JONAS PAULIUS II

APAŠTALIŠKASIS LAIŠKAS Motu proprio

MISERICORDIA DEI

dėl kai kurių Atgailos sakramento šventimo aspektų
 

2002 04 07


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 2002 gegužės 31, Nr. 10.

Dievo, sutaikinančiojo Tėvo, gailestingumo dėka Žodis įsikūnijo skaisčiausiose palaimintosios Mergelės Marijos įsčiose, kad išgelbėtų „savo tautą iš nuodėmių” (Mt 1, 21) ir atvertų jiems „amžinojo išganymo kelią” (1). Šventasis Jonas Krikštytojas patvirtina šią misiją, parodydamas Jėzų kaip „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę” (Jn 1, 29). Visi Pirmtako darbai bei pamokslai yra energingas ir karštas raginimas atgailauti ir atsiversti, ir tai ženklina krikštas Jordano vandenyse. Pats Jėzus atliko šias atgailos apeigas (plg. Mt 3, 13–17) ne todėl, kad buvo nusidėjęs, bet kad „leidžia laikyti save nusidėjėliu; jis jau yra ‘Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę’ (Jn 1, 29); jis jau iš anksto regi savo kruvinos mirties ‘krikštą’” (2).

Taigi išganymas yra visų pirma atpirkimas iš nuodėmės, trukdančios bičiuliautis su Dievu, išlaisvinimas iš vergovės būsenos, kurią žmogus patiria pasidavęs piktojo pagundai ir praradęs Dievo vaiko laisvę (plg. Rom 8, 21).

Kristus patiki apaštalams Dievo karalystės skelbimo misiją ir Evangelijos žinią, raginančią atsiversti (plg. Mk 16, 15; Mt 28, 18–20). Prisikėlimo dienos vakarą, prieš pat apaštalų pasiuntimą, Jėzus Šventosios Dvasios galia suteikia jiems galią atgailaujančius nusidėjėlius sutaikinti su Dievu ir Bažnyčia: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, sulaikytos” (Jn 20, 22–23) (3). Istorijos tėkmėje nuolatinėje Bažnyčios praktikoje „sutaikinimo tarnystė” (2 Kor 5, 18), suteikiama Krikšto ir Atgailos sakramentais, visuomet laikyta esmine ir labai vertinama kunigiškosios tarnybos sielovadine pareiga, vykdoma paklūstant Jėzaus įgaliojimui. Per šimtmečius Atgailos sakramento šventimas plėtojosi įvairiomis formomis, tačiau visuomet išlaikė tą pačią pamatinę struktūrą: jis būtinai apima ne tik Sakramentą teikiančio tarnautojo veiksmą – tik vyskupo ar kunigo, kuris nusprendžia ir išriša, rūpestingai globoja ir gydo Kristaus vardu, – bet taip pat penitento veiksmus: gailestį, išpažintį ir atlyginimą.

Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte rašiau: „Taip pat noriu paakinti iš naujo drąsiai imtis pastoracijos, galinčios laiduoti, jog krikščionių bendruomenių kasdienė pedagogika mokės įtaigiai ir paveikiai pateikti Susitaikinimo sakramento praktiką. Kaip pamenate, šį klausimą aptariau 1984 metais posinodiniame paraginime Reconciliatio et paenitentia, kur buvo apibendrinti vienos Vyskupų sinodo asamblėjos, skirtos šiai problemai, apmąstymų vaisiai. Tuomet kviečiau visomis išgalėmis stengtis įveikti šiuolaikinėje visuomenėje išgyvenamą „nuodėmės pajautos” krizę, tačiau dar labiau raginau iš naujo atrasti Kristų kaip mysterium pietatis, kaip tą, kuriame Dievas parodo savo užuojautos sklidiną širdį ir mus su savimi sutaikina. Būtent šį Kristaus veidą reikia iš naujo atrasti per Atgailos sakramentą, kuris krikščioniui yra „įprastinė priemonė atleidimui už po krikšto padarytas nuodėmes gauti”. Tuo metu, kai mano minėtasis Sinodas ėmė nagrinėti šią problemą, visiems prieš akis buvo sakramento krizė, ypač paplitusi tam tikrose pasaulio srityse. Šią krizę sukėlusios priežastys neišnyko per tokį trumpą laiką. Tačiau Jubiliejaus metai, ypač paženklinti naudojimosi Atgailos sakramentu, teikia mums viltingą žinią, kurios nevalia nutylėti: jei daugybė tikinčiųjų, tarp jų daug jaunuolių, vaisingai priėmė šį sakramentą, tai ganytojams galbūt būtina labiau pasitikint, kūrybiškiau ir atkakliau jį skelbti bei skatinti tikinčiuosius jį branginti” (4).

