Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE)
Katechezės–universitetų komisija
Europos universitetų kapelionų komitetas

Universitetinė sielovada Europoje


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2005 sausio 28, Nr. 2.
Turinys

Pristatymas

1. Universitetinės sielovados kultūrinė prigimtis ir bažnytinis pobūdis

2. Organiškos sielovados apimtis

3. Klausimynas


Lineamenta

Pristatymas

Istorijos raidoje kintant Bažnyčios prioritetams, kuriais remiantis nustatomos įvairios pastoracinės veiklos sritys, šiandien pastebimas vis didėjantis ir neatidėliotinas dėmesys Evangelijos skelbimo santykiui su kultūra, ypač su universitetine aplinka. Šiuo požiūriu Europos Bažnyčia, raginama ir palaikoma Jono Pauliaus II mokymo, turi susidurti su visiškai nauja situacija, kurioje sąveikauja sparčiai besikeičiančio pasaulio dinamikos, nulemtos greitos plėtros ir pokyčių, darančių didelę įtaką tikrovei ir žmogui.

Šiame kontekste reikia vertinti krikščionių indėlį, kuriuo galima prisidėti blaiviai ir kritiškai atsižvelgiant į universitetų aplinkos poreikius, siekiant palaikyti intelektualiosios bendruomenės narius, priimančius Velykų slėpinio šviesą ir tarnaujančius kultūros projektui, siekiančiam įgyvendinti naują integralų humanizmą.

Lineamenta yra Europos universitetinės sielovados kelio, prasidėjusio nuo Universitetų jubiliejaus ir besitęsiančio iki šių dienų, vaisius; ypač svarbus šiame kelyje buvo 2003 m. liepos mėn. vykęs simpoziumas „Bažnyčia ir universitetas Europoje”. Šį dokumentą sudarė Europos universitetų kapelionų komitetas, kuris yra Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) Katechezės – universitetų sekcijos organas. Šis dokumentas sumanytas kaip darbo priemonė, kurioje sintetiškai ir drauge veiksmingai pristatomi teologiniai-pastoraciniai pagrindai, laiduojantys tinkamą teorinę ir praktinę prieigą į universitetų ir universiteto kultūros pasaulį.

Dokumente pateikiama aiški vizija, apimanti tiek žmones, dirbančius šioje srityje, tiek sutelktines pajėgas, reikalingas bendram veikimui, kad kiekviena vietinė Bažnyčia galėtų plėtoti sielovadinę veiklą universitete kaip įprastinę evangelizacijos formą.

Dabar šis tekstas patikėtas Europos vyskupų konferencijoms, ypač vyskupams, atsakingiems už universitetinę sielovadą, ir nacionaliniams vadovams, kapelionams, draugijų, judėjimų ir bažnytinių grupių atsakingiesiems, universitetinių gyvenviečių vadovams, jaunimo sielovados atsakingiesiems. Tuo pradedamas konsultavimosi periodas. Jame kviečiami dalyvauti studentai, dėstytojai ir techninis bei administracinis personalas – žmonės, kuriems savas Bažnyčios kelias ir kurie siekia būti priešakyje naujo – gebančio stoti kultūrinio bei religinio pliuralizmo akivaizdon ir plėtoti naujas tarnystės formas ugdant Europos bendruomenę – krikščionių dalyvavimo universitete.

Europos universitetų kapelionų užduotis bus surinkti šias įžvalgas ir pateikti pasiūlymus sudarant Europos universitetinės sielovados projektą.

Lineamenta paskelbimas atveria naują kelią Bažnyčiai Europoje. Viešpats panorėjo, kad tai vyktų prasidedant Eucharistijos metams: didysis meilės slėpinys yra visokios misijinės veiklos šerdis. Visi universitetinės sielovados veikėjai kviečiami mintimis nuolankiai grįžti į Vakarienės menę ir mokytis iš Mokytojo meilės, paraginusios atiduoti savo gyvybę už mus. Dalijimasis šia meile padarys universitetinę sielovadą vaisingą. Su Marija, Sedes Sapientiae, kurios ikona šiomis dienomis yra piligrimystėje Anglijos ir Velso universitetuose, mes išmoksime išeiti iš Vakarienės menės duodami pasauliui tą, kuris yra istorijos Viešpats, žmonijos Atpirkėjas.

San Gallo, Italija, 2004 m. lapkričio 4 d.

