POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI

Laiškas vyskupams

apaštališkojo laiško „motu proprio datae“ SUMMORUM PONTIFICUM
dėl iki 1970 m. reformos taikytos Romos liturgijos naudojimo
paskelbimo proga

2007 liepos 7


© Katalikų interneto tarnyba, 2007
pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2007 liepos 19, Nr. 13-14

Brangūs Broliai Vyskupai!

Kupinas didelio pasitikėjimo bei vilties, į jūsų, Ganytojų, rankas įteikiu naujo apaštališkojo laiško „motu proprio datae“ dėl iki 1970 m. reformos taikytos Romos liturgijos naudojimo tekstą. Dokumentas yra ilgų apmąstymų, daugybės pasitarimų ir maldos vaisius.

Naujienos ir vertinimai, skelbti neturint užtenkamos informacijos, sukėlė nemenką painiavą. Reakcijų į projektą, kurio turinys, tiesą sakant, nebuvo žinomas, būta labai įvairių – nuo džiugaus pritarimo iki griežto neigiamo nusistatymo.

Dokumentas daugiausia kėlė du būgštavimus, kuriuos šiame laiške šiek tiek išsamiau ir norėčiau aptarti.

Pirmiausia bijota, jog čia paliečiamas Vatikano II Susirinkimo autoritetas bei suabejojama vienu iš jo esminių sprendimų – liturgijos reforma. Toks būgštavimas nepagrįstas. Šiuo atžvilgiu pirmiausia pasakytina, kad popiežiaus Pauliaus VI paskelbtas ir vėliau popiežiaus Jono Pauliaus II dviem leidimais iš naujo išleistas Mišiolas yra Eucharistijos liturgijos įprastinė forma – forma ordinaria. Tuo tarpu paskutinis iki Susirinkimo Missale Romanum variantas, paskelbtas 1962 m. valdant popiežiui Jonui XXIII ir naudotas Susirinkimo metu, gali būti naudojamas kaip liturgijos šventimo forma extraordinaria. Apie šiuos du Romos mišiolo variantus nedera kalbėti kaip apie „du ritus“. Veikiau tai vieno ir to paties rito dvejopas naudojimas.

Dėl 1962 m. Mišiolo kaip Mišių liturgijos forma extraordinaria naudojimo, tai norėčiau atkreipti dėmesį, kad šis Mišiolas niekada nebuvo teisiškai atšauktas, ir todėl visada iš principo juo leidžiama naudotis. Paleidžiant į apyvartą naująjį Mišiolą, neatrodė būtina nustatyti ypatingas ankstesnio Mišiolo taikymo normas. Veikiausiai manyta, jog kilusius individualius atvejus pavieniui bus galima išspręsti vietoje. Tačiau netrukus pasirodė, kad nemažai žmonių, pirmiausia tose šalyse, kur dėl liturginio sąjūdžio daugelis gavo nemenką liturginį ugdymą bei ankstesnės liturgijos šventimo formos gilų, vidinį pažinimą, liko smarkiai prisirišę prie šio nuo vaikystės pažįstamo Romos rito. Visi žinome, kad arkivyskupo Lefebvre’o vadovaujamame sąjūdyje senojo Mišiolo laikymasis tapo išoriniu tapatybės ženklu; tačiau dėl to įvykusį atskilimą lėmė daug gilesnės priežastys. Daug žmonių, aiškiai pripažinusių Vatikano II Susirinkimo saistomumą ir likusių ištikimų popiežiui bei vyskupams, vis dėlto troško susigrąžinti jiems brangią šventosios liturgijos formą, juolab daug kur švenčiant naujojo Mišiolo nuostatų ištikimai nesilaikyta, ir jis pats tiesiog laikytas leidimu ar net įpareigojimu praktikuoti „kūrybiškumą“, dažnai sąlygodavusį vargiai pakenčiamus liturgijos iškraipymus. Kalbu remdamasis savo patyrimu, nes pats kartu išgyvenau šį įvairiopų lūkesčių bei sumaiščių ženklinamą etapą. Ir pats mačiau, kaip giliai savavališkų liturgijos iškraipymų būdavo įžeidžiami Bažnyčios tikėjime visiškai įsišakniję žmonės.

