POPIEŽIŠKOJI ŠEIMOS TARYBA

NUODĖMKLAUSIŲ VADEMEKUMAS

KAI KURIAIS SANTUOKINĖS MORALĖS KLAUSIMAIS

1997 vasario 12


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žinių“ PRIEDE, 1997 gegužės 30. 

TURINYS

PRATARMĖ

ĮŽANGA
Dokumento tikslas
Santuokinis skaistumas Bažnyčios doktrinojep
Santuokos „gėrybės“ ir savęs dovanojimas

NUODĖMKLAUSIŲ VADEMEKUMAS
Šventumas santuokoje
Bažnyčios mokymas apie atsakingą gyvybės perdavimą
Pastoracinės gairės nuodėmklausiams

PABAIGA

Nuorodos


PRATARMĖ

Per savo Bažnyčią Kristus tęsia iš Tėvo gautąją misiją. Jis pasiuntė Dvylika skelbti Karalystės ir kviesti žmones atgailauti ir atsiversti, kviesti į metanoia (plg. Mk 6, 12). Prisikėlęs Kristus perdavė jiems savąją sutaikinimo galią: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“ (Jn 20, 22-23). Dėl Kristaus atliktojo Dvasios išliejimo Bažnyčia nesiliauja skelbusi Evangeliją, kvietusi žmones atsiversti ir teikusi nuodėmių atleidimo Sakramentą, kurio dėka atgailaujantys nusidėjėliai susitaikina su Dievu ir Bažnyčia ir išvysta prieš juos atsiveriantį išganymo kelią.

Šio Vademekumo ištakos - ypatingas Šventojo Tėvo sielovadinis jautrumas. Parengti šią pagalbinę priemonę kunigams jis patikėjo Popiežiškajai Šeimos Tarybai. Padedamas patyrimo, kurį jis įgijo būdamas kunigu ir vyskupu, Popiežius įsitikino, kokios svarbios yra aiškios ir patikimos gairės, kuriomis pokalbiuose su žmonėmis galėtų remtis Sutaikinimo sakramento teikėjai. Bažnyčios Magisteriumo doktrinos santuokos bei šeimos temomis turtingumas, ypač po Vatikano II Susirinkimo, iškėlė poreikį deramai apibendrinti apie kai kuriuos santuokinio gyvenimo moralės klausimus.

Nors doktrinos lygiu Bažnyčia gerai įsisąmoninusi Atgailos sakramento reikalavimus, negalima neigti, jog įgyvendinant šį mokymą pastoracijos praktikoje susidarė tam tikra tuštuma. Tad doktrinos duomenys sudaro šio Vademekumo pagrindą, ir ne mūsų uždavinys juos čia kartoti, nors jie ir primenami įvairiose vietose. Mes gerai žinome visą turtą, krikščionių bendruomenei pasiūlytą enciklika Humanae vitae, vėliau - enciklika Veritatis splendor ir apaštališkaisiais paraginimais Familiaris consortio bei Reconciliatio et paenitentia. Mes taip pat žinome, kaip veiksmingai ir sintetiškai Bažnyčios doktrina šiais klausimais apibendrinta Katalikų Bažnyčios katekizme.

„Sužadinti žmogaus širdyje atsivertimą bei atgailą ir pasiūlyti jam sutaikinimo dovaną yra ypatinga Bažnyčios misija (…). Tai nėra misija, kurią sudarytų keli teoriniai teiginiai ir etinio idealo skelbimas nerodant pastangų jam įgyvendinti. Priešingai, ją norima išreikšti per tikslias tarnybos funkcijas, nukreiptas į konkrečią atgailos ir sutaikinimo praktiką“ (Apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia, 23).

Džiaugiamės galėdami kunigams įteikti šį dokumentą, parengtą Šventojo Tėvo prašymu ir kompetentingai bendradarbiaujant su teologijos profesoriais bei kai kuriais ganytojais.

Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šio dokumento rengimo. Ypač dėkingi esame Tikėjimo Mokslo Kongregacijai ir Apaštališkajai Penitenciarijai.

ĮŽANGA

Dokumento tikslas

Šeima, kurią Vatikano II Susirinkimas apibrėžė kaip Bažnyčios šeimos šventovę bei „pirmąją ir gyvąją visuomenės ląstelę“ (1), yra ypatingas Bažnyčios sielovados pastangų objektas. „Dabarties metu, kai šeimą atakuoja daugybė jėgų, kurios norėtų ją sunaikinti ar bent deformuoti, Bažnyčia supranta, kad ir visuomenės, ir Bažnyčios gerovė susijusi su šeimos gerove, stipriau ir tvirčiau jaučia savo pasiuntinybę skelbti visiems Dievo planus dėl santuokos ir šeimos“(2).

Pastaraisiais metais - ir per Šventojo Tėvo žodžius, ir per platų dvasinį kunigų bei pasauliečių sutelkimą - Bažnyčia žymiai sustiprino pastangas padėti visai tikinčiųjų bendruomenei dėkingai ir tikėjimo pilnatve apmąstyti dovanas, Dievo duotas Santuokos sakramentu suvienytiesiems vyrams ir moterims, idant jie galėtų žengti autentišku šventumo keliu ir tikrai liudyti Evangeliją konkrečiomis jų gyvenimo aplinkybėmis.

Šiame kelyje santuokos ir šeimos šventumo link esminis vaidmuo tenka Eucharistijos ir Atgailos sakramentams. Pirmasis stiprina vienybę su Kristumi, malonės ir gyvybės šaltiniu, antrasis ją atkuria, kai ji būna sugriauta, arba didina bei tobulina sutuoktinių ir šeimos vienybę (3), kuriai kelia grėsmę ir žeidžia nuodėmė.

Norint padėti sutuoktinių poroms įsisąmoninti jų šventumo kelią ir įgyvendinti jų misiją, itin svarbu ugdyti jų sąžinę ir siekti, kad jos vykdytų Dievo valią savitoje santuokinio gyvenimo srityje, t. y. santuokinės bendrystės ir tarnavimo gyvybei srityse. Evangelijos šviesa ir sakramento malonė sudaro būtinus santuokinės meilės, kurios šaltinis yra Dievas Kūrėjas, iškilumo ir pilnatvės elementus. Iš tiesų „šią meilę Viešpats ypatingos malonės dovanomis teikėsi kilninti, tobulinti ir išaukštinti“ (4).

Momentas, kai sutuoktiniai prašo Sutaikinimo sakramento ir jį priima, yra nepaprastai svarbus išganingasis įvykis, skatinantis atverti savo gyvenimą autentiškos meilės reikalavimams bei Dievo planui. Jis teikia puikią progą pagilinti jų tikėjimą ir konkrečiai padėti jiems įgyvendinti Dievo valią savo gyvenime.

„Būtent Atgailos arba Sutaikinimo sakramentas rengia kelią kiekvienam individui, netgi tiems, kuriuos slegia didelės ydos. Per šį sakramentą kiekvienas asmuo gali nepaprastu būdu patirti gailestingumą, t. y. meilę, galingesnę už nuodėmę“ (5).

Kadangi Sutaikinimo sakramento teikimas patikėtas kunigams, šis dokumentas pirmiausiai skirtas nuodėmklausiams, kuriems norima pasiūlyti kai kurias praktines gaires dėl tikinčiųjų išpažinties bei išrišimo santuokinio skaistumo klausimais. Sykiu šis vademecum ad praxim confessariorum turėtų teikti atsparos tašką ir susituokusiems penitentams, kad šie iš Sutaikinimo sakramento gautų vis daugiau naudos ir įgyvendintų savo pašaukimą atsakingai tėvystei laikydamiesi dieviškojo įstatymo, kurio autoritetingai moko Bažnyčia. Jis taip pat padės tiems, kurie rengiasi santuokai.