Šiais žodžiais aš siekiau ir tebesiekiu dabar padrąsinti brolius vyskupus – o per juos ir visus kunigus – ir sykiu stipriai paraginti juos nedelsiant duoti atnaujinamą impulsą Susitaikinimo sakramentui. Tai tikros meilės ir tikro sielovadinio teisingumo reikalavimas (5). Aš taip pat primenu, kad kiekvienas tikintysis, turintis tinkamas vidines nuostatas, turi teisę asmeniškai gauti sakramentinę dovaną.

Kad sakramentą teikiantis tarnautojas galėtų spręsti apie atgailaujančiojo nuostatas ir duoti ar sulaikyti atleidimą bei skirti atitinkamą atgailą, būtina, jog tikintysis ne tik suvoktų padarytas nuodėmes, gailėtųsi dėl jų ir pasiryžtų nebenupulti (6), bet ir jas išpažintų. Šia prasme Tridento Susirinkimas paskelbė, kad „pagal dieviškąją teisę būtina išpažinti visas ir kiekvieną mirtiną nuodėmę” (7). Bažnyčia visuomet įžvelgdavo esminį ryšį tarp kunigams šiame sakramente patikėto nuosprendžio ir atgailaujančiojo nuodėmių išpažinimo būtinybės (8), nebent tai būtų neįmanoma. Kadangi visiškas visų sunkiųjų nuodėmių išpažinimas pagal dieviškąją tvarką yra esminė sakramento dalis, tai nėra palikta laisvai ganytojų nuožiūrai (dispensa, interpretacija, vietiniai papročiai ir kt.).

Tik kompetentinga bažnytinė valdžia tiksliai – pagal atitinkamas disciplinos normas – nurodo kriterijus, leidžiančius atskirti tas situacijas, kai tikrai neįmanoma išpažinti nuodėmes, nuo tų, kai tokia negalimybė tik atrodo esanti arba vis dėlto yra įveikiama.

Dabartinėmis sielovadinės situacijos aplinkybėmis, atsiliepdamas į daugelio brolių vyskupų rūpesčio sukeltus prašymus, manau naudinga priminti kai kuriuos galiojančius kanonų įstatymus, susijusius su šio sakramento šventimu, ir paaiškinti kai kuriuos jų aspektus – bendrystės dvasia ir su visam episkopatui būdinga atsakomybe (9) – siekiant geresnio šio sakramento administravimo. Kalbame apie tai, kaip garantuoti vis ištikimesnį, taigi kartu ir vaisingesnį šios dovanos, patikėtos Bažnyčiai Viešpaties Jėzaus po jo prisikėlimo (plg. Jn 20, 19–23), šventimą. Tai atrodo ypač reikalinga todėl, kad kai kuriose vietovėse jaučiama tendencija apleisti asmeninę išpažintį ir neteisėtai imtis „bendrojo” arba „kolektyvinio išrišimo”, laikant jį nebe ypatinga priemone, taikytina tik ypatingomis situacijomis. Savavališkai išplečiant sąlygas, reikalingas ypatingos būtinybės atvejams (10), praktiškai išleidžiama iš akių ištikimybė dieviškajam sakramento pobūdžiui ir konkrečiai prarandama individualios išpažinties būtinybė, o tai neigiamai atsiliepia dvasiniam tikinčiųjų gyvenimui ir Bažnyčios šventumui.

Pasikonsultavęs su Tikėjimo mokslo kongregacija, Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacija ir Popiežiškąja įstatyminių tekstų taryba, taip pat išklausęs garbingųjų brolių kardinolų, vadovaujančių Romos kurijos dikasterijoms, patvirtindamas katalikiškąjį mokymą apie atgailą ir susitaikinimą, apibendrintą Katalikų Bažnyčios katekizme (11), suvokdamas savo kaip ganytojo atsakomybę ir žinodamas apie visuomet aktualų šio sakramento poreikį bei veiksmingumą, nustatau šiuos potvarkius:

1. Ordinarai privalo priminti Atgailos sakramento teikėjams, kad visuotiniu Bažnyčios įstatymu, laikantis katalikiškosios doktrinos šioje srityje, nustatyta:

a) „Individuali ir integrali išpažintis bei išrišimas yra vienintelis įprastinis būdas, kuriuo tikintysis, suvokęs savo padarytą sunkią nuodėmę, yra sutaikinamas su Dievu ir Bažnyčia; vien tik fizinė ar moralinė negalimybė atpalaiduoja nuo tokio išpažinimo; tokiu atveju sutaikinimą galima gauti ir kitais būdais” (12).

b) Todėl „visi, kuriems pagal pareigas patikėta sielovada, įpareigojami garantuoti, kad jiems patikėtų tikinčiųjų išpažintys būtų išklausomos, kai tikintieji to pagrįstai prašo, ir kad tikintiesiems būtų suteikta galimybė atlikti individualią išpažintį jiems patogiu laiku nustatytomis dienomis ir valandoms” (13).

Visi kunigai, įgalioti teikti Atgailos sakramentą, visuomet privalo parodyti esą visiškai pasirengę jį suteikti, kai tik tikintieji pagrįstai to prašo (14). Nepakankamas noras priimti sužeistas avis ir netgi eiti jų ieškoti, siekiant sugrąžinti į avidę, būtų liūdnas ženklas, rodantis  pastoracinio jautrumo stoką tų, kurie per savo kunigystės šventimus privalo atspindėti Gerojo Ganytojo atvaizdą.

2. Vietos ordinarai, parapijų klebonai, bažnyčių bei šventovių rektoriai turėtų nuolat patikrinti, kad tikintiesiems būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos atlikti išpažintį. Ypač rekomenduojama, kad kulto vietose nustatytu laiku nuodėmklausių buvimas būtų regimas, kad šios nustatytos valandos būtų pritaikytos prie penitentų gyvenimo aplinkybių, ypač sudarant tikintiesiems galimybę atlikti išpažintį prieš Mišias ir, kai yra daugiau kunigų, net Mišių metu, kad būtų patenkinti tikinčiųjų poreikiai (15).

3. Kadangi „tikintieji įpareigoti pagal rūšį ir skaičių išpažinti visas po Krikšto padarytas sunkiąsias nuodėmes, kurias įsisąmonina rūpestingai patikrinę sąžinę ir kurios dar nebuvo tiesiogiai atleistos Bažnyčios raktų galia ir išpažintos per asmeninę išpažintį” (16), kiekviena tokia praktika, kai išpažintis apribojama tik bendru išpažinimu arba išpažįstama viena ar kelios sunkesnėmis laikomos nuodėmės, privalo būti atmestina. Atsižvelgiant į tai, kad visi tikintieji yra kviečiami į šventumą, rekomenduojama išpažinti ir lengvąsias nuodėmes (17).

4. Laikantis minėtų normų, Kanonų teisės kodekse 961 kan. numatytas išrišimas, teikiamas iš karto daugeliui penitentų be išankstinės individualios išpažinties, privalo būti teisingai suprantamas ir teikiamas. Šis išrišimas yra iš tikrųjų „išimtinio pobūdžio” ir „gali būti bendrai teikiamas tik šiais atvejais:

Gresiant mirties pavojui, jei nepakanka laiko kunigui ar kunigams išklausyti kiekvieno penitento išpažinties;

2° Esant ypatingos būtinybės situacijai, kai atsižvelgiant į penitentų skaičių nepakanka nuodėmklausių, galinčių per numatytą laiką įprastu būdu išklausyti individualias išpažintis, – kad penitentai ne dėl savo kaltės ilgam laikui neliktų be sakramentinės malonės ar šventosios Komunijos; tačiau ypatingos būtinybės situacijai nepriskiriami tokie atvejai, kai penitentų minios susidaro kai kurių didelių švenčių ar piligrimystės proga” (19).

