"Šeimos teisių chartijos" pradžia yra Vyskupų Sinodo, vykusio Romoje 1980 m. tema "Krikščioniškosios šeimos vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje" (plg. Propositio 42), prašymas. Jo šventenybė popiežius Jonas Paulius II apaštaline ekshortacija – Familiaris Consortio (Nr. 46) pritarė Sinodo prašymui ir pavedė Šventajam Sostui parengti Šeimos Teisių Chartiją, kuri būtų pateikta svarstyti autoritetingiems specialistams ir institucijoms.

Labai svarbu teisingai suprasti Chartijos prigimtį ir stilių, kuriuo ji dabar išdėstyta. Šis dokumentas nėra dogminės ar moralinės teologijos apie santuoką ir šeimą išdėstymas, nors joje iš esmės atsispindi Bažnyčios požiūris. Tai taipogi nėra elgesio kodeksas asmenims ar institucijoms, susijusioms su šia sritimi. Chartija, beje, skiriasi ir nuo paprastos deklaracijos ar teorinių principų, liečiančių šeimą. Jos tikslas – pateikti visiems mūsų amžininkams – krikščionims ir nekrikščionims – įmanomai išsamesnę ir sutvarkytą formuluotę apie pagrindines teises, būdingas šiai natūraliai ir universaliai visuomenei, kuri vadinama šeima.

Teises, suformuluotas Chartijoje, išreiškia žmogaus sąžinė ir žmonijos bendrųjų vertybių suvokimas. Chartijoje vyrauja krikščioniškas požiūris, tarsi dieviškasis apreiškimas, nušviečiantis natūralią šeimos tikrovę. Pirminis šių teisių šaltinis yra tas įstatymas, kurį įrašė Kūrėjas kiekvieno žmogaus širdyje. Visuomenė raginama ginti šias teises nuo pažeidimų, nuosekliai gerbti jas ir remti.

Pateiktosios teisės turi būti suvokiamos atsižvelgiant į Chartijos specifiką. Vienais atvejais jos primena tam tikras privalomas juridines normas,  kitais – išreiškia pagrindines įstatymų leidybos ir šeimos politikos vystymo sąlygas ir dėsnius. Visais atvejais jos yra pranašiškas šaukimas palaikyti šeimos instituciją, kuri turi būti gerbiama ir ginama nuo bet kokio uzurpavimo.
Beveik visas šias teises jau galima rasti kituose Bažnyčios ir tarptautinės bendruomenės dokumentuose. Ši Chartija stengiasi ir toliau juos plėtoti, aiškiau apibrėžti, ir susisteminti į organišką bei darnią visumą. Prie teksto yra pridėtas sąrašas "šaltinių ir nuorodų", iš kurių buvo paimtos kai kurios formuluotės.

Šeimos Teisių Chartiją pateikia Šventasis Sostas, centrinis ir aukščiausias Katalikų Bažnyčios valdymo organas. Dokumentas praturtintas gausybe pastabų ir patyrimo, gautų plačiai apsvarsčius tiek visos Bažnyčios Vyskupų Konferencijose, tiek su įvairių kultūrų tos srities ekspertais.

Chartija pirmiausia adresuojama vyriausybėms. Iš naujo visuomenės gerovei patvirtindama bendrą supratimą apie esmines šeimos teises, Chartija visiems atsakingiems už visuotinę gerovę siūlo modelį ir informacijos šaltinį, kuriant dokumentus įstatymų leidybos ir šeimos politikos srityse, ir vadovą veikimo programoms.

Kartu Šventasis Sostas su pasitikėjimu pateikia šį dokumentą tarptautinėms tarpvyriausybinėms organizacijoms, kurių kompetencija ir pareiga yra ginti ir remti žmogaus teises ir kurios negali ignoruoti ar leisti pažeidinėti pagrindines šeimos teises.
Chartija, be abejo, kreipiasi ir į pačias šeimas: ji siekia sustiprinti šeimose supratimą apie šeimos vaidmens ir padėties nepakeičiamumą; ji nori įkvėpti šeimas vienytis ginant ir remiant savo teises; ji skatina šeimas taip atlikti savo pareigas, kad šeimos vaidmuo šiandieniame pasaulyje būtų dar labiau įvertintas ir pripažintas.

