KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS SEKRETORIATAS*

ŽYDAI IR JUDAIZMAS KATALIKŲ BAŽNYČIOJE

Pastabos, kaip tinkamai pristatyti žydus ir judaizmą
Romos Katalikų Bažnyčios skelbime ir katechezėje



1985 birželio 25


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 2000 lapkričio 15, Nr. 21.

T U R I N Y S

Įžanginiai pasvarstymai

1982 m. kovo 6 d. popiežius Jonas Paulius II kalbėjo vyskupų konferencijų atstovams ir kitiems ekspertams, susirinkusiems į Romą aptarti Bažnyčios ir judaizmo santykių:

„<…> savo posėdžių metu jūs aptarėte katalikiškojo mokymo ir katechezės požiūrį į žydus ir judaizmą <…>. Šioje srityje turėtume siekti, kad visų lygių katalikiškasis mokymas, vaikų ir jaunimo katechezė pristatytų žydus ir judaizmą tik sąžiningai ir objektyviai, be prietarų ir neužgaunant, ir drauge aiškiai atskleistų [žydams ir krikščionims] bendrą paveldą”.

Šią prasmių prisodrintą pastraipą Šventasis Tėvas parašė remdamasis Vatikano II Susirinkimo deklaracija Nostra aetate (4), kur rašoma: „Visi tesirūpina aiškindami katekizmą arba skelbdami Dievo žodį nemokyti ko nors, kas nesiderina su Evangelijos tiesa ir Kristaus dvasia”; ir šiais žodžiais: „Kadangi krikščionių ir žydų bendras dvasinis palikimas toks gausus, šis Šventasis Sinodas nori puoselėti ir skatinti jų abipusį pažinimą ir pagarbą <…>”.

Į tai atsižvelgia „Nuostatos ir pasiūlymai, kaip įgyvendinti Susirinkimo deklaraciją Nostra aetate (4)“ (Orientamenti e suggerimenti per l’applicazione della dichiarazione conciliare Nostra aetate, 4, 1974 12 01). Šio dokumento III skyrius „Mokymas ir auklėjimas“ baigiamas rekomendacijomis, kur išvardyti konkretūs įgyvendintini dalykai:

„Su šiais klausimais susijusi informacija svarbi visiems krikščioniškojo mokymo ir auklėjimo lygiams. Tarp kitų informacijos šaltinių reikia ypač atsižvelgti į: katekizmus ir tikybos vadovėlius; istorijos veikalus; socialinio komunikavimo priemones (spaudą, radiją, kiną, televiziją).

Kad šios priemonės būtų panaudotos veiksmingai, reikia visapusiškai parengti mokytojus ir ugdytojus mokyklose, seminarijose ir universitetuose“ (AAS 77 [1975] 73).

To tikslo siekiama tolesniuose skyriuose.
 

I.    Religinis mokymas ir judaizmas

1. Susirinkimas (Nostra aetate, 4) kalba apie „dvasinį ryšį, siejantį“ žydus ir krikščionis ir jiems bendrą „didžiulį dvasinį palikimą”, o paskui teigia, kad „Kristaus Bažnyčia pripažįsta, kad pagal Dievo išganomąjį slėpinį jos tikėjimo ir išrinkimo pradmenys aptinkami jau patriarchuose, Mozėje ir pranašuose”.

2. Dėl ypatingų krikščionybės ir judaizmo, „susijusių pačia savo esme“ (popiežius Jonas Paulius II, 1982 m. kovo 6 d.), saitų – saitų, „kurie atsirado panorus Sandoros Dievui“ (ten pat), žydai ir judaizmas neturėtų užimti atsitiktinės ar marginalinės vietos katechezėje ir skelbime; priešingai, tai esminga tema, kurią būtina organiškai įtraukti į programą.

3. Šis dėmesys judaizmui mokant apie krikščionybę pagrįstas ne istorijos ar archeologijos sumetimais. Cituotoje kalboje paminėjęs, kad Bažnyčios ir judaizmo „bendras paveldas yra nemažas”, Šventasis Tėvas sakė: „Jį reikia įvertinti gerai suvokiant, kad žydų tautos tikėjimas ir religinis gyvenimas, kaip jie išpažįstami ir praktikuojami iki šios dienos, gali mums labai padėti geriau suprasti kai kuriuos Bažnyčios gyvenimo aspektus”. Taigi šio dėmesio judaizmui – gyvai, glaudžiai su Bažnyčia susijusiai tikrovei – reikalauja sielovada. Gyvuojančią žydų tautos tikrovę Šventasis Tėvas puikiai teologiškai nusakė 1980 m. lapkričio 17 d. kalbėdamas Vokietijos Mainco miesto žydų bendruomenei: „Tauta senosios Sandoros, kuri niekad nebuvo atšaukta”.

