POPIEŽIŠKOJI ŠEIMOS TARYBA

RENGIMAS SANTUOKOS SAKRAMENTUI
 

1996 gegužės 13



© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2000.
Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Lietuvių Kunigų Vienybei.


T U R I N Y S

PRATARMĖ [1-8]

PIRMOJI DALIS
RENGIMO KRIKŠČIONIŠKAJAI SANTUOKAI SVARBA [9-20]

ANTROJI DALIS
RENGIMO ETAPAI ARBA TARPSNIAI [21-59]

A. Tolimasis rengimas [22-31]
B. Artimasis rengimas [32-49]
C. Tiesioginis rengimas [50-59]
TREČIOJI DALIS
SANTUOKOS ŠVENTIMAS [60-73]

PASTABOS



PRATARMĖ
 

1. Rengti santuokai, santuokiniam ir šeimos gyvenimui, yra itin svarbu siekiant Bažnyčios gerovės. Juk Santuokos sakramentas turi didelę vertę visai krikščionių bendruomenei ir pirmiausia sutuoktiniams, kurių sprendimas negali būti improvizuotas ar skubotas. Ankstesniais laikais rengiant santuokai buvo galima tikėtis santuokos vertybes bei privalumus pripažįstančios visuomenės paramos. Bažnyčia be sunkumų ir abejonių gynė santuokos šventumą suvokdama, jog Santuokos sakramentas kaip gyvoji Dievo tautos ląstelė yra Bažnyčios garantas. Bažnytinės bendruomenės, bent jau tos, kurios buvo iš pagrindų evangelizuotos, rėmė santuoką ryžtingai, vieningai ir sutelktai. Išsiskyrimų bei santuokinių nesėkmių paprastai pasitaikydavo retai, o skyrybos būdavo laikomos socialine nelaime (plg. Gaudium et spes [GS], 47).

Šiandien, priešingai, dažnai tenka būti ryškaus šeimos nuosmukio bei tam tikro santuokos vertybių irimo liudininku. Daugelyje tautų, ypač ekonomiškai stipriose šalyse, santuokų sumažėjo. Santuoka paprastai atidedama vėlesniam laikui, daugėja skyrybų bei išsiskyrimų, net pirmaisiais santuokinio gyvenimo metais. Visa tai neišvengiamai verčia vis kelti pastoracinio rūpesčio kupiną klausimą, ar besituokiantieji tikrai yra gerai pasirengę. Rengimo Santuokos sakramentui bei santuokiniam gyvenimui problema šiandien išnyra kaip didelė pastoracinė būtinybė – pirmiausia, žinoma, sutuoktinių, tačiau sykiu ir visos krikščionių bendruomenės, taip pat visuomenės gerovės labui. Štai kodėl visur didėja suinteresuotumas bei daugėja iniciatyvų norint tinkamai bei laiku atsiliepti į rengimo Santuokos sakramentui problemą.

2. Popiežiškoji šeimos taryba, palaikanti nuolatinį ryšį su vyskupų konferencijomis ir vyskupais, per įvairius susirinkimus, susitikimus ir ypač vizitus ad limina atidžiai domėjosi jų pastoraciniais rūpesčiais, susijusiais su rengimu Santuokos sakramentui, jo šventimu ir vėlesniu santuokiniu gyvenimu. Jos taip pat ne kartą buvo prašoma pateikti susižadėjusių krikščionių rengimo priemonę. Šios gairės ir yra tokia priemonė. Rengdama šį dokumentą, Taryba taip pat rėmėsi šeimos pastoracijoje bendradarbiaujančių apaštališkųjų sąjūdžių, grupių bei sambūrių, pasiūliusių savo paramą, patarimus bei patirtį, indėliu.

Trokštantiems priimti šį krikščioniškąjį sakramentą rengimasis santuokai yra Apvaizdos kupinas ir ypatingas laikas – Kayros, tai yra laikas, kai sužadėtinius užkalbina Dievas, padėdamas jiems įžvelgti pašaukimą į santuoką bei santuokinį gyvenimą. Sužadėtuvių laikotarpis neatsiejamas nuo intensyvios evangelizacijos. Juk sužadėtinių, būsimųjų sutuoktinių, gyvenime kyla šeimai reikšmingų klausimų. Štai kodėl jie kviečiami suprasti, ką reiškia atsakinga ir brandi meilė, būdinga gyvenimo ir meilės bendruomenei, kokia bus jų šeima, tikrajai namų bažnyčiai, praturtinsiančiai visą Bažnyčią.

Rengimo svarba implikuoja evangelizacijos procesą, tai yra tikėjimo brandinimą bei gilinimą. Jei tikėjimas silpnas arba jo beveik nėra (plg. Familiaris consortio [FC], 68), jį būtina atgaivinti, ir tam gali prireikti reiklaus ir kantraus pamokymo, žadinančio bei brandinančio karštą ir gyvą tikėjimą. Labai supagonėjusioje aplinkoje ypač patartina “į katechumenatą panaši tikėjimo kelionė” (plg. FC, 66) ir pažintis su pamatinėmis krikščioniškosiomis tiesomis, padedančiomis būsimiems sutuoktiniams įgyti tikėjimo brandos ar sutvirtinti jau turimą. Pageidautina, kad šis ypatingas rengimo santuokai laikas būsimoms šeimoms virstų vilties ženklo lydimą naująja evangelizacija.

3. Ypatingas dėmesys šiai problematikai ryškus Vatikano II Susirinkimo mokyme (GS, 52), popiežiškojo Magisteriumo gairėse (FC, 66), bažnytiniuose nuostatuose (Codex Iuris Canonici [CIC], kan. 1063; Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium [CCEO], kan. 783), Katalikų Bažnyčios katekizme (1632) ir kituose Magisteriumo dokumentuose, tarp jų ir Šeimos teisių chartijoje. Taip pat daug mums padėjo du naujausi popiežiškojo Magisteriumo dokumentai – laiškas šeimoms Gratissimam sane ir enciklika Evangelium vitae (EV).

Popiežiškoji šeimos taryba, atsižvelgusi, kaip sakėme, į pakartotinius prašymus, pradėjo šios temos apmąstymus, daugiausia dėmesio skirdama “parengiamiesiems kursams” pagal apaštališkojo paraginimo Familiaris consortio gaires. Šio dokumento redakcinis procesas buvo toks.

1991 metais Tarybos visuotinis susirinkimas (rugsėjo 30–spalio 5 d.) buvo paskirtas rengimo Santuokos sakramentui temai. Popiežiškosios šeimos tarybos prezidentinis komitetas ir sutuoktinių poros, kurios yra Tarybos nariai, pateikė daug medžiagos pirmai teksto redakcijai parengti. Vėliau, 1992 m. liepos 8–13 d., darbo grupė, sudaryta iš vyskupų, patarėjų bei specialistų, parengė antrą dokumento redakciją; šis dokumento variantas buvo išsiuntinėtas vyskupų konferencijoms prašant jų pastabų bei papildomų pasiūlymų. Atsakymus, kurių buvo sulaukta daug ir naudingų, 1995 metais darbo grupė išnagrinėjo bei įtraukė į naujausią redakciją. Popiežiškoji taryba dabar šias gaires pateikia kaip pastoracinio darbo, susijusio su rengimu Santuokos sakramentui, pagrindą. Jos bus ypač naudingos vyskupų konferencijoms rengiant savas gaires, taip pat skatins labiau imtis pastoracinės veiklos vyskupijose, parapijose ir apaštališkuosiuose sąjūdžiuose (plg. FC, 66).

4. Šeimų “didžiojoje chartijoje”, būtent minėtame apaštališkajame paraginime Familiaris consortio, jau buvo pabrėžta, kad “pokyčiai, įvykę beveik visose šiuolaikinėse visuomenėse, reikalauja, kad ne tik šeima, bet ir visuomenė bei Bažnyčia stengtųsi tinkamai rengti jaunuolius būsimai atsakomybei. <…> Todėl Bažnyčia turi skatinti geresnes bei intensyvesnes rengimo santuokai programas, siekdama pašalinti, kiek tai įmanoma, sunkumus, su kuriais tenka grumtis daugybei sutuoktinių, ir – tai dar svarbiau – kurti sėkmingoms santuokoms atsirasti bei bręsti palankesnes sąlygas” (FC, 66).

Kanonų teisės kodekse reikalaujama “asmeninio rengimo santuokos šventimui, siekiant sutuoktinius nuteikti siekti šventumo ir prisiimti savo naujos padėties pareigas” (CIC, kan. 1063, 2; CCEO, kan. 783, § 1). Toks pat nurodymas yra ir Ordo celebrandi matrimonium (OCM, 12).

