TARPTAUTINĖ TEOLOGIJOS KOMISIJA

SANTUOKOS SAKRAMENTO KRISTOLOGINĖS TEZĖS

Dokumentas paskelbtas 1977 m., patvirtintas „in forma generica“


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2003 gegužės 27, Nr. 10.

Turinys

1. Santuokos sakramentalumas ir Bažnyčios slėpinys
2. Kristaus ir Bažnyčios sąjunga
3. Santuokinė simbolika Šventajame Rašte
4. Kristus yra Sužadėtinis par excellence
5. Adomas, Būsimojo provaizdis
6. Jėzus - pirminio sutuoktinių poros autentiškumo atnaujintojas
7. Krikščioniškosios santuokos sakramentalumo akivaizdumas remiasi tikėjimu
8. Civilinė santuoka
9. Sutartis ir sakramentas
10. Sutuoktiniai – sakramento teikėjai Bažnyčioje ir per Bažnyčią
11. Santuokos neišardomumas
12. Skyrybos ir Eucharistija
13. Kodėl Bažnyčia negali panaikinti santuokos, kuri yra „ratum et cunsummatum“
14. Pauliaus privilegija
15. Krikščioniškoji santuoka negali būti izoliuota nuo Kristaus slėpinio
16. Vizija, kuri nėra visiškai nepasiekiama netikintiesiems

1. Santuokos sakramentalumas ir Bažnyčios slėpinys

Krikščioniškosios santuokos sakramentalumas kur kas aiškiau atsiskleidžia, jei jis neatsiejamas nuo Bažnyčios slėpinio. Pasak Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčia, būdama „glaudžios vienybės su Dievu ir visos žmonių giminės ženklas bei priemonė“ (LG, 1), grindžiama nepažeidžiamu Kristaus sudarytu su ja ryšiu, kuriuo Kristus padarė Bažnyčią savo Kūnu. Bažnyčios tapatybė priklauso jau ne nuo žmonių galios, bet nuo Kristaus meilės, kurią vis labiau skelbia apaštališkasis skelbimas ir kuriai mes priklausome Dvasios išliejimu. Bažnyčia liudydama šią meilę, teikiančią jai gyvybę, yra Kristaus sakramentas pasaulyje, nes ji yra regimas Kūnas ir bendruomenė, skelbianti Kristaus buvimą žmonijos istorijoje. Žinoma, Bažnyčia  – sakramentas, kurio didybę paskelbė apaštalas Paulius (Ef 5, 32), yra neatskiriama nuo įsikūnijimo slėpinio, kadangi tai yra Kūno slėpinys; ji taip pat neatskiriama nuo sandoros plano, kadangi ji remiasi asmeniniu prisikėlusio Kristaus pažadu pasilikti su ja „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Bet Bažnyčia kaip sakramentas taip pat priklauso nuo slėpinio, kurį galima nusakyti kaip santuoką. Kristus yra susijęs su ja dėl meilės, kuri padaro Bažnyčią Kristaus sužadėtine vienintelės Dvasios galia ir Kūno vienybe.

2. Kristaus ir Bažnyčios sąjunga

Kristaus ir Bažnyčios vestuvinė sąjunga nesugriauna, bet, priešingai, papildo tai, ką savaip skelbia vyro ir moters santuokinė meilė, tai ką ji implicitiškai apima ar jau įgyvendina bendrystės ir ištikimybės atžvilgiu. Iš tikrųjų Kristus ant kryžiaus paaukoja save kaip tobulą auką, o sutuoktiniai trokšta tai įgyvendinti savo kūnu, tačiau niekuomet neįstengia to įgyvendinti tobulai. Kristus, mylėdamas Bažnyčią kaip savo kūną, įgyvendina tai, ką, pasak šv. Pauliaus, vyrai turėtų vykdyti savo žmonų atžvilgiu. Jėzaus prisikėlimas Dvasios galia atskleidžia, kad ant kryžiaus jo atlikta auka neša vaisių tame pačiame Kūne, kuriame ji buvo įgyvendinta, ir kad Bažnyčia, kurią Jėzus taip mylėjo ir mirė dėl jos, gali įvesti pasaulį į visuotinę Dievo ir žmonių bendrystę, – ji būdama Jėzaus Kristaus sužadėtinė naudojasi šia bendryste.

