POPIEŽIŠKOJI MIGRANTŲ IR KELEIVIŲ SIELOVADOS TARYBA
 

TURIZMO PASTORACIJOS GAIRĖS

2001 birželio 29


© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2002.
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.  

T U R I N Y S

ĮŽANGA [1-2]

I. TURIZMO TIKROVĖ ŠIANDIEN [3-17]

1. Turizmas ir laisvalaikis [5-6]
2. Turizmas ir asmuo [7-10]
3. Turizmas ir visuomenė [11-13]
4. Turizmas ir teologija [14-17]

II. PASTORACINIAI TIKSLAI [18-30]

1. Priėmimas [19-21]
2. Išgyventi turizmą krikščioniškai [22-29]
3. Bažnyčios ir visuomenės bendradarbiavimas [30]

III. PASTORACINĖS STRUKTŪROS [31-41]

1. Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba [32]
2. Vyskupų konferencijos [33]
3. Vyskupijos [34]
4. Parapijos [35]

PABAIGA [36]

NUORODOS


I.   ĮŽANGA

1. Bažnyčia parodė savo sielovadinį dėmesį turizmo reiškiniui 1969 m. paskelbdama vadovą Peregrinans in terra (1). Tuo metu turizmas atrodė platforma, teikianti daug galimybių asmenų ir tautų pažangai. Tačiau net tuomet Bažnyčia neprarado budrumo ir numatė įvairius pavojus, kuriuos gali kelti nepakankamai moralės kriterijų paisantis turizmas.

Nuo to laiko turizmas labai išsiplėtojo, įtraukdamas milijonus asmenų, ir daugeliu atžvilgių tapo vienu pagrindinių ekonominės veiklos variklių. Turizmo šakos plėtra davė naudos daugeliui žmonių ir ištisoms šalims, tačiau sykiu tai dažnai pasireiškė kaip gamtos ir drauge žmogaus niokojimo šaltinis. Bažnyčia lydėjo šią plėtotę savo pastoracinėmis pastangomis. Daugelis vyskupų, kunigų, vienuolių bei pasauliečių, atsižvelgdami į vadovo Peregrinans in terra nuorodas, įsitraukė į kūrybišką bei nuolatinę užduotį krikščioniškai įprasminti žmogiškojo gyvenimo sritį.

Per pastaruosius dešimtmečius daugelis krikščionių susidarė pilnatviškesnį turizmo vaizdą ir atrado tiek teigiamų, tiek neigiamų jo aspektų. Daugeliui bažnytinių bendruomenių turizmas liovėsi buvęs paribio reiškinys ar jų normalaus gyvenimo trikdis ir tapo evangelizacijos bei bendrystės galimybe. Žmonėms vieniems kitus abipusiškai pažįstant ir tiesiogiai susiduriant su įvairia tikrove, turizmas gali tapti „pirmutinės svarbos veiksniu kuriant visų bendradarbiavimui atvirą pasaulį” (2). Vyskupijos ir vyskupų konferencijos įkūrė tinkamas sielovados struktūras pagal kiekvienos vietos poreikius.

Šiame dokumente, į kurį buvo įtraukti visi reikalavimai ir galiojančios gairės iš vadovo Peregrinans in terra, taip pat įvairių vietinių Bažnyčių patirtys, atsiliepiant į naujas sąlygas, siūlomi kai kurie apmąstymai ir turizmo sielovados kriterijai.

2. Šiandien turizmas yra daug matmenų apimantis socialinis ir ekonominis reiškinys, kuriame žmonės  gali dalyvauti įvairiausiais būdais. Tarptautiniais ir vietiniais maršrutais kasmet keliauja šimtai milijonų turistų. Negana to, milijonai žmonių darbuojasi turizmo srityje kaip darbininkai, kelionių organizatoriai ir agentai; kiti įsitraukę į pagalbinės veiklos barus ar tiesiog gyvena turistų lankomose vietose. Turizmo sielovada skiriama visoms toms asmenų kategorijoms.

Šis dokumentas skirtas vyskupams, kurie savo Bažnyčiose atsakingi už pastoracinės veiklos organizavimą bei vadovavimą jai, taip pat kunigams, vienuoliams bei vienuolėms; ypač juo norima užkalbinti pasauliečius, pašauktus vykdyti evangelizaciją šioje specifinėje visuomeninio ir pasaulietinio gyvenimo srityje.

Šio dokumento adresatams, kiekvienam pagal savo vaidmenį, patikėta paskleisti turizmo srityje Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbiamas žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes.
 

I.TURIZMO TIKROVĖ ŠIANDIEN

3. Žmogaus poreikį judėti pabrėžė sparti susisiekimo priemonių plėtra, didesnė judėjimo tarp valstybių laisvė ir didėjanti teisinė bei socialinė homogenizacija. Didesnes ar mažesnes žmonių grupes keisti gyvenamąją vietą praeityje skatino ar vertė priešingos gamtinės ar socialinės sąlygos. Tačiau visuomet būdavo ir keliautojų, kurie leisdavosi kelionėn trokšdami pažinti kitas tautas, užmegzti ryšius su kitomis kultūromis ir įgyti platesnį tikrovės vaizdą. Būtent to šiuolaikinis žmogus iš pradžių siekė lavinimosi kelionėmis ir vėliau per šiandienį turizmą.

Įvairiopame mobilumo pasaulyje turizmas apibrėžiamas kaip laisvalaikio veikla. Remiantis visuotinai priimtu socialiniu apibrėžimu, turistine kelione laikomas bet kuris išvykimas iš įprastinės gyvenamosios vietos ilgesniam negu dvidešimt keturių valandų ir trumpesniam negu metų laikotarpiui, nesiimant kokios nors apmokamos veiklos pasiekus kelionės tikslą. Kitais atvejais kelionės priežastį galima suderinti su tipiškai turistine veikla. Tai pasakytina apie verslininkų, tarptautinių firmų darbuotojų, kongresų bei kitų ugdymo veiklos formų dalyvių, sportininkų ir pramogų pasaulio darbuotojų keliones. Šiuo požiūriu turizmas siūlo platų motyvacijos spektrą ir turtingą formų įvairovę. Tačiau ryšys su laisvalaikiu ir jo reikšme žmogaus savęs įgyvendinimui lieka turizmo praktikos vertinimo bei vertingumo kriterijumi.

4. Šiandien turizmo reiškinys ypač traukia dėmesį pirmiausia dėl savo pasiektų mastų ir plėtros perspektyvų. Dvidešimtojo amžiaus viduryje, kai turizmas tapo prieinamas daugeliui industrializuotų šalių gyventojų, pasaulyje būta 25 mln. tarptautinių turistų. Nuo tada jų padaugėjo iki 698 mln. 2000 metais. Dar labiau turizmas plėtojosi atskirų šalių viduje. 2020 metais prognozuojama apytikriai 1,6 milijardo tarptautinių atvykimų turistiniais tikslais (3). Turizmo pramonė visame pasaulyje virto viena pagrindinių ekonomikos jėgų ir kai kuriose šalyse tapo pirmutiniu ūkio veiksniu.

Dėl turizmo dinamiką ir plėtojimąsi lydėjusių inovacinių ir kūrybinių jėgų pasiūla ėmė vis labiau atitikti žmonių poreikius ir troškimus. Šiandien turizmas išsiskiria didžiule formų įvairove ir sudaro daugeriopą bei nuolat kintančią tikrovę.

Tačiau sykiu turizmo srityje matosi ir neigiamų aspektų. Siūlytojai ir vartotojai dažnai palenkia turizmą savo nesąžiningiems tikslams, naudodamiesi juo kaip išnaudojimo priemone arba kaip proga pakenkti asmenims, kultūroms ar gamtai. Tai nėra gerai, jei mes atsižvelgsime, kad turizmas yra ne izoliuota tikrovė, bet neatsiejamas mūsų civilizacijos dėmuo ir atspindi tiek teigiamą, tiek neigiamą dinamiką.

Norint pateikti tikslingos turizmo sielovados planą bei pagrindus, būtina kaip įmanoma geriau suvokti šį reiškinį. Šis dokumentas nepretenduoja pateikti tokią analizę, kuri ir apskritai vargiai įmanoma. Vis dėlto atrodo būtina atkreipti dėmesį į kai kuriuos pamatinius aspektus. Čia ypač reikėtų pabrėžti keturis momentus: laisvalaikio esmę ir jo vaidmenį šiandienių vyrų bei moterų gyvenime; turizmo reikšmę asmeniui; turizmo poveikį visai visuomenei; turizmo apmąstymus Dievo žodžio šviesoje.

1. Turizmas ir laisvalaikis

5. Darbas ir poilsis lemia natūralų žmogiškosios egzistencijos ritmą. Abu būtini, kad asmens gyvenimas galėtų plėtotis esminiais aspektais, nes ir vienas, ir kitas yra autentiškos kūrybinės galios erdvė.

Žmonijos istorijoje darbas nuolat būdavo išgyvenamas kaip skausminga būtinybė, o darbo sąlygas dažnai ženklino prievarta ir net smurtas. Šių sąlygų gerinimo procesas buvo ilgas; nors Naujaisiais amžiais jis paspartėjo, jo privalumai pasiekė tik dalį žmonijos. Dėl naujausios technologijos pažangos pasikeitė ne tik darbo sąlygos, bet ir pati darbo prigimtis, ir tai lėmė esminius pokyčius žmonių gyvenime. Viena reikšmingiausių permainų yra kur kas didesnio laisvalaikio galimybė.

Laisvalaikį ypač pailgino savaitgaliai ir apmokamos atostogos. Negana to, šiandienos žmonių gyvenime laisvalaikis užima labai svarbią vietą jaunystės metais ir darbo karjeros pabaigoje, šiais dviem laikotarpiais, kurie tapo kur kas ilgesni.

Tačiau būtina pabrėžti, jog toks laisvalaikis nėra prieinamas kiekvienam; milijonai žmonių pasaulyje, net ir turtingose šalyse, neturi laisvalaikio arba ekonominių bei kultūrinių priemonių išgyventi jį kaip tikrą galimybę.

6. Taip pat reikia pasakyti, jog ilgesnio laisvalaikio vis dėlto nepakanka norint patenkinti tai, ką visuomenė siūlo, kaip antai ugdomąją ar socialinę veiklą, pramogas ir rekreacijas, ir perdirbti didėjantį informacijos kiekį, dažnai būtiną, kad žmogus įstengtų visiškai integruotis į visuomeninį gyvenimą ir jame dalyvauti. Praraja, žiojinti tarp realiai turimo ir norimo laiko, kelia stresinę būseną, neišvengiamai atsiliepiančią šeimos ir visuomenės santykiams.

Bet kuriuo atveju darbas ir toliau yra asmens integracijos į visuomenę bei dalyvavimo joje pagrindas ir  šeimos gyvenimo pamatas (4), taip pat „pamatinės tiesos, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, savo darbu dalyvauja Kūrėjo veikloje” (5), įgyvendinimo prielaida. Tačiau drauge su darbu ir laisvalaikis vis labiau tampa asmeninio savęs įgyvendinimo galimybe ir kūrybine erdve, vienu žodžiu, teise, prisidedančia prie asmens viso orumo.

Taip aiškinant laisvalaikį iš akių nevalia išleisti poilsio, priskirtino žmogaus prigimtiniams poreikiams ir savaime esančiam nepamainoma vertybe. Poilsio prasmė iš tikrųjų nėra tik būtinybė atsigauti po varginančio triūso. Tikroji poilsio prasmė išaiškėja tada, kai besiilsintis žmogus paskiria savo laiką Dievui, pripažindamas jį Viešpačiu ir Pašventintoju, ir didžiadvasiškai atsideda kitiems, pirmiausia savo šeimai. Laisvalaikio sąvoka, kita vertus, pabrėžia asmens autonomiškumą ir pastangas save įgyvendinti, vadinasi, matmenis, kurie gali įgyti visišką pilnatvę tik per ištikimybę Dievui Kūrėjui ir Išganytojui.