Kreipdamasis į Šeimos tarybos visuotinį susirinkimą (1991 m. spalio 4 d.), Šventasis Tėvas pridūrė: “Juo aplinka sudaro didesnių sunkumų pažinti krikščioniškojo sakramento ir santuokos institucijos tiesą, juo labiau reikia stengtis tinkamai rengti sutuoktinius jų atsakomybei”. Toliau, pasakęs keletą konkrečių pastabų dėl kursų, jis tęsė: “Galėjote pastebėti, jog, atsižvelgiant į tokių kursų būtinybę parapijose, ir dėl įvairių taikomų metodų teigiamų rezultatų, atrodytų, naudinga pradėti gairių ar vadovo pavidalu rengti taikytinus kriterijus kaip vertingą pagalbą dalinėms Bažnyčioms”. Tai darytina dar ir todėl, kad dalinėse Bažnyčiose, tam tikroje “gyvybės tautos ir tautos už gyvybę” dalyje lemiama atsakomybė tenka šeimai. “Ši atsakomybė plaukia iš pačios jos, kaip santuoka grįstos gyvybės ir meilės bendrijos, prigimties ir misijos ‘saugoti, atskleisti ir perteikti meil꒔ (EV, 92; plg. FC, 17).

5. To siekdama, Popiežiškoji šeimos taryba pateikia šį dokumentą apie rengimą Santuokos sakramentui ir jo šventimą.

Nurodytos gairės yra tolimojo, artimojo ir tiesioginio rengimo Santuokos sakramentui vadovas (plg. FC, 66). Pateikiama medžiaga pirmiausia skirta vyskupų konferencijoms, vyskupams ir jų rengimo santuokai pastoracijos bendradarbiams, taip pat – tai ir negali kitaip būti – sužadėtiniams, kaip Bažnyčios pastoracinio rūpinimosi objektams.

6. Ypatingas pastoracinis dėmesys bus skirtas sužadėtiniams, kurių ypatinga situacija numatoma CIC 1071, 1072 bei 1125 kanono ir CCEO 789 bei 814 kanono. Šiame dokumente pateiktos kryptys, net jei jų nebūtų įmanoma visų pritaikyti, bus naudingos deramai jiems vadovaujant bei juos lydint.

Bažnyčia, ištikima Kristaus mokymui, savo įstatymais išreiškia pastoracinę meilę atsižvelgdama į visas situacijas, kuriose gali atsidurti tikintieji. Pateikiami kriterijai yra veiksmingos pagalbos priemonės ir neturėtų būti traktuojami kaip papildomi įpareigojantys reikalavimai.

7. Pamatiniai doktrininio pobūdžio motyvai, paskatinę parengti šį dokumentą, kyla iš įsitikinimo, kad santuoka yra vertybė, išplaukianti iš kūrimo, ir dėl to įsišaknijusi žmogaus prigimtyje. “Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių ‘sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį’ ir pasakė: ‘Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu’” (Mt 19, 4–5). Todėl tai, ką Bažnyčia daro šeimos ir santuokos labui, neabejotinai prisideda prie visuomenės kaip tokios ir visų žmonių gerovės. Juk krikščioniškoji meilė, išreikšdama prisikėlusio Kristaus įgyvendintą naują gyvenimą, visada atskleidžia santuokinės meilės tiesą ir yra savotiška pranašystė, aiškiai skelbianti tikrąjį žmogiškosios būties reikalavimą: vyras ir moteris nuo pat pradžių pašaukti gyventi gyvenimo bei meilės bendrystėje ir vienas kitą papildydami; kartu su gyvybės gynimu bei skatinimu, kiekvieno užduotimi bei atsakomybe (plg. EV, 91), tai didina žmogiškąjį sutuoktinių orumą, jų vaikų ir pačios visuomenės gerovę.

8. Todėl mūsų dokumente svarstoma ir šiai dieviškajai institucijai būdinga natūrali žmogiškoji tikrovė ir specifinė Kristaus įsteigtojo sakramento tikrovė. Visa suskirstyta į tris dalis:

1) rengimo krikščioniškajai santuokai svarba;
2) rengimo etapai arba tarpsniai;
3) santuokos šventimas.


PIRMOJI DALIS
RENGIMO KRIKŠČIONIŠKAJAI SANTUOKAI SVARBA
 

9. Rengimo santuokai išeities taškas yra suvokimas, kad santuokinė sutartis Šventosios Dvasios galia Viešpaties Jėzaus Kristaus pakelta į Naujosios Sandoros sakramentą, kuris, sujungdamas sutuoktinius su atsidavusia Kristaus Sužadėtinio meile savo Sužadėtinei Bažnyčiai ( plg. Ef 5, 25–32), padaro juos šios meilės dalimi ir atvaizdu. Sakramentas paverčia juos Viešpaties šlovinimu ir pašventina šią sutartį švenčiančių krikščionių tikinčiųjų santuokinę sąjungą bei gyvenimą, duodamas pradžią krikščioniškajai šeimai, namų bažnyčiai, “pirmajai ir gyvybinei visuomenės ląstelei” (plg. Apostolicam actuositatem, 11) ir “gyvybės šventovei” (plg. EV, 92; taip pat 6, 88 ir 94). Todėl sakramentas švenčiamas ir išgyvenamas Naujosios Sandoros šerdyje, tai yra Velykų slėpinyje. Kristus, tarp mūsų esantis Sužadėtinis (plg. Gratissimam sane, 18; Mt 9, 15), yra visos jėgos šaltinis. Tad krikščioniškosios poros bei šeimos nėra nei izoliuotos, nei apleistos.

Krikščionims santuoka, kylanti iš Dievo Kūrėjo, taip pat implikuoja tikrą ypatingo luomo bei malonės gyvenimo pašaukimą. Norint, kad toks pašaukimas subręstų, reikia tinkamo ir specialaus rengimo; šis pašaukimas yra ypatingas tikėjimo ir meilės kelias, juo labiau toks, nes dovanojamas porai dėl Bažnyčios ir visuomenės gerovės. Visam tam būdinga viešo įsipareigojimo, prisiimamo Dievo bei visuomenės akivaizdoje ir pranokstančio individo ribas, reikšmė bei jėga.

10. Kaip gyvenimo ir meilės bendrija, santuoka tiek kaip natūrali dieviškoji institucija, tiek kaip sakramentas, nepaisant sunkumų, išlieka milžiniškų galių versmė (plg. FC, 43), dėl kurios santuoka per sutuoktinių liudijimą gali virsti Gerąja Naujiena, daug prisidėti prie naujosios evangelizacijos bei laiduoti visuomenės ateitį. Tačiau sutuoktiniams ir bažnytinei bendruomenei per rengimosi santuokos šventimui laikotarpį šias galias dar pirma reikia atrasti, įvertinti ir pakankamai įkainoti.

Daugelyje pasaulio vyskupijų ieškoma vis veiksmingesnio rengimo santuokai formų. Daug teigiamų patirčių perteikta Popiežiškajai šeimos tarybai. Tokios patirtys, be abejonės, vis labiau įsitvirtins ir duos daug naudos, kai taps žinomos vyskupų konferencijose bei kiekvienam vyskupui ir bus deramai vertinamos dalinių Bažnyčių pastoracijoje.

Tai, ką šiame dokumente vadiname rengimu, yra platus ir reiklus auklėjimo procesas, kai rengiama santuokiniam gyvenimui neišleidžiant iš akių jo vertybių visumos. Būtent dėl to dabartinėmis psichologinėmis bei kultūrinėmis sąlygomis rengimas santuokai yra neatidėliotinai būtinas. Juk tai reiškia mokyti gerbti bei saugoti gyvybę, kuri šeimų šventovėje turi tapti tikra ir specifine žmogiškojo gyvenimo kultūra visiems, kurie yra gyvybės tautos ir tautos už gyvybę dalis (plg. EV, 78 ir 105). Pačios santuokos tikrovė tokia turtinga, jog pirmiausia reikalauja sensibilizacijos proceso, kad sužadėtiniai justų poreikį tam rengtis. Todėl šeimos pastoracijoje visomis išgalėmis reikia tokį rengimą gerinti neužmirštant pasinaudoti sveikos orientacijos pedagoginėmis bei psichologinėmis priemonėmis.

Kitu neseniai Popiežiškosios šeimos tarybos paskelbtu (1995 m. gruodžio 5 d.) dokumentu Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė: auklėjimo šeimoje gairės mūsų Taryba stengėsi padėti šeimoms vykdyti vaikų ugdymo lytiškumo srityje užduotį.