3. Santuokinė simbolika Šventajame Rašte

Senajame Testamente santuokos simbolika nusakoma neišsemiama meilė, kurią Dievas puoselėja savo tautai ir kurią ketina apreikšti visai žmonijai per šią tautą. Pranašas Ozėjas parodo Dievą kaip jaunikį, kurio beribis švelnumas ir ištikimybė galiausiai įveiks Izraelį –  tautą, nuo pradžios neištikimą maloningai dovanojamai beribei meilei. Senasis Testamentas šitaip leidžia mums netrukdomai suprasti Naująjį Testamentą, kuriame Jėzus daug kartų pabrėžtinai vadinamas Sužadėtiniu. Taip jį pavadina Jonas Krikštytojas (Jn 3, 29); pats Jėzus pasivadina jaunikiu (Mt 9, 15); apaštalas Paulius Jėzų pavadina sužadėtiniu dviejose vietose (2 Kor 11, 2; Ef 5); šis vardas aptinkamas Apreiškimo knygoje (Apr 22, 17–20); neminint daugelio aiškių šio titulo užuominų, randamų eschatologiniuose palyginimuose apie Dangaus karalystę Mato evangelijoje (Mt 22, 1–10 ir 25, 1–12).

4. Kristus yra Sužadėtinis par excellence

Nors paprastai šiam titului kristologijoje skiriama nepakankamai dėmesio, mes turėtume iš naujo atrasti jo prasmę. Jėzus yra Kelias, Tiesa, Gyvenimas, Šviesa, Vartai, Ganytojas, Avinėlis, Vynmedis, galiausiai Žmogus, nes gauna iš Tėvo „visame kame pirmenybę“ (Kol 1, 18); jis yra taip pat tikras ir teisėtas Sužadėtinis par excellence, tai yra „Mokytojas ir Viešpats“ – turint omenyje, kad jis myli skirtingą nei jis kitą taip, kaip myli savo paties kūną. Nuo šio Sužadėtinio titulo ir nuo šiuo titulu menamo slėpinio turėtų prasidėti santuokos kristologija. Šioje srityje, kaip ir bet kurioje kitoje, „niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus (1 Kor 3, 10). Tačiau tai, kad Kristus yra taip pat par excellence Sužadėtinis, neturi būti atskirta nuo to, kad jis yra „antrasis“ ir „paskutinis Adomas“ (1 Kor 15, 45).

5. Adomas, Būsimojo provaizdis

Pradžios knygos Adomas, kuris yra neatskiriamas nuo Ievos ir kurį Jėzus nurodo Mato evangelijos 19 skyriuje, kalbėdamas skyrybų klausimu, neįgyja visiškos tapatybės, jei jame neįžvelgiamas „Būsimojo provaizdis“ (Rom 5, 14). Tokiu atveju Adomas kaip pradinis visos žmonijos simbolis nėra vien viduje užsisklendusi asmenybė. Ši asmenybė, kaip ir Ieva, yra tipologinės plotmės. Adomas susijęs su tuo, kuris suteikia jam galutinę prasmę, taip pat ir su mumis: Adomo neįmanoma suvokti be Kristaus, tačiau Kristus savo ruožtu negali būti suvokiamas be Adomo, tai yra, be visos žmonijos, taip pat be viso žmogiškumo, kurio atsiradimas Pradžios knygoje sveikinamas kaip ypač Dievo norėtas. Taip yra todėl, kad Adomo, kaip vyro, prigimtį sudaranti santuokiškumo savybė yra priskiriama taip pat Kristui, kuris ją atkurdamas pilnatviškai užbaigė. Tai buvo sugriauta dėl meilės stokos, kuriai turėjo nusileisti Mozė, ir Kristuje vėl atgavo deramai priklausančią tiesą. Su Jėzumi pasaulyje atsiranda tikrasis (par excellence) Sužadėtinis, galintis kaip „antrasis“ ir „paskutinis Adomas“ išgelbėti ir atkurti tikrą santuokiškumą, kurio Dievas nepaliaujamai linki „pirmojo Adomo“ labui.