Cesare Nosiglia,
CCEE universitetų sielovados vyskupas delegatas

– „Europa, į kurią esame pasiųsti, išgyveno tokius didelius ir gausius kultūrinius, politinius, socialinius ir ekonominius pokyčius, kad evangelizacijos problema iškyla visiškai naujai. Net galime sakyti, jog Europoje, susiformavusioje po pastarojo šimtmečio sudėtingų įvykių, krikščionybei ir Bažnyčiai iškilo istorijoje dar nebūto radikalumo iššūkis, kuris tuo pat metu atveria naujų ir kūrybinių galimybių skelbti ir įkūnyti Evangeliją” (Jonas Paulius II, kalba Europos vyskupų konferencijų tarybai, 1985 10 11).

– „Jėzaus Kristaus skelbimas taip pat turi pasiekti šiuolaikinę Europos kultūrą. Kultūros evangelizacija turėtų parodyti, kad šiandien šioje Europoje įmanoma pilnatviškai išgyventi Evangeliją kaip egzistencijos įprasminimo būdą. To siekdama pastoracija turėtų ugdyti krikščioniškąją mąstyseną kasdieniame gyvenime: šeimoje, mokykloje, visuomenės komunikavimo srityje, kultūros, darbo ir ūkio pasaulyje, politikoje, laisvalaikio metu, kai žmogus sveikas ir kai ligotas. Būtina kritiškai ir blaiviai pasverti dabartinę kultūros padėtį Europoje, Kristaus centriškumo ir krikščioniškosios antropologijos šviesoje įvertinant išryškėjusias tendencijas, svarbesnius mūsų laikų įvykius bei situacijas.

Prisimenant vaisingą krikščionybės poveikį kultūrai per visą ilgą Europos istoriją, ir šiandien reikia siūlyti prie tikrovės bei žmogaus – teoriškai ir praktiškai – artintis Evangelijos dvasia. Be to, turint priešais akis didelę mokslų ir technologijų svarbą Europos kultūroje bei visuomenėje, Bažnyčiai kyla užduotis, pasitelkus šias teorinio gilinimosi bei praktinės iniciatyvos priemones, konstruktyviai vertinti mokslines žinias bei jų taikymą, atkreipiant dėmesį į scientizmo įkvėptos sampratos, kai objektyvi vertė tepripažįstama eksperimentais paremtomis žiniomis, nepakankamumą bei netinkamumą ir nurodant etinius kriterijus, įrašytus į žmogaus prigimtį. <…> Ypač vertintinas krikščionių, tyrinėjančių bei dėstančių universitetuose, indėlis: vykdydami savo „mąstymo tarnybą“, jie perteikia jaunosioms kartoms kultūrinio paveldo, praturtinto dutūkstantmetės humanistinės ir krikščioniškosios patirties, vertybes. Būdamas įsitikinęs akademinių institucijų svarba, raginu visose dalinėse Bažnyčiose skatinti tinkamą universitetinę pastoraciją, palaikančią visa, kas atitinka dabartinius kultūrinius poreikius“ (Jonas Paulius II, Ecclesia in Europa, 58–59).

1. Universitetinės sielovados kultūrinė prigimtis ir bažnytinis pobūdis

1. Naujoji evangelizacija, tai yra Vakarų pasaulio evangelizacija, kur krikščioniškojo tikėjimo tradicija nusilpo, dažnai išstumiama į nuošalę, ginčijama ir atmetama – ši evangelizacija neįsivaizduojama be ypatingo ir ženklaus sielovadinio rūpinimosi kultūros pasauliu. Universitetas ir, plačiau imant, universiteto kultūra sudaro lemiamos svarbos tikrovę. Ši aplinka apima gyvybiškai svarbius dalykus ir gilius kultūrinius pokyčius, sukeliančius darną ardančias pasekmes ir iškeliančius naujų iššūkių. „Bažnyčia negali neatsižvelgti į juos vykdydama savo Evangelijos skelbimo misiją” (Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių taryba ir Popiežiškoji kultūros taryba. Bažnyčia universitete ir universitetinėje kultūroje, 6; 1994 05 22).

2. Šiuolaikinė kultūros situacija ir eksponentiškas studentų (proporcingai taip pat profesorių) skaičiaus didėjimas padaro universitetą įprastinės ir ypatingos pastoracinės veiklos aplinka. Universitetinė sielovada, harmoningai įrikiuojama į organišką sielovadą, gebančią derinti rūpinimąsi teritorinėmis bendruomenėmis su rūpinimusi specialiomis grupėmis bei aplinkomis, „padaro Bažnyčios misiją universitete konkrečia ir yra jos veiklos bei struktūros integrali dalis” (plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija dėl katalikiškųjų universitetų Ex corde Ecclesiae, 38; 1990 08 15).