Atsakingo gyvybės perdavimo problema yra itin subtili katalikų moralinio mokymo apie santuokinį gyvenimą vieta. Tai ypač pasakytina apie Sutaikinimo sakramento teikimą, kur doktrinos teiginiai susiduria su konkrečiomis žmogiškomis situacijomis ir dvasiniais paskirų tikinčiųjų takais. Iš tiesų kilo būtinybė priminti tvirtus atsparos taškus, leidžiančius sielovados reikalavimus atitinkančiu būdu įvertinti tiek naujus kontracepcijos metodus, tiek padėties, susijusios su visu šiuo reiškiniu, pablogėjimą (6). Šiame dokumente neketinama kartoti viso enciklikos Humanae vitae, apaštališkojo paraginimo Familiaris consortio ir kitų Vyriausiojo Kunigo ordinarinio Magisteriumo dokumentų mokymo, bet norima tik pateikti pasiūlymus bei gaires tikinčiųjų, ieškančių pagalbos Sutaikinimo sakramente, dvasinės gerovės labui ir įveikti neatitikimus bei neapibrėžtumus nuodėmklausių praktikoje.

Santuokinis skaistumas Bažnyčios doktrinoje

Krikščioniškoji tradicija visuomet priešpriešino santuokinės sąjungos ir šeimos gerumą bei dorumą gausioms erezijoms, kylančioms nuo pat Bažnyčios pradžios. Santuoką, nustatytą Dievo sulig pačiu kūrimu, Kristaus grąžintą prie pirmųjų ištakų bei iškeltą iki sakramento garbės, sudaro artima sutuoktinių meilės ir gyvenimo bendrystė, savo prigimtimi orientuota į vaikų, kuriuos Dievas nori jiems patikėti, gerovę. Tiek dėl sutuoktinių ir vaikų gerovės, tiek dėl pačios visuomenės gerovės natūralūs saitai nebepriklauso nuo žmogaus sprendimo (7).

Santuokinio skaistumo dorybė „apima žmogaus vientisumą ir savęs dovanojimo visuotinumą“ (8), ir per tai lytiškumas „tampa tikrai žmogiška asmens savastimi, kai jis įjungiamas į vieno asmens santykį su kitu, į visišką ir laiko nesaistomą abipusį vyro ir moters savęs padovanojimą neribotam laikui“ (9). Ši dorybė, siejama su intymiais sutuoktinių santykiais, reikalauja išlaikyti „abipusio atsidavimo pilnutinę prasmę ir vaikų gimdymą tikros meilės kontekste“(10). Todėl, kalbant apie pagrindinius moralinius santuokinio gyvenimo principus, būtina turėti galvoje, „kad tarp santuokiniu aktu reiškiamos sutuoktinių vienovės ir tuo pačiu aktu reiškiamo žmonių dauginimosi egzistuoja Dievo nustatytas nesuardomas ryšys, kurio žmonės savo nuožiūra negali pažeisti“ (11).

Šiame amžiuje Vyriausieji Kunigai paskelbė įvairių dokumentų, kuriuose dėstomos pagrindinės moralinės tiesos apie santuokinį skaistumą. Iš jų ypač reikėtų paminėti Pijaus XI encikliką Casti connubii (1930) (12), gausias Pijaus XII kalbas (13), Pauliaus VI encikliką Humanae vitae (1968) (14), Jono Pauliaus II apaštališkąjį paraginimą Familiaris consortio (1981) (15), laišką šeimoms Gratissimam sane (16) ir encikliką Evangelium vitae (1995). Greta jų verta paminėti pastoracinę konstikuciją Gaudium et spes (1965) (17) ir Katalikų Bažnyčios Katekizmą (1992) (18). Svarbūs yra su šiais mokymais derantys Vyskupų konferencijų, taip pat ganytojų ir teologų, išplėtojusių šią temą ir pagilinusių jos supratimą, dokumentai. Pravartu paminėti ir daugelio susituokusių asmenų pavyzdį; jų įsipareigojimas krikščioniškai įgyvendinti žmogiškąją meilę veiksmingiausiai prisideda prie šeimos naujosios evangelizacijos.

Santuokos „gėrybės“ ir savęs dovanojimas

Santuokos sakramento dėka sutuoktinių poros iš Kristaus Atpirkėjo gauna malonės dovaną, sutvirtinančią ir išaukštinančią tikinčios bei vaisingos meilės bendrystę. Šventumas, kuriam jos pašauktos, pirmiausia yra dovanotoji malonė.

Asmenys, pašaukti gyventi santuokoje, įgyvendina savo pašaukimą mylėti (19) per visišką savęs dovanojimą, atitinkamai išreiškiamą kūno kalba (20). Iš abipusio sutuoktinių savęs dovanojimo kaip jo vaisius kyla gyvybės dovana vaikams, kurie yra jų santuokinės meilės ženklas ir vainikas (21).

Kontracepcija, tiesiogiai nukreipta prieš gyvybės perdavimą, išduoda ir iškraipo santuokai būdingą pasiaukojančią meilę, „pakeisdama visiško atsidavimo vertybę“ (22) ir prieštaraudama Dievo nustatytai meilei, kurioje buvo leista dalyvauti sutuoktinių poroms.

NUODĖMKLAUSIŲ VADEMEKUMAS

Šį Vademekumą sudaro rinkinys teiginių, kuriuos nuodėmklausiams reikia turėti galvoje teikiant Sutaikinimo sakramentą, idant jie geriau padėtų sutuoktinių poroms krikščioniškai įgyvendinti pašaukimą tėvystei arba motinystei jų asmeninėmis ir socialinėmis aplinkybėmis.

Šventumas santuokoje

1. Visi krikščionys turėtų būti deramai įsisąmoninę savo pašaukimą šventumui. Kvietimas sekti Kristumi iš tiesų skirtas kiekvienam tikinčiųjų bendrijos nariui; visi jie raginami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulumo kiekvieno iš jų būklėje (23).

2. Meilė yra šventumo siela. Savo pačia prigimtimi meilė - dovana, Dvasios įlieta į širdį - apima ir iškelia žmogiškąją meilę, padarydama ją pajėgią tobulai save dovanoti. Meilė padeda priimti atsižadėjimą, palengvina dvasinę kovą ir daro savęs dovanojimą džiaugsmingesnį (24).

3. Vien savo jėgomis žmonės negali pasiekti tobulo savęs dovanojimo. Jie tampa tam pajėgūs Šventosios Dvasios malonės dėka. Iš tiesų būtent Kristus apreiškia pirmapradę santuokos tiesą ir, išlaisvindamas žmogaus širdį iš bet kokio užkietėjimo, įgalina jį tobulai ją įgyvendinti (25).

4. Kelyje į šventumą krikščionis patiria ir žmogiškąjį silpnumą, ir Viešpaties palankumą bei gailestingumą. Tad krikščioniškųjų dorybių - vadinasi, ir santuokinio skaistumo - praktikavimo kertinis akmuo remiasi tikėjimu, leidžiančiu mums suvokti Dievo gailestingumą, ir atgaila, nuolankiai priimančia dieviškąjį atleidimą (26).

5. Sutuoktiniai įgyvendina visišką savęs dovanojimą vedybiniame gyvenime ir santuokinėje sąjungoje, krikščionių akimis žiūrint, atgaivintoje sakramento malone. Jų savita sąjunga ir gyvybės perdavimas yra esminiai jų šventumo santuokoje uždaviniai (27).

Bažnyčios mokymas apie atsakingą gyvybės perdavimą

1. Būtina stiprinti sutuoktinių požiūrį į žmogaus gyvybę kaip neįkainojamai brangią vertybę ir skatinti jų troškimą paversti savo šeimą gyvybės šventove (28): „Pats Dievas dalyvauja žmogaus tėvystėje ir motinystėje visai kitaip, negu pradedant visus kitus sutvėrimus 'žemėje'.“ (29)

2. Tėvai turėtų laikyti savo misiją garbe ir atsakingu uždaviniu, nes jie, pašaukdami būtin naują žmogiškąjį asmenį, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą, Kristuje atpirktą ir pašvęstą amžinosios laimės gyvenimui, tampa Viešpaties bendradarbiais (30). „Būtent šis naujai būtybei savo paveikslą perteikiančio Dievo bendradarbio vaidmuo lemia didybę sutuoktinių, pasirengusių ‘bendradarbiauti su Kūrėjo ir Išganytojo meile; tai jis per sutuoktinius nuolat gausina ir turtina savo šeimą’ “ (31).

