P o p i e ž i a u s   J o n o   P a u l i a u s   I I   k a l b o s   L i e t u v o j e


ŠVENTOJO TĖVO KALBA LIETUVOS LENKAMS ŠVENTOSIOS DVASIOS BAŽNYČIOJE

Vilnius, 1993 m. rugsėjo 5 d. (sekmadienis)



Popiežius kreipėsi lenkų kalba:

Brangūs Broliai ir Seserys!

1. Noriu išreikšti ypatingą džiaugsmą susitikdamas su jumis šiandien, mano apsilankymo Lietuvoje metu, Šventosios Dvasios bažnyčioje, kurią lanko lenkų kilmės lietuviai bei Lietuvoje buvojantys lenkai.

Ši šventovė yra svarbus simbolis ir lyg priminimas įvykių, kurie paliko neišdildomą pėdsaką krikščioniškoje ir tautinėje istorijoje dviejų kraštų, sujungtų glaudžiais kaimynystės ir broliškumo ryšiais jau nuo Lietuvos kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos sosto paveldėtojos Jadvygos santuokos. Pakanka prisiminti skaisčią šventojo Kazimiero asmenybę, kad parodytume gelmę ir vaisingumą to ryšio, kuris išliko net sunkiais laikais, ir nors kartais jį apsunkindavo antagonizmas, tačiau niekada nesumenkino jo prasmės ir esmės.

Džiaugiuosi galėdamas šiandien būti su jumis, brangūs Broliai ir Seserys, ir visus jus nuoširdžiai sveikinu.

Susitikimas su jumis šiame mieste, turtingame istorinių paminklų, yra tikra Viešpaties dovana ir suteikia man daug džiaugsmo.

2. Neketinu šiandien kalbėti apie vėlesnę ar ankstesnę praeitį, kuri jau priklauso istorijai ir už kurią dėkojame Viešpačiui, įžvelgdami joje Dievo Apvaizdos veikimą tiek džiugiais, tiek liūdnais istorijos laikotarpiais. Romos vyskupas yra čia, kad pirmiausia sustiprintų tikėjimą ir paskatintų jus liudyti tikėjimą šiandien, liudyti su viltimi pasiekti geresnę ateitį.

Nūdienai pirmiausia priklauso bendra patirtis, nuo kurios dabar išsivaduoja tikintieji šiuose Europos kraštuose. Po tamsos ir išbandymų valandos išmušė šviesos  ir krikščioniškos veiklos valanda. Ilgus penkiasdešimt metų jums trukdė išpažinti tikėjimą, tačiau dabar atėjo laikas, kai galite viešai liudyti Evangeliją, suvokdami, kad kiekvienam žmogui ir visai visuomenei ji yra tikroji pagalba, padedanti pergyventi sunkias nūdienos akimirkas, pašalinti baimės ir rezignacijos pagundą, suvaržančią uolumą vieningai kurti ateitį.

Brangūs Broliai ir Seserys, jūsų miestui suteiktas ypatingas pašaukimas dialogui ir broliškai santarvei krikščionių, kurie įvairiomis kalbomis meldžiasi ir suvokia esą paveldėtojai skirtingų, nors iš dalies ir bendrų, istorinių tradicijų.

Šioje šventovėje, kaip ir daugelyje kitų, kur švenčiama Eucharistija bei teikiami Sakramentai abiem kalbomis, lenkai ir lietuviai kviečiami bendradarbiauti, o pirmiausia suprasti vienas kitą, kad tvirtėtų jų vienas tikėjimas, ta pati viltis ir meilė.

Stebėdami įvykius visoje Europoje, negalime nepastebėti, koks ryškus yra poreikis, kad visos tautos, atmetusios pavojingą nacionalizmo pavojų, vienytųsi jausdamos atsakomybę, nors ir kiekviena savaip įgyvendindama integracijos procesą. Iš savo pusės Bažnyčia, atsižvelgdama į Vatikano II Susirinkimo patarimus, suvokia jai būdingą misiją istorijoje ir daro viską, ką gali, kad tą procesą palengvintų.

Mano Brangieji, Europa laukia, kad aktyviai dalyvautumėte šio kontinento įvykiuose. Kontinento, patiriančio esmines permainas. Taip pat Bažnyčia Europoje turi viltį, kad greitai galės laisvai atsidusti abiem plaučiais, kuriuos stiprino istorija. Tačiau reikia ir jūsų pagalbos, kad galėtų atsinaujinti veikiama Šventosios Dvasios, kurios įtakos ženklas buvo neseniai įvykęs Vyskupų Susirinkimas. Bažnyčia nori kurti vilties ir gilaus dvasinio atsinaujinimo ateitį.

3. Mielieji, mūsų susitikimas suteikia man gerą progą kartu su jumis nors trumpam atkreipti dėmesį į taip laukiamą ateitį, kurią būtina kurti ištikimybės Dievui ir žmonijai dvasia. Šventoji Dvasia teįkvepia visiems geros valios ir išminties, kurių taip reikia kuriant Bažnyčią ir visuomenę, ištikimas Dievui ir Jo karalystei, taip pat ištikimas žmogui ir jo orumui.