Yra daug priemonių norint leisti laisvalaikį tikrai prasmingai. Kai kurie laisvalaikio užsiėmimai padeda atsigauti bei pailsėti ar patobulinti asmeninius gebėjimus. Vieni naudingi individualiam, kiti socialiniam asmens matmeniui. Vieni yra nuolatiniai, kiti sporadiški. Skaitymas, kultūriniai ir šventiniai renginiai, sportas ir turizmas kaip laisvalaikio išraiška tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Visi, turintys galimybę mėgautis laisvalaikiu, turėtų stengtis atrasti visus jo žmogiškuosius matmenis, išmokti atsakingai juo naudotis ir sykiu stengtis, kad visi žmonės kuo greičiau galėtų džiaugtis šia pagrindine teise.

2. Turizmas ir asmuo

7. Poilsis yra svarbus motyvas trokšti laisvalaikio ir dažniausiai paskatina leistis į turizmą. Kelionė ir ilgesnis ar trumpesnis pabuvimas kur nors toliau nuo įprastinės gyvenamosios vietos padeda žmonėms atsitraukti nuo darbo ir kitų visuomeninių pareigų. Taip poilsis įgyja pertraukos kasdieniame gyvenime formą.

Poilsį galima supainioti su nieko neveikimu. Tokia samprata tikrai neatitinka antropologinės poilsio tikrovės. Poilsis turėtų būti daugiausia skirtas visiškai asmeninei pusiausvyrai, kurią sugriauti dažnai grasina kasdienis gyvenimas, atgauti. Kad žmogus galėtų atgauti pusiausvyrą, neužtenka liautis dirbus, tam reikia dar ir tam tikrų sąlygų.

Turizmas gali prie to prisidėti ir ne tik todėl, kad atitrūkstama nuo įprastinės gyvenamosios vietos ar aplinkos, bet ir todėl, kad savo įvairia veikla suteikia galimybę naujoms patirtims, ugdančioms asmens harmoningą ir visapusišką supratimą tiek per sąlytį su gamta, tiek per tiesioginį meno bei kultūros paminklų pažinimą, tiek per žmogiškesnius santykius su kitas asmenimis.

8. Turizmo veikla artimai susijusi su gamta. Panardintas į kasdienį technikos dominuojamą gyvenimą, turistas trokšta tiesiogiai išgyventi gamtą, mėgautis peizažo grožiu, pažinti gyvūnų bei augalų gyvenamąją aplinką, net jei jam tenka patirti vargų ir pavojų. Vienu žodžiu, gamta yra ideali vieta pradėti plėtoti turizmą.

Žmogaus santykį su gamta keičia auganti ekologinė sąmonė. Sekdamas šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu (6), žmogus turėtų išmokti visuose kūriniuose matyti brolius ir seseris, kad, atėjęs pas Kūrėją, galėtų ištarti: „Šlovė tau, Viešpatie, su visais Tavo kūriniais” (7).

Blaivus suvokimas, kad ištekliai riboti ir kad žmogus juos savo veikla griauna, geresnis įvairiopų pusiausvyrų išmanymas ir didesnis gamtos įvairovės branginimas šiandien prisideda prie naujo elgesio kodekso įsigalėjimo; šį kodeksą, jei nori išgyventi, turi perimti ir turizmas. Be to, ypatingas santykis, siejantis jį su ekologiškai pažeidžiamesnėmis aplinkomis – salomis, pakrantėmis, kalnais ir miškais – reikalauja iš turizmo atsakomybės suvokimo, kuriuo turi bendrai persiimti organizatoriai, vykdytojai, turistai ir vietinės bendruomenės.

Tai lėmė naujos turistinės pasiūlos ir naujos elgsenos atsiradimą; ir viena, ir kita skatintina dėl jų ugdomosios bei žmogiškosios vertės. Tiesioginis gamtos pažinimas keliaujant ir norint pamatyti jos stebuklus, pagarba gamtos pusiausvyrai tenkinantis kuklesniu turizmu, ryšio tarp žmonių skatinimas turistaujant mažesnėmis grupėmis, pavyzdžiui, leidžiant atostogas kaimo sodyboje, teigiamai keičia kasdienius nuolatos konsumizmo apgulto žmogaus įpročius.

9. Leistis į turistinę kelionę dažnai paskatina domėjimasis kitų tautų kultūra. Turizmas teikia tiesioginio pažinimo, dialogo be tarpininkų galimybę; tai leidžia lankytojams bei aplankomiesiems tiesiogiai prisiliesti prie atitinkamo paveldo turtingumo. Toks taiką ir solidarumą skatinantis dialogas yra viena vertingiausių gėrybių, kurias siūlo turizmas.

Ruošdamasis kelionei ir tokiam susitikimui, turistas susiras tinkamos dokumentacijos, galinčios padėti jam geriau suprasti ir įvertinti šalį, kurią jis nori aplankyti. Jis susipažins su tautos, kurią aplankys, meno paveldu, istorija, papročiais, religija ir socialiniais santykiais. Tada besiplėtojantis dialogas remsis pagarba asmenims bei taps gyvojo susitikimo vieta, ir bus išvengta pavojaus paversti kultūrą vien smalsumo objektu.

Savo ruožtu vietiniai gyventojai turi perteikti turistui savo meno bei kultūros paveldą, aiškiai suvokdami savo tapatybę, ir taip skatinti sinergetinį poveikį, kuris yra kiekvieno autentiško dialogo vaisius. Kviesti turistus pažinti savo kultūrą implikuoja pareigą būti ja giliai persiėmusiam ir ją rūpestingai saugoti. Šiandien pasaulyje juntamas spartus elgesio būdų bei gyvenimo stilių vienodėjimas dažnai būna žalingas lygiam orumui, kurį privalu pripažinti įvairioms civilizacijoms. Turizmas neturi tapti ardymo ar griovimo įrankiu, savotišku vietinių gyventojų akinimu mėgdžioti visa, kas svetima, nes tada kyla pavojus pagrindo neturinčiais nevisavertiškumo kompleksais ar ekonominiais interesais pakenkti giliausioms savo vertybėms. Kaip turistas prieš kelionę privalo susirasti žinių, taip ir vietiniams gyventojams būtina autentiškai bei suprantamai pristatyti turistui savo kultūros paveldą, pateikiant tinkamą informaciją bei kelionių vadovus ir siūlant įvairiopų galimybių aktyviai dalyvauti savo gyvensenoje.

Be to, autentiškas dialogas padės – taip pat per dosnią ekonominę paspirtį – veiksmingiau apsaugoti bei sureikšminti tautų meninį bei kultūrinį paveldą.

10. Įvairiame turizmo pasaulyje kai kurie aspektai įgyja ypatingą vertę bei išreiškia tam tikras žmogiškąsias vertybes.

Tai, pavyzdžiui, pasakytina apie „savaitgalį”, teikiantį progą trumpai apsilankyti netolimose vietovėse ir labai skatinantį turizmą šalies viduje. Savaitgalio turizmas yra daugeliui prieinamas bei lengvai pakartojamas išgyvenimas, leidžiantis atrasti savo kultūrines bei dvasines šaknis. Tas pats pasakytina apie išvykas į savo krašto šventes, padedančias suburti šeimas bei sustiprinti žmogiškus saitus.

Taip pat plinta vienodo amžiaus žmonių grupių turizmas. Pirmiausia reikėtų paminėti jaunimo turizmą, daugiausia praktikuojamą turint šviečiamuosius tikslus. Tokios kelionės skatina mokytis bendro gyvenimo bei atrasti kitų tautų kultūrą ypač reikšmingu žmogaus gyvenimo laikotarpiu. Taip pat keliaujama dalyvauti sporto varžybose, festivaliuose ar kituose dideliuose renginiuose. Tokius susitikimus kartais lydintys smurto protrūkiai turėtų akinti jaunuolius labiau jausti atsakomybę už pagarbą ir bendrą gyvenimą.

Pagyvenę žmonės irgi turi daug galimybių praktikuoti turizmą dėl socialinių bei ekonominių sąlygų, leidžiančių išėjusiems į pensiją užsiimti įvairia naudinga veikla. Turizmas teikia galimybę pažinti ir patirti tai, kas jiems buvo neprieinama ankstesniais gyvenimo tarpsniais. Pagyvenusiems žmonėms prasmingas turizmas gali būti veiksminga priemonė, padedanti jiems suvokti savo aktyvų vaidmenį visuomenėje, pastūmėti juos kūrybiniam darbui ir praplėsti jų gyvenimo horizontą.

Turizmo sektoriui galiausiai tenka svarbus vaidmuo kitose iniciatyvose, traukiančiose milijonus žmonių bei išryškinančiose kitus specifinius turizmo aspektus. Paminėtini „teminiai pramogų parkai”, festivaliai, sporto renginiai, nacionalinės bei pasaulinės parodos ir ypatingos šventės, tam tikrą vietovę išrinkus kultūros sostine ar pasaulinės dienos šventimo vieta.

3. Turizmas ir visuomenė

11. Dėl mastų, kuriuos įgijo turizmo verslas, turizmas tapo vienu svarbiausių užimtumo veiksnių, turint galvoje tiek tiesioginį ir netiesioginį užimtumą, tiek su turizmu susijusias paslaugas. Daugelis šalių būtent dėl to suinteresuotos turizmu, nors dažnai stokojama tinkamo supratimo, kokie turėtų būti darbo santykiai. Turizmo srityje dirbančių asmenų orumui apsaugoti pravartu ne tik reikalauti gerbti tarptautinės bendrijos pripažintas darbuotojų teises, bet ir atsižvelgti į specifinius aspektus, reikalaujančius ypatingų priemonių.

Pirmasis šių aspektų yra turizmo sezoniškumas. Turizmo verslui paprastai būdingi sezoniniai ritmai, kurie tam tikrais metų tarpsniais būna ypač intensyvūs.

Tai lemia svyruojančią darbo paklausą bei įvairios trukmės užimtumą ir darbėmį įstumia į netikrumo bei nestabilumo paženklintą padėtį. Be to, dėl darbo krūvio reikia ilgiau dirbti, tenka laikinai išvykti iš gyvenamosios vietovės; visa tai smarkiai trikdo šeimyninį ir visuomeninį gyvenimą, kliudo nuosekliai praktikuoti religinį gyvenimą. Tokiomis aplinkybėmis būtina ne tik griežtai taikyti bei vykdyti galiojančius darbo teisės reikalavimus ir atitinkamus socialinės apsaugos teisės susitarimus, bet ir nustatyti tinkamas priemones, visiems darbuotojams laiduojančias galimybę gyventi su šeima ir dalyvauti socialiniame bei religiniame gyvenime (8).

Antrasis aspektas susijęs su ugdymu. Akivaizdu, kad turizmo verslo sėkmės prielaida yra aukšto lygio kelionių organizatorių ir jų vykdytojų parengimas; tačiau to neužtenka, atitinkamai parengti privalo būti visi darbuotojai. Abiem atvejais būtina neišleisti iš akių, kad turizmo verslui būtina specialiai pasirengti, ne tik išmanyti darbą, bet ir sąlygas, kuriomis jis vykdomas, t. y. žmonių santykius. Turizmui, kaip nė vienai kitai sričiai, galioja posakis: „Kadangi žmogiškoji veikla kyla iš žmogaus, ji ir skirta žmogui” (9). Visas turizmo verslas turi tarnauti žmogui bei laikyti save priemone, padedančia žmonėms laisvalaikiu įgyvendinti savo nusistatytus planus.

Panašūs principai turėtų galioti ir su turizmu susijusioms paslaugoms, pavyzdžiui, nedidelėms įmonėms, transporto priemonėms, kelionių biurams ir panašioms sritims, kuriose pasitaiko mėginimų iš turizmo greitai ir perdėm pasipelnyti.