3. Iš čia kyla krikščioniškasis džiaugsmas ir pagarba tėvystei ir motinystei. Naujuose Bažnyčios dokumentuose ši [abiejų sutuoktinių] tėvystė vadinama „atsakinga“, norint pabrėžti sutuoktinių sąmoningumą ir dosnumą jų misijos perduoti gyvybę, turinčią savyje amžinybės vertę, atžvilgiu ir atkreipti dėmesį į jų kaip auklėtojų vaidmenį. Sutuoktinių poroms, kurios šiuo klausimu turėtų ieškoti tinkamų patarimų, tikrai privalu giliai ir tikėjimo dvasia apsvarstyti savo šeimos dydį ir nuspręsti, kaip tai konkrečiai įgyvendinti laikantis moralinių santuokinio gyvenimo kriterijų (32).

4. Bažnyčia visada mokė, kad kontracepcija, t. y. kiekvienas santuokinis aktas, sąmoningai padarytas nevaisingu, yra blogis iš esmės. Šis mokymas laikytinas galutiniu ir nekeistinu. Kontracepcija labai priešiška santuokiniam skaistumui; ji prieštarauja gyvybės perdavimo gėriui (prokreacinis santuokos aspektas) ir santuokinių abipusiam savęs dovanojimui (vienijantysis santuokos aspektas); ji daro žalą tikrai meilei ir neigia suverenų Dievo vaidmenį perduodant žmogaus gyvybę (33).

5. Ypatingas ir didesnis moralinis blogis yra naudoti abortyvaus poveikio priemones, trukdančias implantuotis ką tik apvaisintam embrionui arba netgi pašalinančias jį ankstyvojoje nėštumo stadijoje (34).

6. Vis dėlto nuo bet kokios kontracepcinės praktikos esmingai skiriasi elgesys sutuoktinių porų, kurios, visada likdamos iš pagrindų atviros gyvybės dovanai, išgyvena savo intymumą tiktai nevaisingais periodais, kai jas tam skatina atsakingos tėvystės motyvai. Tai tiesa ir antropologijos, ir moralės požiūriu, nes pagrįsta skirtinga asmens ir lytiškumo samprata (35).

Liudijimas porų, metų metais gyvenusių pagal Kūrėjo planus ir dėl palyginti rimtų priežasčių leistinai naudojusių metodus, teisėtai vadinamus „natūraliais“, patvirtina, kad sutuoktiniams įmanoma įgyvendinti skaistumo ir santuokinio gyvenimo reikalavimus tarpusavyje sutariant ir visiškai save dovanojant.

Pastoracinės gairės nuodėmklausiams

1. Dėl penitentų elgesio atsakingo gyvybės perdavimo klausimais nuodėmklausys turėtų atsižvelgti į keturis aspektus: a) į pavyzdį Viešpaties, kuris „geba nusileisti iki kiekvieno sūnaus palaidūno, kiekvieno žmogaus vargo ir pirmiausia bet kokio moralinio vargo, nuodėmės“ (36); b) į protingą apdairumą klausiant dėl tokių nuodėmių; c) į pagalbą penitentams ir jų padrąsinimą, kad šie deramai atgailautų ir visiškai išpažintų sunkias nuodėmes; d) į patarimus, kurie padėtų visiems žmonėms laipsniškai žengti šventumo keliu.

2. Sutaikinimo sakramento teikėjai visada turėtų būti įsisąmoninę, kad šis sakramentas įsteigtas vyrams ir moterims, kurie yra nusidėjėliai. Todėl, nesant aiškaus įrodymo, liudijančio priešingai, jis priims penitentus, besiartinančius prie klausyklos, tardamas, kad susitaikinti su gailestinguoju Dievu juos pastūmėjo gera valia, gimstanti, nors ir įvairiais laipsniais, iš atgailaujančios ir nuolankios širdies (Ps 50, 19) (37).

3. Kai priimti sakramentą nori atsitiktiniai penitentai, kurie ilgą laiką nebuvo išpažinties ir leidžia numanyti esant sunkią bendrąją padėtį, pirma negu ėmus tiesiai ir konkrečiai klausti dėl atsakingo gyvybės perdavimo ir skaistumo apskritai, būtina padėti jiems suprasti šias pareigas tikėjimo požiūriu. Todėl, jeigu nuodėmių išpažinimas buvo pernelyg glaustas ar mechaniškas, bus būtina pagelbėti penitentams naujai pažvelgti į savo gyvenimą Dievo akivaizdoje ir jų asmenines aplinkybes atitinkančiais bendrais klausimais dėl įvairių dorybių ir/arba pareigų (38) teigiamu būdu priminti jiems kvietimą į meilės šventumą ir pareigų perduoti gyvybę bei auklėti vaikus svarbą.

4. Jeigu klausia arba konkrečius momentus paaiškinti prašo - kad ir implicitiškai - penitentas, nuodėmklausys turėtų atsakyti atitinkamai - protingai ir diskretiškai39, nepritardamas klaidingoms nuomonėms.

5. Nuodėmklausys privalo įspėti penitentus dėl objektyviai sunkių Dievo įstatymo pažeidimų ir siekti, kad jie, tikrai trokšdami išrišimo ir Dievo atleidimo, pasiryžtų iš naujo apmąstyti ir pataisyti savo elgesį. Pasikartojantis nuslydimas į kontracepcijos nuodėmes pats savaime nėra pagrindas išrišimui atsakyti; vis dėlto išrišimo nevalia teikti, jei pakankamai neatgailaujama arba nesama pasiryžimo daugiau nebenusidėti. (40).

6. Penitentas, reguliariai einantis išpažinties pas tą patį kunigą, neretai trokšta daugiau negu vien išrišimo. Nuodėmklausiui privalu žinoti, kaip vadovauti, kad jis arba ji tobulintų visas krikščioniškąsias dorybes ir šitaip darytų pažangą santuokinio gyvenimo šventumo kelyje (41). Tai, be abejo, bus lengviau tada, kai egzistuos autentiško dvasinio vadovavimo santykis, net jei jis taip nevadinamas.

7. Iš penitento Sutaikinimo sakramentas reikalauja nuoširdaus gailėjimosi, formaliai pilnutinio visų mirtinų nuodėmių išpažinimo ir pasiryžimo, Dievui padedant, daugiau nebenusidėti. Paprastai nuodėmklausiui nebūtina išsamiau klausinėti dėl nuodėmių, padarytų dėl jų blogio neįveikiamo nežinojimo arba dėl nepakaltinamos sprendimo klaidos. Tokios nuodėmės neužtraukia kaltės, tačiau nesiliauja būti blogis ir netvarka. Tai pasakytina ir apie objektyvų kontracepcijos blogį: ji įvesdina į poros santuokinį gyvenimą pražūtingą įprotį. Todėl būtina tinkamiausiu būdu stengtis išlaisvinti moralinę sąžinę iš tokių klaidų (42), prieštaraujančių santuokinio gyvenimo kaip visiško savęs dovanojimo prigimčiai.

Reikia turėti galvoje, kad sąžinė turėtų būti ugdomos pirmiausia per katechezę, tiek bendrąją, tiek konkrečiai skirtą sutuoktinių poroms, tačiau ir Sutaikinimo sakramento momentu visada privalu padėti sutuoktiniams ištirti save konkrečių santuokinio gyvenimo pareigų požiūriu. Kai nuodėmklausys mano esant būtina penitentą klausinėti, jis tai turėtų daryti diskretiškai ir pagarbiai.

8. Be abejo, visada, net kalbant apie santuokinį skaistumą, galiojančiu reikėtų laikyti principą, pagal kurį labiau derėtų leisti penitentui išlaikyti gerą tikėjimą tada, kai jo klaida remiasi subjektyviai neįveikiamu nežinojimu. Tai taikytina ir atvejui, kai galima numanyti, kad penitentas, nors ir pamokytas gyventi tikėjimo gyvenimą, nėra pasirengęs pakeisti savo elgesį, bet, priešingai, vėl nusidės formaliu požiūriu. Tačiau ir šiais atvejais nuodėmklausys turėtų stengtis pastūmėti tokius penitentus vis labiau įsileisti į savo gyvenimą Dievo planą, įskaitant ir tuos reikalavimus. Šiuo tikslu jis galėtų siūlyti maldą, įspėti, paraginti juos ugdyti sąžinę, patarti geriau susipažinti su Bažnyčios mokymu.

