P o p i e ž i a u s   J o n o   P a u l i a u s   I I   k a l b o s   L i e t u v o j e


ŠVENTOJO TĖVO PAMOKSLAS ŠV. MIŠIOSE KAUNE, SANTAKOJE

Kaunas, 1993 m. rugsėjo 6 d. (pirmadienis)

 

1. „Atsiųsk, Viešpatie, savo Dvasią
ir atnaujinki žemės veidą“.

Šios dienos Mišių atliepiamoji psalmė skelbia Kūrėjo garbę. Regimasis ir neregimasis pasaulis yra Dievo liudytojai. Jį ypatingai liudija „žemės veidas“, kuris visad ritmiškai atsinaujina. Metų laikai žemę taip parengia, kad įdirbta ji subrandintų visus žmogaus gyvenimui reikalingus vaisius. Todėl žmogus iš kartos į kartą yra susijęs su žeme.

Šiandien giedodami minėtąją psalmę, šlovinančią Dvasią Kūrėją, norim padėkoti jūsų žemei, kad ji tapo tėvyne kartų kartoms. Žemė yra žmonių tėvynė!

2. Žemės veidas atsinaujina žmogaus pastangomis. Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, žemę jam atidavė kaip palikimą. Jis, Dievo kūrinių paveldėtojas, ją valdo ir savo proto bei valios jėga iš jos semiasi vis naujų gėrybių. Žmogus padeda atnaujinti žemės veidą. Deja, jis tą žemės veidą taip pat sugeba sudarkyti ir sunaikinti. Šitai parodo karai ir ekologinės nelaimės, atnešančios žmonijai ir aplinkai tiek skaudžių pasekmių.

Argi Kūrėjas žemės neatidavė žmonėms ir tautoms kaip nuosavybės, kad šie ją rūpestingai ir stropiai saugotų?

Taigi žmogaus dėka žemės veidas atsinaujina. Atsinaujina tiek, kiek žmogaus dvasia paklūsta Dievo Dvasiai - Tiesos ir Meilės Dvasiai.

3. Šiandien, mano viešnagės pas jus metu, brangūs Broliai ir Seserys, trokštu su jumis pabūti Vakarienbutyje, kur Kristus apaštalams pažada atsiųsti Šventąją Dvasią Globėją.

Jis sako: „O Globėjas (…), kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).

Kristus žmonijai paskelbė Tiesos pilnatvę. Tačiau - išganymo plane - reikia Šventosios Dvasios patepimo, kad ši tiesa paliestų žmogaus protą ir širdį, leistų atnaujinti žemės veidą.

Patepimas reiškia atnaujinimą ir jėgą. Savo Kryžiumi ir Prisikėlimu Kristus apaštalams ir visai Bažnyčiai, mums ir visiems laikams paliko tą jėgą - Tiesos jėgą.

Šia jėga Kristus visuomet pasilieka su mumis. Atėjęs pas mus, lieka per Šventąją Dvasią. Ateina pas mus ir lieka mumyse kartu su Tėvu - savo ir mūsų Tėvu. Štai kodėl visada galime melstis „Tėve mūsų“.

4. „Atsiųsk Šventąją Dvasią - ir atnaujinki žemės veidą!“ Šis kreipinys itin svarbus šiuo metu, kai jūsų žemės sūnūs ir dukterys, taip pat ir kaimyninės broliškos tautos jaučia būtiniausią poreikį iš pagrindų atnaujinti savo visuomeninį, šeimų, asmeninį ir tautinį gyvenimą.

Štai kodėl šventosios liturgijos žodžiai skamba dar garsiau:

„O Dvasia, Viešpatie, nuženk, savųjų sielose gyvenk,
pripilk malonių iš dangaus krūtinę tikinčio žmogaus“.

Pripildyk malonių krūtinę! Pripildyk sklidinai žmogaus „širdį“, kuri yra Šventosios Dvasios šventykla. Tiktai dėka žmogaus „širdies“, kurią aplanko tiesos ir meilės jėga, tegali atsinaujinti žemė.

5. „O Dvasia, Viešpatie, nuženk…“

Šiais žodžiais meldžiamės per Sutvirtinimo sakramentą. To paties prašom per Jungtuves. Lygiai taip maldaujame ir per Kunigystės šventimus: „Dvasia, Viešpatie, ateik“.

Ką tik girdėjome apaštalo Pauliaus žodžius, kuriais jis skatina gyventi pagal savo pašaukimą, į kurį esame pakviesti (plg. Ef 4, 1).

Kiekvieno krikščionio pašaukimas - liudyti Kristų visu savo gyvenimu. Visų pirma liudyti Kristų asmeniniu gyvenimu: turime jį nuoširdžiai derinti prie Evangelijos, paklusti visiems dieviškiems įsakymams, kiekvienu metu elgtis taip, kaip moko Viešpats. Tai visų krikščionių pašaukimas, tačiau jis ypač svarbus sutuoktiniams, - mat šeima yra pirmoji „namų Bažnyčia“, kur prasideda naujosios kartos evangelizacija.

