POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II

Apaštališkasis laiškas motu proprio

SPES AEDIFICANDI

kuriuo šventoji Brigita Švedė, šventoji Kotryna Sienietė ir šventoji Kryžiaus Teresė Benedikta skelbiamos Europos bendraglobėjomis

1999 spalio 1


© Katalikų interneto tarnyba, 2005
pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 1999 spalio 19, Nr. 19

Jo Šventenybė popiežius Jonas Paulius II nuolatiniam atminimui

1. Viltis sukurti teisingesnį ir žmogaus asmens vertesnį pasaulį, sužadinama laukiant artėjančio trečiojo tūkstantmečio, negali būti atsiejama nuo suvokimo, jog visos žmogiškosios pastangos yra bergždžios, jeigu jų nelydi dieviškoji malonė: „Jei Viešpats nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato” (Ps 127, 1). Į šią tiesą privalo atsižvelgti taip pat ir tie, kurie šiandien siekia suteikti Europai naujus pagrindus, padedančius senajam kontinentui pasimokyti iš savo istorijos turtų šalinant liūdnus praeities paveldo aspektus, siekiant geriausiose tradicijose įsišaknijusiu originalumu atitikti besikeičiančio pasaulio poreikius.

Negali būti abejonių, jog sudėtingoje Europos istorijoje krikščionybė yra centrinis ir didingas elementas, pastatytas ant tvirto pamato, sudaryto iš klasikinio paveldo ir įvairių etninių bei kultūrinių srovių, sekusių viena paskui kitą amžių tėkmėje, daugeriopo įnašo. Krikščioniškasis tikėjimas suformavo kontinento kultūrą ir yra neatskiriamai susietas su jo istorija taip, kad Europos istorija būtų nesuprantama be sąsajos su įvykiais, lydėjusiais pirmiausia didįjį evangelizacijos laikotarpį, po to ilgus amžius, per kuriuos krikščionybė, nepaisant skausmingo išsiskyrimo tarp Rytų ir Vakarų, įsitvirtino kaip europiečių religija. Taip pat ir Naujaisiais laikais bei dadartiniu laikotarpiu, nors religinė vienybė tolydžio skaidėsi, tiek dėl naujų susiskaidymų tarp krikščionių, tiek dėl procesų, atsiejusių kultūrą nuo tikėjimo horizontų, tikėjimo vaidmuo tebebuvo iškilus.

Kelyje į ateitį negalima napaisyti šio fakto, ir krikščionys yra pašaukti atnaujinti to suvokimą bei parodyti nuolatinį jo potencialą. Europos statyboje krikščionims tenka pareiga prisidėti specifiniu indėliu, kuris bus tuo vertingesnis bei veiksmingesnis, kuo jie patys labiau įstengs atsinaujinti Evangelijos šviesoje. Taigi jie toliau kęs ilgą, perėjusią įvairius Europos regionus per šiuos du tūkstantmečius šventumo istoriją, kurioje oficialiai pripažinti šventieji tėra tik iškilios viršūnės, visiems siūlomos kaip pavyzdžiai. Iš tikrųjų yra nesuskaičiuojama gausybė krikščionių, savo teisiu ir doru, įkvėptu Dievo ir artimo meilės gyvenimu pagal pačius įvairiausius pašvęstojo gyvenimo ar pasaulietinius pašaukimus pasiekusių tikrą šventumą, kuris plačiai išplito, netgi jei buvo paslėptas.

2. Bažnyčia neabejoja, kad būtent šis šventumo lobis yra jos praeities paslaptis ir ateities viltis. Būtent jis geriausiai išreiškia atpirkimo, kurio dėka žmogus yra atpirktas nuo nuodėmės ir įgyja naujo gyvenimo Kristuje galimybę, dovaną. Dievo tauta, keliaudama per istoriją, šiame šventumo lobyje randa nepalyginamą paramą, jaučiasi esanti giliai susijusi su šlovingąja Bažnyčia, danguje giedančia šlovę avinėliui (plg. Apr 7, 9–10), ir užtaria tebeeinančią žemiškosios piligrimystės keliu bendruomenę. Nuo seniausių laikų į šventuosius Dievo tauta žvelgdavo kaip į savo globėjus ir pagal išskirtinį paprotį, kuriam, be abejo, turėjo įtakos Šventoji Dvasia, tiek ganytojų priimtu tikinčiųjų reikalavimu, tiek pačių ganytojų iniciatyva, vietinės Bažnyčios, regionai ir netgi kontinentai buvo patikėti ypatingai kai kurių šventųjų globai.