6. Jėzus – pirminio sutuoktinių poros autentiškumo atnaujintojas

Mozės įstatyme dėl skyrybų Jėzus įžvelgia istorinį „širdžių kietumo“ padarinį ir išdrįsta prisistatyti kaip atnaujintojas, pasiryžęs atkurti pirminę tiesą apie sutuoktinių porą. Savo galia – mylėti be ribų ir savo gyvenimu, mirtimi bei prisikėlimu įgyvendinti neprilygstamą sąjungą su visa žmonija – Jėzus atkuria Pradžios knygos minties: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ tikrąją prasmę. Jėzaus akimis, nuo šiol vyras ir moteris gali mylėti vienas kitą taip, kaip Dievas nuo amžių to troško, nes Jėzuje apreikšta versmė tos meilės, kuri įkuria Karalystę. Kristus taip pat veda visas pasaulio poras į pradinį pažadėtosios meilės tyrumą; jis panaikina nuostatą, pagal kurią iš pareigos laikytasi žmonių vargingumo, stokojant galios įveikti jo priežastis. Jėzaus požiūriu pirminė pora tampa tokia, kokia ji visuomet buvo Dievo akyse: tai pranašiška pora, per ją Dievas apreiškia žmonijos siekiamą santuokinę meilę, kuriai ji yra sutverta; meilę, pasiekiamą Tame, kuris dieviškai moko žmones, ką reiškia mylėti. Nuo tada ištikima, nuolatinė meilė, tas santuokiškumas, kurį „širdies kietumas“ paverčia neįmanoma svajone, Jėzuje vėl tampa tikrove, – tik jis vienas, paskutinysis Adomas ir Sužadėtinis par excellence, gali dar kartą ją grąžinti.

7. Krikščioniškosios santuokos sakramentalumo akivaizdumas remiasi tikėjimu

Krikščioniškosios santuokos sakramentalumas tampa regimas tikėjimo dėka. Kristus į savo galią įtraukia pakrikštytųjų santuokinę meilę, tą regimąją Kristaus Kūno – Bažnyčios dalį, siekdamas suteikti jai to autentiškumo, kurio, nebūdama Kristuje, ji stokotų. Jis vykdo tai Dvasia, savo turima galia kaip antrasis ir paskutinis Adomas, kaip savastį priimdamas pirmojo Adomo santuokiškumą ir atverdamas jį sėkmingam paveldui. Jis vykdo tai sutartinai su regimąja Bažnyčia, kurioje Viešpačiui pašvęsta santuokinė meilė tampa sakramentu. Sutuoktiniai Bažnyčioje paliudija, kad įsipareigoja santuokiniam gyvenimui ir tikisi iš Kristaus jėgų įgyvendinti šią meilės formą, kuri be jo žlugtų. Dėl to Kristui, kaip Bažnyčios Sužadėtiniui, būdingas slėpinys spinduliuoja ir gali būti nušviestas jam pasišventusių porų. Jų santuokinė meilė pagilinama ir neiškreipiama, nes ji grįžtamai nurodo ją palaikančio ir įsteigiančio Kristaus meilę. Ypatingas Dvasios išliejimas kaip sakramentui būdinga malonė padaro įmanoma tai, kad porų meilė tampa Kristaus meilės Bažnyčiai atvaizdu. Tačiau šis nuolatinis Dvasios liejimas niekuomet neatpalaiduoja krikščioniškosios poros nuo žmogiškųjų ištikimybės sąlygų, nes antrojo Adomo slėpinys niekuomet nė viename žmoguje neišgyvendino ar neužgožė pirmojo Adomo tikrovės.