11. Galiausiai labiau rūpintis šia sritimi Bažnyčią verčia jau minėtos dabartinės aplinkybės, kai galima konstatuoti, jog, viena vertus, atgimsta santuokos bei šeimos vertybės bei kai kurie svarbūs aspektai ir gausu sutuoktinių bei krikščioniškųjų šeimų džiugių liudijimų ir, kita vertus, daugėja žmonių, kurie ignoruoja santuokos lobius ar jų atsisako kupini nepasitikėjimo, skatinančio suabejoti jos gerumu bei vertybėmis arba tai apskritai atmesti (plg. GS, 48). Mūsų dienomis matome, kaip plinta nerimą kelianti “kultūra”, arba mąstysena, nebelaikanti šeimos būtina vertybe sutuoktiniams, vaikams ir visuomenei. Kai kurios nuostatos bei priemonės, svarstomos įstatymų leidimo srityje, nėra palankios santuoka pagrįstai šeimai ir kartais net neigia jos teises. Įvairiose pasaulio dalyse plinta sekuliarizacijos dvasia. Ji ypač veikia jaunuolius, palenkdama juos sekuliarios aplinkos, kurioje parandama Dievo pajauta ir, vadinasi, gili santuokinės meilės ir šeimos prasmė, spaudimui. Argi užverti šio vidinio slėpinio ištakas bei versmę nereiškia neigti Dievo tiesą (plg. GS, 22)? Dievo neigimas šalia įvairių kitų formų dažnai reiškiasi institucijų bei struktūrų, kurios yra nuo kūrimo konkrečiai įgyvendinti pradėto Dievo plano dalis (plg. Mt 19, 3 ir toliau), atmetimu. Dėl to viskas laikoma žmogiškosios valios ir/arba kintančių susitarimų vaisiumi.

12. Šalyse, kur nukrikščionėjimas labiau paplitęs, ryški nerimą kelianti moralinių vertybių krizė, ypač jaučiamas santuokos ir krikščioniškosios šeimos tapatybės ir, vadinasi, pačios sužadėtuvių reikšmės praradimas. Negana to, vertybių krizė, skatinama paplitusio ir net legalizuoto visaleistinumo, juntama pačioje šeimoje. Prie tokios padėties daug prisideda visuomenės komunikavimo priemonės, pateikiančios šeimai priešingus modelius kaip autentiškas vertybes. Taip atsiranda kultūrinės išvaizdos audinys, pateikiamas naujajai kartai kaip santuokinio gyvenimo bei santuokos sampratos, jų sakramentinės vertės bei ryšio su Bažnyčia alternatyva.

Reiškiniai, patvirtinantys tokią realybę ir sustiprinantys tokią kultūrą, susiję su naujais gyvenimo stiliais, kurie nuvertina žmogiškuosius partnerių matmenis iki katastrofiškų padarinių šeimai. Tarp jų derėtų paminėti seksualinį visaleistinumą, santuokų mažėjimą ar jų nuolatinį atidėliojimą, skyrybų gausėjimą, kontraceptinę mąstyseną, savanoriškų abortų plitimą, dvasinę tuštumą ir gilų nepasitenkinimą, prisidedančius prie narkotikų, alkoholizmo, smurto ir savižudybių plitimo tarp jaunuolių bei paauglių.

Kitose pasaulio dalyse nepakankamos plėtros sąlygotos situacijos, įskaitant begalinį skurdą ir vargą, ir sykiu egzistuojantys kultūriniai elementai, priešingi ar svetimi krikščioniškajai sampratai, griauna šeimos patvarumą ir kliudo nuodugniai mokyti krikščioniškosios meilės.

13. Padėtį dar labiau sunkina permisyviniai įstatymai, jėga diegiantys šeimą žeidžiančią (plg. EV, 59) skyrybų, abortų ir seksualinės laisvės mąstyseną. Daugelis visuomenės komunikavimo priemonių (1), skleisdamos bei stiprindamos visaleistinumo dvasią, formuoja kultūrinį audinį, trukdantį jaunuoliams normaliai ugdytis krikščioniškąjį tikėjimą, plėtoti ryšius su Bažnyčia ir atrasti sakramentinę santuokos vertę bei jos reikalavimus. Rengti santuokai visada būtina, tačiau krikščioniškoji kultūra leisdavo įgyvendinti tai lengviau. Šiandien rengti santuokai kartais būna sunkiau ir to reikia neatidėliotiniau.

14. Dėl visų šių priežasčių apaštališkajame paraginime Familiaris consortio, kuriame pateikiami 1980 m. sinodo šeimos klausimais rezultatai, Jo Šventenybė Jonas Paulius II nurodo, kad “jaunuolių rengimas santuokai bei šeimos gyvenimui mūsų dienomis kaip niekada reikalingas” (FC, 66) ir būtina “skatinti geresnes bei intensyvesnes rengimo santuokai programas”, siekiant “pašalinti, kiek tai įmanoma, sunkumus, su kuriais tenka grumtis daugybei sutuoktinių, ir – tai dar svarbiau – kurti sėkmingoms santuokoms atsirasti bei bręsti palankesnes sąlygas” (ten pat).

Laikantis tokios krypties ir siekiant organizuotai atsakyti į dabartinio meto grėsmes bei reikalavimus, vyskupų konferencijoms derėtų paskelbti “Šeimos pastoracijos vadovą” (ten pat). Tokiame Vadove reikėtų išnagrinėti bei išdėstyti elementus, būtinus skvarbesnei pastoracijai, kurios tikslas būtų atkurti krikščioniškąją santuokos bei šeimos tapatybę, idant šeima vėl pasidarytų žmogiškajai gyvybei ir tikėjimui tarnaujančių asmenų bendruomenė, pirmoji ir gyvybinė visuomenės ląstelė, tikinti ir evangelizuojanti bendruomenė, tikra “namų bažnyčia, bendrystės ir bažnytinės tarnystės centras” (ten pat), skirtas “skelbti, šlovinti ir remti gyvybės Evangeliją” (EV, 92; taip pat plg. 28, 78, 79 ir 105).

15. Atsižvelgdama į temos svarbą ir susipažinusi su įvairiomis iniciatyvomis, kurių šia kryptimi yra ėmęsi daug vyskupų konferencijų bei diecezinių vyskupų, Popiežiškoji šeimos taryba kviečia su nauju užsidegimu tęsti šią pastoracinę tarnybą. Jos rūpesčiu parengta labai naudingos medžiagos, padedančios rengti santuokai bei globoti tolesniame santuokinio gyvenimo kelyje. Laikydamasi Apaštalų Sosto direktyvų, Popiežiškoji taryba čia pateikia apmąstyti dalykus, susijusius tiktai su viena šio vadovo dalimi, būtent ta, kurioje kalbama apie rengimą Santuokos sakramentui. Tai gali padėti geriau apibrėžti bei išplėtoti aspektus, kurie yra būtini siekiant tinkamai rengti krikščioniškajai santuokai bei šeimos gyvenimui.

16. Dievo žodis, gyvas Bažnyčios tradicijoje ir gilinamas Magisteriumo, pabrėžia, kad krikščionims sutuoktiniams santuoka kaip dalyvavimas galutinėje Kristaus ir Bažnyčios sandoroje reiškia atsaką į Dievo kvietimą ir misijos būti Dievo meilės visiems žmonių giminės nariams ženklu prisiėmimą. Būtent todėl sutuoktiniai, dovanodami meilę ir gyvybę, tampa Kūrėjo ir Išganytojo bendradarbiais. Būtent dėl šios priežasties rengimą krikščioniškajai santuokai galima laikyti tikėjimo kelione, nesibaigiančia santuokos šventimu, bet trunkančia visą šeimyninį gyvenimą, mūsų perspektyva neapsiribojant santuoka kaip aktu, šventimo momentu, bet traktuojant ją kaip nuolatinę gyvenimo padėtį. Būtent dėl to rengimas yra “sužadėtiniams puiki proga iš naujo atrasti ir pagilinti per krikštą gautąjį ir krikščioniškojo auklėjimo išskleistąjį tikėjimą. Šitaip jie pažįsta ir savanoriškai priima pašaukimą sekti Kristų bei tarnauti Dievo karalystei santuokos luome” (FC, 51).

Vyskupai gerai suvokia, kaip būtina ir neatidėliotina laipsniško ir nepertraukiamo krikščioniškojo ugdymo kontekste pateikti bei suformuluoti specifinio ugdymo gaires (plg. OCM, 15). Pravartu priminti, kad tikruoju rengimu siekiama Santuokos sakramento visiškai savanoriško bei sąmoningo šventimo. Tačiau toks šventimas yra reiklių bei nuolatinių įsipareigojimų versmė ir išraiška.