3. Universitetinė sielovada įvairiais savo komponentais yra ypatinga Bažnyčios veikla universiteto aplinkoje. Ji struktūriškai reiškiasi:
– asmenų sielovada (studentų, dėstytojų, techninio ir administracinio personalo);
– kultūriniu universiteto gyvenimo stimuliavimu (kultūros evangelizacija);
– krikščioniškosios žinios bei pasaulėžiūros supratimo patobulinimu įvairiose pažinimo srityse (tikėjimo įkultūrinimu).

4. Universiteto gyvenimas yra ypatinga tikėjimo supratimo vieta.

Tyrinėjimai ir studijos yra palanki aplinka pagilinti tikėjimo supratimą. Pagal katalikiškąjį mokymą tikėjimas nėra vien grynas paradoksas: tik būdamas protinio apmąstymo aktu, tikėjimas yra vertas Dievo ir žmonių; tikėjimas nėra proto alternatyva: „Todėl tikėjimas nebijo proto, bet ieško jo pagalbos ir juo pasitiki” (Jonas Paulius II, Fides et ratio, 43).

Tikėjimo perspektyva – krikščioniškoji pasaulėžiūra (Weltanschauung) – sulaiko mus nuo perdėto pasikliovimo protu ir apsaugo nuo proto atsigręžimo prieš mus: „Mokslo ribų įsisąmoninimas yra didžiulė galimybė, duota mūsų laikams. Ji kreipia mus į vieną didžiųjų kultūros uždavinių – žinių integraciją kaip sintezę, kur įspūdinga mokslinio pažinimo visuma galėtų būti įprasminta integralioje žmogaus ir Visatos, ordo rerum, vizijoje. Pagarbus dialogas tarp teologijos ir gamtos bei humanitarinių mokslų atrodo būtinesnis, labiau neatidėliotinas negu bet kada” (Jonas Paulius II. Kalba Fribūro universitete, 1984 06 13).

Tai taip pat prisideda prie žinių, kurioms gresia fragmentacija ir jas telkiančios, sintezę ir prasmę teikiančios šerdies praradimas, integracijos iš naujo; ši tikėjimo perspektyva kreipia mus į vieną svarbiausių kultūros uždavinių – žinių integraciją kaip sintezę, kur mokslinis pažinimas su savo ypatingais pasiekimais gali rasti atskaitos sistemą integralioje žmogaus ir Visatos vizijoje. Štai kodėl disciplinų dialogas tarp teologijos ir gamtos bei humanitarinių mokslų darosi vis labiau būtinas.

– Negana to, tikėjimas gali kildinti kultūrą: jis gyvuoja kultūros apimtyse, nors nė į vieną iš jų nėra suvedamas. Tikėjimas padeda išplėtoti kultūros sistemas, galinčias duoti žmonėms dvasinę teritoriją, gyvenamąją vietą, kur jie gali jaustis „esą namie”, ir nubrėžti horizontus, kuriuose jie suvoktų save, sutvirtindami savo šaknis ir atverdami ateities perspektyvas:

– „Jei krikščioniškasis tikėjimas yra fides quarens intellectum, žmogiškasis protas yra intellectus quarens fidem, protas, siekdamas susigrąžinti pasitikėjimą savimi, turi visiškai pasitikėdamas atsiverti didesnei už jį patį tiesai. Ši tiesa, tapusi žmogiška ir todėl nesvetima jokiam tikram humanizmui, yra Jėzus Kristus, amžinojo gyvenimo Žodis” (Jonas Paulius II. Kalba Bolonijos universitete, 1982 04 18).

– Kultūros dimensija natūraliai atveria pažinimą transcendencijos horizonto link; turimi omenyje ne du atskiri modusai, bet autentiškas ir pirminis subjekto supratimo reikalavimas ir civilizacijos požymis: „Antrasis krizės veiksnys, be abejonės, ūkinės sistemos nelankstumas, ir tai ne tik techninė problema, o veikiau žmogaus teisių į iniciatyvą, nuosavybę ir ekonominę laisvę pažeidimo rezultatas. Šiuo aspektu reikia vertinti ir kultūrinį bei tautinį lygį; negalima suprasti žmogaus analizuojant tik jo ūkinį aktyvumą ar apibūdinti jį pagal klasinę priklausomybę. Žmogų geriau pažįstame, vertindami jį kultūros, kalbos, istorijos, pagrindinių egzistencijos faktų – gimimo, meilės, darbo, mirties – požiūriu. Kiekvienos kultūros ašis yra žmogaus pažiūra į didžiausią paslaptį – Dievo paslaptį. Visų tautų kultūros yra iš esmės skirtingi atsakymai į asmenybės egzistencijos prasmės klausimą, o kur šio klausimo vengiama, sunyksta tautų kultūra ir moralė. Todėl kova dėl darbo apsaugos spontaniškai sutapo su kova dėl kultūros ir tautų teisių” (Jonas Paulius II. Centesimus annus, 24).