Dėl ypatingos būtinybės galioja šie paaiškinimai:

a) Čia turimos omenyje objektyviai išimtinės situacijos, kurių gali pasitaikyti misijų srityse ar izoliuotai gyvenančiose tikinčiųjų bendruomenėse, kurias kunigas aplanko tik kartą ar kelis kartus per metus, kai tą padaryti leidžia karo ar meteorologinės sąlygos arba kiti veiksniai.

b) Kanone minimos dvi sąlygos, apibūdinančios ypatingą būtinybę, yra tarpusavyje neatskiriamos. Todėl neteisinga vien kelti klausimą, ar dėl kunigų stygiaus  individų išpažintys gali būti išklausytos „tinkamu būdu” ir „per atitinkamą laiką”; tai riekia sieti su faktu, kad priešingu atveju iš penitentų be jų kaltės „ilgam laikui” būtų atimta sakramentinė malonė. Todėl dera atsižvelgti į bendrą penitentų ir vyskupijos situaciją, apimant vyskupijos sielovadinę organizaciją ir tikinčiųjų galimybę gauti Atgailos sakramentą.

c) Pirmoji sąlyga, negalėjimas išklausyti išpažinčių „tinkamu būdu” ir „per atitinkamą laiką”, apima tik laiką, pagrįstai reikalingą galiojančiam ir oriam sakramento teikimui. Čia nekalbama apie platesnį sielovadinį pokalbį, kurį galima atidėti sulaukus palankesnių aplinkybių. Pagrįstas ir atitinkamas laikas, reikalingas išpažintims išklausyti, priklausys nuo tikrų nuodėmklausio ar nuodėmklausių ir pačių penitentų galimybių.

d) Antroji sąlyga ragina protingai nuspręsti, kiek turi tęstis laikotarpis, per kurį penitentai netenka sakramentinės malonės, kad, nesant mirties pavojaus, susidarytų 960 kan. numatoma tikra negalimybė. Toks sprendimas nebūtų protingas, jei jis iškreiptų fizinės ir moralinės negalimybės prasmę, pavyzdžiui, jei būtų manoma, jog  „ilgą laiką” reiškia trumpesnis negu mėnesio laikotarpis.

e) Neleistina kurti tariamų ypatingos būtinybės situacijų ar leisti joms susidaryti dėl sakramento neteikimo įprastu būdu, nepaisant anksčiau minėtų normų (20), ir juo labiau dėl to, kad penitentai teikia pirmenybę bendrajam išrišimui, tarsi tai būtų normalus pasirinkimas, tolygus dviem Apeigyne nustatytoms įprastoms formoms.

f) Penitentų, susirinkusių didelės šventės, piligrimystės proga, dėl turizmo ar padidėjusio šiandienos žmonių mobilumo, antplūdis savaime dar nesudaro pakankamos reikmės.

5. Ar egzistuoja 961 kan. § 1, 2° reikalaujamos sąlygos, sprendžia ne nuodėmklausys, bet „vietos vyskupas, kuris gali nustatyti ypatingos būtinybės atvejus remdamasis kriterijais, aptartais drauge su kitais vyskupų konferencijos nariais” (21). Šie sielovadiniai kriterijai privalo, atsižvelgiant į atitinkamų teritorijų aplinkybes, išreikšti ištikimą siekimą laikytis pamatinių Bažnyčios visuotinės disciplinos kriterijų, kurie savo ruožtu kyla iš Atgailos sakramento, kaip dieviškojo steigmens, reikalavimų.

6. Siekiant darnos tarp pasaulio vyskupų konferencijų tokiu esminiu Bažnyčios gyvenimo klausimu, vyskupų konferencijos pagal Kanonų teisės kodekso 455 kan. § 2 privalo kuo greičiau atsiųsti Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijai tekstą tų normų, kurias jos rengiasi paskelbti ar aktualizuoti, atsižvelgdamos į šį Motu proprio dėl Kanonų teisės kodekso 961 kan. taikymo. Tai padės puoselėti vis didesnę Bažnyčios vyskupų bendrystę raginant tikinčiuosius gausiai semtis iš Atgailos sakramento nuolat srūvančių dieviškojo gailestingumo šaltinių.

Atsižvelgiant į šią bendrystę, dieceziniams vyskupams taip pat dera informuoti savo vyskupų konferencijas, ar jų jurisdikcijose yra pasitaikę, ar ne ypatingo būtinumo atvejų. Tuomet kiekviena vyskupų konferencija turės informuoti minėtąją Kongregaciją, kokia yra reali situacija jų regionuose ir kokie yra eventualūs pasikeitimai.

