TARPTAUTINĖ KATECHEZĖS TARYBA


SUAUGUSIŲJŲ KATECHEZĖ KRIKŠČIONIŲ BENDRUOMENĖJE


Kai kurie principai ir gairės

1990 m.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2004 gruodžio 9, Nr. 23. 

TURINYS

IŠANKSTINĖS PASTABOS
Santrumpos

ĮŽANGA
Karalystės šviesoje
Susirinkimo pėdomis
Šio dokumento tikslas ir adresatai

PIRMA DALIS

SUAUGUSIEJI, KURIEMS SKIRTA KATECHEZĖ
Pasaulyje
Bažnyčioje
Sąlygotumai ir iššūkiai

ANTROJI DALIS

SUAUGUSIŲJŲ KATECHEZĖS MOTYVAI, KRITERIJAI IR KITI REIKŠMINGI MOMENTAI
Motyvai
Pamatiniai kriterijai
Reikšmingi momentai

TREČIOJI DALIS

GAIRĖS PRAKTIKAI
Suaugusio krikščionio savybės tikėjime
Metodologiniai nurodymai
Suaugusiųjų katechetų tapatybė ir ugdymas
Atsakingieji už katechezę bendruomenėje

PABAIGA


IŠANKSTINĖS PASTABOS

Tarptautinė katechezės taryba (Consiglio Internazionale per la Catechesi – COINCAT) savo šeštąją plenarinę sesiją, vykusią 1988 m. spalio 23–29 d. Romoje, paskyrė temai „Suaugusiųjų katechezė krikščionių bendruomenėje”.

Sesijos rezultatai, apibendrinti šiame dokumente, publikuojami COINCAT vardu ir yra peržiūrėti Dvasininkijos kongregacijos, kurios patariamasis organas yra COINCAT.

Šiuo dokumentu tikimasi prisidėti prie viso pasaulio krikščionių bendruomenių pastangų suaugusiųjų katechezės srityje ir per tai prie naujosios evangelizacijos, taip dažnai pabrėžiamos Jono Pauliaus II.

Nuorodos, pateikiamos laikantis svarbiausių Magisteriumo ištarų šiuo klausimu, atspindi pasaulio įvairių vietinių Bažnyčių narių kompetenciją, kuri lėmė įvairius požiūrius, bet sykiu leido nustatyti tam tikrus bendrus kiekvienos suaugusiųjų katechezės principus ir bruožus.

Šis dokumentas nėra nei išsamus suaugusiųjų katechezės vadovas, nei praktinė, naudojimui parengta programa. Jame tesiūlomos kai kurios gairės, kurios, sistemiškai ir organiškai išdėstytos, atspindi ištisą patirčių pasaulį ir pateikiamos pastoracijos darbuotojams bei katechetams siekiant paskatinti juos geriau suprasti ir įgyvendinti suaugusiųjų katechezę.

Rengiant šį dokumentą, naudotasi visų COINCAT narių darbo vaisiais, tačiau medžiagai dabartinį pavidalą suteikė ir tekstą parašė generalinis sekretorius, padedamas įvairių ekspertų.

Telaimina Viešpats suaugusiųjų katechezės tarnybą ir tesuteikia savo Bažnyčiai malonę vis skvarbesniais būdais per suaugusius tikinčiuosiuos skelbti Dievo karalystę suaugusiųjų bendruomenėse.

1990 m. Velykos

Don Cesare Bissoli SDB
COINCOT generalinis sekretorius

Santrumpos
AD – Ad gentes
CD– Christus Dominus
ChrL– Christifideles laici
CT – Catechesi tradendi
EN – Evangelii nuntiandi
BKV– Bendrasis katechezės vadovas
LG – Lumen gentium

ĮŽANGA

Karalystės šviesoje

1. „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai” (Mk 4, 30–32).

Šiuo Jėzaus palyginimu puikiai apibendrinama tikėjimo dinamika, būdinga visų laikų žmonėms. Per Žodžio skelbimą, kuris iš pradžių būna kuklus ir dažnai reikalaujantis daug pastangų, pirmiausia suaugusieji gauna malonę būti gyva Dievo karalystės dalimi, geba pažinti savo Viešpatį bei Išganytoją ir tapti jo liudytojais tarp savo brolių bei seserų pasaulyje.

Tad palyginimu glaustai perteikiami pamatiniai suaugusiųjų katechezės bruožai: jos galutinis ir radikalus tikslas (galutinis Karalystės atėjimas), visiškai transcendentinė ją palaikanti galia, bendradarbiavimas, į kurį suaugusieji pašaukti, bei jos nepaprastai teigiamas poveikis suaugusiesiems ir kitiems.

2. Jėzus yra sakęs: „Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai” (Mt 23, 8).

Šiandien pažįstame Jėzų, kaip ir jo paties laikais, kaip tą, kuris artinasi prie kiekvieno asmens, vyro ir moters, mažo ir didelio, gero ir blogo, vargšo ir turtingo, kad tiesiai, paprastai ir su meile skelbtų Gerąją Naujieną apie Karalystę. Jame visi suaugusieji atranda „kelią, tiesą ir gyvenimą” (plg. Jn 14, 6). Todėl suaugusiųjų katechezė įkvėpimo, drąsos bei džiaugsmo semia iš Jėzaus Evangelijos.

3. Pasaulio, kuriame gyvename, sudėtingumo suvokimas iš pastoracijos darbuotojų reikalauja nusižeminimo bei realizmo ir verčia juos, skelbiant krikščioniškąją žinią, vis labiau atsižvelgti į asmens gyvenimo sąlygas ir taip prisidėti prie atotrūkio tarp Bažnyčios ir visuomenės, tikėjimo ir kultūros įveikimo – atotrūkio, smarkiai apsunkinančio susitikimą su suaugusiais.

Tai reiškia, kad suaugusiųjų katechezė, siekdama savo tikslų, turi aiškiai suvokti šiandienių žmonių problemas bei lūkesčius, būti atidi besirandantiems teigiamiems elementams, su Evangelijos tiesumu rodyti, kodėl Jėzaus skelbiama Dievo karalystė siūlo šviesą ir viltį.

Susirinkimo pėdomis

4. Bažnyčios magisteriumas, kupinas Vatikano II Susirinkimo atnaujinamosios dvasios (plg. CD 14; AG 14), be perstojo autoritetingai akcentuodavo suaugusiųjų katechezės aiškumą ir neatidėliotinumą, centriškumą ir svarbumą.

Jonas Paulius II teigia, kad „vienas iš nuolatinių rūpesčių, kurį nenumaldomai ir primygtinai kelia šiandienė viso pasaulio patirtis, yra suaugusiųjų katechezė. Tai pagrindinė katechezės forma, nes skirta asmenims, kuriems tenka didžiausia atsakomybė ir kurie geba pilnatviškiausiai gyventi krikščioniškąja žinia” (CT 43).

5. Tai, kad po Susirinkimo viso pasaulio dalinėse Bažnyčiose radosi įvairių suaugusiųjų katechezės iniciatyvų, neabejotinai yra Šventosios Dvasios dovana. Tą liudija pastoraciniai laiškai, žinovų ir tyrimo centrų siūlomi apmąstymai bei programos, suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigų poreikis ir didelė kitokių pastoracinių iniciatyvų, besiremiančių autentiškai bažnytine bei misijų dvasia, įvairovė.

Šiame suaugusiųjų katechezės pavasaryje daugelyje vietinių Bažnyčių į akis krinta katechetų pasauliečių, vyrų ir moterų, gausėjimas ir vaisinga bei originali naujųjų grupių, sąjūdžių bei sąjungų veikla.

Šioje vilties aplinkoje ta pati Dvasia verčia mus skausmingiau suvokti esamus ribotumus bei sunkumus – tai, kad daugybės suaugusiųjų išvis dar nepasiekė jokia katechezė, kad krikščionių bendruomenėms stinga misijų dvasios, kad pastoracijos darbuotojai nėra pakankamai skatinami pastoracijos meilės ir kantrybės, kad katechezė yra netinkama, dažnai atsieta nuo platesnės evangelizacinės veiklos, kad stokojama parengtų katechetų.

6. Todėl Bažnyčia iš naujo kviečia tiesiausiai įsitraukusiuosius į tikėjimo ugdymą dėti daugiau pastangų ieškant naujų būdų, leidžiančių pasiekti suaugusiuosius, kurie dar negirdėjo Kristaus žinios arba, būdami evangelizuoti, paliko Bažnyčią.

Atsiliepdama į šį kvietimą, Tarptautinė katechezės taryba, patariamasis Dvasininkijos kongregacijos organas, savo 1988 m. sesijoje ypatingą dėmesį skyrė suaugusiųjų katechezės nagrinėjimui. Kaip to vaisius buvo parengtas šis dokumentas, paremtas jos narių, dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių vyrų bei moterų iš įvairių pasaulio regionų ir atstovaujančių skirtingoms rasėms bei kultūroms, patirtimi.

Šio dokumento tikslas ir adresatai

7. Šiame dokumente siekiama iškelti aikštėn reikšmingiausius suaugusiųjų katechezės aspektus. Jame aptariami pasaulyje, regis, vyraujantys bendri momentai, bendros problemos ir galimi sprendimai, visiškai pripažįstant įkultūrinimo vietinėse Bažnyčiose būtinybę.