8. Civilinė santuoka

Iš to išeina, kad įžengimas į krikščioniškąją santuoką neįmanomas pripažinus vien tik grynai „prigimtinę“ teisę tuoktis, kad ir kokia religinė vertybė būtų pripažįstama esant ar iš tikrųjų būtų šioje teisėje. Jokia prigimtinė teisė niekuomet negali savaime nustatyti krikščioniškojo sakramento turinio. Jei būtų pretenduojama tai taikyti santuokai, būtų iškreipiama sakramento reikšmė, – sakramento tikslas yra pašvęsti Kristui pakrikštytųjų sutuoktinių meilę, kad Kristus juos galėtų paveikti perkeičiančio slėpinio galia. Šiuo požiūriu yra esminis skirtumas tarp sekuliariųjų valstybių, kurios civilinėje santuokoje mato socialiniu aspektu pakankamą aktą santuokinei bendrijai įsteigti, ir Bažnyčios, kuri, neneigdama tokios santuokos vertės nekrikštytųjų atžvilgiu, kelia klausimą, ar to gali pakakti pakrikštytiesiems. Jiems tinka tik Santuokos sakramentas, ir tai numato būsimųjų sutuoktinių valią pašvęsti meilei, kurios žmogiškoji vertė galutinai priklauso nuo paties Kristaus mums nešamos ir perteikiamos meilės. Iš to išeina, kad sakramento ir „sutarties“, dėl kurių XIX šimtmetyje apaštališkasis Magisteriumas formaliai pareiškė nuostatą, tapatybė turi būti suvokiama taip, kad būtų tikrai gerbiamas Kristaus ir krikščionių gyvenimo slėpinys.

9. Sutartis ir sakramentas

Santuokinės sąjungos aktas, dažnai vadinamas sutartimi, pakrikštytųjų sutuoktinių atveju įgyjantis sakramento tikrovę, netampa sakramentu dėl paprasto juridinio krikšto poveikio. Tas faktas, kad santuokinis krikščionio vyro ir žmonos pažadas yra tikras sakramentas, kyla iš jų krikščioniškosios tapatybės, atnaujinamos jų, abipusiškai pažadamos vienas kitam, meilės. Jų santuokinis susitarimas, jiems laisvai atsiduodant vienas kitam, pašvenčia juos Sužadėtiniui par excellence, kuris juos taip pat išmokys tapti tobulais sutuoktiniais. Kristaus asmeninis slėpinys iš vidaus perskverbia natūralų žmogišką susitarimą ar „sutartį“. Tai tampa sakramentu tik tokiu atveju, jei būsimieji sutuoktiniai laisvai sutinka įžengti į santuokinį gyvenimą, ištardami savo pažadus Kristuje, į kurį buvo įskiepyti krikštu. Jų laisvas įsitraukimas į Kristaus slėpinį yra toks esmingas sakramento prigimčiai, kad Bažnyčia per kunigo tarnystę  siekia būti garantuota šio įsipareigojimo krikščionišku autentiškumu. Žmogiškoji santuokinė sąjunga netampa sakramentu dėl savaime veiksmingo juridinio įstato, nepriklausomai nuo to, ar buvo laisvai pritarta krikštui. Ji tampa sakramentu dėl viešo ir  krikščioniško pobūdžio, kuris iš esmės paveikia tarpusavio įsipareigojimą, ir tai be to dar leidžia nustatyti, kuria prasme sutuoktiniai yra šio sakramento teikėjai patys sau.

10. Sutuoktiniai – sakramento teikėjai Bažnyčioje ir per Bažnyčią

Kadangi Santuokos sakramentas yra prasidedančios santuokinės meilės laisvas paaukojimas Kristui, pora akivaizdžiai teikia sakramentą, kuris pačia aukščiausia prasme susijęs su jais. Tačiau jie nėra teikėjai, veikiantys „absoliučia“ galia, tokia, į kurios įgyvendinimą Bažnyčia, griežtai kalbant, neturėtų teisės kištis. Sutuoktiniai yra sakramento teikėjai kaip gyvieji Kristaus Kūno nariai, kuriame jie pasikeičia pažadais, tačiau jų nepakeičiamas sprendimas nepaverčia sakramento vien grynos meilės išspinduliavimu. Sakramentas kaip toks visiškai kyla iš Bažnyčios slėpinio, kuriame santuokinė meilė leidžia sutuoktiniams dalyvauti privilegijuotu būdu. Taigi jokia pora negali teikti sakramentą sau be Bažnyčios pritarimo; taip pat jie negali to daryti skirtinga forma nuo tos, kurią nustatė Bažnyčia kaip raiškiausiai išreiškiančią slėpinį, į kurį sakramentas įveda porą. Bažnyčiai priklauso ištirti būsimosios poros pasirengimą ir pamatyti, ar jis iš tikrųjų atitinka jų gautąjį krikštą. Negana to, jos pareiga taip pat prireikus perkalbėti būsimuosius sutuoktinius nuo veiksmo, kuris pajuoktų Tą, kuriam yra liudijama. Pasikeičiant savitarpio sutikimu, sudarančiu sakramentą, Bažnyčia lieka sutuoktinių gaunamos atsiduodant vienas kitam Dvasios dovanos ženklu ir laidu. Pakrikštytųjų pora niekuomet neteikia Santuokos sakramento be Bažnyčios, juolab – už Bažnyčios; jie teikia sakramentą Bažnyčioje ir per Bažnyčią, niekuomet nepalikdami nuošalyje Bažnyčios, kurios slėpinys valdo jų meilę. Sveika teologija, nagrinėjanti Santuokos sakramento teikimą, yra ne tik labai reikšminga dvasiniam sutuoktinių autentiškumui, bet taip pat turi svarbių sąsajų palaikant santykius su ortodoksais.