Atsižvelgiant į šią perspektyvą, per Vyskupų Sinodo II nepaprastąjį susirinkimą Europai Didžiojo 2000 metų jubiliejaus išvakarėse, man atrodė, jog Europos krikščionys, drauge su savo bendrapiliečiais išgyvendami kartu viltingą ir ne be rūpesčių perėjimą iš vienos epochos į kitą, galės gauti dvasinės naudos apmąstydami ir kreipdamiesi į kai kuriuos šventuosius, kurie tam tikru būdu ypatingai atstovauja jų istorijai. Taigi po atitinkamų pasitarimų, užbaigdamas tai, ką padariau 1980 m. gruodžio 31-ąją, kai Europos bendraglobėjais greta šventojo Benedikto paskelbiau brolius Kirilą ir Metodijų, Rytų evangelizacijos pirmtakus, – aš nusprendžiau šį dangiškųjų globėjų būrį papildyti trimis figūromis, taip pat simboliškai ženklinančiomis kertinius besibaigiančio antrojo tūkstantmečio momentus: šventąja Brigita Švede, šventąja Kotryna Sieniete, šventąja Kryžiaus Terese Benedikta. Trys didžios šventosios, trys moterys skirtingose epochose – dvi viduramžiais, o viena mūsų amžiuje – pasižymėjo aktyvia Kristaus Bažnyčios meile ir jo kryžiaus liudijimu.

3. Žinoma, šventumo panorama yra tokia įvairi bei turtinga, jog naujaisiais dangiškaisiais globėjais būtų buvę galima parinkti ir kitus asmenis, kuriais gali didžiuotis kiekviena epocha ir kiekvienas regionas. Vis dėlto aš jaučiu, jog sprendimas parinkti šį šventumo pavyzdį moteriškuoju veidu yra ypač reikšmingas atsižvelgiant į Apvaizdos numatytą tendenciją, pagal kurią tiek Bažnyčioje, tiek mūsų laikų visuomenėje vis aiškiau pripažįstamas moterų orumas ir ypatingosios dovanos.

Bažnyčioje nuo pat pradžių neliko nepastebėtas moters vaidmuo bei misija, nors ir Bažnyčia kartais būdavo veikiama kultūros, neskiriančios moteriai deramo dėmesio. Tačiau krikščionių bendrija tolydžio šia prasme darė pažangą, ir būtent šventumo vaidmuo šiame plane pasirodė esąs lemiamas. Nuolatinis impulsas kilo iš Marijos, „idealios moters”, Kristaus ir Bažnyčios Motinos paveikslo. Tačiau taip pat ir kankinių, kurie pasitiko žiauriausius kankinimus būdami nenusakomai tvirti, drąsa, moterų, pasižymėjusių pavyzdingu asketinio gyvenimo radikalumu, liudijimas, daugybės žmonų ir motinų kasdieninis atsidavimas šeimoje, kuri yra „namų Bažnyčia”, daugybės mistikių charizmos, kurios prisidėjo prie gilesnio teologijos suvokimo, – visa tai suteikė Bažnyčiai neįkainojamas gaires, leidžiančias visapusiškai suvokti Dievo planą moters atžvilgiu. Šis planas jau neklaidingai ir nedviprasmiškai išreikštas kai kuriuose Šventojo Rašto puslapiuose ir ypač Kristaus nuostatoje, kurią liudija Evangelija. Būtent atsižvelgiant į visa tai ir buvo pasirinkta paskelbti šventąją Brigitą Švedę, šventąją Kotryną Sienietę ir šventąją Kryžiaus Teresę – Benediktą Europos bendraglobėjomis. Motyvas, dėl kurio aš atsigręžiau būtent į šias moteris, glūdi pačiame jų gyvenime. Jų šventumas iš tikrųjų pasidaro akivaizdus iš istorinių aplinkybių ir „geografinio” konteksto, dėl kurių jos tampa ypač reikšmingos Europos žemynui. Šventoji Brigita mus atveda į pačią Europos šiaurę, kur kontinentas tarsi sudaro savotišką vienetą su likusiu pasauliu, ir iš kur ji išvyko į savo tikslą – Romą. Kotrynos Sienietės svarba tuo metu, kai Petro Įpėdinis gyveno Avinjone, taip pat žinoma; ji atliko jau Brigitos pradėtą dvasinį darbą – paskatino popiežių grįžti į tikrąjį sostą prie Apaštalų kunigaikščio kapo. Pagaliau neseniai kanonizuota Kryžiaus Teresė Benedikta ne tik gyveno įvairiose Europos šalyse, bet visas jos kaip mąstytojos, mistikės ir kankinės gyvenimas tarsi permeta tiltą tarp jos žydiškų šaknų ir atsidavimo Kristui, su sveika intuicija dalyvaujant šiuolaikinės filosofinės minties dialoge ir galiausiai savo kankinyste galingai skelbiant Dievo ir žmogaus kelius siaubingoje šoa žiaurybėje. Taip ji tapo žmogiškosios, kultūrinės ir religinės piligrimystės simboliu, įkūnijančiu Europos tragedijos ir vilčių geriausiąją šerdį.