Galiausiai Chartija kreipiasi į visus vyrus ir moteris, ir ypač į krikščionis, kad jie prisiimtų atsakomybę ir padarytų visa, kas tik įmanoma, idant būtų užtikrinta šeimos teisių apsauga ir kad šeimos institucija sustiprėtų visos žmonijos labui šiandien ir ateityje.
Šventasis Sostas, pateikdamas  šia Chartiją, kurios pageidavo pasaulio Vyskupų atstovai, specialiai kreipiasi į visus Bažnyčios narius ir institucijas, ragindamas juos būti ištikimus krikščioniškiems įsitikinimams dėl nepakeičiamos šeimos misijos ir rūpintis, kad šeimos ir tėvai gautų reikiamą paramą ir paskatinimą įgyvendinti jiems Dievo duotą užduotį.

Atsižvelgiant į tai, kad:

A. Žmogaus teisės, nors ir išreiškiamos kaip individo teisės, turi grindžiamąjį visuomeninį matmenį, natūraliai įgyvendinamą šeimoje;

B. Šeima remiasi santuoka, ta intymia vyro ir moters gyvenimo sąjunga; laisvanoriškai sudaryta ir viešai išreikšta santuoka suriša visam gyvenimui ir yra atvira gyvybės perteikimui;

C. Santuoka yra natūrali institucija, kuriai išimtinai patikima gyvybės perdavimo misija;

D. Šeima, natūrali visuomenė, egzistuoja pirmiau nei valstybė ar kokia kita bendruomenė ir turi jai būdingas teises, kurios yra nenusavinamos;

E. Šeima yra daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai – meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinems bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei;

F. Šeima tai vieta, kur susieina įvairios kartos, padedančios viena kitai augti ir dalytis patirtimi, derinti individo teises su kitais visuomeninio gyvenimo reikalavimais;

G. Šeima ir visuomenė, abipusiškai susijusios gyvybiniais ir organiškais ryšiais, turi papildomą funkciją – ginti bei puoselėti visų asmenų ir žmonijos gėrį;

H. Įvairių kultūrų patirtis istorijos eigoje parodė, kad visuomenei yra būtina pripažinti ir ginti šeimos instituciją;

I. Visuomenė, ypač valstybė ir tarptautinės organizacijos, privalo globoti šeimą politinio, ekonominio, visuomeninio ir teisinio pobūdžio priemonėmis, kurių tikslas stiprinti šeimos vienybę ir patvarumą,kad ji galėtų atlikti savo specifinę funkciją;

J. Šeimos teisės, svarbiausios reikmės, gėriai ir vertybės, nors kai kuriais atvejais vis geriau užtikrinamos, dažnai yra ignoruojamos ir neretai žalojamos įstatymų, institucijų ir visuomeninių ekonominių programų;

K. Daugybė šeimų priverstos gyventi skurde, kuris trukdo oriai atlikti savo vaidmenį;

L. Katalikų Bažnyčia, žinodama, kad žmogaus, visuomenės ir pačios Bažnyčios gėris išplaukia iš šeimos, visada laikė savo misijos dalimi visiems skelbti žmoguje įdiegtą Dievo planą santuokos ir šeimos atžvilgiu, remti šias dvi institucijas ir ginti nuo visokiausių pasikėsinimų;

M. 1980 m. įvykęs Vyskupų Sinodas įsakmiai rekomendavo, kad būtų sudaryta Šeimos Teisių Chartija ir išplatinta visiems, kas susiję su šia problema;

1 STRAIPSNIS

Visi asmenys turi teisę laisvai pasirinkti savo gyvenimo būdą, t.y. arba tuoktis ir sukurti šeimą, arba gyventi vienam.

a) Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris, sulaukę vedybinio amžiaus ir turintys reikaligų sugebėjimų, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą be jokio diskriminavimo; legalūs apribojimai tam, tiek ilgalaikiai, tiek trumpalaikiai, gali būti taikomi tik objektyviai reikalaujant pačiai santuokos institucijai bei jos visuomeniniam ir viešam reikšmingumui; visais atvejais jie privalo gerbti asmens orumą ir jo pagrindines teises.
b) Norintieji tuoktis ir sukurti šeimą turi teisę iš visuomenės tikėtis moralinės, šviečiamosios, visuomeninės ir ekonominės paramos, kuri įgalintų juos brandžiai ir atsakingai pasinaudoti šia santuokos teise.
c) Institucinės santuokos reikšmė turėtų būti remiama valstybinės valdžios; nesantuokinių šeimų būklė neturi būti prilyginama sutuoktinių porai.