11. Santuokos neišardomumas

Šiame kontekste naujaip iškyla ir santuokos neišardomumo klausimas. Kadangi Kristus yra tikras Bažnyčios Sužadėtinis, krikščioniškoji santuoka negali tapti ir pasilikti autentišku Kristaus meilės Bažnyčiai atvaizdu, jei savaip neįžengia į tą ištikimybę, kuri apibrėžia Kristų kaip Bažnyčios Sužadėtinį. Kad ir kokie būtų kentėjimai ar psichologiniai sunkumai, kylantys kaip ištikimybės padarinys, neįmanoma pašvęsti Kristui – siekiant padaryti tai ženklu ar jo slėpinio sakramentu – tokios santuokinės meilės, kuri apima skyrybas, kai vieno iš sutuoktinių ar abiejų pirmoji santuoka tikrai galiojanti, nors kai kuriais atvejais tai nėra aišku. Bet jeigu skyrybomis, kuriomis būtent ir siekiama to tikslo, pareiškiama, jog teisėta sąjunga yra jau suardyta, ir tuo pagrindu leidžiama asmeniui sudaryti sutartį su kitu, kaip galėtume reikalauti, kad Kristus tą kitą „santuoką“ paverstų tikru savo asmeninio ryšio su Bažnyčia įvaizdžiu? Net jeigu kai kuriais aspektais apie tai būtų galima pasvarstyti, visų pirma tais atvejais, kai kalbama apie vieną iš sutuoktinių, kuris buvo neteisingai apleistas, nauja išsiskyrusio asmens santuoka negali būti sakramentas ir sukuria objektyvų negalimumą priimti Eucharistiją.

12. Skyrybos ir Eucharistija

Nors neatsisakoma atsižvelgti į varginančias aplinkybes ir kartais net po skyrybų sudarytos antrosios civilinės santuokos kokybę, pakartotinai susituokusių išsiskyrusiųjų artinimasis prie Eucharistijos yra visiškai nesuderinamas su tuo slėpiniu, kuriam Bažnyčia tarnauja ir kurį liudija. Bažnyčia, leisdama išsiskyrusiems ir iš naujo susituokusiems priimti Eucharistiją, patikintų tas asmenų grupes tikėti, kad jie ženklų lygmeniu gali bendrauti su Tuo, kurio santuokinio slėpinio pažadus tikrovėje jie yra sulaužę. Negana to, Bažnyčios atžvilgiu tai reikštų, jog ji pritaria pakrikštytiesiems tuo metu, kai jie įžengia į būklę ar jau yra būklėje aiškaus ir objektyvaus prieštaravimo Viešpaties kaip Bažnyčios Sužadėtinio gyvenimui, mintims ir pačiam buvimui. Jei Bažnyčia galėtų teikti vienybės sakramentą tiems, kurie nepakluso jai esminiu Kristaus slėpinio aspektu, ji liudytų ne Kristų, bet veikiau būtų priešingas ženklas ir priešingas liudijimas. Vis dėlto šis atsisakymas jokiu būdu nepateisina jokios procedūros, kuri užtrauktų negarbę ir savaime prieštarautų Kristaus gailestingumui nusidėjėlių atžvilgiu.