Tad šiuo dokumentu trokštama žadinti bendrystės ir solidarumo dvasią, skatinant dalytis idėjomis bei suaugusiųjų katechezei vykdyti reikalingais ištekliais.

8. Šis dokumentas skirtas visai Dievo tautai, susibūrusiai į įvairias ganytojų vadovaujamas krikščioniškąsias bendruomenes visame pasaulyje.

Pirmiausia jis adresuojamas į suaugusiųjų katechezę įsitraukusiems ar šiai tarnybai besirengiantiems katechetams pasauliečiams. Jie yra gyvas Dvasios veikimo įrodymas – Dvasios, kuri kiekvienoje bendruomenėje nepaliaujamai pašaukia asmenų, gyvenimą paskiriančių savo brolių ir seserų palydai jų tikėjimo kelyje.

9. Dokumentas, turint prieš akis Evangelijos palyginimą apie sėjėją, suskirstytas į tris dalis. Tai:
– skirtinga „dirva”, tai yra suaugusiųjų padėtis ir jų buvimo bei brendimo visuomenėje ir Bažnyčioje ženklai;
– Dievo žodžio „sėkla”, perteikiama per suaugusiųjų katechezę kartu su giliaisiais motyvais, pagrindžiančiais jos perdavimą ir to perdavimo principus;
– „sėjimo ir derliaus rinkimo” procesas, kur pateikiamos kelios praktinės veiklos gairės.

PIRMA DALIS
SUAUGUSIEJI, KURIEMS SKIRTA KATECHEZĖ

10. Suaugti ir gyventi kaip suaugusiam yra Dievo žmonėms dovanotas pašaukimas; tai parodyta jau pačiuose pirmuose Biblijos puslapiuose (plg. Pr 1, 27–28; 2, 15). Šio pašaukimo tobuliausias pavyzdys yra Jėzus Kristus, kuris „buvo apie trisdešimt metų, kai jis pradėjo veikti” (Lk 3, 23) – skelbti Karalystę. Tad brendimas ir artinimasis prie to, kuris yra tobulasis žmogus (plg. Ef 4, 15), tampa kiekvienos katechezės malone ir užduotimi. Bet kaip tai vyksta? Kokie „šviesūs momentai” ir kokie „šešėliai” pasaulyje ir Bažnyčioje ženklina žmogiškąjį ir krikščioniškąjį suaugusiojo brendimą?

Pasaulyje

11. Mūsų dėmesį iškart patraukia tamsa ir kančia, slegiančios tiek daug suaugusiųjų, vyrų ir moterų, įskaitant krikščionis. Čia pirmiausia paminėtume: nepakankamas ir nelygias savisklaidos (humanizacijos) galimybes; pagarbos pamatinėms teisėms į laisvę, „tarp kurių svarbiausia yra religijos laisvė” (EN 39), taip pat sąžinės laisvė bei teisė – ypač vargšo – į asmens orumą, stygių; kliūtis, neleidžiančias atlikti visuomeninių ir šeimyninių pareigų.

Šių negerovių priežastys yra daugialypės bei sudėtingos ir kartkartėmis turi būti tiriamos. Apskritai kalbant, galima nurodyti nepaprastai netolygų pasaulio gėrybių pasiskirstymą, šeimos nuvertinimą, nepakankamą moters asmens vertinimą, darbo trūkumą, rasinę diskriminaciją, priėjimo prie kultūros stoką, masių negebėjimą ar negalėjimą dalyvauti priimant viešuosius sprendimus.

Visa tai smarkiai iškreipia Dievo paveikslą, kurį atspindėti ir kuriuo pilnatviškai džiaugtis, pirmiausia kaip suaugusieji, pašaukti vyrai ir moterys (plg. Pr 1, 26–27).

12. Sykiu matome, kad vis giliau suvokiama, kas yra individualus ir koletyvinis asmens orumas, tarpusavio priklausomybė ir bendrystė, didėja solidarumo su silpnaisiais ir vargstančiaisiais poreikis.

Be to, suaugusieji ima vis labiau vertinti bei domėtis religija ir dvasinėmis vertybėmis, kurios laikomos naujų jėgų gyventi versme, vis geriau suvokiama, kad žemė yra gerbtina ir nuo bet kokio užteršimo saugotina Dievo dovana.

Savo ruožtu pilietinės institucijos kai kur ėmė daugiau dėmesio skirti asmens teisių ir laisvės apsaugai, plėtodamos nuolatinio ugdymo programas, trunkančias iki senyvo amžiaus, skirtas padėti suaugusiesiems atlikti savo užduotis.

Bažnyčioje

13. Bažnyčia, gyvenanti žmonijoje ir, kaip ir jos Steigėjas, jaučianti pareigą tarnauti žmogui, prie žmogiškumo prisideda skelbdama Gerąją Naujieną apie Dievo karalystę Jėzuje Išganytojuje; toks skelbimas statydinant teisingesnę ir broliškesnę žmoniją yra būtinas.

Būdama ištikima šiai užduočiai, Bažnyčia, visada atvira žmogiškosios patirties bei mokslo indėliui, suaugusiųjų katechezę laiko Kristaus sekimo būdu, įkūnytu konkrečiose gyvenimo situacijose.

Todėl iš pat pradžių svarbu pažinti įvairius sąlygotumus bei iššūkius, bažnytinėse bendruomenėse darančius didžiausią įtaką suaugusiųjų krikščioniškajai brandai.

Sąlygotumai ir iššūkiai

14. „Ko čia stovite visą dieną be darbo?” – klausia vynuogyno šeimininkas vyrų, visą dieną stoviniavusių aikštėje. Tie atsako: „Kad niekas mūsų nepasamdė”. Tada šeimininkas jiems tarė: „Eikite ir jūs į vynuogyną” (plg. Mt 20, 6–7).

Jėzaus palyginime, kur visi kviečiami į Dievo karalystę, daugelis tą kvietimą priima, tačiau sykiu neturime išleisti iš akių daugybės tų, kurie kvietimo dar nėra išgirdę, o gal jį jau užmiršo arba dėl įvairių priežasčių negali į jį atsiliepti.

Siūlydama Evangeliją suaugusiesiems, Bažnyčia į tokią šviesos ir šešėlių, pasiekimų ir lūkesčių ženklinamą aktualią situaciją privalo atsižvelgti.

15. Ekonominiu socialiniu lygmeniu daugybei tikinčiųjų religinis ugdymas per katechezę neprieinamas dėl neišsivystymo, be atvangos slopinančio šventą vargšų teisę būti evangelizuotiems (plg. Lk 4, 18).

Čia taip pat paminėtina šiandienė ištisų žmonių grupių migracija. Išrauti ir perkelti iš savo gimtinės, šie žmonės neturi galimybės patenkinti pamatinį saugumo ir stabilumo poreikį.

16. Socialiniu kultūriniu lygmeniu, pripažįstant lemiantį kultūros visomis jos apraiškomis poveikį, dėmesys atkreiptinas į kelis esminės svarbos veiksnius, įvairiu mastu besireiškiančius visose geografinėse srityse:

a) Stiprėjant ir plečiantis sekuliarizacijos procesui, dėl didelių kultūros bei papročių permainų, bent neseniai turėjusių reikšmingų atgarsių gyvenimo organizavimui ir disponavimui laiku, į krizę įpuola pati katechezės, pirmiausia tarp suaugusiųjų, galimybė.

Galvoje taip pat turimi tokie dvasiniai suaugusiųjų sunkumai, kaip žmogiškojo ir religinio tikrumo stygius, individualios ir kolektyvinės tapatybės netektis, vienatvės našta ir t. t.

b) Karšto tikėjimo suaugusiesiems kartais tenka gyventi šalyse, kur tikinčiųjų ir išteklių nedaug ir kur, kita vertus, vyrauja kitos didžiosios religijos ar vertybinės sistemos, kurios krikščionims neretai būna priešiškos. Tokiomis aplinkybėmis katechezei iškyla didelių sunkumų stengiantis sutaikinti autentišką ir savitą tikėjimo kelionę su vietinės kultūros aplinka.

Taip pat neužmirština, jog kai kuriose šalyse dėl vyraujančios ideologijos religiniai susibūrimai draudžiami ar užkardomi, o pastoracinei ir katechetinei tarnystei viešose vietose daromos didelės kliūtys.

c) Technologinė pažanga, taikoma įvairioms gyvenimo sritims ir neproporcingai akcentuojama visuomenės komunikavimo, suaugusiesiems sukelia naujų problemų, aiškintinų krikščioniškojo tikėjimo dvasia.

Toks iššūkis reikalauja naujaip formuluoti bei spręsti tokias amžinąsias problemas, kaip gyvenimo prasmė ir vertė, žmogaus ir pasaulio paskirtis, bendras gyvenimas, tikėjimo ir moralinio gyvenimo santykis, religinių ir dvasinių vertybių primatas.

17. Bažnytinių bendruomenių lygmeniu būtų neteisinga nepripažinti Evangelijos sėklos, pasėtos vykdant suaugusiųjų katechezę parapijų, šeimų, sąjūdžių ir grupių aplinkoje, taip pat kitomis sąlygomis, kurios bus aptariamos trečioje dalyje, gyvastingumo.