Tikėjimas yra kilni visuomenės vertybė. „Jūs pasaulio šviesa, - pasakė Kristus savo mokiniams. - Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5, 14-15).

Rytojaus Lietuva ir Lenkija harmoningai augs, jei jūs, kaip Bažnyčios vaikai, asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime semsitės šviesos ir išminties iš Evangelijos: jei visuomet ryžtingai ir tvirtai seksite Kristumi, kuris, Jo žodžiais tariant, yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Kristus yra geriausias kelias į ateitį, vertą žmogaus ir jo kilnaus pašaukimo mylėti; yra vienintelė Tiesa, sugebanti tapti tikru ateities pagrindu, yra gyvenimo pilnatvė tiems, kurie pasišvenčia tarnauti artimui šiame pasaulyje ir nuolat siekia amžinosios gerovės.

4. Šiuos apmąstymus ir linkėjimus patikiu Palaimintajai Faustinai Kovalskai, kurią beatifikavau prieš kelis mėnesius Romoje, dalyvaujant Lenkijos Primui Kardinolui ir Vilniaus Arkivyskupui. Sesuo Faustina daug metų buvo „viena iš jūsų“. Šioje bažnyčioje yra pamaldžiai gerbiamas šventas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurio garbinimą ji skelbė. Mano Brangieji, būkite pasekėjais jos kūdikiškos meilės Švenčiausiajai Trejybei. Iš šios nuolankios ir ištikimos Dievo tarnaitės mokykitės įvairiomis aplinkybėmis būti dangiškojo Tėvo vaikais, pasiaukojusiais Įsikūnijusio Žodžio mokiniais ir paklusniais Šventosios Dvasios Gaivintojos ir Guodėjos įrankiais.

Palaimintoji Faustina teužtaria kiekvieną iš mūsų ir pamoko žvelgti į amžinybę. Tepaskatina Dievą turėti mūsų gyvenimo centru, taip kaip ji tai darė. Tada mūsų evangelinis liudijimas ir tarnavimas broliams bus tikrai vaisingas.

Visiems suteikiu savo Palaiminimą!

Dar norėčiau šį tą pridurti, nes kai žmogus pradedi kalbėti gimtąja kalba, lengva įsišnekėti… Vengsiu būti labai šnekus, bet noriu dar šį tą pasakyti. Niekad gyvenime neteko būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje. Buvau Vilniuje mintimis ir širdimi. Galima būtų pasakyti - visa esybe. Bent jau esmine jos dalimi. Taip ir pasiliko. Ir Romoje. Gal net dar labiau. Tačiau noriu labai karštai padėkoti Dievo Apvaizdai už tai, kad pagaliau mane čia atvedė. Tai man ypatinga malonė - visa ši piligriminė kelionė, visi susitikimai, o ypač šio ryto iškilmingų šv. Mišių laikymas. Tuomet man paaiškėjo, kas tai yra Dievo paslaptis tautų istorijoje. Paslaptis tautų istorijoje. Dievas rašo savo tiesas, savo Apvaizdos ir išganymo ketinimus. Rašo kiekvieno žmogaus gyvenime. Rašo ir tautų istorijoje. Ir čia sunku to nepastebėti. Tai darosi ypač akivaizdu, byloja per visa, kas buvo ir kas yra. Supratau tai, ką tiek metų ir dešimtmečių nešiojau savyje. Dar vienas dalykas. Vakar kartu meldėmės Aušros Vartuose. Ir ten pacitavau eilutes iš „Pono Tado“, Adomo Mickevičiaus žodžius Dievo Motinai: „Šventoji Motina, Čenstakavos gynėja, Tavim Aušros Vartai Vilniuje garsėja“. Baigiantis šiam susitikimui, noriu jums pasakyti, jog tie žodžiai pranašiški. Ir poetai turi kažkokią ypatingą dalią pranašysčių misijoje. Jie kalba apie tai, kas išlieka, nepaisant visų sunkumų, su kuriais susiduriame ir mes, ir mūsų broliai lietuviai. Tai išlieka. Ir tai neįveikiama. Nes tai yra Ji, viena, ta pati. Aš jau įvairiais būdais esu Ją pažinęs - Zebžidovsko Kalvarijoje, mūsų Jasna Guroje, Fatimoje ir pagaliau Aušros Vartuose. Ir žinau, kad Ji ta, kuri nugali bet kokį blogį, net tą didžiausią, galutinį. Sumindo žalčiui galvą. Tikiu, kad Ji leis mums nugalėti ir tokias blogio atmainas, kurios apsunkina kelią į ateitį. To kelio į ateitį Jasna Guros Marijos, Aušros Vartų Marijos globoje linkiu savo tautiečiams ir savo broliams lietuviams Lenkijoje ir Lietuvoje. Garbė Jėzui Kristui.

 

© Katalikų interneto tarnyba, 1999
Tekstas parengtas pagal LIUDYKIME KRISTŲ: popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4-8 d. - Vilnius, Katalikų pasaulis, 1994.