17. Daugelio ganytojų bei auklėtojų patirtis moko, kad sužadėtuvių laikotarpis gali būti ne tik abipusio atradimo, bet taip pat tikėjimo gilinimo ir sykiu ypatingų antgamtinių dovanų, leidžiančių suprasti asmeninį bei tarpasmeninį dvasingumą, metas. Šį laiką, skirtą žmogiškajai bei krikščioniškajai brandai, daugeliui, deja, gali aptemdyti neatsakingas naudojimasis lytiškumu, kas nepadeda bręsti sužadėtinių meilei, ir dėl to pasitaiko, kad kai kurios poros ima savotiškai teisinti ikivedybinius santykius.

Ar sužadėtiniams pavyks pagilinti savo tikėjimą, taip pat priklauso nuo to, kaip jie buvo ugdyti anksčiau. Kita vertus, gyvensena šiuo laikotarpiu tikrai turės įtakos būsimam sutuoktinių ir šeimos gyvenimui. Štai kodėl tokia svarbi sužadėtiniams jų šeimų bei visos bažnytinės bendruomenės siūloma pagalba. Padėti galima ir malda: šiuo požiūriu reikšmingas yra De benedictionibus (195–214) numatytas sužadėtinių palaiminimas, kur primenami pradinio įsipareigojimo ženklai: žiedas, abipusės dovanos ar kiti papročiai (209–210). Bet kuriuo atveju būtina pripažinti žmogiškąją sužadėtuvių gelmę bei apsaugoti jas nuo banalaus traktavimo.

Vadinasi, ir santuokos bei Santuokos sakramento turtingumas, ir sužadėtuvių laikotarpio, šiandien dažnai trunkančio kelerius metus ir dėl to lydimo įvairaus pobūdžio sunkumų, esminė svarba implikuoja iš pagrindų nuodugnaus ugdymo būtinybę.

18. Todėl, rengiant vyskupijų bei parapijų programas, apimančias pastoracinius planus, kur pirmutinis dėmesys skiriamas visą Bažnyčios gyvenimą praturtinančiai šeimų pastoracijai, būtina numatyti ugdomosios užduoties deramą vietą bei plėtotės galimybes. Geriausias iniciatyvas galima įvertinti bei perteikti keičiantis pastoracine patirtimi tarp vyskupijų ir vyskupų konferencijose. Tad svarbu žinoti, kokios paauglių katechezės bei švietimo formos taikomos kalbant apie įvairius pašaukimo bei krikščioniškosios meilės tipus, kokios programos parengtos sužadėtiniams, kokiais būdais į šį ugdymą įtraukiamos brandesnio tikėjimo sutuoktinių poros, taip pat išmanyti būdus, padedančius kurti santuokai besirengiantiems jaunuoliams tinkamą dvasinę bei kultūrinę aplinką.

19. Remiantis apaštališkuoju paraginimu Familiaris consortio, ugdymo procesą galima suskirstyti į tris pagrindinius rengimo santuokai etapus ar tarpsnius: tolimąjį, artimąjį ir tiesioginį.

Kiekvienam etapui būdingi ypatingi tikslai būna pasiekti tada, kai sužadėtiniai – be pagrindinių žmogiškųjų savybių bei pamatinių tikėjimo tiesų – taip pat yra susipažinę su pagrindiniais liturginiais bei teologiniais turiniais, ženklinančiais skirtingus rengimo tarpsnius. Stengdamiesi suderinti savo gyvenimą su tomis vertybėmis, sužadėtiniai autentiškai rengsis santuokiniam gyvenimui.

20. Rengimas santuokai turėtų būti neatsiejamas nuo pastangų evangelizuoti kultūrą – prasiskverbiant ligi šaknų (plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 19) – visais su santuoka kaip institucija susijusiais aspektais: krikščioniškoji dvasia turėtų persunkti bendruomenės, kurioje gyvena krikščionys, mąstymą, elgseną, įstatymus ir struktūras (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2105). Toks rengimas, tiek implicitiškas, tiek eksplicitiškas, yra vienas iš Šventojo Tėvo pabrėžtinai akcentuotų evangelizacijos aspektų: šeima yra naujosios evangelizacijos šerdis; pats rengimas – “tai užduotis pirmiausia sutuoktiniams, pašauktiems tapti gyvybės davėjais, besiremiančiais vis nauju gimdymo – unikalaus įvykio, aiškiai atskleidžiančio, kad žmogaus gyvybė yra dovana, gauta tam, kad būtų dar kartą dovanota, – reikšmės suvokimu” (EV, 92).

Be religinių vertybių, santuoka kaip šeimos pagrindas taip pat teikia visuomenei daug gėrybių bei vertybių, stiprinančių asmeninių bei kolektyvinių santykių srityje solidarumą, pagarbą, teisingumą ir atleidimą. Savo ruožtu santuoka pagrįsta šeima tikisi iš visuomenės “savo tapatybės bei savęs kaip socialinio subjekto pripažinimo” (Gratissimam sane, 17), idant per tai taptų “meilės civilizacijos širdimi” (ten pat, 13).

Visa vyskupija turėtų prisidėti prie tokios užduoties bei teikti reikiamą paramą. Būtų idealu, jei ji įsteigtų diecezinę rengimo santuokai komisiją, kuri apimtų ir už šeimos pastoraciją atsakingą grupę, sudarytą iš parapinės veiklos patirties turinčių sutuoktinių, taip pat sąjūdžių bei ekspertų.

Tokiai diecezinei komisijai tektų užduotis įvairiais lygmenimis ir bendradarbiaujant su centrais ugdyti, lydėti bei koordinuoti šios srities darbuotojus. Komisiją savo ruožtu turėtų sudaryti įvairios atrinktų pasauliečių, bendradarbiaujančių rengimo veikloje plačiąja prasme, ne tik kursų lygmeniu, komandos. Komisijai turėtų padėti koordinatorius, paprastai vyskupui atstovaujantis kunigas. Jei koordinavimas patikėtas pasauliečiui ar sutuoktinių porai, pageidautina, kad jiems padėtų kunigas.

Visa tai turėtų įsiterpti į organizacinę vyskupijos sąrangą su jos atitinkamomis struktūromis ar sritimis, už kurias atsako vyskupo vikaras ir dekanai.
 

ANTROJI DALIS
RENGIMO ETAPAI ARBA TARPSNIAI
 

21. Tarpsnių arba etapų, kurie čia bus aptarti, neįmanoma griežtai apibrėžti. Jų neįmanoma vienareikšmiškai nustatyti nei atsižvelgiant į adresatų amžių, nei į trukmę. Vis dėlto naudinga su jais susipažinti kaip su darbo gairėmis bei įrankiais, pirmiausia perteiktino turinio aspektu. Tokių etapų yra trys: tolimasis, artimasis ir tiesioginis rengimas.
 

A. Tolimasis rengimas

22. Tolimasis rengimas apima kūdikystę, vaikystę bei paauglystę ir vykdomas daugiausia šeimoje, bet taip pat mokykloje ir ugdymo grupėse, galinčiose suteikti vertingos pagalbos. Būtent šiuo laikotarpiu perteikiama ir įdiegiama pagarba visoms autentiškoms žmogiškosioms vertybėms tiek tarpasmeninių, tiek visuomeninių santykių srityje apimant charakterio ugdymą, savitvardą, savigarbą, teisingą savo polinkių taikymą ir pagarbą kitos lyties asmenims. Be to, reikalingas, ypač krikščionims, nuodugnus dvasinis bei katechetinis ugdymas (plg. FC, 66).

23. Laiške šeimoms Gratissimam sane Jonas Paulius II primena dvi pamatines auklėjimo tiesas: “Pirmoji ta, kad žmogus pašauktas gyventi tiesoje ir meilėje; antroji, kad kiekvienas žmogus save įgyvendina nuoširdžiai save dovanodamas” (16). Vaikų auklėjimas prasideda jau prieš gimdymą naujos gyvybės laukimu bei svetingu sutikimu, ypač meilės kupinu motinos ir jos vaisiaus dialogu (plg. ten pat, 16), ir tęsiamas kūdikystėje, nes auklėjimas “pirmiausia yra abiejų tėvų vykdomas žmogiškumo ‘dovanojimas’: tėvai savo brandų žmogiškumą perteikia naujagimiui” (ten pat). “Duodami pradžią naujai gyvybei tėvai pripažįsta, kad vaikas ‘kaip jų abipusės meilės dovanos vaisius savo ruožtu yra dovana jiems abiem, dovana, plaukianti iš dovanos’” (EV, 92).