Įsidedant širdin Jėzaus kvietimą: „Pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus; jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai“ (Jn 4, 35), dėmesys kryptingiau telkiamas į tai, ką galima padaryti.

Galima išvardyti ko reikia, kad suaugusiųjų katechezėje naujaip būtų keliami klausimai ir pereita prie pamatinio suaugusios krikščioniškosios bendruomenės poreikio.

Labai reikia:

a) tinkamesnės tikėjimo kalbos, suprantamos visų išsilavinimo lygių suaugusiems, pradedant beraščiais ar pusiau raštingais ir baigiant labai išsilavinusiaisiais; antraip jie jausis svetimi Bažnyčiai ir laikys katechezę nereikšmingu dalyku;

b) daugiau prieinamesnių vietų, kur nuo Bažnyčios nutolusieji būtų svetingai sutinkami ir praėję katechumenatą ar kokią nors kitokią įkrikščioninimo programą suaugusieji galėtų tęsti savo tikėjimo kelionę krikščionių bendruomenėje;

c) įvairesnių katechetikos modelių, atsiliepiančių į žmonių grupių vietinius ir kultūrinius poreikius;

d) liaudiškojo pamaldumo – tiek turinio, tiek raiškos požiūriu – rimto traktavimo, į katechezę išmintingai įtraukiant Evangeliją atspindinčius aspektus;

e) nuoseklių pastangų pasiekti suaugusiuosius, pirmiausia tuos, kurie toli nuo Bažnyčios, susvetimėję ir išstumti į paribį, atsiliepiant į jų poreikius ir per tai neutralizuojant plintantį sektų prozelitizmą;

f) dvasininkų ir Bažnyčios institucijų regimesnės jautrumo, disponuojamumo ir nuoširdaus atvirumo raiškos suaugusiųjų, jų problemų ir jų katechezės poreikio atžvilgiu.

18. Baigdami šią analizę ir turėdami prieš akis tolesnius nurodymus, taip pat vadovaudamiesi apaštališkojo paraginimo Catechesi tradendae 44 skyreliu, suaugusiuosius, kuriems reikia katechezės, galime suskirstyti į šias kategorijas:
– suaugusieji, kurie gyvena nukrikščionintose vietovėse ir neturėjo galimybės giliau pažinti Evangelijos žinią;
– suaugusieji, kurie buvo katechizuoti vaikystėje, bet vėliau nuo tikėjimo nutolo;
– suaugusieji, kurie katecheze dygisi, nes iš jos nedaug gavo arba buvo netinkamai katechizuojami;
– suaugusieji, kurie vaikystėje buvo pakrikštyti, tačiau vėliau nekatechizuoti, tam tikra prasme liko katechumenais.

ANTROJI DALIS
SUAUGUSIŲJŲ KATECHEZĖS MOTYVAI, KRITERIJAI IR KITI REIKŠMINGI MOMENTAI

19. „Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti?“ (Lk 14, 28).

Mokytojo raginimu statydinant Dievo karalystę persiimti Evangelijos išmintimi esame kviečiami pažinti ir iškelti aikštėn pagrindines suaugusiųjų katechezės Bažnyčioje priežastis, nes tai padeda suvokti jos svarbą.

Motyvai

20. Teologinė-pastoracinė refleksija teikia kelis skirtingus, vienas kitą papildančius motyvus: vieni susiję su suaugusiojo, kaip tokio, tikėjimo gyvenimu, kiti – su suaugusiojo viešuoju vaidmeniu visuomenėje ir bažnytinėje bendruomenėje, treti galiausiai svarba pranoksta kitus, nes prieš akis turima didesnė Dievo garbė ir Bažnyčios gerovė.

21. Suaugusieji Bažnyčioje, tai yra visi krikščionys, vyrai ir moterys, pasauliečiai, kunigai ir pašvęstieji asmenys, kaip ir bet kas kitas, turi teisę ir pareigą būti katechizuoti (plg. CT, V sk.; 217, 774 kan.; ChrL 34).

Šis motyvas pirmiausia kyla ne iš kokios nors tarnystės, kurią atlikti pašauktas suaugęs krikščionis, bet tiesiai išplaukia iš viduje pasėtos tikėjimo „sėklos“, kuri tikisi subręsti suaugusiajam augant amžiumi bei didėjant jo atsakomybei. „Kai buvai vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13, 11).

Tiktai brandaus tikėjimo asmuo geba atlikti savo kaip tikinčio suaugusiojo pareigas kitų atžvilgiu, kaip to reikalauja kiekvieno per krikštą gautas pašaukimas.

Tenka pripažinti, kad įvairiose bendruomenėse į suaugusiųjų ugdymą kreipiamas nepakankamas dėmesys arba jis vykdomas progiškai ir neretai vaikišku būdu; kartais stokojant tam tikros išorinės ar tradicinės paspirties, atsiranda disbalansas, kai katechezė daug dėmesio skiria vaikams, užmiršdama jaunuolius ir suaugusiuosius.

22. Asmens ugdymą neišvengiamai būtiną daro ir suaugusiesiems gyvenime tenkantis viešasis vaidmuo. Jie su visais krikščionimis dalijasi Evangelijos liudijimo darbais ir žodžiais užduotimi, tačiau jie tai daro suaugusiesiems pritaikytu būdu ir autoritetingai. Tai jie šeimos aplinkoje, kur suaugusieji, būtent kaip tėvai ar kiti giminaičiai, prigimties ir malonės galia tampa pirmutiniais ir būtinais savo vaikų katechetais. Jie rodo pavyzdį jaunajai kartai, kuriai reikia susitikimo su suaugusiųjų tikėjimu pavyzdžių. Visuomenės kontekste suaugusiųjų vaidmuo esminis darbo vietose, akademinėje, profesinėje, pilietinėje, ekonominėje, politinėje ir kultūrinėje srityje, visur, kuri vykdomos atsakomybės ir galios reikalaujančios užduotys. Taip yra todėl, kad tikintis suaugusysis dažnai būna vienintelis, kuris gali įmaišyti Karalystės raugą, išreikšti Evangelijos naujumą ir gražumą ir siekti Jėzaus Kristaus trokšto pasikeitimo bei išlaisvinimo.

Paprasti liudijimo gestai tokiomis aplinkybėmis reikalauja iš suaugusiojo pastangų vidujai pasisavinti tai, ką jis pašauktas įtikinamai perteikti kitiems.

23. Ši misijinė užduotis tampa dar svaresnė, turint prieš akis krikščioniškosios bendruomenės pašaukimą subręsti tikėjimo požiūriu.

Pravartu priminti, kad to pasiekti neįmanoma be protingo ir darnaus visų Bažnyčios sudedamųjų dalių, vaikų, jaunuolių, suaugusiųjų ir pagyvenusiųjų, bendradarbiavimo.

Neišleisdami iš akių šios bendrystės suaugusieji ypač pašaukti įsipareigoti katechetinei ir, platesne prasme, pastoracinei tarnystei savo broliams ir seserims, mažiems ir dideliems, visada paisant situacijų, problemų bei sunkumų, su kuriais susiduriama, skirtingumo.

Nesunku suvokti, kiek daug kompetentingumo – ir pasirengimo – reikalaujama iš suaugusiųjų tokiame sudėtingame pasaulyje, kuris Jėzaus Kristaus Evangelijai yra atviras ir kartu jos atžvilgiu įtarus.

24. Dar galima paminėti socialinio religinio, psichologinio, pedagoginio pastoracinio pobūdžio motyvus. Juos visus vienija ir jų visų galios šaltinis yra tikėjimo plotmė: Dievo garbė, Karalystės statydinimas, Bažnyčios gerovė. Dievą deramai pagerbia gyvas asmuo, ir juo labiau asmuo, pasiekęs suaugusiojo brandą; Dievo karalystė, kaip sėkla dirvoje, auga per jos suaugusių narių veiklą; suaugusių asmenų brandos ir išminties charizma praturtina pačią Bažnyčią ir bet kurią katechezės formą, padėdama jai suvokti Dievo tautos gyvenime bręstančią tiesą.

Suaugusiųjų indėlį spindinčiais pavyzdžiais paliudijo daugybė suaugusių vyrų ir moterų, bendradarbiavusių su Dievu kuriant išganymo istoriją tiek Biblijos steigiamuoju, tiek Bažnyčios aktualizacijos laikotarpiu.

25. Vienu žodžiu, norint, kad Geroji Naujiena apie Karalystę įsiskverbtų į visus žmonijos sluoksnius, esmingai būtina suteikti visiems krikščionims galimybę aktyviai prisidėti prie Karalystės atėjimo darniu ir vienas kito pastangas papildančiu darbu pagal kiekvieno atsakomybės lygmenis. Visam tam neabejotinai pirmiausia reikia suaugusių krikščionių.

Todėl teisėta ir būtina pripažinti, kad bendruomenė negali laikyti savęs visiškai krikščioniška, jei joje nevykdoma sistemiška visų jos narių katechezė, veiksmingą bei rūpestingą suaugusiųjų katechezę laikant pagrindine užduotimi.

Pamatiniai kriterijai

Išdėstytų motyvų šviesoje galima įžiūrėti kai kuriuos įtikinamos ir veiksmingos suaugusiųjų katechezės kriterijus.

