P o p i e ž i a u s   J o n o   P a u l i a u s   I I   k a l b o s   L i e t u v o j e


ŠVENTOJO TĖVO ATSISVEIKINIMO KALBA VILNIAUS ORO UOSTE

Vilnius, 1993 m. rugsėjo 8 d. (trečiadienis)



Gerbiamas Respublikos Prezidente!
Garbusis Kardinole, Broliai Vyskupai!
Vyriausybės ir Bažnyčios vadovai!
Mieli lietuviai!

1. Išvykdamas į Latviją ir Estiją, netrukus paliksiu tokią man brangią jūsų šalį. Iškeliauju kupinas įspūdžių, kurie, esu tikras, pavirs malda. Išsaugosiu atmintyje jūsų svetingumą ir bičiulišką šilumą, parodytą man per šias dienas.

Dėkoju Vyriausybei, kad maloniai atvėrė man Lietuvos duris, - galėjau iš arčiau susipažinti su dabartiniu sudėtingu jūsų krašto gyvenimu. Itin dėkoju gerbiamam Prezidentui, atstovaujančiam visai lietuvių tautai, už tai, kad Petro Įpėdiniui išreiškė visų jausmus.

2. Šią atsisveikinimo su jumis akimirką ypač leiskite man kuo nuoširdžiausiai pasveikinti garbųjį Kauno Kardinolą , Vilniaus Arkivyskupą ir visus jūsų krašto bažnytinių bendruomenių Ganytojus. Šiomis dienomis jie man padėjo suprasti Lietuvos žmonių dvasinę būklę, jų žmogiškuosius ir religinius troškimus. Esu dėkingas, kad leido man geriau suvokti, kokius uždavinius šiandien pirmiausia turi spręsti Bažnyčia. Tai dideli uždaviniai: nuo ilgą laiką negalėjusių mokytis ar gilintis į savo tikėjimą jaunimo ir suaugusiųjų katechezės iki kunigų bei pastoracijos darbininkų rengimo. Jiems reikia nuolat atsinaujinti, ypač tinkamai pasinaudoti Vatikano II Susirinkimo mokslu ir nurodymais.

Vis geriau pažįstamas visuomeninis Bažnyčios mokslas, ypač liečiantis žmogaus teises, solidarumo ugdymą ir kūrimą, bus vertingas atsinaujinimo įrankis ir įneš tinkamą indėlį kuriant išties laisvą ir patvarią visuomenę.

3. Brangūs Broliai ir Sesės! Pasibaigus mano viešnagei Lietuvoje, ne tik dėkoju visiems, bet ir jaučiu būtinybę tarti nuoširdų linkėjimą, kurį sudedu į Marijos, Bažnyčios Motinos, garbinamos Šiluvoje ir Aušros Vartuose, rankas. Jai pavedu Lietuvos ateitį; linkiu, kad šios kilniadvasės tautos vaikai, siekdami moralinės ir medžiaginės pažangos, Dievo Žodyje surastų šviesą ir paramą, , deramai gerbtų kiekvieno žmogaus orumą, išlaikytų taiką visuomenėje ir dvasios ramybę.

Penkiasdešimt ateizmo ir prievartinio Evangelijos slopinimo metų daugelyje sielų ir visuomenės viduje paliko pėdsakus, kuriuos iš žmonių ir visuomenės ištrinti tegalės vien atrastas Dievas ir Jo Žodis.

Argi 1989 metais nebuvo žengtas pirmas ir svarbus žingsnis? Tada ir atsakingų politikų, sugebėjusių išgirsti karštą tikinčiųjų lūkestį, pastangomis buvo atkurta religijos laisvę pripažįstanti visuomeninė santvarka.

Antrąjį žingsnį turėtų padėti žengt Bažnyčia. Įžvalgia pastoracija ji turi stengtis supažindinti su turtingu Susirinkimo mokslu ir skleisti meilės evangeliją. Tikinčiųjų bendruomenė, artimai bendradarbiaudama su visais krikščionimis ir geros valios žmonėmis, teprisideda prie ateities planų kūrimo. Jos Evangelinio palikimo - tebūna visiems tatai aišku! - niekad negali varžyti ideologiniai, socialiniai ar kultūriniai rėmai.

Lietuva gerai žino, ką reiškia tvarkyti žmogaus gyvenimą be Dievo. Liūdną praeities patirtį visi puikiai mena. Brangūs Broliai ir Sesės, reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos kelią. Šiame kelyje kiekvienas asmuo pripažįstamas kaip gyvojo Dievo paveikslas. Šios šviesos dėka lietuviai sugebės kurti gėrį, vieningai ir taikiai gyventi.

Šiuos nuoširdžius linkėjimus telydi mano Palaiminimas.

 

© Katalikų interneto tarnyba, 1999
Tekstas parengtas pagal LIUDYKIME KRISTŲ: popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4-8 d. - Vilnius, Katalikų pasaulis, 1994.