tikrais asmenimis negrėstų jų skaistumui ar nekeltų pasipiktinimo (188).

Pagaliau jiems privalu turėti galvoje, kad dabartinė pliuralistinė visuomenė įpareigoja juos apdairiai naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis.

61. Santuokos sakramentas, pašventinantis sutuoktinių meilę ir esantis veiksmingas meilės, kuria Kristus save dovanoja Bažnyčiai (plg. Ef 5, 25), ženklas, taip pat yra Dievo dovana ir turi maitinti vedusiųjų diakonų dvasinį gyvenimą. Kadangi santuokinis bei šeimyninis gyvenimas ir profesinis darbas neišvengiamai apriboja laiką, kurį būtų galima skirti tarnybai, reikia ypatingų pastangų, kad būtų įmanoma pasiekti – taip pat padedant bendrajai maldai – būtinos gyvenimo vienybės. Santuokoje meilė virsta asmenų vienas kitam atsidavimu, abipuse ištikimybe, naujos gyvybės šaltiniu, ramsčiu džiaugsmo bei išbandymo momentais, kitaip tariant, meilė virsta tarnyste. Atliekama tikėjimo kupina dvasia, ši tarnystė šeimai kitiems tikintiesiems yra meilės Kristuje pavyzdys, ir vedęs diakonas turėtų tuo pasinaudoti, norėdamas suteikti impulsų savo tarnybai Bažnyčioje.

Vedęs diakonas ypač turėtų jausti pareigą nedviprasmiškai liudyti santuokos ir šeimos šventumą. Juo labiau diakonas ir jo žmona augs abipuse meile, juo labiau jie atsiduos savo vaikams ir juo reikšmingesnis bus jų pavyzdys krikščionių bendruomenei. „Pasiaukojančios ir abipusės vyro ir žmonos meilės puoselėjimas bei gilinimas yra, matyt, reikšmingiausias būdas, kuriuo diakono žmona gali dalyvauti savo vyro viešojoje bažnytinėje tarnyboje“ (189). Šią meilę didina skaistumo dorybė, kuri klesti visada, įskaitant atsakingą tėvystę, kai gerbiamas santuokos partneris ir praktikuojamas tam tikras susilaikymas. Ši dorybė prisideda prie brandaus atsidavimo, greitai pasireiškiančio tarnyboje, padėdama išvengti troškimo turėti, profesinės sėkmės garbinimo, negebėjimo paskirstyti savo laiko ir, priešingai, skatindama autentiškus asmeninius santykius, jautrumą, gebėjimą suteikti kiekvienam dalykui jam prideramą vietą.

Tinkamomis iniciatyvomis reikėtų visoje šeimoje ugdyti diakoniškosios tarnybos pajautą. Diakono žmoną, pritarusią savo vyro pasirinkimui (190), būtina remti ir palaikyti, kad ji džiugiai ir taktiškai atliktų savo vaidmenį ir mokėtų branginti viską, kas susiję su Bažnyčia ir ypač jo vyrui patikėtomis pareigomis. Todėl būtų naudinga supažindinti  – tačiau vengiant bet kurio nederamo kišimosi – su vyro veikla, stengiantis laiduoti pusiausvirai ir harmoningai suderintą šeimyninį, profesinį ir bažnytinį gyvenimą. Jei bus parengti, diakono vaikai irgi galės tinkamai įvertinti savo tėvo pasirinkimą ir su ypatingu suinteresuotumu įsitraukti į apaštalavimą ir nuoseklų liudijimą gyvenimu.

Pagaliau vedusiojo diakono šeima, kaip ir apskritai kiekviena krikščioniškoji šeima, pašaukta aktyviai bei atsakingai dalyvauti Bažnyčios misijoje šiandienio pasaulio aplinkybėmis. „Diakonas ir jo žmona turi būti ištikimybės ir krikščioniškosios santuokos neišardomumo pavyzdys pasaulyje, kuriam tokie ženklai labai reikalingi. Tikėjimo dvasia sutikdami santuokinio ir kasdienio gyvenimo iššūkius, jie stiprina šeimyninį gyvenimą ne tik bažnytinėje bendruomenėje, bet ir visoje visuomenėje. Jie taip pat parodo, kaip, tarnaujant Bažnyčios misijai, galima suderinti šeimynines, profesines ir pastoracines pareigas. Diakonai, jų žmonos ir vaikai gali smarkiai padrąsinti visus, kurie darbuojasi šeimos gyvenimo labui“ (191).

62. Dėmesio reikia skirti ir situacijai, susidariusiai mirus diakono žmonai. Tai egzistencijos momentas, kurį būtina išgyventi krikščioniškojo tikėjimo bei vilties dvasia. Našlystė neturi menkinti atsidavimo vaikams, jei jų yra, neturi kelti beviltiško liūdesio. Šis gyvenimo tarpsnis, kad ir koks skausmingas, laikytinas kvietimu vidujai apsivalyti, augti meile, tarnavimu saviesiems ir visiems Bažnyčios nariams. Tai taip pat akinimas augti viltimi, nes sąžiningas tarnybos atlikimas yra kelias į susitikimą su Kristumi ir tais, kuriuos mylime, Tėvo šlovėje.

Tačiau sykiu būtina pripažinti, kad toks įvykis pakeičia šeimos gyvenimą, daro įtaką žmogiškiesiems santykiams ir neretai būna ekonominių sunkumų priežastis. Todėl našliu tapusiam diakonui reikia su didele meile padėti: jis turi šią naują asmeninę situaciją suvokti ir su ja susitaikyti, neapleisti nei savo pareigos auklėti vaikus, jei jų yra, nei rūpinimosi savo šeimos poreikiais.

Našliu tapusiam diakonui ypač būtina padėti laikytis tobulo susilaikymo visą likusį laiką pareigos (192) ir suvokti gilius bažnytinius motyvus, dėl kurių, remiantis nuolatine Rytų ir Vakarų Bažnyčios drausmine tvarka (193), jam neleidžiama dar kartą tuoktis (plg. 1 Tim 3, 12). Čia daug gali prisidėti intensyvesnis tarnavimas kitiems iš meilės Dievui, broliška kitų tarnautojų ir tikinčiųjų pagalba, vyskupo artumas.

Jei našle lieka diakono žmona, tarnautojams ir tikintiesiems privalu, kiek leidžia galimybės, pasirūpinti jos poreikiais ir niekuomet nepalikti jos likimo valiai.

4. NUOLATINIS DIAKONO UGDYMAS

Būdingieji bruožai

63. Nuolatinis diakonų ugdymas – tai žmogiškoji reikmė, kuri yra tokia neatsiejama nuo antgamtinio pašaukimo tarnauti Bažnyčiai ir pradinio rengimosi tarnybai, kad šie du ugdymo momentai laikytini vienu organišku krikščioniškojo ir diakoniškojo gyvenimo keliu (194). „Tie, kuriems suteiktas diakonatas, privalo nuolatos lavintis Bažnyčios mokymo srityje, be paliovos tobulindami bei papildydami tai, kas gauta prieš šventimus“ (195), kad pašaukimas į diakonatą kaip toks tęstųsi ir iš naujo reikštųsi diakonate periodiškai atnaujinant per įšventinimą ištartąjį „taip, noriu“. Todėl toks ugdymas – ir Bažnyčios, kuri jį teikia, ir diakonų, kurie juo naudojasi, – laikytinas prisiimtojo pašaukiminio įsipareigojimo tiesa, besiremiančia abipuse teise ir pareiga.