Nurodysime penkis ypač svarbius kriterijus, kurių taikymą praktikoje aptarsime trečiojoje dalyje.

26. Suaugusiųjų katechezė turi būti nepaprastai dėmesinga vyrui ir moteriai kaip suaugusiesiems, paisyti jų, kaip suaugusiųjų, dažniausiai pasauliečių, padėties, būti jautri jų problemoms ir patirčiai, besinaudojanti jų dvasiniais bei kultūriniais ištekliais ir gerbianti skirtingybes, skatinanti suaugusiuosius veikliai bendradarbiauti jiems skirtame katechetiniame procese.

27. Tai reikalauja – kaip antrojo kriterijaus, – kad suaugusiųjų katechezė būtų įgyvendinama visiškai suvokiant ir teigiamai vertinant „pasaulietinį pobūdį“, kuris yra „pasauliečius skirianti ypatybė“ ir įpareigoja juos „ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią“ (LG 31).

Čia pravartu priminti tai, kas apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi ir vėliau tais pačiais žodžiais Christifideles laici buvo pasakyta apie krikščionis pasauliečius: „Jų evangelizacinės veiklos sritis – tai platus ir sudėtingas politikos, visuomenės ir ekonomikos pasaulis, taip pat kultūros, mokslo ir meno, tarptautinio gyvenimo, žiniasklaidos pasaulis, tokios evangelizacijai atviros tikrovės dalys kaip meilė, šeima, vaikų ir jaunimo auklėjimas, profesinis darbas, kančia. Juo daugiau bus Evangelijos įkvėptų pasauliečių, atsakingų už šias tikrovės dalis ir įtikinamai į jas įsitraukusių, kompetentingai jas plėtojančių ir suvokiančių, jog jiems reikia išskleisti visas savo krikščioniškąsias galias, kurios neretai giliai užkastos ir nuslopintos, juo labiau šios tikrovės dalys, nė kiek neprarasdamos savo žmogiškojo turinio nei jį aukodamos, bet, priešingai, atskleisdamos dažnai neįvertinamą transcendentinį matmenį, tarnaus Dievo karalystės statydinimui ir per tai išganymui Jėzuje Kristuje“ (EN 70; ChrL 23).

28. Vienas svarbiausių suaugusiųjų katechezės kriterijų – tačiau dažniausiai užmirštamas – suaugusiuosius svetingai sutinkančios ir palaikančios bendruomenės įsitraukimas. Suaugusiųjų tikėjimas bręsta pirmiausia ne mokantis sąvokų, bet dalijantis krikščionių bendruomenės, kurios nariais būdami jie duoda kitiems ir iš kitų gauna, gyvenimu.

29. Todėl suaugusiųjų katechezė galės duoti vaisių tik tada, kai bus įtraukta į bendruomenės organišką pastoracinį planą, kuriame jai tektų reikšminga vieta, nes per katechezę siekiama padaryti suaugusiuosius konstruktyviais bendruomenės viso gyvenimo ir misijos dalyviais.

Tai lemia dvi pamatines visuotines gaires:

– suaugusiųjų katechezė, nepaisant jos autonomiškumo, turi būti tinkamai sujungta su liturginiu ugdymu ir ugdymu tarnavimo, arba artimojo meilės, srityje;

– suaugusiųjų katechezė negali būti vykdoma atsisakant kitoms amžiaus grupėms skirtos katechezės ar ją apribojant; koordinuojama su pastarąja, ji tampa krikščioniškosios brandos katecheze ir bet kurios ankstesnės katechezės tikslu.

Dėl savo ypatingo indėlio, kuriuo prisideda prie visos bendruomenės tikėjimo kelionės augimo, suaugusiųjų katechezė aiškiai laikytina prioritetine.

30. Galiausiai, sekdama Jėzaus, skelbusio „žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti“ (Mk 4, 33), pavyzdžiu, suaugusiųjų katechezė – pirmiausia – turi neužmiršti dalinės Bažnyčios pareigos, viena vertus, išlaikyti vienybę su visa Dievo tauta remiantis autentiškai ir neiškraipytai skelbiama vienatine Evangelijos žinia ir, kita vertus, atspindėti savo vietinę situaciją, idant išganymo žinia būtų pateikiama taip, kad atsilieptų į žmonių poreikius.

Išmintis, gimstanti iš patirties, maldos ir studijų, katechetams leis išlaikyti pusiausvyrą tarp būtino pritaikymo ir ištikimybės bendrajam katechezės paveldui.

Reikšmingi momentai

31. Vienaprasmiškai apibrėžti suaugumą, turint prieš akis įvairialypius veiksnius, lemiančius skirtingas, viena kitą papildančias interpretacijas, gana sudėtinga.

Neabejotinai naudinga atsižvelgti į psichologijos, visuomenės ir pedagogikos mokslų indėlį, visada tiesiogiai siejant tai su tam tikru gyvenimo kontekstu, kur reikšmingas vaidmuo tenka tai aplinkai būdingiems etniniams, kultūriniams ir religiniams veiksniams.

Ypač šiandien svarbu neišleisti iš akių santykio tarp jaunosios kartos ir suaugusiųjų, nes abi grupės viena kitą įvairiopai veikia bei sąlygoja.

Gerbti „suaugusiojo slėpinį“ ir gerai organizuoti visą suaugusiesiems skirtą pastoracinę tarnystę reiškia atsižvelgti į visus šiuos veiksnius ir didelę kalbėjimo apie suaugusiuosius bei buvimo suaugusiuoju būdų įvairovę.

32. Tiksliai ir vienodai apibrėžti suaugusiųjų katechezę, kurios motyvai ir kriterijai, iškeliantys aikštėn jos reikšmę bei būtinybę, jau buvo minėti, praktikos perspektyvoje nelengva. Esama įvairių nuomonių dėl to, kaip geriausiai įgyvendinti praktikoje suaugusiųjų katechezę apimties, gylio ir trukmės požiūriu.

Remdamiesi nesenais Bažnyčios dokumentais, katechezę čia laikome vienu viso evangelizacijos proceso momentu (EN 17; CT 18).

Konkrečiai dėl suaugusiųjų katechezės, tai ji skirta iš pradžių elementariai, visapusiškai ir sistemiškai pagilinti per krikštą gautą tikėjimą (CT 21) ir pašaukta padėti žmogui visą jo gyvenimą siekti pilnatviškos brandos Kristuje (plg. Ef 4, 13).

Katechezė, kaip tokia, skirtina, nors ir negali būti atsieta, nuo kitokios veiklos:

– ji skiriasi nuo evangelizacijos, kuri yra pirmas Evangelijos skelbimas tiems, kurie jos dar nėra girdėję, ir nuo pakartotinės evangelizacijos, skirtos ją užmiršusiems;

– ji skiriasi nuo formalaus religinio ugdymo, kuris, teikdamas sistemiškesnius bei specializuotus kursus, neapsiriboja pamatiniais tikėjimo elementais;

– ji taip pat skiriasi nuo tikėjimą į Dievą sustiprinti galinčių neformalių progų, fragmentiškai ir atsitiktinai pasitaikančių kasdieniame suaugusiųjų gyvenime.

Sykiu suaugusiųjų katechezė lieka artimai susijusi su visais įvairiais tikėjimo skleidimosi momentais:

– ji aiškindama tęsia krikščionybės esminės žinios skelbimą (kerigma) bei „išverčia“ ją į tautos kultūrinę kalbą;

– ji pateikia katalikų tikėjimo turinius, pamatinius Išpažinimo straipsnius artimai siedama su žmogaus gyvenimiškąja patirtimi ir mokydama autentiškos tikėjimo mąstysenos;

– nuosekliai ir organiškai, nors ir elementariai, supažindina su tikėjimo kelione, kurią išreiškia bei palaiko Dievo žodžio klausymasis, šventimas (liturgija), artimo meilės tarnystė (diakonia) ir nuoširdus liudijimas įvairiomis susaugusiojo gyvenimo sąlygomis.

TREČIOJI DALIS.
GAIRĖS PRAKTIKAI

33. Bendrieji praktiniai suaugusiųjų katechezės bruožai pateikiami suskirstyti į keturias svarbiausias sritis. Tai:

– suaugusio krikščionio savybės, kurios yra katechezės tikslas ir sąlygoja jos turinį bei tam tikrus nekintamus dėstymo elementus;

– suaugusiųjų katechezės procesas, turint prieš akis metodologinius nurodymus, formas ir modelius;

– suaugusiųjų katechetai ir jų ugdymas;

– atsakingieji už suaugusiųjų katechezę bendruomenėje.

Suaugusio krikščionio savybės tikėjime

34. Efezo krikščionis Paulius tėviškai ragina nebebūti mažais vaikais, siūbuojamais ir nešiojamais vėjo. Jis aiškina, jog esame pašaukti tapti tobulais žmonėmis, vertais nesuvokiamų Kristaus, kuris visur visa pripildo, turtų (plg. Ef 4, 13–14; 1, 23; 3, 8).