4. Pirmoji iš šių trijų didžių figūrų – Brigita gimė 1303 metais aristokratiškoje šeimoje, švediškajame Uplando regione, Finstoje. Ji visų pirma žinoma kaip mistikė ir Švenčiausiojo Išganytojo ordino įkūrėja. Vis dėlto nedera pamiršti, kad dalį savo gyvenimo ji nugyveno kaip pasaulietė moteris, laimingai ištekėjusi už pamaldaus krikščionio vyro, su kuriuo jie sulaukė aštuonių vaikų. Paskelbdamas ją Europos bendraglobėja tikiuosi, kad jos artimumą jaus ne tik gavusieji pašaukimą pašvęstajam gyvenimui, bet taip pat ir pakviestieji įprastinei pasaulietinei veiklai pasaulyje ir ypač aukštam ir reikliam krikščioniškosios šeimos ugdymo pašaukimui. Neatsisakydama patogių savo socialinės aplinkos sąlygų, ji drauge su savo vyru Ulfu gyveno santuokinį gyvenimą, kuriame santuokinė meilė buvo lydima intensyvios maldos, Šventojo Rašto studijų, apsimarinimų, gailestingumo darbų. Jie drauge įkūrė mažą ligoninę, kurioje dažnai lankydavo ligonius. Brigita buvo įpratusi asmeniškai patarnauti vargšams. Tuo pat metu ji buvo vertinama dėl savo pedagoginių sugebėjimų, kuriuos turėjo progą pritaikyti, kai buvo paprašyta tarnauti Stokholmo dvare. Iš šios patirties vėliau kils patarimai, kuriuos ji įvairiomis progomis duos kunigaikščiams ir valdovams, siekiantiems tinkamai atlikti savo užduotis. Bet akivaizdu, kad pirmiausia tais patarimais pasinaudojo jos vaikai, ir neatsitiktinai viena iš jos dukterų, Kotryna, yra gerbiama kaip šventoji. Šis šeimyninio gyvenimo laikotarpis tebuvo tik pirmasis etapas. 1341 metais drauge su vyru Ulfu atlikta piligrimystė į Santjago de Kompostelą simboliškai užbaigia šį etapą ir parengia Brigitą naujam gyvenimui, kurį ji pradeda, kai po kelerių metų, mirus vyrui, išgirsta Kristaus balsą. Jis jai patikėjo naują misiją ir žingsnis po žingsnio vedė ją per daugybę nepaprastų mistinių malonių.

5. 1349 metais palikusi Švediją Brigita įsikuria Romoje, kur yra Petro įpėdinio Sostas. Persikėlimas į Italiją yra lemiamas etapas, išplėtęs Brigitos sielą ir širdį ne tik geografiškai ir kultūriškai, bet ir dvasiškai. Trokšdama pagarbinti šventųjų relikvijas ji leidosi į piligrimines keliones ir aplankė daugelį Italijos vietų – Milaną, Paviją, Asyžių, Ortoną, Barį, Beneventą, Pocuolį, Neapolį, Salerną, Amalfį, šventojo arkangelo Mykolo šventovę ant Gargano kalno. Jos paskutinė piligrimystė tarp 1371 ir 1372 m. nuvedė ją per Viduržemio jūrą į Šventąją Žemę, kur ji galėjo dvasiškai apkabinti ne tik daugybę katalikiškosios Europos šventųjų vietų, bet taip pat prisiliesti prie krikščionybės ištakų vietovėse, pašventintose Atpirkėjo gyvenimu ir mirtimi.