5. Dėl šių priežasčių ir šiuo konkrečiu požiūriu universitetinė sielovada yra tikinčiųjų liudijimo sritis bei forma. Jei tikrai „šiandieninis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų” (Paulius VI. Evangelii nuntiandi, 41) ir jei krikščioniškojo gyvenimo liudijimas yra pirmutinė ir nepamainoma misijos forma, lygiai taip pat tikra, kad žmogui nepakanka tik būti mylimam ir mylėti. Žmogui reikia pažinti ir suprasti: jam reikia tiesos.

6. Universitetinė sielovada stipriai paženklinta ją persmelkiančia ir apibūdinančia kultūrine dimensija, apibrėžiančia jos tipingą pobūdį. Šiuo aspektu ji primena krikščionių bendruomenės bendro pašaukimo ir misijos evangelizuoti kultūrą ir įkultūrinti tikėjimą būdingus bruožus:
– kultūrinį dialogą: pagarbų, aiškų susitikimą, apimantį atvirumą ir procesą kelyje į tiesą;
– kultūrinį ištyrimą: istorinės bei kultūrinės tikrovės įvertinimą, išgryninimą ir praturtinimą;
– kultūrinę plėtotę: kūrybingą dinamiškumą, kuriantį kultūras, pasižyminčias krikščioniškumu ir nešančias evangelinio atnaujinimo galią į slapčiausias istorijos sampynas.

7. Universitetinė sielovada yra pagarbi specifinei universiteto kaip institucijos prigimčiai ir vykdoma įsitikinus, kad krikščioniškasis tikėjimas ne tik įsiveržia į „profanines” sritis, bet labai padeda siekiant tikrųjų universiteto tikslų. Dialogo forma ir stiliumi „Bažnyčia kreipiasi į žmogų visiškai gerbdama jo laisvę: misijos ne varžo laisvę, bet ją skatina. Bažnyčia siūlo, bet nieko neprimeta: ji gerbia žmones bei kultūras ir nesiveržia į sąžinės šventovę” (Redemptoris missio, 39).

8. Universitetinė sielovada prisideda prie universitetinio gyvenimo plėtros. Universitetas, kurio pašaukimas yra vaidinti iškilų vaidmenį kultūros plėtroje, gali patirti du priešingus pavojus: arba pasyviai pasiduoti vyraujančioms kultūrinėms įtakoms, arba jų atžvilgiu tapti marginaliu.

Kadangi egzistuoja įvairios universiteto sampratos, kiekvienai vietinei Bažnyčiai būtina ištirti savo konkrečią situaciją, kad krikščioniškojo tikėjimo antropologinė vizija galėtų būti išreiškiama konkrečia pedagogine forma, pasižyminčia skiriamosiomis vertybėmis: žinių vienybe, asmens pirmumu, tarnystės ir pilietiškumo verte, profesiškai ugdant bei vykdant tyrinėjimus, ir tiesos horizontų nuolatiniu siekiniu. Šios ypatybės būdingos kultūrinei paradigmai, kuri gali kūrybingai reikštis įvairiausiose tradicijose ir pasaulėjautose.

9. Pastoracinis dalyvavimas universitetuose prisideda prie naujo, integralaus humanizmo plėtros.

Kultūra negali apsiriboti instrumentiškai naudingomis sritimis, kur dalykų suvokimas ir pajautimas nyksta, o vyrauja pragmatinis funkcionavimas: žmogus su savo orumu ir poreikiais turi išlikti centre. Krikščioniškasis tikėjimas patvirtina personalistinę ir humanistinę kultūros šerdį. Tačiau „mūsų dienomis vykstantys dideli pokyčiai apima ir universitetų pasaulį. Humanistinis kultūros pobūdis kartais atrodo marginalus, nes akcentuojama tendencija susiaurinti pažinimo horizontą tuo, kas išmatuojama, ir nepaisyti visų galutinės tikrovės prasmės klausimų. Galima kelti klausimą, kokį žmogų šiandien rengia universitetas” (Jonas Paulius II. Homilija Universitetų jubiliejuje, 4; 2000 09 10).