4. Čia turime prisiminti pastraipą, kuria Nuostatos ir pasiūlymai (1) mėgino apibrėžti pamatines dialogo sąlygas. Tai „pagarba kitam tokiam, koks jis yra”, „svarbiausių judaizmo religinės tradicijos elementų“ pažinimas ir susipažinimas su tais „pagrindiniais bruožais, kuriais save apibūdina patys žydai pagal savo pačių religinę patirtį“ (Įžanga).

5. Krikščionių mokymo apie žydus ir judaizmą ypatumas ir sunkumas yra tas, kad čia reikia santūriai pateikti keletą dvilypių idėjų, kurios išreiškia Senojo ir Naujojo Testamentų ekonomijas (Dievo planus):

– pažadas ir išsipildymas;
– tęstinumas ir naujumas;
– vieninteliškumas ir visuotinumas;
– išskirtinumas ir pavyzdinis pobūdis.
Tai reiškia, kad temą nagrinėjantis teologas ir katechetas mokydamas turi parodyti:
– pažadas ir išsipildymas nušviečia vienas kitą;
– naujumas glūdi metamorfozėje to, kas buvo anksčiau;
– Senojo Testamento tautos vieninteliškumas nėra išskirtinis, jis pagal dieviškąją viziją yra atviras visuotinumui;
– žydų tautos vieninteliškumas suponuoja pavyzdinį pobūdį.
6. „Šioje srityje netikslumas ir prasta kokybė galėtų nepaprastai pakenkti žydų ir krikščionių dialogui“ (popiežiaus Jono Pauliaus II kalba 1982 m. kovo 6 d.). Tačiau visų pirma – juk kalbama apie mokymą ir auklėjimą – pakenktų krikščionių tapatybei (ten pat).

7. „Savo dieviškosios misijos galia Bažnyčia”, kuri yra „bendroji pagalba išganymui“ ir kurioje vienoje „galima pasiekti visą išganymo priemonių pilnatvę“ (Unitatis redintegratio, 3), „iš prigimties privalo skelbti pasauliui Jėzų Kristų“ (plg. Nuostatos ir pasiūlymai, 1). Tikrai tikime, kad per jį mes einame pas Tėvą (plg. Jn 14, 6) ir kad „amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (17, 3).

Jėzus tvirtina (Jn 10, 16), kad „bus viena kaimenė ir vienas ganytojas”. Bažnyčia ir judaizmas negali būti laikomi dviem lygiagrečiais keliais į išganymą, ir Bažnyčia turi visiems liudyti Kristų Išganytoją, „griežčiausiai išlaikydama pagarbą religijos laisvei, kaip reikalauja Vatikano II Susirinkimas (deklaracija Dignitatis humanae)“ (Nuostatos ir pasiūlymai, I).

8. Tiksliai, objektyviai ir kruopščiai pristatyti judaizmą mūsų tikintiesiems spaudžia būtinybė priešintis antisemitizmui, kuris nuolat tyko pasirodyti įvairiomis formomis. Mes siekiame ne tik išrauti iš tikinčiųjų šen bei ten pasitaikančius antisemitizmo daigus, bet, kas dar svarbiau, – per auklėjamąjį darbą suteikti tikslių žinių apie ypatingą ir neprilygstamą „saitą“ (Nostra aetate, 4), kuris mus kaip Bažnyčią sieja su žydais ir judaizmu. Todėl tikintieji turėtų mokytis vertinti ir mylėti žydus, kuriuos Dievas išrinko, kad būtų parengtas kelias Kristaus atėjimui, ir kurie išsaugojo visa, kas buvo laikui bėgant šio pasirengimo metu apreikšta ir duota, nepaisant to, kad jiems buvo sunku pripažinti Jėzų savo Mesiju.
 

II.   Senojo[1]  Testamento ir Naujojo Testamento santykiai

1. Prieš kalbėdami apie kiekvieną istorinį įvykį, turime siekti parodyti biblinio Apreiškimo (ST ir NT) ir Dievo plano vienovę, kad išryškėtų, jog atskiri įvykiai turi prasmę plačioje istorijos panoramoje – nuo sukūrimo iki išsipildymo. Ši istorija apima visą žmonių giminę ir ypač tikinčiuosius. Todėl galutinė Izraelio išrinktumo prasmė aiškėja tik visiško išsipildymo šviesoje (Rom 9–11), o išrinktumas Jėzuje Kristuje geriau suvokiamas atsižvelgiant į išankstinį skelbimą ir pažadą (plg. Žyd 4, 1–11).

