DVASININKIJOS KONGREGACIJA

KUNIGŲ TARNYBOS IR GYVENIMO VADOVAS
 

1994 sausio 31



Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Dvasininkijos Kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas. - Vilnius, "Katalikų pasaulio" leidykla. - 1995.

Už galimybę šį tekstą pateikti internete dėkojame Lietuvių Kunigų Vienybei (JAV).


T U R I N Y S

ĮVADAS
 

I skyrius

KUNIGO TAPATUMAS

1. Kunigystė kaip dovana
2. Sakramentinė kilmė

Trinitarinė dimensija
3. Vienybėje su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia
4. Trinitarinėje išganymo dinamikoje
5. Glaudus santykis su Trejybe

Christologinė dimensija
6. Specifinis tapatumas
7. Dievo Tautoje

Pneumatologinė dimensija
8. Sakramentinis charakteris
9. Asmeniška bendrystė su Šventąja Dvasia
10. Šventosios Dvasios šaukimasis
11. Galia vadovauti bendruomenei

Ekleziologinė dimensija
12. "Bažnyčioje" ir "priešais" ją
13. Tam tikru būdu Kristaus sužadėtuvių dalininkas
14. Kunigystės visuotinumas
15. Misionieriška kunigystės dimensija
16. Valdžia kaip "amoris officium"
17. Netinkamos demokratinės dvasios pagunda
18. Skirtumas tarp bendrosios kunigystės ir tarnaujančiosios kunigystės
19. Vien tik kunigai yra ganytojai

Kunigiška bendrystė
20. Bendrystė su Trejybe ir su Kristumi
21. Bendrystė su Bažnyčia
22. Hierarchinė bendrystė
23. Eucharistijos šventimo bendrystė
24. Tarnavimo bendrystė
25. Presbiterijos bendrystė
26. Inkardinavimas į dalinę Bažnyčią
27. Presbiterija - pašventinimo vieta
28. Kunigiškas draugiškumas
29. Bendras gyvenimas
30. Bendrystė su tikinčiaisiais pasauliečiais
31. Bendrystė su Dievui paaukoto gyvenimo institutų nariais
32. Pašaukimų pastoracija
33. Politinis ir socialinis užsiangažavimas


II skyrius

KUNIGIŠKAS DVASINGUMAS

Realus istorinis kontekstas
34. Aiškinti laiko ženklus
35. Naujoji evangelizacija: reikalavimas
36. Sektų ir naujų religingumo formų iššūkis
37. Tarnavimo šviesa ir šešėliai

Melstis su Kristumi
38. Dvasinio gyvenimo primatas
39. Dvasinio gyvenimo priemonės
40. Sekti besimeldžiančiu Kristumi
41. Sekti besimeldžiančios Bažnyčios pavyzdžiu
42. Malda kaip bendravimas

Pastoracinė meilė
43. Parodyti Kristaus meilę
44. Funkcionalizmas

Žodžio skelbimas
45. Ištikimybė Žodžiui
46. Žodis ir gyvenimas
47. Žodis ir katechezė

Eucharistijos sakramentas
48. Eucharistinė paslaptis
49. Eucharistijos šventimas
50. Eucharistinė adoracija

Atgailos, arba Sutaikinimo, sakramentas
51. Sutaikinimo tarnas
52. Pasiaukojimas Sutaikinimo tarnybai
53. Išpažinties būtinumas
54. Dvasinis vadovavimas sau ir kitiems

Bendruomenės vadovas
55. Kunigas bendruomenei
56. Sentire cum Ecclesia

Kunigiškas celibatas
57. Tvirtas Bažnyčios noras
58. Teologiniai ir dvasiniai celibatą patvirtinantys motyvai
59. Jėzaus pavyzdys
60. Sunkumai ir prieštaravimai

Paklusnumas
61. Paklusnumo pagrindas
62. Hierarchinis klusnumas
63. Valdžia vykdoma su meile
64. Pagarba liturginėms normoms
65. Pastoracinių planų vieningumas
66. Privalomi kunigiški rūbai

Kunigiška neturto dvasia
67. Neturtas kaip nusiteikimas

Pamaldumas Marijai
68. Motinos dorybės


III skyrius

NUOLATINIS FORMAVIMAS

Principai
69. Nuolatinio formavimo būtinumas šiandien
70. Nuolatinis savęs ugdymas
71. Pašventinimo priemonė
72. Bažnyčios duota
73. Nuolatinis formavimas
74. Pilnutinis
75. Žmogiškas
76. Dvasinis
77. Intelektualinis
78. Pastoracinis
79. Sistemingas
80. Asmeninis

Organizavimas ir priemonės
81. Kunigų susitikimai
82. Pastoraciniai metai
83. "Šabo" metas
84. Dvasininkijos namai
85. Rekolekcijos ir dvasinės pratybos
86. Programavimo būtinumas

Atsakingieji
87. Kunigas
88. Konfratrų pagalba
89. Vyskupas
90. Formuotojų formavimas
91. Bažnyčių bendradarbiavimas
92. Studijų ir dvasingumo centrų bendradarbiavimas

Amžiaus kategorijos ir ypatingos situacijos
93. Pirmieji kunigystės metai
94. Po kažkiek metų
95. Senyvas amžius
96. Ypatingos kunigų situacijos
97. Kunigo vienatvė


PABAIGA
 

MALDA Į ŠVENČIAUSIĄJĄ MERGELĘ MARIJĄ
 

IŠNAŠOS


ĮVADAS

Įvairiuose Mokymo [1] dokumentuose sukauptą vertingą, kunigų tarnybą ir gyvenimą liečiančią, Bažnyčios patirtį mūsų dienomis dar praturtino posinodinės adhortacijos Pastores dabo vobis [2] pamokymai.

To dokumento, kuriuo popiežius, kaip Romos vyskupas ir Petro įpėdinis, pritarė Sinodo tėvams, paskelbimas kunigams ir visai Bažnyčiai reiškė ištikimo ir vaisingo gilinimosi į jo turinį bei jo nurodymų vykdymo pradžią. "Šiandien svarbiausia pastoracinė naujosios evangelizacijos užduotis, kuri įpareigoja visą Dievo Tautą ir Evangelijai skelbti bei liudyti prašyte prašosi naujo uolumo, naujų metodų ir naujos kalbos, yra ypač reikalinga kunigų, radikaliai ir visiškai atsidavusių Kristaus slėpiniui ir gebančių realizuoti naują pastoracinio gyvenimo stilių" [3].

Pirmieji atsakingi už šią trečiojo tūkstantmečio "naująją evangelizaciją" yra kunigai. Tačiau kad galėtų atlikti savo užduotį, jie patys savyje turi ugdyti tikrai jų tapatumą atspindintį gyvenimą ir būti meilėje suvienyti  su Jėzumi Kristumi, Vyriausiuoju ir Amžinuoju Kunigu, Bažnyčios Galva, Mokytoju, Sužadėtiniu ir Ganytoju, ir savo dvasingumą bei tarnybą remti nuolatiniu ir pilnutiniu formavimu.

Siekiant atsiliepti į tuos reikalavimus ir buvo sudarytas šis Vadovas, kurio prašė daugelis vyskupų tiek per 1990 metų Sinodą, tiek šios žinybos surengtos generalinės episkopato konsultacijos proga.

Sudarant šį dokumentą buvo atsižvelgta į visų pasaulio vyskupų, su kuriais buvo konsultuotasi, pasiūlymus; į 1993 metų spalio mėnesį Vatikane vykusiame plenariniame Kongregacijos susirinkime pareikštas mintis; pagaliau į daugelio teologų, kanonų žinovų ir šių klausimų ekspertų iš visų geografinių platumų, kurie gerai susipažinę su aktualiomis pastoracinėmis situacijomis, samprotavimus.

Buvo stengiamasi pateikti praktinius nurodymus, kurie galėtų sužadinti norą veikti ir prisidėtų prie veiklos vieningumo. Tačiau vengiama leistis į smulkmenas, kurias protingiems ir uoliems ganytojams gali naudingai pasiūlyti vien tik teisėtos vietinės praktikos bei realios kiekvienos diecezijos ar Vyskupų Konferencijos sąlygos. Kadangi šis dokumentas laikomas VADOVU, regis, esamomis aplinkybėmis dera priminti tiktai doktrinos elementus, kurie pagrindžia kunigų tapatumą, dvasingumą ir nuolatinį jų formavimą.

Taigi šio dokumento tikslas nėra nei išsamiai aiškinti kunigystę, nei paprastai pakartoti tai, ką jau yra autentiškai pareiškęs Bažnyčios mokymas. Čia labiau stengiamasi atsakyti  į pagrindinius doktrinos, disciplinos ar pastoracijos klausimus, kurie kunigams iškyla susidūrus su naujosios evangelizacijos reikalavimais.

Buvo, pavyzdžiui, norėta paaiškinti, kad tikrasis kunigo tapatumas, kurio norėjo Dieviškasis Mokytojas ir kuris Bažnyčioje visada buvo gyvas, nėra suderinamas su kunigystę nuskurdinančiomis arba iš jos turinį atimančiomis tendencijomis. Taip pat norėta ypač pabrėžti specifinę bendrumo temą, nes jo poreikis šiandien nepaprastai jaučiamas ir turi daug įtakos kunigų gyvenimui. Tą patį galima pasakyti  ir apie kunigų dvasingumą, kuris mūsų dienomis patiria žymų sekuliarizacijos ir klaidingos antropologijos poveikį. Pagaliau atrodė būtina pasiūlyti keletą patarimų nuolatiniam formavimui, kuris padėtų kunigams savo pašaukimą išgyventi džiugiai ir atsakingai.

Tas tekstas per vyskupus pirmiausia yra skirtas visiems lotynų apeigų Bažnyčios kunigams. Nors jo nurodymai labiausiai tinka dieceziniams kunigams pasauliečiams, tačiau, deramai pritaikyti, gali būti naudingi ir kunigams vienuolijų bei apaštalinio gyvenimo draugijų nariams. Linkime, kad šis Vadovas padėtų kiekvienam kunigui gilinti savo tapatumą ir praturtinti savo asmenišką dvasingumą; paremtų jo tarnavimą ir nuolatinį savęs formavimą, nes patys kunigai čia yra pagrindinis veiksnys. Taip pat tikime, kad tai bus nuoroda plačiam ir autentiškam apaštalavimui Bažnyčios ir viso pasaulio labui.

Iš Dvasininkijos Kongregacijos, Didysis Ketvirtadienis, 1994.

Jose T. Kard. Sanchez
Prefektas

Crescenzio Sepe
Titul. Grado arkivyskupas
Sekretorius


I skyrius

KUNIGO TAPATUMAS
 

Kunigystė kaip dovana

1. Visa Bažnyčia yra kunigiško Kristaus patepimo Šventąja Dvasia dalininkė. Iš tiesų Bažnyčioje "visi tikintieji tampa šventa ir karališka kunigyste, per Jėzų Kristų atnašauja Dievui dvasines aukas ir skelbia šlovingus darbus To, kuris juos pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą" (plg. 1 Pt 2, 5. 9) [4]. Kristuje Šventoji Dvasia visą mistinį Kūną suvienija su Tėvu visų žmonių išganymui.

Bažnyčia pati viena negali savo misijos atlikti: visai jos veiklai iš esmės yra būtina vienybė su Kristumi, jos Kūno Galva. Neišskiriamai sujungta su savo Viešpačiu, ji nuolat gauna iš Jo malonę ir tiesą, valdžią ir paramą, kad galėtų visiems ir kiekvienam būti "glaudžios jungties su Viešpačiu ir visos žmonių giminės vienybės ženklu bei priemone" [5].

Tarnaujančios kunigystės buvimo prasmė yra ši gyvybinė jungtis su Kristumi. Iš tiesų per šią tarnybą Viešpats ir toliau atlieka išimtinai savas, savo Kūno Galvos, funkcijas. Vadinasi, tarnaujančioji kunigystė paties Kristaus - Galvos - veiklą padaro apčiuopiamą ir įrodo, kad Kristus savo Bažnyčios neapleido ir per savo Amžinąją Kunigystę ir toliau jai teikia gyvybę. Dėl to Bažnyčia tarnaujančiąją kunigystę laiko dovana, kuri jai duodama per kai kurių jos tikinčiųjų tarnavimą.

Ši dovana, kurią Kristus įsteigė tam, kad būtų nuolat vykdoma jo išganomoji misija, iš pradžių buvo suteikta Apaštalams, o toliau Bažnyčia ją perduoda per jų įpėdinius vyskupus.
 

Sakramentinė kilmė

2. Per sakramentinį įšventinimą, kuris realizuojamas rankų uždėjimu ir pašventinančia vyskupo malda, kunigas "specifiškai ontologiškai suvienijamas su Kristumi, Vyriausiuoju Kunigu ir Geruoju Ganytoju" [6].

Taigi kunigo tapatumas kyla iš jo ypatingo dalyvavimo Kristaus kunigystėje, per kurią įšventintasis tampa Bažnyčioje ir Bažnyčiai realiu, gyvu ir perregimu Kristaus - Kunigo - atvaizdu, "sakramentiniu Kristaus  - Galvos ir Ganytojo - atstovu" [7]. "Per įšventinimą kunigas "gauna dvasinės galios dovaną, leidžiančią jam dalyvauti valdžioje, su kuria Jėzus Kristus per savo Dvasią vadovauja savo Bažnyčiai" [8].

Tas sakramentinis sutapimas su Vyriausiuoju ir Amžinuoju Kunigu specifiškai įjungia kunigą į trinitarinę paslaptį ir per Kristaus paslaptį į tarnaujančiąją Bažnyčios bendriją, skirtą Dievo Tautai tarnauti [9].
 

Trinitarinė dimensija

Vienybėje su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia

3. Jei tiesa, kad kiekvienas krikščionis per Krikštą yra suvienytas su Vienu ir Triasmeniu Dievu, - taip pat tiesa, kad per Kunigystės sakramentą gautu įšventinimu užsimezga ypatingas ir specifiškas kunigo tarpusavio ryšys su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Iš tiesų "mūsų tapatumo pirmasis šaltinis yra Tėvo meilė. Mes esame suvienyti su Sūnumi, per tarnaujančiąją kunigystę esame Jo, Vyriausiojo Kunigo ir Gerojo Ganytojo, išsiųsti Šventajai Dvasiai veikiant. Kunigo gyvenimas ir tarnavimas yra Kristaus gyvenimo ir veiklos tęsinys. Tai mūsų tapatumas, tikrasis mūsų kilnumas, mūsų džiaugsmo šaltinis, mūsų gyvenimo tikrumas" [10].

Taigi kunigo tapatumas, tarnystė ir gyvenimas yra iš esmės susieti su Trimis dieviškaisiais Asmenimis kunigiško tarnavimo Bažnyčioje dėlei.

Trinitarinėje išganymo dinamikoje

4. Kunigas, "kaip regimas ir sakramentinis Kristaus pratęsimas ir jo vietoje Bažnyčiai ir pasauliui nuolatinė ir vis nauja išganymo pradžia" [11], yra su ypatinga atsakomybe įjungtas į trinitarinę dinamiką. Jo tapatumas kyla iš ministerium Verbi et sacramentorum, o tai yra esminis santykis su išganingosios Tėvo meilės paslaptimi (plg. Jn 17, 6-9. 24; 1 Kor 1, 1; 2 Kor 1, 1), su Kristaus - kuris pasirenka ir asmeniškai kviečia savo tarną, kad būtų su Juo, kunigišku buvimu (plg. Mk 3, 15) - ir su Dvasios, kuri teikia kunigui jėgą, būtiną perduodant gyvenimą daugybei į vieną Jo Tautą suburtų ir į Tėvo karalystę keliaujančių vaikų, dovana (Jn 20, 21).

Glaudus santykis su Trejybe

5. Čia galima suvokti iš esmės "santykinį" kunigo tapatumo charakterį (plg. Jn 17, 11. 21) [12].

Per sakramentiniu Šventosios Dvasios patepimu [13] perduotą malonę ir neišdildomą charakterį užsimezga asmeninis kunigo "santykis" su Trejybe, kadangi Ji yra kunigiško buvimo ir veiklos šaltinis. Tą santykį kunigas turi išgyventi intymiai ir asmeniškai per adoracijos ir meilės dialogą su Trimis dieviškaisiais Asmenimis, suvokdamas, jog gautoji dovana jam suteikta, kad tarnautų visiems.
 

Christologinė dimensija

Specifinis tapatumas

6. Christologinė dimensija, kaip ir trinitarinė, tiesiogiai kyla iš sakramento, kuris ontologiškai asmenį padaro panašų į Kristų, savo Tautos Kunigą, Mokytoją, Pašventintoją ir Ganytoją [14].

Tikintieji, ir toliau priklausydami bendrajai kunigijai, yra išrenkami ir įjungiami į tarnaujančiąją kunigiją ir neatšaukiamai tampa vienintelės Kristaus kunigystės dalyviais, kad šventintų, mokytų ir valdytų visą Dievo Tautą. Taigi, viena vertus, bendroji tikinčiųjų kunigystė ir tarnaujančioji hierarchinė kunigystė yra tarpusavy suderintos, nes ir viena, ir kita savaip dalyvauja vienintelėje Kristaus kunigystėje; antra vertus, jos iš esmės skiriasi [15].

Ta prasme kunigo tapatumas yra "naujas" palyginti su tapatumu visų krikščionių, kurie, būdami pakrikštyti, visi drauge dalyvauja Kristaus kunigystėje ir yra pašaukti Jį liudyti visoje žemėje [16]. Tarnaujančiosios kunigystės specifiką sudaro tai, kad visų tikinčiųjų pareiga prisijungti prie Kristaus tarpininkavimo ir viešpatavimo tampa per ją regima.

Per šį ypatingą tapatumą kunigas turi suvokti, kad jo gyvenimas yra slėpinys, nauju bei specifiniu būdu visiškai įjungtas į Kristaus ir Bažnyčios slėpinį, kad tai jį įpareigoja visas jėgas skirti pastoracijai ir drauge apdovanoja [17].

Dievo Tautoje

7. Kristus įjungia apaštalus į savo misiją: "Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu" (Jn 20, 21). Per įšventinimą misionieriška dimensija tampa ontologiškai esanti. Kunigas yra pasirinktas, pašventintas ir pasiųstas, kad šiandien šią amžinąją Kristaus misiją (kurios autentišku atstovu ir šaukliu tapo) padarytų veiksmingą. "Kas jūsų klauso, manęs klauso. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs" (Lk 10, 16).

Tad galima sakyti, kad per sakramentinį įšventinimą įvykęs supanašėjimas su Kristumi kunigą tartum iškelia Dievo Tautoje, leisdamas jam dalyvauti pašventinančioje, mokomoje ir pastoracinėje paties Kristaus, Bažnyčios Galvos ir Ganytojo, valdžioje [18].

Veikdamas in persona Christi Capitis, kunigas tampa esminių išganomųjų veiksmų atlikėju; jis perduoda išganymui būtinas tiesas ir gano Dievo Tautą, vesdamas ją į šventumą [19].
 

Pneumatologinė dimensija

Sakramentinis charakteris

8. Per įšventinimą kunigas gauna Šventosios Dvasios antspaudą, kuris jį padaro sakramentine žyme paženklintu žmogumi, kad amžinai būtų Kristaus ir Bažnyčios tarnas. Sustiprintas pažadu, kad Globėjas liks su juo "per amžius" (Jn 14, 16-17), kunigas žino, kad Šventoji Dvasia visada su juo bus ir jis nepraras Jos veiksmingos galios, kad galėtų atlikti savo tarnybą ir pastoracinę meilę išgyventi kaip visišką savęs paaukojimą savo brolių išganymui.

Asmeniška bendrystė su Šventąja Dvasia

9. Per įšventinimą Šventoji Dvasia paskiria kunigui ir pranašiškąją pareigą autoritetingai skelbti bei aiškinti Dievo Žodį. Su visa kunigija į bažnytinę bendruomenę įjungtam kunigui vadovaus Tiesos Dvasia, kurią Tėvas siuntė per Kristų ir kuri moko, primindama viską, ką Jėzus yra sakęs Apaštalams. Taigi kunigas, tyrinėdamas Dievo Žodį Šventajame Rašte Šventosios Dvasios padedamas ir nuo tradicijos bei Mokymo nenutoldamas [20], atskleidžia Dievo Žodžio, kurį privalo skelbti jam pavestai bažnytinei bendruomenei, lobius.

Šventosios Dvasios šaukimasis

10. Dėl savo sakramentinio charakterio ir savo intencijos sutapatinimo su Bažnyčios intencija kunigas, švęsdamas liturgiją, ypač Eucharistiją ir kitus sakramentus, nuolat būna susivienijęs su Šventąja Dvasia.

Iš tiesų kiekviename sakramente pats Kristus veikia Bažnyčios labui per Šventąją Dvasią, kurios veiksmingos galybės kunigas šaukiasi celebruodamas in persona Christi [21].

Todėl teikiamus sakramentus padaro veiksmingus juos įsteigusio Kristaus žodžiai ir Šventosios Dvasios, kurios Bažnyčia dažnai šaukiasi epikleze, galybė.

Tai ypač aišku Eucharistinėje maldoje, kai kunigas ties duona ir vynu šaukiasi Šventosios Dvasios, taria Jėzaus žodžius ir aktualizuoja realiai čia esančio Kristaus Kūno ir Kraujo paslaptį.

Galia vadovauti bendruomenei

11. Pagaliau iš vienybės su Šventąja Dvasia kunigas gauna galios vadovauti jam pavestai bendruomenei ir palaikyti Viešpaties norėtai jos vienybei [22]. Kunigo maldos Šventajai Dvasiai pavyzdys yra kunigiškoji Jėzaus Kristaus malda (plg. Jn 17). Tad jis turi melsti tikintiesiems vienybės, kad jie visi būtų "Viena" ir pasaulis įtikėtų, jog Tėvas yra siuntęs savo Sūnų visų žmonių išganymui.
 

Ekleziologinė dimensija

"Bažnyčioje" ir "priešais" ją

12. Kristus, neišsenkantis ir nuolat naujas išganymo šaltinis, yra pradinis slėpinys, iš kurio kyla Bažnyčios, Jo Kūno ir Sužadėtinės, kurią Sužadėtinis ragina būti atpirkimo ženklu ir įrankiu, slėpinys. Per Apaštalams ir jų įpėdiniams pavestą darbą Kristus ir toliau teikia savo Bažnyčiai gyvybę.

Per Kristaus slėpinį kunigas, atlikdamas savo visokeriopą tarnybą, įžengia į Bažnyčios, "suvokiančios, kad gali egzistuoti ne pati per save, bet per Kristaus malonę Šventojoje Dvasioje" [23], slėpinį. Dėl to kunigas, nors ir įjungtas į Bažnyčią, atsiduria ir priešais ją [24].

Tam tikru būdu Kristaus sužadėtuvių dalininkas

13. Iš tiesų Kunigystės sakramentas padaro kunigą ne tik Kristaus - Kunigo, Galvos ir Ganytojo - slėpinio, bet tam tikru būdu ir Kristaus - "Tarno ir Bažnyčios Sužadėtinio" [25] - slėpinio dalininku. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, ir Jis ją mylėjo ir myli taip, kad pats save už ją atiduoda (plg. Ef 5, 25); Jis nuolat Žodžiu ir sakramentais ją atgimdo ir apvalo (plg. ten pat, 5, 26); Jis aukoja save, kad tik ji būtų vis gražesnė (plg. ten pat, 5, 27), ir pagaliau ją maitina ir globoja (plg. ten pat, 5, 29).

Kunigai, vyskupų bendradarbiai, su savo vyskupu sudaro vieną kunigiją [26] ir pagal savo pavaldumo laipsnį dalyvauja vienintelėje Kristaus kunigystėje. Vyskupo pavyzdžiu jie tam tikru būdu dalyvauja ir sužadėtuvėse su Bažnyčia, kurias gerai išreiškia vyskupo konsekravimo metu jam įteikiamas žiedas [27].

Kunigai, kurie "pasitikėjimu ir didžiadvasiškumu susijungę su vyskupu tarsi jį patį perkelia į paskiras vietos tikinčiųjų bendruomenes" [28], turi būti ištikimi Sužadėtinei ir kaip gyvi Kristaus - Sužadėtinio atvaizdai padaryti veiksmingas daugeriopas Kristaus dovanas savo Bažnyčiai.

