POPIEŽIŠKOJI KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS TARYBA


EKUMENIZMO PRINCIPŲ IR NORMŲ ĮGYVENDINIMO VADOVAS
 
 

1993 kovo 25


Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Popiežiškoji taryba krikščionių vienybei skatinti. Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas. - Vilnius, Leidykla “Aidai”, 1995.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vokietijos katalikų akcijai RENOVABIS.


T U R I N Y S

PRATARMĖ [1-3]

“Vadovo” adresatai [4-5]
“Vadovo” tikslas [6]
“Vadovo” sandara [7-8]
I KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS PAIEŠKA [9-12]
Bažnyčia kaip Komunija [13-17]
Krikščionių pasidalijimai ir vienybės atkūrimas [18-21]
Ekumenizmas krikščionių gyvenime [22-25]
Įvairūs ekumeninės veiklos lygiai [26-29]
Ekumeninės situacijos sudėtingumas ir įvairovė [30-34]
Sektos ir naujieji religiniai sąjūdžiai [35-36]
II KATALIKŲ BAŽNYČIOS ORGANIZACINĖS STRUKTŪROS, TARNAUJANČIOS KRIKŠČIONIŲ VIENYBEI
Įžanga [37-40]
Vyskupijos delegatas ekumenizmui [41]
Vyskupijos ekumenizmo komisija arba sekretoriatas [42-45]
Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų ir Vyskupų Konferencijų ekumenizmo komisijos [46-47]
Ekumeninės struktūros kituose Bažnyčios kontekstuose [48-49]
Pašventintojo gyvenimo institutai ir apaštališkojo gyvenimo draugijos [50-51]
Tikinčiųjų organizacijos [52]
Popiežiškoji taryba krikščionių vienybei skatinti [53-54]


III EKUMENINIS UGDYMAS KATALIKŲ BAŽNYČIOJE

Ekumeninio ugdymo būtinumas ir tikslai [55]
Ugdymo pritaikymas konkrečioms asmenų situacijoms [56-57]
A. Visų tikinčiųjų ugdymas [58]
Ugdymo priemonės [59-64]
Ugdymui tinkama aplinka [65-69]
B. Sielovados darbuotojų ugdymas
1. Šventimus turintieji sielovados darbuotojai [70-82]
    a) Doktrininis ugdymas
        a-1) įvairių dalykų ekumeninis matmuo
        a-2) Bendrasis teologijos disciplinų ekumeninis matmuo
        a-3) Paskirų teologijos disciplinų ekumeninis matmuo
        a-4) Specialusis ekumenizmo kursas
    b) Ekumeninė patirtis
2. Šventimų neturintys sielovados darbuotojai ir bendradarbiai [83-86]
    a) Doktrininis ugdymas
    b) ekumeninė patirtis
C. Specialusis ugdymas [87]
Bažnytinių fakultetų vaidmuo [88]
Katalikų universitetų vaidmuo [89]
Specialių ekumeninių institutų vaidmuo [90]
D. Nuolatinis ugdymas [91]
 

IV GYVENIMO IR DVASINĖS VEIKLOS KOMUNIJA TARP KRIKŠTYTŲJŲ

A. Krikšto sakramentas [92-101]

B. Dalijimasis dvasine veikla ir ištekliais

Bendrieji principai [102-107]
Bendra malda [108-115]
Dalyvavimas nesakramentinėje liturginėje dievogarboje [116-121]
Dalyvavimas sakramentiniame gyvenime, ypač Eucharistijoje [122-136]
    a) Dalyvavimas sakramentiniame gyvenime drauge su įvairių Rytų Bažnyčių nariais
    b) Dalijimasis sakramentiniu gyvenimu su kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų krikščionimis
Dalijimasis kitais dvasinio gyvenimo ir veiklos ištekliais [137-142]
C. Mišrios saktuokos [143-160]
 

V EKUMENINIS BENDRADARBIAVIMAS, DIALOGAS IR BENDRAS LIUDIJIMAS [161-162]

Ekumenino bendradarbiavimo pavidalai ir struktūros [163-165]
Bažnyčių tarybos ir Krikščionių tarybos [166-171]
Ekumeninis dialogas [172-182]
Bendra biblinė veikla [183-186]
Bendri liturginiai tekstai [187]
Ekumeninis bendradarbiavimas katechezės srityje [188-190]
Bendrdadarbiavimas aukštojo mokslo institutuose [191]
Seminarijose ir pirmojo ciklo studijose [192-195]
Teologijos tyrimuose ir pobakalaurinėse studijose [196-203]
Sielovadinis bendradarbiavimas ypatingose situacijose [204]
Bendradarbiavimas misijų veikloje [205-209]
Ekumeninis bendradarbiavimas dialoge su kitomis religijomis [210]
Ekumeninis bendradarbiavimas socialiniame ir kultūriniame gyvenime [211-218]
    a) Bendradarbiavimas bendrose socialinių ir etinių klausimų studijose
    b) Bendradarbiavimas plėtros, žmogaus reikmių ir kūrinijos priežiūros srityse
    c) Bendradarbiavimas medicinos srityje
    d) Bendrdadarbiavimas visuomenės informavimo priemonėse


NUORODOS



 

PRATARMĖ
 

1.  Krikščionių vienybės paieška buvo viena pagrindinių Vatikano II Susirinkimo užduočių. Susirinkime pageidautas Ekumeninis vadovas buvo paskelbtas dviem dalimis[1] - pirma 1967,  antra - 1970 metais. Jis “labai prisidėjo prie ekumeninių pastangų nukreipimo, sutvarkymo ir išplėtojimo”[2].

2.  Greta paskelbtojo Vadovo, kompetentinga Bažnyčios vadovybė išleido daug ekumenizmą aptariančių dokumentų[3]. Paskelbus naują lotyniškosios Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą (1983) ir Rytų Bažnyčių Kanonų kodeksą (1990), Katalikų Bažnyčios tikintiesiems ekumenizmo srityje susiklostė dalinai nauja disciplininė situacija.

Taip pat ir 1992 m. išleistas Katalikų Bažnyčios katekizmas turi ekumeninį matmenį, kaip pagrindinio mokymo, skirto visiems Bažnyčios tikintiesiems, dalį.

3.  Negana to, pradedant Susirinkimu, padažnėjo broliški kontaktai su Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis, neturinčiomis visiškos vienybės su Katalikų Bažnyčia; atnaujinti ir pagausinti teologiniai dialogai.

Kalbėdamas Sekretoriato pilnaties sesijos, skirtos Vadovo peržiūrai, proga (1988), Šventasis Tėvas pabrėžė, kad “didelė ekumeninio sąjūdžio apimtis, dialogo dokumentų pagausėjimas, juntamas visos Dievo tautos noras labiau dalyvauti tame sąjūdyje ir iš to kylanti tikslios deramą įsitraukimą liečiančios doktrininės informacijos būtinybė - visa tai reikalauja nedelsiant pateikti  atitinkamus nurodymus ir direktyvas”[4]. Būtent šia dvasia, atsižvelgiant į tuos įvykius, ir atlikta Vadovo peržiūra.
 

“Vadovo” adresatai

4.  Vadovu kreipiamasi į Katalikų Bažnyčios ganytojus, bet jis liečia ir visus brolius, jų vyskupams vadovaujant, pašauktus melstis ir dirbti krikščionių vienybės labui. Vyskupai individualiai savo vyskupijoje ir kolegialiai visoje Bažnyčioje, vadovaujami Šventojo Sosto autoriteto, atsako už ekumenizmo strategiją ir praktiką[5].

5.  Tačiau pageidauta ir to, kad Vadovas būtų naudingas ir Bažnyčioms bei bažnytinėms Bendrijoms, neturinčioms visiškos vienybės su Katalikų Bažnyčia. Jie drauge su katalikais rūpinasi ekumeninio įsipareigojimo kokybe. Jiems būtų naudinga žinoti kryptį, kuria Katalikų Bažnyčios ekumeninio sąjūdžio vadovai nori varyti ekumeninę veiklą, ir kriterijus, kuriuos Bažnyčia yra oficialiai patvirtinusi. Tai jiems leistų tinkamai įvertinti katalikų visų lygių iniciatyvas, atitinkamai į jas atsiliepti ir geriau suprasti katalikų atsaką į jų pačių iniciatyvas. Reikia nurodyti, kad Vadove neketinama aptarti Katalikų Bažnyčios santykių su sektomis bei naujaisiais religiniais sąjūdžiais[6].
 

“Vadovo” tikslas

6.  Naujas Vadovo leidimas turi būti visos Bažnyčios tarnavimo įrankis, ypač tų, kurie Katalikų Bažnyčioje tiesiogiai įsitraukia į ekumeninę veiklą. Vadove norima tą veiklą pagrįsti, paaiškinti, nukreipti, o tam tikrais konkrečiais atvejais pateikti įpareigojančias direktyvas, atitinkančias Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti kompetenciją[7]. Atsižvelgiant į Bažnyčios patirtį po Susirinkimo ir įsisąmoninant dabartinę ekumeninę padėtį, Vadove sutelktos visos normos, jau pateiktos Susirinkimo nutarimams pritaikyti ir išplėtoti; kiek reikia, jos pritaikytos esamai padėčiai. Jame stiprinamos struktūros, sukurtos ekumeninei veiklai palaikyti ir nukreipti kiekvienoje Bažnyčios pakopoje. Visiškai gerbiant kiekvienai pakopai būdingų autoritetų kompetenciją, Vadove teikiami visuotiniai nurodymai ir normos, turinčios paremti katalikų dalyvavimą ekumeninėje veikloje. Jų taikymas padės suvienyti ir suderinti įvairius ekumenizmo praktikavimo būdus, kuriais vietinės Bažnyčios[8] ir vietinių Bažnyčių grupės atsiliepia į vietos situacijas. Tai garantuos, kad ekumeninė veikla Katalikų Bažnyčioje dera su tikėjimo ir disciplinos vienybe, jungiančia katalikus tarpusavyje. Mūsų laikais tai šen tai ten reiškiasi polinkis į doktrininį mišrumą. Visai taip pat svarbu tiek ekumenizmo, tiek kitose srityse vengti piktnaudžiavimų, galinčių sukelti arba paskatinti doktrininį indiferentizmą. Bažnyčios nurodymų šiuo klausimu nesilaikymas yra kliūtis autentiškų visiškos krikščionių vienybės paieškų kelyje. Vietos ordinarų, Vyskupų Konferencijų arba katalikiškųjų Rytų Bažnyčių Sinodų uždavinys yra rūpintis, kad Ekumeniniame vadove pateikti principai ir normos būtų tiksliai taikomi, ir kaip ganytojams budėti, kad būtų išvengta visų įmanomų iškraipymų.
 

“Vadovo” sandara

7.  Vadovas prasideda Katalikų Bažnyčios ekumeninio įsipareigojimo apmąstymu (I skyrius). Paskui išdėstomos priemonės, kurių Katalikų Bažnyčia imasi tam įsipareigojimui įgyvendinti. Bažnyčia jį įgyvendina organizuodama (II skyrius) ir ugdydama (III skyrius) savo narius. Būtent jiems, taip organizuotiems ir išugdytiems, skiriamas IV ir V skyrių dėstymas, liečiantis ekumeninę veiklą.

I. Krikščionių vienybės paieška.
Katalikų Bažnyčios ekumeninis įsipareigojimas remiasi doktrininiais principais, pateiktais Vatikano II Susirinkime.

II. Katalikų Bažnyčios organizacinės struktūros, tarnaujančios krikščionių vienybei.
Asmenys ir struktūros, turinčios remti ekumenizmą visose pakopose, taip pat normos, reguliuojančios jų veikimą.

III. Ekumeninis ugdymas Katalikų Bažnyčioje.
Ugdytinų asmenų kategorijos, ugdymo tikslas, apimtis ir būdai doktrinos ir praktikos atžvilgiais.

IV. Krikštytųjų gyvenimo komunija ir bendros dvasinės praktikos.
Komunija su kitomis Bažnyčiomis krikšto sakramentinio ryšio pagrindu bei normos, liečiančios dalyvavimą maldoje ir kitose dvasinėse praktikose, ir ypatingais atvejais - sakramentinėse gėrybėse.

V. Ekumeninis bendradarbiavimas. Dialogas ir bendras liudijimas.
Krikščionių bendradarbiavimo principai, įvairūs pavidalai ir normos, jų dialogo ir bendro liudijimo pasaulyje atžvilgiu.

8.  Laikais, paženklintais didėjančio sekuliarėjimo, akinančio krikščionis bendrai veikti viliantis Dievo karalystės, katalikų ir kitų krikščionių tarpusavio santykius reguliuojančios normos ir įvairūs jų bendradarbiavimo pavidalai liko sutvarkyti taip, kad Kristaus trokštosios vienybės ugdymas būtų įgyvendintas išlaikant pusiausvyrą ir darną, laikantis Vatikano II Susirinkimo nustatytos krypties ir principų.
 
 

I KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS PAIEŠKA
 

9.  Ekumeninis sąjūdis siekia būti atsaku į Dievo malonę, kviečiančią visus krikščionis tikėti Bažnyčios paslaptį, pagal planą, kurį yra sumanęs Dievas, trokštantis atvesti žmoniją į išganymą ir vienybę Kristuje per Šventąją Dvasią. Tas sąjūdis ragina viltis, jog Jėzaus malda “kad visi būtų viena” bus visiškai įgyvendinta[9]. Jis kviečia juos tai meilei - naujajam Kristaus įsakymui ir dovanai, kuria Šventoji Dvasia jungia visus tikinčiuosius. Vatikano II Susirinkimas aiškiai prašo katalikus meilingai pasiekti visus kitus krikščionis tokia meile, kuri trokštų įveikti tiesoje tai, kas juos skiria vieną nuo kito, ir aktyviai dėl to tikslo darbuotųsi. Susirinkimo požiūriu, katalikai su viltimi ir malda privalo prisidėti prie krikščionių vienybės. Juos turi paraginti ir pamokyti jų tikėjimas Bažnyčios slėpiniu, o jų ekumeninę veiklą turi įkvėpti ir vesti teisinga Bažnyčios kaip “giliausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės sakramento arba ženklo bei įrankio”[10] samprata.

10.  Bažnyčios mokymas apie ekumenizmą, taip pat padrąsinimas viltis ir kvietimas mylėti buvo oficialiai išreikštas Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, ypač Lumen gentium ir Unitatis redintegratio. Vėlesni ekumeninę veiklą Bažnyčioje liečiantys dokumentai, tarp jų ir Ekumeninis vadovas (1967-1970), remiasi Susirinkimo dokumentuose suformuluotais teologiniais, dvasiniais ir sielovadiniais principais. Juose išsamiau apsvarstytos kai kurios temos, suminėtos tuose dokumentuose, išplėtota teologinė terminija ir numatytos smulkesnės veiklos normos, visos tačiau paremtos paties Susirinkimo mokymu. Visa tai sudaro mokymų visumą, kurios apybraiža bus pateikta šiame skyriuje. Tie mokymai sudaro šio Vadovo pagrindą.

11.  Susirinkimas Bažnyčios slėpinį įterpia į Dievo išminties ir gerumo slėpinį. Dievas visą žmonių šeimą ir net visą kūriniją veda į vienybę su savimi[11]. Šiuo tikslu jis siuntė į pasaulį savo vienatinį Sūnų, kuris buvo iškeltas ant kryžiaus, įžengė į garbę ir išliejo Šventąją Dvasią, per kurią kviečia ir veda į tikėjimo, vilties ir meilės vienybę Naujosios Sandoros tautą, t. y. Bažnyčią. Norėdamas šią šventąją Bažnyčią įkurdinti kiekvienoje vietoje iki laikų pabaigos, Kristus Dvylikos kolegijai, kurios galva išrinko Petrą, patikėjo mokymo, valdymo ir šventinimo tarnybą. Tokia Jėzaus Kristaus valia, kad dėl ištikimo Evangelijos skelbimo, sakramentų šventimo, su meile valdant Šventosios Dvasios veikiamiems apaštalams ir jų įpėdiniams, toji tauta augtų ir jos komunija nuolat tobulėtų[12]. Susirinkimas Bažnyčią vaizduoja kaip naująją Dievo tautą, vidujai jungiančią su visu turtingu skirtingumu visų tautų ir kultūrų vyrus ir moteris, apdovanotus įvairiopomis prigimties ir malonės dovanomis, vienus kitiems tarnaujančius ir pripažįstančius, kad jie pasiųsti į pasaulį jo išganymui[13]. Jie su tikėjimu priima Dievo Žodį, yra pakrikštyti Kristuje ir sutvirtinti jo Sekminių Dvasia; jie drauge švenčia jo kūno ir kraujo sakramentą Eucharistijoje:
    “Šventoji Dvasia, gyvendama tikinčiuosiuose ir pripildydama bei valdydama Bažnyčią, sudaro tą nuostabią tikinčiųjų bendruomenę ir taip glaudžiai visus sujungia Kristuje, kad pasidaro Bažnyčios vienybės pagrindu. Ji skirsto malones ir tarnavimus, įvairiomis dovanomis praturtindama Jėzaus Kristaus Bažnyčią ‘daryti šventuosius tobulus tarnystės darbui, Kristaus kūnui statyti’”[14].

12.  Dievo tautai, gyvenančiai bendrą tikėjimo ir sakramentų gyvenimą, tarnauja įšventintieji tarnautojai: vyskupai, kunigai ir diakonai15. Taip visa Dievo tauta, sujungta trejopu tikėjimo, sakramentų gyvenimo ir hierarchinės tarnybos ryšiu, tampa tuo, ką tikėjimo tradicija, pradedant jau Naujuoju Testamentu[16], visada vadino koinonia/komunija. Ši kertinė sąvoka yra įkvėpusi Vatikano II Susirinkimo ekleziologiją[17], o naujausias Magisteriumo mokymas jai suteikė didžią svarbą.
 

Bažnyčia kaip Komunija

13.  Komunija, kurią krikščionys tiki ir kurios jie viliasi, kaip giliausia tikrovė yra jų vienybė su Tėvu per Kristų Dvasioje. Ji buvo suteikta pradedant Sekminėmis ir buvo priimta Bažnyčioje - šventųjų bendrijoje. Visišką pilnatvę ji įgauna dangaus garbėje, bet jau dabar įgyvendinama žemės Bažnyčioje, keliaujančioje tos pilnatvės link. Tie, kurie gyvena sujungti tikėjimo, vilties ir meilės, vienas kitam tarnaudami, laikydamiesi bendro mokymo ir sakramentų, vadovaujami savo ganytojų[18], dalyvauja komunijoje, sudarančioje Dievo Bažnyčią. Ši komunija konkrečiai įgyvendinama dalinėse Bažnyčiose, kurių kiekviena susitelkusi aplink savo vyskupą. Kiekvienoje jų “tikrai yra ir veikia viena, šventa, visuotinė, apaštalinė Kristaus Bažnyčia”[19]. Ši komunija pačia savo prigimtimi yra universali.

14.  Bažnyčių komunija laikosi ir ypatingu būdu reiškiasi jų vyskupų komunija. Jie drauge sudaro kolegiją, kuri yra apaštalų kolegijos įpėdinė. Šios kolegijos galva yra Romos Vyskupas kaip Petro įpėdinis[20]. Šitaip vyskupai garantuoja, kad Bažnyčios, kurioms jie tarnauja, pratęsia vieną Kristaus Bažnyčią, įkurtą apaštalų tikėjimo ir tarnybos pagrindu. Vyskupai koordinuoja tikinčiųjų ir jų susivienijimų dvasines energijas ir dovanas, atsižvelgdami į Bažnyčios statymą ir visišką jos misijos įgyvendinimą.

15.  Kiekviena dalinė Bažnyčia, suvienyta viduje ir esanti komunijoje su viena, šventa, visuotine ir apaštaline Bažnyčia, pasiųsta Kristaus vardu Dvasios galia nešti Karalystės Evangeliją vis daugiau ir daugiau žmonių ir siūlyti tą komuniją su Dievu. Ją priimdami, žmonės taip pat sueina į komuniją su visais, kurie ją jau yra priėmę, ir sudaro su jais autentišką Dievo šeimą. Savo vienybe ši šeima liudija komuniją su Dievu. Šioje Bažnyčios misijoje įvyksta Jėzaus malda, nes jis meldė: “Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs”[21].

16.  Komunija vietinėse Bažnyčiose ir tarp jų yra Dievo dovana. Ji turi būti priimta su džiaugsminga pagarba ir rūpestingai ugdoma. Ją ypatingu būdu palaiko tie, kurie Bažnyčioje pašaukti tarnauti ganytojais. Bažnyčios vienybė įgyvendinama turtingoje įvairovėje. Ši įvairovė Bažnyčioje yra jos visuotinumo matmuo. Kartais patsai šios įvairovės turtingumas gali sukelti įtampas komunijoje. Tačiau Dvasia, nepaisydama tų įtampų, toliau veikia Bažnyčioje, kviesdama krikščionis su visa jų įvairove į dar gilesnę vienybę.

17.  Katalikai yra tvirtai įsitikinę, kad viena Kristaus Bažnyčia egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, “valdomoje Petro įpėdinio ir vyskupų komunijoje su juo”[22]. Jie išpažįsta, kad apreikštosios tiesos, sakramentų ir tarnybos visuma, kurią Kristus suteikė jo Bažnyčiai statyti ir jos misijai vykdyti, yra katalikiškojoje Bažnyčios komunijoje. Aišku, katalikai žino, kad asmeniškai iki galo neišnaudojo ir neišnaudoja malonės priemonių, kuriomis aprūpinta Bažnyčia. Tačiau katalikai niekada nepraranda pasitikėjimo Bažnyčia. Jų tikėjimas jiems duoda tikrumą, jog ji lieka “verta savo Viešpaties sužadėtine ir Šventosios Dvasios veikiama nesiliauja atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks nebrėkštančią šviesą”[23]. Tad kai katalikai, apibūdindami nesančius visiškoje komunijoje su Katalikų Bažnyčia, vartoja žodžius “Bažnyčios”, “kitos Bažnyčios”, “kitos Bažnyčios ir bažnytinės Bendrijos” ir t.t., visada reikia turėti omenyje tą jų tvirtą įsitikinimą ir tikėjimo išpažinimą.
 

Krikščionių pasidalijimai ir vienybės atkūrimas

18.  Žmonių neprotingas įnoringumas ir nuodėmingumas kartkarčiais priešindavosi Šventosios Dvasios siekiui vienyti ir susilpnindavo meilės galią, įveikiančią būdingas bažnytinio gyvenimo įtampas. Nesantaikų Bažnyčioje atsirado nuo pat pradžios. Paskui atsirado rimtesnių nesutarimų ir Rytų Bažnyčios nebeišliko visiškoje komunijoje su Romos Sostu arba Vakarų Bažnyčia[24].

Vėliau Vakaruose gilesni susiskaldymai tapo kitų bažnytinių Bendrijų atsiradimo priežastimi. Tie skilimai lietė doktrinos ar disciplinos klausimus ir net pačią Bažnyčios prigimtį[25]. Vatikano II Susirinkimo Dekrete dėl ekumenizmo pripažįstama, kad kai kurie skilimai atsirado “dažnai ne be abiejų pusių žmonių kaltės”[26]. Tačiau žmonių kaltumas, kad ir kaip pažeisdamas komuniją, niekada jos nesunaikino. Iš esmės Kristaus Bažnyčios vienybės pilnatvė buvo išlaikyta Katalikų Bažnyčioje, tuo tarpu kitos Bažnyčios ir bažnytinės Bendrijos, nors ir neturėdamos visiškos komunijos su Katalikų Bažnyčia, iš tikro tam tikrą komuniją su ja išlaikė. Susirinkimas teigia: “Mes tikime, kad toji vienybė Katalikų Bažnyčioje yra neprarandama, ir turime viltį, kad ji augs diena iš dienos iki amžių pabaigos”[27]. Susirinkimo dokumentuose suminimi elementai, bendri Katalikų Bažnyčiai ir Rytų Bažnyčioms[28] viena vertus, bei Katalikų Bažnyčiai ir kitoms Bažnyčioms bei bažnytinėms Bendrijoms antra vertus[29]. “Kristaus Dvasia išties neatsisakė naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis.”[30]

19.  Tačiau nė vienas krikščionis neturi justi pasitenkinimo šiomis komunijos formomis. Jos neatitinka Kristaus valios ir silpnina jo Bažnyčią, vykdančią savo misiją. Ypač šiame šimtmetyje Dievo malonė paakino daugelį Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų narių stengtis įveikti iš praeities paveldėtus pasidalijimus ir iš naujo atkurti meilės komuniją, remiantis malda, atgaila, prašymu vienas kitam atleisti praeities ir dabarties nevienybės nuodėmes, praktiniais bendradarbiavimo ir teologinio dialogo susitikimais. Tokių tikslų ir veiksmų imasi tai, ką įprasta vadinti ekumeniniu sąjūdžiu[31].

20.  Veikti krikščionių vienybės labui Katalikų Bažnyčia iškilmingai įsipareigojo Vatikano II Susirinkime. Dekrete Unitatis redintegratio aiškinama, kaip Kristaus savo Bažnyčiai trokštama vienybė teikiama “apaštalų ir jų įpėdinių, t.y. vyskupų su Petro įpėdiniu priekyje, ištikimu Evangelijos skelbimu bei sakramentų administravimu ir valdymu meilėje”. Jame ši vienybė apibrėžiama  kaip sudaryta iš “vieno tikėjimo išpažinimo, bendro Dievo kulto šventimo ir broliškos Dievo šeimos santarvės”[32]. Ši vienybė, pačia prigimtimi reikalaujanti pilnutinės regimos visų krikščionių komunijos, yra galutinis ekumeninio  sąjūdžio tikslas. Susirinkimas patvirtina, kad šiai vienybei nieku būdu nereikia aukoti tarp krikščionių išaugusios turtingos dvasingumo, disciplinos, liturginių apeigų ir apreikštosios tiesos sklaidos įvairovės, kiek ši įvairovė lieka ištikima apaštalų Tradicijai[33].

21.  Nuo Vatikano II Susirinkimo laikų visoje Katalikų Bažnyčioje ekumeninę veiklą įkvėpdavo ir tvarkydavo įvairūs Šventojo Sosto dokumentai bei užmojai, o dalinėse Bažnyčiose - vyskupų, Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų ir Vyskupų Konferencijų dokumentai ir užmojai. Taip pat pažymėtina įvairių rūšių ekumeninio dialogo ir įvairių pavidalų ekumeninio bendradarbiavimo pažanga. 1985 m. Vyskupų Sinodo žodžiais tariant, ekumenizmas “giliai ir neišnaikinamai įsirėžė į Bažnyčios sąmonę”[34].
 

Ekumenizmas krikščionių gyvenime

22.  Ekumeninis sąjūdis yra Dievo malonė, Tėvo suteikta kaip atsakas į Jėzaus maldą[35] ir Bažnyčios, įkvėptos Šventosios Dvasios, maldavimą[36]. Įsiterpdamas į bendrą Bažnyčios misiją suvienyti žmoniją Kristuje, jis turi savitą pobūdį - atkurti krikščionių vienybę[37]. Krikštytieji Kristaus vardu pačiu šiuo faktu pašaukti atsidėti vienybės siekiui[38]. Krikšto komunija krypsta į pilnutinę bažnytinę komuniją. Gyventi mūsų krikštu - tai būti apimtam Kristaus misijos visa padaryti vIena.

23.  Katalikai pašaukti savo ganytojų nurodymais vadovaudamiesi solidariai ir dėkingai atsiliepti į pastangas atkurti krikščionių vienybę, jau dėtas daugelyje Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų bei organizacijų, kuriose jie dalyvauja. Kur ekumeninis darbas nedirbamas arba dirbamas neveiksmingai, katalikai turi stengtis jį skatinti. Jei jam priešinamasi arba jį stabdo sektantiškos nuostatos ir veiksmai, keliantys net dar didesnį Kristaus vardą tikinčiųjų susiskaldymą, katalikai turi būti kantrūs ir ištvermingi. Kartais vietos ordinarai[39], Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodai[40] ir Vyskupų Konferencijos gali įžiūrėti būtinybę imtis specialių priemonių indiferentizmo ir prozelitizmo[41] pavojams įveikti. Tai gali būti ypač reikalinga jaunoms Bažnyčioms. Palaikydami ryšį su kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų nariais, katalikai visada turi veikti garbingai, protingai ir su reikalo išmanymu. Nusistatymas veikti laipsniškai ir rūpestingai, nenutylint sunkenybių, irgi apsaugo nuo suklupimo prieš indiferentizmo ir prozelitizmo pagundas, sužlugdančias tikrą ekumenizmo dvasią.

24.  Kad ir kokia būtų vietos situacija, katalikai, jei jie pajėgūs prisiimti ekumeninę atsakomybę, turi veikti drauge ir suderintai su vyskupais. Pirmiausia jie turi pažinti savo pačių Bažnyčią ir pajėgti apibūdinti jos mokymą, discipliną ir jos ekumenizmo principus. Kuo geriau jie visa tai išmanys, juo geriau diskusijose su kitais krikščionimis galės tuos dalykus išdėstyti ir pakankamai pagrįsti. Taip pat jie turi teisingai pažinti kitas Bažnyčias ir bažnytines Bendrijas, su kuriomis turi reikalą. Reikia rūpestingai atsižvelgti į įvairias išankstines ekumeninio įsipareigojimo sąlygas, išdėstytas Vatikano II Susirinkimo Dekrete dėl ekumenizmo[42].