Galutinis ir bendras suaugusiųjų katechezės tikslas yra padėti suaugusiajam kaip brandžiam krikščioniui gyventi suaugusiojo gyvenimą, įgijus tam tikrų savybių. Šias savybes galima sugrupuoti atsižvelgiant į tris pagrindinius tikslus, kurie savo ruožtu šaknijasi bendroje vizijoje ir tada išsirutulioja į tam tikrus apibrėžtus uždavinius bei turinius.

a) Tikslai

35. Visur Bažnyčioje jaučiamas poreikis statydinti suaugusias krikščioniškąsias bendruomenes, gebančias aiškiai išreikšti tikėjimo tapatybę, sutelktai besistengiančias skaidriai skelbti Evangeliją, tinkamai švęsti liturgiją ir drąsiai liudyti gailestingąją meilę.

To turi siekti bet kuri katechezė, pradedant mažų vaikų katecheze. Ir neabejotinai netarpiškesnė ir skvarbesnė suaugusiųjų katechezė.

Tiktai taip galima sukurti įtikinamus ženklus ir veiksmingas sąlygas, leidžiančias tvariai bei vaisingai laikytis tikėjimo.

36. „Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15).

Šie Jėzaus žodžiai yra kiekvieno, kuris nori tapti jo brandžiu mokiniu – įgyti atsivertimo į Viešpatį laikyseną, pirmutinis ir pastovus tikslas. Suaugusiųjų katechezė skatina širdies atvirumą Dievo didybės ir malonės slėpiniui, akindama susitaikinti su Juo bei su savo broliais ir seserimis; ragina pažinti ir priimti Viešpaties kvietimą bei išganomąjį planą gyvenant Dievui patinkantį ir šventumo siekiantį gyvenimą (plg. ChrL 16–17); kviečia sąžiningai sekti Jėzumi; padeda tikėjimo šviesoje išgyventi savo asmeninę, socialinę ir dvasinę patirtį.

37. „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42).

Atsivertimas į Viešpatį per krikštą įvesdina į bendruomenę, kurioje visi dalijasi Kristaus mokinių gyvensena.

Suaugusiųjų katechezė siekia subrandinti sąmoningą ir tvirtą apsisprendimą gyventi tikėjimo dovana bei pasirinkimu, priklausant krikščionių bendruomenei, puoselėjant bendrystę ir prisiimant bendrą atsakomybę už bendruomenės vidinį gyvenimą bei misiją pasaulyje.

38. „Jūs – žemės druska. <...> Jūs – pasaulio šviesa. <...> Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 13–16).

Suvokdama didelę pareigą naujajai evangelizacijai, į kurią Dvasia šiandien kviečia Bažnyčią visame pasaulyje, suaugusiųjų katechezė savo užduotims teikia aiškiai misijinę kryptį.

Suaugusiųjų katechezė didina nusiteikimą bei gebėjimą būti Kristaus mokiniu pasaulyje padėdama skirti gera ir bloga, pirmiausia reikšmingiausiose kultūros apraiškose, pažinti ir priimti visa, „kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama” (Fil 4, 8), įtraukdama kitus į savo tikėjimą, kuris veikia meile (plg. Gal 5, 6), atsakydama apie viltį (1 Pt 3, 15), aiškindama tam tikro laiko žmonių išlaisvinimo bei išgelbėjimo troškimus, skatindama Evangelijos šviesoje perkeisti šeimyninį, socialinį ir profesinį gyvenimą.

Taip atsiranda suaugusiajam skirta darni ir gyvastinga esminių krikščionio bruožų sintezė. Šie bruožai tai – klusnus Dievo žodžio klausymasis, tikėjimo bendrystė bendruomenėje, gailestingosios meilės tarnystė ir liudijimas pasaulyje.

b) Uždaviniai

Minėti tikslai gali būti pasiekti per uždavinius, konkrečiau apibūdinančius katechetinę kelionę.

Turint galvoje, kad katechetine veikla siekiama asmens veiklaus įsitraukimo į Bažnyčios gyvenimą ir misiją, įskaitant tiesioginį dalyvavimą jos pastoracijoje, ypač reikšmingi bei visuotini yra šie uždaviniai:

39. Elementarus, pakankamai darnus ir motyvuotas Bažnyčios tikėjimo supratimas, tiesiogiai gautas iš Apreiškimo šaltinių – Biblijos, liturgijos, Bažnyčios tėvų ir magisteriumo, kitų didžių tradicijos dokumentų ir bažnytinių bendruomenių gyvenimo patirties.

40. Atitinkamas teologinio ir kultūrinio paveldo, kuriuo reiškiasi tikėjimas, pasisavinimas: pagrindinių tikėjimo ženklų bei simbolių pažinimas, Biblijos vaidmens suvokimas bei mokėjimas ja naudotis, liturginės ir asmeninės maldos reikšmės supratimas bei praktikavimas, religinio tikėjimo poveikio kultūrai bei institucijoms įsisąmoninimas.

41. Gebėjimas naudotis krikščioniškuoju atpažinimu įvairiose gyvenimo situacijose, galvoje pirmiausia turint žmogaus gyvenimo ir orumo etines vertybes, pagarbą teisingumui ir pastangas silpnųjų bei vargšų labui.

Panašus kritinis gebėjimas atpažinti, visada gerbiant kitą, reikalingas ir kitų religinių vizijų bei asmens gyvenamojoje aplinkoje paplitusių prasminių sistemų atžvilgiu.

42. Galiausiai kompetencijos ir gebėjimo, leidžiančių tikinčiam suaugusiajam krikščioniškai liudyti įvairiose aplinkose, bendruomenėje ir visuomenėje, įgijimas.

c) Turiniai

Suaugusiųjų katechezės turiniai turi būti, kiek įmanoma, platūs ir išsamūs, tinkamai didaktiškai suformuluoti atsižvelgiant į asmens situaciją bei poreikius. Šie turiniai pateikiami siejant juos su minėtais uždaviniais ir turint prieš akis pagrindinius bendruosius šiandienių suaugusių tikinčiųjų poreikius.

43. Suaugusiųjų katechezėje suprantamai ir nuosekliai, paisant tiesų hierarchijos bei tarpusavio ryšio, pateiktinos didžiosios krikščioniškosios religijos temos, aprėpiančios pačią tikėjimo tikrovę ir jos įtikimumo motyvus, Dievo ir Trejybės, Kristaus, Bažnyčios, sakramentų, žmogaus gyvenimo, etinių vertybių ir eschatologinės tikrovės slėpinius, visus kitus aktualius religinio ir moralinio pobūdžio dalykus.

44. Kaip niekada sudėtingoje ir pliuralistinėje visuomenėje ypatinga reikšmė teiktina Evangelijos tiesų ir Bažnyčios užduoties šviesti ir ugdyti moralinę sąžinę pažinimui. Katechezė aikštėn iškelia krikščioniškosios vizijos etines implikacijas tokioms pagrindinėms asmeninėse ir kolektyvinėse situacijose išnyrančioms problemoms kaip kiekvieno asmens orumas, neliečiama teisė į gyvybę, žmogiškosios gyvybės perdavimas ir apsauga, socialinio teisingumo skatinimas, solidarumas, taika ir rūpinimasis vargšais, silpnaisiais ir užmirštaisiais (plg. ChrL 37–41).

45. Katechezė turi mokyti tikėjimo šviesoje pažinti bei pasverti socialinę kultūrinę tikrovę ir šiandien pasaulyje bei asmens gyvenime vykstančias permainas, pritardama tam, kas gera, ir nurodydama tai, kad žalinga ir priešinga Evangelijos vertybėms. Ji turi atskleisti skirtumą tarp veiklos laikinųjų dalykų plotmėje ir veiklos bažnytinėje plotmėje, tarp politinio įsipareigojimo ir įsipareigojimo evangelizacijai, atkreipdama dėmesį į įvairius abipusio poveikio būdus (plg. BKV 97; ChrL 42–43).

46. Trokšdama, kad minėti ir apskritai krikščionių tikėjimo turiniai būtų pasisavinti tinkamai ir brandžiai, suaugusiųjų katechezė turi supažindinti su asmeniniu bei bendruomeniniu Šventojo Rašto skaitymu ir kaip juo reikia naudotis, taip pat su pagrindinėmis liturgijos ir maldos formomis. Naudinga būtų pažinti svarbiausius visuotinės ir vietinės Bažnyčios istorijos etapus, pagrindinius Bažnyčios magisteriumo dokumentus, pirmiausia socialinio pobūdžio.

d) Nekintami dėstymo elementai

47. „Tada visi žmonės nuėjo <…> švęsti linksmybės šventę, nes suprato jiems paskelbtų dalykų prasmę” (Neh 8, 12).

Šiais žodžiais nusakomas žmonių džiaugsmas, kai, grįžę iš tremties, jie suprato Raštus. Vėliau Jėzus ir apaštalai parodė pavyzdį, kaip perteikti savo žinią žmonėms suprantamu būdu (plg. Mk 4, 33; 1 Kor 14, 19). Todėl galima laikyti, jog Dievo valia yra mokyti tikėjimo suprantamu būdu.

Visa tai leidžia mums įvardyti kelis turinio dėstymą lemiančius ir anksčiau aptartus pamatinius kriterijus konkretizuojančius (Nr. 26–30) principus.