Vyskupams nevalia vengti pareigos nuolatos siūlyti atitinkamą visapusišką ugdymą, o diakonams – tokiame ugdymo procese dalyvauti.

Bažnyčios normos (196) nuolatos primena, kad šis nuolatinis ugdymas yra privalomas, turi būti visa apimantis, tarpdisciplininis, nuodugnus, mokslinis, orientuotas į apaštalavimo darbų ženklinamą gyvenimą. Visa tai dar svarbiau, jei nebuvo tinkamo pradinio ugdymo.

Toks ugdymas neatsiejamas nuo „ištikimybės“ Kristui ir Bažnyčiai bei „nuolatinio atsivertimo vyksmo“, kuris yra sakramentinės malonės vaisius, malonės, kuri išgyvenama pastoracinės artimo meilės, būdingos kiekvienai su šventimais susijusios tarnybos išraiškai, dinamikoje. Toks ugdymas taip pat neatsiejamas nuo pamatinio pasirinkimo, kurį tarnavimo nuolatiniu diakonu metais būtina iš naujo patvirtinti ir išreikšti ilga nuoseklių, pradiniame „taip“ besišaknijančių ir jo įkvepiamų atsakų serija (197).

Motyvai

64. Nuolatinis ugdymas, kurį įkvepia įšventinimo malda, remiasi tuo, kad diakonui privalu mylėti Kristų juo sekant (Filium tuum <…> imitantes in terris); toks ugdymas turi stiprinti jo visišką ištikimybę tarnybai (opus ministerii fideliter exsequendi), skatinti radikaliai ir pasitikinčiai sekti tarnaujančiuoju Kristumi (Abundet ineis evangelicae forma virtutis, dilectio sine simulatione, sollicitudo <…> observantia <…>).

Tad nuolatinį ugdymą grindžia bei motyvuoja „šventimų sakramento dinamika“ (198) ir maitina pirmiausia Eucharistija, viso krikščioniškojo slėpinio santrauka ir neišsemiama visos dvasinės energijos versmė. Diakonas taip pat gali sau savotiškai pritaikyti apaštalo Pauliaus raginimą Timotiejui: „Todėl tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu“ (2 Tim 1, 6; plg. 1 Tim 4, 14–16). Pašaukimo į nepakartojamą bažnytinės tarnybos misiją teologiniai reikalavimai verčia diakoną augti meile Bažnyčiai ir broliams, meile, pasireiškiančia sąžiningu savo užduočių bei pareigų atlikimu. Išrinktas Dievo, kad būtų šventas tarnaudamas Bažnyčiai ir visiems žmonėms, diakonas privalo nuolatos, pasvertai, atsakingai, uoliai ir visuomet džiugiai stengtis vis geriau suvokti savo tarnybos pobūdį.

Veikėjai

65. Diakonui kaip pirmutiniam veikėjui, kuriam tenka atsakomybė, nuolatinis ugdymas visuomet pirmiausia yra nuolatinis atsivertimo vyksmas, aprėpiantis visą diakoną kaip tokį, tai yra visą jo Šventimų sakramento pašventintą ir Bažnyčios tarnybai paskirtą asmenį, ir išskleidžiantis visus jo gebėjimus, kad jis kiekvienu amžiaus tarpsniu, visokiomis savo egzistencijos aplinkybėmis ir vykdydamas bet kurias pareigas įstengtų pilnatviškai įgyvendinti gautąsias tarnybos dovanas (199).

Todėl Bažnyčios rūpinimasis nuolatiniu diakonų ugdymu bus bergždžias, jei kiekvienas iš jų į tai neįsitrauks. Todėl toks ugdymas negali apsiriboti kursais, studijų dienomis ir pan., bet reikalauja, kad kiekvienas diakonas, suvokdamas tokią būtinybę, suinteresuotai tai praktikuotų sveikos iniciatyvos dvasia. Tegu diakonas skaito pagal Bažnyčios kriterijus atrinktas knygas, seka publikacijas periodiniuose leidiniuose, garsėjančiuose ištikimybe Magisteriumui, ir neapleidžia kasdienės meditacijos. Nuolatos save ugdyti, kad galėtum vis geriau tarnauti, yra svarbi tarnybos, kuri iš jo reikalaujama, dalis.

66. Vyskupams (200) ir vyskupų bendradarbiams kunigams, atsakantiems už ugdymą ir nešantiems jo naštą, nuolatinis ugdymas reiškia pastangas padėti diakonams „didžiadvasiškai atsiliepti į įpareigojimą, kurį uždeda Šventimų sakramentu Dievo jiems patikėtas kilnumas ir atsakomybė; sergėti, ginti ir plėtoti savo tapatybę ir specifinį pašaukimą, šventinti save ir kitus atliekant savo tarnybą“ (201).

Abi, vyskupo ir diakono, perspektyvos viena kitą papildo ir viena nuo kitos neatsiejamos, nes, padedant antgamtinėms dovanoms, remiasi vidine asmens vienybe.

Pagalba, kurią ugdytojai pašaukti siūlyti, bus juo veiksmingesnė, juo geriau atsilieps į asmeninius kiekvieno diakono poreikius, nes kiekvienas tarnauja Bažnyčioje kaip nepakartojamas asmuo ir jam būdingomis aplinkybėmis.

Kiekvieno asmens ypatybių paisanti globa irgi padės diakonams pajusti meilę, kuria juos, besistengiančius sąžiningai gyventi sakramentine malone, supa motina Bažnyčia. Todėl itin svarbu, kad diakonai turėtų galimybę pasirinkti vyskupo pripažįstamą dvasinį vadovą ir reguliariai bei dažnai su juo susitikinėti.

Be to, į diakonų ugdymą savaip įtraukta visa vyskupijos bendruomenė (202) ir pirmiausia brolišku rūpesčiu paremiantis klebonas – ar kitas tam paskirtas kunigas.

Ypatybės

67. Rūpinimasis nuolatiniu ugdymusi ir į tai dedamos asmeninės pastangos nedviprasmiškai liudija nuoseklų atsaką į dieviškąjį pašaukimą, nuoširdžią meilę Bažnyčiai ir autentišką pastoracinį dėmesį tikintiems krikščionims ir visiems žmonėms. Diakonams galima pritaikyti tai, kas adresuojama kunigams: „Nuolatinis ugdymas <…> yra būtina priemonė savo pašaukimo tikslui – tarnauti Dievui ir jo tautai – pasiekti“ (203).

Nuolatinis ugdymas yra tikrai būtinas: jis tęsia pradinį ugdymą, turi tuos pačius tikslus bei reikšmę, skirtas papildyti, išlaikyti ir pagilinti tai, kas pradėta pradiniu ugdymu.