Gilus Kristaus ir Bažnyčios slėpinio suvokimas netgi dar labiau negu šios pamaldžios piligrimystės lėmė tai, kad Brigita dalyvavo bažnytinės bendruomenės statyboje kritišku jos istorijos momentu. Jos gilią vienybę su Kristumi lydėjo ypatingos apreiškimo dovanos, ir tai padarė ją atskaitos tašku to laiko Bažnyčios žmonėms. Brigita turėjo pranašystės galią; kartais jos balsas priminė senųjų pranašų aidą. Ji įsitikinusi kalbėjo kunigaikščiams ir popiežiams atskleisdama Dievo planą istorijos įvykiuose. Ji nebijojo griežtai įspėti dėl krikščionių tautos ir pačios dvasininkijos moralės reformos (Plg. Revelationes, IV, 49; plg. taip pat IV, 5). Suprantama, kai kurie jos ypatingos mistinės kūrybos aspektai tuo metu kėlė klausimų; Bažnyčios tyrimas jos kūrybos atžvilgiu nuolat nurodydavo vienintelį viešą apreiškimą, kurio pilnatvė yra Kristuje, o jo norminė išraiška – Šventajame Rašte. Netgi didžių šventųjų patirtis nėra laisva nuo ribotumų, kurie visuomet lydi žmogiškąjį Dievo balso priėmimą.

Tačiau nėra abejonės, kad Bažnyčia, pripažinusi Brigitos šventumą, nepateikdama jokios ištarmės apie jos asmeninius apreiškimus, priėmė jos vidinės patirties visumos autentiškumą. Brigita reikšmingai liudija tą vietą, kurią Bažnyčioje gali užimti charizma, išgyvenama visiškai paklūstant Dievo dvasiai ir visiškai sutinkant su bažnytinės bendruomenės reikalavimais. Kadangi skandinavų žemės, Brigitos tėvynė, buvo atskirtos nuo visiškos bendrystės su Romos Sostu per tragiškus šešioliktojo amžiaus įvykius, šios švedų šventosios figūra ypač išlieka kaip vertingas ekumeninis „ryšys”, kuris yra stiprinamas jos ordino ekumeniniu angažavimusi.

6. Kiek vėliau iškyla kita didi moteris, šventoji Kotryna Sienietė; jos vaidmens rutuliojantis Bažnyčios istorijai ir tobulėjant teologiniam apreiškimo suvokimui ypatingas pripažinimas – Bažnyčios Mokytojos titulo jai suteikimas.

Ji gimė Sienoje 1347 m. ir nuo pat vaikystės buvo apdovanota ypatingomis malonėmis, leidusiomis jai žengiant šventojo Domininko dvasiniu keliu tobulumo kelionėje daryti greitą pažangą per maldą, savęs atsižadėjimą ir meilės darbus. Kotrynai buvo dvidešimt metų, kai Kristus parodė savo nepaprastą palankumą jai mistiniu santuokinio žiedo simboliu. Tai apvainikavo artimumą, brendusį slaptoje ir kontempliacijoje, dėl jos pastovios ištikimybės, nors tai buvo ne už vienuolyno sienų, o dvasinėje buveinėje, kurią ji mėgdavo vadinti „vidine cele”. Šios celės tyloje Kotryna tapo visiškai klusni Dievo įkvėpimams ir labai greitai galėjo tai derinti su išskirtine apaštališkąja veikla. Daugybė žmonių, taip pat ir dvasininkų, būrėsi apie ją kaip mokiniai atpažindami joje dvasinės motinystės dovaną. Jos laiškai sklido po Italiją ir Europą. Jaunoji sienietė garantuota įžvalga ir karštais žodžiais pataikydavo į patį savo epochos bažnytinių ir visuomeninių problemų gyvuonį.

