P o p i e ž i a u s   J o n o   P a u l i a u s   I I   k a l b o s   L i e t u v o j e


ŠVENTOJO TĖVO KALBA INTELIGENTIJAI VILNIAUS UNIVERSITETO ŠV. JONO BAŽNYČIOJE

Vilnius, 1993 m. rugsėjo 5 d. (sekmadienis)



Gerbiamas Švietimo ir Kultūros Ministre,
Gerbiamas Rektoriau,
Gerbiami Profesoriai,
kultūros ir meno pasaulio Atstovai!

1. Pirmasis iš Romos popiežių aplankau Baltijos šalis ir tikrai džiaugiuosi, kad galiu susitikti su jumis po šios garsios „Alma Mater“ stogu. Jau daugelį amžių ji yra plakanti jūsų miesto širdis, savo įvairialype intelektualine veikla besistengianti suvokti ypatingą šios tautų ir kultūrų kryžkelės pašaukimą, apie kurį ką tik dabar kalbėjo šios įžymios mokslo šventovės Rektorius: už jo raiškų ir pagarbų visų jūsų vardu Popiežiui tartą žodį maloniai dėkoju.

Ačiū už man surengtą nuoširdų priėmimą. Jis man suprantamas. Ne vien todėl, kad kyla iš jūsų jausmų taurumo, bet jis taip pat įsilieja į gilią bičiuliškų ir vaisingų santykių tarp jūsų Tėvynės ir Katalikų Bažnyčios istoriją. Tai gali paliudyti ir šis Universitetas. Kaip žinoma, vyskupas Valerijonas Protasevičius jį įkūrė, kad ir Vilnių paliestų tas kultūrinis ir apaštalinis aktyvumas, kurį Europoje ir pasaulyje sužadino Jėzaus Draugija. Be to, 1579 metais mano pirmtakas Grigalius XIII ir Lenkijos karalius, Lietuvos Didysis kunigaikštis Steponas Batoras Universitetą apdovanojo teisėmis bei privilegijomis. Šitaip jūsų „Alma Mater"įsteigimui ir augimui Katalikų Bažnyčia atliko ne antraeilį vaidmenį.

Deja, istorijos tėkmėje iš pradžių susiklostę bičiuliški santykiai ne visuomet buvo gerbiami. Ypač neseniai prabėgusiais metais tarp šių sienų buvo girdėti Bažnyčiai ir jos mokslui kritiški, kupini įtarumo ir net atviro priešiškumo balsai. Dėl to mano šiandieninis pokalbis su jumis yra itin reikšmingas. Jis atverčia naują jūsų šalies kultūros gyvenimo puslapį.

2. Praeityje - ilga ir skausminga istorija. Todėl jaučiame nenumaldomą būtinybę žvelgti į ateitį. Kad šių be galo ilgų dešimtmečių patirtis mus praturtintų, istorinė atmintis negali būti ištrinta. Šiuo laikotarpiu ir jūsų Šalis patyrė žiaurią diktatūrą, kuri teisingumo ir lygybės vardu paniekino asmens, visuomenės laisvę ir orumą. Kaip visa tai galėjo atsitikti?

Analizė būtų sudėtinga. Man regis, derėtų pasakyti, jog čia ne paskutinė priežastis - kovingasis ateizmas, iš kurio marksizmas sėmėsi įkvėpimo. Ateizmas užgavo ir patį žmogų, nes trypė jo orumo pagrindą ir tvirtą laidą. Prie šios klaidos prisidėjo kitos: materialistinė istorijos samprata, kraštutinis konfliktinis požiūris į visuomenę, „mesijinis“ vaidmuo, skirtas valstybėje šeimininkavusiai vienintelei partijai. Dėl viso to ši sistema, iš pradžių ketinusi išvaduoti žmogų, galų gale padarė jį vergu.

3. Tačiau marksizmas - ne vienintelė mūsų amžiaus tragedija. Iš kitos pusės - ne mažesnė ir „dešiniųjų“ režimų atneštoji žala. Jie „nacijos“ ir „tradicijos“ vardu lygiai taip pat paniekino orumą, kuris nepriklausomai nuo rasės, įsitikinimų ir asmeninių savybių priklauso kiekvienam žmogui. Kaip čia neprisiminus nacizmo parodyto baisaus smurto, ypač prieš žydų tautą, pasmerktą sunaikinimui tariamo rasinio pranašumo vardu ir dėl beprotiškų viešpatavimo kėslų?!

Antra vertus, pagal teisinės valstybės principus kurtose „demokratijose“ buvo ir dar šiandien galima pastebėti toleruojamus ryškius prieštaravimus tarp formalaus laisvės, žmogaus teisių pripažinimo ir gausių neteisybių bei socialinės diskriminacijos. Iš tiesų čia turime omenyje socialinius modelius, kur laisvės principas ne visada eina kartu su moraline atsakomybe. Demokratinėms santvarkoms gresiantis pavojus - tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsiakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę. Jos turi būti kiekvieno sambūvio pagrindas, ir jokia dauguma negali jų atmesti, nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių. Bažnyčia tvirtai kėlė balsą prieš tokį laisvės iškraipymą tiek politinėje, tiek ir ekonominėje srityje. Šia prasme nuo pat Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum" kartu su socializmu buvo pasmerktas ir ekonominis liberalizmas, nepaisantis jokių ribų ir neatsižvelgiantis į solidarumo keliamus reikalavimus. Bažnyčia ir šiandien be atvangos priešinasi tiems visuomenės poslinkiams, kurie tariamos teisės į laisvę vardu tinkamai neapsaugo gimstančiųjų žmogiškosios gyvybės ir silpniausių visuomenės klasių orumo.