Diakono esminis prieinamumas kitiems yra per įšventinimą įgyvendinto bei į jo sielą įspausto sakramentinio supanašinimo su tarnaujančiuoju Kristumi praktinė išraiška: diakono tarnybai ir gyvenimui tai tikslas ir nuolatinis priminimas. Remiantis tokia perspektyva, nuolatinio ugdymo nevalia laikyti vien pastangomis tobulėti kultūriškai ir praktiškai platesnio ar geresnio darbo sumetimais. Nuolatinis ugdymas turi ne tik laiduoti galimybę prisitaikyti prie dienos reikalavimų, bet ir siekti padėti praktiškai padaryti visą diakono egzistenciją panašią į Jėzų Kristų, mylintį ir tarnaujantį visiems žmonėms.

Sritys

68. Nuolatinis ugdymas turi aprėpti ir suderinti visus diakono gyvenimo ir tarnybos matmenis. Tad diakonų, kaip ir kunigų, nuolatinis ugdymas, plėtojamas visais matmenimis – žmogiškuoju, dvasiniu, intelektiniu ir pastoraciniu, turėtų būti konkretus, sistemiškas, atsižvelgiantis į asmens ypatybes (204).

69. Atsižvelgti į įvairius diakonų žmogiškojo ugdymo aspektus šiandien, kaip ir anksčiau, yra svarbi ganytojų pareiga. Diakonas, suvokiantis, jog kaip žmogus tarp žmonių yra išrinktas tarnauti visiems žmonėms, privalo būti pasirengęs tinkamai atsiliepti į pastangas, kuriomis trokštama padėti jam gerinti savo žmogiškąsias savybes – vertingus jo bažnytinės tarnybos įrankius – ir tobulinti visus savo aspektus, galinčius padaryti jo tarnybą veiksmingesnę.

Kad galėtų vaisingiau įgyvendinti savo pašaukimą siekti šventumo ir įsijungti į ypatingą bažnytinę misiją, diakonas ypač privalo atsidėjęs – ir nenukreipdamas akių nuo to, kuris yra tobulas Dievas ir tobulas žmogus, – praktikuoti prigimtines ir antgamtines dorybes, darančias jį panašesnį į Kristaus atvaizdą ir vertesnį savo brolių pagarbos (205). Pirmiausia savo tarnyboje ir kasdieniame gyvenime jis teugdo širdies gerumą, kantrybę, draugiškumą, charakterio tvirtumą, meilę teisingumui, ištikimybę duotam žodžiui, aukos dvasią, gebėjimą atlikti laisvai prisiimtas užduotis, tarnystės dvasią ir pan.

Šių dorybių praktikavimas padės diakonams tapti harmoningomis asmenybėmis, mokančiomis brandžiai darbuotis ir vertinti įvykius bei aplinkybes.

Lygiai taip pat labai svarbu, kad diakonas, suvokdamas, jog jo visuomeninis elgesys turi būti pavyzdys, skirtų dėmesį gebėjimui užmegzti dialogą, padorioms žmonių santykių formoms, galiai perprasti skirtingas kultūras, iš akių taip pat neišleisdamas draugystės ir kultūringo bendravimo vertės (206).

70. Nuolatinis dvasinis ugdymas artimai susijęs su diakoniškuoju dvasingumu, kurį turi maitinti bei tobulinti, ir su tarnyba, palaikoma „asmeniško susitikimo su Jėzumi, patiklaus pokalbio su Tėvu, gilaus Šventosios Dvasios patyrimo“ (207). Todėl diakonai turi būti ypatinga paspirtimi ganytojų skatinami atsakingai puoselėti savo dvasinį gyvenimą, iš kurio gausiai trykšta jų tarnybą palaikanti ir vaisingą daranti artimo meilė, apsauganti diakoną nuo karštligiško veiklumo ar „biurokratinės“ mąstysenos.

Dvasiniu ugdymu reikia įdiegti diakonams nuostatas, susijusias su trejopa žodžio, liturgijos ir artimo meilės tarnyba.

Uolus Šventojo Rašto apmąstymas leis artimiau pažinti gyvąjį Dievą bei išmokys garbinimo kupino dialogo su juo, o tai padės įsisavinti visą apreikštąjį Žodį.

Nuodugnus Tradicijos ir liturginių knygų išmanymas padės diakonui nuolatos vis iš naujo atrasti neišsemiamus dieviškųjų slėpinių turtus ir būti vertam tarnautojui.

Broliškas rūpinimasis artimo meilės srityje skatins diakoną gaivinti bei koordinuoti dvasinio bei kūniškojo gailestingumo iniciatyvas, būnant gyvuoju Bažnyčios artimo meilės ženklu.

Visa tai reikalauja tikslaus ir realistiško priemonių bei laiko plano; improvizavimo, kiek įmanoma, būtina vengti. Šalia dvasinio vadovavimo būtina numatyti kursus, konferencijas, kuriose būtų nagrinėjamos temos, susijusios su didžiąją krikščioniškąja teologine bei dvasine tradicija, intensyvaus dvasinio susikaupimo laikotarpiai ir kelionės į dvasiškai reikšmingas vietoves.

Per dvasines pratybas, kuriose diakonas įpareigotas dalyvauti bent kartą per dvejus metus (208), jis tenumato konkretaus gyvenimo programą, kurią vėliau periodiškai tikrintų kartu su dvasiniu vadovu. Šiame plane jokiu būdu neturėtų stigti laiko, kasdien skirtino karštam eucharistiniam ir sūniškam marijiškajam maldingumui, taip pat įprastinėms asketinėms praktikoms, liturginei maldai ir privačiam apmąstymui.

Vienijančioji šio dvasinio kelio šerdis yra Eucharistija. Tai – krypties kriterijus, nuolatinis viso diakoniškojo gyvenimo bei veiklos matmuo, būtina sąmoningos ištvermės ir visokiausio autentiško atsinaujinimo, siekiant pusiausviros savo gyvenimo sintezės, priemonė. Remiantis tokia perspektyva, dvasinis ugdymas įgalina diakoną kaskart iš naujo atrasti Eucharistiją kaip Velykas, metines (Didžioji savaitė), savaitines (sekmadienis), kasdienes (Mišios darbo dienomis).

71. Diakono įtraukimas į Bažnyčios slėpinį per Krikšto sakramentą ir Šventimų sakramento pirmąjį laipsnį reikalauja, kad nuolatiniu ugdymu stiprinamas jo sąmoningumas ir noras gyventi puoselėjant laisvu pritarimu grįstą, veiksmingą ir brandžią bendrystę su kunigais ir savo vyskupu, taip pat su popiežiumi, kuris yra regimas visos Bažnyčios vienybės pagrindas.

Taip išugdyti diakonai tarnaudami bus tikri bendrystės skatintojai ir, kilus įtampoms, Bažnyčios gerovės siekiantys taikintojai.

72. Tikėjimui gilinti būtina organizuoti įvairias tinkamas iniciatyvas (studijų dienas, žinių atnaujinimo kursus, kursų ar seminarų akademinėse institucijose lankymą). Šiuo požiūriu ypač pravartu skatinti atidžiai, nuodugniai ir sistemiškai studijuoti Katalikų Bažnyčios katekizmą.

Būtina laiduoti, kad diakonai nepriekaištingai išmanytų Šventimų, Eucharistijos ir paprastai diakonams patikimus Krikšto bei Santuokos sakramentus. Nuodugniau taip pat reikia studijuoti filosofijos, ekleziologijos, dogminės teologijos, Šventojo Rašto ir kanoninės teisės temas, kurios jiems bus ypač naudingos tarnaujant.