48. Pateikdama krikščioniškąją religiją, katechezė turi domėtis žmogaus širdyje kylančiais klausimais, sunkumais ir abejonėmis. Jei šie klausimai pritemdyti ar supainioti neišmanymo ar abejingumo, jie turi iškilti dialogo metu. Tikėjimo atsakas į šiuos klausimus prasmingas bus tada, kai šaknysis Biblijoje, bus konkrečiai išgyventas istorijoje, gerbs protą ir bus dėmesingas laiko ženklams.

49. Būtent dėl to, kad pagrindinis suaugusiųjų katechezės turinys yra gyvojo Dievo, kuris gelbėja žmogų ir padeda jam iki galo save realizuoti, apreiškimas, ši katechezė turi būti gyva ir aktuali, idant žmogus, nuoširdžiai ir karštai susitikdamas su tikru tikėjimu, su džiaugsmu imtų laipsniškai vis labiau suvokti savo, kaip žmogaus, vertumą ir orumą.

50. Suvokiant, koks sekuliarizuotas ir pliuralistinis gali būti suaugusiojo pasaulis, susitikimas su tikėjimu turi tapti patikimu ir nuodugniu krikščionio pasauliečio dvasingumo ugdymu (plg. Nr. 27) ir gerai išryškinti, paisant egzistencijos sąlygų įvairovės, krikščioniškojo gyvenimo pareigas Bažnyčioje ir visuomenėje. Ypatingas dėmesys skirtinas mokymui melstis.

51. Visa tai iš suaugusiųjų katechezės reikalauja atsižvelgti į situacijų ir poreikių įvairovę – visada stengtis skatinti katechezės ekumeninį matmenį (CT 32–34), būti atviresnei susidūrimui ir dialogui su didžiosiomis religijomis ir suaugusiuosius kasdien jaudinančiomis teorinėmis sistemomis bei gyvenimo praktikomis. „Suaugusiųjų katechezė bus sėkmingesnė, jei bus atvira tikėjimo, mokslo ir kultūros susitikimui, kai stengiamasi tarpusavyje integruoti šias sritis, gerbiant kiekvienos savitumą” (Jonas Paulius II. Kalba COINCAT nariams: L’Osservatore Romano, 1988 10 30, p. 4).

Todėl, siekiant veiksmingesnio krikščioniškojo aiškinimo, suaugusiųjų katechezėje galima taikyti žinias ir metodikas, leidžiančias lengviau įžiūrėti tiek neigiamus, tiek teigiamus istorinės, socialinės ir religinės tikrovės elementus.

52. Turint prieš akis suaugusiųjų konstruktyvų indėlį šeimos pasaulyje ir kitose gyvenimo srityse, katechezė turi ne tik padėti suaugusiesiems patiems mokytis, bet ir rengti juos tikėjimo turinius perteikti kitiems, parodydama galimą egzistencinį tikėjimo poveikį įvairiose gyvenimo aplinkose.

Ypatinga atsakomybė suaugusiesiems tenka nuskriaustųjų, pirmiausia vargšų ir išstumtų į paribį, ir visų patekusių į itin sunkią padėtį atžvilgiu.

53. Galiausiai, kaip ką tik minėtų poreikių paspirtį, suaugusiųjų katechezė turėtų nuodugniai plėtoti tikėjimo turinių bendruomeninį dėmenį. Tai padėtų suaugusiesiems pažinti ir išgyventi tam tikroje bendruomenėje bei istorijoje įsikūnijusį ir tam tikrų poreikių, iniciatyvų bei gyvenimo ritmų paženklintą „Bažnyčios slėpinį”, susipažinti su dalyvavimo visame Bažnyčios gyvenime galimybėmis.

Metodologiniai nurodymai

54. Didžiulė situacijų ir adresatų įvairovė neleidžia pateikti kiekvienai suaugusiųjų katechezei taikytinų nekintamų nuostatų. Vis dėlto kaip suaugusiųjų katechezės apmąstymo vaisių galima pateikti kelis momentus, galiojančius visoms situacijoms.

Šie bendri momentai susiję su katechezės adresatais, organizaciniais principais, katechezės formomis ir modeliais.

a) Adresatai

Nekart buvo pabrėžta, kad suaugusiųjų ugdymo procesui būdingi saviti bruožai; pagrindinis iš jų yra draugiškas ir dialoginis santykis, per kurį didaktinis momentas įtraukiamas į platesnę ir darnesnę tikėjimo kelionę; atkreipsime dėmesį į kelis tos kelionės aspektus.

55. Dėl savo vidinės vertės tiek žmogiškuoju, tiek evangeliniu požiūriu yra tam tikrų didesnio dėmesio vertų ypatingų kategorijų. Turimi galvoje tie, kuriems guodžianti krikščioniškoji žinia juo reikalingesnė, juo toliau jie atsidūrę paribyje. Tai – neįgalieji, pagyvenusieji, ligoniai, kaip nors išstumtieji į pakraštį (pabėgėliai, imigrantai, nomadai, kaliniai…). Jų įtraukimas į krikščionių bendruomenę dažnai nepakankamai įvertinamas ir branginamas.

Atmindama Kristaus rūpinimąsi, katechezė irgi turėtų ypatingą dėmesį skirti tiems krikščionių bendruomenės nariams, kurie gyvena nenormaliomis sąlygomis.

56. Pirmutinis dėmesys skirtinas suaugusiojo situacijai.

Išskleidžiant tai, kas pasakyta Nr. 26, būtina atsižvelgti į suaugusiųjų, kurie mokomi, savitumą, jų kultūrinį kontekstą, žmogiškuosius ir religinius poreikius, lūkesčius, tikėjimo patirtį, galimybes ir ypač į jų santuokinę ir profesinę padėtį.

Kad kiekvienas gautų reikiamos naudos, grupės turėtų būti kuo vienalytiškesnės.

57. Katechizuojant suaugusiuosius, nepakeičiamas yra dialogiškumas, kuris, pripažindamas, kad visi pašaukti tikėjimo klusnumui (plg. Rom 1, 5), sykiu gerbia suaugusiųjų pamatinę laisvę bei autonomiją, skatina juos puoselėti atvirą ir nuoširdų dialogą, leidžia jiems iškelti aikštėn savo poreikius, įtraukia juos į veiklų dalyvavimą bei laiko nepamainomais savo pačių ir kitų katechezės veikėjais.

58. Galiausiai, daugiau praktiniu lygmeniu, norint palaikyti gerą santykį su suaugusiuoju, esmingai svarbus yra aiškus krikščioniškasis liudijimas, esminis ir įtikinamas tikėjimo mokymo aiškinimas. Negana to, tikėjimo tiesas reikia perteikti kaip tikrą dalyką, drauge atsižvelgiant į tai, kad piligrimams, keliaujantiems pilnatviško tiesos ir gyvenimo apreiškimo link, ieškojimų kelias lieka visada atviras.

b) Organizaciniai principai

59. Praktikoje sąvoka „suaugusiųjų katechezė” žymimos įvairios programos. Vienos yra tradicinės, kitos naujos; jos gali būti apgalvotos arba daugiau spontaniškos, nuolatinės arba laikinos, paplitusios arba ribotos skaičiaus ir dažnumo požiūriu.

Dažnai susidaro įspūdis, jog vykdoma daugybė iniciatyvų, kurios būna išsklaidytos bei fragmentiškos ir neatitinka čia aptariamos katechezės tapatybės.

Norint laiduoti veiksmingą katechetinį procesą, būtini, palaikant Dievo malonei, įvairūs sąveikaujantys veiksniai – geras pastoracinis planas, krikščionių bendruomenės dalyvavimas, teigiami potyriai…

Negana to, norint, kad tie veiksniai gerai sąveikautų, katechezė turi būti nuosekli ir neepizodiška. Programa privalo būti sistemiška ir nuosekli, sutelkta į aiškiai apibrėžtus tikslus, susitikimai – tęstiniai ir periodiški, būtina aiškiai numatyti, ko norima pasiekti, net ir tada, kai suaugusiųjų katechezė yra proginė ar vienkartinė.

Kai toje pačioje bendruomenėje vykdomos kelios skirtingos katechetinės programos, visas programas, siekiant laiduoti tikėjimo ir gyvenimo vienybę, turi jungti tam tikri bendri elementai: Dievo žodžiu besiremianti bendrystė, dalyvavimas liturgijoje, gailestingosios meilės tarnystė ir dėmesys Bažnyčios gyvenimui.

60. Kai kurios suaugusiųjų katechezės formos yra ypač tinkamos bei paveikios, todėl jų nevalia nepaisyti. Minėtinos programos skirtos šeimoms (tėvai, poros…), studentams, parapijos organizacijoms ar kitiems susivienijimams, taip pat grupėms, susirenkančioms reikšmingo įvykio (rengimasis sakramentams, laidotuvės, bendruomenės šventimai, populiarios šventės ir t. t.) proga.

61. Parapijai „tenka esminis tiesioginio ir asmeninio pasauliečių ugdymo uždavinys” (ChrL 61).

Kadangi parapijai lengviau užmegzti ryšį su atskirais asmenimis ir atskiromis grupėmis, ji yra „privilegijuota vieta”, kur „katechetinė pastoracija vykdoma ne tik mokymo, bet ir liturgijos, sakramentų bei karitatyvinės veiklos kontekste” (Jonas Paulius II. Kalba COINCAT nariams: cit.; plg. ChrL 26–27; 61), leisdama labiau tiesioginiu ir konkretesniu būdu suvokti Bažnyčios bendrystę ir misijinę atsakomybę (ChrL 61).