Per šitą bendrystę su Kristumi Sužadėtiniu tarnaujančioji kunigystė - kaip Kristus, su Kristumi ir Kristuje - tampa dalininke tos išganingos meilės paslapties, kurios dalyvė yra ir krikščioniškoji santuoka.

Kadangi yra pašauktas absoliučiai dovanotu antgamtinės meilės aktu, kunigas privalo mylėti Bažnyčią taip, kaip Kristus ją mylėjo, skirti jai visas savo jėgas ir pastoracine meile jai atsiduoti, kasdien aukodamas savo gyvenimą.

Kunigystės visuotinumas

14. Viešpaties įsakymas skelbti Evangeliją visoms tautoms (Mt 28, 18-20) sudaro kitą kunigo buvimo priešais Bažnyčią dimensiją [29]. Tėvo per Kristų siųstas, missus, kunigas "betarpiškai" priklauso visuotinei Bažnyčiai [30], kurios misija - skelbti Gerąją Naujieną "lig pat žemės pakraščių" (Apd 1, 8) [31].

"Dvasios dovana, kurią kunigai gauna šventimų metu, parengia juos plačios apimties visuotinei išganymo misijai" [32]. Iš tiesų dėl šventimų ir tarnybos visi kunigai priklauso Vyskupų Kolegijai, hierarchine tvarka yra su ja susijungę ir pagal savo pašaukimą bei specifinę malonę tarnauja visos Bažnyčios gerovei [33]. Taigi, nors ir į dalinę Bažnyčią inkardinuotam [34] ir jai priklausančiam, kunigui netinka siaura ir partikuliarinė mąstysena, jis turi būti atviras ir kitoms Bažnyčioms. Iš tikrųjų kiekviena Bažnyčia  yra ypatinga vienos Jėzaus Kristaus Bažnyčios dalis, ir visuotinė Bažnyčia gyvena bei atlieka savo misiją dalinėse ir per dalines su ja susivienijusias Bažnyčias. Vadinasi, visi kunigai privalo turėti misionierišką širdį bei mąstyseną ir būti atviri Bažnyčios ir pasaulio poreikiams [35].

Misionieriška kunigystės dimensija

15. Svarbu, kad kunigas iki galo suvoktų šią misionierišką savo kunigystės dimensiją ir giliai ją išgyventų sutardamas su Bažnyčia, kuri šiandien, kaip ir visada, turi siųsti savo tarnus ten, kur jie labiausiai reikalingi, tinkamiausiai paskirstydama savo kunigus [36].

Tai, kad Bažnyčios gyvenimas nūdienos pasauliui yra būtinas, kiekvienas kunigas turi intensyviai pajusti ir kaip savo sielos dovaną išgyventi Bažnyčioje ir jai tarnaudamas.

Todėl nepriimtinos pažiūros, kurios dėl netinkamai suprantamos pagarbos atskiroms kultūroms iškreipia misijinę Bažnyčios veiklą. Juk Bažnyčia kaip tik ir pašaukta visuotinei išganymo misijai, kuri yra aukščiau visų kultūrų ir turi jas visas gaivinti [37].

Taip pat reikia pasakyti, kad visuotinė kunigiškam tarnavimui būdinga ekspansija, kurios niekada negalima atsisakyti, atitinka sociologinį ir kultūrinį pobūdį pasaulio, kuris jaučia, jog reikia griauti tautas bei nacijas skiriančius barjerus. Juk siekiama, kad būtent per kultūrų bendravimą tautos, nors ir skiriamos geografinių nuotolių, taptų broliškos.

Šiandien labiau negu kada nors kunigija turi jausti apaštališką pareigą visus žmones vienyti Jėzuje Kristuje, Jo Bažnyčioje.

Valdžia kaip "amoris officium"

16. Kitas kunigo buvimo priešais Bažnyčią požymis yra tai, kad jis vadovauja iš esmės pastoracinei jo tarnystei pavestų tikinčiųjų šventinimui.

Kadangi tai turi būti išgyvenama nusižeminus ir nuosekliai, gali kilti dvi priešingos pagundos.

Pirmoji - tarnauti kaimenei ją užvaldant (plg. Lk 22, 24-27; 1 Pt 5, 1-4); antroji - prarasti panašumą į Kristų, Galvą ir Ganytoją, klaidingai suprantant sąvoką "bendruomenė".

Pirmoji smarkiai gundė net Jėzaus mokinius, ir Jis visada tuoj pat ją pasmerkdavo: visa valdžia turi būti su tarnavimo dvasia kaip amoris officium [38] ir nesavanaudiškai siekiant kaimenės labo (plg. Jn 13, 14; 10, 11).

Kunigas visuomet turi prisiminti, kad Viešpats ir Mokytojas "atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti" (Mk 10, 45); kad, prieš mirdamas ant kryžiaus ir prieš siųsdamas mokinius į visą pasaulį (plg. Jn 20, 21), Jis pasilenkęs plovė jiems  kojas (plg. Jn 13, 5).

Kunigai tikrai liudys Prisikėlusį ir "visą valdžią danguje ir žemėje" gavusį Viešpatį, jei savo pareigas atliks tarnaudami kaimenei [39] nuolankiai ir autoritetingai bei atsižvelgdami į funkcijas, kurias Kristus ir Bažnyčia patikėjo tikintiesiems pasauliečiams [40] bei patarimų profesija pašventintiems asmenims [41].

Netinkamos demokratinės dvasios pagunda

17. Dažnai atsitinka, kad, norint išvengti pirmojo nukrypimo, įpuolama į antrąjį ir siekiama visai panaikinti skirtumą tarp Kristaus Kūno, tai yra Bažnyčios, narių. Tuo praktiškai paneigiama Bažnyčios doktrina, kuri aiškiai skiria bendrąją ir tarnaujančiąją kunigystes [42].

Prie šiandien pasitaikančių kliūčių galima priskirti ir "netinkamą demokratinę dvasią" - "demokratizmą". Čia reikia pabrėžti, jog Bažnyčia pripažįsta demokratinės kultūros vertę ir jos nuopelnus visuomenei. Bažnyčia taip pat visada visomis savo turimomis priemonėmis siekė, kad visiems žmonėms būtų pripažintas vienodas orumas. Remdamasis šia bažnytine tradicija, Vatikano II Susirinkimas atvirai kalbėjo apie bendrą visų pakrikštytųjų orumą [43].

Vis dėlto būtina pasakyti, kad kai kurių kultūrinių, socialinių ir politinių mūsų meto srovių mąstysenos ir praktikų negalima automatiškai perkelti į Bažnyčią. Bažnyčios gyvenimas ir jos struktūra priklauso nuo išganomojo dieviškojo plano. Pati save ji laiko maloningojo Tėvo, kuris ją išlaisvino savo Sūnaus pažeminimu ant kryžiaus, dovana. Todėl Bažnyčia - Šventojoje Dvasioje - nori visiškai atitikti laisvą ir išlaisvinančią Viešpaties Jėzaus Kristaus valią ir būti jai ištikima. Dėl šios išganymo paslapties Bažnyčia iš prigimties skiriasi nuo paprastų žmogiškų visuomenių.

Tad toks "demokratizmas"yra labai rimta pagunda, nes skatina nepripažinti autoriteto bei pagrindinės Kristaus malonės ir iškreipti Bažnyčią, laikant ją tik paprasta žmogiška visuomene. Tokia koncepcija kėsinasi į hierarchinę Bažnyčios sandarą, kurios norėjo Dieviškasis jos Steigėjas, kurią Bažnyčios mokymas aiškiai nurodė ir kuri nenutrūkstamai visada Bažnyčioje egzistavo.

Bendrininkavimą Bažnyčioje pagrindžia bendravimo paslaptis, kurios prigimtis numato bažnytinės hierarchijos buvimą ir veiklą.

Todėl Bažnyčiai nepriimtina mąstysena, kuri galbūt labiausiai pasireiškia kai kuriuose bažnytinio bendrininkavimo organuose ir siekia arba kunigų pareigas supainioti su tikinčiųjų pasauliečių pareigomis, arba neskirti vyskupo valdžios nuo jo bendradarbių kunigų, arba paneigti Petro tarnystės Vyskupų Kolegijoje specifiškumą.

Čia reikia priminti, kad presbiterija ir kunigų taryba nėra kunigų sąjungos. Juo labiau negalima jų laikyti tam tikra profesine sąjunga su partijų reikalavimais ir interesais, svetimais bažnytinei bendruomenei [44].

Skirtumas tarp bendrosios kunigystės ir tarnaujančiosios kunigystės

18. Skirtumas tarp bendrosios  ir tarnaujančiosios kunigystės, toli gražu krikščioniškos bendruomenės nepadalydamas ir jos narių neperskirdamas, derina ir gaivina Bažnyčios gyvenimą. Iš tiesų Bažnyčia kaip Kristaus Kūnas yra organiška visų narių vienybė: kiekvienas tarnauja visumos gyvenimui, jei iki galo atlieka savo vaidmenį ir gyvena pagal savo specifinį pašaukimą (1 Kor 12, 12) [45].

Tad nedera kam nors keisti to, ko Kristus norėjo savo Bažnyčiai. Ji yra neišskiriamai sujungta su savo Galva ir Steigėju, kuris vienintelis gali Šventosios Dvasios galia duoti jai tarnų tikintiesiems tarnauti. Pats Kristus per teisėtus ganytojus juos pašaukia, pašventina ir pasiunčia. Jokia bendruomenė, net ir ypatingomis sąlygomis, negali savęs pastatyti jo vieton ir pati skirti sau kunigus kitaip, negu Bažnyčios nurodyta [46]. Kaip elgtis nepaprastomis aplinkybėmis, pasako ši Jėzaus malda: "Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį" (Mt 9, 38). Jei prie tos tikėjimo kupinos maldos prisideda intensyvus bendruomenės meilės gyvenimas, galime būti tikri, kad Viešpats nedelsdamas atsiųs ganytojų pagal savo širdį (plg. Jer 3, 15) [47].

Vien tik kunigai yra ganytojai

19. Viena priemonių neįpulti į "demokratizmo" pagundą bus pastangos vengti tam tikro pasauliečių "klerikalizavimo" [48], kuris siaurina tarnaujančiosios kunigystės ribas. Po vyskupo tik kunigas dėl savo pašaukimo tarnaujančiajai kunigystei turi teisę būti tinkamai ir nedviprasmiškai vadinamas "ganytoju". Epitetas "pastoracinis" iš tiesų siejasi tiek su potestas docendi et sanctificandi, tiek su potestas regendi [49].

Pagaliau reikia priminti, kad tikras pasauliečių iškėlimas nepriklauso nuo tų siekių, per kuriuos dažnai pamirštamas autentiškas pasauliečių pašaukimas ir jų bažnytinė misija pasaulyje.
 

Kunigiška bendrystė

Bendrystė su Trejybe ir su Kristumi

20. Iš to, kas buvo pasakyta apie kunigo tapatumą, matyti, kad jis pirmiausia bendrauja su Tėvu, pirmąja visokios valdžios pradžia; su Sūnumi, kurio atperkamojoje misijoje jis dalyvauja; su Šventąja Dvasia, duodančia jam jėgos išgyventi ir realizuoti tą pastoracinę meilę, kuri jį apibūdina kaip kunigą.

Iš tiesų, "negalima tarnaujančiosios kunigystės prigimties ir misijos tiksliai nusakyti atitraukus ją nuo daugelio santykių, kurių šaltinis yra Švenčiausioji Trejybė ir kurie toliau vyksta Bažnyčios bendrystėje, kadangi ji yra Kristuje žmonių vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės ženklas bei įrankis" [50].

Bendrystė su Bažnyčia

21. Iš tos fundamentinės vienybės-bendrystės su Kristumi ir Švenčiausiąja Trejybe kunigui kyla ir jo bendrystė-santykis su Bažnyčia jos paslapties ir bendruomeniškumo aspektais [51]. Visas krikščioniškas tapatumas, taip pat ir specifinis bei asmeniškas kunigo ir jo tarnystės tapatumas glūdi Bažnyčios paslaptyje - trinitarinės bendrystės ir jos misijinės įtampos paslaptyje.

Konkrečiai bažnytinė kunigo bendrystė realizuojasi įvairiais būdais. Per kunigystės šventimus iš tikrųjų užsimezga ypatingas ryšys su popiežiumi, su Vyskupų Kolegija, su savo vyskupu, su kitais kunigais ir su tikinčiaisiais pasauliečiais.

Hierarchinė bendrystė

22. Bendrystę, kaip būdingą kunigystės bruožą, pagrindžia Kristaus, Bažnyčios Galvos, Ganytojo ir Sužadėtinio, vienatinumas [52].

Būtent ši tarnavimo bendrystė nustato tam tikrų tiksliai apibrėžtų ryšių - pirmiausia su popiežiumi, su Vyskupų Kolegija ir kiekvieno kunigo su vyskupu - formą: "Nėra kunigiško tarnavimo be bendrystės su popiežiumi ir Vyskupų Kolegija, ypač su diecezijos vyskupu, kuriems šventimų metu yra pažadėta sūniška pagarba ir paklusnumas" [53]. Tad tai hierarchinė bendrystė, vadinasi, bendrystė, kurioje hierarchija yra savo viduje nustatyta.

Dėl šito vyskupams subordinuoto dalyvavimo vienintelėje tarnaujančiojoje kunigystėje ši bendrystė apima dvasinius, organiškus ir struktūrinius kunigų ryšius su visais vyskupais, su savo vyskupu [54] ir popiežiumi, kaip visuotinės Bažnyčios [55] ir kiekvienos dalinės Bažnyčios Ganytoju. Tai sutvirtina faktas, kad visas pontifikatas ir kiekvienas paskiras vyskupas privalo būti hierarchinėje bendrystėje su Kolegijos Galva [56]. Šią kolegiją sudaro vien tik vyskupai, konsekruoti hierarchinėje vienybėje su Galva ir kitais nariais.

Eucharistijos šventimo bendrystė

23. Hierarchinę bendrystę aiškiai išreiškia eucharistinė malda, kai kunigas, melsdamasis už popiežių, Vyskupų Kolegiją ir savo vyskupą, ne vien reiškia jiems pagarbą, bet ir liudija savo šventimo autentiškumą [57].

Eucharistijos šventimas tam tikromis numatytomis sąlygomis bei aplinkybėmis [58], ypač kai jam vadovauja vyskupas ir dalyvauja tikintieji, aiškiai rodo ir Kristaus kunigijos su daugeriopais jos tarnais vienybę, ir aukos bei Dievo Tautos vienybę [59]. Be to, koncelebravimas padeda sutvirtinti kunigų tarnybinę brolybę [60].

Tarnavimo bendrystė

24. Kiekvienas kunigas tegu palaiko gilios, nuolankios ir sūniškos meilės ryšį su Šventuoju Tėvu ir pavyzdingai atsidavęs prisideda prie Petro įpėdinio tarnavimo mokymo, šventinimo ir valdymo srityse [61].

Reikiamą bendrystę jis realizuos būdamas ištikimai klusnus savo vyskupui. Labiausiai prityrę ganytojai gali patvirtinti, kad tarnaujant būtina vengti kiekvienos subjektyvumo formos ir prie pastoracinės programos reikia prisidėti su bendros atsakomybės dvasia. Toks prisidėjimas ne tik rodo asmens brandumą, bet ir padeda kurti evangelizacijos veiklai būtiną bendravimo vienybę [62].

Tikrai gerbdamas hierarchinį pavaldumą, kunigas palaikys tiesioginį ryšį su savo vyskupu, nuoširdžiai juo pasitikės, bus jam tikrai draugiškas ir stengsis su juo sutarti bei pritarti jo mintims ir programai. Jokiu būdu tai neužgniauš protingos asmeninės iniciatyvos ir užmojų pastoracinės veiklos srityje [63].

Presbiterijos bendrystė

25. Kunigystės sakramentas "kiekvieną kunigą su kitais kunigais sujungia apaštališkos meilės, tarnybos ir brolybės ryšiais" [64]. Kunigas yra įjungiamas į Ordo Presbyterorum. Tai bendrija, kurią galima laikyti tikra šeima ir kurios ryšius sudaro ne kūnas ir kraujas, o Kunigystės malonė [65].

Konkrečiai presbiterijai [66] visuomet priklausoma dalinėje Bažnyčioje, Ordinariate arba asmeninėje Prelatūroje. Regis, skirtingai nuo Vyskupų Kolegijos, nėra teologinio pagrindo tvirtinti, jog egzistuoja "visuotinė presbiterija".

Kunigiška brolybė ir priklausymas presbiterijai yra kunigą apibūdinantys elementai. Šventimų metu vyskupo rankų uždėjimo apeigos, kuriose dalyvauja ir visi susirinkę kunigai, yra ypač reikšmingos; jos rodo, kad visi vienodai dalyvauja tarnyboje ir kunigas negali veikti pats vienas, o tik su visa presbiterija, tapęs ją sudarančiu konfratru [67].

Inkardinavimas į dalinę Bažnyčią

26. Inkardinavimas į tam tikrą dalinę Bažnyčią [68] sudaro autentišką juridinį ryšį [69], turintį ir dvasinę vertę. Tikrai iš jo kyla "vieningos presbiterijos santykis su vyskupu, bendras rūpinimasis Bažnyčia, pasiaukojimas tarnauti Dievo Tautai konkrečiomis istorinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis " [70]. Tuo atžvilgiu ryšys su daline Bažnyčia yra ir svarbus pastoracinės veiklos šaltinis.

Nereikia pamiršti, kad į dieceziją neinkardinuoti pasauliečiai kunigai ar religinių institutų arba apaštalinio gyvenimo draugijų nariai, kurie gyvena diecezijos ribose ir jai kokiu nors būdu tarnauja, su visomis teisėmis ar kaip nors kitaip priklauso šios diecezijos presbiterijai [71] ir "turi aktyvaus bei pasyvaus balso teisę sudarant kunigų tarybą" [72]. Ypač kunigai vienuoliai išvien dalijasi tais pačiais pastoraciniais rūpesčiais ir savo charizmomis bei "buvimu skatina dalinę Bažnyčią labiau atsiverti visuotinumui" [73].

Kunigai, inkardinuoti į dieceziją, bet turintys pareigų kokiuose nors kompetentingos Bažnytinės Vyresnybės aprobuotuose judėjimuose [74], tegu jaučiasi diecezijos, kurioje tarnauja, presbiterijos nariais ir nuoširdžiai su ja bendradarbiauja. Vyskupas savo ruožtu pateisins tokį kunigo gyvenimo stilių, kokio reikalauja judėjimas, ir pagal teisės normas leis jam patarnauti kitoms Bažnyčioms, jei tai numato judėjimo charizma [75].

Presbiterija - pašventinimo vieta

27. Presbiterija yra išskirtinė vieta, kurioje kunigas turėtų rasti specifinių pašventinimo ir evangelizavimo priemonių. Jam ten turėtų būti padedama nugalėti žmogaus prigimčiai būdingą ir šiandien ypač jaučiamą ribotumą bei silpnybes.

Todėl kunigai stengsis savo kunigystę išgyventi ne izoliuotai ir ne subjektyviai; stengsis broliškai dalytis su kitais kunigais draugiškumu, malonia tarpusavio pagalba, svetingumu, broliškais perspėjimais, gerai suprasdami, kad Kunigystės malonė "apima ir kilnina žmogiškus, psichologinius, emocinius, draugiškus ir dvasinius… santykius ir konkrečiai pasireiškia įvairiausiomis dvasinės ir materialinės tarpusavio pagalbos formomis" [76].

Visa tai gerai išreiškia Didžiojo Ketvirtadienio Mišių in Cena Domini liturgija, kuri rodo, kaip iš eucharistinės komunijos - prasidėjusios Paskutinės vakarienės metu - kunigai išmoksta vieni kitus mylėti taip, kaip juos mylėjo Mokytojas [77].

Kunigiškas draugiškumas

28.  Gilus bažnytinis presbiterijos suvokimas ne tik netrukdo, bet atvirkščiai, palengvina kiekvienam kunigui atsakingai atlikti vyskupo jam pavestą tarnybą [78]. Gebėjimas puoselėti brandžią ir gilią kunigišką draugystę yra giedrumo ir džiaugsmo versmė tarnaujant, tvirta parama susidūrus su kliūtimis, puiki pagalba ugdant pastoracinę meilę, kurią kunigas turi ypač rodyti sunkioje būklėje atsidūrusiems konfratrams, reikalingiems supratimo, pagalbos, paramos [79].

Bendras gyvenimas

29. Tokią bendrystę išreiškia ir bendras gyvenimas, visada Bažnyčios remiamas [80], o šiuo metu Vatikano II [81] bei vėlesnių Mokymo [82]dokumentų ypač rekomenduojamas ir daugelyje diecezijų teigiamai įgyvendinamas.

Iš įvairių priemonių (bendri namai, bendras valgis ir kt.)svarbiausia reikia laikyti bendrą dalyvavimą liturginėje maldoje [83]. Tos formos turi atitikti galimybes ir būti priimtinos. Nėra būtina mėgdžioti girtinus vienuolinio gyvenimo modelius. Ypač pritarimo vertos draugijos, kurios puoselėja kunigišką brolybę, šventumą atliekant tarnybą, vienybę su vyskupu ir visa Bažnyčia [84].

Linkėtina, kad klebonai sudarytų klebonijose palankias sąlygas gyvenimui su vikarais [85], laikydami juos tikrais savo bendradarbiais ir pastoracinio darbo dalininkais, o vikarai prisidėtų prie kunigiškos bendrystės kūrimo pripažindami ir gerbdami klebono autoritetą [86].

Bendrystė su tikinčiaisiais pasauliečiais

30. Bendruomenės žmogus, kunigas, negalėtų išreikšti savo meilės Viešpačiui ir Bažnyčiai, veiksmingai ir besąlygiškai nemylėdamas savo pastoracinio darbo objekto, krikščionių tautos [87].

Pratęsdamas Kristaus čia buvimą, kunigas "tam tikru būdu privalo Jį atspindėti" jam pavestoje kaimenėje [88], užmegzdamas "pozityvius ir drąsinančius ryšius" su tikinčiaisiais pasauliečiais. Pripažindamas jų, Dievo vaikų, orumą, jis darbuosis iškeldamas jų vaidmenį Bažnyčioje ir visa savo kunigiška veikla bei pastoracine meile jiems tarnaus [89]. Suvokdamas, kokia gili bendrystė jį sieja su tikinčiaisiais pasauliečiais ir vienuoliais, kunigas iš visų jėgų stengsis "žadinti ir plėtoti atsakingumą toje pačioje ir vienintelėje išganymo misijoje, stropiai ir nuoširdžiai įvertindamas visas charizmas ir funkcijas, kurias Šventoji Dvasia paveda tikintiesiems Bažnyčiai statyti" [90].

Konkrečiau - klebonas, visada trokšdamas bendro Bažnyčios labo, rems religinių tikslų siekiančias tikinčiųjų sąjungas ir judėjimus [91], palankiai jiems padėdamas suvienyti maldos ir apaštalinės veiklos siekius.

Kiek kunigas geba suburti Dievo šeimą ir realizuoti Bažnyčią-bendruomenę, tiek jis, tapdamas "žmonių broliu, kad būtų ganytojas, tėvas ir mokytojas" [92], tampa žmogų su Dievu vienijančiu vadovu. Savo buvimo prasmės ieškantį nūdienos žmogų jis veda susitikti su Kristumi. Tas susitikimas vyksta Bažnyčioje kaip skelbiama ir jau įvykusi, nors dar negalutine forma, tikrovė. Taigi Dievo Tautai tarnauti skirtas kunigas bus tartum žmogiškumo ekspertas, tiesos ir vienybės žmogus, Vienintelio Ganytojo rūpinimosi visomis savo avelėmis ir kiekviena jų atskirai liudytojas. Bendruomenė tikrai galės paskliauti jo uolumu, atsidavimu, jo nenuilstama evangelizavimo veikla ir ypač ištikima ir besąlygiška jo meile.