Tokie kursai ir susitikimai reikalingi ne vien žinioms atnaujinti ar papildyti; jie taip pat turėtų akinti tobulinti maldos gyvenimą ir bendrystę, prisidėti prie veiksmingesnės pastoracinės veiklos, atsiliepiančios į neatidėliotinas naujosios evangelizacijos reikmes.

Bendruomeniškai ir vadovaujant kompetentingiems mokytojams, taip pat derėtų nuodugniau susipažinti su Magisteriumo dokumentais, ypač tais, kuriuose reiškiama Bažnyčios pozicija neatidėliotinais doktrinos ir moralės klausimais, niekuomet neišleidžiant iš akių pastoracinės tarnybos perspektyvos. Tai darant bus įmanu išreikšti bei įgyvendinti klusnumą visuotiniam Bažnyčios ganytojui bei vyskupijų ganytojams ir, sustiprinus bendrystės saitus, ištikimiau laikytis Bažnyčios mokymo ir drausminės tvarkos.

Taip pat labai svarbu ir aktualu studijuoti, geriau pažinti ir skleisti socialinį Bažnyčios mokymą. Tai, kad nemažai diakonų yra įsitraukę į profesinį gyvenimą, dirba ir turi šeimą, padeda jiems rasti veiksmingesnių priemonių Bažnyčios socialiniam mokymui pažinti bei įgyvendinti.

Turintieji gebėjimų vyskupo gali būti nukreipiami specializuotis kurioje nors teologijos srityje ir įgyti akademinį laipsnį popiežiškosiose ar Apaštalų Sosto pripažįstamose aukštosiose mokyklose, laiduojančiose mokymo požiūriu patikimą ugdymą.

Pagaliau diakonai visuomet tesirūpina sisteminėmis studijomis ne tik tobulinti savo teologines žinias, bet ir be paliovos gaivinti savo tarnybą, visuomet derindami ją su bažnytinės bendruomenės poreikiais.

73. Trokštant vaisingai tarnauti, būtina ne tik gilintis į šventuosius mokslus, bet ir išmokti atitinkamų pastoracinių metodų (209). Pirmutinis nuolatinio pastoracinio ugdymo tikslas yra be paliovos žadinti diakono troškimą veiksmingiau tarnauti, leisti pajusti Bažnyčioje ir visuomenėje Kristaus meilę bei tarnavimą visiems žmonėms be skirtumo, ypač patiems silpniausiems bei vargingiausiems. Juk iš pastoracinės Jėzaus meilės žmogui diakonas semiasi jėgų veikti, ją laiko pavyzdžiu sau. Būtent ši meilė verčia bei akina diakoną, bendradarbiaujant su vyskupu ir kunigais, gaivinti tikintiems pasauliečiams būdingą misiją pasaulyje. Todėl jis skatinamas „vis geriau suprasti žmonių, kuriems jis pasiųstas, gyvenimo tikrąsias sąlygas, atpažinti Šventosios Dvasios kvietimą savo epochos istorijos įvykiuose ieškoti geriausių metodų ir tinkamiausių formų savo tarnybai atlikti dabarties laikais“ (210), ištikimai ir įtikinimai puoselėjant bendrystę su popiežiumi ir savo vyskupu.

Apaštalaujant šiandienėmis sąlygomis taip pat būtinas grupinis darbas, kuris, kad būtų vaisingas, reikalauja mokėti, nepažeidžiant organinės bažnytinės bendrystės prigimties, gerbti ir ginti kunigams, diakonams ir kitiems tikintiesiems būdingų dovanų ir funkcijų įvairovę bei jų tarpusavio papildomumą.

Organizacinė struktūra ir priemonės

74. Dėl skirtingų kiekvienos dalinės Bažnyčios aplinkybių sunku išsamiai apibūdinti diakonų deramą nuolatinį ugdymą atitinkančią organizacinę struktūrą ir priemones. Būtina rinktis teologiškai bei pastoraciškai aiškias ugdymo priemones.

Todėl pateiksime tiktai kelis bendrojo pobūdžio nurodymus, lengvai pritaikomus konkrečioms sąlygoms.

75. Pirmutinė diakonų nuolatinio ugdymo vieta yra jų pačių tarnyba. Būtent čia diakonas subręsta, vis labiau įgyvendindamas asmeninį pašaukimą į šventumąi socialinių ir bažnytinių pareigų vykdymu, ypač su jo tarnyba susijusių funkcijų bei užduočių atlikimu. Todėl savęs kaip tarnautojo suvokimas turėtų būti pirmutinis teikiamo specifinio ugdymo tikslas.

76. Nuolatinio ugdymo programa vykdytina pagal tikslų ir apibrėžtą, kompetentingos valdžios parengtą ir patvirtintą planą, kuris turi būti vieningas, suskirstytas į etapus ir visiškai atitikti Bažnyčios mokymą. Naudinga nustatyti visiems privalomą minimumą, nepainiotiną su nuodugnesnių studijų kursais.

Toks planas turėtų atsižvelgti į du vienas su kitu artimai susijusius ugdymo lygmenis: vyskupijos lygmenį, besiremiantį vyskupu ar jo įgaliotu asmeniu, ir bendruomenės, kurioje darbuojasi diakonas, lygmenį, besiremiantį klebonu ar kitu kunigu.

77. Pirmasis diakono paskyrimas į bendruomenę ar kokią nors pastoracinę sritį yra didelio jautrumo reikalaujantis momentas. Jo pristatymas bendruomenės atsakingiesiems (klebonui, kunigams ir t.t.) ir jų pristatymas diakonui padeda ne tik vieniems kitus pažinti, bet ir tikėjimo bei artimo meilės dvasia bendradarbiauti, vadovaujantis tarpusavio pagarba ir pagarbiu dialogu. Krikščionių bendruomenė gali daug prisidėti prie diakono ugdymo, jei jis į bendruomenę įeina mokėdamas gerbti sveikas tradicijas, klausytis, atpažinti, tarnauti ir mylėti taip, kaip Viešpats Jėzus.

Šią pirmąją pastoracinę patirtį turi itin atidžiai sekti vyskupo paskirtas pavyzdingas kunigas.

78. Diakonams dieceziniu ar tarpdieceziniu lygmeniu būtina rengti periodinius liturginio ir dvasinio turinio, taip pat teologinių žinių atnaujinimo, įvertinimo ir gilinimo susitikimus.

Vyskupui vadovaujant bei negausinant struktūrų ir norint įveikti nedidelių grupių užsisklendimą ir laiduoti pažiūrų bei veiklos vieningumą įvairių pastoracijos modelių akivaizdoje, derėtų periodiškai rengti bendrus kunigų, diakonų, pašvęstojo gyvenimo institutų narių ir į pastoraciją įsitraukusių pasauliečių susitikimus.

Vyskupas turėtų rūpintis savo bendradarbiais diakonais ir visuomet, kai gali, pats dalyvauti jų susitikimuose arba, kai neturi tokios galimybės, būtinai nusiųsti ten savo atstovą.

79. Vyskupui pritarus, privalu parengti realistišką ir įgyvendinti galimą, šių nurodymų paisančią nuolatinio ugdymo programą, atsižvelgiančią į diakonų amžių, ypatingas aplinkybes, taip pat ir jų pastoracinės tarnybos reikalavimus.