25.  Ekumenizmas, drauge su visais savo žmogiškaisiais ir moraliniais reikalavimais būdamas itin giliai įsišaknijęs slėpiningame Tėvo apvaizdos veikime per Sūnų ir Dvasioje, siekia krikščioniškojo dvasingumo gelmes. Jis reikalauja “širdies atsivertimo ir gyvenimo šventumo kartu su privačiomis ir viešomis maldomis už krikščionių vienybę”. Vatikano II Susirinkimo Dekrete dėl ekumenizmo tai vadinama “dvasiniu ekumenizmu” ir laikoma “ekumeninio sąjūdžio siela”[43]. Tie, kurie giliai susitapatina su Kristumi, turi susitapatinti su jo malda, ypač malda dėl vienybės; tie, kurie gyvena Dvasioje, turi leistis perkeičiami meilės, kuri dėl vienybės “visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria”[44]; tie, kurie gyvena atgailos dva-sia, bus ypač jautrūs susiskaldymų nuodėmingumui ir mels dovanojimo ir atsivertimo. Siekiantieji šventumo pajėgs atpažinti jo vaisius ir už regimųjų jų Bažnyčios ribų[45].

Jie pažins Dievą kaip tą, kuris vienintelis įstengia visus sutelkti į vienybę, nes jis yra visų Tėvas.
 

Įvairūs ekumeninės veiklos lygiai

26.  Ekumeninės veiklos galimybės ir reikalavimai nėra tokie pat parapijoje, vyskupijoje, regioninėje ar nacionalinėje vyskupijų organizacijoje arba visuotinės Bažnyčios lygiu. Ekumenizmas reikalauja Dievo tautos įsitraukimo į Bažnyčios struktūras ir disciplinos, būdingos kiekvienai iš tų pakopų.

27.  Vyskupijoje, susibūrusioje aplink vyskupą, parapijose ir įvairiose grupėse bei bendrijose krikščionių vienybė kuriama ir rodoma diena iš dienos[46]: vyrai ir moterys su tikėjimu klausosi Dievo Žodžio, meldžiasi, švenčia sakramentus, vieni kitiems tarnauja ir atskleidžia išganymo Evangeliją tiems, kurie dar netiki.

Tačiau kai tos pačios šeimos nariai priklauso skirtingoms Bažnyčioms ar bažnytinėms Bendrijoms, kai krikščionys negali priimti Komunijos su savo sutuoktiniais, vaikais ar draugais, tada susiskaldymo skausmas pajuntamas gyvai ir paskata maldai bei ekumeninei veiklai turi sustiprėti.

28.  Katalikiškajai komunijai priklausančių dalinių Bažnyčių susijungimas, sudarant tokius darinius kaip Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodus ir Vyskupų Konferencijas, rodo tarp tų Bažnyčių egzistuojančią komuniją. Tokie telkiniai gali labai palengvinti ir pagerinti ekumeninius santykius su tos pačios teritorijos Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis, kurios neturi visiškos komunijos su mumis. Drauge su bendra kultūrine ir pilietine tradicija jos turi  bendrą bažnytinį paveldą iš tų laikų, kai pasidalijimų dar nebuvo.  Reprezentatyviau negu dalinė Bažnyčia su ekumenizmu susijusias regionines ar nacionalines problemas gali spręsti Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodai ir Vyskupų Konferencijos. Todėl jos gali kurti organizacijas, toje teritorijoje formuojančias ir koordinuojančias ekumeninius išteklius bei pastangas tokiu būdu, kad būtų remiami dalinių Bažnyčių veiksmai ir jų ekumeninei veiklai būtų padedama eiti nuosekliu katalikišku keliu.

29.  Galutinė instancija, sprendžianti, kokiu būdu įvykdomi pilnutinės komunijos reikalavimai, yra Vyskupų Kolegija ir Apaštalų Sostas[47]. Šioje pakopoje sutelkiama ir įvertinama visų dalinių Bažnyčių ekumeninė patirtis, gali būti koordinuojami būtini ištekliai tarnauti komunijai visuotinėje plotmėje ir tarp visų dalinių Bažnyčių, šiai komunijai priklausančių ir dėl jos besidarbuojančių, teikiami nurodymai, skirti ekumeninei veiklai visoje Bažnyčioje reguliuoti ir nukreipti. Dažnai kaip tik į šią Bažnyčios pakopą kreipiasi kitos Bažnyčios ir bažnytinės Bendrijos, norėdamos palaikyti ekumeninius santykius su Katalikų Bažnyčia. Kaip tik šioje pakopoje turi būti priimami galutiniai sprendimai dėl komunijos atkūrimo.
 

Ekumeninės situacijos sudėtingumas ir įvairovė

30.  Ekumeninis sąjūdis stengiasi būti klusnus Dievo Žodžiui, Šventosios Dvasios paraginimams ir valdžiai įpareigotųjų garantuoti, kad Bažnyčia liks ištikima apaštalų Tradicijai, kurioje priimamas Dievo Žodis ir Dvasios dovanos. Siekiamoji komunija yra Bažnyčios slėpinio šerdyje, todėl ekumeninės veiklos sričiai ypač reikalinga vyskupų apaštalinė tarnyba. Situacijos, su kuriomis susiduria ekumenizmas, dažnai neturi precedento ir įvairuoja priklausomai nuo vietos ir laiko. Tikinčiųjų iniciatyvos ekumenizmo srityje yra remtinos, tačiau būtinas ir nuolatinis rūpestingas budėjimas tų, kas turi galutinę atsakomybę už Bažnyčios mokymą ir discipliną[48]. Tai jie turi paskatinti atsakingas iniciatyvas ir garantuoti, kad jos bus įgyvendinamos pagal katalikiškus ekumenizmo principus. Jie turi sutvirtinti tuos, kuriuos galėtų nugąsdinti sunkumai, ir apraminti neprotingą kilnumą tų, kurie nėra pakankamai rimtai apsvarstę tikrų susivienijimo kelio sunkumų. Popiežiškoji taryba krikščionių vienybei skatinti, kurios vaidmuo ir atsakomybė - numatyti ekumeninės veiklos kryptį ir teikti patarimus, teikia tokią pat tarnybą visai Bažnyčiai.

31.  Ekumeninės veiklos konkrečioje teritorijoje prigimtis visada bus paveikta savito vietinės situacijos pobūdžio. Parinkti tinkamą ekumeninį įsitraukimą ypatingu būdu priklauso vyskupui, kuris turi įvertinti savitą atsakomybę ir iššūkius, būdingus jo vyskupijai. Čia neįmanoma apžvelgti visos situacijų įvairovės, bet galima pateikti keletą bendro pobūdžio pastabų.

32.  Krašte, kuriame dominuoja katalikai, ekumeninis tikslas iškils kitaip negu krašte, kur didelė proporcija arba dauguma Rytų krikščionių, anglikonų ar protestantų. Kraštuose, kur dauguma nekrikščionys, tikslas vėl kitoks. Katalikų Bažnyčios dalyvavimas ekumeniniame sąjūdyje kraštuose, turinčiuose didelę katalikų daugumą, lemiamas, kad ekumenizmas taptų visą Bažnyčią įtraukiančiu sąjūdžiu.

33.  Ekumeninis tikslas labiau įvairuoja, jei mūsų partneriai krikščionys priklauso vienai ar kelioms Rytų Bažnyčioms, o ne Reformacijos Bendrijoms. Kiekviena jų turi savitą dinamiką ir savitas galimybes. Yra ir daug kitų politinių, visuomeninių, kultūrinių, geografinių bei etninių veiksnių, ekumeniniam tikslui galinčių suteikti skirtingus pavidalus.

34.  Dalinis vietinis kontekstas ekumeniniam tikslui suteiks skirtingas charakteristikas. Svarbu, kad viso pasaulio katalikai šiose bendrose pastangose remtų vienas kitą maldomis ir tarpusavio padrąsinimu, idant krikščionių vienybės siekis galėtų būti įgyvendinamas įvairiais aspektais, paklūstant mūsų Viešpaties įsakymui.
 

Sektos ir naujieji religiniai sąjūdžiai

35.  Mūsų pasaulio religinė panorama reikšmingai išsivystė pastaraisiais dešimtmečiais. Kai kuriose pasaulio dalyse reikšmingiausias raidos požymis buvo sektų ir naujųjų religinių sąjūdžių augimas. Jų noras turėti taikingus santykius su Katalikų Bažnyčia gali būti menkas, arba net visai neegzistuoti. 1986 m. keturios Romos Kurijos dikasterijos drauge paskelbė raportą[49], kuris nurodo gyvybinį skirtumą, darytiną tarp sektų bei naujųjų religinių sąjūdžių viena vertus ir Bažnyčių bei bažnytinių Bendrijų antra vertus. Šio klausimo nagrinėjimas tęsiamas.

36.  Situacija, susijusi su sektomis ir naujaisiais religiniais sąjūdžiais, yra labai sudėtinga ir skiriasi priklausomai nuo kultūrinio konteksto. Kai kuriuose kraštuose sektos auga iš esmės religiniame kultūriniame klimate. Kitur jos klesti visuomenėse, kurios vis labiau sekuliarizuojamos, bet drauge yra lengvatikės ir prietaringos. Kai kurių sektų kilmė ir savimonė yra nekrikščioniška; kitos yra eklektiškos; dar kitos sakosi esančios krikščioniškos ir gali būti nutraukusios ryšius su krikščionių Bendrijomis arba dar turėti juos su krikščionybe. Aišku, kad vyskupo, Rytų Katalikų Bažnyčios Sinodo arba Vyskupų Konferencijos uždavinys yra nustatyti, kaip geriausiai atsiliepus į sektų iššūkį konkrečioje teritorijoje. Tačiau reikia pabrėžti, kad dvasinio bendravimo ir praktinio bendradarbiavimo principai, išdėstyti šiame Vadove, taikomi tik Bažnyčioms ir bažnytinėms Bendrijoms, su kuriomis Katalikų Bažnyčia yra užmezgusi ekumeninius santykius. Kaip paaiškės Vadovo skaitytojui, vienintelis šio bendravimo ir bendradarbiavimo pagrindas - abipusis tam tikros, nors ir netobulos, jau egzistuojančios komunijos pripažinimas. Atvirumas ir abipusė pagarba logiškai kyla iš šio pripažinimo.
 
 

II KATALIKŲ BAŽNYČIOS ORGANIZACINĖS STRUKTŪROS, TARNAUJANČIOS KRIKŠČIONIŲ VIENYBEI
 

Įžanga

37.  Per savo dalines Bažnyčias Katalikų Bažnyčia reiškiasi daugelyje vietovių ir teritorijų, kur ji gyvena drauge su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis. Tokios teritorijos turi savitas dvasines, etnines, politines ir kultūrines charakteristikas. Daugeliu atvejų tose teritorijose esama kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų aukščiausių religinių vadovų. Tokios sritys dažnai sutampa su Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų ir Vyskupų Konferencijų teritorijomis.

38.  Todėl dalinė Katalikų Bažnyčia ar kelios dalinės Bažnyčios, drauge veikdamos, gali užimti poziciją, labai palankią užmegzti šiuo lygiu ryšius su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis. Šitaip jos galėtų palaikyti vaisingus ekumeninius santykius, kurie prisidėtų prie platesnės apimties ekumeninio sąjūdžio[50].

39.  Vatikano II Susirinkimas ekumeninę užduotį ypatingu būdu pavedė “visų kraštų vyskupams stropiai ugdyti ir išmintingai tvarkyti”[51]. Šis nurodymas, dažnai jau įgyvendinamas pavienių vyskupų, Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų ir Vyskupų Konferencijų, buvo įtrauktas į Lotynų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą kaip kanonas 755:

§ 1. Visos Vyskupų kolegijos ir Apaštalų Sosto ypatingai kompetencijai priklauso skatinti ir nukreipti katalikų dalyvavimą ekumeniniame sąjūdyje, kurio tikslas - atkurti visų krikščionių vienybę, kurią ugdyti Bažnyčia įpareigota Kristaus valia.

§ 2. Taip pat vyskupų ir pagal teisės normas Vyskupų Konferencijų kompetencijai priklauso ugdyti pačią vienybę ir, atsižvelgiant į Bažnyčios aukščiausiosios vadovybės nurodymus, leisti praktines normas, atitinkančias įvairių aplinkybių sukeltas reikmes ir galimybes.

Rytų Katalikų Bažnyčių CCEO kan. 902-904, § 1 teigia:
Kan. 902: Kadangi rūpintis visų krikščionių vienybės atkūrimu privalu visai Bažnyčiai, visi krikščionys tikintieji, ypač Bažnyčios ganytojai, turi melsti vienybės pilnatvės, kurios troško Viešpats, ir uoliai dalyvauti ekumeniniame darbe, sukeltame Šventosios Dvasios.
Kan. 903: Rytų Katalikų Bažnyčios turi ypatingą pareigą skatinti visų Rytų Bažnyčių vienybę, pirmiausia maldomis, gyvenimo pavyzdžiu, maldinga ištikimybe senovinėms Rytų Bažnyčių tradicijoms, geresniu viena kitos pažinimu, bendradarbiavimu ir broliška veiklos bei dvasios pagarba.
Kan. 904: 1. Kiekvienos Bažnyčios sui iuris ekumeninio sąjūdžio iniciatyvos turi būti rūpestingai remiamos dalinės teisės, tuo tarpu Romos Apaštalų Sostas vadovauja visuotinės Bažnyčios ekumeninei veiklai.
40.  Turėdami ypatingą kompetenciją skatinti ekumeninę veiklą ir jai vadovauti, paskiri dieceziniai vyskupai arba Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodai, arba Vyskupų Konferencijos atsako už tai, kad būtų nustatytos normos, pagal kurias asmenys arba žemiau aprašytos komisijos vykdytų joms pavestą veiklą ir prižiūri, kaip tų normų laikomasi. Negana to, reikia rūpintis, kad tie, kuriems patikėta ekumeninė atsakomybė, tinkamai išmanytų katalikiškus ekumenizmo principus ir būtų rimtai parengti savo uždaviniui.
 

Vyskupijos delegatas ekumenizmui

41.  Vyskupijose vyskupas turi paskirti kompetentingą asmenį delegatu ekumenizmo klausimams. Jis/ji turi gaivinti vyskupijos ekumenizmo komisiją ir koordinuoti jos veiklą, kaip minima toliau, sk. 44 (o jei tokios komisijos nėra, tą veiklą vykdyti). Būdamas artimas vyskupo bendradarbis ir gaudamas jo tinkamą paramą, tas asmuo vyskupijoje skatins įvairias maldos dėl krikščionių vienybės iniciatyvas, prižiūrės, kad ekumeninės nuostatos darytų įtaką vyskupijos veiklai, nustatys ypatingas reikmes ir informuos apie jas vyskupiją. Šis delegatas taip pat atsako už atstovavimą katalikų bendrijai, jai palaikant santykius su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis bei jų vadovais, ir palengvins ryšius tarp pastarųjų ir vietos vyskupo, dvasininkijos ir pasauliečių įvairiais lygiais. Jis/ji bus vyskupo ir kitų vyskupijos institucijų patarėjas ekumeniniais klausimais ir palengvins ekumeninės patirties skleidimą tarp ganytojų ir vyskupijos organizacijų. Jis rūpinsis palaikyti ryšius su kitų vyskupijų delegatais ir komisijomis. Net teritorijose, kuriose katalikai sudaro daugumą, arba vyskupijose, kurių personalas ir ištekliai riboti, rekomenduotina paskirti tokį vyskupijos delegatą išvardytoms pareigoms vykdyti, kiek tai įmanoma ir dera.
 

Vyskupijos ekumenizmo komisija arba sekretoriatas

42.  Be vyskupijos delegato ekumenizmo klausimams, vyskupas turi įsteigti vyskupijos tarybą, komisiją arba sekretoriatą, įpareigotą įgyvendinti nurodymus arba veiklos kryptis, kurias jis gali pateikti, taip pat apskritai vyskupijoje plėtoti ekumeninę veiklą[52]. Jei aplinkybės reikalauja, tokią komisiją ar sekretoriatą gali sudaryti kelios vyskupijos drauge.

43.  Komisija arba sekretoriatas turi atspindėti vyskupijos visumą ir paprastai apima dvasininkus vienuolius ir vienuoles bei pasauliečius, turinčius įvairią kompetenciją, ypač ekumeninę. Pageidautina, kad į komisiją ar sekretoriatą būtų įtraukti kunigų tarybos, sielovados tarybos, vyskupijos ir regionų seminarijų atstovai.

Ši komisija turi bendradarbiauti su jau egzistuojančiomis arba būsimomis institucijomis ir ekumeninėmis iniciatyvomis, naudodamasi jų pagalba, kai tik pasitaiko proga. Ji turi būti pasirengusi paremti delegatą ekumenizmui ir būti atvira kitokiai vyskupijos veiklai bei individualioms iniciatyvoms, idant galėtų keistis informacija ir idėjomis. Ypač turi būti rūpinamasi ryšiais su parapijomis ir parapijų organizacijomis, su apaštališkomis iniciatyvomis, kurias vykdo pašventintojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai, taip pat su pasauliečių sąjūdžiais ir sąjungomis.

44.  Be jau nurodytų funkcijų, komisija privalo:

a) praktiškai įgyvendinti vyskupijos vyskupo sprendimus pritaikyti Vatikano II Susirinkimo mokymą bei nurodymus, susijusius su ekumenizmu ir po Susirinkimo išleistus Šventojo Sosto, Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų bei Vyskupų Konferencijų dokumentus;
b) palaikyti santykius su teritorine ekumenizmo komisija (žr. žemiau), pritaikyti jos rekomendacijas ir patarimus vietinėms sąlygoms. Aplinkybėms reikalaujant, informacija apie tam tikrą patirtį ir jos rezultatus bei kita naudinga informacija turi būti pasiųsta Popiežiškajai tarybai krikščionių vienybei skatinti;
c) puoselėti dvasinį ekumenizmą pagal principus, pateiktus Susirinkimo Dekrete dėl ekumenizmo ir šio Vadovo skyruose, liečiančiuose viešą ir asmeninę maldą dėl krikščionių vienybės;
d) teikti pagalbą ir paskatinimą tokiomis priemonėmis kaip dvasininkijos ir pasauliečių ekumeninio ugdymo ir deramo visų gyvenimo atžvilgių ekumeninio matmens realizavimo rateliai ir seminarai, taip pat ypatingu dėmesiu tam, kaip seminaristai rengiami pamokslavimo, kateketikos ir kitų mokymo bei sielovados formų (pvz., mišrių santuokų atveju) ekumeniniam matmeniui;
e) skatinti draugiškumą ir meilę tarp katalikų ir kitų krikščionių, su kuriais dar nesama visiškos bažnytinės komunijos, pagal žemiau pateiktus pasiūlymus ir gaires (ypač sk. 205-218);
f) pradėti ir palaikyti pokalbius ir konsultacijas su jais, atsimenant, kad reikia prisitaikyti, atsižvelgiant į dialogo dalyvių ir dalyko įvairovę[53];
g) siūlyti ekspertams pradėti dialogą vyskupijos lygiu su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis;
h) bendradarbiaudama su kitais vyskupijos vienetais ir kitais krikščionimis, skatinti bendrą krikščionių tikėjimo liudijimą tokia apimtimi, kokia įmanoma, ir kooperaciją tokiose srityse kaip švietimas, viešoji ir privati dorovė, socialinis teisingumas, reikalai, susiję su kultūra, mokymu ir menais[54];
i) siūlyti vyskupams keistis stebėtojais ir svečiais svarbių konferencijų, sinodų, religinių vadovų įvesdinimų į pareigas ir panašiomis progomis.
45.  Parapijos vyskupijose turi būti padrąsintos dalyvauti ekumeninėse iniciatyvose savo pačių lygiu ir, kur įmanoma, kurti grupes, atsakingas už tokią veiklą (plg. žemiau, sk. 67); jos turi palaikyti artimą ryšį su vyskupijos vadovybe, keistis su ja, kitomis parapijomis ir grupėmis informacija ir patirtimi.
 

Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų ir Vyskupų Konferencijų ekumenizmo komisijos

46.  Kiekvienas Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodas ir kiekviena Vyskupų Konferencija pagal savo pačios taisykles turi įsteigti vyskupų komisiją ekumenizmo reikalams, turinčią ekspertų vyrų ir moterų, parinktų iš dvasininkijos, vienuolių ir pasauliečių. Jei įmanoma, komisijai turi padėti nuolatinis sekretoriatas. Ši komisija, kurios veiklos būdą apibrėš Sinodo ar Konferencijos statutai, turi turėti įgaliojimus teikti gaires ekumeniniais klausimais ir nustatyti konkrečius veiklos būdus, atitinkančius Bažnyčios teisę, nurodymus bei teisėtus papročius, taip pat konkrečias apibrėžtos vietovės galimybes. Reikia atsižvelgti tiek į teritorijos, kurioje veikiama, asmenų ir vietos aplinkybes, tiek į visuotinės Bažnyčios rūpesčius. Jei Vyskupų Konferencijos dydis neleidžia sudaryti komisijos iš vyskupų, tai nors vienas vyskupas turi būti paskirtas atsakingas už ekumeninius uždavinius, išdėstytus sk. 47.

47.  Šios komisijos funkcijos apima išdėstytas aukščiau (sk. 44), kiek jos priklauso Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų arba Vyskupų Konferencijų kompetencijai. Negana to, jos turi rūpintis dar ir kitais uždaviniais, kurių pavyzdžiai čia pateikiami:

a) praktiškai įgyvendinti šiais klausimais Šventojo Sosto paskelbtas normas ir instrukcijas;
b) patarti ir padėti vyskupams, steigiantiems ekumeninę komisiją savo vyskupijose, skatinti vyskupijų delegatų ir komisijų bendradarbiavimą, pvz., rengiant periodiškus delegatų ir vyskupijų komisijų atstovų susirinkimus;
c) skatinti, o kai reikia ir remti kitas Vyskupų Konferencijų ir Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų komisijas atsižvelgti į minėtųjų Konferencijų ir Sinodų veiklos bei viešųjų pareiškimų ir t. t. ekumeninį matmenį;
d) plėsti krikščionių bendradarbiavimą, pvz., kur įmanoma teikiant dvasinę ir materialinę pagalbą tiek esamoms ekumeninėms institucijoms, tiek ekumeninėms iniciatyvoms, kurioms reikia paramos tiek mokymo, tiek tyrimo darbui bei sielovadai ir krikščioniškojo gyvenimo pagilinimui pagal principus, išdėstytus Susirinkimo Dekrete dėl ekumenizmo (sk. 9-12);
e) pradėti konsultacijas ir dialogą su Bažnyčių vadovais ir nacionaliniu arba teritoriniu (jei teritorija nesutampa su vyskupija) mastu egzistuojančių Bažnyčių tarybomis ir parūpinti šiems dialogams tinkamas struktūras;
f) skirti ekspertus, kurie, Bažnyčios oficialiai įgalioti, dalyvaus konsultacijose ir dialoguose su įvairių Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų ekspertais ir aukščiau minėtomis organizacijomis;
g) palaikyti santykius ir aktyviai bendradarbiauti su ekumeninėmis struktūromis, įsteigtomis pašventintojo gyvenimo institutų, apaštališkojo gyvenimo draugijų ir kitų teritorijoje esančių katalikiškų organizacijų;
h) organizuoti keitimąsi stebėtojais ir svečiais svarbių bažnytinių susibūrimų ar panašių nacionalinio ar teritorinio lygio įvykių proga;
i) informuoti konkrečios Konferencijos ir Sinodų vyskupus apie teritorijoje vykstančių dialogų raidą; dalytis informacija su Popiežiškąja taryba krikščionių vienybei skatinti Romoje taip, kad tarpusavio keitimasis patarimais, patirtimi ir dialogo rezultatais ugdytų kitus dialogus įvairiais Bažnyčios gyvenimo lygiais;
j) apskritai palaikyti ekumeninio pobūdžio santykius tarp Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų arba Vyskupų Konferencijų ir Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti Romoje, taip pat su kitų teritorinių Konferencijų ekumenizmo komisijomis.


Ekumeninės struktūros kituose Bažnyčios kontekstuose

48.  Įvairių pavidalų anttautiniai dariniai, turintys garantuoti Vyskupų Konferencijų bendradarbiavimą ir tarpusavio pagalbą, taip
pat turi įsteigti tam tikras struktūras, suteikiančias jų veiklai ekumeninį matmenį. Jų veikimo apimtis ir galimas pavidalas bus apibrėžti tų darinių statutų ir nuostatų bei konkrečių teritorijų galimybių.

49.  Katalikų Bažnyčioje yra tokių bendruomenių ir organizacijų, kurių indėlis į apaštališką Bažnyčios gyvenimą turi ypatingą pobūdį. Nors jos tiesiogiai ir nėra aukščiau aprašytų ekumeninių struktūrų dalis, jų veikla labai dažnai turi svarbų ekumeninį matmenį, kurį reikia organizuoti konkrečiomis struktūromis, atitinkančiomis pagrindinius organizacijos tikslus. Tarp šių bendruomenių ir organizacijų yra pašventintojo gyvenimo institutai, apaštališkojo gyvenimo draugijos ir įvairios katalikų pasauliečių organizacijos.
 

Pašventintojo gyvenimo institutai ir apaštališkojo gyvenimo draugijos

50.  Kadangi rūpinimasis atkurti krikščionių vienybę įtraukia tiek dvasininkus, tiek pasauliečius - visą Bažnyčią[55], vienuolijos - ordinai bei kongregacijos ir apaštališkojo gyvenimo draugijos - dėl pačios jų savitų įsipareigojimų Bažnyčiai prigimties ir dėl kontekstų, kuriuose tuos įsipareigojimus išgyvena, turi svarbių progų skleisti ekumeninį mąstymą ir veikimą. Pagal savas charizmas bei konstitucijas (kai kurios iš jų yra senesnės už krikščionių susiskaldymą) ir institucijų dvasią bei tikslus jos raginamos praktiškai įgyvendinti, kiek leidžia konkrečios galimybės bei jų gyvenimo taisyklės, šias nuostatas bei veiklos kryptis:

a) stiprinti įsisąmoninimą, kad savitos jų gyvenimo formos turi ekumeninę reikšmę, nes širdies atsivertimas, asmens šventumas, vieša ir asmeninė malda, nesavanaudiškas tarnavimas Bažnyčiai ir pasauliui sudaro ekumeninio sąjūdžio šerdį;
b) padėti suvokti visų krikščionių pašaukimo šventam gyvenimui ekumeninį matmenį, sudarant galimybes plėtoti dvasinį ugdymą, kontempliaciją, adoraciją ir Dievo garbinimą bei tarnavimą artimui;
c) atsižvelgiant į vietos ir asmenų aplinkybes organizuoti įvairių Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų krikščionių susitikimus liturginei maldai, susikaupimui ir dvasinėms pratyboms, taip pat gilesniam krikščioniškųjų dvasinių tradicijų supratimui;
d) palaikyti santykius su kitų krikščioniškųjų Bendrijų vienuolynais ir bendrojo gyvenimo bendruomenėmis, turint tikslą keistis dvasiniais ir intelektiniais ištekliais ir apaštališkojo gyvenimo patirtimi, kadangi vienuolinių charizmų augimas šiose Bendrijose gali teigiamai paveikti visą ekumeninį sąjūdį. Tai gali sukelti vaisingas dvasines varžybas;
e) vadovauti įvairioms ir gausioms savo auklėjimo institucijoms, atsižvelgiant į ekumeninę veiklą, pagal principus, toliau išdėstytus šiame Vadove;
f) bendradarbiauti su kitais krikščionimis bendros veiklos srityse socialinio teisingumo, ekonominio vystymosi, sveikatos apsaugos ir lavinimo pažangos, kūrinijos apsaugojimo, taip pat taikos ir tautų bei bendrijų santarvės labui;
g) kiek leidžia religinės aplinkybės, taip skatinti ekumeninį veikimą, “kad, pašalinus kiekvieną indiferentizmo ir konfuzionizmo bei nesveiko rungtyniavimo pasireiškimą, kiek leidžia išmintis ir Dekreto dėl ekumenizmo normos, katalikai broliškai bendradarbiautų su atsiskyrusiaisiais broliais, bendrai išpažindami Dievą ir Kristų pagonių akivaizdoje ir bendradarbiaudami socialinėje, techninėje, kultūrinėje ir religinėje srityse. Jie privalo bendradarbiauti ypač savo bendrojo Viešpaties - Kristaus vardan. Tesujungia juos Jėzaus vardas!”[56]
Šioje veikloje jos turi laikytis vyskupijos vyskupo, Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų arba Vyskupų Konferencijų nustatytų ekumeninio darbo taisyklių kaip jų bendradarbiavimo su bendru apaštalavimu konkrečioje teritorijoje elemento. Jos palaikys glaudžius ryšius su įvairiomis vyskupijų arba nacionalinėmis ekumeninėmis komisijomis ir, kai reikalinga, su Popiežiškąja taryba krikščionių vienybei skatinti.

51.  Šiai ekumeninei veiklai paremti labai tiktų, kad įvairūs pašventintojo gyvenimo institutai ir apaštališkojo gyvenimo draugijos savo centrinės vadovybės lygiu paskirtų delegatą arba komisiją, kuriai būtų pavesta skatinti ir remti jų ekumeninį įsipareigojimą. Šių delegatų arba komisijų užduotis būtų paakinti visų narių ekumeninį ugdymą, teikti pagalbą specifiniam ekumeniniam ugdymui tų narių, kurie turi ypatingas pareigas ir reiškiasi kaip institutų ir draugijų įvairių bendrųjų ir vietinių vadovų patarėjai ekumeniniais klausimais, ypač pradedant ir tęsiant aukščiau aprašytą (sk. 50) veiklą.
 