2. Mes aptariame atskirus įvykius, kurie susiję su konkrečia tauta, bet savo tikslus atskleidžiančio Dievo požiūriu tie įvykiai yra reikšmingi visuotinai ir kaip ateities pirmavaizdis.

Pristatomi Senojo Testamento įvykiai turi būti siejami ne tik su žydais, bet ir su mumis asmeniškai. Abraomas yra tikras mūsų tikėjimo tėvas (plg. Rom 4, 11–12; Romos Kanonas: patriarchae nostrae Abrahae). Ir pasakyta (1 Kor 10, 1): „Visi mūsų protėviai sekė paskui debesį ir visi perėjo jūrą”. Patriarchai, pranašai ir kiti Senojo Testamento asmenys buvo ir visad bus gerbiami kaip šventieji Rytų Bažnyčiose, taip pat Lotynų Bažnyčioje.

3. Iš dieviškojo plano vienovės išplaukia Senojo Testamento ir Naujojo Testamento santykio problema. Jau nuo apaštalų laikų (plg. 1 Kor 10, 11; Žyd 10, 1) ir vėliau Bažnyčios tradicija nuolat šią problemą sprendė kaip tipologiją, pabrėžiančią Senojo Testamento vertę krikščionių požiūriu. Tačiau tipologija verčia daugelį žmonių pasijusti nepatogiai, ir tai, matyt, reiškia, jog problema nėra išspręsta.

4. Vadinasi, naudodamiesi tipologija, iš liturgijos ir Bažnyčios tėvų gautu mokymu ir praktika, turėtume kruopščiai saugotis, kad perėjimo iš Senojo Testamento į Naująjį Testamentą nevaizduotume kaip atotrūkio. Bažnyčia, spontaniškai pastūmėta ją įkvepiančios Dvasios, griežtai pasmerkė Markiono2  požiūrį ir visad priešinosi jo dualizmui.

5. Be to, reikia pabrėžti, kad tipologinė interpretacija Senąjį Testamentą supranta kaip Naujojo Testamento parengimą ir kai kuriais atžvilgiais Naujojo Testamento apmatą ir ženklą (plg., pvz., Žyd 5, 6–10 ir kt.). Taigi Kristus yra raktas į Raštus ir jų suvokimo pamatas: „ta uola buvo Kristus“ (1 Kor 10, 4).

6. Todėl teisinga ir turi būti pabrėžta, kad Bažnyčia ir krikščionys Senąjį Testamentą skaito Kristaus mirties ir prisikėlimo įvykio šviesoje. Dėl šios priežasties krikščioniškasis Senojo Testamento supratimas nebūtinai sutampa su žydiškuoju supratimu. Todėl krikščioniškoji tapatybė, skaitant Bibliją krikščionims, privalo būti rūpestingai skiriama nuo žydiškosios tapatybės, kai ją skaito žydai. Tačiau tai nesumenkina Senojo Testamento vertės Bažnyčioje ir nesukliudo krikščionims supratingai pasinaudoti žydiškojo Biblijos skaitymo tradicijomis.

7. Tipologinis skaitymas tik ryškiau atskleidžia vaizduotę pranokstančius Senojo Testamento turtus, jo neišsemiamą turinį ir slėpinį, kurio jis yra kupinas. Tai neturi leisti pamiršti, kad Senasis Testamentas vertingas kaip Apreiškimas, kurį Naujasis Testamentas dažnai tik apibendrina (plg. Mk 12, 29–31). Be to, pats Naujasis Testamentas reikalauja būti skaitomas Senojo Testamento šviesoje. Tuo paprastai rėmėsi pirmykštė krikščionių katechezė (plg., pvz., 1 Kor 5, 6–8; 10, 1–11).

8. Tipologija dar reiškia perspektyvą Dievo plano išsipildymo link, kada „Dievas bus viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Tai tinka ir Bažnyčiai, kuri, nors jau įvykdyta Kristuje, bet dar laukia, kad ji, kaip Kristaus Kūnas, bus galutinai ištobulinta. Tai, kad Kristaus Kūnas dar artinasi prie savo pilnatvės (plg. Ef 4, 12–19), niekuo nesumenkina buvimo krikščionimi vertės. Lygiai taip ir patriarchų pašaukimas bei išėjimas iš Egipto nepraranda savo svarbos ir vertės Dievo plane, tuo pat metu suvokiant, kad tai yra tarpinės grandys (plg., pvz., Nostra aetate, 4).