Šiai užduočiai atlikti vyskupas tesuburia tinkamų ugdytojų grupę ar tesikreipia pagalbos į kaimynines vyskupijas.

80. Pageidautina, kad vyskupas įsteigtų diakonų koordinacijos komisiją, užsiimančią diakoniškosios tarnybos planavimu, koordinavimu ir priežiūra (211) nuo pašaukimo atpažinimo iki ugdymo ir tarnybos vykdymo, įskaitant nuolatinį ugdymą.

Šiai komisijai turėtų priklausyti vyskupas, kuris būtų pirmininkas, arba jo įgaliotinis ir atitinkamas skaičius diakonų. Minėtoji komisija privalo palaikyti būtinus ryšius su kitomis vyskupijos struktūromis.

Visą šios komisijos gyvenimą ir veiklą turi reglamentuoti vyskupo nustatytos normos.

81. Vedusiems diakonams reikia organizuoti dar ir tokių nuolatinio ugdymo iniciatyvų, kurios, esant poreikiui, tam tikru būdu apimtų jų žmonas ir šeimas, paisant esminio vaidmenų skirtingumo ir aiškaus tarnybos nepriklausomumo.

82. Diakonai privalo branginti visa, ką dvasininkijai nuolatinio ugdymo klausimu paprastai siūlo Vyskupų konferencija ar vyskupijos: dvasines rekolekcijas, konferencijas, studijų dienas, susirinkimus, teologinio bei pastoracinio pobūdžio kursus.

Lygiai taip pat jie tenesišalina iniciatyvų, itin susijusių su jų atliekama evangelizacijos, liturgijos ir artimo meilės tarnyba.

Popiežius Jonas Paulius II šį Vadovą aprobavo ir nurodė paskelbti.