13. Kodėl Bažnyčia negali panaikinti santuokos, kuri yra „ratum et cunsummatum“

Ši kristologinė krikščioniškosios santuokos vizija leidžia suprasti, kodėl Bažnyčia negali sau priimti teisės panaikinti santuokos ratum et cunsummatum, tai yra santuokos, kuri yra sakramentiškai sudaryta Bažnyčioje ir patvirtinta sutuoktinių santuokos aktu. Iš tikrųjų visa gyvenimo bendrystė, kuri, žmogiškai imant, apibrėžia santuoką, savaip primena įsikūnijimo realizmą, kuriuo Dievo Sūnus susivienija kūnu su žmonija. Sutuoktinių pora, be išlygų atsiduodami vienas kitam, šiuo aktu ženklina veiksmingą perėjimą į santuokinį gyvenimą, kuriame meilė tampa absoliučiu, kiek tik tai įmanoma, dalijimusi vienas kitu. Šitaip jie įžengia į tą žmogiškąją elgseną, kurios neatšaukiamą žymę priminė Kristus ir kurią jis padarė įvaizdžiu, atskleidžiančiu savo slėpinį. Taigi Bažnyčia negali turėti jokios galios santuokinės sąjungos tikrovei, perėjusiai į galią to, kurio slėpinį Bažnyčia privalo skelbti, o ne slopinti.

14. Pauliaus privilegija

Tai, ką mes vadiname Pauliaus privilegija, jokiu būdu neprieštarauja čia išdėstytoms mintims. Atsižvelgdama į tai, ką Paulius aiškina Pirmajame laiške korintiečiams (7, 12–17), Bažnyčia pripažįsta teisę anuliuoti žmogiškąją santuoką, kurioje krikščionišku požiūriu pasirodė neįmanoma gyventi pakrikštytajam sutuoktiniui dėl priešingumo, kurį nekrikštytasis sutuoktinis reiškia pakrikštytajam. Šiuo atveju „privilegija“, jei ji iš tikrųjų egzistuoja, yra palanki gyvenimui Kristuje: jo svarba gali teisėtai nusverti Bažnyčios akyse tokį santuokinį gyvenimą, kuris negali ir negalėjo būti tokios sutuoktinių poros veiksmingai pašvęstas Kristui.

15. Krikščioniškoji santuoka negali būti izoliuota nuo Kristaus slėpinio

Nagrinėjant biblinius, dogminius, moralinius, žmogiškuosius ar kanoninius santuokos aspektus, krikščioniškosios santuokos niekuomet negalima atsieti nuo Kristaus slėpinio. Taip yra todėl, kad Santuokos sakramentas, kurį Bažnyčia liudija, kuriam jį auklėja ir kurį leidžia priimti poroms, negali būti realiai išgyvenamas be nuolatinio sutuoktinių atsivertimo į patį Kristaus asmenį. Šis atsivertimas į Kristų yra sakramento prigimties vidinės esmės dalis ir tai tiesiogiai turi įtakos šio sakramento reikšmei ir tikslui poros gyvenime.

16. Vizija, kuri nėra visiškai nepasiekiama netikintiesiems

Tačiau ši kristologinė vizija nėra visiškai nesuvokiama patiems netikintiesiems. Ji ne tik turi savo nuoseklumą, rodantį į Kristų kaip vienintelį to, ką mes tikime, pamatą, bet taip pat atskleidžia žmogiškosios poros didybę, galinčią byloti sąžinei netgi tokio žmogaus, kuriam svetimas Kristaus slėpinys. Negana to, žmogiškasis požiūris gali būti eksplicitiškai integruotas į Kristaus slėpinį, remiantis pirmuoju Adomu, nuo kurio antrasis ir paskutinysis Adomas niekuomet neatskiriamas. Santuokos atveju parodžius tai aiškiai dabartinis apmąstymas būtų išplėstas į kitus horizontus, kurių čia negalima aprėpti. Mes visų pirma norėjome priminti, kad Kristus yra tikrasis santuokos kaip sakramento pamatas, nors patys krikščionys to dažnai nesuvokia.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2003 gegužės 27, Nr. 10.