Šitai dar svarbiau kunigams - Dievo tautos ganytojams, sakramentiškai suvienytiems su Kristumi, Geruoju Ganytoju.

6. Šiandieniu Lietuvos istorijos tarpsniu kaip niekad svarbu, kad Šventosios Dvasios apšviesta visa krikščioniškoji Bendruomenė suvoktų uždavinį ir pasiuntinybę. Kiekvienas asmeniškai yra kviečiamas liudyti Kristų, bet šis kvietimas skirtas ir visai Dievo tautai, - galime sakyti, kad tikinčiųjų atsakomybė yra bendruomeninė.

Visus kuo nuoširdžiausiai sveikinu: jūsų Arkivyskupą Kardinolą Vincentą Sladkevičių, atvykusius Bažnyčios Vadovus, Kunigus, Vienuolius ir Vienuoles. Sveikinu į apaštalinį darbą įsijungusius pasauliečius. Sveikinu Vyriausybės atstovus ir visus, kurie norėjo pabūti su mumis.

Brangūs Broliai ir Seserys! Viešpats laukia jūsų bendros apaštalinės veiklos, kuri visiems atvertų Evangelijos naujieną. Užtat būtina ugdyti tikėjimą giliu Šventojo Rašto pažinimu, asmenine ir liturgine, nuolatine karšta malda. Šiam jūsų tikslui pasitarnaus maldos grupių, apaštalavimo Judėjimų, Bendrijų parama ir pagalba. O labiausiai jus, Pasauliečiai, norėčiau pakviesti - drąsiai ir tvirtai pasitikint Dievu - imtis ypatingos apaštalinės atsakomybės Bažnyčioje ir įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse. Viešpaties Dvasia palaikys jūsų jėgas, pašvęstas Dievo Karalystei.

7. Jėzus byloja: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

Broliai Seserys! Sykiu pasimelskime, kad Švenčiausioji Trejybė apsigyventų mūsų širdyse. Lūpos kalba iš širdies apstumo. Iš jo taip pat gimsta Kristaus Evangelijos darbai.

O, kaip reikia to dieviško širdies apstumo, kad jumyse galėtų atgyti Evangelijos tiesa!

Visų Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai ir darbai  tegul tampa „naująja evangelizacija“. Nauja ne turiniu, kuris visad lieka tas pats - tai dėl žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas, - bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius. Kad atsinaujintų viso jūsų krašto „veidas“, su tikėjimo įkarščiu tarkime:

„Ateik, Šventoji Dvasia,
ateik ir atnaujink žemės veidą!“
Amen!

Popiežius kreipėsi italų kalba:

Norėčiau padėkoti Šv. Apvaizdai už šią dieną, už tą eucharistinį susitikimą, už tą šv. Mišių auką Kaune.

Kai tik buvau paskirtas į Petro Sostą, galvojau apie mūsų Motiną Aušros Vartų Mergelę, ir šiandien turiu padėkoti mūsų Motinai, kuri mane vedė iki Kauno.

Ir noriu mūsų Švč. Motinos akivaizdoje padėkoti Dievui Tėvui, Sūnui ir Šv. Dvasiai už jūsų tikėjimą, kurį jūs išsaugojote ir apgynėte per sunkius laikus.

Dėkoju už šį lietuvių tautos tikėjimą, už jūsų Kunigų, jūsų Vyskupų, jūsų Kardinolo tikėjimą, jis yra didelis tikėjimo ir meilės Kristuje, Dievo tautos meilės liudytojas.

Būdamas tarp jūsų, dėkoju ir aukoju šv. Mišių auką kartu su jumis. Ačiū jums už jūsų dalyvavimą, už jūsų maldą, už mano priėmimą čia, šioje gražioje eucharistinės Aukos aikštėje, ir visame mieste, kur daug žmonių manęs laukė ir mane sveikino. Esu dėkingas ir visa tai jaučiu kaip to nugalinčio tikėjimo išraišką, kaip šio tikėjimo pergalę, kuri pasireiškia jumyse.

Linkiu jums, kad šis tikėjimas visada būtų jūsų galia, kuria galėtumėte dvasiškai ir išoriškai atkurti savo tėvynę, savo gyvenimą, savo lietuviškąjį ir krikščioniškąjį identitetą, Šv. Bažnyčios, mūsų Motinos, Europos ir žmonijos labui.

 

© Katalikų interneto tarnyba, 1999
Tekstas parengtas pagal LIUDYKIME KRISTŲ: popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4-8 d. - Vilnius, Katalikų pasaulis, 1994.