Roma, Kongregacijų būstinė, 1998 m. vasario 22 d., Šv. Petro Sosto šventė

Kardinolas Darèo Castrillón Hoyos
Prefektas

+Csaba Ternyák
Eminenziana titulinis arkivyskupas
Sekretorius

NUORODOS

(1) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 28a.
(2) Plg. CIC, kan. 1034, § 1; PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Ad pascendum, I, a: l. c., p. 538.
(3) Plg. CIC, kan. 265–266.
(4) Plg. CIC, kan. 1034, § 1; 1016; 1019; Apaštališkoji konstitucija Spirituali Militum Curae, VI, §§ 3–4; CIC, kan. 295, § 1.
(5) Plg. CIC, kan. 267–268c, § 1.
(6) Plg. CIC, kan. 271.
(7) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum Diaconatus Ordinem, VI, 30: l. c., p. 703.
(8) Plg. CIC, kan. 678, § 1–3; 715; 738; taip pat plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum Diaconatus Ordinem, VII, 33–35: l. c., p. 704.
(9) 1984 m. sausio 3 d. Valstybės sekretoriato laiškas Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektui (Prot. Nr. 122.735).
(10) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Christus Dominus, 15; PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum Diaconatus Ordinem, 23: l. c., p. 702.
(11) Pontificale Romanum – De ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, 201. Editio typica altera, Typis Polyglottis Vaticanis 1990, p. 110; plg. CIC, kan. 273.
(12) „Tie, kurie pasidavę prieštaravimo ar priešinimosi vyresnybei mąstysenai, negali tinkamai vykdyti diakono pareigų. Diakonatą galima patikėti tiktai tiems, kurie tiki vyskupų bei kunigų pastoracinės misijos vertingumu ir Šventosios Dvasios, vadovaujančios jų veiksmams bei sprendimams, pagalba. Primintina, kad diakonui privalu 'išpažinti pagarbą ir klusnumą vyskupui' <…>. Diakono tarnyba skirta savai krikščioniškajai bendruomenei, prie kurios jis dėl jos misijos bei dieviškojo įsteigimo turi būti labai prisirišęs“ (JONAS PAULIUS II. Katechezė per 1993 m. spalio 20 d. bendrąją audienciją, 2: Insegnamenti, XVI, 2 [1993], p. 1055).
(13) CIC, kan 274, § 2.
(14) „<…> viena iš diakono pareigų yra 'skatinti ir palaikyti apaštališkąją pasauliečių veiklą'. Būdami labiau negu kunigai įsitraukę į pasaulietines sritis bei struktūras, diakonai turėtų stengtis suartinti su šventimais susijusią tarnybą ir pasauliečių veiklą dėl bendrosios tarnystės Dievo karalystei“ (JONAS PAULIUS II. Katechezė per 1993 m. spalio 13 d. bendrąją audienciją, 5: Insegnamenti, XVI, 2 [1993], p. 1002–1003).
(15) Plg. CIC, kan. 282.
(16) Plg. ten pat, kan. 288, susijęs su kan. 284.
(17) Plg. ten pat, kan. 284; DVASININKIJOS KONGREGACIJA. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas (1994 01 13), 66. Libreria Editrice Vaticana, 1994, p. 66–67; POPIEŽIŠKOJI ĮSTATYMINIŲ TEKSTŲ AIŠKINIMO TARYBA. Chiarimenti circa il valore vincolante dell'art. 66 del Direttorio per il ministero e la vita deo presbiteri (1994 10 22): žurnale Sacrum Ministerium, 2 (1995), p. 263.
(18) Plg. CIC, kan. 669.
(19) Plg. ten pat, kan. 278, § 1–2, išsamiai išdėstantys kan. 215.
(20) Plg. ten pat, kan. 278, § 3 ir kan. 1374; taip pat plg. VOKIETIJOS VYSKUPŲ KONFERENCIJA. Pareiškimas „Katalikų Bažnyčia ir masonystė“ (1980 02 28).
(21) Plg. DVASININKIJOS KONGREGACIJA. Quidam Episcopi (1982 03 08), IV: AAS 74 (1982), p. 642–645.
(22) Plg. CIC, kan. 299, § 3 ir kan. 304.
(23) Plg. ten pat, kan. 305.
(24) Plg. JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į Zairo vyskupus per ad limina vizitą (1983 04 30), 4: Insegnamenti, VI, 1 (1983), p. 112–113; Kreipimasis į nuolatinius diakonus (1985 03 16): Insegnamenti, VIII, 1 (1985), p. 648–650; taip pat plg. JONAS PAULIUS II. Kalba įšventinant aštuonis vyskupus Kinšasoje (1980 05 04), 3–5: Insegnamenti, III, 1 (1980), p. 1111–1114; Katechezė per 1983 m. spalio 6 d. bendrąją audienciją: Insegnamenti, XVI, 2 (1983), p. 951–955.
(25) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 33; taip pat plg. CIC, kan. 225.
(26) Plg. CIC, kan. 288 ir kan. 285, § 3–4.
(27) Plg. ten pat, kan. 288 ir kan. 286.
(28) Plg. ten pat, kan. 222, § 2 ir taip pat kan. 225, § 2.
(29) Plg. ten pat, kan. 672.
(30) Plg. ten pat, kan. 287, § 1.
(31) Ten pat, kan. 287, § 2.
(32) Ten pat, kan. 288.
(33) Plg. ten pat, kan. 283.
(34) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum Diaconatus Ordinem, 21: l. c., p. 701.
(35) Plg. CIC, kan. 281.
(36) „Kadangi dvasininkai atsideda bažnytinei tarnybai, jie nusipelno atlyginimo, atitinkančio jų padėtį, atsižvelgiant į jų pareigų pobūdį ir laiko bei vietos aplinkybes, idant galėtų patenkinti savo gyvenimo reikmes ir atlyginti tiems, kurių tarnystė jiems reikalinga“ (CIC, kan. 281, § 1).
(37) „Taip pat pasirūpintina socialine pagalba, kuri leistų jiems deramai patenkinti savo reikmes susirgus, ištikus negaliai ar pasenus“ (CIC, kan. 281, § 2).
(38) CIC, kan. 281, § 3. Kanonų terminas „atlyginimas“ (remuneratio), priešingai civilinei teisei, reiškia daugiau negu algą technine prasme. Juo žymimas dvasininkui pagal teisingumą priklausantis atlygis, leidžiantis pragyventi sąžiningai ir savo tarnybą deramai atitinkančiu būdu.
(39) Ten pat, kan. 1274, § 1.
(40) Ten pat, kan. 1274, § 2.
(41) Plg. ten pat, kan. 281, § 1.
(42) Plg. ten pat, kan. 281, § 3.
(43) Plg. ten pat, kan. 281, § 3.
(44) Plg. ten pat, kan. 290–293.
(45) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29.
(46) JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į nuolatinius diakonus (1985 03 16), 2: Insegnamenti, VIII, 1 (1985), p. 649; plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29; CIC, kan. 1008.
(47) POPIEŽIŠKOJI KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS SKATINIMO TARYBA. Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas (1993 03 25), 71: AAS 85 (1993), p. 1069; plg. TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA. Communionis notio (1992 05 28): AAS 85 (1993), p. 838 ir toliau.
(48) POPIEŽIŠKOJI KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS SKATINIMO TARYBA. Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas (1993 03 25), 70: l. c., p. 1068.
(49) Pontificale Romanum – De ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, 210: ed. cit., p. 125: „Accipe Evangelium Christi, cuius praeco effectus es; et vide, ut quod legeris credas, quod credideris doceas, quod docueris imiteris“.
(50) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29; „Diakonai taip pat turi vienybėje su vyskupu bei kunigais tarnauti Dievo tautai ir skelbdami Žodį“ (CIC, kan. 757). „Skelbdami diakonai dalyvauja kunigų tarnyboje“ (JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į kunigus, diakonus, pašvęstojo gyvenimo institutų narius ir seminaristus Monrealio šv. Juozapo bazilikoje (Kanada, 1984 09 11), 9: AAS 77 (1985), p. 396.
(51) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Presbyterorum ordinis, 4.
(52) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Dei verbum, 25; Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Aplinkraštis Come è a conosenza; CIC, kan. 760.
(53) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 25a; Dogminė konstitucija Dei verbum, 10a.
(54) Plg. CIC, kan. 753.
(55) Ten pat, kan. 760.
(56) Plg. ten pat, kan. 769.
(57) Plg. Institutio generalis Missalis Romani, 61: Missale Romanum, Ordo lectionis Missae, „Praenotanda“, 8, 24 ir 50. Ed. typica altera 1981.
(58) Plg. CIC, kan. 764.
(59) Plg. DVASININKIJOS KONGREGACIJA. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 45–47: l. c., p. 43–48.
(60) Plg. Institutio generalis Missalis Romani, 42, 61; DVASININKIJOS KONGREGACIJA, POPIEŽIŠKOJI PASAULIEČIŲ TARYBA, TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA, DIEVO KULTO IR SAKRAMENTŲ KONGREGACIJA, VYSKUPŲ KONGREGACIJA, TAUTŲ EVANGELIZACIJOS KONGREGACIJA, PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IT APAŠTALIŠKOJO GYVENIMO DRAUGIJŲ KONGREGACIJA, POPIEŽIŠKOJI ĮSTATYMINIŲ TEKSTŲ AIŠKINIMO TARYBA. Instrukcija dėl tikinčių pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje kai kurių klausimų Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), str. 3.
(61) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 35; plg. 52; CIC, kan. 767, § 1.
(62) Plg. CIC, kan. 779; plg. DVASININKIJOS KONGREGACIJA. Bendrasis katechezės vadovas (1997 08 15), 216.
(63) PAULIUS VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08): AAS 68 (1976), p. 5–76.
(64) Plg. CIC, kan. 804–805.
(65) Plg. ten pat, kan. 810.
(66) Plg. ten pat, kan. 761.
(67) Plg. ten pat, kan. 822.
(68) Plg. ten pat, kan. 823, § 1.
(69) Ten pat, kan. 831, § 1–2.
(70) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Ad gentes, 2a.
(71) Plg. CIC, kan. 784, 786.
(72) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Ad gentes, 16; Pontificale Romanum – De ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, 207: ed. cit., p. 122 (Prex Ordinationis).
(73) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29.
(74) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 10.
(75) Ten pat, 7d.
(76) Plg. ten pat, 22, 3; CIC, kan. 841, 846.
(77) Plg. CIC, kan. 840.
(78) „Diakonai dalyvauja Dievo kulto šventime taip, kaip nustatyta teisės“ (CIC, kan. 835, § 3).
(79) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1570; plg. Caeremoniale Episcoporum, 23–26.
(80) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 26–27.
(81) Plg. CIC, kan. 846, § 1.
(82) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 28.
(83) Plg. CIC, kan. 929.
(84) Plg. Institutio generalis Missalis Romani, 81b, 300, 302; Institutio generalis Liturgiae Horarum, 255; Pontificale Romanum – Ordo dedicationis ecclesiae et altaris, 23, 24, 28, 29 (Editio typica, Typis Polyglottis Vaticanis 1977, p. 29 ir 90); Rituale Romanum – De Benedictionibus, 36 (Editio typica, Typis Polyglottis Vaticanis 1985, p. 18); Ordo coronandi imaginem beatae Mariae Virginis, 12 (Editio typica, Typis Polyglottis Vaticanis 1981, p. 10); DIEVO KULTO KONGREGACIJA. Sekmadienio pamaldų šventimo be kunigo vadovas Christi Ecclesia, 38: Notitiae 24 (1988), p. 388–389; Pontificale Romano – De ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, 188 („Immediate post Precem Ordinationis, Ordinati stola diaconali et dalmatica induuntur, quo eorum miniterium abhinc in liturgia peragendum manifestetur“) ir 190: ed. cit., p. 102, 103; Caeremoniale Episcoporum, 67 (Editio typica, Libreria Editrice Vaticana 1995, p. 28–29).
(85) CIC, kan. 861, § 1.
(86) Plg. ten pat, kan. 530, 1°.
(87) Plg. ten pat, kan. 862.
(88) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, V, 22, 1: l. c., p. 701.
(89) Plg. Institutio generalis Missalis Romani, 61, 127–141.
(90) Plg. CIC, kan. 930, § 2.
(91) Plg. ten pat, kan. 907; DVASININKIJOS KONGREGACIJA IR KITI. Instrukcija Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), str. 6.
(92) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, V, 22, 6: l. c., p. 702.
(93) Plg. CIC, kan. 910, § 1.
(94) Plg. ten pat, kan. 911, § 2.
(95) Plg. ten pat, kan. 943; taip pat plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, V, 22, 3: l. c., p. 702.
(96) Plg. DIEVO KULTO KONGREGACIJA. Sekmadienio pamaldų šventimo be kunigo vadovas Christi Ecclesia, 38: l. c., p. 388–389; DVASININKIJOS KONGREGACIJA IR KITI. Instrukcija Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), str. 7.
(97) Plg. JONAS PAULIUS. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 11 22), 73: AAS 74 (1982), p. 170–171.
(98) Plg. CIC, kan. 1063.
(99) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29; CIC, kan. 1108, § 1–2; Ordo celebrandi Matrimonium (Ed. typica altera 1991, 24).
(100) Plg. CIC, kan. 1111, § 1–2,
(101) Plg. ten pat, kan. 137, § 3–4.