Tikinčiųjų organizacijos

52.  Konkrečios teritorijos ar tautos katalikų pasauliečių organizacijos, taip pat tarptautinio pobūdžio organizacijos, kurių  tikslas pvz., dvasinis atsinaujinimas, veikla dėl taikos ir socialinio teisingumo, įvairaus lygio lavinimas, ekonominė pagalba šalims ir institucijoms ir t. t., turi plėtoti savo veiklos ekumeninius atžvilgius. Jos turi matyti, kad ekumeniniai jų veiklos matmenys sulaukia deramo dėmesio ir išraiškos, jei būtina, net jų statutuose ir struktūrose. Ekumeniškai veikdamos jos turi palaikyti ryšį su teritorinėmis ir vietinėmis ekumenizmo komisijomis, o kai aplinkybės reikalauja, ir su Popiežiškąja taryba krikščionių vienybei skatinti, idant vyktų vaisingas keitimasis patirtimi ir patarimais.
 

Popiežiškoji taryba krikščionių vienybei skatinti

53.  Visišką visų krikščionių vienybę Visuotinės Bažnyčios lygiu ugdyti yra kompetentinga Romos Kurijos įstaiga - Popiežiškoji Taryba krikščionių vienybei skatinti. Konstitucijoje Pastor Bonus (plg. aukščiau, n. 6) teigiama, kad, viena vertus, ji skatina ekumeninę dvasią ir veiklą Katalikų Bažnyčioje, antra vertus, ugdo santykius su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis.

a) Popiežiškoji taryba rūpinasi derama ekumenizmo principų interpretacija ir būdais juos įgyvendinti; ji diegia Vatikano II Susirinkimo nutarimus dėl ekumenizmo; ji skatina ir remia tautines ir tarptautines grupes, ugdančias krikščionių vienybę ir padeda koordinuoti jų veiklą.
b) Ji organizuoja tarptautinio lygio oficialius dialogus su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis; ji tarptautiniu lygiu skiria katalikų stebėtojus; ji skiria katalikų stebėtojus į tų darinių ar kitų ekumeninių organizacijų konferencijas ar kitokius renginius bei kviečia stebėtojus iš jų į Katalikų Bažnyčios renginius, kai randa reikalą.
54.  Vykdydama šias funkcijas, Popiežiškoji taryba krikščionių vienybei skatinti kartais išleidžia nurodymus ir gaires visai Katalikų Bažnyčiai. Negana to, ji palaiko ryšius su Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodais ir Vyskupų Konferencijomis, su jų ekumenizmo komisijomis, su vyskupais ir Katalikų Bažnyčioje veikiančiomis organizacijomis. Visos Katalikų Bažnyčios ekumeninės veiklos koordinavimui reikia, kad tie ryšiai būtų abipusiai. Todėl dera Tarybą informuoti apie svarbias įvairių Bažnyčios gyvenimo lygių iniciatyvas. Konkrečiai tai būtina, kai tokios iniciatyvos turi tarptautinių implikacijų, pvz., organizuojant svarbius tautinio ar teritorinio lygio dialogus su kitomis Bažnyčiomis ar bažnytinėmis Bendrijomis. Abipusis keitimasis informacija ir patarimais teigiamai veiks tiek tarptautinio, tiek bet kurio kito Bažnyčios gyvenimo lygio ekumeninę veiklą. Visa, kas palengvina harmonijos ir darnaus ekumeninio įsipareigojimo augimą, taip pat stiprina ir Katalikų Bažnyčios komuniją.
 
 

III EKUMENINIS UGDYMAS KATALIKŲ BAŽNYČIOJE
 

Ekumeninio ugdymo būtinumas ir tikslas

55.  “Vienybės atkūrimo rūpestis priklauso visai Bažnyčiai, tiek tikintiesiems, tiek ganytojams, kiekvienam pagal savo sugebėjimą, tiek kasdieniame krikščioniškame gyvenime, tiek teologijos ir istorijos studijose.”[57] Turėdami galvoje Katalikų Bažnyčios prigimtį, ištikimai laikydamiesi Vatikano II Susirinkimo nurodymų, katalikai ras priemonių prisidėti tiek prie individų, tiek prie visos bendrijos, kuriai jie priklauso, ekumeninio ugdymo. Šitaip visų vienybė Kristuje bus bendro augimo ir brendimo rezultatas. Juk toks svarbus vienybės paieškoms Dievo kvietimas vidujai atsiversti[58] ir atnaujinti Bažnyčią[59] neišskiria nė vieno.

Dėl šios priežasties visi tikintieji pašaukti asmeniškai prisidėti prie augančios komunijos su kitais krikščionimis stiprinimo. Tačiau ypatingą indėlį gali įdėti tie Dievo tautos nariai, kurie įtraukti į ugdybą, pvz., aukštesniojo ir specialaus lavinimo kolegijų vadovai ir darbuotojai. Sielovados darbininkai, ypač parapijų kunigai ir kiti šventimus gavę asmenys, šioje srityje turi savitą vaidmenį. Kiekvienas vyskupas, Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodai ir Vyskupų Konferencijos atsako už bendrų nurodymų dėl ekumeninio ugdymo išleidimą.
 

Ugdymo pritaikymas konkrečioms asmenų situacijoms

56.  Ekumenizmas reikalauja atnaujintų nuostatų ir lanksčių metodų vienybei siekti. Taip pat reikia atsižvelgti į asmenų, funkcijų, situacijų įvairovę ir net dalinių Bažnyčių bei su jomis į vienybės paieškas įsitraukusių organizacijų savitą pobūdį. Vadinasi, ekumeniniam ugdymui reikalinga pedagogika, pritaikyta prie asmenų ir grupių konkrečių gyvenimo situacijų ir atsižvelgianti į poreikį, kad nuolatinis atsinaujinimas ir nuostatų keitimas būtų laipsniški.

57.  Ne tik mokytojai, bet ir visi, įsitraukę į sielovados darbą, bus palaipsniui ugdomi pagal šias pagrindines gaires:

a) Nuo pat pradžių būtinas Šventojo Rašto pažinimas ir doktrininis ugdymas drauge su gyvenamojo krašto ekumeninės padėties istorija.
b) Skilimų bei pastangų susitaikinti istorijos ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių Bendrijų doktrininių pozicijų išmanymas įgalins analizuoti problemas jų sociokultūriniame kontekste ir atskirti, kas tikėjimo išraiškose yra teisėta įvairovė, o kas - skirtingumas, nesuderinamas su katalikų tikėjimu.
c) Toks požiūrio taškas leis atsižvelgti į teologinių dialogų ir mokslo tyrimų rezultatus ir paaiškinimus. Netgi pageidautina, kad krikščionys kartu rašytų jų susiskaldymo ir pastangų pasiekti vienybę istoriją.
d) Šiuo būdu gali būti išvengta subjektyvių interpretacijų pavojaus tiek pristatant katalikų tikėjimą, tiek katalikiškai suprantant kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų tikėjimą ir gyvenimą.
e) Progresuodamas ekumeninis ugdymas rūpinimąsi Katalikų Bažnyčios vienybe daro neatskiriamą nuo rūpinimosi komunija su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis.
f) Iš rūpinimosi šia vienybe ir šia komunija plaukia, kad katalikai turi rūpintis pagilinti santykius ir su Rytų krikščionimis, ir su bendrijomis, kilusiomis iš Refomacijos.
g) Mokymo metodas turi numatyti laipsniškos pažangos būtinumą. Toks metodas įgalina atskirti ir paskirstyti studijuotinus klausimus ir jų atitinkamus turinius įvairiose doktrininio ugdymo fazėse, taip pat atsižvelgiant į asmens ekumeninę patirtį.
Šitaip visi, įsitraukę į sielovados darbą, bus ištikimi šventajai ir gyvajai Tradicijai, kuri yra iniciatyvos Bažnyčioje versmė. Jie galės įvertinti ir pripažinti tiesą, kad ir kur ją rastų. “Bet kokia tiesa, kad ir kieno pasakyta, priklauso Šventąjai Dvasiai.”[60]

A. Visų tikinčiųjų ugdymas

58.  Rūpinimasis vienybe priklauso prie Bažnyčios sampratos pagrindų. Ekumeninio ugdymo tikslas tas, kad visi krikščionys, kad ir kokią dalinę misiją ir tikslą jie turėtų pasaulyje ir visuomenėje, būtų gaivinami ekumeninės dvasios.

Kristaus Dvasios pilno krikščionio gyvenimui pirmos svarbos dalykas yra “vienybės malonė”, kurios Kristus meldė prieš savo kančią. Ši vienybė pirmiausia yra vienybė su Kristumi viename meilės judesyje, nukreiptame drauge ir Tėvo, ir artimo link. Antra, tai gili ir aktyvi paskiro tikinčiojo komunija su Visuotine Bažnyčia dalinėje Bažnyčioje, kuriai jis ar ji priklauso[61]. Trečia, tai regima vienybė, kurios siekiama su kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų krikščionimis.
 

Ugdymo priemonės

59.  Dievo Žodžio klausymas ir studijavimas. Katalikų Bažnyčia Šv. Raštą drauge su Tradicija visada laikė “svarbiausia tikėjimo taisykle”; jos vaikams jie teikia “sielos maisto ir atveria grynąjį ir amžinąjį dvasinio gyvenimo šaltinį”[62]. Mūsų broliai ir seserys iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų labai myli ir gerbia Šv. Raštą. Todėl jie nuolat ir giliai studijuoja šventąsias knygas[63]. Tad Dievo Žodis, vienas ir tas pats visiems krikščionims, pamažu grįs kelią vienybės link tokiu laipsniu, kokiu prie jo bus artinamasi su religine pagarba ir meilės persunktomis studijomis.

60.  Pamokslavimas. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pamokslavimui tiek liturginio kulto griežtąja prasme ribose, tiek ir už jų. Pasak Pauliaus VI, “kaip Evangelijos skelbėjai, Kristaus tikintiesiems mes turime pasirodyti ne kaip susiskaldę ir neugdančių kovų išskirti žmonės, bet kaip brandaus tikėjimo žmonės, bendrų, nesuinteresuotų ir nuoširdžių tiesos paieškų dėka gebantys anapus realių įtampų rasti sąlyčio tašką”[64]. Įvairios liturginių metų dalys teikia palankių galimybių plėtoti krikščionių vienybės temas ir skatinti studijas, refleksiją ir maldą.

Pamokslaujant reikia stengtis atskleisti Bažnyčios vienybės slėpinį ir kiek įmanoma regimu būdu ugdyti krikščionių vienybę. Pamokslaujant privalu vengti bet kokio nederamo Šv. Rašto vartojimo.

61.  Katekezė. Katekezė yra ne vien doktrinos mokymas, bet įvesdinimas į krikščioniškąjį gyvenimą kaip visumą su visišku dalyvavimu Bažnyčios sakramentuose. Bet, kaip parodyta Popiežiaus Jono Pauliaus II Apaštališkajame paraginime Catechesi tradendae (sk. 32-33), šis mokymas gali padėti formuoti tikrą ekumeninę nuostatą, kai laikomasi šių gairių:

a) Pirma, visa Katalikų Bažnyčios doktrina turi būti dėstoma aiškiai, su meile ir reikiamu tvirtumu, ypač atsižvelgiant į tiesų hierarchijos tvarką[65] ir vengiant posakių bei doktrinos pateikimo būdų, kurie galėtų tapti kliūtimi dialogui.
b) Kalbant apie kitas Bažnyčias ir bažnytines Bendrijas, svarbu pateikti jų mokymą tiksliai ir garbingai. Iš tokių elementų, kuriais statoma ir gaivinama pati Bažnyčia, kai kurių - net daug ir labai  vertingų - esama už regimųjų Katalikų Bažnyčios ribų[66]. Tad Kristaus Dvasia neatsisako pasinaudoti tomis bendruomenėmis kaip išganymo priemonėmis. Taip darydama ji išryškina tikėjimo tiesas, kurių bendrai laikosi įvairios krikščionių konfesijos. Tai padės katalikams pagilinti jų pačių tikėjimą ir pažinti bei vertinti kitus krikščionis, vadinasi palengvins bendras kelio į visišką vienybę visoje tiesoje paieškas[67].
c) Katekezė turės ekumeninį matmenį, jei ji žadins ir palaikys tikrą vienybės troškimą, negana to, jei ji skatins tikras pastangas - tarp jų pastangas nuolankiai apsivalyti - pašalinti iš kelio kliūtis ne nesunkiais doktrininiais nutylėjimais ir nuolaidomis, bet siekimu tos tobulos vienybės, kurios norėjo Viešpats, vartojant priemones, kurių Jis norėjo[68].
d) Katekezė vėlgi turės šį ekumeninį matmenį, jei jos ketinimas bus vaikus, jaunimą ir suaugusius parengti gyventi sąlytyje su kitais krikščionimis, brandinant juos kaip katalikus ir ugdant pagarbą kitų tikėjimui[69].
e) Tai gali būti padaryta įsisąmoninant galimybes, teikiamas perskyros tarp tikėjimo tiesų ir jų išraiškos būdų[70]; abipusiškai stengiantis suprasti ir įvertinti, kas gera kito teologinėse tradicijose; aiškiai parodant, kad dialogas sukūrė naujas sąlygas, kurios, teisingai suprastos, gali vesti į bendradarbiavimą ir taiką[71].
f) Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae turi būti atskaitos taškas vietinėse Bažnyčiose su vyskupų priežiūra rengiant naujus katekizmus.
62.  Liturgija. Kadangi liturgija “yra pirmas ir būtinas šaltinis, iš kurio tikintieji semiasi tikros krikščioniškos dvasios”[72], jos indėlis į visų Kristų tikinčiųjų vienybę yra svarbus; ji yra vienybės šventimas ir veiksnys; ten, kur ji gerai suprantama, kur kiekvienas joje pilnutinai dalyvauja, ji “labiausiai siekia, kad tikintieji gyvenimu išryškintų ir kitiems parodytų Kristaus slėpinį ir tikrąją tikrosios Bažnyčios prigimtį”[73].
a) Kadangi švč. Eucharistija yra “nuostabus sakramentas, žymintis ir gimdantis Bažnyčios vienybę”[74], labai svarbu paisyti, kad ji būtų tinkamai švenčiama - taip, kad tikintieji galėtų joje dalyvauti ir, “aukodami tyrą ostiją ne tik per kunigo rankas, bet ir drauge su juo, mokytųsi aukoti patys save ir diena iš dienos siektų vienybės su Dievu ir tarpusavyje, tarpininkaujant Kristui, kad galop Dievas būtų visa visame kame”[75].
b) Būtų gera skleisti ištikimybę maldoms dėl krikščionių vienybės pagal šio Vadovo nurodymus tiek tais momentais, kuriuos nurodo liturgija, pvz., per Žodžio šventimą arba per Rytų Bažnyčios pamaldas, vadinamas “Litia” ir “Moleben”, arba - ypač per Mišias - tikinčiųjų (visuotinėje) maldoje arba “Ektenijos” litanijose, tiek votyvinėmis  Mišiomis už krikščionių susivienijimą, vartojant atitinkamus tekstus.
Sėkmingam ugdymui padeda suintensyvinta malda už vienybę specialiu metu, pvz., per Vienybės savaitę (sausio 18-25) arba per savaitę tarp Žengimo į dangų ir Sekminių, idant Šventoji Dvasia sustiprintų Bažnyčios visuotinės išganymo misijos vienybę ir apaštališkumą.

63.  Dvasinis gyvenimas. Ekumeniniame sąjūdyje būtina teikti pirmenybę širdies atsivertimui, dvasiniam gyvenimui ir jo atnaujinimui. “Šitą širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą kartu su privačiomis ir viešomis maldomis už krikščionių vienybę reikia laikyti viso ekumeninio sąjūdžio siela ir teisingai galima pavadinti dvasiniu ekumenizmu”[76]. Tad paskiri krikščionys, jei jie gyvena tikrą dvasinį gyvenimą su Kristumi Išganytoju kaip jo centru ir Dievo Tėvo garbe kaip jo tikslu, gali visada ir visur giliai įsitraukti į ekumeninį sąjūdį, savo gyvenimu liudydami Kristaus Evangeliją[77].

a) Katalikai tegu pripažįsta vertingumą kai kurių elementų ir gėrybių - dvasinio gyvenimo versmių, randamų kitose Bažnyčiose ir bažnytinėse Bendrijose ir priklausančių vienai Kristaus Bažnyčiai; tai Šv. Raštas, sakramentai ir kiti šventieji veiksmai, tikėjimas, viltis, meilė ir kitos Dvasios dovanos[78]. Tos gėrybės yra davusios vaisių, pvz., krikščioniškųjų Rytų mistinėje tradicijoje ir vienuolinio gyvenimo dvasiniame lobyne, anglikonų kulte ir maldingume, evangelikų maldoje ir įvairiopame protestantų dvasingume.
b) Šis vertinimas neturi likti grynai teoriškas; konkrečiomis tinkamomis sąlygomis jis turi būti papildytas kitų dvasingumo tradicijų praktiniu pažinimu. Todėl bendra malda ir dalyvavimas kai kuriose kitų krikščionių viešojo kulto formose arba maldinguose veiksmuose gali turėti ugdomąją vertę, kai atitinka esamus nurodymus[79].
64.  Kitos iniciatyvos. Bendradarbiavimas socialinėse ir karitatyvinė-se iniciatyvose, įgyvendinamose mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose, turi patikrintą ugdomąją vertę. Tuo pačiu pasižymi darbas dėl taikos pasaulyje ar atskiruose regionuose, kur jai kyla grėsmė, taip pat dėl žmonių teisių ir religijos laisvės[80].

Ši veikla, tinkamai vadovaujama, gali įvairiose vietose parodyti Evangelijos socialinio pritaikymo veiksmingumą ir ekumeninio jautrumo praktinę jėgą. Periodiškas tokios veiklos krikščioniškojo pagrindo apmąstymas, jos kokybės ir vaisingumo tikrinimas, ištaisant trūkumus, taip pat ugdys ir bus konstruktyvūs.
 

Ugdymui tinkama aplinka

65.  Tai vietos, kuriose žingsnis po žingsnio auga žmogiškasis ir krikščioniškasis brandumas, bendrumo ir komunijos jausmas. Šiuo atveju ypatingą svarbą turi šeima, parapija, mokykla, įvairios grupės, asociacijos ir bažnytiniai sąjūdžiai.

66.  Šeima, Vatikano II Susirinkimo pavadinta “namų bažnyčia”[81], yra pirma vieta, kur vienybė kasdien formuojama arba silpninama susitinkant asmenims, kurie, daugeliu požiūrių skirtingi, vienas kitą priima meilės komunijoje. Joje reikia rūpintis ne palaikyti išankstinius nusistatymus, o, atvirkščiai, visuose dalykuose ieškoti tiesos.

a) Savo krikščioniškojo tapatumo ir misijos įsisąmoninimas šeimą parengia būti bendrija kitiems, bendrija, atvira ne tik Bažnyčiai, bet ir žmonių visuomenei, pasirengusia dialogui ir socialiniam įsipareigojimui. Kaip ir Bažnyčia, ji turi būti tokia aplinka, kurioje Evangelija perduodama ir kuri Evangeliją spinduliuoja; išties, Lumen gentium tvirtinama reikiant, kad namų bažnyčioje “gimdytojai žodžiu ir pavyzdžiu savo vaikams būtų pirmi tikėjimo skelbėjai” (sk.11).
b) Mišrios santuokos šeimos turi pareigą skelbti Kristų pagal visus bendro krikšto reikalavimus; taip pat jie turi subtilią užduotį pasidaryti vienybės kūrėjais[82]. “Bendras krikštas ir malonės dinamika šių santuokų nariams teikia pagrindą ir motyvaciją reikšti vienybę moralinių ir dvasinių vertybių srityje”[83].
67.  Parapija kaip bažnytinė vienybė, sutelkta aplink Eucharistiją, turi būti ir pati save laikyti tikro ekumeninio liudijimo vieta. Didelė parapijos užduotis - auklėti savo narius ekumenine dvasia. Todėl reikia rūpintis pamokslavimo, ypač homilijos ir katekezės, turiniu ir forma. Taip pat tai reikalauja sielovadinės programos, į kurią bus įtrauktas asmuo, įpareigotas skatinti ir planuoti ekumeninę veiklą, darniai dirbantis su parapijos kunigu; tai padės įvairiais būdais bendradarbiauti su atitinkamomis kitų krikščionių parapijomis. Pagaliau reikia, kad pati parapija nebūtų suskaldyta vidinės polemikos, ideologinės poliarizacijos ir krikščionių tarpusavio kaltinimų, bet kiekvienas ar kiekviena pagal savo dvasią ir pašaukimą tarnautų tiesai meilėje[84].

68.  Mokykla, visų rūšių ir pakopų, tikybos mokymui turi suteikti ekumeninį matmenį ir savaip stengtis lavinti širdis ir protus žmogiškomis ir religinėmis vertybėmis, auklėdama dialogui, taikai ir asmeniniams santykiams[85].

a) Meilės, pagarbos ir dialogo dvasia reikalauja atsisakyti išankstinių nusistatymų ir kalbos, iškreipiančios kitų krikščionių vaizdinį. Tai ypač liečia katalikų mokyklas, kuriose jaunuoliai turi augti su tikėjimu, malda ir ryžtu įgyvendinti krikščioniškąją vienybės Evangeliją. Jie turi būti mokomi tikrojo ekumenizmo, atitinkančio Katalikų Bažnyčios doktriną.
b) Kur įmanoma, bendradarbiaujant su kitais mokytojais, įvairūs dalykai, pvz., istorija ir menas, turi būti traktuojami taip, kad ekumeninės problemos išryškėtų dialogo ir vienybės dvasia. Šiuo tikslu taip pat pageidautina, kad mokytojai būtų korektiškai ir tiksliai informuoti apie kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų, ypač esančių tame regione, kilmę, istoriją ir mokymus.
69.  Grupės, asociacijos, bažnytiniai sąjūdžiai. Krikščionių gyvenimas, ypač dalinių Bažnyčių gyvenimas istorijos būvyje praturtėjo įvairiopa raiška, iniciatyva ir dvasingumu pagal Bažnyčios statybai Dvasios duodamas charizmas; taip jis atskleidė aiškų tarnybos bendrijai tikslų skirtingumą.

Tokių grupių, sąjūdžių ir asociacijų dalyviai turi būti perimti tvirtos ekumenizmo dvasios, kai jie įgyvendina savo krikšto įsipareigojimą pasaulyje[86] tiek siekdami katalikiškos vienybės dialogu ir komunija su panašiais sąjūdžiais ir asociacijomis, tiek platesnės komunijos su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis bei jų įkvėptais sąjūdžiais ir grupėmis. Šios pastangos turi remtis sveiko ugdymo pagrindu ir būti nušviestos krikščioniškosios išminties ir nuovokumo.
 

B. Sielovados darbuotojų ugdymas
 

1. Šventimus turintieji sielovados darbuotojai

70.  Viena pagrindinių būsimojo šventimus turinčio sielovados darbuotojo pareigų - kiek įmanoma formuoti savo asmenybę taip, kad tai tarnautų jo misijai padėti kitiems susitikti Kristų. Atsižvelgiant į tai, kandidatas šventimams turi labai išplėtoti tas žmogaus savybes, kurios padaro asmenį žmonėms priimtiną ir patikimą, - jam reikia nuolat tikrintis savo kalbą ir gebėjimą palaikyti dialogą, idant įgytų tikrą ekumeninę nuostatą. Tai esminis dalykas vykdančiam mokytojo ir ganytojo pareigas dalinėje Bažnyčioje vyskupui, arba sielomis besirūpinančiam kunigui, bet jis nemažiau svarbus ir diakonui, ypač nuolatiniam diakonui, pašauktam tarnauti tikinčiųjų bendrijai.

71.  Imdamasis iniciatyvų arba rengdamas susitikimus, sielovadininkas turi veikti aiškiai ir ištikimai Bažnyčiai, gerbdamas kitų kompetenciją ir laikydamasis tvarkos, kurią Bažnyčios ganytojai yra įgalioti nustatyti visuotinei Bažnyčiai ir atskiroms vietinėms Bažnyčioms, idant bendradarbiavimą krikščionių vienybės kūrime apsaugotų nuo išankstinių nusistatymų ir blogai apgalvotų iniciatyvų.
 

a) Doktrininis ugdymas


72.  Vyskupų Konferencijos privalo pasirūpinti, kad studijų planuose kiekvienam dalykui būtų suteiktas ekumeninis matmuo, ir specialiai numatyti ekumenizmo studijas. Taip pat jie privalo pasirūpinti, kad studijų planai atitiktų šio Vadovo nurodymus.
 

    a-1) Įvairių dalykų ekumeninis matmuo

73.  Ekumeninė veikla “turi būti pilnutinai ir sveikai katalikiška, t. y., ištikima tiesai, gautai iš apaštalų ir Tėvų, atitinkanti Katalikų Bažnyčios išpažįstamą tikėjimą”[87].

74.  Studentai turi išmokti atskirti, viena vertus, apreikštąsias tiesas, kurios visos reikalauja vienodo pritarimo tikėjimu, ir, antra vertus, šių tiesų reiškimo būdą ir teologines doktrinas[88]. Kai turime reikalą su apreikštųjų tiesų formulavimu, be kita ko, reikia turėti galvoje tai, kas pasakyta Tikėjimo doktrinos kongregacijos deklaracijoje Mysterium Ecclesiae, sk. 5: “Tiesos, kurių Bažnyčia ketina aktualiai mokyti savo dogminėmis formuluotėmis, be abejo, skiriasi nuo konkretaus laikotarpio kintančių sampratų ir gali būti išreikštos be jų, tačiau gali vis dėlto atsitikti, kad jos bus Magisteriumo išreikštos sąvokomis, kurios turi šių sampratų žymių. Į tai atsižvelgiant, taip pat reikia pasakyti, kad nuo pat pradžios Magisteriumo dogminės formuluotės visada buvo tinkamos apreikštajai tiesai perteikti, ir, likdamos nepakeistos, jos visada perteiks ją tiems, kurie jas deramai interpretuoja”[89]. Todėl studentai turi išmokti skirti “patį tikėjimo lobį arba tiesas, glūdinčias mūsų garbiojoje doktrinoje”[90], nuo būdo, kuriuo šios tiesos formuluojamos; tiesas, kurias reikia skelbti, nuo įvairių būdų jas suvokti ir apšviesti; apaštalų Tradiciją nuo bažnytinių tradicijų tiksliąja prasme. Drauge jie turi išmokti atpažinti ir gerbti dogminių formuluočių nuolatinį vertingumą. Studentai, pradedant jų filosofiniu lavinimu, turi būti rengiami vertinti teisėtą teologijos įvairovę, kylančią iš įvairių metodų ir kalbos būdų, kuriuos teologai vartoja skverbdamiesi į dieviškuosius slėpinius. Iš to plaukia, kad skirtingos teologinės formuoluotės dažniau viena kitą papildo, negu viena kitai prieštarauja.

75.  Negana to, visada reikia gerbti katalikų doktrinos “tiesų hierarchiją”; visos šios tiesos reikalaujauja deramo pritarimo tikėjimu, bet ne visos yra šerdyje slėpinio, apreikšto Jėzuje Kristuje, nes jų ryšys su krikščionių tikėjimo pagrindu įvairuoja[91].
 

    a-2) Bendrasis teologijos disciplinų ekumeninis matmuo

76.  Ekumeninis atvirumas yra būsimųjų kunigų ir diakonų ugdymo konstutyvusis matmuo: “Šventosios teologijos ir kitų, ypač istorinių, dalykų dėstymas turi būti vedamas ir ekumeniniu požiūriu, kad vis labiau atitiktų faktų tiesą”[92]. Teologinio lavinimo ekumeninis matmuo neturi būti apribotas įvairių mokymo kategorijų. Kadangi kalbame ne tik apie “daugiadisciplinį”, bet ir apie tarpdisciplinį mokymą, jis apima atitinkamų dėstytojų bendradarbiavimą ir tarpusavio koordinaciją. Kiekviename dalyke, net priklausančiame pagrindiniams dalykams, gali būti sėkmingai pabrėžti  šie atžvilgiai:

a) krikščioniškojo tiesos ir šventumo paveldo elementai, bendri visoms Bažnyčioms ir bažnytinėms Bendrijoms, net jei jie kartais būtų pateikiami, vartojant įvairuojančią teologinę raišką;
b) liturgijos, dvasingumo ir doktrinos turtai, saviti kiekvienai Bendrijai, bet galintys padėti krikščionims pagilinti Bažnyčios prigimties pažinimą;
c) tikėjimo ir doros klausimai, kuriais nesutariama, bet kurie vis dėlto gali padrąsinti giliau tyrinėti Dievo Žodį ir imtis skirti tikrus ir tariamus prieštaravimus.


    a-3) Paskirų teologijos disciplinų ekumeninis matmuo

77.  Kiekvienoje teologinėje disciplinoje ekumeninis požiūris turi mus paakinti apmąstyti ryšį tarp paskiro dalyko ir Bažnyčios vienybės slėpinio. Maža to, mokytojas savo studentams turi įdiegti ištikimybę visai autentiškai krikščioniškajai Tradicijai teologijos, dvasingumo ir Bažnyčios disciplinos srityse. Savo paveldą palyginę su krikščioniškųjų Rytų ir Vakarų kitų tradicijų turtais, tiek senoviškai, tiek šiuolaikiškai išreikštais, studentai giliau įsisąmonins šią pilnatvę[93].