9. Pavyzdžiui, išėjimas iš Egipto reiškia išgelbėjimo ir išlaisvinimo patirtį, kuri nėra galutinė. Ši patirtis, pranokdama savo prasmę, turi galią toliau plėtotis. Kristus jau įvykdė išgelbėjimą ir išlaisvinimą, Bažnyčioje toliau plėtojamą sakramentų. Šitaip atveriamas kelias įvykdyti Dievo užmojį, galutinai išsipildysiantį su mūsų meldžiamu Jėzaus Kristaus kaip Mesijo sugrįžimu. Tada galutinai įsitvirtins Karalystė, kurios atėjimo kasdien meldžiame. Išgelbėta ir išlaisvinta kūrinija– ir jos išrinktoji, ir visa likusi dalis – bus perkeista Kristuje (Rom 8, 19–23).

10. Be to, pabrėždami eschatologinį krikščionybės matmenį, mes labiau suvoksime, kad Dievo tauta – ir Senojo, ir Naujojo Testamento – keliauja į tą patį ateities tikslą: Mesijo atėjimą arba sugrįžimą, net jei ji remiasi skirtingais išeities taškais. Reikia dar aiškiau suvokti, kad Mesijo asmuo yra ne tik Dievo tautos susiskaldymo, bet ir bendrumo pagrindas (plg. Romos vyskupijos Sussidi per l’ecumenismo). Taigi galima teigti, kad žydai ir krikščionys yra siejami panašios patirties, pagrįstos tuo pačiu Abraomui duotu pažadu (plg. Pr 12, 1–3; Žyd 6, 13–18).

11. Atidūs tam pačiam mums kalbėjusiam Dievui, remdamiesi tuo pačiu Žodžiu, mes turime liudyti vieną tą patį atminimą ir vieną bendrą viltį Tuo, kuris yra istorijos Viešpats. Mes taip pat turime imtis atsakomybės parengti pasaulį Mesijo atėjimui drauge darbuodamiesi dėl socialinio teisingumo, žmogaus ir tautų pagarbos bei teisių, dėl socialinio ir tarptautinio susitaikymo. Į tai mus, žydus ir krikščionis, ragina meilė artimui, bendra viltis dėl Dievo karalystės ir garbingas pranašų paveldas. Toks supratimas, per katechezę perteiktas nuo pat pirmųjų ugdymo metų, išmokytų jaunus krikščionis praktiško, paprastą dialogą pranokstančio būdo bendradarbiauti su žydais (plg. Nuostatos, IV).
 

III.   Krikščionybės žydiškosios šaknys

1. Jėzus buvo ir visada išlieka žydas, jo misija sąmoningai ribojosi „pražuvusiomis Izraelio namų avimis“ (Mt 15, 24). Jėzus visiškai priklauso savo metui ir savo aplinkai, I a. žydiškajai Palestinai, kurios rūpesčiais bei viltimis gyveno ir jis pats. Tai tik pabrėžia Įsikūnijimo tikrovę ir pačią išgelbėjimo istorijos prasmę, kaip jos apreikštos Biblijoje (plg. Rom 1, 3–4; Gal 4, 4–5).

2. Jėzaus santykis su bibliniu įstatymu ir jo pateiktos daugiau ar mažiau tradicinės įstatymo interpretacijos, be abejo, kelia keblių klausimų. Jėzus gan laisvai vertino tą įstatymą (plg. Kalno pamokslo „antitezes”: Mt 5, 21–48, turint omeny egzegetinius sunkumus; jo požiūris į griežtą šabo paisymą: Mk 3, 1–6 ir kt).

Tačiau nekyla abejonių, kad pats jis noriai pakluso įstatymui (plg. Gal 4, 4), kad buvo apipjaustytas ir paaukotas Šventykloje kaip ir kiekvienas ano meto žydas (Lk 2, 21. 22–24), kad buvo ugdomas laikytis įstatymo. Jėzus aukštino pagarbą įstatymui (plg. Mt 5, 17–20) ir ragino jo laikytis (plg. Mt 8, 4). Jo gyvenimo ritmą nuo pat vaikystės (plg. Lk 2, 41–50; Jn 2, 13; 7–10, ir kt.) žymėjo maldingos kelionės per didžiąsias šventes. Žydų švenčių ciklo svarbą dažnai pabrėžia Evangelija pagal Joną (plg. 2, 13; 5, 1; 7, 2. 10. 37; 10, 22; 12, 1; 13, 1; 18, 28; 19, 42 ir kt.).