9. Pastoracinį „laipsniškumo dėsnį“, kurio nevalia painioti su „įstatymo laipsniškumu“, siekiančiu sumažinti mums keliamus jo reikalavimus, sudaro reikalavimas ryžtingai nusigręžti nuo nuodėmės ir sykiu tolydus žengimas visiškos vienybės su Dievo valia ir meilės kupinais jo reikalavimais kryptimi (43).

10. Kita vertus, neleistina daryti savo silpnumo moralinės tiesos kriterijumi. Nuo pat pirmo Jėzaus žodžio paskelbimo krikščionys suvokia „neatitikimą“ tarp moralės įstatymo - ir natūralaus, ir evangelinio - ir žmogaus galių. Lygiai taip pat jie supranta, kad savo silpnumo pripažinimas yra būtinas ir patikimas kelias, kuriuo žengiant atsiveria erdvė Dievo gailestingumui (44).

11. Sakramentinio išrišimo nevalia atsakyti tiems, kurie, atgailaudami dėl sunkaus nusižengimo santuokiniam skaistumui ir nepaisydami pakartotinių nuopuolių, trokšta ateityje kovoti su nuodėme. Nuodėmklausys turėtų vengti rodyti pasitikėjimo tiek Dievo malone, tiek penitento nusistatymu stoką, reikalaudamas žmogiškai neįmanomų, absoliučiai nepriekaištingo elgesio ateityje garantijų (45).

12. Kai penitentas rodo pasirengimą pripažinti moralės mokymą, ypač tada, kai jis reguliariai priima sakramentą ir pasitiki jo teikiama dvasine pagalba, naudinga sužadinti pasitikėjimą dieviškąja Apvaizda ir padėti penitentui ištirti save Dievo akivaizdoje. Šiuo tikslu bus būtina patikrinti motyvų, skatinančių apriboti tėvystę ar motinystę, pagrįstumą ir metodų, pasirinktų naujam gimimui atidėti ar išvengti, leistinumą.

13. Ypatingų sunkumų kyla tada, kai bendradarbiaujama su nuodėme sutuoktinio, sąmoningai darančio susivienijimo veiksmą nevaisingą. Pirmiausia būtina skirti bendradarbiavimą tikrąja prasme nuo smurto ar neteisingo primetimo, kuriems kitas sutuoktinis išties negali atsispirti (46). Toks bendradarbiavimas gali būti leistinas, jeigu vienu metu patenkinamos trys sąlygos:

14. Be to, bendradarbiavimą su blogiu būtina rūpestingai įvertinti, jeigu naudojamos priemonės, galinčios pasižymėti abortyviu poveikiu (48).

15. Krikščionių poros liudija Dievo meilę pasaulyje. Todėl jos, padedamos tikėjimo ir nepaisydamos žmogiškojo silpnumo patirties, turi būti įsitikinusios, kad su dieviškosios malonės pagalba santuokiniame gyvenime įmanoma laikytis Dievo valios. Dažnas ir atkaklus kreipimasis į maldą, Eucharistiją ir Sutaikinimo sakramentą yra būtina savitvardos sąlyga (49).

16. Iš kunigų laukiama, kad jie, katechizuodami ir rengdami poras santuokai, taip pat mokydami ir teikdami Sutaikinimo sakramentą, kontracepcijos veiksmo blogiui taikytų vieningus kriterijus ir būtų visiškai ištikimi Bažnyčios magisteriumui.

Vyskupai čia turėtų būti itin budrūs, nes šitokios vienybės stoka - tiek katechizacijos, tiek Sutaikinimo sakramento srityse - neretai trikdo tikinčiuosius (50).

17. Pastoracinė išpažinties praktika bus veiksmingesnė, jeigu ją lydės nuolatinė ir visapusiška katechezė apie krikščionių pašaukimą santuokinei meilei ir apie jos džiaugsmingą bei įpareigojantį matmenį, jos malonę bei asmeninį įpareigojimą (51), ir jeigu bus patarėjų bei centrų, kuriuos nuodėmklausys galėtų rekomenduoti penitentams teisingai informacijai apie natūralius metodus gauti.

18. Idant moralines nuorodas dėl atsakingo gyvybės perdavimo būtų galima pritaikyti konkrečiai, neįkainojamą nuodėmklausių darbą būtina papildyti katecheze (52). Nuodugnus sąžinės švietimas dėl aborto nuodėmės tikrai sudaro neatskiriamą šio uždavinio dalį.

19. Kalbant apie aborto nuodėmės išrišimą, visada privalu atsižvelgti į kanonų nuostatas. Jeigu atgaila nuoširdi ir sunku nukreipti penitentą pas kompetentingą autoritetą, kuriam patikėtas išrišimas be cenzūros, išrišti pagal kan. 1357 gali kiekvienas nuodėmklausys, uždėdamas atitinkamą atgailą ir atkreipdamas dėmesį į rekurso būtinybę, galbūt ir siūlydamasis parengti bei perduoti jį pats (53).

PABAIGA

Vienu pagrindinių uždavinių, ypač šiandieniame pasaulyje, Bažnyčia laiko pareigą skelbti gailestingumo slėpinį, aiškiausiai apreikštą Jėzaus Kristaus Asmenyje, ir įgyvendinti gailestingumą (54).

Tinkamiausia vieta gailestingumą skelbti ir įgyvendinti yra Atleidimo sakramento šventimas.

Būtent šie pirmieji trimečio pasirengimo trečiajam tūkstantmečiui metai, skirti Jėzui Kristui, vieninteliam pasaulio Išganytojui vakar, šiandien ir per amžius (plg. Žyd 13,8), gali duoti puikią progą pastoraciniam šio mokymo atnaujinimui ir katechetiniam jo pagilinimui vyskupijose ir ypač daugybės maldininkų lankomosiose šventovėse, kur atleidimo Sakramentą teikia gausus nuodėmklausių būrys.

Tebūna kunigai visada atsidėję šiai tarnybai, nuo kurios priklauso amžinoji sutuoktinių palaima ir kuria taip pat didele dalimi remiasi jų dabartinio gyvenimo giedrumas ir laimė. Tebūna jiems kunigai tikrai gyvi Tėvo gailestingumo liudytojai!

Vatikanas, 1997 m. vasario 12 d.