2 STRAIPSNIS

Santuoka negali įvykti nesant laisvanoriško ir tikro besituokiančiųjų sutikimo.

a) Su derama pagarba tradiciniam šeimos vaidmeniui tam tikrose kultūrose vadovauti savo vaikų sprendimams turi būti išvengta visokios prievartos, trukdančios pasirinkti vyru ar žmona norimą asmenį.
b) Būsimieji sutuoktiniai turi teisę į religinio apsisprendimo laisvę. Todėl reikalauti kaip išankstinės sąlygos santuokai – išsižadėti tikėjimo ar jį pakeisti priešingai sąžinei, reiškia pažeisti šią teisę.
c) Abu sutuoktiniai, vienas kitą papildydami kaip vyras ir moteris, turi vienodą orumą ir lygias santuokines teises.

3 STRAIPSNIS

Sutuoktinių pora turi neatimamą teisę kurti šeimą ir nuspręsti gimdymų tarpus bei vaikų skaičių, rimtai apsvarsčiusi prievoles sau patiems ir jau gimusiems vaikams, šeimai ir visuomenei, laikydamiesi vertybių hierarchijos ir derindamiesi prie objektyvios moralinės tvarkos, atmetančios kontracepciją, sterilizaciją ir abortą.

a) Valstybinės valdžios ir privačių organizacijų veikla, nukreipta kokiu nors b?du apriboti sutuoktinių porų laisvę apsispręsti dėl vaikų rimtai pažeidžia žmogaus orumą ir teisingumą.
b) Tarptautiniuose santykiuose ekonominė pagalba tautų pažangai neturi būti sąlygojama kontracepcijos, sterilizacjos ir abortų programų priėmimu.
c) Šeima turi teisę į visuomenės pagalbą gimdyti ir auginti vaikus. Sutuoktinių poros, turinčios didelę šeimą, turi teisę į atitinkamą pagalbą ir neprivalo patirti diskriminavimo.

4 STRAIPSNIS

Žmogaus gyvybė turi būti gerbiama ir ginama absoliučiai nuo jo pradėjimo momento.

a) Abortas yra tiesioginis pagrindinės žmogaus teisės – teisės į gyvybę – pažeidimas.
b) Pagarba žmogaus orumui neleidžia jokių bandomųjų manipuliacijų su žmogaus embrionu ar jo eksploatavimo.
c) Visokios intervencijos žmogaus asmens genetinio palikimo atžvilgiu, nukreiptos ne į anomalijų taisymą, tolygios kūno neliečiamumo teisės pažeidimui ir prieštarauja šeimos gerovei.
d) Vaikai, tiek prieš, tiek po gimimo, turi teisę į ypatingą gynimą ir pagalbą, lygiai kaip jų motinos nėštumo metu ir deramu pogimdyminiu laikotarpiu.
e) Visi vaikai, ar jie gimę santuokoje, ar ne, turi vienodą teisę į visuomeninę apsaugą, būtiną jų asmeniniam vystymuisi.
f) Našlaičiai arba vaikai, netekę savo tėvų ar globėjų, privalo būti ypatingai globojami visuomenės. Valstybė globos ir įvaikinimo atžvilgiu privalo išleisti įstatymų, skatinančių tam tinkamas šeimas priimti į savo namus vaikus, kuriems reikalinga nuolatinė arba laikina globa. Šie įstatymai savo ruožtu privalo gerbti natūralias tėvų teises.
g) Vaikai invalidai namuose ir mokykloje turi teisę į aplinką, kuri padėtų jiems normaliai žmogiškai vystytis.

5 STRAIPSNIS

Kadangi tėvai suteikė savo vaikams gyvybę, jie turi pradinę, pirminę ir neatimamą teisę juos auklėti; taigi jie turi būti pripažinti pirmaisiais ir svarbiausiais savo vaikų auklėtojais.