4. Mūsų amžiaus istoriją supurtė visokie totalitarizmai ir ligotos demokratijos. Besikeičiančios ir viena kitai prieštaravusios santvarkos turėjo savitus, išskirtinius bruožus, bet, manau, nesuklysime pasakę, jog visas jas pagimdė toji imanentiškoji kultūra, kuri paskutiniais amžiais taip plačiai pasklido po Europą ir atnešė Dievo nepripažįstančius, su jo planais žmogaus atžvilgiu nesiskaitančius asmens ir visuomenės projektus.

Tik ar gali žmogus egzistuoti ir „išlikti“ be Dievo? Vatikano II Visuotinis Susirinkimas labai teisingai priminė, jog „kūriniai be Kūrėjo išnyksta“ (Gaudium et Spes, 36). Vargas, jei ši esminė tiesa užmirštama!

Dar laimė, kad Dievas, kurį ateistinė kultūra veltui mėgino išstumti iš žmogaus gyvenimo, vis iš naujo grįžta ir pasirodo, tiesia kelią per didžiuosius klausimus, į kuriuos mokslo ir technikos atradimai nemoka ir negali atsakyti. „Šiuolaikinės pasaulio evoliucijos akivaizdoje, - pabrėžia Susirinkimas, - kasdien auga skaičius žmonių, kurie arba kelia, arba iš naujo aštriai svarsto svarbiausius klausimus: kas yra žmogus? Kokia kančios, blogio ir mirties prasmė, jei, nepaisant visos pažangos, šie reiškiniai dar tebeegzistuoja? Kam reikalingi tokia brangia kaina pasiekti laimėjimai? Ką žmogus gali duoti visuomenei? Ko jis gali iš jos tikėtis? Kas bus po šio žemiškojo gyvenimo?“ (Gaudium et Spes, 10).

Tokių neišvengiamų klausimų akistatoje Dievas, tikrasis ir vienintelis Dievas, Paslaptis, iš kurios visa gimsta ir gauna prasmę, nuolatos pasirodo žmogaus širdies akiratyje, žadina gilų ir išganingą ilgesį. „Sukūrei mus, Viešpatie, dėl savęs, ir nenurims mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje“, - dūsavo didysis Augustinas (Išpažinimai, 1,1,1). Dievo siekimas yra būties įstatymas, kurio jokia santvarka niekada negalės nuslopinti.

5. Jūs, kultūros ir mokslo žmonės, labiau nei kiti esate atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs link paslapties.

Ši jūsų pareiga kyla ne iš šalies, - tarsi pažabojanti mokslinį tyrinėjimą ir apribojanti laisvę. Iš tikrųjų ji atsiranda iš nuoseklios logiškos mąstysenos.

Mąstydamas žmogus pajunta savo ribotumą, suvokia, kad jis pats nėra tiesa. Priešingai, - jos turi lyg apgraibomis ieškoti. Tuo pačiu metu pastebi, kad ieškodamas tiesos negali ir nepajėgia pasitenkinti nei atrasta jos dalimi, nei mažais trupiniais, - jis vis labiau galingai yra traukiamas aukštyn, į begalybę.

Kerinčiai proto veiklai būdingas šis esminis veržlumas, dėl kurio žmogus atsiduria tarp savo riboto suvokimo ir absoliuto troškimo. Todėl kai žmogus, giliai pasirėmęs tiksliu protu, atvira širdimi „mąsto“, jau eina keliu, vedančiu link susitikimo su Dievu.

Tačiau pagrįstai galime klausti: kodėl šitiek mąstytojų atkakliausiai ir nuodugniausiai neigė Dievą?

Į šį opų klausimą Bažnyčia atsako: tiesa, kad Dievo buvimą galime pažinti vien protu, tačiau dabartinei nuodėmės sudrumstai žmonių giminei šis pažinimas yra labai apsunkintas (plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 37). Mąstymas nėra su niekuo nesusijusi smegenų veikla, jis artimai susietas su visu žmogaus gyvenimu.

Todėl jei norime, kad mąstymas atneštų brandžiausių vaisių, ypač tada, kai ieškom metafizinių tiesų, būtina puoselėti mąstymo etiką, kuri ieško ne vien loginio tikslumo, bet proto veiklai sukuria dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu, pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai. Ši visuotinė „mąstymo“ etika neatpalaiduoja nuo tyrinėjimo pastangų, bet jas palaiko ir padeda. O kai veržiamės į Paslaptį, net nurodo kryptį. Mat yra vidinė sąsaja tarp „verum“ ir „bonum“: tiesos ir gėrio, - tai Dievuje sutampa su pačia Jo esme.