Krikščioniškuoju auklėjimu visa šio žodžio reikšme, apimančia žmogiškųjų bei krikščioniškųjų vertybių perteikimą bei įšaknijimą, pasak Vatikano II Susirinkimo, “ne tik siekiama žmogaus asmens brandos <…>, bet pirmiausia rūpinamasi, kad pakrikštytieji, pamažu supažindinami su išganymo slėpiniu, vis labiau įsisąmonintų gautąją tikėjimo dovaną” ir “kaip nauji žmonės įprastų gyventi teisume ir tiesos šventume (plg. Ef 4, 22–24)” (Gravissimum educationis, 2).

24. Šiuo laikotarpiu be išlygų būtinas drąsus ir sąžiningas skaistumo ir meiles kaip savęs dovanojimo ugdymas. Skaistumas nenumarina meilės, bet yra autentiškos meilės sąlyga. Juk jei pašaukimas į santuokinę meilę reiškia pašaukimą dovanoti save per santuoką, tai, norint gebėti tikrai save dovanoti, būtina mokėti save valdyti.

Šiuo požiūriu, kaip nurodyta anksčiau (Nr. 10) cituotame mūsų Popiežiškosios tarybos dokumente, labai svarbus pirmaisiais vaikystės bei paauglystės metais tėvų vykdomas lytinis auklėjimas.

25. Per šį tolimojo rengimo etapą arba tarpsnį reikia pasiekti specifinių tikslų. Nesistengdami pateikti išsamaus sąrašo, čia tiktai nurodysime, jog per šį rengimo tarpsnį pirmiausia derėtų siekti to, kad kiekvienas į santuoką pašauktas tikintysis iš pagrindų suvoktų, jog žmogiškoji meilė, traktuojama Dievo meilės šviesoje, krikščioniškojoje etikoje užima pagrindinę vietą. Juk žmogus pagal savo pašaukimą bei misiją skirtas meilei, kurios pradžia ir pabaiga yra Dievas, “neatmetant visiško savęs dovanojimo Dievui pagal kunigiškąjį ar vienuoliškąjį pašaukimą galimybės” (FC, 66). Atsižvelgiant į tai, derėtų neužmiršti, jog tolimasis rengimas, net ir skirdamas daugiausia dėmesio doktrininiams antropologinio pobūdžio turiniams, turėtų būti vykdomas santuokos perspektyvoje, kur žmogiškoji meilė tampa ne tik ženklu, bet ir dalyvavimu Kristaus ir Bažnyčios meilėje. Tad santuokinė meilė daro esamą tarp žmonių Atpirkime regima tapusią meilę. Esminis ir lemiamas momentas yra perėjimas, arba atsivertimas, iš daugeliui jaunuolių būdingo gana išoriško bei migloto tikėjimo į “krikščioniškojo slėpinio” atradimą, į tikėjimą, implikuojantį malonės ir meilės bendrystę su prisikėlusiuoju Kristumi.

26. Tolimojo rengimo pagrindiniai tikslai bus pasiekti tada, kai bus padėti vis teisingesnio sprendimo dėl vertybių hierarchijos įgijimo pagrindai, kurie yra būtini norint gebėti pasirinkti tai, ką geriausia siūlo visuomenė, vadovaujantis šventojo Pauliaus patarimu: “Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite” (1 Tes 5, 19). Taip pat nevalia užmiršti, jog meilė per Dievo malonę puoselėjama, stiprinama bei didinama ugdant su atsidavimu, pasiaukojimu, savęs išsižadėjimu ir savimarša susijusias vertybes. Jau šiame ugdymo etape pasitelkus pastoraciją reikia stengtis pasiekti, kad moraliai elgtis įkvėptų tikėjimas. Tokį krikščioniškojo gyvenimo stilių skatina, remia ir palaiko tėvų pavyzdys, kuris sužadėtiniams tampa tikruoju liudijimu.

27. Šio rengimo laikotarpiu nevalia išleisti iš akių to, jog labai svarbu padėti jaunuoliams įgyti gebėjimą kritiškai vertinti savo aplinką ir išsiugdyti krikščioniškąją drąsą, būdingą tiems, kurie moka būti pasaulyje jam nepriklausydami. Laiške Diognetui, garbingame ir tikrai autentiškame ankstyvųjų krikščionybės laikų dokumente, apie tai skaitome: “Krikščionys nesiskiria nuo likusių žmonių nei šalimi, nei kalba ar papročiais <…> vis dėlto jų gyvenimo būdas vertas nuostabos ir, visų pripažinimu, yra neįtikėtinas <…>. Jie tuokiasi kaip visi kiti ir turi vaikų, tačiau nepameta savo kūdikių. Jie dalijasi su visais valgio stalu, bet ne lova. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną” (V, 1, 4, 6, 7). Reikia stengtis išugdyti mąstyseną ir asmenybę, gebančias atsispirti santuokos vienybei bei patvarumui priešingų idėjų traukai ir galinčias pasipriešinti “socialinės nuodėmės” struktūroms, nuodėmės, darančios “visai bažnytinei bendruomenei ir visai žmonių giminei daugiau ar mažiau stiprų, daugiau ar mažiau žalingą poveikį” (Apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia, 16). Norint nepasiduoti tokiai nuodėmės įtakai bei įvairialypiam socialiniam spaudimui, būtina stiprinti kritinę sąžinę.

28. Krikščioniškoji gyvensena, liudijama krikščionių šeimų, jau savaime yra evangelizacija ir paties tolimojo rengimo pagrindas. Todėl kitas šio etapo tikslas – tai tėvų auklėjamosios misijos išaiškinimas. Šeimoje, namų bažnyčioje, tėvai yra pirmutiniai liudytojai ir savo vaikų auklėtojai tiek augimo “tikėjimu, viltimi ir meile”, tiek kiekvieno iš jų pašaukimo kontūrų suteikimo požiūriu. “Tėvai yra pirmutiniai ir pagrindiniai savo vaikų auklėtojai; šioje srityje jų kompetencija pagrindinė: jie auklėtojai, nes jie tėvai (Gratissimam sane, 16). Būtent dėl to jiems reikia tinkamos ir deramos pagalbos.

29. Tarp pagalbos teikėjų parapija minėtina kaip pirmutinė krikščioniškojo bažnytinio ugdymo vieta: būtent čia išmokstama bendruomeninio gyvenimo (plg. Sacrosanctum concilium, 42). Kita vertus, nederėtų užmiršti mokyklos, kitų ugdymo institucijų, sąjūdžių, grupių, katalikiškųjų organizacijų ir, žinoma, krikščioniškųjų šeimų draugijų.

Ypatinga reikšmė auklėjant jaunuolius tenka visuomenės komunikavimo priemonėms, kurios, užuot trukdžiusios šeimai vykdyti savo misiją visuomenėje, turėtų konstruktyviai padėti jai tai daryti.

30. Šis auklėjamasis procesas taip pat turėtų rūpėti katechetams, jaunimo ir pašaukimų pastoracijos darbuotojams ir pirmiausia ganytojams, kuriems derėtų pasinaudoti homilijų, sakomų per liturginį šventimą, taip pat kitokių evangelizacijos formų, asmeninių susitikimų bei krikščioniškojo įsipareigojimo būdų teikiamomis progomis ir pabrėžti bei išryškinti dalykus, padedančius rengti galimai santuokai (plg. Ordo celebrandi matrimonium, 14).

31. Tad būtina rasti jaunuolių nuolatinio ugdymo būdų laikotarpiu po įkrikščioninimo etapo ir iki sužadėtuvių. Čia labai svarbu keistis atitinkama patirtimi. Šeimos, susivienijusios parapijose, institucijose į įvairias organizacijas, padeda kurti atsakingai meilei palankią socialinę aplinką. Ėmus ją teršti, pavyzdžiui, pornografija, jos gali tam pasipriešinti remdamosi šeimos teise. Visa tai yra “žmogiškosios ekologijos” dalis (plg. Centesimus annus, 38).
 