Personalistinis susitelkimas į asmenį neužtemdo, o veikiau istoriškai atbaigia kristologinį požiūrį pagal enciklikos Redemptor hominis mokymą (ypač 13–14: Kristus – Bažnyčios kelias; žmogus – Bažnyčios kelias). „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti. Ir būtent todėl Kristus – Atpirkėjas, kaip jau buvo minėta, ‘tobulai apreiškia žmogų pačiam žmogui’. Tai ir yra toji – jei taip galima pasakyti – Atpirkimo slėpinio žmogiškoji vertė. Žmogus atranda joje savo tikrąją didybę, kilnumą ir savojo žmogiškumo vertę. Atpirkimo slėpinyje žmogus naujai patvirtinamas, tarsi naujai išreiškiamas – naujai sukuriamas! ‘Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!’ Žmogus, kuris nori pilnai save suprasti – ne pagal kokius nors atsitiktinius, dalinius, kartais paviršutiniškus ar netgi tariamus savo paties esybės kriterijus ir mastus – privalo su savo nerimu ir netikrumu, taip pat su savo silpnumu ir nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus. Žmogus turi tarsi įeiti į jį, turi „įsisavinti”, asimiliuoti visą Įsikūnijimo ir Atpirkimo tikrovę, idant galėtų atrasti save. Jeigu žmoguje vyksta tas esminis procesas, tada jo vaisius būna ne tik Dievo garbinimas, bet ir gili nuostaba, žvelgiant į save patį. Kokią vertę Kūrėjo akyse privalo turėti žmogus, jeigu jis ‘nusipelnė tokio galingo Atpirkėjo’. Jeigu Dievas „atidavė savo vienatinį Sūnų” tam, kad jis, žmogus, ’nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą’” (Jonas Paulius II. Redemptor hominis, 10).

10. Šiuo tikslu inicijuotos kultūros laboratorijos: „brangūs mokslo tyrėjai, veikite taip, kad universitetai taptų ‘kultūrinėmis laboratorijomis’, kuriose vyktų konstruktyvus dialogas, apimantis teologiją, filosofiją, humanitarinius bei gamtos mokslus, laikantis moralės taisyklių kaip vidinio mokslinio tyrinėjimo reikalavimo ir visateisės sąlygos, siekiant tiesos” (Jonas Paulius II. Kalba Pasaulinio universitetų susitikimo dalyviams, 2000 09 09).

Kultūrinės laboratorijos siekia: naujai atverti erdvę tiesos paieškai, kuri būdinga universiteto aplinkai;
– kreipti žvilgsnį į integralų žmogaus asmens tobulumą ir visuomenės gėrį;
– auklėti kreipiant į integralią kultūrą atviru, maloniu, pagarbiu, giedru dialogu, derinantis su krikščioniškojo tikėjimo reikšmingumu: krikščioniškoji kultūra yra tipologinė, o ne vienbalsė ar monologinė išraiška.

11. Europos universitetų panoramoje katalikiškieji universitetai atspindi reikšmingą tikrovę tikėjimo ir kultūros dialogo srityje, nuolat plėtojamą krikščioniškosios bendruomenės. Kilę iš Bažnyčios širdies savo ugdomąja veikla ir įsipareigojimu plėtoti krikščioniškai orientuotą kultūrą universitetai yra konkretus ženklas, liudijantis Evangelijos galią gaivinti ir palaikyti proto tyrinėjimus siekiant pasitarnauti integraliam žmogaus asmens augimui.

Katalikiškuosiuose universitetuose puoselėjama pastoracinė veikla yra pašaukta integruotis į vietos Bažnyčių ir nacionalinių vyskupų konferencijų universitetų sielovados projektus. Šis bendradarbiavimas yra visiškai nepakeičiamas ieškant naujų evangelizacijos ir misijų veiklos universitete kelių.

12. Teologijos fakultetai pagal skirtingą reglamentą ir aplinkybes yra reikšmingas istorinis Europos paveldas. Jie vykdo autentišką kultūrinę funkciją ir išreiškia ypatingą Bažnyčios dalyvavimą ugdant studentus. Jie iš tikrųjų sudaro vietą, kur akademinėje aplinkoje įgyvendinami du universitetui būdingi požymiai: – antropologiškai sutelkta žinių vienovė; – tiesos, t. y. transcendencijos, horizontas kaip bet kokio tyrinėjimo ar kompetencijos prasmė.