7. Dėl asmeninės penitentų predispozicijos reikia patvirtinti:

a) „Kad tikintysis priimtų vienu metu daugeliui teikiamą sakramentinį išrišimą kaip galiojantį reikia ne tik, kad jis turėtų tinkamą predispoziciją, bet taip pat turėtų nuostatą kitu laiku individualiai išpažinti sunkiąsias nuodėmes, kurių tuo metu individualiai išpažinti negali” (22).

b) Kiek įmanoma net gresiant mirties pavojui tikinčiuosius dera iš anksto paraginti, „kad kiekvienas žmogus stengtųsi sužadinti gailesčio aktą” (23).

c) Aišku, kad penitentai, gyvenantys įprastinėje sunkios nuodėmės būklėje ir neketinantys keisti savo situacijos, negali priimti išrišimo kaip galiojančio.

8. Lieka įpareigojimas „išpažinti sunkiąsias nuodėmes bent kartą per metus” (24), todėl „asmuo, kuriam bendruoju išrišimu buvo atleistos sunkios nuodėmės, privalo atsiradus progai atlikti individualią išpažintį, prieš priimdamas kitą bendrąjį išrišimą, nebent tam būtų sutrukdyta dėl pagrįstos priežasties” (25).

9. Dėl šio sakramento šventimo vietos ir klausyklos reikia priminti, kad:

a) „Tinkama vieta klausyti sakramentinių išpažinčių yra bažnyčia arba oratorija” (26), tačiau lieka aišku, kad sielovados sumetimais šio sakramento šventimas pateisinamas ir kitose vietose (27).

b) Kaip turi būti įrengtos klausyklos, nustato atitinkamų vyskupų konferencijų paskelbtos normos, garantuojančios, kad klausyklos būtų „atviroje vietoje” ir turėtų „įtvirtintas groteles” ir tikintieji bei nuodėmklausiai, norintys jomis pasinaudoti, galėtų laisvai tai padaryti (28).

Viskas, ką nustačiau šiuo apaštališkuoju laišku, paskelbtu kaip Motu proprio, nuo šios dienos įgyja pilnutinę ir tęstinę galią, to privalo būti laikomasi neatsižvelgiant į jokius priešingus potvarkius. Visa tai, ką nustačiau šiuo laišku, iš esmės galioja garbingosioms Rytų Bažnyčioms pagal atitinkamus jų Kodekso kanonus.
 

Paskelbta Romoje, prie Šventojo Petro, balandžio 7-ąją, antrąjį Velykų sekmadienį, per Dieviškojo Gailestingumo šventę, 2002 -aisiais mūsų Viešpaties, dvidešimt ketvirtaisiais mano pontifikato metais.

Jonas Paulius II


Nuorodos

(1) Romos mišiolas. I advento dėkojimo giesmė.
(2) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 536.
(3) Plg. Visuotinis Tridento Susirinkimas. XIV sesija, De Sacramento Paenitentiae, kan. 3: DS 1703.
(4) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas  Novo millennio ineunte, 37.
(5) Plg. CIC, kanonai 213 ir 843, § 1.
(6) Plg. Visuotinis Tridento Susirinkimas. XIV sesija, De Sacramento Paenitentiae,  4 skyrius: DS 1676.
(7) Ten pat, kan. 7: DS 1707.
(8) Plg. ten pat, 5 skyrius: DS 1679; Visuotinis Florencijos Susirinkimas.  Decr. pro Armeniis: DS 1323.
(9) Plg. CIC, kan. 392; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 23. 27.  Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 16.
(10) Plg. kan. 961, § 1, 2°.
(11) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 980–987;1114–1134;1420–1498.
(12) Kan. 960.
(13) Kan. 986, § 1.
(14) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 13; Ordo Paenitentiae, editio typica, 1974, Praenotanda, Nr. 10, b.
(15) Plg. Sakramentų ir Dievo kulto kongregacija. Responsa ad dubia proposita: Notitiae 37(2001) 259–260.
(16) Kan. 988, § 1.
(17) Plg. kan. 988, § 2; Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia (1984 12 02), 32; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1458.
(18) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia, 32.
(19) Kan. 961, § 1.
(20) Plg. ankstesnius Nr. 1 ir 2.
(21) CIC, kan. 961, § 2.
(22) Kan. 962, § 1.
(23) Kan. 961, § 2.
(24) Kan. 989.
(25) Kan. 963.
(26) Kan. 964, § 1.
(27) Plg. kan. 964, § 3.
(28) Plg. kan. 964, § 2; Popiežiškoji Įstatyminių tekstų interpretavimo taryba. Responsa ad propositum dubium: de loco excipiendi sacramentales confessiones (1998 07 07): AAS 90 (1998) 711.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 2002 gegužės 31, Nr. 10.