B. Artimasis rengimas

32. Artimasis rengimas apima sužadėtuvių laikotarpį. Tuo metu sužadėtiniams organizuojami specialūs kursai, o pats šis rengimas skiriasi nuo tiesioginio rengimo, kurį paprastai sudaro paskutinieji prieš sakramento šventimą sužadėtinių ir pastoracijos darbuotojų susitikimai. Artimojo rengimo metu pageidautina suteikti sužadėtiniams galimybę patikrinti žmogiškųjų vertybių, susijusių su sužadėtuvėms būdinga draugyste bei dialogu, brandą. Atsižvelgiant į poros laukiantį naują gyvenimą, būtina pasiūlyti jai progą pagilinti tikėjimo gyvenimą, ypač žinias apie Bažnyčios sakramentiškumą. Tai svarbus evangelizacijos etapas, kurio metu tikėjimas turėtų aprėpti tiek atskirų sužadėtinių, tiek jų šeimų asmeninį bei bendruomeninį matmenį. Gilinant tikėjimą, taip pat bus įmanoma numatyti sunkumus, pasitaikysiančius jiems pasitaikyti stengiantis gyventi tikrai krikščionišką gyvenimą.

33. Šis rengimo laikotarpis paprastai sutampa su jaunyste ir dėl to apima viską, kas susiję su jaunimo pastoracija, besirūpinančia visapusišku tikinčiųjų augimu. Jaunimo pastoracijos negalima atskirti nuo šeimos aplinkos, tartum jaunimas būtų atskira bei nepriklausoma “socialinė klasė”. Ji turėtų stengtis stiprinti jaunuolių socialinę sąmonę, ypač savo šeimos narių atžvilgiu, kreipdama jų vertybes į būsimą šeimą, kurią jie įsteigs patys. Įžvelgti savo pašaukimą asmeninėmis pastangomis jaunuoliams turėtų padėti bendruomenė ir pirmiausia ganytojai. Tai turėtų prasidėti dar iki sužadėtuvių. Išryškėjęs pašaukimas į santuoką bus palaikomas pirmiausia malonės ir vėliau atitinkamo rengimo. Jaunimo pastoracija taip pat turėtų atsižvelgti į tai, kad dėl įvairių sunkumų, pavyzdžiui, dėl “užsitęsusios paauglystės” ir dėl to ilgesnio užsibuvimo šeimoje laiko – gana naujas ir nerimą keliantis reiškinys – jaunuoliai šiandien linkę perdėm ilgai atidėlioti santuoką.

34. Artimasis rengimas pirmiausia turėtų remtis katecheze, pagrįsta Dievo žodžio, aiškinamo vadovaujantis Bažnyčios magisteriumu, klausymu, tikintis tikėjimo vis pilnatviškesnio supratimo ir jo liudijimo konkrečiu gyvenimu. Mokyti derėtų tikėjimo bendruomenės aplinkoje, pirmiausia parapijoje, kur šeimos pagal savo ypatingas charizmas bei vaidmenis gali dalyvauti bei bendradarbiauti ugdant jaunuolius ir plėsti savo įtaką kitoms socialinėms grupėms.

35. Sužadėtinius reikia supažindinti su natūraliais reikalavimais, susijusiais su vyro ir moters tarpasmeniniu santykiu Dievo plano dėl santuokos bei šeimos horizonte: čia minėtinas laisvo sprendimo kaip jų sąjungos pagrindo suvokimas, taip pat santuokos vienybė ir neišardomumas, teisinga atsakingos tėvystės ir motinystės samprata, žmogiškieji santuokinio lytiškumo aspektai, santuokinis aktas su jo reikalavimais bei tikslais, tinkamas vaikų auklėjimas. Viso to tikslas – pažinti moralinę tiesą bei ugdyti asmeninę sąžinę.

Artimojo rengimo metu būtina pasirūpinti, kad sužadėtiniai pažintų su santuoka bei šeima susijusius esminius psichologinio, pedagoginio, teisinio ir medicininio pobūdžio elementus. Vis dėlto specialiai visiško atsidavimo bei atsakingo gyvybės perdavimo temoms nagrinėti reikia gilesnio teologinio bei moralinio ugdymo. Juk santuokinė meilė yra visiška, išskirtinė, ištikima ir vaisinga (plg. Humanae vitae, 9).

Šiandien natūralūs vaisingumo reguliavimo metodai (2) jau yra tvirtai moksliškai pagrįsti. Juos naudinga pažinti. Šių metodų taikymas, esant teisingiems motyvams, turėtų nelikti vien elgesio technika, bet įsiterpti į meilės augimo pedagogiką bei procesą (plg. EV, 97). Tada sutuoktinių skaistumo dorybė skatins juos gyventi periodiškai susilaikant (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2366–2371).

Toks rengimas taip pat privalo laiduoti sužadėtinių krikščionių teisingą santuokos, atitinkamų moters ir vyro vaidmenų poroje, šeimoje ir visuomenėje, lytiškumo bei atvirumo kitiems supratimą ir nuoširdų sentire cum ecclesia šiose srityse.

36. Taip pat akivaizdu, kad jaunuoliams reikia padėti įsisąmoninti savo galimus psichologinius ir/arba emocinius trūkumus, ypač negebėjimą atsiverti kitiems, ir egoizmo formas, galinčias kliudyti visiškai save dovanoti. Tokia parama taip pat padės jiems atrasti savo gyvenime žmogiškojo bei krikščioniškojo brendimo potencines galimybes bei reikalavimus. Dėl to atsakingieji privalo stengtis garantuoti sužadėtiniams rimtą moralinės sąžinės ugdymą, idant jie būtų parengti dėl santuokos laisvai ir galutinai apsispręsti ir tai išreikšti abipusiu sutikimu Bažnyčios akivaizdoje per jungtuves.

37. Šiuo laikotarpiu reikės daug susitikimų dialogo, draugystės ir maldos aplinkoje, dalyvaujant ganytojams ir katechetams. Jie turėtų akcentuoti, kad “šeima švenčia gyvybės Evangeliją kasdiene malda – individualia ir šeimos. Šeima meldžiasi norėdama pašlovinti Dievą ir padėkoti jam už gyvybės dovaną; ji meldžia jo šviesos ir tiesos, kad galėtų ištverti sunkumus bei kančias neprarasdama vilties” (EV, 93). Kita vertus, į apaštalavimą įsitraukusios krikščionių sutuoktinių poros, vadovaudamosi sveiku krikščioniškuoju optimizmu, galėtų geriau išryškinti krikščioniškąjį gyvenimą pašaukimo į santuoką ir visų pašaukimų tarpusavio papildomumo kontekste. Todėl šis laikotarpis turėtų būti skirtas ne tik teoriniams apmąstymams, bet ir ugdymui, kurio metu sužadėtiniai, padedami Dievo malonės ir vengdami visų nuodėmės formų, pasirengtų atsiduoti kaip pora sužadėtuves bei santuokinį gyvenimą palaikančiam, nuskaistinančiam ir sukilninančiam Kristui. Tada atsivers visa ikisantuokinio skaistumo prasmė, meilės brendimo procese nesuderinama su bendru gyvenimu iki santuokos, ikisantuokiniais santykiais ir tokiomis praktikomis kaip mariage coutumier.

38. Remiantis sveikais asmens brendimo laipsniškumo bei visapusiškumo principais, šiuo laikotarpiu nevalia taip pat apleisti rengimo socialinėms ir bažnytinėms užduotims, tenkančioms asmenims, per santuoką sukursiantiems naujas šeimas. Šeimos intymumą privalu suvokti ne kaip uždarumą, bet kaip gebėjimą suvidujinti santuokiniam gyvenimui būdingus žmogiškuosius bei krikščioniškuosius turtus, siekiant vis labiau atsiduoti kitiems. Būtent dėl to santuokinis ir šeimos gyvenimas, vadovaujantis atvira šeimos samprata, reikalauja iš sutuoktinių laikyti save ne tik teisių, bet ir pareigų visuomenės ir Bažnyčios atžvilgiu subjektais. Bus labai naudinga paakinti perskaityti ir apmąstyti Bažnyčios dokumentus, kurie šiuo požiūriu yra žmogiškosios bei krikščioniškosios išminties turtingas ir drąsinantis šaltinis: tai Familiaris consortio, Laiškas šeimoms Gratissimam sane, Šeimos teisių chartija, Evangelium vitae ir kiti.

39. Taip per artimąjį rengimą jaunuoliai supras, kad įsipareigojimas, jų prisiimamas abipusiu sutikimu “Bažnyčios akivaizdoje”, reikalauja jau nuo sužadėtuvių momento pradėti abipusės ištikimybės kelionę atsižadant bet kurios galimos priešingos praktikos. Šis žmogiškasis įsipareigojimas bus praturtintas ypatingomis dovanomis, kurias Šventoji Dvasia suteikia jos besišaukiantiems sužadėtiniams.