12. Pastaraisiais dešimtmečiais tarptautinis turizmas daugeliui šalių buvo svarbiausias plėtojimosi veiksnys ir, matyt, bus juo ir ateityje. Jis veikia ne tik ekonomiką, bet ir visos visuomenės kultūrinį, socialinį bei religinį gyvenimą. Tokia turizmo įtaka ne visuomet turėjo teigiamų padarinių bendram visuomenės plėtojimuisi (10). Aikštėn iškilo kelios sąlygos, kurių privalu besąlygiškai laikytis norint išsaugoti asmenų teises bei aplinkos pusiausvyrą. Šios sąlygos atsispindi siūlymuose plėtoti turizmą, paisantį „patvarios plėtros” principų. Kai kuriuos jų momentus čia verta pabrėžti.

Bendros atsakomybės principas yra pagrindinė sąlyga, keliama turizmo verslui, kurio planavimas ir vadyba patikėti turizmo organizuotojams, pilietinei valdžiai ir vietinėms bendruomenėms. Kaip šį principą įgyvendinti, turėtų tinkamai nustatyti viešoji valdžia, paisydama tarptautinių principų, kuriais paremtas bendradarbiavimas tarp valstybių, ir atsižvelgdama į institucines užduotis, skirtas visam šalies plėtojimuisi skatinti.

Turizmo verslas, kiek įmanoma, turi derėti su visos šalies ūkiu. Tai pasakytina tiek apie infrastruktūras, tiek apie paslaugas, ypač komunikavimo priemones ir išteklių naudojimą. Labai neteisinga, kai turizmo centrai aprūpinami paslaugomis, kurios vietiniams gyventojams paprastai neprieinamos. Dar netinkamiau, kai tai susiję su priemonėmis, būtinomis oriai egzistencijai, pavyzdžiui, aprūpinimu vandeniu ar viešąja sveikatos apsauga.

Indėlis, kuriuo turizmas pašauktas prisidėti prie šalies ekonominės plėtros, turi skatinti tradicinių ūkio šakų, žemės ūkio, žvejybos ir amatų, produktų gamybos augimą ir vartojimą. Toks indėlis taip pat reikalauja perteikti žinias ugdant vadybininkus ir darbuotojus. Naudojant vietinės gamybos išteklius, būtina išlaikyti jos tradicinį pobūdį, neprimetant kaitos, diktuojamos išskirtinai svetimų, išorinių veiksnių.

Be to, svarbu, kad ekonomiškai plėtojant turizmo sektorių būtų paisoma vietinės aplinkos iš anksto nulemtų sąlygų bei ribų. Pirmiausia pažeidžiamose srityse, pavyzdžiui, pakrantėse, mažose salose, miškuose ir draustiniuose, turizmas turi  ne tik būti pasirengęs protingai save apriboti, bet ir prisiimti žymią dalį išlaidų, reikalingų jų apsaugai.

Laikytis tokių taisyklių ypač būtina ekonomiškai silpnose šalyse. Žinoma, kad turistinė veikla daug kur gerokai pakenkė ne tik bendram visuomenės gyvenimui, kultūrai ir aplinkai, bet ir iliuziniais greitos plėtros pažadais pačiai šalies ekonomikai. Todėl ten, kur toks procesas vyksta, būtina imtis priešpriešinių priemonių ir neleisti, kad tai pasikartotų ateityje.

13. Stengiantis tinkamai suprasti dabarties turizmo struktūras, nevalia nepaminėti jo ryšio su dabartiniu ekonominės globalizacijos procesu. Turizmo esmei išties būdingi elementai, davę pradžią globalizacijai ir šiandien ją spartinantys. Sienų atvėrimas asmenims bei įmonėms, teisinis ir ekonominis suvienodėjimas nuo seno skatino turizmą. Dėl savo gebėjimo atverti viena kitai kultūras ir pastūmėti dialogo bei bendro gyvenimo linkme turizmas gali taip pat būti laikomas patraukliu globalizacijos veidu.

Kita vertus, tam tikra globalizacijos atmaina žada tautoms bei žmonėms sunkius padarinius. Pagilėjo tarp turtingų ir neturtingų šalių žiojinti praraja, atsirado nauja silpniausių šalių vergiškos priklausomybės forma, ekonominė tvarka tapo visa valdančiu principu, keliančiu grėsmę asmens orumui (11).

Tokiomis aplinkybėmis daug kur dar labiau išryškėja blogiausi turizmą lydintys padariniai: asmenų, pirmiausia moterų ir vaikų, išnaudojimas darbo srityje ir seksualiniais tikslais; daugybei gyventojų grėsmę keliančių ligų plitimas; prekyba narkotikais ir narkomanija; esminis kultūrinės tapatybės ir gyvybiškai svarbių išteklių griovimas ir t. t. Dėl šių žmonijos nelaimių, savaime suprantama, negalima kaltinti globalizacijos nei laikyti turizmą vieninteliu už tai atsakingu, tačiau neįmanoma nepastebėti, kad abu gali tai skatinti.

„Globalizacija a priori nėra nei gera, nei bloga. Ji bus tokia, kokią ją padarys žmonės. Nė viena sistema nėra savitikslė, ir todėl būtina stengtis priversti globalizaciją – kaip ir kiekvieną kitą sistemą – tarnauti žmogiškajam asmeniui, solidarumui ir bendrajai gerovei” (12). Šią ištarmę galima pritaikyti ir turizmui, turinčiam išlaikyti pagarbą ir turistų, ir vietinių gyventojų žmogiškajam orumui.

Turizmas gali tikrai reikšmingai skatinti Jono Pauliaus II taip trokštamą „solidarumo globalizaciją” (13), plėtodamas iniciatyvas, nukreiptas prieš globalinį bei asmeninį stūmimą į paribį žinių perteikimo, kultūros plėtojimo, savo paveldo išlaikymo ir aplinkos apsaugos srityse.

4. Turizmas ir teologija

14. Šio reikšmingo reiškinio, darančio tokį poveikį žmonių bei tautų elgesiui, akivaizdoje Bažnyčia nesvyruodama vykdė Viešpaties patikėtą misiją ir ieškojo tinkamų priemonių savo užduočiai atlikti, laiko ženklams įžiūrėti ir Evangelijai skelbti. Dievo išganomuoju darbu buvo perkeisti visi žmogiškojo gyvenimo matmenys, ir visi žmonės pašaukti priimti išganymo dovaną, kurią sudaro naujas gyvenimas, spindintis vaikų laisve bei broliškumu. Laiko, žmogaus skiriamo turizmui, jokiu būdu nevalia išskliausti iš nenutrūkstamos meilės istorijos, kur Dievas ieško žmogaus bei leidžia jam dalyvauti savo šlovėje. Įdėmiau pažvelgus į vertybes, iškylančias aikštėn praktikuojant turizmą, paaiškėja, jog turizmas leidžia giliau suvokti kai kuriuos pagrindinius išganymo istorijos aspektus.

Turizmą praktikuojantis krikščionis kviečiamas ypatingu būdu iš naujo padėkoti už kūrinijos, atspindinčios Kūrėjo grožį, dovaną, už Velykų laisvės, įgalinančios jį solidarizuotis su visais savo broliais bei seserimis Viešpatyje Jėzuje Kristuje, dovaną, už šventės, per kurią Šventoji Dvasia veda jį į amžinąją tėvynę, jo piligriminės kelionės šiame pasaulyje trokštamą tikslą, dovaną. Taip priešais mūsų akis išnyra „eucharistinis” matmuo, turintis paversti turizmą įsimąstymo, susitikimo ir Viešpatyje „jo didybės šlovei” (Ef 1, 14) besidalijamo džiaugsmo laiku.

15. Išganymo istorija prasideda sulig pirmaisiais Pradžios knygos puslapiais. Pirmąjį Dievo meilės bei išminties darbą vainikuoja vyro ir moters sukūrimas pagal jo „paveikslą ir panašumą” (Pr 1, 26). Jie yra paveikslas ir panašumas dieviškosios meilės, kuri nuo laiko pradžios reiškiasi kaip kuriančioji jėga. Vyrui ir moteriai dovanojamas žmogiškasis kūrybiškumas, turintis įgalinti juos atpažinti savuosius meile bei pripildyti žemę. Jie taip pat yra paveikslas ir panašumas poilsio, kuriuo švenčiama kūrinijos grožio sklidina meilė.

Kūrinija yra pirmoji dovana, suteikta žmogui, kad jis ją „dirbtų” ir ja „rūpintųsi” (Pr 2, 15). Vykdydamas šią užduotį, žmogus pirmiausia turi atsižvelgti, kad „kosmose, kadangi jis kilęs iš Dievo rankų, įspaustas jo gerumo ženklas. Tai gražus pasaulis, vertas žavėjimosi bei mėgavimosi, tačiau drauge skirtas jį kultivuoti bei plėtoti” (14).

Ši misija taip pat reikalauja pažinti bei patirti daugialypę ir įvairią kūriniją (plg. Sir 42, 24); tai įspūdingai rodo Biblijos keliautojo ištarmė: „Išsilavinęs žmogus daug žino, ir kas yra daug patyręs, tas kalba protingai. Žmogus be patirties mažai žino, bet kas yra keliavęs, tas įgyja daug gudrumo. Daug mačiau savo kelionėse, išmokau daugiau, negu galėčiau apsakyti. Dažnai buvau mirties pavojuje, bet išsigelbėjau patirties dėka” (Sir 34, 9–12).

Kūrinija duota žmogui kaip pragyvenimo šaltinis ir priemonė oriam gyvenimui, kuriuo turėtų dalytis visi žmonijos šeimos nariai, plėtoti. Biblijoje daug kur nurodoma ši esminė dieviškojo paliepimo: „Būkite vaisingi ir dauginkitės” (Pr 1, 28) prasmė. Tam skirtas ir šabo poilsis, kuris įsteigiant šabo metus išplečiamas, kad aprėptų visą kūriniją. Vienas šabo metų tikslų yra būtent pabrėžti, kad žmogui patikėtosios gėrybės yra skirtos visiems (plg. Kun 25, 6; Iz 58, 13–14). Todėl savanaudiškas gėrybių glemžimasis, turto kaupimas kitų sąskaita ir švaistūniškumas turint perteklių laikomi giliausiomis Dievą įžeidžiančios neteisybės šaknimis.

Vienu žodžiu, žmogus nė akimirkai neturi užmiršti, kad visa kūrinija yra dovana, nuolatos bylojanti jam apie jo Dievo ir Kūrėjo gerumą. Nuoširdžiai išgyvenant šią dovaną, įsimąstymas į kūriniją lydi žmogaus religinį gyvenimą (plg. Ps 104), įkvepia jo maldą (plg. Ps 148) ir stiprina viltį sulaukti pažadėtojo išganymo (plg. Rom 8, 19–21; 2 Pt 3, 13; Apr 21, 1; Iz 65, 17). Tokią prasmę žmogus turi teikti poilsio laikui, kuris dėl išminties ir technologijos, kurią Dievas leido jam išplėtoti, labai pailgėjo.

16. Žmogaus istorija yra išlaisvintas ir išlaisvintinas laikas. Nuodėmės buvimas pasaulyje ir nenoras meile atsiliepti į Dievo pradėtąjį dialogą sudavė mirtiną smūgį darbe ir laisvalaikiu besiplėtojančiai žmogaus kūrybinei jėgai. Bendrystės su Dievu, kitais ir pačia gamta nutraukimas lėmė, kad žmogus absoliučia valdžia pavertė savo egoizmą ir įpuolė į vergiją, trukdančią jam skirti savo laiko Dievui, kitiems ir grožiui.

Tačiau Dievas nesiliauja siūlęs savo sandorą. Iš tiesų pats Dievas, matydamas savo tautos kančias, „nužengia” juos išgelbėti ( 3, 7–10) ir nuveda į kraštą, kurio vaisingumas yra simbolinis teisaus ir švento gyvenimo fonas. Visas išrinktosios tautos elgesio kodeksas remiasi šiuo paliepimu: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas” (Kun 19, 2). Įgytai laisvei švęsti ir solidarumui atminti paskiriamas šabas, poilsio diena (plg. Įst 5, 12–15).