Kotryna nepailsdama įsitraukdavo į daugybės konfliktų, draskiusių jos laikų visuomenę, sprendimą. Jos taikdariška veikla pasiekdavo Europos valdovus, tokius kaip Karolis V Prancūzijoje, Karolis III iš Durazzo, Elžbieta Vengrė, Lenkijos ir Vengrijos Liudvikas Didysis, Joana Neapolietė. Reikšminga buvo jos akcija sutaikant popiežių su Florencija. Primindama susipriešinusiems „nukryžiuotąjį Kristų ir meilingiausiąją Mariją” ji parodydavo, jog krikščioniškosiomis vertybėmis besivadovaujančioje visuomenėje negali būti pagrindo tokiam rimtam konfliktui, kad būtų teikiama pirmenybė ginklo jėgai prieš proto ginklą.

7. Tačiau Kotryna gerai žinojo, jog tokia išvada būtų neįmanoma, jeigu sielos iš anksto nebūtų suformuotos pačios Evangelijos jėga. Štai kodėl ji pabrėžė dorovės reformos būtinybę visiems be išimties. Karaliams ji primindavo, jog jie negali vadovauti taip, tarsi karalystė būtų jų „nuosavybė”. Suvokdami, jog jie turės Dievui duoti savo valdymo ataskaitą, valdovai turi laikytis „šventos ir tikros teisybės” ir tapti „vargšų tėvais” (plg. 235-asis laiškas Prancūzijos karaliui). Suverenumo vykdymas negali būti atskirtas nuo meilės, kuri yra tiek asmeninio gyvenimo, tiek politinės atsakomybės siela (plg. 357-asis laiškas Vengrijos karaliui).

Taip pat tvirtai Kotryna kreipiasi į visų bažnytinių rangų dvasininkus reikalaudama, kad jų gyvenimas kuo griežčiausiai atitiktų jų vykdomą pastoracinę tarnystę. Daro įspūdį jos laisvas, galingas ir skvarbus tonas, kuriuo ji įspėja kunigus, vyskupus ir kardinolus. „Būtina, – sakydavo ji, – iš Bažnyčios sodo išrauti sugedusius augalus ir pakeisti juos naujais augalais”. Šventoji Sienietė, sustiprinta artimo ryšio su Kristumi, nebijojo netgi popiežiui, kurį labai mylėjo ir vadino „saldžiuoju šios žemės Kristumi”, nurodyti Dievo valios, reikalaujančios, kad jis paliktų žemiškojo apdairumo ir pasaulio interesų diktuojamas abejones ir grįžtų iš Avinjono į Romą prie Petro kapo.

Panašiai energingai Kotryna siekė įveikti susiskaldymus, atsiradusius renkant popiežių po Grigaliaus IX mirties: ir šioje situacijoje ji dar kartą aistringai ir karštai pateikė neginčytinus bažnytinės bendrystės argumentus. Tai buvo aukščiausias idealas, įkvėpęs visą jos gyvenimą, kurį ji be atodairos atidavė Bažnyčiai. Ji pati tai paskelbė savo dvasios vaikams gulėdama mirties patale: „Brangieji, tvirtai žinokite, kad aš atidaviau savo gyvenimą už šventąją Bažnyčią” (Palaimintasis Raimundas Kapujietis. Šventosios Kotrynos Sienietės gyvenimas, III knyga, IV skyrius).