Kard. ALFONSO LOPEZ TRUJILLO
Popiežiškosios Šeimos Tarybos Prezidentas

FRANCISCO GIL HELLIN
Sekretorius


Nuorodos


(1) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas apie pasauliečių apaštalavimą Apostolicam actuositatem (1965 m. lapkričio 18), 11.
(2) JONAS PAULIUS II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 m. lapkričio 22), 3.
(3) JONAS PAULIUS II. Familiaris consortio, 58.
(4) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, (1965 m. gruodžio 7), 49.
(5) JONAS PAULIUS II. Enciklika Dives in misericordia (1980 m. lapkričio 30),13.
(6) Omenyje reikia turėti naujų farmacijos preparatų abortyvius padarinius. Plg. JONAS PAULIUS II. Enciklika Evangelium vitae (1995 m. kovo 25), 13.
(7) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Gaudium et spes, 48.
(8) Katalikų Bažnyčios katekizmas (1992 m. spalio 11), 2337.
(9) Ten pat.
(10) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Gaudium et spes, 51.
(11) PAULIUS VI. Enciklika Humanae vitae (1968 m. liepos 25), 12.
(12) PIJUS XI. Enciklika Casti connubii (1930 m. gruodžio 31).
(13) PIJUS XII. Kreipimasis į Italijos akušerių katalikiškosios sąjungos kongresą (1951 m. spalio 2); Kalba Šeimos sąjungai (Fronte della famiglia) ir Daugiavaikių šeimų susivienijimams (1951 m. lapkričio 27).
(14) PAULIUS VI. Humanae vitae.
(15) JONAS PAULIUS II. Familiaris Consortio.
(16) JONAS PAULIUS II. Laiškas šeimoms Gratissimam sane (1994 m. vasario 2).
(17) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Gaudium et spes.
(18) Katalikų Bažnyčios katekizmas.
(19) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Gaudium et spes, 24.
(20) JONAS PAULIUS II. Familiaris consortio, 32.
(21) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2378; plg. JONAS PAULIUS II. Gratissimam sane, 11.
(22) JONAS PAULIUS II. Familiaris consortio, 32.
(23) „Įvairios yra gyvenimo pareigos bei profesijos, bet vienas yra visų šventumas: kad žmonės, Dievo Dvasios veikiami ir Tėvo balsui paklusdami, garbindami Dievą Tėvą dvasia ir tiesa, sektų neturtingu, nusižeminusiu ir kryžių nešančiu Kristumi ir nusipelnytų būti jo garbės dalininkais. Ir kiekvienas nesvyruodamas turi eiti į priekį pagal savo dovanas ir malones, vadovaudamasis gyvu tikėjimu, žadinančiu viltį ir veikiančiu per meilę“ (VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21), 41).
(24) „Meilė yra šventumo, į kurį visi esame pašaukti, siela” (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 826). “Meilė leidžia žmogui realizuoti save nesavanaudiškai atsiduodant. Mylėti reiškia priimti ir duoti tai, ko negalima nei pirkti, nei parduoti, ką galima vien laisvai vienas kitam dovanoti“ (JONAS PAULIUS II. Gratissimam sane, 11).
(25) Plg. JONAS PAULIUS II. Familiaris consortio, 13. „Kai kuriose situacijose laikytis Dievo įstatymo gali būti sunku, labai sunku, tačiau niekuomet tai nėra neįmanoma. Tai nekintamas Bažnyčios tradicijos mokymas“ (JONAS PAULIUS II. Enciklika Veritatis splendor (1993 m. rugpjūčio 6), 102).
„Būtų didelė klaida daryti išvadą, kad Bažnyčios mokoma norma savyje tėra ‘idealas’, kuris vėliau turėtų būti pritaikytas, suderintas, kaip sakoma, su konkrečiomis žmogaus galimybėmis ‘pasveriant įvairias aptariamas gėrybes’. Bet kas tos ‘konkrečios žmogaus galimybės’? Ir apie kokį žmogų kalbame? Apie geismingumo valdomą ar apie Kristaus atpirktą žmogų? Juk svarstome būtent Kristaus atpirkimo realybę. Kristus mus atpirko! Tai reiškia: jis suteikė mums galimybę įgyvendinti visą mūsų būties tiesą. Jis išlaisvino mūsų laisvę iš geismingumo viešpatavimo. Ir jeigu atpirktasis žmogus vėl nusideda, tai atsitinka ne dėl Kristaus atperkamojo akto netobulumo, bet dėl valios žmogaus, kuris atsitraukia nuo malonės, plūstančios iš šio akto. Dievo įsakymai tikrai atitinka žmogaus galias, tačiau tokio žmogaus, kuriam buvo duota Šventoji Dvasia; žmogus, jei nusidėjo, visada gali gauti atleidimą ir džiaugtis Dvasios buvimu“ (JONAS PAULIUS II. Kalba Atsakingojo gyvybės perdavimo kursų dalyviams (1984 m. kovo 1)).
(26) „Prisipažinti nusidėjus, iš tikrųjų - dar giliau skverbiantis į savo paties asmeniškumą - pripažinti save esant nusidėjėliu, galinčiu nusidėti ir linkusiu nusidėti, yra pirmasis esminis žingsnis grįžtant pas Dievą. (…) Susitaikinimas su Dievu suponuoja ir apima sąmoningą ir ryžtingą asmens atsitraukimą nuo nuodėmės, kuria nusidėta. Todėl jis suponuoja ir apima atgailą pilniausia žodžio prasme: atgailavimą, atgailavimo rodymą, tikrą atgailavimo nuostatą, būdingą žmogui, kuris leidžiasi keliu, vedančiu atgal pas Tėvą. (…) Konkrečiomis nuodėmingos žmonijos aplinkybėmis, kuriomis negalima atsiversti neprisipažįstant nusidėjus, Bažnyčios tarnystė įsiterpia į kiekvieną individualų atvejį apibrėžtu atgailos tikslu. Tai yra, Bažnyčios tarnystė įsiterpia, kad paskatintų asmenį ‘pažinti save’ “(JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia (1984 m. gruodžio 2), 13).
„Kai suvokiame, kad Dievo meilė mums nenutrūksta dėl mūsų nuodėmių arba neatsitraukia dėl mūsų įžeidimų, bet tampa vis dėmesingesnė ir dosnesnė; kai suvokiame, kad ši meilė nužengė taip toli, jog privertė kentėti ir mirti kūnu tapusį Žodį, sutikusį atpirkti mus savo kraujo kaina, tada su dėkingumu sušunkame: ‘Taip, Viešpats turtingas gailestingumo’, ir net: ‘Viešpats yra gailestingumas’ “ (Ten pat, 22).
(27) „Visuotinis pašaukimas šventumui yra skirtas krikščionims sutuoktiniams ir šeimoms: apibrėžtas atliekant Santuokos sakramentą, jis perkeliamas į konkrečią santuokinio ir šeimos gyvenimo tikrovę. Iš čia kyla malonė ir reikalavimas tikro ir gilaus santuokos bei šeimos dvasingumo, kuris semsis įkvėpimo iš sukūrimo motyvų, sandoros, Kryžiaus, prisikėlimo ir ženklų“ (JONAS PAULIUS II. Familiaris consortio, 56).
„Tikra vedusiųjų meilė įjungiama dieviškon meilėn ir išganinga Kristaus galybe bei Bažnyčios veikimu valdoma ir praturtinama, kad sutuoktiniai būtų veiksmingai vedami prie Dievo ir stiprinami kilnioms tėvo ir motinos pareigoms. Todėl tikintieji sutuoktiniai Santuokos sakramentu tarsi pašvenčiami savo luomo uždaviniams ir kilnumui. Šio sakramento įtakoje vykdydami santuokos bei šeimos uždavinius, Kristaus dvasioje semdamiesi savo gyvenimui tikėjimo, vilties ir meilės, jie vis tobuliau siekia abipusio šventumo ir drauge šlovina Dievą“ (VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Gaudium et spes, 48).
(28)„Tačiau Bažnyčia tvirtai tiki, kad žmogaus gyvenimas, net tada, kai jis liūdnas ir sunkus, visuomet yra nuostabi Dievo gerumo dovana. Priešingai pesimizmui ir egoizmui, kurie temdo pasaulį, Bažnyčia pasisako už gyvybę: kiekvieno žmogaus gyvenime ji sugeba atskleisti, koks puikus šis ‘Taip’, šis ‘Amen’, kuris yra pats Kristus. Tam ‘Ne’, kuris skandina ir kankina pasaulį, ji priešpriešina tą gyvybingąjį ‘Taip’, šitaip gindama žmogų ir pasaulį nuo tų, kurie tykoja gyvybės ir ją žudo“ (JONAS PAULIUS II. Familiaris consortio, 30).