Todėl popiežius Jonas Paulius II jautė pareigą 1988 m. liepos 2 d. „motu proprio“ Ecclesia Dei paskelbti 1962 m. Mišiolo taikymo gaires; čia nebūta smulkių nurodymų, vyskupai tik bendrai akinti dosniai atsiliepti į tikinčiųjų, prašančių šitaip taikyti Romos ritą, „teisėtus troškimus“. Tuo metu popiežius pirmiausia norėjo padėti Šv. Pijaus X brolijai atgauti visišką vienybę su Petro įpėdiniu ir mėgino užgydyti vis skausmingiau jaučiamą žaizdą. Toks susitaikymas, deja, dar netapo tikrove, tačiau ne viena bendruomenė, kupina dėkingumo, šio „motu proprio“ galimybėmis pasinaudojo. Tačiau sunkus liko 1962 m. Mišiolo taikymo už šių grupių ribų klausimas, nes tam trūko tikslių teisinių normų, juolab kad ir vyskupai tokiais atvejais neretai baimindavosi, kad nebūtų sukelta abejonių Susirinkimo autoritetu. Iškart po Vatikano II Susirinkimo buvo galima manyti, kad naudojimosi 1962 m. Mišiolu poreikis apsiribojąs su juo užaugusių vyresnio amžiaus žmonių karta, tačiau dabar aiškiai pasirodė, jog šią liturgijos formą atranda, potraukį jai jaučia ir joje jiems ypač tinkamą susitikimo su švenčiausiąja Eucharistija pavidalą įžvelgia jauni žmonės. Todėl kilo aiškesnės teisinės reglamentacijos poreikis, kurio 1988 m. „motu proprio“ laikotarpiu dar nebuvo galima numatyti; šiomis normomis taip pat siekiama išlaisvinti vyskupus iš pareigos vis iš naujo svarstyti, kaip į įvairias situacijas atsiliepti.

Antra, diskusijose dėl laukiamo „motu proprio“ būgštauta, jog 1962 m. Mišiolo platesnio taikymo galimybė parapinėse bendruomenėse sukelsianti netvarką ar net susiskaldymą. Ir tokia baimė man neatrodo pagrįsta. Senojo Mišiolo taikymas suponuoja tam tikrą liturginio ugdymo lygį ir tam tikrą lotynų kalbos išmanymą; nei viena, nei kita nėra dažnas reiškinys. Jau šios konkrečios prielaidos aiškiai rodo, kad naujasis Mišiolas neabejotinai lieka Romos rito forma ordinaria ne tik dėl teisinių normų, bet ir dėl faktinės tikinčiųjų bendruomenių padėties.

Tiesa, jog netrūksta perdėjimų ir kai kada socialinių aspektų, nederamai susijusių su prie senosios lotyniškosios liturginės tradicijos prisirišusių tikinčiųjų laikysena. Jūsų meilė ir pastoracinė išmintis bus paskata bei gairė tobulėti. Apskritai abi Romos rito naudojimo formos galėtų viena kitą praturtinti: į senąjį Mišiolą galėtų ir turėtų būti įtraukti nauji šventieji ir kai kurios naujos dėkojimo giesmės. Ecclesia Dei komisija, palaikydama ryšį su įvairiomis usus antiquior įsipareigojusiomis institucijomis, ištirs praktines galimybes. Švenčiant Mišias pagal Pauliaus VI Mišiolą būtų galima stipriau negu iki šiol išryškinti sakralumą, traukiantį daugelį žmonių prie senosios formos. Patikimiausias laidas, kad Pauliaus VI Mišiolas vienys parapines bendruomenes ir bus jų mėgstamas, yra labai pagarbus šventimas laikantis visų nurodymų; tai leidžia išryškėti šio Mišiolo dvasiniams turtams bei teologinei gelmei.