Savo dvasinę užduotį jis atliks maloniai ir tvirtai, nuolankiai ir su tarnavimo dvasia [93], užjausdamas žmones ir dalyvaudamas jų kančiose, kurios juos kamuoja senomis ir naujomis dvasinio bei materialinio skurdo formomis. Taip pat jis mokės gailestingai imtis keblaus ir sunkaus nusidėjėlių atvertimo darbo, teikdamas jiems tiesos dovaną ir kantrų bei drąsinantį Gerojo Ganytojo, kuris nepriekaištauja paklydusiai avelei, bet paima ją ant pečių ir džiaugiasi jai grįžus į avidę (Lk 15, 4-7), palankumą [94].

Bendrystė su Dievui paaukoto gyvenimo institutų nariais

31. Ypatingą dėmesį jis skirs santykiams su bet kokia forma Dievui pasiaukojusiais broliais bei seserimis ir, vertindamas jų specifines charizmas, nuoširdžiai juos gerbs ir bus pasirengęs dalyvauti jų evangelinėje veikloje. Be to, jis prisidės prie kiekvienos veiklos, per kurią Dievui paaukotas gyvenimas visos Bažnyčios labui galės atrodyti vis šviesesnis ir ateinančioms kartoms vis įtikinamesnis ir patrauklesnis.

Su šita pagarbos Dievui paaukotam gyvenimui dvasia kunigas ypač rūpinsis bendruomenėmis, dėl įvairių priežasčių reikalingomis geros doktrinos, globos ir paramos jų ištikimybei.

Pašaukimų pastoracija

32. Kiekvienas kunigas ypatingą dėmesį tegu skiria pašaukimų pastoracijai, nepraleisdamas progos raginti melstis ta intencija, aiškindamas tikėjimo tiesas, rūpindamasis ministrantų ugdymu, atitinkamas veikimo pastangas remdamas asmeniškais ryšiais, per kuriuos gali atsiskleisti talentai ir pasireikšti Dievo valia, raginanti drąsiai sekti Kristumi [95].

Žinoma, aiškus savo tapatumo suvokimas, gyvenimo nuoseklumas, giedras džiaugsmas ir misionieriškas uolumas yra būtini pašaukimų pastoracijos, kuri turi įsijungti į bendrąją pastoraciją, elementai.

Su seminarija, savo pašaukimo lopšiu ir pirmosios bendruomeninio gyvenimo patirties vieta, kunigas tegu visada nuoširdžiai bendradarbiauja ir ją širdingai myli.

Tai "nepanaikinamas pastoracinės meilės reikalavimas" [96], kad kiekvienas kunigas - drauge su Šventosios Dvasios malone - pasistengtų pažadinti bent vieną kunigišką pašaukimą, kuris pratęstų jo tarnybą.

Politinis ir socialinis užsiangažavimas

33.  Kunigas, Bažnyčios, kuri dėl savo visuotinumo ir katalikiškumo negali jungtis su jokia istorine konjunktūra, tarnas, turi būti aukščiau visų politinių partijų. Jis negali būti aktyviu kokios nors partijos nariu arba vadovauti kokiai nors profesinei sąjungai, nebent kompetentingai Bažnytinei Vyresnybei leidus, jei to reikėtų Bažnyčios teisėms ginti arba bendrai gerovei kelti [97]. Šios funkcijos, nors savaime ir geros, kunigų luomui yra svetimos, nes gali sukelti rimtą bažnytinės bendruomenės skilimo pavojų [98].

Kunigas, kaip ir Jėzus, "turi atsisakyti kiekvienos aktyvaus užsiangažavimo politikoje formos, ypač jeigu ji yra šališka, o tai bemaž neišvengiama. Dvasinės brolybės dėlei jis turi priklausyti visiems " [99]. Taip pat kiekvienas tikintysis visada privalo turėti galimybę prieiti prie kunigo, nebijodamas dėl kokios nors priežasties būti atstumtas.

Kunigas turi atsiminti, "kad Bažnyčios Ganytojams nedera tiesiogiai kištis į politines konstrukcijas ar socialinio gyvenimo organizavimą. Ta veikla yra pasauliečių pašaukimo dalis, ir jie savo iniciatyva darbuojasi su savo bendrapiliečiais" [100]. Tačiau kunigas turi stengtis "teisingai formuoti jų sąžines" [101].

Kunigo misijos apribojimas žemiškais, grynai socialiniais, politiniais ar jo tapatumui visai svetimais rūpesčiais yra ne laimėjimas, o labai didelė žala visos Bažnyčios evangeliniam vaisingumui.
 
 

II skyrius

KUNIGIŠKAS DVASINGUMAS
 

Realus istorinis kontekstas

Aiškinti laiko ženklus

34. Kunigo gyvenimas ir tarnyba plėtojasi vis naujų problemų ir naujų sprendimų kupinoje aplinkoje, kurioje gyvena ir pasaulyje keliaujanti Bažnyčia.

Kunigystė gimsta ne iš istorijos, o iš nekintamos Viešpaties valios. Tačiau ji susiduria su istorinėmis aplinkybėmis ir - nors visada likdama  ištikima pati sau - taip pat keičia savo išvaizdą per konkrečius pasirinkimus, kritiškai vertinamus ryšius ir pastangas evangeliškai prisiderinti prie "laiko ženklų". Kunigai privalo tuos "ženklus" aiškinti tikėjimo šviesoje ir protingai juos skirti. Jokiu atveju negali jų ignoruoti, ypač norėdami savo gyvenimą veiksmingai ir tinkamai orientuoti, kad jų tarnyba ir liudijimas būtų vis vaisingesni Dievo karalystės dėlei.

Realiame Bažnyčios ir visuomenės gyvenime kunigai savo tarnybą turi atlikti įsigilinę į jos esmę ir atsižvelgdami ne vien į pastoracinius, bet ir į socialinius bei kultūrinius reikalavimus, su kuriais susiduria ir kurie darosi vis didesni, gausesni ir opesni [102].

Taigi šiandien kunigams tenka įsijungti į įvairias apaštalavimo sritis, kurios reikalauja didžiadvasiškumo ir visiško pasiaukojimo, intelektualinio pasirengimo ir pirmiausia brandaus ir gilaus dvasinio gyvenimo, kylančio iš pastoracinės meilės. Tai specifinis jų gyvenimo kelias į šventumą ir autentiškas pastoracinis tarnavimas tikintiesiems.

Naujoji evangelizacija: reikalavimas

35. Taigi kunigas yra ypatingu būdu įjungtas į Bažnyčios įsipareigojimą naujajai evangelizacijai. Tikėdama į žmogaus Atpirkėją Jėzų Kristų, Bažnyčia žino, kad Jame randa "nesuvokiamus turtus" (Ef 3, 8), kurių jokia epocha nei jokia kultūra nepajėgs išsemti ir kurie gali visus praturtinti [103].

Vadinasi, atėjo laikas atnaujinti mūsų tikėjimą į Jėzų Kristų, kuris yra tas pats "vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius" (Žyd 13, 8). Tad "kvietimas naujajai evangelizacijai yra pirmiausia kvietimas atsiversti" [104]. Tai yra ir raginimas viltis, o ši viltis "remiasi Dievo pažadais, ištikimybe Jo Žodžiui ir nesunaikinamu Kristaus prisikėlimo tikrumu, Jo galutine pergale prieš nuodėmę ir mirtį, pirmuoju visos evangelizacijos skelbimu ir šaltiniu, žmogaus iškėlimo pagrindu, visos autentiškos krikščioniškos kultūros principu" [105].

Tame kontekste kunigas pirmiausia turi atgaivinti savo tikėjimą, viltį ir nuoširdžią meilę Viešpačiui, kad tikintiesiems ir visiems žmonėms galėtų parodyti Jį tokį, koks Jis iš tikrųjų yra: gyvas, žavintis Asmuo, kuris mus myli labiau negu visi kiti, nes atidavė už mus savo gyvybę. "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15, 13).

Ir kunigas, suprasdamas, kad visi žmonės įvairiopai ieško meilės, kuri galėtų pranokti silpnumo, egoizmo ir pirmiausia mirties ribas, skelbs, kad Jėzus Kristus yra atsakymas į visus tuos lūkesčius.

Naujojoje evangelizacijoje kunigas yra pašauktas būti vilties šaukliu [106].

Sektų ir naujų religingumo formų iššūkis

36. Sektų ir naujų religingumo formų vešėjimas bei jų plitimas tarp tikinčiųjų katalikų yra ypatingas iššūkis pastoracinei tarnybai.

To reiškinio motyvai sudėtingi, tačiau kiekvienu atveju kunigas savo tarnavimu turi sumaniai ir ryžtingai atsiliepti į tą šventumo ir autentiško dvasingumo ieškojimą, kuris šiandien ypatingai jaučiamas.

Pastaraisiais metais tapo aišku, kad motyvai, dėl kurių kunigas turi būti Dievo žmogus ir maldos mokytojas, yra būtent pastoraciniai.

Taip pat būtina, kad pastoracinei kunigo globai pavesta bendruomenė taptų tikrai svetinga, kad nė vienas jos narys nesijaustų joje svetimas ar ignoruojamas.

Taip atsakingi turi būti visi tikintieji, bet ypač kunigas, nes jis yra bendruomenės žmogus.

Jei jis mokės su pagarba ir taktiškai priimti visus pas jį ateinančius ir įvertinti juos kaip asmenis, jis sukurs tikros meilės aplinką, kuri taps užkrečianti ir palengva apims visą bendruomenę.

Brandi ir pilnutinė katechezė yra ypač svarbi norint atsispirti sektų ir naujų religingumo formų iššūkiui. Kunigas šiandien turi ypatingai stengtis, kad tikintieji realiai pažintų krikščioniško pašaukimo ir katalikų tikėjimo prasmę. Jie turi būti ypač mokomi gerai suprasti santykį tarp savo specifinio pašaukimo Jėzuje Kristuje ir priklausymo savo Bažnyčiai, kurią turi mokytis mylėti kaip vaikai ir prie jos glaustis.

Visa tai bus, jei kunigas savo gyvenime ir tarnyboje vengs visko, kas galėtų sukelti drungnumą, atšalimą ar atrankinį pritarimą Bažnyčiai.

Tarnavimo šviesa ir šešėliai

37. Šiandien drąsina tai, kad dauguma įvairaus amžiaus kunigų savo tarnybą atlieka su džiaugsmu, kuris dažnai esti tylaus heroizmo vaisius, kad jie darbuojasi netausodami savo jėgų, nors kartais ir nemato savo darbo rezultatų.

Todėl jie šiandien yra gyvas ženklas tos dieviškos malonės, kuri jiems buvo suteikta šventimų metu ir toliau duoda jėgų šventai tarnauti.

Šalia tų kunigo gyvenimą apšviečiančių šviesulių netrūksta ir šešėlių, kurie gali sumenkinti jo grožį ir sumažinti tarnybos veiksmingumą.

Pastoracinė tarnyba yra darbas žavintis, bet sunkus, nes visada, o ypač šiandien, gresia pavojus būti nesuprastam, atstumtam, nuvargti, kitais nusivilti, pasijusti izoliuotam ar net vienišam.

Norėdamas atsispirti šiam sekuliarizuotos mąstysenos iššūkiui, kunigas turi absoliučią pirmenybę teikti dvasiniam gyvenimui, kad nuolat būtų šalia Kristaus ir kilniai gyventų pastoracine meile, intensyvindamas bendravimą su visais, ypač su kitais kunigais.
 

Melstis su Kristumi

Dvasinio gyvenimo primatas

38. Kunigą Viešpats Jėzus, galima sakyti, jau buvo numatęs ilga malda kalbėdamas su Tėvu apie savo Apaštalus ir, be abejo, apie visus tuos, kurie per visus amžius dalyvaus Jo misijoje (plg. Lk 6, 12; plg. Jn 17, 15-20). Taip pat Jėzaus malda Getsemanėje, visa nukreipta į kunigišką auką Golgotoje, yra tartum pavyzdys, rodantis, "kaip mūsų kunigystė turi būti sujungta su malda: įsišaknijusi maldoje" [107].

Gimę iš tų maldų ir pašaukti atnaujinti nuo jų neatskiriamą auką, kunigai tarnaudami turi palaikyti dvasinį gyvenimą ir jam skirti absoliučią pirmenybę, neapleisdami jo dėl aktyvizmo. Kaip tik, kad galėtų vaisingai atlikti savo pastoracinę tarnybą, kunigas turi būti ypatingai ir giliai susivienijęs su Kristumi, Geruoju Ganytoju, kuris vienintelis yra pagrindinis kiekvienos pastoracinės veiklos veikėjas.

Dvasinio gyvenimo priemonės

39. Tas dvasinis gyvenimas turi įsikūnyti kiekvieno kunigo gyvenime per liturgiją, asmeninę maldą, gyvenimo stilių ir krikščioniškas dorybes, kurios prisideda prie tarnavimo vaisingumo. Sutapimas su Kristumi reikalauja, galima sakyti, draugiškai ir asmeniškai susitikti su Viešpačiu Jėzumi, tarnaujant Jo Kūnui - Bažnyčiai, kuriai meilę kunigas įrodys ištikimai ir nenuilstamai atlikdamas savo pastoracines pareigas [108].

Taigi kunigas savo maldą turi organizuoti taip, kad ją sudarytų: kasdieninis Eucharistijos šventimas [109] su atitinkamu pasirengimu ir dėkojimu; dažna išpažintis [110] ir dvasinis vadovavimas, praktikuotas jau seminarijoje [111]; visa Valandų liturgija [112], atliekama uoliai ir kasdien [113], sąžinės tyrimas [114]; tiksliai atliekama minties malda [115], lectio divina [116]; ilgesni tylėjimo ir pokalbio su Dievu momentai, ypač dvasinių pratybų ir periodinių rekolekcijų metu [117]; puikiai rožiniu išreikštas pamaldumas Marijai [118]; Kryžiaus kelio apmąstymas ir kitos pamaldumo praktikos [119]; vaisingas hagiografinis skaitymas [120].

Kiekvienais metais per krizmos šventinimo Mišias, išreikšdami nuolatinį ištikimybės troškimą, vyskupo akivaizdoje ir drauge su juo kunigai tegu atnaujina šventimų pažadus [121].

Rūpinimąsi dvasiniu gyvenimu kunigas turi laikyti džiugia pareiga, bet ir tikinčiųjų teise, nes jie, sąmoningai ar nesąmoningai, ieško jame Dievo žmogaus, patarėjo, taikdario, ištikimo ir protingo draugo, tikro vadovo, į kurį galima kreiptis pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais, ieškant paguodos ir apsaugos [122].

Sekti besimeldžiančiu Kristumi

40. Dėl daugybės - ypač pastoracinių - pareigų kunigo gyvenimas šiandien labiau negu kada nors yra kupinas įvairių rūpesčių, kurie gali vis didinti jo išorinį aktyvizmą ir jo gyvenimo ritmą padaryti skubotą ir sutrikusį.

Priešinantis tai pagundai reikia atsiminti, jog Jėzus pasišaukė Apaštalus pirmiausia tam, "kad jie būtų kartu su juo" (Mk 3, 14). Taip pat Dievo Sūnus norėjo mums palikti savo maldos pavyzdį.

Iš tikrųjų Evangelijose labai dažnai matome, kad Kristus meldžiasi: kai Tėvas apreiškia Jo misiją (plg. Lk 3, 21-22); prieš pasišaukdamas Apaštalus (plg. Lk 6, 12), dėkodamas Dievui po duonos padauginimo (plg. Mt 14, 19; 15, 36; Mk 6, 41; 8,7; Lk 9, 16; Jn 6, 11), Atsimainymo ant kalno metu (plg. Lk 9, 28-29), gydydamas kurčnebylį (plg. Mk 7, 34) ir prikeldamas Lozorių (plg. Jn 11, 41), prieš Petro išpažinimą (plg. Lk 9, 18), mokydamas mokinius melstis (plg. Lk 11, 1) ir kai jie grįžo atlikę savo misiją (plg. Mt 11, 25; Lk 10, 21), laimindamas vaikus (plg. Mt 19, 13) ir melsdamasis už Petrą (plg. Lk 22, 32).

Visos jo kasdieninės veiklos šaltinis buvo malda. Maldai Jis pasitraukdavo į dykumą ar nuošalią vietą (plg. Mk 1, 35; 6, 46; Lk 5, 16; Mt 4, 1; Mt 14, 23), atsikeldavo anksti rytą (plg. Mk 1, 35), visą naktį praleisdavo melsdamasis Dievui (plg. Mt 14, 23. 25; Mk 6, 46. 48; Lk 6, 12). Iki pat savo gyvenimo pabaigos per Paskutinę vakarienę (plg. Jn 17, 1-26), agonijos metu (plg. Mt 26, 36-44) ir ant kryžiaus (plg. Lk 23, 34. 46; Mt 27, 46; Mk 15, 34), dieviškasis Mokytojas parodė, kad Jo mesijinę tarnybą ir velykinį egzodą gaivino malda. Prisikėlęs iš mirties Jis yra amžinai gyvas ir meldžiasi už mus (plg. Žyd 7, 25) [123].

Sekdamas Kristaus pavyzdžiu, kunigas turi būti uolus ir surasti daug tylos ir maldos momentų savo egzistenciniam ryšiui su gyvuoju Viešpaties Jėzaus asmeniu puoselėti ir gilinti.

Sekti besimeldžiančios Bažnyčios pavyzdžiu

41. Norėdamas ištikimai vykdyti savo įsipareigojimą "būti su Jėzumi", kunigas būtinai turi sekti besimeldžiančios Bažnyčios pavyzdžiu.

Skelbdamas Dievo Žodį, kurį pats su džiaugsmu priėmė, tegu kunigas prisimena šventimų metu vyskupo jam skirtą pamokymą:  "Dėl to apmąstydamas Žodį visada tikėk tuo, ką skaitai, mokyk to, ką tiki, gyvenk tuo, ko mokai. Taip drauge su mokymu tu teiksi Dievo Tautai peno, o geru savo gyvenimu ją drąsinsi ir remsi, statysi Dievo šventovę, Bažnyčią". Taip pat, teikdamas sakramentus, ypač Eucharistiją, "suprask, ką darai, sek tuo, ką įvykdai, ir, švęsdamas Viešpaties mirties ir prisikėlimo paslaptį, nešiok savo kūne Kristaus mirtį ir gyvenk atnaujintą gyvenimą". Ir pagaliau, kad pastoraciniu gyvenimu nuvestum ją iki Tėvo per Kristų Šventojoje Dvasioje: "Nuolat kreipk savo žvilgsnį į Kristų, Gerąjį Ganytoją, kuris atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir ieškoti bei gelbėti paklydusiųjų" [124].

Malda kaip bendravimas

42. Stipriai prisirišęs prie Kristaus, kunigas mokės išgyventi momentus, kuriais galėtų pasijusti tarp žmonių vienišas; jis tvirtai atnaujins savo vienybę su Kristumi, kuris Eucharistijoje yra jam prieglauda ir geriausias poilsis.

Kaip Jėzus, kuris būdamas vienas visuomet būdavo su Tėvu (plg. Lk 3, 21; Mk 1, 35) [125], kunigas turi mokėti bendrauti su Dievu vienatvėje. Dėl to jis galės su šventuoju Ambraziejumi sakyti: "Niekada nebūnu toks ne vienas kaip tada, kai esu vienas" [126]. Viešpatyje kunigas visuomet ras priemonių priartinti žmonėms prie Dievo, pažadinti jų tikėjimui ir paskatinti juos veikti ir dalytis.
 

Pastoracinė meilė

Parodyti Kristaus meilę

3. Pastoracinė meilė yra vidinis ir dinamiškas principas, vienijantis daugeriopą ir labai įvairią kunigo pastoracinę veiklą. Socialinėje, kultūrinėje ir religinėje terpėje, kurioje jam tenka gyventi, ji yra būtina priemonė vesti žmonėms prie Malonės gyvenimo.

Tos meilės suformuota kunigo tarnyba turi rodyti Kristaus meilę. Kunigas privalo mokėti išreikšti Viešpaties laikyseną ir elgesį iki visiško savęs paaukojimo sau pavestos kaimenės labui [127].

Persiimti pastoracine Kristaus meile taip, kad ji gaivintų visą gyvenimą, yra tikslas, kuris reikalauja nuolatinių kunigo pastangų ir aukos. Ta meilė neatsiranda iš netyčių, nežino poilsio, jos neįsigysi vieną kartą visam laikui. Kristaus tarnas visur visada jausis įpareigotas ją liudyti, nors dėl amžiaus ir būtų atleistas nuo konkrečių pastoracinių pareigų.

Funkcionalizmas

44. Šiandien pastoracinei meilei ypač gresia pavojus netekti savo prasmės dėl to, ką būtų galima pavadinti funkcionalizmu. Iš tiesų neretai galima konstatuoti, jog kai kuriuos kunigus yra paveikusi mąstysena, siekianti kunigystę apriboti vien tam tikromis funkcijomis. "Būti" kunigu, atlikti tam tikrus patarnavimus, garantuoti šiokį tokį įnašą - tai esanti ir visa kunigystės prasmė. Tokia kunigišką tapatumą ir tarnybą menkinanti koncepcija gali kunigo gyvenimą padaryti tuščią, o ši tuštuma gali būti užpildoma kunigo tarnystės neatitinkančia gyvenimo forma.

Kunigas, kuris jaučiasi esąs Kristaus ir Jo Bažnyčios tarnas, iš maldos, studijų ir dvasinio skaitymo turi semtis jėgų atsispirti šiam pavojui [128].
 

Žodžio skelbimas

Ištikimybė Žodžiui

45. Kristus pavedė Apaštalams ir Bažnyčiai pareigą skelbti Gerąją Naujieną visiems žmonėms.

Perduoti tikėjimą reiškia atskleisti, skelbti ir gilinti krikščioniškąjį pašaukimą; tai Dievas kreipiasi į kiekvieną žmogų, rodydamas jam išganymo paslaptį ir vietą, kurią jam, kaip Sūnuje įsūnytam, tenka užimti ryšium su ta paslaptimi [129]. Tą dvigubą aspektą glaudžiai atskleidžia Tikėjimo išpažinimas, autoritetingiausiai išreikštas tikėjimas, kuriuo Bažnyčia visada atsiliepia Dievo šaukiama [130].

Kunigo tarnybai keliami du reikalavimai, kaip dvi monetos pusės. Pirmasis yra misionieriškas tikėjimo perdavimo charakteris. Žodžio tarnyba negali būti atskirta arba atitolinta nuo žmonių gyvenimo; atvirkščiai, ji turi tiesiogiai sietis su žmogaus, kiekvieno žmogaus gyvenimo prasme, būti viena didžiausių žmogaus sąmonei iškylančių problemų.

Antra vertus, tikėjimą reikia skelbti autentiškai, atitinkant Bažnyčios, tiesos apie Dievą ir žmogų saugotojos, tikėjimą. Tai turi būti išgyvenama labai atsakingai ir suvokiant, kad šis klausimas nepaprastai svarbus, nes čia rizikuojama žmogaus gyvenimu ir jo egzistencijos prasme.

Kad Žodžio tarnyba būtų vaisinga, kunigas, atsižvelgdamas į tuos reikalavimus, pirmenybę teiks gyvenimo liudijimui, nes per jį galima atskleisti Dievo meilės galybę ir Jo žodžius padaryti įtikimus. Be to, jis plačiai skelbs Kristaus paslaptį tikintiesiems, netikintiems ir nekrikščionims; skirs laiko katechezei, tvarkingam ir organiškam Bažnyčios doktrinos dėstymui; apreikštąją tiesą taikys spręsdamas konkrečius klausimus [131].

Kunigiško dvasingumo istoriją visada lydėjo supratimas, kad, norint būti tikrais mokiniais ir pažinti tiesą (plg. Jn  8, 31-32), reikia be jokių išlygų "būti" ištikimai prisirišusiems prie Dievo Žodžio ir tradicijos. Tą mintį autoritetingai pakartojo ekumeninis Vatikano II Susirinkimas [132].

Teorinio ir praktinio materializmo, subjektyvizmo ir prieštaravimo dvasios paveiktoje nūdienos visuomenėje būtina parodyti, kad Evangelija yra "Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam" (Rom 1, 16). Prisimindami, kad "tikėjimas iš klausymo, klausymas - kai skelbiamas Kristaus Žodis" (10, 17), kunigai iš visų jėgų turi stengtis atitikti šią jų tarnybai pirmaeilę užduotį. Iš tikrųjų jie yra ne tik tikėjimo liudytojai, bet ir skelbėjai bei platintojai [133].