„Reikia iš naujo atrasti, kad šeima - tai gyvybės šventovė. Juk iš tikrųjų ji yra šventa: tai vieta, kur gyvybė, Dievo dovana, gali būti tinkamai priimta ir saugoma nuo dažnų pavojų, su kuriais ji susiduria, taip pat čia ji gali vystytis laikantis tikrai žmogiškų reikalavimų. Priešingai vadinamajai mirties kultūrai, šeima yra gyvybės kultūros širdis“ (JONAS PAULIUS II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1), 39).
(29) JONAS PAULIUS II. Gratissimam sane, 9.
(30) „Pats Dievas yra pasakęs: ‘Negera žmogui būti vienam’ (Pr 2, 18). Tas, kuris ‘pradžioje padarė juos kaip vyrą ir moterį’ (Mt 19, 14), norėjo suteikti žmogui tam tikrą specialų dalyvavimą savo kūrybiniame darbe ir todėl pasakė: ‘Aukite ir dauginkitės’ (Pr 1, 28). Neminint kitų santuokos tikslų, reikia pažymėti, jog tikros vedusiųjų meilės ugdymas ir iš to išplaukiantis šeimos gyvenimo būdas siekia, kad sutuoktiniai tvirtai ir noriai bendradarbiautų su Kūrėjo ir Išganytojo meile; tai jis per sutuoktinius nuolat gausina ir turtina savo šeimą“ (VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Gaudium et spes, 50).
„Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės ženklas ir atvaizdas. Vaikų gimdyme ir auklėjime atsispindi kūrybinis Tėvo veikimas“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2205).
„Bendradarbiauti su Dievu šaukiant gyventi naujas žmogiškas būtybes reiškia prisidėti perduodant dieviškąjį paveikslą ir panašumą, kuris spindi iš kiekvieno, ‘gimusio iš moters’ “ (JONAS PAULIUS II. Gratissimam sane, 8).
(31) JONAS PAULIUS II. Evangelium vitae, 43; plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Gaudium et spes, 50).
(32) „Perduodami žmogiškąją gyvybę ir auklėdami savo vaikus - tai tiesioginis uždavinys, - sutuoktiniai privalo jaustis atlieką Dievo Kūrėjo meilės bendradarbių ir išreiškėjų pareigą. Todėl jie atliks savo uždavinį kupini žmogiškos ir krikščioniškos atsakomybės ir su gilia pagarba Dievui, bendru sutarimu ir pastangomis padarys teisingą sprendimą. Čia jie privalo skaitytis su pačių vaikų - jau gimusių ar laukiamų - gerove. Jie turėtų apsvarstyti medžiagines ir dvasines sąlygas, atsižvelgdami į laiko ir savo padėtį, jausdami atsakomybę šeimos gerovei, pasaulinei visuomenei ir Bažnyčiai. Šiuo klausimu galutinis sprendimas priklauso nuo pačių sutuoktinių, sprendžiančių Dievo akivaizdoje. Savo veikloje vedusieji krikščionys teprisimena, jog negalima elgtis pagal sauvalę, bet pagal sąžinę, suderintą su dieviškaisiais įstatymais, taip pat pagal Bažnyčios mokymą, šį įstatymą interpretuojantį Evangelijos požiūriu. O dieviškasis įstatymas rodo pilnutinę sutuoktinių meilės reikšmę, gina ją ir skatina siekti tikrai žmogiško tobulumo“ (VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Gaudium et spes, 50).
„Ten, kur iškyla reikalas derinti sutuoktinių meilę su gyvybės perdavimo atsakomybe, moralinis veiksmų pobūdis priklauso ne tik nuo geros intencijos bei motyvų, bet ir nuo objektyvių kriterijų, išplaukiančių iš asmens ir jo veiksmų prigimties. Šie kriterijai išsaugo abipusio atsidavimo pilnutinę prasmę ir vaikų gimdymą tikros meilės kontekste. Tačiau šito negali būti be sutuoktinių skaistumo praktikavimo. Bažnyčios vaikams, gerbiantiems šiuos principus, prokreacijai reguliuoti neleistina naudotis Bažnyčios mokymo pasmerktais būdais“ (VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Gaudium et spes, 51).
„Jei, svarstydami toliau, atsižvelgsime į fizines, ekonomines, psichologines ir socialines sąlygas, tai sąmoningais tėvais laikysime tuos, kurie, protingai apsigalvoję ir kilnumo skatinami, nusprendžia laukti daugiau vaikų arba dėl rimtų priežasčių pasiryžta ribotą ar neribotą laiką vaikų negimdyti, bet kartu ir laikytis dorinių įstatymų.
Ir pagaliau svarbiausia tai, kad čia mūsų aptariamą tėvystę-motinystę jungia intymus ryšys su vadinamąja objektyviąja Dievo nustatyta dorine tvarka, kurios aiškintoja yra teisinga sąžinė. Sąmoninga tėvystė-motinystė reikalauja, kad vyras ir žmona, nepažeisdami dalykų ir gėrybių tvarkos, pripažintų savo pareigas Dievui, sau, šeimai ir visuomenei.
Iš to išeina, kad jie, atlikdavo gyvybės perdavimo pareigą, negali elgtis savivališkai, tarytum jiems būtų leista patiems laisvai nuspręsti, kuris veiksmas doras. Priešingai, jie savo veiksmus privalo suderinti su Dievo Kūrėjo planu, kurį išreiškia ir santuokos bei jos aktų esmė, ir pastoviai skelbiama Bažnyčios doktrina“ (PAULIUS VI. Humanae vitae, 10).
(33) Enciklika Humanae vitae skelbiama, jog neleistinas „bet koks veiksmas, kuriuo, ar rengiantis santuokiniam aktui, ar jį atliekant, ar jį atlikus ir numatant natūralias jo pasekmes, būtų siekiama sukliudyti pastoti; toks sukliudymas, ar jis būtų tikslas, ar priemonė šiam tikslui siekti, vis tiek yra neleistinas“. Toliau priduriama: „Negalima šitokių santuokinių aktų, sąmoningai padarytų nevaisingais, pateisinti argumentuojant, kad, esą reikia rinktis blogybę, kuri atrodo mažesnė, ar kad šitokie aktai, įsiterpę tarp vaisingų ankstyvesnių ir būsimų aktų, esą, sudaro su anais tam tikrą vienovę, todėl ir šitokiems aktams persiduodąs bendras gerumas. Nors kartais leidžiama pakęsti mažesnę blogybę, norint išvengti didesnės arba pasitarnauti didesniam gėriui, niekados, net dėl rimčiausių priežasčių, nėra leistina daryti bloga, siekiant gera. Vadinasi, negalima siekti to, kas savo esme pažeidžia moralinę tvarką ir todėl daro gėdą žmogui, nors ir būtų siekiama saugoti ar kelti gerovę pavienių žmonių, šeimų ar visuomenės. Todėl visiškai klysta tie, kurie mano, kad santuokinį aktą, sąmoningai padarytą nevaisingu ir dėl to iš esmės nedorą, esą galima pateisinti vaisingaisiais viso santuokinio gyvenimo aktais“ (PAULIUS VI. Humanae vitae, 14).
(34) „Žmogiškąją būtybę reikia gerbti ir laikyti asmeniu nuo jos prasidėjimo. Todėl būtent nuo šio momento jai būtina pripažinti asmens teises, tarp kurių svarbiausia yra neliečiama kiekvienos nekaltos žmogiškosios būtybės teisė į gyvybė” (TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA. Instrukcija dėl pagarbos žmogaus gyvybėje jos pradžioje ir dėl prokreacijos kilnumo Donum vitae (1987 m. vasario 22), 1).
„Vis aiškesnis tampa mąstysenoje egzistuojantis glaudus ryšys tarp kontracepcijos ir aborto naudojimo. Jį bauginančiai įrodo vystymasis cheminių preparatų, intrauterinių prietaisų bei vakcinų, dalijamų tokia pat lengva ranka kaip kontraceptyvai, tačiau iš tikrųjų sukeliančių abortą labai ankstyvais naujo žmogaus gyvybės vystymosi etapais“ (JONAS PAULIUS II. Evangelium vitae, 13).