Per tokią istoriją žmogus vedamas į laikų pabaigą, nes tik prisikėlęs Išganytojas, apiplėšęs pats save ir priėmęs Dievo pavidalą (plg. Fil 2, 7), gali padovanoti žmogui tobulą laisvę. Jame, „naujame žmoguje” (plg. Ef 2, 15), buvo laisvėje ir meilėje atkurtas žmogus, kad per „tikėjimo klusnumą” (Rom 1, 5) būtų šventas visu savo elgesiu (plg. 1 Pt 1, 16).

Ši dovana, kurią gauna kiekvienas žmogus, „kartu tarnauja kitiems, statydina Bažnyčią ir broliškas bendruomenes įvairiose žmogaus gyvenimo žemėje srityse”, nes „Kristus moko mus, kad geriausias laisvės pritaikymas yra meilė, besireiškianti atsidavimu ir tarnavimu” (15). Atsidavimas suteikia krikščioniui jėgos pertvarkyti šeimyninį bei visuomeninį gyvenimą, darbą, poilsį ir laisvalaikį. Laisvalaikis leidžia dar labiau išryškėti atsidavimui būdingam nesavanaudiškumo matmeniui, nes teikia didesnę galimybę skirti savo laiką kitiems.

„Velykos turi ir dovanoja laisvę, gaivinančią laisvalaikį kaip jo giliausiasis principas”; per tai „žmogus gali <…> įgyvendinti autentišką, ‘Velykų žmogaus’, humanizmą” (16). Todėl krikščioniui turizmas visais atžvilgiais neatsiejamas nuo velykinės atnaujinimo dinamikos, nes jis yra gautosios dovanos šventimas, kelionė norint susitikti su kitais žmonėmis, su kuriais galima išgyventi atpirkimo džiaugsmą, laikas, skirtas dalyvauti solidarumo veikloje, artinančioje prie visų dalykų atnaujinimo Kristuje (Apd 3, 21).

17. Skelbdamas Viešpaties prisikėlimą, krikščionis išpažįsta tvirtai tikįs, jog Tėvo meilė veda jį ir visą istoriją į „naują dangų ir naują žemę” (Apr 21, 1). Be to, krikščionis pažadėtąją šventę savo žemiškajame gyvenime išgyvena pirmiausia švęsdamas sekmadienį, nes „dalyvauti ‘Viešpaties vakarienėje’ reiškia užbėgti į priekį dangiškajam ‘Avinėlio vestuvių pokyliui’ (Apr 19, 9)” (17). Tokio vilties tikrumo apšviestas, „sekmadienio ir šventadienio poilsis taps 'pranašiškas’, nes juo bus patvirtinamas ne tik absoliutus Dievo pirmumas, bet taip pat žmogaus pirmumas bei orumas visuomeninio bei ekonominio gyvenimo reikalavimų atžvilgiu” (18).

Poilsio laikas ir laisvalaikis teikia galimybę pažinti ir įvertinti visa, kas buvusioje ir dabartinėje tautų istorijoje užbėga į priekį garbei, kuri „bus apreikšta” (Rom 8, 18) mumyse ir visoje Tėvo apglėbtoje žmonijoje. Pirmiausia kūriniuose, kuriems savo žymę įspaudė dvasiniai ieškojimai, religinis tikėjimas, dalykų supratimas ir meilė grožiui, įžiūrėtini „tautų lobiai ir brangenybės” (Apr 21, 26), gabenami į naująją Jeruzalę (plg. Iz 60, 3–7; Mal 1, 11). Toks įsimąstymas stiprina pasiryžimą dėti pastangas dėl asmens orumo, pagarbos tautų kultūrai ir kūrinijos vientisumo apsaugos.
 

II. PASTORACINIAI TIKSLAI

18. Turizmo pasaulis yra ryškių kontūrų neturinti, daugialypė tikrovė, reikalaujanti specifinio pastoracinio dėmesio. Pagrindinis turizmo pastoracijos tikslas turėtų būti optimalių sąlygų, leidžiančių krikščioniui išgyventi turizmą kaip malonės bei išganymo momentą, sukūrimas. Turizmą galima neabejotinai priskirti prie naujųjų evangelizacijos aeropagų, „plačių šiuolaikinės civilizacijos ir kultūros, politikos ir ekonomikos sričių” (19), kuriose krikščionis turi įgyvendinti savo tikėjimą bei misijinį pašaukimą.

Šis globalinis tikslas rodo, kad turizmo pastoraciją būtina įtraukti į Bažnyčios pastoracinių užduočių visumą. Todėl turizmo pastoracija organiškai integruotina į įprastinę pastoraciją ir koordinuotina su kitais tokiais sektoriais kaip šeimos, mokyklos, jaunimo, socialinio darbo, kultūros vertybių puoselėjimo, ekumenizmo.

Vietinė krikščioniškoji bendruomenė, kurios tiesioginė apraiška yra parapija, – tai vieta, kur turizmo pastoracija turėtų plėtotis. Būtent vietinėje bendruomenėje turistas susilaukia krikščioniško priėmimo, būdingo jo, kaip tikinčiojo, gyvenimui, ir kiekvienas be išimties lankytojas – svetingumo. Joje krikščionis ugdomas kelionėms ar darbui turizmo srityje. Bendruomenė moko bendradarbiauti skatinant žmogiškąsias bei dvasines vertybes, ir prie to taip pat gali prisidėti turizmas. Kiekvienam šių svarbių aspektų reikia diferencijuoto ir bendro dėmesio, kurio neatidėliotinumo laipsnis gali skirtis priklausomai nuo vietinės bendruomenės vietinių aplinkybių bei galimybių.

1. Priėmimas

19. „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus” (Žyd 13, 2) (20). Šie žodžiai taikliai nusako turizmo pastoracijos esmę ir nurodo vieną iš pagrindinių laikysenų, kurios turi būti būdingos visai krikščionių bendrijai (21). Priimti turistą ir lydėti jį grožio bei poilsio paieškose turėtų skatinti įsitikinimas, kad „šis žmogus yra pirmutinis ir pagrindinis Bažnyčios kelias; kelias, nubrėžtas paties Kristaus; kelias, neišvengiamai vedantis per Įsikūnijimo ir Atpirkimo slėpinį” (22).

Lankytojo priėmimą giliausiai išreiškia Eucharistijos šventimas, bet kurios bažnytinės bendruomenės centras. Jo metu bendruomenė vienijasi su prisikėlusiu Kristumi, statydina vienybę su broliais (23) ir akivaizdžiausiai liudija, kad bendrystė smarkiai pranoksta kraujo ir kultūros saitus. Šiame susitikime, į kurį broliai atkanka iš labai įvairių vietovių ir kuriame susiburia įvairiomis kalbomis kalbamai maldai, ypač ryškiai ataidi Atpirkėjo surinktos Bažnyčios visuotinumas.

Kad per Eucharistijos šventimą, pirmiausia sekmadieninį, konkrečiai išryškėtų šis būdingas bruožas, būtina pasirūpinti, jog šiame šventime galėtų dalyvauti visi, turistai ir vietiniai gyventojai. Žinoma, sykiu reikia išlaikyti specifinį šventimo pobūdį, kurį lemia ne tik jo prigimtis, bet ir konkrečios vietinės Bažnyčios tapatybė. Todėl atrodo prasminga į šventimą įtraukti turistų kalbas, tačiau taip, kad tai netaptų kliuviniu dalyvauti vietinei bendruomenei ir nepakeistų šventimo ritmo. Siekiant įgalinti turistus visavertiškai dalyvauti, nepakanka apsiriboti atitinkamais komentarais ar skaitiniais, bet dera išdalyti spausdintus lapelius su liturgine informacija arba numatyti parengiamąjį momentą prieš šventimą (24).

Eucharistijos šventimas yra dažniausia proga vietinei bendruomenei ir turistams susitikti, tačiau ji neturi būti vienintelė. Visos kitos progos, kuriomis vietinė bendruomenė renkasi švęsti tikėjimą, ypač liturginių metų pagrindinių švenčių laiku, teikia dingstį pakviesti turistus bei pasiūlyti brolišką pagalbą jų tikėjimo gyvenimui. Be to, vietinė bendruomenė, norėdama paskatinti bei padėti turistams prasmingai pasinaudoti tokiu ypatingu laiku, taip pat turėtų planuoti susitikimus bei numatyti informavimo priemones.

Nevalia užmiršti, kad Eucharistijos šventimas atremia bendruomenės gyvenimą į artimo meilės ir solidarumo pagrindą. Turisto nevalia atriboti nuo šio esminio tikėjimo gyvenimo aspekto. Turistas turėtų konkrečiai domėtis bendruomenės, kurioje svečiuojasi, problemomis, o ši savo ruožtu supažindinti jį su savo tikrove bei suteikti jam galimybių konkrečiai išreikšti savo dalijimąsi tos bendruomenės gyvenimu.

Ypatingas dėmesys skirtinas lankytojams, priklausantiems kitoms konfesijoms, ypač rūpestingai atsiliepiant į jų poreikius, susijusius su tikėjimo šventimu. Turizmo reiškinys dažnai yra pagrindinis ekumeninių pastangų motyvas ir pasirodo esąs ypač veiksminga priemonė, leidžianti pajusti krikščionims susiskaldymo skausmą ir suvokti neatidėliotiną būtinybę melstis bei darbuotis vienybės labui. Tokia situacija laikytina Dvasios dovana savo Bažnyčiai, – dovana, į kurią būtina atsakyti besąlygišku atsidavimu bei dosnumu.

20. Krikščionis – nesvarbu, ar būtų priimančiosios bendruomenės narys, ar pats turistas – turizmo praktikoje privalo liudyti savo tikėjimą ir atrasti progų įgyvendinti savo misijinį pašaukimą, sudarantį jo, kaip krikščionio, teisių ir pareigų pagrindą (25).

Pirmiausia turistų susitelkimo centruose krikščioniškoji bendruomenė turi neužmiršti, kad ji „savo prigimtimi yra misionieriška” (26), ir skelbti Evangeliją drąsiai, dosniai ir pagarbiai, smerkdama neteisybes ir nurodydama vilties kelius, net jei turisto svečiavimosi laikas santykinai trumpas ir jo dėmesį sąlygoja įvairios aplinkybės.

Šiomis sąlygomis labai svarbūs tampa visi elementai, sudarantys religinį, kultūrinį ir meninį vietinės bendruomenės paveldą. Paminklus, meno kūrinius ir visas kultūrines bei tradicijai būdingas apraiškas reikia pateikti taip, kad išryškėtų jų ryšys su bendruomenės kasdieniu gyvenimu. Tai padės bendruomenei labiau tapatintis su savo istorija bei stiprins jos norą žengti į ateitį ištikimybės Viešpačiui dvasia.

21. Kita labai svarbi aplinkybė, verčianti rūpestingai rengtis priimti lankytojus, yra įtrauktos į siūlomų turistinių objektų sąrašą religiškai reikšmingos šventovės.

Tarp jų išsiskiria šventovės, krikščionių piligriminių kelionių tikslai, kur kultūros ar poilsio sumetimais ar dėl jų religinės traukos taip pat plūsta būriai turistų. Vis labiau sekuliarizuotame pasaulyje, paženklintame skubos ir materializmo, tokie apsilankymai gali būti trokštamo sugrįžimo pas Dievą ženklas. Todėl lankytojus šventovėse būtina tinkamai priimti ir per tai padėti jiems įžiūrėti savo keliavimo prasmę bei suvokti tikslą, į kurį jie pašaukti (27). Jie, žinoma, bus priimami kitaip negu žmonės, atvykstantys į šventovę kaip piligrimai. Jei rodoma pagarba, kokios reikalauja vietovės pobūdis, būtina vengti bet kurios atsiribojimo nuo lankytojų ar jų nustūmimo į šalį formos. Geriausia paslauga, kurią jiems galima padaryti, norint, kad jie susimąstytų apie savo religinius jausmus, yra nusakyti religinį vietovės pobūdį ir piligriminės kelionės į šią vietovę prasmę (28).