Ta tarnyba - atliekama hierarchinėje vienybėje - duoda jiems teisę autoritetingai skelbti katalikų tikėjimą ir oficialiai liudyti Bažnyčios tikėjimą. "Dievo Tautą pirmiausia jungia draugėn gyvojo Dievo Žodis, kurio dera laukti ypač iš kunigo lūpų" [134].

Kad būtų autentiškas, Dievo Žodis turi būti perduodamas nesileidžiant į gudravimus ir klastojimus, bet atviru tiesos skelbimu pristatomas Dievo akivaizdoje (plg. 2 Kor 4, 2). Tikrai atsakingas kunigas saugosis dieviškojo skelbimo turinį klastoti, menkinti, deformuoti ar švelninti. Juk jis turi "skelbti ne savo išmintį, o Dievo Žodį, ir visus be paliovos raginti atsiversti ir eiti šventumo keliu" [135].

Todėl pamokslo negalima apriboti vien savo minčių perdavimu, savo paties patirčių liudijimu, psichologinio [136], sociologinio ar filantropinio pobūdžio aiškinimais. Juo labiau negalima perdėtai pasiduoti retorikos potraukiui, kuris taip dažnai pastebimas masinio bendravimo priemonėse. Reikia skelbti Žodį, kuriuo negalima naudotis savo nuožiūra, nes jis yra Bažnyčiai pavestas saugoti, medituoti ir ištikimai perduoti [137].

Žodis ir gyvenimas

46. Suvokęs savąją Evangelijos skelbimo misiją, kunigas turi ją vis labiau konkretinti pastoracijoje. Taip jis galės Dievo Žodžio šviesa gaivinti situacijas ir aplinką, kuriose jam tenka tarnauti.

Kad ši misija būtų veiksminga ir tikėtina, svarbu, kad kunigas - savo tikėjimo ir tarnybos dėlei - kritiškai ir konstruktyviai susipažintų su ideologijomis, kalba, idėjomis ir kultūriniais svarstymais, kuriuos skleidžia susižinojimo priemonės ir kurie labai sąlygoja žmonių mąstyseną.

Paskatintas Apaštalo šūksnio: "Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!" (1 Kor 9, 16), jis mokės pasinaudoti visomis mokslo ir moderniosios technikos siūlomomis priemonėmis.

Žinoma, ne viską lemia tos priemonės ar žmogiški sugebėjimai: Dievo malonė gali veikti nepriklausomai nuo žmonių darbų. Tačiau pagal Dievo planą Žodžio skelbimas normaliai yra išskirtinis būdas perduoti tikėjimui ir evangelizuoti.

Kadangi šiandien taip daug žmonių yra nutolę nuo Kristaus skelbimo arba visai jo negirdi, kunigas ypač aktualiu ir neatidėliotinu laikys šį nerimastingą klausimą: "Kaip [jie] išgirs be skelbėjo?" (Rom 10, 14).

Reaguodamas į tuos klausimus, kunigas pats jaus pareigą klausytis Šventojo Rašto, studijuodamas sveiką egzegezę, ypač patristiką ir, mąstydamas pagal įvairius dvasinės Bažnyčios patirties išmėgintus metodus, stengsis su meile jį suprasti [138]. To tikslo siekdamas, jis ypatingą dėmesį skirs tolimesniam ar artimesniam pasirengimui liturginėms homilijoms, jų turiniui, pusiausvyrai tarp teorijos ir praktikos, pedagogijai ir dėstymo technikai, pagaliau dikcijai, kad visa tai atitiktų pamokslo ir jo klausytojų orumą [139].

Žodis ir katechezė

47. Katechezė yra svarbi evangelizavimo misijos dalis, nes tai puiki priemonė mokyti ir tikėjimui brandinti [140].

Kunigas, vyskupo bendradarbis ir siųstasis, yra atsakingas už jam pavestos bendruomenės katechetinės veiklos gaivinimą, derinimą ir vadovavimą jai. Svarbu, kad jis mokėtų šią veiklą įjungti į organišką evangelizavimo planą, visų pirma savo bendruomenės katechezę derindamas su vyskupu, daline Bažnyčia ir visuotine Bažnyčia [141].

Ypač jis turi Dievui paaukoto gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų narius bei tinkamai parengtus pasauliečius [142] skatinti teisingai ir atsakingai bendradarbiauti katechizuojant ir už tą katechetinį darbą būti visiems dėkingas bei visus gerbti.

Kunigas privalo ypatingai rūpintis pradiniu ir nuolatiniu katechetų, sąjungų ir sąjūdžių formavimu. Kiek tik įmanoma jis turi būti katechetų katechetas ir sudaryti su jais tikrą Viešpaties mokinių bendruomenę, pajėgią teikti informaciją besimokantiems katekizmo.

Kunigas, tikėjimo mokytojas [143] ir auklėtojas [144], turi žiūrėti, kad katechezė užimtų deramą vietą tiek krikščioniškai auklėjant šeimoje, tiek mokant religijos, tiek kuriant apaštalinius sąjūdžius ir kt. Jis taip pat turi stengtis, kad būtų katechizuojamos visos tikinčiųjų kategorijos: vaikai ir paaugliai, jaunimas, suaugę, pagyvenę žmonės. Be to, jis turi sugebėti katechezei panaudoti visas tinkamas pedagogikos ir bendravimo priemones, kurios, pritaikytos katechizuojamųjų pobūdžiui, jų gabumams, amžiui ir gyvenimo sąlygoms, gali padėti jiems kuo geriau suvokti krikščioniškąją doktriną ir tinkamiausiai paversti ją praktika [145].

Tam tikslui kunigas kaip išeities tašku tegu naudojasi Katalikų Bažnyčios Katekizmu. Šis tekstas iš tikrųjų yra neklaidinga ir autentiška Bažnyčios mokymo norma [146].
 

Eucharistijos sakramentas

Eucharistinė paslaptis

48. Jei Žodžio tarnyba yra pagrindinis kunigo tarnavimo elementas, tai šio tarnavimo širdis ir gyvybinis centras yra Eucharistija, visų pirma vienintelis ir amžinas Kristaus aukos realus buvimas laike [147].

Eucharistija, sakramentinis Kristaus mirties ir prisikėlimo atminimas, realus ir veiksmingas vienintelės atperkamosios Aukos, krikščioniško gyvenimo ir visos evangelizacijos šaltinio ir viršūnės [148] atkartojimas, yra kunigiško tarnavimo pradžia ir tikslas, nes "visos bažnytinės tarnybos ir apaštalavimo darbai yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti" [149]. Kunigo pašventinimas tam, kad Šventoji Auka būtų amžinai kartojama, aiškiausiai rodo jo tapatumą.

Eucharistijos centralumas, pastoracinė meilė ir kunigo gyvenimo unikalumas iš tiesų glaudžiai siejasi [150], ir visa tai drauge kunigui yra gairės kelyje į šventumą, kuriam jis yra savitai pašauktas.

Kadangi tarnas skolina Kristui, Vyriausiajam ir Amžinajam Kunigui, savo protą,valią, balsą ir rankas, kad per jį Kristus galėtų aukoti Tėvui sakramentinę Atpirkimo Auką, ir tarnas turi įsisavinti savo Šeimininko nusiteikimus ir kaip Jis būti dovana savo broliams. Todėl jis turi išmokti glaudžiai susivienyti su atnaša, padėdamas ant Aukos altoriaus visą savo gyvenimą kaip dovanos ir išankstinės Dievo meilės ženklą.

Eucharistijos šventimas

49. Būtina priminti, kokią niekuo nepamainomą vertę kunigui turi kasdieninis Mišių aukojimas [151] net ir nedalyvaujant tikintiesiems. Tegu jis tai išgyvena kaip centrinį savo dienos ir kasdieninės tarnybos momentą, nuoširdaus troškimo vaisių ir progą intymiam bei veiksmingam susitikimui su Kristumi. Tegu stengiasi kuo maldingiau tai atlikti visa savo dvasia ir širdimi.

Kultūroje, kuri vis jautriau reaguoja į bendravimą per ženklus ir paveikslus, kunigas turi atitinkamai reaguoti į visa, kas gali išryškinti eucharistinių apeigų kilnumą ir pobūdį. Svarbu, kad šias apeigas atitiktų tinkamos vietos švarumas, altorių ir tabernakulio architektūra [152], šventųjų indų, puošmenų [153], giesmių [154], muzikos [155], šventos tylos [156] ir kt. taurumas. Tie elementai turi padėti geriau dalyvauti Eucharistinėje Aukoje. Iš tikrųjų dėl nepakankamo dėmesio simboliniam liturgijos aspektui, juo labiau dėl aplaidumo, skubėjimo, paviršutiniškumo ir netvarkos jie visi netenka prasmės ir nepadeda ugdyti tikėjimo. Kas liturgines apeigas atlieka blogai, rodo savo silpną tikėjimą ir neugdo kitų tikėjimo. Ir atvirkščiai, tinkamas apeigų atlikimas yra pirma ir svarbi Šventosios Aukos katechezė [157].

Taigi kunigas, visais savo sugebėjimais siekdamas, kad Eucharistijos šventimas būtų gyvas ir visi tikintieji jame dalyvautų, privalo laikytis liturginės kompetentingos vyresnybės aprobuotose knygose nurodyto ritualo, nieko pats nepridėdamas, neatimdamas ir nekeisdamas [158].

Visų ordinarų, Dievui paaukoto gyvenimo institutų vyresniųjų, apaštalinio gyvenimo draugijų vadovų griežta pareiga - ne tik duoti pavyzdį, bet ir prižiūrėti, kad liturginių Eucharistijos šventimo normų visur būtų ištikimai laikomasi.

Celebruojantys ir koncelebruojantys kunigai privalo apsirengti rubrikų nurodytais šventais rūbais [159].

Eucharistinė adoracija

50. Eucharistijos centralumą turi rodyti ne tik gyvas ir kilnus Aukos šventimas, bet ir dažna Švenčiausiojo Sakramento adoracija, kad kunigai, kai tik įmanoma, būtų bendruomenei pavyzdys ir savo pamaldumu Eucharistijai bei uoliu mąstymu prieš tabernakulyje esantį Viešpatį. Linkėtina, kad bendruomenėms vadovaujantys kunigai skirtų ilgesnius laiko tarpus bendruomeninei adoracijai, o Švenčiausiajam Sakramentui ir ne Mišių metu rodytų daugiau dėmesio ir pagarbos, negu kuriai nors kitai apeigai ar kitam veiksmui. "Tikėjimas ir meilė Eucharistijai negali leisti, kad Kristus tabernakulyje būtų paliktas vienišas" [160].

Ypatingu eucharistinės adoracijos momentu gali būti Valandų liturgija, dienos metu pratęsianti šlovinimo ir dėkojimo auką, kurios centras ir sakramentinė versmė yra šventosios Mišios. Valandų liturgija, per kurią su Kristumi susivienijęs kunigas yra visam pasauliui Bažnyčios balsas, kai tik įmanoma, patogia forma tegu būna atliekama su bendruomene, kad būtų "Dievo garbei giedančio ir žmonių išganymo meldžiančio balso išraiška ir aidas" [161]. Ypač iškilmingai dera atlikti Kanoniškus skyrius. Visada reikia stengtis, kad, atliekant šią apeigą su bendruomene ar individualiai, ji netaptų tik mechaniškai atliekama "pareiga", paprastu skubiu skaitymu be deramo dėmesio tekstui.
 

Atgailos, arba Sutaikinimo, sakramentas

Sutaikinimo tarnas

51. Šventoji Dvasia yra Apaštalams suteikta kaip prisikėlimo dovana nuodėmėms atleisti: "Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos" (Jn 20, 22-23). Žmogaus sutaikinimo su Dievu darbą Kristus patikėjo vien tik savo Apaštalams ir jų pasiuntinybės tęsėjams. Taigi Kristaus valia tik kunigai gali teikti Sutaikinimo sakramentą [162]. Kaip Kristus, jie yra siunčiami raginti nusidėjėlius atsiversti ir gailestingumo ištarme grąžinti juos Tėvui.

Sakramentinis sutaikinimas atnaujina draugystę su Dievu Tėvu ir visais Jo šeimos - Bažnyčios - vaikais, o Bažnyčią atjaunina ir atkuria visose jos dimensijose: visuotinėje, diecezinėje ir parapinėje [163].

Nors tenka liūdnai konstatuoti, kad mūsų meto kultūra yra praradusi nuodėmės suvokimą, kunigas turi džiugiai ir didžiadvasiškai atlikti savąją sąžinių formavimo, atleidimo ir taikos skleidėjo tarnybą.

Taigi jis būtinai turi sugebėti tam tikra prasme identifikuotis su šiuo sakramentu ir, sekdamas Kristumi, mokėti kaip gerasis samarietis gailestingai pasilenkti prie sužeistos žmonijos. Tada jis galės parodyti Atgailos gydomosios dimensijos krikščioniškąją naujovę, sveikatos grąžinimo ir atleidimo galią [164].

Pasiaukojimas Sutaikinimo tarnybai

52. Tiek tarnybinė kunigo pareiga [165], tiek jo sakramentinis Įšventinimas reikalauja negailėti jėgų ir laiko išpažintims klausyti, nes patirtis rodo, kad tikintieji noriau eina šio sakramento ten, kur randa tam pasirengusius kunigus. Tai pastebima visur, bet ypač labiausiai lankomų vietų bažnyčiose ir šventovėse, kur galima organizuoti brolišką ir atsakingą vienuolių ir senesnių kunigų bendradarbiavimą.

Kiekvienas kunigas tegu atsižvelgia į bažnytines normas, kurios gina ir skatina individualią ir asmeninę išpažintį bei teisingą savo nuodėmių išpažinimą per tiesioginį pokalbį su nuodėmklausiu [166], o kolektyvinę išpažintį ir absoliuciją leidžia tik ypatingais veikiančių potvarkių nurodytais atvejais ir reikalaujamomis sąlygomis [167]. Taip nuodėmklausys galės apšviesti nusidėjėlio sąžinę keliais, nors ir trumpais, konkrečiai situacijai pritaikytais žodžiais, sužadinti asmenišką troškimą atsiversti ir nurodyti jam kryptį, paskirdamas tinkamą atgailą [168].

Kiekvienu atveju kunigas turės mokėti išsaugoti sakramentinį Sutaikinimo pobūdį ir išvengti pavojaus paversti jį vien psichologine ar paprasta formalia veikla.

Tai bus matyti ir iš to, ar jis ištikimai laikosi nurodymų dėl išpažinčių klausymo vietos ir klausyklos [169].

Išpažinties būtinumas

53. Kaip kiekvienas geras tikintysis, taip ir kunigas privalo išpažinti savo nuodėmes ir silpnybes. Jis pirmas turi žinoti, kad šio sakramento praktikavimas stiprina tikėjimą ir Dievo bei artimo meilę.

Norėdamas veiksmingiausiai parodyti Atgailos grožį, sakramento tarnas būtinai turi pats asmeniškai tai liudyti, uoliau už kitus tikinčiuosius siekdamas atleidimo. Tai būtų pirmoji sąlyga pastoracinei Sutaikinimo sakramento vertei įrodyti. Todėl būtų gera, jei tikintieji žinotų ir matytų, kad ir jų kunigai reguliariai atlieka išpažintį [170]. Visas kunigo gyvenimas neišvengiamai nukentės, jeigu jis dėl apsileidimo ar kitokių motyvų reguliariai, tikėdamas ir tikrai pamaldžiai nesinaudos Atgailos sakramentu. Kunigo, kuris neatlieka išpažinties arba atlieka ją blogai, kunigystė ir kunigiška veikla netruks sumenkėti, ir bendruomenė, kurios jis yra ganytojas, greitu laiku tai pastebės" [171].

Dvasinis vadovavimas sau ir kitiems

54. Drauge su Sutaikinimo sakramentu kunigas turi atlikti ir dvasinio vadovavimo tarnybą. Šios praktikos priminimas ir jos plitimas net šalia Atgailos sakramento yra nūdienos Bažnyčiai didelis gėris [172]. Kilni ir aktyvi kunigo laikysena joje yra labai gera proga pažinti ir paremti pašaukimus kunigystei ir įvairioms Dievui paaukoto gyvenimo formoms.

Ir patys kunigai, norėdami tobulinti savo dvasingumą, būtinai turi siekti dvasinio vadovavimo. Pavesdami išmintingam konfratrui formuoti savo sielą, jie nuo pat savo tarnavimo pradžios vis geriau ims suvokti, kaip svarbu ne pavieniui eiti dvasinio gyvenimo ir pastoracinio užsiangažavimo keliais. Norėdami naudotis šia veiksminga, taip gerai Bažnyčios išbandyta priemone, kunigai turi teisę visai laisvai pasirinkti vadovą.
 

Bendruomenės vadovas

Kunigas bendruomenei

55. Kunigui tenka susidurti ir su kitais tipiškais savo tarnybos reikalavimais: tai rūpinimasis jam pavestos bendruomenės gyvybingumu, kuris pirmiausia pasireiškia meilės liudijimu.

Bendruomenės ganytojas kunigas gyvena ir egzistuoja dėl jos; už ją jis meldžiasi, dėl jos jis studijuoja, dirba ir aukojasi; jis yra pasirengęs  už ją atiduoti savo gyvybę, kaip Kristus ją mylėdamas ir gerbdamas [173], negailėdamas jėgų ir laiko, kad padarytų ją panašią į Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, vis gražesnę ir vertesnę Tėvo palankumo ir Šventosios Dvasios meilės.

Toji kunigo-ganytojo sužadėtuvių dimensija ragina jį vadovauti savo bendruomenei tarnaujant visiems jos nariams ir kiekvienam atskirai, apšviečiant jų sąžinę tiesos šviesa, autoritetingai remiant evangelinį krikščioniško gyvenimo autentiškumą, taisant klaidas, atleidžiant, gydant žaizdas, skatinant broliškumą [174].

Ši kompleksiška ir opi, vis regimesnę ir veiksmingesnę meilę liudijanti veikla drauge rodys ir gilią bendrystę, kuri turi jungti kunigą su jo bendruomene ir pratęsti bei įgyvendinti bendrystę su Dievu, Kristumi ir Bažnyčia [175].

Sentire cum Ecclesia

56. Kad būtų geras savo Tautos vadovas, kunigas turi atidžiai tirti laiko ženklus: nuo pačių plačiausių, liečiančių visuotinę Bažnyčią ir jos kelionę per žmonių istorją, iki pačių artimiausių, liečiančių konkrečios jo bendruomenės situaciją.

Norint juos gerai skirti, reikia nuolat ir tinkamai nagrinėti teologines ir pastoracines problemas, išmintingai apmąstyti būdingus socialinius, kultūrinius ir mokslinius gyvenamojo laikotarpio duomenis.

Atlikdami savo tarnybą, kunigai mokės šiuos reikalavimus atitikti, stengdamiesi nuolatos ir nuoširdžiai sentire cum Ecclesia, kad galėtų visada darbuotis vienybėje su popiežiumi, vyskupais, savo konfratrais, taip pat evangelinių patarimų išpažinimu Dievui pasiaukojusiais tikinčiaisiais ir tikinčiais pasauliečiais.

Savo veikloje kunigai tegu nevengia leistinomis formomis ir atsižvelgdami į kiekvieno sugebėjimus bendradarbiauti su Dievui pasiaukojusiais ir pasauliečiais tikinčiaisiais.
 

Kunigiškas celibatas

Tvirtas Bažnyčios noras

57. Įsitikinusi celibato ir kunigystės ryšį palaikančių teologinių ir pastoracinių motyvų teisingumu, matydama ir šiandien, nepaisant skaudžių atvejų, tiek daug jo dvasinės ir evangelinės vertės kunigų gyvenimui liudijimų, Bažnyčia Vatikano II Susirinkimo metu ir vėliau popiežiškuoju mokymu patvirtino "tvirtą nusistatymą reikalauti amžinojo celibato, kurį laisvai pasirenka kandidatai į kunigus pagal lotynų ritualą" [176].

Celibatas iš tiesų yra dovana, kurią Bažnyčia yra gavusi ir kurią nori išsaugoti, įsitikinusi, kad tai yra gėris jai ir pasauliui.

Teologiniai ir dvasiniai celibatą patvirtinantys motyvai

58. Kaip visos evangelinės vertybės, taip ir pašventintas celibatas turi būti išgyvenamas kaip išlaisvinanti naujovė, kaip ypatingas Kristaus radikalaus sekimo liudijimas ir eschatologinės tikrovės ženklas. "Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti , teišmano" (Mt 19, 11-12) [177].

Nepaprastai svarbu, kad kunigas, norėdamas su meile ir kilniai priimti šią dovaną, nuo pat formavimo seminarijoje pradžios suprastų teologinius ir dvasinius celibato drausmės motyvus [178]. Celibatas, kaip ypatinga Dievo dovana ir charizma, reikalauja tobulo ir amžino susivaldymo dėl dangaus karalystės, kad pašventintieji tarnai galėtų lengviau ir su nepadalyta širdimi priklausyti Kristui bei laisviau tarnauti Dievui ir žmonėms [179]. Bažnytinė drausmė dar prieš kandidatui į kunigus pareiškiant savo valią išreiškia Bažnyčios valią, o jos galutinis tikslas - glaudžiai susieti celibatą su įšventinimu, kuris kunigą padaro panašų į Jėzų Kristų, Bažnyčios Galvą ir Sužadėtinį [180].

Laiškas efeziečiams (plg. 5, 25-27) rodo glaudų ryšį tarp kunigiškos Kristaus aukos (plg. 5, 25) ir sužadėtinio meile mylimos Bažnyčios pašventinimo (plg. 5, 26). Sakramentiniu būdu įjungtas į tą išskirtinės Kristaus meilės savo Sužadėtinei Bažnyčiai kunigystę, įsipareigodamas laikytis celibato, kunigas išreiškia meilę, kuri tampa gausiu pastoracinio veiksmingumo šaltiniu.

Taigi celibatas nėra kunigiškąją tarnystę iš išorės veikiantis elementas; juo labiau jis negali būti laikomas tik paprasta įstatymo norma, be kita ko, ir dėl to, kad gaunantysis Kunigystės sakramentą celibato laikytis įsipareigoja visai sąmoningai ir laisvai [181], daugelį metų tam ruošęsis, giliai svarstęs ir stropiai meldęsis. Tvirtai įsitikinęs, kad Kristus jam teikia šią dovaną Bažnyčios labui ir tarnauti kitiems, kunigas prisiima celibatą visam savo gyvenimui, dar patvirtindamas tai, ką jau buvo pažadėjęs diakonų šventimuose [182].

Dėl visų tų priežasčių bažnytinis įstatymas, viena vertus, patvirtina celibato charizmą, parodydamas, kaip glaudžiai ji siejasi su šventąja tarnyba jos dvilypėje, santykio su Kristumi ir su Bažnyčia dimensijoje; antra vertus, saugo šią charizmą gavusiojo laisvę [183]. Ir kunigas, nauju ir ypatingu būdu pasiaukojęs Kristui [184], turi suvokti, kad jo gautą dovaną užtvirtina tikslūs juridiniai saitai, kurie jį moraliai įpareigoja tą dovaną saugoti. Tie laisvai prisiimti saitai yra teologinio charakterio, nes tai yra sakramentiniu įšventinimu realizuojamo sužadėtuvių ryšio ženklas. Per jį kunigas įgyja dvasinę, tačiau realią visuotinę tėvystę, kuri ypač konkretinasi jam pavestoje bendruomenėje [185].

Jėzaus pavyzdys

59. Taigi celibatas yra "Jėzuje Kristuje" ir "su" Jėzumi Kristumi savęs dovanojimas Jo Bažnyčiai ir išreiškia kunigo tarnavimą Bažnyčiai "Viešpatyje" ir "su" Viešpačiu [186].

Būtų tikras nuolatinis nesubrendimas celibatą laikyti ne "Dievo gailestingumo dovana" [187], ne laisvu pasirinkimu ir džiugiu sutikimu su ypatingu pašaukimu Dievo ir žmonių meilei, o "Viešpačiui atiduodama duokle" už įšventinimą.

Čia pavyzdį rodo Viešpats, kuris, priešingai tam, ką būtų galima pavadinti vyraujančia ano meto kultūra, pats laisvai pasirinko celibatą. Po to ir Jo mokiniai, kad galėtų įvykdyti savo misiją, taip pat "viską"paliko (Lk 18, 28-30).