3. Reikia pažymėti, kad Jėzus dažnai mokydavo sinagogose (plg. Mt 4, 23; 9, 35; Lk 4, 15–18; Jn 18, 20 ir kt.) ir Šventykloje (plg. Jn 18, 20 ir kt.), kurias jis lankė kaip ir jo mokiniai net po Prisikėlimo (pvz., Apd 2, 46; 3, 1; 21, 26 ir kt.). Jis troško būtent per sinagogos pamaldas skelbti esąs Mesijas (plg. Lk 4, 16–21). Tačiau labiausiai savo atsidavimą jis troško parodyti per šeimynišką Paschos šventės liturgiją ar bent Paschos laikotarpiu (plg. Mk 14, 1; 12 ir paraleliniai pasakojimai; Jn 18, 28). Tai padeda dar geriau suprasti Eucharistiją kaip „atminimą”.

4. Tokiu būdu Dievo Sūnus įsikūnijo į tautą ir į žmonių šeimą (plg. Gal 4, 4; Rom 9, 5). Tai niekuo nesumenkina – netgi priešingai – tiesos, kad jis gimė dėl visų žmonių (prie jo lopšio prisiartina ir žydų piemenys, ir pagonių išminčiai: Lk 2, 8–20; Mt 2, 1–12) ir mirė dėl visų žmonių (kryžiaus papėdėje stovėjo žydai, tarp jų Marija ir Jonas: Jn 19, 25–27, ir pagonys, kaip antai šimtininkas: Mk 15, 39 ir paralelinės eilutės). Taigi savo kūnu jis dvi tautas padarė viena (plg. Ef 2, 14–17). Tai paaiškina, kodėl greta Ecclesia ex gentibus veikia Ecclesia ex circumcisione, kurią aptaria, pavyzdžiui, Euzebijus (Bažn. ist., IV, 5).

5. Jo santykiai su fariziejais ne visada ir nevisiškai buvo polemiški. Tai įrodo daugelis epizodų:

– apie gresiantį pavojų Jėzų įspėja fariziejai (Lk 13, 31);
– kai kuriuos fariziejus Jėzus giria, pavyzdžiui, Rašto aiškintoją (Mk 12, 34);
– Jėzus valgo su fariziejais (Lk 7, 36; 14, 1).
6. Kaip ir dauguma ano meto Palestinos žydų, Jėzus vertina kai kuriuos fariziejų mokymus: kūnų prisikėlimą; pamaldumo formas, pavyzdžiui, išmaldos, pasninko, maldos vertę (plg. Mt 6, 1–18) ir liturginę praktiką į Dievą kreiptis „Tėve”; įsakymo mylėti Dievą ir savo artimą pirmenybę (plg. Mk 12, 28–34). Lygiai taip ir Paulius (plg. Apd 23, 8), kuris visada laikė garbe savo priklausymą fariziejams (plg. Apd 23, 6; 26, 5; Fil 3, 5).

7. Kaip pats Jėzus, Paulius taikė tuos pačius Rašto skaitymo ir interpretavimo bei mokinių ugdymo būdus, kuriuos taikė ir ano meto fariziejai. Tai pasakytina apie palyginimų vartojimą Jėzaus pamokymuose ir Pauliaus pomėgį baigti išvadas Rašto citata.

8. Verta dėmesio ir tai, kad fariziejai neminimi pasakojimuose apie Jėzaus kančią. Gamalielis (Apd 5, 34–39) gina apaštalus Sanhedrino posėdyje. Vien tik negatyvus fariziejų paveikslas yra netikslus ir neteisingas (plg. Nuostatos, 1 pastaba; AAS, p. 76). Evangelijoje ir kitur Naujajame Testamente yra įvairių nepalankių atsiliepimų apie fariziejus. Tačiau šiuos atsiliepimus reikia vertinti turint omenyje, kad fariziejai buvo sudėtingas ir įvairių krypčių sąjūdis. Be to, kritikos įvairių fariziejų tipų atžvilgiu nestinga ir rabinų šaltiniuose (plg. Babilonijos Talmudo Sotah traktatą, 22b ir kt.). „Fariziejizmas“ blogąja prasme gali paplisti kiekvienoje religijoje. Reikia pabrėžti tai, kad Jėzus yra griežtesnis fariziejams dėl to, kad jis yra jiems artimesnis labiau nei kuriai nors kitai ano meto žydų grupuotei (plg. Nuostatos, 17).

9. Visa tai turėtų mums padėti geriau suprasti, ką šv. Paulius sako (Rom 11, 16 ir toliau) apie „šaknį“ ir „šakas”. Kad ir kokios naujos atrodytų Bažnyčia ir krikščionybė, jos atsirado žydiškoje I a. m. e. aplinkoje, nors jau anksčiau buvo „Dievo plane“ (Nostra aetate, 4), kuris pildėsi Patriarchų, Mozės ir pranašų (ten pat) gyvenimuose iki visiško išsipildymo Jėzuje Kristuje.
 

IV.   Žydai Naujajame Testamente

1. Jau Nuostatose sakoma (1 past.), kad „žodis „žydai“ kartais, atsižvelgiant į kontekstą, reiškia „žydų vadai“ arba „Jėzaus priešai“ – šiedu posakiai tiksliau išreiškia evangelisto mintį ir nesukelia užuominos, kad omenyje turima žydų tauta kaip tokia”.

Objektyviai pristatant žydų tautos vaidmenį Naujajame Testamente, reikia atsižvelgti į šiuos faktus:

a) Evangelijos atsirado kaip ilgo ir sudėtingo redakcinio darbo vaisius. Dogminė konstitucija Dei Verbum, remdamasi Popiežiškosios biblinės komisijos nuostatomis Sancta Mater Ecclesia, skyrė tris etapus: „Šventieji autoriai, rašydami keturias Evangelijas, kai ką parinko iš gausybės to, kas buvo žodžiu skelbta ar jau surašyta, kai ką apibendrino ar paaiškino, paisydami ano meto Bažnyčių padėties, pagaliau išlaikė skelbimo formą, bet visada taip, kad apie Jėzų perteiktų mums tai, kas tikra ir nuoširdu” (19).

Todėl negalima atmesti to, kad kai kurių priešiškų ar mažiau draugiškų užuominų apie žydus istorinis kontekstas yra gimstančios Bažnyčios ir žydų bendruomenės konfliktai. Kai kurie nesutarimai atspindi žydų ir krikščionių santykius gerokai po Jėzaus laikų.

Norint atskleisti kai kurių Evangelijos ištraukų prasmę šių dienų krikščionims, tai parodyti labai svarbu.
Visa tai reikia turėti omeny, rengiant katechezę ir homilijas paskutinėms gavėnios savaitėms ir Didžiajai savaitei (plg. jau Nuostatos II, o dabar ir Sussidi per l’ecumenismo nella diocesi di Roma, 1982, 144 b).

b) Akivaizdu, kad, viena vertus, nuo pat Jėzaus veiklos pradžios būta konfliktų tarp jo ir kai kurių jo meto žydų grupių, įskaitant fariziejus (plg. Mk 2, 1–11.24; 3, 6 ir kt.).

c) Be to, liūdnas faktas yra tai, kad dauguma žydų tautos ir jos vadovų neįtikėjo į Jėzų – tai ne tik istorinis faktas, jis turi ir teologinę prasmę, kurią šv. Pauliaus per vargus stengiasi atskleisti (Rom 9–11).

d) Šis faktas būdavo pabrėžiamas krikščionių misijoms plečiantis, ypač tarp pagonių, ir jis neišvengiamai vedė į judaizmo ir jaunos Bažnyčios išsiskyrimą. Kai šios dvi bendrijos jau buvo nepagydomai susiskaldžiusios ir skirtingų tikėjimų, jų skilimą atspindėjo Naujasis Testamentas ir ypač Evangelijos. Be abejo, šio skilimo nevalia sumenkinti ar nuslėpti – tai tik pakenktų tiek vienų, tiek kitų tapatybei. Vis dėlto tai nepanaikina dvasinio „saito”, apie kurį kalba Susirinkimas (Nostra aetate, 4) ir kurį mes čia siūlome atskleisti.

e) Mąstydami apie tai Raštų šviesoje, ypač prisimindami minėtus Laiško romiečiams skyrius, krikščionys turėtų niekad nepamiršti, kad tikėjimas yra gryna Dievo dovana (plg. Rom 9, 12) ir kad mums nevalia teisti kitų sąžines. Čia itin aktualus šv. Pauliaus raginimas „nesididžiuoti prieš šaknį“ (Rom 11, 18).

f) Jokiu būdu nevalia į vieną gretą statyti žydų, kurie pažinojo Jėzų ir į jį neįtikėjo, arba tų, kurie priešinosi apaštalų kvietimui, ir vėliau iki pat mūsų dienų gyvenusių ir gyvenančių žydų. Jei pastarųjų atsakomybė yra Dievuje saugomas slėpinys (plg. Rom 11, 25), tai pirmųjų padėtis visiškai kitokia. Tikėjimo laisvės deklaracijoje Dignitatis humanae Vatikano II Susirinkimas moko, kad „niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai ar viešai“ (2). Tai yra vienas Susirinkimo paskelbtų pamatų, ant kurio statomas žydų ir krikščionių dialogas.

2. Jautrus klausimas, kas atsakingas už Kristaus mirtį, turi būti sprendžiamas pagal Susirinkimo deklaraciją Nostra aetate (4) ir Nuostatas ir pasiūlymus (3): „Nors žydų vadovybė su savo šalininkais ir reikalavo Kristaus mirties, tai, kas įvykdyta jo kančios metu, negalima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenusiems, nei šiandieniams žydams”. O kitur: „Kristus <…> degdamas didžia meile, laisvai pasirinko kančią ir mirtį už žmonių nuodėmes, kad visi pasiektų išganymą“ (Nostra aetate, 4). Tridento Susirinkimo katekizmas moko, kad krikščionys nusidėjėliai labiau kalti dėl Kristaus mirties nei ta saujelė žydų, kurie jos siekė – jie iš tikro „nežinojo, ką darą“ (plg. Lk 23, 24), o mes puikiai žinome, ką darome (Pars I, caput V, Quest XI). Tokiu pat būdu ir dėl tos pačios priežasties „žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atstumtieji arba prakeiktieji, tarsi tai plauktų iš Šventojo Rašto“ (Nostra aetate, 4), net jei tiesa yra tai, kad „Bažnyčia yra naujoji Dievo tauta“ (ten pat).
 

V.   Liturgija

1. Žydai ir krikščionys iš Biblijos semiasi savo liturgijos pagrindų – Dievo žodžio skelbimo, atsiliepimo į jį, maldų už gyvuosius ir mirusiuosius, Dievo gailestingumo siekimo. Žodžio liturgija pačia savo struktūra kilo iš judaizmo. Valandų liturgija ir kiti liturginiai tekstai bei apeigynai turi atitikmenų judaizme, lygiai kaip mūsų gerbtiniausios maldos, tarp jų ir Tėve mūsų. Eucharistijos maldos irgi sėmėsi įkvėpimo iš žydų tradicijos pavyzdžių. Anot popiežiaus Jono Pauliaus II (1982 m. kovo 6 d. kalba): „<…> žydų tautos tikėjimas ir religinis gyvenimas, kaip jie išpažįstami ir praktikuojami iki šios dienos, gali mums labai padėti geriau suprasti kai kuriuos Bažnyčios gyvenimo aspektus. Taip yra su liturgija <…>”.

2. Tai ypač parodo didžiosios liturginių metų šventės, kaip antai Velykos. Jas švenčia krikščionys ir žydai: žydai – istorines Velykas, kurios žvelgia į ateitį; krikščionys – Velykas, kurias savo mirtimi ir prisikėlimu įvykdė Kristus, bet tebelaukdami galutinio išsipildymo (plg. cit. veik., 9). Tai vis dar yra „atminimas”, kuris pas mus atėjo iš žydų tradicijos ir abiem atvejais turi savitą turinį. Tačiau šventės dinamizmas yra panašus: krikščionims šis „atminimas“ įprasmina Eucharistijos šventimą (plg. antifoną O sacrum convivium), Velykų šventę, sudabartinančią praeitį, bet išgyvenamą su ateities dalykų lūkesčiu (plg. 1 Kor 11, 26).
 

VI.  Judaizmas ir krikščionybė

1. Izraelio istorija nesibaigė 70 m. po Kr. (plg. Nuostatos, II). Ji tęsėsi, ypač gausioje diasporoje, kuri leido Izraeliui liudyti visam pasauliui (kartais didvyriškai) savo ištikimybę vieninteliam Dievui ir „aukštinti jį visų gyvųjų akivaizdoje“ (Tob 13, 4), lūkesčių centre išlaikant savo protėvių krašto atminimą (Paschos Sederio – Velykų vakarienės apeigos).

Krikščionys kviečiami suprasti šį įsišaknijusį biblinėje tradicijoje religinį prisirišimą prie žemės. Tačiau jie neturėtų patys kaip nors religiškai aiškinti šį santykį (plg. JAV Katalikų vyskupų konferencijos deklaracija, 1975 m. lapkričio 20 d.).