2. Organiškos sielovados apimtis

13. Tikrasis universitetinės sielovados subjektas yra bažnytinė bendruomenė su savo organiška struktūra ir pasiskirstymais: „Pageidautina, kad krikščioniškosios bendruomenės, kunigai, vienuoliai ir tikintieji skirtų didesnį dėmesį studentams ir dėstytojams, taip pat universitetų kapelionų vykdomam apaštalavimui” (Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių taryba ir Popiežiškoji kultūros taryba. Bažnyčia universitete ir universitetinėje kultūroje, 1994 05 22, plg. p. 3, 1 eil., III, 4). Vykdant sielovadą bendruomenėse teritoriniu pagrindu kultūros matmuo atlieka esminį vaidmenį. Vykdant jaunuolių ir suaugusiųjų katechezę, kai aštrėja egzistenciniai klausimai ir žmonės susiduria su įtartinais mokytojais ir melagingomis doktrinomis, esmingai būtina sugebėti žmogiškuosius įvykius paaiškinti evangelinio ištyrimo šviesoje. Universitetinė sielovada stimuliuoja tikėjimo pasiūlymą, kuriame dėmesingai atsižvelgiama į šiuolaikinio žmogaus klausimus ir giliuosius poreikius, ir yra visuomet pasirengusi pagrįsti mūsų tikėjimą (plg. 1 Pt 3, 15).

Universitetinė sielovada apima visą Bažnyčios veiklos lauką.

14. Pastoraciniai prioritetai:
– galutinai įveikti universitetinės sielovados apribojimą vien studentų sielovada universitete siekiant atkurti autentišką šios sielovados raišką kaip ypatingą ir iškilų pastoracinės veiklos kultūroje momentą;
– suvokti ir aktyvinti universitetinę sielovadą kaip privilegijuotą pirminės evangelizacijos kelią;
– konkrečiai apibrėžti santykius tarp dirbančių teritoriniuose dariniuose (parapijoje, prefektūroje) ir asmenų, tiesiogiai dirbančių universiteto aplinkoje (kapelionijose, universitetinėse parapijose);
– atsižvelgiant į sielovados mintį ir konkrečią veiklą performuoti santykį tarp įprastinės sielovados ir kultūros (parapijos „kultūrinis” įvaizdis);
– tarp krikščioniškųjų bažnytinių pašaukimų išryškinti tai, kas būdinga universiteto bendruomenės narių (dėstytojų ir studentų) pašaukimui, žvelgiant į tikėjimo įkultūrinimą ir kultūros evangelizaciją.

2.1. Parapija ir universitetinė sielovada

Parapija, būdama pirmutinė Bažnyčios apraiška ir regimas ženklas vietoje, yra intensyviai veikiama socialinės ir kultūrinės situacijos. Popiežius pranašiškai ragino parapijas „ieškoti savo tapatybės už savęs” (Kalba Romos klebonams, 1986 m. gavėnia). Tai apima daug triūso reikalaujantį jų įvaizdžio atkūrimą, kad teritorinės bendruomenės taptų iškiliomis žmogiškojo ir dvasinio reikšmingumo, išminties ir žinių vietomis.

Kultūrinė veikla parapijose yra vienas būdingų universitetinės bendruomenės uždavinių. Pageidautina, dalyvavimą labiau išryškinti imantis ugdymo projektų ir kultūrinių iniciatyvų, kur būtų pasitelkiama jų dalykinė kompetencija.

2.2. Universitetinė sielovada ir jaunimo sielovada

16. Studentų aplinkoje universitetinė sielovada yra ypatinga jaunimo sielovados forma. Būtina skatinti ir ugdyti naujus bendradarbiavimo su jaunimo sielovados centrais būdus, taip pat stiprinti atitinkamą šių centrų kompetenciją. Ugdymo programose reikia dėmesį kreipti į universitete esančių žmonių ypatingą situaciją, kad būtų galima įvertinti jų evangelizuojantį buvimą universitete ir tarnystę bažnytinei bendruomenei.