Todėl Bažnyčia, norėdama išsaugoti šį amžiną dvasininkijos susivaldymą, jau nuo Apaštalų laikų nutarė kandidatus kunigystei rinktis iš gyvenančiųjų celibate (plg. 2 Tes 2, 15; 1 Kor 7, 5; 9, 5; 1 Tim 3, 2-12; 5, 9; Tit 1, 6-8) [188].

Sunkumai ir prieštaros

60. Dabartinėje kultūrinėje aplinkoje, kurioje žmogus dažnai atrodo nesuvokiąs vertybių ir ypač nepajėgus totališkai, pozityviai ir išlaisvinamai suvokti žmogiško seksualumo, neretai abejojama kunigų celibato vertingumu ir reikšme ar bent manoma, kad dabar nėra tinkamas metas glaudžiam celibato ryšiui ir tikrai jo darnai su tarnaujančiąja kunigyste teigti.

Per visus amžius Lotynų Bažnyčia ir kai kurios Rytų Bažnyčios buvo varginamos sunkumų ir prieštarų dėl to, kad tarnaujančiajai kunigystei rinkosi vyrus, gavusius iš Dievo celibato skaistumo dovaną. Kitų Rytų Bažnyčių, kurios sutinka su vedusių vyrų kunigyste, drausmė nėra priešinga Lotynų Bažnyčios drausmei. Tos Bažnyčios reikalauja celibato vyskupams, be to, neleidžia tuoktis kunigams nei kunigams našliams. Čia tik leidžiama įšventinti jau vedusius vyrus.

Dar šiandien pasitaiko sunkumų [189] dėl klaidingų priekaištų, pavyzdžiui, kaltinant Bažnyčią nukūnintu spiritualizmu ar teigiant, kad dėl susivaldymo ji niekina seksualumą arba jo nepaiso. Kai kurie sunkumai kyla dėl sunkių ir skaudžių dalykų arba ypatingus atvejus laikant visuotiniais. Taip pamirštami liudijimai daugumos kunigų, kurie celibatą išgyvena su vidine laisve, remdamiesi svariais evangeliniais motyvais, ir yra tikrai dvasiškai vaisingi ir sąmoningai bei džiugiai ištikimi savo pašaukimui ir misijai.

Aišku, kad, norint garantuoti ir išsaugoti šią dovaną giedros pusiausvyros nuotaika ir dvasiškai progresuojant, reikia imtis visų priemonių, kurios atitolintų kunigui gresiančius sunkumus [190].

Todėl, bendraudami su asmenimis, kurių artumas galėtų pažeisti ištikimybę gautai dovanai arba piktinti tikinčiuosius [191], kunigai turi elgtis labai protingai. Ypatingais atvejais reikia atsiklausti vyskupo, kurio pareiga nurodyti tikslias šios srities normas [192].

Taip pat kunigai turi laikytis Bažnyčios išmėgintų askezės taisyklių, kurios dar reikalingesnės dabartinėmis aplinkybėmis. Dėl to jie turi protingai vengti vietų, reginių ir lektūros, kurie trukdytų išsaugoti celibato skaistumą [193]. Dėl visuomeninio bendravimo priemonių - kunigai, ar kaip veikėjai, ar kaip vartotojai, turi nepamiršti reikiamo kuklumo ir vengti visko, kas galėtų kenkti jų pašaukimui.

Prasiplėtus seksualinio leistinumo riboms, kunigai, norėdami su meile išsaugoti gautąją dovaną, būtinos jėgos kovai su jų kelyje pasitaikančiais sunkumais ir elgsenos brandumo, dėl kurio būtų pasauliui tikėtini, tegu semiasi iš vienybės su Kristumi ir Bažnyčia, iš pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir iš visų laikų šventų kunigų pavyzdžių [194].
 

Paklusnumas

Paklusnumo pagrindas

61. Paklusnumas yra svarbiausia kunigiška vertybė. Ir Jėzaus aukos ant kryžiaus vertybė bei jos atperkamoji prasmė kyla iš Jo klusnumo ir ištikimybės Tėvo valiai. Jis buvo "klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil 2, 8).Laiške žydams taip pat pabrėžiama, kad Jėzus "savo kentėjimuose išmoko klusnumo" (Žyd 5, 8). Taigi galima sakyti, kad klusnumas Tėvui yra Kristaus Kunigystės centras.

Kaip Kristui, taip ir kunigui paklusnumas išreiškia Dievo valią, pareikštą per teisėtus vyresniuosius. Šis pasirengimas paklusti turi  būti laikomas tikros asmeninės laisvės veiksmu, nuolatinio per maldą Dievo akivaizdoje bręstančio pasirinkimo pasekme. Klusnumo dorybę, kurios reikalauja sakramentas ir hierarchinė Bažnyčios struktūra, klierikas aiškiai pažada pirmiau per diakonų, vėliau per kunigų šventimus. Šiuo pažadu kunigas sutvirtina savo valią paklusti, taip jungdamasis su iki kryžiaus mirties klusnaus Kristaus - Tarno - paklusnumu (plg. Fil 2, 7-8) [195].

Nūdienos kultūra pabrėžia asmens subjektyvumo ir autonomijos, kurie laikomi esminiais jo orumui, vertę. Ta vertė, iš esmės pozityvi, tampa negatyvi, kai yra suabsoliutinama ir išeina iš savo teisėtumo ribų [196]. Tai gali pasireikšti ir Bažnyčioje bei kunigų gyvenime, kai patarnavimai bendruomenei yra laikomi grynai subjektyviu dalyku.

Iš tiesų kunigystės prigimtis reikalauja, kad kunigas tarnautų Kristui ir Bažnyčiai. Todėl jis turi būti pasirengęs vykdyti teisingus vyresniųjų nurodymus ir ypač, jei nėra teisėtai užimtas, prisiimti ir ištikimai atlikti ordinaro jam paskirtas pareigas [197].

Hierarchinis klusnumas

62. Kunigas "privalo ypač gerbti popiežių ir savo ordinarą bei jiems paklusti" [198]. Priklausydamas tam tikrai presbiterijai, jis darbuojasi tarnaudamas dalinei Bažnyčiai, kurios pradmuo ir pagrindas yra jos vienybė su vyskupu [199]. Vyskupas turi paprastą, savą ir betarpišką potestas, kuri yra būtina jo - Ganytojo - pareigoms [200]. Hierarchinį pavaldumą, kurio reikalauja Kunigystės sakramentas, bažnytiškai ir struktūriškai realizuoja ryšys su vyskupu ir popiežiumi, kuriems priklauso paprastos valdžios visoms dalinėms Bažnyčioms primatas (principatus) [201].

Pareiga paklusti Mokymui tikėjimo ir moralės dalykuose yra iš esmės susieta su visomis bažnytinėmis kunigo pareigomis. Nesutarimas šioje srityje turi būti laikomas sunkiu nusižengimu, nes tikinčiuosius piktina ir klaidina.

Niekas geriau už kunigą nesuvokia, kokios būtinos yra Bažnyčios normos. Kadangi hierarchinė ir organiška struktūra yra regima, Dievo pavestos Bažnyčiai pareigos, ypač vadovauti Tautai ir teikti sakramentus, turi būti tinkamai atliekamos [202].

Kaip Kristaus ir Bažnyčios tarnas, kunigas kilniai įsipareigoja ištikimai laikytis visų nustatytų normų, vengdamas visokeriopų subjektyviai pasirinktų formų, kurios gali sukelti nesantaiką ir trikdyti tiek tikinčiuosius, tiek viešąją nuomonę, labai kenkdamos pastoracinei veiklai. Iš tiesų pati "kanonų įstatymų prigimtis reikalauja, kad jų būtų laikomasi", ir dėl to "visa, ką įsako galva, privalo vykdyti nariai" [203].

Paklusdamas nustatytai tvarkai, kunigas tarp viso kito palaikys ir kunigijos tarpusavio meile bei tiesa pagrįstą vienybę.

Valdžia vykdoma su meile

63. Kad tvarkos laikymasis ir paklusnumas būtų realūs ir galėtų ugdyti bažnytinę vienybę, visi valdantieji (ordinarai, vienuolijų vyresnieji ir apaštalinio gyvenimo draugijų moderatoriai) būtinai patys turi nuolat rodyti pavyzdį. Maža to, savąja valdymo charizma jie privalo naudotis skatindami ir reikalaudami visus Mokymo ir drausmės potvarkius vykdyti reikiamu laiku ir nurodytomis formomis [204].

Pritarimas tam yra laisvės šaltinis, nes ne trukdo, o atvirkščiai, skatina brandų kunigo savaimingumą, padedantį jam pastoracinį darbą atlikti giedriai ir ramiai, ir kuria darną, kiekvieno asmens talentus remiančią su niekuo nesulyginama vienybe.

Pagarba liturginėms normoms

64. Tarp įvairių aktualių klusnumo problemos aspektų reikia paminėti ir tikrą pagarbą liturginėms normoms.

Liturgija yra Jėzaus Kristaus kunigiškojo darbo pakartojimas [205], "viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos galia" [206]. Vadinasi, tai yra sritis, kurioje kunigas turi ypač aiškiai suvokti, kad yra tarnas, ir privalo ištikimai paklusti Bažnyčiai. "Liturgiją tvarkyti priklauso vien tik Bažnytinei Vyresnybei: Apaštalų Sostui ir, teisės ribose, vyskupui" [207]. Dėl to kunigas šioje srityje savo nuožiūra negali nieko nei pridėti, nei atimti, nei keisti [208].

Šių normų ypač reikia laikytis teikiant sakramentus, kurie yra svarbiausi Kristaus ir Bažnyčios veiksmai ir kuriuos kunigas teikia tikinčiųjų labui in persona Christi ir Bažnyčios vardu [209].

Tikintieji turi tikrą teisę dalyvauti liturgijos šventime kaip to nori Bažnyčia, o ne pagal kiekvieno tarno asmeninį skonį ar nepatvirtintus ritualinius grupių, kurios siekia atsiriboti nuo Dievo Tautos visuotinumo, partikuliarizmus.

Pastoracinių planų vieningumas

65. Atlikdami savo tarnybą, kunigai būtinai turi atsakingai dalyvauti sudarant pastoracinius planus, kuriuos numato vyskupas su savo Taryba [210], ir derinti su jais praktinę savo bendruomenės veiklą.

Išmintingas subrendusių kunigų kūrybingumas ir sumanumas dėl to nesumenkės, atvirkščiai, tik deramai padidės, o jų pastoracinis darbas bus naudingesnis ir vaisingesnis. Nuėjus šioje srityje skirtingais keliais, galėtų nukentėti pati evangelizavimo veikla.

Privalomi kunigiški rūbai

66. Sekuliarizuotoje ir į materializmą krypstančioje visuomenėje, kurioje išoriniai šventų ir antgamtinių dalykų ženklai dažnai išnyksta, šiandien ypač reikia, kad kunigą - Dievo žmogų ir Jo paslapčių teikėją - bendruomenė atpažintų ir iš rūbų, kurie nedviprasmiškai rodytų jo pašventimą ir viešą tarnybą atliekančiojo tapatumą [211]. Kunigas turi būti atpažįstamas pirmiausia iš jo laikysenos, bet ir iš apsirengimo, kad kiekvienas tikintysis ir net kiekvienas žmogus pastebėtų [212], kas jis ir kad jis priklauso Dievui ir Bažnyčiai.

Dėl to kunigas turi dėvėti dvasininkui "tinkamus, Vyskupų Konferencijos normas ir vietinius teisėtus papročius atitinkančius rūbus" [213]. Vadinasi, jeigu tai nėra sutana, jo rūbai turi būti kitokie negu pasauliečių ir atitikti tarnystės orumą ir sakralumą. Sukirpimą ir spalvą turi nustatyti Vyskupų Konferencija pagal visuotinės teisės nurodymus.

Priešingų formų, nesiderinančių su šios drausmės dvasia, negalima laikyti teisėtais papročiais, ir kompetentinga valdžia turi jas uždrausti [214].

Išskyrus visai išimtines situacijas, bažnytinių rūbų vengimas gali rodyti, kad dvasininkas menkai tesuvokia savąjį - Bažnyčiai tarnaujančio ganytojo - tapatumą [215].
 

Kunigiška neturto dvasia

Neturtas kaip nusiteikimas

67. Jėzaus neturto tikslas buvo išganymas. Kristus buvo turtingas, beturčiu Jis tapo dėl mūsų, kad mes taptume turtingi per Jo neturtą (2 Kor 8, 9).

Laiškas filipiečiams rodo santykį tarp savęs atsižadėjimo ir tarnavimo dvasios, kuri privalo įkvėpti pastoracinę tarnybą. Šv. Paulius sakė, kad Jėzus "godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą" (Fil 2, 6-7). Kunigas tikrai sunkiai taps savo brolių tarnu ir mokytoju, jei perdėtai rūpinsis savo ištaiga ir patogumais.

Būdamas neturtingas, Kristus parodė, kad nuo amžių yra viską gavęs iš Tėvo ir viską grąžina, net iki visiško savo gyvenimo paaukojimo.

Kristaus pavyzdys turi raginti kunigą supanašėti su Juo ta vidine laisve šio pasaulio gėrybių ir turtų atžvilgiu [216]. Viešpats mus moko suprasti, kad vien tik Dievas yra tikrai geras, o tikrasis turtas - laimėti amžinąjį gyvenimą. "Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?" (Mk 8, 36-37).

Kunigas, kurio tėviškė yra Viešpats (plg. Sk 18, 20), žino, kad jo, kaip ir Bažnyčios, misija yra vykdoma pasaulyje ir sukurtosios gėrybės yra būtinos asmeniškam žmogaus išsiskleidimui. Tačiau tomis gėrybėmis jis naudosis atsakingai, saikingai, su gryna intencija ir atsižadėjimu, būdingu tam, kurio lobis yra danguje ir kuris žino, kad viskas turi būti skiriama Dievo karalystei kurti (Lk 10, 7; Mt 10, 9-10; 1 Kor 9, 14; Gal 6, 6) [217]. Kunigas taip pat atsisakys pelningos veiklos, nederamos jo tarnybai [218].

Prisimindamas, kad viską gavo dovanai, kunigas dovanai ir dalys (Mt 10, 8; Apd 8, 18-25) [219], o užsitikrinęs pragyvenimą ir atlikęs visas savo luomo pareigas, panaudos Bažnyčios labui ir labdaros darbams visa, ką gaus už savo tarnybą [220].

Nors viešai ir nedavęs neturto įžado, tegu kunigas gyvena paprastai ir vengia visokios tuštybės [221]. Taip jis laisva valia pasidarys beturtis, kad galėtų artimiau sekti Kristumi [222]. Visose srityse (butas, transporto priemonės, atostogos ir kt.) kunigas tegu vengia įmantrumo ir nesiekia prabangos [223].

Kunigas, pačių vargingiausiųjų draugas, savo pastoracine meile tegu jiems būna jautriai paslaugus ir ypač, nors ne išskirtinai, tegu rūpinasi visomis senomis ir naujomis taip tragiškai pasaulyje pasireiškiančiomis neturto formomis. Tačiau tegu jis niekada nepamiršta, kad pirmasis vargas, iš kurio žmogus turi būti išvaduotas, yra nuodėmė, pagrindinis visokio blogio šaltinis.
 

Pamaldumas Marijai

Motinos dorybės

68. Yra tam tikras "esminis santykis… tarp Jėzaus Motinos ir Jos Sūnaus tarnų kunigystės". Tas santykis kyla iš santykio tarp Marijos dieviškosios motinystės ir Kristaus kunigystės [224].

Šis santykis yra kunigo marijinio dvasingumo versmė. Negalima sakyti, kad kunigiškas dvasingumas yra tobulas, jeigu nekreipiama dėmesio į nukryžiuotojo Kristaus testamentą, kuriuo Jis savo Motiną patikėjo mylimajam mokiniui, o per jį ir visiems kunigams, pašauktiems toliau vykdyti Jo atperkamąjį darbą.

Kaip kryžiaus papėdėje Ji buvo patikėta Jonui, taip ypatingu būdu yra patikėta kaip Motina ir kiekvienam kunigui (plg. Jn 19, 26-27).

Būdami mylimaisiais nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus mokiniais, kunigai turi priimti Mariją į savo gyvenimą kaip Motiną, būti Jai malonūs ir nuolat Jai melstis. Tada Marija, visuomet Mergelė, bus jiems Motina, nuves pas Kristų, išmokys tikrai mylėti Bažnyčią, užtars juos ir palydės į Dangaus karalystę.

Kiekvienas kunigas žino, kad Marija, būdama Motina, geriausiai formuoja jo kunigystę, nes moka formuoti jo kunigišką širdį, saugoti jį nuo pavojų, vargo ir nusiminimo, ir su motinišku rūpestingumu budi, kad jis augtų išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse (plg. Lk 2, 40).

Tačiau pamaldūs sūnūs yra tik tie, kurie moka sekti savo Motinos dorybėmis. Tad kunigas mąstys apie Mariją ir mokysis būti nuolankus, klusnus, skaistus tarnas, kad liudytų meilę, visiškai atsidavęs Viešpačiui ir Bažnyčiai [225].

Kunigiškos Kristaus Aukos puikiausias kūrinys, Mergelė, atstovauja gryniausiai, be "jokios dėmės nei raukšlės", "šventai ir garbingai" Bažnyčiai (Ef 5, 27). Kontempliuodamas Švenčiausiąją Mergelę, kunigas mato idealą, kurio turi siekti tarnaudamas savo bendruomenei, kad per jo kunigiškąją gyvenimo auką ir ji taptų "garbinga Bažnyčia" (ten pat).
 
 

III skyrius

NUOLATINIS FORMAVIMAS
 

Principai

Nuolatinio formavimo būtinumas šiandien

69. Nuolatinio formavimo reikalavimas atsiranda ir plėtojasi nuo pat Šventimų sakramento, kuriuo kunigas yra ne tik Tėvo "pašvenčiamas" ir Sūnaus "siunčiamas", bet ir Šventosios Dvasios "gaivinamas". Todėl formavimas kyla iš malonės, kurioje glūdi antgamtinė jėga, turinti progresyviai ir vis giliau asimiliuoti visą gautai dovanai ištikimą kunigo gyvenimą: "Todėl tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu" (2 Tim 1, 6), - rašo šv. Paulius Timotiejui.

Tai būtinybė, kylanti iš dieviškosios dovanos [226], kuri turi būti nuolat "gaivinama", kad kunigas galėtų ištikimai atitikti savo pašaukimą. Kunigas - žmogus, esantis istorijoje, todėl jam būtina tobulinti visus savo žmogiško ir dvasinio gyvenimo aspektus, kad galėtų supanašėti su Kristumi, visuotiniu vienijančiu principu.

Mūsų meto pasauliui būdingi staigūs ir visokeriopi pasikeitimai, dažnai sekuliarizuotas socialinis mišinys; tai faktoriai, dėl kurių kunigas būtinai privalo būti tinkamai pasirengęs, kad nepražudytų savo tapatumo ir galėtų atitikti naujosios evangelizacijos reikalavimus. Tą sunkią pareigą atitinka ir tikinčiųjų teisė turėti gerai suformuotą ir šventą kunigą [227].

Nuolatinis savęs ugdymas

70. Kad dvasinis ir žmogiškas, intelektualinis ir pastoracinis kunigo išprusimas gilėtų ir harmoningai derėtų, jo dvasinis gyvenimas ir pastoracinė tarnyba turi būti sujungti su nuolatiniu savęs tobulinimo darbu. Tas darbas turi prasidėti jau seminarijoje, ir vyskupai turi tam raginti visais lygiais: tautiniu, regioniniu ir ypač dieceziniu.

Labai džiugina tai, kad daugelis diecezijų ir Vyskupų Konferencijų imasi organizuoti daug žadantį savo kunigų formavimą. Linkėtina, kad visos diecezijos šį reikalavimą patenkintų. Vis dėlto, kur tuo tarpu tai būtų neįmanoma, patartina diecezijoms susitarti ir ieškoti ryšių su tokiam opiam darbui pasirengusiais asmenimis ar institucijomis [228].

Pašventinimo priemonė

71. Nuolatinis formavimas šiandien kunigui yra būtina priemonė pasiekti savo pašaukimo tikslui - tarnauti Dievui ir Jo Tautai.

Praktiškai nuolatinis formavimas turi padėti kunigams didžiadvasiškai atitikti įsipareigojimą, kurio reikalauja Kunigystės sakramentu jiems Dievo pavestas kilnumas ir atsakingumas; saugoti, ginti ir plėtoti savo tapatumą ir specifinį pašaukimą; pašventinti save ir kitus, atliekant savo tarnybą.

Vadinasi, kunigas turi vengti visokio savo dvasingumo ir tarnybos perskyrimo, kuris yra daugelio krizių priežastis.

Aišku, kad, norint pasiekti šį antgamtinį tikslą, reikia ieškoti bendrų kriterijų, pagal kuriuos turi būti organizuojamas kunigų formavimas ir juos analizuoti.

Tie organizavimo kriterijai arba principai turi būti sudaryti turint omeny siekiamą tikslą ar, tikriau, turi būti surandami jame.

Bažnyčios duota

72. Nuolatinis formavimas yra kunigo teisė - pareiga, o juo rūpintis yra visuotinės teisės nustatyta [229] Bažnyčios teisė - pareiga. Kadangi pašaukimas šventai tarnybai yra gaunamas Bažnyčioje, tokios tarnybos atsakingumą dera ugdyti vien tik Bažnyčiai. Taip pat kadangi formavimas yra veikla, susieta su tarnaujančiąja kunigyste, už jį atsakingi popiežius ir vyskupai. Taigi Bažnyčia turi teisę ir pareigą nuolat formuoti savo tarnus, padėdama jiems vis kilniau atsiliepti į Dievo skirtą dovaną. Tarnas savo ruožtu drauge su įšventinimą lydinčios dovanos reikalavimais gauna teisę laukti iš Bažnyčios būtinos pagalbos, kad galėtų šventai ir veiksmingai atlikti savo tarnybą.

Nuolatinis formavimas

73. Formavimo darbas remiasi poreikiu, iš esmės susijusiu su tarnavimo charizma, kuri yra amžina ir neatšaukiama. Taigi formavimo niekada negali laikyti baigtu nei Bažnyčia, kuri jį skiria, nei tarnas, kuris jį gauna. Vadinasi, būtina jį parengti ir plėtoti taip, kad jis visiems kunigams būtų prieinamas ir pritaikytas jų galimybėms, amžiui, gyvenimo sąlygoms bei pastoracinėms pareigoms [230].

Pilnutinis

74. Formavimas turi apimti visas kunigiško ugdymo dimensijas ir jas derinti: vadinasi, kunigui, nepaisant jo turimų pareigų, jis turi padėti plėtoti žmogišką, tarnavimo dvasios brandinamą asmenybę; lavinti intelektą teologiniais ir humanitariniais mokslais, kiek jie siejasi su jo tarnyba, kad jis galėtų veiksmingiau liudyti tikėjimą; glaudžia draugyste su Kristumi ir Bažnyčios meile formuoti gilų dvasinį gyvenimą; pastoracinę tarnybą atlikti uoliai ir su pasiaukojimu.

Toks formavimas turi būti pilnutinis: žmogiškas, dvasinis, intelektualinis, pastoracinis, sistemingas ir asmeniškas.

Žmogiškas

75. Formavimas šiandien, kaip ir visada, yra nepaprastai svarbus. Kunigas negali pamiršti, jog jis yra iš žmonių išrinktas tam, kad tarnautų žmogui. Kad save pašventintų ir jo kunigiška misija būtų veiksminga, kunigas turi išsiugdyti žmogiškąsias dorybes, dėl kurių būtų vertas savo brolių pagarbos. Ypač jam reikia širdies gerumo, kantrumo, švelnumo, dvasios tvirtumo, teisingumo meilės, pusiausvyros, ištikimybės duotam žodžiui, nuoseklumo vykdant įsipareigojimus ir kt. [231]. Taip pat svarbu, kad kunigas atkreiptų dėmesį į savo elgesį visuomenėje, korektiškumą bendraujant su žmonėmis, suprastų draugystės vertę, skirtingą savo buvimo būdą ir t.t.