78.  Šios palyginamosios studijos svarbios visiems dalykams: visų krikščionių bendro tikėjimo šaltinio - Rašto studijoms; apaštalų Tradicijos, glūdinčios Bažnyčios Tėvų ir kitų Rytų ir Vakarų bažnytinių rašytojų veikaluose studijoms; liturgikai, kurioje moksliškai palyginamos įvairios dievogarbos formos ir jų doktrininė ir dvasinė svarba; dogmatikai ir moralinei teologijai, ypač atsižvelgiant į problemas, kylančias iš ekumeninio dialogo; Bažnyčios istorijai, kurioje turi būti rūpestingai tyrinėjama Bažnyčios vienybė ir atsiskyrimo priežastys; kanonų teisei, kuri turi aiškiai skirti dieviškąjį įstatymą ir bažnytinius įstatymus, galinčius kisti pagal laiką, kultūrą arba vietinę tradiciją; pagaliau sielovados ir misijų pratyboms ir sociologijos studijoms, kuriose dėmesį reikia kreipti į sąlygas, bendras visiems krikščionims, atsigręžusiems į šiuolaikinį pasaulį. Šitaip Dievo Apreiškimo visuma bus išreikšta geresniu ir išsamesniu būdu, o mes geriau įvykdysime misiją pasauliui, kurią Kristus patikėjo savo Bažnyčiai.
 

    a-4) Specialusis ekumenizmo kursas

79.  Nors ekumeninis matmuo turi perskverbti visą teologinį lavinimą, ypač svarbu, kad ekumenizmo kursas būtų skaitomas pirmame studijų cikle tinkamiausiu metu. Tas kursas turi būti privalomas. Kalbant apskritai ir lanksčiai, tas kursas galėtų būti tokio turinio:

a) katalikiškumo, regimos ir organinės Bažnyčios vienybės, oikumene, ekumenizmo sąvokos, pradedant jų istorine kilme ir baigiant dabartine reikšme, suvokiama katalikišku požiūriu;
b) ekumeninės veiklos doktrininis pagrindas, ypač pabrėžiant jau esamus Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų komunijos ryšius[94];
c) ekumenizmo istorija, apimanti pasidalijimus ir gausius mėginimus amžiams bėgant atkurti vienybę, jų laimėjimus ir nesėkmes, dabartinę vienybės paieškų padėtį;
d) ekumenizmo tikslas ir metodas, įvairūs vienybės ir bendradarbiavimo pavidalai, vienybės atkūrimo viltis, vienybės sąlygos, visiškos ir tobulos vienybės samprata;
e) “institucinis” atžvilgis ir šiuolaikinis gyvenimas įvairiose krikščionių Bendrijose: doktrininės tendencijos, tikrosios atsiskyrimų priežastys, misijų pastangos, dvasingumas, kulto formos, poreikis geriau pažinti Rytų teologiją ir dvasingumą[95];
f) kai kurios specifiškesnės problemos, pvz., bendras dalyvavimas kulte, prozelitizmas ir irenizmas, mišrios santuokos, pasauliečių, ypač moterų, vaidmuo Bažnyčioje;
g) dvasinis ekumenizmas, ypač malda dėl vienybės ir kitos formos artėti prie vienybės, kurios meldė Kristus.
80.  Studijos gali būti organizuojamos kad ir pagal tokį planą:
a) būtų gerai, jei bendrasis ekumenizmo įvadas būtų skaitomas kuo anksčiau, idant studentai nuo pat teologinių studijų pradžios galėtų būti jautrūs savo studijų ekumeniniam matmeniui[96]. Šiame įvade turėtų būti aptarti pagrindiniai ekumenizmo klausimai;
b) specialiajai mokymo apie ekumenizmą daliai paprastai turi būti skirta vieta baigiantis pirmam teologijos studijų ciklui ar seminarijos kursui, idant studentai, gaudami platų ekumenizmo pažinimą, galėtų jį sintetinti su savo teologiniu lavinimu;
c) vadovėliai ir kitos mokymo priemonės turi būti rūpestingai parenkamos: jos turi tiksliai perteikti kitų krikščionių mokymą istorijoje, teologijoje ir dvasingume, įgalindamos garbingą ir objektyvų palyginimą ir skatindamos toliau gilinti krikščioniškąją doktriną.
81.  Būtų naudinga kviestis kitų tradicijų dėstytojus ir ekspertus, paisant nurodymų dėl katalikų institucijų bendradarbiavimo su kitų krikščionių globojamais centrais[97]. Jei konkrečiai seminarijai ar institutui kiltų savitų problemų, spręsti, kurias iniciatyvas galima įgyvendinti specifine akademinės vadovybės atsakomybe, tenka vyskupijos vyskupui, remiantis normomis, nustatytomis Vyskupų Konferencijos, ir ištyrus numatomų kviesti dėstytojų iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų dorovines ir profesines savybes. Šiuose kultūriniuose mainuose visada turi būti garantuotas konkrečios institucijos nenutrūkstamas katalikiškas pobūdis ir jos teisė bei pareiga ugdyti savo kandidatus ir mokyti katalikų doktrinos pagal Bažnyčios normas.
 
 
b) Ekumeninė patirtis


82.  Ugdymo laikotarpiu, kad sąlytis su ekumenizmu nebūtų atplėštas nuo gyvenimo, bet šaknytųsi gyvoje bendruomenių patirtyje, galima su nauda organizuoti susitikimus ir diskusijas su kitais krikščionimis visuotiniu ir vietiniu lygiu, laikantis atitinkamų Katalikų Bažnyčios normų. Gali būti kviečiami kitų Bendrijų atstovai, turintys profesinį ir religinį pasirengimą ir ekumeninę dvasią, būtiną nuoširdžiam ir konstruktyviam dialogui. Galima rengti ir susitikimus su kitų Bažnyčių bei bažnytinių Bendrijų studentais[98]. Tačiau ugdymo institucijos yra tokios skirtingos, kad neįmanoma nustatyti vienodų taisyklių. Tikrovė leidžia tiek įvairius niuansus, pagal tautų ir sričių įvairumą, tiek santykių skirtingumą tarp Katalikų Bažnyčios ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių Bendrijų ekleziologijos, bendradarbiavimo ir dialogo lygiu. Čia taip pat labai vertinga ir neišvengiama laipsniškumo ir pritaikymo būtinybė. Vyresnieji turi remtis bendraisiais principais ir pritaikyti juos konkrečioms aplinkybėms ir progoms.
 

2. Šventimų neturintys sielovados darbuotojai ir bendradarbiai
 

a) Doktrininis ugdymas


83.  Greta šventimus turinčių sielovados darbuotojų yra kitų pripažintų sielovados bendradarbių - kateketų, mokytojų ir kitų pasauliečių pagalbininkų. Vietinės Bažnyčios turi religijos mokslų institutus, sielovados institutus, kitus ugdymo ir ugdymo aggiornamento centrus. Jiems taikomos tos pačios studijų programos ir normos kaip teologijos institutams, bet jas reikia pritaikyti dalyvių ir jų studijų lygiui.

84.  Kalbant konkrečiau, pripažįstant vienuolijų, pašventintojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo institutų charizmų bei veiklos teisėtą įvairovę, itin svarbu, kad “visos vienuolijos, veikdamos pagal savo pobūdį, dalyvautų Bažnyčios gyvenime ir Bažnyčios darbą bei jos tikslus padaryti savus”, be kitų, ir “ekumenizmo” srityje99.

Ugdymas turi būti pradėtas noviciate ir tęsiamas tolesnėse pakopose. Įvairių institutų Ratio formationis, analogiškai kaip šventimus turinčių sielovadininkų mokymo programos, turi pabrėžti kiekvieno dalyko ekumeninį matmenį ir numatyti specialų ekumenizmo kursą, pritaikytą aplinkybėms ir vietos situacijai. Taip pat svarbu, kad kompetentinga instituto vadovybė prižiūrėtų, ir ekumenizmo specialistų ugdymas būtų viso instituto ekumeninio įsipareigojimo gairė.
 

b) Ekumeninė patirtis


85.  Norint studijas perkelti į patirtį, naudinga padrąsinti katalikų vienuolijų bei religinių bendrijų mainus ir kontaktus su atitinkamomis kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų institucijomis. Tai gali būti keitimasis informacija, dvasinė, kartais net medžiaginė pagalba, gali būti ir kultūros mainai.

86.  Atsižvelgiant į pasauliečių vaidmens Bažnyčioje ir pasaulyje svarbą, pasauliečius, atsakingus už ekumeninę veiklą, reikia padrąsinti plėtoti kontaktus ir mainus su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis pagal šio Vadovo normas[100].
 

C. Specialusis ugdymas

87.  Ugdymo dialogui svarba. Atsižvelgiant į aukštųjų kultūros institutų įtaką, aiškėja, kad bažnytiniai fakultetai ir kiti aukštojo mokslo institutai turi specialų svarbų vaidmenį rengiantis ekumeniniam dialogui ir jį palaikant, taip pat pažangai krikščionių vienybės link, kurią krikščionims pasiekti padeda pats dialogas. Pedagoginis rengimas dialogui turi patenkinti šiuos reikalavimus:

a) nuoširdų asmenišką įsitraukimą, išgyvenamą su tikėjimu, be kurio dialogas lieka nebe brolių bei seserų dialogas, bet greičiau akademinė pratyba;
b) paiešką naujų kelių ir priemonių kurti tarpusavio santykiams ir atgaivinti vienybei, paremtai didesne ištikimybe Evangelijai ir autentišku krikščionių tikėjimo išpažinimu meilėje ir tiesoje;
c) įsitikinimą, kad ekumeninis dialogas nėra vien privatus asmenų ar paskirų grupių reikalas, bet kad jis turi vietą visos Bažnyčios įsipareigojimo sandaroje, todėl palaikytinas tokiu būdu, kuris atitiktų jos ganytojų mokymą ir nurodymus;
d) pasirengimą pripažinti, kad skirtingų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų nariai gali mums padėti geriau suprasti ir tiksliau išdėstyti jų Bendrijų doktriną ir gyvenimą;
e) pagarbą sąžinei ir asmeniniams įsitikinimams kiekvieno, aiškinančio savo Bažnyčios atžvilgį ar doktriną, ar jos savitą būdą suprasti Dievo Apreiškimą;
f) pripažinimą fakto, kad ne visi turi vienodą kvalifikaciją dalyvauti dialoge, kadangi esama įvairių išsilavinimo, protinės brandos ir dvasinės pažangos laipsnių.


Bažnytinių fakultetų vaidmuo

88.  Apaštališkojoje konstitucijoje Sapientia Christiana nustatyta, kad teologijos fakulteto pirmame cikle fundamentinė teologija turi būti studijuojama susietai su ekumeniais klausimais[101].

Antrame cikle taip pat “ekumeniniai klausimai turi būti rūpestingai svarstomi, kaip nurodyta kompetentingos bažnytinės vadovybės”[102].

Kitaip sakant, derėtų įvesti ekumenizmo specializacijos kursus, kuriuose, be elementų, nurodytų aukščiau, sk. 79, dar būtų liečiama:

a) santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių Bendrijų dabartinė padėtis, remiantis paskelbtais dialogo rezultatais;
b) kitų krikščionių - Rytų ir Vakarų - paveldo ir tradicijų studijos;
c) Pasaulinės Bažnyčių Tarybos svarba ekumeniniam sąjūdžiui ir Katalikų Bažnyčios santykių su šia Taryba dabartinė padėtis;
d) tautinių ir regioninių Bažnyčių Tarybų vaidmuo, jų sunkumai ir laimėjimai.
Taip pat reikia prisiminti, kad ekumeninį matmenį turi turėti ir teologijos mokymas bei tyrimai.
 

Katalikų universitetų vaidmuo

89.  Jie irgi pašaukti teikti sveiką ekumeninį ugdymą. Jiems tinkamų priemonių pavyzdžiai galėtų būti šie:

a) kai dalykas tam tinka, stiprinti mokymo ir tyrimų metodų ekumeninį matmenį;
b) organizuoti diskusijas ir studijų dienas, skirtas ekumeniniams klausimams;
c) organizuoti konferencijas ir susitikimus bendram studijavimui, darbui ir socialiniam veikimui, skiriant laiko gilintis į krikščioniškus socialinės veiklos principus bei priemones ir jų įgyvendinimą. Šios progos, apimančios tik katalikus, ar katalikus suvedančios su kitais krikščionimis, turi skatinti kiek įmanoma bendradarbiauti su kitais svarbiais tos teritorijos institutais;
d) universitetų žurnaluose ir apžvalginiuose leidiniuose būtų galima skirti vietos pranešimams apie ekumeninius įvykius, taip pat gilesnėms ekumenizmo studijoms, pirmenybę teikiant dokumentams, kylantiems iš Bažnyčių dialogo;
e) akademiniuose bendrabučiuose labai rekomenduotini geri katalikų santykiai su kitais krikščionimis studentais. Tinkamai vadovaujami, jie gali iš šių santykių išmokti drauge išgyventi gilesnę ekumeninę dvasią ir būti ištikimi savo krikščioniškojo tikėjimo liudytojai;
f) svarbu pabrėžti maldą dėl vienybės ne tik specialios Maldos savaitės būvyje, bet ir kitu metų laiku. Priklausomai nuo vietos ir as-menų aplinkybių ir laikantis esamų taisyklių dėl bendrosios dievogarbos, galima rengti bendras susikaupimo dienas, vadovaujamas dvasinio mokytojo;
g) socialiniai ir labdaros darbai teikia platų lauką bendram liudijimui. Studentai tam turi būti rengiami ir skatinami - ne tik teologijos, bet ir kitų fakultetų, pvz., teisės, sociologijos ir politinių mokslų. Savo indėliu šie studentai padės plėtoti ir įgyvendinti šias iniciatyvas;
h) kapelionai, studentų dvasiniai patarėjai ir profesoriai itin stengsis savo tikslų siekti ekumenine dvasia, ypač organizuodami kai kurias aukščiau minėtas iniciatyvas. Šis įpareigojimas iš jų reikalauja gilaus Bažnyčios doktrinos pažinimo, tinkamo akademinių dalykų išmanymo, nesvyruojančios nuovokos ir subalansuoto požiūrio; visos šios savybės turi juos įgalinti padėti savo studentams suderinti jų tikėjimo gyvenimą su atvirumu kitiems.


Specialių ekumeninių institutų vaidmuo

90.  Bažnyčiai, vykdančiai savo ekumeninę užduotį, reikia nemažo skaičiaus šio klausimo ekspertų - dvasininkų, vienuolių, vyrų ir moterų pasauliečių. Tai būtina net regionuose, kur katalikų dauguma.

a) Šiam tikslui reikia specialių institutų, aprūpintų
- atitinkama ekumenizmo dokumentacija, ypač liečiančia esamus dialogus ir ateities programas;
- taip pat gerai parengtų ir gabių tiek katalikų doktrinos, tiek ekumenizmo dėstytojų.
b) Šie institutai ekumeninius tyrimus turi vykdyti kiek įmanoma bendradarbiaudami su ekspertais iš kitų krikščioniškųjų tradicijų ir jų tikinčiaisiais; jie turi organizuoti ekumeninius susitikimus, pvz., konferencijas ir kongresus; palaikyti ryšį su tautinėmis ekumenizmo komisijomis ir su Popiežiškąja taryba krikščionių vienybei skatinti, kad turėtų gerą ir naujausią informaciją apie tarpkonfesinio dialogo vyksmą ir pažangą.
c) Taip parengti ekspertai papildys Katalikų Bažnyčios ekumeninį personalą, idant skatintų joje ekumeninį sąjūdį ar kaip atsakingų vyskupijų, tautinių bei tarptautinių organizmų nariai ir vadovai, ar kaip ekumeninių dalykų dėstytojai institutuose bei bažnytiniuose centruose, ar kaip tikros ekumeninės dvasios ir veiklos skleidėjai savo aplinkoje.


D. Nuolatinis ugdymas

91.  Doktrininis ir patirtinis ugdymas nesiriboja ugdymo laikotarpiu; jam reikia nepaliaujamo dvasininkų bei sielovados darbuotojų aggiornamento, kadangi ekumeninis sąjūdis be paliovos vystosi.

Vyskupai ir vienuolijų vyresnieji, įgyvendindami sielovadinio atsinaujinimo programas dvasininkijai - per susitikimus, konferencijas, rekolekcijas, susikaupimo ar sielovados problemų studijų dienas turi rūpestingai kreipti dėmesį į ekumenizmą, vadovaudamiesi šiomis gairėmis:

a) Sistemingas kunigų, vienuolių, diakonų ir pasauliečių informavimas apie esamą ekumeninio sąjūdžio padėtį, idant jie galėtų įtraukti ekumeninį požiūrio tašką į pamokslavimą, katekezę, maldą ir apskritai krikščioniškąjį gyvenimą. Jei atrodo tinkama ir įmanoma, būtų gerai pakviesti kitos Bažnyčios dvasininką savo tradicijai išdėstyti arba pakalbėti apie sielovados problemas, kurios dažnai visiems būna bendros.
b) Pasitaikius galimybei ir pritariant vyskupijos vyskupui katalikų dvasininkai ir kiti už sielovadą vyskupijoje atsakingi asmenys gali dalyvauti tarpkonfesiniuose susitikimuose, turinčiuose tikslą pagerinti tarpusavio santykius ir pamėginti drauge spręsti sielovados problemas. Kad šios iniciatyvos įgautų konkretų pavidalą, gali būti naudinga įkurti vietines ir regionines kunigų tarybas, asociacijas ir
t. t. arba įstoti į panašias jau esamas draugijas.
c) Teologijos fakultetai ir aukštojo mokslo institutai, taip pat seminarijos ir kiti ugdymo institutai gali prisidėti prie nuolatinio ugdymo, rengdami sielovados darbuotojų kursus arba parūpindami dėstytojus ir paramą disciplinoms bei kursams, kuriuos rengia kiti.
d) Taip pat labai naudinga tiksli informacija per vietinės Bažnyčios ir, jei įmanoma, pasaulietines visuomenės informavimo priemones; keitimasis informacija su kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų visuomenės informavimo tarnybomis; pastovūs ir sistemingi santykiai su vyskupijos ar tautine ekumenizmo komisija, tai garantuos visiems katalikams, dirbantiems šioje srityje, tikslią ir naujausią ekumenizmo raidos dokumentaciją.
e) Turi būti plačiai naudojamasi įvairių rūšių dvasiniais susitikimais, kad būtų patirta apie bendrus ir savitus dvasingumo elementus. Tokie susitikimai sudaro progą apmąstyti vienybę ir melstis dėl visų krikščionių susitaikinimo. Įvairių Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų narių dalyvavimas tokiuose susitikimuose gali padėti skatinti tarpusavio supratimą ir dvasinės komunijos augimą.
f) Pagaliau pageidautina, kad ekumeninė veikla būtų periodiškai įvertinama.
IV GYVENIMO IR DVASINĖS VEIKLOS KOMUNIJA TARP KRIKŠTYTŲJŲ
 

A. Krikšto sakramentas

92.  Krikšto sakramentu asmuo tikrai inkorporuojamas į Kristų ir į jo Bažnyčią bei atgimdomas tapti dieviškojo gyvenimo dalininku[103]. Taigi krikštas sudaro sakramentinį vienybės ryšį, jungiantį visus, kurie per jį yra atgimę. Krikštas pats savaime yra pradžia, nes jis krypsta į gyvenimo pilnatvės Kristuje įgijimą. Todėl jis nukreiptas į tikėjimo išpažinimą, į visišką integraciją išganymo tvarkon ir į eucharistinę komuniją[104]. Įsteigtas paties Viešpaties, krikštas, per kurį dalyvaujama jo mirties ir prisikėlimo slėpinyje, apima atsivertimą, tikėjimą, nuodėmių atleidimą ir malonės dovaną.

93.  Krikštas teikiamas vandeniu ir formule, aiškiai sakančia, kad krikštijama vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Todėl visiems Kristaus mokiniams nepaprastai svarbu, kad krikštas visų būtų teikiamas tokiu būdu ir kad įvairios Bažnyčios bei bažnytinės Bendrijos pasiektų kiek įmanoma glaudesnį sutarimą dėl jo reikšmės ir galiojančio teikimo.

94.  Tvirtai rekomenduotina, kad dialogas dėl krikšto reikšmės ir galiojančio teikimo vyktų tarp katalikų vadovybės ir kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų vadovybės vyskupijų ir Vyskupų Konferencijų lygiu. Šitaip bus įmanoma pasiekti bendrų pareiškimų, kuriais bus tarpusavyje pripažinti krikštai, taip pat aptartos procedūros tirti atvejams, jei kiltų abejonių dėl konkretaus krikšto galiojimo.

95.  Siekiant tokių bendro sutarimo išraiškų, reikia turėti omenyje šiuos dalykus:

a) Krikštas panardinimu ar apliejimu su trejybine formule pats savaime yra galiojantis. Todėl jei Bažnyčios arba bažnytinės Bendrijos apeigynai, liturginės knygos ar nustatyti papročiai įsako vieną šių krikšto formų, sakramentas laikytinas galiojančiu, nebent būtų rimtas pagrindas abejoti, ar teikėjas laikėsi savo Bendrijos ar Bažnyčios nuostatų.
b) Nepakankamas teikėjo tikėjimas, liečiantis krikštą, niekada savaime nedaro krikšto negaliojančio. Suponuojama pakankama krikšto teikėjo intencija, nebent būtų rimtas pagrindas abejoti, ar teikėjas norėjo daryti, ką daro Bažnyčia.
c) Kilus abejonei, ar buvo vartotas vanduo ir kokiu būdu105, pagarba sakramentui ir toms bažnytinėms Bendrijoms reikalauja prieš darant bet kokį sprendimą dėl krikšto galiojimo rimtai ištirti konkrečios Bendrijos praktiką.
96.  Atsižvelgdami į vietos situaciją ir esant progai, katalikai bendrose su kitais krikščionimis pamaldose gali drauge paminėti su jais jungiantį krikštą, atnaujindami įsipareigojimą gyventi pilnutinį krikščionio gyvenimą, kurį prisiėmė krikšto pažadais, ir iškilmingai pasižadėdami bendradarbiauti su Šventosios Dvasios malone visokeriopomis pastangomis užgydyti krikščionyse esančius susiskaldymus.

97.  Nors krikštu asmuo inkorporuojamas į Kristų ir jo Bažnyčią, praktiškai tai įvyksta tik konkrečioje Bažnyčioje arba bažnytinėje Bendrijoje. Todėl krikštas negali būti bendrai teikiamas dviejų teikėjų, priklausančių skirtingoms Bažnyčioms arba bažnytinėms Bendrijoms. Maža to, pagal katalikų liturginę ir teologinę tradiciją, krikštas celebruojamas tik vieno celebranto. Sielovados sumetimais konkrečiomis aplinkybėmis vietos ordinaras kitos Bažnyčios arba bažnytinės Bendrijos dvasininkui kartais gali leisti dalyvauti apeigose skaitinio skaitymu, maldos sukalbėjimu ir t. t. Abipusiškumas galimas tik tuo atveju, jei krikštas, teikiamas kitoje Bendrijoje, nesikerta su katalikų principais ir disciplina[106].

98.  Pagal katalikų sampratą krikštatėviai liturgine ir kanonine prasme turi būti tos Bažnyčios ar bažnytinės Bendrijos nariai, kurioje krikštas teikiamas. Jie imasi atsakomybės už krikštijamojo (ar sutvirtinamojo) krikščioniškąjį auklėjimą ne vien kaip draugai ar giminaičiai; jie atstovauja ir tikėjimo bendrijai, laiduodami kandidato tikėjimą ir bažnytinės komunijos troškimą.

a) Tačiau bendro krikšto pagrindu ir dėl draugystės ar kraujo ryšių krikštytas asmuo, priklausantis kitai bažnytinei Bendrijai, gali dalyvauti kaip krikšto liudytojas, bet tik drauge su kataliku krikštatėviu[107]. Katalikas gali atlikti tą patį vaidmenį asmens, krikštijamo kitoje bažnytinėje Bendrijoje, atžvilgiu.
b) Kadangi tarp Katalikų Bažnyčios ir Rytų Ortodoksų Bažnyčių esama glaudžios komunijos, dėl teisingos priežasties leistina Rytų tikinčiajam būti krikštatėviu, drauge su kataliku krikštatėviu, krikštijant kataliką kūdikį ar suaugusįjį, jei galima numatyti krikštijamojo katalikišką auklėjimą ir jei aišku, kad krikštatėvis yra tinkamas.
Katalikui nedraudžiama būti krikštatėviu Rytų Ortodoksų Bažnyčioje, jei jis/ji to prašomas. Šiuo atveju pareiga pasirūpinti krikščionišku auklėjimu pirmiausia saisto krikštatėvį, priklausantį Bažnyčiai, kurioje kūdikis krikštijamas[108].

99.  Kiekvienas krikščionis turi teisę dėl sąmoningų religinių priežasčių laisvai apsispręsti pilnutinei katalikiškąjai komunijai[109]. Norinčio būti priimto į pilnutinę komuniją su Katalikų Bažnyčia rengimas iš esmės skiriasi nuo ekumeninės veiklos[110]. Suaugusių krikščionių iniciacijos apeigose numatyta šių asmenų priėmimo į pilną katalikiškąją komuniją formulė. Tačiau, kaip ir mišrių santuokų atvejais, katalikų bažnytinė vadovybė gali matyti būtinumą ištirti, ar jau priimtas krikštas buvo galiojantis. Atliekant tyrimą, laikytinasi šių rekomendacijų:

a) Nėra abejonės, kad galioja krikštas, suteiktas įvairiose Rytų Bažnyčiose. Pakanka nustatyti krikšto faktą. Šiose Bažnyčiose sutvirtinimo (krizmos) sakramentas yra kunigo tinkamai teikiamas drauge su krikštu. Dažnai pasitaiko, kad kanoniniame krikšto liudijime sutvirtinimas nepaminimas. Tai neduoda pagrindo abejoti, ar šis sakramentas irgi buvo suteiktas.
b) Kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų krikščionių atveju, prieš sprendžiant apie paskiro krikščionio krikšto galiojimą, reikia nustatyti, ar tos vietovės Bažnyčios ir bažnytinės Bendrijos yra paskelbusios sutarimą dėl krikšto (minimą aukščiau, sk. 94), taip pat ar krikštas administruojamas pagal šį sutarimą. Vis dėlto reikia pažymėti, kad formalaus sutarimo dėl krikšto nebuvimas neturi automatiškai kelti abejonės dėl krikšto galiojimo.
c) Krikščionių, turinčių oficialų bažnytinį liudijimą, atveju nėra pagrindo abejoti jų Bažnyčiose ir bažnytinėse Bendrijose suteikto krikšto galiojimu, nebent konkretaus atvejo tyrimas aiškiai parodytų, kad esama rimto pagrindo suabejoti dėl vieno iš šių dalykų: dėl materijos, formos ir žodžių, vartotų krikštijant, taip pat suaugusio krikštijamojo arba krikšto teikėjo intencijos[111].
d) Jei net po rūpestingo tyrimo lieka rimta abejonė dėl tinkamo krikšto administravimo ir nutariama, kad reikalingas sąlyginis krikštas, katalikas krikšto teikėjas turi parodyti deramą pagarbą mokymui, kad krikštas gali būti suteiktas tik kartą per gyvenimą, paaiškindamas suinteresuotam asmeniui, kodėl pastarasis sąlygiškai krikštijamas ir kokia sąlyginio krikšto apeigų prasmė. Negana to, sąlyginio krikšto apeigos turi būti atliktos privačiai, o ne viešai[112].
e) Pageidautina, kad Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodai ir Vyskupų Konferencijos išleistų nurodymus dėl krikščionių, krikštytų kitose Bažnyčiose ir bažnytinėse Bendrijose, priėmimo į pilnutinę komuniją. Reikia atsižvelgti į tai, kad jie nėra katekumenai, taip pat į krikščionių tikėjimo pažinimo ir praktikos laipsnį, kurį jie gali turėti.
100.  Pagal Suaugusių krikščionių iniciacijos apeigas tie, kurie pirmąsyk priglūsta prie Kristaus, paprastai krikštijami Velykų vigilijos metu. Jei šias Apeigas celebruojant jau krikštytieji priimami į pilnutinę komuniją, turi būti padarytas aiškus skirtumas tarp jų ir tų, kurie krikšto dar nėra gavę.

101.  Dabartinėmis santykių su XVI a. Reformacijos Bendrijomis sąlygomis mes dar nesame pasiekę sutarimo dėl sutvirtinimo sakramento reikšmės, sakramentinės prigimties ir net administravimo. Todėl dabartinėmis aplinkybėmis asmenys, priklausę vienai iš šių Bendrijų ir einantys į pilnutinę komuniją su Katalikų Bažnyčia, turi priimti sutvirtinimo sakramentą pagal Katalikų Bažnyčios doktriną ir apeigas prieš gaudami leidimą eucharistinei komunijai.
 

B. Dalijimasis dvasine veikla ir ištekliais
 

Bendrieji principai

102.  Krikščionys gali būti padrąsinti dalyvauti dvasinėje veikloje ir ištekliuose, t. y. dalytis bendru dvasiniu paveldu tokiu būdu ir laipsniu, kuris derėtų dabartinei susikaldymo būklei[113].

103.  Apibūdinimas “dalyvauti dvasinėje veikloje ir ištekliuose” apima tokius dalykus kaip bendra malda, dalyvavimas liturginėje dievogarboje tiksliąja prasme, kaip aprašyta žemiau, sk. 116, taip pat bendras šventųjų vietų ir visų būtinų dalykų vartojimas.