40. Kadangi krikščioniškąją meilę skaidrina, tobulina ir pakylėja Kristaus meilė Bažnyčiai (plg. GS, 49), sužadėtiniams reikia sekti šiuo pavyzdžiu vis geriau įsisąmoninant atsidavimą, visada susijusį su abipuse pagarba bei savęs išsižadėjimu, padedančiais šiam atsidavimui augti. Tad abipusis atsidavimas apima keitimąsi dvasinėmis dovanomis ir moraline pagarba, kad galėtų augti meilė ir atsakomybė. “Asmens savęs dovanojimas iš prigimties turi būti tvarus ir neatšaukiamas. Santuokos neišardomumas pirmiausia kyla iš tokios asmens dovanos asmeniui esmės. Toks abipusis atsidavimas atskleidžia santuokinės meilės pobūdį” (Gratissimam sane, 11).

41. Santuokinis dvasingumas, apimantis žmogiškąją patirtį ir neatsiejamas nuo moralinio gyvenimo, kyla iš Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų. Tad rengiant sužadėtinius, reikėtų iš naujo atrasti sakramentinę dinamiką, ypatingą reikšmę teikiant Susitaikinimo ir Eucharistijos sakramentams. Susitaikinimo sakramentas aukština dieviškąjį gailestingumą žmogaus skurdui, didindamas krikšto gyvastingumą bei skatindamas sutvirtinimui būdingą dinamiką. Tai stiprina atpirktosios meilės pedagogiką, leidžiančią su nuostaba atrasti dieviškojo gailestingumo Dievo sukurtam ir jo dar įstabiau atpirktam žmogui didybę. Eucharistija kaip Kristaus savęs dovanojimo Bažnyčiai atminimo šventimas ugdo santuokai būdingą jautrią meilę, kuriai būdingas kasdienis atsidavimas sutuoktiniui ir vaikams. Čia sykiu nevalia užmiršti ir išleisti iš akių, kad “šlovinimas, įprasminantis visas kitas maldos bei garbinimo formas, slypi pačiame kasdieniame šeimos gyvenime, jei šis gyvenimas kupinas meilės ir atsidavimo” (EV, 93).

42. Norint taip daugiapusiškai bei harmoningai rengti, reikia rasti atsakingųjų ad hoc ir tinkamai juos išlavinti. Tad pageidautina įvairiais lygmenimis sukurti grupę, kurios nariai aiškiai žinotų, jog yra siųsti Bažnyčios. Tokią grupę sudarytų krikščionybę išpažįstančių sutuoktinių poros, tarp kurių turėtų būti mediciną, teisę, psichologiją išmanančių asmenų, ir kunigas, kuris jas parengtų joms teksiantiems vaidmenims.

43. Tokie bendradarbiai ir atsakingieji turėtų gerai išmanyti Bažnyčios mokymą ir būti nepajudinamai ištikimi Bažnyčios magisteriumui, idant remdamiesi pakankamu bei nuodugniu žinojimu ir liudijimu savo gyvenimu galėtų perteikti tikėjimo tiesas ir supažindinti su santuokinėmis pareigomis. Daugiau negu akivaizdu, kad pastoraciniai darbuotojai kaip ugdytojai taip pat turėtų pajėgti svetingai sutikti visus sužadėtinius, nesvarbu iš kokios visuomeninės-kultūrinės aplinkos jie kiltų ir kokį intelektinį išsilavinimą bei kokius konkrečius gebėjimus turėtų. Negana to, ištikimo gyvenimo bei džiugaus abipusiško savęs dovanojimo liudijimas yra būtina jų misijos vykdymo sąlyga. Šia savo gyvenimo ir žmogiškųjų problemų patirtimi jie gali remtis mokydami sužadėtinius krikščioniškosios išminties.

44. Visa tai reikalauja tinkamo pastoracijos bendradarbių lavinimo. Tai leistų jiems išmokti išdėstyti pagrindines rengimo santuokai gaires, apie kurias kalbėjome anksčiau, nedviprasmiškai laikantis Bažnyčios magisteriumo, remiantis tinkama metodologija bei vadovaujantis pastoraciniu jautrumu, ir pagal savo kompetencija ypatingu indėliu prisidėti prie tiesioginio rengimo, kuris bus aptariamas Nr. 50–59. Tokie pastoraciniai bendradarbiai turi būti ugdomi atitinkamuose pastoraciniuose institutuose ir rūpestingai atrenkami vyskupo.

45. Šio artimojo rengimo laikotarpio galutinis rezultatas turėtų būti aiškus krikščioniškosios santuokos esminių bruožų – vienybės, ištikimybės, neišardomumo, vaisingumo – suvokimas; būtinybės teikti pirmenybę sakramentinei malonei, susiejančiai sutuoktinius kaip sakramento subjektus bei teikėjus su Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, meile, tikėjimo kupinas įsisąmoninimas; nusiteikimas vykdyti šeimai tenkančią misiją auklėjimo, visuomeninio ir bažnytinio gyvenimo srityse.

46. Dokumente Familiaris consortio primenama, jog jauniems sužadėtiniams jų ugdomosios kelionės metu būtina pagilinti asmeninį tikėjimą ir atrasti sakramentų vertę bei maldos patirtį. Ypatingas rengimas gyventi dviese, “pateikdamas santuoką kaip nuolatos plėtotiną tarpasmeninį vyro ir moters santykį, skatins geriau suvokti santuokinio lytiškumo bei atsakingos tėvystės problemas, gilinti pagrindines biologijos bei medicinos žinias bei susipažinti su tinkamais vaikų auklėjimo metodais” (FC, 66); tai taip pat rengimas “šeimos apaštalavimui, broliškumui ir bendradarbiavimui su kitomis šeimomis, aktyviam įsitraukimui į grupes, bendrijas, sąjūdžius ir iniciatyvas, kurių tikslas – žmogiškasis bei krikščioniškasis šeimos gėris” (ten pat).

Be to, sužadėtiniams būtina padėti iš anksto išmokti to, kas leistų vėliau išlaikyti bei puoselėti santuokinę meilę, tarpasmeninį santuokinį bendravimą bei santuokinio gyvenimo vertybes, įveikti sunkumus ir neišvengiamas santuokines “krizes”.

47. Vis dėlto pagrindinis dėmesys tokio rengimo metu skirtinas tikėjimui apmąstyti remiantis Dievo žodžiu ir Magisteriumo nurodymais dėl Santuokos sakramento. Sužadėtiniai turėtų suvokti, kad Dvasios galia per krikščioniškąją santuoką tapti una caro (Mt 19, 6) Kristuje, vadinasi, įspausti į savo egzistenciją naują gyvenimo iš krikšto formą. Sakramento dėka jų meilė taps konkrečia Kristaus meilės savo Bažnyčiai išraiška (plg. LG, 11). Sakramentiškumo šviesoje santuokiniai aktai, atsakingas gyvybės perdavimas, auklėjimas, gyvenimo bendrystė, su krikščionybę išpažįstančių sutuoktinių gyvenimu susiję apaštalavimo bei misijinės veiklos aspektai laikytini vertingais krikščioniškosios patirties momentais. Kristus, nors ir dar ne sakramentiškai, palaiko ir lydi sužadėtinius malonės bei augimo kelionėje dalyvavimo jo vienybės su Bažnyčia slėpinyje link.

48. Dėl galimo Vadovo, kuriame būtų surinkta geriausia rengimo santuokai patirtis, naudinga priminti Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus kreipiantis į 1991 m. rugsėjo 30 – spalio 5 d. vykusį Popiežiškosios šeimos tarybos visuotinį susirinkimą: “Doktrininiam rengimui būtina skirti reikiamai laiko ir dėmesio. Siekiant, kad sužadėtiniai geriau suvoktų Santuokos sakramento šventimo reikšmę ir tai, kas iš to išplaukia šeimos atsakomybės atžvilgiu, kursų centras ir pagrindinis tikslas turėtų būti turinio patikimumas. Santuokos vienybės bei neišardomumo klausimus ir visa, kas susiję su susivienijimo ir gyvybės perdavimo santuokiniame gyvenime jam būdingu aktu reikšme, privalu traktuoti ištikimai ir tiksliai, remiantis aiškiu enciklikos Humanae vitae (plg. 11–12) mokymu. Tai taip pat pasakytina apie visa, kas turi ryšį su gyvybės dovana, kurią tėvai, kaip Viešpaties bendradarbiai, turi priimti atsakingai ir džiugiai. Pageidautina, kad kursuose būtų akcentuojama ne tik tai, kas susiję su susituokti norinčių asmenų brandžia ir budria laisve, bet ir tėvų, savo vaikų pirmutinių auklėtojų ir evangelizuotojų, misija”.