Aplankyti kitas religines vietas, pavyzdžiui, katedras, bažnyčias, vienuolynus ir abatijas, daugiausia skatina jų iškili meninė ar istorinė vertė. Tačiau ir tokiais atvejais nevalia apsiriboti vien istorine ar menine informacija, kad ir kaip gerai ji būtų parengta, bet būtina išryškinti jų tapatybę ir religinę paskirtį. Čia taip pat norime priminti, kad tokie apsilankymai daugeliui turistų, be to, dažnai būna nepakartojama susipažinimo su krikščioniškuoju tikėjimu vieta. Sykiu pasirūpinta, kad tai nekliudytų vykstančiam religiniam šventimui, turistams skirtą lankymo laiką nustatant pagal pamaldų tvarkaraštį.

Atsakingi už pastoraciją toje vietoje asmenys turėtų skatinti svetingumą ir mokyti priimti lankytojus. To siekdami jie privalo skatinti tikinčiųjų bendradarbiavimą ir norintiems siūlyti ne tik dalykinį, bet ir dvasinį rengimą, kuris padėtų jiems įžiūrėti tokioje tarnystėje savo tikėjimo įgyvendinimo bei liudijimo būdą (29).

Svetingumo pareiga reikalauja ypatingų organizacinių priemonių ir rengiant kitus religinius renginius, dėl savo tradicinio bei liaudiško pobūdžio sutraukiančius daug turistų. Pastoracija pašaukta tokius lankytojus motyvuojantį religiškumą kreipti autentiškesnio asmeninio tikėjimo į gyvąjį Dievą linkme. Ši užduotis taip pat neleidžia išleisti iš akių to, kaip kelionių biurai reklamuoja šiuos renginius. Todėl kelionių rengėjus būtina kviesti bendradarbiauti ir suteikti jiems aiškią bei patikimą informaciją apie tokių renginių reikšmę.

Daugelyje šalių, pirmiausia Azijoje, lankytojas rimtai domisi didžiosiomis religinėmis tradicijomis. Prie tokio susitikimo vaisingumo vietinės Bažnyčios gali prisidėti įtraukdamos turistus į „gyvenimo ir širdies dialogą” (30), kurį jos privalo skatinti.

Krikščionis, lankantis kitų tikėjimo bendrijų narių gerbiamas vietas, turėtų neužmiršti, kad turi elgtis labai pagarbiai ir savo elgesiu jokiu būdu neįžeisti religinių jausmų tų, kurie jį priima. Tokiais atvejais jis privalo pasinaudoti proga, kiek įstengdamas, išreikšti pagarbą žodžiu bei veiksmu ir per tai „pripažinti, išsaugoti ir ugdyti juose aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes” (31).

2. Išgyventi turizmą krikščioniškai

22. Krikšto malone užantspauduotas susitikimas su Kristumi kviečia krikščionį atsiduoti Šventosios Dvasios vadovavimui ir pertvarkyti savo gyvenimą, „kad Kristus kiekvieną galėtų jo gyvenimo kelyje lydėti Įsikūnijimo bei Atpirkimo slėpinyje glūdinčios tiesos apie žmogų bei pasaulį galia ir iš jos trykštančia meilės galia” (32). Tai yra Bažnyčios misija ir jos pastoracijos šerdis turizmo srityje.

Iš pradžių visiems reikia pripažinti, kad pastangos išgyventi turizmui skirtą laiką krikščioniškai turi remtis giliu krikščionišku požiūriu į turizmą. Įsimąstyti į Dievą per kūrinijos grožį, bendrauti su broliais naujoje atpirktoje žmonijoje ir galiausiai švęsti šventę kaip visa remiančios bei atnaujinančios vilties išraišką krikščionį pirmiausia nuteiks gilinimasis į Šventąjį Raštą. Apšviestas jo šviesos, krikščionis atras, kad laikas, kurį jis skiria poilsiui ir turizmui, yra malonės laikais, vertinga proga, kviečianti maldai, tikėjimo šventimui ir bendrystei su broliais.

Kad turizmas būtų tikrai krikščioniškas, krikščionis turi kartu su vietine bendruomene švęsti tikėjimą, ypač Eucharistiją, Viešpaties dieną ir svarbiausiais liturginių metų momentais, kurie dažnai sutampa su atostogų laiku (33). Žinodamas, kad turi nė vienai bendruomenei nebūti svetimas ir jaustis kaip namie bei tos pačios šeimos nariu kiekviename pasaulio kampelyje, krikščionis asmeniškai stengsis skatinti liturginiame šventime dalyvauti ir kitus turistus. Prireikus jis atkreips atsakingųjų už turizmą dėmesį į teisę turėti sąlygas, leidžiančias jam praktikuoti savo tikėjimą.

Krikščioniui privalu nuolatos vengti ne tik elgsenos, prieštaraujančios jo pašaukimui, bet ir žodžių, gestų, laikysenų, galinčių įžeisti kitus. Ypač jis privalo vengti demonstruoti esąs turtingas bei švaistyti išteklius. Turisto krikščioniškasis liudijimas, priešingai, turėtų konkretizuotis pagalba neturtingiausiesiems, skiriant jiems dalį kelionei numatytų pinigų.

Tokį maldos gaivinamą gyvenimiškąjį nusistatymą būtina puoselėti ypač tada, kai dėl vietininių santykių turistui darosi sunku dalyvauti religiniame bendruomenės šventime, kaip, pavyzdžiui, pasitaiko šalyse, kuriose krikščionys yra mažuma. Tokiais atvejais krikščionys privalo ypač jausti pareigą išreikšti savo tikėjimą savo elgesiu ir atsargiai bei pagarbiai siekti dialogo su sutiktais žmonėmis.

23. Dažniausiai keliaujama kartu su šeimos nariais. Žinoma, jog šiandienėje visuomenėje yra daug veiksnių, sunkinančių šeimos gyvenimą, jos narių bendravimą, bendrabūvį ir mainus. Net laisvalaikiu, kuris paprastai būna paženklintas individualių preferencijų, padėties pataisyti nepavyksta. Atsižvelgiant į tai, šeimos turizmas siūlytinas kaip veiksminga priemonė, leidžianti sustiprinti ar net atkurti šeimyninius saitus. Bendra kelionė, kurios sėkmė priklauso nuo atsakingo visų dalyvavimo, išplečia dialogo galimybes, gerina tarpusavio supratimą bei įvertinimą, skatina visus šeimos narius labiau vienas kitą branginti ir dosniai vienas kitam padėti (34).

Šeimos turizmas teikia tėvams vertingą progą dialogu ir pavyzdžiu atlikti savo katechetinę pareigą vaikams. Šeimos turizmas taip pat yra nepakartojama galimybė praturtinti save gyvenimo kultūros, pagarbos dorovinėms bei kultūrinėms vertybėms ir kūrinijos saugojimo lygmenimis. Nevalia užmiršti, kad turizme itin išryškėjantis laisvės matmuo skatina ir ugdo atsakomybę.

24. Turizmas, be to, suburia asmenų grupes pagal amžiaus ar kitokius darbo bei socialinio gyvenimo kriterijus. Bažnyčia skiria tokioms grupėms pastoracinį dėmesį bei siūlosi padėti, kad turizmo organizatoriai ir patys turistai šias ypatingas aplinkybes išgyventų pilnatviškai ir žmogišku, ir dvasiniu matmeniu.

Pirmiausia minėtinos vaikų ir jaunimo grupės, paprastai keliaujančios mokyklinio ugdymo tikslais. Tokių kelionių rengėjai, visų pirma tie, kurie priklauso krikščioniškojo auklėjimo sektoriui arba panašioms ugdymo organizacijoms, turi stengtis, kad tokios kelionės patirtys jauniems žmonėms taptų proga pagilinti savo tikėjimą. Šiuo požiūriu taip pat skatintinos savanorių, aukojančių dalį savo atostogų padėti vargstantiems ar prisidėti prie plėtros, iniciatyvos (35). Tiek šalyse, iš kurių keliaujama, tiek kraštuose, į kuriuos keliaujama, ypatingas pastoracinis dėmesys skirtinas jaunuoliams, per atostogas vykstantiems į užsienį mokytis svetimos kalbos.

Be to, nuolatos daugėja galimybių keliauti pagyvenusiems žmonėms. Šios kelionės turėtų būti „džiaugsmo kelionės”, lydimos didelio dėkingumo jausmo ir „pasitikėjimo sklidino atsidavimo į Dievo rankas”. Juk būtent „taip išlaikomas ir padidinamas gyvenimo džiaugsmas, kuris yra Dievo dovana” (36).

Tačiau ne visi gali sau leisti turistauti; perdėm daug žmonių vis dar neįstengia pasinaudoti turizmo privalumais nei asmeniniu, nei kultūriniu bei socialiniu aspektu. Įvairios organizacijos, vartodamos „socialinio turizmo” terminą, stengiasi padaryti turizmą prieinamą visiems, tiek remdamos asmenų bei šeimų finansavimo iniciatyvas, tiek planuodamos bei plėtodamos tam tikrą turistinę veiklą. Bažnyčia turėtų branginti ir skatinti šias iniciatyvas, priverčiančias turizmą autentiškai tarnauti asmens savęs įgyvendinimui bei visuomenės plėtojimuisi. Netrūksta ir organizacijų, kurios per turizmą siūlo veiksmingas integravimo galimybes vienišiems ar į paribį nustumtiems žmonėms. Jų dalyvavimas leidžia Bažnyčiai liudyti ypatingą Dievo meilę silpniausiesiems.

25. Kaip jau buvo pabrėžta, turizmas yra svarbus pasaulinės ekonomikos segmentas ir veikla, šiandien besiplėtojanti į globalizacijos procesą įsitraukusių rinkos ūkio struktūrų plotmėje (37). Todėl turizmo pastoracija kaip pagrindinio tikslo turėtų siekti, kad turizmo šakos vadybininkai bei darbuotojai suprastų ir pažintų Bažnyčios socialinį mokymą.

Turizmas išryškina pamatinę tiesą, kuria turėtų vadovautis visas ūkis ir kurią Jonas Paulius II apibendrino šiais žodžiais: „Dirbti šiandien labiau negu kada nors anksčiau reiškia dirbti su kitais ir dirbti dėl kitų: dirbti, vadinasi, daryti ką nors kito labui” (38). Visos turizmo veiklos pagrindinis dydis iš tiesų yra asmuo, jai rūpi patenkinti jo giliausius ir asmeniškiausius norus. Ši ypatinga sąsaja su asmeniu uždeda turizmui didelius etinius įpareigojimus, kurie reiškiasi pagarba žmogaus orumui ir teisėms, solidarumo principo taikymu, teisingumo laikymusi darbo santykių srityje ir pirmenybės teikimu vargšams.

Todėl turizmo pastoracija turėtų stengtis, kad turizmo srityje dirbantys krikščionys pažintų Bažnyčios socialinį mokymą, ypač tą dalį, kuri susijusi su jų veikla, ir juo remtų savo elgesį.

26. Pravartu pabrėžti kelis Bažnyčios socialinio mokymo apsektus, ypač svarbius turizmo verslininkų bei organizatorių veiklai.

Plėtojant turizmą, pirmiausia projektuojant naujus kelionės tikslus ir atveriant naujas erdves turistinei veiklai, investiciniai sprendimai privalėtų būti priimami kaip „moraliniai ir kultūriniai sprendimai” (39). Kitaip tariant, jie turi remtis kriterijais, laikančiais ekonomiką ne tik pajamų šaltiniu, bet ir tarnavimu asmeniui ir bendruomenei.

Plėtojant turizmą, būtina deramai atsižvelgti į ekologijos klausimą, labai jautriai besisiejantį su turizmu. Atsiliepiant į „moralinę problemą” (40), kurią šiandieniam pasauliui kelia ekologinė krizė, privalu skatinti aplinką gerbiančias ir vietinių gyventojų prioritetus laiduojančias iniciatyvas, net jei dėl to tektų apriboti turistinę veiklą. Bet kuri pastanga paakinti krikščionis jų kelionių į ekonomiškai silpnas šalis metu laikytis kuklaus ir solidaraus gyvenimo būdo bus bergždžia, jei kelionių organizatoriai bei iniciatoriai nesivadovaus atitinkamu jautrumu.