Taip priartėjau prie pozityvios priežasties, paskatinusios mane šiuo „motu proprio“ papildyti 1988 m. paskelbtąjį. Kalbama apie vidinį susitaikinimą Bažnyčios gelmėje. Žvelgiant į praeitį, į amžių tėkmėje Kristaus Kūną draskiusius susiskaldymus, susidaro įspūdis, kad kritiniais momentais, kai tokie susiskaldymai kildavo, Bažnyčios vadovai nesiimdavo pakankamų veiksmų, kad būtų susitaikyta ir išlaikyta ar atgauta vienybė; susidaro įspūdis, jog dėl susiskaldymų sutvirtėjimo iš dalies kaltas Bažnyčios aplaidumas. Toks žvilgsnis į praeitį šiandien mus įpareigoja dėti visas pastangas, kad visi tikrai trokštantys vienybės toje vienybėje išliktų ar ją iš naujo pasiektų. Į galvą man ateina šie Pauliaus žodžiai iš Antrojo laiško korintiečiams: „Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis jums erdvi tapo. Mumyse jums ne per ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse. Tad atsimokėkite tuo pačiu <...> ir praplėskite savo širdis!“ (2 Kor 6, 11–13). Paulius tai sako kitokiame kontekste, tačiau jo kvietimas gali ir turi būti mums aktualus ir šia tema. Dosniai praplėskime savo širdį ir leiskime įžengti ten viskam, kam erdvės teikia pats tikėjimas.

Abu Romos mišiolo leidimai vienas kitam neprieštarauja. Liturgijos istorijoje esama augimo bei pažangos, bet ne pertrūkio. Kas buvo šventa ankstesnėms kartoms, tas lieka šventa bei didinga ir mums ir negali būti staiga visiškai uždrausta ar net stačiai laikoma žalinga. Visiems bus naudinga sergėti Bažnyčios tikėjime bei maldoje išaugusius turtus bei suteikti jiems tinkamą vietą. Akivaizdu, kad ir senosios taikymo formos besilaikančioms bendruomenėms priklausantys kunigai, trokštantys gyventi visiška bendryste, negali iš principo atmesti šventimo pagal naująsias knygas. Visiškas naujojo rito atmetimas nederėtų su jo vertės bei šventumo pripažinimu.

Baigdamas, brangūs Broliai, norėčiau pabrėžti, kad šiomis naujomis normomis jūsų valdžia bei atsakomybė – nei liturgijos, nei jūsų tikinčiųjų pastoracijos atžvilgiu – niekaip nesumenkinami. Juk kiekvienas vyskupas yra liturgijos tvarkytojas savo vyskupijoje (plg. Sacrosanctum Concilium, 22: Sacrae Liturgiae moderatio ab Ecclesiae auctoritate unice pendet quae quidem est apud Apostolicam Sedem et, ad normam iuris, apud Episcopum).

Tad nieko neatimama iš vyskupo, kurio užduotis rūpintis, kad visa vyktų taikiai ir giedrai, valdžios. Iškilus kokioms nors problemoms, kurių neįstengs išspręsti klebonas, ordinaras visada, tačiau kartu visiškai laikydamasis „motu proprio“ nustatytų naujų normų, galės įsikišti.

Be to, kviečiu Jus, brangūs Broliai, praėjus trejiems metams po šio „motu proprio“ įsigaliojimo, atsiųsti Šventajam Sostui pranešimą apie savo patirtis. Jei tikrai iškils rimtų sunkumų, bus galima ieškoti būdų, kaip juos pašalinti.

Brangūs Broliai, dėkingumo ir pasitikėjimo kupina dvasia šiuos „motu proprio“ puslapius bei normas patikiu Jūsų kaip ganytojų širdžiai. Visada prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius Efezo vyresniesiems: „Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju“ (Apd 20, 28).

Patikiu šias normas Marijos, Bažnyčios Motinos, galingam užtarimui ir nuoširdžiai teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą Jums, brangūs Broliai, jūsų parapijų klebonams ir visiems kunigams, Jūsų bendradarbiams, taip pat visiems Jūsų tikintiesiems.

Duota prie šventojo Petro, 2007 m. liepos 7 d.

BENEDICTUS PP. XVI


© Katalikų interneto tarnyba, 2007
pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2007 liepos 19, Nr. 13-14.