104.  Toks dvasinis dalijimasis turi vadovautis šiais principais:

a) Kad ir kokie rimti sunkumai trukdytų pilnutinei bažnytinei komunijai, aišku, kad visi, krikštu inkorporuoti į Kristų, turi daug bendrų krikščioniško gyvenimo elementų. Todėl tarp krikščionių esama tikros, nors ir netobulos komunijos, kuri gali būti išreikšta daugeliu būdų, tarp jų dalyvavimu maldoje ir liturginėje dievogarboje[114], kaip bus nurodyta tolesniame paragrafe.
b) Katalikų tikėjimas teigia, kad Katalikų Bažnyčia turi visą apreikštąją tiesą ir visas išganymo priemones kaip neprarandamą dovaną[115]. Tačiau daugel elementų ir dovanų, priklausančių Katalikų Bažnyčiai (pvz., rašytinis Dievo Žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis ir meilė ir t. t.) gali egzistuoti kitapus jos regimųjų ribų. Bažnyčios ir bažnytinės Bendrijos, neturinčios pilnutinės komunijos su Katalikų Bažnyčia, išganymo slėpinyje jokiu būdu nėra be reikšmės ir vertės, nes Kristaus Dvasia nevengia jų vartoti kaip išganymo priemonių[116]. Būdais, kurie įvairuoja priklausomai nuo kiekvienos Bažnyčios ar bažnytinės Bendrijos sąlygų, jų celebracijos gali maitinti jose dalyvaujančiuose jų nariuose malonės gyvenimą ir atverti jiems kelią į išganymo komuniją[117].
c) Taigi dalijimasis dvasine veikla ir ištekliais turi atspindėti šį dvilypį faktą:
1) tikrą Dvasios gyvenimo komuniją, jau egzistuojančią tarp krikščionių ir išreikštą jų malda ir liturgine dievogarba;
2) šios komunijos nepilnutinį pobūdį, kylantį iš tikėjimo ir supratimo skirtumų, nesuderinamų su neribotu tarpusaviu dvasinių gėrybių dalijimusi.
d) Ištikimybė šiai sudėtingai tikrovei būtinai reikalauja nustatyti šio dvasinio dalijimosi normas, įvertinančias skirtingas Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų  bažnytines situacijas taip, kad krikščionys, pripažindami savo bendrus dvasinius turtus ir jais džiaugdamiesi, drauge vis labiau įsisąmonintų būtinumą įveikti tebesančius pasidalijimus.
e) Kadangi Eucharistijos koncelebracija yra regimoji Katalikų Bažnyčios tikėjimo, dievogarbos ir bendrijos gyvenimo pilnutinės komunijos išraiška, įgyvendinama tos Bažnyčios dvasininkų, neleistina koncelebruoti Eucharistiją su kitų Bažnyčių arba bažnytinių Bendrijų dvasininkais[118].
105.  Turi egzistuoti tam tikras “abipusiškumas”, nes dalyvavimas dvasinėje veikloje ir ištekliuose, net ir ribotas, yra indėlis į abipusę gerą valią ir meilę, į darnos tarp krikščionių augimą.

106.  Rekomenduotina, kad konsultacijas dėl šio dalyvavimo vestų kompetentingi katalikų vadovai su atitinkamais vadovais iš kitų Bendrijų, ieškodami galimybių teisėtam abipusiškumui, atitinkančiam skirtingų Bendrijų doktriną ir tradicijas.

107.  Katalikai turi rodyti nuoširdžią pagarbą kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų liturginei ir sakramentinei disciplinai, o šios prašomos rodyti tokią pat pagarbą katalikų disciplinai. Vienas aukščiau minėtų konsultacijų siekinių turėtų būti geresnis abipusis disciplinos supratimas ir net sutarimas, kaip tvarkyti situaciją, kai vienos Bažnyčios discplina kvestionuoja ar net konfliktuoja su kitos disciplina.
 

Bendra malda

108.  Kai dera, katalikai turi būti padrąsinti jungtis pagal Bažnyčios normas bendrai maldai su kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų krikščionimis. Tokios bendros maldos tikrai yra labai veiksminga priemonė išprašyti vienybės malonei ir tikrai išreiškia ryšius, kurie tebejungia katalikus su kitais krikščionimis[119]. Dalijimasis malda pats savaime yra kelias į dvasinį susitaikinimą.

109.  Bendra malda patariama katalikams ir kitiems krikščionims, idant jie galėtų drauge išsakyti Dievui bendras reikmes ir problemas, kaip antai taika, socialiniai rūpesčiai, žmonių tarpusavio meilė, skurdo padariniai, badas, prievarta ir t. t. Tą pat galima pasakyti apie progas, kai atitinkamomis aplinkybėmis tauta, regionas ar bendrija nori atlikti bendrą maldavimo ar padėkos Dievui aktą, pvz., per tautinę šventę, viešosios nelaimės ar gedulo atveju, dienoje, skirtoje paminėti žuvusiems dėl tėvynės, ir pan. Tokios rūšies maldos taip pat patartinos, kai krikščionys renkasi studijoms ar bendrai veiklai.

110.  Tačiau bendra malda ypač turi būti siekiama atkurti krikščionių vienybę. Jos centras, pvz., gali būti Bažnyčios ir jos vienybės slėpinys, krikštas kaip sakramentinis vienybės ryšys, asmens ir bendrijos gyvenimo atnaujinimas kaip būtinos priemonės vienybei pasiekti. Tokios rūšies malda ypač patartina per Maldų dėl krikščionių vienybės savaitę arba laikotarpiu tarp Šeštinių ir Sekminių.

111.  Bažnyčių, bažnytinių Bendrijų ir kitų grupių atstovai tokį meldimąsi rengdami turi bendradarbiauti. Jie turi tarpusavyje nutarti  kiekvienos dalyvavimo būdą, parinkti temas ir atrinkti Rašto skaitinius, giesmes bei maldas.

a) Tokiose pamaldose galimi bet kokie skaitiniai, maldos ir giedojimai, išreiškiantys visiems krikščionims bendrą tikėjimą arba dvasinį gyvenimą. Čia tinka paraginimas, kreipimasis ar biblinė meditacija, paremti bendru krikščionių paveldu ir tinkami paskatinti bendrą gerą valią ir vienybę.
b) Reikia pasirūpinti, kad vartojami Šventojo Rašto vertimai būtų visiems priimtini ir tiksliai išversti iš originalo teksto.
c) Pageidautina, kad šių celebracijų struktūroje būtų atsižvelgta į įvairius bendruomenės maldos modelius, derančius su daugelio Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų liturginiu atsinaujinimu. Ypač reikia atsižvelgti į bendrą giesmių, tekstų, paimtų iš Šventojo Rašto skaitinių knygų, ir liturginių maldų paveldą.
d) Kai pamaldas rengia katalikai su Rytų Bažnyčios tikinčiaisiais, ypatingą dėmesį reikia skirti kiekvienos Bažnyčios liturginei disciplinai, kaip išdėstyta žemiau, sk. [115].
112.  Nors bažnyčios pastatas yra vieta, kurioje Bendrija paprastai yra pratusi švęsti savo liturgiją, aukščiau minėtos bendros pamaldos gali būti rengiamos vienos arba kitos suinteresuotos Bendrijos bažnyčioje, jei tai priimtina viesiems dalyviams. Kad ir kokia būtų vieta, ji turi patikti visiems, būti tinkamai įrengta ir skatinti maldingumą.

113.  Dalyviams bendrai sutariant, apeiginių funkcijų vykdytojai gali dėvėti drabužius, atitinkančius jų bažnytinį rangą ir celebracijos pobūdį.

114.  Kai kuriais atvejais būtų naudinga, vadovaujant tinkamą ugdymą gavusiems ir prityrusiems asmenims, dalytis dvasiniais ištekliais rekolekcijų, dvasinių pratybų, studijų ir dvasinių tradicijų dalijimosi grupių forma, taip pat stabilesniais susivienijimais gilesniam bendro dvasinio gyvenimo tyrinėjimui. Visada reikia rimtai kreipti dėmesį į tai, kas jau pasakyta apie tikrų doktrinos skirtumų pripažinimą ir Katalikų Bažnyčios mokymą bei discipliną, liečiančius sakramentinį dalijimąsi.

115.  Kadangi Eucharistijos šventimas Viešpaties Dieną yra visų liturginių metų pagrindas ir šerdis[120], katalikai, taip pat Rytų Bažnyčių nariai pagal jų teisę[121], privalo dalyvauti Mišiose tą dieną ir įsakytų švenčių dienomis[122]. Todėl nepatartina rengti ekumenines pamaldas sekmadieniais ir atsimintina, kad katalikams, tomis dienomis dalyvaujantiems ekumeninėse pamaldose arba kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų pamaldose, vis vien lieka pareiga dalyvauti Mišiose.
 

Dalyvavimas nesakramentinėje liturginėje dievogarboje

116.  Liturginė dievogarba vadinasi pamaldos, laikomos pagal Bažnyčios arba bažnytinės Bendrijos knygas, nurodymus ir papročius, vadovaujamos tos Bažnyčios ar Bendrijos dvasininko arba delegato. Ši liturginė dievogarba gali būti arba nesakramentinė, arba vieno ar kelių sakramentų šventimas. Čia kalbama apie nesakramentinę dievogarbą.

117.  Kai kuriais atvejais pirmenybę prieš ekumenines pamaldas galima atiduoti oficialiai Bažnyčios maldai. Dalyvavimas tokiose celebracijose kaip rytinė ir vakarinė malda, specialios vigilijos ir t. t. leis skirtingų liturginių tradicijų žmonėms - katalikams, rytiečiams, anglikonams ir protestantams - geriau suprasti vieni kitų bendrijos maldą ir giliau dalyvauti tradicijose, dažnai kilusiose iš bendrų šaknų.

118.  Kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų liturginėse celebracijose dalyvaujantys katalikai raginami prisidėti prie Bažnyčios, kurios svečiai jie yra, psalmių, atsakų, giesmių ir bendrų veiksmų. Paprašyti šeimininkų, jie gali skaityti skaitinį arba pasakyti pamokslą.

119.  Tokios rūšies dalyvavimas liturginėje dievogarboje reikalauja jautriai atsižvelgti į visų suinteresuotų krikščioniškųjų Bendrijų dvasininkų bei tikinčiųjų jausmus ir įvairius vietos papročius, kurie gali kisti priklausomai nuo laiko, vietovės, asmenų ir aplinkybių.

Jei atrodo pageidautina, katalikų liturginėse celebracijose dalyvaujantys kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų dvasininkai gali gauti vietą ir liturginę pagarbą, atitinkančius jų rangą. Katalikų dvasininkai, pakviesti į kitos Bažnyčios arba bažnytinės Bendrijos celebraciją, gali dėvėti savo bažnytines pareigas atitinkančius drabužius ir insignijas, jei tai priimtina jų šeimininkams.

120.  Vietos ordinarui su nuovoka nutarus, Katalikų Bažnyčios laidojimo apeigos gali būti suteiktos ne Katalikų Bažnyčios ar bažnytinės bendrijos nariams, jei tai nėra akivaizdžiai priešinga jų valiai, su sąlyga, kad jų pačių dvasininkas nepasiekiamas[123], o bendrieji kanonų teisės nuostatai to nedraudžia[124].

121.  Laiminimai, teikiami katalikų labui, taip pat gali būti teikiami kitiems jų prašantiems krikščionims pagal laiminimo prigimtį ir objektą. Viešoji malda už kitus krikščionis, gyvus ar mirusius, taip pat už kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų bei jų vadovų reikmes ir intencijas gali būti kalbama per litanijas ir kitas liturginių pamaldų invokacijas, bet ne per eucharistinę anaforą. Sena krikščionių liturginė ir bažnytinė tradicija leidžia eucharistinėje anaforoje specialiai minėti tik tų asmenų vardus, kurie yra pilnutinėje komunijoje su Eucharistiją švenčiančia Bažnyčia.
 

Dalyvavimas sakramentiniame gyvenime, ypač Eucharistijoje

a) Dalyvavimas sakramentiniame gyvenime drauge su įvairių Rytų Bažnyčių nariais

122.  Tarp Katalikų Bažnyčios ir pilnutinėje komunijoje su ja nesančių Rytų Bažnyčių tebėra labai glaudi tikėjimo dalykų komunija[125]. Maža to, “Viešpaties Eucharistijos šventimu kiekvienoje iš šių Bažnyčių yra kuriam a ir ugdoma Dievo Bažnyčia”, ir “šios Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus, o ypač, apaštalų įpėdinystės dėka, kunigystę ir Eucharistiją”[126]. Tai teikia ekleziologinį ir sakramentinį pagrindą, kaip tai supranta Katalikų Bažnyčia, leisti ir net paskatinti “tinkamomis aplinkybėmis ir bažnytinei vadovybei pritariant”[127] tam tikrą dalyvavimą liturginėje dievogarboje, net Eucharistijoje, drauge su šiomis Bažnyčiomis. Tačiau pripažįstama, kad Rytų Bažnyčios, remdamosi savo ekleziologine samprata, šiuo reikalu gali turėti labiau ribojančią discipliną, kurią kiti privalo gerbti. Ganytojai turi rūpestingai pamokyti tikinčiuosius, kad jie aiškiai įsisąmonintų tinkamas priežastis taip dalyvauti liturginėje dievogarboje ir šiuo atveju galinčią egzistuoti disciplinų įvairovę.

123.  Kai reikalauja būtinybė arba įtaigoja tikra dvasinė nauda ir numatoma, kad bus išvengta indiferentizmo klaidos, kiekvienas katalikas fiziškai arba morališkai negalėdamas pasiekti katalikų dvasininko, turi teisę priimti atgailos, Eucharistijos ir ligonių patepimo sakramentus iš Rytų Bažnyčios teikėjo[128].

124.  Kadangi skiriasi katalikų ir Rytų krikščionių praktika, liečianti dažną komuniją, išpažintį prieš komuniją ir eucharistinį pasninką, reikia pasirūpinti, kad katalikai, nesilaikantys rytietiškos praktikos, Rytų krikščionims nekeltų papiktinimo ir įtarimo. Katalikas, norintis teisėtai priimti komuniją su Rytų krikščionimis, turi gerbti Rytų discipliną tiek, kiek įmanoma ir susilaikyti nuo priėmimo, jei ta Bažnyčia riboja sakramentinę komuniją savo pačios nariais, išskirdama kitus.

125.  Katalikų dvasininkai gali teisėtai teikti atgailos, Eucharistijos ir ligonių patepimo sakramentus Rytų Bažnyčių nariams, prašantiems šių sakramentų laisva valia ir turintiems tinkamą nusiteikimą. Šiais konkrečiais atvejais reikia taip pat pakankamai atsižvelgti į Rytų Bažnyčių discipliną, liečiančią jų narius; turi būti išvengta bet kokių užuominų apie prozelitizmą[129].

126.  Katalikai gali skaityti skaitinius per sakramentinės liturgijos celebracijas Rytų Bažnyčiose, jei būna paprašyti. Rytų krikščionys gali būti paprašyti skaityti skaitinius panašiose pamaldose katalikų bažnyčiose.

127.  Katalikų dvasininkas gali būti santuokos apeigose ir prie jų prisidėti, kai santuoka tinkamai sudaroma tarp Rytų krikščionių arba kataliko ir Rytų krikščionio Rytų Bažnyčioje, jei yra pakviestas Rytų Bažnyčios vadovybės ir tai atitinka žemiau pateiktas normas, liečiančias mišrias santuokas, kai tos normos turi būti taikomos.

128.  Rytų Bažnyčios narys gali būti santuokos, sudaromos Rytų Bažnyčioje, liudytojas. Katalikas taip pat gali būti liudytojas santuokos, tinkamai sudaromos Rytų Bažnyčioje. Visais atvejais ši praktika turi atitikti bendrąją abiejų Bažnyčių discipliną, susijusią su dalyvavimo tokiose santuokose sąlygomis.
 

b) Dalijimasis sakramentiniu gyenimu su kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų krikščionimis

129.  Sakramentas yra Kristaus ir Bažnyčios veiksmas per Dvasią[130]. Jo šventimas konkrečioje bendrijoje ženklina jos tikėjimo, dievogarbos ir bendrijos gyvenimo vienybę. Tai ženklindami, sakramentai, ypač Eucharistija, yra krikščionių komunijos bei dvasinio gyvenimo vienybės šaltiniai ir priemonės jam ugdyti. Tad eucharistinė komunija neatskiriama nuo pilnutinės bažnytinės komunijos ir jos regimosios išraiškos.

Drauge Katalikų Bažnyčia moko, kad kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų nariai krikštu įtraukti į tikrą, nors ir netobulą komuniją su Katalikų Bažnyčia[131] ir kad “krikštas,... sakramentinis vienybės ryšys, jungiantis visus, kurie juo atgimdyti,... visas siekia įsigyti gyvenimo pilnumo Kristuje”[132]. Eucharistija krikštytiesiems yra dvasinis maistas, suteikiantis jiems galią įveikti nuodėmę ir gyventi tikru Kristaus gyvenimu, būnant giliau į jį inkorporuotiems ir intensyviau dalyvaujant visoje Kristaus slėpinio ekonomijoje.

Dėl šių dviejų pagrindinių principų, kuriuos reikia svarstyti visada drauge, Katalikų Bažnyčia leidžia priimti savo Eucharistinę komuniją bei atgailos ir ligonių patepimo sakramentus tik tiems, kurie dalyvauja jos tikėjimo, dievogarbos ir bažnytinio gyvenimo vienybėje[133]. Dėl tų pačių priežasčių ji taip pat pripažįsta, kad tam tikromis aplinkybėmis, išimties tvarka ir su tam tikromis sąlygomis tuos sakramentus priimti gali būti leidžiama ar net patariama kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų krikščionims[134].

130.  Mirties pavojaus atveju katalikų dvasininkas gali teikti šiuos sakramentus, žemiau (sk. 131) pateiktomis sąlygomis. Kitais atvejais griežtai patartina, kad vyskupijos vyskupas, atsižvelgdamas į visas normas, nustatytas tuo reikalu Vyskupų Konferencijos arba Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų, nustatytų bendrąsias normas, leidžiančias įvertinti rimtos ir būtinos reikmės situacijas ir patikrinti žemiau (sk. 131) nurodytas sąlygas[135]. Pagal Kanonų teisės kodeksą136 šios bendrosios normos turi būti nustatytos tik pasikonsultavus bent su vietine suinteresuotos Bažnyčios ar bažnytinės Bendrijos kompetentinga vadovybe. Katalikų dvasininkai apie atskirus atvejus spręs ir sakramentus teiks tik pagal šias nustatytas normas, kur jų esama. Visur kitur sprendimus jie darys pagal šio Vadovo normas.

131.  Eucharistijos, atgailos ir ligonių patepimo sakramentus katalikų dvasininkai krikštytam asmeniui, patekusiam į aukščiau minėtas (sk. 130) aplinkybes, gali teikti šiomis sąlygomis: asmuo turi negalėti dėl trokštamo sakramento kreiptis į savo Bažnyčios arba bažnytinės Bendrijos dvasininką, prašyti sakramento savo paties iniciatyva, išreikšti katalikų tikėjimą šiuo sakramentu ir turėti tinkamą nusistatymą[137].

132.  Katalikas, patekęs į aplinkybes, išvardytas aukščiau (sk. 130 ir 131), katalikų doktrinos, liečiančios sakramentus ir jų galiojimą, pagrindu sakramentų gali prašyti tik iš teikėjo, kurio Bažnyčioje šie sakramentai yra galiojantys, arba iš tokio, apie kurį žinoma, kad šis gavęs šventimus pagal katalikiškąjį mokymą apie šventimus.

133.  Rašto skaitiniai Katalikų Bažnyčios eucharistinėje celebracijoje skaitomi šios Bažnyčios narių. Išimtinėmis progomis ir esant teisingai priežasčiai, vyskupijos vyskupas gali leisti kitos Bažnyčios arba bažnytinės Bendrijos nariui atlikti skaitovo funkcijas.

134.  Katalikų eucharistinėje liturgijoje homilija, sudaranti pačios liturgijos dalį, rezervuota kunigui arba diakonui, kadangi ji pristato tikėjimo slėpinius ir krikščioniškojo gyvenimo taisykles pagal katalikų mokymą ir tradiciją[138].

135.  Rašto skaitymui ir pamokslavimui per kitas, neeucharistines celebracijas taikytinos aukščiau pateiktos normos (sk. 118).

136.  Kitų Bažnyčių arba bažnytinių Bendrijų nariai gali būti liudytojai, sudarant santuoką Katalikų Bažnyčioje. Katalikai irgi gali būti liudytojai santuokose, sudaromose kitose Bažnyčiose ir bažnytinėse Bendrijose.
 

Dalijimasis kitais dvasinio gyvenimo ir veiklos ištekliais

137.  Katalikų bažnyčios yra konsekruoti arba palaiminti pastatai, katalikų bendrijai turintys svarbią teologinę ir liturginę reikšmę. Todėl apskritai jie rezervuoti katalikų dievogarbai. Tačiau jei pilnutinėje komunijoje su Katalikų Bažnyčia nesantys kunigai, dvasininkai arba Bendrijos neturi vietos arba liturginių dalykų, būtinų vertai švęsti jų religines apeigas, vyskupijos vyskupas gali jiems leisti naudotis bažnyčia arba katalikų pastatu ir paskolinti jiems tai, kas būtina jų pamaldoms. Panašiomis aplinkybėmis jiems galima duoti leidimą laidotuvėms arba pamaldoms katalikų kapinėse.

138.  Dėl visuomenės raidos, staigaus gyventojų gausėjimo ir urbanizacijos bei finansiniais sumetimais, ten kur ekumeniniai santykiai ir Bendrijų savitarpio supratimas yra geri, bažnyčios komplekso bendra nuosavybė arba bendras ilgalaikis naudojimas gali kelti praktinį interesą.

139.  Kai vyskupijos vyskupas yra davęs leidimą tokiai nuosavybei arba naudojimui pagal normas, kurios gali būti nustatytos Vyskupų Konferencijos arba Šventojo Sosto, klausimą dėl Švč. Sakramento saugojimo reikia rūpestingai apsvarstyti, remiantis sveika sakramentų teologija ir išlaikant jam priderančią pagarbą, drauge atsižvelgiant į jausmus tų, kurie naudosis pastatu, pvz., statant atskirą kambarį arba koplyčią.

140.  Prieš planuojant bendrą statybą, suinteresuotų bendrijų vadovai turi visiškai sutarti, kaip bus laikomasi įvairių disciplinų, ypač liečiančių sakramentus. Negana to, reikia sudaryti susitarimą raštu, kuriame būtų aiškiai ir tinkamai aptarti visi galintys iškilti finansiniai klausimai ir pareigos, kylančios iš bažnytinės ir civilinės teisės.

141.  Katalikų mokyklose ir institucijose turi būti dedamos visos pastangos gerbti kitoms Bažnyčioms ir bažnytinėms Bendrijoms priklausančių mokinių ir mokytojų tikėjimą ir sąžinę. Pagal jų patvirtintus statutus šių mokyklų ir institucijų vadovai turi pasirūpinti, kad kitų Bendrijų dvasininkai turėtų visas galimybes teikti dvasinius ir sakramentinius patarnavimus savo tikintiesiems, lankantiems tokias mokyklas ar institucijas. Jei aplinkybės leidžia, gavus vyskupijos vyskupo leidimą, šios galimybės gali būti suteiktos katalikų nuosavybėje, neišskiriant bažnyčios arba koplyčios.

142.  Katalikų vedamų ligoninių, senelių namų ir panašių institucijų vadovai turi neatidėliodami pranešti kitų Bendrijų kunigams arba dvasininkams apie jų tikinčiuosius ir sudaryti jiems visas sąlygas lankyti tuos asmenis ir teikti jiems sakramentinius ir dvasinius patarnavimus oriomis ir pagarbiomis sąlygomis, neišskiriant naudojimosi koplyčia.
 

C. Mišrios santuokos

143.  Šiame Ekumeninio vadovo skyriuje nesistengiama išsamiai traktuoti visų sielovadinių ir kanoninių klausimų, kylančių ar dėl konkretaus krikščioniškosios santuokos sakramento šventimo, ar dėl krikščionių šeimų sielovados, nes tokie klausimai priklauso kiekvieno vyskupo arba regioninės Vyskupų Konferencijos bendrajai sielovados veiklai. Tolesniame svarstyme dėmesys bus sutelktas į specifinius su mišriomis santuokomis susijusius klausimus ir turi būti suprantamas šiame kontekste. “Mišrios santuokos” terminas nurodo bet kokią santuoką tarp kataliko ir krikštyto krikščionio, nesančio pilnutinėje komunijoje su Katalikų Bažnyčia[139].

144.  Visose santuokose Katalikų Bažnyčia pirmiausia rūpinasi palaikyti neišardomo santuokos ryšio tvirtumą ir pastovumą bei iš to ryšio plaukiantį šeimos gyvenimą. Tobula asmenų vienybė ir visiškas dalijimasis gyvenimu, sudarantys santuokos būklę, lengviau garantuojami, kai abu partneriai priklauso tai pačiai tikėjimo bendrijai. Negana to, praktinė patirtis ir stebėjimai, kylantys iš Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų atstovų įvairių dialogų, rodo, kad mišrios santuokos tiek pačioms poroms, tiek joms gimusiems vaikams dažnai trukdo išlaikyti krikščionių tikėjimą ir įsipareigojimą bei apsunkina šeimyninę santarvę. Dėl visų šių priežasčių santuoka tarp tos pačios bažnytinės Bendrijos narių yra patartinas ir skatintinas siekinys.

145.  Tačiau, atsižvelgdama į daugelyje pasaulio šalių didėjantį mišrių santuokų skaičių, Bažnyčia savo skubiu sielovadiniu rūpinimusi aprėpia poras, tokias santuokas besirengiančias sudaryti arba jau sudariusias. Tokios santuokos, net ir turėdamos savitų sunkumų, “turi daugelį elementų, kurie gali būti geriausiu būdu pasitelkiami ir plėtojami dėl jų vidinės vertės ir dėl indėlio, kurį jie gali įdėti į ekumeninį sąjūdį. Tai ypač teisinga, kai abi pusės ištikimos savo religinėms pareigoms. Bendras krikštas ir malonės dinamizmas suteikia tokių santuokų nariams pagrindą ir motyvą išreikšti vienybę dorovinių ir dvasinių vertybių srityje”[140].

146.  Visi, ypač kunigai, diakonai ir jų sielovados pagalbininkai, yra nuolat atsakingi, kad tiek katalikiškoji pusė, gyvendama savo tikėjimu, tiek mišrių santuokų poros, besiruošdamos santuokai, per jos sakramentinę celebraciją ir bendram gyvenimui, būsiančiam po santuokos apeigų, gautų specialius pamokymus ir paramą. Šiame sielovadiniame rūpinimesi reikia atsižvelgti į kiekvieno partnerio konkrečią dvasinę būklę, jų gautąjį tikybinį ugdymą ir praktikavimą. Drauge turi būti parodyta pagarba kiekvienos poros padėties ypatingoms aplinkybėms, kiekvieno partnerio sąžinei ir pačios sakramentinės santuokos būklės šventumui. Kur atrodytų naudinga, vyskupijų vyskupai, Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodai arba Vyskupų Konferencijos gali šiam sielovadiniam rūpinimuisi suteikti tikslesnes gaires.

147.  Įgyvendinant šią atsakomybę, kai situacija tai leidžia, turi būti imtasi pozityvių veiksmų, kad, jei tai įmanoma, būtų užmegzti ryšiai su kitos Bažnyčios arba bažnytinės Bendrijos dvasininku, nors tai pasirodytų ne visada lengva. Apskritai krikščionių ganytojų tarpusavio konsultacijos, turinčios tikslą paremti tokias santuokas ir palaikyti jų vertybes, gali būti vaisingo ekumeninio bendradarbiavimo laukas.

148.  Rengdami būtinas pasirengimo santuokai programas, kunigas arba diakonas bei jų pagalbininkai turi pabrėžti pozityvųjį atžvilgį to, ką pora drauge dalijasi kaip krikščionys malonės gyvenime, tikėjime, viltyje ir meilėje drauge su kitomis Šventosios Dvasios vidinėmis dovanomis[141]. Kiekviena pusė, likdama ištikima savo krikščioniškajam įsipareigojimui ir jo praktikavimui, turi stengtis skatinti visa, kas gali vesti į vienybę ir santarvę, nemenkindama tikrųjų skirtumų ir vengdama religinio indiferentizmo nuostatos.

149.  Geresnio supratimo ir vienybės labui abi pusės turi daugiau sužinoti apie savo partnerio religinius įsitikinimus ir apie Bažnyčios arba bažnytinės Bendrijos, kuriai jis/ji priklauso, mokymą ir religines praktikas. Padedant sutuoktiniams gyventi bendru krikščioniškuoju paveldu, jiems reikia priminti, kad jų dvasinei santarvei būtina bendra malda ir kad ypač svarbu skaityti bei studijuoti Šventąjį Raštą. Pasirengimo metu poros pastangos suprasti jų individualias religines ir bažnytines tradicijas ir rimtas esamų skirtumų apsvarstymas gali vesti į didesnį garbingumą, meilę ir šių tikrovių bei pačios santuokos supratimą.

150.  Kai dėl teisingos ir pagrįstos priežasties prašoma leidimo mišriai santuokai, abi pusės turi būti pamokytos apie esminius santuokos tikslus ir ypatumus, kurių negali atmesti nė viena pusė. Maža to, katalikiškosios pusės reikia paprašyti Rytų Katalikų Bažnyčių dalinės teisės arba Vyskupų Konferencijos nustatytu būdu patvirtinti, kad jis/ji yra pasiryžęs vengti pavojų atsižadėti tikėjimo ir nuoširdžiai pažadėti, kad darys visa, ką gali, idant šios santuokos vaikai būtų pakrikštyti ir auklėjami Katalikų Bažnyčioje. Kitam partneriui turi būti pranešta apie šiuos pažadus ir įsipareigojimus[142]. Drauge reikia pripažinti, kad partneris nekatalikas gali justi panašią pareigą savo krikščioniškojo įsipareigojimo atžvilgiu. Reikia pažymėti, kad kanonų teisė nereikalauja iš šio partnerio jokio formalaus pažado raštu arba žodžiu.