Dvasinis

76. Kadangi apie dvasinį gyvenimą jau buvo kalbėta, dabar tik pateiksime keletą tikslingų formavimo priemonių.

Pirmiausia reikia giliai išnagrinėti kunigiško gyvenimo aspektus, remiantis bibliniu mokymu, patristika, hagiografija, ne tik nuolat skaitant geras knygas, bet ir dalyvaujant studijoms skirtose sesijose, kongresuose ir kt. [232].

Kai kurios sesijos galėtų būti skirtos sakramentų šventimo klausimams nagrinėti, taip pat kai kurioms dvasingumo, krikščioniškų ir žmogiškų dorybių, maldos būdų, santykių tarp dvasinio gyvenimo ir liturginės bei pastoracinės tarnybos problemoms spręsti.

Konkrečiau - linkėtina, kad kunigas, galbūt periodinėse dvasinėse pratybose, drauge su savo dvasios vadovu sudarytų konkretų gyvenimo planą, numatydamas kai kuriuos jo elementus: 1) kasdieninį mąstymą apie Žodį arba tikėjimo paslaptį; 2) asmenišką susitikimą su Jėzumi Eucharistijoje ir kitu, ne tik pamaldžiai aukojamų Mišių metu; 3) pamaldumą Marijai (rožinį, pasiaukojimą Marijai arba pasivedimą Jos globai, draugiškus su Ja pokalbius); 4) laiką, skirtą doktrinų ir hagiografijos studijoms; 5) poilsiui skirtą laiką; 6) nuolatines pastangas praktiškai vykdyti vyskupo nurodymus ir asmeniškai įsitikinus pritarti Bažnyčios mokymui ir drausmei; 7) rūpinimąsi kunigiška bendryste ir draugyste.

Intelektualinis

77. Dėl milžiniško filosofijos ir humanitarinių mokslų srovių poveikio moderniajai kultūrai, taip pat dėl to, kad kai kurie kunigai tų disciplinų srityje nėra išprusę ir mokyklinis išsilavinimas nėra visų vienodas, susitikimuose turi būti nagrinėjamos svarbiausios filosofijos ir humanitarinių mokslų temos, kurios paprastai "siejasi su sakraliniais mokslais, ypač tais, kurie gali būti naudingi pastoracinei tarnybai" [233]. Tos temos labai padeda tinkamai spręsti pagrindines fundamentaliosios, dogminės ir moralinės teologijos, Šventojo Rašto, liturgijos, kanonų teisės, ekumenizmo ir kt. problemas, nepamirštant, kad šių dalykų mokymas negali būti nei poleminis, nei grynai teorinis ar informacinis, bet turi skatinti tikrą formavimą, būtent - maldą, bendrystę ir pastoracinę veiklą.

Reikia stengtis, kad kunigų susirinkimuose Mokymo dokumentus, autoritetingo asmens vadovaujama, nagrinėtų visa bendruomenė, kadangi diecezinėje pastoracijoje, sujungus aiškinimą su praktika, palengvėja evangelizavimo darbas.

Intelektualinio formavimo srityje ypatingą dėmesį reikia skirti temoms, svarbiausioms pastoracinei praktikai, arba diskusijoms apie kultūrą, pavyzdžiui, apie visuomeninę etiką, bioetiką ir kt.

Ypač svarbu nagrinėti problemas, kurias kelia mokslo pažanga ir kurios giliai paveikia nūdienos žmogaus mąstyseną. Norėdami atsiliepti į mokslo pažangos keliamus klausimus, kunigai negali to atsisakyti ir privalo konsultuotis su patikimais ir kompetentingais žinovais.

Taip pat labai svarbu nagrinėti socialinį Bažnyčios mokymą, gilintis į jį ir jį skleisti. Paklūstant mokymo raginimams, visų kunigų - o jiems tarpininkaujant ir visų tikinčiųjų - dėmesys vargstantiesiems negali likti vien maldingu troškimu, o turi tapti konkrečiu įsipareigojimu. "Bažnyčia labiau negu kada nors žino, kad jos socialinis skelbimas bus tikėtinas tik tada, kai jį paliudys darbai, o ne jo rišlumas ir vidinė logika" [234].

Kunigus intelektualiai formuojant, būtinai reikia juos supažindinti su visuomeninio bendravimo priemonėmis ir išmokyti jomis naudotis tarnavimo veikloje. Tinkamai vartojamos, jos tampa lemtingu evangelizavimo įrankiu, nes per jas ne tik galima prieiti prie daugelio tikinčiųjų ir nuo Bažnyčios nutolusių žmonių, bet ir giliai paveikti jų mąstyseną bei gyvenimo būdą.

Tuo požiūriu būtų gera, jei vyskupai ar Vyskupų Konferencijos parengtų šiam tikslui skirtas programas ir technines priemones.

Pastoracinis

78. Tinkamam pastoraciniam formavimui būtina organizuoti susirinkimus, kurių pagrindinis tikslas būtų apsvarstyti pastoracinį diecezijos planą. Taip pat reikia nagrinėti visus su kunigų gyvenimu ir pastoracija susijusius klausimus, pavyzdžiui, apie fundamentinę moralę, profesinio ir socialinio gyvenimo etiką ir kt.

Ypač reikia stengtis susipažinti su nuolatinių diakonų, - jei tokių yra, - vienuolių ir tikinčiųjų pasauliečių gyvenimu ir dvasingumu.

Yra ir kitų nepaprastai naudingų temų: katechezė, šeima, kunigų ir vienuolių pašaukimai, seni žmonės, ligoniai, ekumenizmas, nuo Bažnyčios nutolusieji ir kt.

Dabartinėmis sąlygomis pastoracijai labai svarbu organizuoti specialius "Katalikų Bažnyčios Katekizmo" nagrinėjimo ir įsisavinimo ciklus. Katekizmas, ypač kunigams, yra puiki formavimo priemonė tiek pamokslams, tiek apskritai evangelizacijai.

Sistemingas

79. Kad nuolatinis formavimas būtų pilnutinis, "jis turi būti sudarytas ne kaip kažkas epizodiško, bet kaip sistemingas turiningas planas, vykdomas etapais ir tiksliai nustatytu būdu" [235]. Tam būtinai reikia sukurti struktūrą, kuri tinkamai nurodytų priemones, terminus ir turinius konkrečiam ir tinkamam formavimui. Tokie planai turi būti siejami ir su įpročiu asmeniškai studijuoti, nes periodiniai kursai neduotų daug naudos, jei jų nelydėtų stropios asmeninės studijos [236].

Asmeninis

80. Nors formavimas yra skirtas visiems, jo tiesioginis tikslas - pasitarnauti kiekvienam, kuris juo naudosis. Visos priemonės, kad ir kolektyvinės ir bendruomeninės, turi formuoti kiekvieną asmenį atskirai.

Todėl reikia stengtis, kad ypač atsakingieji suvoktų, jog jie privalo susitikti su kiekvienu kunigu asmeniškai ir rūpintis kiekvienu, nepasitenkindami vien visiems siūlomomis įvairiomis ugdymo priemonėmis.

Vyskupo ir konfratrų žodžiai ir pavyzdys turi raginti kiekvieną kunigą pačiam atsakingai imtis savęs formavimo darbo, ir jis turi žinoti, kad pirmasis formuotojas yra jis pats [237].
 

Organizavimas ir priemonės

Kunigų susitikimai

81. Kunigų susitikimų programos turi būti vieningos ir palaipsniui plėtotis etapais.

Reikia vieningai siekti vieno tikslo - supanašėjimo su Kristumi, - kad tikėjimo tiesos, dvasinis gyvenimas ir tarnavimo veikla progresyviai brandintų visą dvasininkiją.

Vieningas formavimas turi vykti tiksliai nustatytais etapais. Čia ypač reikia atsižvelgti į nevienodą kunigų amžių, nepamirštant nė vieno, taip pat tikrinti nueitus etapus, kad asmeninis formavimas neatsiliktų nuo bendruomeninio. Be asmeninio formavimo, bendruomeninis tikrai negali duoti gerų vaisių.

Reikia suprasti, kad kunigų susitikimai būtinai reikalingi stiprinti vienybei, nes padeda geriau suvokti kiekvienos amžiaus atkarpos problemas ir atidžiai jas nagrinėti.

Tokių susitikimų turinys gali būti tautinių ar regioninių Vyskupų Konferencijų siūlomos temos. Kiekvienu atveju šis turinys turi atitikti tikslų, jei galima, diecezijos kasmet sudaromą, formavimo planą [238].

Rūpintis tų susitikimų organizavimu ir eiga vyskupai gali pavesti Teologijos ir Pastoracijos fakultetams ar institutams, seminarijoms, kunigų formavimui skirtoms organizacijoms ar federacijoms [239] arba, jei tai įmanoma ir patogu, kitokiam specializuotam dieceziniam, regioniniam ar nacionaliniam centrui ar institutui. Tik reikia patikrinti jų doktrininę ortodoksiją, ištikimybę Bažnyčios mokymui ir drausmei, taip pat mokslinę kompetenciją ir realių pastoracinių situacijų supratimą.

Pastoraciniai metai

82. Vyskupas, kuriam gali padėti apdairiai parinkti bendradarbiai, turi žiūrėti, kad metai po kunigystės ar diakonų šventimų būtų organizuojami kaip "pastoraciniai", idant lengviau būtų nuo būtino seminarijos gyvenimo pereiti prie šventosios tarnybos etapais, sudarant palankias sąlygas žmogiškam ir specifiškai kunigiškam brendimui, kuris turi vykti progresyviai ir darniai [240].

Per tuos metus reikia stengtis, kad įšventintieji nepatektų iš karto į pernelyg sunkias ir opias situacijas. Taip pat reikia vengti postų, kuriuose jie turėtų darbuotis toli nuo savo konfratrų. Kiek tik įmanoma, reikia remti tinkamas bendro gyvenimo formas.

Šis formavimo periodas galėtų būti praleistas tam tikslui skirtoje buveinėje (dvasininkijos namuose) ar vietoje, kuri galėtų būti konkretus ir ramus išeities taškas pastoracinį darbą pradedantiesiems kunigams. Tai palengvintų pokalbius ir diskusijas su vyskupu ir konfratrais, bendrą maldą (Valandų liturgiją, eucharistinę koncelebraciją ir adoraciją, rožinį ir kt.), pasidalijimą patirtimi, tarpusavio padrąsinimą, gerų draugiškų santykių atsiradimą.

Būtų gera, jei vyskupai naujuosius kunigus pavestų pavyzdingų ir pastoracijai uolių konfratrų globai. Pirmoji nominacija, nepaisant dažnai sunkių ir neatidėliotinų pastoracinių reikalų, pirmiausia turėtų būti tinkama nepriekaištingam jaunųjų kunigų orientavimui. Tada vienerių metų auka ateityje duotų gausių vaisių.

Taip pat būtų naudinga pabrėžti, kad tie tokie svarbūs ir opūs metai turi gerai supažindinti kunigą su jo vyskupu, ir ši, jau seminarijoje prasidėjusi, pažintis turi virsti tikrais tėvo ir sūnaus santykiais.

Intelektualiniu požiūriu tie metai turi tapti ne tiek naujų dalykų mokymosi periodu, kiek gilia asimiliacija ir įsisavinimu to, kas buvo studijuota mokslo metais, kad susiformuotų mąstysena, pajėgi spręsti apie įvykius Dievo plano šviesoje [241].

Taigi bus patogu organizuoti pamokas ir praktinius seminarus apie išpažintį, liturgiją ir katechezę, pamokslus, kanonų teisę, kunigų, vienuolių ir pasauliečių dvasingumą, socialinį mokymą, visuomeninio susižinojimo priemones, sektas bei naujas religingumo formas ir kt.

Praktiškai šie pastoraciniai metai turi būti sintezės metais. Visi jų elementai turi būti skiriami pagrindiniam dvasinio gyvenimo brandinimo planui.

Pastoracinių metų sėkmė visada priklauso nuo asmeninio suinteresuotojo įsipareigojimo, nes jis kasdien turi siekti šventumo, nuolat analizuodamas pašventinimo priemones, kurios dar seminarijoje buvo jam padėjusios.

"Šabo" metas

83. Papratimo pavojus; fizinis nuovargis dėl per didelio pastoracinei veiklai atsidėjusio kunigo apkrovimo; psichologinis nuovargis, kurį dažnai sukelia nuolatinės kovos su neišmanymu, įtarinėjimais bei prietarais, ir priešinimasis organizuotoms galingoms jėgoms, siekiančioms sudaryti įspūdį, kad kunigas šiandien priklauso pasenusios kultūros mažumai, - tai keletas faktorių, galinčių atimti ganytojui drąsą.

Nepaisant skubių pastoracinių reikalų ir netgi tam, kad galėtų juos įveikti, kunigams  reikia - pagal galimybes - ilgesnių ar trumpesnių laiko tarpų, kuriais galėtų daugiau ir intensyviau pasikalbėti su Viešpačiu Jėzumi ir atgauti jėgas bei drąsą toliau žengti savęs pašventinimo keliu.

Stengiantis patenkinti šiuos reikalavimus, daugelyje diecezijų jau realizuojami įvairūs sumanymai su daug žadančiais rezultatais.

Tie bandymai yra įdomūs, ir reikia į juos atsižvelgti, nepaisant sunkumų, kuriuos patiria kai kurie dėl kunigų stygiaus kenčiantys regionai.

To tikslo siekiant, daug gali padėti vienuolynai, šventovės ar kitos, ypač toli nuo didelių miestų esančios dvasingumo vietos, kuriose kunigas gali būti atleistas nuo visos tiesioginės pastoracijos atsakomybės.

Kai kada galėtų būti naudinga tokias pertraukas panaudoti studijoms arba žinių iš sakralinių mokslų srities papildymui, tik nepamirštant dvasinės ir apaštalinės atgaivos.

Vis dėlto reikia vengti pavojaus šį "šabo" laikotarpį laikyti atostogomis arba jo reikalauti kaip savo teisės.

Dvasininkijos namai

84. Kur tai įmanoma, būtų gera steigti "dvasininkijos namus", kuriuose galėtų vykti formavimui skirti susitikimai ir kurie būtų išeities taškas daugeliui kitų dalykų. Šie namai turi būti organizuoti taip, kad būtų patogūs ir svetingi.

Kur tokių namų dar nėra, o jie atrodo reikalingi, patartina tautiniu ar regioniniu lygmeniu kurti struktūras, tinkamas fiziškai, psichiškai ar dvasiškai atsigauti kunigams, kuriems tai yra būtina.

Rekolekcijos ir dvasinės pratybos

85. Kaip rodo ilgai kaupta dvasinė Bažnyčios patirtis, rekolekcijos ir dvasinės pratybos yra veiksmingos ir nuolatiniam kunigų formavimui tinkamos priemonės. Dar ir šiandien jos aktualios ir būtinos. Priešindamasis vidinį gyvenimą žmogui atimančiai nuostatai, kunigas privalo Dievą ir save patį atrasti dvasingumui skirtomis pertraukomis, atsidėjęs meditacijai ir maldai.

Tam tikslui kanonų teisės yra nustatyta, kad dvasininkai "turi atlikti dvasines rekolekcijas pagal bendros teisės nuostatus" [242]. Labiausiai paplitę du būdai, kuriuos vyskupas gali siūlyti savo diecezijai: tai vienos dienos rekolekcijos, jeigu įmanoma, atliekamos kas mėnesį, ir kasmetinės dvasinės pratybos.

Būtų naudinga, jei rekolekcijas ir dvasines pratybas vyskupas organizuotų taip, kad kunigai galėtų pasirinkti: arba normaliai vykstančias diecezijoje, arba šalia diecezijos vedamas pavyzdingų kunigų ar dvasinio ugdymo charizmą turinčių religinių institutų, arba vienuolynuose.

Taip pat patartina organizuoti rekolekcijas tais metais įšventintiems kunigams. Jose turėtų aktyviai dalyvauti ir vyskupas [243].

Šiuose susitikimuose svarbu nagrinėti dvasines temas, palikti ilgus laiko tarpus tylai ir maldai, labai rūpestingai atlikti liturgines apeigas, Atgailos, arba Sutaikinimo, sakramentą, eucharistinę adoraciją, dvasinį vadovavimą ir pagarbos bei garbinimo aktus Švenčiausiajai Mergelei Marijai.

Kad šie formavimo momentai būtų tikrai svarūs ir veiksmingi, vyskupas turėtų skirti kunigą, nustatantį šių priemonių laiką ir būdus.

Rekolekcijos ir ypač metinės dvasinės pratybos visada turi būti laikas, skirtas maldai, o ne teologinių ir pastoracinių klausimų nagrinėjimui.

Programavimo būtinumas

86. Nuolatinis formavimas paprastai susiduria su sunkumais dėl daugelio ir keblių kunigo pareigų. Tačiau reikia pasakyti, kad visi šie sunkumai esti nugalimi, jeigu formuojant išugdomas atsakomybės suvokimas.

Norint tinkamai išnaudoti aplinkybes ir neapleisti skubių evangelizavimo darbų, tarp kitų priemonių reikia ir ryžtingos pastoracinės priežiūros, ypač rūpinantis kunigais. Vyskupai su meile privalo reikalauti, kad jų kunigai didžiadvasiškai vykdytų teisėtus šios srities nurodymus.

"Nuolatinio formavimo planas" turi būti ne tik sudarytas ar užprogramuotas, jis turi būti ir vykdomas. Reikia sudaryti aiškią darbo struktūrą, numatyti jo objektą, turinį ir priemones.
 

Atsakingieji

Kunigas

87. Pats kunigas yra pirmiausia ir labiausiai atsakingas už savo nuolatinį formavimą. Kiekvieno kunigo pareiga būti ištikimam Dievo dovanai ir veikliai siekti kasdieninio atsivertimo [244].

Tobulinant save, niekas negali kunigo pavaduoti (plg. 1 Tim 4, 16). Būdamas vienintelės Kristaus kunigystės dalininku, jis yra pakviestas savo unikaliu pašaukimu atskleisti ir įgyvendinti kai kuriuos nepaprastai gausius savo gautos malonės aspektus.

Antra vertus, kiekvieno kunigo gyvenimo sąlygos ir aplinkybės yra tokios, jog net vien žmogišku požiūriu jos reikalauja pačiam asmeniškai įsipareigoti save formuoti, kad jo gabumai ir gautos dovanos duotų gausių vaisių.

Dėl to kunigas turi aktyviai dalyvauti formavimui skirtuose susitikimuose ir savo kompetencija ir konkrečiomis galimybėmis prie jų prisidėti. Jis turi stengtis gauti knygų ir žurnalų, kuriuose dėstomas teisingas ir dvasiniam gyvenimui bei tarnybos vaisingumui labai naudingas mokymas.

Tarp skaitinių pirmą vietą reikia skirti Šventajam Raštui, po to Bažnyčios tėvų ir senovės bei naujųjų laikų dvasingumo mokytojų veikalams ir Bažnyčios mokymo dokumentams, kurie yra autoritetingiausi ir nuolatiniam formavimui naudingiausi žinių šaltiniai. Todėl tegu kunigai juos studijuoja ir nagrinėja tiesiogiai ir asmeniškai, kad galėtų lengviau perteikti jų turinį tikintiesiems pasauliečiams.

Konfratrų pagalba

88. Visuose kunigiško gyvenimo aspektuose glūdi "ypatingi apaštalinės meilės, tarnavimo ir brolybės ryšiai" [245], kurie yra kunigų tarpusavio pagalbos pagrindas [246]. Linkėtina, kad didėtų ir plėtotųsi visų kunigų bendradarbiavimas rūpinantis savo dvasiniu ir žmogišku gyvenimu bei tarnyba. Čia labai daug gali kunigams padėti įvairios kunigų draugijos, kurių tikslas formuoti tikrai diecezinį dvasingumą. Tai draugijos, kurios, "turėdamos kompetentingos valdžios aprobuotus nuostatus, tinkama ir gerai išbandyta programa bei tarpusavio pagalba padeda savo nariams siekti šventumo atliekant tarnybą ir stiprina kunigų tarpusavio vienybę su savo vyskupu" [247].

Taigi visada reikia atsižvelgti į kiekvieno diecezinio kunigo teisę savo dvasinį gyvenimą organizuoti taip, kaip jam atrodo geriau, tik, žinoma, visada atitinkant pašaukimo pobūdį ir iš jo kylančius ryšius.

Tų draugijų ir aprobuotų sąjūdžių darbą, kurį jie atlieka kunigų naudai, Bažnyčia labai vertina [248] ir laiko gyvybingumo, su kuriuo Šventoji Dvasia nuolat ją atnaujina, ženklu.

Vyskupas
89. Nors vyskupui pavesta Dievo Tautos dalis yra didelė ir sunkiai valdoma, jis vis tiek turi labai rūpintis nuolatiniu savo kunigų formavimu [249].

Ypatingą vyskupo ryšį su jo kunigais sudaro tai, kad "kunigai per jį gauna kunigystę ir dalijasi su juo pastoraciniu rūpinimusi visa Dievo Tauta" [250]. Tas ryšys nužymi ir specifinę vyskupo atsakomybę už kunigų formavimą.

Vyskupas yra atsakingas už kiekvieną kunigą, nes formavimas turi būti kiek tik įmanoma asmeniškas ir neaplenkti nė vieno, juk visi kartu sudaro diecezijos presbiteriją. Dėl to vyskupas turi rūpestingai puoselėti kunigų bendravimą ir vienybę. Ypač jis turi sergėti, jog nuolatinis formavimas, neprarasdamas savo charakteringų bruožų, kunigų sąmonę lavintų taip, kad jie suprastų šio formavimo svarbą ir būtinumą. Taip pat jis turi formavimą organizuoti, sudarydamas jo planą ir numatydamas jo vykdymui būtinus asmenis ir struktūras [251].

Rūpindamasis savo kunigų formavimu, vyskupas privalo ir save patį tobulinti. Patirtis rodo, kad juo labiau vyskupas stengiasi save formuoti, juo geriau jis sugeba skatinti ir remti savo kunigijos formavimą.

Atlikdamas šį opų darbą, vyskupas, neatsisakydamas jam priklausančio nepavaduojamo vaidmens, turi bendradarbiauti su kunigų taryba. Pagal savo prigimtį ir tikslą taryba yra organas, tinkamas padėti vyskupui, pavyzdžiui, sudarant formavimo planą.

Vyskupas taip pat turi jausti paramą ir pagalbą savo konfratrų vyskupų, susivienijusių į Konferenciją [252].

Formuotojų formavimas

90. Joks formavimas nėra įmanomas, jeigu šalia formuojamųjų nėra formuotojo. Formavimo plano gerumas ir veiksmingumas iš dalies priklauso ir nuo struktūrų, tačiau labiausiai - nuo formuotojo asmens.

Aišku, kad šių formuotojų požiūriu vyskupo atsakomybė yra labai sunki ir svarbi.

Dėl to būtinai pats vyskupas turi paskirti formuotojų grupę, o jos narius parinkti iš labai kvalifikuotų ir dėl jų išsilavinimo ir žmogiško, dvasinio, kultūrinio ir pastoracinio brandumo gerbiamų kunigų. Formuotojai pirmiausia turi būti maldos žmonės, galingu antgamtinio gyvenimo suvokimu bei giliu dvasiniu gyvenimu apdovanoti mokytojai, nepriekaištingo elgesio, gerai suvokiantys kunigišką tarnybą ir, kaip ir Bažnyčios tėvai bei visų laikų šventieji, pajėgūs jungti dvasinį gyvenimą su tikrai žmogiškais kunigų poreikiais. Formuotojais gali būti renkami seminarijų profesoriai, Bažnytinės Vyresnybės aprobuotų universitetų centrų ar institucijų arba institutų, kurių charizma tiesiogiai siejasi su kunigišku gyvenimu ir dvasingumu, nariai. Kiekvienu atveju turi būti garantuotas jų doktrinos ortodoksiškumas bei jų ištikimybė bažnytinei drausmei. Be to, formuotojai turi būti patikimi vyskupo bendradarbiai, nes jis pirmiausia yra atsakingas už savo vertingiausių bendradarbių formavimą.