Parapinė katechezė turėtų siūlyti suaugusiesiems katechetinę programą apibrėžtais laikotarpiais, pirmiausia labai svarbiu advento ir gavėnios metu, pripažįstant liturginių metų kaip svarbaus Bažnyčios ugdomojo proceso elemento reikšmę.

62. Įvairiose vietovėse atsirado suaugusiųjų nedidelių bendruomenių (bazinių bažnytinių bendruomenių), kur tikintieji vykdo katechezę kartu apmąstydami Dievo žodį, melsdamiesi bei atrasdami jo reikšmę kasdieniame gyvenime, pirmiausia visuomenės, kuriai jie dosniai tarnauja gailestingąja meile.

Palaikomos gerų animuotojų bei sutardamos su vietine Bažnyčia, tokios bendruomenės yra galinga ir veiksminga priemonė, leidžianti suaugusiesiems nešti Evangeliją į pasaulį kaip šventumo bei išlaisvinimo raugą.

63. Kalbant apie įvairių sąjūdžių bei susivienijimų vykdomą suaugusiųjų katechezę, pravartu atminti, kad būdų įvairovė teisėta ir kad tie susivienijimai „savais būdais įgalina į apaštališko gyvenimo patirtį giliai įskiepytą ugdymą” (ChrL 62), nė vienam nesistengiant tapti vieninteliu modeliu; turint prieš akis bažnytiškumo kriterijus (plg. ChrL 30), nevalia užmiršti, kad katechezė kaip Bažnyčios aktas visur turi išreikšti krikščionių tikėjimo pilnatvę ir aiškiai tarnauti bažnytinei bendrystei, pirmiausia būti naudinga Dievo tautos daugumai, nepriklausančiai jokiam sąjūdžiui.

Atsižvelgiant į sąjūdžių daromą galingą dvasinį bei apaštalaujamąjį poveikį, suaugusieji apie tokios katechezės galimybes informuotini ir skatintini joje dalyvauti.

64. Neabejotinai naudinga tikėjimo pažinimo ir bažnytinės bendruomenės bendrystės skatinimo priemonė yra suaugusiųjų katekizmai (plg. KTK, kan. 775, §1–2).

Siekiant lengviau ir veiksmingiau perteikti krikščioniškąją žinią, kartu su jais pasitelktini komunikacijos ir kalbos mokslų ištekliai. Niekada nebus per dažna priminti, kad „vartojamoji kalba turėtų žadinti gyvą šiuolaikinio suaugusiojo susidomėjimą, jam pasiekti naudotinos komunikacijos geriausios formos, įskaitant ženklus, gestus, simbolius” (Jonas Paulius II. Kalba COINCAT nariams).

65. Veiksminga suaugusiųjų priemonė yra tinkamai naudojamos masinės komunikavimo priemonės. Iš jų iškilus vaidmuo tenka spaudai, radijui ir televizijai, tačiau taip pat vaizdo ir garso juostoms, filmams, komiksams ir kitoms „minimedijoms”.

Katalikai pasauliečiai visaip skatintini kompetentingai dalyvauti žinių agentūrų ir gamybinių centrų darbe, ypač jei jie priklauso Bažnyčiai, ir siekti kokybiškų išteklių gamybos.

c) Modeliai ir programos

Dalinėse Bažnyčiose pasiūlyta įvairių suaugusiųjų katechezės modelių, kurie pranoksta parapijos ribas ar net gali būti svarbūs tarptautiniu mastu.

Taip pat yra įvairių katechezės programų, atsižvelgiančių į dvasinį suaugusiųjų būvį.

Praktinio įgyvendinimo dėlei pravartu pateikti kai kurių paaiškinimų ir pasiūlymų.

66. 1977 m. Sinodas patvirtino, kad „visos katechezės modelis” yra Krikštu besibaigiantis katechumenatas (Sinodo žinia, 8; plg. EN 44; ChrL 61). Remiantis sena tradicija, tai iš tiesų turėtų būti bet kurios katechezės įkvėpimo versmė.

Būtent todėl, kad suaugusiųjų katechezės tikslas yra pilnatviškas ir visapusiškas krikščioniškasis gyvenimas, katechumenatas atrodo esąs tinkamiausias ir yra visur skatintinas, nors nelaikytinas vieninteliu galimu.

67. Bažnyčioje klasikinį katechumenatinį modelį sudaro keli etapai (plg. Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos). Iš jų trys svarbiausi yra šie:

– prekatechumenatas, Evangelijos pirmuoju skelbimu, – prekatechumenatas, Evangelijos pirmuoju skelbimu, arba kerigma, parodantis suaugusiajam pareigą atsiversti;

– katechumenatas, supažindinantis suaugusįjį su pamatiniais katalikų tikėjimo elementais, su Tikėjimo išpažinimu, liturgijos šventimu, krikščioniškuoju gyvenimu;

– mistagogija, kurios metu neofitai, remdamiesi gautąja pamatine katecheze, gilina krikščioniškojo mokymo pažinimą.

68. Apsisprendimas, kurią programą pasirinkti, priklausys nuo suaugusiojo situacijos. Kaip jau buvo pastebėta pirmoje dalyje (Nr. 18), kai kuriems, norint paskatinti juos domėtis tikėjimu, prireiks preevangelizacijos; kiti bus pasirengę kerigminiam momentui, arba pirmajam Evangelijos skelbimui; galiausiai treti bus pažengę tiek, kad juos bus galima katechizuoti griežtąja šio žodžio prasme.

Pastoraciniame plane būtina nustatyti suaugusiesiems skirtų programų tipus, laiduojant katechezės specifiškumą.

69. Suaugusiųjų katechezė visada siekia įtraukti suaugusįjį į bendruomenę. Todėl jis turi ne tik pažinti bendruomenę, bet ir dalyvauti jos tikėjimo apraiškose bei prisiimti tam tikrą atsakomybę.

Dėl šios priežasties suaugusiųjų katechezę sustiprinti gali padėti nedidelių bendruomenių ar bažnytinių grupių statydinimas (plg. CT 24).

Suaugusiųjų katechetų tapatybė ir ugdymas

70. „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį” (Mt 9, 37–38).

Derlius yra subrendusi Karalystės sėkla, tai yra minia, kuri, nors ir „suvargusi”, ieško jos pasigailinčio piemens (Mt 9, 35–36; Mk 6, 34). Jėzus sako, jog reikia didžiadvasių pjovėjų.

Tikėjimo šviesoje galima išvysti, kaip nuostabiai į tai šiandienėje Bažnyčioje atsiliepiama gausiu būriu katechetų, kurie savo pastangas skiria visų amžiaus grupių – taip pat problemiškesnių kategorijų – suaugusiesiems.

Minėti suaugusiųjų katechezės reikalavimai aiškiai aikštėn iškelia esminį katechetų vaidmenį ir savybes, kuriomis jie turi išsiskirti.

„Ugdymas tų, kurie savo ruožtu užsiims katalikų pasauliečių ugdymu, yra pagrindinė plačios apimties ugdymo garanto sąlyga, galinti aprėpti visus katalikus pasauliečius” (ChrL 63).

a) Pamatiniai reikalavimai

71. Apskritai suaugusiųjų katechetas, nesvarbu kunigas, vienuolis ar pasaulietis, turi turėti brandų tikėjimą ir gebėti lydėti bei vesti suaugusiuosius jų augimo kelyje. Jei katechetas nėra vedlys iš prigimties, jam teks įgyti bent tam tikrų vedlio savybių.

Katechetai nežiūri iš aukšto ar iš išorės į asmenis ar grupes, kuriems jie tarnauja: tikėjimo augimo procese jie su visais solidarizuojasi bei jaučiasi kiekvienam skolingi ir moka kiekvieną pažinti bei paversti to proceso veikėjais ir dalyviais.

72. Katechetai privalo tvariai ir nuosekliai laikytis tikėjimo bei priklausomybės bažnytinei bendruomenei; kaip dvasiniai žmonės, jie turi bręsti taip atlikdami konkrečias užduotis, kad liudytų jau pirmaisiais savo žodžiais, kuriuos dar lydėtų „profesinė” kompetencija ar gebėjimas palaikyti katechetinę kelionę su savo broliais ir seserimis.

73. Kalbant apibrėžčiau, suaugusiųjų katechetas turi stengtis išmokti išmintingai skaityti gyvenimą, ne tik aiškinti tekstus, atsakyti į gyvybiškai svarbias ir aktualias problemas, padėti skaityti laiko ženklus ir kritiškai aiškinti įvykius; jis taip pat privalo mokėti klausytis ir plėtoti dialogą, padrąsinti ir paskatinti, palaikyti ryšius, dirbti komandoje ir statydinti bendruomenę; pagaliau jam būtina suvokti, jog jis yra pasiųstas Bažnyčios ir, kaip toks, priimamas bendruomenėje, kurioje visi kartu broliškai žengia tikėjimo keliu.