2.3. Koplyčia kaip bažnytinio gyvenimo vieta universitete ir kultūrinis stimulas

17. Koplyčia (universiteto parapija, sielovados centras), būdama reikšminga vieta universitetui ir universitete, plėtojama tomis formomis ir būdais, kuriuos nulemia jos aplinka: „Universiteto koplyčia – kiekviena universiteto koplyčia – laikosi savo sielovados kelio, intensyvindama jai būdingą apaštališkąjį atsidavimą: tai dvasios vieta, kur tikintieji į Kristų, įvairiai dalyvaudami universiteto gyvenime, gali sustoti maldai, rasti palaikymą ir vadovavimą. Tai yra krikščioniškųjų dorybių ugdymo arena, kur krikštu gautas gyvenimas auga ir sistemingai plėtojasi. Tai svetingi ir atviri namai visiems tiems, kurie klausosi vidinio savo Mokytojo balso, tampa tiesos ieškotojais ir tarnauja žmonijai kasdien atsidėdami pažinimui, pranokstančiam vien siaurus ir pragmatiškus tikslus. Modernybės saulėlydžio aplinkoje universiteto koplyčia pašaukta tapti gyvu ir išjudinančiu krikščioniškosios kultūros gaivinimo centru – pagarbiu ir atviru dialogu, aiškiu ir tvirtai pagrįstu pasiūlymu (plg. 1 Pt 3, 15), liudijimu, kuris yra atviras klausimams ir gebantis įtikinti” (Jonas Paulius II. Kalba Europos kapelionams, 1998 05 01).

18. Universitetų koplyčios pašauktos plėsti ir integruoti tradicinę individų sielovados funkciją, tapdamos tikrais pastoraciniais ir kultūriniais centrais. „Šioje perspektyvoje kapelionijų, kurios visuomet rūpinosi universiteto bendruomenės sielovada, raiška yra praturtinama. Jos dar platesne apimtimi tampa tikrais sielovados centrais, stimuliuojančiais kultūrinį ir dvasinį gyvenimą” (Jonas Paulius II. Homilija Romos universitetų studentų Mišiose, 1996 12 12). Ši užduotis apima glaudesnį ir naudingesnį bendradarbiavimą su dėstytojais ir studentais, pašauktais konkrečiai išreikšti vaisingą tikėjimo ir pažinimo ryšį, sudarantį pirminį jų būdingo dvasingumo atspirties tašką. Vykstant vaisingam dialogui tarp įvairių universiteto sandų, asmeninio dvasinio rūpinimosi išmanymu koplyčia atitinka poreikį palaikyti kultūrinę gyvybę dievoieškos ir tikėjimo liudijimo srityse, taip pat palaiko pamatinę vilties nuostatą, siūlydama žodžius, duodančius „vertę visam jo buvimui, o kita vertus, duoda tvirtą ir gilų pagrindą kasdieniam įsipareigojimui keisti realybę pagal Dievo sumanymą” (Tertio millennio adveniente, 46).

19. Koplyčioje inicijuojamos tikėjimo laboratorijos siekiant gilesnio krikščioniškosios tiesos supratimo, siejant ją su kiekvieno žmogaus pašaukimu ir liudijimo poreikiu kultūros pasaulyje.

2.4. Universitetinė sielovada ir asocijuotieji sambūriai

20. Universitetinė sielovada vertina tikinčiųjų draugijas, judėjimus ir grupes, esančius ir veikiančius universiteto aplinkoje įvairiomis tarnystės formomis:
– ji gerbia ir įvertina kiekvieno individo ypatingumą;
– ji vertina ypatingą tų sambūrių prieigą prie jaunimo ir šiandieniam pasauliui tenkančių problemų;
– ji palaiko jų norą išlaikyti bendrystę ir tarpusavio bendradarbiavimą.

21. Universitetinės kolegijos universitetinėje sielovadoje atlieka ypatingą tarnystę. Jos yra ypatingos vietos, kur krikščioniškoji bendruomenė reikšmingai konkretizuoja vaisingą ryšį tarp tikėjimo pedagogikos ir kultūros pastoracijos. Šiandien kolegijos išgyvena subtilų laikotarpį: jos imasi atnaujinti savo įvaizdį ir savo vertingą bažnytinę bei dvasinę tarnystę, rengdamos profesionalus ir mokslininkus, gebančius atgaivinti įvairias žmogiškosios veiklos sritis perkeičiančia Evangelijos galia. Svarbu neprarasti to turtingo svetingumo ir pedagoginės išminties paveldo ir atnaujinti jį šviežia energija ir atsidavimu.