8. Su Edita Štein – šventąja Kryžiaus Terese Benedikta atsiduriame kitoje istorinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Ji veda mus į pačią šio audringo amžiaus šerdį, nurodydama jį nušvietusias viltis, bet taip pat ir paženklinusius prieštaravimus ir nuopuolius. Edita, kitaip negu Brigita ir Kotryna, nebuvo kilusi iš krikščioniškos šeimos. Jai būdinga kankinanti paieška ir egzistencinės „piligrimystės” pastanga. Netgi radusi tiesą kontempliatyvaus gyvenimo ramybėje ji turėjo iki galo išgyventi kryžiaus slėpinį. Edita gimė 1891 metais anuomet Vokietijai priklausiusio Vroclavo žydų šeimoje. Jos išsiugdytas susidomėjimas filosofija, apleidžiant religinę praktiką, kurion ją įvesdino motina, galėjo pranašauti veikiau ne šventumo kelią, bet gyvenimą pagal gryno „racionalizmo” principus. Tačiau būtent filosofinės minties vingiuose jos laukė malonė: įsitraukusi į fenomenologinės krypties kelią, ji galėjo suvokti reikalavimą objektyvios tikrovės, kuri toli gražu nepasiekdama sprendinio subjekte pranoksta subjektą ir tampa subjektyvaus pažinimo mastu, ši tikrovė turi būti tiriama griežtai siekiant objektyvumo. Ją dera dėmesingai suvokti ir stebėti ypač žmoguje pasitelkiant „empatijos” gebėjimą – šis žodis jai brangus, – leidžiantį tam tikru mastu perimti tai, ką išgyvena kitas (plg. E. Štein. Empatijos problema). Vadovaudamasi šia klausymo nuostata ji, viena vertus, susiduria su krikščioniškąja dvasine patirtimi, perteikta šventosios Teresės Avilietės ir kitų didžiųjų mistikų, iš kurių ji mokosi ir su kuriais lenktyniauja; – kita vertus ji susiduria su senąja krikščioniškosios minties tradicija, sutelkta tomizmo filosofijoje. Eidama šiuo keliu ji pirmiausia pasiekė krikštą, po to pasirinko kontempliatyvų gyvenimą karmeličių ordine. Viso to kontekstą sudarė gana audringa egzistencinė kelionė, paženklinta ne tik vidine paieška, bet taip pat studijų ir mokymosi, ko ji ėmėsi su nuostabiu atsidėjimu. Ypač reikšminga tiems laikams buvo jos kova dėl socialinės moterų būklės pagerinimo. Nepaprastas minties skvarbumas būdingas puslapiams, kuriuose ji tyrinėja moteriškumo ir moters misijos vertę žmogiškuoju ir religiniu požiūriu (plg. E. Štein. Moteris. Jos vaidmuo pagal prigimtį ir malonę).

9. Susitikimas su krikščionybe nenuvedė Editos prie savo žydiškųjų šaknų atmetimo. Jis veikiau padėjo jai iš naujo galutinai jas atrasti. Dėl to jai teko patirti savo šeimos nesupratimą. Ypač gilų skausmą kėlė motinos nepritarimas. Visai jos kelionei į krikščioniškąjį tobulumą būdingas ne tik žmogiškasis solidarumas su savo tautos žmonėmis, bet taip pat tikras dvasinis dalijimasis pašaukimu Abraomo vaikų, paženklintų Dievo pašaukimo slėpiniu ir jo „neatšaukiamomis dovanomis” (plg. Rom 11, 29).

Ypač savos Editai buvo žydų tautos kančios, itin sustiprėjusios per žiaurų nacių persekiojimą, kuris savo ruožtu greta kitų sunkių totalitarizmo apraiškų yra viena tamsiausių ir gėdingiausių dėmių mūsų amžiaus Europos istorijoje. Tuo metu ji jautė, jog sistemingas žydų naikinimas ant jos tautiečių pečių buvo tarsi uždėtas Kristaus kryžius, ir ji pati buvo deportuota ir patyrė egzekuciją liūdnai pagarsėjusioje Aušvico – Birkenau koncentracijos stovykloje. Jos šauksmas susiliejo su visų tos baisios tragedijos aukų šauksmu, tuo pačiu metu vienydamasis su Kristaus šauksmu, laiduojančiu žmogiškajam kentėjimui slėpiningą ir besitęsiantį vaisingumą. Jos šventumo paveikslas visam laikui lieka susijęs su jos smurtingos mirties drama. Greta visų, kentėjusių drauge su ja, ji lieka kaip skelbimas Kristaus Evangelijos, su kuria ji norėjo tapatintis savo vienuoliškuoju vardu.

Šiandien mes žvelgiame į Kryžiaus Teresę Benediktą, ir jos, kaip nekaltos aukos, liudijime atpažįstame sekimą aukos avinėliu bei protestą prieš visus pamatinius asmens teisių pažeidimus; kita vertus atpažįstame laidą atnaujinto žydų ir krikščionių susitikimo, kuris pagal Vatikano II Susirinkimo puoselėtą mintį dabar įžengia į žadėtąjį tarpusavio atsivėrimo laiką. Šiandien paskelbus Editą Štein Europos bendraglobėja siekiama iškelti šiame kontinente pagarbos, tolerancijos ir priėmimo vėliavą, kviečiančią vyrus ir moteris tarpusavio supratimui ir priėmimui, pranokstant rasės, kultūros ir religijos skirtumus ir kuriant iš tikrųjų brolišką visuomenę.