Taip pat naudinga sukurti programavimo ir realizavimo grupę, kuri padėtų vyskupui sudaryti metinius nuolatinio formavimo planus kiekvienam jo aspektui; rinktų reikalingą medžiagą; numatytų kursus, sesijas, susitikimus ir rekolekcijas; pasirūpintų, kad laiku būtų išleisti kalendoriai, numatant kunigų pasitraukimą, perkėlimą ar kt. Tinkamam programavimui galima prašyti ir įvairių specialistų pagalbos.

Formuotojų grupės užtenka vienos, o programavimo ir realizavimo grupių, reikalui esant, gali būti daug.

Bažnyčių bendradarbiavimas

91. Dėl kolektyvinių nuolatinio formavimo priemonių ir turinio gali susitarti arba dalinės Bažnyčios nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu per atitinkamas Vyskupų Konferencijas, arba artimos ar kaimyninės diecezijos. Jeigu atrodytų tinkama, būtų galima pasinaudoti tarpdiecezinėmis struktūromis, tokiomis kaip Teologijos ir Pastoracijos fakultetai ir institutai, arba organizacijomis bei federacijomis, kurių pareiga rūpintis kunigų formavimu. Toks pastangų suvienijimas ne tik realizuotų tikrą dalinių Bažnyčių vienybę, bet ir visiems parūpintų techniškai tobuliausių ir veiksmingiausių priemonių [253].

Studijų ir dvasingumo centrų bendradarbiavimas

92. Taip pat studijų ir tyrimų institutai, dvasingumo centrai, šventovės ir pavyzdingi vienuolynai gali tapti teologinių ir pastoracinių tyrinėjimų, tylos oazių, maldos, sakramentinės išpažinties ir dvasinio vadovavimo, būtino poilsio, įskaitant ir fizinį, kunigiškos brolybės židiniais. Taigi ir vienuolinės šeimos gali bendradarbiauti organizuojant nuolatinį formavimą ir prisidėti prie kunigijos atnaujinimo, būtino trečiojo tūkstantmečio evangelizacijai.
 

Amžiaus kategorijos ir ypatingos situacijos

Pirmieji kunigystės metai

93. Pirmaisiais po šventimų metais kunigams turėtų būti palengvinta rasti gyvenimo ir tarnybos sąlygas, kurios jiems praktiškai padėtų siekti per formavimą seminarijoje pažinto idealo [254]. Metai, skirti jų pradinio formavimo pirmą kartą susidūrus su gyvenimo tikrove išbandymui, yra ateičiai lemiamieji. Kunigas turi ramiai bręsti, kad su tikėjimu ir tvirtai galėtų išgyventi būsimus sunkius momentus. Tam tikslui jauni kunigai privalo palaikyti asmeninius ryšius su savo vyskupu ir išmintingu dvasios tėvu; be to, jie turi turėti laiko poilsiui ir mąstymui, taip pat kas mėnesį - rekolekcijas.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo sakyta apie pastoracinius metus, pirmaisiais kunigystės metais reikia organizuoti metinius susirinkimus teologinėms, juridinėms, dvasinėms ir kultūrinėms temoms nagrinėti bei svarstyti. Taip pat reikia moralės, pastoracijos, liturgijos ir kt. problemoms skirtų sesijų. Tie susirinkimai gali sudaryti progą naujai klausyti išpažinčių pagal Kanonų teisės kodekso ir vyskupo reikalavimus [255]. Taip pat naudinga remti bendrą draugišką jaunų ir vyresnių kunigų gyvenimą, kad jie galėtų pasidalyti patirtimi, susipažinti ir pagal opų evangelinį patarimą vienas kitą draugiškai perspėti.

Jauna kunigija turi augti dvasinėje tikro broliškumo ir jautrumo terpėje, jausdama rūpinimąsi kiekvienu asmeniu, jo fizine sveikata ir įvairiais materialinio gyvenimo aspektais.

Po kažkiek metų

94. Po kažkiek tarnavimo metų kunigai įgyja tikros patirties ir didžių nuopelnų už tai, kad kasdieniniu darbu visas savo jėgas skiria Dievo karalystei plėsti. Ši kunigų grupė yra didis dvasinis ir pastoracinis turtas.

Jiems reikia padrąsinimo, protingo jų vaidmens įvertinimo, naujo visų savo formavimo dimensijų pagilinimo, kad galėtų patikrinti save ir savo veiklą; kad atgaivintų šventosios tarnybos pagrindus; kad iš esmės apmąstytų pastoracinę metodologiją. Jiems reikia kunigiškos bendrystės, jų vyskupo draugiškumo, kad galėtų įveikti gal jau pasireiškiantį nuovargį, nusivylimą, vienišumą; pagaliau, kad galėtų atrasti giliuosius kunigiško dvasingumo šaltinius [256].

Todėl svarbu, kad šie kunigai galėtų dalyvauti specifinėse gilinimosi į formavimo klausimus sesijose, kuriose svarstomos ne tik teologinės ir pastoracinės, bet ir psichologinės bei emocinės problemos, galinčios tuo laikotarpiu iškilti. Tokiuose susirinkimuose turėtų dalyvauti ne tik vyskupas, bet ir ekspertai, kurie galėtų rimtai ir profesionaliai padėti spręsti šias problemas.

Senyvas amžius

95. Senyvo amžiaus, jautresnės pagarbos verti kunigai taip pat yra nuolatinio formavimo dalyviai, tik ne tam, kad tęstų studijas ar dalyvautų kultūriniuose debatuose, bet kad "giedrai ir raminamai atliktų kunigijoje savo vaidmenį, kuriam dar yra pašaukti" [257].

Jie galės naudotis ne tik vidutinio amžiaus kunigams organizuojamu formavimu, bet ir specialiai jiems skirtais laiko tarpais, vietomis ir susirinkimais, kad, vis gilindami kunigiško gyvenimo kompetencija suvokimą ir atrasdami bei naujai įvertindami jau studijuotų doktrinų lobius, jaustųsi naudingi, - tokie jie iš tikrųjų yra, - matydami, kad yra vertinamos jų tikro ir tinkamo tarnavimo formos, ypač prityrusių nuodėmklausių ir dvasinių vadovų kontempliacija. Jie galės dalytis su kitais savo patirtimi, drąsinti, svetingai priimti, išklausyti ir raminti savo konfratrus ir prašomi visada bus pasirengę "būti tikrais kitų kunigų mokytojais ir formuotojais" [258].

Ypatingos kunigų situacijos

96. Nepriklausomai nuo amžiaus, kunigai gali "fiziškai nusilpti arba morališkai nuvargti" [259]. Aukodami savo kentėjimus, jie gali daug prisidėti prie atpirkimo darbo, ir "jų liudijimas yra pažymėtas kryžiumi, priimtu su viltimi ir velykiniu džiaugsmu" [260].

Nuolatinis šių kunigų formavimas turi juos drąsinti ir "toliau giedrai bei narsiai tarnauti Bažnyčiai" [261] ir iškalbingai reikšti buvimo primatą veiklai, turinio - technikai, malonės - išoriniam veiksmingumui. Jie galės patirti tai, ką patyrė šv. Paulius: "Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia" (Kol 1, 24).

Vyskupas ir kiti kunigai turi nepamiršti lankyti savo sergančių brolių, kurie turi būti informuojami apie diecezijos gyvenimą, kad galėtų jaustis gyvais presbiterijos ir visuotinės Bažnyčios nariais, statančiais jas savo kentėjimais.

Ypatingą meilę reikia rodyti kunigams, kurių kelionė šioje žemėje, visą gyvenimą atidavus Dievo tarnystei ir savo brolių išganymui, jau baigėsi.

Nuolatinį jų tikėjimo stiprinimą, aprūpinimą sakramentais tegu papildo visos presbiterijos maldos.

Kunigo vienatvė

97. Įvairaus amžiaus ir įvairiose situacijose atsidūrę kunigai gali pajusti vienatvę [262]. Ši vienatvė, jokiu būdu nelaikoma psichologiniu izoliavimu, gali būti normali nuoširdaus atsidavimo Evangelijai pasekmė ir dėl to vertinga asmeninio gyvenimo dimensija. Vis dėlto kai kuriais atvejais jos priežastimi gali būti ypatingi sunkumai, tokie kaip atstūmimas, nesupratimas, nukrypimai, apleidimas, neprotingas elgesys, savo ar kitų charakterio ribotumai, šmeižtai, pažeminimai ir kt. Iš to gali kilti stiprus, nepaprastai kenksmingas nusivylimo jausmas.

Vis dėlto, Viešpačiui padedant, ir tie sunkūs momentai gali būti puikios progos naujai pažangai šventumo ir apaštalavimo kelyje. Kunigas iš tiesų gali pamatyti, kad tai "vienatvė, kurioje gyvena Viešpats" [263]. Aišku, jog tai nemenkina sunkios vyskupo ir visos presbiterijos atsakomybės už kiekvieną vienišumą, kilusį iš kunigiško bendravimo nepaisymo.

Juo labiau nereikia pamiršti konfratrų, kurie apleido tarnybą. Kur yra būtina, jiems reikia padėti, ypač už juos melstis ir atgailauti. Tačiau iš meilės negalima jiems pavesti jokių bažnytinių pareigų, nes tų konfratrų padėtis galėtų sukelti - ypač tikinčiųjų - sąmyšį ir sutrikimą.
 
 

PABAIGA
 

Pjūties šeimininkas, kuris šaukia ir siunčia darbininkus į savo pjūtį (plg. Mt 9, 38), pažadėjo ir savo pažado ištikimai laikosi: "duosiu jums ganytojų pagal savo širdį" (Jer 3, 15). Šia Bažnyčioje visada gyva ir veiklia dieviškąja ištikimybe [264] remiasi viltis sulaukti gausių ir šventų kunigiškų pašaukimų, viltis, daugelyje kraštų jau išsipildžiusi. Ta pati dieviškoji ištikimybė užtikrina, kad Viešpats duos savo Bažnyčiai šviesos, būtinos įvykdyti jaudinančiam raginimui - plačiai užmesti tinklus.

Į Dievo dovanas Bažnyčia atsiliepia dėkojimu, ištikimybe, klusnumu Dvasiai, nuolankia ir nepaliaujama malda.

Norėdamas savo apaštalinę užduotį atlikti, kunigas turi į savo širdį įsirašyti Viešpaties žodžius: "Tėve… Aš Tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti" (Jn 17, 2-4), būtent - visiems žmonėms teikti amžinąjį gyvenimą. Todėl jis turi atsiduoti savo broliams, gyvendamas kaip antgamtinės meilės ženklas, klusnus, laikydamasis celibato skaistumo, paprastas ir paklusęs bažnytinei bendrystės drausmei.

Dirbdamas savąjį evangelizavimo darbą, kunigas peržengia prigimtinę tvarką, kad galėtų "atstovauti žmonėms pas Dievą" (Žyd 5, 1). Jis iš tiesų yra pašauktas kelti žmogų, augindamas jį dieviškam gyvenimui ir tą gyvenimą jame ugdydamas iki pilnatvės Kristuje. Todėl tikras, Kristui ir Bažnyčiai ištikimas kunigas iš tiesų yra su niekuo nesulyginama jėga viso pasaulio pažangai kelti.

"Naujoji evangelizacija yra reikalinga naujų evangelizuotojų, kunigų, įsipareigojusių savo kunigystę išgyventi kaip šventumo kelią" [265]. Tai Dievo žmonės, vykdantys Dievo darbą!

Kaip Kristus, taip ir kunigai turi būti pasauliui antgamtinio gyvenimo modeliai: "Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau" (Jn 13, 15).

Gyvenimo pavyzdys apibūdina kunigą ir yra pats įtikinamiausias pamokslas. Dėl gilių vidinių motyvų prisiimta bažnytinė drausmė yra lemiamoji pagalba išgyventi kunigiškam tapatumui, kurstyti meilei ir sušvytėti liudijimui, be kurio kiekvienas kultūrinis išprusimas arba griežtas programavimas būtų tiktai iliuzija. "Veikti" nieko nereiškia, jei stinga "būti su Kristumi".

Čia kunigo tapatumas, gyvenimas, tarnyba ir nuolatinis formavimas atsiveria naujosios evangelizacijos reikalavimams: begalinei, dinamiškai, drąsiai, tikėjimo apšviestai, vilties palaikomai, meilėje įsišaknijusiai atsakomybei.

Šio būtino ir svarbaus darbo niekas neatliks pats vienas. Kunigai turi jausti, kad juos palaiko pastoracinė vyskupų valdžia, kuri privalo būti pavyzdinga, tvirta ir energinga, aiškiai suvienyta su Šventuoju Sostu, broliškai bendradarbiaujanti su visa kunigija ir visa Dievo Tauta.

Kiekvienas kunigas tegu pasiduoda Marijos, Pasitikėjimo Motinos, globai. Jos "gyvenimas yra motiniškos meilės pavyzdys, kuris turi įkvėpti visus, padedančius Bažnyčiai vykdyti jos apaštalavimo užduotį - atgimdyti žmones" [266]. Ji visada kunigus rems, padės jiems atnaujinti savo gyvenimą ir Atpirkimo trečiojo tūkstantmečio išvakarėse jų kunigystei duos impulsą intensyvesnei ir naujai evangelizacijai.
 

Jo Šventenybė Popiežius Jonas Paulius II 1994 metų sausio 31 dieną šį Vadovą aprobavo ir leido spausdinti.

JOSĖ T. Kard. SANCHEZ
Prefektas

CRESCENZIO SEPE
Titul. Grado arkivyskupas
Sekretorius



MALDA Į ŠVENČIAUSIĄJĄ MERGELĘ MARIJĄ
 
MARIJA,

Motina Jėzaus Kristaus ir kunigų Motina,
priimk šį titulą, kurį skiriame Tau,
kad pagerbtume Tavo motinystę
ir šalia Tavęs apmąstytume
Tavo Sūnaus ir visų Tavo sūnų kunigystę,
o šventoji Dievo Motina!
 

Motina Kristaus,

Tu Mesijui Kunigui,
Šventosios Dvasios pateptajam, davei kūną,
vargšų ir sugrudusios širdies žmonių išganymui,
saugok kunigus savo širdyje ir Bažnyčioje,
Išganytojo Motina!
 

Tikėjimo Motina,

Tu lydėjai į Šventovę Žmogaus Sūnų,
mūsų tėvams duoto pažado išpildymą,
pavesk Tėvo šlovei
savo Sūnaus kunigus,
Sandoros Skrynia!
 

Bažnyčios Motina,

Paskutinės vakarienės kambary su Mokiniais
Tu meldei Dvasios
naujajai Tautai ir Ganytojams,
išmelsk visai kunigijai
dovanų pilnybę,
Karaliene Apaštalų!
 

Motina Jėzaus Kristaus,

Tu buvai su Juo Jo gyvenimo
ir Jo pasiuntinybės pradžioje,
Tu Jo, Mokytojo, ieškojai minioje,
Tu buvai prie Jo, pakelto nuo žemės,
užbaigusio vienintelę amžinąją auką,
ir šalia savęs turėjai Joną, savo sūnų,
priglausk Viešpaties pašauktuosius
nuo jų pirmųjų žingsnių kelyje,
globok juos augančius,
lydėk gyvenimą ir tarnybą tų,
kurie priklauso Tavo Sūnui,
o kunigų Motina!

Amen! [267]