(102) Plg. FLORENCIJOS SUSIRINKIMAS. Bulė Exsulatete Deo (DS 1325); TRIDENTO SUSIRINKIMAS. Doctrina de sacramento extremae unctionis, sk. 3 (DS 1697) ir kan. 4 De extrema unctione (DS 1719).
(103) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, II, 10: l. c., p. 699; DVASININKIJOS KONGREGACIJA IR KITI. Instrukcija Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), str. 9.
(104) Plg. CIC, kan. 276, § 2, 3°.
(105) Plg. Institutio generalis Liturgiae Horarum, 20, 255–256.
(106) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 60; CIC, kan. 1166 ir 1168; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1667.
(107) Plg. CIC, kan. 1169, § 3.
(108) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, V, 22, 5: l. c., p. 702; taip pat plg. Ordo exsequiarum, 19; DVASININKIJOS KONGREGACIJA IR KITI. Instrukcija Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), str. 12.
(109) Plg. Rituale Romanum – De Benedictionibus, 18c: ed. cit., p. 14.
(110) Plg. CIC, kan. 129, § 1.
(111) ŠV. POLIKARPAS. Epist. ad Philippenses, 5, 2: F. X. Funk (ed.), I, p. 300; z. konstitucijoje Lumen gentium, 29.
(112) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem: l. c., p. 698.
(113) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29.
(114) Pontificale Romanum – De ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, 207: ed. cit., p. 122 (Prex Ordinationis).
(115) Plg. IPOLITAS. Traditio Apostolica, 8, 24: S.Ch., 11bis, p. 58–63, 98–99; Didascalia Apostolorum (sirų k.), sk. III, XI: A. Vööbus (ed.). The „Didascalia Apostolorum“ in Syriac (originalas ir vertimas į anglų k.): CSCO, t. 1, Nr. 402 (t. 176), p. 29–30; t. II, Nr. 408 (t. 180), p. 120–129; Didascalia Apostolorum, III, 13 (19), 1–7: F. X. Funk (ed.). Didascalia et Constitutiones Apostolorum. Paderbornae 1906, I, p. 121–216; VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Christus Dominus, 13.
(116) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 40–45.
(117) PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, V, 2, 92: l. c., p. 702; plg. JONAS PAULIUS II. Katechezė per 1993 m. spalio 13 d. bendrąją audienciją, 5: Insegnamenti, XVI, 2 (1993), p. 1000–1004.
(118) Plg. CIC, kan. 494.
(119) Plg. ten pat, kan. 493
(120) Plg. JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į Jungtinių Valstijų nuolatinius diakonus (Detroitas, 1987 09 19), 3: Insegnamenti, X, 3 (1987), p. 656.
(121) Plg. CIC, kan. 157.
(122) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 27a.
(123) Plg. CIC, kan. 519.
(124) Plg. ten pat, kan. 517, § 1.
(125) Plg. ten pat, kan. 517, § 2.
(126) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, V, 22, 10: l. c., p. 702.
(127) Plg. CIC, kan. 1248, § 2; DIEVO KULTO KONGREGACIJA. Sekmadienio pamaldų šventimo be kunigo vadovas Christi Ecclesia, 29: l. c., p. 386.
(128) JONAS PAULIUS II. Katechezė per 1993 m. spalio 13 d. bendrąją audienciją, 4: Insegnamenti, XVI, 2 (1993), p. 1002.
(129) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, V, 24: l. c., p. 702; CIC, kan. 536.
(130) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, V, 24: l. c., p. 702; CIC, kan. 512, § 1.
(131) Plg. CIC, kan. 463, § 2.
(132) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 28; Dekretas Christus Dominus, 27; Dekretas Presbyterorum ordinis, 7; CIC, kan. 495, § 1.
(133) Plg. CIC, kan. 482.
(134) Plg. ten pat, kan. 1421, § 1.
(135) Plg. ten pat, kan. 1424.
(136) Plg. ten pat, kan. 1428, § 2.
(137) Plg. ten pat, kan. 1435.
(138) Plg. ten pat, kan. 483, § 1.
(139) Plg. ten pat, kan. 1420, § 4; kan. 553, § 1.
(140) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 2.
(141) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 5.
(142) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 2b.
(143) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 4a.
(144) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 40.
(145) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Presbyterorum ordinis, 12a.
(146) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Ad gentes, 16.
(147) JONAS PAULIUS II. Katechezė per 1993 m. spalio 20 d. bendrąją audienciją, 1: Insegnamenti, XVI, 2 (1993), p. 1053.
(148) „Visi Kristaus tikintieji kiekvienas pagal savo padėtį turi visomis išgalėmis stengtis gyventi šventai ir skatinti Bažnyčios augimą bei jos nuolatinį darymąsi vis šventesne“ (CIC, kan. 210).
(149) Diakonai, „tarnaudami Kristaus ir Bažnyčios slėpiniams, turi sergėti savo tyrumą nuo bet kokios ydos, patikti Dievui ir rūpintis kiekvienu gėriu tarp žmonių (plg. 1 Tim 3, 8–10 ir 12–13)“: VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 41; taip pat plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, VI, 25: l. c., p. 702.
(150) „Stengtis šventai gyventi ypač įpareigoti dvasininkai, nes jie, šventimais naujaip pašvęsti Dievui, yra Dievo slėpinių teikėjai, tarnaujantys jo tautai“ (CIC, kan. 276, § 1).
(151) JONAS PAULIUS II. Katechezė per 1993 m. spalio 20 d. bendrąją audienciją, 2: Insegnamenti, XVI, 2 (1993), p. 1054.
(152) JONAS PAULIUS II. Katechezė per 1993 m. spalio 20 d. bendrąją audienciją, 1: Insegnamenti, XVI, 2 (1993), p. 1054.
(153) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Apostolicam actuositatem, 4, 8; Pastoracinė konstitutcija Gaudium et spes, 27, 93.
(154) Plg. JONAS PAULIUS II. Kalba (1985 03 16), 2: Insegnamenti, VIII, 1 (1985), p. 649; Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1997 03 25), 3, 21: l. c., p. 661, 688.
(155) Plg. JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 16: l. c., p. 681.
(156) JONAS PAULIUS II. Katechezė per 1993 m. spalio 20 d. bendrąją audienciją, 2: Insegnamenti, XVI, 2 (1993), p. 1055.
(157) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, V, 23: l. c., p. 702.
(158) Plg. JONAS PAULIUS II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 13–17: AAS 71 (1979), p. 282–300.
(159) PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, II, 8: l. c., p. 700.
(160) JONAS PAULIUS II. Katechezė per 1993 m. spalio 20 d. bendrąją audienciją, 2: Insegnamenti, XVI, 2 (1993), p. 1054.
(161) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Presbyterorum ordinis, 14–15; CIC, kan. 276, § 2, 1°.
(162) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Presbyterorum ordinis, 12.
(163) Pontificale Romanum – De ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, 210: ed. cit., p. 125.
(164) ŠV. AUGUSTINAS. Sermones, 179, 1: PL 38, 966.
(165) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Dei verbum, 25; plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, VI, 26, 1: l. c., p. 703; CIC, kan. 276, § 2, 2°.
(166) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 25a.
(167) Plg. CIC, kan. 833; TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA. Professio fidei et iusiurandum fidelitatis in suscipiendo officio nomine Ecclesiae exercendo: AAS 81 (1989), p. 104–106, 1169.
(168) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Dei verbum, 21.
(169) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 7.
(170) Plg. ten pat.
(171) Ten pat, 59a.
(172) Plg. CIC, kan. 276, § 2, 2°; PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, VI, 26, 2: l. c., p. 703.
(173) PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, VI, 26, 2: l. c., p. 703.
(174) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Presbyterorum ordinis, 5b.
(175) Plg. CIC, kan. 276, § 2, 5°; plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, VI, 26, 3: l. c., p. 703.
(176) Plg. CIC, kan. 276, § 2, 3°.
(177) Plg. ten pat, kan. 276, § 2, 4°.
(178) Plg. ten pat, kan. 276, § 2, 5°.
(179) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 23a.
(180) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Christus Dominus, 11; CIC, kan. 369.
(181) Plg. CIC, kan. 276, § 2, 5°; PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, VI, 26, 4: l. c., p. 703.
(182) JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 36 (vieta, kur Šventasis Tėvas cituoja Sinodo tėvų Propositio 5): l. c., p. 718.
(183) Plg. JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į Romos kuriją (1987 12 22): AAS 80 (1988), p. 1025–1034; Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (1988 08 15), 27: AAS 80 (1988), p. 1718.
(184) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29b.
(185) „His rationibus in misteriis Christi Eiusque missione fundatis, coelibatus <…> omnibus ad Ordinem sacrum promovendis lege impositum est“: VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Presbyterorum ordinis, 16; plg. CIC, kan. 247, § 1; kan. 277, § 1; kan. 1037.
(186) Plg. CIC, kan. 277, § 1; VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Optatam totius, 10.
(187) JONAS PAULIUS II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga Novo incipiente (1979 08 08), 8: AAS 71 (1979, p. 408.
(188) Plg. CIC, kan. 277, § 2.
(189) JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į Jungtinių Valstijų nuolatinius diakonus (Detroitas, 1987 09 19), 5: Insegnamenti, X, 3 (1987), p. 658.
(190) Plg. CIC, kan. 1031, § 2.
(191) JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į Jungtinių Valstijų nuolatinius diakonus (Detroitas, 1987 09 19), 5: Insegnamenti, X, 3 (1987), p. 658–659.
(192) Plg. CIC, kan. 277, § 1.
(193) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, III, 16: l. c., p. 701; Apaštališkasis laiškas Ad pascendum, VI: l. c., p. 539; CIC, kan. 1087. Galimos išimtys numatytos: DIEVO KULTO IR SAKRAMENTŲ KONGREGACIJA. Aplinkraštis vyskupijų ordinarams ir pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštališkojo gyvenimo draugijų generaliniams vyresniesiems (1997 06 07), 8.
(194) JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 42.
(195) JONAS PAULIUS II. Katechezė per 1993 m. spalio 20 d. bendrąją audienciją, 4: Insegnamenti, XVI, 2 (1993), p. 1056.
(196) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, II, 8–10 ir III, 14–15: l. c., p. 699–701; Apaštališkasis laiškas Ad pascendum, VII: l. c., p. 540; CIC, kan. 236; 1027; 1032, § 3.
(197) JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 70: l. c., p. 780.
(198) Ten pat, 70: l. c., p. 779.
(199) Ten pat, 76, 79: l. c., p. 793, 796.
(200) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Christus Dominus, 15; JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 79: l. c., p. 797.
(201) DVASININKIJOS KONGREGACIJA. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia, 71: ed. cit., p. 73.
(202) Plg. JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 78: l. c., p. 795.
(203) DVASININKIJOS KONGREGACIJA. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia, 71: ed. cit., p. 72.
(204) Plg. JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 71: l. c., p. 783; DVASININKIJOS KONGREGACIJA. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia, 74: ed. cit., p. 75.
(205) Plg. šv. IGNOTAS ANTIOCHIETIS: „Diakonai, kurie yra Jėzaus Kristaus slėpinio tarnai, privalo būti nepriekaištingi visais atžvilgiais. Juk jie tarnauja ne valgiui ir gėrimui, bet Kristaus Bažnyčiai“ (Epist. ad Trallianos, 2, 3: F. X. Funk, o. c., I, p. 244–245).
(206) Plg. JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 72: l. c., p. 783; DVASININKIJOS KONGREGACIJA. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia, 75: ed. cit., p. 75–76.
(207) JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 72: l. c., p. 785.
(208) Plg. PAULIUS VI. Apaštališkasis laiškas Sacrum diaconatus ordinem, VI, 28: l. c., 703; CIC, kan. 276, § 4.
(209) Plg. CIC, kan. 279.
(210) JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 72: l. c., p. 783.
(211) Plg. CIC, kan. 1029.


