P o p i e ž i a u s   J o n o   P a u l i a u s   I I   k a l b o s   L i e t u v o j e


MALDA ANTAKALNIO KAPINĖSE PRIE NEPRIKLAUSOMYBĖS (1991) KANKINIŲ KAPŲ

Vilnius, 1993 m. rugsėjo 5 d. (sekmadienis)



1. Gyvybės ir mirties Viešpatie,
Tu ryžais tapti žmogum,
kad kryžiaus mirtimi atpirktum žmogų.
Miręs ir prisikėlęs Kristau!
Galingųjų buvai nesuprastas,
persekiotas ir nuteistas;
gyvenai tarp mūsų,
žodžiais, darbais visiem darei gera,
gydei ligonius, maitinai alkanus, -
ir leidai save prikalti prie kryžiaus.
Iš savosios garbės aukštumų
pažvelk į šiuos kryžius, primenančius Lietuvos vaikus,
paskutines netolimos praeities skaudžios nelaimės aukas.
Skausminga patirtis įgyta brangia kančios,
prievartos ir persekiojimų kaina.
Ji taip pat kupina niekad neprarastos vilties,
neužgesusio laisvės lūkesčio,
giliai įsišaknijusio krikščioniško tikėjimo drąsos.
Tikėjimas padėjo atsispirti prieš tamsias ir dažnas
prievartos bangas, neigusias Dievą ir žeminusias žmogų.

2. Šie dar nauji mediniai kryžiai, Viešpatie,
iškilę čia kitą dieną po 1991 sausio tryliktosios,
mena Tavo Kryžių tuoj po Prisikėlimo,
Kalvariją ir tuščią kapą.
Prie šių kryžių, Viešpatie, regim kitus,
tikėjimo išaugintus, ašarom aplaistytus.
Jie - gyva atmintis brangių žmonių,
užmigusių Tavo ramybėje,
kurie, vedami nuoširdaus, veiklaus tikėjimo,
paaukojo gyvenimą šeimai ir darbui.
Štai anie kryžiai primena kritusius kovos lauke karius,
krauju aplaisčiusius žemę, kuri turėjo tapti
grūdui saulės ir vilties gaivinama dirva.
Šiose kapinėse matom ir kapų be kryžių.

3. Popiežius kreipėsi lenkų kalba:

Ateinu, o Viešpatie,
kaip ramybės ir vilties piligrimas,
kad prie kapų paskutinių Lietuvos kankinių,
jų protėvių ir jų senų priešų
skelbčiau tikėjimą Tavimi ir mūsų prisikėlimu.
Taip pat tikėjimą Tavimi už tuos, kurių kapai
nepažymėti Tavo kryžiaus ženklu.
Kartu su broliais ir seserimis lietuviais
noriu melstis ir atleisti,
atnaujinti tikėjimą meilės galia
ir atmesti keršto pagundą,
kuri visuomet veda į pražūtingus
neapykantos tinklus.

4. Popiežius kreipėsi lenkų kalba:

Padaryk, Viešpatie, kad tie kryžiai,
primenantys dar nesenus
brutalios prievartos ir priešiškumo laikus,
būtų tylūs, tačiau nuolatiniai gynėjai
nuo naujų skaudžių pergyvenimų,
kuriuos neša akla ideologijos jėga, tautinė puikybė
bei sąmoningas žmogaus kilnumo nepaisymas.
Tegul kryžiai ant kapų karių,
žuvusių brolžudiškuose karuose,
tampa nuolatiniu raginimu
santarvei ir broliškumui.
Jau niekada neleisk,
kad tikėjimo broliai taptų priešais,
kuriuos supriešina skirtingi tikslai,
kalba, tautinės vėliavos, tradicijos ir ydos.
Ateinantiems į šias kapines melstis
ir prisiminti kapai be kryžių
tebūna dramatiškas perspėjimas
apie istorinę patirtį, kilusią iš pastangų
gyventi be Tavęs, o Viešpatie,
ir kurti naują žmogų,
kuris, gyvendamas toli nuo Tavęs,
ir vėl įsitikina esąs silpnas,
ydingas ir liūdnas.

5. Kryžiai, primeną mylimus asmenis,
- jie tvirti ir tokių čia daugiausia -
tepaskatina artimuosius ir bičiulius
atgaivinti savo krikščionišką tikėjimą.
Prie šių kryžių teauga
meilės, vilties ir atlaidumo daigai.
O, kad Tavojo Kryžiaus šviesa, Viešpatie,
nušviestų ir įprasmintų visus kryžius!
Žvelgdamas į juos, kiekvienas Lietuvos sūnus
teprisimena, jog žmogaus
- jo paties ir visų brolių -
orumas remias į Tave,
miręs ir prisikėlęs Kristau, laiko ir istorijos Viešpatie,
kiekvienos žmogiškos būties pradžia ir pabaiga.
Amen!

 

© Katalikų interneto tarnyba, 1999
Tekstas parengtas pagal LIUDYKIME KRISTŲ: popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4-8 d. - Vilnius, Katalikų pasaulis, 1994.