Izraelio valstybės egzistavimas ir jos politiniai žingsniai turi būti vertinami ne religiniu požiūriu, o atsižvelgiant į bendrus tarptautinės teisės principus. Izraelio išlikimas (kai tuo tarpu daugelis senovės tautų išnyko be pėdsako) yra istorinis faktas ir ženklas, kurį reikia suprasti kaip Dievo plano dalį. Bet kuriuo atveju turime atmesti tradicines nuomones apie žydus kaip apie tautą, kuri yra nubausta ar išlikusi tik tam, kad būtų gyvas argumentas krikščioniškajai apologetikai. Žydai lieka išrinktąja tauta, „taurusis alyvmedis, kuriame priskiepytos laukinio alyvmedžio šakos – pagonys“ (popiežius Jonas Paulius II, 1982 m. kovo 6 d., numanydamas Rom 11, 17–24). Turime prisiminti, kaip dažnai per du tūkstančius metų žydų ir krikščionių santykių svarstyklės sviro į neigiamą pusę. Turime sau priminti, kad Izraelio išlikimą visą laiką – rabinų epochoje, viduramžiais ir naujaisiais laikais – lydėjo dvasinis vaisingumas, kylantis iš paveldo, kuris mums kadaise buvo tiek bendras, kad „žydų tautos tikėjimas ir religinis gyvenimas, kaip jie išpažįstami ir praktikuojami iki šios dienos, gali mums labai padėti geriau suprasti kai kuriuos Bažnyčios gyvenimo aspektus (popiežius Jonas Paulius II, 1982 m. kovo 6 d.). Be to, katechezė turi padėti suprasti, ką žydams reiškia masinis naikinimas 1939–1945 metais ir jo pasekmės.

2. Auklėjimas ir katechezė turi atsižvelgti į rasizmo problemą, kuri pasireiškia įvairiomis antisemitizmo formomis. Susirinkimas tai išsakė tokiais žodžiais: „Be to, Bažnyčia, atsimindama savo bendrą su žydais paveldą ir vadovaudamasi ne politiniais motyvais, o evangeline meile, gailisi dėl bet kada ir bet kieno žydams rodytos neapykantos, jų persekiojimų ir antisemitizmo apraiškų“ (Nostra aetate, 4). Nuostatos paaiškina: „Dvasiniai ir istoriniai saitai, rišantys Bažnyčią su judaizmu, smerkia visas antisemitizmo ir diskriminacijos formas kaip priešingas pačiai krikščionybės dvasiai, ir kurias turi galią pasmerkti pats žmogaus orumas“ (Nuostatos, Preambulė).
 

VII.   Pabaiga

Religinis mokymas, katechezė ir pamokslai turi ne tik ugdyti objektyvumą, teisingumą, toleranciją, bet ir skatinti supratimą bei dialogą. Mūsų dvi tradicijos yra taip susijusios, kad negali viena kitos nepaisyti. Kiekvienu lygiu turi būti skatinamas abipusis pažinimas. Ypač skaudu matyti, kad dėl gėdingo žydų istorijos ir tradicijų neišmanymo krikščionys įsidėmi vien jų neigiamas ypatybes ar net juos sukarikatūrina.

Šiomis pastabomis norima tai pataisyti. Tai nereiškia, kad Susirinkimo tekstą ir Nuostatas ir pasiūlymus bus lengviau tiksliai įgyvendinti.
 

Krikščionių vienybės sekretoriatas (Religinių santykių su žydais komisija) , 1985 m. birželio 24 d.
 

Johannes Card. Willebrands
Pirmininkas

Pierre Duprey
Vicepirmininkas

Jorge Mejia
Sekretorius


N U O R O D O S

1. Mes toliau vartojame posakį Senasis Testamentas, nes jis yra tradicinis (plg. jau 2 Kor 3,14) ir dėl to, kad „Senasis“ nereiškia „pasenęs“. Bet kokiu atveju ST turi nenykstančią vertę kaip čia pabrėžto krikščioniškojo Apreiškimo dalis (plg. Dei Verbum, 3).
2. Gnostinės pakraipos asmuo, kuris II a. atmetė Senąjį ir dalį Naujojo Testamento kaip piktojo dievo, demiurgo, darbą. Bažnyčia tvirtai pasipriešino šiai erezijai (plg. Ireniejus).



* Krikščionių vienybės sekretoriatas nuo 1989 m. perorganizuotas į  Popiežiškąją krikščionių vienybės tarybą.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 2000 lapkričio 15, Nr. 21.