MALDA ŠVENČIAUSIAJAI MERGELEI MARIJAI

MARIJA,

tikėjimo Mokytoja, kuri savo klusnumu Dievo žodžiui iškiliai bendradarbiavai atpirkimo darbe, padaryk diakonų tarnybą vaisingą, išmokydama juos tikėjimo dvasia klausytis Žodžio ir jį skelbti.

MARIJA,

artimo meilės Mokytoja, kuri savo visišku atsidavimu Dievo pašaukimui prisidėjai prie Bažnyčios tikinčiųjų gimimo, padaryk diakonų tarnybą ir gyvenimą vaisingus, išmokydama juos atsiduoti Dievo tautos tarnybai.

MARIJA,

maldos Mokytoja, kuri savo motiniškuoju užtarimu palaikei gimstančiąją Bažnyčią ir jai padėjai, padaryk, kad diakonai visuomet būtų dėmesingi tikinčiųjų poreikiams, išmokydama juos atrasti maldos vertę.

MARIJA,

nuolankumo Mokytoja, kuri buvai kupina Šventosios Dvasios, kai giliai suvokei esanti Viešpaties tarnaitė, padaryk kad diakonai būtų klusnūs Kristaus Atpirkimo įrankiai, išmokydama juos nuolankumo didybės.

MARIJA,

paslėptosios tarnystės Mokytoja, kuri savo meilės kupinu kasdieniu ir paprastu gyvenimu pavyzdingai mokėjai prisidėti prie Dievo išganomojo plano, padaryk kad diakonai būtų geri ir ištikimi tarnai, išmokydama juos tarnavimo Bažnyčiai karšta meile džiaugsmo.

Amen.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2004 liepos 20, Nr. 13-14; 2004 rugpjūčio 12, Nr. 15; 2004 rugpjūčio 27, Nr. 16.