2.5. Auklėtojų ugdymas

22. Vadovų ugdymas yra būtinas ir neatidėliotinas uždavinys; šis ugdymas turi būti reiklus, tinkamas ir konkretus: pradedant nuo bendrojo pagrindo (pamatinio sielovados darbuotojų parengimo) jis privalo atskleisti bruožus ir savybes (charizmas), kurios kultivuotinos žvelgiant į konkrečias pareigas ir atsakomybes. Tarp reikalingų savybių ypač paminėtinos šios:
– gebėjimas palaikyti dialogą ir priimti kitus;
– krikščioniškoji kultūros ir visuomenės vizija;
– pagrįstas pažinimas ir tikėjimo pradmenų perteikimas (pirminis skelbimas);
– krikščioniškasis pedagoginis jautrumas;
– tarpdalykinis lankstumas;
– universitetinės aplinkos pažinimas ir pagarbi nuostata jos atžvilgiu;
– gilus bažnytiškumo suvokimas.

2.6. Drauge tarnauti universitetų Europai

23. Popiežiaus žodžiai (Ecclesia in Europa, 59) nušviečia universitetinės sielovados kelią Europoje trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Ši tarnystė semiasi naujos gyvybės syvų iš šimtmečių senumo šaknų, siekdama atgaivinti kultūrą ir vesti ją civilizacijos keliu. Siekiama plėtoti naują humanizmą, gebantį, nepaisant sunkumų ir priešybių, atgaivinti tas krikščioniškąsias šaknis, kurios yra tvirčiausias ateities laidas. Tai epochos iššūkis, atvira ir daug žadanti perspektyva. Tai Bažnyčios angažavimasis.

3. Klausimynas

I. Universitetinės sielovados kultūrinė prigimtis ir bažnytinis pobūdis

1. Ar universitetinė sielovada organiškai įtraukta į vietinės Bažnyčios ordinarinės sielovados struktūrą kaip veikla ir sudedamoji dimensija?

2. Ar universitetinė sielovada suvokiama kaip tikra „kultūros pastoracija”, ar tiesiog kaip pagalbos tarnystė universiteto žmonėms?

3. Kokių veiksmų reiktų imtis ugdant brandesnį suvokimą, kad universitetinė sielovada lemtingai apimtų kultūros evangelizaciją ir tikėjimo įkultūrinimą? Kokios kliūtys trukdo pasiekti tokią brandą? Kaip galima jas įveikti?

4. Ar universitetinė sielovada priimama kaip galimybė augti visam universitetui, ar į ją žvelgiama kaip į kenksmingą dalyką, grasinantį institucijos savarankiškumui ir sekuliariam pobūdžiui? Kaip reiktų veikti norint pasyviai nepasiduoti vyraujančioms kultūrinėms įtakoms ir drauge išvengti marginalizacijos jų atžvilgiu?

5. Ką nurodo „kultūros laboratorijos”? Ar šis pasiūlymas realistiškas universitete? Kokių sunkumų iškyla šiuo požiūriu? Ką reikėtų padaryti siekiant juos įveikti? Kokia prasme „kultūros laboratorijos” turėtų būti skiriamos nuo „tikėjimo laboratorijų”? Kokie šio išskyrimo privalumai ir ribotumai?

6. Kaip katalikiškieji universitetai ir teologijos fakultetai siejasi su universitetine sielovada? Kokiu keliu reikėtų siekti vaisingo bendradarbiavimo?

II. Organiškos sielovados kontekstas

7. Koks turi būti nustatytas santykis tarp universitetinės sielovados ir kitų sričių (ypač jaunimo, kultūros ir pašaukimų sielovados)? Kokia padėtis yra iš tikrųjų? Kokių tikslų reikėtų siekti?

8. Kaip universitetinė sielovada siejasi su teritorijos ir parapijų sielovada? Kokie yra dialogo tikslai šiuo požiūriu? Kokius nesusipratimus ir pavojus tenka įveikti?

9. Kaip universiteto koplyčios gyvavimas ir organizacija sąveikauja su universiteto struktūromis ir, kita vertus, su įvairiomis vyskupijos sielovados iniciatyvomis? Ko reikėtų imtis siekiant Bažnyčią padaryti „reikšmingą” žvelgiant į šiuos santykius? Kokius sunkumus tenka įveikti? Kokia patirtis rekomenduotina?

10. Kaip į universitetinę sielovadą įtraukti tikinčiųjų draugijas, judėjimus, grupes? Ar yra šio pobūdžio patirties? Kokių tikslų siektina ir kokių pavojų vengtina?

11. Kokiais kriterijais reikia labiausiai vadovautis siekiant surasti ir ugdyti universitetinės sielovados animatorius? Kokias konkrečias iniciatyvas reiktų siūlyti ir puoselėti?


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2005 sausio 28, Nr. 2.