a) Tėvai turi teisę auklėti savo vaikus pagal savo moralinius ir religinius įsitikinimus, kreipdami dėmesį į kultūrines šeimos tradicijas, puoselėjančias vaiko gerovę ir orumą; jie taip pat turėtų iš visuomenės gauti būtiną pagalbą ir paramą, kad galėtų tinkamai atlikti auklėjimo vaidmenį.
b) Tėvai turi teisę laisvai pasirinkti mokyklas ar kitas priemones, jų veikų švietimui reikalinagas. Valstybinė valdžia privalo užtikrinti, kad valstybės parama būtų taip paskirstyta jog tėvai galėtų tikrai laisvai pasinaudoti šia teise, nepatirdami neteisėtų sunkumų. Tėvai neturi patirti papildomų tiesioginių ar netiesioginių išlaidų, kurios paneigtų arba neteisėtai apribotų naudojimąsi šia laisve.
c) Tėvai turi teisę pasirūpinti, kad jų vaikai neprivalėtų lankyti pamokų, kurios neatitinka jų moralinių ir religinių įsitikinimų. Ypač lytinis švietimas yra pagrindinė tėvų teisė ir turi būti vykdomas įdėmiai jiems prižiūrint namuose ar švietimo centruose, kuriuos jie pasirenka ir patys kontroliuoja.
d) Tėvų teisės pažeidžiamos, kai valstybė uždeda prievartinę švietimo sistemą, neprileidžiančią jokio religinio ugdymo.
e) Pirminė tėvų teisė auklėti savo vaikus turi b?ti remiama visapusiško tėvų, mokytojų ir mokyklos vadovybės bendradarbiavimo. Konkrečiai imant, piliečiai praivalo turėti balsą, nustatant mokyklos darbą, auklėjimo programų formulavimą ir įgyvendinimą.
f) Šeima turi teisę tikėtis, kad visuomeninės komunikacijos priemonės bus teigiami visuomenės kūrimo įrankiai ir stiprins pagrindines šeimos vertybes. Kartu šeima turi teisę b?ti atitinkamai apsaugota, ypač jos jauniausiųjų narių atžvilgiu, nuo neigiamų padarinių ir piktnaudžiavimo masinės informacijos priemonėmis.

6 STRAIPSNIS

Šeima turi teisę gyventi ir tobulėti kaip šeima.

a) Visuomenės valdžia privalo gerbti ir puoselėti kiekvienos šeimos orumą, teisėtą nepriklausomybę, privatumą (intymumą), neliečiamybę ir patvarumą.
b) Skyrybos griauna pačią santuokos ir šeimos instituciją.
c) Išplėstinės šeimos sistema, kur tokia egzistuoja, turi būti gerbiama ir jai turi būti padedama geriau atlikti savo tradicinį solidarumo ir savitarpio pagalbos vaidmenį, kartu gerbiant šeimos branduolio teises ir asmeninį kiekvieno šeimos nario orumą.

7 STRAIPSNIS

Kiekviena šeima turi teisę laisvai gyventi savo šeimyninį religini gyvenimą, vadovaujant tėvams, lygiai kaip ir teisę viešai išpažinti ir propaguoti tikėjimą, dalyvauti pamaldose ir laisvai pasirinktose religinio švietimo programose, nepatirdama jokio diskriminavimo.

8 STRAIPSNIS

Šeima turi teisę atlikti savo visuomeninę ir politinę funkciją kuriant visuomenę.

a) Šeimos turi teisę kurti asociacijas su kitomis šeimomis ir institucijomis, kad galėtų deramai ir sėkmingai atlikti šeimos vaidmenį, taip pat ginti šeimos teises, puoselėti jos gerovę ir atstovauti jos interesams.
b) Ekonominiame, visuomeniniame, teisiniame ir kultūriniame lygiuose teisėtas šeimų ir asociacijų vaidmuo turi būti pripažintas planuojant ir vykdant programas, susijusias su šeimos gyvenimu, kūrimu ir vystymu.

9 STRAIPSNIS

Šeimos turi teisę galėti pasikliauti adekvačia visuomeninės valdžios ir šeimos politika teisinėje, ekonominėje, socialinėje ir finansinėje srityse be mažiausio diskriminavimo.

a) Šeimos turi teisę į ekonomines sąlygas, kurios užtikrintų gyvenimo standartą, atitinkantį jų orumą ir pilną vystymąsi. Joms neturi būti trukdoma įsigyti ir turėti privačią nuosavybę, kuri palankiai veikia šeimos gyvenimo patvarumą; įstatymai dėl turto paveldėjimo ar perdavimo turi atsižvelgti į šeimos narių reikmes ir teises.
b) Šeimos turi teisę į pagalbos priemones socialinėje srityje pagal jų reikmes, ypač pirmalaikės vieno ar abiejų tėvų mirties atveju, vieno iš sutuoktinių pasitraukimo atveju, nelaimingo atsitikimo, ligos ar invalidumo, bedarbystės atveju arba kai šeima turi pakelti nenumatytus sunkumus dėl savo narių senyvo amžiaus, fizinių ar protinių trūkumų ar vaikų auklėjimo.
c) Senyvo amžiaus sulaukę žmonės turi teisę likti gyventi savo šeimoje arba, kai tai nėra įmanoma, tinkamose institucijose, kurių aplinka padėtų jiems ramiai išgyventi senatvę, tęsiant veiklą, suderinamą su jų amžiumi ir leidžiančią jiems dalyvauti visuomenės gyvenime.
d) Į šeimos teises ir reikmes, ir ypač į šeimos vienybės vertybę, turi būti atsižvelgiama leidžiant baudžiamuosius įstatymus, kad sulaikytasis galėtų palaikyti ryšį su savo šeima ir kad šeima būtų tinkamai paremiama sulaikymo laikotarpiu.

10 STRAIPSNIS

Šeimos turi teisę į tokią socialinę ir ekonominę santvarką, kurioje darbo organizavimas suteikia nariams galimybę gyventi kartu ir nekliudo šeimos vienybei, gerovei, sveikatai ir patvarumui, taip pat suteikia sveiko poilsio galimybę.

a) Atlyginimas už darbą turi būti pakankamas, kad galima būtų garbingai sukurti ir išlaikyti šeimą arba tinkamo užmokesčio forma, vadinamuoju "šeimos atlyginimu", arba kitomis socialinėmis priemonėmis, kaip pašalpomis didžiašeimiams ar kompensacija už darbą namuose vienam iš tėvų; jų dydis turėtų būti toks, kad motinos neprivalėtų dirbti ne namie, tuo darydamos žalą šeimos gyvenimui ir ypač vaikų auklėjimui.
b) Motinos darbas namuose turi būti pripažįstamas ir gerbiamas dėl jo vertės šeimai ir visuomenei.

11 STRAIPSNIS

Šeima turi teisę į tinkamą aprūpinimą butu, tinkančiu šeimyniniam gyvenimui ir proporcingu šeimos narių skaičiui, fizinėje aplinkoje, aprūpintoje pagrindiniais patarnavimais, reikalingais šeimai ir bendruomenei.

12 STRAIPSNIS

Migrantų ?eimos turi teisę į tokį patį gyvenimą kaip atitinkamos kitos šeimos.

a) Imigrantų šeimos turi teisę į savo kultūros gerbimą ir pagalbą bei paramą, reikalingą jų integravimuisi į tą visuomenę, į kurią įneša savo indėlį.
b) Emigrantai dirbantieji turi teisę kaip galima greičiau sujungti savo šeimą.
c) Pabėgėliai turi teisę į valstybinės valdžios ir tarptautinių organizacijų pagalbą, palengvinančią jų šeimoms vėl susijungti.

1983 m. spalio 22 d.

A. Rerum Novarum, Nr. 9; Gaudium et spes, Nr. 24.
B. Pacem in terris, I d.; Gaudium et spes, Nr. 48 ir 50; Familiaris consortio, Nr. 19; Codex luris Canonici, Nr. 1056.
C. Gaudium et spes, Nr. 50; Humanae vitae, Nr. 12; Familiaris consortio, Nr. 28.
D. Rerum novarum, Nr. 9 ir 10; Familiaris consortio, Nr. 45.
E. Familiaris consortio, Nr. 43.
F. Gaudium et spes, Nr. 52; Familiaris consortio, Nr. 21
G. Gaudium et spes, Nr. 52; Familiaris consortio, Nr. 42 ir 45.
I.. Familiaris consortio,  Nr. 45.
J. Familiaris consortio, Nr. 46.
K. Familiaris consortio, Nr. 6 ir 77.
L. Familiaris consortio, Nr. 3 ir 46.
M. Familiaris consortio, Nr. 46.

1 STRAIPSNIS
Rerum novarum, Nr. 9; Pacem in terris, I d.; Gaudium et spes, Nr. 26; Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Nr. 16, 1.
a) Codex luris Canonici, Nr. 1058 ir 1077; Visuotinė deklaracija. Nr. 16, 1.
b) Gaudium et spes, Nr. 52; Familiaris consortio, Nr. 81.
c) Gaudium et spes, Nr. 52; Familiaris consortio, Nr. 81 ir 82.

2 STRAIPSNIS
Gaudium et spes, Nr.52; Codex luris Canonici, Nr. 1057; Visuotinė deklaracija, Nr. 16,2.
a) Gaudium et spes, Nr. 52.
b) Dignitatis humanae, Nr. 6.
c) Gaudium et spes, Nr. 49; Familiaris consortio, Nr. 19 ir 22; Codex luris Canonici, Nr. 1135; Visuotinė deklaracija, Nr. 16,1.

3 STRAIPSNIS
Populorum progressio, Nr. 37; Gaudium et spes, Nr. 50 ir 87; Humanae vitae, Nr. 10; Familiaris consortio, Nr. 30 ir 46.
a) Familiaris consortio, Nr. 30.
b) Familiaris consortio, Nr. 30.
c) Gaudium et spes, Nr. 50.

4 STRAIPSNIS
Gaudium et spes, Nr. 51; Familiaris consortio, Nr. 26.
a) Humanae vitae, Nr.14; Šv.Tikejimo mokslo kongregacija, 1974 m. lapkričio 18 d. Deklaracija dėl abortų; Familiaris consortio, Nr. 26.
b) Popiežius Jonas Paulius II, 1982 m. spalio 23 d. Kreipimasis į Popiežinę mokslų akademiją.
c) Visuotinė deklaracija, Nr. 25, 2; Vaiko teisių konvencija, preambulė ir Nr. 4.
d) Visuotinė deklaracija, Nr. 25, 2.
e) Familiaris consortio, Nr. 41.
f) Familiaris consortio, Nr. 77.

5 STRAIPSNIS
 Divini illius Magistri, Nr. 27–34; Gravissimum educationis, Nr. 3; Familiaris consortio, Nr. 36; Codex luris Canonici, Nr. 792 ir 1136.
a) Familiaris consortio, Nr. 46.
b) Gravissimum educationis, Nr. 7; Dignitatis humanae, Nr. 5; Popiežius Jonas Paulius II, Religinė laisvė ir Helsinkio sutartis (Laiškas valstybių vadovams, pasirašiusiems Helsinkio pasitarimo baigiamąjį aktą), 4 b; Familiaris consortio, Nr. 40; Codex luris Canonici, Nr. 797.
c) Dignitatis humanae, Nr. 5; Familiaris consortio, Nr. 37 ir 40.
d) Dignitatis humanae, Nr. 5; Familiaris consortio, Nr. 40.
e) Familiaris consortio, Nr. 40; Codex luris Canonici, Nr. 796.
f) Popiežius Paulius VI, Laiškas trečiosios pasaulinės komunikacijų dienos (1969 m.) proga; Familiaris consortio, Nr. 76.

6 STRAIPSNIS
Familiaris consortio, Nr. 46.
a) Rerum novarum, Nr. 10; Familiaris consortio, Nr. 46; Tarptautinė pilietinių ir politinių teisių konvencija, Nr. 17.
b) Gaudium et spes, Nr. 48 ir 50.

7 STRAIPSNIS
Dignitatis humanae, Nr. 5; Religinė laisvė ir Helsinkio sutartis (Laiškas valstybių vadovams, pasirašiusiems Helsinkio pasitarimo baigiamąjį aktą), 4 b; Tarptautinė pilietinių ir politinių teisių konvencija, Nr. 18.

8 STRAIPSNIS
Familiaris consortio, Nr. 44 ir 48.
a) Apostolicam actuositatem, Nr. 11; Familiaris consortio, Nr. 46 ir 72.
b) Familiaris consortio, Nr. 44 ir 45.

9 STRAIPSNIS
Laborem exercens, Nr. 10 ir 19; Familiaris consortio, Nr. 45; Visuotinė deklaracija, Nr. 16,3 ir 22; Tarptautinė ekonominių, socialinių ir kult?rinių teisių konvencija, Nr. 10.1.
a) Mater et Magistra, II dalis; Laborem exercens, Nr. 10; Familiaris consortio, Nr. 45; Visuotinė deklaracija, Nr. 22 ir 25; Tarptautinė ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių konvencija, 7, a, ii.
b) Familiaris consortio, Nr. 45 ir 46; Visuotinė deklaracija, Nr. 25, 1; Tarptautinė ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių konvencija, Nr. 9, 10, 1 ir 10, 2.
c) Gaudium et spes, Nr. 52; Familiaris consortio, Nr. 27.

10 STRAIPSNIS
 Laborem exercens, Nr. 19; Familiaris consortio, Nr. 77; Visuotinė deklaracija, Nr. 23, 3.
a) Laborem exercens, Nr. 19; Familiaris consortio, Nr. 23 ir 81.
b) Familiaris consortio, Nr. 23.

11 STRAIPSNIS
Apostolicam actuositatem, Nr. 8; Familiaris consortio, Nr. 81; Tarptautinė ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių konvencija, Nr. 11, 1.

12 STRAIPSNIS
Familiaris consortio, Nr. 77; Europos socialinė chartija, 19.