Moraliniai ir krikščioniškieji kriterijai, turintys įkvėpti turizmo plėtojimą, bus veiksmingai taikomi tada, kai reikiamai tarpusavyje bendradarbiaus turizmo profesiniai darbuotojai, atsakingi politiniai pareigūnai ir vietinių gyventojų atstovai. Turizmo srityje besidarbuojantiems krikščionims toks bendradarbiavimas suteiks progą liudyti, stiprinti bendrystės ryšius ir skelbti Dievo karalystę teisingumo ir brolybės dvasia.

27. Turistinių programų pasiūla, vietovių, į kurias rengiamos kelionės, pristatymas ir veiklos atostogų laikotarpiu reklama yra regimiausias ir labiausiai viliojantis turizmo pasaulio aspektas, suteikiantis žmonių norams bei svajonėms spalvingą ir patrauklų pavidalą. Akivaizdu, jog šiomis aplinkybėmis kelionių rengėjams tenka pareiga teikti objektyvią informaciją, absoliučiai gerbti asmenų orumą ir vietovės, apie kurią informuojama, ypatybes, būti sąžiningiems siūlant turistines paslaugas ir absoliučiai patikimiems šias siūlomas paslaugas teikiant. Kadangi turizmo praktikavimas yra žmogaus laisvės reiškimosi forma, visa informacija, susijusi su turizmo plėtojimu, turi skatinti atsakingos laisvės vykdymą (41). Tokia atsakomybė neatsiejama nuo visos kelionės ir numato, kad po kelionės būtų išklausomos klientų dalykinės pastabos bei naudingos rekomendacijos.

Kelionės organizatorių tarnystė turistams daug kur siejasi su krikščioniškąja artimo meilės dorybe; tokia meilė šiuo atveju reiškiasi gerais patarimais ir sunkumų bei džiaugsmų kelionės metu dalijimusi. Todėl krikščionybę išpažįstantys kelionių rengėjai turėtų nuoširdžiai bei pagarbiai supažindinti su religiškai reikšmingomis vietomis; jiems taip pat privalu pasirūpinti, kad jų programose būtų atsižvelgta ir į galimus specifinius kiekvienos religijos reikalavimus.

Turizmo pastoracija turėtų siūlyti krikščionybę išpažįstantiems kelionių rengėjams progų apmąstyti kriterijus, kuriais turėtų vadovautis jų darbas. Be to, svarbu, talkinant kitiems asmenis, suteikti jiems naudingų žinių apie religines vietoves bei renginius, kurie paprastai yra turistinių kelionių tikslas. Tokios iniciatyvos turėtų būti vykdomos bendradarbiaujant su kompetentingomis kitų šalių struktūromis, idant nusibrėžti tikslai būtų pasiekti ir tarptautinio turizmo plotmėje. To siekiant turizmo pastoracijos atstovams naudinga dalyvauti turizmo pramonės mugėse.

28. Turistus paprastai lydi gidai, padedantys jiems lengviau pasiekti savo kelionės tikslus. Gidas dažnai lemia atostogų sėkmę ar nesėkmę. Neįmanoma įvertinti gido turistams daromos įtakos ir, vadinasi, jam tenkančios atsakomybės tinkamai pasirengti šiai profesijai.

Dėl šios priežasties būtina skatinti krikščionybę išpažįstančius gidus burtis į sąjungas bei rengti susitikimus, padedančius jiems žmogiškai bei dvasiškai tobulėti ir keistis mintimis bei patirtimis, nes jų darbas itin reikalauja pagarbos, pasiaukojimo ir dėmesingumo dvasinei turistų gerovei. Jie turi suvokti, kad jų ypatingas ryšys su turistais daro tikėjimo liudijimą ypač reiklia pareiga.

Gidas turi mokėti kompetentingai supažindinti su religinio pobūdžio vietomis, paminklais ar renginiais, suvokdamas, jog yra tikras evangelizuotojas, kuriam būtina vadovautis išmintimi ir pagarba.

Gidams skirtomis pastoracinėmis iniciatyvomis galima aprėpti ir vadinamuosius “animuotojus”, kurių nuolatos daugėja ir kuriems turistų kasdienybėje tenka vis svarbesnis vaidmuo. Jie gerokai lemia, ar laisvalaikis taps prasminga sveiko pramogavimo ir žmogiškojo bei dvasinio augimo erdve.

29. Turistinės veiklos siūlytojams ir turizmo srityje dirbantiesiems tenka reikšmingas vaidmuo lankytojų aptarnavimo srityje. Savo darbe jie tiesiogiai bendrauja su lankytojais ir pirmutiniai įžvelgia jų lūkesčius ir galimus nusivylimus; dažnai jie tampa jų patikėtiniais ir gali atlikti patarėjo ar gido funkciją.

Krikščionis, profesiškai dirbdamas turizmo srityje, tokiomis aplinkybėmis suvoks, kokia atsakomybė jam tenka. Nuo jo profesinės kompetencijos bei krikščioniškojo įsipareigojimo priklauso, ar lankytojo apsilankymas bus sėkmė žmogiškuoju ir dvasiniu lygmeniu.

Kad įstengtų atsiliepti į šį iššūkį, turizmo srityje profesiškai dirbantys krikščionys turi galėti tikėtis parapijos ir pastoracijos darbuotojų tvirtos paramos. Besąlygiškai būtina siūlyti jiems specifinį parengimą jų ugdymo profesinėse mokyklose ar kitomis papildomomis iniciatyvomis. Į jų darbo valandas privalu atsižvelgti ir planuojant liturginį šventimą bei katechezę.

Turizmo pastoracija turėtų būti itin jautri ypatingai turizmo srities darbuotojų padėčiai. Religinė ir sakramentinė tarnystė derintina su jų darbo sąlygomis, tačiau tai neturėtų jaukti bendruomenės tvarkaraščio ir ritmo. Tokios pastangos reikalingos norint skatinti turizmo darbuotojus dalyvauti parapinės bendruomenės gyvenime, apaštališkuosiuose sąjūdžiuose, kurti specifines grupes ar specializuotas sąjungas. Tokių grupių kūrimasis yra pastoracinės veiklos įrankis, remtinas visomis turimomis išgalėmis tiek profesinėje veikloje, tiek už jos ribų.

Ypatingas dėmesys skirtinas tam tikroms aplinkybėms, pavyzdžiui, problemiškai padėčiai, į kurią darbuotojas dažnai patenka šeimyninio gyvenimo atžvilgiu. Minėti darbo santykiai gali kenkti tvarkingam bendram gyvenimui – sutuoktinių tarpusavio ar tėvų su vaikais – šeimoje tiek dėl darbo valandų, tiek dėl to, kad darbuotojas priverstas gyventi toli nuo šeimos.

Jaunuoliai, besirengiantys profesiniam gyvenimui ir jį pradedantys, yra dar viena grupė, kuriai būtina skirti ypatingą dėmesį. Jie išgyvena lemtingą savo gyvenimo etapą, kai labai svarbu galėti tikėtis Bažnyčios pagalbos. Šiame kontekste esminis vaidmuo tenka parapijoms bei grupėms ir centrams, kuriuose susitinkama lavintis, apmąstyti bei švęsti tikėjimą.

Dar vienas turizmo pastoracijos prioritetas turėtų būti turizmo srityje dirbančios moterys. Būtina intensyvinti bei remti visas iniciatyvas, kurių tikslas – didesnė pagarba moters orumui ir jos ypatingai padėčiai šeimoje ir visuomenėje.

3. Bažnyčios ir visuomenės bendradarbiavimas

30. Vykdydama savo misiją pasaulyje, Bažnyčia, viena vertus, siūlo žmonijai savo nuoširdų bendradarbiavimą kuriant visus vienijančią broliją (42), padedančią pasiekti žmogaus orumą atitinkančius tikslus; kita vertus, ji yra “tvirtai įsitikinusi, kad dirvą Evangelijai parengti jai labai daug visokiausiais būdais gali padėti pasaulis – tiek pavieniai žmonės, tiek žmonių bendruomenės savo talentais ir veikla” (43).

Šis abipusis Bažnyčios ir visuomenės tarnavimas pirmiausia vyksta per specifinę pasauliečių misiją. Todėl turizmo pastoracija turi ieškoti bendradarbiavimo su viešąja administracija, profesinėmis sąjungomis ir turizmo organizacijomis ir jį skatinti, kad turizmo srityje sklistų ir “joje glūdinčias naujojo humanizmo galimybes” (44) plėtotų krikščioniškoji vizija.

Vadovaudamasis tokia nuostata, Šventasis Sostas Pasaulio turizmo organizacijoje įsteigė stebėtojo misiją. Šios organizacijos iniciatyva kasmet rugsėjo 27 dieną švenčiama Pasaulinė turizmo diena, 1999 metais buvo priimtas tarptautinis turizmo etikos kodeksas. Bažnyčia prisideda prie šios dienos šventimo atitinkamu popiežiaus laišku, pabrėžiančiu jos dvasinę reikšmę. Be to, ji pritaria minėtąjį kodeksą pagrindžiantiems principams.

Panašiai ir vyskupų konferencijos bei pavieniai vyskupai privalo ieškoti nuolatinio dialogo su viešąja, nacionaline ir vietine valdžia, kelionių rengimo įstaigomis ir turizmo profesinių darbuotojų sąjungomis, kad Bažnyčios bendradarbiavimas, kuriant teisingesnį, taikingesnį ir solidaresnį pasaulį, reikštųsi konkrečiais veiksmais.

Be to, visais lygmenimis būtina stengtis bendradarbiauti su organizacijomis, kovojančiomis su žmogaus orumą žeidžiančiomis situacijomis, dėl kurių kaltas ir turizmas: tai vadinamasis “sekso turizmas”, priklausomybė nuo narkotikų, aplinkos griovimas, kultūrinės tapatybės ardymas, paveldo niokojimas. Krikščioniui tenka pareiga be baimės pasmerkti tokias slogias situacijas ir visomis išgalėmis stengtis jas panaikinti.
 

III. PASTORACINĖS STRUKTŪROS

31. Norėdama sąžiningai vykdyti iš Viešpaties gautą misiją, Bažnyčia negali neevangelizuoti. Visi Bažnyčios nariai turi pareigą įvairiopai prisidėti prie šios užduoties, per kurią visu kilnumu išryškėja tikroji visų lygybė “Kristaus kūno statyboje” (45). Bažnyčia be paliovos ieško vis veiksmingesnių šios misijos vykdymo priemonių ir yra pasirengusi pagal meto reikalavimus (46) šias priemones atnaujinti, gerbdama kiekvienai tautai būdingus aspektus bei kalbą ir “drąsiai ir išmintingai” (47) prie jų prisitaikydama (48).

Turizmo plėtra ir jo didėjanti reikšmė tautoms yra vertos Bažnyčios pastoracinio dėmesio – Bažnyčios, kuri, įkvėpta patirties, per šimtmečius sukauptos lydint keliaujančius maldininkus (49), nuo pat pradžios įdėmiai stebėjo šią sritį. Suvokdama, kad nauji turizmo reiškinio matmenys reikalauja “koordinuotų įvairių krikščionių bendruomenės pastangų” (50), Bažnyčia parengė kelis darbo įvairiose veiklos srityse koordinavimo kriterijus. Pateikiamomis gairėmis, pratęsiančiomis ankstesnius samprotavimus, norima paakinti suvienyti visų, kurie pašaukti tiesiogiai darbuotis turizmo pasaulyje, pastangas.

1. Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba

32. 1970 m. kovo 19 d. apaštališkuoju laišku motu proprio forma Apostolicae caritatis popiežius Paulius VI įsteigė Vyskupų kongregacijai pavaldžią Popiežiškąją migrantų bei keleivių sielovados komisiją. Dėl milžiniškai padidėjusio mobilumo, kurį įgalino technikos pažanga, šiuo dokumentu įsteigtai institucijai dabarties visuomenėje atitieko svarbus vaidmuo. Kalbant apie turizmą, dokumente nurodoma, jog tai reiškinys, įtraukiantis “nepaprastai daug žmonių” ir socialinėje srityje esantis “naujovė, pasižyminti apibrėžtais savitumais” (51).