6. Gerbiami ir Godotini Ponai! Dabarties įvykiai verčia mus teisėtai galvoti, jog gyvename epochinę pasaulio istorijos lūžio akimirką. Šiame sunkiame kelyje į ateitį, kurios šiandien niekas negali nuspėti ar nubrėžti jos ribų, tikrai lemiamą reikšmę turi intelektualų vaidmuo. Jį reikia iš naujo pabrėžti, ypač dabar, kai žlugusios ideologijos sugriovė pasitikėjimą, o filosofinė mintis, ko gero, pakrypusi į skepticizmą ir pavojingą pragmatizmą.

Nereikia iškart manyti, kad ši minties krizė gali paveikti tikintįjį - lyg tikėjimas privalėtų užkariauti proto nuopuolio paliktą tuščią lauką. Tikrasis tikėjimas protą pripažįsta ir jį vertina, jį ugdo ir skatina. Bažnyčios mokslas šitai daug kartų yra pabrėžęs (plg. Denzinger-Schonmetzer 3015-3019; Gaudium et Spes, 15).

Naujame kultūros klimate, kurį dar reikia sukurti, esama atviros plačios erdvės tikėjimo pokalbiui su kultūra. Jis neapsiribos vien tik religinėmis problemomis, bet taip pat palies artimai susijusias didžiąsias etikos ir antropologijos temas.

Atnaujintas Bažnyčios ryšys su kultūros pasauliu, kur būtų atsižvelgta į skirtumus ir tarpusavio supratimą, regis, yra būtinas ir skubus. Šis bendradarbiavimas padėtų suvokti tokią painią mūsų dabartį ir numatyti reikiamą kryptį ateičiai.

7. Iš tikrųjų mūsų pasaulyje apstu juodų ir baltų dėmių, čia daug šviesos ir tamsos. Užtat reikia kantrybės ir išmintingų sprendimų.

Žmoniją dar per daug žemina prievarta ir visokia nepakanta, milijonus žmonių kamuoja badas ir skurdas. Jai gresia tokio masto ekologinės nelaimės, kad „aplinkos tragedija“ tampa ne mažiau grėsminga už branduolinę. Visa tai liūdina ir baugina. Tad kaip neatvėrus širdies vilčiai! Juk matome, kad daugelis visuomenės sluoksnių, ypač jaunoji karta, trokšta naujos bičiulystės, vis aiškiau suvokia žmogaus teises, kultūrą be prievartos, stengiasi savanoriškai padėti vargšams ir atstumtiesiems, kovoti už švarią gamtą.

Taigi pinasi šviesa ir tamsa. Lauktoji Bažnyčios ir kultūros santarvė turės išsklaidyti tamsą ir atverti duris šviesai. Šiam tikslui, kaip svarbus „laiko ženklas“, turi padėti daug žadantis ekumeninis judėjimas tarp krikščionių, tarpreliginis dialogas, įvairių tikybų žmones kviečiąs bendradarbiauti žmonijos labui. Praeityje likę liūdni religinių kovų prisiminimai, tikra tikėjimo naktis, bet jau aušta žadėtoji religinės taikos aušra, prisidedanti prie gražaus visuomenės sambūvio.

8. Taigi šių įvykių akistatoje, Garbieji Ponai, jūsų Universitetas tampa reikšmingu simboliu. Jis įkurtas geografiniame centre Europos, pašauktos į vis artimesnę vienybę, kad pasitarnautų pasaulio taikai. Šis uždavinys gerai atitinka jos daugiatūkstantmetės kultūros tradiciją. Senas ir gilus Europos ryšys su krikščionybe taip pat stiprina taiką. Dabar Bažnyčia iš savo pusės labiau nei bet kada yra pasiryžusi dėti į naująją Europos ateitį savo seną ir visuomet naują dalį. Tai Kristaus „Dievo su mumis“, „Dievo su žmogumi“ liudijimas. Tai Dievo, kuris apsireiškė Sūnaus kryžiuje, Sūnaus, kuris tapo žmogumi, paskelbimas. Tai Dievo - Meilės - skelbimas.

Šios meilės paskatintas ir atvykau pas jus. Sujaudintas žvelgiu į jūsų akis, pažinusias ašaras. Jūsų asmenyje apglėbiu visus ilgai kentėjusius brolius. Bet pirmiausia trokštu kartu su jumis žvelgti į ateitį, į mūsų laukiantį pažangos ir taikos kelią.

Nebijokite, Bičiuliai, atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Jis kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą, vieningą žmoniją.

Tokiomis mintimis jus sveikinu. Dėkoju, kad atidžiai ir nuoširdžiai klausėtės. Meldžiu jums, jūsų darbams, jūsų brangiems asmenims Dievo palaimos.

 

© Katalikų interneto tarnyba, 1999
Tekstas parengtas pagal LIUDYKIME KRISTŲ: popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4-8 d. - Vilnius, Katalikų pasaulis, 1994.