(35) „Jeigu kitas gimdymas yra atidėtinas dėl pateisinamų priežasčių, būtent dėl fizinių ar dvasinių sąlygų arba dėl išorinių aplinkybių, tai, kaip moko Bažnyčia, sutuoktiniams leistina atsižvelgti į gimdymo funkcijų ciklą ir vedybiniams santykiams naudoti nevaisingą metą; vadinasi, vaikų skaičių planuoti taip, kad jokiu būdu nebūtų nusikalstama doriniams principams, kuriuos čia dabar išdėstome.
Bažnyčia neprieštarauja sau ir savo doktrinai, tiek spręsdama, kad sutuoktiniams leistina atsižvelgti į nevaisingus laiko tarpus, tiek drausdama naudoti apsisaugojimo priemones, nors joms pateisinti vis būtų kartojami argumentai, atrodą rimti ir svarūs. Iš tikrųjų šie du elgimosi būdai skiriasi: pirmuoju būdu sutuoktiniai teisėtai pasinaudoja gamtos duota galimybe, o antruoju būdu jie užkerta kelią natūraliam gamtos procesui. Žinoma, ir pirmuoju, ir antruoju atveju sutuoktiniai dėl rimtų priežasčių nori išvengti vaikų ir yra įsitikinę, kad jų nebus, tačiau reikia pripažinti, kad tik pirmuoju atveju, dėl rimtų motyvų nenorėdami susilaukti vaikų, jie pajėgia vaisingiausiais laikotarpiais susilaikyti nuo santuokinio akto; o nevaisingaisiais laikotarpiais jie atlieka santuokinį aktą, kad išreikštų abipusę meilę ir puoselėtų pažadėtą ištikimybę. Toks jų elgesys iš tiesų yra tikros jų meilės įrodymas“ (PAULIUS VI. Humanae vitae, 16).
„Tačiau, jei sutuoktiniai, pasinaudodami nevaisingumo laikotarpiais, gerbia nesuardomą santuokinį ryšį, kuris turi vienyti ir duoti gyvybę, jie elgiasi kaip Dievo planų ‘vykdytojai’ ir ‘naudojasi’ lytimi pagal pirmykšį ‘visišką’ atsidavimą, be manipuliacijų ir iškraipymų“ (JONAS PAULIUS II. Familiaris consortio, 32).
„Gyvybei tarnaujantis lavinimas - tai ir sutuoktinių ugdymas atsakingai tėvystei. Atsakinga tėvystė tikrąją šių žodžių prasme ragina poras paklusti Viešpaties kvietimui ir ištikimai išreikšti jo planą. Tai vyksta tada, kai šeima kilniai atsiveria naujai gyvybei ir kai sutuoktiniai išlaiko atvirumo ir tarnybos gyvybei nuostatą net tada, kai dėl rimtų priežasčių ir gerbdami moralės įstatymą ryžtasi tam tikram arba neapribotam laikui vengti naujo gimdymo. Moralės įstatymas įpareigoja juos visais atvejais kontroliuoti instinkto ir aistros impulsus ir gerbti jų asmenyse įrašytus biologinius dėsnius. Būtent toji pagarba paverčia teisėtais atsakingos tėvystės atveju naudojamus natūralius gimstamumo reguliavimo metodus“ (JONAS PAULIUS II. Evangelium Vitae, 97).
(36) JONAS PAULIUS II. Enciklika Dives in misericordia (1980 m. lapkr. 30), 6.
(37) „Lygiai kaip švęsdamas Eucharistiją prie altoriaus bei teikdamas bet kurį kitą sakramentą, kunigas, kaip Atgailos sakramento teikėjas, irgi veikia ‘in persona Christi’. Kristus, kurį kunigas sudabartina ir kuris įgyvendina nuodėmių atleidimo slėpinį, pasirodo kaip žmogaus brolis, gailestingas, ištikimas ir užjaučiantis Aukščiausiasis Kunigas, kaip ganytojas, pasiryžęs rasti paklydusią avį, kaip gydantis ir stiprinantis gydytojas, kaip vienintelis mokytojas, mokantis tiesos ir atskleidžiantis Dievo kelius, kaip gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas, teisiantis ne pagal regimybę, bet pagal tiesą“ (JONAS PAULIUS II. Reconciliatio et paenitentia, 29).
„Teikdamas Atgailos sakramentą, kunigas elgiasi kaip Gerasis Ganytojas, kuris ieško pražuvusios avies, kaip gerasis samarietis, kuris sutvarsto žaizdas, kaip tėvas, kuris laukia sūnaus palaidūno ir priima jį grįžtantį, kaip teisingasis teisėjas, kuriam visi lygūs ir kurio nuosprendis yra ir teisingas, ir gailestingas. Žodžiu, kunigas yra gailestingosios Dievo meilės nusidėjėliui ženklas ir įrankis“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1465).
(38) Plg. ŠVENTOJO OFICIUMO KONGREGACIJA. Normae quaedam de agendi ratione confessariorum circe sextum Decalogi praeceptum (1943 m. gegužės 16).
(39) „Kunigas turėtų klausinėti protingai ir diskretiškai, atsižvelgdamas į penitento būklę bei amžių, ir susilaikyti nuo prašymo pasakyti bendrininko vardą“ (Kanonų teisės kodeksas, kan. 979).
„Todėl pedagoginė Bažnyčios praktika visuomet turi būti susijusi su jos mokymu ir niekada negali būti nuo jo atsieta. Tad pakartoju su tuo pačiu įsitikinimu kaip ir mano Pirmtakas: ‘… didžiausia meilė sieloms - tai niekur nesumenkinti išganingojo Kristaus mokslo’ “ (JONAS PAULIUS II. Familiaris consortio, 33).
(40) Plg. DENZIGER-SCHÖNMETZER. Enchiridion Symbolorum, 3187.
(41) „Išpažinti nuodėmes kunigui yra esminė Atgailos sakramento dalis. ‘Penitentai per išpažintį turi pasisakyti visas sunkiąsias nuodėmes, kurias prisimena sąžiningai save ištyrę, net jeigu tos nuodėmės būtų pačios slapčiausios ir būtų nusižengta tik dviem paskutiniams Dekalogo įsakymams; kartais jos sunkiau sužeidžia sielą ir yra pavojingesnės už tas, kurios padaromos atvirai’ “ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1456).
(42) „Jeigu esti kitaip: arba nežinojimas yra nenugalimas, arba sąžinės sprendimas klaidingas ne dėl savo kaltės, tai padarytas blogis negali būti žmogui priskiriamas. Vis dėlto blogis lieka blogis, trūkumas, netvarka. Tad reikia taisyti sąžinės klaidas“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1793).
„Dėl neįveikiamo nežinojimo arba dėl sąžinės teismo nepakaltinamos klaidos padarytas blogis gali neapsunkinti jį padariusio asmens, bet net tokiu atveju tai vis tiek yra blogis, netvarka tiesos apie gėrį atžvilgiu“ (JONAS PAULIUS II. Veritatis splendor, 63).
(43) “Taip pat ir sutuoktiniai yra pašaukti nuolatos tobulėti moraliniu požiūriu, nuoširdžiai ir aktyviai trokšdami kaskart geriau pažinti Dievo įstatymų saugomas ir ugdomas vertybes, paprastai ir tauriai vadovautis jomis konkrečioje veikloje. Tačiau įstatymo negalima vertinti tik kaip tauraus idealo, pasiekiamo ateityje, bet reikia jį laikyti Kristaus reikalavimu ištvermingai nugalėti sunkumus. Taigi ‘to, kas vadinama ‘laipsniškumo teise’, negalima sutapatinti su ‘įstatymo laipsniškumu’, tartum Dievo įstatymas turėtų skirtingus reikalavimus ir formas skirtingiems asmenims ir situacijoms. Dievo valia visi sutuoktiniai yra pašaukti būti šventi ir tą pašaukimą įvykdo tiek, kiek asmuo sugeba savo valia atsiliepti į Dievo reikalavimus, gaivinamas ramaus pasitikėjimo Dievo malone’. Dar vienas bažnytinės pedagogikos rūpestis, kad sutuoktiniai pirmiausia gerai susipažintų su enciklikos Humanae vitae mokymu, ypač lytinio gyvenimo norma, ir nuoširdžiai stengtųsi sukurti būtinas sąlygas, kad galėtų laikytis tų principų“ (JONAS PAULIUS II. Familiaris consortio, 34).