Apaštališkąja konstitucija Pastor bonus (1988 06 28) buvo įsteigta Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba, pakeitusi komisiją ir perėmusi jos užduotis. Aptariant turizmą, konstitucijoje pareiškiama, jog ši Popiežiškoji taryba “rūpinasi, kad maldingumo, studijų ar poilsio sumetimais daromos kelionės skatintų tikinčiųjų moralinį bei religinį ugdymą, ir talkina vietinėms Bažnyčioms, idant visi nesantys savo gyvenamojoje vietovėje galėtų pasinaudoti tinkama pastoracine pagalba” (52).

Vykdydama jai patikėtą misiją, Popiežiškoji taryba siekia šių pagrindinių tikslų:

1. Skatinti ir koordinuoti nuolatinius turizmo reiškinio, pirmiausia jo poveikio dvasiniam ir religiniam individų ir bendrijų gyvenimui, tyrimus;

2. Siūlyti pastoracines gaires, kurias būtų galima pritaikyti visose ar keliose šalyse;

3. Palaikyti nuolatinius ryšius su vyskupų konferencijomis siekiant koordinuoti bei remti pastoracines iniciatyvas turizmo srityje;

4. Bendradarbiauti su aukštesniųjų studijų bažnytiniais centrais ir tiriamaisiais institutais, į kurių programas įtrauktos turizmo studijos;

5. Numatyti kasmetinio Pasaulinės turizmo dienos šventimo programą, kurti bei skleisti katechetinę medžiagą Pasaulinės dienos tema;

6. Palaikyti reguliarius kontaktus su nuolatiniu Šventojo Sosto stebėtoju Pasaulinėje turizmo organizacijoje (53).

2. Vyskupų konferencijos

33. Vyskupų konferencijos yra institucijos, įsteigtos tam, kad vyskupai, dalydamiesi išmintimi bei patirtimi, galėtų “šventai jungti savo pajėgas bendrajai Bažnyčių gerovei” (54). Apaštališkajame laiške Apostolos suos patikslinama: “Imdamiesi naujų klausimų ir siekdami, jog Kristaus žinia apšviestų ir vestų žmonių sąžines, sprendžiant visuomenės pokyčių keliamas naujas problemas, vyskupai, susibūrę į vyskupų konferenciją ir bendrai vykdydami savo mokymo tarnybą, gerai suvokia savo pareiškimų ribotumą. Nors šie pareiškimai yra oficialūs, autentiški ir išlaiko bendrystę su Apaštalų Sostu, jie neturi visuotinio magisteriumo pobūdžio” (55). Vyskupų konferencijų veikloje pastoracinis dėmesys pirmiausia skiriamas inovacinėms permainoms visuomenėje ir “apaštalavimo formų ir būdų, tinkamai pritaikytų laiko ir vietos aplinkybėms”(56), siūlymui.

Turizmas neabejotinai yra viena iš temų, reikalaujančių vyskupų konferencijų dėmesio. Juk turizmas yra dar gana nauja patirtis visuomenei, ypač bendrijoms, kurių teritorija bei kultūros paveldas tampa tarptautinio turizmo objektu. Turizmo naujumą, antra vertus, lemia nuolatinis plėtojimasis, nauji gyvenimo stiliai bei įpročiai.

Čia išvardysime kelias konkrečiais iniciatyvas, kurių vyskupų konferencijos galėtų imtis turizmo srityje.

1. Visi vyskupai turėtų būti susipažinę su naujausia informacija apie turizmo plėtros šalyje tendencijas, jo formas, socialinį poveikį gyventojams ir darbo pasauliui, religinius turistų poreikius. Žinių reikia tiek apie vietinį, tiek apie tarptautinį turizmą. Jei turizmo plėtojimosi mastas šalyje to reikalauja, šio reiškinio studijavimas bei analizavimas patikėtini nuolatinei stebėtojų grupei kokiame nors šalies katalikiškajame universitete ar bažnytiniame institute.

2. Norint, kad visose vyskupijose būtų turizmo pastoracijai tinkamai parengtų kunigų ir pastoracijos darbuotojų, būtina parengti specialią turizmo pastoracijos darbuotojų ugdymo programą, kurią į savo studijų planus įtrauktų įvairios seminarijos bei ugdymo institucijos.

3. Siekiant tinkamos tikinčiųjų katechizacijos laisvalaikio ir turizmo temomis, įprastinei pastoracijai reikia pasiūlyti tam skirtų gairių.

4. Jei to reikalauja aplinkybės, su kitomis vyskupų konferencijomis užmegztini ryšiai, kad šalys, iš kurių išvykstama ir į kurias atvykstama, bendradarbiavimo dvasia galėtų keistis pastoraciniais darbuotojais ir įvairiakalbe infomacija bei liturgine medžiaga.

5. Būtina skatinti ugdymo programas gidams, ypač tiems, kurie vadovauja apsilankymams religinėse vietose, taip pat darbui turizmo srityje bei viešbutyje rengiančių mokyklų bei centrų mokiniams.

6. Turizmas turėtų būti viena iš temų, aptariamų “katalikiškuosiuose kultūros centruose” (57).

7. Numatytinos galimos vyskupijų bendradarbiavimo formos, siekiant geriau organizuoti pastoracinę globą vietovėse, kur tam tikrais sezonais susitelkia daug turistų.

8. Būtina užmegzti ryšį su krikščioniškųjų konfesijų atstovais, siekiant ekumeninio bendradarbiavimo dideliuose turizmo centruose (58).

9. Norint laiduoti prideramą bendradarbiavimą planuojant bei prižiūrint turizmo veiklą, privalu puoselėti nuolatinį dialogą su viešąja valdžia bei suinteresuotomis organizacijomis; bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skirtinas vietinių gyventojų kultūrinės tapatybės apsaugai, turizmo sektoriuje dirbančiųjų teisėms, teisingam naudojimuisi meniniu bei religiniu paveldu, pagarbiam lankytojų priėmimui.

10. Būtina skatinti Bažnyčios buvimą šio sektoriaus “mugėse”.

Būtų prasminga, kad šiai veiklai koordinuoti Vyskupų konferencija įsteigtų komisiją (59), į kurią būtų įtraukta specialistų, atstovaujančių įvairiems turizmo sektoriams.

3. Vyskupijos

34. Turizmas mūsų šiuolaikinėje visuomenėje yra labai paplitęs reiškinys, tiek kaip laisvalaikio užsiėmimas, tiek kaip daugelio žmonių profesinio darbo sritis, tiek kaip paslaugų tinklas, būdingas turistinei vietovei. Todėl dėl savo artimo sąryšio su bendruomenės kasdieniu gyvenimu turizmas yra matmuo, laikytinas vyskupijos pastoracijos normaliu dėmeniu ir kaip toks turi priklausyti sritims, reguliariai atsiduriančioms vietos ordinaro ir jam patariančių tarybų ar komisijų dėmesio akiratyje.

Turizmo pastoracija vyskupijos lygmeniu būtinai turėtų kelti sau tokius tikslus:

1. Pateikti krikščioniškąją turizmo viziją, skatinančią tikinčiuosius išgyventi turizmą krikščioniškojo įsipareigojimo, liudijimo bei misionieriavimo dvasia; į šį tikslą būtina atsižvelgti sakant pamokslus, katechizuojant bei naudojantis visuomenės komunikavimo priemonėmis; taip pat reikia rūpintis, kad mokyklose būtų siūloma tinkama ugdymo programa, padedanti mokytis žmonių bei tautų orumą ir sklaidą gerbiančio turizmo vertybių;

2. Ugdyti pastoracijos darbuotojus, gebančius šiame sektoriuje specifiniu būdu plėtoti pastoracinį darbą; jei to reikalauja vyskupijos poreikiai, keliems kunigams ir pasauliečiams reikia suteikti nuodugnesnio specialaus išsilavinimo galimybių;

3. Analizuoti turizmo realybę vyskupijoje, formuluoti pastoracinius kriterijus, siūlyti atitinkamas priemones kunigų ir pastoracijos tarybose (60); religinė turistų globa įtrauktina į vyskupijos pastoracinę veiklos programą, vykdytina viena iš jų kalbų bei jų kultūrą atitinkančiu pavidalu, tačiau neturi virsti atskiru dydžiu ir trikdyti vietinės bendruomenės gyvenimo;

4. Didžiausio turistų srauto laikotarpiais stengtis optimizuoti lankytiniausių parapijų darbą ir numatyti galimybę prireikus pasitelkti kunigų iš kitų parapijų bei kitų vyskupijų ar šalių;

5. Rūpintis, kad vyskupija svetingai sutiktų turistus; tai galima laiduoti, ypač turistinio sezono pradžioje, paskelbiant vyskupo laišką šia tema ir paskleidžiant informaciją apie galimybes dalyvauti vietinės Bažnyčios šventime ir gyvenime;

6. Siekiant prižiūrėti lankytojams atviras Bažnyčios menines bei kultūrines gėrybes ir laiduoti pakankamai ilgą darbo laiką, skatinti grupių bei sąjungų kūrimąsi ir savanorių bendradarbiavimą;

7. Atsižvelgiant į naujas urbanistines bei socialines aplinkybes, kurti parapijas ir bendruomeninius centrus, labiau orientuotus į turizmo pastoraciją;

8. Palaikyti ryšius su kitų krikščioniškųjų konfesijų atsakingais pareigūnais, kad būtų galima imtis priemonių, padedančių geriau religiškai tarnauti jų tikintiesiems, visuomet kartu laikantis Šventojo Sosto ir vyskupų konferencijų nustatytų kriterijų bei normų;

9. Plėtoti bendradarbiavimą su viešosios valdžios organais ir vietinėmis administracijomis, turizmo organizacijomis bei profesinėmis sąjungomis ir kitomis turizmu suinteresuotomis institucijomis;

10. Įsteigti diecezinę turizmo pastoracijos komisiją, kuri rūpintųsi pastoracijos šioje srityje koordinavimu bei skatinimu ir tarp kurios narių būtų specialistų, atstovaujančių įvairioms turizmo pasaulio asmenų grupėms.

4. Parapijos

35. Parapija, “kad ir kokios būtų žmonių skirtybės, visa suimdama į viena ir jungdama į Bažnyčios visumą” (61), yra pirmutinė svetingumo mokykla, pirmiausia tada, kai susirenka švęsti Viešpaties dienos (62). Ji svetingai atsiveria visiems, laikinai sustojusiems jos teritorijoje, ir parengia tikinčiuosius kelionėms, į kurias jie nori vykti. Joje atramą randa visi, kurie nori nuoširdžiai liudyti savo tikėjimą turizmo pasaulyje.

Laikyti parapijos bendruomenę susitikimo vieta ir pastoracinio darbo paspirtimi reiškia suponuoti, jog vietovėse, kur rutuliojasi turizmo veikla, egzistuoja parapija su visomis jai būdingomis struktūromis. Regimas bažnyčių ir parapinių centrų ženklas yra pirmasis konkretus svetingumo gestas. Per tai parapija kviečia visus lankytojus dalyvauti tikėjimo šventime ir dalytis broliška bendryste.

Rengdama turizmo pastoraciją, parapijos bendruomenė turi ne tik siekti svetingai priimti lankytojus, bet ir mokyti savo tikinčiuosius krikščioniškai praktikuoti turizmą bei palaikyti tuos, kurie darbuojasi turizmo srityje.