10. Taigi teauga Europa. Teauga ji kaip dvasios Europa, tęsdama geriausiąją savo istorijos tradiciją, kuri būtent šventume įgyja savo aukščiausią išraišką. Kontinento vienybė, tolydžio bręstanti žmonių sąmonėje ir įgyjanti vis tikslesnį politinį apibrėžimą, iš tikrųjų įkūnija didžiulės vilties perspektyvą. Europiečiai kviečiami kartą visam laikui palikti praeityje visas istorijos varžybas, kurios dažnai paversdavo žemyną naikinančių karų arena. Tuo pat metu jie privalo darbuotis kurdami sąlygas didesniam tautų artumui bei bendradarbiavimui. Prieš juos iškyla būtinybė kurti vienybės kultūrą bei etiką, be kurių kiekviena vienybės politika anksčiau ar vėliau pasmerkta nesėkmei.

Siekiant statyti Naująją Europą ant tvirtų pamatų, žinoma, nepakanka apeliuoti vien tik į ekonominius interesus, kurie nors kartais suburia, bet kitais atvejais skiria; veikiau reikia veikti remiantis tikrosiomis vertybėmis, kurios pargrįstos visuotiniu moraliniu įstatymu, įrašytu kiekvieno žmogaus širdyje. Europa, kuri iškeistų tolerancijos ir visuotinės pagarbos vertybes į etinį indiferentizmą ir skepticizmą esminių vertybių atžvilgiu, atsivertų didžiuliams pavojams ir anksčiau ar vėliau išvystų nauju pavidalu iškylančias baisiausias savo istorijos praeities šmėklas. Šalindama šią grėsmę krikščionybė, kuri nesiliaudama nurodo idelo horizontą, dar kartą atskleidžia savo gyvybiškai svarbų vaidmenį. Atsižvelgiant į daugybę sąlyčio su kitomis religijomis taškų, pripažintų Vatikano II Susirinkimo (deklaracijoje Nostra aetate) būtina pabrėžti, jog atvirumas Transcendentybei yra gyvybiškas būties matmuo. Todėl iš esmės būtina, kad krikščionys, gyvenantys skirtingose žemyno šalyse, įsipareigotų atnaujintam liudijimui. Jiems priklauso užduotis puoselėti galutinio išganymo viltį skelbiant tai, kas jiems priklauso skelbti, būtent Evangeliją, „Gerąją naujieną”, kad Dievas tapo mums artimas ir savo sūnuje Jėzuje Kristuje atidavė mums atpirkimą ir dieviškojo gyvenimo pilnatvę. Mums duotos Šventosios Dvasios galia galime pakelti akis į Dievą ir šauktis jo švelniu vardu „Abba”, Tėve (plg. Rom 8, 15 ir Gal 4, 6).

11. Būtent šį vilties skelbimą norėjau sustiprinti pasiūlydamas atnaujintą pamaldumą „Europos” kontekste šioms trims didžioms moterims, kurios skirtingomis epochomis taip reikšmingai prisidėjo prie Bažnyčios augimo ir visuomenės plėtros.

Per šventųjų bendravimą, slėpiningai vienijantį dangiškąją ir žemiškąją Bažnyčią, jos rūpinasi mumis nepaliaujamai užtardamos Dievo Sosto akivaizdoje. Tuo pat metu, jei karščiau šauksimės šių šventųjų, uoliau ir įdėmiau seksime jų žodžiais bei pavyzdžiu, – visa tai pažadins aiškesnį mūsų bendro pašaukimo į šventumą suvokimą, raginantį ryžtis kilnesniam įsipareigojimui.

Todėl brandžiai apsvarstęs, apaštališkąja galia nustatau ir skelbiu šventąją Brigitą Švedę, šventąją Kotryną Sienietę ir šventąją Kryžiaus Teresę Benediktą dangiškosiomis visos Europos bendraglobėjomis Dievo akivaizdoje ir suteikiu visą liturginę garbę bei privilegijas, teisėtai priklausančias pagrindiniams vietovių globėjams.

Tebūnie garbė Švenčiausiajai Trejybei, unikaliai spinduliuojančiai jų ir visų šventųjų gyvenimuose. Ramybė geros valios vyrams bei moterims Europoje ir visame pasaulyje.

Paskelbta Romoje, prie šventojo Petro,
1999 metų spalio 1-ąją, dvidešimt pirmaisiais mano pontifikato metais.


© Katalikų interneto tarnyba, 2005
pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 1999 spalio 19, Nr. 19