Norinčius sudaryti mišrią santuoką, šiuo reikalu užmezgusius kontaktus [su Katalikų Bažnyčios atstovais], reikia paraginti ir padrąsinti aptarti būsimų vaikų katalikišką krikštą bei auklėjimą ir, kai įmanoma, padaryti šiuo klausimu sprendimą dar prieš vedybas.

Vietos ordinaras, spręsdamas apie “teisingos ir pagrįstos priežasties” buvimą ar nebuvimą, be kitų dalykų turi atsižvelgti į atvirą nekatalikiškosios pusės atsisakymą.

151.  Vykdydamas savo pareigą perduoti katalikų tikėjimą vaikams, katalikas gimdytojas turi tai daryti su pagarba kito gimdytojo religijos ir sąžinės laisvei ir turėti galvoje santuokos vienybę ir pastovumą bei šeimos komunijos palaikymą. Jei, nepaisant didžiausių kataliko pastangų, vaikai nėra pakrikštijami Katalikų Bažnyčioje, katalikas gimdytojas neužsitraukia kanonų teisės cenzūros[143]. Drauge gimdytojo pareiga dalytis katalikų tikėjimu su savo vaikais nedingsta. Ji ir toliau kelia reikalavimus, kurie gali būti įgyvendinami, pvz., aktyviai prisidedant prie krikščioniškos namų nuotaikos; žodžiu ir pavyzdžiu darant visa, kas įmanoma, kad kiti šeimos nariai įvertintų savitas katalikų tradicijos vertybes; imantis priemonių, būtinų gauti gerą informaciją apie savo tikėjimą, kad jį būtų įmanoma jiems paaiškinti ir aptarti; meldžiantis su šeima dėl krikščionių vienybės, kokios Viešpats norėjo.

152.  Aiškiai atsimenant, kad doktrinos skirtumai trukdo visiškai sakramentinei ir kanoninei vienybei tarp Katalikų Bažnyčios ir įvairių Rytų Bažnyčių, santuokų, kurias yra sudarę katalikai su kitais Rytų krikščionimis, sielovadoje ypatingą dėmesį reikia skirti sveikam ir nuosekliam abiems pusėms bendro tikėjimo mokymui bei faktui, kad Rytų Bažnyčios “turi tikrus sakramentus, o ypač apaštalų įpėdinystės dėka kunigystę ir Eucharistiją, ir jais glaudžiu giminingumu yra su mumis susijungusios”[144]. Abiejų bendrijų sutuoktiniams teikiama tinkama sielovada padeda suprasti, kaip vaikai, gimę tokiose santuokose, gali būti įvesdinami ir į sakramentinius Kristaus slėpinius bei jais dvasiškai maitinami. Jų ugdymas krikščioniškosios doktrinos ir krikščioniškosios gyvensenos srityje labiausiai turi būti panašus kiekvienoje Bažnyčioje. Liturginio gyvenimo ir privataus maldingumo skirtumai šeimos maldą gali greičiau skatinti, negu kaustyti.

153.  Kataliko ir Rytų Bažnyčios nario santuoka yra galiojanti, jei ji buvo sudaryta pagal religines apeigas, atliktas šventimus turinčio dvasininko, išlaikius kitus galiojimo teisės reikalavimus. Šiais atvejais kanoninė celebracijos forma paisytina teisėtumui išlaikyti[145]. Kanoninės formos reikalaujama, kad galiotų santuokos, kurias sudaro katalikai su [kitų] Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų krikščionimis[146].

154.  Kataliko partnerio vietos ordinaras, pasitaręs su ordinaru tos vietos, kurioje santuoka bus sudaroma, dėl rimtų priežasčių ir nepažeisdamas Rytų Bažnyčių teisės[147] gali kataliką partnerį atleisti nuo kanoninės santuokos formos laikymosi[148]. Tarp tokių priežasčių gali būti šeimyninės darnos palaikymas, tėvų pritarimo santuokai gavimas, nekataliko partnerio ypatingo religinio įsipareigojimo pripažinimas arba jo/jos giminystės ryšys su kitos Bažnyčios arba bažnytinės Bendrijos dvasininku. Vyskupų Konferencijos turi paskelbti normas, pagal kurias toks atleidimas gali būti teikiamas, laikantis įprastos praktikos.

155.  Kai kurių Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų uždedama pareiga laikytis jų santuokos formos nėra motyvas automatiškai atleisti nuo katalikiškosios kanoninės formos. Tokios ypatingos situacijos turi būti Bažnyčių, bent jau vietinio lygio, dialogo objektas.

156.  Reikia atsiminti, kad, kai santuoka sudaroma gavus atleidimą nuo kanoninės formos, jos galiojimui vis vien reikia tam tikros viešo celebravimo formos[149]. Norint pabrėžti santuokos vienybę, neleidžiama turėti dvejopas religines pamaldas, kuriose būtų du kartus pasikeista sutikimu tuoktis, ir net vienerias pamaldas, kuriose būtų celebruojama du tokie sutikimai drauge arba vienas po kito[150].

157.  Pakviestas ir gavęs vietos ordinaro išankstinį leidimą, katalikų kunigas arba diakonas gali būti arba tam tikru būdu dalyvauti mišrių santuokų celebravime, kai tikrai gautas atleidimas nuo kanoninės formos. Šiais atvejais gali būti tik viena ceremonija, kurioje vadovaujantis asmuo priima santuokos įžadus. Paprašytas šio celebranto, katalikų kunigas arba diakonas gali sukalbėti kitas deramas maldas, paskaityti Šv. Rašto skaitinį, pasakyti pamokslėlį arba palaiminti porą.

158.  Sutuoktinių prašomas, vietos ordinaras gali leisti katalikų kunigui pakviesti kito nario Bažnyčios arba bažnytinės Bendrijos dvasininką dalyvauti santuokos celebravime, paskaityti skaitinį, pasakyti pamokslėlį ir palaiminti porą.

159.  Dėl problemų, susijusių su eucharistiniu bendrumu, galinčių kilti dėl nekatalikų liudytojų ir svečių dalyvavimo, mišri santuoka, sudaroma pagal katalikišką formą, paprastai būna be eucharistinės liturgijos. Tačiau dėl teisingos priežasties vyskupijos vyskupas gali leisti švęsti Eucharistiją[151]. Tokiais atvejais sprendimas, ar nekatalikiškoji santuokos pusė gali priimti eucharistinę komuniją, daromas laikantis bendrųjų normų šiuo klausimu, liečiančių ir Rytų krikščionis[152], ir kitus krikščionis[153] ir atsižvelgiant į ypatingą situaciją, kai du krikštyti krikščionys priima krikščioniškosios santuokos sakramentą.

160.  Nors sutuoktiniai mišrioje santuokoje dalijasi krikšto ir santuokos sakramentais, eucharistinis bendrumas gali būti tik išimtis, ir kiekvienu atveju turi būti laikomasi aukščiau išdėstytų normų, tvarkančių leidimą krikščioniui nekatalikui priimti eucharistinę komuniją[154], taip pat katalikų dalyvavimą kitos Bažnyčios eucharistinėje komunijoje[155].
 
 

V EKUMENINIS BENDRADARBIAVIMAS, DIALOGAS IR BENDRAS LIUDIJIMAS
 
 

161. Drauge gyvendami ir  melsdamiesi, kaip aprašyta IV skyriuje, krikščionys liudija savo bendrą tikėjimą ir krikštą vardan Dievo, visų Tėvo, jo Sūnaus Jėzaus, visų Atpirkėjo, ir Šventosios Dvasios, visų dalykų perkeitėjos ir vienytojos meilės galia. Šia gyvenimo ir dvasinių dovanų komunija remiasi daug kitų ekumeninio bendradarbiavimo formų, išreiškiančių ir ugdančių vienybę bei stiprinančių pasauliui krikščionių teikiamą liudijimą apie išganingą Evangelijos galią. Bendradarbiaudami studijose ir skleisdami Bibliją, studijuodami liturgiją, katekezėje ir aukštesniajame lavinime, sielovadoje, evangelizacijoje, taip pat atlikdami savo meilės tarnybą pasauliui, kai kovoja dėl savo teisingumo, taikos ir meilės idealų įgyvendinimo, krikščionys praktiškai vykdo tai, kam raginama Dekrete dėl ekumenizmo:

“Visi krikščionys tautų akivaizdoje teišpažįsta tikėjimą į vieną triasmenį Dievą, įsikūnijusį Dievo Sūnų, mūsų Atpirkėją ir Viešpatį, ir bendromis pastangomis, vienas kitą gerbdami, teliudija mūsų niekada neapviliančią viltį. Kadangi mūsų laikais labai išsiplėtė socialinis bendradarbiavimas, visi žmonės kviečiami į bendrą darbą, juo labiau tikintieji Dievą, o labiausiai visi krikščionys, nes jie paženklinti Kristaus vardu. Visų krikščionių bendradarbiavimas gyvai išreiškia jau esančią tarp jų vienybę ir ryškiau parodo Kristaus - Tarno veidą”[156].

162.  Krikščionys negali užsklęsti savo širdžių mūsų šiuolaikinio pasaulio reikmių šauksmui. Galimas jų indėlis į visas žmonių gyvenimo sritis, kuriose pasireiškia išganymo poreikis, bus veiksmingesnis, kai jie atneš jį kartu ir kai bus matoma, kad jie, kurdami jį, yra vieningi. Todėl jie tesistengs daryti kartu visa, ką leidžia jų tikėjimas. Pilnutinės komunijos tarp skirtingų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų nebuvimas, tebesantys mokymo skirtumai, liečiantys tiek tikėjimą, tiek moralę, skaudūs atminimai ir atsiskyrimo istorijos paveldas - kiekvienas šių dalykų riboja tai, ką krikščionys gali dabar daryti kartu. Jų bendradarbiavimas gali padėti jiems įveikti pilnutinei komunijai trukdančius barjerus, o drauge sutelkti išteklius kurti krikščionišką gyvenimą bei tarnybą ir iš jų plaukiantį liudijimą, atsižvelgiant į bendrą jų misiją:
    “Toje misijos vienybėje, kurią visų pirma nulemia pats Kristus, Bažnyčia ir visi krikščionys privalo surasti tai, kas juos jungia, anksčiau negu pribręs pilnutinis susijungimas”[157].
 

Ekumeninio bendradarbiavimo pavidalai ir struktūros

163.  Ekumeninis bendradarbiavimas gali turėti įvairių Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų dalyvavimo vienos iš jų jau parengtoje programoje pavidalą. Gali būti koordinuojama ir nepriklausoma veikla, šitaip išvengiant dubliavimo bei nebūtino administracinių struktūrų gausinimo. Gali būti ir jungtinių iniciatyvų arba programų. Galima kurti įvairių rūšių daugiau ar mažiau pastovaus pavidalo tarybas ir komitetus, kurie palengvintų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų santykius ir ugdytų jų bendravimą bei bendrą liudijimą.

164.  Katalikai, dalyvaujantys visų pavidalų ekumeniniuose susitikimuose ir bendradarbiavimo projektuose, turi paisyti normų, nustatytų vietinės bažnytinės vadovybės. Spręsti, ar kokios nors vietinės ekumeninės veiklos formos priimtinos ir tinkamos, galiausiai turi vyskupijos vyskupas, atsižvelgdamas į tai, kas nutarta regioniniu ar tautiniu lygiu. Vyskupai, Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodai ir Vyskupų Konferencijos turi veikti pagal Šventojo Sosto ir ypač pagal Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti nurodymus.

165.  Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų įgaliotųjų atstovų susitikimai, vykstantys periodiškai arba ypatingomis progomis, gali labai paskatinti ekumeninį bendradarbiavimą. Jau patys savaime svariai liudydami dalyvių įsipareigojimą skatinti krikščionių vienybę, jie gali suteikti autoritetingumo Bažnyčioms ir bažnytinėms Bendrijoms atstovaujančių narių bendroms pastangoms. Taip pat jie gali duoti progą ištirti, į kokius ypatingus ekumeninio bendradarbiavimo klausimus ir tikslus reikia atsigręžti, ir priimti būtinus sprendimus dėl jiems skirtų darbo grupių ir programų sudarymo.
 

Bažnyčių tarybos ir Krikščionių tarybos

166.  Bažnyčių tarybos ir Krikščionių tarybos yra pastovios struktūros, įkurtos skatinti vienybei ir ekumeniniam bendradarbiavimui. Bažnyčių taryba sudaryta iš Bažnyčių[158] ir atsakinga ją sudarančioms Bažnyčioms. Krikščionių taryba sudaryta iš kitų krikščionių grupių ir organizacijų, taip pat ir Bažnyčių. Esama ir kitų bendradarbiavimo institucijų, panašių į šias tarybas, bet turinčių kitokius pavadinimus. Apskritai tarybos ir panašios institucijos siekia įgalinti savo narius bendrai dirbti, dalyvauti dialoge, įveikti pasidalijimus ir nesusipratimus, įsitraukti į maldą ir darbą dėl vienybės ir kiek įmanoma teikti bendrą krikščionių liudijimą ir tarnybą. Jos turi būti vertinamos pagal veiklą ir savęs supratimą, išreikštą jų konstitucijose. Jos turi tik tokią kompetenciją, kurią joms teikia jas sudarantys nariai. Paprastai jos nėra atsakingos už derybas, nukreiptas į Bažnyčių vienybę.

167.  Kadangi Katalikų Bažnyčia trokšta rasti tinkamą išraišką savo įvairių lygių santykiui su įvairiomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis, o Bažnyčių tarybos ir Krikščionių tarybos priklauso prie svarbiausių ekumeninio bendradarbiavimo pavidalų, sveikintini įvairiose pasaulio dalyse stiprėjantys Katalikų Bažnyčios ryšiai su šiomis tarybomis.

168.  Sprendimą įsijungti į tarybą priima tos teritorijos, kurią taryba aprėpia, vyskupai, drauge atsakingi už katalikų dalyvavimo šioje taryboje priežiūrą. Tautinių tarybų atveju tai paprastai bus Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodas arba Vyskupų Konferencija (išskyrus atvejus, kai tautoje yra tik viena vyskupija). Svarstant narystės taryboje klausimą, atitinkama vadovybė, rengdama nutarimą turi palaikyti ryšį su Popiežiškąja taryba krikščionių vienybei skatinti.

169.  Tarp daugelio veiksnių, į kuriuos atsižvelgtina žengiant tokį žingsnį, yra sielovadinis tinkamumas. Taip pat turi būti aišku, ar dalyvavimas tarybos gyvenime suderinamas su Katalikų Bažnyčios mokymu ir nepraskies jo vienintelio ir savito tapatumo. Pirmiausia reikia rūpintis doktrininiu aiškumu, ypač kai liečiama ekleziologija. Bažnyčių tarybos ir Krikščionių tarybos neturi savyje ar tarpusavyje naujos Bažnyčios pradmens, galinčio pakeisti komuniją, dabar egzistuojančią Katalikų Bažnyčioje. Jos neturi skelbtis Bažnyčiomis ar pretenduoti į galią, kuri leistų joms teikti Žodžio ir Sakramento tarnavimus[159]. Didelį dėmesį reikia skirti tarybos atstovavimo sistemai ir balsavimo teisei, sprendimų priėmimo procesams, būdui, kuriuo ji daro viešus pareiškimus, ir autoriteto laipsniui, kurį ji priskiria šiems pareiškimams. Aiškus ir tikslus susitarimas šiais klausimais turi būti pasiektas dar priš prisiimant narystę[160].

170.  Katalikų narystė vietinėje, tautinėje ar regioninėje taryboje yra visiškai skirtingas dalykas, negu Katalikų Bažnyčios santykių su Pasauline Bažnyčių Taryba klausimas. Žinoma, Pasaulinė Taryba gali kviesti parinktas tarybas “sudaryti darbo santykius, kaip asocijuotas tarybas”, bet jos neturi jokių valdžios ar kontrolės teisių toms taryboms ar Bažnyčioms, jų narėms.

171.  Įsijungimas į tarybą turi būti suvokiamas kaip rimtos atsakomybės prisiėmimas. Katalikų Bažnyčiai turi būti atstovaujama gerai kvalifikuotų ir įsipareigojusių asmenų. Vykdydami savo mandatą jie turi būti aiškiai įsisąmoninę ribas, už kurių jie negali įpareigoti Bažnyčios, nesikreipę į juos paskyrusią vadovybę. Juo atidžiau šių tarybų veiklą seka jų narės Bažnyčios, tuo svarbesnis ir veiksmingesnis bus tarybų indėlis į ekumeninį sąjūdį.
 

Ekumeninis dialogas

172.  Dialogas yra ekumeninio bendradarbiavimo šerdis ir lydi visus jo pavidalus. Dialogas apima klausymąsi ir atsakinėjimą, pastangas suprasti ir būti suprantamam. Tai pasirengimas kelti klausimus ir būti klausinėjamam. Tai pasirengimas pranešti apie save ir pasitikėjimas tuo, ką apie save sako kiti. Dialogo pusės turi būti pasirengusios nuolat gryninti savo idėjas ir keisti savo asmenines pažiūras ir gyvenimo bei veiklos būdus, leisdamosi čia vadovaujamos tikros meilės ir tiesos. Abipusiškumas ir savitarpio įsipareigojimas yra esminiai dialogo elementai, kaip ir pajutimas, kad partneriai yra lygūs[161]. Ekumeninis dialogas leidžia skirtingų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų nariams pažinti vieni kitus, identifikuoti bendrus tikėjimo ir praktikos dalykus ir išsiskyrimo taškus. Jie stengiasi suprasti šių skirtingumų šaknis ir nustatyti, kokiu laipsniu tai sudaro tikrą kliūtį bendram tikėjimui. Kai skirtingumai atpažįstami kaip tikra kliūtis komunijai, jie stengiasi rasti būdus ją įveikti, apšviesti tų tikėjimo elementų, kurie jiems jau bendri.

173.  Katalikų Bažnyčia gali užmegzti dialogą vyskupijos lygiu, Vyskupų Konferencijų arba Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų lygiu ir visuotinės Bažnyčios lygiu. Jos, kaip universalios tikėjimo ir sakramentinio gyvenimo komunijos, struktūra leidžia pateikti nuoseklią ir vieningą poziciją kiekvienu šių lygių. Jei yra tik vienas dialogo partneris - Bažnyčia arba Bendrija, - jis vadinamas dvišaliu, jei keletas - jis aprašomas kaip daugiašalis.

174.  Vietiniu lygiu esama nesuskaičiuojamų galimybių krikščionių mainams - nuo neformalių pokalbių, vykstančių kasdieniame gyvenime iki krikščioniška perspektyva pagrįsto vietos gyvenimo klausimų arba atskirų profesinių grupių (gydytojų, socialinių darbininkų, tėvų, auklėtojų) rūpesčių bendro nagrinėjimo ir specialių ekumeninių klausimų studijų grupių. Dialogą gali palaikyti pasauliečių grupės, dvasininkų grupės, profesionalių teologų grupės ir įvairios jų kombinacijos. Nesvarbu, ar jos turi oficialią padėtį (kaipo įsteigtos ar formaliai įgaliotos bažnytinės vadovybės), ar ne, šie mainai visada turi pasižymėti tvirtu bažnytiškumo jausmu. Juose dalyvaujantys katalikai turi jausti poreikį būti gerai informuoti apie savo tikėjimą ir pagilinti gyvenimą juo bei rūpintis išlikti savo Bažnyčios mąstymo ir troškimo komunijoje.

175.  Kai kurių dialogų dalyviai būna paskiriami hierarchijos dalyvauti ne asmeniniu pagrindu, bet kaip deleguotieji jų Bažnyčios atstovai. Tokius mandatus gali suteikti vietos ordinaras, Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodas arba Vyskupų Konferencija savo teritorijoje, taip pat Šventasis Sostas. Šiais atvejais katalikai dalyviai yra specialiai atsakingi juos pasiuntusiai vadovybei. Šios vadovybės patvirtinimas taip pat reikalingas, kad Bažnyčią oficialiai įpareigotų bet kokie dialogo rezultatai.

176.  Katalikai dalyviai dialoge turi laikytis principų dėl katalikų doktrinos, išdėstytų Unitatis redintegratio:
    “Katalikų tikėjimo dėstymo būdas ir metodas jokiu būdu neturi daryti kliūčių dialogui su broliais. Reikia būtinai aiškiai ir ištisai išdėstyti visą doktriną. Nieko nėra svetimiau ekumenizmui kaip tas klaidingas irenizmas, nuo kurio nukenčia katalikų doktrinos grynumas ir užtemdoma prigimtoji ir tikslioji jos prasmė.
    Be to, katalikų tikėjimą reikia aiškinti giliau ir tiksliau, dėstant ir kalbant taip, kad galėtų suprasti ir atsiskyrusieji broliai.
    Pagaliau ekumeniniame dialoge katalikų teologai, laikydamiesi Bažnyčios doktrinos, aiškindamiesi su atsiskyrusiais broliais dieviškąsias paslaptis, turi žengti į priekį su meile tiesai, taip pat su artimo meile ir nuolankumu. Palygindami doktrinas, jie teprisimena, jog katalikų doktrinos tiesose yra tam tikra tvarka, arba ‘hierarchija’, nes esama skirtingo jų ryšio su krikščionių tikėjimo pagrindu. Šitaip bus rengiamas kelias, ir broliško lenktyniavimo dėka visi bus raginami siekti neištiriamų Kristaus turtų gilesnio pažinimo ir aiškesnio išreiškimo.”[162]

Tiesų hierarchijos klausimas taip pat iškeltas dokumente Apmąstymai ir patarimai dėl ekumeninio dialogo:
    “Nei visos Bažnyčios gyvenime, nei mokyme viskas nėra pateikiama tuo pačiu lygiu. Be abejo, visos apreikštosios tiesos reikalauja to paties priėmimo tikėjimu, bet, būdamos glaudžiau ar ne taip glaudžiai susijusios su apreikštojo slėpinio pagrindu, jos įvairiai išdėstytos viena kitos atžvilgiu ir įvairiai susietos tarpusavyje”[163].

177.  Dialogas gali apimti ilgo laikotarpio plačią doktrinos klausimų skalę arba vienintelį klausimą apibrėžto laiko kontekste; tai gali būti ir sielovados arba misijų problema, dėl kurios Bažnyčios nori rasti bendrą poziciją, idant pašalintų tarp jų kylančius konfliktus ir paskatintų savitarpio pagalbą bei bendrą liudijimą. Vienais klausimais veiksmingesni gali būti dvišaliai dialogai, kitais klausimais geresnius rezultatus duoda daugiašaliai. Patirtis rodo, kad abi dialogo formos viena kitą papildo sudėtingame krikščionių vienybės skatinimo siekinyje. Dvišalių dialogų rezultatai turi būti nedelsiant perduodami visoms suinteresuotoms Bažnyčioms ir bažnytinėms Bendrijoms.

178.  Komisija arba komitetas, įkurtas dialogui dviejų arba daugiau Bažnyčių arba bažnytinių Bendrijų pageidavimu, dėl jam pavesto dalyko gali pasiekti įvairių sutarimo laipsnių ir pateikti savo išvadas pareiškimu. Net prieš pasiekiant tokį sutarimą, komisija kartais gali nuspręsti, kad naudinga paskelbti pareiškimą arba ataskaitą, kur pažymimi nustatyti artimumai, apibrėžiamos likusios problemos ir nubrėžiamos galimos būsimo dialogo kryptys. Visi dialogo komisijų pareiškimai ir ataskaitos pateikiami suinteresuotoms Bažnyčioms įvertinti. Dialogo komisijų parengti pareiškimai turi vidinį svarumą dėl autorių kompetencijos ir padėties. Tačiau jie neįpareigoja Katalikų Bažnyčios, kol nėra patvirtinti atitinkamos bažnytinės vadovybės.

179.  Kai dialogo rezultatus atitinkama vadovybė pripažins esant parengtus įvertinti, į šį kritikos procesą turi būti įtraukti Dievo tautos nariai pagal jų vaidmenį arba charizmą. Juk tikintieji pašaukti vykdyti “angamtinį tikėjimo supratimą (sensus fidei)”, “kai nuo vyskupų iki eilinio tikinčiojo išreiškia visuotinį savo pritarimą tikėjimo ir doros dalykams. O tuo tikėjimo supratimu, tiesos Dvasios žadinama ir palaikoma, Dievo tauta, šventos mokymo vadovybės (magisterium) vadovaujama ir būdama jai ištikimai klusni, priima jau ne žmonių žodį, bet tikrai Dievo žodį[164], tvirtai laikosi tikėjimo, vieną kartą visam laikui duoto šventiesiems[165], teisingu įžvalgumu jį vis giliau supranta ir vis išsamiau pritaiko gyvenime”[166].

Reikia dėti visas pastangas, idant būtų rasti geriausi būdai, kaip pateikti dialogo rezultatus visų Bažnyčios narių dėmesiui. Kiek įmanoma, turi būti paaiškinamos naujos tikėjimo įžvalgos, nauji jo tiesos liudijimai, naujos dialoge išplėtotos raiškos formos - o drauge ir pati pasiūlytų sutarimų apimtis. Tai leis tiksliai įvertinti visų suinteresuotųjų reakcijas dėl dialogo rezultatų ištikimumo tikėjimo Tradicijai, perimtai iš apaštalų ir perduotai tikinčiųjų bendrijai, vadovaujant jos kompetentingiems mokytojams. Reikia viltis, kad tokią elgseną priims kiekviena dialoge dalyvaujanti Bažnyčia arba bažnytinė Bendrija ir, žinoma, visos Bažnyčios ir bažnytinės Bendrijos, girdinčios kvietimą vienybėn. Tokias pastangas dedančių Bažnyčių bendradarbiavimas yra itin pageidautinas.

180.  Tikėjimo gyvenimas ir tikėjimo malda ne mažiau negu tikėjimo doktrinos apmąstymas įeina į šį recepcijos procesą, kurio dėka visa Bažnyčia, įkvepiama Šventosios Dvasios, “kuri teikia visų luomų tikintiesiems specialias malones”[167] ir ypatingu būdu vadovauja mokančiųjų tarnybai, duoda savų dialogo vaisių klausymosi, ištyrimo, sprendimo ir gyvenimo procese.

181.  Įvertindami ir prisiimdami naujus tikėjimo raiškos pavidalus, galinčius pasirodyti ekumeninio dialogo deklararacijose arba net senovinius posakius, vėl imtus vartoti, jiems teikiant pirmenybę prieš vėlesnius teologinius terminus, katalikai atsimins Dekreto dėl ekumenizmo perskyrą tarp būdo, kuriuo formuluojamas Bažnyčios mokymas, ir “paties tikėjimo lobio”[168]. Jie rūpinsis išvengti dviprasmiškų posakių, ypač siekdami sutarimo dėl tradiciškai ginčijamų doktrinos klausimų. Jie taip pat atsižvelgs į būdą, kuriuo Vatikano II Susirinkimas šią perskyrą taiko, pats formuluodamas katalikų tikėjimą; jie taip pat pripažins Dekrete dėl ekumenizmo pabrėžtą katalikų doktrinos “tiesų hierarchiją”[169].

182.  Recepcijos procesas apima techninio pobūdžio teologinę tikėjimo Tradicijos, taip pat Bažnyčios nūdienės liturginės bei sielovadinės tikrovės refleksiją. Dėl savitos kompetencijos svarbų indėlį į šį procesą įdeda teologijos fakultetai. Visam procesui vadovauja oficiali Bažnyčios mokomoji vadovybė, atsakinga už galutinius sprendimus, liečiančius ekumeninius pareiškimus. Šitaip priimtos naujos įžvalgos įeina į Bažnyčios gyvenimą ir tam tikru būdu atnaujina tai, kas stiprina susitaikinimą su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis.
 

Bendra biblinė veikla

183.  Dievo žodis, surašytas Šv. Rašte, įvairiopai maitina Bažnyčią[170] ir yra “puikus įrankis galingojo Dievo rankoje pasiekti tą Išganytojo visiems žmonėms teikiamą vienybę”[171]. Pagarba Raštui yra esminis krikščionių vienybės ryšys, išliekantis tvirtas net tada, kai Bažnyčios ir bažnytinės Bendrijos, kurioms jie priklauso, neturi tarpusavio pilnutinės komunijos. Visa, ką galima padaryti, kad Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų nariai skaitytų Dievo Žodį, ir skaitytų drauge, kai tai įmanoma (pvz., per Biblijos savaites), šį juos jau jungiantį vienybės ryšį susitiprina, padeda jiems atsiverti vienijančiam Dievo veikimui ir susitiprina pasauliui teikiamą bendrą liudijimą apie išganingąjį Dievo Žodį. Tinkamų Biblijos leidinių parengimas ir skleidimas yra išankstinė sąlyga klausytis Žodžio. Katalikų Bažnyčia, nors ir toliau skelbdama Biblijos leidinius, atitinkančius jos savitus standartus, mielai bendradarbiauja su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis, rengdama vertimus ir leisdama bendrus leidimus pagal Vatikano II Susirinkimo nutarimus ir Kanonų teisės kodekso nuostatus[172]. Ekumeninį brndradarbiavimą šioje srityje ji vertina kaip vertingą bendros tarnybos ir bendro liudijimo Bažnyčiai ir pasauliui formą.