Vienu žodžiu, kad galėtų tapti suaugusiųjų katechetu, asmuo pirma turi gebėti prisitaikyti prie įvairių situacijų ir būti pakankamai pusiausviras žmogus.

b) Tipų gausa

74. Turint prieš akis Dvasios kiekvienam teikiamų dovanų ir bendruomenės poreikių įvairovę, atvertina erdvė katechetų tipų gausai. Visada pirmiausia reikalingi katechetai, mokantys lydėti šeimas, tam tikrų kultūrinių interesų paženklintus asmenis ar grupes, ypatingų poreikių žmonių kategorijas (neįgaliuosius, vargšus, išstumtuosius, patekusiuosius į ypatingas situacijas).

75. Tikras Dievo meilės ženklas mūsų laikais yra suaugusiųjų katechetai pasauliečiai, kurių gausėjimą bei kompetenciją įvardijome kaip vieną iš maloniausių staigmenų viso pasaulio Bažnyčioje (plg. Nr. 5). Būtent dėl pasaulietiškumo charizmos jie geriau negu bet kas kitas tinka būti suaugusiųjų gyvenimo palydovais, besidalijančiais tomis pačiomis užduotimis bei problemomis šeimoje, visuomenėje, Bažnyčioje ir apdovanotais gebėjimu, esmingai svarbiu pirmiausia suaugusiųjų katechezėje, – gebėjimu įkultūrinti tikėjimą.

76. Dėl visų šių priežasčių katechetų pasauliečių – vyrų ir moterų, susituokusių ir nesusituokusių – vis daugės, nes jų nėra pakankamai; be to, prireikus jie turės specializuotis.

Katechetai pasauliečiai kunigų ir bendruomenių turi būti pripažįstami, gerbiami ir mylimi, globojami rengimosi metu, drąsinami, jiems būtina padėti atlikti būtiną, tačiau toli gražu nelengvą užduotį, brangią tarnystę, per kurią Tėvas Kristuje tęsia pasaulyje savo gailestingumo bei išganymo darbus.

c) Ugdymas

77. Kaip niekada suvokiame, kad katechetais, pirmiausia suaugusiųjų katechetais, ne gimstama, bet tampama per du ugdymo etapus – per pradinį ir nuolatinį ugdymą.

Rengiant bet kurią programą, būtina atsižvelgti į vietinės Bažnyčios situaciją, žmonių poreikius, paties katecheto gebėjimus ir turimus išteklius. Realistiniame, gerai apgalvotame plane neturėtų trūkti būsimųjų katechetų pradinio ugdymo programos, atviros galimai specializacijai ir periodiškai atnaujinamos, atsižvelgiant į patyrimo pamokas ir teorines žinias papildant praktiniu mokymu.

78. Kadangi pirmutinis ir nuolatinis ugdymo tikslas yra augimas tikėjimu, katecheto ugdymo pagrindinis turinys bus toks pats, koks siūlomas suaugusiam krikščioniui, – teologinė, antropologinė ir kultūrinė medžiaga, pateikiama katechetinėje perspektyvoje, ypatingą dėmesį skiriant pedagoginiam-didaktiniam ugdymui.

79. Pirmiausia katechetui pasauliečiui ugdymas bus vienu metu teorinis ir praktinis, intelektinis ir dvasinis, akcentuojantis santykių tarp asmenų pažinimą bei branginimą, atsižvelgiantis į bendrystės savimonės raidą ir paisantis suaugusiųjų ugdymo metodų.

Tiktai taip galima veiksmingai išreikšti krikščioniškosios tapatybės ir misijos pasaulietiškumą.

80. Katechetai turi būti atsakingai ugdomi vietinės Bažnyčios, vadovaujant vyskupui ir atitinkamoms ugdymo tarnyboms, komisijoms bei institucijoms ir remiantis patvirtintais principais bei programomis.

Suaugusiųjų katechetu gali būti pripažintas tik asmuo, išėjęs vietinės Bažnyčios parengtą ir vyskupo patvirtintą atitinkamos trukmės pradinio ugdymo programą.

Atsakingieji už katechezę bendruomenėje

81. Suaugusiųjų katechezė kaip Bažnyčios tarnystė Dievo karalystės labui tarsi motinos įsčiose gimsta ir tvirtėja bažnytinėje bendruomenėje. Todėl į tai turi įsitraukti visa krikščionių bendruomenė, juolab kad suaugusieji yra tie nariai, kurie lemia Bažnyčios gyvenimo tvarumą ir visą funkcionavimą. Dėl šios priežasties būtina suaugusiųjų katechezę rengti parapijoje, apie ją viešai paskelbti, prižiūrėti jos raidą, lydėti ją malda, džiugiu dėmesiu ir palaikymu.

82. Pirmutinis suaugusiųjų katechetas krikščionių bendruomenėje, kaip tikėjimo mokytojas, yra vyskupas (plg. CT 63). Jis pašauktas vykdyti šią užduotį su ypatinga savo charizmos bei liudijimo jėga. Vyskupas turi tiesiogiai rūpintis dieceziniu suaugusiųjų katechezės planu; domėtis jos raida susitikdamas su už tai atsakingais darbuotojais ir pačiais katechetais, kuriuos jis turi laikyti savo pagrindiniais bendradarbiais; rūpestingai ir nuoširdžiai prižiūrėti, kaip ugdomi suaugusiųjų katechetai.

Dėl tenkančios atsakomybės vyskupas broliškos artimo meilės dvasia turėtų domėtis įvairiomis suaugusiųjų katechezės formomis už vyskupijos ribų.

Dėl suaugusiųjų katechezės sudėtingumo ir svarbos pageidautina, kad vyskupas paskirtų bent vieną asmenį, kuris vadovautų vyskupijos įvairioms suaugusiųjų katechezės iniciatyvoms bei jas tiesiogiai koordinuotų.

Dėmesys atkreiptinas į tai, kad kai kuriose šalyse suaugusiųjų katechezei vyskupijos ir parapijos lygmeniu vadovauja gerai parengti pasauliečiai. Jų indėlis skatintinas ir palaikytinas.

83. Tą, kas vyskupui tenka dieceziniu lygmeniu, vietinės parapijos lygmeniu su suaugusiųjų pastoracija prisiima kunigai, kurie yra pirmutiniai katechetai ir kartu rūpestingi bei pagarbūs katechetų pasauliečių skatintojai.

Dėl kunigo vaidmens bendruomenėje nepamainomumo esmingai būtinas nuodugnus katechetinis kandidatų į kunigus ugdymas, prieš akis ypač turint suaugusiųjų katechezės sritį, kur jiems privalu mokėti katechetus pasauliečius skatinti bei su jais bendradarbiauti.

84. Šis dokumentas, paisant jame nusibrėžtų ribų (plg. Išankstinės pastabos), gali būti naudingas įvairiose vietinėse Bažnyčiose veikiančioms nacionalinėms, regioninėms bei diecezinėms programoms; jame pateiktus nurodymus tinkamai pritaikant prie savo pastoracinių sąlygų.

Tas pat pasakytina įvairių grupių, sąjūdžių ir susivienijimų, skiriančių dėmesį suaugusiųjų katechezei, atžvilgiu, nes bažnytinė bendrystė, skatinanti autentiškesnį ir konstruktyvesnį apaštalavimą, visada geriau reiškiasi per katechezės formų įvairovę, lydymą darnaus sutarimo su ganytojais.

PABAIGA

85. Kadangi suaugusiųjų katechezę mūsų laikais apsunkina daug kliūčių, nekart teks tenkintis kukliais vaisiais, būti drąsiam ir kantriam nesėkmių akivaizdoje, tačiau be perstojo dedamos pastangos ir pirmiausia nepajudinamas tikėjimas į Dievą leis dalytis Karalystės slėpiniu – mažyte sėkla, kuri pamažu, bet nesustabdomai auga visų džiaugsmo ir išganymo labui.

86. Visų šių apmąstymų šviesoje savo žvilgsnį dera nukreipti į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri evangelijose nekart aprašyta kaip įdėmiai besiklausanti bei svarstanti giliai savo širdyje (plg. Lk 1, 29; 2, 19. 51; Apd 1, 14).

Pagrįstai laikome Mariją pavyzdiniu suaugusiojo, išsiruošusio į tikėjimo kelionę, modeliu: ji klausosi Dievo žodžio, moka atpažinti jį sudėtinguose įvykiuose, kurių nuo pat pradžios kupinas jos gyvenimas; ji klausosi ir sykiu kaip suaugęs asmuo ilgai svarsto, vis klausinėja savęs, trokšdama suvokti Dievo valią; pažinusi, dosniai ją priima ir įgyvendina.

Būdama nepaprastai jautri žmogui bei misijai, Marija nuspėja sutiktų žmonių, kaip antai poros Kanos vestuvėse, prašymus, ir per ją – katechetę darbais ir žodžiais – Kristaus malonė gali pasiekti kitus.

Marija iš Nazareto, ištikima ir drąsi Dievo ir žmonių tarnaitė, kurią matome evangelizuojančios bei katechizuojančios Bažnyčios ištakose, teįkvepia kiekvieną išsiruošusį tikėjimo kelionėn suaugusįjį ir tebūna katechetų, kaip ji atsidedančių šviesiai ir nuoširdžiai tarnystei suaugusių brolių ir seserų labui, mokytoja ir pavyzdys


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba