DVASININKIJOS KONGREGACIJA

BENDRASIS KATECHEZĖS VADOVAS

1997 rugpjūčio 15



Nauja teksto redakcija, © Katalikų interneto tarnyba, 2007

TURINYS

PRATARMĖ [1-13]

ĮŽANGINĖ DALIS
EVANGELIJOS SKELBIMAS ŠIANDIENIAME PASAULYJE [14-33]

PIRMOJI DALIS
KATECHEZĖ BAŽNYČIOS EVANGELIZACINĖJE MISIJOJE
[34-91]

I. SKYRIUS
APREIŠKIMAS IR JO PERTEIKIMAS EVANGELIZUOJANT [36-59]

II. SKYRIUS
KATECHEZĖ EVANGELIZACIJOS PROCESE [60-76]

III. SKYRIUS
KATECHEZĖS PRIGIMTIS, TIKSLAI IR UŽDUOTYS [77-91]

ANTROJI DALIS
EVANGELIJOS ŽINIA
[92-136]

I SKYRIUS
NORMOS IR KRITERIJAI EVANGELIJOS ŽINIAI KATECHEZĖJE PATEIKTI [94-118]

II SKYRIUS
„TOKS YRA MŪSŲ TIKĖJIMAS, TOKS YRA BAŽNYČIOS TIKĖJIMAS“ [119-120]

TREČIOJI DALIS
TIKĖJIMO PEDAGOGIKA
[137-162]

I. SKYRIUS
DIEVO PEDAGOGIKA – TIKĖJIMO PEDAGOGIKOS ŠALTINIS IR PAVYZDYS [139-147]

II. SKYRIUS
METODIKOS ELEMENTAI [148-162]

KETVIRTOJI DALIS
KATECHEZĖS ADRESATAI
[163-214]

I. SKYRIUS
PRISITAIKYMAS PRIE ADRESATO
BENDRIEJI ASPEKTAI
[167-170]

II. SKYRIUS
AMŽIAUS TARPSNIUS ATITINKANTI KATECHEZĖ [171-176]

III. SKYRIUS
YPATINGOMS SITUACIJOMS, MĄSTYSENOMS IR APLINKOMS SKIRTA KATECHEZĖ [189-192]

IV. SKYRIUS
KATECHEZĖ SOCIALINĖJE-RELIGINĖJE APLINKOJE [193-201]

V. SKYRIUS
KATECHEZĖ SOCIALINĖJE-KULTŪRINĖJE APLINKOJE [202-214]

PENKTOJI DALIS
KATECHEZĖ DALINĖJE BAŽNYČIOJE
[215-284]

I. SKYRIUS
KATECHEZĖS TARNYSTĖ DALINĖJE BAŽNYČIOJE IR JOS VYKDYTOJAI [217-232]

II. SKYRIUS
RENGIMAS KATECHEZĖS TARNYSTEI [233-252]

III. SKYRIUS
KATECHEZĖS VIETOS IR BŪDAI [253-264]

IV. SKYRIUS
KATECHETINĖS PASTORACIJOS ORGANIZAVIMAS DALINĖJE BAŽNYČIOJE [265-285]

PABAIGA [286-291]

Išnašos

Sutrumpinimai


PRATARMĖ

1. Vatikano II Susirinkimas nurodė parengti „krikščionių tautos katechetinio švietimo vadovą“ (1). Vykdydama šią Susirinkimo užduotį, Dvasininkijos kongregacija pasitelkė ypatingą specialistų komisiją bei konsultavosi su pasaulio vyskupų konferencijomis, šio projekto klausimu pateikusiomis daug pasiūlymų bei pastabų. Parengtą tekstą peržiūrėjo ad hoc teologijos komisija ir Tikėjimo mokymo kongregacija. 1971 m. kovo 18 d. jis buvo galutinai patvirtintas Pauliaus VI ir tų pačių metų balandžio 18 d. paskelbtas Bendrojo katechezės vadovo pavadinimu.

2. Trisdešimt nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos iki trečiojo tūkstantmečio slenksčio prabėgusių metų katechezės gairių bei skatinimo atžvilgiu neabejotinai buvo vaisingas laikotarpis. Šis laikas tam tikra prasme vėl aikštėn iškėlė pradinės Bažnyčios evangelizacinį gyvastingumą, tinkamai vėl į apyvartą paleido tėvų mokymus ir paskatino protingai grįžti prie senojo katechumenato. Nuo 1971 m. Bendrasis katechezės vadovas teikė dalinėms Bažnyčioms gaires ilgame katechezės atnaujinimo kelyje, būdamas tiek turinio, tiek pedagogikos bei taikytinų metodų pagrindu.

Šiuo periodu katechezės nueitas kelias visur buvo paženklintas daugelio asmenų dosnaus atsidavimo, nuostabių iniciatyvų ir labai teigiamų vaikų, jaunuolių bei suaugusiųjų tikėjimo ugdymo ir brandos padarinių. Tačiau sykiu netrūko katechezę skurdinusių krizių, mokymo spragų bei patirčių, dėl kurių daugiausia kalta pasaulinės kultūrinės aplinkos raida ir nekatechetinio pobūdžio bažnytiniai klausimai.

3. Bažnyčios magisteriumas tais metais niekada nepaliovė pastoraciškai rūpinęsis katecheze. Daugybė vyskupų bei vyskupų konferencijų visuose žemynuose katechetinei veiklai didelį postūmį davė paskelbdami tinkamus katekizmus bei pastoracines gaires, skatindami specialistų lavinimą bei katechetinius tyrinėjimus. Tokios pastangos atnešė vaisių ir teigiamai paveikė dalinių Bažnyčių katechetinę praktiką. Katechetinį atsinaujinimą ypač praturtino 1972 m. sausio 6 d. Dievo kulto kongregacijos paskelbtas Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigynas.

Ypač minėtina Pauliaus VI, popiežiaus, vadovavusio Bažnyčiai pirmuoju po Susirinkimo periodu, tarnyba. Jonas Paulius II apie jį yra pasakęs: „Garbingasis mano pirmtakas Paulius VI savo veiksmais, pamokslais, autoritetingu Vatikano II Susirinkimo, kurį jis laikė didžiuoju šiuolaikinių laikų katekizmu, aiškinimu ir visu savo gyvenimu ypač pavyzdingai prisidėjo prie Bažnyčios katechezės“ (2).

4. Esminė katechezės gairė buvo apmąstymai, pradėti 1974 m. spalio mėn. Vyskupų sinodo visuotinio susirinkimo dėl evangelizacijos mūsų laikais proga. Šio susirinkimo pasiūlymai buvo pateikti popiežiui Pauliui VI, kuris 1975 m. gruodžio 8 d. paskelbė posinodinį apaštališkąjį paraginimą Evangelii nuntiandi. Šiame dokumente, be kita ko, pateikiamas itin reikšmingas principas – katechezė kaip evangelizacinė veikla Bažnyčios didžiosios misijos kontekste. Nuo tada katechetinę veiklą tapo būtina laikyti su misijų užduotimi mūsų laikų atžvilgiu susijusių neatidėliotinų poreikių bei rūpesčių nuolatine dalimi.

Kaip vyskupų analizės bei apmąstymų temą, katechezę taip pat pasirinko paskutinysis Pauliaus VI sušauktas Sinodo susirinkimas, vykęs 1977 m. spalio mėn. Šis Sinodas katechezės atnaujinime įžiūrėjo „brangią Šventosios Dvasios dovaną šiandienei Bažnyčiai“ (3).

5. Jonas Paulius II šį paveldą 1978 m. perėmė ir savo pirmąsias gaires suformulavo 1979 m. spalio 16 d. apaštališkajame paraginime Catechesi tradendae. Šis paraginimas visiškai nuosekliai dera su paraginimu Evangelii nuntiandi ir katechezę vėl visiškai pateikia evangelizacijos kontekste.

Savo pontifikato metu Jonas Paulius II nuolatos vykdė didžiausios katechetinės vertės magisteriumą. Tarp kalbų, laiškų ir mokymo raštų išsiskiria dvylika enciklikų, pradedant Redemptor hominis ir baigiant Ut unum sint. Šios enciklikos sudaro sintetinio ir vientiso mokymo visumą, skirtą Vatikano II Susirinkimo pageidautam bažnytinio gyvenimo atnaujinimui įgyvendinti.

Iš Jono Pauliaus II magisteriumo dokumentų, kuriems būdinga ypatinga katechetinė vertė, minėtinos enciklikos Redemptor hominis (1979 m. kovo 4 d.), Dives in misericordia (1980 m. lapkričio 30 d.), Dominum et vivificantem (1986 m. gegužės 18 d.) ir – dėl nuolatinio misijų užduoties galiojamumo patvirtinimo – Redemptoris missio (1990 m. gruodžio 7 d.).

6. Kita vertus, ypatingo atgarsio katechezės srityje susilaukė Vyskupų sinodo paprastieji ir nepaprastieji visuotiniai susirinkimai. Dėl savo svarbos pabrėžtini 1980 m. ir 1987 m. susirinkimai, skirti šeimos misijos ir pakrikštytų pasauliečių pašaukimo temoms. Sinodinių susirinkimų darbus lydėjo atitinkami Jono Pauliaus II apaštališkieji paraginimai: Familiaris consortio (1981 m. lapkričio 22 d.) ir Christifideles laici (1988 m. gruodžio 30 d.). 1985 m. nepaprastasis Vyskupų sinodas irgi turėjo esminę įtaką mūsų laikų katechezės dabarčiai ir ateičiai. Jame buvo apibendrintas Vatikano II Susirinkimo nutarimų taikymo dvidešimtmetis, o Sinodo tėvai Šventajam Tėvui pasiūlė parengti visai Katalikų Bažnyčiai skirtą katekizmą. Jonas Paulius II palankiai atsiliepė į 1985 m. nepaprastojo Vyskupų sinodo pasiūlymą ir pradėjo rūpinti jo įgyvendinimu. Kantriai ir sudėtingai rengtas Katalikų Bažnyčios katekizmas 1992 m. spalio 11 d. apaštališkąja konstitucija Fidei depositum buvo pateiktas vyskupams ir dalinėms Bažnyčioms.

7. Šis toks iš pagrindų reikšmingas įvykis ir visi anksčiau nurodyti faktai bei magisteriumo pareiškimai privertė peržiūrėti Bendrąjį katechezės vadovą, siekiant pritaikyti šią vertingą pastoracinę teologinę priemonę naujoms aplinkybėms bei poreikiams. Visą šį paveldą surinkti ir katechetinės veiklos labui sistemiškai apibendrinti, neišleidžiant iš akių Bažnyčios gyvenimo dabartinio etapo, yra visiems skirta Apaštalų Sosto tarnystė.

Dvasininkijos kongregacijos skatinamą Bendrojo katechezės vadovo peržiūros darbą atliko vyskupų ir teologijos bei katechezės specialistų grupė. Tada tekstas, laukiant pasiūlymų, buvo pateiktas vyskupų konferencijoms ir svarbiausiems katechetinių studijų institutams bei centrams. Rengiant naują tekstą esmingai paisyta 1971 m. teksto dvasios bei turinio.

Žinoma, iš naujo redaguojant Bendrąjį katechezės vadovą, teko suderinti du pagrindinius reikalavimus:

– viena vertus, įtraukti katechezę į evangelizacijos kontekstą, kaip to reikalauta paraginimuose Evangelii nuntiandi ir Catechesi tradenti,

– kita vertus, perimti Katalikų Bažnyčios katekizmo pateiktus tikėjimo turinius.

8. Naujajame Bendrajame katechezės vadove išlaikoma pagrindinė 1971 m. teksto struktūra; jis suskirstytas taip:

Įžanginėje dalyje dėstomos žmogiškosios ir bažnytinės padėties aiškinimo bei supratimo, vadovaujantis tikėjimu bei pasitikint Evangelijos sėklos jėga, gairės.

– Pirmoji dalis (4) suskirstyta į tris skyrius ir aiškiau įšaknydina katechezę Susirinkimo konstitucijoje Dei Verbum, įkeldama ją į paraginimuose Evangelii nuntiandi ir Catechesi tradendi pateiktą evangelizacijos kontekstą. Čia taip pat išryškinama katechezės prigimtis.

Antrąją dalį (5) sudaro du skyriai. Pirmajame, pavadintame „Evangelijos žinios pateikimo katechezėje normos ir kriterijai“, naujaip formuluojant bei laikantis praturtintos perspektyvos, perteikiamas visas ankstesnio teksto atitinkamo skyriaus turinys. Antrajame, visiškai naujame skyriuje pristatomas Katalikų Bažnyčios katekizmas kaip tekstas, kuriuo būtina remtis perteikiant tikėjimą katechezėje bei rengiant vietinius katekizmus. Čia taip pat pateikiami pagrindiniai katekizmų dalinėms ir vietinėms Bažnyčioms rengimo principai.

Trečioji dalis (6) gana atnaujinta, joje, be to, formuluojamos dieviškosios pedagogikos įkvėptos tikėjimo pedagogikos esminės kryptys; tai klausimas, susijęs ir su teologija, ir su humanitariniais mokslais.

Ketvirtoji dalis (7) pavadinta „Katechezės adresatai“. Penkiuose trumpuose skyriuose domimasi gana skirtingomis asmenų, kuriems skiriama katechezė, situacijomis, aspektais, susijusiais su visuomenine-religine situacija, ir ypač įkultūrinimo klausimu.

Penktosios dalies (8) pagrindinis akcentas yra vietinė Bažnyčia, kurios pirmutinė užduotis skatinti, planuoti, prižiūrėti ir koordinuoti visą katechetinę veiklą. Ypatingas dėmesys skiriamas atitinkamiems veikiančiųjų vaidmenims (visada besiremiantiems dalinės Bažnyčios ganytoju) bei ugdymo reikalavimams kiekvienu atveju.

Pabaigoje, kurioje raginama padaryti našesnę katechetinę veiklą mūsų laikais, apmąstymai bei nurodymai užbaigiami kvietimu pasitikėti Šventosios Dvasios veikimu ir su meile pasėto Dievo žodžio veiksmingumu.

9. Šio Vadovo tikslas, savaime suprantama, yra toks pat kaip 1971 m. teksto, t. y. pateikti „Bažnyčios magisteriumo ir ypač Vatikano II Susirinkimo nustatytus pagrindinius teologinius-pastoracinius principus, leidžiančius geriau vadovauti bei koordinuoti pastoracinę žodžio tarnystės, konkrečiai – katechezės, veiklą“ (9). Pagrindinė intencija buvo ir yra labiau siūlyti apmąstymus ir principus, negu tiesioginius pritaikymus ar praktinius nurodymus. Toks kelias bei metodas pasirinkti pirmiausia dėl šios priežasties: tik nuo pat pradžių tinkamai suprantant katechezės esmę ir tikslus bei perteiktinas tiesas ir vertybes bus galima katechezės srityje išvengti trūkumų ir klaidų (10).

Konkretus šių principų bei ištarų taikymas nacionalinių, regioninių ar diecezinių gairių ir vadovų, katekizmų ir bet kokių kitokių priemonių, laikomų tinkamomis veiksmingam katechezės skatinimui, pavidalu tenka ypatingai episkopatų kompetencijai.

10. Akivaizdu, jog ne visos Vadovo dalys vienodai svarbios. Tos, kuriose kalbama apie dieviškąjį apreiškimą, katechezės prigimtį, krikščioniškojo skelbimo kriterijus, yra vertingos visiems. Tuo tarpu tos dalys, kuriose aptariama dabartinė padėtis, metodologija ir tai, kaip katechezę pritaikyti įvairiems amžiaus tarpsniams bei kultūrinei aplinkai, veikiau laikytinos nuorodomis ir gairėmis (11).

11. Vadovas skiriamas pirmiausia vyskupams, vyskupų konferencijoms ir apskritai visiems, kurie, jų įpareigoti bei vadovaujami, katechezės srityje eina atsakingas pareigas. Savaime suprantama, Vadovas gali būti puikus kandidatų į kunigystę ugdymo, kunigų nuolatinio ugdymo ir katechetų ugdymo įrankis.

Tiesioginis Vadovo tikslas yra padėti rengti katechezės vadovus ir katekizmus. Atsiliepiant į daugelio vyskupų pateiktus pasiūlymus, priduriama daug pastabų bei nuorodų, kurios, rengiant minėtąsias priemones, gali būti labai naudingos.

12. Kadangi Vadovas skiriamas dalinėms Bažnyčioms, kuriose pastoraciniai poreikiai bei aplinkybės labai skiriasi, akivaizdu, jog čia teatsižvelgiama į bendras ar tarpines situacijas. Tas pat pasakytina apie katechezės organizavimo įvairiais lygmenimis aprašymą. Naudojantis Vadovu, prieš akis pravartu turėti pastabą, pateiktą jau ir 1971 m. tekste: ko tose srityse, kur katechezė pasiekė aukštą lygį tiek kokybės, tiek priemonių požiūriu, galbūt bus per maža, to ten, kur katechezė tokios pažangos nepatyrė, gali pasirodyti per daug.

13. Skelbiant šį dokumentą, naują Apaštalų Sosto rūpinimosi katechetine tarnyste liudijimą, trokštama, kad jis būtų kuo dėmesingiausiai priimamas, nagrinėjamas bei studijuojamas atsižvelgiant į kiekvienos dalinės Bažnyčios pastoracinius poreikius ir paskatintų ateityje imtis išsamesnių studijų bei tyrinėjimų, atitinkančių katechezės poreikius ir Bažnyčios magisteriumo normas bei gaires.

Palaimintoji Mergelė Marija, naujosios evangelizacijos žvaigždė, teveda mus į visišką Jėzaus Kristaus, mūsų Mokytojo ir Viešpaties, pažinimą

„Pagaliau, broliai, melskitės už mus, kad Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas kaip ir pas jus“ (2 Tes 3, 1).

Vatikanas, 1997 m. rugpjūčio 15 d., Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė

Darío Castrillón Hoyos
Bucaramangos arkivyskupas
Proprefektas

Crescenzio Sepe
Titulinis Grado arkivyskupas
Sekretorius

 

ĮŽANGINĖ DALIS

EVANGELIJOS SKELBIMAS ŠIANDIENIAME PASAULYJE

„Paklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Bet, saulei užtekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus. Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą“ (Mk 4, 3–8).

14. Šia įžangine dalimi norima vyskupus bei katechezės darbuotojus paskatinti suvokti būtinybę visada kreipti dėmesį į sėjos lauką ir daryti tai laikantis tikėjimo bei gailestingumo perspektyvos. Čia pateikiamam šiandienio pasaulio aiškinimui, savaime suprantama, būdingas laikinumas, susijęs su istorijos atsitiktinumu.

„Paklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti“ (Mk 4, 3)

15. Šis palyginimas yra evangelizacijos įkvėpimo šaltinis. „Sėkla yra Dievo žodis“ (Lk 8, 11). Sėjėjas yra Jėzus Kristus. Prieš du tūkstančius metų jis skelbė Evangeliją Palestinoje ir išsiuntė mokinius sėti ją pasaulyje. Jėzus Kristus, šiandien esantis Bažnyčioje per savo Dvasią, nepaliauja Dievo žodžio barstęs pasaulio lauke.

Dirva visada kitokia. Evangelija, jei į ją iš tikrųjų neįsiklausoma, nukrinta „palei kelią“ (Mk 4, 4), į „uolėtą dirvą“ (Mk 4, 5) ir giliau į ją neįsiskverbia arba „tarp erškėčių“ (Mk 4, 7) ir iškart nuvysta daugybės rūpesčių slegiamo žmogaus širdyje. Tačiau dalis nukrinta į „gerą žemę“ (Mk 4, 8), t. y. į asmeniniam santykiui su Dievu atvirus bei su artimu solidarius vyrus ir moteris, ir duoda gausių vaisių.

Jėzus palyginimu perteikia Gerąją Naujieną, jog Dievo karalystė ateis, nepaisant netinkamos dirvos, pasaulio įtampų, konfliktų ir problemų. Evangelijos sėkla padaro žmonių istoriją vaisingą ir žada gausų derlių. Jėzus taip pat įspėja: Dievo žodis sudygsta tik tinkamai nusiteikusioje širdyje.

Žvilgsnis į pasaulį tikėjimo akimis

16. Bažnyčia toliau sėja Jėzaus Evangeliją didžiajame Dievo lauke. Krikščionys įvairiausiose visuomeninėse aplinkose žvelgia į pasaulį tokiomis pačiomis akimis, kokiomis į savo meto visuomenę žvelgė Jėzus. Jėzaus Kristaus mokinys nuoširdžiai dalijasi „šiandienių žmonių džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir sielvartu“ (12), žvelgia į žmonijos istoriją ir dalyvauja joje ne tik protu, bet ir tikėjimu. Jo šviesoje pasaulis atrodo „sukurtas ir palaikomas Kūrėjo meilės“, sykiu „patekęs į nuodėmės vergiją, bet piktojo galybę sutrupinusio nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Kristaus išvaduotas“ (13).

Krikščionis žino, jog už kiekvienos žmogiškosios tikrovės bei įvykio kartu glūdi:

– kuriamasis Dievo veikimas, kuriuo kiekvienai esybei suteikiamas gerumas;
– iš nuodėmės kylanti, žmogų apribojanti bei atbukinanti jėga;
– iš Kristaus Paschos trykštanti dinamika, duodanti pradžią atnaujinimui, kuris suteikia tikinčiajam galutinio „atbaigimo“ (14) viltį.

Bent vieno iš šių aspektų stokojantis žvilgsnis į pasaulį nebūtų autentiškai krikščioniškas. Todėl svarbu, kad katechezė mokėtų supažindinti katechumenus bei katechizuojamuosius su „teologiniu šiuolaikinių problemų aiškinimu“ (15).

Pasaulio laukas

17. Bažnyčia kaip žmonių motina giliai sielodamasi žvelgia į „nepakeliamos vargo naštos slegiamų vyrų ir moterų, suaugusių ir pagyvenusių žmonių, konkrečių ir nepakartojamų žmonių nesuskaičiuojamą daugybę“ (16). Pasitelkdama katechezę, kurioje turėtų būti vietos socialiniam Bažnyčios mokymui (17), krikščionių širdyje ji trokšta pažadinti „įsipareigojimą teisingumui“ (18) ir „meilės pirmenybę vargšams“ (19), idant jos buvimas iš tikrųjų būtų apšviečianti šviesa ir perkeičianti druska.

Žmogaus teisės

18. Analizuodama pasaulio lauką, Bažnyčia labai jautri viskam, kas pažeidžia žmogaus asmens kilnumą. Ji žino, kad iš šio kilnumo kyla žmogaus teisės (20), kurios yra nuolatinis krikščionių rūpesčio bei pastangų objektas. Todėl jos žvilgsnis aprėpia ne tik ekonominius bei socialinius (21), bet pirmiausia kultūrinius bei religinius rodiklius. Ji siekia visapusiškos žmonių ir tautų plėtotės (22).

Bažnyčią džiugina, jog „geradarė srovė apima ir perskverbia visas pasaulio tautas, skatindama jas vis geriau suvokti žmogaus kilnumą“ (23). Toks suvokimas reiškiasi gyvu rūpinimusi pagarba žmogaus teisėms ir ryžtingiausiu nepritarimu jų pažeidinėjimams. Ypač ginama teisė į gyvybę, darbą, lavinimąsi, šeimos sukūrimą, dalyvavimą viešajame gyvenime, religijos laisvę.

19. Tačiau kai kur, akivaizdžiai prieštaraujant žmogaus kilnumo suvokimui, žmogaus teisės aiškiai pažeidinėjamos (24). Taip gimsta kitokio, ne materialinio, skurdo formos: galvoje turimas bažnytinei bendruomenei irgi nerimą keliantis kultūrinis ir religinis skurdas. Mat žmogaus teisių nepaisymas ar jų ribojimas žmogų ir tautas skurdina lygiai taip pat ar net daugiau negu materialinių gėrybių stygius (25).

Šiame plačiame žmogaus teisių lauke Bažnyčios evangelizacinio darbo būtina užduotis – atskleisti neatimamą kiekvieno žmogaus kilnumą. Tai tam tikra prasme „centrinis ir vienijantis tarnybos žmonijos šeimai uždavinys; tai tarnystei pašaukta Bažnyčia, o joje – pasauliečiai katalikai“ (26). Katechezė turi paruošti šiai užduočiai.

Kultūra ir kultūros

20. Sėjėjas žino, kad sėkla įsiskverbia į konkrečius žemės sluoksnius ir turi sugerti visus elementus, būtinus, kad ji duotų vaisių (27). Jis taip pat žino, jog kai kurie iš šių elementų gali pakenkti dygimui bei derliui.

Konstitucijoje Gaudium et spes pabrėžiama didžiulė mokslo ir technikos reikšmė šiuolaikinei kultūrai atsirasti bei plėtotis. Iš to kylanti mokslinė mąstysena „esmingai keičia kultūrą bei mąstymo būdą“ (28), tai taip pat turi didelių žmogiškųjų bei religinių padarinių. Mokslinis ir eksperimentinis racionalumas šiandieniame žmoguje giliai įsišaknijęs.

Tačiau vis labiau įsitvirtina suvokimas, kad toks racionalumas visko paaiškinti neįstengia. Patys mokslininkai konstatuoja, jog, norint giliai suvokti žmogaus esmę, greta eksperimentavimo griežtumo būtinas kitoks pažinimas. Pavyzdžiui, filosofiniai kalbos apmąstymai rodo, jog simbolinis mąstymas yra priartėjimo prie žmogaus asmens slėpinio, prie kurio kitaip nepriartėsi, forma. Tad būtinas racionalumas, kuris neskaidytų žmogaus esmės, bet apimtų jo veiksmingumą, jį vienytų bei suteiktų jo gyvenimui pilnatviškesnės prasmės.

21. Šalia tokios „visuotinesnės žmogiškosios kultūros formos“ (29) šiandien taip pat pastebimas didėjantis troškimas labiau branginti autochtonines kultūras. Vis dar aktualus Susirinkimo klausimas: „Kaip ugdyti naujos kultūros dinamizmą ir plėtotę, kad nežūtų gyva ištikimybė tradicijų paveldui?“ (30).

– Daug kur suvokiama, jog į tradicines kultūras kėsinasi vyraujančios kultūrinės įtakos bei į susvetimėjimą stumiantis importuotų gyvenimo formų mėgdžiojimas. Taip tautų tapatybė bei jų būdingos vertybės pamažu ardomos.

– Taip pat konstatuojama milžiniška žiniasklaidos įtaka. Ji dažnai ekonominiais ar ideologiniais sumetimais perša pasaulėžiūrą, negerbiančią tautų, į kurias kreipiamasi, kultūrinio savitumo.

Tad vienas didžiausių iššūkių evangelizacijai yra įkultūrinimas. Bažnyčia, vadovaudamasi Evangelija, privalo priimti visas teigiamas kultūros ir kultūrų vertybes (31) bei atmesti tuos elementus, kurie žmonėms ir tautoms trukdo išskleisti savo tikruosius gebėjimus.

Religinė-moralinė situacija

22. Iš elementų, sudarančių kokios nors tautos kultūrinį paveldą, sėjėjui ypač reikšmingas religinis-moralinis veiksnys. Šiandienėje kultūroje nepaliaujamai plinta religinis abejingumas. „Daugelis mūsų amžininkų to glaudaus gyvybinio ryšio su Dievu visiškai neįžvelgia arba tiesiog jį atmeta“ (32).

Tad ateizmas kaip Dievo neigimas „priskirtinas prie opiausių mūsų meto klausimų“ (33). Jis reiškiasi įvairiomis formomis, tačiau šiandien pirmiausia rodosi kaip sekuliarizmas, kurio esmę sudaro autonomistinis žmogaus ir pasaulio aiškinimas, kaip teigiama, jog „pasauliui paaiškinti užtenka jo paties ir visai nebūtina remtis Dievu“ (34). Tačiau pačioje religijos srityje esama „grįžimo prie šventybės“ (35), naujo transcendentinės, dieviškosios tiesos troškulio ženklų. Šiandienis pasaulis gausiau ir gyviau liudija „religiškumo paiešką bei poreikį“ (36). Šis reiškinys, žinoma, nėra „nedviprasmiškas“ (37). Sektų bei naujųjų religinių sąjūdžių plitimas ir „fundamentalizmo“ atgimimas (38) kelia Bažnyčiai rimtų klausimų bei reikalauja įdėmios analizės.

23. Šiandienė moralinė situacija visiškai atitinka religinę. Konstatuotinas ontologinės tiesos apie žmogų kaip asmenį užtemimas. Yra taip, tarsi Dievo atmetimas reikštų vidinį žmogaus siekių nutrūkimą (39). Tad daug kur galvą ima kelti „etinis reliatyvizmas“, „atimantis iš pilietinio bendrabūvio bet kokį moralinį pagrindą“ (40).

Religinė-moralinė sritis evangelizacijai yra puiki veiklos sritis. Juk pirmutinė Bažnyčios misija yra skelbti Dievą, liudyti jį pasauliui. Kalbama apie supažindinimą su Jėzaus apreikštu tikruoju Dievo veidu ir Dievo meilės bei išganymo planu žmogaus atžvilgiu.

Tokiems liudytojams parengti Bažnyčiai būtina katechezė, padedanti susitikti su Dievu bei stiprinanti nuolatinį bendrystės su juo ryšį.

Bažnyčia pasaulio lauke

Krikščionių tikėjimas

24. Jėzaus mokiniai panirę į pasaulį kaip raugas, tačiau niekada neapsaugoti nuo žmogiškųjų situacijų įtakų.

Todėl būtina pasidomėti dabartine krikščionių tikėjimo padėtimi.

Bažnyčioje pastaraisiais dešimtmečiais vykęs katechezės atnaujinimas netrukus subrandins labai teigiamų vaisių (41). Vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų katechezė pagimdė tikrai savo tikėjimą suvokiančio ir pagal jį gyvenančio krikščionio tipą. Ji paskatino jį:

– iš naujo gyvai patirti Dievą kaip gailestingą Tėvą;

– giliau iš naujo atrasti Jėzų Kristų ne tik kaip Dievą, bet ir kaip tikrą žmogų;

– pajusti visų bendrą atsakomybę už Bažnyčios misiją pasaulyje;

– suvokti socialinius tikėjimo reikalavimus.

25. Tačiau šiandienė religinė panorama Bažnyčios sūnus ir dukteris verčia pasitikrinti: „Kiek juos pačius paveikė sekuliarizmas bei etinis reliatyvizmas?“ (42).

Pirmą kategoriją sudaro daugybė „žmonių, kurie, nors pakrikštyti, gyvena visiškai anapus krikščioniškojo gyvenimo ribų“ (43). Galvoje turima daugybė „nepraktikuojančių“ krikščionių (44), net jei jų širdies gilumoje religinis jausmas nėra visiškai išnykęs. Pažadinti juos tikėti – štai tikras iššūkis Bažnyčiai.

Šalia jų minėtini „paprasti žmonės“ (45), kuriems būdingi kartais labai nuoširdūs religiniai jausmai ir giliai įsišaknijęs „liaudies pamaldumas“ (46). Jie turi tam tikrą tikėjimą, tačiau menkai išmano jo pagrindus (47). Be to, daug yra labai išsilavinusių krikščionių, religinį mokymą gavusių tik vaikystėje ir turinčių savo tikėjimą iš naujo apmąstyti bei subrandinti kitoje šviesoje (48).

26. Pasitaiko ir pakrikštytųjų, kurie dėl klaidingai suprantamo dialogo tarp religijų ar dėl tam tikro drovumo liudyti šiandienėje visuomenėje tikėjimą į Jėzų Kristų savo krikščioniškąją tapatybę, deja, slepia.

Tokia krikščionių tikėjimo padėtis verčia sėjėją neatidėliotinai pradėti naująją evangelizaciją (49), pirmiausia seną krikščioniškąją tradiciją turinčiose Bažnyčiose, kur dėl sekuliarizmo radosi didžiausios spragos. Šioje naujoje, evangelizacijos besišaukiančioje situacijoje misijinis skelbimas bei katechezė, ypač jaunuolių bei suaugusiųjų, iškyla į pirmą vietą.

Vidinis bažnytinės bendruomenės gyvenimas

27. Svarbu pasidomėti ir pačios bažnytinės bendruomenės gyvenimu, jo vidine kokybe.

Pirmiausia reikia įvertinti, kaip Bažnyčioje priimtas Vatikano II Susirinkimas ir kokius vaisius jis atnešė. Didieji Susirinkimo dokumentai neliko negyva raidė: jų poveikis matomas. Keturios konstitucijos – Sancrosanctum Concilium, Lumen gentium, Dei verbum ir Gaudium et spes – Bažnyčią praturtino. Iš tiesų:

– Liturginis gyvenimas giliau suprantamas kaip bažnytinio gyvenimo šaltinis ir viršūnė.

– Dievo tauta gyviau suvokia krikšte besišaknijančią „bendrąją kunigystę“ (50). Sykiu ji vis labiau vėl atranda visuotinį pašaukimą į šventumą ir gyvesnį tarnavimo artimui pajautimą.

– Bažnytinė bendruomenė ėmė gyviau jausti Dievo žodį. Šventasis Raštas, pavyzdžiui, daug intensyviau skaitomas, ragaujamas, apmąstomas.

– Naujaip suvokiama Bažnyčios misija pasaulyje. Reikalaudamas vidinio atsinaujinimo, Susirinkimas katalikus padarė atvirus evangelizacijos, neišvengiamai susijusios su žmogaus skatinimu, poreikiui, dialogo su pasauliu, įvairiomis kultūromis bei religijomis būtinybei ir neatidėliotinai krikščionių vienybės paieškai.

28. Turint prieš akis visus šiuos vaisius, pripažintini ir „su Susirinkimo priėmimu susiję trūkumai bei sunkumai“ (51). Nepaisant tokio turtingo ir gilaus ekleziologinio mokymo, priklausomybės Bažnyčiai jausmas susilpnėjo, maža to, neretai galima konstatuoti „neprielankumą Bažnyčiai“ (52); ji dažnai vienpusiškai laikoma gryna institucija, neigiant turint ją kokį nors savo slėpinį.

Aiškinant bei įgyvendinant Vatikano II Susirinkimo iš Bažnyčios reikalaujamą atsinaujinimą, kai kada laikytasi vienpusiškų bei priešingų pozicijų. Tokios ideologijos bei laikysenos skatino susiskaldymus, kenkdamos evangelizacijai būtinam bendrystės liudijimui.

Bažnyčios evangelizacinė veikla, o joje ir katechezė, turėtų ryžtingiau siekti tvirtos bažnytinės vienybės. To trokštant būtina skatinti bei gilinti autentišką bendrystės ekleziologiją (53) bei per tai skiepyti krikščionims tvirtą bažnytinį dvasingumą.

Katechezės padėtis: gyvastingumas ir problemos

29. Per pastaruosius kelerius metus katechezė išsiskyrė daugeliu teigiamų aspektų, rodančių jos gyvastingumą. Tarp jų pabrėžtina:

– Yra daugybė kunigų, pašvęstojo gyvenimo asmenų ir pasauliečių, uoliai ir ištvermingai atsidavusių katechezei. Ji yra viena iš svarbiausių Bažnyčios veiklos sričių.

– Pabrėžtinas ir misijinis šiandienės katechezės pobūdis bei jos nusiteikimas pasaulyje, kuriame silpsta religinis jausmas, laiduoti, jog katechumenai bei katechizuojamieji laikysis tikėjimo. Tokioje dinamikoje aiškiai suvokiama, jog katechezė turėtų įgyti visapusiško ugdymo pobūdį ir nepasiriboti vien mokymu; ji privalo stengtis duoti pradžią tikram atsivertimui (54).

– Turint galvoje tai, kas pasakyta, nepaprastai svarbu, kad kuo daugiau dalinių Bažnyčių katechezės planuose atsirastų suaugusiųjų katechezė (55). Atrodo, jog daugelio vyskupijų pastoraciniuose planuose jai teikiama pirmenybė. Ją į pirmą vietą iškelia ir kai kurie bažnytiniai sąjūdžiai bei grupės.

– Neabejotinai paskatinta nesenų Magisteriumo gairių, katechetinė mintis mūsų laikais tapo turiningesnė ir gilesnė. Šia prasme daugelis vietinių Bažnyčių jau turi tinkamų pastoracinių gairių.

30. Tačiau kartu būtina, ieškant sprendimų, itin įdėmiai išnagrinėti kai kurias problemas.

– Pirmoji susijusi su katechezės kaip tikėjimo mokyklos, kaip mokymosi bei lavinimosi visą krikščioniškąjį gyvenimą, supratimu, toli gražu dar neįsismelkusiu į katechetų sąmonę.

– Kalbant apie pagrindinę kryptį, reikia pasakyti, kad katechetinė veikla paprastai persunkta „Apreiškimo“ sąvokos, tuo tarpu Susirinkimo sąvokos „Tradicija“ kaip tikrai įkvepiančiojo elemento įtaka mažesnė. Daugelyje katechezių remiamasi beveik vien Biblija, pakankamai neatsižvelgiant į dviejų tūkstančių metų Bažnyčios mintį bei gyvenimą (56). Bažnytinė katechezės prigimtis tada mažiau matoma. Tarpusavyje susiję Šventasis Raštas, Tradicija ir Magisteriumas, „kiekvienas savaip“ (57), darniai dar neprisideda prie tikėjimo katechetinio perteikimo.

– O dėl katechezės tikslo skatinti bendrystę su Jėzumi Kristumi, tai būtina labiau subalansuotai pateikti visą Kristaus slėpinio tiesą. Kartais tepabrėžiamas jo žmogiškumas, aiškiai nenurodant į dieviškumą; kitais, šiandien retesniais atvejais jo dieviškumas akcentuojamas taip, kad nustelbia Žodžio įsikūnijimo slėpinio tikrovę (58).

– Egzistuoja ir įvairių katechezės turinio problemų. Pasitaiko tam tikrų mokymo spragų, susijusių su tiesa apie Dievą ir žmogų, nuodėmę ir malonę, paskutiniuosius dalykus. Būtinas taip pat rimtesnis moralinis ugdymas; netinkamai pateikiama Bažnyčios istorija, per mažai dėmesio skiriama Bažnyčios socialiniam mokymui. Kai kur knibždėte knibžda katekizmų ir tekstų, kurie yra privačios iniciatyvos vaisiai, išsiskiria tendencija į selektyvumą ir tokiais skirtingais akcentais, kad daro žalą būtinai tikėjimo vienybei (59).

– „Katechezė yra esmingai susijusi su visa liturgine bei sakramentine veikla“ (60). Tačiau dažnai katechetinė praktika liudija tik silpną, fragmentišką ryšį su liturgija: ribotas dėmesys skiriamas liturginiams ženklams bei apeigoms, menkai remiamasi liturginiais šaltiniais, katechezės kursai mažai arba išvis nesusiję su liturginiais metais, o šventimai jos programose būna nustumti į pakraštį.

– Kalbant apie pedagogiką, reikia pasakyti, kad po kai kada pasitaikiusio perdėto metodų bei technikų akcentavimo dar nepakankamai dėmesio skiriama tikėjimui būdingos pedagogikos reikalavimams bei savitumui (61). Nesunkiai įpuolama į „turinio–metodo“ dualizmą, per daug nukrypstant viena ar kita linkme. Pedagoginio matmens atžvilgiu ne visada būta būtino teologinio įžvalgumo.

– Kalbant galiausiai apie kultūrų skirtingumą tarnavimo tikėjimui atžvilgiu, egzistuoja problema, kaip Evangeliją į tautų, kurioms ji skiriama, kultūrinį horizontą perkelti taip, kad ji tikrai būtų suvokiama kaip žmonių ir visuomenės gyvenimui svarbi žinia (62).

– Mokymas apaštalauti bei vykdyti misijas yra viena iš pamatinių katechezės užduočių. Deja, katechetinėje veikloje vis labiau suvokiant būtinybę rengti tikinčius pasauliečius krikščioniškajam liudijimui, dialogui tarp religijų ir veikimui pasaulyje, rengimas misijų veiklai ad gentes dar gana silpnas ir nepakankamas. Įprastinėje katechezėje misijoms skiriamas tik nereguliarus ir periferinis dėmesys.

Evangelijos sėjimas

31. Ištyręs dirvą, sėjėjas pasiunčia savo darbininkus skelbti Evangeliją visame pasaulyje bei suteikia jiems savo Dvasios galios. Kartu jis jiems parodo, kaip aiškinti laiko ženklus, ir reikalauja iš jų rūpestingai pasirengti sėjai.

Kaip skaityti laiko ženklus

32. Jėzaus iš Tėvo mokiniams atsiųstos Dvasios balsas girdisi ir per istorijos įvykius (63). „Dievo dalyvavimo ir plano ženklus“ (64) būtina atrasti kintančiuose dabartinės padėties įvykiuose ir evangelizacijai kylančių iššūkių gelminiuose motyvuose. Turima galvoje analizė, atliktina tikėjimo šviesoje užuojautos dvasia. Pasitelkdama visada būtinus humanitarinius mokslus (65), Bažnyčia stengiasi suvokti dabartinės situacijos prasmę išganymo istorijos visumoje. Jos sprendimai apie tikrovę visada yra misijai vykdyti svarbios diagnozės.

Kai kurie iššūkiai katechezei

33. Trokšdama būti gyvastinga bei veiksminga, katechezė turėtų prisiimti šiuos iššūkius bei gaires:

– ji turi pateikti save pirmiausia kaip pabrėžtinai misijų pobūdžio veiksmingą tarnavimą Bažnyčios vykdomai evangelizacijai;

– ji turi būti skirta keliems prioritetiniams adresatams: tokie buvo ir yra vaikai, paaugliai, jaunuoliai ir suaugusieji; ypač nuo pastarųjų ir reikėtų pradėti;

– sekdama Bažnyčios tėvų pavyzdžiu, ji turi ugdyti tikinčiojo asmenybę ir todėl būti tikra krikščioniškosios pedagogikos mokykla;

– ji turi skelbti esminius krikščionybės slėpinius, taip skatindama trejybinę gyvenimo Kristuje, kuris yra tikėjimo gyvenimo centras, patirtį;

– prioritetine užduotimi ji turi laikyti giliai tikinčių katechetų rengimą bei ugdymą.

kryptys; tai klausimas, susijęs ir su teologija, ir su humanitariniais mokslais.

 

PIRMOJI DALIS

KATECHEZĖ BAŽNYČIOS EVANGELIZACINĖJE MISIJOJE

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).
„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).
„Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais... lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

Jėzaus užduotis skelbti Evangeliją

34. Prisikėlęs Jėzus iš Tėvo atsiuntė Šventąją Dvasią, kad ji iš vidaus užbaigtų išganymo darbą bei skatintų mokinius visame pasaulyje tęsti jo misiją, kaip kad jis pats savo metu buvo atsiųstas Tėvo. Jis buvo pirmas ir didžiausias Evangelijos skelbėjas. Jis skelbė Dievo karalystę (66) kaip naują ir galutinį Dievo įsikišimą į istoriją ir šį skelbimą vadino „Evangelija“, t. y. Gerąja Naujiena. Tam jis paskyrė visą savo žemišką egzistenciją: leido pažinti priklausymo Dievo karalystei džiaugsmą (67), šios karalystės reikalavimus bei Magna charta (68), joje slypinčius slėpinius (69), brolišką į ją įžengiančiųjų gyvenimą (70) ir jos būsimą pilnatvę (71).

Šios dalies reikšmė ir tikslas

35. Šioje pirmojoje dalyje ketinama apibrėžti tai, kas katechezai būdinga.

Pirmajame skyriuje, atsižvelgiant į teologinę struktūrą, glaustai primenama Apreiškimo sąvoka, dėstoma Susirinkimo dokumente Dei verbum. Ši sąvoka ypatingu būdu nulemia Žodžio tarnystės sampratą. Šioje dogminėje konstitucijoje pasitaikančios Dievo žodžio, Evangelijos, Dievo karalystės ir Tradicijos sąvokos pagrindžia katechezės reiškmę. Šalia jų katechezei privalomas pagrindas yra evangelizacijos sąvoka. Jos dinamika bei elementai naujaip tiksliau išdėstyti apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi.

Antrajame skyriuje katechezė įkeliama į evangelizacijos kontekstą bei susiejama su kitomis Dievo žodžio tarnystės formomis. Tokia sąsaja leidžia lengviau suvokti katechezės pobūdį.

Trečiajame skyriuje katechezė labiau tiesiogiai analizuojama kaip tokia – jos bažnytinė prigimtis, saistantis bendrystės su Jėzumi Kristumi tikslas, užduotys, ją gaivinantis katechumeninis įkvėpimas.

Tam tikra katechezės samprata labai sąlygoja (su pažinimu, patyrimu bei elgesiu susijusių) turinių atranką bei išdėliojimą, lemia jos adresatus ir apibrėžia pedagogiką, reikalingą tikslams pasiekti.

Katechezės sąvoka per dutūkstantmetę Bažnyčios istoriją patyrė semantinę evoliuciją. Šiame Vadove katechezės samprata remiasi posusirinkiminiais popiežiškojo magisteriumo dokumentais, pirmiausia Evangelii nuntiandi, Catechesi tradendae ir Redemptoris missio.

I. SKYRIUS

APREIŠKIMAS IR JO PERTEIKIMAS EVANGELIZUOJANT

„Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje... paskelbdamas mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame, amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 3. 9–10).

Dievo apvaizdos plano Apreiškimas

36. „Visa Žodžiu kuriąs ir palaikąs Dievas be perstojo žmonėms apie save liudija savo kūriniais“ (72). Žmogus, dėl savo prigimties bei pašaukimo „gebantis pažinti Dievą“, girdėdamas kūrinių žinią, gali įsitikrinti, kad Dievo buvimas yra visa ko priežastis bei tikslas ir kad Dievas gali apsireikšti žmogui.

Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Dei verbum Apreiškimas nusakomas kaip aktas, kuriuo Dievas save asmeniškai apreiškia žmogui. Dievas rodosi kaip tas, kuris nori save atskleisti, leisdamas žmogui tapti savo dieviškosios prigimties dalininku (73). Taip jis įgyvendina savo meilės planą.

„Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti ir atskleisti savo valios slėpinį... norėdamas juos [žmones] pakviesti ir priimti į savo bendrystę“ (74).

37. Šis Tėvo dieviškosios Apvaizdos planas (75), pilnatviškai apreikštas Jėzuje Kristuje, įgyvendinamas Šventosios Dvasios galia.

Jis apima:

– Dievo, jo „intima...veritas“ (76), jo „slėpinio“ (77) ir žmogaus tikrojo kilnumo bei pašaukimo apreiškimą (78);

– išganymo pasiūlymą visiems žmonėms kaip Dievo malonės bei gailestingumo dovaną (79), reiškiančią išlaisvinimą iš blogio, nuodėmės ir mirties (80);

– galutinį kvietimą surinkti išsisklaidžiusius vaikus į Dievo šeimą, taip įgyvendinant tarp žmonių brolišką vienybę (81).

Apreiškimas: darbai ir žodžiai

38. Dievas, būdamas neaprėpiamas, kad apreikštų save žmogui, pasitelkia dieviškąją pedagogiką (82): kad atskleistų savo planą, naudojasi įvykiais bei žmogiškais žodžiais; kad geriau priartėtų prie žmogaus, daro tai pamažu ir etapais (83). Dievas veikia taip, kad žmogus jo išganomąjį planą pažintų per išganymo istorijos įvykius ir juos lydinčius bei aiškinančius Dievo įkvėptus žodžius.

„Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad

– išganymo istorijoje jo atlikti darbai atskleistų ir patvirtintų tai, ko mokė ir ką išreiškė žodžiais,

– o žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį“ (84).

39. Darbais bei žodžiais vykdoma ir evangelizacija, kuria Apreiškimas perteikiamas pasauliui. Ji yra kartu liudijimas ir skelbimas, žodis ir sakramentas, mokymas ir įsipareigojimas.

Katecheze savo ruožtu irgi perteikiami Apreiškimo įvykiai bei žodžiai: ji turi juos skelbti bei pasakoti ir sykiu aiškinti juose glūdinčius giliuosius slėpinius. O kadangi Apreiškimas žmogui yra šviesos šaltinis, katechezėje ne tik primenami praeityje Dievo padaryti įstabūs darbai, bet ir to paties Apreiškimo šviesoje aiškinami laiko ženklai ir dabartinis vyrų bei moterų gyvenimas, nes būtent per tai įgyvendinamas pasauliui skirtas Dievo išganomasis planas (85).

Jėzus Kristus – Apreiškimo tarpininkas ir pilnatvė

40. Dievas pamažu apsireiškė žmonėms per pranašus bei išganymo įvykius ir savo Apreiškimą užbaigė atsiųsdamas savo Sūnų (86).

„Pačiu savo buvimu ir pasirodymu, žodžiais ir darbais, ženklais ir stebuklais, ypač mirtimi ir garbingu prisikėlimu iš numirusių ir pagaliau Šventosios Dvasios atsiuntimu jis [Kristus] galutinai baigia Apreiškimą“ (87).

Jėzus Kristus yra ne tik didžiausias iš pranašų, bet ir žmogumi tapęs amžinasis Dievo Sūnus. Todėl jis yra galutinis įvykis, į kurį krypsta visi išganymo istorijos įvykiai (88). Jis yra „vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Dievo Žodis“ (89).

41. Žodžio tarnystė turėtų išryškinti įstabiausią Apreiškimo vyksmo bruožą: Dievo Sūnus įžengia į žmonių istoriją, prisiima žmogiškąjį gyvenimą bei mirtį ir įgyvendina naują ir galutinę Dievo ir žmogaus sandorą. Katechezei tenka užduotis parodyti, kas yra Jėzus Kristus: ji turi atskleisti jo gyvenimą bei slėpinį ir krikščioniškąjį gyvenimą pateikti kaip sekimą jo asmeniu (90). Todėl jai privalu nuolatos remtis evangelijomis, kurios „kaip pagrindinis kūnu tapusio Žodžio, mūsų Išganytojo, gyvenimo ir mokymo liudijimas yra viso Šventojo Rašto šerdis“ (91).

Tai, kad Jėzus Kristus yra Apreiškimo pilnatvė, sudaro katechezės „kristocentriškumo“ pagrindą (92): apreikštoje žinioje Kristaus slėpinys yra ne dar vienas elementas šalia kitų, bet visų kitų elementų hierarchinę tvarką nulemiantis bei juos apšviečiantis centras.

Apreiškimo perteikimas per Bažnyčią – Šventosios Dvasios darbas

42. Dievo apreiškimas, kurio viršūnė yra Jėzus Kristus, skirtas visai žmonijai: Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dėl šios visuotinės išganingosios valios Dievas rūpinasi, kad Apreiškimas būtų perteiktas visoms tautoms bei kartoms ir nepaliestai išsaugotas amžiams (93).

43. Kad įgyvendintų šį dieviškąjį planą, Jėzus Kristus įsteigė Bažnyčią ant apaštalų pagrindo ir, iš Tėvo atsiųsdamas apaštalams Šventąją Dvasią, įpareigojo juos skelbti Evangeliją visame pasaulyje. Apaštalai ištikimai vykdė šią užduotį žodžiais, darbais ir raštais (94).

Ši apaštališka tradicija tęsiama Bažnyčioje ir per Bažnyčią. O ši visa, kaip kartu ganytojai ir tikintieji, rūpinasi ją išsaugoti ir perteikti. Evangelija Bažnyčioje išlaikoma sveika ir gyva; Kristaus mokiniai ją nepaliaujamai kontempliuoja ir medituoja, gyvena ja kasdienybėje ir skelbia misijose. Šventoji Dvasia, kai Bažnyčia gyvena Evangelija, be paliovos daro jos pastangas vaisingas; ji leidžia nuolatos augti jos supratimui, skatina ją bei palaiko vykdant užduotį skelbti Evangeliją visuose pasaulio kampeliuose (95).

44. Viso Apreiškimo, Tradicijoje ir Rašte glūdinčio Dievo žodžio, išlaikymas, taip pat jo nuolatinis perteikimas garantuoja jo autentiškumą. Padedamas Šventosios Dvasios ir apdovanotas „tiesos charizma“, Dievo žodį „ištikimai aiškina“ Bažnyčios magisteriumas (96).

45. Bažnyčia, „visuotinis išganymo sakramentas“ (97), akinama Šventosios Dvasios, perteikia Apreiškimą evangelizuodama: ji skelbia Gerąją Naujieną apie Tėvo išganomąjį planą ir per sakramentus dalija dieviškąsias dovanas.

Apsireiškiančiam Dievui pridera rodyti tikėjimo klusnumą, leidžiantį žmogui savarankiškai, visiškai pritariant protui ir valiai, ištarti „taip“ „Dievo malonės Evangelijai“ (Apd 20, 24). Vadovaujamas tikėjimo, kuris yra Dievo dovana, žmogus ima regėti bei jausti meilės Dievą, apreiškusį savo šlovės pilnatvę Kristuje (98).

Evangelizacija (99)

46. Bažnyčia egzistuoja, „kad evangelizuotų“ (100), t. y. neštų Gerąją Naujieną į visas žmonijos sritis, jos poveikiu perkeistų iš vidaus ir atnaujintų pačią žmoniją“ (101).

Jėzaus patikėta misijų užduotis apima įvairius, tarpusavyje artimai susijusius elementus: „skelbkite“ (Mk 16, 15), „padarykite mano mokiniais ir mokykite“ (102), „esate mano liudytojai“ (103), „krikštykite“ (104), „tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19), „mylėkite vieni kitus“ (Jn 15, 12). Skelbimas, liudijimas, mokymas, sakramentai, artimo meilė, padarymas mokiniais – visi šie aspektai yra vienintelės Evangelijos perteikimo būdai ir priemonės ir evangelizacijos elementai.

Kai kurie šių elementų tokie reikšmingi, jog kartais linkstama tapatinti juos su evangelizacine veikla. „Nė vienas dalinis ir fragmentiškas apibrėžimas neperteikia evangelizacijos turtingos, daugiasluoksnės ir dinamiškos tikrovės“ (105). Tada visada gresia pavojus ją nuskurdinti ar netgi iškreipti. Apibrėžimas turėtų atskleisti jos „visumą“ (106) ir taip pat apimti vidinį dvipoliškumą: liudijimą ir skelbimą (107), žodį ir sakramentą (108), vidinį perkeitimą ir visuomenės atnaujinimą (109). Besidarbuojantieji evangelizacijos srityje turėtų mokėti veikti turėdami prieš akis evangelizacijos  „globalią viziją“ (110) bei ją tapatinti su visa Bažnyčios misija (111).

Evangelizacijos procesas

47. Nors Bažnyčia ir turi išganymo priemonių pilnatvę, jos veikime „esama... laipsnių“ (112). Susirinkimo dekrete Ad gentes aiškiai atskleista evangelizacijos proceso dinamika: krikščioniškasis liudijimas ir artimo meilė (11–12), Evangelijos skelbimas ir kvietimas atsiversti (13), katechumenatas ir įsikrikščioninimas (14), krikščionių bendruomenės ugdymas sakramentais ir tarnystėmis (15–18) (113). Tokia yra Bažnyčios įskiepijimo ir statydinimo dinamika.

48. Atsižvelgiant į tai, evangelizacija laikytinas procesas, kuriuo dėka Bažnyčia, akinama Šventosios Dvasios, visame pasaulyje skelbia bei skleidžia Evangeliją. Ji:

– skatinama artimo meilės, persmelkia bei keičia visą laikinųjų dalykų tvarką, prisiimdama ir atnaujindama kultūras (114);

liudija tautoms (115) krikščionims būdingą naują egzistencijos bei gyvenimo būdą;

– aiškiai skelbia Evangeliją „pirmuoju skelbimu“ (116), kviesdama atsiversti (117);

– atsiverčiančius į Jėzų Kristų arba iš naujo pasukančius sekimo juo keliu „katecheze“ (118) ir „įkrikščioninimo sakramentais“ (119) įvesdina į tikėjimą bei krikščioniškąjį gyvenimą, vienus į krikščionių bendruomenę įrikiuodama, kitus į ją sugrąžindama (120);

– tolesniu tikėjimo ugdymu (homilijomis, kitomis Žodžio tarnystės formomis), sakramentais ir artimo meilės praktikavimu nuolatos stiprina tikinčiųjų bendrystės dovaną (121);

– nenuilstamai žadina misiją (122), siųsdama visus Kristaus mokinius žodžiais ir darbais skelbti Evangeliją visame pasaulyje.

49. Tad evangelizacijos procesas (123) skirstomas į etapus ar „esminius momentus“ (124): misijų veiklą, skirtą  netikintiesiems ir religijai abejingiesiems; katechetinę-įkrikščioninimo veiklą, skirtą apsisprendusiesiems Evangelijos naudai ir jaučiantiesiems poreikį savo įkrikščioninimą papildyti ar pertvarkyti; pastoracinę veiklą, skirtą brandiems Kristų tikintiesiems, esantiems krikščionių bendruomenės prieglobstyje (125). Tačiau šie momentai nėra uždari etapai: prireikus, jie kartojami, todėl teikia kiekvieno asmens bei pačios bendruomenės dvasinei brandai tinkamiausią evangelinį maistą.

Dievo žodžio tarnystė evangelizacijoje

50. Žodžio tarnystė (126) yra pagrindinis evangelizacijos elementas. Krikščioniškąjį buvimą tarp įvairių žmonių grupių, liudijimą gyvenimu būtina paaiškinti ir pagrįsti aiškiu Jėzaus Kristaus, Viešpaties, skelbimu. „Evangelizacija nėra tikra, jei nėra skelbiama Jėzaus Nazariečio, Dievo Sūnaus, vardas, mokymas, pažadai, Karalystė ir slėpinys“ (127). Net ir tie, kurie jau yra Kristaus mokiniai, kad augtų jų krikščioniškasis gyvenimas, turi nuolatos maitintis Dievo žodžiu (128).

Evangelizuojant Žodžio tarnyste žmogiškais „žodžiais“ per Bažnyčią perteikiamas Apreiškimas. Tačiau šie žodžiai visada susiję su „darbais“ – Dievo padarytais ir tebedaromais, ypač per liturgiją; su krikščionių gyvenimo liudijimu; su keičiančia veikla, krikščionių atliekama pasaulyje drauge su daugybe geros valios žmonių. Šiuo žmogišku Bažnyčios žodžiu Šventoji Dvasia naudojasi dialogui su žmonija tęsti. Būtent ji yra pagrindinė Žodžio tarnystės veikėja, ta, „kurios dėka Evangelijos balsas gyvai skamba Bažnyčioje ir per ją“ (129).

Žodžio tarnystė „atliekama įvairiopai“ (130). Nuo apaštalų laikų (131) Bažnyčia, trokšdama siūlyti Dievo žodį tinkamiausiu būdu, šią tarnystę vykdė įvairiausiomis formomis (132). Visos jos skirtos pagrindinėms Žodžio tarnystės funkcijoms vykdyti.

Dievo žodžio tarnystės funkcijos ir formos

51. Žodžio tarnystės pagrindinės funkcijos yra šios:

– Sušaukimas ir pakvietimas į tikėjimą

Ši funkcija tiesiogiai kyla iš Jėzaus patikėtos misijų užduoties. Ji įgyvendinama „pirmuoju skelbimu“, adresuojamu netikintiesiems: apsisprendusiesiems netikėti, krikščioniškojo gyvenimo paribyje stovintiems pakrikštytiesiems, kitų religijų sekėjams... (133). Religinis vaikų žadinimas krikščionių šeimose irgi yra iškili šios funkcijos forma.

– Įkrikščioninimas

Kas, akinamas malonės, apsisprendžia sekti Jėzumi, tas „įvedamas į Dievo tautos tikėjimo, liturgijos ir meilės gyvenimą“ (134). Bažnyčia šią funkcija daugiausiai įgyvendina per katechezę, artimai susijusią su įkrikščioninimo sakramentais, nepriklausomai nuo to, ar jie dar tik turėtų būti ar jau yra priimti. Svarbios yra šios formos: nekrikštytų suaugusiųjų katechezė katechumenate; pakrikštytų suaugusiųjų, norinčių grįžti prie tikėjimo arba jaučiančių poreikį papildyti savo įkrikščioninimą, katechezė; vaikų ir jaunimo katechezė, savaime išsiskirianti įkrikščioninimo pobūdžiu. Įkrikščioninimo funkciją taip pat atlieka krikščioniškasis auklėjimas šeimoje ir tikybos pamokos mokykloje.

Nuolatinis tikėjimo ugdymas

 

Įvairiuose kraštuose tai taip pat vadinama „nuolatine katecheze“ (135).

Ji skirta krikščionims, supažindintiems su pagrindiniais elementais, tačiau turintiems savo tikėjimą visą gyvenimą nuolatos maitinti ir brandinti. Ši funkcija įgyvendinama labai įvairiomis formomis: „sistemingai ir iškilus būtinybei, pavieniams asmenims ir bendruomenėms, organizuotai ir spontaniškai etc.“ (136).

Liturginė funkcija

Žodžio tarnystė taip pat apima liturginę funkciją, nes tada, kai vykdoma per šventąjį veiksmą, ji yra jo sudėtinė dalis (137). Ji iškiliai reiškiasi homilijos pavidalu. Kitos formos yra kalbos ir paraginimai per Žodžio liturgijos šventimą. Minėtinas ir tiesioginis tikinčiųjų rengimas įvairiems sakramentams, sakramentų šventimams ir pirmiausia dalyvauti Eucharistijoje, kuri yra pirmutinė tikėjimo ugdymo forma.

Teologinė funkcija

Ja siekiama plėtoti tikėjimo supratimą vadovaujantis fides quarens intellectum, t. y. supratimo ieškančio tikėjimo, dinamika (138). Teologija, norėdama atlikti šią funkciją, turi susiremti ar įsitraukti į dialogą su filosofinėmis mąstymo formomis, kultūrą sąlygojančiomis humanizmo pakraipomis ir žmogaus mokslu. Ši funkcija reiškiasi formomis, skatinančiomis „tikėjimo tiesų sisteminį traktavimą bei mokslinį tyrinėjimą“ (139).

52. Svarbios yra šios Žodžio tarnystės formos: pirmasis, arba misijinis, skelbimas, katechezė iki ir po Krikšto, liturginė forma ir teologinė forma. Dažnai pasitaiko, kad šios formos – diktuojant pastoracinėms aplinkybėms – turi perimti daugiau negu vieną funkciją. Katechezei, pavyzdžiui, greta įkrikščioninimo funkcijos neretai tenka atlikti misijų užduotis. Net homilija tam tikromis aplinkybėmis priversta perimti sušaukimo ir nuoseklaus įkrikščioninimo funkcijas.

Atsivertimas ir tikėjimas

53. Skelbdama pasauliui Gerąją Naujieną apie Apreiškimą, evangelizacija kviečia vyrus ir moteris atsiversti ir įtikėti (140). Bažnyčios vykdomos evangelizacijos dėka ir šiandien tebeskamba Jėzaus raginimas: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Krikščioniškasis tikėjimas visų pirma yra atsivertimas į Jėzų Kristų (141), visiškas, nuoširdus prisirišimas prie jo asmens ir apsisprendimas gyventi juo sekant (142). Tikėjimas yra asmeninis susitikimas su Jėzumi Kristumi ir tapimas jo mokiniu. Galvoti, kaip jis, spręsti, kaip jis, gyventi, kaip jis gyveno, reikalauja nuolatinių pastangų (143). Taip tikintysis susivienija su mokinių bendruomene ir Bažnyčios tikėjimą padaro savu (144).

54. Toks „taip“ Jėzui Kristui, Tėvo apreiškimo pilnatvei, apima du matmenis: pasitikėjimo kupiną savęs atidavimą Dievui ir meilės kupiną pritarimą viskam, ką jis apreiškė. Tai įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai (145).

„Tikėjimo klusnumas (Rom 12, 26), kuriuo

– žmogus laisvai atiduoda save visą,

– protu ir valia visiškai paklusdamas atsiskleidžiančiam Dievui ir noromis pritardamas jo apreiškimui“ (146).

„Tad tikėjimas susijęs su dviem dalykais: su asmeniu ir tiesa; su tiesa per pasitikėjimą ją liudijančiu asmeniu“ (147).

55. Tikėjimas verčia keisti gyvenimą, „atsiversti“ (metanoia) (148), t. y. iš pagrindų perkeisti protą bei širdį; jis lemia, kad tikintysis išgyvena Evangelijos atvertą naują būties, gyvenimo, bendro gyvenimo su kitais būdą (149). Taip gyvenimas perkeičiamas visos krikščionio egzistencijos plotmėmis: vidiniame gyvenime garbinant ir priimant dieviškąją valią; veikliai dalyvaujant Bažnyčios misijoje; santuokiniame ir šeimos gyvenime; profesiniame gyvenime; ekonominėje ir socialinėje veikloje.

Tikėjimas ir atsivertimas kyla iš „širdies“, t. y. giliausios žmogiškojo asmens šerdies, ir įtraukia visą asmenį. Susitikdamas su Jėzumi ir prisirišdamas prie jo, žmogus jaučia, jog patenkinami jo giliausi troškimai; jis atranda tai, ko visada ieškojo, ir atranda apsčiai (150). Tikėjimas atsiliepia į dažnai nesąmoningą ir visada ribotą „lūkestį“ (151) pažinti tiesą, kas yra Dievas, kas yra žmogus ir koks jo laukia likimas. Jis kaip tyras vanduo (152), kelyje atgaivinantis žmogų, savo namų ieškantį piligrimą.

Tikėjimas yra Dievo dovana. Žmogaus gelmėje jis gali atsirasti tik kaip „pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės“ (153) vaisius ir kaip visiškai laisvas atsakas į Šventosios Dvasios, paliečiančios bei gręžiančios širdį į Dievą ir leidžiančios „pritarti tiesai ir ja tikėti“ (154), paskatą.

Mergelė Marija šiuo tikėjimo matmeniu gyveno tobuliausiai. Bažnyčia joje gerbia „tyriausią tikėjimo pavidalą“ (155).

Nuolatinis atsivertimas

56. Tikėjimas yra dovana, skirta bręsti tikinčiųjų širdyse (156). Prisirišimas prie Jėzaus Kristaus pradeda visą gyvenimą trunkantį nuolatinio atsivertimo procesą (157): kas įtiki, tas yra kaip ką tik pasaulio šviesą išvydęs kūdikis (158) ir pamažu augs bei taps suaugusiu, trokštančiu būti tikru vyru „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (159).

Tikėjimo ir atsivertimo procese teologijos požiūriu galima išskirti įvairių svarbių momentų:

a) Susidomėjimas Evangelija. Pirmasis momentas yra netikinčiojo, abejingojo ar kitos religijos sekėjo širdyje kaip pirmojo skelbimo padarinys kylantis susidomėjimas Evangelija, dar nesant tvirto apsisprendimo. Šis pirmasis žmogiškosios dvasios judesys tikėjimo link, jau pats malonės vaisius, vadinamas įvairiai: „potraukiu į tikėjimą“ (160), „parengimu Evangelijai“ (161), polinkiu į tikėjimą, „religiniais ieškojimais“ (162). Bažnyčia tokio nerimo apimtus žmones vadina „prijaučiančiais“ (163).

b) Atsivertimas. Kad taptų tvirtu apsisprendimu, šiam pirmam susidomėjimui reikia ieškojimams skirto laiko (164). Apsisprendimas tikėjimo naudai turi būti pasvertas ir subrandintas. Šie Šventosios Dvasios ir kerigminio skelbimo paskatinti ieškojimai rengia atsivertimui, kuris – žinoma – yra „pradinis“ (165), tačiau kartu jau apima prisirišimą prie Jėzaus Kristaus ir norą gyventi juo sekant. Toks „pagrindinis pasirinkimas“ padeda pagrindą visam krikščioniškajam Viešpaties mokinio gyvenimui (166).

c) Tikėjimo išpažinimas. Savęs atidavimas Jėzui Kristui sužadina tikinčiojo troškimą giliau jį pažinti bei su juo susitapatinti. Katechezė supažindina jį su tikėjimu ir moko krikščioniškai gyventi; ji padeda jam leistis dvasiniu keliu, paženklintu „laipsniško galvosenos ir veiksenos keitimosi“ (167), lydimo atsižadėjimų bei kovų, bet kartu ir Dievo be saiko dovanojamų džiaugsmų. Jėzaus Kristaus mokinys tada geba išpažinti tikėjimą gyvai, nedviprasmiškai ir veiksmingai (168).

d) Tobulėjimo kelias. Ši pamatinė branda, iš kurios kyla tikėjimo išpažinimas, nėra nuolatinio atsivertimo proceso galutinis taškas. Tikėjimo išpažinimas per Krikštą padeda pagrindą dvasiniam statiniui, kuriam skirta kilti vis aukščiau. Nuolatos skatinamas Dvasios, maitinamas sakramentų, maldos ir artimo meilės praktikos, palaikomas daugialypių tikėjimo nuolatinio ugdymo formų, pakrikštytasis stengiasi persiimti Kristaus troškimu: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (169). Tai kiekvienam pakrikštytajam adresuojamas kvietimas į pilnatvę.

57. Žodžio tarnystė tarnauja šiam visiško atsivertimo procesui. Pirmuoju skelbimu kviečiama įtikėti; katecheze atsivertimui suteiktinas pamatas, o krikščioniškajam gyvenimui – pagrindinė struktūra; nuolatiniu tikėjimo ugdymu, pirmiausia homilija, siūlytinas nuolatinis maistas, kiekvienam suaugusiam organizmui būtinas gyvybei palaikyti (170).

Evangelizacija įvairių socialinių-religinių situacijų akivaizdoje

58. Pasaulio evangelizacijai atsiveria labai daugialypė bei kintanti religinė panorama, iš esmės apimanti „tris situacijas“ (171), reikalaujančias tinkamų ir diferencijuotų atsakymų.

a) Yra „tautų, žmonių grupių, socialinių-kultūrinių kontekstų, kur Kristus ir jo Evangelija nežinomi arba trūksta pakankamai brandžių krikščioniškųjų bendruomenių, gebančių skiepyti tikėjimą savo aplinkoje bei skelbti jį kitoms žmonių grupėms“ (172). Tokia situacija reikalauja tikros missio ad gentes (173), lydimos evangelizacinės veiklos, didžiausią dėmesį skiriančios jaunimui ir suaugusiesiems. Tokia evangelizacija ypatinga tuo, jog kreipiamasi į netikinčiuosius kviečiant juos atsiversti. Esant tokiai situacijai katechezė paprastai vykdoma krikšto katechumenate.

b) Be to, pasitaiko, kai tam tikroje socialinėje-kultūrinėje aplinkoje labai reikšmingu būdu esti „krikščionių bendruomenių, turinčių tvirtas bei tinkamas struktūras, uoliai tikinčių, gyvenančių ir spinduliuojančių Evangelijos liudijimu savo aplinkoje ir jaučiančių atsakomybę už visuotinę misiją“ (174). Tokioms bendruomenėms reikalinga intensyvi „pastoracinė Bažnyčios veikla“, nes jas sudaro giliu krikščioniškuoju jausmu išsiskiriantys asmenys bei šeimos. Tokiomis aplinkybėmis vaikų, paauglių ir jaunuolių katechezė būtinai privalo išplėtoti gerai organizuotus autentiškus įkrikščioninimo procesus, kad katechizuojamieji pasiektų suaugusiojo amžiaus turėdami brandų tikėjimą, kurio dėka evangelizuojamasis tampa evangelizuojančiuoju. Tokiais atvejais įvairiopas krikščioniškasis ugdymas adresuotinas ir suaugusiesiems.

c) Daugelyje senos krikščioniškosios tradicijos šalių, tačiau kartais ir jaunesnėse Bažnyčiose „egzistuoja tarpinė situacija“ (175), „kai ištisos pakrikštytųjų grupės yra praradusios gyvo tikėjimo jausmą ar net nebelaiko savęs Bažnyčios nariais ir gyvena toli nuo Kristaus ir jo Evangelijos“ (176). Tuomet reikalinga „naujoji evangelizacija“. Jos ypatybė ta, kad misijų veikla adresuojama visų amžiaus tarpsnių pakrikštytiesiems, gyvenantiems religinėje aplinkoje, paženklintoje vien išoriškai tesuvokiamų krikščioniškųjų sąsajų. Esant tokiai situacijai pirmenybė teiktina pirmajam skelbimui ir pagrindų katechezei.

Šias situacijas atitinkančių evangelizacinės veiklos formų tarpusavio ryšys

59. Šios socialinės-religinės situacijos, be abejo, skiriasi ir jų nevalia tapatinti. Ši įvairovė, visada buvusi būdinga Bažnyčios misijai, mūsų kintančiame šiandieniame pasaulyje įgyja naujų aspektų. Dažnai skirtingos situacijos egzistuoja viena šalia kitos toje pačioje teritorijoje. Pavyzdžiui, daugelyje didmiesčių vienu metu greta sugyvena „misijos ad gentes“ ir „naujosios evangelizacijos“ reikalaujančios situacijos. Jų aplinkoje dinamiškai veikia atitinkamos „pastoracinės veiklos“ įkvėptos krikščioniškosios misijų bendruomenės. Šiandien pasitaiko, kad kokios nors dalinės Bažnyčios teritorijoje tenka susidurti su visomis šiomis situacijomis. „Tarp tikinčiųjų pastoracijos, naujosios evangelizacijos ir savitos misijų veiklos neįmanoma nubrėžti griežtos ribos ir neprotinga tarp jų kurti barjerus ar stengtis įsprausti jas į vienas su kitu nesusisiekiančius skyrius“ (177). „Visos jos viena kitą veikia, skatina ir remia“ (178).

Todėl kartu sugyvenančių evangelizacinės veiklos formų tarpusavio praturtinimo labui būtina įsisąmoninti, kad:

– misija ad gentes, kad ir kokioje zonoje ar aplinkoje ji būtų vykdoma, yra kuo ypatingiausia misijinė užduotis, Jėzaus patikėta savo Bažnyčiai, ir todėl pavyzdinis modelis visai Bažnyčios misijų veiklai. „Naujoji evangelizacija“ „misijos ad gentes“ negali nei išstumti nei pakeisti, pastaroji ir toliau yra ypatinga misijinė veikla ir pirminė užduotis (179).

– „kiekvienos katechezės modelis yra krikšto katechumenatas, būtent ypatingas ugdymas, kuriuo įtikėjęs suaugusysis vedamas prie tikėjimo išpažinimo per Velyknaktį“ (180). Toks katechumeninis ugdymas turi įkvėpti kitų katechezės formų tikslus bei dinamiką.

– „kadangi suaugusiųjų katechezė skiriama žmonėms, gebantiems tikrai atsakingai apsispręsti tikėjimo naudai, ji laikytina pagrindine katechezės forma, į kurią tam tikra prasme kryptų visos kitos, ne mažiau svarbios, formos“ (181). Todėl kitų amžiaus tarpsnių katechezė turėtų ja remtis ir būti su ja sujungta vyskupijos pastoracijos nuosekliame katechetiniame plane.

Katechezė, šitaip kaip esminis „momentas“ įterpta į Bažnyčios evangelizacinę misiją, iš evangelizacijos semiasi ją vidujai vaisingai praturtinančios ir jos tapatybę formuojančios misijų dinamikos. Katechetinė tarnystė tada iškyla aikštėn kaip pagrindinė bažnytinė tarnystė Jėzaus duotai misijinei užduočiai vykdyti.

II. SKYRIUS

KATECHEZĖ EVANGELIZACIJOS PROCESE

„Dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome, apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai. Neslėpsime jų nuo savo vaikų, bet pasakosime būsimajai kartai apie Viešpaties galybę ir jo šlovingus darbus bei padarytus stebuklus“ (Ps 78, 3–4).

„Apolas buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų“ (Apd 18, 25).

60. Šiame skyriuje atskleidžiamas katechezės santykis su kitais evangelizacijos, kurios neatsiejamas dėmuo ji yra, elementais.

Šia prasme pirmiausia apibūdinamas katechezės santykis su pirmuoju skelbimu, vykdomu misijose. Tada parodomas katechezės ir įkrikščioninimo sakramentų sąryšis. Tuomet, aptariant tikėjimo nuolatinio ugdymo užduotį, išryškinamas pamatinis katechezės vaidmuo įprastiniame Bažnyčios gyvenime.

Ypatingas dėmesys skiriamas katechezės ir tikybos dėstymo mokyklose santykiui, nes šios abi veiklos formos artimai susijusios ir kartu su krikščioniškuoju auklėjimu šeimoje atsiskleidžia kaip esminės vaikų bei jaunuolių ugdymui.

Pirmasis skelbimas ir katechezė

61. Pirmasis skelbimas adresuojamas netikintiesiems ir religijai abejingiesiems. Jo paskirtis skelbti Evangeliją ir kviesti atsiversti. Katechezė, „skirtingai negu Evangelijos pirmasis skelbimas“ (182), šį pradinį atsivertimą  skatina ir brandina ugdydama atsivertusiojo tikėjimą bei įtraukdama jį į krikščionių bendruomenę. Todėl abi šios Žodžio tarnystės formos viena nuo kitos skiriasi ir kartu viena kitą papildo.

Pirmasis skelbimas, kuriam pašauktas kiekvienas krikščionis, yra atsakas į Jėzaus savo mokiniams ištartą „Eikite“ (183); tai reiškia išeiti, skubėti, siūlyti. Tuo tarpu katechezė pradeda nuo paties Jėzaus nurodytos prielaidos: „kas įtikės“ (184), kas atsivers, kas apsispręs. Svarbios ir viena kitos reikalauja abi veiklos: eiti ir priimti, skelbti ir auklėti, kviesti ir įtraukti.

62. Tačiau pastoracinėje praktikoje ribą tarp šiųdviejų veiklų nubrėžti nelengva. Žmonėms, ateinantiems į katechezę, tiesą sakant, dažnai dar reikia tikro atsivertimo. Todėl Bažnyčia pageidauja, kad pirmasis katechetinio proceso etapas paprastai būtų skirtas atsivertimui įtvirtinti (185). „Misijoje ad gentes“ ši užduotis atliekama „ikikatechumenatiniu laikotarpiu“ (186). „Naujosios evangelizacijos“ reikalaujančioje situacijoje ji įgyvendinama „kerigminės katechezės“, kai kada vadinamos „ikikatecheziniu laikotarpiu“ (187), nes ji, įkvėpta parengiamojo katechumenato, Gerąją Naujieną siūlo kaip patikimą tikėjimo pasirinkimą. Tiktai nuo atsivertimo, t. y. tik kliaudamasi vidine to, „kuris įtiki“, laikysena, katechezė, kaip tokia, galės vykdyti jai būdingą tikėjimo ugdymo užduotį.

Tai, kad katechezė iš pradžių perima misijų užduotis, dalinės Bažnyčios neatleidžia nuo pareigos skatinti institucionalizuotą pirmąjį skelbimą kaip tiesioginį Jėzaus patikėtos misijinės užduoties įgyvendinimą. Katechetinis atsinaujinimas šia pirmesne misijine evangelizacija turėtų remtis.

Katechezė įkrikščioninimo tarnyboje

Katechezė – esminis evangelizacijos proceso „momentas“

63. Apaštališkajame paraginime Catechesi tradendae, kuriame katechezė įtraukiama į Bažnyčios misiją, primenama, jog evangelizacija yra turtinga, daugiasluoksnė ir dinaminė tikrovė, apimanti įvairius esminius ir vienas nuo kito besiskiriančius „momentus“. Dar priduriama: „Katechezė yra vienas... iš tokių viso evangelizacijos proceso momentų – ir labai svarbus“ (189). T. y. egzistuoja katechezei „rengianti“ (190) veikla ir iš jos „išplaukianti“ (191) veikla.

Katechezės „momentas“ atitinka tarpsnį, per kurį atsivertimas į Jėzų Kristų įgauna pavidalą, šiam pirmajam „taip“ suteikiant pagrindą. Parengimu krikščioniškajam gyvenimui ir pakankamai trunkančiu noviciatu (192) atsivertusieji įvesdinami į išganymo slėpinį ir pamokomi Evangeliją atitinkančios gyvensenos. Galvoje turimas „įvesdinimas į krikščioniškojo gyvenimo pilnatvę“ (193).

64. Įvairiomis formomis įgyvendindama šią Žodžio tarnystės įvesdinamąją funkciją, katechezė padeda tikėjimo statinio pamatus (194). Kitomis šios tarnystės funkcijomis vėliau statydinami įvairūs šio statinio aukštai.

Tad įvesdinamoji katechezė yra būtina grandis, misijų veiklą, kuria kviečiama įtikėti, sujungianti su pastoracine veikla, per kurią krikščionių bendruomenė nuolatos palaikoma. Tad ji yra ne laisvai pasirenkama, bet pagrindinė ir pamatinė veikla tiek mokinio asmenybei, tiek bendruomenei statydinti. Be jos misijų veikla neturėtų tąsos ir liktų nevaisinga. Be jos pastoracinė veikla neturėtų šaknų ir liktų paviršutiniška bei paini: nesmarki audra nugriautų visą statinį (195).

„Vidinis Bažnyčios augimas, jos atitikimas Dievo planą esmingai priklauso nuo katechezės“ (196). Šia prasme katechezė visada laikytina prioritetiniu evangelizacijos momentu.

Katechezė kaip įkrikščioninimo tarnystė

65. Tikėjimas, kuriuo žmogus atsiliepia į Evangelijos skelbimą, reikalauja Krikšto. Artimas ryšys tarp abiejų tikrovių šaknijasi paties Kristaus, liepusiam savo apaštalams padaryti jo mokiniais ir pakrikštyti visas tautas, valioje. „Siuntimas krikštyti, taigi sakramentinis siuntimas, glūdi siuntime evangelizuoti“ (197).

Atsivertusieji į Kristų ir katechezės būdu išmokyti tikėjimo per įkrikščioninimo sakramentus – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos išvaduojami „iš tamsybių valdžios“, „drauge su Kristumi mirę, palaidoti ir prikelti“ „gauna įvaikių Dvasią ir kartu su visa Dievo tauta švenčia Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimą“ (198).

66. Tad katechezė yra pamatinis įkrikščioninimo elementas, ji artimai susijusi su įkrikščioninimo sakramentais, ypač Krikštu, „tikėjimo sakramentu“ (199). Katechezę su Krikštu susieja tikėjimo išpažinimas, kartu esantis vidinis šio sakramento elementas ir katechezės tikslas. Mat katechetinės veiklos tikslas yra būtent šitai – skatinti gyvą, aiškų ir darbais pasireiškiantį tikėjimo išpažinimą (200). To siekdama, Bažnyčia perteikia katechumenams bei katechizuojamiesiems gyvą Evangelijos patirtį, savo tikėjimą, idant jie, jį išpažindami, juo persiimtų. Todėl „autentiška katechezė yra nuoseklus ir sistemingas supažindinimas su Apreiškimu, Dievo apie patį save, dovanotą žmogui Jėzuje Kristuje, saugomą gilioje Bažnyčios atmintyje ir Šventajame Rašte, ir gyva bei veiklia traditio, be perstojo vienos kartos perteikiamą kitai“ (201).

Pagrindiniai įkrikščioninimo katechezės bruožai

67. Iš to, kad katechezė yra evangelizacijos proceso esminis, įkrikščioninimui tarnaujantis „momentas“, išplaukia keli jos bruožai (202). Tai:

– organiškas ir sistemingas tikėjimo ugdymas. 1977 m. Sinodas pabrėžė „nuoseklios ir sistemingos katechezės“ (203) būtinybę, nes gyvas ir organiškas gilinimasis į Kristaus slėpinį iš pagrindų skiria katechezę nuo visų kitų Dievo žodžio pateikimo formų.

– Toks organiškas ugdymas yra daugiau negu dėstymas: tai mokymasis krikščioniškai gyventi, „visapusiškas įkrikščioninimas“ (204), padedantis autentiškai sekti Kristumi dėmesį sutelkus į jo asmenį. Galvoje turimas toks mokymas pažinti tikėjimą ir gyventi tikėjimu, kad žmogus iki savo giliausių sluoksnių patirtų Dievo žodžio vaisius. Taip Kristaus mokiniui bus padedama perkeisti senąjį žmogų, prisiimti pakrikštytojo pareigas ir „iš širdies“ išpažinti tikėjimą (205).

– Tai esminis, pagrindinis ugdymas (206), dėmesį telkiantis į krikščioniškosios patirties šerdį, į pagrindines tikėjimo tiesas ir pamatines Evangelijos vertybes. Katecheze dedami krikščionio dvasinio statinio pamatai, maitinamos jo tikėjimo gyvenimo šaknys, pratinant jį vėliau priimti sunkų kasdienio krikščionių bendruomenės gyvenimo maistą.

68. Apibendrinant: įkrikščioninimo katechezė yra organiška ir sisteminga, neapsiribojanti vien tuo, kas progiška ar atsitiktina (207); kadangi moko krikščioniškai gyventi, ji yra daugiau negu dėstymas, nors apima ir tai (208); būdama esminė, taikosi į tai, kas visiems krikščionims yra „bendra“, nesileisdama į ginčytinus klausimus nei virsdama teologiniais tyrinėjimais. O galiausiai, kadangi ji yra įkrikščioninimas, įrikiuoja į tikėjimu gyvenančią, tikėjimą švenčiančią bei liudijančią bendruomenę. Tad katechezė vienu metu atlieka įkrikščioninimo, ugdymo ir pamokymo užduotis (209).

Katechezė tikėjimo nuolatinio ugdymo tarnyboje

Nuolatinis tikėjimo ugdymas krikščionių bendruomenėje

69. Nuolatinis tikėjimo ugdymas eina po pagrindinio ugdymo ir pastarąjį suponuoja. Tarnaudami nuolatiniam atsivertimo procesui, jie abu atlieka skirtingas ir kartu vieną kitą papildančias Žodžio tarnystės funkcijas.

Įkrikščioninimo katecheze Jėzaus mokiniai gauna krikščioniškojo gyvenimo pagrindus. Nuolatinis atsivertimo procesas pranoksta tai, ką teikia pagrindų katechezė. Šiam procesui reikalinga krikščionių bendruomenė, priimanti naujai įkrikščionintąjį, kad palaikytų bei ugdytų jo tikėjimą. „Katechezei gresia likti bergždžiai, jei katechumeno tam tikroje katechezės stadijoje nepriims tikinčių ir krikščioniškai gyvenančių žmonių bendruomenė“ (210). Bendruomenės globa, teikiama įkrikščionintajam, tada tampa jo visišku įtraukimu į bendruomenę.

70. Krikščionių bendruomenėje Jėzaus Kristaus mokiniai maisto gauna nuo dviejų stalų: „tiek nuo Dievo žodžio, tiek nuo Kristaus kūno stalo“ (211). Kelyje į Tėvo namus Evangelija ir Eucharistija yra nuolatinis maistas. Veikiant Šventajai Dvasiai, „bendrystės“ dovana ir įsipareigojimas „misijai“ vis giliau ir intensyviau išgyvenami.

Nuolatinis tikėjimo ugdymas skirtas ne tik kiekvienam krikščioniui kelyje į šventumą lydėti, bet ir krikščionių bendruomenės, kaip tokios, tiek meilės Dievui ir broliui ženklinamam vidiniam gyvenimui, tiek jos kaip misijų bendruomenės atvirumui pasauliui brandinti. Jėzaus troškimas ir malda Tėvui yra nepaliaujamas kvietimas: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (212). Norint prie šio idealo pamažu artėti, bendruomenėje būtina didelė ištikimybė Šventosios Dvasios veikimui, pastovus maitinimasis Viešpaties Kūnu ir Krauju bei nuolatinis tikėjimo ugdymas klausantis Dievo žodžio.

Prie Dievo žodžio stalo iškili vieta tenka homilijai, nes ja „tęsiama ir natūraliai užbaigiama katechezės pradėta tikėjimo kelionė; kartu ja Viešpaties mokiniai skatinami kasdien vis iš naujo tęsti savo tiesos, garbinimo ir dėkojimo kupiną dvasinę kelionę“ (213).

Daugialypės nuolatinės katechezės formos

71. Vykdydama nuolatinio tikėjimo ugdymo užduotį, Žodžio tarnystė gali remtis daugybe katechezės formų. Tarp jų galima išskirti šias:

– Šventojo Rašto studijavimas bei gilinimasis į jį. Jis skaitytinas ne tik Bažnyčioje, bet ir su Bažnyčia bei su jos visuomet gyvu tikėjimu. Tai padės atrasti dieviškąją tiesą, sužadinant tikėjimo atsaką. Vadinamoji lectio divina yra iškili tokių gyvų Rašto studijų forma (214)

– Krikščioniškasis įvykių aiškinimas. Jam reikia krikščionių bendruomenės misijinio pašaukimo. Čia būtinos Bažnyčios socialinio mokymo studijos, nes „jo pagrindinis tikslas yra tokią tikrovę (žmogaus daugiasluoksnės egzistencijos visuomenėje ir tarptautiniame kontekste) aiškinti, tikrinant, ar ši sutampa su pagrindinėmis Evangelijos mokymo kryptimis“ (215).

– Liturginė katechezė. Ja rengiama sakramentams ir skatinama giliau suprasti bei išgyventi liturgiją. Joje aiškinami maldų turiniai, gestų ir ženklų prasmė, mokoma aktyviai dalyvauti, kontempliuoti ir nuščiūti. Ji laikytina „labai svarbia katechezės forma“ (216).

– Proginė katechezė. Ja tam tikras asmeninio, šeimyninio, visuomeninio ir bažnytinio gyvenimo aplinkybes stengiamasi padėti paaiškinti bei pateikti tikėjimo perspektyvoje (217).

– Dvasinio ugdymo iniciatyvos, stiprinančios įsitikinimus, atveriančios naujas perspektyvas ir padedančios ištvermingai melstis bei uoliai sekti Kristumi.

– Sistemingas gilinimasis į krikščioniškąją žinią teologinėmis studijomis, tikrai ugdančiomis tikėjimą, įgalinančiomis vis labiau jį suprasti bei suteikiančiomis krikščioniui gebėjimą pagrįsti savo viltį šiandieniame pasaulyje (218). Tam tikra prasme tokias studijas galima vadinti „tobulinimosi katecheze“.

72. Esmingai svarbu, kad pakrikštytų ir nepakrikštytų suaugusiųjų įkrikščioninimo katechezė, vaikų ir jaunuolių įkrikščioninimo katechezė ir nuolatinė katechezė krikščionių bendruomenės katechetiniame plane būtų tinkamai suderintos, idant dalinė Bažnyčia darniai augtų ir jos evangelizacinė veikla kiltų iš autentiškų šaltinių. „Vaikų ir jaunuolių katechezė, nuolatinė katechezė ir suaugusiųjų katechezė neturi būti viena su kita nesusijusios uždaros sritys... Būtina stengtis, kad jos, priešingai, viena kitą tobulai papildytų“ (219).

Katechezė ir tikybos dėstymas mokykloje

Tikybos dėstymo mokykloje pobūdis

73. Žodžio tarnystės kontekste atskirai aptartinas tikybos dėstymo mokykloje pobūdis ir tokio dėstymo bei vaikų ir jaunuolių katechezės santykis.

Tikybos dėstymo ir katechezės santykis yra skirtingumo bei tarpusavio papildomumo santykis. „Tarp tikybos dėstymo ir katechezės yra nepertraukiamas ryšys ir kartu aiškus skirtumas“ (220).

Savitą bruožą tikybos dėstymui mokykloje teikia tai, jog šios disciplinos užduotis įsiskverbti į kultūros sritį ir užmegzti santykį su kitomis pažinimo formomis. Juk kaip autentiška Žodžio tarnystės forma tikybos dėstymas leidžia Evangelijai dalyvauti asmens sistemingo bei kritiško kultūros pasisavinimo procese (221).

Į mokinių perimamą ir kitų mokyklinių dalykų siūlomų žinių bei vertybių sąlygojamą kultūros pasaulį tikybos dėstymu įnešamas dinamiškas Evangelijos elementas ir stengiamasi „realiai aprėpti kitus pažinimo bei auklėjimo elementus, kad Evangelija įsiskverbtų į mokinių dvasią ugdymo lygmeniu ir jų kultūros harmonizacija vyktų tikėjimo šviesoje“ (222).

Todėl į tikybos dėstymą kaip į mokyklinį dalyką turėtų būti žiūrima laikantis tokio paties griežtumo bei sistemingumo reikalavimo kaip ir kitiems dalykams. Krikščioniškoji žinia bei krikščioniškasis įvykis turi būti pateikti lygiai taip pat rimtai bei išsamiai, kaip savo žinias pateikia kiti dalykai. Vis dėlto tikybos dėstymas jų atžvilgiu nėra koks nors priedėlis, bet plėtoja būtiną dialogą tarp dalykų. Šis dialogas pirmiausia palaikytinas lygmeniu, kuriuo kiekvienas dalykas formuoja mokinio asmenybę. Tada krikščioniškosios žinios pateikimas darys įtaką pasaulio ištakų, istorijos prasmės, etinių vertybių pagrindo, religijos funkcijos kultūroje, žmogaus likimo, santykio su gamta suvokimo būdui. Šiuo dialogu tarp dalykų tikybos dėstymas pagrindžia, stiprina, plėtoja ir atbaigia mokyklos ugdomąją veiklą (223).

Mokyklinė aplinka ir tikybos dėstymo adresatai

74. Tikybos dėstymas mokykloje rutuliojasi skirtingose mokyklinėse aplinkose; dėl šios priežasties, išlaikydamas savo savitą pobūdį, jis įgyja skirtingų akcentų. Šie priklauso nuo teisinių ir organizacinių sąlygų, didaktinės sampratos, mokytojų bei mokinių asmeninių prielaidų ir nuo tikybos dėstymo mokykloje ir katechezės šeimoje bei parapijoje ryšio.

Neįmanoma į vieną vienintelę formą sutraukti visų tikybos dėstymo mokykloje modelių, istoriškai išsiplėtojusių kaip susitarimų su valstybėmis ir vyskupų konferencijų nutarimų vaisius. Tačiau būtina stengtis, kad, kaskart atsižvelgiant į konkrečias prielaidas, tikybos dėstymas mokykloje atitiktų savo ypatingus tikslus bei savitus bruožus (224).

Mokiniai turi „teisę teisingai ir patikimai pažinti religiją, kuriai jie priklauso. Šios jų teisės nuodugniau pažinti Kristaus asmenį ir jo atneštos išganymo žinios visumą nevalia palikti nuošalyje. Todėl Bažnyčios įvairiose šalyse pagal jose nustatytus būdus bei formas vykdomo tikybos dėstymo konfesinis pobūdis yra būtinas garantas šeimoms bei šį dalyką pasirenkantiems mokiniams“ (225).

Katalikiškosioms mokykloms taip apibrėžtas ir kitomis Žodžio tarnystės formomis (katecheze, liturginiais šventimas ir t. t.) papildytas tikybos dėstymas yra nepamainomas jų pedagoginės užduoties ir jų egzistencijos pagrindo dėmuo (226).

Tikybos dėstymas valstybinėje ir nekonfesinėje mokykloje, kai valdžios organai ar kitokios aplinkybės priverčia tikybą bendrai dėstyti ir mokiniams katalikams, ir nekatalikams (227), turėtų būti daugiau ekumeninio pobūdžio ir skatinti bendrą tarpreliginį pažinimą.

Kitais atvejais tikybos dėstymui mokykloje gali būti būdinga daugiau kultūrinė pakraipa, pagrindinį dėmesį skiriant religijų pažinimui, tačiau ypatingą vietą rezervuojant katalikų religijai (228). Ir šiuo atveju tikybos dėstymas mokykloje, pirmiausia tada, kai tai daroma nuoširdžiai pagarbaus dėstytojo, išlaiko autentiško „rengimo Evangelijai“ matmenį.

75. Tikybos pamokas mokykloje lankančių mokinių gyvenimo bei tikėjimo situacija paženklinta didelės nuolatinės kaitos. Norint pasiekti tikybos dėstymo tikslų, į tai būtina atsižvelgti.

Tikybos dėstymas mokykloje padeda tikintiems mokiniams geriau suprasti krikščioniškąją žinią siejant ją su didžiosiomis religijomis bei kiekvienam žmogui bendromis egzistencinėmis problemomis, su pirmiausia kultūroje aptinkamomis gyvenimo sampratomis ir su pagrindinėmis didžiosiomis moralės problemomis, į kurias įsivėlusi šiandienė žmonija.

Tuo tarpu ieškantys ar religinių abejonių apimti mokiniai tikybos pamokose galės atrasti tai, kas iš tikrųjų yra tikėjimas į Jėzų Kristų, ir kaip Bažnyčia atsako į jų klausimus, suteikdama jiems progą geriau ištirti savo apsisprendimą.

Netikinčių mokinių atžvilgiu tikybos dėstymas mokykloje įgyja misijinio Evangelijos skelbimo, kuriuo siekiama paskatinti priimti tikėjimo sprendimą, vėliau bendruomenėje išplėtosimą bei subrandinsimą katechezės, požymių.

Krikščioniškasis auklėjimas šeimoje, katechezė ir tikybos dėstymas mokykloje ugdant tikėjimą

76. Krikščioniškasis auklėjimas šeimoje, katechezė ir tikybos dėstymas mokykloje, kiekvienas pagal savo ypatingus bruožus, artimai abipusiškai susiję su vaikų, paauglių ir jaunuolių krikščioniškojo auklėjimo tarnyste. Tačiau norint realistiškai ir pastoraciškai apdairiai taikyti bendrąsias gaires, praktikoje būtina atsižvelgti į konkrečius skirtingus kintamuosius.

Todėl kiekvienai vyskupijai ar pastoracijos regionui privalu pasverti įvairias įtakos turinčias aplinkybes, susijusias tiek su įkrikščioninimo buvimu ar nebuvimu šeimos aplinkoje, tiek su auklėjamosiomis užduotimis, kurias vadovaudamosi tradicija ar vietinėmis aplinkybėmis vykdo parapijos, mokyklos ir t. t.

Tad dalinės Bažnyčios ir vyskupų konferencijos turėtų nustatyti įvairioms sritims skirtas gaires, skatindamos skirtingas ir kartu viena kitą papildančias veiklos formas.

III. SKYRIUS

KATECHEZĖS PRIGIMTIS, TIKSLAI IR UŽDUOTYS

kad... kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2, 11)

77. Aptarus katechezės vietą evangelizacinėje Bažnyčios misijoje, jos santykį su įvairiais evangelizacijos elementais ir kitomis Žodžio tarnystės formomis, šiame skyriuje daugiausia dėmesio bus skiriama:

– bažnytinei katechezės prigimčiai, t. y. katechezės veikiančiajam subjektui – Dvasios gaivinamai Bažnyčiai;

– pagrindiniam katechezės tikslui;

– užduotims, kuriomis siekiama šio tikslo ir kurios sudaro jos artimiausius tikslus;

– vidiniam katechetinio proceso laipsniškumui ir tą procesą gaivinančiam katechumeniniam įkvėpimui.

Be to, paskutiniame šios dalies skyriuje bus dar giliau atskleistas katechezės pobūdis – jau nusakytas ankstesniame skyriuje – bei apibrėžti jos santykiai su kitomis bažnytinės veiklos formomis.

Katechezė – bažnytinio pobūdžio veikla

78. Katechezė savo esme yra bažnytinis veiksmas (229). Tikrasis katechezės subjektas yra Bažnyčia, kuri, tęsianti Mokytojo Jėzaus misiją ir gaivinama Dvasios, yra pasiųsta mokyti tikėjimo. Todėl Bažnyčia, sekdama Viešpaties motina, ištikimai saugo Evangeliją savo širdyje (230), ją skelbia, švenčia, ja gyvena bei katechizuodama perteikia ją visiems apsisprendusiems sekti Jėzumi Kristumi.

Evangelijos perteikimas yra gyvas bažnytinės tradicijos veiksmas (231):

– Bažnyčia perteikia tikėjimą, kuriuo gyvena pati, – savąjį Dievo slėpinio ir jo išganomojo plano supratimą; savo viziją apie aukščiausią žmogaus pašaukimą; Karalystės džiaugsmą suteikiančią evangelinę gyvenseną; ją persmelkiančią viltį; žmonijai ir visiems Dievo kūriniams jaučiamą meilę.

– Bažnyčia tikėjimą perteikia veikliai, sėja ją katechumenų ir katechizuojamųjų širdyje, kad padarytų jų patirtį vaisingą (232). Iš Bažnyčios gautas tikėjimo išpažinimas („traditio“), dygstantis bei augantis katechetinio proceso metu, grąžinamas („redditio“) gausus įvairių kultūrų vertybių (233). Katechumenatas taip tampa pamatiniu katalikybės augimo centru ir bažnytinio atsinaujinimo fermentu.

79. Perteikdama tikėjimą ir naują gyvenimą – įkrikščioninimo būdu, – Bažnyčia elgiasi kaip žmonių motina, gimdanti iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus (234). Tiksliau kalbant, būdama mūsų mokytoja, Bažnyčia yra ir „mūsų tikėjimo ugdytoja“ (235); ji yra motina ir kartu mokytoja. Katechizuodama ji maitina savo vaikus savo tikėjimu bei kaip narius įrikiuoja į bažnytinę šeimą. Kaip gera motina ji siūlo jiems autentišką ir gryną Evangeliją, kuri kartu dovanojama kaip tinkamas, kultūriškai praturtintas maistas ir kaip atsakas į giliausius žmogaus širdies troškimus.

Katechezės tikslas – bendrystė su Jėzumi Kristumi

80. „Katechezės galutinis tikslas yra ne tik leisti prisiliesti prie Jėzaus Kristaus, bet ir su juo artimiausiai suvienyti“ (236).

Visa evangelizacine veikla siekiama skatinti bendrystę su Jėzumi Kristumi. Pradėdama nuo „pradinio“ (237), Šventosios Dvasios pirmuoju skelbimu sužadinto žmogaus atsivertimo į Viešpatį, katechezė imasi suteikti šiam pirmam saitui pagrindą bei jį brandinti. Tad norima atsivertusiajam padėti „geriau pažinti tą Kristų, kuriam jis save patikėjo: suprasti jo „slėpinį“ ir jo skelbiamą Dievo karalystę, suvokti jo Gerosios Naujienos reikalavimus bei pažadus ir kelius, jo parodytus visiems, kurie trokšta juo sekti“ (238). Tokį katechezės darbą savo malone palaiko Krikšto sakramentas, per kurį „tampame panašūs į Kristų“ (239).

81. Bendrystės su Jėzumi Kristumi dinamika akina mokinius vienytis su viskuo, su kuo glaudžiai susivienijęs buvo pats Kristus, – su Dievu, jo Tėvu, atsiuntusiu jį į pasaulį, ir su Šventąja Dvasia, teikusią jam paskatą misijai, taip pat su Bažnyčia, jo Kūnu, kuriai jis save dovanojo, ir žmonėmis, jo broliais, kurių dalia jis panoro pasidalyti.

Katechezės tikslas reiškiasi tikėjimo į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią išpažinimu

82. Katechezė yra ypatinga Žodžio tarnystės forma, pradinį atsivertimą subrandinanti iki gyvo, aiškaus ir darbais akivaizdaus tikėjimo išpažinimo: „Katechezė kyla iš tikėjimo išpažinimo ir veda prie tikėjimo išpažinimo“ (240).

Tikėjimo išpažinimas per Krikštą (241) yra akivaizdžiai trejybinis. Bažnyčia krikštija „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19) (242), vardan vieno triasmenio Dievo, kuriam krikščionis patiki savo gyvenimą. Tokiam lemtingam įsipareigojimui rengiama įkrikščioninimo katecheze – iki ir po Krikšto. Nuolatinė katechezė turėtų padėti šį tikėjimo išpažinimą be perstojo brandinti, skelbti per Eucharistiją bei atnaujinti jo suponuojamus įsipareigojimus. Svarbu, kad katechezė mokėtų kristologinį tikėjimo išpažinimą: „Jėzus yra Viešpats“ jungti su trejybiniu išpažinimu: „Tikiu į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią“, nes tai tik du būdai vienam tikėjimo išpažinimui išreikšti. Kas, išgirdęs pirmąjį skelbimą, atsiverčia į Jėzų Kristų ir pripažįsta jį Viešpačiu, tas pradeda katechezės palaikomą procesą, neišvengiamai pasibaigiantį aiškiu Trejybės išpažinimu.

Išpažindamas tikėjimą į vienatinį Dievą, krikščionis atsisako tarnauti kokiam nors žmogiškam absoliutui, kaip antai galiai, malonumams, rasei, protėviams, valstybei, pinigams... (243), ir išsilaisvina iš kiekvieno stabo vergovės. Jis tai paskelbia savo noru tarnauti Dievui ir žmonėmis, prie nieko kita neprisirišant. Paskelbdamas savo tikėjimą į Trejybę, Asmenų bendrystę, Kristaus mokinys kartu išreiškia, kad meilė Dievui ir artimui yra jo būtį bei veikimą formuojantis pradas.

83. Tikėjimo išpažinimas visada lieka neužbaigtas, jei nenurodoma į Bažnyčią. Kiekvienas pakrikštytasis Credo skelbia individualiai, nes nėra nė vieno už tai asmeniškesnio veiksmo. Tačiau jis jį taria Bažnyčioje ir per ją, nes daro tai kaip jos narys. „Tikiu“ ir „tikime“ glūdi vienas kitame (244). Savo išpažinimą grįsdamas Bažnyčios išpažinimu, krikščionis įtraukiamas į jos misiją būti „visuotiniu išganymo sakramentu“ pasaulio gyvybės labui. Kas skelbia tikėjimo išpažinimą, tas prisiima įsipareigojimus, neretai užtraukiančius persekiojimą. Krikščionybės istorijoje kankiniai yra nepranokstami skelbėjai ir liudytojai (245).

Katechezės tikslas pasiekiamas per jos užduotis

84. Katechezės tikslas pasiekiamas per įvairias tarpusavyje susijusias užduotis (246). Kad jas atliktų, katechzei būtina laikytis būdo, kuriuo savo mokinius ugdė Jėzus: jis leido jiems pažinti įvairius Dievo karalystės matmenis („Jums duota pažinti Dangaus karalystės paslaptis“, Mt 13, 11) (247), mokė juos melstis („Kai melsitės, sakykite: Tėve..., Lk 11, 2) (248), skiepijo jiems Evangeliją atitinkančias nuostatas („Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“, Mt 11, 29), supažindino su misija („Jis išsiuntė juos po du..., Lk 10, 1) (249).

Katechezės užduotis lemia ugdymas įvairiais tikėjimo matmenimis, nes katechezė yra visapusiškas krikščioniškasis ugdymas, „atviras visoms krikščioniškojo gyvenimo sritims“ (250). Vidinė tikėjimo dinamika sąlygoja, kad jis būtų pažintas, švenčiamas, išgyvenamas ir išreiškiamas malda. Katechezei turi rūpėti kiekvienas matmuo. Tačiau tikėjimas įgyvendinamas krikščionių bendruomenėje ir skelbiamas vykdant misiją: tai – tikėjimas, kuriuo dalijamasi ir kuris yra skelbiamas. Šie matmenys katechezės irgi skatintini.

Vatikano II Susirinkimas taip išreiškė šias užduotis: „... katechezė, nušviečianti ir stiprinanti tikėjimą, maitinanti Kristaus dvasia gyvenimą, vedanti į sąmoningą ir veiklų dalyvavimą liturginiame slėpinyje ir skatinanti apaštališką veiklą“ (251).

Katechezės pagrindinės užduotys – padėti Kristaus slėpinį pažinti, švęsti, kontempliuoti ir juo gyventi

85. Katechezės pagrindinės užduotys yra šios:

– Tikėjimo pažinimo skatinimas

Kas sutinka Kristų, tas nori jį kuo geriau pažinti ir lygiai taip pat trokšta pažinti jo apreikštą Tėvo planą. Pažinti tikėjimo turinius (fides quae) verčia tikėjimo laikymasis (fides qua) (252). Jau žmogiškuoju lygmeniu meilė kokiam nors žmogui skatina norą kuo geriau jį pažinti. Tad katechezė turėtų padėti „pamažu suvokti visą dieviškojo sumanymo tiesą“ (253), Jėzaus Kristaus mokinius supažindindama su Tradicija ir Raštu, „Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybe (Fil 3, 8)“ (254).

Gilinantis į tikėjimo pažinimą, krikščioniškai nušviečiama žmogaus egzistencija, palaikomas tikėjimo gyvenimas ir, be to, atsiranda gebėjimas parodyti jo pagrįstumą pasaulyje. Ši užduotis įgyvendinama perteikiant Tikėjimo išpažinimą, Rašto ir Bažnyčios tikėjimo santrauką.

– Liturginis ugdymas

„Kristus visuomet yra su ja [Bažnyčia], ypač liturginiuose veiksmuose“ (255). Bendrystė su Jėzumi Kristumi akina švęsti jo išganomąjį buvimą sakramentuose, pirmiausia Eucharistijoje. Bažnyčia labai trokšta, kad visi Kristų tikintieji būtų išmokyti visavertiškai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti, kaip to reikalauja pati liturgijos prigimtis ir jų su Krikštu gautos bendrosios kunigystės kilnumas (256). Todėl katecheze ne tik skatinama pažinti liturgijos ir sakramentų reikšmę, bet ir mokoma „melstis, atgailauti, pasitikint prašyti, jausti bendrystę, suvokti simbolinę kalbą...“ (257), nes visa tai būtina autentiškam liturginiam gyvenimui.

– Moralinis ugdymas

Nuo atsivertimo į Jėzų Kristų neatsiejamas sekimas juo. Todėl katecheze būtina perteikti mokiniams Mokytojui būdingas nuostatas. „Šie šitaip leidžiasi į vidinio perkeitimo kelią, kuriuo, dalyvaudami Viešpaties Velykų slėpinyje, jie pereina iš senojo žmogaus į naująjį žmogų, atbaigtą Kristuje“ (258). Šiandien taip reikalingo moralinio ugdymo būtinas atramos taškas yra Kalno pamokslas, kuriame Jėzus patvirtina Dekalogą ir jį išreiškia palaiminimų dvasia (259). Evangelizacija, taip pat apimanti „moralės skelbimą ir siūlymą“ (260), visą savo patraukiančią jėgą skleidžia tik tada, kai kartu su skelbiamu žodžiu siūlo ir įgyvendintą žodį. Tokiu moraliniu liudijimu, kuriam rengia katechezė, parodytini Evangelijos reikalavimų socialiniai padariniai (261).

– Mokymasis melstis

Bendrystė su Kristumi verčia mokinius persiimti maldinga bei kontempliacine laikysena, kuri buvo būdinga Mokytojui. Mokytis melstis su Jėzumi reiškia melstis išreiškiant tuos jausmus, koriuos jis išgyvendavo kreipdamasis į savo Tėvą: jį garbinti, aukštinti, jam dėkoti, vaikiškai juo pasitikėti, prašyti, stebėtis jo šlove. Tokie jausmai atsispindi maldoje „Tėve mūsų“, kurios Jėzus išmokė savo mokinius ir kuri yra kiekvienos krikščioniškos maldos pavyzdys. Todėl ši užduotis autentiškai įgyvendinama perteikiant „Tėve mūsų“ (262), visos Evangelijos santrauką (263). Kai katechezė būna persunkta maldos dvasios, viso krikščioniškojo gyvenimo mokymasis įgyja gelmės. Tokia aplinka ypač būtina tada, kai katechumenai bei katechizuojamieji susiduria su reiklesniais Evangelijos aspektais ir jaučiasi silpni arba kai – nustebę – išvysta Dievo veikimą savo gyvenime.

Kitos pagrindinės katechezės užduotys – supažindinti su bendruomeniniu gyvenimu bei misija ir to išmokyti

86. Katechezė daro krikščionis gebančius bendruomeniškai gyventi ir aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime bei misijoje. Vatikano II Susirinkimas pabrėžia būtinybę ganytojams puoselėti „bendruomeninę dvasią“ (264), o katechumenams mokytis „savo pavyzdžiu bei tikėjimo išpažinimu veikliai prisidėti prie Evangelijos skleidimo ir Bažnyčios statybos“ (265).

– Mokymas bendruomeniškai gyventi

a) Krikščioniškasis gyvenimas bendruomenėje neatsiranda improvizuojant, jo būtina rūpestingai mokyti. Mato evangelijoje pateiktame Jėzaus mokyme apie bendruomeninį gyvenimą tam reikalaujama kelių nuostatų, kurios skatintinos ir katechizuojant: kuklumo ir nusižeminimo („Jei netapsite tokie, kaip vaikai...“, Mt 18, 3); rūpinimosi mažaisiais („Jei kas papiktins bent vieną iš šių mažutėlių...“, Mt 18, 6); ypatingo dėmesio tiems, kurie nutolę („Jei... viena nuklystų...“, Mt 18, 12); bendros maldos („Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko...“, Mt 18, 19); abipusio atleidimo („... iki septyniasdešimt septynių kartų“, Mt 18, 22). Visas šias nuostatas vienija broliška meilė („Mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau“, Jn 13, 34).

b) Ugdydama tokį bendruomeniškumo jausmą, katechezė turėtų taip pat rūpintis ekumeniniu matmeniu ir akinti broliškai laikytis kitų krikščioniškųjų Bažnyčių ir bažnytinių Bendrijų atžvilgiu. Todėl, siekdama šio tikslo, katechezė turės aiškiai išdėstyti visą Katalikų Bažnyčios mokymą, vengdama pasakymų ar samprotavimų, galinčių klaidinti. Be to, ji turėtų skatinti „teisingai pažinti kitas konfesijas“ (266), su kuriomis dalijamės tam tikromis gėrybėmis, kaip antai „užrašytasis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis ir meilė, kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos“ (267). Katechezė ekumeniniu matmeniu išsiskirs tiek, kiek „žadins ir kurstys tikrą vienybės troškimą“ (268), žvilgsnį kreipdama ne į patogų ekumenizmą, bet į visišką vienybę, kada tik ir kokiais būdais Viešpats jos panorės.

– Supažindinimas su misija

a) Katechezė taip pat atvira misijos dinamikai (269). Ja stengiamasi išmokyti Jėzaus mokinius krikščioniško buvimo visuomenėje, profesiniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Katechizuojant jie taip pat rengiami pagal savo profesiją bendradarbiauti įvairiose bažnytinėse tarnystėse. Tokia evangelizacinė tikinčių pasauliečių pareiga išplaukia iš įsikrikščioninimo sakramentų ir jų pašaukimo pasaulietinio pobūdžio (270). Taip pat svarbu visomis priemonėmis žadinti pašaukimus į kunigystę ir įvairias pašvęstojo bei apaštališkojo gyvenimo formas ir atskirų asmenų širdyse įžiebti pašaukimą vykdyti misijas.

Katechizuojant skatintinos Evangeliją atitinkančios nuostatos, kurias Jėzus skiepijo mokiniams supažindindamas juos su misija: ieškoti paklydusios avies; skelbti ir kartu gydyti; praktikuoti neturtą, neturint nei aukos, nei atsargų; mokėti priimti atmetimą bei persekiojimą; pasitikėti Tėvu ir kliautis Šventosios Dvasios parama; nelaukti kito atlygio, išskyrus džiaugsmą dėl galimybės darbuotis Dievo karalystės labui (271).

b) Ugdant nusiteikimą misijoms, katechezė turėtų mokyti dialogo tarp religijų, įgalinančio tikinčiuosius vaisingai bendrauti su kitų religijų vyrais ir moterimis (272). Katechizuojant būtina parodyti, kad Bažnyčios ryšys su nekrikščioniškomis religijomis pirmiausia kyla iš žmonių giminės bendros ištakos ir bendro tikslo, taip pat iš daugybės „Žodžio sėklų“, Dievo įdėtų šiose religijose. Katechezė turėtų padėti išmokyti „Kristaus skelbimą“ ir „dialogą tarp religijų“ sutaikyti ir kartu skirti. Abu elementai artimai vienas su kitu susiję, tačiau nei painiotini, nei laikytini lygiaverčiais (273). Mat „dialogas neatleidžia nuo pareigos skelbti Evangeliją“ (274).

Kelios mintys apie šių užduočių visumą

87. Tad katechezės užduotys sudaro aspektų požiūriu turtingą ir margą visumą. Jų atžvilgiu pravartu pateikti keletą minčių:

– Visos užduotys būtinos. Kaip žmogaus organizmo gyvybei būtina, kad funkcionuotų visi jo organai, taip ir brandaus krikščioniškojo gyvenimo labui puoselėtini visi jo matmenys: tikėjimo išpažinimas, liturginis gyvenimas, moralinis ugdymas, malda, priklausomybė bendruomenei, misijų dvasia. Katechezei apleidus vieną iš šių matmenų, krikščioniškasis tikėjimas pilnatviškai neišsiskleidžia.

– Vykdant kiekvieną užduotį, savaip įgyvendinamas katechezės tikslas. Moralinis ugdymas, pavyzdžiui, yra iš esmės kristologinis ir trejybinis, kupinas bažnytinio jausmo ir atviras socialiniam matmeniui. Tas pat pasakytina apie liturginį ugdymą, kuris yra iš esmės religinis ir bažnytinis, tačiau kartu labai reiklus savo evangelizacine pareiga pasaulio labui.

– Užduotys viena kitą suponuoja ir kartu plėtojasi. Kiekvienai didelei katechetinei temai, pavyzdžiui, katechezei apie Dievą Tėvą, būdingas pažinimo matmuo ir moralinės sąsajos; ji įimama malda ir įtraukiama į liudijimą. Viena užduotis reikalauja kitos: tikėjimo išpažinimas parengia misijai; sakramentinis gyvenimas suteikia jėgų moralinei kaitai.

– Savo užduotims įgyvendinti katechezė pasitelkia dvi iškilias priemones – Evangelijos žinios ir krikščioniškosios gyvenimo patirties perteikimą (275). Pavyzdžiui, ugdant liturgiškai būtina paaiškinti, kas yra krikščioniškoji liturgija ir kas yra sakramentai, tačiau kartu privalu leisti patirti įvairius liturginio šventimo būdus, atrasti ir pamėgti simbolius, kūno gestų prasmę ir t. t. Moraliniu ugdymu ne tik perteikiamas krikščioniškosios moralės turinys, bet ir aktyviai kultivuojamos Evangeliją atitinkančios nuostatos bei krikščioniškosios vertybės.

– Įvairūs tikėjimo matmenys ugdymo objektas yra tiek „dovanos“, tiek „pareigos“ aspektu. Tikėjimo pažinimas, liturginis gyvenimas, sekimas Kristumi – kiekvienas savaip yra meldžiantis gaunama Dvasios dovana ir kartu įpareigojimas studijuoti dvasiniu, moraliniu bei liudijimo lygmeniu. Kultivuotini abu aspektai (276).

– Kiekvienas tikėjimo matmuo, lygiai kaip visas tikėjimas, turi įsišaknyti žmogaus patirtyje ir nelikti žmoguje kaip kažkas pridurta ar atskirta. Pažinti tikėjimą labai reikšminga, taip apšviečiama visa egzistencija bei plėtojamas dialogas su kultūra; liturgijoje visas asmeninis gyvenimas tampa dvasine atnaša; Evangeliją atitinkanti moralė įima žmogiškąsias vertybes ir jas išaukština malda, atvira visoms asmeninėms bei visuomeninėms problemoms (277).

Pasak 1971 m. Vadovo, „labai svarbu, kad katechezė išlaikytų savo daugialypiškumą taip, kad nė vienas aspektas nuo likusių nebūtų žalingai atsietas“ (278).

Krikšto katechumenatas: struktūra ir laipsniškumas

88. Dieviškosios malonės skatinamas ir Bažnyčios kultivuojamas, tikėjimas bręsta. Tokiam augimui tarnaujanti katechezė yra laipsniškas vyksmas. Gera katechezė būna suskirstyta į pakopas (279).

Krikšto katechumenate rutuliojasi keturiais etapais:

ikikatechumenatinis laikotarpis (280), jam būdinga į atsivertimą orientuota pirmoji evangelizacija bei ryški pirmojo skelbimo kerigma;

katechumenatas (281) tikrąja šio žodžio prasme, skirtas visapusiškai katechezei ir prasidedantis „Evangelijos perteikimu“ (282);

apvalymo ir apšvietimo laikotarpis (283), jo metu intensyviau rengiama įkrikščioninimo sakramentams ir perteikiamas „Simbolis“ (284) bei „Viešpaties malda“ (285).

mistagogijos laikotarpis (286), paženklintas sakramentų patyrimo bei įžengimo į bendruomenę.

89. Šie etapai, kupini ilgos katechumeninės tradicijos išminties, lemia katechezės laipsniškumą (287). Bažnyčios tėvų laikotarpiu katechumeninis ugdymas tikrąja šio žodžio prasme vykdavo per biblinę katechezę, kurios šerdį sudarydavo išganymo istorijos pasakojimas; tiesiogiai būdavo rengiama Krikštui per mokymo katechezę, aiškinančią jau perteiktą Tikėjimo išpažinimą ir „Tėve mūsų“ bei jų moralinius reikalavimus, o etapas po įkrikščioninimo sakramentų būdavo tęsiamas per mistagoginę katechezę, padedančią neseniai pakrikštytajam minėtus sakramentus pasisavinti bei įsitraukti į bendruomenę. Tokia Bažnyčios tėvų samprata tebėra šviesos šaltinis ir šiandieniam katechumenatui bei įkrikščioninimo katechezei.

Kadangi pastaroji lydi atsivertimo procesą, ji savo esme yra laipsniška, o tarnaudama tam, kuris apsisprendė sekti Jėzumi Kristumi, ir itin kristocentriška.

Krikšto katechumenatas – Bažnyčios katechezės įkvėpėjas

90. Kadangi misija ad gentes yra Bažnyčios visos misijinės veiklos paradigma, su ja susijęs Krikšto katechumenatas yra įkvepiantis katechizacijos veiklos modelis (288). Todėl pravartu pabrėžti šiandienę katechezę įkvėpti turinčius katechumenato elementus bei tokio įkvėpimo reikšmę. Iš anksto pabrėžtina, kad katechizuojamieji ir katechumenai (289), jiems atitinkamai teikiamos katechezė iki Krikšto ir katechezė po Krikšto esmingai skiriasi. Šitai lemia įkrikščioninimo sakramentai, kurie pirmųjų jau būna priimti. „Juk jie jau yra priimti į Bažnyčią ir Krikšto dėka tapę Dievo vaikais. Jų atsivertimas remiasi jau priimtu Krikštu, kurio galią jie dabar privalo išskleisti“ (290).

91. Turėdami prieš akis šį esminį skirtumą, dabar apžvelgsime kelis Krikšto katechumenato elementus, katechezės po Krikšto įkvėpimo šaltinius:

– Krikšto katechumenatu nuolatos visai Bažnyčiai primenama pamatinė įkrikščioninimo funkcijos ir jos pagrindinių veiksnių – katechezės ir Krikšto, Sutvirtinimo bei Eucharistijos sakramentų - svarba. Įkrikščioninimo pastoracija esmingai svarbi kiekvienai dalinei Bažnyčiai.

– Už Krikšto katechumenatą atsakinga visa krikščionių bendruomenė. „Tuo krikščioniškuoju parengimu katechumenato laikotarpiu privalo rūpintis ne vien katechetai arba kunigai, bet ir visa tikinčiųjų bendruomenė, ypač krikšto tėvai“ (291). Taip katechumenato institucija skatina Bažnyčioje geriau suvokti dvasinę motinystę, kurią ji vykdo kiekviena tikėjimo ugdymo forma (292).

– Krikšto katechumenatas visas persmelktas Kristaus Paschos slėpinio. Todėl „visas įkrikščioninimas turėtų būti aiškiai velykinio pobūdžio“ (293). Velyknakčio vigilija, krikščioniškosios liturgijos centras, ir jai būdingas krikšto dvasingumas turėtų įkvėpti visą katechezę.

– Krikšto katechumenatas taip pat yra įkultūrinimo pradžia. Sekdama Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi konkrečiu istoriniu momentu, įsikūnijimo pavyzdžiu, Bažnyčia visiškai priima katechumenus kartu su jų kultūriniais saitais. Visa katechetine veikla prisidedama prie užduoties į Bažnyčios katalikiškumą įtraukti autentiškas, pavieniuose asmenyse ir tautose pasėtas „Žodžio sėklas“ (294).

– Galiausiai Krikšto katechumenato kaip ugdomojo proceso bei tikros tikėjimo mokyklos samprata katechezei po Krikšto suteikia dinamikos bei kelis būdingus bruožus: ugdymo intensyvumą bei visapusiškumą; laipsniškumą tam tikrais etapais; ryšį su apeigomis, simboliais bei ženklais, ypač bibliniais ir liturginiais; nuolatinį rėmimąsi krikščionių bendruomene...

Katechezei po Krikšto nereikia mėgdžioti Krikšto katechumenato, tačiau jai būtų pravartu, pripažįstant katechizuojamojo kaip pakrikštytojo būklę, pasisemti įkvėpimo iš šios „parengiamosios krikščioniškojo gyvenimo mokyklos“ (295) ir leistis būti praturtintai jos būdingų pagrindinių elementų.

ANTROJI DALIS

EVANGELIJOS ŽINIA

O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrą Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).

Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15–15).

Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs... Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 1–4).

Šios dalies reikšmė ir tikslas

92. Krikščioniškasis tikėjimas, kuriuo remdamasis žmogus išpažįsta Jėzų Kristų, gali būti traktuojamas dviem aspektais:

– kaip malonės paveiktas prisirišimas prie apsireiškiančio Dievo. Šiuo atveju tikėjimas yra tai, kad žmogus pasitiki Dievo žodžiu ir patiki save jam (fides qua);

– kaip Apreiškimo ir Evangelijos žinios turinys. Taip suprantamas tikėjimas reiškiasi pastangomis vis geriau pažinti giliąją to žodžio prasmę (fides quae).

Šių dviejų aspektų dėl jų pačių prigimties neįmanoma atskirti. Norint, kad tikėjimas bręstų ir augtų, būtinas jo organiškas bei nuoseklus plėtojimasis. Tačiau metodologiniais sumetimais abu aspektai gali būti traktuojami atskirai (296).

93. Šioje antrojoje dalyje kalbama apie Evangelijos žinios turinį (fides quae).

– Pirmajame skyriuje pateikiamos normos ir kriterijai, kurių katechezė privalo laikytis pagrįsdama, formuluodama ir dėstydama savo turinius. Kiekviena Žodžio tarnystės forma Evangelijos žinią išdėlioja bei pateikia pagal savo pobūdį.

– Antrajame skyriuje tikėjimo turinys aptariamas taip, kaip išdėstytas Katalikų Bažnyčios katekizme, kuris katechezei yra mokymo pagrindas. Todėl pateikiama nuorodų, galinčių padėti Katekizmo turinį perprasti bei pasisavinti ir rasti jam tinkamą vietą Bažnyčios katechetinėje veikloje. Be to, siūlomi keli kriterijai, padėsiantys dalinėms Bažnyčioms, vadovaujantis Katalikų Bažnyčios katekizmu, rengti vietinius katekizmus, kuriuose, išlaikant tikėjimo vienybę, būtų deramai atsižvelgiama į įvairias situacijas bei kultūras.

I  SKYRIUS

NORMOS IR KRITERIJAI EVANGELIJOS ŽINIAI KATECHEZĖJE PATEIKTI

Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie tau kaip žymė ant kaktos. Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų“ (Įst 6, 4–6).

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14).

Dievo žodis – katechezės šaltinis

94. Šaltinis, iš kurio katechezė semia savo žinią, yra Dievo žodis:

Katechezė savo turinį visada sems iš Tradicijoje ir Šventajame Rašte aptinkamo gyvojo Dievo žodžio, nes Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro Bažnyčiai patikėtą vieną neliečiamą Dievo žodžio paveldą“ (297).

Šis „tikėjimo paveldas“ (298) tam tikra prasme yra Bažnyčiai, Dievo šeimai, patikėtas Viešpaties namų lobis, iš kurio ji ima sena ir nauja (299). Iš šio žodžio lobio maitinasi visi Tėvo vaikai, gaivinami jo Dvasios. Jie žino, kad tas žodis yra Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Žodis, ir kad jo balsas ir toliau skamba Bažnyčioje bei pasaulyje.

Dievui įstabiai prie mūsų „prisitaikant“ (300), Dievo žodis skiriamas mums ir pasiekia mus žmonių „žodžiais ir darbais“, „kaip kitados amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones“ (301). Nesiliaudamas buvęs Dievo žodžiu, jis reiškiasi žmogaus žodžiu. Nors ir yra artimas, jis visada lieka pridengtas, „kenozės“ būklės. Todėl būtina, kad Bažnyčia, vadovaujama Šventosios Dvasios, nuolatos jį aiškintų ir, dievobaimingai jį kontempliuodama, šventai saugotų bei ištikimai skelbtų (302).

Katechezės žinios šaltinis ir „šaltiniai“ (303)

95. Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte glūdintis Dievo žodis:

– vis giliau apmąstomas bei suvokiamas Dievo tautos, vadovaujamos autoritetingai mokančio Magisteriumo, tikėjimo jausmu;

– švenčiamas liturgijoje, kur nuolatos skelbiamas, girdimas, pasisavinamas ir komentuojamas;

– suspindi Bažnyčios gyvenime, jos dutūkstantmetėje istorijoje, pirmiausia krikščionių, ypač šventųjų, liudijime;

– išsamiai nagrinėjamas teologijos tyrinėjimuose, padedančiuose tikintiesiems tobulinti gyvybiškai svarbų tikėjimo slėpinių supratimą;

– atsiskleidžia autentiškomis religinėmis bei moralinėmis vertybėmis, kurios kaip Žodžio sėklos pasėtos žmonių visuomenėje ir įvairiose kultūrose.

96. Visa tai yra katechezės šaltiniai, pagrindiniai ar pagalbiniai, tačiau jokiu būdu ne lygiareikšmiai (304). „Šventasis Raštas yra Dievo kalba ta prasme, kad parašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu“ (305). O „Šventoji Tradicija Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios patikėtą apaštalams Dievo žodį nepažeistą perduoda jų įpėdiniams“ (306). Magisteriumui tenka užduotis „autentiškai aiškinti... Dievo žodį“ (307), taip – Jėzaus Kristaus vardu – atliekant pamatinę bažnytinę tarnystę. Tradicija, Raštas ir Magisteriumas, artimai „tarpusavyje susiję ir susijungę“, „kiekvienas savaip“ (308), yra pagrindiniai katechezės šaltiniai.

Katechezės „šaltiniams“ būdinga sava kalba, suformuota turtingos „tikėjimo dokumentų“ įvairovės. Katechezė yra gyvas tokių dokumentų (309) – Biblijos ištraukų, liturginių tekstų, Bažnyčios tėvų raštų, Magisteriumo pareiškimų, tikėjimo išpažinimų, šventųjų liudijimų, teologinių apmąstymų – perteikimas.

Gyvas Dievo žodžio šaltinis ir iš jo kylantys bei jį išreiškiantys „šaltiniai“ teikia katechezei kriterijus, paisytinus perteikiant žinią visiems tiems, kurie apsisprendė sekti Jėzumi Kristumi.

Žinios pateikimo kriterijai

97. Kriterijai, kurių paisant per katechezę pateiktina Evangelijos žinia, artimai tarpusavyje susiję, nes kyla iš vienintelio šaltinio.

– Į Jėzaus Kristaus asmenį sutelkta žinia (kristocentriškumas) savo vidinės dinamikos dėka supažindina su tos žinios trejybiniu matmeniu.

– Gerosios Naujienos apie Dievo karalystę skelbimas, sutelktas į išganymo dovaną, apima išlaisvinimo žinią.

– Bažnytinis žinios pobūdis kreipia į jos istorinį pobūdį, nes katechezė – kaip ir visa evangelizacija – vykdoma „Bažnyčios metu“.

– Kaip visoms tautoms skirta Geroji Naujiena, Evangelijos žinia veržiasi būti įkultūrinta; tą padaryti tvirtai galima tik tada, kai žinia pateikiama visa ir gryna.

– Evangelijos žinia neišvengiamai yra organiška žinia, kuriai būdinga sava tiesų hierarchija. Tokia darni Evangelijos vizija daro ją žmonėms itin reikšmingu įvykiu.

Nors šie kriterijai galioja visai Žodžio tarnystei, čia jie taikomi katechezei.

Evangelijos žinios kristocentriškumas

98. Jėzus Kristus ne tik perteikia Dievo žodį; jis pats yra Dievo Žodis. Todėl katechezė – kaip visuma – susijusi su Juo.

Taigi katechezės perteikiamai žiniai pirmiausia būdingas „kristocentriškumas“ (310), kuris suprastinas keleriopai:

– Pirmiausia tai reiškia, kad „katechezės centre aptinkame vieną asmenį – Jėzų Nazarietį, viengimį Tėvo Sūnų, kupiną malonės ir tiesos“ (311). Pagrindinė katechezės užduotis yra parodyti Kristų, o visa kita pateikti siejant su juo. Ji galiausiai skatina sekti juo, vienytis su juo – į tai orientuotas kiekvienas žinios elementas.

– Kristocentriškumas, antra, reiškia, kad Kristus yra katechezės pateikiamos „išganymo istorijos centre“ (312). Jis yra galutinis įvykis, į kurį veržiasi visa išganymo istorija. Pasirodęs „atėjus laiko pilnatvei“, jis yra „visos žmonių istorijos raktas, centras ir tikslas“ (313). Katechetinė žinia, parodydama, jog Kristus yra galutinė istorijos prasmė, padeda krikščioniui surasti savo vietą istorijoje ir veikliai į ją įsitraukti.

– Be to, kristocentriškumas reiškia, kad Evangelijos žinia kyla ne iš žmonių, bet yra Dievo žodis. Bažnyčia ir jos vardu kiekvienas katechetas gali sakyti: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs“ (Jn 7, 16). Todėl visa, kas katechizuojant perteikiama, yra „Jėzaus Kristaus mokymas, jo perduodama tiesa arba, tiksliau, Tiesa, kuri yra jis pats“ (314). Kristocentriškumas įpareigoja katechezę perteikti tai, ko Jėzus moko apie Dievą, žmogų, laimę, moralinį gyvenimą, mirtį... neleisdamas kaip nors pakeisti jo mintį (315).

Katechetinės žinios dėmesio centre yra evangelijos, kuriose pasakojama apie Jėzaus gyvenimą. Kadangi joms būdinga „katechetinė struktūra“ (316), jos pačios išreiškia pirmosioms krikščionių bendruomenėms duotą mokymą, perteikiantį Jėzaus gyvenimą, jo žinią ir išganomuosius darbus. „Keturioms evangelijoms katechezėje tenka pagrindinė vieta, nes jų centras yra Jėzus Kristus“ (317).

Evangelijos žinios trejybinis kristocentriškumas

99. Jėzuje iš Nazareto, Mergelės Marijos sūnuje, įsikūnijęs Dievo Žodis yra Tėvo, kalbančio pasauliui per savo Dvasią, žodis. Jėzus be perstojo kreipia į Tėvą, kurio vienatiniu Sūnumi žino save esant, ir į Šventąją Dvasią, kurios pateptu žino save esant. Jis yra „kelias“, vedantis į giliausią Dievo slėpinį (318).

Savo vidinės dinamikos galia katechezės kristocentriškumas veda prie tikėjimo į Dievą – Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią išpažinimo. Tai esmingai trejybinis kristocentriškumas. Per krikštą krikščionys tampa panašūs į Kristų, „vieną iš Trejybės“ (319), ir toks supanašėjimas pakrikštytiesiems, „sūnums Sūnuje“, atveria bendrystę su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Todėl jų tikėjimas iš pagrindų trejybinis. „Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra centrinis krikščioniškojo tikėjimo ir gyvenimo slėpinys“ (320).

100. Evangelijos žinios trejybinis kristocentriškumas verčia katechezę paisyti, be kita ko, šių aspektų:

– Vidinė katechezės struktūra, kiekvienas dėstymo būdas visada bus kristocentriškai trejybinis: „per Kristų prie Tėvo Šventojoje Dvasioje“ (321). Katechezei, stokojančiai vieno iš šių trijų elementų ir išleidžiančiai iš akių jų vidinį sąryšį, grėstų pasvojus išduoti krikščioniškosios žinios savitumą (322).

– Vadovaudamasi Jėzaus pedagogika, jo taikyta apreiškiant Tėvą, save patį, kaip Sūnų, ir Šventąją Dvasią, katechezė atskleis Dievo vidinį gyvenimą remdamasi išganomaisiais darbais žmonijos labui (323). Dievo darbai parodo, kas jis, kaip toks, yra, tuo tarpu jo vidinės būties slėpinys leidžia suprasti visus jo darbus. Panašiai yra žmonių tarpusavio santykių srityje: asmuo atskleidžia save savo veiksmais, ir juo geriau pažįstame asmenį, juo geriau suprantame jo veiksmus (324).

– Atskleidžiant Jėzaus apreikštą vidinę Dievo būtį, esme vieną ir asmenimis trejybišką, aikštėn iškils to svarbūs padariniai žmonių gyvenimui. Išpažinti vienatinį Dievą reiškia, kad „žmogus savo asmeninės laisvės negali absoliučiai palenkti jokiai žemiškai galiai“ (325). Tai taip pat reiškia, kad pagal Dievo, „asmenų bendrystės“, paveikslą sukurta žmonija pašaukta būti broliška visuomenė, sudaryta iš asmens kilnumu lygių to paties Tėvo vaikų (326). Žmogiškieji ir socialiniai krikščioniškosios Dievo sampratos padariniai milžiniški. Išpažindama tikėjimą į Trejybę bei skelbdama jį pasauliui, Bažnyčia save laiko „tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe“ (327).

Išganymą skelbianti žinia

101. Jėzaus žinia apie Dievą yra geroji naujiena žmonijai. Jėzus skelbė Dievo karalystę (328) – naują ir galutinį Dievo įsikišimą su tokia pertvarkomąja jėga, kuri būtų tokia pat didelė ar net didesnė už tą, kurią jis panaudojo kurdamas pasaulį (329). Šia prasme „kaip savo Gerosios Naujienos branduolį ir centrą Kristus skelbia išganymą – šią didžią Dievo dovaną, kuri yra išlaisvinimas iš nuodėmės ir piktojo, džiaugsmas pažinti Dievą ir būti jo pažintam, jį regėti ir jam priklausyti“ (330).

Ši Jėzaus skelbimo pagrindinė žinia apie Karalystę perteikiama katechizuojant. Taip ši žinia „vis labiau gilinama, išskleidžiamos joje glūdinčios išvados“ (331), parodant jos didelius atgarsius žmonėms ir pasauliui.

102. Taip išryškindama Jėzaus evangelinę kerigmą, katechezė pabrėžia šiuos aspektus:

– Karalystės atėjimu Jėzus skelbia ir apreiškia, kad Dievas yra ne tolima, neprieinama būtybė, „anonimiška bei tolima galia“ (332), bet tarp savo kūrinių esantis ir savo meile bei galia veikiantis Tėvas. Toks paprastas ir tiesioginis Dievo kaip Tėvo liudijimas katechezei yra esmingai svarbus.

– Kartu Jėzus atkreipia dėmesį į tai, kad Dievas savo Karalyste siūlo visapusiško išganymo dovaną, išlaisvina iš nuodėmės, suvienija su Tėvu, suteikia dieviškąją sūnystę ir, nugalėdamas mirtį, pažada amžinąjį gyvenimą (333). Šis visapusiškas išganymas yra imanentinis ir kartu eschatologinis, nes prasideda „šiame gyvenime, tačiau įvykdomas amžinybėje“ (334).

– Skelbdamas Karalystę, Jėzus skelbia Dievo teisingumą: jis skelbia Dievo teismą ir mūsų atsakomybę. Dievo teismo skelbimas, gebantis ugdyti sąžines, yra pagrindinis Evangelijos turinys ir gera naujiena pasauliui, Geroji Naujiena. Ji tokia yra kenčiantiems dėl teisingumo stygiaus ir kovojantiems už teisingumą; ji tokia yra ir nemokėjusiems mylėti bei būti solidariems, nes, Kristui ant kryžiaus atpirkus mus iš nuodėmės, galima tapo atgaila ir atleidimas. Kvietimas atsiversti ir įtikėti Gerąją Naujieną apie Karalystę – teisingumo, meilės ir taikos Karalystę, į kurią dabar esame kreipiami, – katechezei yra itin svarbus.

– Jėzus pareiškia, kad Dievo karalystė prasideda su juo, jo asmenyje (335). Jis apreiškia, jog jis pats, paskirtas Viešpaties, imasi šią Karalystę įgyvendinti, kol, visiškai ją užbaigęs, atiduos Tėvui sugrįžęs šlovėje (336). „Ši Karalystė slėpiningu būdu jau dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus Viešpačiui“ (337).

– Jėzus taip pat parodo, kad jo mokinių bendruomenė, jo Bažnyčia, „yra šios Karalystės ūglis
ir pradžia žemėje“ (338) ir kad ji, kaip pasaulio raugas, trokšta, jog Dievo karalystė pasaulyje augtų lyg milžiniškas medis ir į save įtrauktų visas tautas bei kultūras. „Bažnyčia tikrai ir konkrečiai tarnauja Karalystei“ (339).

– Galiausiai Jėzus atskleidžia, kad žmonijos istorija nevirsta į nieką, bet su savo malonės bei nuodėmės aspektais yra priimta Dievo pertvarkyti. Dabartiniu kelionės į Tėvo namus tarpsniu ji jau iš anksto leidžia nujausti būsimą pasaulį, kur, priimta bei apvalyta, pasieks savo tobulumą. „Tad evangelizacija negali neapimti pranašingo skelbimo apie pomirtinį gyvenimą – žmogaus tikrąjį ir galutinį pašaukimą, kuris sykiu yra dabartinės padėties tąsa ir visiškas peržengimas“ (340).

Išlaisvinimo žinia

103. Išganymą skelbiančioje Gerojoje Naujienoje apie Dievo karalystę glūdi „išlaisvinimo žinia“ (341). Skelbdamas šią Karalystę, Jėzus prieš akis ypač turėjo vargšus: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės“ (Lk 6, 20–21). Šiais kenčiantiems adresuojamais Jėzaus palaiminimais skelbiamas Karalystę lydintis eschatologinis išganymas. Jais pažymimos skausmingos patirtys, kurioms Evangelija tokia jautri: skurdas, badas ir žmonijos kančios.

Jėzaus mokinių bendruomenei, Bažnyčiai, šiandien irgi būdingas jos Mokytojo rodytas jautrumas. Giliai sielodamasi, ji kreipia savo žvilgsnį į tautas, kurios „visomis išgalėmis kovoja ir stengiasi įveikti viską, kas pasmerkia jas likti gyvenimo pakraštyje: badą, chroniškas ligas, neraštingumą, skurdą, neteisingumą tarptautinių santykių... srityje, ūkinio bei kultūrinio kolonializmo... situacijas“ (342). Bažnyčiai rūpi visos skurdo formos, „ne tik materialinis, bet ir kultūrinis bei dvasinis skurdas“ (343).

Kaip svarbus jos misijos matmuo, Bažnyčiai tenka „pareiga skelbti milijonų žmonių, tarp kurių daugelis yra jos pačios vaikai, išlaisvinimą, padėti šiam išlaisvinimui tapti tikrove, liudyti jį ir garantuoti, kad jis apimtų visus aspektus“ (344).

104. Rengiant šiai užduočiai krikščionis, katechezei turėtų rūpėti šie aspektai:

– Išlaisvinimo žinią ji turėtų pateikti „religinio evangelizacijos tikslo“ (345) perspektyvoje, nes „ji netektų savo egzistavimo pagrindo, jei nukryptų nuo ją sąlygojančios religinės ašies, pirma visų dalykų – nuo Dievo karalystės visa jos teologine prasme“ (346). Todėl išlaisvinimo žinia negali tiesiog apsiriboti „ribotu ūkiniu, politiniu, socialiniu ar kultūriniu matmeniu, bet turi apimti visą žmogų, visus jo matmenis, įskaitant jo atvirumą Absoliutui, kuris yra Dievas“ (347).

– Vykdydama moralinio ugdymo užduotį, katechezė turėtų pateikti krikščioniškąją socialinę moralę kaip Dievo teisingumo reikalavimą ir „Kristaus atlikto radikalaus išlaisvinimo“ (348) padarinį. Juk Geroji Naujiena, krikščionių išpažįstama viltingomis širdimis, yra būtent ši: Kristus išlaisvino pasaulį ir toliau jį išlaisvina. Iš to kyla krikščioniškoji praktika – didžiojo meilės įsakymo įgyvendinimas.

– Panašiai, supažindindama su misija, katechezė turėtų žadinti katechumenų bei katechizuojamųjų „prioritetinę meilę vargšams“ (349), kuri „toli gražu nėra rūpinimosi tik viena dalimi ar sritimi ženklas, bet parodo Bažnyčios prigimties bei misijos visuotinumą. Šiuo pasirinkimu nėra kas nors atstumiamas“ (350), bet, priešingai, iš jo išplaukia „pareiga siekti teisingumo atsižvelgiant į kiekvieno vaidmenį, pašaukimą ir padėtį“ (351).

Evangelijos žinios bažnytinis pobūdis

105. Bažnytinė katechezės prigimtis suteikia jos perteikiamai Evangelijos žiniai giliai bažnytinį pobūdį. Katechezė kyla iš Bažnyčios tikėjimo išpažinimo ir veda prie katechumenų bei katechizuojamųjų tikėjimo išpažinimo. Pirmi oficialūs žodžiai, kuriais Bažnyčia kreipiasi į suaugusius krikštijamuosius ištardama jų vardą, yra klausimas: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ „Tikėjimo“, – atsako kandidatas (352). Katechumenas juk žino, kad Evangelija, kurią jis atrado ir nori pažinti, gyva tikinčiųjų širdyje. Katechezė yra ne kas kita, kaip Evangelijos, kokią krikščionių bendruomenė ją gavo, supranta, švenčia, ja gyvena ir įvairiopai skleidžia, perteikimas.

Todėl kai Kristaus slėpinys perteikiamas katecheze, jos žinioje aidi visos Dievo tautos istorijos tėkmėje tikėjimas: apaštalų tikėjimas, jų gautas iš paties Kristaus ir Šventosios Dvasios veikimu; krauju pažintas ir išpažintas kankinių tikėjimas; visu gilumu išgyventas ir išgyvenamas šventųjų tikėjimas; nuostabiai perteiktas Bažnyčios tėvų ir Bažnyčios mokytojų tikėjimas; nenuilstamai skelbtas misionierių tikėjimas; geriau jį suprasti padedančių teologų tikėjimas; galiausiai uoliai ir su meile jį sergėjančių bei autentiškai aiškinančių vyskupų tikėjimas. Katechezėje tikrai glūdi visų, kurie tiki ir leidžiasi būti Šventosios Dvasios vedami, tikėjimas.

106. Šis bažnytinės bendruomenės perteikiamas tikėjimas yra vienas vienintelis. Net jei Jėzaus Kristaus mokiniai sudaro po visą pasaulį pasklidusią bendruomenę, o katechezė tikėjimą perteikia įvairiomis kultūrinėmis kalbomis, perteikiama Evangelija yra viena vienintelė, tikėjimo išpažinimas yra vienas vienintelis ir Krikštas irgi yra vienas vienintelis: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas“ (Ef 4, 5).

Tad katechezė Bažnyčioje yra tarnystė, kuria katechumenai bei katechizuojamieji įvesdinami į tikėjimo išpažinimo vienybę (353). Savo pačia prigimtimi ji stiprina vienybės saitą (354), ugdydama priklausomybės didelei bendruomenei, kurios neįmanoma apriboti nei erdvės, nei laiko požiūriu, suvokimą: „nuo teisiojo Abelio iki paskutiniojo išrinktojo, lig pat žemės pakraščių, iki pasaulio pabaigos“ (355).

Išganymo slėpinio istorinis pobūdis

107. Jėzaus Kristaus mokinių tikėjimo išpažinimas kyla iš keliaujančios, misiją vykdyti išsiųstos Bažnyčios. Tai dar ne kelio pabaigoje šlovingas, bet „Bažnyčios metą“ (356) atitinkantis skelbimas. Tad „išganymo tvarkai“ būdingas istoriškumas, nes ji tikrove tampa laike: „Ji prasidėjo praeityje, rutuliojosi ir savo viršūnę pasiekė Kristuje, ji skleidžia savo jėgą dabartyje ir laukia savo atbaigimo ateityje“ (357).

Bažnyčia tai gyvai suvokia, todėl, šiandien perteikdama krikščioniškąją žinią, nuolatos „atmena“ ir pasakoja praeities išganymo įvykius. Jų šviesoje ji aiškina šiandienius žmonių istorijos įvykius, per kuriuos Dievo Dvasia atnaujina žemės veidą, ir, kupina tikėjimo, ištvermingai laukia Viešpaties atėjimo. Bažnyčios tėvų katechezėje tikėjimo slėpinių dėstymą visada lydėdavo pasakojimas (narratio) apie įstabius Dievo darbus ir Kristaus sugrįžimo lūkestis (expectatio) (358).

108. Istorinis krikščioniškosios žinios pobūdis įpareigoja katechezę paisyti šių aspektų:

– Išganymo istorija pateiktina pasitelkiant biblinę katechezę, supažindinančią su „žodžiais ir darbais“, kuriais Dievas apsireiškė žmonijai: su didžiaisiais Senojo Testamento etapais, kuriais ruošė kelią Evangelijai (359); Jėzaus, Marijos įsčiose žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, savo darbais bei mokymu užbaigusio Apreiškimą, gyvenimu (360) ir Bažnyčios, toliau perduodančios Apreiškimą, istorija. Ši tikėjimu remiantis aiškintina istorija irgi yra esminė katechezės turinio dalis.

– Doktrinine katecheze aiškinant tikėjimo išpažinimą ir krikščioniškosios moralės turinį, Evangelijos žinia turėtų apšviesti išganymo istorijos „šiandien“. Juk „Žodžio tarnystė ne tik primena praeityje įvykdytą ir Kristuje atbaigtą Apreiškimą..., bet ir šio Apreiškimo šviesoje aiškina mūsų laikų žmonių gyvenimą, laiko ženklus ir šio pasaulio tikrovę, kurioje tikrove virsta Dievo planas žmonių išganymo labui“ (361).

– Sakramentai, pasitelkiant mistagoginę katechezę, kuria visi didieji išganymo įvykiai iš naujo perskaitomi bei išgyvenami liturgijos „šiandien“ (362), dėstytini išganymo istorijos aplinkoje. Rėmimasis išganymo istorijos „šiandien“ tokioje katechezėje esmingai svarbus. Taip katechumenams bei katechizuojamiesiems padedama „atsiverti tokiam dvasiniam išganymo tvarkos supratimui...“ (363).

– Apreiškimo „veiksmai ir žodžiai“ kreipia į „juose glūdintį slėpinį“ (364). Katecheze norima padėti pereiti nuo ženklo prie slėpinio. Ja norima padėti iš Jėzaus žmogiškos prigimties atpažinti jo kaip Dievo Sūnaus būklę, iš Bažnyčios istorijos – jos kaip „išganymo sakramento“ slėpinį, iš „laiko ženklų“ – dabarties ir Dievo plano pėdsakus. Taip katecheze atskleidžiamas tipiškas tikėjimo pažinimas, „kuris yra pažinimas per ženklus“ (365)

Evangelijos žinios įkultūrinimas (366)

109. Dievo Žodis tapo žmogumi, konkrečiu, laike ir erdvėje apgyvendintu, tam tikroje kultūroje įsišaknijusiu žmogumi: Kristus įsikūnijimu suvaržė „save tam tikromis visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sąlygomis tų žmonių, su kuriais bendravo“ (367). Tai pirmapradis „Dievo žodžio“ įkultūrinimas ir Bažnyčios, „pašauktos nešti Evangelijos jėgą į kultūros ir kultūrų širdį“ (368), visos evangelizacijos pamatinis pavyzdys.

Tikėjimo „įkultūrinimas“ (369), kuriuo „įstabia apykaita“ įimami visi Kristui paveldėjimo keliu atitiekę tautų turtai (370), gilus bei visa apimantis, daug laiko reikalaujantis (371) procesas. Tai ne tik išoriškas pritaikymas, kai, trokštant padaryti krikščioniškąją žinią patrauklesnę, pasitenkinama dekoraciniu paviršiniu dažų sluoksniu.

Priešingai, galvoje turimas Evangelijos įsiskverbimas į slapčiausius žmogaus ir tautų sluoksnius, gyvybingai pasiekiant jų kultūrų gelmes ir pačias šaknis (372).

Tačiau šiame įkultūrinimo darbe krikščionių bendruomenės turėtų gebėti skirti: viena vertus, derėtų „priimti“ (373) su tikėjimu suderinamus kultūrinius turtus, kita vertus, padėti „išgydyti“ (374) ir „pertvarkyti“ (375) Dievo karalystei prieštaraujančius sprendimo kriterijus, mąstymo įpročius ar gyvenimo modelius. Toks skyrimas turėtų vadovautis dviem pagrindiniais principais: „suderinamumu su Evangelija ir bendryste su visuotine Bažnyčia“ (376). Į šį procesą turėtų įsileisti visa Dievo tauta. „Toks procesas, idant tikrai būtų bendruomenės krikščioniškosios patirties išraiška, turi vykti laipsniškai“ (377).

110. Taip įkultūrinant tikėjimą, katechezei iškyla įvairios konkrečios užduotys. Tarp jų minėtinos šios:

– Bažnytinė bendruomenė laikytina svarbiausiu įkultūrinimo veiksniu. Šios užduoties išraiška ir kartu veiksmingiausias įrankis yra katechetas, kuris turi ne tik išsiskirti giliu religiniu jausmu, bet ir gyva socialine pajauta, taip pat būti gerai įsišaknijęs savo kultūrinėje aplinkoje (378).

– Parengtini vietiniai katekizmai, atitinkantys įvairių kultūrų keliamus reikalavimus (379) ir susiejantys Evangeliją su šiose kultūrose iškilusiomis idėjomis, klausimais ir problemomis.

– Įgyvendintinas kryptingas įkultūrinimas katechumenate ir katechetinėse institucijose, protingai pasvėrus įtraukiant kultūros, kurioje gyvena katechumenai bei katechizuojamieji, kalbą, simbolius ir vertybes.

– Krikščioniškoji žinia pateiktina taip, kad tie, kurie Evangeliją skelbia dažnai pagoniškose ir kartais pokrikščioniškose kultūrose, įstengtų „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Šiandien tiesiog būtina sėkminga apologetika, padedanti plėtoti tikėjimo ir kultūros dialogą.

Evangelijos žinios kaip visumos neliečiamumas

111. Vykdydama tikėjimo įkultūrinimo užduotį, katechezė turi Evangelijos žinią skelbti visą ir gryną. Jėzus skelbė Evangeliją visą: „Jums viską paskelbiau, ką esu iš savo tikėjimo išgirdęs“ (Jn 15, 15). To paties Jėzus reikalauja iš savo mokinių juos išsiųsdamas: „Tad eikite... mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19). Todėl katechezės pagrindinis kriterijus yra išlaikyti žinią visą ir vengti pateikti ją tik iš dalies ar iškreiptą: „Kad jų tikėjimo auka būtų tobula, Kristaus mokiniai turi teisę išgirsti tikėjimo žodį ne sužalotą, suklastotą ar sumenkintą, bet visą ir ištisą, išlaikiusį visą savo galią ir jėgą“ (380).

112. Šiam kriterijui pavaldūs du tarpusavyje susiję matmenys. Galvoje turima tai, kad:

– Evangelijos žinia pateiktina visa, nenutylint nė vieno pagrindinio aspekto nei ką nors iš tikėjimo paveldo atsirenkant (381). Priešingai, katechezė turėtų „rūpintis sąžiningu viso krikščioniškosios žinios lobio skelbimu“ (382). Tačiau tai darytina ne iš karto, laikantis Dievo, apreiškusio save pamažėle ir laipsniškai, pedagogikos. Visuma pateiktina pritaikant.

Vadinasi, katechezė pradedama nuo paprasto krikščioniškosios žinios visos struktūros pateikimo ir ji aiškinama prisitaikant prie adresatų gebėjimo. Tačiau katechezė turėtų neapsiriboti tokiu pradiniu išdėstymu, bet žinią kaskart pateikti vis plačiau ir išsamiau, paisydama katechizuojamųjų gebėjimo ir katechezės pobūdžio (383). Šie abu visos žinios išdėstymo lygmenys vadinami „intensyviąja visuma“ ir „ekstensyviąja visuma“.

– Evangelijos žinia pateiktina autentiškai, visiškai gryna, nešvelninant jos reikalavimų iš baimės, kad ji bus atmesta, ir neuždedant sunkių naštų; tokių joje nėra, nes Jėzaus „jungas švelnus“ (384).

Autentiškumo kriterijus artimai susijęs su įkultūrinimo kriterijumi, nes pastarojo paskirtis – žinios esmę „išversti“ į tam tikrą kultūrinę kalbą (385). Vykdant šią būtiną užduotį, visada pasitaiko įtampos: „Neatsižvelgdama į konkrečią tautą, į kurią kreipiamasi, ... evangelizacija netenka daug savo galios ir paveikumo. Tačiau, kita vertus, evangelizacija gali prarasti savo sielą ir visiškai sunykti, jei, dangstantis vertimo dingstimi, jos turinys ardomas ar kraipomas“ (386).

113. Šio daugiasluoksnio santykio tarp įkultūrinimo ir krikščioniškosios žinios visumos išlaikymo atžvilgiu kaip kriterijaus reikėtų laikytis evangelinės „misijinio atvirumo visapusiškam pasaulio išganymui“ (387) nuostatos. Būtina mokėti tikrai žmogiškų bei religinių vertybių priėmimą, peržengiant nelankstų užsidarymą, derinti su misijiniu įpareigojimu skelbti visą Evangelijos tiesą, nenupuolant į patogius kompromisus, kurie atimtų iš Evangelijos jos jėgą ir supasaulietintų Bažnyčią. Evangelijos autentiškumas atmeta nuostatas, prieštaraujančias tikrajai misijos prasmei.

Organiška ir hierarchiškai suskirstyta žinia

114. Katechezės perteikimai žiniai būdingas „organiškumas ir hierarchiškumas“ (388), todėl ji yra sąryšinga ir gyvastinga tikėjimo santrauka. Laikantis kristocentrinės perspektyvos, ji renčiama aplink Švenčiausiosios Trejybės slėpinį, nes šis yra „visų kitų tikėjimo slėpinių šaltinis, juos visus nušviečianti šviesa“ (389). Šiuo slėpiniu remdamasi, žinios kaip visumos darna reikalauja „tiesų hierarchijos“ (390), nes kiekviena iš jų su tikėjimo pagrindu susijusi skirtingai. Tačiau „tokia hierarchija reiškia, ne kad kai kurios tiesos mažiau negu kitos priklauso tikėjimui, bet kad kai kurios tiesos remiasi kitomis, labiau pamatinėmis ir yra jų apšviečiamos“ (391).

115. Toks organiškumas ir hierarchiškumas būdingas visiems krikščioniškosios žinios aspektams bei matmenims:

– Išganymo istorija, pasakojanti apie „įstabius Dievo darbus“ (mirabilia Dei), visa, ką jis dėl mūsų padarė, daro ir padarys, remiasi Jėzumi Kristumi, „išganymo istorijos centru“ (392). Rengimas Evangelijai Senajame Testamente, Apreiškimo pilnatvė Jėzuje Kristuje ir Bažnyčios metas sudaro visos išganymo istorijos, kurios pradžia ir pabaiga yra sukūrimas ir eschatologija, struktūrą.

– Apaštalų tikėjimo išpažinimas rodo, kad krikščioniškąjį slėpinį Bažnyčia visada norėjo pateikti gyvastingos santraukos pavidalu. Šis tikėjimo išpažinimas yra viso Rašto ir viso Bažnyčios mokymo, juo remiantis hierarchiškai išsidėstančio, santrauka bei aiškinimo raktas (393).

– Sakramentai irgi yra organiška visuma, nes kyla iš Jėzaus Paschos slėpinio ir sudaro „organišką visumą, kurioje kiekvienam sakramentui tenka gyvybiškai svarbus vaidmuo“ (394). Eucharistija šiame organizme užima nepakartojamą vietą, į ją orientuoti visi kiti sakramentai: ji yra „sakramentų sakramentas“ (395).

– Dvigubas Dievo ir artimo meilės įsakymas yra – moralinėje žinioje – vertybių hierarchija, nustatyta paties Jėzaus: „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 40). Dekalogą apibendrinančios meilė Dievui ir meilė artimui sudaro, jei įgyvendinamos Evangelijos palaiminimų dvasia, Jėzaus Kalno pamoksle paskelbtą krikščioniškojo gyvenimo magna charta (396).

– Maldoje „Tėve mūsų“, kurioje glaustai išdėstoma Evangelijos esmė, sutraukiami ir hierarchiškai pateikiami milžiniški maldos lobiai, glūdintys Šventajame Rašte ir visame Bažnyčios gyvenime. Šioje maldoje, mokiniams pasiūloje paties Jėzaus, atsispindi vaikiškas pasitikėjimas bei giliausi troškimai, su kuriais žmogus gali kreiptis į Dievą (397).

Žmogui reikšminga žinia

116. Dievo Žodis, tapdamas žmogumi, prisiima visą žmogiškąją prigimtį, išskyrus nuodėmę. Tad Jėzus Kristus, „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), taip pat yra tobulas žmogus. Todėl „žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“ (398).

Pateikdama krikščioniškąją žinią, katechezė ne tik atskleidžia, kas yra Dievas ir koks jo išganomasis planas, bet lygiai taip pat, kaip tai darė pats Jėzus, pilnatviškai parodo žmogui, kas yra žmogus, ir atidengia jo aukščiausią pašaukimą (399). Apreiškimas „nėra nei atskirtas nuo gyvenimo, nei dirbtinai prie jo pridurtas. Jis rodo galutinę gyvenimo prasmę ir visą gyvenimą nušviečia Evangelijos šviesa, įkvėpdamas jį arba iškeldamas jo trūkumus“ (400).

Krikščioniškosios žinios santykis su žmogaus patyrimu nėra tiesiog metodologinis klausimas, bet kyla iš katechezės, besistengiančios suvienyti žmogų su Jėzumi Kristumi, tikslo. „Žmogaus rankomis jis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo“ (401). „Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi jame, ir jis tai išgyventų mumyse“ (402). Katechezė veikia remdamasi Mokytojo Jėzaus ir mokinio žmogiškojo patyrimo tapatybe ir moko mąstyti, kaip jis, elgtis, kaip jis, mylėti, kaip jis (403). Gyventi bendrystėje su Kristumi reiškia patirti naujo gyvenimo malonę (404).

117. Skatinama tokio iškiliai kristologinio motyvo, katechezė, pateikdama krikščioniškąją žinią, privalo „rūpintis atkreipti žmonių dėmesį į didžiausios svarbos tiek asmenines, tiek socialines patirtis ir iš tokių situacijų atsirandančius klausimus apšviesti Evangelijos šviesa, idant žmonėms kiltų teisingas troškimas pertvarkyti savo gyvenseną“ (405). Todėl:

– Vykdant pirminę evangelizaciją ikikatechumenatiniu ar ikikatecheziniu metu, Evangelijos skelbimas visada bus artimai susietas su žmogaus prigimtimi bei jos siekiais ir parodys, kad ji visiškai patenkina žmogaus širdį (406).

– Biblinėje katechezėje dabartinis žmogaus gyvenimas bus aiškinamas Izraelio tautos, Jėzaus Kristaus ir bažnytinės bendruomenės, kurioje gyva bei nuolatos veikia prisikėlusio Kristaus dvasia, išgyventos patirties šviesoje.

– Aiškindama tikėjimo išpažinimą, katechezė atskleis, jog didžiosios tikėjimo temos (sukūrimas, pirmoji nuodėmė, įsikūnijimas, Velykos, Sekminės, eschatologija...) žmogui visada yra gyvybės ir šviesos šaltinis.

– Dėstydama, kas yra Evangeliją atitinkantis gyvenimas (407), ir Evangelijos palaiminimus pateikdama kaip Dekalogą persmelkiančią dvasią, moralinė katechezė įšaknydins tai žmogaus širdyje glūdinčiose vertybėse (408).

– Liturginėje katechezėje teks remtis didžiosiomis žmogaus patirtimis, perteikiamomis liturginio vyksmo ženklais ir simboliais, būdingais hebrajiškajai bei krikščioniškajai kultūrai (409).

Žinios pateikimo metodologinis principas (410).

118. Šiame skyriuje nurodytos katechezės turinio pateikimo normos ir kriterijai „taikytini įvairiems katechezės tipams: biblinei ir liturginei katechezei, mokymo santraukai, konkrečioms žmogaus egzistencijos situacijoms aiškinti“ (411).

Tačiau iš šių normų ir kriterijų neišplaukia seka, kurios, pateikiant turinį, reikėtų laikytis. „Gali būti, kad esant dabartinei katechezės padėčiai metodo ar pedagogikos sumetimais patariama katechezės turinio lobius perteikti kartais vienaip, kartais kitaip“ (412). Galima pradėti nuo Dievo, kad atkeliautum iki Kristaus, ir priešingai; galima pradėti nuo žmogaus, kad atkaktum iki Dievo, ir priešingai. Kokią žinios pateikimo tvarką pasirinkti, lemia aplinkybės ir asmens, kuriam adresuojama katechezė, tikėjimo padėtis.

Reikia surasti pedagoginį metodą, geriausiai tinkantį tam tikromis bažnytinės bendruomenės ar konkrečių katechezės adresatų gyvenimo aplinkybėmis. Todėl būtini rūpestingi tyrinėjimai ieškant kelių ir būdų, geriausiai atitinkančių įvairias situacijas.

Vyskupams tenka užduotis savo srityje išleisti tikslesnes normas bei taikyti jas praktikoje pasinaudojant katechezės vadovais, įvairiems amžiaus tarpsniams bei įvairioms kultūrinėms sąlygoms skirtais katekizmais ir kitomis tikslingomis laikomomis priemonėmis (413).

II SKYRIUS

„TOKS YRA MŪSŲ TIKĖJIMAS, TOKS YRA BAŽNYČIOS TIKĖJIMAS“

Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17).

Tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2, 15).

119. Šiame skyriuje apmąstomas katechezės turinys, Bažnyčios siūlomas oficialiai parengtomis bei katekizmuose pateikiamomis tikėjimo santraukomis.

Bažnyčia visada naudodavosi tikėjimo formuluotėmis, glaustai išreiškiančiomis esminius dalykus, kuriais ji tiki ir gyvena, – Naujojo Testamento tekstais, tikėjimo išpažinimais, liturginėmis formulėmis, Eucharistijos maldomis. Vėliau pasirodė tikslinga tikėjimą išdėstyti išsamiau, organiškos santraukos pavidalu – katekizmais, kurie pastaraisiais amžiais rengti daugelio vietinių Bažnyčių. Dviem istoriniais momentais, Tridento Susirinkimo proga ir mūsų dienomis, manyta, jog būtina visos Bažnyčios katechezei kaip pagrindą pasiūlyti visuotinio pobūdžio katekizme organiškai išdėstytą tikėjimą. Būtent tai Jonas Paulius II ir įgyvendino, 1992 m. spalio 11 d. paskelbdamas Katalikų Bažnyčios katekizmą.

Šiame skyriuje siekiama tokius oficialius Bažnyčios įrankius kaip katekizmai susieti su katechetine veikla ir praktika.

Pirmiausia aptarsime Katalikų Bažnyčios katekizmą stengdamiesi iškelti aikštėn visoje bažnytinėje katechezėje jam tenkantį vaidmenį. Po to bus nagrinėjama vietinių katekizmų, kurių tikslas – tikėjimo turinį pritaikyti skirtingoms situacijoms bei kultūroms, būtinybė, pateiktos kelios juos rengti padėsiančios gairės. Bažnyčia – žvelgdama į turtingą tikėjimo turinį, išdėstytą vyskupų Dievo tautai pateikiamose priemonėse, kuriose tartum „simfonija“ (414) išreiškiama tai, kuo ji tiki, ką švenčia ir kuo gyvena, – skelbia: „Toks yra mūsų gyvenimas, toks yra Bažnyčios tikėjimas“.

Katalikų Bažnyčios katekizmas ir Bendrasis katechezės vadovas

120. Katalikų Bažnyčios katekizmas ir Bendrasis katechezės vadovas yra dvi skirtingos, viena kitą papildančios priemonės, tarnaujančios Bažnyčios katechetinei veiklai.

Katalikų Bažnyčios katekizmas „yra Bažnyčios tikėjimo ir katalikų mokymo išdėstymas, paliudytas ir nušviestas Šventojo Rašto, apaštališkosios Tradicijos ir Bažnyčios magisteriumo“ (415).

Bendruoju katechezės vadovu norima pateikti „Bažnyčios magisteriumo ir ypač Vatikano II Susirinkimo nustatytus pagrindinius teologinius ir pastoracinius principus“, siekiant geriau orientuoti bei koordinuoti katechetinę veiklą Bažnyčioje (416).

Abi priemonės, kiekviena savo pobūdžiu bei savitu autoritetingumu, viena kitą papildo.

Katalikų Bažnyčios katekizmas yra Popiežiaus magisteriumo aktas, kuriuo, remiantis apaštališkąja galia, mūsų laikais normatyviai sutraukiamas ir pirmiausia Bažnyčioms kaip tikėjimo turinio autentiško dėstymo pagrindas pateikiamas visas katalikų tikėjimas.

Bendrajam katechezės vadovui būdinga vertė, kurią paprastai tokioms gaires teikiančioms priemonėms suteikia Šventasis Sostas, jas aprobuodamas ir patvirtindamas. Tai oficiali priemonė, turinti padėti perteikti Evangelijos žinią ir plėtoti visą katechetinę veiklą.

Abiejų priemonių abipusis papildomumas nulėmė, kad, kaip pasakyta Pratarmėje, šiame Bendrajame katechezės vadove nėra nė vieno tikėjimo turinių dėstymui skirto skyriaus, tuo tarpu 1971 m. Vadove ši tema aptarta skyriuje: „Esminiai krikščioniškosios žinios elementai“ (417). Dėl šios priežasties Bendrasis katechezės vadovas žinios turinio klausimu kreipia į Katalikų Bažnyčios katekizmą, kurio konkretaus taikymo metodologinė priemonė Vadovas siekia būti.

Toliau pateiktas Katalikų Bažnyčios katekizmo pristatymas parengtas ne šiai Magisteriumo priemonei apibendrinti ar pateisinti, bet trokštant padėti geriau ją suprasti bei pritaikyti katechetinėje praktikoje.

Katalikų Bažnyčios katekizmas

Katalikų Bažnyčios katekizmo tikslas ir prigimtis

121. Katalikų Bažnyčios katekizmo tikslas nurodomas jo paties pratarmėje: „Katekizmo tikslas yra Vatikano II Susirinkimo ir visos Bažnyčios Tradicijos šviesoje organiškai ir sintetiškai išdėstyti katalikų tikėjimo ir moralės esminį ir pamatinį turinį“ (418).

Katalikų Bažnyčios katekizmu Bažnyčios magisteriumas troško bažnytiškai pasitarnauti mūsų laikams, pripažindamas jį:

– „galiojančia bei patvirtinta priemone Bažnyčios bendrystei ugdyti“ (419). Juo norėta sutvirtinti vienybės ryšius padedant mokiniams išpažinti vieną ir tą patį apaštalų perduotą tikėjimą (420);

– „patikimu pagrindu tikėjimui mokyti“ (421). Atsiliepiant į kiekvieno pakrikštytojo pagrįstą teisę sužinoti iš Bažnyčios tai, ką ji yra gavusi ir kuo tiki, Katalikų Bažnyčios katekizmu pateikiamas aiškus atsakymas. Todėl jis yra įpareigojantis katechezės ir kitų Žodžio tarnystės formų pagrindas;

– „įvairiuose regionuose rengiamų katekizmų ir santraukų pagrindu“ (422). Katalikų Bažnyčios katekizmas skirtas ne „pakeisti vietinius katekizmus“ (423), bet „padrąsinti ir padėti rengti naujus vietinius katekizmus, kuriuose būtų atsižvelgta į skirtingas situacijas bei kultūras ir kartu rūpestingai išsaugota tikėjimo vienybė ir ištikimybė katalikų mokymui“ (424).

Šio Magisteriumo dokumento prigimtį bei pobūdį sudaro tai, kad jis yra visiems reikšminga organiška tikėjimo santrauka. Tuo jis skiriasi nuo kitų Magisteriumo dokumentų, kuriuose tokia santrauka nesiūloma. Jis taip pat skiriasi nuo vietinių katekizmų, kurie, nors ir bendrystėje su Bažnyčia, skirti tarnauti tam tikrai Dievo tautos daliai.

Katalikų Bažnyčios katekizmo suskirstymas

122. Katalikų Bažnyčios katekizmo struktūra remiasi keturiais pagrindiniais krikščioniškojo gyvenimo matmenimis: tikėjimo išpažinimu, liturgijos šventimu, evangeline morale ir malda. Šie keturi matmenys kyla iš to paties branduolio – krikščioniškojo slėpinio. Jis yra:

– „tikėjimo objektas (pirmoji dalis);

– švenčiamas ir perteikiamas liturginiais veiksmais (antroji dalis);

– skirtas apšviesti bei palaikyti Dievo vaikų veiklą (trečioji dalis);

– yra mūsų maldos, kurią ypač išreiškia „Tėve mūsų“, pagrindas ir mūsų prašymo, šlovinimo ir užtarimo objektas (ketvirtoji dalis)“ (425).

Šia struktūra keturiose dalyse išskleidžiami esminiai tikėjimo aspektai:

– tikėti į vieną triasmenį Dievą Kūrėją ir jo išganomąjį planą;

– būti jo pašventintam sakramentiniame gyvenime;

– mylėti jį visa širdimi, o artimą kaip save patį;

– melstis laukiant jo Karalystės atėjimo ir susitikimo su juo veidu į veidą.

Tad Katalikų Bažnyčios katekizmas susijęs su tikėjimu, kuriuo tikima, kuris švenčiamas, kuriuo gyvenama ir meldžiamasi, ir yra kvietimas visapusiškai krikščioniškai ugdytis.

Katalikų Bažnyčios katekizmo struktūra kreipia į gilią krikščioniškojo gyvenimo vienybę. Jame išryškėja abipusiškas santykis tarp lex orandi, lex credendi ir lex vivendi. „Pati liturgija yra malda: kulto šventime tikėjimo išpažinimui tenka derama vieta. Kaip malonė, sakramentų vaisius, yra nepamainoma krikščioniškosios veiksenos dalis, lygiai taip ir dalyvaujant Bažnyčios liturgijoje būtinas tikėjimas. Jei tikėjimas nepasireiškia darbais, jis yra miręs ir negali duoti amžinojo gyvenimo vaisių“ (426).

Šios tradicinės, keturių kolonų, remiančių tikėjimo perteikimą, struktūros (tikėjimo išpažinimas, arba simbolis, sakramentai, dekalogas, „Tėve mūsų“) (427) Katalikų Bažnyčios katekizmas yra mokymo pagrindas ruošiant keturioms pagrindinėms katechezės užduotims (428) bei rengiant vietinius katekizmus, nei vienu, nei kitu atveju neprimetantis kokios nors apibrėžtos formos. Katechezės turinio struktūra turi atitikti konkrečias aplinkybes, jos negalima nustatyti bendru visai Bažnyčiai katekizmu (429). Tobula ištikimybė katalikų mokymui suderinama su turtinga jo pateikimo būdų įvairove.

Katalikų Bažnyčios katekizmo įkvėpimas: trejybinis kristocentriškumas ir žmogaus pašaukimo iškilumas

123. Atraminė Katalikų Bažnyčios katekizmo ašis yra Jėzus Kristus, „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).

Katalikų Bažnyčios katekizmui, kurio centras yra Jėzus Kristus, būdingos dvi kryptis – Dievo ir žmogaus link.

– Vieno triasmenio Dievo slėpinys ir jo išganomoji tvarka iš vidaus įkvepia visą Katalikų Bažnyčios katekizmą bei jo dalis ir lemia jo bei jų hierarchinę struktūrą. Tikėjimo išpažinimui, liturgijai, evangelinei moralei, maldai Katalikų Bažnyčios katekizme būdingas trejybinis įkvėpimas, it gija besidriekiantis per visą kūrinį (430). Šis pagrindinis įkvepiantysis elementas taip pat prisideda prie teksto giliai religinio pobūdžio.

– Žmogaus slėpinys išdėstytas, visų pirma, keliuose itin reikšminguose Katalikų Bažnyčios katekizmo skyriuose: „Žmogus yra pajėgus priimti Dievą“; „Žmogaus sukūrimas“; „Dievo Sūnus tapo žmogumi“; „Žmogaus pašaukimas – gyventi Šventojoje Dvasioje“... ir kituose (431). Jėzaus, tobulo žmogaus, žmogiškos prigimties šviesoje šiuo mokymu atskleidžiamas žmogaus iškiliausias pašaukimas bei tobulumo idealas.

Iš tiesų visą Katalikų Bažnyčios katekizmo mokymą galima glaustai išreikšti šia Susirinkimo mintimi: „Apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, Kristus... pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą“ (432).

Katalikų Bažnyčios katekizmo literatūrinis žanras

124. Norint paisyti funkcijos, kurią bažnytinė valdžia priskiria Katalikų Bažnyčios katekizmui vykdant bei atnaujinant mūsų laikų katechetinę veiklą, svarbu suvokti Katekizmo literatūrinį žanrą.

Pagrindiniai bruožai, lemiantys Katalikų Bažnyčios katekizmo literatūrinį žanrą, yra šie:

Katalikų Bažnyčios katekizmas pirmiausia yra katekizmas, t. y. oficialus Bažnyčios magisteriumo tekstas, kuriame tikslios ir organiškos santraukos pavidalu autoritetingai pateikiami pamatiniai išganymo įvykiai bei pamatinės išganymo tiesos, išreiškiančios bendrą Dievo tautos tikėjimą ir sudarančios būtiną katechezės pagrindą.

Katalikų Bažnyčios katekizme, kaip katekizme, surinkta tai, kas krikščioniškajame gyvenime yra esminga ir bendra, kaip tikėjimo mokymo nepateikiant jokių aiškinimų, kurie yra ne kas kita, kaip asmeninės nuomonės ar kokios nors teologinės mokyklos pažiūros (433).

– Be to, Katalikų Bažnyčios katekizmas yra visuotinio pobūdžio, siūlmas visai Bažnyčiai. Jame pateikiama suaktualinta tikėjimo santrauka, apimanti ir Vatikano II Susirinkimo mokymus, ir religinius bei moralinius mūsų laikų klausimus. Atsižvelgiant į Katekizmo tikslus, jame „neketinama imtis dėstymo ir katechezės metodų pritaikymų, kurių reikalauja adresatų kultūros, amžiaus, dvasinio gyvenimo, visuomeninių ir bažnytinių situacijų įvairovė. Tokie būtini pritaikymai paliekami atitinkamiems katekizmams ir pirmiausia tiems, kurie tikinčiuosius moko“ (434).

Tikėjimo paveldas ir Katalikų Bažnyčios katekizmas

125. Vatikano II Susirinkimas, siekdamas brangų krikščioniškojo mokymo paveldą padaryti prieinamesnį Kristų tikintiems ir visos geros valios žmonėms, kaip pagrindinę iškėlė sau užduotį šį paveldą geriau saugoti bei pateikti.

Šio paveldo turinys yra Bažnyčioje saugomas Dievo žodis. Bažnyčios magisteriumas, išsikėlęs tikslą parengti tekstą, kuris turi būti pagrindas mokant tikėjimo, iš šio tikėjimo lobio paėmė, jo akimis, šiam tikslui pasiekti tinkamiausius naujus ir senus dalykus. Tad Katalikų Bažnyčios katekizmas išnyra kaip esminė tarnystė – skatinti Evangelijos skelbimą ir tikėjimo mokymą, imančius savo žinią iš Bažnyčiai patikėto Tradicijos ir Šventojo Rašto paveldo, ir daryti tai visiškai autentiškai. Katalikų Bažnyčios katekizmas nėra vienintelis katechezės šaltinis, nes Magisteriumo aktas nėra viršesnis už Dievo žodį, bet jam tarnauja. Tačiau jis yra itin reikšmingas šio žodžio autentiško aiškinimo aktas, kuriuo siekiama laiduoti, kad Evangelijos tiesa būtų skelbiama visa ir gryna.

126. Šio Katalikų Bažnyčios katekizmo santykio su tikėjimo paveldu šviesoje nuskaidrintini du katechezei gyvybiškai svarbūs klausimai:

– santykis tarp Šventojo Rašto ir Katalikų Bažnyčios katekizmo kaip pamatinių tekstų, kuriais turi remtis katechezės turinys;

– santykis tarp Bažnyčios tėvų turtingos katechetinės tradicijos bei katechetinio proceso supratimo ir Katalikų Bažnyčios katekizmo.

Šventasis Raštas, Katalikų Bažnyčios katekizmas ir katechezė

127. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Dei verbum pabrėžiama pamatinė Šventojo Rašto reikšmė Bažnyčios gyvenime. Drauge su Šventąja Tradicija jis pateikiamas kaip svarbiausia tikėjimo taisyklė, „nes ... nepakeistą pateikia paties Dievo žodį“ ir „jų dėka iš pranašų bei apaštalų lūpų suskamba Šventosios Dvasios balsas“ (435). Todėl Bažnyčia trokšta, kad Šventajam Raštui visoje Žodžio tarnystėje tektų iškili vieta. Konkrečiai katechezė turėtų būti „autentiškas supažindinimas su lectio divina, t. y. Rašto skaitymu, vadovaujantis Bažnyčioje gyvenančia Dvasia“ (436).

Turint tai galvoje, kalbėti apie Tradiciją ir Šventąjį Raštą kaip katechezės šaltinį reiškia pabrėžti, „jog ją turi formuoti bei smelkti Biblijos ir evangelijų mintys, dvasia ir nuostatos, uoliai puoselėjant sąlytį su pačiais tekstais“; tai taip pat reiškia priminti, „kad katechezė bus juo turtingesnė ir veiksmingesnė, juo labiau bus stengiamasi tekstus skaityti su Bažnyčios protu ir širdimi“ (437). Taip bažnytiškai skaitant Raštą Tradicijos šviesoje, Katalikų Bažnyčios katekizmui tenka labai svarbus vaidmuo.

128. Šventasis Raštas ir Katalikų Bažnyčios katekizmas iškyla kaip du pamatiniai tekstai, mūsų laikais įkvepiantys visą katechetinę Bažnyčios veiklą:

– Šventasis Raštas kaip „Dievo kalba ta prasme, kad parašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu“ (438), ir Katalikų Bažnyčios katekizmas kaip reikšminga, aktuali Bažnyčios gyvosios tradicijos išraiška ir patikima tikėjimo mokymo norma pašaukti, kiekvienas savaip ir kiekvienas pagal savo autoritetingumą, padaryti katechezę mūsų laikų Bažnyčioje vaisingą.

– Katechezė perteikia Dievo žodžio turinį dviem būdais, kuriais Bažnyčia jį turi, pasisavina bei juo gyvena, t. y. pasakodama išganymo istoriją ir išsamiai aiškindama Tikėjimo išpažinimą (Symbolum). Šventasis Raštas ir Katalikų Bažnyčios katekizmas turėtų įkvėpti šį Dievo turinį perteikiančią tiek Biblijos, tiek mokymo katechezę.

– Rutuliojantis įprastiniam katechezės procesui, svarbu, kad katechumenai ir katechizuojamieji galėtų pasitikėti tiek Šventuoju Raštu, tiek vietiniu katekizmu. Katechezė galiausiai yra ne kas kita, kaip gyvas ir svarbus šių tikėjimo dokumentų perteikimas (439).

Bažnyčios tėvų katechetinė tradicija ir Katalikų Bažnyčios katekizmas

129. Tikėjimo paveldas kartu su Raštu aprėpia visą Bažnyčios tradiciją. „Bažnyčios šventųjų tėvų žodžiai liudija, kokia gyva ši Tradicija, kurios turtai įliejami į Bažnyčios tikėjimo ir maldos veiklą bei gyvenimą“ (440).

Kalbant apie šiuos mokymo bei pastoracijos turtus, ypatingo dėmesio verti šie aspektai:

– Esminė svarba, tėvų skirta Krikšto katechumenatui statydinant dalines Bažnyčias.

– Krikščionio ugdymo kaip laipsniško, į etapus suskirstyto proceso samprata (441). Statydindami katechumenatą, tėvai įkvėpimo sėmėsi iš dieviškosios pedagogikos. Katechumeninio proceso metu katechumenai, kaip Izraelio tauta, keliauja į Pažadėtąja žemę – susitapatinimą su Kristumi per krikštą (442).

– Katechezės turinio suskirstymas atsižvelgiant į to proceso etapus. Patristinėje katechezėje pirmutinis vaidmuo teko išganymo istorijos pasakojimui. Baigiantis gavėniai, būdavo pereinama prie Tikėjimo išpažinimo ir „Tėve mūsų“, taip pat jų aiškinimo su visais iš to išplaukiančiais moraliniais padariniais. Po įkrikščioninimo sakramentų šventimo juos padaryti savais bei pajusti jų skonį padėdavo mistagoginė katechezė.

130. Katalikų Bažnyčios katekizmas taip pat praturtina katechezę didžiąja katekizmų tradicija (443). Kai kuriuos šios turtingos tradicijos aspektus čia irgi verta pabrėžti:

– Tikėjimo pažinimo, arba tiesos, matmuo. Jį sudaro ne tik gyvas laikymasis Dievo, bet ir proto bei valios pritarimas apreikštai tiesai. Katekizmuose Bažnyčiai nuolatos primenama, jog tikintiesiems būtina –bent paprastu pavidalu – organiškai pažinti tikėjimą.

– Tikėjimo ugdymas, įsišaknijęs visuose šaltiniuose, apima įvairius matmenis – išpažįstamą tikėjimą, švenčiamą tikėjimą, tikėjimą, kuriuo gyvenama ir meldžiamasi.

Bažnyčios tėvų tradicijos ir katekizmų turtai suteka į šiandienę Bažnyčios katechezę, praturtindami jos sampratą bei turinį. Katechezei primenami septyni pagrindiniai ją sudarantys elementai: trys išganymo istorijos pasakojimo etapai – Senasis Testamentas, Jėzaus Kristaus gyvenimas ir Bažnyčios istorija; ir keturios dėstymo kolonos – Tikėjimo išpažinimas, sakramentai, dekalogas ir „Tėve mūsų“. Ant šių septynių kertinių akmenų, pagrindžiančių tiek įkrikščioninimo procesą, tiek tolesnę krikščioniškosios brandos kelionę, atsižvelgiant į adresatus bei kultūrines aplinkybes, galima statydinti įvairios architektūros bei įvairaus išplanavimo statinius.

Katekizmai vietinėse Bažnyčiose

Vietinių katekizmų poreikis (444)

131. Katalikų Bažnyčios katekizmas siūlomas visiems tikintiesiems ir kiekvienam žmogui, norinčiam sužinoti, kuo tiki Katalikų Bažnyčia (445), ir ypač skirtas „padrąsinti ir padėti rengti naujus vietinius katekizmus, kuriuose būtų atsižvelgta į skirtingas situacijas bei kultūras ir kartu rūpestingai išsaugota tikėjimo vienybė ir ištikimybė katalikų mokymui“ (446).

Vyskupijų vyskupų ar vyskupų konferencijų parengti ar patvirtinti vietiniai katekizmai (447) yra neįkainojami katechezės, turinčios „nešti Evangelijos jėgą į kultūros ir kultūrų širdį“ (448), įrankiai. Dėl šios priežasties Jonas Paulius II nusprendė padrąsinti ir paraginti viso pasaulio vyskupų konferencijas kantriai ir tvirtai pasiryžus imtis didžiulio darbo – dermėje su Apaštalų Sostu kurti gerus katekizmus, ištikimai perteikiančius esminius Apreiškimo turinius šiuolaikiniais metodais ir todėl gebančius ugdyti tvirtą naujųjų laikų krikščionių kartos tikėjimą“ (449).

Vietiniais katekizmais Bažnyčia suaktualina „dieviškąją pedagogiką“ (450), kurią per Apreiškimą naudojosi Dievas, savo kalbėseną rūpestingai pritaikydamas prie žmogaus prigimties (451). Vietiniuose katekizmuose Bažnyčia perteikia Evangeliją žmogui suprantamu pavidalu, kad šis ją išties suvoktų kaip gerąją naujieną apie išganymą. Vietiniai katekizmai taip tampa apčiuopiama Dievo įstabaus „prisitaikymo prie mūsų“ (452) ir jo „neapsakomos“ (453) meilės pasauliui išraiška.

Vietinio katekizmo literatūrinis žanras

132. Kiekvienam katekizmui, kurį kokia nors vietinė Bažnyčia laiko savu, būdingos trys pagrindinės savybės – oficialumas, jo pateikiama esminė ir organiška tikėjimo santrauka ir tai, kad jis kartu su Šventuoju Raštu siūlomas kaip katechezės pagrindas.

– Vietinis katekizmas tikrai yra oficialus Bažnyčios tekstas. Jis tam tikra prasme padaro Tikėjimo išpažinimo ir „Tėve mūsų“ perteikimą katechumenams ir besirengiantiems krikštui regimą. Dėl to jis yra perdavimo akto išraiška.

Vietinio katekizmo oficialumas kokybiškai skiria jį nuo kitų katechetinėje pedagogikoje naudingų darbo priemonių (didaktinių tekstų, neoficialių katekizmų, katechetų vadovėlių...).

– Be to, kiekvienas katekizmas yra pamatinis, apibendrinantis tekstas, kuriame organiškai ir paisant „tiesų hierarchijos“ pateikiami krikščioniškojo slėpinio svarbiausi įvykiai ir pagrindinės tiesos.

– Organiškas vietinis katekizmas yra „Apreiškimo ir krikščioniškosios Tradicijos dokumentų“ (454), siūlomų turtinga „kalbų“, kuriomis Dievo žodis reiškiasi, įvairove, visuma.

Vietinis katekizmas galiausiai yra katechezę įkvepiantis pagrindas. Pagrindiniai mokymo dokumentai, visada turintys būti po ranka katechizuojant, yra Šventasis Raštas ir katekizmas. Ir vienas, ir antras yra prioritetinės priemonės, tačiau ne vienintelės, nes reikalingos dar ir kitos, netiesioginės darbo priemonės (455). Todėl pagrįstai galima klausti, ar oficialiam katekizmui turėtų būti būdingi pedagoginiai elementai, ar, priešingai, pakaktų, kad jis būtų mokymo medžiagos santrauka, pateikiančia tik šaltinius.

Kad ir kaip būtų, katekizmas, kaip katechetinio akto, kuris yra komunikacijos aktas, įrankis, visada turėtų atsiliepti į tam tikrą pedagoginį įkvėpimą ir, neperžengdamas savo žanro ribų, visada leisti sušvytėti dieviškajai pedagogikai.

Labiau metodologinio pobūdžio klausimams paprastai geriau tinka kitokios priemonės.

Vietinio katekizmo pritaikymo aspektai (456)

133. Katalikų Bažnyčios katekizme nurodoma, į kokius aspektus kiekvienas vietinis katekizmas turėtų atsižvelgti organišką tikėjimo santrauką pritaikydamas bei įrikiuodamas į tam tikrą kontekstą. Tikėjimo santrauka pritaikytina taip, kaip to reikalauja „adresatų skirtinga kultūra, amžius, dvasinis gyvenimas, skirtingos visuomeninės ir bažnytinės situacijos“ (457). Vatikano II Susirinkimas irgi pabrėžia būtinybę Evangelijos žinią pritaikyti: „Apreikštojo žodžio skelbimo pritaikymas turi būti kiekvienos evangelizacijos taisyklė“ (458). Todėl:

– Vietinis katekizmas, kuriame pateikiama tikėjimo santrauka, turi remtis konkrečia katechumenų ir katechizuojamųjų gyvenama kultūra. Taigi jis įtrauks visas „originalias krikščioniškojo gyvenimo, šventimo ir mąstymo raiškos formas“ (459), kilusias iš tos kultūros tradicijos ir esančias vietinės Bažnyčios darbo bei įkultūrinimo vaisiumi.

– Vietiniame katekizme, besilaikančiame „ištikimybės Dievui ir žmogui“ (460) principo, krikščioniškasis slėpinys pateikiamas prasmingai ir paisant konkretaus adresato amžiaus psichologijos bei mąstysenos, taigi aiškiai remiantis pamatinėmis jo gyvenimo patirtimis (461).

– Ypač atsižvelgtina į konkrečią formą, kuria tai, kas religiška, įgyvendinama tam tikroje visuomenėje. Vienoks katekizmas bus sukurtas religinio abejingumo paženklintoje aplinkoje, kitoks – giliai religingame kontekste (462). Kiekviename katekizme labai rūpestingai aptartinas „tikėjimo – mokslo“ santykis.

– Visuomeninės aplinkos problematika, bent gilesnių struktūrinių elementų (ekonominių, politinių, šeimos...) lygmeniu, yra svarbus veiksnys, akinantis katekizmą į šį kontekstą įrikiuoti. Įkvepiamas Bažnyčios socialinio mokymo, katekizmas pasiūlys kriterijų, motyvų bei veiklos gairių, išryškinančių krikščioniškąją laikyseną tokios problematikos akivaizdoje (463).

– Galiausiai katekizmas turėtų būti susijęs su konkrečia dalinės Bažnyčios gyvenama bažnytine situacija. Galvoje, savaime suprantama, turima ne konjunktūrinė situacija, aptariama kituose Magisteriumo dokumentuose, bet nuolatinė būklė, reikalaujanti evangelizacijos, turinčios specifiškesnių bei apibrėžtesnių akcentų (464).

Vietinių Bažnyčių kūrybiškumas rengiant katekizmus

134. Vietinėms Bažnyčioms, vykdančioms užduotį per katekizmus įtraukti bei įkultūrinti Evangelijos žinią į atitinkamą aplinką, pritaikant ją įvairiems amžiaus tarpsniams, įvairioms aplinkybėms bei kultūroms, būtinas tikras ir brandus kūrybiškumas. Šventosios Dvasios, vidinės Mokytojos, vadovaujamos vietinės Bažnyčios iš Bažnyčiai patikėto depositum fidei turėtų atsirinkti, surikiuoti ir išreikšti visus tuos elementus, kuriais Evangelija tam tikromis aplinkybėmis  būtų perteikta visiškai autentiškai.

Vykdant šią sunkią užduotį, Katalikų Bažnyčios katekizmas yra tikėjimo vienybę laiduojantis „pagrindas“. Šiame Bendrajame katechezės vadove irgi pateikta pamatinių kriterijų, kuriais privalu vadovautis dėstant krikščioniškąją žinią.

135. Rengiant vietinius katekizmus, atsimintini šie dalykai:

– Rengtini atitinkamai pritaikyti bei įkultūrinti tikri katekizmai. Šia prasme skirtinas katekizmas, kuriame krikščioniškoji žinia pritaikyta atitinkamiems amžiaus tarpsniams, atitinkamoms situacijoms bei kultūroms, ir Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauka kaip priemonė įvesdinti į jo paties studijas. Tai du skirtingi žanrai (465).

– Vietiniai katekizmai gali būti diecezinio, regioninio arba nacionalinio pobūdžio (466).

– Dėl turinio struktūros, tai atskiri episkopatai leidžia įvairios struktūros bei pavidalo katekizmus. Kaip sakyta, Katalikų Bažnyčios katekizmas pateiktas kaip mokymo pagrindas, tačiau juo nenorima visai Bažnyčiai primesti apibrėžtos katekizmo formos. Yra trejybinę struktūrą turinčių katekizmų, kiti remiasi išganymo etapais, treti – turiningomis biblinėmis ir teologinėmis temomis (Sandora, Dievo karalystė ir t. t.), ketvirti – tikėjimo matmeniu, penkti vadovaujasi liturginiais metais.

– Kalbant apie Evangelijos žinios išreiškimo būdą, reikia pasakyti, kad kūrybiškumas būtinas ir formuluojant katekizmo turinį (467). Savaime suprantama, katekizmas savo metodu, kuriuo išreiškiamas krikščioniškosios žinios mokymo turinys, turi likti ištikimas tikėjimo paveldui. „Dalinės Bažnyčios, artimai susilydžiusios ne tik su žmonėmis, bet ir su tam tikrai žmonių grupei būdingais troškimais, turtais bei ribotumais, taip pat maldos, meilės, pažiūros į gyvenimą bei pasaulį būdais, turi asimiliuoti Evangelijos žinios esminį turinį, be menkiausio esminės tiesos iškraipymo jį išversti į tiems konkretiems žmonėms suprantamą kalbą ir skelbti jiems šia kalba“ (468).

Vykdant šią nelengvą užduotį, derėtų laikytis Vatikano II Susirinkimo pasiūlyto principo: „... nuolat ieškoti tinkamesnio būdo perduoti tikėjimo mokymą savo epochos žmonėms. Mat viena yra pavestasis tikėjimo lobis arba tiesos, o kita – jų perteikimas, išlaikant jų prasmę ir turinį“ (469).

Katalikų Bažnyčios katekizmas ir vietiniai katekizmai: tikėjimo simfonija

136. Katalikų Bažnyčios katekizmas ir vietiniai katekizmai, atsižvelgiant, žinoma, į kiekvieno iš jų savitą autoritetingumą, sudaro vienybę. Jie konkrečiai išreiškia „to paties apaštališkojo tikėjimo vienybę“ (470) ir kartu turtingą to paties tikėjimo formulavimo įvairovę.

Katalikų Bažnyčios katekizmu ir vietiniais katekizmais, kurie darną kontempliuojančiam žvilgsniui atrodo kaip visuma, išreiškiama tikėjimo simfonija: pirmiausia vidinė simfonija, būdinga pačiam Katalikų Bažnyčios katekizmui, parengtam bendradarbiaujant su visu Katalikų Bažnyčios episkopatu, po to juo besiremianti vietiniuose katekizmuose aptinkama simfonija. Ši „simfonija“, šis „visuotinės Bažnyčios balsų choras“ (471), girdimas Katalikų Bažnyčios katekizmo besilaikančiuose vietiniuose katekizmuose, teologiškai labai reikšmingas:

– Per tai pirmiausia atsiskleidžia Bažnyčios katalikiškumas. Į vienatinės Bažnyčios tikėjimo išraišką įsilieja tautų kultūriniai turtai.

Katalikų Bažnyčios katekizmas ir vietiniai katekizmai taip pat parodo bažnytinę bendrystę: „to paties... tikėjimo išpažinimas“ (472) yra vienas iš jos regimų saitų. Dalines Bažnyčias, kuriose ir iš kurių „randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia“ (473), su visuma, su visuotine Bažnyčia, sieja „ypatingas tarpusavio įsismelkimo santykis“ (474). Katalikų Bažnyčios katekizmo ir vietinių katekizmų vienybė šią bendrystę padaro regimą.

Katalikų Bažnyčios katekizmu ir vietiniais katekizmais taip pat aiškiai išreiškiamas vyskupų kolegialumas. Vyskupams, kiekvienam savo vyskupijoje ir visiems bendrai kaip kolegijai, tenka bendrystėje su Petro įpėdiniu aukščiausia atsakomybė už katechezę Bažnyčioje (475).

Dėl savo gilios vienybės ir turtingos įvairovės Katalikų Bažnyčios katekizmas ir vietiniai katekizmai yra pašaukti būti katechezės atnaujinimo Bažnyčioje raugu. Bažnyčia, t. y. visa Kristaus mokinių bendruomenė, kontempliuodama juos katalikišku ir visuotiniu žvilgsniu, tikrai gali pasakyti: „Toks yra mūsų tikėjimas, toks yra Bažnyčios tikėjimas“.

 

TREČIOJI DALIS

TIKĖJIMO PEDAGOGIKA

Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankomis juos nešiojau, tačiau jie nepripažino, kad aš jais rūpinausi. Siejau juos su savimi žmogiškais saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“ (Oz 11, 3–4).

Kai Jėzus pasiliko vienas, jo palydovai kartu su Dvylika ėmė klausinėti apie palyginimus. Jis atsakė: „ums atiduotas Dievo karalystės slėpinys“.Savo mokiniams“ jis „skyrium viską išaiškindavo“ (Mk 4, 10–11. 34).

„Jūsų vienintelis mokytojas yra Kristus“ (Mt 23, 10)

137. Jėzus rūpestingai ugdė apaštalus, kuriuos išsiuntė vykdyti misijos. Jis jiems pateikė save kaip vienintelį mokytoją ir kartu kaip kantrų bei ištikimą draugą (476), realiai mokė juos visu savo gyvenimu (477), paakindamas tinkamais klausimais (478), išsamiau paaiškindavo jiems, ką skelbdavo miniai (479), supažindino su malda (480), išsiuntė pasipraktikuoti kaip misionierius (481), pažadėjo jiems savo Tėvo Dvasią  ir vėliau ją atsiuntė, kad ji atskleistų jiems visą tiesą (482) bei stiprintų neišvengiamais sunkiais akimirksniais (483). Jėzus Kristus yra Mokytojas, apreiškiantis Dievą žmonėms ir žmogų pačiam žmogui, Mokytojas, „kuris gelbėja, šventina ir veda, kuris yra gyvas, kalba, supurto, sujaudina, pataiso, teisia, atleidžia, kasdien su mumis žengia istorijos keliais“, Mokytojas, „kuris ateina ir ateis šlovėje“ (484). Jėzuje, kuris yra Viešpats ir Mokytojas, Bažnyčia atranda transcendentinę malonę, nuolatinį įkvėpimą, įtikinamą pavyzdį kiekvienam tikėjimo perteikimo būdui.

Šios dalies reikšmė ir tikslas

138. Mokytojo Jėzaus mokykloje katechetas savo kaip atsakingo asmens veiklą artimai susieja su slėpiningu Dievo malonės veikimu. Tad katechezė yra „pirmapradės tikėjimo pedagogikos“ (485) vykdymas.

Evangelijos perteikimas per Bažnyčią visų pirma ir visada lieka Šventosios Dvasios darbas; Apreiškimas yra to liudijimas bei pagrindinė norma (1 sk.).

Tačiau Dvasia naudojasi žmonėmis, kurie gauna užduotį skelbti Evangeliją ir tikėjimo pedagogiką praturtina savo žmogiškomis kompetencijomis bei patirtimis.

Iš to kyla klausimų, palčiai aptarinėtų katechezės istorijoje, – klausimų dėl katechetinės veiklos, šaltinių, metodų, adresatų, įkultūrinimo.

Antrajame skyriuje ketinama ne išsamiai šiuos klausimus aptarti, bet nurodyti tik tuos momentus, kurie Bažnyčiai šiandien atrodo ypač svarbūs. Tinkamai išnagrinėti specifines problemas teks kiekvienos Bažnyčios įvairiems vadovams kitokiomis darbo priemonėmis.

I. SKYRIUS

DIEVO PEDAGOGIKA – TIKĖJIMO PEDAGOGIKOS ŠALTINIS IR PAVYZDYS (486)

Dievo pedagogika

139. „Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?!“ (Žyd 12, 7). Žmogaus išganymas, kuris yra Apreiškimo tikslas, pasirodo ir kaip savitos bei veiksmingos „Dievo pedagogikos“ istorijos tėkmėje vaisius. Analogiškai žmonių papročiams ir laikantis ano meto kultūrinių kategorijų Dievas Rašte vaizduojamas kaip gailestingas tėvas, mokytojas, išminčius (487), priimantis žmogų – individą ir bendruomenę – tokį, kokį aptinka, išlaisvinantis jį iš blogio pančių ir patraukiantis prie savęs meilės saitais, kantriai leidžiantis jam žingsnis po žingsnio augti bei virsti laisvu, ištikimu ir jo žodžiui klusniu sūnumi. Kaip genialus ir toliaregis auklėtojas, Dievas, to siekdamas, savo tautos gyvenimo vingius paverčia išminties pamokomis (488), prisitaikydamas prie įvairių amžiaus tarpsnių bei gyvenimo aplinkybių. Jis taria jai pamokymo ir katechezės žodžius, perduodamus iš kartos į kartą (489), ragina žadėdamas atlygį ar grasindamas bausme ir ugdymo priemonėmis padaro net išbandymus bei kančias (490). Iš tiesų padėti žmogui sutikti Dievą – o tai ir yra katecheto užduotis – reiškia pasiekti, kad Dievo santykis su žmogumi būtų centrinis bei asmeniškas, ir leistis būti Jo vedamam.

Kristaus pedagogika

140. Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė žmonijai savo Sūnų – Jėzų Kristų. Jis dovanojo pasauliui didžiausią išganymo dovaną, savo kaip Atpirkėjo misiją įgyvendindamas vyksmu, kuris tęsė „Dievo pedagogiką“ per jo asmens naujybėje glūdintį tobulumą bei veiksmingumą. Jo žodžiai, ženklai ir darbai per visą jo trumpą, bet intensyvų gyvenimą leido mokiniams tiesiogiai pažinti pagrindinius „Jėzaus pedagogikos“ bruožus, vėliau nurodytus evangelijose: kito žmogaus, pirmiausia vargšo, mažutėlio, nusidėjėlio, kaip Dievo mylimo bei ieškomo asmens priėmimą; nuoširdų Dievo karalystės kaip gerosios naujienos apie tiesą bei Tėvo paguodą skelbimą; iš blogio išlaisvinančios bei gyventi skatinančios meilės švelnumą bei galingumą; primygtinį raginimą elgtis vadovaujantis tikėjimu į Dievą, Karalystės viltimi ir artimo meile, pasinaudoti tarpasmeninėmis komunikacijos galimybėmis, kaip antai žodžiu, tyla, metafora, vaizdu, pavyzdžiu, įvairiais ženklais, kaip tai darė Biblijos pranašai. Kviesdamas mokinius sekti paskui jį visko atsisakant ir neapgailestaujant (491), Kristus perteikia jiems savą tikėjimo pedagogiką, kurios esmę sudaro visiškas dalijimasis jo reikalu bei likimu.

Bažnyčios pedagogika

141. Bažnyčia, kuri „Kristuje yra tarsi sakramentas“ (492), savo misiją nuo pat pradžios išgyveno kaip regimą bei su dabartimi susijusią Tėvo ir Sūnaus pedagogikos tąsą. „Kadangi ji yra mūsų mokytoja, ji yra ir mūsų tikėjimo ugdytoja“ (493).

Dėl šių giliųjų priežasčių pati krikščionių bendruomenė yra gyvoji katechezė. Per tai, kas ji yra, ji skelbia, švenčia, veikia ir visada yra gyvybiškai svarbi, būtina, pirminė katechezės vieta.

Bažnyčia amžių tėkmėje sukrovė neprilygstamą tikėjimo pedagogikos lobį. Tai pirmiausia šventų katechetų bei katechečių liudijimas; originalių religinio bendravimo būdų ir formų, kaip antai katechumenatas, katekizmai, krikščioniškojo gyvenimo vadovai, įvairovė; brangus katechetinio mokymo, tikėjimo kultūros, katechetinių institucijų bei tarnysčių paveldas. Visi šie aspektai sudaro katechezės istoriją ir pagrįstai išlieka bendruomenės atmintyje bei katechetų praktikoje.

Dieviškoji pedagogika – Šventosios Dvasios veikimas kiekviename krikščionyje

142. „Laimingas žmogus, kurį tu, Viešpatie, drausmini, kurį mokai savo įsakymų“ (Ps 94, 12). Bažnyčiai patikėto Dievo žodžio mokykloje Kristaus atsiųstos Šventosios Dvasios galia mokinys, kaip ir jo Mokytojas, auga „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52) ir gautąją „Dievo pedagogiką“ padėdamas išskleisti katecheze ir mokslo bei patirties priemonėmis (494). Taip vis geriau pažindamas išganymo slėpinį, mokydamasis garbinti Dievą Tėvą ir, akinamas meilės, elgdamasis pagal tiesą, jis stengiasi visais atžvilgiais augti „tame, kuris yra Galva, – Kristuje“ (Ef 4, 15).

Dievo pedagogiką galima laikyti užbaigta tik tada, kai mokinys tampa tikru vyru „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13). Todėl kitų tikėjimo mokytoju bei ugdytoju negalima būti, jei pats nesi įsitikinęs ir ištikimas Kristaus mokinys jo Bažnyčioje.

Dieviškoji pedagogiką ir katechezė

143. Katechezė, kaip dieviškojo Apreiškimo perteikėja, radikaliai semiasi įkvėpimo iš Kristuje ir Bažnyčioje besiskleidžiančios Dievo pedagogikos, perima jos esminius bruožus ir, ja remdamasi bei vadovaujama Šventosios Dvasios, parengia išmintingą santrauką, kuria skatina autentišką tikėjimo patyrimą, sūnišką susitikimą su Dievu. Todėl katechezė:

– yra pedagogika, įsiterpianti į „išganymo dialogą“ tarp Dievo ir žmogaus bei tam dialogui tarnaujanti, prideramai išryškindama visuotinę šio išganymo paskirtį; kalbant apie Dievą, ji pabrėžia dieviškąją iniciatyvą, iš meilės kylančią motyvaciją, neužsitarnaujamumą, pagarbą laisvei; kalbant apie žmogų, ji aikštėn iškelia gautosios dovanos kilnumą ir poreikį nuolatos ja augti (495);

– priima Apreiškimo vis didesnio išskleidimo principą, Dievo žodžio transcendenciją bei slėpiningumą bei jo pritaikymą įvairiems žmonėms bei kultūroms;

– pripažįsta Jėzaus Kristaus, žmogumi tapusio Dievo žodžio, centrinę vietą, taigi katechezė yra „Įsikūnijimo pedagogika“, dėl kurios Evangelija visada pateiktina per žmonių gyvenimą ir jame;

– iškelia aikštėn Dievo tautai – Bažnyčiai būdingos tikėjimo bendruomeninės patirties reikšmę;

– šaknijasi tarpasmeniniame santykyje ir remiasi dialogu;

– naudojasi ženklų pedagogika, kur tarpusavyje susiję darbai ir žodžiai, mokymas ir patyrimas (496);

– kadangi Dievo meilė yra giliausias Apreiškimo pradas, iš neišsenkančios dieviškosios meilės, Šventosios Dvasios, įgyja savo tiesos jėgą bei nuolat įsipareigoja šią tiesą liudyti (497).

Katechezė rutuliojasi kaip procesas, kelionė, kelias, Dvasioje sekant paskui Evangelijos Kristų pas Tėvą; to imamasi siekiant tikėjimo brandos „pagal Kristaus dovanos mastą“ (Ef 4, 7) ir kiekvieno galimybes bei poreikius.

Pirmapradė tikėjimo pedagogika (498)

144. Katechezė, kuri yra aktyvi tikėjimo pedagogika, vykdydama savo užduotis, negali vadovautis ideologiniais sumetimais ar grynai žmogiškais interesais (499); Dievo išganomojo veikimo ji nepainioja su pedagogine žmogaus veikla, tačiau pastarosios ir neatmeta nei atsisako. Jos įkvėpimu bei norma tampa dialogas, kurį kupinas meilės Dievas plėtoja su kiekvienu žmogumi; katechezė, ieškodama dialogo su žmogumi pagal didžiąsias Bažnyčios magisteriumo gaires, tampa nepaliaujamu jo „aidu“ (500).

Svarbiausi tikslai, lemiantis jos metodologinius pasirinkimus, yra šie:

– skatinti vis geresnę, nuoseklią sintezę tarp žmogaus visiško prisirišimo prie Dievo (fides qua) ir krikščioniškosios žinios turinio (fides quae);

– plėtoti visus tikėjimo matmenis, kad tikėjimas būtų pažįstamas ir švenčiamas, juo būtų gyvenama ir meldžiamasi (501);

– akinti žmogų „laisvai atiduoti visą save“ (502), t. y. savo protą, valią, širdį, atmintį, Dievui;

– padėti žmogui suvokti pašaukimą, kur jį kviečia Viešpats.

Tad katechezė vienu metu atlieka įkrikščioninimo, auklėjimo ir mokymo darbą.

Ištikimybė Dievui ir ištikimybė žmogui (503)

145. Jėzus Kristus yra gyvas, tobulas Dievo santykis su žmogumi ir žmogaus – su Dievu. Iš jo tikėjimo pedagogika gauna pagrindinį viso Bažnyčios gyvenimo, vadinasi, ir katechezės, įstatymą – „ištikimybės Dievui ir ištikimybės žmogui ta pačia meilės dvasia“ įstatymą (504).

Tad autentiška bus ta katechezė, kuri per visą ugdymo laikotarpį padės suvokti Dievo veikimą, puoselėdama įsiklausymo, malonės veikimo bei maldos aplinką (505), ir kartu sieks žmogaus laisvo atsako, skatindama katechizuojamuosius aktyviai dalyvauti.

Dievo „prisitaikymas“ (506) – mokykla žmogui

146. Trokšdamas kalbėtis su žmonėmis kaip su draugais (507), Dievas savo pedagogiką ypatingu būdu parodo rūpestingai pritaikydamas savo kalbėseną prie mūsų žemiškosios būklės (508).

Tai kelia katechezei niekada nepabaigiamą užduotį surasti kalbą, gebančią perteikti Dievo žodį ir iš jo kilusį Bažnyčios Tikėjimo išpažinimą visiškai skirtingomis klausytojų sąlygomis (509), kartu išlaikant tikrumą, kad tai, padedant Dievo malonei, įmanoma ir kad Šventoji Dvasia dovanoja džiaugsmą tiems, kurie tai daro.

Todėl katechezei tinka pedagoginės nuorodos, padedančios perteikti žmogaus egzistencijos širdžiai visą Dievo žodį (510).

Evangelizuoti ugdant ir ugdyti evangelizuojant (511)

147. Nuolatos semdamasis įkvėpimo iš tikėjimo pedagogikos, katechetas organizuoja savo tarnystę kaip kvalifikuotą ugdymo kelią, t. y. padeda, viena vertus, žmogui atsiverti religiniam gyvenimo matmeniui ir, kita vertus, pateikia jam Evangeliją taip, kad ji persmelktų bei perkeistų proto, sąžinės, laisvės ir veiklos procesus ir egzistenciją paverstų savęs atidavimu pagal Jėzaus Kristaus pavyzdį.

To siekdamas katechetas susipažįsta su krikščioniškai suprantamu auklėjimo mokslu bei juo naudojasi.

II. SKYRIUS

METODIKOS ELEMENTAI

Katechezės metodų įvairovė (512)

148. Bažnyčia, perteikdama tikėjimą, kaip tokia, neturi nei kokio nors savo, nei vieno vienintelio metodo, bet Dievo pedagogikos šviesoje apžvelgia šiuolaikinius metodus, visiškai laisvai atsirinkdama tai, „kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama,... kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8), vienu žodžiu, visa, kas neprieštarauja Evangelijai, bet jai tarnauja. Tą nuostabiai patvirtina Bažnyčios istorija, kurios tėkmėje įvairios Žodžio tarnystės charizmos pagimdė įvairių metodų. Šia prasme „metodų įvairovė yra gyvastingumo ir turtingumo ženklas“ ir kartu pagarbos katechezės adresatams rodymas. Šios įvairovės reikalauja krikščionių amžius bei intelektinis išprusimas, jų bažnytinės ir dvasinės brandos laipsnis ir daugelis kitokių asmeninių aplinkybių (513).

Katechetinės metodikos tikslas yra tikėjimo ugdymas; katechezei naudojamasi pedagogikos bei komunikacijos mokslais, atsižvelgiama į gausias bei reikšmingas šiuolaikinės katechetikos žinias ir įžvalgas.

Katechezės turinio ir metodo santykis (514)

149. „Ištikimybės Dievui ir ištikimybės žmogui“ principas leidžia išvengti bet kurio metodų supriešinimo, dirbtinio atskyrimo ar tariamo neutralumo ir veikiau patvirtina jų būtiną tarpusavio santykiavimą bei sąveikavimą. Katechetas pripažįsta, kad metodas tarnauja Apreiškimui bei atsivertimui (515) ir kad todėl juo būtina naudotis. Katechetas, kita vertus, žino, kad katechezės turinio atžvilgiu nėra tas pat, koks metodas taikomas, ir kad perteikimo vyksmas turi atitikti žinios prigimtį, jos šaltinius bei kalbėsenas, bažnytinės bendruomenės konkrečias aplinkybes ir pavienių tikinčiųjų, kuriems katechezė skirta, situacijas.

Tiek dėl tradicijos, tiek dėl šiuolaikinės katechezės reikšmės minėtini: artumo Biblijai metodas (516); „dokumentų“, ypač Tikėjimo išpažinimo, arba Simbolio, „pedagogika“ arba metodas katechezę laikant tikėjimo dokumentų perteikimu (517); liturginių ir bažnytinių ženklų metodas; visuomenės komunikavimo priemonėms būdingas metodas.

Tinkamas katechetinis metodas yra ištikimybės turiniui laidas.

Indukcinis ir dedukcinis metodas (518)

150. Tikėjimo perteikimas katechizuojant yra malonės įvykis, Dievo žodžio susitikimo su žmogaus patirtimi vaisius, reiškiasi prasmingais ženklais ir galiausiai atsiveria slėpiniui. Tai gali nutikti įvairiais, mums ne visada iki galo žinomais būdais.

Paisant katechezės istorijos, šiandien bendrai kalbama apie indukcinį ir dedukcinį būdą. Indukciniu metodu dėstomi faktai (bibliniai įvykiai, liturginiai veiksmai, Bažnyčios ir kasdienio gyvenimo įvykiai...), siekiant suvokti jų reikšmę dieviškajame Apreiškime. Toks būdas turi daug privalumų, nes atitinka Apreiškimo, arba „išganymo“, tvarką, gilų žmogaus polinkį pažinti tai, kas neregima, per tai, kas regima, ir tikėjimo pažinimo, kuris yra pažinimas per ženklus, pobūdį.

Indukcinis metodas dedukcinį metodą ne atmeta, bet jo reikalauja, nes šis paaiškina bei aprašo faktus, pradėdamas nuo jų priežasčių. Tačiau dedukcinė sintezė savo visą vertę įgyja tik tada, kai atliktas indukcinis procesas (519).

151. Kitokia prasmė veikimo metodų. Vienas iš jų vadinamas „kerigminiu“ (arba nusileidžiančiuoju), kai pradedama nuo žinios pagrindiniuose dokumentuose (Biblijoje, liturgijoje, tikėjimo mokyme...) skelbimo ir pereinama prie jos taikymo gyvenime; kitas metodas vadinamas „egzistenciniu“ (arba kylančiuoju), kai žmogiškosios problemos bei situacijos apšviečiamos Dievo žodžio šviesa. Kaip tokie, šie metodai leistini, jei atsižvelgiama į visus veiksnius: malonės slėpinį ir žmogiškąją duotybę, tikėjimo supratimą ir protavimą.

Žmogiškoji patirtis katechezėje (520)

152. Patirčiai katechezėje tenka įvairios funkcijos, todėl ji nuolatos prideramai vertintina.

a) Ji leidžia rastis žmogaus interesams, klausimams, viltims ir baimėms, apmąstymams ir sprendimams; visa tai susilieja į tam tikrą troškimą perkeisti egzistenciją. Katechezės užduotis yra atkreipti žmogaus dėmesį į jo svarbias patirtis, padėti jam klausimus bei iš to kylančius poreikius įvertinti Evangelijos šviesoje bei mokyti jį naujos gyvenimo krypties. Taip žmogus taps gebantis Dievo dovanos akivaizdoje laikytis veikliai ir atsakingai.

b) Patirtis padeda lengviau suprasti krikščioniškąją žinią. Tuo puikiai naudojosi Jėzus, žmogiškąsias patirtis bei situacijas išnaudodamas eschatologinei ir transcendentinei tikrovei aiškinti bei kartu pamokyti, kaip šios tikrovės atžvilgiu reikėtų laikytis. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, patirtis neišvengiamai tarpininkauja tiriant bei perimant tiesas, sudarančias objektyvų Apreiškimo turinį.

c) Minėtosios funkcijos rodo, kad tikėjimo suteikta patirtis tam tikru būdu virsta išganymo apreiškimo bei įgyvendinimo sritimi, kur Dievas, laikydamasis Įsikūnijimo pedagogikos, žmogų savo malone paveja bei išgelbėja. Kad žmogus suvoktų Šventosios Dvasios kvietimą atsiversti, įsipareigoti, puoselėti viltį ir per tai vis labiau atrasti savo gyvenime Dievo planą, katechetas turi jam padėti matyti tai, kas išgyventa, būtent per tokią prizmę.

153. Apšviesti ir aiškinti patirtį tikėjimo duotybėmis yra ilgalaikė katechetinės pedagogikos užduotis, kuri, nors ir sunki, nenustumtina į šoną, kad nebūtų nupulta į dirbtinius sugretinimus ar integristines tiesos sampratas.

Šią užduotį įgyvendinti padeda tinkamas stiprių žmogiškųjų patirčių (521) ir apreikštosios žinios tarpusavio santykiavimo bei sąveikavimo taikymas. Tą gausiai liudija pranašų skelbimas, Kristaus kalbėsena ir apaštalų mokymas – todėl visa tai yra tikėjimo ir žmogiškosios patirties kiekvieno susitikimo Bažnyčioje pamatinis bei norminis kriterijus.

Įsiminimas katechezėje (522)

154. Katechezė priklauso tai Bažnyčios „atminčiai“, kuri išlaiko tarp mūsų Viešpaties buvimą gyvą (523). Todėl įsiminimas nuo krikščionybės ankstyvųjų laikų yra esminė tikėjimo pedagogikos dalis. Norint išvengti mechaninio mokymosi atmintinai pavojaus, įsiminimas darniai įtrauktinas į įvairias mokymosi funkcijas, kaip antai spontanišką reakciją ir apmąstymą, dialogo ir tylos momentus, žodinį pasakojimą ir rašytinį darbą (524).

Įsiminimo objektais pirmiausia turėtų būti svarbiausios tikėjimo formulės, nes laiduoja tikslesnį tikėjimo dėstymą ir vertingą bendrą kultūrinį ir kalbinį mokymo paveldą. Patikimas tikėjimo kalbų mokėjimas yra būtina gyvenimo tikėjimu sąlyga.

Tačiau tokios formulės kaip santraukos pateiktinos tik tada, kai prieš tai nueitas aiškinimo kelias, ir turi būti ištikimos krikščioniškajai žiniai. Dalį jų sudaro labai svarbios formulės bei tekstai iš Biblijos, dogmų ir liturgijos srities, taip pat žinomos krikščioniškosios tradicijos maldos (Apaštalų tikėjimo išpažinimas, „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“...) (525).

„Tikėjimo ir pamaldumo žiedai – jei taip galima pasakyti – nedygsta dykuose katechezės be atminties plotuose. Svarbiausia, kad atmintinai išmokti tekstai būtų įsisąmoninti, palengva suvoktas jų gilumas, idant galėtų tapti asmeninio ir bendruomeninio krikščioniškojo gyvenimo versme“ (526).

155. Tikėjimo formulių mokymasis ir tikėjimo kupinas jų išpažinimas dar labiau suvoktini tradicinės ir naudingos „traditio“ ir „reditio“ praktikos kontekste, kai tikėjimo perteikimą katechizuojant (traditio) atitinka katechizuojamojo atsakas katechetiniame kelyje ir vėliau gyvenime (reditio) (527).

Toks procesas padeda geriau dalyvauti gautojoje tiesoje. Teisingas ir brandus tas asmeninis atsakas, kuris visiškai gerbia tikrąją tikėjimo duotybės prasmę ir rodo, jog asmuo supranta jo ištarai pavartotą kalbą (biblinę, liturginę, doktrininę...).

Katecheto vaidmuo (528)

156. Nė vienas, net labiausiai pasiteisinęs, metodas jokiame katechetinio proceso tarpsnyje nepadaro katecheto asmens nereikalingo.

Šventosios Dvasios dovanota charizma, rimtas dvasingumas ir aiškus liudijimas gyvenimu yra kiekvieno metodo siela, tačiau žmogiškosios ir krikščioniškosios savybės laiduoja tinkamą naudojimąsi tekstai ir kitomis darbo priemonėmis.

Katechetas, tiesą sakant, yra tarpininkas, palengvinantis bendravimą tarp žmogaus ir Dievo slėpinio, taip pat katechizuojamųjų tarp savęs ir su bendruomene. Todėl jis turėtų ne tik stengtis, kad kultūrinis požiūris, socialinė padėtis ir gyvensena nebūtų kliūtis tikėjimo kelyje, bet ir pats kurti tinkamiausias sąlygas krikščioniškajai žiniai ieškoti, priimti ir gilinti.

Katechetas negali užmiršti, kad žmogaus pritarimas tikėjimui yra malonės ir laisvės vaisius, taigi darbuojasi taip, kad jo veikla nuolatos būtų palaikoma tikėjimo į Šventąją Dvasią ir maldos.

Galiausiai esmingai svarbus yra asmeninis katecheto ir katechizuojamojo santykis. Jis stiprinamas troškimo ugdyti, išradingo kūrybiškumo, prisitaikymo ir kartu didžiausios pagarbos žmogaus laisvei ir brandai.

Išmintingai lydėdamas, katechetas atlieka vieną iš vertingiausių katechetinės veiklos tarnysčių – padeda katechizuojamajam atpažinti pašaukimą, kur jį kviečia Dievas.

Katechizuojamųjų veikla ir kūrybiškumas (529)

157. Katechizuojamųjų aktyvus dalyvavimas jų ugdymo procese visiškai atitinka ne tik autentišką žmogiškąjį komunikavimą, bet ir savitą apreiškimo ir išganymo tvarką. Mat tikintieji pašaukti krikščioniškojo gyvenimo kasdienybėje aktyviai pavieniui ir grupėmis atsiliepti į Dievo dovaną malda, dalyvavimu sakramentų bei liturgijos šventime, bažnytiniu bei visuomeniniu įsipareigojimu, gailestingosios meilės praktikavimu, didžiųjų žmogiškųjų vertybių, kaip antai laisvės, teisingumo, taikos, kūrinijos apsaugos, skatinimu.

Tad katechezėje katechizuojamieji įsipareigoja praktikuoti tikėjimą, viltį ir meilę, įgyti gebėjimą teisingai spręsti bei sustiprinti asmeninį apsisprendimą atsiversti ir krikščioniškai gyventi.

Katechizuojamieji, pirmiausia suaugusieji, patys gali veiksmingai prisidėti prie katechezės plėtotės, nurodydami veiksmingiausius žinios supratimo bei pateikimo būdus, kaip antai „mokymąsi per veiklą“, tyrinėjimo ir dialogo taikymą, keitimąsi požiūriais bei jų sugretinimą.

Bendruomenė, asmuo ir katechezė (530)

158. Katechetinė pedagogika veiksminga tiek, kiek krikščionių bendruomenė tampa konkrečiu bei pavyzdiniu individo tikėjimo kelio pagrindu. Taip yra tada, kai bendruomenė tampa katechezės šaltiniu, vieta ir tikslu. Tuomet bendruomenė virsta konkrečiai regima tikėjimo liudijimo vieta, rūpinasi tolesniu savo narių ugdymu ir priima juos kaip Dievo šeimą, suteikdama jiems nuolatinę, gyvybiškai svarbią aplinką augti tikėjimu (531).

Be viešo ir kolektyvinio Evangelijos skelbimo, visada būtinas tiesioginis asmens ryšys su asmeniu pagal Jėzaus ir apaštalų pavyzdį. Taip lengviau įtraukiama asmeninė sąmonė, tikėjimo dovana, kaip Šventosios Dvasios veikimo vaisius, iš gyvo asmens atitenka gyvam asmeniui, įtikinamumo jėga didesnė (532).

Grupės svarba (533)

159. Žmogaus brendimo procesuose grupei tenka svarbi funkcija. Tas pat pasakytina apie katechezę, tiek vaikų – ji palengvina tinkamą jų socializaciją, tiek jaunuolių, kurių asmenybės ugdymui grupė tiesiog gyvybiškai svarbi, tiek suaugusiųjų, tarp kurių ji skatina dialogą, dalijimąsi ir bendrą krikščioniškąją atsakomybę.

Katechetas, dalyvaujantis grupės gyvenime, suvokiantis ir mokantis branginti jo dinamiką, savo pirmine ir ypatinga užduotimi, kurią jis ir vykdo, laiko Bažnyčios vardu būti veikliu Evangelijos liudytoju, gebančiu dalytis su kitais savo brandaus tikėjimo vaisiais ir išmintingai akinti bendrai jo ieškoti.

Krikščioniškoji grupė yra ne tik didaktinis veiksnys, bet ir pašaukta būti bendruomenės patirtimi bei dalyvavimo Bažnyčios gyvenime forma, savo tikslą bei pilnatviško reiškimosi pavidalą atrasdama platesnėje eucharistinėje bendruomenėje. Jėzus sako: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Visuomenės komunikavimas (534)

160. „Pirmutinis šiuolaikinių laikų areopagas yra komunikavimo pasaulis, vienijantis žmoniją... Visuomenės komunikavimo priemonės pasidarė tokios svarbios, kad daugeliui žmonių tapo pagrindiniu informacijos bei ugdymo įrankiu, individualios, šeiminės ir socialinės elgsenos vadovu bei įkvėpėju“ (535). Todėl „naudojimasis visuomenės komunikavimo priemonėmis evangelizuojant ir katechizuojant šiandien yra ne mažiau svarbus“ negu gausios galią išlaikiusios tradicinės priemonės (536). Juk „Bažnyčia jaustųsi kalta Viešpačiui, jei nesinaudotų šiomis galingomis priemonėmis, kurias žmogaus intelektas kasdien vis labiau tobulina... Jos tampa jai šiuolaikine veiksminga sakykla. Per jas ji pajėgia kalbėti minioms“ (537).

Tokios priemonės yra įvairios: televizija, radijas, spauda, garso plokštelės, magnetofono juostos, vaizdo ir garso kasetės, kompaktiniai diskai ir ištisa garso ir vaizdo priemonių sritis (538). Kiekviena priemonė atlieka jai būdingą vaidmenį ir naudotina ypatingu būdu; būtina paisyti kiekvienos savitumo bei pasverti jos svarbą (539). Tinkamai suplanuotoje katechezėje šių priemonių neturėtų trūkti. Skatinti Bažnyčių tarpusavio pagalbą siekiant padengti kartais labai dideles pirkimo bei funkcionavimo išlaidas reiškia tikrai tarnauti Evangelijos reikalui.

161. Norinčiam tinkamai naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis katechetui reikia pastangų pažinti, įgyti kompetencijos, išmokti jas kvalifikuotai bei šiuolaikiškai taikyti. Dėl didelio poveikio kultūrai, prie kurios atsiradimo komunikavimo priemonės prisideda, nevalia užmiršti, jog „neužtenka naudotis jomis krikščioniškajai žiniai ir Bažnyčios mokymui skleisti, bet reikia dar ir integruoti šią žinią į šiuolaikinių komunikavimo priemonių sukurtą naująją kultūrą“, kuriai būdinga „naujos kalbos, naujos technikos ir naujos psichologinės elgsenos“ (540). Tiktai tada Evangelijos žinia, padedama Dievo malonės, gebės įsiskverbti į kiekvieno sąmonę ir „sužadinti visiškai asmenišką pritarimą bei įsipareigojimą“ (541).

162. Komunikavimo priemonių darbuotojai ir vartotojai turi turėti galimybę priimti Evangelijos malonę. Tai verčia katechetus ypatingą dėmesį skirti tam tikroms žmonių kategorijoms: profesionaliems komunikavimo priemonių darbuotojams, kuriems Evangelija parodytina kaip platus tiesos, atsakomybės, įkvėpimo horizontas; komunikavimo priemonių įtakos veikiamoms šeimoms, kad jas apsaugotų, bet pirmiausia plėtotų jų kritinius bei ugdomuosius gebėjimus (542); jaunosioms kartoms, kurios yra komunikavimo priemonių vartotojos bei kūrėjos. Visų dėmesys atkreiptinas į tai, kad, „perduodant ir priimant informaciją šiomis priemonėmis, reikia uoliai rūpintis, viena vertus, tiesos meilės gaivinamo kritinio jausmo ugdymu, kita vertus, laisvės ir pagarbos asmens kilnumui, autentiškos tautų kultūros gynimu“ (543).

KETVIRTOJI DALIS

KATECHEZĖS ADRESATAI

Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“ (Iz 49, 6).

„Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų. Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 16–21).

„Karalystė skirta visiems“ (544).

163. Savo viešosios veiklos pradžioje Jėzus skelbė esąs atsiųstas skelbti gerosios naujienos vargdieniams (545), po to savo gyvenimu parodydamas ir patvirtindamas, kad Dievo karalystė skirta visiems, pradedant labiausiai nuskriaustaisiais. Jis tapo Dievo karalystės katechetu visoms žmonių kategorijoms – dideliems ir mažiems, turtingiesiems ir vargšams, sveikiems ir ligoniams, artimiems ir tolimiems, žydams ir pagonims, vyrams ir moterims, teisiesiems ir nusidėjėliams, tautai ir valdžiai, individams ir grupėms... Jis yra čia kiekvienam žmogui ir domisi visais jo vargais – kūno ir sielos, gydo ir atleidžia, pataiso ir padrąsina savo žodžiu bei darbais.

Jėzus užbaigia savo žemiškąjį gyvenimą ragindamas savo mokinius daryti tą patį – skelbti Evangeliją visai kūrinijai pasaulyje (546), „visoms tautoms“ (Mt 28, 19; Lk 24, 47), „ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8), „iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

164. Šią užduotį Bažnyčia įgyvendina jau du tūkstančius metų remdamasi begaline skelbimo bei katechezės patirties įvairove, nuolatos akinama Sekminių Dvasios atlikti savo pareigą – evangelizuoti „graikus ir barbarus, išmintingus ir neišmanančius“ (plg. Rom 1, 14).

Taip išryškėja tikėjimo pedagogikos, kurioje visuotinis katechezės atvirumas ir jos pavyzdingas įsikūnijimas savo adresatų pasaulyje tarpusavyje artimai susiję, bruožai.

Šios dalies reikšmė ir tikslas

165. Būtinybė paisyti daugialypių įvairių žmonių gyvenimo aplinkybių (547) verčia katechezę, trokštančią juos sutikti ir pritaikyti krikščioniškąją žinią bei tikėjimo pedagogiką prie jų įvairių poreikių, vaikščioti įvairiais keliais (548).

Tad, žvelgiant į pradinę tikėjimo padėtį, veriasi katechumenų bei neseniai pakrikštytųjų kelias; dėmesiui krypstant į pakrikštytųjų tikėjimo plėtojimą, siūlosi gilinamoji ar primenamoji katechezė, skirta visiems tebejaučiantiems esminių gairių poreikį. Katechizuojamųjų fizinės ir psichologinės brandos atžvilgiu katechezė skirstoma pagal amžiaus tarpsnius. Tuo tarpu dėmesys socialiniam-kultūriniam kontekstui duoda pradžią tam tikrai žmonių kategorijai skirtai katechezei.

166. Kadangi įvairių galimų katechezės tipų negalime aptarinėti po vieną, šioje dalyje bus minimi tik visoms situacijoms reikšmingi aspektai:

– bendrieji katechetinio prisitaikymo aspektai (1 skyrius);

– amžiaus tarpsnius atitinkanti katechezė (2 skyrius);

– ypatingas situacijas išgyvenančiųjų katechezė (3 skyrius);

– katechezė atsižvelgiant į skirtingus kontekstus (4 ir 5 skyriai).

Tad įkultūrinimo problemos imamasi praktiniu aspektu, remiantis tikėjimo turiniais, žmonėmis ir kultūrine aplinka.

Dalinėms Bažnyčioms teks užduotis savo nacionaliniuose bei regioniniuose katechezės vadovuose pateikti apibrėžtesnių ir konkrečiomis sąlygomis bei vietiniais poreikiais paremtų gairių.

I. SKYRIUS

PRISITAIKYMAS PRIE ADRESATO
BENDRIEJI ASPEKTAI

Kiekvieno tikinčiojo poreikis ir teisė gauti visavertišką katechezę (549)

167. Dievo pašauktam tikėjimo brandai, kiekvienam pakrikštytajam reikalinga tinkama katechezė, į kurią jis turi ir teisę. Todėl pirmutinė Bažnyčios užduotis yra į tai tinkamai bei reikiamai atsiliepti.

To siekiant, pirmiausia prisimintina, kad Evangelijos adresatas yra „konkretus istorinis žmogus“ (550), visada įsišaknijęs tam tikroje situacijoje ir visuomet veikiamas psichologinių, visuomeninių, kultūrinių bei religinių sąlygotybių, nesvarbu, ar jis tai suvokia, ar ne (551).

Katechetiniame procese adresatas turėtų būti ne vien tylintis, pasyvus priėmėjas, bet aktyvus, sąmoningas ir atsakingas subjektas (552).

Bendruomenės poreikis ir teisė (553)

168. Dėmesys individui neturėtų leisti užmiršti, kad katechezės adresatas yra krikščionių bendruomenė, kaip tokia, ir kiekvienas žmogus joje. Katechezės teisėtumas bei energija kyla iš viso Bažnyčios gyvenimo, tačiau teisinga ir tai, kad „nuo katechezės esmingai priklauso vidinis Bažnyčios augimas, kaip ji atitinka Dievo planą“ (554).

Todėl būtinas Evangelijos pritaikymas bendruomenės, kaip tokios, nuošalyje nepalieka, bet ją įtraukia.

Pritaikymu siekiama, kad katechezės turinys būtų kaip sveikas ir tinkamas maistas (555)

169. „Apreikštojo žodžio skelbimo pritaikymas turi būti kiekvienos evangelizacijos taisyklė“ (556). Vidinis teologinis to motyvas slypi Įsikūnijimo slėpinyje, tai yra elementarus pedagoginis sveiko žmogiško bendravimo reikalavimas ir atspindi visų amžių Bažnyčios praktiką.

Toks pritaikymas suvoktinas kaip įstabiai motiniškas Bažnyčios, laikančios žmones ne pasmerktina, bet su viltimi įdirbtina „Dievo dirva“ (1 Kor 3, 9), elgesys. Bažnyčia artinasi prie kiekvieno iš mūsų, rimtai atsižvelgia į situacijų bei kultūrų įvairovę ir išlaiko daugybės bendrystę vienatiniame išgelbėjančiame Žodyje. Taip Evangelija perteikiama autentiškai ir su visu savo skoniu, kaip sveikas ir tinkamas maistas. Tokiu kriterijumi turėtų remtis kiekviena iniciatyva ir katecheto asmeninis kūrybiškumas bei išmoningumas.

Pritaikant atsižvelgiama į įvairias aplinkybes

170. Pritaikant atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kuriomis perteikiamas Dievo žodis (557). Jas lemia adresatų kultūrų, amžiaus, dvasinio gyvenimo, visuomeninių bei bažnytinių situacijų skirtumai (558). Į tai būtina labai rūpestingai atsižvelgti.

Taip pat pravartu prisiminti, kad pritaikant situacijų įvairovėje visada prieš akis reikia turėti asmens ir jo esminės vienybės, kaip tai supranta Bažnyčia, visumą. Todėl katechezė neapsiriboja tam tikros situacijos išoriniu elementų vertinimu, bet visada skiria dėmesį asmens vidiniam pasauliui, tiesai apie žmogų, kuris yra „Bažnyčios pirmutinis ir pagrindinis kelias“ (559). Tai daro poveikį pritaikymo procesui, kuris yra juo tinkamesnis, juo į daugiau žmogaus vidinio gyvenimo klausimų, siekių, poreikių atsižvelgiama.

II. SKYRIUS

AMŽIAUS TARPSNIUS ATITINKANTI KATECHEZĖ

Bendrosios pastabos

171. Įvairius amžiaus tarpsnius atitinkanti katechezė krikščionių bendruomenei esmingai reikalinga. Viena vertus, tikėjimas prisideda prie žmogaus sklaidos, kita vertus, kiekvienas gyvenimo tarpsnis susiduria su nukrikščionėjimo iššūkiu ir todėl turi būti sutvirtinamas vis naujų krikščioniškojo pašaukimo užduočių.

Tad atsižvelgiant į adresatų poreikius bei gebėjimus, pagrįstai siūlosi skirtingos įvairiems amžiaus tarpsniams skirtos ir viena kitą papildančios katechezės (560).

Todėl iš akių nevalia išleisti jokių su tai susijusių antropologinių-evoliucinių bei teologinių-pastoracinių elementų, kartu pasitelkiant naujausius humanitarinių ir pedagoginių mokslų duomenis apie skirtingas amžiaus grupes.

Be to, derėtų stengtis išmintingai derinti įvairius tikėjimo kelio etapus, ypatingą dėmesį skiriant vaikų katechezės darniam papildymui vėliau.

Dėl šios priežasties pedagogiškai veiksminga pradėti nuo suaugusiųjų katechezės ir jos šviesoje orientuoti katechezes kitais gyvenimo momentais.

Čia kaip pavyzdys bus pateikti tik keli bendri elementai, konkretesnius dalykus apžvelgti paliekant dalinių Bažnyčių ir Vyskupų konferencijų katechezės vadovams.

Suaugusiųjų katechezė (561)

Suaugusieji, kuriems skirta katechezė (562)

172. Vedant tikėjimo pokalbį su suaugusiaisiais, būtina rimtai paisyti jų išgyventų patirčių bei gyvenimo sąlygų ir iššūkių. Jų klausimai ir tikėjimo poreikiai daugialypiai ir įvairūs (563).

Skirtini:

– tikintys suaugusieji, nuosekliai įgyvendinantys savo apsisprendimą tikėti ir nuoširdžiai trokštantys gilintis;

– suaugusieji, kurie krikštyti, tačiau nebuvo tinkamai mokyti arba neužbaigė įkrikščioninimo kelio, arba nuo tikėjimo nusigręžė, todėl juos galima vadinti „bemaž katechumenais“ (564);

– nekrikštyti suaugusieji, kuriems ir skirtas katechumenatas tikrąja šio žodžio prasme (565).

Taip pat minėtini suaugusieji, ateinantys iš krikščioniškųjų konfesijų, nesančių visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia.

Suaugusiųjų katechezės elementai ir kriterijai (566)

173. Suaugusiųjų katechezė skirta žmonėms, turintiems teisę ir pareigą subrandinti Dievo jiems dovanotą tikėjimo daigą (567); ja kreipiamasi į asmenis, pašauktus prisiimti įvairaus pobūdžio socialinę atsakomybę, ir žmones, išgyvenančius gilias permainas ir sunkias krizes. Todėl suaugusiojo tikėjimą būtina nuolatos apšviesti, plėtoti ir sergėti, kad jis įgytų krikščioniškos išminties, suteikiančios prasmę, vienybę ir viltį įvairioms jo asmeninio, visuomeninio ir dvasinio gyvenimo patirtims. Suaugusiųjų katechezė kelia reikalavimą rūpestingai nustatyti tipiškus suaugusio krikščionio tikėjimo bruožus, jais remiantis suformuluoti tikslus bei turinius, apibrėžti tam tikras dėstymo nekintamybes, numatyti veiksmingiausius metodologinius kriterijus, pasirinkti formas ir modelius. Ypatingas dėmesys skirtinas suaugusiesiems dėstančio katecheto asmenybei bei tapatybei, jo pasirengimui bei atsakingiesiems bendruomenėje už suaugusiųjų katechezę (568).

174. Tarp kriterijų, laiduojančių autentišką ir veiksmingą katechezę, minėtini (569):

– dėmesys adresatams kaip suaugusiesiems, kaip vyrams ir moterims, taip pat jų problemoms ir patirtims, jų dvasiniams bei kultūriniams gebėjimams, visiškai gerbiant skirtingybes;

– dėmesys suaugusiesiems kaip krikštytiems pasauliečiams, kuriems Krikšto galia pavesta „ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir tvarkant juos pagal Dievo valią“ (570) ir kurie Krikštu pašaukti į šventumą (571);

– dėmesys įtraukiant suaugusįjį į bendruomenę, kad ji taptų jo priėmimo ir palaikymo vieta;

– dėmesys organiškam suaugusiųjų pastoracijos planui, kur su katecheze būtų jungiamas liturginis ugdymas ir gailestingosios meilės tarnystė.

Suaugusiųjų katechezės bendrosios ir ypatingosios užduotys (572)

175. Kad galėtų atsiliepti į giliausius mūsų laikų lūkesčius, suaugusiųjų katechezė turi pateikti krikščioniškąjį tikėjimą visą, autentiškai ir sistemiškai, taip, kaip jį supranta Bažnyčia, į pirmą planą iškeldama išganymo skelbimą, aiškindama šiandien vyraujančius sunkumus, neaiškumus, nesusipratimus, prietarus ir prieštaras, parodydama dvasinę ir moralinę žinios reikšmę, supažindindama su Šventojo Rašto skaitymu tikėjimo akimis ir maldos praktika. Katechezei esmingai talkina Katalikų Bažnyčios katekizmas ir juo besiremiantys atskirų Bažnyčių suaugusiųjų katekizmai.

Suaugusiųjų katechezei konkrečiai tenka šios užduotys:

– tinkamomis priemonėmis – sakramentine pedagogika, rekolekcijomis, dvasiniu vadovavimu ir t. t. – skatinti gyvenimo prisikėlusio Kristaus Dvasioje ugdymą ir brendimą;

mokyti teisingai vertinti mūsų visuomenės socialinę-kultūrinę kaitą tikėjimo šviesoje. Krikščionių tautai taip padedama atpažinti tikrąsias vertybes ir mūsų civilizacijos pavojus bei užimti atitinkamą laikyseną;

aiškinti šiandienes religines ir moralines problemas, būtent klausimus, kylančius mūsų laikų žmogui, pavyzdžiui, dėl viešosios bei individualiosios moralės, visuomenės problemų, naujų kartų auklėjimo;

aiškinti santykius tarp pasaulietinės ir bažnytinės veiklos parodant abipuses skirtybes, sampynas ir prideramos sąveikos mastą. Todėl esminis suaugusiųjų ugdymo dėmuo turėtų būti Bažnyčios socialinis mokymas;

atskleisti racionalius tikėjimo pagrindus. Teisingai suprantamas tikėjimas bei tikėjimo tiesos dera su žmogaus proto reikalavimais, o Evangelija tada atrodo atitinkanti laiką ir kompetentinga atsakyti. Todėl būtina veiksmingai skatinti mąstymo ir krikščioniškosios kultūros pastoraciją. Tai leistų įveikti tam tikras integrizmo ir fundamentalizmo formas, savavališkus ar subjektyvius aiškinimus;

ugdyti gebėjimą imtis atsakomybės Bažnyčios misijos srityje ir krikščioniškai liudyti mūsų visuomenėje.

Suaugusiajam padedama suvokti, įvertinti ir įgyvendinti visa, kas jo yra prigimtimi ar malone gauta bažnytinėje bendruomenėje ar žmonių bendruomenės gyvenime. Tai jam leis išvengti masiškumo ir anonimiškumo pinklių, ypač dažnai pasitaikančių mūsų šiandienėje visuomenėje ir lemiančių tapatybės praradimą bei turimų savybių bei gebėjimų sumenkimą.

Suaugusiųjų katechezės ypatingosios formos (573)

176. Pasitaiko situacijų ir aplinkybių, diktuojančių taikyti ypatingas katechezės formas:

– suaugusiųjų įkrikščioninimo katechezė, arba katechumenatas, kurio tvarka nustatyta RICA;

– Dievo tautos katechezė tinkamai pritaikytomis tradicinėmis formomis per liturginius metus arba ypatingu misijų būdu;

– tobulinimosi katechezė, skirta tiems, kurie bendruomenėje vykdo ugdymo užduotis, – katechetams ir visiems įsitraukusiems į pasauliečių apaštalavimą;

– katechezė ypač reikšmingų gyvenimo įvykių, kaip antai vedybų, vaikų krikšto ir kitų įsikrikščioninimo sakramentų, kritinių paauglystės tarpsnių, ligos ir t. t., proga. Tai aplinkybės, akinančios žmogų labiau negu paprastai ieškoti tikrosios gyvenimo prasmės;

– katechezė ypatingų patirčių, kaip antai įsiliejimo į darbo pasaulį, karinės tarnybos, emigracijos ir t. t., proga. Tai vidujai praturtinti, tačiau kartu ir klaidingu keliu pastūmėti galinčios permainos, todėl verčiančios ieškoti Dievo žodžio šviesos ir atramos;

– katechezė, susijusi su krikščionišku laisvalaikio praleidimu, ypač atostogų bei turistinių kelionių proga;

– katechezė ypatingų įvykių, susijusių su Bažnyčios ir visuomenės gyvenimu, proga.

Šios ir kitos katechezės formos lydi, jų neatstodamos, sistemingos, organiškos ir nuolatinės katechezės, kurią kiekviena bažnytinė bendruomenė privalo laiduoti visiems suaugusiesiems, kursus.

Ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikų katechezė (574)

Ankstyvosios vaikystės ir pradinio mokyklinio amžiaus situacija ir svarba (575)

177. Šis amžiaus tarpsnis, kuriam, tradiciškai skirstomam į ankstyvąją vaikystę, arba ikimokyklinį amžių, ir pradinį mokyklinį amžių, tikėjimo ir proto akimis, būdingas gyvenimo pradžios žavesys, „teikia vertingų galimybių veiklai, prisidedančiai tiek prie Bažnyčios statydinimo, tiek prie visuomenės humanizacijos“ (576). Į tai būtina atsiliepti. Vaikas, krikšto galia tapęs Dievo vaiku, Kristaus paskelbtas prioritetiniu Dievo karalystės nariu (577).

Dėl įvairių priežasčių šiandien, galbūt labiau negu kada nors anksčiau, reikia visiškai atsižvelgti į vaiko žmogiškojo bei dvasinio augimo reikalavimus padedant jam, be kita ko, ir katecheze, kurios krikščionių vaikams niekada neturėtų trūkti. Kas jam dovanojo gyvybę, praturtindamas ją Krikšto dovana, tas privalo pasirūpinti ir nuolatiniu jo penu.

Ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikų katechezės būdingi bruožai (578)

178. Tokių vaikų katechezė neišvengiamai susijusi su jų gyvenimo situacija bei sąlygomis ir įvairių, vienas kitą papildančių auklėjimo subjektų reikalais.

Galima nurodyti kelis ypač svarbius ir visuotinai paplitusius veiksnius:

– Ikimokyklinis ir pradinis mokyklinis amžius, kiekvienas suvokiamas ir traktuojamas kaip savitas, yra pirmosios socializacijos, žmogiškojo bei krikščioniškojo auklėjimo šeimoje, mokykloje ir Bažnyčioje metas, todėl laikytinas esmingai svarbiu tikėjimo ateičiai.

– Laikantis įsitvirtinusios tradicijos, tai paprastai yra laikotarpis, kuriuo užbaigiamas su Krikštu prasidėjęs įkrikščioninimas. Sakramentų priėmimas reikalauja vaiko tikėjimo organiško ugdymo ir jo įvesdinimo į Bažnyčios gyvenimą (579).

– Todėl katechetinis procesas vaikystės laikotarpiu bus pirmiausiai ugdomasis, stengiantis plėtoti vidines žmogiškas jėgas, sudarančias antropologinę tikėjimo gyvenimo dirvą, kaip antai pasitikėjimą, nesavanaudiškumą, savęs atidavimą, maldą ir džiugų dalyvavimą... Maldos ugdymas ir supažindinimas su Šventuoju Raštu yra pagrindiniai krikščioniškojo vaikų ugdymo aspektai (580).

– Galiausiai paisytina dviejų gyvybiškai svarbių ugdymo erdvių – šeimos ir mokyklos reikšmės. Katechezė šeimoje tam tikra prasme nepamainoma, pirmiausia dėl teigiamos, šiltos aplinkos, dėl patraukiančio suaugusiųjų pavyzdžio, dėl pirmo sąlyčio su tikėjimu bei jo praktika.

179. Pradėdamas lankyti mokyklą vaikas įžengia į platesnę negu šeima visuomenę ir atsiranda galimybė daug labiau plėtoti savo su intelektu, jausmais bei elgsena susijusius gebėjimus. Mokykloje dažnai savitai mokoma tikybos.

Visa tai iš katechezės bei katecheto reikalauja, kiek tai leidžia galimybės, nuolatos bendradarbiauti su tėvais ir mokyklos mokytojais (581). Ganytojai turėtų suvokti, jog padedant tėvams bei auklėtojams gerai atlikti savo užduotą statydinama Bažnyčia. Be to, toks darbas teikia puikią progą katechizuoti suaugusiuosius (582).

Ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikai, neturintys religinės paspirties šeimoje arba nelankantys mokyklos (583)

180. Yra, ir gana daug, ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikų, kurie labai nuskriausti, nes arba šeimoje nesulaukia tinkamo religinio palaikymo, arba neturi tikros šeimos, arba nelankos mokyklos, arba kenčia dėl socialinio nesaugumo, negebėjimo prisitaikyti ar kokių nors kitokių aplinkos nulemtų priežasčių. Daugelis net nėra pakrikštyti, kiti neužbaigia įkrikščioninimo kelio. Tačiau krikščionių bendruomenei tenka pareiga jų atžvilgiu imtis dosnios, kompetentingos ir realistiškos pakaitinės tarnystės, ieškant dialogo su šeimomis, siūlant mokyklinio ugdymo formas ir rūpinantis katecheze, atitinkančia vaikų konkrečias galimybes bei konkrečius poreikius.

Jaunimo katechezė (584)

Laikotarpis iki paauglystė, paauglystė ir jaunystė (585)

181. Bendrai pastebėtina, kad pasaulį kamuojančios dvasinės ir kultūrinės krizės pirmoji auka yra jaunosios kartos (586). Tačiau tiesa ir tai, kad su jomis siejamos didžiausios geresnės visuomenės viltys.

Bažnyčią tai turėtų dar labiau skatinti drąsiai ir kūrybiškai skelbti Evangeliją jaunimui.

Šiuo atžvilgiu patyrimas rodo, kaip katechezei, kryptingai naudojantis mokslinių tyrimų rezultatais ir gyvenimo sąlygų įvairiose šalyse pažinimu, naudinga jaunystės amžių skirstyti į laikotarpį iki paauglystės, paauglystę ir jaunystę.

Vadinamuosiuose išsivysčiusiuose regionuose ypatingą problemą kelia laikotarpis iki paauglystės: per menkai atsižvelgiama į šiam amžiaus tarpsniui būdingus sunkumus, poreikius, žmogiškas bei dvasines jėgas, todėl šį tarpsnį galima vadinti tiesiog atmestuoju amžiumi.

Labai dažnai šiuo laikotarpiu berniukas ar mergaitė Sutvirtinimo sakramentu užbaigia įkrikščioninimo kelią ir kartu beveik visiškai atsisveikina su tikėjimo praktika. Privalu tuo rimtai susirūpinti bei išrutulioti ypatingą pastoraciją, besiremiančią ugdymo ištekliais, būdingais pačiam įkrikščioninimo keliui.

O dėl kitų dviejų kategorijų, tai paauglystė skirtina nuo jaunystės, net jei ir nelengva nedviprasmiškai apibrėžti abiejų sąvokų reikšmę. Apskritai jomis apibrėžiamas tas gyvenimo laikotarpis, kuris išgyvenamas prieš prisiimant atsakomybę kaip suaugusiam žmogui.

Iš pagrindų peržiūrėtina ir sustiprintina ir jaunimui skirta katechezė.

Jaunimo reikšmė visuomenei ir Bažnyčiai (587)

182. Bažnyčia jaunuolius laiko „viltimi“, tačiau kartu įžvelgia ir „didelį iššūkį Bažnyčiai“ (588).

Sparti ir audringa kultūrinė ir visuomeninė kaita, gyventojų daugėjimas, užsitęsęs jaunystės laikotarpis iki prisiimant suaugusiųjų atsakomybę, darbo vietų stygius ir nuolatinė nepakankamo išsivystymo būklė kai kuriose šalyse, vartotojiškos visuomenės spaudimai – visa tai lemia, kad jaunuolių likimu tampa laukimo, nusivylimo ir nuobodulio, maža to, baimės ir marginalizacijos pasaulis. Nusigręžimo nuo Bažnyčios ar bent nepasitikėjimo ja laikysena tampa daugeliui esminė. Dažnai tai atspindi dvasinės bei moralinės paramos šeimose stygių ir gautos katechezės silpnumą.

Kita vertus, daugelis jų jaučia stiprų ir audringą prasmės, solidarumo, socialinio įsipareigojimo, negana to, religinio patyrimo troškimą.

183. Katechezės atžvilgiu iš to išplaukia keletas padarinių.

Tikėjimo tarnystei privalu suvokti jaunimo būklės šviesiąsias ir tamsiąsias puses, konkrečiai atsiskleidžiančias įvairiuose regionuose bei įvairiose gyvenimo srityse.

Katechezės šerdį turėtų sudaryti nedviprasmiškas Kristaus pasiūlymas Evangelijos jaunuoliui (589), tiesioginis jo pasiūlymas visiems jaunuoliams jiems prieinamu būdu, dėmesingai suvokiant jų problemas. Evangelijoje apie juos kalbama kaip apie tiesioginius Kristaus pašnekovus, kuriems jis atskleidžia savo „neprilygstamus turtus“ ir kartu įtraukia juos į asmeninio bei bendruomeninio augimo procesą, esmingai svarbų visuomenės ir Bažnyčios likimui (590).

Todėl jaunuoliai nelaikytini vien katechezės objektu; jie iš tikrųjų yra „veiklūs subjektai, aktyvūs evangelizacijos dalyviai ir visuomenės atnaujinimo kūrėjai“ (591).

Būdingi jaunimo katechezės bruožai (592)

184. Turint prieš akis užduoties apimtį, užduotis, atsižvelgiant į aplinką, nustatyti tai, kas atskirose vietovėse teisinga, tenka dalinių Bažnyčių ir nacionalinių bei regioninių Vyskupų konferencijų katechezės Vadovams.

Čia pateiksime keletą bendrų gairių:

– Iš akių nevalia išleisti religinių situacijų įvairovės: vieni jaunuoliai nekrikštyti, kiti neužbaigę įkrikščioninimo ar patekę į rimtas tikėjimo krizes, treti linkę apsispręsti tikėjimo naudai arba tai jau yra padarę ir trokšta paramos.

– Taip pat nevalia užmiršti, kad katechezė sėkminga būna tik tada, kai plėtojama drauge su vaikų, paauglių ir jaunuolių pastoracija, prieš akis turinčia visas su jų gyvenimu susijusias problemas. To siekiant katechezė papildytina tam tikrais procesais, kaip antai situacijos aiškinimu, humanitarinių bei pedagoginių mokslų paisymu, bendradarbiavimu su pasauliečiais ir pačiais jaunuoliais.

– Prie veiksmingos katechezės labai prisideda gerai sustyguota grupinė veikla, priklausymas tinkamoms jaunimo organizacijoms (593) ir asmeninis jaunuolių lydėjimas, geriausiai dvasinis vadovavimas.

185. Tarp įvairių jaunimo katechezės formų, nelygu situacija, numatytina: katechumenatas mokyklinio amžiaus jaunuoliams, įkrikščioninimo katechezė, teminių programų katechezė, daugiau ar mažiau proginiai ir neformalūs susitikimai.

Žvelgiant plačiau, jaunimo katechezė vykdytina naujais būdais, atsiveriant šiam amžiui būdingai jausenai ir teologinei, etinei, istorinei, socialinei problematikai. Derama vieta pirmiausia skirtina tiesos ir laisvės pagal Evangeliją mokymui, sąžinės ir meilės ugdymui, pokalbiui apie pašaukimą, krikščioniškajam įsipareigojimui visuomenėje, misijinei atsakomybei pasaulyje (594). Tačiau kartu neišleistina iš akių, kad šiandienė jaunimo evangelizacija dažnai turėtų sukti ne griežtai katechumenine, bet misijine linkme. Iš tiesų, apaštalaujant tarp jaunimo, aplinkybės dažnai verčia imtis humanizacinės ir misijinės pakraipos ugdymo kaip pirmo būtino žingsnio palankesnėms tikrosios katechezės prielaidoms rastis. Todėl praktiškai dažnai pravartu padaryti intensyvesnę viso ugdomojo proceso ikikatechumeninę veiklą.

Viena iš įveiktinų kliūčių susijusi su jaunimo „kalbos“ (mąstysena, jausena, skonis, stilius, žodynas...) ir Bažnyčios „kalbos“ (katechezė, katechetai) skirtingumu. Todėl pabrėžiama katechezės prisitaikymo prie jaunuolių būtinybė, Kristaus žinią „kantriai, išmintingai ir neiškreipiant“ „išverčiant“ į jų kalbą (595).

Vyresniojo amžiaus žmonių katechezė (596)

Trečiasis amžius – Dievo dovana Bažnyčiai

186. Pagyvenusių žmonių gausėjimas įvairiose pasaulio šalyse Bažnyčiai kelia naują ir ypatingą pastoracinę užduotį. Neretai tokie žmonės jaučiasi kaip daugiau ar mažiau varginantys pasyvūs objektai, tuo tarpu tikėjimo šviesoje jie laikytini Dievo dovana Bažnyčiai ir visuomenei ir turi sulaukti tinkamo katechetinio dėmesio. Kaip visų krikščionių, taip ir jų atžvilgiu tai yra pareiga ir teisė.

Būtina atsižvelgti į asmeninės, šeiminės, socialinės būklės įvairovę, pirmiausia į vienatvės ir marginalizacijos išbandymus. Šeimai čia tenka pirminė funkcija, nes čia tikėjimas gali būti skelbiamas draugiškoje, meilės kupinoje aplinkoje, kuri daugiau negu kas kita patvirtina Dievo žodžio galiojamumą.

Vyresniojo amžiaus žmonių katechezėje tikėjimo turinys visada siejamas su nuoširdžiu katecheto ir tikinčios bendruomenės buvimu. Todėl labai pageidautina, kad pagyvenę žmonės pilnatviškai dalyvautų katechetiniame bendruomenės kelyje.

Pilnatvės ir vilties katechezė

187. Vyresniojo amžiaus žmonių katechezė atsižvelgia į ypatingus jų tikėjimo būklės aspektus: jei pagyvenęs žmogus pasiekė savo amžių, turėdamas tvirtą ir turtingą tikėjimą, tuomet katechezė nueitą kelią pilnatviškai užbaigia dėkingumo ir pasitikėjimo kupino lūkesčio laikysena. Kitų tikėjimas daugiau ar mažiau pritemęs, krikščioniškoji praktika menka: katechezė tada taps naujos šviesos ir naujo religinio patyrimo momentu. Kartais savo saulėlydžio žmogus sulaukia sunkiai dvasiškai ir kūniškai sužeistas: tuomet katechezė padės jam savo padėtį pakelti maldos, atleidimo, vidinės ramybės laikysena.

Bet kuriuo atveju pagyvenusio žmogaus būklė reikalauja vilties, išaugančios iš galutinio susitikimo su Dievu tikrumo, katechezės.

Tikintis pagyvenęs žmogus, liudijantis savo tikėjimą, kuris spindi juo šviesiau, juo arčiau didysis susitikimas su Viešpačiu, daro gera sau ir praturtina bendruomenę.

Išmintis ir dialogas (597)

188. Biblijoje tikintis pagyvenęs žmogus mums rodomas kaip išmintingo ir dievobaimingo asmens simbolis ir, vadinasi, kaip intensyvios gyvenimo patirties sergėtojas; tai tam tikra prasme daro jį natūraliu bendruomenės „katechetu“. Juk jis yra tradicijos liudytojas, gyvenimo mokytojas, gailestingosios meilės skleidėjas. Katechezė tokią malonę brangina, padėdama pagyvenusiam žmogui iš naujo atrasti jame slypinčias turtingas galimybes ir imtis katecheto vaidmens mažų vaikų, kurių mylimi seneliai jie dažnai yra, jaunuolių ir suaugusiųjų atžvilgiu. Taip jie šeimoje ir bendruomenėje skatina esmingai svarbų dialogą tarp kartų.

III. SKYRIUS

YPATINGOMS SITUACIJOMS, MĄSTYSENOMS IR APLINKOMS SKIRTA KATECHEZĖ

Neįgaliųjų katechezė (598)

189. Fizinės, dvasinės ar kitokios negalės kamuojamus asmenis, ypač nepilnamečius, kiekviena krikščionių bendruomenė laiko ypatingai Dievo mylimais žmonėmis. Išaugusi socialinė ir bažnytinė sąmonė ir nenuneigiama specialiosios pedagogikos pažanga lėmė, kad šeima ir kitos ugdymo įstaigos šiandien gali tokiems žmonėms teikti pritaikytą katechezę, į kurią jie turi teisę kaip pakrikštytieji, o jei nėra krikštyti, tai kaip į išganymą pašauktieji. Tėvo meilė šiems silpniausiems vaikams ir nuolatinis Jėzaus artumas per savo Dvasią teikia pasitikėjimo, kad kiekvienas žmogus, kad ir kokios negalės kamuojamas, gali bręsti šventumui.

Tikėjimo ugdymas, pirmiausia įtraukiantis šeimą, reikalauja tinkamų ir konkrečiam asmeniui pritaikytų programų, turi atsižvelgti į pedagoginių tyrimų nuorodas, vaisingai būti vykdomas visapusiškai auklėjant asmenį. Kita vertus, būtina saugotis, kad neišvengiamai specializuota katechezė neatsidurtų bendruomeninės pastoracijos paribyje. Kad taip neatsitiktų, bendruomenė turi būti nuolatos informuojama bei įtraukiama. Ypatingi reikalavimai, keliami tokiai katechezei, reikalauja specifinės kompetencijos ir jos tarnystę daro dar nuopelningesnę.

Visuomenės paribyje esančių žmonių katechezė

190. Iš tokios pačios perspektyvos žvelgtina į visuomenės paribyje ar netoli jo esančių žmonių, pvz., imigrantų, pabėgėlių, nomadų, nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių žmonių, chroniškų ligonių, narkomanų, kalinčiųjų, katechezę. Iškilminga Jėzaus ištara, kad visa, kas padaryta „vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių“, padaryta jam (Mt 25, 40), laiduoja malonę, padėsiančią tinkamai darbuotis šioje nelengvoje srityje. Nuolatinis tokios katechezės teisingumo ženklas yra gebėjimas suvokti situacijų skirtingumą, pažinti kiekvieno poreikius bei klausimus, dosniai ir kantriai save atiduodant siekti asmeninio susitikimo, žengti į priekį su pasitikėjimu bei realistiškai, dažnai pasitelkiant netiesioginės ir proginės katechezės formas. Bendruomenė turėtų broliškai remti tokiai tarnystei atsidavusius katechetus.

Įvairių grupių katechezė

191. Katechezei šiandien tenka susidurti su asmenimis, kuriems dėl jų profesijos ar, plačiau, kultūros ypatingumo reikia ypatingų katechezės formų.

Tokie yra darbininkai, laisvųjų profesijų atstovai, menininkai, mokslininkai, aukštųjų mokyklų studentai. Tokia katechezė gyvai siūlytina kaip krikščionių bendruomenės bendro kelio dalis.

Aišku, prie visų šių sluoksnių reikia artintis kompetentingai ir kalbėti adresatams pritaikyta kalba, išliekant visiškai ištikimam norimai perteikti žiniai (599).

Aplinkos paisanti katechezė

192. Šiandienėje tikėjimo tarnystėje didelis dėmesys skiriamas gyvenimo aplinkoms bei kontekstams, nes čia konkrečiai rutuliojasi žmogaus egzistencija, jis patiria ir perduoda įtakas, įgyvendina savo atsakomybę.

Visiškai bendrai ir kaip pavyzdžiai čia minėtinos dvi didelės aplinkos – kaimiškoji ir miestiškoji, reikalaujančios skirtingų katechezės formų.

Kaimo gyventojams skirtai katechezei būtinai privalu atsižvelgti į čia atsirandančius poreikius, dažnai susijusius su vargu bei skurdu ir neretai lydimus baimės bei prietarų; tačiau šie žmonės gali būti ir labai paprasti, pasitikintys gyvenimu, turintys solidarumo jausmą, tikintys į Dievą ir ištikimi religinėms tradicijoms.

Miestiečiams skirtai katechezei tenka atsižvelgti į kartais itin didelę situacijų įvairovę – nuo išskirtinės gerovės zonų iki vargšų bei į visuomenės paribį nustumtųjų kvartalų. Gyvenimo ritmas dažnai paženklintas įtampos, būdingas didelis mobilumas, nemaža paskatų išvengti įsipareigojimo, žmones neretai slegia skausmingas anonimiškumas bei vienatvė.

Kiekvienai šių aplinkų parengtina atitinkama tikėjimo tarnystė, pasitelkiant išsilavinusius katechetus, pasirūpinant tinkamomis pagalbos priemonėmis, pasinaudojant visuomenės komunikavimo priemonių galimybėmis...

IV. SKYRIUS

KATECHEZĖ SOCIALINĖJE-RELIGINĖJE APLINKOJE

Katechezė pliuralistinėje ir sudėtingoje aplinkoje (600)

193. Daugelis bendruomenių ir pavienių asmenų pašaukti gyventi pliuralistiniame ir sekuliarizuotame pasaulyje (601), kur pasitaiko ne tik netikėjimo bei religinio abejingumo, bet ir gyvų kultūrinio ir religinio pliuralizmo formų; daug kas, regis, intensyviai ieško tikrybių ir vertybių, tačiau kartu netrūksta klaidingų religijos formų ir silpno tikėjimo. Tokios daugiasluoksnės situacijos akivaizdoje krikščionys jaučiasi sutrikę bei sumišę, negebantys nei tokioms situacijoms ką nors priešpriešinti, nei įvertinti jų perteikiamų žinių, todėl atsisako reguliarios religinės praktikos ir galiausiai gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų, dažnai įsitverdami pseudoreliginių pakaitalų. Jų tikėjimas patiria išbandymus ir pavojus, jam gresia užgesti ir numirti, jei jis nebus be paliovos maitinamas ir palaikomas.

194. Būtina evangelizacinė katechezė, t. y. katechezė, „kupina Evangelijos dvasios ir perteikiama atitinkančia laiką ir žmones kalba“ (602). Ja siektina ugdyti krikščionis suvokti savo kaip pakrikštytųjų ir tikinčiųjų, kaip atvirų bei su pasauliu dialogą plėtojančių Bažnyčios narių tapatybę. Ji turi priminti jiems pagrindinius tikėjimo elementus, skatinti juos leistis autentiško atsivertimo keliu, giliau suvokti krikščioniškosios žinios tiesą bei vertę teorinių ir praktinių prieštarų jos atžvilgiu akivaizdoje, padėti jiems suvokti bei įgyvendinti Evangeliją kasdienybėje, įgalinti nurodyti juose glūdinčios vilties pagrindą (603), drąsinti juos savo misijinį pašaukimą vykdyti liudijant, plėtojant dialogą ir skelbiant.

Katechezės santykis su liaudiškuoju pamaldumu (604)

195. Krikščionių bendruomenėse, kaip gyvybiškai svarbus katalikiškosios tikrovės matmuo, yra ypatingų kartais jaudinamai karštos ir grynos Dievo bei religinio gyvenimo paieškos apraiškų, kurias pagrįstai galima pavadinti „liaudiškuoju pamaldumu“. „Per jį pasireiškia Dievo alkis, kurį gali pažinti tikrai paprastieji ir vargdieniai. Jis daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana to, heroizmui, kai reikia parodyti tikėjimą. Jis susijęs su giliųjų Dievo savybių – tėvystės, apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino artumo – aiškiu suvokimu. Jis sužadina vidines nuostatas, retai taip aiškiai pastebimas kitur: kantrybę, kryžiaus jautimą kasdieniame gyvenime, pasiaukojimą, atvirumą kitiems, dievobaimingumą“ (605). Tai turtinga tikrovė, tačiau kartu ir pažeidžiama, tad ją pagrindžiantį tikėjimą būtina apvalyti bei sustiprinti.

Todėl reikalinga katechezė, gebanti įžiūrėti šios religinės jėgos vidinius matmenis ir nepaneigtinas vertybes bei padedanti įveikti fanatizmo, prietaringumo, sinkretizmo ir religinio abejingumo pavojus. „Gera linkme nukreiptas liaudiškasis pamaldumas daugybei žmonių gali vis labiau virsti tikru susitikimu su Dievu Jėzuje Kristuje“ (606).

196. Daugialypėmis formomis, atitinkančiomis vietos ir laiko aplinkybes, taip pat tautų mąstysenas ir jų skirtingas kultūrines tradicijas, reiškiasi ir tikinčiųjų pagarba Dievo Motinai. Tokio pamaldumo Marijai formos, kurios yra pavaldžios laiko tėkmei, rodos, kelia atnaujintos katechezės poreikį – tokios katechezės, kuri leistų pakeisti atgyvenusius elementus, išryškinti nenykstamos vertės elementus bei įtraukti teologinio apmąstymo vaisių – Bažnyčios magisteriumo siūlomų mokymo ištarų.

Tokia katechezė neatidėliotinai būtina. Jai taip pat privalu aiškiai išreikšti mariologijai būdingą trejybinį, kristologinį ir ekleziologinį matmenį. Be to, peržiūrint ar iš naujo kuriant pamaldumo Marijai formas, iš akių neišleistinos biblinio, liturginio, ekumeninio ir antropologinio pobūdžio gairės (607).

Katechezė ekumeniniu požiūriu (608)

197. Kiekviena krikščionių bendruomenė, kaip tokia, Šventosios Dvasios akinama savo gyvenamoje aplinkoje pripažinti savo ekumeninį pašaukimą dalyvaudama ekumeniniame dialoge ir krikščionių vienybės atkūrimo iniciatyvose. Todėl katechezė visur ir visada turi įgyti „ekumeninį matmenį“ (609). Tai vyksta, pirma, dėstant visą Apreiškimą, kurį kaip paveldą, paisydama tiesų hierarchijos, sergi Katalikų Bažnyčia (610); antra, iškeliant aikštėn tarp krikščionių egzistuojančią tikėjimo vienybę ir kartu paaiškinant dar tebesančius skirtumus bei būtinus žingsnius jiems įveikti (611), taip pat žadinant bei palaikant autentišką vienybės troškimą, pirmiausia meile Šventajam Raštui; galiausiai stengiantis rengti vaikus, jaunuolius bei suaugusiuosius gyventi palaikant ryšį su kitų konfesijų broliais ir seserimis, puoselėti savo katalikiškąją tapatybę gerbiant kitų tikėjimą.

198. Turėdami prieš akis įvairias krikščionių konfesijas, vyskupai gali manyti esant naudingus ar net būtinus tam tikrus bandymus bendradarbiauti tikybos dėstymo srityje. Svarbu, jog tokiu atveju katalikams juo rūpestingiau būtų kitokiu būdu laiduota specifinė katalikiška katechezė (612).

Ekumeniškai vertingas ir tikybos mokykloje dėstymas įvairių krikščioniškųjų konfesijų nariams, jei krikščioniškasis mokymas pateikiamas nesuklastotas. Mat tai leidžia plėtoti dialogą, kurio metu mokiniai gali įveikti nežinojimą bei prietarus ir atsiverti geresniam tarpusavio supratimui.

Katechezės santykis su judaizmu

199. Ypatingas dėmesys skirtinas katechezei judaizmo atžvilgiu (613). „Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, gilindamasi į savo pačios slėpinį, atranda ryšį su Dievo tauta, kuriai Dievas pirmiausiai yra kalbėjęs“ (614).

„Tikybos dėstymu, katecheze ir pamokslais turi būti mokoma ne tik objektyvumo, teisingumo ir pakantos, bet ir supratimo bei dialogo. Abi mūsų tradicijos per daug artimos, kad viena kitą ignoruotų. Abipusis pažinimas skatintinas visais lygmenimis“ (615). Ypatingas katechezės tikslas turėtų būti bet kokios antisemitizmo formos įveika (616).

Katechezė kitų religijų aplinkoje (617)

200. Šiandien krikščionys dažniausiai gyvena kelių religijų aplinkoje ir neretai yra mažuma. Tokiomis sąlygomis katechezė, ypač islamo atžvilgiu, tampa labai svarbi ir pašaukta imtis nelengvos atsakomybės, išsišakojančios į keletą užduočių.

Pirma, katechezė turi gilinti bei stiprinti tikinčiųjų tapatybę – ypač ten, kur jie mažuma, – tinkamai prisitaikydama arba įsikultūrindama, neišvengiamai priešpriešindama Jėzaus Kristaus Evangeliją kitų religijų žiniai. Tam būtinos tvirtos bei uolios bendruomenės, turinčios tinkamai parengtų vietinių katechetų.

Antra, katechezė turi padėti suvokti kitų religijų buvimą. Ji privalo ugdyti tikinčiųjų gebėjimą atpažinti jose krikščioniškajam skelbimui prieštaraujančius elementus ir kartu mokyti pamatyti glūdinčias Evangelijos sėklas (semina Verbi), galinčias tapti autentišku rengimu Evangelijai.

Trečia, katechezė turi skatinti visų tikinčiųjų gyvą misijos jausmą. Jis reiškiasi aiškiu tikėjimo liudijimu, abipusės pagarbos ir tarpusavio supratimo laikysena, dialogu ir bendradarbiavimu ginant žmogaus teises bei padedant vargšams, taip pat, jei tai įmanoma, atviru Evangelijos skelbimu.

Katechezės santykis su „naujaisiais religiniais sąjūdžiais“ (618)

201. Religinio ir kultūrinio reliatyvizmo aplinkoje, o kartais ir dėl neteisingo krikščionių elgesio šiandien sparčiai plinta „naujieji religiniai sąjūdžiai“, taip pat vadinami sektomis arba kultais, su tokia vardų bei tendencijų gausa, kad labai sunku visa tai tiksliai ir darniai surikiuoti. Vadovaujantis iki šiol surinktais duomenimis, galima skirti sąjūdžius, išaugusius iš krikščionybės dirvos, sąjūdžius, kilusius iš Rytų religijų, ir sąjūdžius, susijusius su ezoterinėmis tradicijomis. Jie kelia rūpestį dėl mokymų bei gyvensenų, dažnai nutolusių nuo krikščioniškojo tikėjimo turinių. Todėl krikščionių, kurių tikėjimui gresia pavojus, labui būtina „skatinti įsipareigojimą visapusiškai ir sistemingai evangelizacijai bei katechezei, kurias lydėtų jas įgyvendinantis tikėjimo liudijimas“ (619). Galvoje turima būtinybė išvengti rimtų neišmanymo bei prietarų pinklių, padėti tikintiesiems teisingai artintis prie Šventojo Rašto, žadinti tarp jų gyvą maldos patirtį, saugoti juos nuo klaidų sėjėjų, mokyti atsakomybės už gautąjį tikėjimą, Evangelijos meile atsiliepiant į vienatvės, skurdo, kančios situacijas. Dėl tokiuose sąjūdžiuose besireiškiančio religinio troškimo jie laikytini „evangelizuotinu areopagu“, kuriame galima atsakyti į giliausius klausimus. „Bažnyčia gali pasiūlyti žmonijai neįkainojamą dvasinį paveldą – Kristų, vadinantį save Keliu, Tiesa ir Gyvenimu (plg. Jn 14, 6)“ (620).

V. SKYRIUS

KATECHEZĖ SOCIALINĖJE-KULTŪRINĖJE APLINKOJE (621)

Katechezė ir šiandienė kultūra (622)

202. „Apie katechezę, kaip ir apskritai apie evangelizaciją, galime sakyti, jog ji pašaukta nešti Evangelijos jėgą į kultūros ir kultūrų širdį“ (623). Katechetinio pritaikymo bei įkultūrinimo principus jau esame išdėstę (624). Čia pakaks tik dar kartą pabrėžti, kad katechetiniam diskursui kaip būtinos ir iškilios gairės privalu laikytis Magisteriumo išaiškintos ir teologijos pagilintos „tikėjimo taisyklės“. Nevalia taip pat užmiršti, kad katechezės istorija, pirmiausia Bažnyčios tėvų laikotarpiu, daugeliu atžvilgių yra tikėjimo įkultūrinimo istorija ir, kaip tokia, verta studijų bei apmąstymų; kita vertus, ši istorija niekada nesibaigia, bet nuolatiniam Evangelijos pasisavinimui reikalauja ilgų laikotarpių.

Šiame skyriuje pateikiamos metodinės nuorodos šiai būtinai ir kartu reikliai, tikrai nelengvai ir sinkretizmo bei kitokių nesusipratimų pavojams išstatytai užduočiai atlikti. Galima sakyti, kad šią, būtent šiandien tokią svarbią temą reikėtų programiškiau ir visuotiniau apmąstyti turint prieš akis katechetinę patirtį.

Katechezės užduotys tikėjimo įkultūrinimo atžvilgiu (625)

203. Šios užduotys sudaro organišką visumą ir čia glaustai pateikiamos:

– nuodugniai pažinti žmonių kultūrą ir tai, kaip giliai ji persmelkusi jų gyvenimą;

– pripažinti pačios Evangelijos kultūrinį matmenį, teigiant, jog ji savaime neišdygsta kokioje nors žmogiškoje kultūrinėje dirvoje, ir, kita vertus, suvokiant, kad Evangelijos neįmanoma atskirti nuo kultūros, kurioje ji nuo pat pradžių įterpta bei reiškėsi amžių tėkmėje;

– skelbti gilų persikeitimą, atsivertimą, kultūrose įvykstantį Evangelijos kaip perkeičiančios bei atnaujinančios galios (626) dėka;

– liudyti Evangelijos transcendenciją bei jos neištirpimą kultūrose, taip pat atpažinti jose glūdėti galinčius Evangelijos daigus;

– skatinti išreikšti Evangeliją evangelizuojamą kultūrą atitinkančiu būdu, ieškant tikėjimo kalbos, kuri būtų bendras tikinčiųjų paveldas ir per tai esminis bendrystės elementas;

– išlaikyti visą Bažnyčios tikėjimo turinį ir rūpintis, kad Tradicijos mokymo formulės būtų pateikiamos bei aiškinamos paisant adresatų kultūrinių bei istorinių sąlygų, visados vengiant turinio žalojimo bei klastojimo.

Metodologinis procesas

204. Katechezė turi vengti manipuliuoti kultūra, tačiau kartu ji negali apsiriboti, kad Evangelija prie jos būtų tiesiog prišliejama „dekoratyviai“, bet privalo pateikti ją „gyvybingai“, prasiskverbdama į žmogaus kultūros ir kultūrų „gelmes bei iki pat šaknų“ (627).

Tai lemia dinaminį procesą, sudarytą iš įvairių sąveikaujančių momentų: pastangų išgirsti tautos kultūroje Dievo žodžio aidą (nuojautą, kvietimą, ženklą...); to, kas yra autentiška ar bent Evangelijai atvira evangelinė vertybė, atpažinimo; to, kas paženklinta nuodėmės (aistros, blogio struktūros...) ar žmogiškojo trapumo, apvalymo; žmogaus skatinimo laikytis radikalaus atsivertimo į Dievą nuostatos, puoselėti dialogą su kitais ir kantriai vidumi bręsti.

Vertinimo būtinybė ir kriterijai

205. Vertinant, ypač pradinio bandymo ar eksperimento atveju, privalu kuo rūpestingiausiai ištirti, ar į katechetinį procesą neprasiskverbė sinkretizmo elementų. Tada bandymai įkultūrinti pasidarytų pavojingi bei klaidingi ir turėtų būti pataisyti.

Kalbant pozityviai, teisinga yra ta katechezė, kuri ne tik akina intelektiškai pasisavinti tikėjimo turinį, bet ir paliečia širdį bei pakeičia elgesį. Taip katechezė duoda pradžią dinamiškam ir tikėjimo vienijamam gyvenimui, užlygina prarają tarp to, kuo tikima, ir to, kuo gyvenama, tarp krikščioniškosios žinios ir kultūrinės aplinkos, brandina šventumo vaisius.

Atsakingieji už įkultūrinimo procesą

206. „Įkultūrinimas turėtų būti ne kelių specialistų, bet visos Dievo tautos reikalas, nes juk žinoma, kad autentišką sensus fidei apmąsto tauta, ir to niekada nevalia išleisti iš akių. Įkultūrinimui reikia vadovauti bei jį skatinti, bet niekada to negreitinti, kad tai nesukeltų tarp krikščionių neigiamų reakcijų: tai turėtų būti ne išskirtinai mokslinių tyrimų vaisius, bet bendruomeninio gyvenimo išraiška, t. y. bręsti bendruomenėje“ (628). Evangelijos įkūnijimas, ypatingas įkultūrinimo reikalas, reikalauja prie katechezės prisidėti visus toje pačioje kultūrinėje aplinkoje gyvenančius – dvasininkus, pastoracijos talkininkus (katechetus), pasauliečius.

Tinkamiausi būdai ir formos

207. Iš tikėjimui įkultūrinti tinkamiausių formų dėl galimybių giliau susieti tikėjimą ir gyvenimą minėtina jaunimo ir suaugusiųjų katechezė. Dėl didelių šio proceso kultūrinių padarinių – naujų gyvenimo motyvacijų įgijimas, sąžinės ugdymas, biblinės ir sakramentinės kalbos išmokimas, krikščionybės istorinės reikšmės pažinimas – dėmesys tikėjimo įkultūrinimui skirtinas ir įkrikščioninant vaikus.

Dėl ženklų, kuriais išreiškiama žinia, turtingumo ir prieinamumo didelei Dievo tautos daliai, tinkamas būdas yra liturginė katechezė; vertingesni turėtų tapti skaitinių turiniai, liturginių metų struktūra, sekmadienio homilija ir kitos katechezei ypač reikšmingos progos (vestuvės, laidotuvės, ligonių lankymas, šventųjų globėjų šventės ir t. t.); išlaikytinas pagrindinis dėmesys šeimai, kurioje tikėjimas pirmučiausia įkūnijamas ir perteikiamas; labai svarbi yra katechezė daugiatautėje ir daugiakultūrėje aplinkoje, nes tada ji dar atidžiau turi suvokti ir atsižvelgti į įvairių grupių galimybes priimti bei naujaip išreikšti tikėjimą.

Kalba (629)

208. Tikėjimo įkultūrinimas tam tikru aspektu yra kalbos klausimas. Todėl katechezei privalu gerbti ir branginti žiniai būdingą kalbą, pirmiausia biblinę, bet taip pat ir Bažnyčios istorinę-tradicinę (Tikėjimo išpažinimas, liturgija) ir vadinamąją teorinę mokymo kalbą (dogminės formulės); katechezei taip pat būtina sąveikauti su žmogaus, į kurį ji kreipiasi, kultūros formomis ir sąvokomis, galiausiai žadinti naujas Evangelijos raiškos formas kultūroje, kurioje ji įskiepyta.

Evangelijos įkultūrinimo procese katechezei nederėtų vengti vartoti tikėjimo tradicinių formulių bei techninių sąvokų, tačiau kartu reikėtų paaiškinti jų prasmę bei atskleisti jų egzistencinę reikšmę; kita vertus, katechezei privalu „surasti kalbą, kuri būtų tinkama apskritai mūsų meto vaikams ir jaunimui bei kitoms asmenų kategorijoms: studentams, intelektualams, mokslininkams; beraščiams, paprastiems žmonėms, negalės paliestiesiems ir t. t.“ (630).

Komunikavimo priemonės

209. Su kalba artimai susiję komunikavimo būdai. Vienas veiksmingiausių ir skvarbiausių yra žiniasklaida. „Nuo jos įtakos labai priklauso pačios šiuolaikinės kultūros evangelizacija“ (631).

Remdamiesi tuo, kas apie tai jau pasakyta kitoje vietoje (632), čia primename keletą įkultūrinimui naudingų nuorodų: žiniasklaidos priemonės, atsižvelgiant į kiekvienos iš jų savitas komunikacines ypatybes, taikytinos plačiau, surandant tinkamą pusiausvyrą tarp vaizdų ir žodžių kalbos; pasirinktose raiškos formose išlaikytinas autentiškas religinis jausmas; skatintina vartotojų kritinė branda ir akintina asmeniškai gilintis į tai, kas per žiniasklaidą gaunama; rengtinos atitinkamos katechetinės pagalbinės priemonės, kaip naudotis žiniasklaida; remtinas pastoracijos darbuotojų tarpusavio bendradarbiavimas (633).

210. Pagrindinis pripažintas įrankis įkultūrinimo procese yra katekizmas. Pirmiausia Katalikų Bažnyčios katekizmas: privalu „iškelti aikštėn jo platų tarnysčių spektrą“, taip pat „įkultūrinimo, kuris, kad būtų veiksmingas, be paliovos turi vadovautis tiesa, atžvilgiu“ (634).

Katalikų Bažnyčios katekizme pabrėžtinai reikalaujama rengti tinkamus vietinius katekizmus, kurie būtų pritaikyti prie katechizuojamųjų skirtingų kultūros, amžiaus, dvasinio gyvenimo, visuomeninės ir kultūrinės aplinkos sąlygų (635).

Antropologinės sritys ir kultūrinės tendencijos

211. Evangelija reikalauja atviros, dosnios ir drąsios katechezės, ieškančios žmogaus ten, kur jis gyvena, pirmiausia tose egzistencijos sandūrose, kur vyksta paprasčiausi ir pamatiniai kultūros mainai, kaip antai šeimoje, mokykloje, darbo ir laisvalaikio aplinkoje.

Katechezei taip pat svarbu atpažinti bei skverbtis į tas antropologines aplinkas, kuriose stipriausiai jaučiama tendencija kurti bei skleisti gyvenimo modelius, – į miesto pasaulį, turizmo ir migracijos srautą, jaunimo sritį ir kitus reikšmingus socialinius reiškinius.

„Evangelijos šviesa apšviestini sektoriai“ (636) galiausiai yra „šiuolaikiniais areopagais“ vadinamos kultūrinės sritys, kaip antai komunikavimo sritis; pilietinių pastangų siekti taikos, plėtros, tautų išlaisvinimo, kūrinijos apsaugos sritis; žmogaus teisių, pirmiausia mažumų, moters ir vaiko, gynimo sritis; mokslinių tyrimų ir tarptautinių santykių sritis.

Kišimasis į konkrečias situacijas

212. Katechezės vykdomas įkultūrinimo procesas pašauktas nuolatos susidurti su konkrečiomis daugialypėmis bei skirtingomis situacijomis. Čia įvardysime kelias reikšmingiausias ir dažniausias.

Pirma, būtina skirti įkultūrinimą ten, kur dar krikščionybė neseniai įkėlė koją, ir turi sutvirtėti misijinis skelbimas, ir įkultūrinimą tradiciškai krikščioniškose šalyse, kurioms reikia naujosios evangelizacijos.

Antra, atsižvelgtina į situacijas, kurios kelia įtampą ir konfliktus dėl tokių veiksnių kaip etninis pliuralizmas, religinis pliuralizmas, kartais ryškūs plėtros skirtumai, miesto arba užmiesčio aplinka, vyraujančios vertybių sistemos, vienose šalyse paveiktos masinės sekuliarizacijos, kitose – stipraus religingumo.

Galiausiai tam tikroje teritorijoje mėgintina įžiūrėti kultūriškai reikšmingas tendencijas, kurioms atstovauja įvairūs socialiniai bei profesiniai sluoksniai, kaip antai mokslininkai ir kultūros darbuotojai, darbininkija, jaunimas, nustumtieji į paribį, užsieniečiai, neįgalieji.

Apibendrinant galima pasakyti, kad „krikščionių ugdymas turi aukščiausiu laipsniu atsižvelgti į konkrečios srities kultūrą; ji įdeda savo indėlį į ugdymą ir padeda įvertinti vertybes, tiek glūdinčias toje kultūrinėje tradicijoje, tiek siūlomas šiuolaikinės kultūros. Taip pat reikia pripažinti deramą reikšmę įvairioms kultūroms, jei tokios koegzistuotų toje pačioje tautoje ar tame pačiame krašte“ (637).

Vietinių Bažnyčių užduotys (638).

213. Įkultūrinti tenka dalinėms Bažnyčioms, ir tai apima visas krikščioniškojo gyvenimo sritis. Katechezė tėra vienas to aspektas. Kadangi įkultūrinama konkrečioje ir ypatingoje situacijoje, „teisėtai atsižvelgiant į dalines Bažnyčias, galima praturtinti Bažnyčią. Todėl tai daryti būtina ir neatidėliotina“ (639).

To siekdamos, Vyskupų konferencijos kai kur labai pagirtinai ima rengti Vadovus (ir panašias priemones), katekizmus ir pagalbines priemones, steigti tyrimų bei ugdymo centrus. Šio Vadovo samprotavimų šviesoje išryškėja būtinybė, pasitelkiant tyrimų centrus, pasinaudojant katechetų patirtimi ir skatinant dalyvauti pačią Dievo tautą, peržiūrėti bei atnaujinti vietinius nuostatus.

Vyskupų vadovaujamos iniciatyvos

214. Problemos svarba ir, kita vertus, neišvengiama ieškojimo bei eksperimentavimo stadija teisėtai reikalauja, kad iniciatyvoms vadovautų vyskupai. Jomis derėtų:

– skatinti plačią ir nuodugnią katechezę, padedančią įveikti rimtą kiekvieno įkultūrinimo kliūtį – neišmanymą ar informacijos stygių. Tai leidžia kalbėtis ir tiesiogiai bendrauti su asmenimis, gebančiais nurodyti veiksmingiausius skelbimo būdus;

– įgyvendinti eksperimentinius tikėjimo įkultūrinimo bandymus kaip Bažnyčios nustatytą programą, ypatingą vaidmenį teikiant suaugusiųjų katechumenato praktikai pagal RICA;

– toje pačioje bažnytinėje teritorijoje egzistuojant kelioms etninėms-lingvistinėms grupėms, disponuoti į įvairias kalbas išverstomis gairėmis bei nuorodomis, per katechetikos centrus skatinant vienalytę katechetinę tarnystę kiekvienai grupei;

– pradėti įsiklausymo ir bendrystės dvasios ženklinamą dialogą tarp vietinių Bažnyčių, taip pat tarp jų ir Šventojo Sosto. Tai leis nustatyti įkultūrinimo atžvilgiu veiksmingiausias patirtis, kriterijus, programas ir darbo priemones.

PENKTOJI DALIS

KATECHEZĖ DALINĖJE BAŽNYČIOJE

Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus“ (Mk 3, 13–15).

„Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17–18).

Akinama Šventosios Dvasios, Jeruzalės Bažnyčia gimdo Bažnyčias: „Jeruzalės Bažnyčią“ (Apd 8, 1); „Dievo Bažnyčią Korinte“ (1 Kor 16, 19); „Azijos Bažnyčias“ (1 Kor 16, 19); „Bažnyčias Judėjoje“ (Gal 1, 22); „septynias Bažnyčias – Efezo, Smirnos, Pergamo, Tiatyrų, Sardų, Filadelfijos ir Laodikėjos“ (plg. Apr 2, 1–3, 22).

Šios dalies reikšmė ir tikslas

215. Iš to, kas ankstesniuose skyriuose pasakyta apie katechezės prigimtį, turinį, pedagogiką ir adresatus, išplaukia dalinėje Bažnyčioje įgyvendinama katechetinė pastoracija.

Šioje penktojoje dalyje dėstomi jos svarbiausi elementai.

216. Pirmajame skyriuje apmąstoma katechetinė tarnystė ir jos vykdytojai. Katechezė yra bendra, tačiau diferencijuota atsakomybė. Vyskupai, kunigai, diakonai, pašvęstieji nariai ir tikintys pasauliečiai joje darbuojasi kiekvienas pagal savo pareigas ir charizmas.

Antrajame skyriuje aptariamas katechetų ugdymas yra esminis katechetinės veiklos elementas. Aprūpinti katechezę reikiamomis priemonėmis svarbu, tačiau dar svarbiau rengti tinkamus katechetus. Trečiajame skyriuje nagrinėjamos katechezės vyksmo vietos.

Ketvirtajame skyriuje gilinamasi į konkretesnius organizacinius katechezės aspektus – atsakingus organus, katechezės koordinavimą ir kelias ypatingas katechetinės tarnystės užduotis.

Šiuose skyriuose pateiktų nurodymų bei pasiūlymų nebus įmanoma tiesiogiai ir iškart taikyti visai Bažnyčiai. Tautoms ar sritims, kur katechetinė veikla dar neturėjo progos pasiekti pakankamai aukštą lygį, šie pasiūlymai bei gairės tėra laipsniškai siektini tikslai.

I. SKYRIUS

KATECHEZĖS TARNYSTĖ DALINĖJE BAŽNYČIOJE IR JOS VYKDYTOJAI

Dalinė Bažnyčia (640)

217. Evangelija skelbiama, perteikiama bei gyvai patiriama dalinėje Bažnyčioje (641), arba vyskupijoje (642). Dalinę Bažnyčią sudaro Jėzaus Kristaus mokinių, gyvenančių tam tikroje socialinėje-kultūrinėje erdvėje, bendruomenė (643). Kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje „esti visuotinė Bažnyčia su visais savo esminiais elementais“ (644). Visuotinė Bažnyčia, kaip pirmoji ląstelė, Šventosios Dvasios padaryta vaisinga per Sekmines, „gimdo dalines Bažnyčias kaip dukteris ir jose save išreiškia“ (645). Tad visuotinė Bažnyčia, kuri yra Kristaus Kūnas, rodosi kaip „Bažnyčių Kūnas“ (646).

218. Evangelijos skelbimas ir Eucharistija yra dvi kolonos, ant kurių statydinasi ir apie kurias vienijasi dalinė Bažnyčia. Kaip visuotinės Bažnyčios, taip ir dalinės Bažnyčios esminė užduotis yra evangelizuoti (647).

Katechezė yra pagrindinė evangelizacinė kiekvienos dalinės Bažnyčios veikla. Per ją vyskupija visiems savo nariams ir visiems, kurie katechezės pageidauja trokšdami patikėti save Jėzui Kristui, siūlo ugdomąjį procesą, įgalinantį pažinti, švęsti, išgyventi ir skelbti Evangeliją savo kultūrinėje aplinkoje. Taip Tikėjimo išpažinimas – katechezės tikslas – Kristaus mokinių gali būti skelbiamas „jų kalbomis“ (648). Kaip per Sekmines, taip ir šiandien Kristaus Bažnyčia, „esanti ir veikianti“ (649) dalinėse Bažnyčiose, kalba „visomis kalbomis“ (650), nes savo šaknis, kaip augantis medis, suleidžia į visas kultūras.

Katechezės tarnystė dalinėje Bažnyčioje

219. Tarp visų tarnybų ir tarnysčių, kuriomis dalinė Bažnyčia vykdo savo evangelizacinę misiją, katechetinei tarnystei tenka itin svarbi vieta (651). Jai būdingi šie bruožai:

a) Vyskupijoje katechezė yra vienintelė tarnystė (652), drauge vykdoma bendrystėje su vyskupu esančių kunigų, diakonų, pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių. Atsakomybę už šią tarnystę turi jausti visa krikščionių bendruomenė. Kunigai, pašvęstieji asmenys ir pasauliečiai katechizuoja kartu, tačiau jie tai daro skirtingu būdu, atitinkančiu jų skirtingą padėtį Bažnyčioje (įšventintieji tarnautojai, pašvęstieji asmenys, Kristų tikintys pasauliečiai) (653). Nepaisant kiekvieno iš jų funkcijų skirtingumo, per juos katechetinė tarnystė pateikia visą Dievo žodį ir bažnytinės tikrovės liudijimą. Jei bent vienos iš šių formų trūktų, katechezė netektų dalies savo turtingumo bei reikšmės.

b) Kita vertus, tai Bažnyčios augimui būtina bažnytinė tarnystė. Ji nėra veikla, kurią bendruomenė galėtų vykdyti savarankiškai ar visiškai asmenine iniciatyva. Veikiama Bažnyčios vardu, patikėtos misijos galia.

c) Katechumenatui tarp bažnytinių tarnybų ir tarnysčių būdingas savitas pobūdis, kylantis iš katechetinės veiklos evangelizuojant ypatingumo. Katecheto, kaip tikėjimo ugdytojo, užduotis skiriasi nuo kitų pastoracijos (liturginės, karitatyvinės, socialinės) vykdytojų užduoties, net jei jam savo veiklą privalu koordinuoti su jų veikla.

d) Idant katechetinė tarnystė vyskupijoje duotų vaisių, jai reikia remtis ne tik katechetais, bet ir kitais asmenimis, kurie katechetinę veiklą remia ir palaiko, atlikdami tokias būtinas užduotis kaip katechetų ugdymas, mokymo medžiagos rengimas, apmąstymas, organizavimas ir planavimas. Kartu su katechetais tokie šios tarnystės vykdytojai atsiduoda vienintelei vyskupijos katechetinei tarnystei, nors ir ne visi atlikdami tuos pačius vaidmenis, tas pačias pareigas.

Krikščionių bendruomenė ir atsakomybė už katechezę

220. Už katechezę atsako visa krikščionių bendruomenė. Įkrikščioninimu „privalo rūpintis ne vien katechetai arba kunigai, bet ir visa tikinčiųjų bendruomenė“ (654). Nuolatinis tikėjimo ugdymas yra visai bendruomenei skiriama užduotis. Tad katechezė yra ugdomoji veikla, vykdoma remiantis kiekvieno bendruomenės nario ypatinga atsakomybe, bendruomeninėje santykių kupinoje aplinkoje, padedančioje katechumenams ir katechizuojamiesiems aktyviai įsitraukti į bendruomenės gyvenimą.

Krikščionių bendruomenė domisi katechetiniu procesu, apimančiu tiek vaikus ir jaunimą, tiek suaugusiuosius, kaip tiesiogiai ją įtraukiančiu bei įpareigojančiu įvykiu (655). Ir būtent krikščionių bendruomenė katechetinio proceso pabaigoje priima katechizuojamuosius į brolišką aplinką, „kur jie gali kuo pilnatviškiau gyventi tuo, ko išmoko“ (656).

221. Krikščionių bendruomenė ne tik daug duoda katechizuojamųjų grupei, bet ir daug iš jų gauna. Nauji atsivertusieji, pirmiausia jaunuoliai ir suaugusieji, laikydamiesi Jėzaus Kristaus, juos priimančiai bendruomenei suteikia naujo žmogiško ir religinio turtingumo. Taip bendruomenė auga bei plėtojasi, nes katechezė į tikėjimo brandą kreipia ne tik katechizuojamąjį, bet ir pačią bendruomenę.

Nors už katechezę atsakinga visa bendruomenė ir visi jos nariai privalo liudyti tikėjimą, tačiau tik keli gauna bažnytinę užduotį būti katechetais. Greta pirminės tėvų misijos savo vaikų atžvilgiu, Bažnyčia tam tikriems, ypatingu būdu pašauktiems Dievo tautos nariams oficialiai patiki nelengvą misiją organiškai perteikti bendruomenėje tikėjimą (657).

Vyskupas – pirmutinis už katechezę dalinėje Bažnyčioje atsakingas asmuo

222. Vatikano II Susirinkimas nurodo, koks svarbus vyskupo tarnyboje Evangelijos skelbimas ir perteikimas: „Tarp vyskupų pagrindinių pareigų ypač svarbią vietą užima Evangelijos skelbimas“ (658). Vykdydami šią užduotį, vyskupai pirmiausia yra „tikėjimo šaukliai“ (659), mėginantys atvesti Kristui naujų mokinių, ir kartu „autentiški mokytojai“ (660), jiems patikėtai tautai perteikiantys būtiną išpažinti bei gyvenime pritaikyti tikėjimą. Misijinis skelbimas ir katechezė pranašiškoje vyskupų tarnyboje yra du artimai tarpusavyje susiję aspektai. Kad galėtų šią funkciją atlikti, vyskupai gauna „tiesos charizmą“ (661).

Vyskupai, „labiausiai atsakingi už katechezę, yra tikrieji katechetai“ (662). Bažnyčios istorijoje akivaizdus itin svarbus didžių ir šventų vyskupų, savo iniciatyvomis bei raštais ženklinusių katechumeninės institucijos klestėjimo laikotarpį, vaidmuo. Katechezę jie laikė viena pagrindinių savo tarnybos pareigų (663).

223. Toks rūpinimasis katechetine veikla paskatins vyskupą imtis dalinėje Bažnyčioje „aukščiausio vadovavimo katechezei“ (664). Tai, be kita ko, reiškia šias užduotis:

– laiduoti savo Bažnyčioje veiksmingos pirmenybės teikimą aktyviai bei veiksmingai katechezei, paskiriant tam žmones, priemones ir įrankius, taip pat būtinus ekonominius išteklius (665);

– rūpintis katecheze tiesiogiai kišantis į Evangelijos tikintiesiems perteikimo procesą ir kartu budriai prižiūrėti, kad būtų laikomasi autentiško Tikėjimo išpažinimo, o naudotini tekstai bei darbo priemonės būtų kokybiški (666);

– „žadinti ir puoselėti tikrą ir didelę meilę katechezei, pasireiškiančią tinkamu ir veiksmingu katechezės organizavimu“ (667), veikiant tvirtai įsitikinus svarba, kurią katechezė turi vyskupijos krikščioniškam gyvenimui;

– rūpintis, „kad katechetai būtų tinkamai parengti savo užduočiai – gerai pažintų Bažnyčios mokymą ir teoriškai bei praktiškai būtų susipažinę su psichologijos pagrindais ir pedagogikos disciplinomis“ (668);

– parengti vyskupijoje struktūruotą bei darnų visuotinį katechezės planą, kuris atitiktų tikruosius tikinčiųjų poreikius ir būtų tinkamai įtrauktas į vyskupijos pastoracinius planus. Toks planas jo rengimo laikotarpiu suderintinas su Vyskupų konferencijos planais.

Kunigai – krikščionių bendruomenės ganytojai ir auklėtojai

224. Kunigui būdinga funkcija vykdant katechetinę užduotį išplaukia iš jo priimto Šventimų sakramento. Šventimų sakramentu, Šventosios Dvasios patepimo galia, kunigai padaromi panašūs į Kunigą Kristų, tapdami Galvos tarnais tobulam jo Kūno, Bažnyčios, statydinimui ir vyskupų bendradarbiais (669). Dėl tokio ontologinio supanašinimo su Kristumi kunigo tarnyba yra bendruomenę ugdanti ir kitas tarnystes bei charizmas koordinuojanti bei įkvepianti tarnystė. Katechezės atžvilgiu Šventimų sakramentu kunigai padaromi „tikėjimo auklėtojais“ (670). Todėl jie deda pastangas, kad bendruomenės tikintieji būtų tinkamai ugdomi ir pasiektų krikščioniškąją brandą (671). Kunigai, kurie, kita vertus, suvokia, kad jų „tarnaujamoji kunigystė“ (672) tarnauja „bendrajai tikinčiųjų kunigystei“ (673), skatina katechetų pašaukimą bei darbą ir padeda jiems atlikti iš krikšto kylančią ir Bažnyčios jiems patikėtos misijos galia vykdomą funkciją. Taip kunigai įgyvendina Vatikano II Susirinkimo reikalavimą nuoširdžiai pripažinti ir skatinti „pasauliečių vertę bei jiems skirtąjį vaidmenį Bažnyčios misijoje“ (674).

225. Kunigo, pirmiausia klebono (675), užduotys katechezės atžvilgiu yra šios:

– krikščionių bendruomenėje žadinti bendros atsakomybės už katechezę kaip visus įtraukiančią užduotį jausmą, taip pat katecheto ir jo misijos pripažinimą bei branginimą;

– rūpintis katechezės pamatų rentimu bei atitinkamu jos planavimu, leidžiant aktyviai dalyvauti patiems katechetams ir prižiūrint, kad katechezė būtų „gerai organizuota ir tinkamai orientuota“ (676);

– žadinti ir atpažinti pašaukimus į katechetinę tarnystę ir kaip katechetų katechetui rūpintis jų ugdymu, uoliai atsiduodant šiai užduočiai;

– katechetinę veiklą įrikiuoti į bendruomenės evangelizacinį planą ir ypač rūpintis ryšiu tarp katechezės, sakramentų ir liturgijos;

– laiduoti katechezės savo bendruomenėje ryšį su vyskupijos pastoraciniais planais: padėti katechetams tapti veikliais bendradarbiais rengiant bendrus vyskupijos planus;

Patyrimas rodo, jog bendruomenės katechezės kokybę daugiausia lemia kunigo buvimas bei veikla.

Tėvai – pirmieji savo vaikų tikėjimo ugdytojai (677)

226. Tėvų šeimoje teikiamas krikščioniškojo gyvenimo liudijimas pasiekia vaikus gaubiamas motiniško ir tėviško švelnumo bei pagarbos. Vaikai per taip suvokia ir džiugiai išgyvena tėvų parodytą Dievo ir Jėzaus artumą, ši pirmoji krikščioniškoji patirtis dažnai palieka lemiamus, visą gyvenimą išliekančius pėdsakus. Toks religinis vaiko prabudimas šeimos aplinkoje „nepamainomas“ (678).

Toks pirmas įkrikščioninimas tvirtėja, tam tikrų šeimos įvykių ar švenčių proga „rūpestingai aiškinant krikščioniškąją ar religinę šių įvykių prasmę“ (679). Jis dar pagilėja tėvams komentuojant bei padedant vidumi pasisavinti metodiškesnę katechezę, jų paūgėjusiems vaikams teikiamą krikščionių bendruomenėje. „Tad šeimos katechezė yra pirmesnė už visas kitas katechezės formas, jas lydi ir praturtina“ (680).

227. Santuokos sakramentu tėvai gauna malonę ir atsakomybę krikščioniškai auklėti savo vaikus (681), kuriems jie liudija ir perteikia žmogiškąsias bei religines vertybes. Toks vienu metu ir žmogiškas, ir religinis auklėjimas yra „tikra tarnyba“ (682), jos dėka perteikiama Evangelija suspindi taip, kad pats šeimos gyvenimas tampa tikėjimo keliu ir krikščioniškojo gyvenimo mokykla. Augant vaikams, atsiranda abipusiai mainai, o „tokiame katechetiniame dialoge kiekvienas ir gauna, ir duoda“ (683).

Todėl krikščionių bendruomenė tėvams turėtų skirti ypatingą dėmesį. Asmeniniais ryšiais, susitikimais, kursais, taip pat tėvams skirta suaugusiųjų katecheze jiems reikia padėti priimti šiandien itin nelengvą užduotį ugdyti savo vaikų tikėjimą. Tai dar svarbiau vietovėse, kur valstybė įstatymiškai panaikina ar suvaržo tikėjimo ugdymo laisvę (684). Tokiais atvejais „namų Bažnyčia“ (685) praktiškai yra vienintelė vieta, kur vaikai ir jaunuoliai gali būti autentiškai katechizuojami.

Pašvęstieji asmenys katechezėje

228. Bažnyčia į katechetinę veiklą ypač kviečia pašvęstuosius asmenis ir tikisi, „kad pašvęstojo gyvenimo bendruomenės visus savo sugebėjimus bei galimybes skirs ypatingai katechezės užduočiai“ (686).

Ypatingas pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų narių indėlis į katechezę kyla iš jų ypatingos padėties. Pašvęstąjį gyvenimą ženklinantys įžadai laikytis Evangelijos patarimų yra dovana visai krikščionių bendruomenei. Vyskupijos katechetinėje veikloje jų savito ir ypatingo indėlio negali pamainyti nei kunigai, nei pasauliečiai. Šis nepakartojamas indėlis gimsta iš savo pašvęstumo Dievui viešo liudijimo – pašvęstumo, padarančio juos gyvais Dievo karalystės tikrovės ženklais: „Pašvęstojo gyvenimo skiriamasis ženklas ir yra įžadai laikytis tų patarimų Bažnyčioje pripažįstamos tvarios gyvenimo būklės pavidalu“ (687). Nors gyventi Evangelijos vertybėmis privalu kiekvienam krikščioniui, pašvęstieji asmenys konkrečiai „įkūnija Bažnyčią, trokštančią iki galo atsiduoti radikaliems palaiminimų reikalavimams“ (688). Pašvęstųjų asmenų liudijimas kartu su pasauliečių liudijimu rodo vienintelį Bažnyčios, kuri yra Dievo karalystės ženklas, veidą (689).

229. Daugelis pašvęstojo gyvenimo bendruomenių buvo įsteigtos, „kad krikščioniškai auklėtų vaikus ir jaunuolius, ypač labiausiai apleistus“ (690). Tokia pati steigėjų charizma šiandien taip pat verčia daugybę pašvęstųjų asmenų bendradarbiauti vyskupijų suaugusiųjų katechezėje. Istorijos tėkmėje daugelis jų buvo labai įsitraukę į Bažnyčios katechetinę veiklą (691).

Tad pašvęstiesiems asmenims imantis katechetinės užduoties nuo steigėjų charizmų nenusigręžiama (692). Katechezei išlaikant savo pobūdį, įvairių pašvęstojo gyvenimo bendruomenių charizmos suteikia šiai bendrai užduočiai savitų, dažnai didelės religinės, socialinės ir pedagoginės gelmės akcentų. Katechezės istorija liudija šių charizmų Bažnyčios ugdomajai veiklai dovanotą gyvastingumą.

Katechetai pasauliečiai

230. Katechetinė pasauliečių veikla irgi išsiskiria ypatingu pobūdžiu, sąlygotu jų padėties Bažnyčioje: „Pasauliečius skirianti ypatybė yra jų pasaulietinis pobūdis“ (693). Pasauliečiai katechezę vykdo gyvendami pasaulyje, dalydamiesi visomis įsipareigojimo formomis su kitais vyrais ir moterimis bei suteikdami Evangelijos perteikimui ypatingo jautrumo bei savitumo: „Šitoks evangelizavimas, tai yra Kristaus naujienos skelbimas ir gyvenimo pavyzdžiu, ir žodžiu, būdingas ir ypač veiksmingas tuo, kad vyksta įprastinėmis pasaulio sąlygomis“ (694).

Kadangi katechetų pasauliečių gyvenimo forma tokia pati kaip ir katechizuojamųjų, jie geba ypač jautriai įkūnyti Evangeliją konkrečiame žmonių gyvenime. Katechumenai ir katechizuojamieji gali juose atrasti krikščioniškąjį modelį, į kurį gali projektuoti savo kai tikinčiųjų ateitį.

231. Pasauliečių pašaukimas katechizuoti kyla iš Krikšto sakramento ir sustiprinamas Sutvirtinimo sakramentu; šių sakramentų dėka pasaulietis tampa „Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos“ dalyviu (695). Šalia bendrojo pašaukimo apaštalauti kai kurie pasauliečiai dar jaučiasi esą Dievo pašaukti prisiimti katecheto užduotį. Bažnyčia žadina bei tikrina šį dieviškąjį pašaukimą ir suteikia misiją katechizuoti. Taip Viešpats Jėzus kviečia vyrus ir moteris sekti juo, mokinių mokytoju bei ugdytoju, ypatingu būdu. Šis asmeninis Kristaus kvietimas ir ryšys su juo yra katecheto veiklos tikrasis variklis. „Iš šio meilės kupino Kristaus pažinimo kyla troškimas jį skelbti, evangelizuoti ir raginti kitus ištarti taip tikėjimui į Jėzų Kristų“ (696).

Jautimasis pašauktam būti katechetu ir iš Bažnyčios gauta užduotis tai daryti gali reikšti įvairaus laipsnio atsidavimą, priklausomą nuo kiekvieno ypatybių. Kartais katechetas katechezės tarnystėje bendradarbiauja tik tam tikrą savo gyvenimo laikotarpį arba apskritai tiesiog pasitaikius progai; tai irgi visada lieka tarnyste ir vertingu bendradarbiavimu. Tačiau katechetinės tarnystės svarba perša mintį, kad vyskupijoje turėtų būti tam tikras skaičius pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių, pastoviai ir dosniai atidavusių save katechezei, viešai pripažintų ir bendrystėje su kunigais ir vyskupu prisidedančių prie šiai diecezinei tarnystei prideramo bažnytinio pavidalo suteikimo (697).

Įvairūs šiandien ypač reikalingi katecheto tipai

232. Katecheto tipų Bažnyčioje esama įvairių, nes daugialypiai yra ir katechezės poreikiai.

– „Katechetai misijų kraštuose“ (698); jiems katecheto titulas ypač dera. „Šiandien klestinčios Bažnyčios be jų nebūtų susikūrusios“ (699). Vieni vykdo „specifinę katechezės užduotį“ (700), kiti bendradarbiauja „įvairiomis apaštalavimo formomis“ (701).

– Kai kuriose nuo seno egzistuojančiose Bažnyčiose, kamuojamose didelio kunigų stygiaus, reikia katecheto, tam tikra prasme analogiško katechetui misijų kraštuose. Juk būtina atsiliepti į neatidėliotinus poreikius: gaivinti negausių kaimo gyventojų bendruomenę, neturinčią savo nuolatinio kunigo; tinkamais pavidalais būti ir misionieriškai skverbtis į „tankiai apgyventus didmiesčių kvartalus“ (702).

– Seną krikščionybės tradiciją turinčiose šalyse, kurioms reikia naujosios evangelizacijos (703), įkrikščioninimo katechezei gaivinti būtini katechetai jaunimui bei suaugusiesiems. Jie turėtų save taip pat atiduoti nuolatinei katechezei. Vykdant šias užduotis, esmingai svarbus ir kunigo vaidmuo.

– Ir toliau esmingai svarbus katechetas mažiems vaikams, pradinio mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams; jam tenka nelengva misija „mokyti katekizmo ir rengti Atgailos, pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams“ (704). Ši užduotis šiandien ypač svarbi ten, kur vaikai ir paaugliai dėl įvairių priežasčių „savo šeimose tinkamai religiškai neugdomi“ (705).

– Ugdytinas katecheto tipas yra katechetas ikisakramentiniams susitikimams (706), jo užduotis parengti suaugusiuosius jų vaikų Krikštui ar pirmajai Komunijai arba Santuokos sakramentui. Tai labai savita užduotis, apimanti priėmimą, pirmąjį skelbimą ir progą tapti palydovu tikėjimo ieškojimo kelyje.

– Kiti katecheto tipai neatidėliotinai būtini ypač jautriems žmonėms: trečiojo amžiaus žmonėms (707), kuriems Evangelija pateiktina atsižvelgiant į jų sąlygas; neįgaliems asmenims, kuriems, greta jų visavertiško įtraukimo į bendruomenę, reikia specialiosios katechezės (708); migrantams ir šiuolaikinės plėtros išstumtiesiems (709).

– Gali būti rekomenduotini ir dar kitokie katecheto tipai. Kiekviena dalinė Bažnyčia, analizuodama savo kultūrinę bei religinę situaciją, atras savo pačios poreikius ir realistiškai numatys jai reikalingus katecheto tipus. Esmingai svarbi užduotis bus duoti katechetų ugdymui kryptį bei tai organizuoti.

II. SKYRIUS

RENGIMAS KATECHEZĖS TARNYSTEI

Katechetų pastoracija dalinėje Bažnyčioje

233. Norint, jog katechetinė tarnystė dalinėje Bažnyčioje gerai funkcionuotų, labai svarbu, kad būtų galima tikėtis tinkamos katechetų pastoracijos. Čia atsižvelgtina į įvairius aspektus. Todėl būtina siekti:

– parapijose ir krikščionių bendruomenėse žadinti pašaukimus į katechezę. Kadangi šiandien reikia kuo įvairesnės katechezės, ugdytini įvairūs katecheto tipai. „Reikalingi specializuoti katechetai“ (710). Šiuo atžvilgiu privalu nustatyti atrankos kriterijus;

– laiduoti tam tikrą visu etatu dirbančių katechetų, galinčių katechezei atsidėti intensyviau ir nuolatos (711), ir ne visu etatu dirbančių katechetų, kurių paprastai bus daugiau, skaičių;

subalansuotai paskirstyti katechetus tarp adresatų kategorijų. Jaunimo ir suaugusiųjų katechezės būtinybės suvokimas, pavyzdžiui, verčia tam skirti daugiau katechetų negu vaikų ir paauglių katechezei;

– rengti už katechetinę veiklą atsakingus vadovus, galinčius imtis atsakomybės vyskupijos, dekanato ar parapijos lygmeniu (712);

– tinkamai organizuoti katechetų tiek pagrindinį, tiek nuolatinį ugdymą;

katechetams ir katechetų grupei, kaip tokiai, skirti asmeninį bei dvasinį dėmesį. Tai pirmiausia atitinkamų krikščioniškųjų bendruomenių kunigų uždavinys;

– koordinuoti krikščionių bendruomenės katechetų ir kitų pastoracijos darbuotojų veiksmus, kad daugiasluoksnė evangelizacinė veikla būtų darni, o katechetų grupė neliktų izoliuota ir svetima bendruomenės gyvenimui.

Katechetų ugdymo svarba

234. Visos šios užduotys išplaukia iš įsitikinimo, jog bet kuriai pastoracinei veiklai, jei ji neparemta tikrai išugdytais bei parengtais asmenimis, gresia kokybės nuosmukis. Darbo priemonės negali būti reikiamai veiksmingos, jei jomis naudotis nėra gerai parengtų katechetų. Todėl atnaujinant tekstus ir geriau organizuojant katechezę nevalia apleisti tinkamo katechetų ugdymo (713).

Tad katechetinėje pastoracijoje vyskupijos lygmeniu katechetų pasauliečių ugdymui teiktina absoliuti pirmenybė. Kartu, laikant tai esmingai svarbiu elementu, dėmesys skirtinas katechetiniam kunigų ugdymui – tiek ugdymo seminarijoje, tiek nuolatinio ugdymo laikotarpiu. Vyskupai akinami tokiu ugdymu sąžiningai rūpintis.

Katechetų ugdymo tikslas ir prigimtis

235. Ugdymu stengiamasi padaryti katechetus gebančius perteikti Evangeliją trokštantiems save patikėti Jėzui Kristui. Todėl ugdymo tikslas reikalauja išmokyti katechetą kuo tinkamiau atlikti perteikimo aktą: „Katechetinio ugdymo esminis tikslas yra įgalinti perteikti Evangelijos žinią“ (714).

Katechezės, besistengiančios skatinti atsivertusiojo bendrystę su Jėzumi Kristumi, kristocentrinis tikslas ženklina visą katecheto ugdymą (715). Juk juo nesiekiama nieko kita kaip išmokyti katechetą pagyvinti katechetinį procesą, kurio metu jis atskirais etapais skelbia Jėzų Kristų, supažindina su jo gyvenimu, pateikdamas jį išganymo istorijos visumoje, aiškina Dievo Sūnaus, dėl mūsų tapusio žmogumi, slėpinį, galiausiai padeda katechumenams bei katechizuojamiesiems per įkrikščioninimo sakramentus susitapatinti su Jėzumi Kristumi (716). Nuolatinės katechezės metu katechetas nedaro nieko kita, tik gilina šiuos pagrindinius aspektus.

Kristologinė perspektyva turi tiesioginį poveikį katecheto tapatybei bei ugdymui. „Katecheto vieningumas bei darna traktuotini per tokią kristologinę prizmę ir statydintini artimai vienijantis su Kristumi ir Tėvu Šventojoje Dvasioje“ (717).

236. Tai, kad ugdymu mėginama katechetą padaryti tinkamą perteikti Evangeliją Bažnyčios vardu, visam ugdymui suteikia bažnytiškumo. Katechetų ugdymas yra ne kas kita, kaip pagalba jiems, kad jie perimtų Bažnyčios gyvą ir šiuolaikišką Evangelijos suvokimą, taip įgydami gebėjimą perteikti ją jos vardu.

Konkrečiau kalbant, ugdomas katechetas susivienija su Bažnyčios siekiu – Bažnyčios, kuri kaip Sužadėtinė „nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos“ (718) ir kaip „Motina ir Mokytoja“ trokšta autentiškai perteikti visą Evangeliją, pritaikydama ją visoms kultūroms, visiems gyvenimo tarpsniams bei visoms situacijoms. Toks Evangelijos perteikimo bažnytiškumas persmelkia visą katechetų ugdymą, laiduodamas jam jo tikrąją prigimtį.

Katechetų ugdymą įkvepiantys kriterijai

237. Norint tinkamai suvokti katechetų ugdymą, pirma reikia atsižvelgti į kelis įkvepiančius kriterijus, kartu su skirtingais akcentais suteikiančius tokiam ugdymui tam tikrą pavidalą.

– Katechetai ugdytini prieš akis pirmiausia turint šiam istoriniam metui su jo vertybėmis, iššūkiais ir šešėliais būdingus evangelizacijos poreikius. Šiai užduočiai vykdyti katechetui būtinas gilus tikėjimas (719), aiški krikščioniška ir bažnytiška tapatybė (720) ir didelis socialinis jautrumas (721). Į šiuos aspektus privalu atsižvelgti kiekvienam ugdymo planui.

– Ugdant iš akių taip pat neišleistina katechezės sąvoka, kurios šiandien laikosi Bažnyčia. Katechetai ugdytini taip, kad įstengtų perteikti ne tik mokymą, bet ir, plėtodami „įvesdinimo, auklėjimo ir dėstymo užduotis“ (722), visapusišką krikščioniškąjį ugdymą. Reikalingi katechetai, kurie būtų sykiu mokytojai, auklėtojai ir liudytojai.

– Bažnyčios išgyvenama katechezės valanda akina ugdyti katechetus, pajėgiančius pakilti virš „į skirtingas puses krypstančių vienpusių tendencijų“ (723) ir pasiūlyti visą bei pilnatvišką katechezę. Jie privalo mokėti susieti tikėjimo tiesos ir prasmės matmenis, tikratikystę ir teisingą elgseną, socialinę ir bažnytinę prasmę. Ugdymu prisidėtina prie šių polių, tarp kurių gali kilti įtampa, abipusio praturtinimo.

– Ugdant katechetus pasauliečius, nevalia ignoruoti pasauliečių savito pobūdžio Bažnyčioje ir jų ugdymo negalima traktuoti kaip vien pašvęstiesiems asmenims ar kunigams tenkančio ugdymo sintezės. Prieš akis turėtina, kad „jų apaštališkasis ugdymas įgyja ypatingą žymę dėl pačios pasaulietinės jų prigimties ir dvasinio gyvenimo pobūdžio“ (AA 29a).

– Galiausiai esmingai svarbi pedagogika, kurios taip ugdant laikomasi. Kaip bendras kriterijus pabrėžtina tai, jog tarp visos katechetų ugdymo pedagogikos ir katechetiniam procesui būdingos pedagogikos neišvengiamai turi egzistuoti sąryšis. Katechetui būtų itin sunku improvizuojant išsirutulioti stilių bei jautrumą, kurių jis nebuvo mokytas ugdymo metu.

Ugdymo matmenys: būtis, žinios, praktiniai įgūdžiai

238. Katechetų ugdymas apima įvairius matmenis. Giliausiasis susijęs su katecheto būtimi, jo žmogiškuoju bei krikščioniškuoju matmeniu. Juk ugdymas turi padėti jam bręsti pirmiausia kaip asmeniui, tikinčiajam ir apaštalui. Persunktas ištikimybės žiniai ir žmogui, šis matmuo reikalauja, kad katechetas tinkamai pažintų žinią, kurią jis perteikia, adresatą, kuriam ji skirta, ir socialinę aplinką, kurioje šis gyvena. Galiausiai dar yra praktinių įgūdžių matmuo, nes katechezė yra komunikavimo aktas. Ugdymu stengiamasi padaryti katechetą žmogaus ir žmogiškojo gyvenimo auklėtoju (724).

Žmogiškoji, krikščioniškoji ir apaštališkoji katecheto branda

239. Remiantis tam tikra pradine žmogiškąja branda (725), pradėta katechezės praktika, nuolatos apmąstoma bei įvertinama, ves katechetą į emocinę pusiausvyrą, kritinę sąmonę, vidinę darną, gebėjimą puoselėti ryšius ir dialogą, konstruktyvią dvasią ir grupinį darbą (726). Pirmiausia reikėtų stengtis brandinti pagarbą ir meilę katechumenui ir katechizuojamajam. „Kokia gi ta meilė? Ji didesnė už mokytojo meilę; tai tėvo meilė ir, negana to, motinos meilė. Būtent tokios meilės Viešpats tikisi iš kiekvieno Evangelijos skelbėjo, kiekvieno Bažnyčios statytojo“ (727).

Ugdant taip pat būtina rūpintis, kad katechezės praktika maitintų bei stiprintų katecheto tikėjimą ir taip leistų jam augti kaip tikinčiajam. Todėl rimtas ugdymas pirmiausia gaivina katecheto dvasingumą (728), kad jo veikla tikrai kiltų iš jo gyvenimo liudijimo. Kiekviena katecheto aptariama tema turėtų pirmiausia skatinti paties katecheto tikėjimą. Juk kiti katechizuojami pirmiausia katechizuojant save patį.

Ugdymas, be to, turėtų nuolatos stiprinti katecheto apaštališkąją sąmonę, jo kaip Evangelijos skelbėjo savivoką. Todėl jis turi būti susipažinęs su konkrečiu savo vyskupijos bei savo parapijos evangelizaciniu projektu, kad galėtų prisiderinti prie jo dalinei Bažnyčiai būdingo savo misijos suvokimo. Tokia apaštališkoji sąmonė geriausiai ugdoma tapatinantis su Jėzumi Kristumi, Mokytoju ir apaštalų Ugdytoju, ir persiimant Jėzaus rodytu uolumu Karalystės labui. Praktikuojant katechezę, katecheto pašaukimas apaštalauti, maitinamas jo nuolatinio ugdymosi, bręs vis labiau.

Biblinis-teologinis katecheto ugdymas

240. Katechetas privalo ne tik liudyti tikėjimą, bet ir jo mokyti. Biblinis-teologinis ugdymas leis jam organiškai pažinti krikščioniškąją žinią, struktūriškai išdėstytą apie centrinį tikėjimo slėpinį – Jėzų Kristų.

Toks doktrininis ugdymas turėtų apimti visas organiško katechezės plano dalis:

– tris didžiuosius išganymo istorijos etapus – Senąjį Testamentą, Jėzaus Kristaus gyvenimą ir Bažnyčios istoriją;

– didžiuosius krikščioniškosios žinios branduolius – Tikėjimo išpažinimą, liturgiją, moralinį gyvenimą ir maldą.

Teologijos mokymo lygmeniu mokymo turinys ugdant katechetus yra toks pat, koks perteiktinas katechizuojant. Šventasis Raštas turėtų būti „tarsi viso šio ugdymo siela“ (729). Mokymo pagrindas bus Katalikų Bažnyčios katekizmas kartu su dalinės ar vietinės Bažnyčios katekizmais.

241. Toks biblinis-teologinis ugdymas turėtų išsiskirti šiomis ypatybėmis:

a) Ugdymas pirmiausia turėtų išsiskirti sintetiškumu ir atitikti perteiktiną žinią, įvairūs krikščioniškojo tikėjimo elementai turi būti gerai struktūriškai išdėstyti bei vieni su kitais suderinti organiškoje, „tiesų hierarchiją“ gerbiančioje vizijoje.

b) Ši tikėjimo santrauka turėtų būti tokia, kad padėtų brandinti katecheto tikėjimą ir kartu įgalintų jį pagrįsti savo viltį misijos vykdymo metu. „Šiandien kaskart labiau justi skubus pasauliečių doktrininio ugdymo poreikis, ne tik dėl natūralaus jų tikėjimo gilinimo proceso, bet ir dėl reikalo pagrįsti juose esančią viltį rimtų ir sudėtingų pasaulio problemų akivaizdoje“ (730).

c) Tai taip pat turėtų būti teologinis ugdymas, artimas žmogiškajai patirčiai ir gebantis įvairius krikščioniškosios žinios elementus susieti su konkrečiu vyrų ir moterų gyvenimu, kurį jis nušviečia Evangelijos šviesa, kad įkvėptų ar iškeltų jo trūkumus (731). Išlikdamas teologijos mokymu, toks ugdymas turėtų tam tikru būdu įgyti katechetinį stilių.

d) Galiausiai ugdymas turėtų būti toks, kad katechetas „ne tik galėtų teisingai perteikti Evangelijos žinią, bet ir įstengtų katechizuojamąjį paskatinti šią žinią aktyviai priimti ir mokėtų atpažinti, kas šio dvasiniame kelyje dera su tikėjimu“ (732).

Humanitariniai mokslai ugdant katechetą

242. Katechetas pažįsta žmogų ir tikrovę, kurioje gyvena, padedamas ir humanitarinių mokslų, mūsų laikais pasiekusių itin sparčią plėtrą. „Pastoracijoje tebūnie pakankamai pripažįstami ir panaudojami ne tik teologiniai principai, bet ir pasaulietinių mokslų, ypač psichologijos bei sociologijos, atradimai, idant tikintieji būtų vedami į grynesnį ir brandesnį tikėjimo gyvenimą“ (733).

Katechetui būtina pažinti bent kai kuriuos pagrindinius psichologijos elementus: žmogui būdingą psichologinę dinamiką, asmenybės struktūrą, giliausius žmogaus širdies poreikius ir troškimus; evoliucinę psichologiją ir žmogaus gyvenimo ciklo etapus, religinę psichologiją ir patirtis, atveriančias žmogaus širdį šventybės slėpiniui.

Socialiniai mokslai leidžia pažinti socialinę-kultūrinę aplinką, kurioje žmogus gyvena ir kurios yra veikiamas. Todėl ugdant katechetą taip pat „analizuotinos sociologinės, kultūrinės ir ekonominės sąlygos“ kaip kolektyviniai procesai, galintys daryti didelę įtaką Evangelijos skleidimui (734).

Neišleidžiant iš akių šių Vatikano II Susirinkimo primygtinai siūlomų mokslų, ugdant katechetus pravartu vienaip ar kitaip atsižvelgti ir į kitus, ypač pedagogikos ir komunikavimo, mokslus.

Įvairūs kriterijai, galintys paskatinti ugdant katechetus pasinaudoti humanitariniais mokslais

243. Tokie kriterijai yra šie:

a) Mokslų autonomiškumo paisymas: Bažnyčia „skelbia teisėtą kultūros ir ypač mokslų autonomiją“ (735).

b) Įvairių psichologinių, sociologinių ir pedagoginių tendencijų ir mokyklų – jų vertybių bei ribų – įžvelgimas Evangelijos šviesoje.

c) Humanitarinių mokslų studijos – ugdant katechetus – nėra pats sau tikslas. Egzistencinė, psichologinė, kultūrinė ir sociologinė žmogaus situacija įsisąmonintina žvelgiant į tikėjimą, kurį reikia ugdyti (736).

d) Teologija ir humanitariniai mokslai ugdant katechetą turi vienas kitą papildyti. Vadinasi, vengtina, kad šie mokslai taptų vienintele tikėjimo pedagogikos norma, atsisakant iš dieviškosios pedagogikos kylančių teologinių kriterijų. Galbūt šie mokslai būtini ir pamatiniai, tačiau jie visada turi tarnauti evangelizacinei veiklai, kuri nėra vien žmogiška (737).

Pedagoginis ugdymas

244. Kartu su matmenimis, susijusiais su būtimi ir žiniomis, ugdant katechetus taip pat būtina mokyti praktinės veiklos. Katechetas yra auklėtojas, padedantis bręsti tikėjimui, t. y. palengvinantis procesą, katechumeno ar katechizuojamojo atliekamą padedant Šventajai Dvasiai (738).

Šioje esmingai svarbioje ugdymo srityje pirmiausia būtina gerbti savitą tikėjimo pedagogiką. Juk katechetas rengiasi padėti brandinti tikėjimo patyrimą, kurio jis nėra saugotojas. Tą patyrimą į vyro ir moters širdį įdeda Dievas. Katecheto užduotis tėra šią dovaną puoselėti, siūlyti, maitinti ir padėti jai augti (739).

Ugdant derėtų stengtis leisti bręsti katecheto gebėjimui auklėti, t. y. gebėjimui rodyti dėmesį žmonėms, mokėjimui aiškinti ir atsiliepti į auklėjimo reikalavimus, iniciatyvai išjudinti mokymosi procesus ir menui kreipti žmonių grupę brandos link. Kaip kiekviename mene, taip ir čia svarbiausia, kad katechetas įgytų savą katechizavimo stilių, bendruosius katechetinės pedagogikos principus pritaikydamas prie savo asmenybės (740).

245. Konkrečiai kalbant: katechetas, ypač tas, kuris katechezei skiria visą savo darbo laiką, turi gebėti, įvertindamas aplinkybes, katechetų grupėje nustatyti pedagoginės veiklos kryptis, parengti realistinį planą ir, kai jis bus įgyvendintas, kritiškai jį įvertinti (741). Jis turi įstengti vadovauti grupei, išmintingai taikydamas psichologijos siūlomas grupinės dinamikos technikas.

Pedagoginiai gebėjimai ir tokie praktiniai įgūdžiai kartu su iš to išplaukiančiais padariniais, laikysenomis bei technikomis „įgyjami geriau, kai perteikiami dirbant (pvz., per susitikimus, kurių metu rengiamos ir kritiškai aptariamos katechezės pamokos)“ (742).

Idealu būtų, kad katechetai patys aktyviai įsitrauktų į savo mokymosi procesą, ugdomi būtų kūrybiški ir nesitenkintų vien išorinių taisyklių perėmimu. Todėl ugdymas turėtų būti kuo arčiau praktikos: kad ją pasiektum, nuo jos reikia ir pradėti (743).

Katechetų ugdymas krikščionių bendruomenėje

246. Tarp katechetų ugdymo vietų itin svarbi sava krikščionių bendruomenė. Joje katechetas išgirsta savo pašaukimą ir nuolatos maitina savo apaštališkąjį jausmą. Stengiantis laiduoti jo kaip tikinčiojo ir tikėjimo liudytojo brendimą, esmingai svarbus yra kunigas (744).

247. Krikščionių bendruomenė savo katechetams gali numatyti įvairių ugdymo galimybių:

a) Viena iš jų yra nuolat skatinti bažnytinį katecheto pašaukimą, išlaikant gyvą jo suvokimą, jog jis pasiųstas savo Bažnyčios.

b) Taip pat labai svarbu rūpintis savo katechetų tikėjimo branda tokiu pačiu įprastiniu būdu, kokiu krikščionių bendruomenė ugdo savo pastoracijos darbuotojų ir labiausiai įsipareigojusių pasauliečių tikėjimą (745).

Kai katechetų tikėjimas dar nėra brandus, patartina, kad jie dalyvautų jaunimui ir suaugusiesiems skirtuose katechumeniniuose kursuose. Tai gali būti jų pačių bendruomenės įprastiniai arba specialiai jiems skirti kursai.

c) Puiki ugdymo priemonė gali būti tiesioginis rengimasis katechezei kartu su katechetų grupe, ypač tada, kai visi įvertina tai, kas patirta katechetinių užsiėmimų metu.

d) Bendruomenėje gali būti įgyvendinamos ir kitokios ugdomosios priemonės, kaip antai jautrumo katechezei skatinimo kursai, pavyzdžiui, pastoracinių metų pradžioje; rekolekcijų dienos ir susitikimai svarbiais liturginių metų tarpsniais (746); monografiniai kursai būtiniausiomis ar neatidėliotiniausiomis temomis; sistemingas doktrininis ugdymas, pavyzdžiui, studijuojant Katalikų Bažnyčios katekizmą.

Šios nuolatinio ugdymo priemonės kartu su asmeninėmis katecheto pastangomis labai siūlytinos (747).

Katechetų mokyklos ir aukštesnieji katechezės specialistų rengimo centrai

248. Katechetų mokyklos (748) lankymas yra itin svarbus katecheto ugdymo proceso tarpsnis. Daug kur tokios mokyklos yra dviejų lygių: „paprastiems katechetams“ (749) ir „atsakingiesiems už katechezę“.

Mokyklos paprastiems katechetams

249. Tokių mokyklų tikslas yra teikti organišką ir sistemingą pagrindinį bei pamatinį katechetinį ugdymą. Gana ilgą laiką gilinamasi į specifiškesnius katechetinius ugdymo matmenis – krikščioniškąją žinią, žmogaus ir socialinės-kultūrinės aplinkos pažinimą, tikėjimo pedagogiką.

Dideli tokio organiško ugdymo privalumai yra šie:

– sistemingumas, nes tai ugdymas, ne taip sutelktas į tiesioginį praktinį darbą;

– kokybiškumas, laiduojamas specializuotų ugdytojų;

– bažnytinę bendrystę skatinantis katechetų iš kitų bendruomenių įtraukimas.

Mokyklos atsakingiesiems

250. Siekiant rengti už katechezę parapijose bei dekanatuose atsakingus asmenis, taip pat katechetus, daugiau ar mažiau nuolatos ir visą darbo laiką atsidedančius katechezei (750), dieceziniu ar tarpdieceziniu lygmeniu pravartu steigti atsakingųjų rengimo mokyklas.

Tokiose mokyklose, savaime suprantama, turėtų būti reikalaujama daugiau. Kartu su bendrąja pagrindine programa ten turėtų būti siūlomos katechetinės specializacijos, kurių, vyskupijos nuomone, jos ypatingomis sąlygomis reikėtų.

Taupant išteklius ir lėšas, gali būti pravartu šių mokyklų pakraipą išplėsti taip, kad jose atsirastų vietos įvairių pastoracinių sričių atsakingiesiems, mokyklas paverčiant pastoracijos darbuotojų ugdymo centrais. Greta bendros pagrindinės (doktrininio ir antropologinio) ugdymo programos, atsižvelgiant į įvairios pastoracinės ir apaštalavimo veiklos, patikėtos šiems asmenis, poreikius, būtų galima pasiūlyti specialiųjų kursų.

Aukštesnieji katechezės specialistų rengimo centrai

251. Aukštesnio lygmens katechetinis ugdymas, kuris taip pat galėtų būti prieinamas kunigams, pašvęstiesiems asmenims ir pasauliečiams, katechezei yra gyvybiškai svarbus. Todėl pakartotinai akinama skatinti ir steigti aukštesniuosius katechetinės pastoracijos institutus, kuriuose būtų ugdomi katechetai, gebantys vadovauti katechezei vyskupijoje ar pašvęstojo gyvenimo kongregacijos plėtojamos veiklos aplinkoje. Tokie aukštesnieji institutai galėtų būti nacionaliniai arba ir tarptautiniai. Jų studijų programa, kursų trukmė ir priėmimo sąlygos nustatomos laikantis universitetinio modelio (751).

Tokiuose institutuose būtų ugdomi ne tik katechezės srityje vadovaujančias pareigas perimti turėsiantys asmenys, bet ir katechetikos dėstytojai kunigų seminarijoms, katechetų ugdymo centrams ar mokykloms. Tokie institutai taip pat turėtų užsiimti katechetinių tyrimų skatinimu.

252. Šis ugdymo lygmuo itin tinkamas vaisingam bendradarbiavimui tarp Bažnyčių plėtoti: „Čia veiksmingiausiai gali reikštis turtingesnių Bažnyčių materialinė pagalba jų vargingesnėms seserims: ką dar geresnio viena Bažnyčia galėtų pasiūlyti kitai, jei ne pagalbą jai pačiai augti kaip Bažnyčiai?“ (752). Taip bendradarbiauti, savaime suprantama, reikėtų jautriai paisant neturtingesnių Bažnyčių ypatybių ir jų pačių atsakomybės.

Dieceziniu ir tarpdieceziniu lygmeniu privalu suvokti, jog šis aukštesnysis ugdymas ne mažiau būtinas nei rūpinimasis kitokia bažnytine veikla ar mokymas kitų dalykų.

III. SKYRIUS

KATECHEZĖS VIETOS IR BŪDAI

Krikščionių bendruomenė kaip katechezės židinys (753)

253. Krikščionių bendruomenė yra „bendrystės“ (koinonia) (754) dovanos, kuri yra Šventosios Dvasios vaisius, istorinis įgyvendinimas.

„Bendrystė“ išreiškia visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių, sudarančių aptariamąją krikščionių bendruomenę, gilųjį branduolį. Ta bendruomenė priartėja ir regimai reiškiasi tiesioginių krikščioniškųjų bendruomenių, kuriose krikščionys gimsta, lavinasi ir gyvena, kaip antai šeima, parapija, katalikiškoji mokykla, krikščioniškieji sąjūdžiai ir organizacijos, bazinės bažnytinės bendruomenės, turtinga įvairove... Tai – katechezės „vietos“, t. y. bendruomeninės erdvės, kuriose vykdoma katechumeninė katechezė ir nuolatinė katechezė (755).

254. Krikščionių bendruomenė yra katechezės ištaka, vieta ir tikslas. Evangelijos skelbimas raginant žmones atsiversti ir sekti Kristumi visada išauga iš krikščionių bendruomenės. Šita bendruomenė taip pat priima norinčius pažinti Viešpatį bei leistis į naują gyvenimą. Ji lydi katechumenus bei katechizuojamuosius jų katechetinės kelionės metu, motiniškai rūpindamasi leidžia jiems patirti savo tikėjimą bei priima juos į savo glėbį (756).

Katechezė visada yra tokia pati. Tačiau katechizacijos „vietos“ (757) paženklina ją savo savitais bruožais. Svarbu žinoti, kokį vaidmenį kiekviena iš jų atlieka katechezės atžvilgiu.

Šeima kaip augimo tikėjimu vieta arba priemonė

255. Tėvai yra pirmutiniai tikėjimo ugdytojai. Tačiau aktyvus vaidmuo auklėjant jaunesnius narius tenka, ypač tam tikrose kultūrose, visiems šeimos nariams. Būtina konkrečiau apibrėžti, kokia prasme krikščioniška šeimos bendruomenė yra katechezės „vieta“.

Šeima apibrėžiama kaip „namų Bažnyčia“ (758). Tai reiškia, kad kiekvienoje krikščioniškoje šeimoje turėtų atsispindėti įvairūs visos Bažnyčios gyvenimo aspektai arba funkcijos: misija, katechezė, liudijimas, malda ir t. t. Juk šeima, kaip ir Bažnyčia, yra „vieta, kur perduodama Evangelija ir iš kur ši Evangelija spinduliuoja“ (759). Šeima kaip katechezės vieta turi vieną nepakartojamą privalumą: ji perteikia Evangeliją, įšaknydama ją gilių žmogiškųjų vertybių aplinkoje (760). Remiantis tokiu žmogiškuoju pagrindu, įvesdinimas į krikščioniškąjį gyvenimą būna gilesnis – pabudimas Dievo suvokimui, pirmieji žingsniai mokantis maldos, moralinės sąmonės lavinimas ir žmogiškosios meilės kaip Dievo, Kūrėjo ir Tėvo meilės atspindžio krikščioniškosios pajautos ugdymas. Vienu žodžiu, tai krikščioniškasis auklėjimas, kuris daugiau liudijimas negu mokymas, daugiau atsitiktinis negu sistemingas, veikiau nuolatinis ir kasdienis negu padalytas į tam tikrus laikotarpius. Tokiai katechezei šeimoje vis svarbesnis senelių indėlis. Jų išmintis ir religinis jausmas labai dažnai lemia tikrai krikščionišką aplinką.

Suaugusiųjų krikšto katechumenatas (761)

256. Krikšto katechumenatas yra tipiška katechizacijos vieta, Bažnyčios įsteigta kaip institucija, skirta įkrikščioninimo sakramentams rengti krikščionimis tapti trokštančius suaugusiuosius (762). Per katechumenatą iš tiesų realizuojamas tas „ypatingas ugdymas, kurio dėka į tikėjimą atsivertęs suaugusysis atvedamas iki savo tikėjimo išpažinimo per Krikštą Velyknakčio liturgijoje“ (763).

Katechezė, teikiama Krikšto katechumenate, artimai susijusi su krikščionių bendruomene (764). Nuo katechumenų įžengimo į katechumenatą Bažnyčia rodo jiems „ypatingą meilę, nes jie jau su ja susivieniję ir priklauso „Kristaus namams“ (765). Todėl krikščionių bendruomenė turi „padėti kandidatams bei katechumenams visu įkrikščioninimo laikotarpiu – ikikatechumenatiniu, katechumenato ir mistagogijos laikotarpiu“ (766).

Toks nuolatinis krikščionių bendruomenės dalyvavimas reiškiasi įvairiais būdais, tinkamai nusakytais Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigyne (767).

Parapija kaip katechezės vieta

257. Parapija yra neabejotinai reikšmingiausia vieta, kurioje formuojasi ir regimai pasireiškia krikščionių bendruomenė. Parapija pašaukta būti šeimos šilumos kupinais, broliškais ir svetingais namais, kur krikščionys suvokia esą Dievo tauta (768). Ji suvienija visa, kas žmogiškai skirtinga, bei leidžia tam įtekėti į visuotinę Bažnyčią (769). Kita vertus, ji yra įprastinė aplinka, kur gimstama bei augama tikėjimu. Todėl parapija yra itin tinkama bendruomeninė erdvė Žodžio tarnystei tapti vienu metu mokymu, auklėjimu ir gyvu patyrimu.

Daugelyje šalių parapija šiandien išgyvena gilias permainas. Didelį poveikį jai daro socialiniai pokyčiai. Didmiesčiuose ją „sukrėtė urbanizacijos reiškinys“ (770). Nepaisant to, parapija „krikščionims, net nepraktikuojantiems, išlieka pagrindiniu atramos tašku“ (771). Parapija ir toliau turi likti katechezės varikliu ir jos „tinkamiausia vieta“ (772), nors tenka pripažinti, kad tam tikromis progomis ji negali būti visos bažnytinės užduoties katechizuoti traukos centru, bet turi dalytis šia užduotimi su kitomis institucijomis.

258. Kad parapijos evangelizacinėje misijoje katechezė išskleistų visą savo paveikumo jėgą, būtina paisyti kelių sąlygų:

a) Suaugusiųjų katechezė (773) turi tapti vis didesniu prioritetu. Skatintina „katechumenato pavidalą turinti krikštytų asmenų katechezė, besinaudojanti kai kuriais Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigyno elementais, padedančiais atskleisti ir išgyventi didžiulius ir nepaprastus turtus bei atsakomybę, kylančius iš gautojo krikšto“ (774).

b) Būtina planingai imtis iš naujo drąsiai skelbti Evangeliją nutolusiems nuo Bažnyčios ir nugrimzdusiems į religinį abejingumą (775). Tai darant labai svarbūs gali pasirodyti ikisakramentiniai susitikimai (rengimasis Santuokos, Krikšto, vaikų pirmosios Komunijos sakramentams...) (776).

c) Kaip tvirto parapinės katechezės pagrindo reikia brandžių, į tikėjimą jau įvesdintų krikščionių, kuriems patikėtina atitinkama bei diferencijuota pastoracija, branduolio. Tai pasiekti bus lengviau parapijose skatinant nedideles bažnytines bendruomenes (777).

d) Išpildžius ką tik minėtas sąlygas, susijusias daugiausia su suaugusiaisiais, daug naudos gaus vaikų ir jaunimo katechezė, kuri visada yra būtina.

Katalikiškoji mokykla

259. Katalikiškoji mokykla (778) yra labai reikšminga žmogiškojo ir krikščioniškojo ugdymo vieta. Vatikano II Susirinkimo deklaracija Gravissimum educationis „nurodo esminę pervartą katalikiškosios mokyklos istorijoje – perėjimą nuo mokyklos kaip institucijos prie mokyklos kaip bendruomenės“ (779).

Katalikiškoji mokykla „ne mažiau už kitas siekia kultūrinių tikslų ir žmogiško jaunuolių ugdymo“. Jos ypatinga užduotis yra:

– „kurti evangeline laisvės ir meilės dvasia įkvėptą mokyklos bendruomenės aplinką“;

–„ padėti jaunuoliams kartu su savo asmenybės tobulinimu ugdyti savyje naują kūrinį, kuriuo per krikštą yra tapę“;

– „visą žmogiškąją kultūrą suderinti su išganymo skelbimu“ (780).

Katalikiškosios mokyklos auklėjimo programa turėtų remtis Vatikano II Susirinkimo pateikta samprata.

Šis auklėjimo planas įgyvendinamas mokyklos bendruomenėje, kuriai priklauso visi, kurie tiesiogiai su ja susiję: „mokytojai, vadovai, administracinis ir pagalbinis personalas, tėvai, kuriems kaip natūraliems ir nepamainomiems savo vaikų auklėtojams tenka pagrindinis vaidmuo, ir mokiniai, kurie auklėjimo procese dalyvauja ir už jį atsako kaip jo pagrindiniai veikėjai bei veiklūs subjektai“ (781).

260. Kai dauguma katalikiškosios mokyklos mokinių yra iš šeimų, susijusių su šia mokykla dėl jos katalikiškumo, Žodžio tarnystė jų atžvilgiu gali būti vykdoma įvairiopai – kaip pirmasis skelbimas, tikybos dėstymas, katechezė, homilija. Tačiau dviem iš šių galimybių katalikiškoje mokykloje tenka ypatinga reikšmė – tikybos dėstymui mokykloje ir katechezei, kurios pobūdis jau buvo aptartas (782).

Jei mokiniai ir jų šeimos katalikiškąją mokyklą pasirenka dėl jos kokybiško auklėjimo ar dėl kokių nors kitokių aplinkybių, tai katechetinė veikla lieka neišvengiamai apribota, o mokant religijos –jei tai apskritai įmanoma – pabrėžiamas kultūrinis pobūdis. Tokios mokyklos indėlis išlieka kaip itin vertingas tarnavimas žmonėms (783) ir kaip Bažnyčios evangelizacinės veiklos vidinis elementas.

Turint prieš akis socialinių-kultūrinių ir religinių aplinkybių, kuriomis įvairiose tautose rutuliojasi katalikiškosios mokyklos veikla, įvairovę, vyskupai ir Vyskupų konferencijos turėtų patikslinti, kokio pobūdžio katechetinė veikla vykdytina katalikiškojoje mokykloje.

Tikinčiųjų sąjungos, sąjūdžiai ir grupės

261. Dalinėje Bažnyčioje besiplėtojančių „tikinčiųjų sąjungų, sąjūdžių ir grupių“ (784) tikslas yra padėti Kristaus mokiniams vykdyti savo kaip pasauliečių misiją pasaulyje ir Bažnyčioje. Tokiuose sambūriuose krikščionys atsideda „pamaldumo praktikavimui, tiesioginiam apaštalavimui, gailestingajai meilei ir pagalbai vargstantiems, krikščioniškajam dalyvavimui žemiškoje tikrovėje“ (785).

Kad šie pamatiniai krikščioniškojo gyvenimo matmenys būtų iš pagrindų puoselėjami, sąjungose ir sąjūdžiuose būtinai turėtų būti vykdomas vienoks ar kitoks ugdymas: „Kiekvienas tų susivienijimų savais būdais įgalina į apaštališko gyvenimo patirtį giliai įskiepytą ugdymą, o drauge duoda progą ugdymą, kurį jų nariai yra gavę iš kitų asmenų bei bendrijų, integruoti, sukonkretinti ir geriau apibrėžti“ (786).

Ugdant kiekvieną pasaulietį pamatinis matmuo visada yra katechezė. Todėl tikinčiųjų sąjungos bei sąjūdžiai paprastai skiria laiko savo narių katechezei (787). Juk katechezė yra ne jų teikiamo krikščioniškojo ugdymo alternatyva, bet esminis jo matmuo.

262. Kai katechizuojama pačiuose šiuose sąjūdžiuose bei sąjungose, paisytina kelių aspektų. Svarbiausi iš jų yra šie:

a) Gerbtina katechezei „būdinga prigimtis“ (788) bei išskleistinas visas jos turtingas turinys remiantis trigubu žodžio, atminimo ir liudijimo matmeniu (mokymas, šventimas ir gyvenimiškasis įsipareigojimas) (789). Kad ir kokia būtų katechizavimo „vieta“, katechezė pirmiausia turi būti pamatinis ir organiškas tikėjimo ugdymas. Todėl ji turėtų apimti „nuodugnias krikščioniškojo mokymo studijas“ (790) ir būti rimtas religinis ugdymas, „atsiveriantis visiems krikščioniškojo gyvenimo dėmenims“ (791).

b) Tai nekliudo sąjungų ir sąjūdžių – su jų charizmomis – savitam tikslui reikštis katecheze, kuri gali skirtis tam tikrais akcentais, tačiau visada privalo išlaikyti jai būdingą prigimtį. Sąjungai ar sąjūdžiui būdingas dvasingumas, visada labai praturtinantis Bažnyčią, tada būtų pateikiamas po visiems krikščionims bendro pagrindinio krikščioniškojo ugdymo. Pirmiausia ugdytina tai, kas bendra visiems Bažnyčios nariams, ir tik po to tai, kas ypatinga ar skirtinga.

c) Lygiai taip pat pasakytina, kad sąjungos ir sąjūdžiai, kalbant apie katechezę, nėra normali parapijos alternatyva, nes būtent pastaroji yra auklėjimo bendruomenė tikrąją šio žodžio prasme (792).

Bažnytinės bazinės bendruomenės

263. Pastaraisiais dešimtmečiais labai paplito bažnytinės bazinės bendruomenės (793). Galvoje turimos krikščionių grupės, kylančios iš poreikio „dar intensyviau gyventi Bažnyčios gyvenimą arba iš žmogiškesnių matmenų troškimo bei paieškos to, ką sunkiai gali pasiūlyti didesnės bažnytinės bendruomenės...“ (794).

Bažnytinės bazinės bendruomenės yra „Bažnyčios gyvastingumo ženklai“ (795). Kristaus mokiniai vienijasi į jas tam, kad įdėmiai klausytųsi Dievo žodžio, ieškotų broliškesnių santykių, švęstų krikščioniškuosius slėpinius savo gyvenime bei įsipareigotų keisti visuomenę. Kartu su šiais krikščionybei būdingais matmenimis aikštėn taip pat iškyla svarbios žmogiškosios vertybės: draugystė ir asmeninis pripažinimas, bendros atsakomybės dvasia, kūrybiškumas, atsakas į pašaukimą, domėjimasis pasaulio ir Bažnyčios problemomis. Tai gali labai praturtinti bendruomeninę patirtį, būti „autentiška bendrystės išraiška ir dar gilesnės bendrystės kūrimo priemonė“ (796).

Norėdama būti autentiška, „kiekviena bendruomenė ... privalo gyventi susivienijusi su daline ir visuotine Bažnyčia, nuoširdžioje bendrystėje su ganytojais ir Magisteriumu, stengdamasi būti misijinė ir vengdama visokio uždarumo bei ideologinio išnaudojimo“ (797).

264. Bažnytinėse bazinėse bendruomenėse gali rutuliotis labai vaisinga katechezė:

– Broliška dvasia, kuria gyvenama, gali būti tinkama aplinka visapusiškai katechetinei veiklai, jei mokama paisyti katechezei būdingos prigimties bei pobūdžio.

– Kita vertus, katechezė prisideda prie gilesnio bendruomeninio gyvenimo, nes laiduoja tikinčiųjų krikščioniškojo gyvenimo pagrindus. Be jos bažnytinės bazinės bendruomenės vargiai būtų tvarios.

– Galiausiai nedidelė bendruomenė yra tinkama vieta priimti užbaigusius katechetinę kelionę.

IV. SKYRIUS

KATECHETINĖS PASTORACIJOS ORGANIZAVIMAS DALINĖJE BAŽNYČIOJE

Organizavimas ir atsakomybės įgyvendinimas

Vyskupijos katechetinė tarnystė

265. Katechetinės pastoracijos organizavimo išeities taškas yra vyskupas ir vyskupija. Vyskupijos katechetikos sekretoriatas (officium catechisticum) yra „organas, per kurį vyskupas, kaip bendruomenės galva ir mokymo perteikėjas, teikia kryptį bei vadovauja vyskupijos visai katechetinei veiklai“ (798).

266. Vyskupijos katechetikos sekretoriato pagrindinės užduotys yra šios:

a) analizuoti tikėjimo ugdymo padėtį (799) vyskupijoje; tokia analize, be kita ko, patikslintini su katechetine praktika susiję realūs vyskupijos poreikiai;

b) parengti veiklos programą (800), kurioje būtų nurodyti aiškūs tikslai, pateiktos gairės ir numatyti konkretūs veiksmai;

c) skatinti ir ugdyti katechetus; to siekiant steigtini reikiami centrai (801);

d) parengti arba bent nurodyti parapijoms bei katechetams katechetiniam darbui būtinas priemones – katekizmus, vadovus, įvairiems amžiaus tarpsniams skirtas programas, katechetų vadovėlius, katechizuojamiems skirtą medžiagą, vaizdo ir garso priemones (802);

e) remti bei skatinti vyskupijos katechetines institucijas (Krikšto katechumenatą, parapinę katechezę, atsakingųjų už katechezę grupę), „kurios tam tikra prasme yra katechetinės veiklos pagrindinės ląstelės“ (803);

f) rūpintis asmeninių ir materialinių išteklių gerinimu vyskupijos, taip pat parapijos bei dekanato lygmeniu (804);

g) bendradarbiauti su liturgijos komisija kaip esmingai svarbia katechezei, pirmiausia įkrikščioninimo katechumeninei katechezei.

267. Šioms užduotims vykdyti katechetikos sekretoriate turėtų darbuotis „šią sritį tikrai išmanančių asmenų grupė. Spręstinų klausimų apimtis bei įvairovė reikalauja atsakomybę paskirstyti keliems tikrai kompetentingiems asmenims“ (805). Tokią vyskupijos tarnybą paprastai turėtų sudaryti kunigai, pašvęstieji asmenys ir pasauliečiai.

Katechezė dalinėje Bažnyčioje yra tokia pamatinė veikla, kad „be savo katechetikos tarnybos negali išsiversti nė viena vyskupija“ (806).

Bendradarbiavimo tarp vyskupijų tarnystė

268. Toks bendradarbiavimas mūsų laikais itin vaisingas. Bendras katechetinis darbas patartinas ne tik dėl geografinio artumo, bet ir dėl kultūrinio homogeniškumo. „Naudinga, kai įvairios vyskupijos suvienija savo veiklą, bendram naudojimuisi paskirdamos savo patirtis ir iniciatyvas, kompetencijas ir išteklius, idant turtingesnės vyskupijos padėtų neturtingesnėms ir būtų galima parengti regioninio pobūdžio bendrą veiklos programą“ (807).

Vyskupų konferencijų tarnystė

269. „Prie Vyskupų konferencijos gali būti įsteigta katechetikos tarnyba, kurios pagrindinė užduotis padėti pavienėms vyskupijoms katechezės srityje“ (808).

Šią Kanonų teisės kodekse numatytą galimybę diduma Vyskupų konferencijų jau įgyvendino. Vyskupų konferencijos katechetikos tarnybai arba nacionaliniam katechetikos centrui tenka dvejopa funkcija (809):

– atsiliepti į tam tikros teritorijos visoms vyskupijoms bendrus katechetinius poreikius, rūpintis nacionalinės reikšmės publikacijomis, nacionaliniais katechetų kongresais, ryšiais su žiniasklaida ir bendrai visais darbais bei uždaviniais, pranokstančiais vienos vyskupijos ar regiono galimybes;

– tarnauti vyskupijoms ir regionams, skleidžiant katechetinę informaciją bei katechetinius projektus, koordinuojant katechetinę veiklą ir padedant menkiau katechezės srityje aprūpintoms vyskupijoms.

Jei atitinkamam episkopatui atrodo, kad to reikia, katechetikos tarnyba ar nacionalinis centras įgaliojamas savo veiklą koordinuoti su kitomis nacionalinėmis episkopato tarnybomis ir katechetinėmis institucijomis, taip pat bendradarbiauti katechetiniais klausimais tarptautiniu lygmeniu. Visa tai laikytina pagalbos Vyskupų konferencijos vyskupams organu.

Šventojo Sosto tarnystė

270. „Kristaus įsakymas skelbti Evangeliją visai kūrinijai skirtas pirmiausia ir tiesiogiai jiems [vyskupams] drauge su Petru ir Petro vadovaujamiems“ (810). Petro įpėdinio tarnybai – šiame kolegialiame Jėzaus įpareigojime skelbti ir perteikti Evangeliją – tenka pamatinė užduotis. Ši tarnyba yra „ne tik visuotinė tarnystė, pasiekianti kiekvieną Bažnyčią iš išorės“, ji „priklauso jau kiekvienos dalinės Bažnyčios vidinei esmei“ (811).

Petro tarnyba katechezėje pirmiausia vykdoma mokant. Kai dėl katechezės, tai popiežius jos atžvilgiu tiesioginiu ir ypatingu būdu veikia per Dvasininkijos kongregaciją, padedančią „popiežiui vykdyti savo kaip aukščiausiojo ganytojo pareigas“ (812).

271. „Atlikdama jai patikėtą užduotį, ji:

– rūpinasi visų amžiaus tarpsnių bei padėčių tikinčiųjų religinio ugdymo skatinimu;

– nustato reikiamas normas, turinčias laiduoti tinkamą katechetinį mokymą;

– prižiūri, kad katechetinis ugdymas būtų tinkamas;

– pritariant Tikėjimo mokymo kongregacijai, teikia nustatytą Šventojo Sosto patvirtinimą katekizmams ir kitiems su katechetiniu mokymu susijusiems raštams (813);

– talkina katechetikos tarnyboms bei stebi tarptautines religinio ugdymo iniciatyvas, koordinuoja jų veiklą ir prireikus siūlo joms savo pagalbą“ (814).

Katechezės koordinavimas

Veiksmingo katechezės koordinavimo svarba

272. Koordinuoti katechezę yra svarbi dalinės Bažnyčios užduotis. Tai galima daryti:

– pačioje katechezėje, derinant jos įvairias formas, skirtas skirtingiems amžiaus tarpsniams bei skirtingoms socialinėms aplinkoms;

– derinant katechezės ryšius su kitomis Žodžio tarnystės formomis ir kita evangelizacine veikla.

Katechezės koordinavimas ne tik yra strateginis dalykas veiksmingesniam evangelizacijos darbui garantuoti, tam būdingas ir esminis teologinis matmuo. Evangelizacinė veikla turi būti labai darni, nes ja siekiama tikėjimo vienybės, palaikančios visą Bažnyčios veiklą.

273. Šiame poskyryje ketinama aptarti:

– vidinį katechezės koordinavimą siekiant, kad dalinė Bažnyčia siūlytų vieningą ir darnią katechezę;

– ryšį tarp misijinės veiklos ir katechumeninės veiklos – vienas kitą papildančių – misijos ad gentes (815) arba „naujosios evangelizacijos“ (816) kontekste;

– gerai koordinuotos auklėjimo pastoracijos būtinybę, turint prieš akis gausybę auklėtojų, besikreipiančių į tuos pačius adresatus, pirmiausia vaikus ir jaunuolius.

Pats Vatikano II Susirinkimas gyvai siūlė koordinuoti visą pastoracinę veiklą, kad vis labiau atsispindėtų dalinės Bažnyčios vienybė (817).

Organiškas ir darnus vyskupijos katechezės planas

274. Vyskupijos katechezės planas yra dalinės Bažnyčios visa aprėpianti katechetinė pasiūla, kur į organišką, darnią ir koordinuotą visumą sujungti įvairūs katechetiniai procesai, vyskupijos siūlomi įvairių gyvenimo tarpsnių adresatams (818).

Šia prasme kiekviena dalinė Bažnyčia, pirmiausia įkrikščioninimo atžvilgiu, turėtų siūlyti bent vieną dvejopą tarnystę:

a) vieningą ir darnų įkrikščioninimo procesą mažiems vaikams, vaikams, paaugliams ir jaunuoliams, artimai susijusį su įkrikščioninimo sakramentų priėmimu ir sąveikaujantį su auklėjimo pastoracija;

b) katechezės procesą suaugusiesiems, siūlomą krikščionims, trokštantiems suteikti savo tikėjimui tvirtą pamatą įgyvendinant ar užbaigiant su Krikštu pradėtą įkrikščioninimą.

Nemažai šalių šiandien iškilusi katechetinio proceso pagyvenusiems žmonėms būtinybė. Toks procesas siūlomas krikščionims, pasiekusiems trečiąją, baigiamąją, žmogaus gyvenimo stadiją ir galbūt pirmąkart trokštantiems suteikti savo tikėjimui tvirtą pagrindą.

275. Šie skirtingi katechetiniai procesai, kiekvienas su galimais socialiniais-kultūriniais variantais, negali būti organizuojami atskirai vienas nuo kito, tarsi būtų „tarp savęs nesusijusios sritys“ (819). Katechetinė dalinės Bažnyčios pasiūla turi būti gerai koordinuota. Reikia stengtis, kad įvairios katechezės formos „viena kitą tobulai papildytų“ (820).

Kaip jau nurodyta, organizacinis principas, darniai sujungiantis įvairius dalinės Bažnyčios siūlomus katechetinius procesus, yra dėmesys suaugusiųjų katechezei. Ši yra atraminė ašis, apie kurią sukasi iš jos įkvėpimo besisemianti žmogaus gyvenimo pirmojo ir trečiojo amžiaus katechezė (821).

Tai, kad įvairūs katechetiniai procesai siūlomi viename vyskupijos katechezės plane, nereiškia, kad vienas ir tas pats adresatas turi pereiti juos vieną po kito. Jei jaunas žmogus pasiekia suaugusiojo amžiaus slenkstį turėdamas gerai pagrįsta tikėjimą, tai jam reikalinga ne katechumeninė katechezė suaugusiesiems, bet kitoks, rimtesnis maistas, galintis padėti nuolatos bręsti tikėjimu. Panašiai yra su tais, kurie pasiekia trečiąjį gyvenimo amžių turėdami gerai įsišaknijusį tikėjimą.

Kartu su šia absoliučiai būtina įkrikščioninimo procesų pasiūla dalinė Bažnyčia turėtų siūlyti diferencijuotus nuolatinės katechezės procesus suaugusiems krikščionims.

Katechetinė veikla naujosios evangelizacijos kontekste

276. Katechezę apibrėžiant kaip viso evangelizacijos proceso momentą, neišvengiamai iškyla katechetinės veiklos koordinavimo su už ją pirmesne misijine ir už ją vėlesne pastoracine veikla problema. Juk tai katechezę parengiantys arba iš jos išplaukiantys (822) elementai.

Šia prasme evangelizacijoje esmingai svarbus ryšys tarp tikėjimo žadinimu besirūpinančio misijinio skelbimo ir pagrindus padėti mėginančios įkrikščioninimo katechezės.

Tokia sąsaja tam tikru būdu aiškiau išryškėja misijos ad gentes sąlygomis (823). Pirmojo skelbimo dėka atsivertę suaugusieji pradeda katechumenatą, kuriame yra katechizuojami.

„Naujosios evangelizacijos“ (824) reikalaujančiomis sąlygomis koordinuoti sudėtingiau, nes kartais manoma, jog jaunuoliams ir suaugusiesiems, kuriems iš pradžių reikia skelbimo laikotarpio bei savo prisirišimo prie Kristaus atnaujinimo, galima teikti įprastine katechezę. Panašios problemos kyla ir vaikų katechezės ir jų tėvų ugdymo atveju (825). Tada suaugusiesiems, kuriems pirma reikia tikros įkrikčioninimo katechezės, siūlomos nuolatinės katechezės formos.

277. Šiandienėmis evangelizacijos sąlygomis dalinės Bažnyčios vieningame misijinės ir katechumeninės evangelizacijos plane koordinuotai traktuotinos bei siūlytinos abi veiklos – misijinis skelbimas ir įkrikščioninimo katechezė. Katechezė šiandien pirmiausia laikytina veiksmingo misijinio skelbimo padariniu. Pastaba dekrete Ad gentes, kuria katechezė įkeliama į Bažnyčios misijinės veiklos aplinką, yra labai teisingas katechezės pamatinis kriterijus (826).

Katechezė auklėjimo pastoracijoje

278. Dalinės Bažnyčios auklėjimo pastoracijoje būtina koordinuoti įvairias „vietas“, kuriose ugdomas tikėjimas. Itin svarbu, kad visomis šiomis katechetinėmis priemonėmis būtų kreipiama „į to paties tikėjimo išpažinimą, tą pačią priklausomybę Bažnyčiai, į socialinį įsipareigojimą ta pačia Evangelijos dvasia“ (827).

Šioje srityje koordinavimo pirmiausia reikėtų mažų vaikų, vaikų, paauglių ir jaunuolių atžvilgiu. Teisinga, kad dalinė Bažnyčia įvairias sritis bei aplinkas, tarnaujančias jaunimo krikščioniškajam auklėjimui, įtraukia į vieningą auklėjimo pastoracijos planą. Visos šios vietos viena kitą papildo, nė vienai iš jų, atskirai paėmus, neišgalint įgyvendinti viso krikščioniškojo auklėjimo.

Tačiau kadangi vaiko ir jaunuolio asmuo, kuriam teikiamas toks įvairus krikščioniškasis auklėjimas, yra vienas ir tas pats, svarbu, kad įvairiopa įtaka kiltų iš to paties įkvėpimo šaltinio. Kiekvienas prieštaravimas tarp šių veiksenų žalingas, nes kiekviena iš jų savaip ypatinga ir reikšminga.

Šia prasme dalinei Bažnyčiai itin svarbu numatyti įkrikščioninimo planą, apimantį įvairias auklėjimo užduotis ir atsižvelgiantį į naujosios evangelizacijos poreikius.

Katechetinės tarnystės kai kurios ypatingos užduotys

Situacijos ir poreikių analizė

279. Organizuodama katechetinę veiklą, dalinė Bažnyčia kaip išeities tašku turėtų remtis situacijos analize. „Šių tyrimų objektas daugiasluoksnis. Jis apima pastoracinio darbo nagrinėjimą ir religinės situacijos, taip pat sociologinių, kultūrinių ir ekonominių sąlygų analizę, nes šie kolektyviniai procesai gali turėti didžiulę įtaką Evangelijos sklidimui“ (828). Kalbama apie tikrovės, susijusios su katechezės poreikiais, suvokimą.

Konkrečiau:

– „Nagrinėjant pastoracinę veiklą“ būtina aiškiai suvokti katechezės padėtį – tai, kokia jos tikroji vieta evangelizacijos procese; ar subalansuotai susieti įvairūs katechetiniai sektoriai (mažų vaikų, vaikų, paauglių, jaunuolių, suaugusiųjų...); ar katechezė suderinta su krikščioniškuoju auklėjimu šeimoje, mokykloje, tikybos dėstymu mokykloje ir kitoms tikėjimo ugdymo formomis; kokia yra jos vidinė kokybė; kokie turiniai siūlomi ir kokie metodai taikomi; kokios yra katechetų savybės ir koks jų ugdymas. 

– „Analizuojant religinę situaciją“ pirmiausia tiriami artimai tarp savęs susiję lygmenys: šventybės pajauta, t. y. žmogiškosios patirtys, dėl savo gelmės atsiveriančios slėpiniui; religinis jausmas, t. y. tam tikros tautos konkretūs Dievo suvokimo ir bendravimo su juo būdai; tikėjimo situacija, būdinga įvairiems tikinčiųjų tipams. Kartu su šiais lygmenimis tiriama moralinė situacija, kurioje gyvenama, su išryškėjančiomis vertybėmis ir labiausiai paplitusiais šešėliais bei antivertybėmis.

– Reikalinga ir „socialinė-kultūrinė analizė“, apie kurią kalbėta svarstant humanitarinių mokslų reikšmę katechetų ugdymui (829). Katechumenai ir katechizuojamieji turėtų būti parengti krikščioniškajam dalyvavimui visuomenėje.

280. Situacijos analizė visais šiais lygmenimis turėtų „visus tarnaujančiuosius žodžiui įtikinti, jog žmogiškoji situacija pastoracinės veiklos atžvilgiu yra dvilypė. Todėl tarnaujantiems Evangelijai derėtų atrasti galimybes, atsiveriančias jų veiklai vis naujoje ir skirtingoje situacijoje... Kelią į tikėjimą atveriantis perkeitimo procesas visada galimas“ (830).

Tokia situacijos analizė yra pirmutinis informacinio pobūdžio darbo įrankis, katechetinės tarnystės siūlomas pastoracijos darbuotojams ir katechetams.

Veiklos programa ir katechezės gairės

281. Atidžiai išnagrinėjus situaciją, reikia pereiti prie veiklos programos formulavimo. Joje, rimtai atsižvelgiant į vietinius poreikius ir visiškai paisant visuotinės Bažnyčios tikslų bei normų, nustatomi katechetinės pastoracijos tikslai bei priemonės.

Veiklos programa, arba veiklos planas, turėtų būti operatyvus, nes teikia kryptį vyskupijos ar tarpdiecezinei katechetinei veiklai. Todėl dėl jo prigimties jis paprastai rengiamas tam tikram laikotarpiui, kuriam pasibaigus atnaujinamas numatant naujus akcentus, naujus tikslus ir naujas priemones.

Patyrimas rodo, jog katechezei skirta veiklos programa labai naudinga, nes kai kurie nustatyti bendri tikslai verčia vienyti jėgas ir darbuotis prieš akis turint visumą. Todėl ji pirmiausia turi būti realistiška, paprasta, glausta ir aiški.

282. Kartu su veiklos programa, kurioje pirmiausia akcentuojamos konkrečios priemonės, įvairūs episkopatai turėtų nacionaliniu lygmeniu parengti daugiau apmąstomojo bei orientuojamojo pobūdžio darbo priemonių, kuriose būtų pateikiami išmintingos ir tinkamos katechezės kriterijai. Jos vadinamos įvairiai – katechezės vadovais, katechezės gairėmis, pagrindiniais dokumentais, pamatiniais tekstais ir t. t. Daugiausia skirtos atsakingiesiems bei katechetams, jos parodo, kas yra katechezė, nusako jos prigimtį, tikslą, užduotis, turinius, adresatus, metodus. Įkandin tokių Vyskupų konferencijų patvirtintų ar joms prižiūrint parengtų Vadovų arba tekstų su bendrosiomis gairėmis turėtų eiti katekizmų rengimo bei patvirtinimo procesas. Prieš paskelbimą katekizmai pateikiami tvirtinti Apaštalų Sostui (831).

Tokios katechetinės instrukcijos arba gairės paprastai labai įkvepia vietinių Bažnyčių katechezę; jas rengti siūlytina bei naudinga, be to, ir todėl, kad jos yra svarbus katechetų ugdymo pagrindas. Toks priemonių tipas artimai ir tiesiogiai susijęs su vyskupiškąja atsakomybe.

Didaktinių priemonių ir įrankių rengimas katechetinei veiklai

283. Greta įrankių, skirtų suteikti katechetinei veiklai kryptį bei suformuluoti jos programą, yra tiesioginių darbo įrankių, naudojamų katechizuojant. Pirmiausia minėtini katechumenams ir katechizuojamiesiems tiesiai į rankas duodami didaktiniai tekstai (832). Naudingos pagalbinės priemonės yra vadovėliai katechetams ir, vaikų katechezės atveju, tėvams (833). Ne mažiau svarbios yra katechezėje naudojamos garso ir vaizdo priemonės, kurias derėtų tinkamai įvertinti (834).

Šių darbo priemonių įkvėpimo kriterijus turėtų būti dviguba ištikimybė Dievui ir žmogui – ištikimybė, kuri yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindinis įstatymas. Tobulą ištikimybę mokymui būtina sieti su giliu prisitaikymu prie žmogaus, atsižvelgiant į atitinkamo amžiaus tarpsnio psichologiją ir socialinę-kultūrinę aplinką, kurioje žmogus gyvena.

Vienu žodžiu, šie katechetiniai darbo įrankiai turėtų:

– būti susiję „su kartų, kurioms jie skiriami, konkrečiu gyvenimu, gerai išmanant jų vidinį nerimą, klausimas, kovas ir viltis“ (835);

– stengtis „surasti tai kartai suprantamą kalbą“ (836);

– „skatinti tuos, kurie jais naudosis, geriau pažinti Kristaus slėpinius, vedant juos tikro atsivertimo ir Dievo valią atitinkančio gyvenimo linkme“ (837).

Vietinių katekizmų rengimas – vyskupo tarnybos tiesioginė atsakomybė

284. Iš visų katechezės įrankių iškiliausi yra katekizmai (838). Jų svarbą lemia tai, kad jų žinią kaip autentišką ir teisingą pripažįsta Bažnyčios ganytojai.

Vyskupas visada turėtų vadovauti visai katechetinei veiklai, tačiau katekizmų publikavimas yra itin tiesioginė vyskupo tarnybos pareiga. Už nacionalinius, regioninius ar vyskupijos katekizmus, parengtus bendradarbiaujant katechezėje besidarbuojantiems asmenims, galiausiai atsako vyskupai, kurie dalinėse Bažnyčiose yra katechetai aukščiausiuoju būdu.

Rengiant katekizmą, būtina laikytis pirmiausia šių dviejų kriterijų:

a) tobulos dermės su Katalikų Bažnyčios katekizmu, kuris yra „patikimas ir autentiškas žinynas... rengiant vietinius katekizmus“ (839);

b) Evangelijos žinios pateikimo normų bei kriterijų, išdėstytų Bendrajame katechezės vadove, kuris irgi yra „pagrindinė norma“ (840), rūpestingo paisymo.

285. „Pirmesnis Apaštalų Sosto patvirtinimas“ (841), kurio reikalaujama Vyskupų konferencijos leidžiamiems katekizmams, suprastinas taip, kad katekizmai yra dokumentai, kuriais visuotinė Bažnyčia įvairiose socialinėse-kultūrinėse erdvėse, į kurias ji pasiųsta, skelbia bei perteikia Evangeliją ir „gimdo dalines Bažnyčias, tapdama jose regima“ (842). Katekizmo patvirtinimas yra faktinis pripažinimas, kad jis yra tam tikrai situacijai bei kultūrai skirtas visuotinės Bažnyčios tekstas.

PABAIGA

286. Formuluojant šias gaires bei instrukcijas, visomis išgalėmis stengtasi, kad kiekviena mintis remtųsi Vatikano II Susirinkimo mokymu bei vėlesnėmis Bažnyčios magisteriumo ištaromis ir iš to kiltų. Be to, rūpestingai paisyta per tą laiką sukauptos įvairių tautų bažnytinio gyvenimo patirties. Ištikimybės Dievo Dvasiai šviesoje visa buvo rūpestingai peržiūrėta, niekada iš akių neišleidžiant Bažnyčios atnaujinimo ir kuo didesnio evangelizacijos tarnystės veiksmingumo.

287. Naujasis Vadovas visiems Bažnyčios vyskupams, jų bendradarbiams ir katechetams pateikiamas viliantis, jog tai padrąsins juos vykdyti Bažnyčios ir Dvasios jiems patikėtą tarnystę – padėti įtikėjusiems žmonėms augti tikėjimu.

Čia pateiktomis gairėmis norima ne tik atskleisti katechezės prigimtį bei nurodyti normas ir kriterijus, bet ir Žodžio galia bei Dvasios vidiniu veikimu sustiprinti šioje itin svarbioje bažnytinės veiklos srityje plušančiųjų viltį.

288. Katechezės paveikumas yra ir visada bus Dievo dovana per Tėvo ir Sūnaus Dvasios veikimą.

Kad katechezė visiškai priklauso nuo Dievo veikimo, šv. Paulius moko korintiečius primindamas: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas“ (1 Kor 3, 6–7).

Nei katechezė, nei evangelizacija negalima be Dievo veikimo per jo Dvasią (843). Katechetinėje praktikoje nei pažangiausios pedagoginės technikos, nei katechetas, kad ir kokia patraukli asmenybė būtų, niekada negali pamainyti tylaus ir švelnaus Dvasios veikimo (844). Ji yra „tikroji visos bažnytinės misijos pagrindinė veikėja“ (845). Ji yra pagrindinė katechetė ir „vidinė mokytoja“ tų, kurie stiebiasi Viešpaties link (846). Ji yra „visos katechetinės veiklos variklis“ ir „veikia visuose, kas ją vykdo“ (847).

289. Todėl katecheto dvasingumo gelmėje turėtų gyventi kantrybė ir pasitikėjimas, jog pats Dievas geroje dirvoje pasėtoms ir su meilę puoselėjamoms Dievo žodžio sėkloms leis dygti, augti ir duoti vaisių. Vienintelis evangelistas Morkus pateikia palyginimą, kuriuo Jėzus atskleidžia išbertos sėklos nuolatinio laipsniško brendimo etapus: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, pasukui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“ (Mk 4, 26–29).

290. Bažnyčia, turinti pareigą tikinčiuosius katechizuoti, šaukiasi Tėvo ir Sūnaus Dvasios ir meldžia jos, kad tokia daugybė darbų, atliekamų tikėjimo augimo ir sekimo Išganytoju Jėzumi Kristumi labui, subrandintų vaisių ir sutvirtėtų iš vidaus.

291. Visi katechezės darbuotojai ir šiandien, kupini pasitikėjimo, meldžia užtarimo Mergelę Mariją, mačiusią, kaip jos sūnus „augo išmintimi, metais ir malone“ (Lk 2, 52). Jie atranda Marijoje dvasinį pavyzdį, kaip šiandienės katechezės atnaujinimą tęsti bei stiprinti tikėjimo, vilties ir meilės dvasia. Užtariamai „Sekminių Mergelės“ (848) Bažnyčiai atsiranda naujų jėgų tikėjimo lygmeniu gimdyti naujus sūnus ir dukteris bei auklėti juos vedant pilnatvės Kristuje link.

Darío Castrillón Hoyos
Bucaramangos arkivyskupas
Proprefektas

Crescenzio Sepe
Titulinis Grado arkivyskupas
Sekretorius


IŠNAŠOS

(1) CD 44.
(2) CT 2.
(3) CT 3.
(4) Atitinkanti DCG (1971) II dalį.
(5) Tokie patys kaip ir DCG (1971) III dalies tikslai.
(6) Atitinkanti DCG (1971) IV dalį.
(7) Atitinkanti DCG (1971) V dalį. Nors būta balsų, nurodžiusių reikšmingus motyvus, dėl kurių ši dalis
turėtų eiti pirma pedagoginės, vis dėlto, naujaip pertvarkant trečią dalį, nutarta išlaikyti 1971 m. teksto
seką. Taip norima pabrėžti, jog adresatų paisymas yra atsižvelgimo į dieviškąją pedagogiką, Dievo
„nužengimo“ (DV 13) į išganymo istoriją, jo prisitaikymo per Apreiškimą prie žmogaus sąrangos padarinys.
(8) Perimanti visus DCG (1971) VI dalies elementus.
(9) Plg. DCG (1971), Pratarmė.
(10) Plg. ten pat.
(11) Plg. ten pat.
(12) GS 1.
(13) GS 2.
(14) GS 2.
(15) Plg. SRS 35.
(16) SRS 13b; plg. EN 30.
(17) plg. CT 29.
(18) SRS 41; plg. Vyskupų sinodo dokumentai, II: De Iustitia in mundo (1971 11 30), III, „L‘educazione alla giustizia“: AAS 63 (1971), p. 935–937; ir LC 77.
(19) SRS 42; plg. ChL 42; KBK 2444–2448; TMA 51.
(20) Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris (1963 04 11), 9–27: AAS 55 (1963), p. 261–270. Čia išvardijamos, Bažnyčios akimis, pagrindinės teisės. 28–34 (AAS [1963], p. 270–273) nurodomos pagrindinės „žmogaus pareigos“. Katechezėje būtina skirti dėmesį abiem aspektams.
(21) Plg. SRS 15a.
(22) Plg. PP 14; CA 29.
(23) XhL 5d; plg. SRS 26b; VS 31c.
(24) Plg. ChL 5a; 1985 m. SINODAS, II, D, 1.
(25) Plg. SRS 15; KBK 2444; CA 57b.
(26) ChL 37a; plg. CA 47c.
(27) AG 22a.
(28) GS 5.
(29) GS 54.
(30) GS 56c.
(31) Plg. EN 20; CT 53.
(32) GS 19.
(33) Ten pat.
(34) EN 55; plg. GS 19 ir LC 41.
(35) 1985 m. SINODAS, II, A, 1.
(36) ChL 4.
(37) Plg. RM 38.
(38) CA 29adc; CA 46c.
(39) Plg. GS 36. Jonas Paulius II enciklikoje Dominum et vivificantem (1986 05 18), 38: AAS 78 (1986), p. 851–852, atkreipia dėmesį į tokį sąryšį: „Dievo mirties ideologija savo padariniais nesunkiai parodo teoriniu lygmeniu esanti žmogaus mirties ideologija“. 
(40) VS 101; plg. EV 19, 20.
(41) CT 3; plg. MPD 4.
(42) TMA 36b; plg. GS 19c.
(43) EN 52; plg. CT 19 ir 42.
(44) EN 56.
(45) EN 52.
(46) EN 48; plg. CT 54; ChL 34b; DCG (1971) 6; 1985 m. SINODAS, II, A, 4.
(47) EN 52.
(48) Plg. EN 52; CT 44.
(49) Plg. ChL 34b; RM 33d.
(50) LG 10.
(51) 1985 m. SINODAS, I, 3.
(52) Ten pat.
(53) Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Communionis notio (1992 05 28), 1: AAS 85 (1993), p. 838; plg. TMA 36e.
(54) Plg. CT 19b.
(55) Plg. CT 43.
(56) Plg. CT 27b.
(57) DV 10c.
(58) Plg. CT 29b.
(59) Plg. CT 30.
(60) CT 23.
(61) plg. CT 58.
(62) Plg. EN 63.
(63) Plg. FC 4b; plg. ChL 3e.
(64) GS 11; plg. GS 4.
(65) Plg. GS 62e; FC 5e.
(66) Plg. Mk 1, 15 ir par.; RM 12–20; KBK 541–560.
(67) Plg. Mt 5, 3–12.
(68) plg. Mt 5, 1–7, 29.
(69) Plg. mt 13, 11.
(70) Plg. Mt 18, 1–35.
(71) Plg. Mt 24, 1–25, 46.
(72) DV 3.
(73) Plg. 2 Pt 1, 4; KBK 51–52.
(74) DV 2.
(75) Plg. Ef 1, 9.
(76) DV 2.
(77) EN 11.
(78) Plg. GS 22a.
(79) Plg. Ef 2, 8; EN 27.
(80) Plg. EN 9.
(81) Plg. Jn 11, 52; AG 2b ir 3a.
(82) Plg. DV 15; CT 58; ChL 61; KBK 53, 122; Šv. Ireniejus Lionietis. Adversus haereses, III, 20, 2; SCh 21, 389–393; žr. šio Vadovo III dalies 1 sk.
(83) KBK 54–64.
(84) DV 2.
(85) Plg. DCG (1971) 11b.
(86) Plg. Ef 1, 1–2.
(87) DV 4.
(88) Plg. Lk 24, 27.
(89) KBK 65; šv. Kryžiaus Jonas taip šitai išreiškia: „Jis mums pasakė viską šiuo vienatiniu Žodžiu“ (Salita al Monte Carmelo, 2, 22; plg. Valandų liturgija, I, skaitiniai nuo antros advento savaitės pirmadienio).
(90) Plg. CT 5; KBK 520 ir 2053.
(91) KBK 125, kur remiamasi DV 18.
(92) CT 5. Kristocentriškumo temą išsamiau nagrinėsime: „Katechezės tikslas – bendrystė su Jėzumi Kristumi“ (I d., 3 sk.) ir „Evangelijos žinios kristocentriškumas“ (II d., 1 sk.).
(93) Plg. DV 7.
(94) Plg. DV 7a.
(95) Plg. DV 8 ir KBK 75–79.
(96) DV 10b; plg. KBK 85–87.
(97) LG 48; AG 1; GS 45; plg. KBK 774–776.
(98) Plg. Kol 1, 26.
(99) Konstitucijoje Dei verbum (2–5) ir Katalikų Bažnyčios katekizme (50–175) apie tikėjimą kalbama kaip apie atsaką į Apreiškimą. Čia, Katechezės vadove, katechetiniais-pastoraciniais sumetimais pirmenybė labiau teikiama tikėjimo siejimui ne su Apreiškimu, bet su evangelizacija, nes juk pirmasis žmones paprastai pasiekia per Bažnyčios evangelizacinę misiją.
(100) EN 14.
(101) EN 18.
(102) Plg. Mt 28, 19–20.
(103) Plg. Apd 1, 8.
(104) Plg. Mt 28, 19.
(105) EN 17.
(106) EN 28.
(107) Plg. EN 22a.
(108) Plg. EN 47b.
(109) Plg. EN 18.
(110) EN 24b.
(111) Plg. EN 14.
(112) Plg. AG 6b.
(113) Evangelizacijos dinamikoje pravartu skirti „pradinį tarpsnį“ (initia), „laipsniško augimo tarpsnį“ (gradus) ir brandos tarpsnį: „Kiekvieną tarpsnį turi atitikti jam būdingas veikimas ir atitinkamos priemonės“ (AG 60).
(114) Plg. EB 18–20 ir RM 52–54; AG 11–12 ir 22.
(115) Plg. EN 21 ir 41; RM 42–43; AG 11.
(116) Plg. EN 51, 52, 53; plg. CT 18, 19, 25; RM 44.
(117) Plg. AG 13; EN 10 ir 23; CT 19; RM 46.
(118) EN 22; CT 18; plg. AG 14 ir RM 47.
(119) AG 14; KBK 1212; plg. KBK 1229–1233.
(120) Plg. EN 23; CT 24; RM 48–49; plg. AG 15.
(121) Plg. CgL 18.
(122) Plg. ChL 32; plg. ChL 32, kur parodomas artimas „bendrystės“ ir „misijos“ ryšys.
(123) Plg. EN 24.
(124) CT 18.
(125) Plg. AG 6f; RM 33 ir 48.
(126) Plg. Apd 6, 4. Dievo žodžio tarnystė Bažnyčioje vykdoma:
– įšventintųjų tarnautojų (plg. CIC 756–757);
– pašvęstojo gyvenimo institutų narių jų pašventimo Dievui galia (plg. CIC 758);
– tikinčių pasauliečių jų Krikšto ir Sutvirtinimo galia (plg. CIC 759).
Kalbant apie „tarnystės“ (servitium) sąvoką, pabrėžtina, jog tik nuolatinė sąsaja su vienatine ir pirmaprade Kristaus tarnyste leidžia tam tikru mastu nedviprasmiškai taikyti šią sąvoką neįšventintiems pasauliečiams... Pradine prasme ja nusakoma veikla, kuria Bažnyčios nariai tęsia Kristaus misiją jų ir pasaulio atžvilgiu. Tada, kai ji diferencijuojama akistatoje su įvairiomis munera ir officia (tarnybomis ir pareigomis), būtina labai stengtis, kad ji tą savo pilnatvišką bei nedviprasmišką reikšmę, kuri jau visada buvo priskiriama tradicijoje, įgytų vien Šventimų sakramento galia (plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į simpoziumą apie „tikinčių pasauliečių dalyvavimą kunigiškojoje tarnystėje“, 4: L‘Osservatore Romano, 1994 04 23, p. 4).
(127) EN 22; EN 51–53.
(128) Plg. EN 42–45, 54, 57.
(129) DV 8c.
(130) PO 4b; plg. CD 13c.
(131) Naujajame Testamente pasitaiko labai įvairių šios tarnystės formų: „skelbimas“, „pamokymas“, „paraginimas“... Iškalbingas išraiškų turtingumas.
(132) Būdai, kuriais vykdoma Žodžio tarnystė, su krikščioniškąja žinia nesusiję. Tai veikiau akcentai, tonai, daugiau ar mažiau aiškios plėtotės, pritaikytos prie kiekvieno žmogaus ir kiekvienos žmonių grupės konkrečios tikėjimo situacijos.
(133) Plg. EN 51–53.
(134) AG 14.
(135) Egzistuoja įvairaus pobūdžio motyvų, leidžiančių pateisinti posakius „nuolatinis tikėjimo ugdymas“ ar „nuolatinė katechezė“, jei nenureikšminamas prioritetinis, pagrindžiantis, struktūruojantis, savitas katechezės kaip pagrindinio įkrikščioninimo pobūdis. Nuo Vatikano II Susirinkimo katechetinėje praktikoje plinta posakis „nuolatinis tikėjimo ugdymas“, žymintis ne katechetinės veiklos visumą, bet tik antrąją, po įkrikščioninimo katechezės einančią katechezės pakopą. Atkreiptinas dėmesys, kaip pagrindinio ir nuolatinio ugdymo perskyra kunigų ugdymo atžvilgiu buvo įtraukta į posinodinį apaštališkąjį paraginimą Pastores dabo vobis (1992 03 25), V ir VI sk., ypač 71: AAS 84 (1992), p. 729 ir t.; 782–783.
(136) DCG (1971) 19d.
(137) Plg. SC 35; KBK 1154.
(138) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Donum veritatis apie teologų bažnytinį pašaukimą (1990 05 24), 6: AAS 82 (1990), p. 1552.
(139) DCG (1971) 17; plg. GS 62g.
(140) Plg. Rm 10, 17; LG 16 ir AG 7; plg. KBK 846–848.
(141) Plg. AG 13a.
(142) Plg. CT 5b.
(144) Plg. KBK 166–167.
(145) Plg. KBK 150, 153 ir 176.
(146) DV 5.
(147) KBK 177.
(148) Plg. EN 10; AG 13b; KBK 1430–1431.
(149) EN 23.
(150) Plg. AG 13.
(151) Plg. RM 45c.
(152) Plg. RM 46d.
(153) DV 5; plg. KBK 153.
(154) DV 5; plg. KBK 153.
(155) KBK 149.
(156) CT 20a: „Kalbama apie tikėjimo sėklos, Šventosios Dvasios pasėtos su pirmuoju skelbimu, augimą pažinimo ir gyvenimo lygmeniu“.
(157) Plg. RM 46b.
(158) Plg. 1 Pt 2, 2; Žyd 5, 13.
(159) Ef 4, 13.
(160) RICA 12.
(161) Plg. Euzebijus Cezarėjietis. Praeparatio evangelica, I, 1: SCh 206, 6; LG 16; AG 3a.
(162) ChL 4c.
(163) RICA 12 ir 111.
(164) Plg. RICA 6 ir 7.
(165) AG 13b.
(166) Plg. AG 13; EN 10; RM 46; VS 66; RICA 10.
(167) AG 13b.
(168) Plg. MPD 8b; KBK 187–189.
(169) Mt 5, 48; plg. LG 11c, 40b, 42e.
(170) Plg. DV 24; EN 45.
(171) Plg. RM 33.
(172) RM 33b.
(173) RM 33b. Svarbu suvokti, kokios „sritys“ (fines) RM priskiriamos „misijai ad gentes“. Galvoje turimos ne tik su teritorija susijusios sritys (RM 37a), bet ir nauji socialiniai pasauliai bei reiškiniai (RMb), kaip antai didmiesčiai, jaunimo pasaulis, emigracija ir imigracija ir t. t., bei kultūros sritys ir šiuolaikiniai areopagai (RM 37c), kaip antai žiniasklaidos, mokslo, ekologijos ir t. t. pasaulis. Atsižvelgdama į tai, dalinė Bažnyčia, jau įaugusi kurioje nors teritorijoje, „misiją ad gentes“ vykdo ne tik už savo ribų, bet ir savo zonoje.
(174) RM 33c.
(175) RM 33d.
(176) Ten pat.
(177) RM 34b.
(178) RM 34c. Tekste konkrečiai kalbama apie misijos ad intra ir misijos ad extras tarpusavio praturtinimą. RM 59c panašia dvasia parodoma, kaip „misija ad gentes“ skatina tautas vystytis, o „naujoji evangelizacija“ jau išsivysčiusiose šalyse ugdo aiškų solidarumo su kitais suvokimą.
(179) Plg. RM 31, 34.
(180) MPS 8.
(181) DCG (1971) 20; plg. CT 43; IV d., 2 sk.
(182) CT 19.
(183) Mk 16, 15 ir Mt 28, 19.
(184) Mk 16, 16.
(185) Plg. CT 19; DCG (1971) 18.
(186) RICA 9–13; plg. CIC 788.
(187) Šiame Vadove suponuojama, jog „kerigminės katechezės“, arba „ikikatechumenatinio laikotarpio katechezės“, adresatas paprastai rodo susidomėjimą Evangelija ar jaučia vidinį nerimą. Jei to visiškai nėra, būtinas „pirmasis skelbimas“.
(188) Plg. RICA 9, 10, 50; CT 19.
(189) CT 18; plg. CT 20c.
(190) CT 18.
(191) Ten pat.
(192) AG 14.
(193) CT 18.
(194) Šv. Kirilas Jeruzalietis. Catecheses illuminandorum I, 11: PG 33, 351–352.
(195) Plg. Mt 7, 24–27.
(196) CT 13; plg. CT 15.
(197) KBK 1122.
(198) AG 14; plg. KBK 1212, 1229.
(199) KBK 1253. Suaugusiųjų Krikšto – būtent misijos ad gentes – katechumenate katechezė yra pirmesnė už Krikštą. Pakrikštytųjų (vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų) per katechezę vėlesnis ugdymas. Tačiau ir šiuo atveju katechezės tikslas turėtų būti atrasti ir įgyvendinti didžiulius jau priimto Krikšto turtus. KBK 1231 vartojamas posakis: katechumenatas po Krikšto. ChL 61 ji vadinama katecheze po Krikšto.
(200) Plg. CD 14.
(201) CT 22; plg. CT 18d, 21b.
(202) Plg. CT 21.
(203) CT 21. Šiame paraginimo Catechesi tradendae perimtame sinodiniame pranešime pravartu pabrėžti du dalykus: pastangas atsižvelgti į pastoracinę problemą („pabrėžiu organiško ir sistemingo tikybos dėstymo būtinybę, nes daug kas linksta sumenkinti jo svarbą“) ir tai, kad katechezės organiškumas laikytinas jos pagrindiniu bruožu.
(204) CT 21.
(205) Plg. CT 20; Šv. Augustinas. De catechizandis rudibus, IV, 8: CCL 46, 128–129.
(206) Plg. CT 21b.
(207) Plg. CT 21c.
(208) Plg. AG 14; CT 33 ir KBK 1230.
(209) Plg. DCG (1971) 31.
(210) CT 24.
(211) DV 21.
(212) Jn 17, 21.
(213) CT 48; plg. SC 52; DV 24; DCG (1971) 17; Missale Romanum, Ordo Lectionum Missae, 24, Editio Typica Altera, Libreria Editrice Vatikana 1981.
(214) Plg. DV 21–25; Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblijos aiškinimas Bažnyčioje (1993 09 21), IV, C, 2–3.
(215) SRS 41; plg. CA 5. 53–62; DCG (1971) 26; Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Bažnyčios socialinio mokymo studijų bei dėstymo gairės ugdant kunigus (1988 12 30). 
(216) Plg. CT 23; plg. SC 35 ad 3; CIC 777, ad 1 ir 2.
(217) Plg. CT 21c ir 47; DCG (1971) 96c, d, e, f.
(218) Plg. 1 Pt 3, 15; Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Dominum veritatis, 6b: loc. cit. 1552. Plg. taip pat CT 61 apie katechezės ir teologijos tarpusavio santykį.
(219) CT 45c.
(220) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Auklėjimo katalikiškojoje mokykloje religinis matmuo (1988 04 07), 68; plg. Jonas Paulius II. Kalba Romos vyskupijos kunigams (1981 03 05): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, IV1, p. 629–630; CD 13c; CIC 761.
(221) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Dokumentas L‘école catholique (1977 03 19), 26. Typographie Polyglotte Vaticane 1977.
(222) CT 69. Pabrėžtina, kad, anot CT 69, tikybos dėstymo mokykloje savitumą sudaro ne tik dialogo su kultūra apskritai galimybė, mat toks dialogas susijęs su visomis Žodžio tarnystės formomis. Tikybos dėstymu mokykloje šį dialogą sistemingame bei kritiniame įvesdinimo procese ir mokyklos skatinamo susitikimo su kultūros paveldu aplinkoje stengiamasi paskatinti tiesiogiai.
(223) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Auklėjimo katalikiškojoje mokykloje religinis matmuo. Apmąstymo ir peržiūrėjimo gairės, 70, loc. cit.
(224) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Europos vyskupų konferencijų tarybos simpoziumą apie katalikiškąjį tikybos dėstymą viešosiose mokyklose (1991 04 15): Insegnamenti..., XIV 1, p. 780 ir t.
(225) Ten pat.
(226) Plg. CT 69; Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Auklėjimo katalikiškojoje mokykloje religinis matmuo..., 66, loc. cit.
(227) Plg. CT 33.
(228) Plg. CT 34.
(229) Plg. šios dalies I skyriaus poskyrį: „Apreiškimo perteikimas per Bažnyčią – Šventosios Dvasios darbas“ ir II dalies I skyriaus poskyrį: „Evangelijos žinios bažnytinis pobūdis“; taip pat plg. EN 60, kur kiekviena evangelizacinė veikla apibūdinama kaip iš pagrindų bažnytinė veikla.
(230) Plg. LG 64; DV 10a.
(231) Plg. DCG (1971) 13.
(232) Plg. AG 22a.
(233) Plg. CT 28; RICA 25 ir 183–187. Traditio-redditio symboli (Simbolio perteikimas ir grąžinimas) buvo ir yra svarbus Krikšto katechumenato elementas. Šiuo ženkliško veiksmo dvipoliškumu išreiškiamas dvejopas tikėjimo matmuo – gauta dovana (traditio) ir asmeniškas bei įkultūrintas atsakas (redditio). Plg. CT 28, kur svarstoma, ar nereikėtų tokias išraiškingas apeigas tinkamai daugiau naudoti katechezėje.
(234) Plg. LG 64.
(235) KBK 169. Santykį tarp Bažnyčios motinystės ir jos ugdomosios funkcijos labai taikliai išreiškė šv. Grigalius Didysis: „Apvaisinta ir savo vaikus pradėjusi skelbimo tarnystės dėka, Bažnyčia augina juos savo įsčiose pamokymais“ (Moralia in Iob, XIX, 12: CCL 143a, 970).
(236) CT 5; plg. KBK 426; AG 14a. Dėl šio kristologinio katechezės tikslo plg. I dalies I skyriaus poskyrį: „Jėzus Kristus – Apreiškimo pilnatvė“ ir II dalies I skyriaus poskyrį: „Evangelijos žinios kristocentriškumas“.
(237) AG 13b.
(238) CT 20c.
(239) LG 7b.
(240) MPD 8; plg. KBK 185–197.
(241) Plg. KBK 189.
(242) Plg. KBK 189–190 ir 197.
(243) Plg. KBK 2113.
(244) Plg. KBK 166–167; KBK 196.
(245) Plg. RM 45.
(246) Ir DCG (1971), 21–29 skiriamas katechezės tikslas (finis) ir katechezės užduotys (munera). Užduotis yra specifiniai tikslai, kuriais sukonkretinamas galutinis tikslas.
(247) Plg. Mk 4, 10–12.
(248) Plg. Mt 6, 5–6.
(249) Plg. Mt 10, 5–15.
(250) CT 21b.
(251) GE 4; plg. RICA 19; CIC 788, 2.
(252) Plg. DCG (1971) 36a.
(253) DCG (1971) 24.
(254) DV 25 a.
(255) SC 7.
(256) Plg. SC 14.
(257) DCG (1971) 25b.
(258) AG 13.
(259) Plg. LC 62; KBK 1965–1986; KBK 1697 patikslinamas bruožas, kuriuo katechezė turėtų išsiskirti moraliniame ugdyme.
(260) VS 107.
(261) Plg. CT 29 ir t.
(262) RICA 25 ir 188–191.
(263) Plg. KBK 2761.
(264) PO 6d.
(265) AG 14d.
(267) UR 3b.
(268) CT 32; plg. KBK 821; CT 32–34.
(269) Plg. CT 24c ir DCG (1971) 28.
(270) Plg. LG 31b ir ChL 15; KBK 898–900.
(271) Plg. Mt 10, 5–42 ir Lk 10, 1–20.
(272) Plg. EN 53 ir RM 55–57.
(273) Plg. RM 55b; Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba ir Tautų evangelizacijos kongregacija. Instrukcija Dialogo e Annuncio. Riflessioni e orientamenti apie Evangelijos skelbimą ir dialogą tarp religijų (1991 05 19), 14–54: AAS 84 (1992), p. 419–432. KBK 839–845; IV dalies 4 skyriuje, kalbant apie katechezės adresatus, grįžtama prie poskyrio „Katechezė kitų religijų kontekste“ temos.
(274) RM 55a.
(275) Plg. CIC 773 ir 788.2.
(276) Plg. DCG (1971) 22 ir 23.
(277) Plg. DCG (1971) 26.
(278) DCG (1971) 31b.
(279) Plg. RICA 19.
(280) RICA 9–13.
(281) RICA 14–20; 68–72; 98–105.
(282) RICA 93; plg. MPD 8c.
(283) RICA 21–26; 133–142; 152–159.
(284) RICA 25 ir 183–187.
(285) RICA 25 ir 188–192.
(286) RICA 37–40; 235–239.
(287) Tokį laipsniškumą atspindi ir pavadinimai, Bažnyčios taikomi asmenims, esantiems atitinkamuose Krikšto katechumenato etapuose: „prijaučiantys“ (RICA 12) – dar ne visiškai tikintiems, bet jau į tikėjimą linkstantiems; „katechumenai“ (RICA 17–18) – Kristumi sekti tvirtai apsisprendusiems; „išrinktieji“, arba „tinkantieji“ (RICA 24) –laukiantiems Krikšto; „neofitai“ (RICA 31–36) – Krikšto dėka ką tik šviesai gimusiems; „Kristų tikintieji“ (RICA 39) – brandiems tikintiesiems ir veikliems krikščionių bendruomenės nariams.
(288) Plg. MPD 8; EN 44; ChL 61.
(289) Norint atkreipti dėmesį į šį skirtumą, šiame Vadove vartojami žodžiai „katechumenas“ ir „katechizuojamasis“. Kanonų teisės kodekso kan. 204 ir 206 savo ruožtu primenama, kad „katechumenai“ ir „Kristų tikintieji“ skirtingai susivieniję su Bažnyčia.
(290) RICA 295. Paties Ordo initiationis christianae adultorum („Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigyno“) IV skyriuje aptariamas suaugusiųjų, kuriems reikia įkrikščioninimo katechezės, atvejis. CT 44 patikslinamos įvairios aplinkybės, kuriomis tokia įkrikščioninimo katechezė būtina.
(291) AG 14d.
(292) Pavyzdžiui, tokią krikščionių bendruomenės motinišką veiklą prieš akis turi Metodijus Olimpietis, sakydamas: „Tų, kurie dar netobuli (krikščioniškuoju gyvenimu), atžvilgiu brandesni tie, kurie juos ugdo ir tarsi motinišku aktu iškelia į šviesą“: Metodijus Olimpietis. Symposium, III, 8: SCh 95, 111. Ta pačia prasme plg. Šv. Grigalius Didysis. Homiliarum in Evangelia, I, III, 2: PL 76, 1086.
(293) RICA 8.
(294) Plg. CT 53.
(295) DCG (1971) 130. Šis poskyris pradedamas teiginiu: „Suaugusiųjų katechumenatas, kuris kartu yra katechezė, dalyvavimas liturgijoje ir gyvenimas su bendruomene, yra gražiausias institucijos, išaugančios iš įvairių pastoracinių tarnybų bendradarbiavimo, pavyzdys.
(296) Plg. DCG (1971) 36a.
(297) CT 27.
(298) Plg. DV 10a ir b; 1 Tim 6, 20 ir 2 Tim 1, 14.
(299) Plg. Mt 13, 52.
(300) DV 13.
(301) Ten pat.
(302) DV 10.
(303) Kaip matome, vartojami abu pasakymai: „šaltinis“ir„šaltiniai“. Apie katechezės šaltinį kalbama tada, kai, remiantis Apreiškimo samprata konstitucijoje Dei verbum, norima pabrėžti Dievo žodžio vienatinumą. Vadovautasi CT 27, kur irgi kalbama apie Apreiškimo šaltinį. Nepaisant to, laikantis įprastinės katechetinės vartosenos, neatsisakyta pasakymo „šaltiniai“, kuriuo pažymimos konkrečios vietos, iš kur katechezė semia savo žinią; plg. DGC (1971) 45.
(304) Plg. DCG (1971) 45b.
(305) DV 9.
(306) Ten pat.
(307) DV 10b.
(308) DV 10c.
(309) Plg. MPD 9.
(310) Plg. KBK 426–429; CT 5–6; DCG (1971) 40.
(311) CT 5.
(312) DCG (1971) 41a; plg. DCG (1971) 39, 40, 44.
(313) GS 10.
(314) CT 6.
(315) Plg. 1 Kor 15, 1–4; EN 15e, f.
(316) CT 11b.
(317) KBK 139.
(318) Plg. Jn 14, 6.
(319) Pasakymą „vienas iš Trejybės“ pavartojo V Ekumeninis Konstantinopolio Susirinkimas (553 m.): plg. Constantinopolitanum II, Sessio VIII, can. 4: DS 424. KBK 468 pateikiama nuoroda.
(320) KBK 234; plg KBK 2157.
(321) DCG (1971) 41; plg. Ef 2, 18.
(322) Plg. DCG (1971) 41.
(323) Plg. KBK 258, 236 ir 259.
(324) Plg. KBK 236.
(325) KBK 450)
(326) Plg. KBK 1702; 1878; šios temos atžvilgiu SRS 40 vartojamas pasakymas „vienybės pavyzdys“. KBK 2845 Švenčiausiosios Trejybės bendrystė vadinama „kiekvieno teisingo santykio ištaka ir kriterijumi“.
(327) LG 4b, kur pažodiškai cituojama iš: Šv. Kiprijonas. De dominica oratione, 23: CCL 3A2, 105.
(328) Plg. EN 11–14; RM 12–20; KBK 541–556.
(329) Bažnyčios Velyknakčio liturgijoje šitai taip išreiškiama: „Visagali amžinasis Dieve, nuostabusis Kūrėjau! Tegul atpirktieji žmonės supranta, jog pasaulio sukūrimas laikų pradžioje nėra didesnis dalykas už Velykų Avinėlio Kristaus pasiaukojimą, laikų pilnatvei atėjus. Jis gyvena ir viešpatauja per amžius“ (Missale Romanum. Editio Typica Altera 1975).
(330) EN 9.
(331) CT 25.
(332) EN 26.
(333) Tokia išganymo dovana suteikia mums „nuteisinimą per tikėjimo malonę ir Bažnyčios sakramentus. Ši malonė išlaisvina mus iš nuodėmės ir suvienija su Dievu“ (LC 52).
(334) EN 27.
(335) Plg. LG 3 ir 5.
(336) Plg. RM 16.
(337) GS 39.
(338) LG 5.
(339) RM 20.
(340) EN 28.
(341) Plg. EN 30–35.
(342) EN 30.
(343) CA 57; plg. KBK 2444.
(344) EN 30.
(345) EN 32; plg. SRS 41 ir RM 58.
(346) EN 32.
(347) EN 33; plg. LC: ši instrukcija katechezei įpareigojanti.
(348) LC 71.
(349) CA 57; LC 68; plg. SRS 42; KBK 2443–2449.
(350) LC 68.
(351) SRS 41; plg. LC 77. 1971 m. Sinodas savo ruožtu aptarė vieną temą, esmingai svarbią katechezei: „Teisingumo ugdymas“: plg. Documenti del Sinodo dei Vescovi, II: De Iustitia in mundo, III: loc. cit, 835–937.
(352) RICA 75; plg. KBK 1253.
(353) Plg. KBK 172–175, kur, remiantis šv. Ireniejumi Lioniečiu, naginėjami visi turtai, glūdintys vienatinio tikėjimo tikrovėje.
(354) KBK 815: „Keliaujančios Bažnyčios vienybę laiduoja ir regimi bendrystės saitai: vieno ir to paties, apaštalų perduoto tikėjimo išpažinimas; bendras dieviškosios liturgijos, pirmiausia sakramentų, šventimas; apaštalų įpėdinystė per Šventimų sakramentą, išlaikantį brolišką Dievo šeimos santarvę“.
(355) EN 61, kur remiamasi šv. Grigaliumi Didžiuoju ir Didache.
(356) KBK 1076.
(357) DCG (1971) 44.
(358) Katechezės turinį remdami išganymo įvykių pasakojimu, Šventieji Tėvai troško įšaknydinti krikščionybę laike parodydami, kad ji yra ne religijos filosofija, bet išganymo istorija, taip pat iškelti aikštėn, kad šios istorijos centras yra Kristus.
(359) KBK 54–64. Šiuose katekizmo tekstuose, kurie yra biblinės katechezės pagrindas, pateikimai svarbiausi Apreiškimo etapai, kurių pagrindinė tema yra Sandora. Plg. KBK 1081 ir 1093.
(360) Plg. DV 4.
(361) DCG (1971) 11.
(362) KBK 1095; plg. KBK 1075; KBK 1116; KBK 129–130 ir 1093–1094.
(363) KBK 1095. KBK 1075 nurodoma į šios „mistagoginės katechezės“ indukcinį pobūdį, nes ji žengia nuo regimo prie neregimo, nuo žyminčiojo iki žymimojo, nuo „sakramentų prie slėpinių“.
(364) DV 2.
(365) DCG (1971) 72; plg. KBK 39–43.
(366) Plg. IV dalies 5 sk.
(367) AG 10; plg. AG 22a.
(368) CT 53; plg. EN 20.
(369) Terminą „įkultūrinimas“ perėmė įvairūs Magisteriumo dokumentai. Plg. CT 53; RM 52–54. Sąvoka „kultūra“ bendrąja ir „sociologine bei etnologine prasme“ buvo paaiškinta GS 53; taip pat plg. ChL 44a.
(370) AG 22a; plg. LG 13 ir 17; GS 53–62; DCG (1971) 37.
(371) Plg. RM 52b, kur sakoma, jog įkultūrinimui reikia „ilgo laiko“.
(372) Plg. EN 20; plg. EN 63; RM 52.
(373) LG 13 vartojamas pasakymas: „puoselėja ir priima“ (fovet et assumit).
(374) LG 17 sakoma: „būtų išgydytas, pakylėtas ir ištobulintas“ (sanare, elevare et consumare)
(375) EN 19 kalbama apie: „aprėpti ir perkeisti“.
(376) RM 54a.
(377) RM 54b.
(378) Plg. GCM 12.
(379) Plg. KBK 24.
(380) CT 30.
(381) Ten pat.
(382) DCG (1971) 38a.
(383) Plg. DCG (1971) 38b.
(384) Plg. Mt 11, 30.
(385) EN 63 vartojami žodžiai: transferre ir translatio; plg. RM 53b.
(386) EN 63c; plg. CT 53c ir CT 31.
(387) 1985 m. SINODAS, II, D, 3; plg. EN 65.
(388) CT 31, kur dėstoma apie žinios visumą; plg. DCG (1971) 39 ir 43.
(389) KBK 234.
(390) UR 11.
(391) DCG (1971) 43.
(392) DCG (1971) 41.
(393) Šv. Kirilas Jeruzalietis taip kalba apie Tikėjimo išpažinimą: „Ši tikėjimo santrauka sukurta ne pagal žmonių nuomones; iš viso Šventojo Rašto išrinkta tai, kas svarbiausia, vieninteliam tikėjimo mokymui sudaryti“ (Catecheses illuminandorum, 5, 12: PG 33, 521). Šis tekstas taip pat cituojamas KBK 186. Plg KBK 194.
(394) KBK 1211.
(395) KBK 1211.
(396) Šv. Augustinas Kalno pamokslą vadina „tobulais krikščioniškojo gyvenimo įstatais <...>, apimančiais visus įsakymus, tinkamus vadovautis“ (De sermone Domini in monte, 1, 1: CCL 35, 1); plg. EN 8.
(397) „Tėve mūsų“ tikrai yra „visos Evangelijos santrauka“ (Tertulijonas. De oratione, 1: CSEL 20, 181); „Peržiūrėkite visas maldas, kurias aptinkate Rašte. Mano nuomone, ten nerasite nieko, ko nebūtų Viešpaties maldoje“ (Šv. Augustinas. Epistola, 130, c. 12: PL 33, 502); plg. KBK 2761.
(398) GS 22a.
(399) Plg. ten pat.
(400) CT 22c; plg. EN 29.
(401) GS 22b.
(402) KBK 521; plg. KBK 519–521.
(403) Plg. CT 20b.
(404) Plg. Rom 6, 4.
(405) DCG (1971) 74; plg. CT 29.
(406) Plg. AG 8a.
(407) Plg. Fil 1, 27.
(408) Plg. KBK 1697.
(409) Plg. KBK 1145–1152.
(410) Plg. III dalies 2 sk.
(411) DCG (1971) 46.
(412) CT 31.
(413) Plg. CIC 775 §§ 1–3.
(414) Plg. FD 2d.
(415) FD 4a.
(416) DCG (1971), Pratarmė.
(417) DCG (1971), III dalies 2 sk.
(418) KBK 11.
(419) FD 4a; plg. FD 4b.
(420) KBK 815.
(421) FD 4a; plg. FD 4c.
(422) FD 1f; plg. FD 4c.
(423) FD 4d.
(424) Ten pat.
(425) FD 3d.
(426) FD 3e.
(427) Plg. KBK 13.
(428) Plg. šio Vadovo I dalies 3 sk.
(429) Plg. Kard. J. Ratzinger. „Der Katechismus der Katholischen Kirche und der Optimismus der Erlösten“. In: J. Ratzinger – C. Schönborn. Kleine Hinführung zum Katechismus der Katholischen Kirche. München 1993.
(430) Plg. KBK 189–190; 1077–1109; 1693–1695; 2564; etc.
(431) Plg. KBK 27–49; 355–379; 456–478; 1699–1756; etc.
(432) GS 22a.
(433) Plg. DCG (1971) 119.
(434) KBK 24.
(435) DV 21.
(436) MPD 9c; Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblijos aiškinimas Bažnyčioje, IV, C, 3.
(437) CT 27; plg. 1985 m. SINODAS, II, B, a, 1.
(438) DV 9.
(439) Plg. MPD 9.
(440) DV 8c.
(441) Ragindamas atkurti suaugusiųjų katechumenatą, Vatikano II Susirinkimas pabrėžė jo būtiną laipsniškumą: „Tebūnie atnaujintas suaugusiųjų katechumenatas, padalytas į keletą pakopų“ (SC 64).
(442) Iškalbingas Origeno liudijimas: „Kai apleidi stabmeldystės tamsą ir trokšti pažinti dieviškąjį įstatymą, prasideda tavasis išėjimas iš Egipto. Kai prisijungi prie katechumenų ir imi paklusti Bažnyčios įsakymams, esi peržengęs Raudonąją jūrą. Dykumoje kasdien stengiesi girdėti Dievo įstatymą kontempliuoti Mozės veidą, atskleidžiantį Viešpaties šlovę. Kai prisiartinsi prie Krikšto šulinio, perkirtęs Jordaną, įžengsi į Pažadėtąją žemę“ (Origenas. Homiliae in Iesu Nave, IV, 1: SCR 71, 149).
(443) Plg. KBK 13.
(444) Pavadinimas taikomas tik oficialiems katekizmams, t. y. tokiems, kuriuos išleidžia ar kaip tinkamus pripažįsta vyskupijos vyskupas (CIC 775, 1) arba Vyskupų konferencija (CIC 775). Neoficialūs katekizmai (CIC 827, 1) ir kitos katechezei skirtos darbo priemonės (DCG [1971] 116) aptariami V dalies 4 sk.
(445) FD 4c.
(446) FD 4d.
(447) Plg. CIC 775.
(448) CT 53a; plg. KBK 24.
(449) CT 50.
(450) DV 15.
(451) Plg. DV 13.
(452) DV 13.
(453) DV 13. „Neapsakomas Dievo maloningumas“, „rūpestingai atsižvelgdamas į mūsų prigimtį“, „prisitaikymas prie mūsų“ – šiais pasakymais žymimas dieviškosios pedagogikos menas Apreiškimo metu. Jie rodo, kad Dievas nori prisitaikyti prie žmonių (synkatabasis). Tokia pačia dvasia rengtini vietiniai katekizmai.
(454) DCG (1971) 119.
(455) Greta priemonių katechezėje esmingai svarbūs ir kiti veiksniai: katecheto asmuo, jo metodai, santykis tarp katecheto ir katechizuojamojo, pagarba adresato medžiagos priėmimo vidiniam ritmui, gerumo ir tikėjimo ženklinama aplinka bendraujant, aktyvus bendruomenės įtraukimas etc.
(456) Plg. IV dalies 1 sk.
(457) KBK 24.
(458) GS 44.
(459) CT 53a.
(460) Plg. CT 55c; MPD 7; DCG (1971) 34.
(461) Plg. CT 36–45.
(462) Vietiniuose katekizmuose didelis dėmesys skirtinas išsamiam liaudiškojo pamaldumo aptarimui bei gairėms (plg. EN 48; CT 54 ir KBK 1674–1676); tas pats pasakytina apie ekumeninį dialogą (plg. CT 32–34; KBK 817–122) ir dialogą tarp religijų (plg. EN 53; RM 55–57 ir KBK 839–845).
(463) LC 72 skiriami socialiniame mokyme Bažnyčios siūlomi „apmąstymo principai“, „sprendimo kriterijai“ ir „veiklos gairės“. Katekizme šie lygmenys skirtini.
(464) Čia galvoje turimos „įvairios socialinės-religinės situacijos“, su kuriomis susiduria evangelizacija. Apie jas kalbama I dalies 1 sk.
(465) Dėl skirtumo tarp vietinių katekizmų ir KBK santraukų plg.: Tikėjimo mokymo kongregacija, Dvasininkijos kongregacija. Orientamenti circa le „opere di sintesi“ del Catechismo della Chiesa cattolica (Prot. n. 94004378, 1994 12 20), Pratarmė 1–5. Ten, be kita ko, parašyta: „Parengtos KBK santraukos gali būti klaidingai palaikytos vietinių katekizmų pakaitalais ir galiausiai atbaidyti nuo jų rengimo, tačiau nepritaikytos ypatingoms adresatų situacijoms, kaip to reikalauja katechezė“ (Pratarmė 4).
(466) Plg. CIC 775 §§ 1–2.
(467) Kalbos klausimas labai reikšmingas tiek vietiniuose katekizmuose, tiek katechizuojant: plg. CT 59.
(468) EN 63. Vykdant nelengvą asimiliavimo bei vertimo užduotį, apie kurią kalbama tekste, labai svarbu atsižvelgti į pastabą, pateiktą: Tikėjimo mokymo kongregacija, Dvasininkijos kongregacija. Orientamenti circa le „opere di sintesi“ del Catechismo della Chiesa cattolica , Pratarmė 3: „Kaip svarbus tikslas vyskupams išlieka vietinių katekizmų, turinčių remtis KBK kaip „patikimu ir autentišku žinynu“ (FD 4), rengimas. Tačiau numatomi sunkumai, su kuriais toks sumanymas susidurs, gali būti įveikti tik tada, kai per tinkamą ir, matyt, ilgėlesnį KBK recepcijos laiką bus parengta teologinė, katechetinė ir kalbinė dirva realiam katekizmo turinių įkultūrinimui“.
(469) GS 62b.
(470) FD 4b.
(471) RM 54b.
(472) KBK 815.
(473) LG 23a.
(474) Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Communionis notio, 9: loc. cit., 843.
(475) Plg. CT 63b.
(476) Plg. Jn 15, 15; Mk 9, 33–37; 10, 41–45.
(477) Plg. CT 9.
(478) Plg. Mk 8, 14–21. 27.
(479) Plg. Mk 4, 34; Lk 12, 41.
(480) Plg. Lk 11, 1–2.
(481) Plg. Lk. 10, 1–20.
(482) Plg. Jn 16, 13.
(483) Plg. Mt 10, 20; Jn 15, 26; Apd 4, 31.
(484) CT 9.
(485) CT 58.
(486) DV 15; DCG (1971) 33; CT 58; ChL 61; KBK 53, 122, 684, 708, 1145, 1609, 1950, 1964.
(487) Plg. Įst 8, 5; Oz 11, 3–4; Pat 3, 11–12.
(488) Plg. Įst 4, 36–40; 11, 2–7.
(489) Plg. Iš 12, 25–27; Įst 6, 4–8; 6, 20–25; 31, 12–13; Joz 4, 20.
(490) Plg. Am 4, 6; Oz 7, 10; Jer 2, 30; Pat 3, 11–12; Žyd 12, 4–11; Apr 3, 19.
(491) Plg. Mk 8, 34–38; Mt 8, 18–22.
(492) LG 1.
(493) KBK 169; plg. GE 3c.
(494) Plg. Ge 4.
(495) Plg. Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam (1964 08 06), III: AAS 56 (1964), 637–659.
(496) Plg. DV 2.
(497) Plg. RM 15; KBK 24b–25; DCG (1971) 10.
(498) Plg. MPD 11; CT 58.
(499) Plg. CT 52).
(500) Plg. Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam: loc. cit., 609–659.
(501) Plg. MPD 7–11; KBK 3; 13; DCG (1971) 36.
(502) DV 5.
(503) Plg. MPD 7; CT 55; DCG (1971) 4.
(504) CT 55.
(505) Plg. DCG (1971) 10, 22.
(506) DV 13; KBK 684.
(507) Plg. DV 2.
(508) Plg. DV 13.
(509) Plg. EN 63; CT 59.
(510) Plg. CT 31.
(511) Plg. GE 1–4; CT 58.
(512) CT 51.
(513) Plg. CT 51.
(514) Plg. CT 31, 52, 59.
(515) Plg. CT 52.
(516) Plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblijos aiškinimas Bažnyčioje.
(517) MPD 9.
(518) DCG (1971) 72.
(519) Plg. DCG (1971) 72.
(520) Plg. DCG (1971) 74; CT 22.
(521) Turimos galvoje patirtys, susijusios su žmogui rūpimais didžiaisiais gyvenimo ir tikrovės klausimais: Dievo buvimo, žmogaus paskirtimi, istorijos pradžia ir pabaiga, tiesa apie gėrį ir blogį, kančios, meilės, ateities prasme; plg. EN 53; CT 22 ir 39.
(522) Plg. I dalies 3 sk; DCG (1971) 73; CT 55.
(523) Plg. MPD 9.
(524) Plg. CT 55.
(525) Plg. KBK 22.
(526) CT 55.
(527) Plg. I dalies 3 sk, „Krikšto katechumenatas: struktūra ir laipsniškumas“.
(528) DCG (1971) 71; plg. V dalies 1 ir 2 sk.
(529) DCG (1971) 75.
(530) Plg. V dalies 1 sk.
(531) Plg. AG 14; DCG (1971) 35; CT 24.
(532) Plg. EN 46.
(533) DCG (1971) 76.
(534) Plg. DCG (1971) 122–123; EN 45; CT 46; FC 76; ChL 44; RM 37; Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Instrukcija Aetatis novae (1992 02 22): AAS 84 (1992), 447–468; EA 71; 122–124.
(535) RM 37.
(536) Aetatis novae, 11.
(537) EN 45.
(538) Plg. CT 46.
(539) Plg. DCG (1971) 122.
(540) RM 37.
(541) EN 45.
(542) Plg. FC 76.
(543) ChL 44.
(544) RM 15; plg. EN 49–50; CT 35s; RM 14; 23.
(545) Plg. Lk 4, 18.
(546) Plg. Mk 16, 15.
(547) Plg. bendrąją įžangą.
(548) Plg. DCG (1971) 77.
(549) EN 49–50; CT 14; 35 ir t.
(550) RH 13; plg. EN 31.
(551) Plg. RH 13–14; KBK 24.
(552) Plg. DCG (1971) 75.
(553) Plg. DCG (1971) 21.
(554) CT 13.
(555) Plg. GS 44; EN 63; CT 31; KBK 24–25.
(556) GS 44. Šioje IV dalyje, kadangi vartojamas Magisteriumo ir naudingas praktikoje, perimamas dvejopas pritaikymo ir įkultūrinimo terminas; pirmoji sąvoka daugiau reiškia asmenų paisymą, antroji žymi kultūrinį kontekstą.
(557) Plg. RM 33.
(558) KBK 24.
(559) RH 14.
(560) Plg. CT 45.
(561) Plg. DCG (1971) 20; 92–97; CT 43–44; COINCAT. La catchesi degli adulti nella comunità cristiana (1990).
(562) Plg. DCG (1971) 20; CT 19; 44; COINCAT 10–18.
(563) Plg. COINCAT 10–18.
(564) Plg, CT 44.
(565) Plg. CT 19.
(566) Plg. DCG (1971) 92–94; CT 43; COINCAT 20–25; 26–30; 33–84.
(567) Plg. 1 Kor 13, 11; Ef 4, 13.
(568) Plg. COINCAT 33–84.
(569) (Plg. COINCAT 26–30.
(570) LG 31; plg. EN 70; ChL 23.
(571) Plg. ChL 57–59.
(572) Plg. DCG (1971) 97.
(573) Plg. I dalies 2 sk.; DCG (1971) 96.
(574) Plg. DCG (1971) 78–81; CT 36–37.
(575) Plg. DCG (1971) 78–79; ChL 47.
(576) Plg. ChL 47.
(577) Plg. Mk 10, 14.
(578) Plg. DCG (1971) 78–79; CT 37.
(579) Plg. CT 37.
(580) Plg. Šventoji dieviškojo kulto kongregacija. Šv. Mišių dalyvaujant vaikams vadovas (1973 11 01): AAS 66 (1974), 30–46.
(581) Plg DCG (1971) 79.
(582) Plg. DCG (1971) 78, 79.
(583) Plg. DCG (1971) 80–81; CT 42.
(584) Plg. DCG (1971) 82–91; EN 72; CT 38–42.
(585) DCG (1971) 83.
(586) Plg. Įžanginę dalį, 23–24.
(587) Plg. DCG (1971) 82; EN 72; MDP 3; CT 38–39; ChL 46; TMA 58.
(588) GE 2; ChL 46.
(589) Plg. Mt 19, 16–22; Jonas Paulius II. Laiškas jaunimui Parati semper (1985 03 31): AAS 77 (1985), 579–628.
(590) Plg. Jonas Paulius II. Parati semper, 3.
(591) ChL 46; plg. DCG (1971) 89.
(592) Plg. DCG (1971) 84–89; CT 38–40.
(593) Plg. DCG (1971) 87.
(594) Kitos reikšmingos sąvokos: santykis tarp tikėjimo proto; Dievo buvimas ir prasmė; blogio problema; Kristaus asmuo; Bažnyčia; etinės tvarkos santykis su asmens subjektyvumu; vyro ir moters susitikimas; Bažnyčios socialinis mokymas.
(595) CT 40.
(596) Plg. DCG (1971) 95; ChL 48.
(597) Plg. ChL 48.
(598) Plg. DCG (1971) 95; ChL 48.
(599) Plg. CT 59.
(600) Plg. EN 51–56; MPD 15.
(601) Plg. Įžanginę dalį, 23–24.
(602) EN 54.
(603) Plg. 1 Pt 3, 15.
(604) Plg. DCG (1971) 6; EN 48; CT 54.
(605) EN 48.
(606) EN 48.
(607) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus (1974 02 02), 24, 25, 29: AAS 66 (1979), 134–136, 141.
(608) Plg. DCG (1971) 27; MDP 15; EN 54; CT 32–34; Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Ekumenizmo principų ir normų taikymo vadovas (1993 05 25), 61: AAS 85 (1993), 1063–1064; TMA 34; Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint (1995 03 25), 18: AAS 87 (1995), 932.
(609) CT 32.
(610) Plg UR 11.
(611) Plg. Ekumenizmo principų ir normų taikymo vadovas, 190: loc. cit., 1107.
(612) Plg. CT 33.
(613) Plg. NA 4; Krikščionių vienybės sekretoriatas (Religinių santykių su judaizmu komisija). Ebrei ed ebraismo nella predicazioe e nella catchesi cattolica (1985 06 24).
(614) KBK 839.
(615) Ebrei ed ebraismo, VII.
(616) Plg. NA 4.
(617) Plg. EN 53; MPD 15; ChL 35; RM 55–57; KBK 839–845; TMA 53; Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba ir Tautų evangelizacijos kongregacija. Instrukcija Dialogo e annuncio (1991 05 19): AAS 84 (1992), 414–446; 1263.
(618) Krikščionių vienybės sekretoriatas, Sekretoriatas nekrikščionių klausimais, Sekretoriatas netikinčiųjų klausimais, Popiežiškoji kultūros taryba. Pranešimas Il fenomeno delle sètte o nuovi movimenti religiosi: sfida pastorale: L‘Osservatore Romano (1986 05 07).
(619) Il fenomeno delle sètte o nuovi movimenti religiosi: sfida pastorale: loc. cit., 5, 4.
(620) RM 38.
(621) Plg. II dalies 1 sk.: DCG (1971) 8; EN 20; 63; RM 52–54; Jonas Paulius II. Kreipimasis į Tarptautinės tarybos katechezės klausimais narius: L‘Osservatore Romano (1992 09 27); Dieviškojo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija. La liturgia romana e l‘inculturatione (1985 01 25): AAS 87 (1995), 288–319; Tarptautinė teologijos komisija. Dokumentas Commissio teologica apie tikėjimą ir įkultūrinimą (1988 10 03–08); plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Africa: loc. cit.; Kalbos įvairių pastoracinių kelionių progomis.
(622) Plg. EN 20; 63; CT 53; RM 52–54; KBK 172–175.
(623) CT 53.
(624) Plg. II dalies 1 sk.
(625) Plg. CT 53.
(626) CT 53.
(627) EN 20.
(628) RM 54.
(629) Plg. CT 59.
(630) CT 59.
(631) RM 37.
(632) Plg. III dalies 2 sk.
(633) Plg. DCG (1971) 123.
(634) Jonas Paulius II. Kreipimasis į COINCAT narius: loc. cit.
(635) KBK 24; plg. FD 4.
(636) RM 37.
(637) ChL 63.
(638) Plg. V dalies 4 sk.
(639) EN 63.
(640) Šioje penktojoje dalyje, kaip ir kitur šiame dokumente, posakis „dalinė Bažnyčia“ reiškia vyskupiją ar jai prilyginamus darinius (CIC 368). Posakis „vietinė Bažnyčia“ reiškia dalinių Bažnyčių junginį, gerai įsitvirtinusį tam tikrame regione ar tam tikroje tautoje arba ir kelių tautų, sujuntų ypatingais ryšiais, visete. Plg. I dalies 3 skyriaus poskyrį „Katechezė – bažnytinio pobūdžio veikla“ ir II dalies I skyriaus poskyrį „Evangelijos žinios bažnytinis pobūdis“.
(641) Kaip nurodoma LG 26a, teisėti tikinčiųjų junginiai NT vadinami „Bažnyčia“; plg. biblinius tekstus, kuriais pradedama ši dalis.
(642) Plg. CD 11.
(643) Dalinė Bažnyčia pirmiausia apibūdinama kaip „Dievo tautos dalis“ (CD 11).
(644) Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Communionis notio, 7: AAS 85 (1993), 842.
(645) Ten pat, 9b.
(646) LG 23b, kur remiamasi šv. Hilarijaus Puatjiečio In Ps 14 (PL 9, 206) ir šv. Grigaliaus Didžiojo Moral. IV, 7, 12 (PL 75, 643 C) liudijimu.
(647) EN 14.
(648) Plg. Apd 2, 11.
(649) Communionis notio, 7: loc. cit., 842.
(650) Ten pat, 9b: loc. cit., 843; plg. AG 4.
(651) Posakis „katechetinė tarnystė“ pavartotas CT 13.
(652) Svarbu pabrėžti katechezės tarnystei būdingą vienatiniškumą dalinėje Bažnyčioje. Didžiosios evangelizacinės veiklos „subjektas“ yra dalinė Bažnyčia. Būtent ji skelbia, perteikia, švenčia Evangeliją. Veikiantieji šiai tarnybai „tarnauja“ ir veikia „Bažnyčios vardu“. Tokio katechezės „bažnytiškumo“ teologiniai, dvasiniai ir pastoraciniai padariniai didžiuliai.
(653) Plg. CT 16: atsakomybė diferencijuota, tačiau bendra. Taip pat plg. 54 nuorodą, susietą su Nr. 50, kur aiškinama „Žodžio tarnystės“ sąvoka.
(654) AG 14. Šia prasme CT 16 pasakyta: „Katechezė visada buvo ir bus darbas, už kurį Bažnyčia turi jaustis ir norėti būti atsakinga“. Taip pat plg. MPD 12; RICA 41; CIC 774, 1.
(655) „Katechezė turi remtis bažnytinės bendruomenės liudijimu“ (DCG [1971] 35); plg. IV dalies 2 sk.
(656) CT 24.
(657) „Be šio apaštalavimo, skirto visiems be išimties Kristaus tikintiesiems, pasauliečiai dar gali būti įvairiais būdais pašaukti tiesiogiai bendradarbiauti su hierarchijos apaštalavimu, kaip tie vyrai ir moterys, kurie padėjo apaštalui Pauliui skelbti Evangeliją, daug darbuodamiesi dėl Viešpaties“ (LG 33). Šis Susirinkimo mokymas įtrauktas į CIC 228 ir 759.
(658) LG 25; plg. CD 12a; EN 68c.
(659) LG 25.
(660) Ten pat.
(661) DV 8.
(662) CT 63b.
(663) Plg. CT 12a.
(664) CT 63c.
(665) CT 63d; plg. CIC 775 § 1.
(666) Plg. CT 63c; CIC 823 § 1.
(667) CT 63d.
(668) CD 14b; plg. CIC 780.
(669) Plg. PO 8; 6; 12a; Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 12: loc. cit., 675–677.
(670) PO 6b.
(671) Plg. CIC 773.
(672) LG 10.
(673) LG 10. Apie „du būdus dalyvauti vienatinėje Kristaus kunigystėje“ plg. KBK 1546–1547.
(674) PO 9b.
(675) Plg. CIC 776–777.
(676) CT 64. Katechezės pamatinės krypties, suteikiamos bendradarbiaujant kunigams, atžvilgiu Vatikano II Susirinkimas pateikia du esminius reikalavimus: „skelbti ne savo išmintį, o Dievo žodį“ (PO 4) ir „ne tik bendrai ir abstrakčiai aiškinti Dievo žodį, bet ir pritaikyti... konkrečioms gyvenimo aplinkybėms“ (ten pat).
(677) Plg. šios dalies 3 skyriaus poskyrį apie „šeimą kaip augimo tikėjimu aplinką ir priemonę“, kur nagrinėjami katechezės šeimoje bruožai. Čia daugiau dėmesio skiriama tėvams kaip katechezės vykdytojams; plg. CIC 226 § 2; 774 § 2.
(678) CT 68.
(679) Ten pat.
(680) Ten pat.
(681) Plg. ChL 62; FC 38.
(682) FC 38.
(683) CT 68; plg. EN 71b.
(684) Plg. CT 68.
(685) LG 11; plg. EN 36b.
(686) CT 65; plg. CIC 778.
(687) KBK 915; plg. LC 44.
(688) EN 69; plg. VC 33.
(689) Plg. VC 31 apie „santykius tarp krikščionių įvairių gyvenimo luomų“; plg. KBK 932.
(690) CT 65; plg. RM 69.
(691) CT 65.
(692) Plg. 1 Kor 12, 4; LG 12b.
(693) LG 31. ChL 15 šis „pasaulietinis pobūdis“ gvildenamas išsamiau.
(694) LG 35.
(695) AA 2b; plg. Rituale Romanum, Ordo baptismi Parvulorum, 62, Editio Typica, typis Polyglottis Vaticanis 1969; RICA 224.
(696) KBK 429.
(697) Kanonų teisės kodekse nustatyta, kad Bažnyčios valdžia pasauliečiui gali oficialiai patikėti tarnybą arba tarnystę, nepriklausomai nuo to, ar ši tarnystė yra formaliai įsteigta kaip šventimų nereikalaujanti „tarnyba“ ar ne: „Šventieji ganytojai teisiškai gali tinkamus pasauliečius pasitelkti bažnytinėms pareigoms ir užduotims (officia ecclesiastica et munera), kurias šie gali vykdyti pagal teisės nuostatus“ (CIC 228 § 1); plg. EN 73; ChL 23.
(698) CT 66b; plg. GCM.
(699). CT 66b.
(700) GCM 4.
(701) Ten pat.
(702) CT 45; plg. RM 37, ab, par.2.
(703) RM 33.
(704) CT 66a.
(705) Ten pat; plg. CT 42.
(706) Plg. DCG (1971) 96c.
(707) Plg. CT 45; plg. DCG (1971) 95.
(708) Plg. DCG (1971) 91; plg. CT 41.
(709) CT 45a.
(710) GCM 5.
(711) Vatikano II Susirinkimas skiria du katecheto tipus: „profesionaliuosius katechetus“ ir „katechetus pagalbininkus“ (plg. AG 17). Ši perskyra perimama GCM 4, vartojant „visu etatu dirbantys katechetai“ ir „ne visu etatu dirbantys katechetai“ sąvokas.
(712) Plg. GCM 5.
(713) Plg. DCG (1971) 108a.
(714) DCG (1971) 111.
(715) Plg. CT 5. Šiame tekste apibrėžiamas kristocentrinis katechezės tikslas. Jis nulemia katechezės turinio kristocentriškumą, adresato atsako kristocentriškumą, taip Jėzui Kristui ir katecheto dvasingumo bei jo ugdymo kristocentriškumą.
(716) Čia, vadovaujantis kristocentrine perspektyva, atkreipiamas dėmesys į keturis Krikšto katechumenato etapus.
(717) GCM 20.
(718) LG 64.
(719) Plg. DCG (1971) 114.
(720) Plg. GCM 7.
(721) Plg. GCM 13.
(722) DCG (1971) 31.
(723) CT 52; plg. CT 22.
(724) Plg. CT 22d.
(725) Plg. GCM 21.
(726) GCM pateikiamos žmogiškosios savybės yra šios: gebėjimas puoselėti žmogiškuosius santykius ir dialogą, mokėjimas bendrauti, pasirengimas bendradarbiauti, mokėjimas vadovauti, blaivus vertinimas, supratingumas ir realistiškumas, gebėjimas paguosti ir padrąsinti… (plg. 21).
(727) EN 79.
(728) Plg. ChL 60.
(729) Plg. DCG (1971) 112. GCM 23, kur pabrėžiama, koks svarbus ugdant katechetą yra Šventasis Raštas: „Šventasis Raštas ir toliau lieka pagrindiniu mokymo objektu ir yra visų teologijos studijų siela. Kur reikia, šis aspektas sustiprintinas“.
(730) ChL 60c.
(731) CT 22.
(732) DCG (1971) 112.
(733) GS 62b.
(734) DCG (1971) 100.
(735) GS 59.
(736) „Humanitariniai mokslai kelia itin sunkius klausimus, kaip juos atrinkti ir kokiu metodu juos dėstyti, turint prieš akis šių disciplinų gausą bei įvairovę. Kadangi rengtini ne psichologijos specialistai, bet katechetai, reikėtų mokėti įžiūrėti bei atrinkti tai, kas jiems gali padėti įgyti komunikacinių gebėjimų“ (DCG [1971]).
(737) Pagrindinis tekstas dėl naudojimosi humanitariniais mokslais ugdant katechetus lieka Vatikano II Susirinkimo rekomendacija GS 62: „Tikintieji gyvenime tepalaiko kuo glaudžiausią ryšį su kitais savo meto žmonėmis ir tesistengia tobulai suvokti kultūroje pasireiškiančią jų galvoseną bei jauseną. Naujųjų mokslų bei teorijų ir naujausių atradimų teikiamas žinias tejungia jie su krikščioniškąja morale ir krikščioniškuoju mokymu, idant jų religinis sąmoningumas ir dvasios dorumas žengtų koja kojon su moksliniu pažinimu ir su kasdien tobulėjančia technika. Taip jie pajėgs visa vertinti ir aiškinti tikrai krikščioniška dvasia.“
(738) Pedagogikos svarba pabrėžiama CT 58: „Tarp daugelio reikšmingų mokslų apie žmogų, mūsų dienomis darančių tokią didžiulę pažangą, pedagogika neabejotinai yra viena svarbiausių... Auklėjimo mokslas ir didaktika, norint juo geriau pritaikyti ir padaryti veiksmingesnius, nuolatos kritiškai aptariami.“
(739) Plg. CT 58.
(740) Plg. DCG (1971) 113.
(741) Ten pat.
(742) DCG (1971) 112.
(743) Plg. GCM 28.
(744) „Kunigai, vienuoliai ir vienuolės turi remti pasauliečių ugdymą. Todėl Sinodo tėvai paragino kunigus ir kandidatus į kunigystę uoliai rengtis sumaniai veikti pasauliečių pašaukimo ir misijos labui“ (ChL 61).
(745) Plg. ChL 61.
(746) „Taip pat siūlytinos parapijų iniciatyvos“, kuriomis siekiama „:vidinio katechetų ugdymo, kaip antai maldos mokyklos, broliškas sugyvenimas, dvasiniai mainai ir rekolekcijos. Tokios iniciatyvos katechetus ne izoliuoja, bet jiems padeda augti dvasingumu ir tarpusavio bendryste“ (GCM 22).
(747) Plg. DCG (1971) 110.
(748) Dėl katechetų mokyklų misijose plg. AG 17c; RM 73; CIC 785 ir GCM 30. Dėl Bažnyčios apskritai plg. DCG (1971) 112.
(749) Posakis „paprastieji katechetai“ pavartotas DCG (1971) 112c.
(750) Plg. DCG (1971) 109b.
(751) DCG (1971) 109a.
(752) CT 71a.
(753) Plg. V dalies 1 skyriaus poskyrį „Krikščionių bendruomenė ir atsakomybė už katechezę“, kur sakoma, kad už katechezę atsakinga bendruomenė. Čia ji dabar traktuojama kaip „vieta“, kur teikiama katechezė.
(754) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Communionis notio, 1: loc. cit., 838.
(755) Plg. MPD 13.
(756) Plg. CT 24.
(757) CT 67a. Kalbama apie katechezėje klasikinį pasakymą. Apaštališkajame paraginime kalbama apie katechezės vietas (de locis catcheseos).
(758) Plg. LG 11; Plg. AA 11; FC 49.
(759) EN 71.
(760) Plg. GS 52; FC 37a.
(761) Plg. I dalies 3 skyriaus poskyris „Krikšto katechumenatas: struktūra ir laipsniškumas“. Čia Krikšto katechumenatas suprantamas kaip katechezės vieta ir kaip susijęs su nuolatiniu bendruomenės dalyvavimu jame.
(762) Plg. DCG (1971) 130, kur nusakomas Krikšto katechumenato tikslas. Taip pat plg. RICA 4 apie Krikšto katechumenato ryšį su krikščionių bendruomene.
(763) 1977 m. Sinodas, MPD 8c.
(764) Plg. RICA 4, 41.
(765) RICA 18.
(766) RICA 41.
(767) Plg. RICA 41.
(768) Plg. CT 67c.
(769) Plg. AA 10.
(770) CT 67b.
(771) Ten pat.
(772) Ten pat.
(773) Suaugusiųjų katechezės svarba buvo pabrėžta CT 43 ir DCG (1971) 20.
(774) ChL 61.
(775) Plg. EN 52.
(776) Plg. DCG (1971) 96c.
(777) Svarbu konstatuoti, kaip Jonas Paulius II ChL 61 pabrėžia nedidelių bažnytinių bendruomenių egzistavimo parapijose teisėtumą ir nelaiko jų paraleliniu judėjimu, pasisavinančiu geriausius narius: „Kai kuriose parapijose... krikščionis labai padeda ugdyti mažosios bažnytinės bendruomenės, per kurias visur galingai prasiskverbia bažnytinės bendrystės ir misijos sąmonė ir patirtis.
(778) Plg. Šventoji katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla: loc. cit.
(779) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Auklėjimo katalikiškojoje mokykloje religinis matmuo. Apmąstymo ir peržiūrėjimo gairės, 31: loc. cit.
(780) GE 8.
(781) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Auklėjimo katalikiškojoje mokykloje religinis matmuo..., 32: loc. cit.
(782) „Katalikiškos mokyklos pobūdis ir tikroji prasmė, dėl kurių katalikai tėvai turėtų teikti jai pirmenybę, kaip tik ir yra tai, kad su mokinių auklėjimu susietas ir religijos mokymas“ (CT 69); plg. I dalies 2 skyriaus 73–76.
(783) AG 12c.
(784) Plg. CT 70.
(785) CT 70. Čia kalbama apie sąjungas, sąjūdžius ir tikinčiųjų grupes, kur katechetiniai aspektai puoselėjami pagal jų ugdomuosius tikslus, nelaikant jų pašauktais būti katechizacijos erdve.
(786) ChL 62.
(787) CT 67.
(788) CT 47b.
(789) Plg. CT 47b.
(790) CT 47. Šiame tekste Jonas Paulius II kalba apie įvairias jaunimo grupes: katalikiškojo veikimo grupes, karitatyvines, maldos, krikščioniškosios meditacijos grupes... Jis reikalauja, kad jos nestokotų „nuodugnių krikščioniškojo mokymo studijų“. Katechezė yra matmuo, visada turintis ženklinti pasauliečio apaštališkąjį gyvenimą.
(791) CT 21.
(792) Plg. CT 67b–c.
(793) EN 58 nurodoma, kad bažnytinės bazinės bendruomenės dygsta beveik visur. RM 51 patvirtinama, jog tai – „sparčiai plintantis reiškinys“.
(794) EN 58c.
(795) RM 51a; plg. EN 58f; LC 69.
(796) RM 51c.
(797) Ten pat; plg. EN 58; LC 69.
(798) DCG (1971) 126. Vyskupijos sekretoriatas (officium catechisticum) visose vyskupijose buvo įsteigtas dekretu Provido sane: plg. Šventoji Susirinkimo kongregacija. Dekretas Provido sane (1935 12 12): AAS 27 (1935), 151; taip pat plg. CIC 775 § 1.
(799) Plg. DCG (1971) 100. Taip pat plg. „Įžanginė dalis“ ir tai, kas sakoma poskyryje „Situacijų ir poreikių analizė“.
(800) Plg. DCG (1971) 103. Žr. šiame skyriuje poskyrį „Veiklos programa ir katechezės gairės“.
(801) Plg. DCG (1971) 108–109. Žr. V dalies 2 skyriaus poskyrius: „Katechetų pastoracija dalinėje Bažnyčioje“ ir „Katechetų mokyklos ir aukštesnieji katechezės specialistų rengimo centrai“.
(802) Plg. DCG (1971) 116–124.
(803) DCG (1971) 126.
(804) Plg. CT 63. Popiežius Jonas Paulius II taip pat siūlo katechezę tinkamai ir veiksmingai organizuoti, paskirti jai „žmones, priemones ir įrankius, taip pat būtinas lėšas“ (ten pat).
(805) DCG (1971) 126.
(806) Ten pat.
(807) DCG (1971) 127.
(808) CIC 775 § 3.
(809) Plg. DCG (1971) 129.
(810) AG 38a; plg. CIC 756 §§ 1–2.
(811) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Jungtinių Valstijų vyskupus Los Andželo Dievo Motinos mažojoje seminarijoje (1987 09 16): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, X3 (1987), 556. Pasakymas pavartotas Tikėjimo mokymo kongregacijos laiške Communionis notio, 13: loc. cit.. 846.
(812) Konstitucijoje Pastor Bonus (1988 06 28) kalbama apie Susirinkimo reikalautą Romos kurijos reformą: plg. CD 9. Pirma reforma paskelbta Pauliaus VI apaštališkąja konstitucija Regimini Ecclesiae universae (1967 08 18): AAS 59 (1967), 885–928.
(813) Plg. šio skyriaus 282 ir 285.
(814) PB 94.
(815) RM 33.
(816) Ten pat.
(817) CD 17a: „Tebūnie puoselėjami įvairūs apaštalavimo būdai ir tiek visoje vyskupijoje, tiek atskirose jos srityse vyskupo vadovaujama apaštalavimo veikla tebūnie derinama ir jungiama glaudžion vienybėn, idant visais katechizavimo, misijų, labdaros, visuomenės, šeimos, mokyklos ir bet kurios kitos srities darbais bei organizacijomis būtų sutartinai siekiama pastoracijos tikslų, šitaip dar labiau išryškinant vyskupijos vienybę“.
(818) Plg. IV dalies 2 skyrių: „Amžiaus tarpsnius atitinkanti katechezė“.
(819) CT 45c.
(820) Ten pat.
(821) Plg. DCG (1971) 20, kur nurodoma, kad kitos katechezės formos orientuotos (ordinantur) į suaugusiųjų katechezę
(822) CT 18d.
(823) Plg. RM 33.
(824) Ten pat.
(825) Plg. CT 19 ir 42.
(826) Plg. AG 11–15. „Evangelizacijos“ sąvoka kaip į etapus suskirstytas procesas buvo nagrinėta I dalies 1 skyriaus poskyryje: „Evangelizacijos procesas“.
(827) CT 67b.
(828) DCG (1971) 100.
(829) Plg. V dalies 5 sk.
(830) DCG (1971) 102; plg. Įžanginė dalis, 16.
(831) Plg. DCG (1971) 117 ir 134; PB 94.
(832) Apie katechetinių knygų visumą CT pasakyta: „Vienas svarbiausių katechezės atnaujinimo aspektų šiandien yra katechetinių knygų atnaujinimas ir jų gausėjimas bemaž visoje Bažnyčioje. Pasirodo daug ir labai gerų knygų, kurios katechetiniam mokymui yra tikras lobis“ (CT 49).
DCG (1971) 20 apie didaktinius tekstus sakoma: „Didaktiniai tekstai yra pagalbinės priemonės, siūlomos katechezei įsipareigojusiai krikščionių bendruomenei. Nė vienas tekstas neįstengia pakeisti gyvo krikščioniškosios žinios perteikimo; nepaisant to, didaktiniai tekstai labai svarbūs, nes juose išsamiau aiškinami krikščioniškosios tradicijos dokumentai ir kiti katechetinę veiklą skatinantys elementai.“
(833) DCG (1971) 121 nurodoma, kas turėtų būti vadovėliuose: „Išganymo žinios aiškinimas (nuolatos remiantis šaltiniais ir aiškiai skiriant tai, kas yra tikėjimo ir patikimo mokymo dalis, ir tai, kas tėra teologo nuomonė); psichologiniai bei pedagoginiai patarimai ir metodologiniai pasiūlymai.“
(834) Plg. III dalies 2 skyriaus poskyrį: „Visuomenės komunikavimas“: plg. DCG (1971) 122.
(835) CT 49b.
(836) Ten pat.
(837) Ten pat.
(838) Vietinių katekizmų klausimas aptartas II dalies 2 skyriaus poskyryje: „Katekizmai vietinėje Bažnyčioje“. Čia tepateikiamos kelios jų rengimo gairės. Pasakymas „vietiniai dokumentai“ šiame dokumente žymi dalinių Bažnyčių ar vyskupų konferencijų parengtus katekizmus.
(839) FD 4c.
(840) CT 50.
(841) DCG (1971) 119, 134; CIC 775 § 2; PB 94.
(842) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Communionis notio, 9: loc. cit., 843.
(843) Plg. EN 75a.
(844) Plg. EN 75d.
(845) RM 21.
(846) Plg. CT 72.
(847) CT 72.
(848) CT 73.
(400) CT 22c; plg. EN 29.


Sutrumpinimai

AA: Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem (1965 11 18).

AG: Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad gentes (1965 12 070.

CA: Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01): AAS 83 (1991), 793–867.

CD: Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus (1965 10 28).

CCL: Corpus Christianorum, Series Latina (Turnholti 1953 ss.).

ChL: Jonas Paulius II Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30): AAS 81 (1989), 393–521.

COINCAT: Consiglio Internazionale per la Catechesi. Orientamenti La catchesi degli adulti nell comunita cristiana. Libreria Editrice Vaticana 1990.

CSEL: Corpus Sriptorum Ecclesiasticorum Latinorum (WN 1866 ss).

CT: Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae (1979 10 16): AAS 71 (1979), 1277–1340.

DCG (1971): Sacra Congregazione per il Clero. Direttorio Catechistico Generale Ad normam decreti (1971 04 11): AAS 64 (1972), 97–176.

DH: Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae (1965 12 07).

DM: Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericordia (1980 11 30): AAS 72 (1980), 1177–1232.

DV: Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei Verbum (1965 11 18).

DS: H. Denzinger – A. Schönmetzer. Enchiridion Symbolorum Definitionum et Declarationum de Rebus Fidei et Morum. Editio XXXV emendata, Romae 1973.

EA: Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Africa (1995 09 14): AAS 88 (1996), 5–82.

EN: Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08): AAS (58 (1976), 5–76.

EV: Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25): AAS 87 (1995), 401–522.

FC: Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 11 22): AAS (1981), 81–191.

FD: Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Fidei depositum (1992 10 11): AAS 86 (1994), 113–118.

GCM: Congregazione per l‘Evangelizzazione dei populi. Guida per i catechisti. Documento di orientamento in vista della vocazione, della formazione e della promozione dei catechisti nei territori di missione che dipendono dalla Congregazione per l‘Evangelizzazione dei Populi (3 dicembre, 1993). Citta del Vaticano 1993.

GE: Vatikano II Susirinkimas. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis (1965 10 28).

GS: Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes (1965 12 07).

KBK: Katalikų Bažnyčios katekizmas (1992 10 11).

LC: Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Libertatis conscientia (1986 03 22): AAS 79 (1987), 554–599.

LE: Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 09 14): AAS 73 (1981), 577–647.

LG: Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium (1964 11 21).

MM: Jonas XXIII. Enciklika Mater et Magistra (1961 05 15): AAS 53 (1961), 401–464.

MPD: Vyskupų sinodas. Žinia Dievo tautai Cum iam ad exitum apie mūsų laikų katechezę (1977 10 1977). Typis Polyglottis Vaticanis 1977.

NA: Vatikano II Susirinkimas. Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija Nostra aetate (1965 10 28).

PB: Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor Bonus (1998 06 28): AAS 80 (1988), 841–930.

PG: Patrologiae Cursus completus, Series Graeca (ed. Jacques P. Migne, Parisiis 1857 ss.).

PL: Patrologiae Cursus completus, Series Latina (ed. Jacques P. Migne, Parisiis 1844 ss.).

PO: Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis (1965 12 07).

PP: Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 03 26): AAS 59 (1967), 257–299.

RH: Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04): AAS 71 (1979), 257–324.

RICA: Rito dell‘Iniziazione Cristiana degli Adulti. Ed. italiana dell‘Ordo initiationis christianae adultorum (Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigynas), Editio Typica, Typis Polyglottis Vaticanis 1972.

RM: Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 12 07): AAS 83 (1991), 249–340.

SC: Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium (1963 12 04).

1985 m. SINODAS: Vyskupų sinodas (1985 m. nepaprastasis susirinkimas). Baigiamasis pranešimas Ecclesia sub verbo Dei mysteria Christi celebrans pro salute mundi (1985 12 07). Citta del Vaticano 1985.

SCh: Sources Chrétiennes, Collection. Paris 1946 ss.

SRS: Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 12 30): AAS 80 (1988), 513–586.

TMA: Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Tertio millennio adveniente (1994 11 10): AAS 87 (1995), 5–41.

UR: Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio (1964 11 21).

UUS: Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint (1995 05 25): AAS 87 (1995), 921–982.

VS: Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor (1993 08 06): AAS 85 (1993), 1133–1228.



Nauja teksto redakcija, © Katalikų interneto tarnyba, 2007