184.  Katalikų Bažnyčia į šį bendradarbiavimą yra įsitraukusi daugeliu būdų ir įvairiais lygiais. Popiežiškoji taryba krikščionių vienybei skatinti dalyvavo 1969 m. įkuriant Pasaulinę katalikų biblinio apaštalavimo federaciją (dabar Katalikų Biblijos Federacija), kaip viešo pobūdžio tarptautinę katalikų organzaciją, turinčią įgyvendinti sielovadoje Dei Verbum VI skyriaus mintis. Siekiant šio tikslo, kai leidžia vietos aplinkybės, turi būti ryžtingai skatinamas bendradarbiavimas vietinių Bažnyčių lygiu, taip pat regioniniu lygiu tarp ekumenizmo pareigūno ir vietinių Federacijos skyrių.

185.  Popiežiškoji taryba krikščionių vienybei skatinti per Katalikų Biblijos Federacijos generalinį sekretoriatą palaiko ir plėtoja santykius su Jungtinėmis Biblijos Draugijomis, tarptautine krikščionių organizacija, drauge su Sekretoriatu paskelbusia “Tarpkonfesinio bendradarbiavimo verčiant Bibliją gaires”[173]. Dokumentas pateikia šios biblinei sričiai priklausančios specialios bendradarbiavimo rūšies principus, metodus ir konkrečius nurodymus. Šis bendradarbiavimas jau yra davęs gerų rezultatų. Visose Bažnyčios gyvenimo pakopose rekomenduotina, kad institucijos, atsidėjusios Biblijos leidybai ir vartojimui, palaikytų panašius kontaktus ir bendradarbiavimą. Tai gali padėti Bažnyčioms ir bažnytinėms bendrijoms bendradarbiauti misijų, kateketikos ir religinio lavinimo srityse, taip pat jų bendrai maldai ir studijoms. Dažnai tai gali būti apvainikuota bendru išleidimu Biblijos, kuri tiktų vartoti kelioms konkrečios kultūrinės srities Bažnyčioms ir bažnytinėms Bendrijoms, arba specifiniais tikslais, pvz., studijoms arba liturginiams gyvenimui[174]. Tokios rūšies bendradarbiavimas galėtų būti priešnuodis nuo Biblijos vartojimo fundamentalistiniu būdu arba sektantiškais tikslais.

186.  Studijuoti Šv. Raštą drauge su kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų nariais katalikai gali daugeliu įvairių būdų ir lygių, pradedant veikla, galima kaimynų ir parapijų grupėse, baigiant profesionalių egzegetų moksliniais tyrimais. Idant ši veikla turėtų ekumeninę vertę, nesvarbu, kuriuo lygiu plėtojama, ji turi remtis tikėjimu ir tikėjimą maitinti. Dalyviams ji dažnai atskleis, kaip skirtingų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų doktrininės pozicijos bei skirtingas požiūris į Biblijos vartojimą bei jos egzegezę veda prie skirtingo konkrečių vietų interpretavimo. Katalikams naudinga, kai jų dabar vartojamuose Šv. Rašto leidiniuose atkreipiamas dėmesys į vietas, su kuriomis susijusi Bažnyčios doktrina. Jie nevengs susidurti su jokiais sunkumais ir nesutarimais, kylančiais iš ekumeninio Šv. Rašto vartojimo, suprasdami Bažnyčios mokymą ir likdami jam lojalūs. Tačiau tai neturi jiems sutrukdyti atpažinti, kaip labai jie vieningi su kitais krikščionimis, interpretuodami Raštą. Jie turi įvertinti šviesą, kuria skirtingų Bažnyčių patirtis ir tradicijos gali nušviesti tas Rašto dalis, kurios joms ypač reikšmingos. Jie turi tapti atviresni galimybei rasti pačiame Šv. Rašte naujų pradinių taškų diskusijai ginčytinais klausimais. Jie patirs iššūkį atskleisti Dievo Žodžio prasmę nūdienėms žmogaus situacijoms, bendroms su jų bičiuliais krikščionimis. Negana to, jie su džiaugsmu patirs vienijančią Dievo Žodžio galią.
 

Bendri liturginiai tekstai

187.  Bažnyčios ir bažnytinės Bendrijos, kurių nariai gyvena kultūriškai vienalytėse srityse, turi kur įmanoma drauge parengti svarbiausių krikščionių maldų tekstus (Viešpaties maldą, Apaštalų tikybos išpažinimą, Nikėjos-Konstantinopolio tikybos išpažinimą, Trejybės doksologiją, “Garbė Dievui aukštybėse”). Jie visų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų turėtų būti vartojami nuolat arba bent drauge meldžiantis ekumeninėmis progomis. Taip pat pageidautinas sutarimas dėl bendro Psalmyno liturginiam vartojimui arba bent kai kurių dažniau vartojamų psalmių; reikia stengtis pasiekti panašų sutarimą dėl bendrų liturginiam vartojimui skirtų Rašto skaitinių. Liturginių ir kitų maldų, kylančių iš nepadalytos Bažnyčios laikų, vartojimas gali padėti sustiprinti ekumeninį jausmą. Patartini bendri giesmynai arba bent bendri giesmių rinkiniai, įtraukiantys skirtingų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų giesmynus, taip pat bendradarbiavimas vystant liturginę muziką. Kai krikščionys meldžiasi drauge, vienu balsu, jų bendras liudijimas siekia dangų ir būna išgirstas žemėje.
 

Ekumeninis bendradarbiavimas katekezės srityje

188.  Norėdama papildyti įprastinę katekezę, kurią katalikai bet kuriuo atveju turi gauti, Katalikų Bažnyčia pripažįsta, kad religinio pliuralizmo sąlygomis bendradarbiavimas katekezės srityje gali praturtinti ir jos, ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių Bendrijų gyvenimą. Taip pat tai gali sustiprinti jų galią bendrai liudyti Evangelijos tiesą, kiek įmanoma. Šio bendradarbiavimo pagrindas, jo sąlygos ir ribos aptarta Apaštališkajame paraginime Catechesi tradendae:
    “Tokie patyrimai turi teologinį pagrindą elementuose, bendruose visiems krikščionims. Tačiau tikėjimo komunija tarp katalikų ir kitų krikščionių nėra pilnutinė ir tobula; kai kuriais atvejais esama net gilių skirtumų. Vadinasi, šis ekumenininis bendradarbiavimas dėl pačios savo prigimties yra ribotas; jis niekada neturi reikšti ‘redukcijos’ į bendrą minimumą. Maža to, katekezę sudaro ne vien doktrinos mokymas; ji reiškia įvesdinimą į krikščioniškojo gyvenimo visumą, atnešantį pilnutinį dalyvavimą Bažnyčios sakramentuose. Tad kur esama ekumeninio bendradarbiavimo katekezės srityje, privalu pasirūpinti, kad katalikų mokymas Katalikų Bažnyčioje būtų saugus doktrinos ir krikščioniškojo gyvenimo klausimais”[175].

189.  Kai kuriuose kraštuose katalikams ir kitiems krikščionims bendra mokymo forma su vadovėliais ir iš anksto nustatytu kursų turiniu būna primesta valstybės arba ypatingų aplinkybių. Tokiais atvejais turime reikalą ne su tikra katekeze ar knygomis, kurias būtų galima vartoti kaip katekizmus. Tačiau kai toks mokymas lojaliai pateikia krikščioniškosios doktrinos elementus, jis turi tikrą ekumenininę vertę. Tokiais atvejais, nors ir pripažįstant numanomą šio mokymo vertę, lieka būtina katalikų vaikams parūpinti savitą katalikišką katekezę.

190.  Kai tikyba dėstoma mokykloje bendradarbiaujant su kitų, ne krikščionių religijų nariais, reikia specialiai pasistengti, kad krikščioniškosios žinios pateikimo būdas garantuotai nušviestų tikėjimo vienybę, egzistuojančią tarp krikščionių pagrindiniais klausimais, ir drauge paaiškintų skirtumus ir žingsnius, žengiamus jiems įveikti.
 

Bendradarbiavimas aukštojo mokslo institutuose

191.  Ekumeniniam bendradarbiavimui ir bendram liudijimui daug progų esama mokslinėse teologijos studijose ir su jomis susietose mokymosi šakose. Toks bendradarbiavimas prisideda prie teologinių tyrimų. Jis pagerina teologinio lavinimo kokybę, padėdamas dėstytojams skirti dėmesį ekumeniniams teologinių klausimų atžvilgiams, kaip reikalaujama Susirinkimo dekrete Unitatis redintegratio[176]. Tai palengvina sielovados darbuotojų ekumeninį ugdymą (žr. aukščiau, III sk.). Krikščionims tai padeda drauge, remiantis bendru krikščioniškosios išminties ir patirties pagrindu, aptarti didžiuosius intelektinius klausimus, kylančius nūdienos vyrams ir moterims. Užuot pabrėžę skirtumus, jie gali teikti deramą pirmenybę giliai tikėjimo ir supratimo darnai, galinčiai egzistuoti jų teologinės raiškos skirtingume.
 

Seminarijose ir pirmo ciklo studijose

192.  Studijų ir mokymo ekumeninis bendradarbiavimas taip pat pageidautinas pirmų teologinio lavinimo pakopų programose, privalomose seminarijose ir teologijos fakultetų pirmuose cikluose. Jis negalimas tokiu būdu, koks įmanomas tyrimų pakopoje bei tarp tų, kurie jau yra įgiję pagrindinį teologinį ugdymą. Elementarus reikalavimas ekumeniniam bendradarbiavimui šiuo aukštesniu lygiu (apie jį bus kalbama sk. 196-203) yra tas, kad dalyviai turi gauti gerą ugdymą, pagrįstą jų tikėjimu ir jų Bažnyčios tradicija. Seminarijų teologinis lavinimas ir pirmo ciklo kursai skirti suteikti studentams tokį pagrindinį ugdymą. Katalikų Bažnyčia, panašiai kaip kitos Bažnyčios ir bažnytinės Bendrijos, numato tokias programas ir kursus, kuriuos laiko tinkamus tokiam tikslui, ir parenka reikiamos kvalifikacijos vadovus ir dėstytojus. Esama taisyklės, kad doktrininių kursų dėstytojai turi būti katalikai. Tad pagrindinius įvesdinimo į ekumenizmą ir ekumeninės teologijos principus teikia katalikai dėstytojai[177]. Kai šie pagrindiniai Bažnyčios rūpesčiai dėl pradinio teologinio lavinimo tikslo, vertybių ir reikalavimų - jie suprantami ir bendri daugeliui Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų - būna gerbiami, katalikų seminarijų bei teologijos fakultetų studentai ir dėstytojai gali ekumeniškai bendradarbiauti įvairiais būdais.

193.  Normos, skatinančios ir reguliuojančios katalikų bendradarbiavimą su kitais krikščionimis seminarijų ir pirmo ciklo teologijos studijų lygiu, nustatomos Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodų ir Vyskupų Konferencijų, ypač tais klausimais, kurie siejasi su kandidatų šventimams lavinimu. Šiuo reikalu turi būti išklausyta atitinkama ekumenininė komisija. Reikiamos gairės turi būti įtrauktos į Rengimo kunigystei programą, parengtą pagal Dekretą dėl kunigų rengimo Optatam totius. Kadangi į tokio pobūdžio su teologiniu lavinimu susijusį ekumeninį bendradarbiavimą gali būti įtraukti institutai vienuolių ordinų nariams rengti, aukštieji vadovai arba jų delegatai turi prisidėti prie taisyklių rengimo pagal Susirinkimo Dekretą Christus Dominus[178].

194.  Katalikai studentai gali lankyti specialius kursus, kuriuos institutuose, tarp jų ir seminarijose, dėsto krikščionys iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų pagal bendruosius katalikų studentų ekumeninio ugdymo kriterijus ir laikydamiesi visų normų, kurios galėtų būti įvestos Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodo arba Vyskupų Konferencijos. Priimant sprendimą, ar turi studentai konkrečiai lankyti specialius kursus, ar ne, reikia kreipti dėmesį į kurso naudingumą bendrajame jų rengimo kontekste, dėstytojo kokybę ir ekumeninę nuostatą, pačių mokomųjų išankstinio pasirengimo lygį, taip pat jų dvasinį ir psichologinį brandumą. Juo labiau paskaitos arba kursai priartėja prie doktrinos klausimų, tuo rūpestingesnis turi būti sprendimas dėl studentų dalyvavimo. Studentų ugdymas ir jų ekumeninio jausmo plėtojimas turi būti suvokiamas kaip laipsniškas procesas.

195.  Fakultetų ir seminarijų antro ir trečio ciklo studentams, jau gavusiems pagrindinį ugdymą, gali būti kviečiami dėstytojai iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų skaityti paskaitų apie Bažnyčių ir Bendrijų, kurioms jie atstovauja, doktrinines nuostatas, idant būtų užbaigtas studentų ekumeninis ugdymas, jau gautas iš jų dėstytojų katalikų. Anie dėstytojai taip pat gali vesti techninio pobūdžio kursus, pvz., kalbų, visuomenės bendravimo priemonių, religijos sociologijos ir t.t. Nustatydami šį reikalą tvarkančias normas, Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodai ir Vyskupų Konferencijos turi atsižvelgti į ekumeninio sąjūdžio jų krašte išplėtotumą ir santykių tarp katalikų ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių Bendrijų pobūdį[179]. Jie privalo konkrečiai nutarti, kaip jų regione turi būti taikomi katalikiškieji kriterijai, liečiantys dėstytojų kvalifikaciją, dėstymo laikotarpį ir atsiskaitomumą už kursų turinį[180]. Taip pat jie turi duoti nurodymus, kaip katalikų studentų mokymas, gaunamas šiuose kursuose, turėtų būti integruotas į programos visumą.Taip kviečiami dėstytojai turėtų būti priskiriami prie “vizituojančiųjų profesorių”. Kai tai būtina, katalikų institucijos organizuos seminarus ir kursus, skirtus mokymui, kurį pateikė dėstytojai iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų, įtraukti į kontekstą. Katalikai dėstytojai, atitinkamomis aplinkybėmis pakviesti dėstyti kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų seminarijose ir teologinėse mokyklose, mielai tai darys tomis pačiomis sąlygomis. Toks keitimasis dėstytojais, kai gerbiamas kiekvienos Bažnyčios ir bažnytinės Bendrijos rūpinimasis savo narių, ypač pašauktųjų būti jos tarnais, teologiniu ugdymu, yra veiksminga ekumeninio bendradarbiavimo forma ir tinkamai liudija krikščionių troškimą, kad Kristaus Bažnyčioje būtų dėstomas sveikas mokslas.
 

Teologijos tyrimuose ir pobakalaurinėse studijose

196.  Platesnis, negu įmanoma seminarijų arba antro ciklo (institutinio) mokymo lygiu, ekumeninio bendradarbiavimo laukas atsiveria tiems, kurie atsidėję teologiniams tyrimamas ir pobakalaurio lygio mokymui. Dalyvių (tyrinėtojų, dėstytojų, studentų) brandumas ir studijų lygis, pasiektas savos Bažnyčios tikėjimo ir teologijos srityse, jų bendradarbiavimui teikia ypatingą saugumą ir turtingumą, ko nebūtų galima tikėtis iš tų, kurie tęsia seminarijos ar antro ciklo lavinimąsi.

197.  Aukštojo mokslo lygiu bendradarbiavimą palaiko ekspertai, kurie tariasi ir drauge tyrinėja su ekspertais iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų. Jį praktikuoja ekumeninės grupės ir šiam tikslui įkurtos ekspertų asociacijos. Ypatingu būdu jis reiškiasi įvairių pavidalų santykiais, kuriuos jau yra užmezgusios teologijos studijų institucijos, priklausančios skirtingoms Bažnyčioms ir bažnytinėms Bendrijoms. Tokie santykiai ir bendradarbiavimas, kurį jie palengvina, gali prisidėti, kad visa jame dalyvaujančių institucijų veikla įgautų ekumeninį pobūdį. Jie gali institucijas parengti dalytis personalu, bibliotekomis, kursais, patalpomis ir kitais ištekliais didesnei tyrinėtojų, dėstytojų ir studentų pažangai.

198.  Ekumeninis bendradarbiavimas ypač patartinas teologijos fakultetuose įkurtų, ekumeninės teologijos tyrimui ir specializuotam dėstymui bei ekumeninės sielovados praktikai skirtų institutų labui; panašiai jis naudingas nepriklausomiems institutams, įkurtiems tuo pačiu tikslu. Nors šie gali priklausyti dalinėms Bažnyčioms arba bažnytinėms Bendrijoms, jie būtų veiksmingesni, aktyviai bendradarbiaudami su panašiais kitoms Bažnyčioms priklausančiais institutais. Ekumeniniu požiūriu būtų naudinga, kad tokie institutai tarp savo dėstytojų ir studentų turėtų kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų narių.

199.  Institucijų ir struktūrų, skirtų ekumeniniam bendradarbiavimui teologijos studijose, steigimas ir administravimas paprastai turi būti patikimas - pagal teisėtą akademinės laisvės dvasią - tiems, kas tokioms institucijoms vadovauja ir jose dirba. Jų ekumenininis veiksmingumas reikalauja, kad jos veiktų palaikydamos artimus santykius su Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų, kurioms priklauso jų nariai, vadovybe. Kai institutas, įtrauktas į tokias bendradarbiavimo struktūras, yra dalis teologijos fakulteto, jau priklausančio Katalikų Bažnyčiai, arba jos vadovų įkurtas kaip atskira institucija, jo ekumeninės veiklos santykis su Bažnyčios vadovybe turi būti apibrėžtas susitarimo bendradarbiauti straipsniais.

200.  Tarpkonfesiniai institutai, įkurti ir administruojami kelių Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų, yra ypač veiksmingi, kai reikia svarstyti dalykus, rūpinčius visiems krikščionims. Kai kurių klausimų bendros studijos tikrai prisidės prie problemų sprendimo ir ir šitaip įdės indėlį į krikščionių vienybės reikalą. Tarp šių klausimų galima paminėti misijų veiklą, santykius su nekrikščionių religijomis, ateizmą ir netikėjimą, visuomenės bendravimo priemonių vartojimą, architektūrą ir sakralinį meną, teologijos dalykus, pvz., Šv. Rašto aiškinimą, išganymo teologiją ir sielovados teologiją. Šių institutų atsakingumas Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų vadovybei turi būti aiškiai apibrėžtas jų statutuose.

201.  Gali būti steigiami institutai arba asociacijos skirtingų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų dvasininkams bendrai studijuoti teologijos ir sielovados klausimus. Vadovaujami ir padedami įvairių sričių ekspertų, dvasininkai drauge svarsto ir analizuoja teorinius ir praktinius tarnybos jų Bendrijose ir ekumeninėje plotmėje aspektus, taip pat jos indėlį į bendrą krikščionių liudijimą.

202.  Ekumeninės veiklos ir bendradarbiavimo institutuose studijų ir tyrimų laukas gali apimti visą ekumeninę tikrovę arba gali būti apribotas daliniais giliai studijuojamais klausimais. Kai institutas specializuotas studijuoti vieną ekumenizmo sritį (ortodoksų tradiciją, protestantizmą, anglikonų Bendriją, taip pat klausimus, išvardytus sk. 200), svarbu, kad tos studijos vyktų išlaikant viso ekumeninio sąjūdžio kontekstą ir visus kitus klausimus, susijusius su aptariamuoju dalyku.

203.  Katalikų institucijos raginamos stoti į ekumenines asociacijas, turinčias kelti teologinio lavinimo lygį, gerinti kandidatų sielovados tarnybai rengimą ir aukštojo mokslo institutų bendradarbiavimą. Taip pat jos bus atviros šiandien vis dažnėjantiems viešųjų ir netikybinių universitetų pasiūlymams drauge sudaryti su jais sujungtus įvairius religijos studijų institutus. Narystė tokiose ekumeninėse asociacijose ir dalyvavimas asocijuotų institutų mokyme turi gerbti teisėtą katalikų institutų autonomiją studijų programos, dėstomųjų dalykų doktrininio turinio ir kandidatų šventimams dvasinio bei kunigiškojo lavinimo klausimais.
 

Sielovadinis bendradarbiavimas ypatingose situacijose

204.  Nors kiekviena Bažnyčia ir bažnytinė Bendrija rūpinasi savo pačios narių sielovada ir nepakeičiamu būdu remiasi vietinių bendruomenių dvasininkais, būna tam tikrų situacijų, kai krikščionių religinės reikmės tenkinamos veiksmingiau, jei skirtingų Bažnyčių sielovadininkai, dvasininkai arba pasauliečiai, dirba drauge. Toks ekumeninis bendradarbiavimas gali būti sėkmingai praktikuojamas sielovadoje ligoninėse, kalėjimuose, ginkluotosiose pajėgose, universitetuose ir dideliuose industriniuose kompleksuose. Tai taip pat veiksminga pateikiant krikščionių prezenciją visuomenės informavimo priemonėse. Reikia pasirūpinti šių specialių ekumeninių tarnavimų koordinavimu su kiekvienos Bažnyčios vietinėmis sielovados struktūromis. Tai lengviau pasiekiama, kai šios struktūros pačios persunktos ekumeninės dvasios ir praktikuoja ekumeninį bendradarbiavimą su kitų Bažnyčių arba bažnytinių Bendrijų atitinkamais vietiniais vienetais. Liturginis tarnavimas, ypač Eucharistijos ir kitų sakramentų, tokiose bendradarbiavimo situacijose teikiamas pagal kiekvienos Bažnyčios arba bažnytinės Bendrijos normas, nustatytas kiekvienos jų nariams; katalikams jos pateiktos šio Vadovo IV skyriuje.
 

Bendradarbiavimas misijų veikloje

205.  Bendras liudijimas, kurį teikia visos ekumeninio bendradarbiavimo formos, jau savaime yra misionieriškas. Ekumeninis sąjūdis iš tikro eina ranka rankon su daugelio bendrijų atradimu iš naujo, kad Bažnyčios prigimtis yra misijinė.

Ekumeninis bendradarbiavimas pasauliui rodo, kad tikintieji Kristų ir gyvenantieji jo Dvasia, šitaip tapę Dievo, visų Tėvo, vaikais, gali stengtis su drąsa ir viltimi įveikti žmonių pasidalijimus, net tokius subtilius, kaip religinis tikėjimas ir praktika. Tarp krikščionių esantys pasidalijimai tikrai yra didelė kliūtis sėkmingai skelbti Evangeliją[181]. Tačiau pastangos jas įveikti daro papiktinimą menkesnį ir skatina pasitikėjimą krikščionimis, skelbiančiais, kad Kristus yra tasai, kuriame visi dalykai ir asmenys sutelkiami į vienybę:
“Būdami Evangelijos skelbėjai, Kristų tikintiesiems turime pasirodyti ne kaip susiskaldę ir išsiskyrę dėl nieko gero nepamokančių ginčų žmonės, bet kaip žmonės, turintys brandų tikėjimą ir galintys rasti sutikimo taškus anapus tikrų įtampų bendru, nuoširdžiu ir nesavanaudžiu tiesos ieškojimu. Taip, evangelizacijos dalia tikrai susijusi su Bažnyčios teikiamu vienybės liudijimu. Tai atsakomybės, bet ir paguodos versmė”[182].

206.  Ekumeninis liudijimas gali būti teikiamas pačia misijų veikla. Katalikams ekumeninio bendradarbiavimo su kitais krikščionimis misijose atrama yra “krikšto pagrindas ir mums bendras tikėjimo paveldas”[183]. Kitos Bažnyčios ir bažnytinės Bendrijos, patraukiančios žmones tikėti Išganytoją Kristų ir krikštytis Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardan, juos patraukia į tikrą, nors ir netobulą komuniją, egzistuojančią tarp jų ir Katalikų Bažnyčios. Katalikai norėtų, kad visi pašaukti krikščionių tikėjimui jungtųsi su jais į tą komunijos pilnatvę, kuri, kaip jie tiki, egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, tačiau jie pripažįsta, kad kai kurie su Dievo Apvaizda pragyvens savo krikščionišką gyvenimą Bažnyčiose ir bažnytinėse Bendrijose, pilnutinės komunijos jiems negarantuojančiose. Jie turi rūpestingai gerbti kitų skelbiančių Evangeliją Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų gyvą tikėjimą ir džiaugtis tarp jų veikiančia Dievo malone.

207.  Drauge su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendrijomis - su sąlyga, kad jų evangelizacijos veikloje nebus nieko sektantiško arba sąmoningai antikatalikiško - katalikai gali jungtis į organizacijas arba programas visų dalyvaujančių Bažnyčių misijų veiklai remti. Specialus tokio bendradarbiavimo siekinys - garantuoti, kad į sritis, kur skelbiama Evangelija ir kuriamos Bažnyčios, nebūtų perkelti žmogiškieji, kultūriniai, politiniai faktoriai, turėję reikšmę pradiniuose Bažnyčių pasidalijimuose ir paženklinę atsiskyrimų istorinę tradiciją. Tie, kuriuos misijų institutai siunčia padėti kurti ir auginti naująsias Bažnyčias, turi būti ypač jautrūs šiam poreikiui. Vyskupai tam turi skirti ypatingą dėmesį. Būtent vyskupas turi spręsti, kada būtina ypatingu būdu pabrėžti doktrinos ir moralės momentus, kuriais katalikai skiriasi nuo kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų. Pastarosioms gali tai pasirodyti būtina katalikybės atžvilgiu. Bet visa tai turi būti atliekama ne su kovinga ir sektantiška dvasia, o su abipuse pagarba ir meile[184]. Naujai atsivertusieji į tikėjimą turi būti rūpestingai ugdomi ekumenine dvasia taip, “kad, vengdami bet kokios rūšies indiferentizmo ar susiliejimo, taip pat beprasmio rungtyniavimo, katalikai galėtų bendradarbiauti, kiek tai įmanoma, bendrai išpažindami Dievą ir Kristų tautų akivaizdoje ir bendromis broliškomis pastangomis socialinėje, kultūrinėje, techninėje ir religinėje srityje”[185].

208.  Ekumeninis bendradarbiavimas ypač būtinas misijoje, skirtoje mūsų dabarties pasaulio nukrikščionėjusioms masėms. Nors vis dar pasidalijusių krikščionių pajėgumas jau dabar teikti bendrą liudijimą apie kertines Evangelijos tiesas[186] gali tapti galingu raginimu sekuliarizuotoje visuomenėje iš naujo įvertinti krikščionių tikėjimą. Ateizmo, sekuliarizmo ir materializmo formų, besireiškiančių šiandieniame pasaulyje, bendras įvertinimas ir bendra  strategija jų atžvilgiu būtų didelis krikščioniškosios misijos indėlis į dabartinį pasaulį.
 

Ekumeninis bendradarbiavimas dialoge su kitomis religijomis

210.  Šiandienos pasaulyje gausėja kontaktų tarp krikščionių ir kitų religijų išpažinėjų. Šie kontaktai iš esmės skiriasi nuo Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų kontaktų, teisingai vadinamų ekumeniniais, nes jų siekinys - atkurti Kristaus norėtą jo mokinių vienybę. Tačiau praktiškai pirmesniuosius ekumeniniai santykiai stipriai veikia ir patys yra jų veikiami. Jų dėka krikščionys gali pagilinti tarpusavio komunijos lygį, tad jie turi būti laikomi svarbia ekumeninio bendradarbiavimo dalimi. Šitai ypač tinka tam, kas daroma plėtoti specialiai privilegijuotiems religiniams santykiams, juos krikščionys turi su žydų tauta. Katalikams santykių su žydų tauta gaires nužymi Komisija religiniams santykiams su žydais. Santykiams su kitų religijų nariais vadovauja Popiežiškoji religijų dialogo taryba. Plėtodami religinius santykius su žydais, taip pat santykius su kitų religijų nariais pagal atitinkamus nurodymus, katalikai gali rasti daug progų bendradarbiauti su kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų nariais. Yra daug sričių, kur krikščionys gali dirbti drauge, stiprindami dialogą ir bendrą veiklą su žydais, pvz., kovodami prieš antisemitizmą, religinį fanatizmą ir sektantizmą. Bendradarbiavimas su kitų religijų tikinčiaisiais gali reikštis religinės perspektyvos išryškinimu karo ir taikos klausimais, parama šeimos gyvenimui, pagarba mažumų bendrijoms; toks bendradarbiavimas gali atsiliepti į daugelį naujų šio amžiaus klausimų. Šiuose religijų kontaktuose krikščionys gali drauge atsigręžti į savo bendrus biblinius ir teologinius šaltinius, įtraukdami krikščioniškas įžvalgas į platesnį kontekstą būdu, skatinančiu ir krikščionių vienybę.
 

Ekumeninis bendradarbiavimas socialiniame ir kultūriniame gyvenime

211.  Ekumeninį bendradarbiavimą socialiniame ir kultūriniame gyvenime Katalikų Bažnyčia laiko svarbiu veiklos vienybės labui atžvilgiu. Dekrete dėl ekumenizmo toks bendradarbiavimas suprantamas kaip aiški ryšio, jungiančio visus krikštytuosius išraiška[187]. Dėl šios priežasties juo skatinamos ir remiamos labai konkrečios bendradarbiavimo formos: “Šis daugelyje tautų pradėtas bendradarbiavimas turi vis labiau tobulėti - ypač tuose kraštuose, kur vyksta socialinė ar techninė raida, - teisingai įvertinant žmogaus asmens kilnumą arba skatinant taiką, arba pritaikant Evangeliją socialiniams klausimams, arba rūpinantis mokslo ir meno pažanga pagal krikščionišką dvasią, arba vartojant bet kokio pobūdžio priemones prieš mūsų amžiaus negeroves, pvz., badą ir stichines nelaimes, neraštingumą ir neturtą, butų stoką ir nelygų gėrybių paskirstymą”[188].