Laikydamasi vyskupijos nustatytų tikslų, parapija galėtų imtis šių konkrečių iniciatyvų:

1. Laisvalaikio ir turizmo temomis katechizuoti krikščionybę išpažįstančius vietinius gyventojus ir turistus, jei to reikalauja vietovės aplinkybės;

2. Skatinti ir palaikyti pagalbos bei prevencijos priemones, kuriomis siekiama apsaugoti grupes, galinčias tapti netikusios turizmo praktikos ar turistų elgesio aukomis;

3. Skatinti, priimti bei palaikyti apaštalavimo grupes, daugiausia dėmesio skiriančias turizmo sektoriuje gyvenantiems bei dirbantiems žmonėms, net jei tokių veiklos sričių pačioje parapijoje ir nebūtų (63);

4. Sudaryti nuolatinę pasauliečių grupę, kuri analizuotų bei siūlytų iniciatyvas, įgyvendintinas turizmo srityje;

5. Siekiant skatinti asmeninį ryšį, tikėjimo šventimą, asmeninę maldą ir artimo meilės liudijimą, vietovėse, kur turistų srautas didelis, patarnavimus pritaikyti turistų poreikiams;

6. Siūlyti turizmo profesiniams darbuotojams specialius patarnavimus, atitinkančius jų darbo valandas ir darbo santykius;

7. Sudaryti galimybes lankytojams dalyvauti Eucharistijos šventime jų gimtąja kalba ar taikant kitas jų kultūrai būdingas išraiškos formas, visuomet paisant galiojančių liturginių nuostatų;

8. Nuolatos atnaujinti informaciją apie parapijos patarnavimus ir rūpintis, kad tokia informacija turistams būtų prieinama viešbučiuose, informacijos biuruose ir kitose informavimo priemonėse.


 

PABAIGA

36. Turizmas yra ideali aplinkybė, padedanti žmogui suvokti save kaip keliautoją laike ir erdvėje. “Jo Dvasios gaivinami ir jungiami, mes keliaujame į žmonių istorijos baigmę, visiškai atitinkančią jo planą: ‘Visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje’” (Ef 1, 10) (64). Bažnyčia, eidama pavyzdiniu savo Mokytojo ir Viešpaties keliu (65), moko žmones atpažinti savo tikrąjį pašaukimą. Kiekvieno žmogaus širdyje reiškiasi gilus homo viator nerimastingumas, juntamas naujų horizontų troškulys ir radikalus tikrumas, kad savosios egzistencijos tikslą įmanu pasiekti tiktai Dievo begalybėje (66).

Šį žmogaus ieškojimą ypač išryškina bei aikštėn iškelia turizmas. Norėdamas patenkinti savo norą pažinti kitus žmones ir kultūras, išskleisti savo asmeninius gebėjimus ir patirti nauja, žmogus mielai skiria savo laisvalaikio dalį turizmui. Šis turizmu pasireiškiantis ieškojimas vyksta ne tik tada, kai žmogus leidžiasi į tolimas keliones ar pavojingus nuotykius, bet ypač aiškiai rodosi individų ir šeimų pastangomis skirti vieną ar kelias dienas bendram poilsiui, pasirengimu ištverti nepatogumus keliaujant aplankyti giminių ar draugų ir bendradarbiavimu, kurio reikalauja grupinė išvyka.

Sutikęs Dievą gamtos ir meno grožyje, būdamas geros psichologinės savijautos, turistas pajus poreikį kartu su šventuoju Augustinu ištarti: “Sau tu mus sukūrei, ir nerami mūsų širdis, kol tavyje nenurimsta” (67). Ir toliau: “Vėlai tave pamilau, Groži, toks senas ir toks naujas, vėlai teve pamilau! Ir štai tu buvai viduje, aš lauke ir tenai tavęs ieškojau <…>. Tavęs paragavau, ir tavęs alkstu bei trokštu” (68).

Atsivėręs pasaulinei brolystei dalyvavimu meilės ir taikos civilizaciją statydinančiame dialoge (69), turistas kartu su psalmininku ištars: “Štai kaip gera ir kaip malonu, kur žmonės gyvena vienybėje!” (Ps 133, 1).

Kiekvienas turistas, gėrėdamasis kūrinijos grožiu (plg. Išm 13, 3), kartu su Marija, Bažnyčios Gimdytoja ir provaizdžiu (70), turėtų šlovinti Viešpatį (plg. Lk 1, 46) ir skelbti įstabius Viešpaties darbus (plg. Sir 42, 15–43, 33), per tai visiems žmonėms nešdamas viltį.

Vatikanas, 2001 m. birželio 29 d., Šv. Apaštalų Petro ir Povilo šventė

Arkivyskupas Stephen Fumio Hamao
Prezidentas

Arkivyskupas Francesco Gioia
Sekretorius

 


NUORODOS

(1) Dvasininkijos kongregacija. Turizmo pastoracijos bendrasis vadovas (1969 04 30).
(2) Jonas Paulius II. Laiškas 2000 m. Pasaulinės turizmo dienos proga, 5.
(3) Remiantis 2001 m. sausio 30 d. Pasaulinės turizmo organizacijos statistika.
(4) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 09 14), 10.
(5) Ten pat, 25.
(6) Jonas Paulius II savo apaštališkuoju laišku Inter sanctos (1979 11 29) paskelbė šv. Pranciškų Asyžietį „dangiškuoju ekologų globėju”.
(7) Šv. Pranciškus Asyžietis. Kūrinijos giesmė.
(8) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 09 14), 23.
(9) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 35; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 09 14), 26.
(10) Apie raidą minėtu laikotarpiu (1960–1980) Jonas Paulius II rašė: „Negalima sakyti, jog šios įvairios religinės, humanitarinės, ekonominės ir techninės iniciatyvos buvo bergždžios; kai kurių rezultatų pasiekta. Bet, žvelgiant į visumą ir turint priešais akis tam tikrus veiksnius, negalima paneigti, kad dabartinė pasaulio situacija vystymosi matmeniu daro gana neigiamą įspūdį” (Enciklika Sollicitudo rei socialis [1987 12 30], 13).
(11) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Ecclesia in Asia (1999 11 06), 39.
(12) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Popiežiškąją socialinių mokslų akademiją (2001 04 28), 2.
(13) Jonas Paulius II. Laiškas 1998 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 3.
(14) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dies Domini (1998 05 31), 10.
(15) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 21.
(16) Jonas Paulius II. Homilija Funchalo stadione (Madeira, Portugalija; 1991 05 12), 6.
(17) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dies Domini (1998 05 31), 38.
(18) Ten pat, 68.
(19) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 11 10), 57.
(20) Pirmiesiems krikščionims vaišingumas buvo pagrindinė pareiga ir viena iškiliausių krikščioniškosios artimo meilės išraiškos formų. Jis laikytas svarbia žmogiška bei krikščioniška dorybe, bendruomeninio gyvenimo liudijimu, neliečiama svetimojo teise, Dievop vedančiu keliu, iš dangaus duodama dovana, galimybe daryti gera ir nuplauti nuodėmes (plg. Šv. Grigalius Nazianzietis. Orat. 8, 12; SCh 405, 270; Šv. Ambraziejus. De Abrah. I, 5, 32–40; PL 14, 456–459; Šv. Maksimas Turinietis. Serm. 21, 1–2; CCL 23, 79–81; Šv. Grigalius Didysis. Hom. in Evang. II, 23, 2; PL 76, 1183).
(21) Priminsime čia svarbius Klemenso Romiečio pagyrimus: „Ar kas buvęs jūsų svečiu neįsitikino jūsų pavyzdingu ir tvirtu tikėjimu? Ar nesižavėjo jūsų išmintingu ir maloniu maldingumu Kristuje? Ar neaukštino jūsų dosnaus vaišingumo?” (Ep. ad. Corint. I, 2: SCh 167, 101).
(22) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 14.
(23) Juk Eucharistija išties yra „vienybės ženklas” ir „meilės saitas” (Šv. Augustinas. In Ioan. tract. 26, 13; PL 35, 1613); taip pat plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 3, 11.
(24) Čia derėtų nurodyti, jog Institutio generalis Missalis Romani (2000 04 20) prie asmenų, vykdančių liturginę tarnystę, priskiria ir tuos, kurie sutinka tikinčiuosius prie Bažnyčios durų ir jais rūpinasi (plg. Nr. 105 d).
(25) Plg. KTK, 255 kan.
(26) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 2.
(27) Plg. Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Šventovė: Gyvojo Dievo atminimas, esamybė ir pranašystė (1999 05 08), 6.
(28) Pirmiausia Šventojoje žemėje, tyliai Kristų liudijančiose vietovėse bei objektuose, galima sutikti paslėptą ir slėpiningą Dievo veidą ir geriau suprasti Dievo žodį. Šv. Jeronimas sakė: „Kaip geriau suprantami graikų istorijos rašytojai apsilankius Atėnuose ir kaip geriau suvokiama pasidaro Vergilijaus [Eneidos] trečioji knyga laivu nukeliavus nuo Troados iki Sicilijos ir nuo ten iki Tibro žiočių, taip geriau suprantamas ir Šventasis Raštas savo akimis pamačius Judėją ir senųjų miestų griuvėsius” (Praef. in Liber Paralip.: PL 29, 423).
(29) Plg. Popiežiškoji kultūros taryba. Dėl kultūros pastoracijos (1999 05 23), 37.
(30) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Ecclesia in Asia (1999 11 06), 31.
(31) Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Nostra aetate (1965 10 28), 2.
(32) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 13.
(33) Taip išsipildo tai, ko pageidavo Jonas Auksaburnis: „Mūsų dvasia jaučiasi pakylėta, siela darosi stipresnė, pastangos didesnės, tikėjimas tvirtesnis” (De Droside Martyre 2; PG 50, 685B); Teodoretas Kirietis savo pastabose apie Simeoną Stulpininką pareiškia: „Tas, kuris nueina pažiūrėti spektaklio, grįžta pamokytas dieviškųjų dalykų” (Hist. relig. 16, 21; SCh 16, 12; SCh 257, 188).
(34) Plg. Jonas Paulius II. Viešpaties angelo malda (Castel Gandolfo, 1999 08 01).
(35) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 12 07), 82.
(36) Jonas Paulius II. Laiškas pagyvenusiems žmonėms (1999 10 01), 16.
(37) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 42.
(38) Ten pat, 31.
(39) Ten pat, 36. Jonas Paulius II pareiškia: „Turiu galvoje tai, kad sprendimas investuoti mieliau šioje, o ne kitoje vietovėje, šiame, o ne kitame sektoriuje visuomet yra ir moralinis bei kultūrinis pasirinkimas”.
(40) Jonas Paulius II. Laiškas 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 15.
(41) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas 1981 m. Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga, 3.
(42) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 32.
(43) Ten pat, 40.
(44) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Ligurijos vyskupus (1982 01 05), 5.
(45) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 32.
(46) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 1.
(47) Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 40.
(48) Ten pat, 63 (plg. 59–64).
(49) Plg. Pijus XII. Kalba “Skal-clubs” pasauliniame kongrese (1952 10 29).
(50) Jonas Paulius II. Kalba trečiajame pasauliniame turizmo sielovados kongrese (1984 10 01).
(51) Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Apostolicae caritatis (1970 03 19).
(52) Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor bonus (1988 06 28), 151.
(53) Neprieštaraujant tam, kas apaštališkosios konstitucijos Pastor bonus 46 str. nustatyta dėl Valstybės sekretoriato II sektoriaus kompetencijos.
(54) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 37.
(55) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Apostolos suos, 22.
(56) KTK, 447 kan.
(57) Šių centrų pobūdis bei misija apibūdinami Popiežiškosios kultūros tarybos dokumente “Dėl kultūros pastoracijos” (1999 05 23), 32.
(58) Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba. Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas (1993 03 25), 102–142, 161–162.
(59) Plg. KTK, 451 kan.
(60) Plg. KTK, 459, 511 kan.
(61) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Apostolicam actuositatem, 10.
(62) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dies Domini (1998 05 31), 35–36.
(63) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Dvasininkijos kongregaciją (1984 10 20), 6.
(64) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 45.
(65) Plg. Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Piligrimystė į Didįjį jubiliejų (1998 04 25), 9–11.
(66) Plg. ten pat, 24–21.
(67) ŠV. Augustinas. Išpažinimai, I knyga, 1 skyrius: CSEL 33, 255.
(68) Ten pat, X knyga, 27 skyrius: CSEL 33, 1.
(69) Jonas Paulius II. Laiškas 22-osios Pasaulinės turizmo dienos (2001 m.) proga, 5.
(70) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 63.


© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2002.
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.