I Š N A Š O S

1 Iš naujausių dokumentų: plg. Vatikano II Susir., Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 28; Dekretas apie kunigų paruošimą Optatam Totius, 22; Dekretas apie ganytojines vyskupų pareigas Bažnyčioje Christus Dominus, 16; Dekretas apie kunigų tarnybą ir gyvenimą Presbyterorum Ordinis; Paulius VI, Enciklika Sacerdotalis coelibatus (1967 birželio 24); AAS 59 (1967), 657-697; Kunigijos Kongregacija, aplinkraštis Inter ea (1969 lapkričio 4): AAS 62 (1970), 123-134; Vyskupų Sinodas, dokumentas apie tarnaujančiąją kunigystę Ultimis temporibus (1971 lapkričio 30): AAS 63 (1971), 898-922; Codex Iuris canonici (1983 sausio 25), kan. 273-289; 232-264; 1008-1054; Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Ratio Fundamentalis Institutionis Sacerdotalis (1985 kovo 19), 101; Jonas Paulius II, Laiškas kunigams Didžiojo Ketvirtadienio proga; Katechezės apie kunigus Generalinių audiencijų metu nuo 1993 kovo 31 iki rugsėjo 22.
2 Jonas Paulius II, Posinodinė apaštalinė adhortacija Pastorales dabo vobis (1992 kovo 25): AAS 84 (1992), 657-804.
3 Ten pat, 18: l.c., 685.
4 Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 2.
5 Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 1.
6 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 11: l.c. 675.
7 Ten pat, 15, l.c., 680.
8 Ten pat, 21: l.c., 688; plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 2; 12.
9 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 12c: l.c., 676.
10 Ten pat, 18, l.c., 685-686; Sinodo Tėvų Kreipimasis į Dievo Tautą (1990 spalio 28), III; "L'Osservatore Romano", 1990 spalio 29-30.
11 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 16: l.c., 682.
12 Plg. Ten pat, 12: l.c., 675-677.
13 Plg. Ekumen. Tridento Susir., Ses. XXIII, De sacramento Ordinis: DS, 1763-1778; Jonas Paulius II, Posinod. apašt.. adhort. Pastores dabo vobis, 11-18: l.c., 673-686; Generalinės Audiencijos Katetechezė 1993 kovo 31: "L'Osservatore Romano", 1993 balandžio 1.
14 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 18-31; Dekr. Presbyterorum Ordinis, 2; C.I.C., kan. 1008.
15 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 10; Dekr. Presbyterorum Ordinis, 2.
16 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Apostolicam actuositatem, 3; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Christefideles laici (1988 gruodžio 30), 14; AAS 81 (1989), 409-413.
17 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 13-14: l.c., 677-679; Generalinės Audiencijos Katechezė 1993: "L'Osservatore Romano", 1993 balandžio 1.
18 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 18: l.c., 684-686.
19 Plg. ten pat: 15: l.c., 679-681.
20 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Dei Verbum, 10; Dekr. Presbyterorum Ordinis, 4.
21 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 5, Katalikų Bažnyčios Katekizmas, n. 1120.
22 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 6.
23 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 16: l.c., 681.
24 Plg. ten pat.
25 Ten pat, 3: l.c., 661.
26 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 28; Dekr. Presbyterorum Ordinis, 7; Dekr. Christus Dominus, 28; Dekr. Ad gentes, 19; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 17: l.c.., 683.
27 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 28; Pontificale Romanum, Ordinatio Episcoporum, Presbyterorum et Diaconorum, cap. I, n. 51, Ed. typica altera, 1990, p. 26.
28 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 28.
29 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 16: l.c., 681.
30 Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija, Laiškas apie Bažnyčią kaip bendruomenę Communionis notio (1992 gegužės 28), 10: AAS 85 (1993), 844.
31 Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 23 a: AAS 83 (1991), 269.
32 Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 10; plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 32: l.c., 709-710.
33 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 28; Dekr. Presbyterorum Ordinis, 7.
34 Plg. C.I.C., kan. 266, § 1.
35 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 23; 26; Dvasininkijos Kongregacija, Direkt. past. Posquam Apostoli (1980 kovo 25), 5; 14; 23; AAS 72 (1980) 346-347; 353-354; 360-361; Tertulianas, De praescriptione, 20, 5-9; CCL, 1, 201-202.
36 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 23; Dekr. Presbyterorum Ordinis, 10;  Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 32: l.c., 709-710; Dvasininkijos Kongregacija, Direkt. past. Postquam Apostoli (1980 kovo 25): AAS 72 (1980), 343-364; Tautų Evangelizavimo Kongregacija, Pastoracinis vadovas Tautų Evangelizavimo Kongregacijai priklausančių Bažnyčių dieceziniams kunigams (1989 spalio 1), 4; C.I.C., kan. 271.
37 Plg. Tautų evangelizavimo kongregacija, Pastoracinis vadovas Tautų Evangelizavimo Kongregacijai priklausančių Bažnyčių dieceziniams kunigams (1989 spalio 1); Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio (1990 gruodžio 7), 54; 67: AAS 83 (1991), 301-302; 315-316.
38 Plg. Šv. Augustinas, In Iohannis Evangelium Tractatus, 123, 5: CCL, 36, 678.
39 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 21: l.c., 688-690; C.I.C., kan. 274.
40 Plg. C.I.C., kan. 275, § 2; 529, § 1.
41 Plg. ten pat kan. 574, § 1.
42 Plg. Tridento Susir., Ses. XXIII, De sacramento Ordinis, cap. 1e 4, kan. 3,4,6: DS, 1763-1776; Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 10; Tikėjimo Mokslo Kongregacija, Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių klausimų apie Eucharistijos tarną Sacerdotium ministeriale (1983 rugpjūčio 6), 1: AAS 75 (1983), 1001.
43 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 9.
44 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 7.
45 Plg. Tautų Evangelizavimo Kongregacija, Pastoracinis vadovas Tautų Evangelizavimo Kongregacijai priklausančių Bažnyčių dieceziniams kunigams (1989 spalio 1), 3.
46 Plg. Tikėjimo Mokslo Kongregacija, Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių klausimų apie Eucharistijos tarną Sacerdotium ministeriale (1983 rugpjūčio 6), II.3, III.2: AAS 75 (1983), 1001-1009. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, n. 875.
47 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 11.
48 Plg. Jonas Paulius II, Kalba Šveicarijos Episkopatui (1984 birželio 15): Enseignements, VII/I (1984), 1784.
49 Plg. Jonas Paulius II, Kalba tarptautinio Simpoziumo "Kunigas šiandien" dalyviams: "L'Osservatore Romano", 1993 gegužės 29; Kalba tarptautinio Simpoziumo "Ius in vita et in missione Ecclesiae" dalyviams (1993 balandžio 23), "L'Osservatore Romano", 1993 balandžio 25.
50 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 12: l.c., 676; plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 1.
51 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 8.
52 Plg. Šv. Augustinas, Sermo 46, 30; CCL 41, 555-557.
53 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 28: l.c., 701-702.
54 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 28; Dekr. Presbyterorum Ordinis, 7; 15.
55 Plg. C.I.C., kan. 331; 333, §1.
56 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 22; Dekr. Christus Dominus, 4; C.I.C., kan. 336.
57 Plg. Tikėjimo Mokslo Kongregacija, Laiškas apie Bažnyčią kaip bendruomenę Communionis notio (1992 gegužės 28), 14: AAS 85 (1993), 847.
58 Plg. C.I.C., kan. 902; Sakramentų ir Dievo kulto Kongregacija, Dekr. part.  Promulgato Codice (1983 rugsėjo 12), II,I,153; Notitiae 19 (1983), 542.
59 Plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theol., III, q. 82, a.2 ad 2; Sent. IV, d.13,q.1, a.2,q.2; Vatikano II Susir., Konst. Sacrosanctum Concilium, 41, 57; Apeigų Kongregacija, Generalinis dekretas Ecclesiae semper (1965 kovo 7): AAS 57 (1965), 410-412; Instrukcija Eucharisticum Mysterium (1965 gegužės 25), 47: AAS 59 (1967), 565-566.
60 Apeigų Kongregacija, Instrukcija Eucharisticum Mysterium (1967 gegužės 25), 47: AAS 59 (1967), 565-566.
61 Plg. C.I.C., kan. 273.
62 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 15; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 65; 79: l.c., 770-772; 796-798.
63 Šv. Ignacas Antiochietis, Ad Ephesios, XX, 1-2: "… Jei Viešpats man apreikštų, kad kiekvienas atskirai ir visi bendrai… paklustumėte vyskupui ir presbiteratui nesudrumstoje santaikoje, laužydami tą pačią duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis nuo mirties, kad Kristuje Jėzuje gyventume per amžius…": Patres apostolici, F.X. Funk, II, 203-205.
64 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 17: l.c., 683; plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 28; Dekr. Presbyterorum Ordinis, 8; C.I.C., kan. 275, §1.
65 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 74: l.c., 790; Tautų Evangelizavimo Kongregacija, Pastoracinis vadovas Tautų Evangelizavimo Kongregacijai priklausančių Bažnyčių dieceziniams kunigams (1989 spalio 1), 6.
66 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 8; C.I.C., kan. 369; 498; 499.
67 Plg. Pontificale Romanum - De ordinatione Episcopi, Presbyterorum et Diaconorum, cap. II, n. 105; 130, Ed. typica altera 1990, p. 54; 66-67; Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 8.
68 Plg. C.I.C., kan. 265.
69 Plg. Jonas Paulius II, Kalba Quito katedroje vyskupams, kunigams, vienuoliams ir seminaristams (1985 sausio 29): Insegnamenti, VIII/I (1985), 247-253.
70 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 31: l.c., 708.
71 Plg. ten pat, 17; 74: l.c.., 683; 790.
72 C.I.C., kan. 489, §1,2.
73 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 31: l.c., 708-709.
74 Plg. ten pat, 31; 41; 68: l.c., 708, 728-729; 775-777.
75 Plg. C.I.C. kan. 271.
76 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 74: l.c., 790.
77 Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje audiencijoje 1993 rugpjūčio 4, n. 4: "L'Osservatore Romano", 1993 rugpjūčio 5.
78 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 12-14.
79 Plg. ten pat, 8.
80 Šv. Augustinas Sermones 355, 356, De vita et moribus clericorum: PL 39, 1568-1581.
81 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 28c; Dekr. Presbyterorum Ordinis, 8; Dekr. Christus Dominus, 30a.
82 Plg. Vyskupų Kongregacija, Directoire Ecclesiae Imago (1973 vasario 22), n. 112; C.I.C., kan. 280; 245, §2; 550, §1; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 81: l.c., 799-800.
83 Plg. Vatikano II Susir., Konst. Sacrosanctum Concilium, 26; 99; Liturgia Horarum, Institutio Generalis, n. 25.
84 Plg. C.I.C. kan. 278, §2; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 31; 68; 81: l.c.,  708; 777; 799.
85 Plg. C.I.C. kan. 550, §2.
86 Plg. ten pat, kan. 545, §1.
87 Plg. Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje Audiencijoje 1993 liepos 7: "L'Osservatore Romano", 1993 liepos 8; Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 15b.
88 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 15: l.c.., 679-680.
89 Plg. Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 9; C.I.C. kan.275, §2; 529, §2.
90 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 74: l.c., 788.
91 Plg. C.I.C. kan. 529, §2.
92 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 74; l.c., 788; Paulius VI, Encikl. Ecclesiam suam (1964 rugpjūčio 6), III: AAS 56 (1964), 647.
93 Plg. Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje Audiencijoje 1993 liepos 7: "L'Osservatore Romano", 1993 liepos 8.
94 Plg. C.I.C. kan. 529, §1.
95 Plg. Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 11; C.I.C. kan. 233, §1.
96 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 74c: l.c., 789.
97 Plg. C.I.C. kan. 287, §2. Dvasininkijos Kongregacija, Dekr. Quidam Episcopi ( 1982 kovo 8), AAS 74 (1982), 642-645.
98 Plg. Tautų Evangelizavimo Kongregacija, Pastoracinis vadovas Tautų Evangelizavimo Kongregacijai priklausančių Bažnyčių dieceziniams kunigams (1989 spalio 1), 9; Dvasininkijos Kongregacija, Dekr. Quidam Episcopi ( 1982 kovo 8), AAS 74 (1982), 642-645.
99 Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje Audiencijoje 1993 liepos 28, n. 3: "L'Osservatore Romano", 1993 liepos 29; plg. Vatikano II Susir., Pastorac. konst. Gaudium et spes, 43; Vyskupų Sinodas, Dokumentas apie tarnaujančiąją kunigystę Ultimis temporibus (1971 lapkričio 30), II,I,2b: AAS 63 (1971), 912-913; C.I.C. kan. 285, § 3; 287, § 1.
100  Katalikų Bažnyčios Katekizmas, n. 2442; plg. C.I.C. kan. 227.
101  Vyskupų Sinodas, Dokumentas apie tarnaujančiąją kunigystę Ultimis temporibus (1971 lapkričio 30), II,I,2b: AAS 63 (1971), 913.
102 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 5: l.c., 663-665.
103  Plg. Jonas Paulius II, Kalba pradedant Lotynų Amerikos Episkopato IV  Generalinę konferenciją (Santo Domingo, 1993 spalio 12-28), n. 24: AAS 85 (1993), 826.
104  Ten pat, 1: l.c., 808-809.
105  Ten pat, 25: l.c., 827.
106  Plg. ten pat.
107 Jonas Paulius II, Laiškas kunigams Didžiojo Ketvirtadienio proga (1987 balandžio 13), AAS 79 (1987), 10: 1292.
108 Plg. C.I.C., kan 276, § 2,1o.
109 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 5; 18; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 23; 26; 38; 46; 48: l.c., 691-694; 697-700; 720-723; 738-740; 742-745; C.I.C., kan. 246, § 1; 276, § 2,2o.
110 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 5; 18; C.I.C., kan 246, § 4; 276, § 2,5o; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 26; 48: l.c., 697-700; 742-745.
111 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 18; C.I.C., kan. 239; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 40; 50; 81: l.c., 724-726; 746-748; 799-800.
112 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 18; C.I.C., kan.246, § 2; 276, § 2,3o; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 26; 72: l.c., 697-700; 783-797.
113 Plg. C.I.C., kan. 1174, § 1.
114 Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 18; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 26; 37-38; 47; 51; 53; 72: l.c., 697-700; 718-723; 740-742; 748-750; 751-753; 783-787.
115 Plg. C.I.C., kan. 276, § 2,5?.
116 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 4; 13; 18; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 26; 47; 53; 70; 72: l.c., 697-700; 740-742; 751-753; 778-782; 783-787.
117 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 18; C.I.C., kan. 276, § 2,4o; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 80: l.c., 798-800.
118 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 18; C.I.C., kan. 246, § 3; 276, § 2,5?; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 36; 38; 45; 82: l.c., 715-718; 720-723; 736-738; 800-804.
119 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 18; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 26; 37-38; 47; 51; 53; 72: l.c., 697-700; 718-723; 740-742; 748-750; 751-753; 783-787.
120 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 18c.
121 Jonas Paulius II, Laiškas kunigams Didžiojo Ketvirtadienio proga 1979 Novo incipiente (1979 balandžio 8), 1: AAS 71 (1979), Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 80: l.c., 798-799.
122 Plg. Possidius, Vita Sancti Ayrelii Augustini, 31: PL 32,63-66.
123 Plg. Liturgia Horarum, Institutio Generalis, n. 3-4.
124 Pontificale Romanum - De ordinatione Episcopi, Presbyterorum et Diaconorum, cap. II, n. 151, Ed. typica altera 1990, p. 87-88.
125 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 18; Vyskupų sinodas, Dokumentas apie tarnaujančiąją kunigystę Ultimis temporibus (1971 lapkričio 30), II, I, 3: AAS 63 (1971), 913-915; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 46-47: l.c., 738-742; Katechezė Generalinėje Audiencijoje 1993 birželio 2, n. 3: "L'Osservatore Romano", 1993 birželio 3.
126 "Numquam enim minus solus sum, quam cum solus esse videor": Epist. 33 (Maur. 49), 1: CSEL, 82, 229.
127 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 14; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 23: l.c., 691-694.
128 Plg. C.I.C., kan 279, § 1.
129 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Dei Verbum, 5; n. 1-2, 142.
130 Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, n. 150-152; 185-187.
131 Plg. Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje Audiencijoje 1993 balandžio 21, 2. 6: "L'Osservatore Romano", 1993 balandžio 22.
132 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Dei Verbum, 25.
133 Plg. C.I.C., kan. 757, 762, 776.
134 Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 4.
135 Ten pat; plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 26; l.c.,697-700.
136 Plg. Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje Audiencijoje 1993 balandžio 21: "L'Osservatore Romano", 1993 balandžio 22.
137 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Dei Verbum, 10; Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje Audiencijoje 1993 balandžio 21: "L'Osservatore Romano", 1993 balandžio 22.
138 Plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologiae, I, q. 43, a. 5.
139 Plg. C.I.C., kan. 769.
140 Plg. Jonas Paulius II, Apašt. adhort. Catechesi Tradendae (1979 spalio 16), 18: AAS 71 (1979), 1291-1292.
141 Plg. C.I.C., kan. 768.
142 Plg. C.I.C., kan. 776.
143 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 9.
144 Plg. ten pat, 6.
145 Plg. C.I.C., kan. 779.
146 Plg. Jonas Paulius II, Apašt. konst. Fidei Depositum (1992 spalio 11), 4.
147 Plg. Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje Audiencijoje 1993 gegužės 12, n. 3: "L'Osservatore Romano", 1993 gegužės 14.
148 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 5.
149 Ten pat.
150 Plg. ten pat, 5; 13; Šv. Justinas, Apologia I, 67: PG 6, 429-432; Šv. Augustinas, In Iohannis Evangelium Tractatus, 26, 13-15: CCL 36, 266-268.
151 Plg. C.I.C., kan. 904.
152 Plg. Vatikano II Susir., Konst. Sacrosanctum Concilium, 128.
153 Plg. ten pat, 122-124.
154 Plg. ten pat, 112, 114, 116.
155 Plg. ten pat, 120.
156 Plg. ten pat, 30.
157 Plg. C.I.C., kan. 899, § 3.
158 Plg. Vatikano II Susir., Konst. Sacrosanctum Concilium, 22; C.I.C., kan. 846, § 1.
159 Plg. C.I.C., kan. 929; Missale Romanum, Institutio generalis, n. 81; 298; Sakramentų ir Dievo kulto kongregacija, Instrukcija Liturgicae instaurationes (1970 rugsėjo 5), 8c: AAS 62 (1970), 701.
160 Plg. Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje Audiencijoje 1993 birželio 9, n. 6: "L'Osservatore Romano", 1993 birželio 10; plg. Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 48: l.c., 744; Apeigų kongregacija, Instr. Eucharisticum Mysterium (1967 gegužės 25), 50: AAS 59 (1967), 539-573; Katalikų Bažnyčios Katekizmas, n. 1418.
161 Plg. Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje Audiencijoje 1993 birželio 2, n. 5: "L'Osservatore Romano", 1993 birželio 3; plg. Vatikano II Susir., Konst. Sacrosanctum Concilium, 99-100.
162 Plg. Tridento Susir., ses. VI, de iustificatione, c. 14; ses. XIV, de poenitentia, c. 1, 2, 5-7; can.10; ses. XXIII, de ordine, c.l.: DS 1542-1543; 1668-1672; 1679-1688; Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 2,5; C.I.C. kan. 965.
163 Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, n. 1443-1445.
164 Plg. C.I.C., kan. 966, § 1; 978, § 1; Jonas Paulius II, Kalba Apaštalinėje penitenciarijoje (1993 kovo 27): "L'Osservatore Romano", 1993 kovo 28.
165 Plg. C.I.C., kan. 986.
166 Plg. ten pat, kan. 960; Jonas Paulius II, Encikl. Redemptor hominis, 20: AAS 71 (1979), 309-316.
167 Plg. C.I.C., kan. 961-963; Paulius VI, Prakalba (1978 kovo 20), AAS 70 (1978), 328-332; Jonas Paulius II, Prakalba (1981 sausio 30): AAS 73 (1981) 201-204; Posinod. apašt. adhort. Reconciliatio et poenitentia (1984 gruodžio 2), 33: AAS 77 (1985), 269-271.
168 Plg. C.I.C., kan 978, § 1; 981.
169 Plg. ten pat, kan. 964.
170 Plg. ten pat, kan. 276, § 2,5o; Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 18b.
171 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Reconciliatio et poenitentia (1984 gruodžio 2), 31: AAS 77 (1985), 266; Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 26: l.c., 699.
172 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Reconciliatio et poenitentia (1984 gruodžio 2), 32: AAS 77 (1985), 267-269.
173 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 22-23: l.c., 690-694; Apašt laišk. Mulieris Dignitatem (1988 rugpjūčio 15), 26: AAS 80 (1988), 1715-1716.
174 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 6; C.I.C., kan 529, § 1.
175 Šv. Jonas Chrizostomas, De sacerdotio, III, 6:PG, 48, 643-644: "Dvasinis sielų gimdymas yra kunigų privilegija: Krikštu jie pagimdo jas malonės gyvenimui; jų dėka mes apsivelkame Kristumi, esame palaidoti drauge su Dievo Sūnumi ir tampame palaimintosios galvos nariais (plg. Rom 6, 1; Gal 3, 27). Todėl mes turime juos gerbti ne tik labiau už kunigaikščius ir karalius, bet ir už savo tėvus. Pastarieji pagimdė mus iš kraujo ir kūno valios (plg. Jn 1, 13); šitie mus gimdo kaip Dievo vaikus; jie yra mūsų palaimingojo atgimimo, mūsų laisvės ir priėmimo į malonės tvarką įrankiai".
176 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 29: l.c., 704; plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 16; Paulius VI, Encikl. Sacerdotalis coelibatus (1967 birželio 24), 14: AAS 59 (1967), 662; C.I.C., kan. 277, § 1.
177 Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Veritatis splendor (1993 rugpjūčio 6), 22b-c: AAS 85 (1993), 1151.
178 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Optatam Totius, 10; C.I.C., kan. 247, 1; Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Ratio Fundamentalis Institutionis Sacerdotalis (1985 kovo 19), 48; Nurodymai kunigų celibatui formuoti (1974 balandžio 11), n. 16.
179 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 16; Jonas Paulius II, Laiškas kunigams Didžiojo Ketvirtadienio proga 1979 Novo incipiente (1979 balandžio 8), 8: AAS 71 (1979), 405-409; Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 29: l.c., 703-705; C.I.C., kan. 277, § 1.
180 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 16a; Paulius VI, Encikl. Sacerdotalis coelibatus (1967 birželio 24) 14: AAS 59 (1967), 662.
181 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 16c; C.I.C., kan. 1036; 1037.
182 Plg. Pontificale Romanum - De ordinatione Episcopi, Presbyterorum et Diaconorum, sk. III, n. 228, Ed. typica altera, 1990, p. 134; Jonas Paulius II, Laiškas kunigams Didžiojo Ketvirtadienio proga 1979 Novo incipiente (1979 balandžio 8), 9: AAS 71 (1979), 409-411.
183 Plg. Vyskupų Sinodas, Dokumentas Ultimis temporibus (1971 lapkričio 30), II, I, 4c: AAS 63 (1971), 916-917.
184 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 16b.
185 Plg. ten pat.
186 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 29: l.c., 703-705.
187 Katalikiškojo Auklėjimo Kongregacija, Nurodymai kunigų celibatui formuoti (1974 balandžio 11), n. 16.
188 Šiam tekstui paaiškinti plg. Elvyros Susir. (302-305 m.), kan. 27, 33: Bruns Herm., Canones Apostolorum et Conciliorum saec. IV-VII, II, 5-6; Neocezarėjos Susir. (314 m.), kan. 1: Pont. Coommissio ad redigendum CIC Orientalis, IX, I/2, 74-82; Visuot. Nikėjos I Susir. (325 m.), kan. 3: Conc. Oecum. Decr., 6; Romos Sinodas (386 m.): ten pat (Teleptos Susir.), 58-63; Kartaginos Susir. (390 m.): Concilia Africae, 345-525), CCL 149, 13. 133ss.; Trullo Susir. (691 m.), kan. 3,6,12,13,26,30,48: Pont. Commissio ad redigendum CIC Orientalis, IX,I/I, 125-186; Siricijus, dekretalija Directa (386 m.): PL 13, 1131-1147; Inocentas I laišk. Dominus inter (405 m.): Bruns cit. 274-277; Šv. Leonas Didysis, laiškas Rustikui (456 m.): PL 54, 1191. Euzebijus Cezarietis, Demonstratio Evangelica, 1,9: PG 22, 82 (78-83; Epifanijas Salaminietis, Panarion, PG 41, 868, 1024; Expositio Fidei, PG 42, 822-826.
189 Plg. Jonas Paulius II, Laiškas visiems Bažnyčios kunigams Didžiojo Ketvirtadienio proga 1993 (1993 balandžio 8): AAS 85 (1993), 880-883; tolesniems nagrinėjimams plg. Solo per amore, riflessioni sul celibato sacerdotale, Dvasininkijos Kongregacijai vadovaujant, Ed. Paoline, 1993; Identite missione del Sacerdote, a cura di G. PIT-TAU - C. SEPE, Ed. Citta Nuova 1994.
190 Šv. Jonas Chrizostomas, De Sacerdotio, VI,2: PG 48, 679: "Kunigo siela turi būti tyresnė nei saulės spindulys, kad Šventoji Dvasia iš jos nepasitrauktų ir jis galėtų sakyti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Jei atsiskyrėliai dykumoje, toli nuo miestų ir judrių susibūrimo vietų, gyvendami lyg ir užuovėjoje bei ramybėje, nedrįso pasitikėti savo gyvenimo saugumu, bet ėmėsi visokių apsidraudimo priemonių, saugodamiesi iš visų pusių ir stengdamiesi viską daryti ir kalbėti labai rūpestingai, kad galėtų drąsiai pasirodyti prieš Dievą su nepaliestu, koks tik žmogui yra įmanomas, tyrumu, tai kokių jėgų ir kokių pastangų reikia kunigui, kad savo sielą apsaugotų nuo bet kokios dėmės ir išlaikytų nepaliestą jos dvasinį grožį? Juk jam tikrai reikia didesnio tyrumo negu vienuoliui. Ir vis dėlto, nors jam tai labiausiai reikalinga, jis dažnai neišvengia progų, kurios galėtų jį suteršti, jei jis, nuolat budėdamas, savo sielos nesaugotų nuo visų jam spendžiamų žabangų".
191 Plg. C.I.C., kan 277, § 2.
192 Plg. ten pat, kan. 277 § 3.
193 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 16c.
194 Plg. Paulius II, Encikl. Sacerdotalis coelibatus (1967 birželio 24), 78-81: AAS 59 (1967), 688-689; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 29: l.c., 703-705.
195 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 15c.; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 27: l.c., 700-701.
196 Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Veritatis splendor (1993 rugpjūčio 6), 31; 32; 106: AAS 35 (1993), 1159-1160; 1216.
197 Plg. C.I.C., kan. 274, § 2.
198 Plg. C.I.C., kan. 273.
199 Plg. Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 23a.
200 Plg. ten pat, 27a; C.I.C., kan. 381, § 1.
201 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Christus Dominus, 2a; Dogm. konst. Lumen gentium, 22b; C.I.C., kan. 333, § 1.
202 Plg. Jonas Paulius II, Apašt. konst. Sacrae disciplinae leges (1983 sausio 25): AAS 75 (1983), Pars II, XIII; Kalba tarptautinio simpoziumo "Ius in vita et in missione Ecclesiae" dalyviams (1993 balandžio 23), "L'Osservatore Romano", 1993 balandžio 25.
203 Plg. Jonas Paulius II, Apašt. konst. Sacrae disciplinae leges (1983 sausio 25): AAS 75 (1983), Pars II, XIII.
204 Plg. C.I.C., kan. 392.
205 Plg. Vatikano II Susir., Konst. Sacrosanctum Concilium, 7.
206 Ten pat, 10.
207 C.I.C., kan. 838.
208 Plg. Vatikano II Susir., Konst. Sacrosanctum Concilium, 22.
209 Plg. C.I.C., kan. 846, § 1.
210 Plg. Dvasininkijos Kongregacija, Aplinkraštis Omnis Christifideles (1973 sausio 25), 9.
211 Plg. Jonas Paulius II Laiškas Romos Kard. Vikarui (1982 rugsėjo 8): "L'Osservatore Romano", 1982 rugsėjo 18-19.
212 Plg. Paulius VI, Prakalbos dvasininkijai (1969 vasario 17; 1972 vasario 17; 1978 vasario 10): AAS 61 (1969), 190; 64 (1972), 223; 70 (1978), 191; Jonas Paulius II Laiškas kunigams Didžiojo Ketvirtadienio proga 1979 Novo incipiente (1979 balandžio 7), 7: AAS 71, 403-405; Prakalbos dvasininkijai (1978 lapkričio 9; 1979 balandžio 19).
213 C.I.C., kan. 284.
214 Plg Paulius VI, Motu Proprio Ecclesiae Sanctae, I, 25, 2d: AAS 58 (1966), 770; Vyskupų Kongregacija, Aplinkraštis visiems pontif. atstovams Per venire incontro (1976 sausio 27); Katalikiškojo Auklėjimo Kongregacija, Aplinkraštis The document (1980 sausio 6): "L'Osservatore Romano" suppl., 1980 balandžio 12.
215 Plg. Paulius VI, Katechezė Generalinėje audiencijoje 1969 rugsėjo 17; Prakalba dvasininkijai (1973 kovo 1): Insegnamenti, VII (1969), 1065; XI (1973), 176.
216 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 17 a.d.; 20-21.
217 Plg. ten pat, 17 a.c; Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje audiencijoje 1993 liepos 21, n. 3: "L'Osservatore Romano", 1993 liepos 22.
218 Plg. C.I.C., kan. 286, 1392.
219 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 17d.
220 Plg. ten pat, 17c; C.I.C., kan. 282; 222, § 2; 529, § 1.
221 Plg. C.I.C., kan. 282, § 1.
222 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 17d.
223 Plg. ten pat, 17e.
224 Plg. Jonas Paulius II, Katechezė Generalinėje audiencijoje 1993 birželio 30: "L'Osservatore Romano", 1993 birželio 30-liepos 1.
225 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 18b.
226 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 70: l.c., 778-782.
227 Plg. ten pat.
228 Plg. ten pat, 79: l.c., 797.
229 Plg. C.I.C., kan. 297.
230 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 76: l.c., 793-794.
231 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 3.
232 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 19; Dekr. Optatam Totius, 22; C.I.C., kan. 279, § 2; Katalikiškojo Auklėjimo Kongregacija, Ratio Fundamentalis Institutionis Sacerdotalis (1985 kovo 19), 101.
233 C.I.C., kan. 279, § 3.
234 Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus (1991 gegužės 1), 57: AAS 83 (1991), 862-863.
235 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 79: l.c., 797.
236 Plg. ten pat.
237 Plg. ten pat.
238 Plg. ten pat.
239 Plg. ten pat; Vatikano II Dekr. Optatam Totius, 22; Dekr. Presbyterorum Ordinis, 19c.
240 Plg. Paulius VI. Motu Proprio Ecclesiae Sanctae (1966 rugpjūčio 6), I, 7: AAS 58, 761; Dvasininkijos Kongregacija, Aplinkraštis Vyskupų Konferencijų Pirmininkams Inter ea (1969 lapkričio 4), 16: AAS 62 (1970), 130-131; Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Ratio Fundamentalis Institutionis Sacerdotalis (1985 kovo 19) 63; C.I.C., kan. 1032, § 2.
241 Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Ratio Fundamentalis Institutionis Sacerdotalis (1985 kovo 19) 63.
242 C.I.C., kan. 276, § 2,4o; plg. kan. 533, § 2; 550, § 3.
243 Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Ratio Fundamentalis Institutionis Sacerdotalis (1985 kovo 19), 101.
244 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 70: l.c., 778-782.
245 Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 8.
246 Plg. ten pat.
247 C.I.C., kan. 278, § 2; plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 8.
248 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Presbyterorum Ordinis, 8; C.I.C., kan. 278, § 2; Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 81: l.c., 799-800.
249 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Christus Dominus, 16d.
250 Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 79: l.c., 797.
251 Ten pat: l.c., 797-798.
252 Plg. Vatikano II Susir., Dekr. Optatam Totius, 22; Katalikiškojo Auklėjimo Kongregacija, Ratio Fundamentalis Institutionis Sacerdotalis (1985 kovo 19), 101.
253 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 79: l.c., 796-798.
254 Plg. ten pat, 76: l.c., 793-794.
255 Plg. C.I.C., kan. 970; 972.
256 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 77: l.c., 794-795.
257 Ten pat: l.c., 794.
258 Ten pat.
259 Ten pat.
260 Ten pat, 41: l.c., 727.
261 Ten pat, 77: l.c., 794.
262 Plg. ten pat, 74: l.c., 791.
263 Ten pat.
264 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 82: l.c., 800.
265 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 82: l.c., 801.
266 Vatikano II Susir., Dogm. konst. Lumen gentium, 65.
267 Plg. Jonas Paulius II, Posinod. apašt. adhort. Pastores dabo vobis, 82: l.c., 803-804.



Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Dvasininkijos Kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas. - Vilnius, "Katalikų pasaulio" leidykla. - 1995.

Už galimybę šį tekstą pateikti internete dėkojame LietuviųKunigų Vienybei (JAV).