212.  Laikantis bendro principo, bendradarbiavimas socialiniame ir kultūriniame gyvenime turi vykti bendrame krikščionių vienybės paieškų kontekste. Nelydimas kitų ekumenizmo pavidalų, ypač maldos ir dalijimosi dvasinėmis gėrybėmis, jis gali lengvai sumišti su ideologiniais ir grynai politiniais interesais ir tapti kliūtimi žengti į vienybę. Kaip ir visus ekumenizmo pavidalus, jį turi prižiūrėti vietos ordinaras, Vyskupų Konferencija arba Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodas.

213.  Taip bendradarbiaudami, visi Kristų tikintieji gali lengvai išmokti vienas kitą geriau suprasti, vienas kitą labiau įvertinti ir šitaip parengti kelią krikščionių vienybei[189]. Daugeliu atvejų Popiežius Jonas Paulius II yra patvirtinęs Katalikų Bažnyčios įsipareigojimą ekumeniškai bendradarbiauti[190]. Tas pats patvirtinimas išreikštas bendroje kardinolo Johanneso Willebrandso ir Pasaulinės Bažnyčių Tarybos generalinio sekretoriaus dr. Philipo Potterio deklaracijoje, paskelbtoje Šventojo Tėvo lankymosi Pasaulinės Bažnyčių Tarybos būstinėje Ženevoje 1984 m. proga[191]. Būtent šioje perspektyvoje Ekumenizmo Vadove pateikiama keletą bendradarbiavimo įvairiais lygiais pavyzdžių, jokiu požiūriu nelaikant jų išsamiais[192].
 

a) Bendradarbiavimas bendrose socialinių ir etinių klausimų studijose

214. Regionų arba tautinės Vyskupų Konferencijos, bendradarbiaudamos su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis Bendrijomis, taip pat su Bažnyčių tarybomis, gali įkurti grupes bendrai pagrindinių krikščioniškųjų ir žmogiškųjų vertybių raiškai. Tokios rūšies bendras atpažinimas padėtų rasti reikšmingą pradinį tašką ekumeniniam socialinio ir etinio pobūdžio klausimų svarstymui; jis atvertų dalinės komunijos, kurios jau esama tarp skirtingų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų krikščionių, moralinį ir socialinį matmenį.

Tokios rūšies bendrų studijų tikslas - skleisti krikščionių kultūrą, “meilės civilizaciją” - krikščioniškąjį humanizmą, ne kartą aptartą popiežių Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II. Kurdami šią kultūrą turime aiškiai nustatyti jai priklausančias vertybes bei dalykus, metančius jai iššūkį. Tad aišku, kad studijos turėtų apimti, pvz., krikščioniškąjį gyvybės vertės branginimą, žmogaus darbo prasmę, teisingumo ir taikos klausimus, religijos laisvę, žmogaus teises ir kraštų teises. Panašiai ji turėtų sutelkti dėmesį į visuomenėje esančius veiksnius, keliančius grėsmę pagrindinėms vertybėms, - kaip antai skurdas, rasizmas, vartotojiškumas, terorizmas ir, žinoma, visa, kas gresia bet kokios vystymosi stadijos žmogaus gyvybei. Ilga katalikų socialinio mokymo tradicija teiks tokios rūšies bendradarbiavimui rimtas gaires ir įkvėpimo.
 

b) Bendradarbiavimas plėtros, žmogaus reikmių ir kūrinijos priežiūros srityse

215.  Esama vidinio ryšio tarp vystymosi, žmogaus reikmių ir kūrinijos priežiūros. Mat patirtis mus moko, kad plėtra, atsiliepianti į žmogaus reikmes, negali piktnaudžiauti ar be saiko išnaudoti gamtos išteklius, nesukeldama rimtų padarinių.
Atsakomybę už rūpinimąsi kūrinija, savaime turinčią ypatingą kilnumą, Kūrėjas uždėjo visiems žmonėms, kaip kūrinijos prievaizdams193. Katalikai raginami įvairiais lygiais įsitraukti į bendrus sumanymus, turinčius tikslą studijuoti ir paveikti problemas, gresiančias kūrinijos kilnumui ir keliančias pavojų visai žmonių giminei. Kitos šių studijų ir veiklos sritys, pvz., galėtų apimti tam tikras staigios industrializacijos formas ir technologiją, teršiančią gamtinę aplinką bei darančią didelį poveikį ekologinei pusiausvyrai: miškų naikinimą, branduolinius bandymus, atsinaujinančių ir neatsinaujinančių išteklių neprotingą naudojimą ir piktnaudžiavimą jais. Svarbus jungtinės veiklos šioje srityje atžvilgis - žmonių mokymas naudoti išteklius, taip pat planuoti jų naudojimą ir jais rūpintis.

Plėtros sritis, kuri iš esmės yra atsakas į žmogaus reikmes, teikia daugelį galimybių bendradarbiauti Katalikų Bažnyčiai ir Bažnyčioms bei bažnytinėms Bendrijoms regioniniu, tautiniu ir vietiniu lygiu. Toks bendradarbiavimas, be kitų dalykų, turėtų apimti veiklą dėl teisingesnės visuomenės ir taikos, dėl moterų teisių ir kilnumo plėtojimo, taip pat dėl lygesnio išteklių paskirstymo. Šia prasme būtų įmanoma sudaryti bendras tarnybas varguoliams, ligonims, žmonėms su negalia, seneliams ir visiems, kenčiantiems nuo “nuodėmės struktūrų”194. Šios srities bendradarbiavimas pirmiausia skatintinas ten, kur esama didelio gyventojų tankumo, darančio rimtą įtaką apsigyvenimo, mitybos, vandens tiekimo, rengimosi, sanitarijos bei medicinos aptarnavimo sąlygoms. Svarbus bendradarbiavimo atžvilgis būtų migrantų, pabėgėlių ir gamtinių nelaimių aukų problemų sprendimas. Pasaulinio masto nelaimių atveju Katalikų Bažnyčia ragina, siekiant veiksmingumo ir mažinant išlaidas, suvienyti išteklius ir tarnybas su Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų tarptautinėmis organizacijomis. Ji panašiai skatina ekumeninį bendradarbiavimą su šiais klausimais besispecializuojančiomis tarptautinėmis organizacijomis.
 

c) Bendradarbiavimas medicinos srityje

216.  Visa sveikatos apsaugos sritis sudaro labai svarbų ekumeninio bendradarbiavimo lauką. Kai kuriose šalyse Bažnyčių ekumeninis bendradarbiavimas yra gyvybiškai būtinas, norint garantuoti atitinkamą sveikatos apsaugą. Tačiau bendradarbiavimas visoje šioje srityje tiek tyrimų, tiek praktinės sveikatos apsaugos lygiu kelia medicinos etikos klausimus, kurie ekumeniniam bendradarbiavimui yra ir iššūkis, ir galimybė. Anksčiau minėtas tikslas identifikuoti pagrindines vertybes, sudarančias integralią krikščioniško gyvenimo dalį, yra ypač aktualus, atsižvelgiant į spartų tokių sričių kaip genetika vystymąsi. Šiame kontekste 1975 m. ekumeninio bendradarbiavimo dokumento nurodymai[195] yra labai savalaikiai: “Ypač ten, kur kyla klausimas dėl etinių normų, Katalikų Bažnyčios doktrininė pozicija turi būti paaiškinta, o sunkenybės, galinčios kilti ekumeniniam bendradarbiavimui, turi būti pasitiktos garbingai ir su lojalumu Bažnyčios mokymui”.
 

d) Bendradarbiavimas visuomenės informavimo priemonėse

217.  Šiuo reikalu įmanoma bendradarbiauti, suprantant šiuolaikinių informavimo priemonių prigimtį ir ypač jų iššūkį krikščionims šiandien. Bendradarbiavimas gali apimti krikščioniškųjų principų diegimo informavimo priemonėms būdus ir šioje srityje esančias problemas, taip pat žmonių mokymą kritiškai vartoti minėtąsias priemones. Tarpkonfesinės grupės gali būti itin veiksmingos kaip pasaulietinių informavimo priemonių patarėjos, ypač dėl būdų, kuriais jos nušviečia religijos klausimus. Tai būtų itin naudinga kraštuose, kur dauguma žiūrovų, klausytojų arba skaitytojų priklauso vienai Bažnyčiai arba bažnytinei Bendrijai. “Tokio bendradarbiavimo galimybės beveik neišsemiamos. Kai kurios jų akivaizdžios: bendros radijo ir televizijos programos; švietimo projektai ir tarnybos, ypač tėvams ir jaunimui; profesionalų susitikimai ir diskusijos tarptautiniu lygiu; šios srities laimėjimų pripažinimas metinėmis premijomis; bendradarbiavimas informavimo priemonių tyrimo, o ypač profesinio mokymo bei lavinimo srityse.”[196] Reikėtų stiprinti jau egzistuojančias tarpkonfesines struktūras su pilnutine katalikų naryste, ypač radijo bei televizijos naudojimui ir leidybai bei audiovizualinei veiklai. Drauge kiekvienas dalyvis turi turėti galimybę išreikšti savo doktriną ir praktiką[197].

218.  Būtų svarbu kartais bendradarbiauti arba kviečiant katalikus informavimo priemonių darbuotojus dalyvauti kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų iniciatyvose, arba šioms Bažnyčioms ir Bendrijoms priklausančius darbuotojus - katalikų iniciatyvose. Ekumeninis bendradarbiavimas gali apimti mainus tarp katalikų tarptautinių organizacijų ir kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų informavimo organizacijų (pvz., švenčiant Visuomenės infomavimo priemonių pasaulinę dieną). Ekumeniniam bendradarbiavimui praktinių galimybių teikia bendras palydovų ir kabelinės televizijos tinklų naudojimas[198]. Žinoma, regioniniu lygiu tokios rūšies bendradarbiavimas turi vykti tariantis su ekumenizmo komisijomis, o pasauliniu - su Popiežiškąja taryba krikščionių vienybei skatinti. Katalikų informacijos priemonių darbuotojų ugdymas turi apimti svarų ekumeninį rengimą.
 

1993 m. kovo 25 d. Jo Šventenybė Popiežius Jonas Paulius II pritarė šiam Vadovui, patvirtino jį savo autoritetu ir įsakė paskelbti. Visi priešingi nutarimai nebegalioja.
 

Kardinolas EDWARD IDRIS CASSIDY
Pirmininkas

+ PIERRE DUPREY
Tibaro titulinis vyskupas
Sekretorius


N U O R O D O S

1 Sekretoriatas krikščionių vienybei skatinti (SKVS). Ekumeninis vadovas. Ad totam Ecclesiam, AAS 1967, 574-592; AAS 1970, 705-724.
2 Jonas Paulius II. Kreipimasis į Sekretoriato krikščionių vienybei skatinti pilnaties sesiją (1988 vasario 6). AAS 1988, 1203.
3 Tarp jų: Motu proprio Matrimonia Mixta. AAS 1970,257-263; Apmąstymai ir patarimai dėl ekumeninio dialogo. SKVS. Informacijos tarnyba (IT) 12, 1970, p. 5-11; Instrukcija, liečianti dalinius atvejus, kai kitiems krikščionims gali būti leidžiama priimti eucharistinę komuniją Katalikų Bažnyčioje. AAS 1972, 518-525; Pastaba dėl kai kurių ‘Instrukcijos, liečiančios dalinius atvejus, kai kitiems krikščionims gali būti leidžiama priimti eucharistinę komuniją Katalikų Bažnyčioje’ interpretacijų. AAS 1973, 616-619; dokumentas apie Ekumeninį bendradarbiavimą regioniniu, tautiniu ir vietiniu lygiu. SKVS. IT 29, 1975, p. 8-31; Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (EN), 1975; Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae (CT), 1979; Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Sapientia christiana (SapC) dėl bažnytinių univeristetų ir fakultetų, 1979; 1985 Ypatingasis Vyskupų Sinodas. Relatio finalis; Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis. Roma, 1985; Apaštališkoji konstitucija Ex corde Ecclesiae. AAS 1990, 1475-1509.
4 AAS 1988, 1204.
5 Plg. CIC, kan. 755; CCEO, kan. 902 ir 904, 1. Šiame Vadove pažyminys katalikų nurodo tikinčiuosius ir Bažnyčias, turinčius/as pilnutinę komuniją su Romos Vyskupu.
6 Žr. žemiau, sk. 35-36.
7 Apaštališkojoje Konstitucijoje Pastor Bonus sakoma:
Str. 135: “Tarybos funkcija yra tinkamu būdu susitelkti prie ekumeninių iniciatyvų ir veiksmų, skirtų krikščionių vienybei atkurti”.
Str. 136: “(1) Ji prižiūri, kad būtų įgyvendinami Vatikano II Susirinkimo dekretai, susiję su ekumenizmu. Ji rūpinasi korektišku ekumenizmo principų interpretavimu ir paveda juos vykdyti. (2) Ji remia, telkia ir koordinuoja tautines ir tarptautines katalikų organizacijas, skatinančias krikščionių vienybę, ir stebi jų iniciatyvas. (3) Aptarusi su Popiežiumi, ji rūpinasi santykiais su krikščionimis iš Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų, dar neturinčių pilnutinės komunijos su Katalikų Bažnyčia, ir ypač užmezga dialogus ir pokalbius, skatinančius vienybę su jais, darbuodamasi su prityrusiais ekspertais, pasižyminčiais išmėginta teologine doktrina. Ji skiria katalikų stebėtojus į krikščionių susitikimus ir kviečia stebėtojus iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų į katalikų susitelkimus, kai tai atrodo tinkama”.
Str. 137: “(1) Kadangi šios dikasterijos tvarkomi reikalai dėl savo prigimties dažnai liečia tikėjimo klausimus, ji turi veikti artimai bendraudama su Tikėjimo mokslo kongregacija, ypač kai reikia skelbti viešus dokumentus ar deklaracijas. (2) Tvarkydama didelės svarbos reikalus, liečiančius atsiskyrusias Rytų Bažnyčias, pirmiausia ji turi tartis su Rytų Bažnyčių kongregacija”.
8 Jei kitaip nenurodyta, dalinės Bažnyčios terminas šiame Vadove žymi vyskupiją, eparchiją ar joms lygią bažnytinę teritoriją.
9 Jn 17, 21; plg.  Ef 4, 4.
10 Dogminė konstitucija Lumen gentium (LG), sk. 1.
11 Plg. LG, 1-4 ir Dekretą dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio (UR), sk. 2.
12 UR, sk. 2.
13 LG, sk. 2 ir 5.
14 UR, sk. 2; plg. Ef 4, 12.
15 LG III dalis.
16 Apd 2, 42.
17 1985 Ypatingojo Vyskupų Sinodo Relatio finalis: “Komunijos ekleziologija yra centrinė ir pagrindinė Susirinkimo dokumento idėja” (C, 1). Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių Bažnyčios kaip komunijos atžvilgių (1992 gegužės 28).
18 Plg. LG, sk. 14.
19 Susirinkimo Dekretas apie vyskupų pastoracines pareigas Christus Dominus (CD), sk. 11.
20 Plg. LG, sk. 22.
21 Jn 17, 21.
22 LG, sk. 8.
23 LG, sk. 9.
24 Plg. UR, sk. 3 ir 13.
25 Plg. UR, sk. 3: “Be abejo, įvairūs nesutikimai, visokiais būdais pasireiškiantys tarp jų (kitų krikščionių) ir Katalikų Bažnyčios tiek mokymo, o kartais ir disciplininos srityje, tiek Bažnyčios struktūros atžvilgiu, sudaro nemaža, kartais ir rimtų kliūčių pilnutinei bažnytinei komunijai. Ekumeninio sąjūdžio tikslas ir yra įveikti tas kliūtis.” Tokie nesutikimai ir toliau daro įtaką, o kartais sukelia ir naujus pasidalijimus.
26 UR, sk. 3.
27 UR, sk. 4.
28 Plg. UR, sk. 14-18. Terminas “ortodoksų” paprastai taikomas toms Rytų Bažnyčioms, kurios priėmė Efezo ir Chalkedono Susirinkimų nutarimus. Tačiau pastaruoju metu dėl istorinių priežasčių jis taikomas taip pat ir toms Bažnyčioms, kurios nepriėmė vieno ar kito iš šių  Susirinkimų dogminių formuluočių (plg. UR, sk. 13). Norint išvengti maišaties, šiame Vadove vartojamas bendras Rytų Bažnyčių terminas toms įvairioms Rytų tradicijoms priklausančioms Bažnyčioms, kurios nėra pilnutinėje komunijoje su Romos Bažnyčia, įvardyti.
29 Plg. UR, sk. 21-23.
30 Ibid., sk. 3.
31 Plg. ibidem, sk. 4.
32 UR, sk. 2; LG, sk. 14; CIC, kan. 205; CCEO, kan. 8.
33 Plg. UR, sk. 4 ir 15-16.
34 1985 Ypatingojo Vyskupų Sinodo Relatio finalis, 7.
35 Plg. Jn 17, 21.
36 Plg. Rom 8, 26-27.
37 Plg. UR, sk. 5.
38 Plg. sk. 92-101 žemiau.
39 Šiame Vadove vartojant terminą “vietos ordinaras”, turima galvoje ir Rytų Bažnyčių vietinė hierachija pagal CCEO terminologiją.
40 Terminas “Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodai” nurodo sui juris aukščiausią Rytų Katalikų Bažnyčių vadovybę, kaip sakoma CCEO.
41 Plg. Susirinkimo Deklaraciją Dignitatis humanae (DH), sk. 4: “Platinant ir skatinant religinį tikėjimą, visados reikia susilaikyti nuo tokios rūšies veiksmų, kurie gali būti panašūs į prievartą arba į nesąžiningą ar netinkamą įkalbinėjimą, ypač turint reikalą su nemokytais ir neturtingais asmenimis”. Drauge Deklaracijoje teigiama, kad “religinės bendrijos turi teisę savo tikėjimą žodžiu ir raštu nekliudomos viešai dėstyti ir liudyti” (ibid.).
42 Plg. UR, sk. 9-12; 16-18.
43 UR, sk. 8.
44 1 Kor 13, 7.
45 Plg. UR, sk. 3
46 Plg. LG, sk. 23; CD, sk. 11; CIC, kan. 383, 3 ir CCEO, kan. 192, 2.
47 Plg. CIC, kan. 755, 1; CCEO, kan. 902 ir 904, 1.
48 Plg. CIC, kan. 216 ir 212; CCEO, kan. 19 ir 15.
49 Plg. Sektos arba naujieji religiniai sąjūdžiai: iššūkis sielovadai; pradinis raportas pagrįstas atsakymais (apie 75) ir dokumentacija, gauta iki 1985 spalio 30 iš regioninių ir tautinių Vyskupų Konferencijų, SKVS, IT, 1986, sk. 61, p. 144-154.
50 Plg. sk. 166-171 žemiau.
51 UR, sk. 4.
52 Plg. CCEO, kan. 904, 1; CIC, kan. 755, 2.
53 Plg. UR, sk. 9 ir 11; bei Apmąstymai ir patarimai dėl ekumeninio dialogo, op. cit.
54 Plg. UR, sk. 12; Susirinkimo Dekretas Ad gentes (AG), sk. 12 ir Ekumeninis bendradarbiavimas regioniniu, tautiniu ir vietiniu lygiais, op. cit., sk. 3.
55 Plg. UR, sk. 5.
56 Plg. AG, sk. 15; dar žr. ibid., sk. 5 ir 29; plg. EN, sk. 23, 28, 77; taip pat žr. žemiau, sk. 205-209.
57 UR, sk. 5.
58 Plg. ibid., sk. 7.
59 Ibid., sk. 6.
60 Ambroziasteris, PL 17, 245.
61 Plg. CIC, kan. 209, 1; CCEO, kan. 12, 1.
62 Dogminė konstitucija apie Dieviškąjį Apreiškimą Dei Verbum (DV), sk. 21.
63 Plg. UR, sk. 21.
64 EN, sk. 77.
65 Plg. UR, sk. 11; AG, sk. 15. Dėl šių samprotavimų plg. Bendrąjį kateketinį vadovą, sk. 27, 43, taip pat žemiau sk. 75 ir 176.
66 Plg. UR, sk. 3-4.
67 Plg. CT, sk. 3 ir CCEO, kan. 625.
68 Plg. CT, sk. 32.
69 Plg. Ibid.
70 Plg. UR, sk. 6 ir Gaudium et spes (GS), sk. 62.
71 Dėl ekumeninio bendradarbiavimo katekezės srityje žr. CT, sk. 33, taip pat sk. 188-190 žemiau.
72 Žr. Konstituciją apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium (SC), sk. 14.
73 Ibid., sk. 2.
74 UR, sk. 2.
75 SC, sk. 48.
76 UR, sk. 8.
77 Plg. Ibid., sk. 7.
78 Plg. LG, sk. 15 ir UR, sk. 3.
79 Plg. sk. 102-142 žemiau.
80 Plg. sk. 161-218 žemiau.
81 LG, sk. 11.
82 Plg. EN, sk. 71; taip pat žr. sk. 143-160 žemiau.
83 Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (FC), sk. 78.
84 Plg. CIC, kan. 529, 2.
85 Plg. Susirinkimo Deklaraciją Gravissimum educationis (GE), sk. 6-9.
86 Plg. LG, sk. 31.
87 UR, sk. 24.
88 Plg. GS, sk. 62, 2; UR, sk. 6; Tikėjimo mokslo kongregacija. Mysterium Ecclesiae (ME), sk. 5.
89 ME, sk. 5.
90 Ekumenizmo vadovas. AAS 1970, sk. 74.
91 Plg. ME, sk. 4; taip pat žr. sk. 61a ir 176.
92 UR, sk. 10; plg. CIC, kan. 256; CCEO, kan. 350, 4 ir 352, 3.
93 Plg. UR, sk. 14-17.
94 Plg. UR, sk. I.
95 Plg. Ibid., sk. III.
96 Plg. sk. 76-80 aukščiau.
97 Plg. sk. 194-195 žemiau.
98 Plg. sk. 192-194 žemiau.
99 Susirinkimo Dekretas Perfectae caritatis (PC), sk. 2.
100 Plg. sk. 50-51 aukščiau.
101 Plg. SapC. Praktinės normos, str. 51, 1, b.
102 SapC, sk. 69.
103 Plg. UR, sk. 22.
104 Plg. Ibid., sk. 22.
105 Visų krikščionių atžvilgiu reikia atsižvelgti į pavojų, kad krikštas negaliojantis, kai jis teikiamas pašlakstymu, ypač keletui asmenų iškart.
106 Ekumenizmo vadovas (1967).
107 Plg. CIC, kan. 874, 2. Pagal išaiškinimą, pateiktą Acta commissionis (Communicationes 5, 1983, p. 182), frazė “communitas ecclesialis” neapima Rytų Ortodoksų Bažnyčių, neturinčių pilnutinės komunijos su Katalikų Bažnyčia (“Notatur insuper Ecclesias Orientales Orthodxas in schemate sub nomine communitatis ecclesialis non venire”).
108 Plg. Ekumenizmo vadovas (1967), sk. 48; CCEO, kan. 685, 3.
109 Plg. UR, sk. 4; CCEO, kan. 896-901.
110 Plg. UR, sk. 4.
111 Plg. CIC, kan. 869, 2 ir sk. 95 aukščiau.
112 Plg. CIC, kan. 869, 1 ir 3.
113 Plg. UR, sk. 8.
114 Plg. UR, sk. 3 ir 8; dar žr. sk. 116 žemiau.
115 Plg. LG, sk. 8; UR, sk. 4.
116 Plg. UR, sk. 3.
117 Plg. UR, sk. 3, 15, 22.
118 Plg. CIC, kan. 908; CCEO, kan. 702.
119 Plg. UR, sk. 8.
120 Plg. SC, sk. 106.
121 Plg. CCEO, kan. 881, 1; CIC, kan. 1247.
122 Plg. CIC, kan. 1247; CCEO, kan. 881, 1.
123 Plg. CIC, kan. 1183, 3; CCEO, kan. 876, 1.
124 Plg. CIC, kan. 1184; CCEO, kan. 887.
125 Plg. UR, sk. 14.
126 Ibid., sk. 15.
127 Ibid.
128 Plg. CIC, kan. 844, 2 ir CCEO, kan. 671, 2.
129 Plg. CIC, kan. 844, 3 ir plg. sk. 106 aukščiau.
130 Plg. CIC, kan. 840; CCEO, kan. 667.
131 Plg. UR, sk. 3.
132 UR, sk. 22.
133 Plg. UR, sk. 8; CIC, kan. 844, 1; CCEO, kan. 671, 1.
134 Plg. CIC, kan. 844, 4; CCEO, kan. 671, 4.
135 Nustatant šias normas atsižvelgiama į tokius dokumentus: Dėl leidimo kitiems krikščionims priimti eucharistinę komuniją Katalikų Bažnyčioje (1972) ir Pastaba, aiškinanti ‘Instrukciją dėl leidimo kitiems krikščionims priimti Eucharistinę komuniją tam tikromis aplinkybėmis' (1973).
136 Plg. CIC, kan. 844, 5; CCEO, kan. 671, 5.
137 Plg. CIC, kan. 844, 4; CCEO, kan. 671, 4.
138 Plg. CIC, kan. 767; CCEO, kan. 614, 4.
139 Plg. CIC, kan. 1124; CCEO, kan. 813.
140 Plg. FC, sk. 78.
141 Plg. UR, sk. 3.
142 Plg. CIC, kan. 1125, 1126; CCEO, kan. 814, 815.
143 Plg. CIC, kan. 1366; CCEO, kan. 1439.
144 Plg. UR, sk. 15.
145 Plg. CIC, kan. 1127, 1; CCEO, kan. 834, 2.
146 Plg. CIC, kan. 1127, 1; CCEO, kan. 834, 1.
147 Plg. CCEO, kan. 835.
148 Plg. CIC, kan. 1127, 2.
149 Plg. CIC, kan. 1127, 2.
150 Plg. CIC, kan. 1127, 3; CCEO, kan. 839.
151 Ordo celebrandi Matrimonium, sk. 8.
152 Plg. sk. 125 aukščiau.
153 Plg. sk. 129-131 aukščiau.
154 Plg. sk. 125, 130 ir 131 aukščiau.
155 Plg. sk. 132 aukščiau.
156 UR, sk. 12.
157 Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris hominis (RH), sk. 12.
158 Šiame kontekste Bažnyčios terminas suprastinas greičiau sociologine negu griežtai teologine prasme.
159 SKVS. Ekumeninis bendradarbiavimas regioniniu, tautiniu ir vietiniu lygiu, op. cit., sk. 4 A. c.
160 Vyskupų Konferencijos ir Rytų Katalikų Bažnyčių Sinodai turi pasirūpinti nepritarti katalikų dalyvavimui tokiose Bažnyčių tarybose, kuriose dalyvauja grupės, iš tikro nelaikomos bažnytinėmis bendrijomis.
161 Plg. UR, sk. 9.
162 UR, sk. 11; plg. Ef 3, 8.
163 Apmąstymai ir patarimai [...], op. cit. sk. 4, b; taip pat plg. UR, sk. 11 ir ME, sk. 4. Dar žr. sk. 61a, 74-75 aukščiau ir 181 žemiau.
164 Plg. 1 Tes 2, 13.
165 Plg. Jud 3.
166 LG, sk. 12.
167 Ibid.
168 Plg. UR, sk. 6; GS, sk. 62.
169 Plg. UR, sk. 11.
170 Plg. DV, sk. VI.
171 UR, sk. 21.
172 Plg. CIC, kan. 825, 2; CCEO, kan. 655, 1.
173 1968 varianto peržiūrėta laida 1987. Skelbta SKVS IT, Nr. 65 (1987) p. 140-145.
174 Pagal normas, pateiktas CIC, kan. 825-827, 838 ir CCEO, kan. 655-659, taip pat Šv. tikėjimo mokslo kongregacijos Dekretą Ecclesiae Pastorum de Ecclesiae pastorum vigilantia circa libros (1975. 3.19). AAS 1975, 281-284.
175 CT, 33.
176 Plg. UR, sk. 10-11.
177 Plg. sk. 72 aukščiau ir SKVS Aplinkraštį dėl ekumeninio mokymo, sk. 6, in: IS, sk. 62 (1986), p. 196.
178 Plg. CD, sk. 35, 5-6.
179 Plg. SKVS Aplinkraštį dėl ekumeninio mokymo, 10a, op. cit., p. 197.
180 Plg. Ibid.
181 Plg. UR, sk. 1.
182 EN, sk. 77.
183 Ibid.
184 Plg. AG, sk. 6.
185 Ibid., sk. 15.
186 Plg. RH, sk. 11.
187 Plg. UR, sk. 12.
188 ibid.
189 Plg. Ibid.
190 Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kreipimasis į Romos kuriją (1985 gegužės 28). AAS 1985, 1148-1159; plg. to paties Encikliką Sollicitudo rei socialis (SRS), sk. 32.
191 Plg. SKVS, IT, 55, 1984, p. 42-43.
192 Ekumeninis bendradarbiavimas [...], op. cit. sk. 3.
193 RH, sk. 8, 15, 16; SRS, sk. 26, 34.
194 SRS, sk. 36.
195 Plg. op. cit., sk. 3g.
196 Popiežiškoji visuomenės informavimo priemonių taryba. Sielovadinė instrukcija Communio et progressio, sk. 99. AAS 1971, 593-656.
197 Plg. Ekumeninis bendradarbiavimas [...], op. cit., 3 f.
198 Plg. Popiežiškoji visuomenės informavimo priemonių taryba. Ekumeninio ir religijų bendradarbiavimo informavimo priemonėse kriterijai, sk. 11 ir 14. 1989, La Documentation catholique, sk. 1995 (1989), p. 1038-1039.


Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Popiežiškoji taryba krikščionių vienybei skatinti. Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas. - Vilnius, Leidykla “Aidai”, 1995.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vokietijos katalikų akcijai RENOVABIS.