(44) „Šiame kontekste atsiveria erdvė Dievui parodyti gailestingumą atgailojančio žmogaus nuodėmei ir supratingumą žmogaus silpnumui. Šis supratingumas anaiptol nereiškia, kad kompromituojamas arba klastojamas gėrio ir blogio saikas, norint priderinti prie aplinkybių. Žmogaus, kuris pripažįsta savo silpnumą ir prašo atleidimo, elgesys yra žmogiškas, tuo tarpu, toks elgesys, kai silpnumas paverčiamas tiesos apie gėrį kriterijumi ir pasiteisinama prieš save patį, nejaučiant poreikio kreiptis į Dievą ir jo gailestingumą, priešingai, yra nepriimtinas. Toksai elgesys pakerta visos visuomenės moralumą, nes skleidžia abejonę apskritai moralinio įstatymo objektyvumu, neigia absoliutų pobūdį moralinių draudimų, keičiančių konkrečius žmogaus veiksmus, ir pagaliau veda į vertinimų sumaištį. (JONAS PAULIUS II. Veritatis splendor, 104)
(45) „Jeigu nuodėmklausys neabejoja išrišimo prašančiojo penitento nusiteikimu, išrišimo nevalia nei atsakyti, nei atidėti“ (Kanonų teisės kodeksas, kan. 980).
(46) „Šventoji Bažnyčia gerai žino, kad neretai vienas iš sutuoktinių nuodėmę labiau patiria, negu sukelia, kai jis arba ji esant tikrai rimtiems motyvams leidžia iškreipti teisingą tvarką. Tokiu atveju nenusidedama, jeigu jis arba ji prisimena meilės įstatymą ir neapleidžia pareigos atkalbėti ir atbaidyti partnerį nuo nuodėmės“ (PIJUS XI. Casti connubii, AAS 22 [1930], 56).
(47) Plg. DENZINGER-SCHÖNMETZER. Enchiridion Symbolorum, 2795, 3634.
(48) „Moralės požiūriu visada tikrai nepateisinama formaliai bendradarbiauti su blogiu. Bendradarbiaujama tada, kai veiksmas dėl savo prigimties ar formos, kurią įgauna tam tikroje situacijoje, gali būti apibrėžiamas kaip tiesioginis dalyvavimas veikime, nukreiptame prieš nekaltą žmogaus gyvybę, arba kaip parama nemoraliems jį atlikusio asmens ketinimams“ (JONAS PAULIUS II. Evangelium vitae, 74).
(49) „Iš tikrųjų šitokia savitvarda, iš kurios spinduliuoja vyro ir žmonos skaistumas, jų meilei ne tik nedaro žalos, bet suteikia jai gilesnio žmogiškumo prasmę. Nors šitokia savitvarda reikalauja nuolat dėti pastangas, tačiau jos palaiminga jėga sutuoktinius visapusiškai ugdo ir praturtina dvasinėmis gėrybėmis. Savitvarda duoda šeimai ramybę, taiką ir padeda įveikti visokius sunkumus; ji įpratina vyrą ir žmoną vienas kitą gerbti ir vienas kitu rūpintis, ji padeda jiems nugalėti nesuvaldomą savimeilę, priešingą tikrajai meilei, ji paskatina juos įsisąmoninti pareigas, kurias jie turi atlikti. Pagaliau savitvarda padaro tai, kad tėvai, auklėdami savo vaikus, tampa jiems patikimais ir dideliais autoritetais; vaikai ir jaunuoliai beaugdami pažįsta, kas yra tikrosios žmogaus vertybės, ir harmoningai išugdo savo proto ir jausmų galias“ (PAULIUS VI. Humanae vitae, 21).
(50) Kunigų „svarbi priedermė - ypač savo žodį taikau tiems, kurie dėsto moralinę teologiją, - išsamiai ir atvirai išdėstyti Bažnyčios doktriną apie santuoką. Savo pareigas atlikdami, jūs pirmieji duokite tikro klusnumo - ir vidinio, ir išorinio - Bažnyčios mokymui pavyzdį. Juk žinote, kad mes daromės klusnūs šiam mokymui ne tiek dėl pateikiamų įrodymų, kiek dėl Šventosios Dvasios šviesos, kuria labiausiai naudojasi Bažnyčios ganytojai, aiškindami tiesą. Jūs taip pat žinote, jog tam, kad būtų išlaikytas taikus sielų nusiteikimas ir krikščionių vienybė, nepaprastai svarbu, kad doros ir tikėjimo klausimais visi sutiktų su Bažnyčios mokymu ir vienaip kalbėtų. Todėl, pasinaudodami jaudinančiais didžiojo apaštalo Pauliaus žodžiais, iš visos širdies vėl jus prašome: ‘Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties.’
Išganingas Kristaus mokslas, nieko iš jo neatmetant, išreiškia įstabiausią meilę sieloms, o tai visada reikia jungti su tolerancija ir meile, kurios pavyzdį davė pats Viešpats, kalbėdamas žmonėms ir tarp jų veikdamas. Jis atėjo ne teisti pasaulio, bet gelbėti, ir nors rūsčiai smerkė nuodėmes, buvo kantrus ir gailestingas nusidėjėliams“ (PAULIUS VI. Humanae Vitae, 28-29).
(51) „Sprendžiant tinkamo gimimų reguliavimo problemą, dabarties laikais Bažnyčia turi formuoti įsitikinimus ir teikti konkrečią pagalbą tiems, kurie jaučia atsakomybę dėl tėvystės ir motinystės.
Bažnyčia, džiaugdamasi mokslo laimėjimais, leidžiančiais tiksliau apibrėžti moters vaisingumo ritmą, skatindama, kad tokios studijos būtų ryžtingesnės ir platesnės apimties, negali nežadinti atsakomybės jausmo tų, kurie kaip gydytojai, ekspertai, patarėjai santuokos klausimais, auklėtojai ir patys sutuoktiniai gali veiksmingai padėti sutuoktiniams išgyventi meilę taip, kad būtų išsaugotas santuokos akto tikslas ir jo struktūra. Tam reikia platesnių, ryžtingesnių ir sistemingesnių pastangų pažinti, įvertinti ir pritaikyti natūralius vaisingumo reguliavimo metodus.
Vertingai liudyti čia gali ir privalo tie sutuoktiniai, kurie, naudodamiesi periodišku susilaikymu, labiau subrandino savo atsakomybę už meilę ir gyvybę: ‘Viešpats jiems patikėjo tokią užduotį, - rašė Paulius VI, - kad parodytų žmonėms šventumą ir saldumą to įstatymo, kurio dėka jų abipusė meilė glaudžiai siejasi su ta funkcija, per kurią jie bendradarbiauja su Dievo, žmogaus gyvybės Kūrėjo, meile’“ (JONAS PAULIUS II. Familiaris consortio, 35).
(52) „Bažnyčia nuo pat I amžiaus tvirtino, kad kiekvienas dirbtinis nėštumo nutraukimas doriniu požiūriu yra smerktinas. Tas mokymas nepakito ir lieka nekeistinas. Tiesioginis, tai yra norimas kaip tikslas arba kaip priemonė, nėštumo nutraukimas yra sunkus nusižengimas doriniam įstatymui“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2271; žr. TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA. Pareiškimas dėl sąmoningo aborto (1974 m. lapkričio 18).
„Visas aborto moralinis blogis išaiškėja tada, kai pripažįstame jį esant žmogžudyste, o ypač kai apsvarstome į ją įtrauktus elementus. Pašalinimo auka - žmogus pačioje gyvenimo pradžioje. Neįmanoma įsivaizduoti nieko labiau absoliučiai nekalto“ (JONAS PAULIUS II. Evangelium vitae, 58).
(53) Reikia turėti omenyje, kad galią išrišti šiuo klausimu vidinėje sakramentinėje srityje - kaip ir visų Šventajam Sostui nerezervuotų ir nepaskelbtų cenzūrų atvejais - ipso iure turi kiekvienas, net titulinis, vyskupas, vyskupijos arba kolegiali penitenciarija (kan. 508), taip pat ligoninių, kalėjimų ir keliaujančiųjų kapelionai (kan. 566). Kalbant vien apie cenzūrą dėl abortų, privilegijos dėka išrišti gali visi nuodėmklausiai, priklausantys elgetaujančiam ordinui arba tam tikroms šiuolaikinėms vienuolių kongregacijoms.
(54) Plg. JONAS PAULIUS II. Dives in misericordia, 14.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žinių“ PRIEDE, 1997 gegužės 30.