Mūsų Popiežiškoji taryba džiaugiasi galinti konstatuoti, jog stiprėja tendencija labiau vertinti sužadėtuves ir geriau suvokti jų svarbą bei kilnumą. Ji taip pat ragina stengtis, kad šie specifiniai kursai nebūtų tokie trumpi, jog virstų paprasčiausiu formalumu. Priešingai, reikia skirti pakankamai laiko minėtoms (3) pagrindinėms temoms aiškiai ir tinkamai išdėstyti.

Kursus galima rengti kiekvienoje parapijoje, jei užtenka sužadėtinių ir yra parengtų bendradarbių, arba vyskupijų centruose ar dekanatuose, arba kitokiose parapijų koordinacijos struktūrose. Kartais tai galima patikėti kunigo vadovaujamiems asmenims, atstovaujantiems šeimos sąjūdžiams, apaštalavimo bendrijoms ar grupėms. Tai sritis, koordinuotina vyskupo vardu veikiančios diecezinės struktūros. Kursų turinys, neišleidžiant iš akių skirtingų psichologijos, medicinos ir kitų mokslų apie žmogų aspektų, turėtų būti sutelktas į natūraliąją ir krikščioniškąją santuokos teoriją.

49. Tokio rengimo metu būtina, ypač šiandien, ugdyti bei stiprinti sužadėtinių įsipareigojimą ginti gyvybę. Tapdami namų bažnyčia ir “gyvybės šventove” (plg. EV, 92–94), jie tampa naujo “gyvybės tautos ir tautos už gyvybę” (EV, 6, 101) titulo nešiotojais. Šiandien daug kur vyraujanti kontraceptinė mąstysena ir plintantys permisyviniai įstatymai bei jų implikuojama panieka gyvybei nuo prasidėjimo momento iki mirties daro žalą pačiai šeimos misijos šerdžiai bei trukdo šeimai skleistis pagal autentiško žmogiškojo augimo reikalavimus (plg. Centesimus annus, 39). Dėl šios priežasties šiandien kaip niekada būtina ugdyti naujus šeimos židinius kuriančiųjų dvasią ir širdį, kad jie nepasiduotų šioms dominuojančioms mąstysenoms. Tada vieną dieną jie kaip nauja šeima savo gyvenimu galės prisidėti prie gyvybės kultūros kūrimo bei plėtojimo, gerbdami ir su meile sutikdami naują gyvybę kaip skelbimo, šventimo bei tarnavimo kiekvienai gyvybei liudijimą ir išraišką (plg. EV, 83–84, 86, 93).
 

C. Tiesioginis rengimas

50. Jei artimojo rengimo metu (žr. Nr. 32 ir toliau) išklausyta derama programa ar specifiniai kursai, davę teigiamų rezultatų, tiesioginio rengimo tikslai galėtų būtų šie:

a) apibendrinti jau nueitą kelią, pirmiausia doktrininį, moralinį ir dvasinį turinį, užtaisant galimas pagrindinio ugdymo spragas;
b) atnaujinti maldos (rekolekcijų, dvasinių pratybų sužadėtiniams) patirtį, kur susitikimas su Viešpačiu gali padėti jiems atrasti antgamtinio gyvenimo gelmę ir grožį;
c) tinkamai parengti liturginiu požiūriu, numatant aktyvų sužadėtinių dalyvavimą ir skiriant ypatingą dėmesį Susitaikinimo sakramentui;
d) produktyviai išnaudoti kanonų numatytus susitikimus su parapijos klebonu, siekiant geresnio tarpusavio pažinimo.
Šiuos tikslus galima pasiekti per specialius bei intensyvius susitikimus.

51. Rengimo santuokai kursų pastoracinis naudingumas bei teigiama patirtis lemia, kad nuo jų galima atleisti tiktai dėl palyginti rimtų priežasčių. Todėl tada, kai dėl tokių priežasčių poros pageidauja švęsti jungtuves kuo skubiau ir be artimojo rengimo, klebonas ir jo bendradarbiai privalo pasiūlyti sužadėtiniams progų atgaivinti žinias, susijusias su doktrininiais, moraliniais ir sakramentiniais aspektais, dėstomais artimojo rengimo metu, ir visa tai įtraukti į tiesioginio rengimo etapą.

To reikalauja būtinybė pritaikyti ugdymą konkretaus asmens poreikiams, naudotis kiekviena proga to, kas vyksta sakramente, suvokimui gerinti. Kita vertus, asmenims, tinkamai išmanantiems tikėjimą ir sakramentą, nevalia atsakyti sakramento vien dėl to, kad jie nepraėjo kokių nors rengimo etapų.

52. Tiesiogiai rengiant Santuokos sakramentui, reikia rasti tinkamų progų supažindinti sužadėtinius su santuokos apeigomis. Tokio rengimo metu nederėtų apsiriboti vien krikščioniškojo mokymo apie santuoką bei šeimą supratimo gilinimu, ypatingą dėmesį skiriant moralinėms pareigoms. Sužadėtiniai taip pat turėtų pajėgti sąmoningai ir aktyviai dalyvauti jungtuvių šventime, suvokdami visą liturginių gestų bei tekstų reikšmę.

53. Toks rengimas Santuokos sakramentui turėtų būti katechezės, padedančios sužadėtiniams sąmoningai pakartoti savo sakramentinę kelionę, kulminacinis taškas. Svarbu, kad sužadėtiniai žinotų, jog santuokoje jie susivienija kaip pakrikštytieji Kristuje ir savo elgesiu šeimos gyvenime negali prieštarauti Šventajai Dvasiai. Kad Santuokos sakramento šventimas būtų galiojantis, kilnus ir vaisingas, būsimieji sutuoktiniai turi tam pasirengti Atgailos sakramentu (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1622). Liturginio rengimo Santuokos sakramentui metu būtina išryškinti dabar galiojančius apeigų elementus. Siekiant parodyti Santuokos sakramento ir Velykų slėpinio ryšį, santuoka paprastai švenčiama per Eucharistijos šventimą.

54. Kadangi Bažnyčia regimai reiškiasi per vyskupiją, o ši suskirstyta į parapijas, suprantama, kodėl visas kanoninis-pastoracinis rengimas vykdomas parapijos ir vyskupijos aplinkoje. Tad bažnytinę sakramento reikšmę labiau atitiktų santuokos šventimas parapinės bendruomenės, kuriai priklauso būsimieji sutuoktiniai, bažnyčioje (plg. CIC, kan. 1115).

Pageidautina, kad kartu su besituokiančiųjų šeimomis bei draugais šiame šventime dalyvautų visa parapijos bendruomenė. Įvairiose vyskupijose šiuo klausimu reikėtų išleisti instrukcijas, atsižvelgiančias į vietos sąlygas ir sykiu skatinančias tikrai bažnytinę pastoracinę veiklą.

55. Visus liturgijoje dalyvausiančius asmenis derėtų pakviesti tinkamai pasirengti Eucharistijai Susitaikinimo sakramentu. Liudininkams reikėtų paaiškinti, jog jie yra ne tik teisinio akto laiduotojai, bet ir atstovai krikščionių bendruomenės, per juos dalyvaujančios sakramentiniame akte, kuris jai svarbus dėl to, kad nauja šeima bus nauja Bažnyčia ląstelė. Dėl savo iš esmės socialinio pobūdžio santuoka reikalauja visuomenės dalyvavimo, kurį išreiškia liudininkų buvimas.

56. Šeima yra tinkamiausia vieta, kur tėvai savo visuotinės kunigystės galia ir vietos ordinaro sprendimu gali atlikti tam tikrus šventuosius gestus ir teikti tam tikras sakramentalijas, pavyzdžiui, įkrikščioninimo aplinkybėmis, per džiugius ar skausmingus kasdienio gyvenimo įvykius, per stalo maldą. Šeimos maldai tenka ypatinga vieta. Tai kuria namuose tikėjimo aplinką ir leidžia tėvams vaikų akivaizdoje pilnatviškiau išgyventi tėvystę ir motinystę, mokant juos melstis bei padedant jiems laipsniškai atrasti Dievą ir pradėti asmeninį pokalbį su juo. Tėvai turėtų neužmiršti, kad jie gyvybės Evangelijos skelbimo misiją atlieka auklėdami savo vaikus (plg. EV, 92).

57. Tiesioginis rengimas yra puikus metas pradėti nepertraukiamą santuokos bei šeimos pastoraciją. Šiuo požiūriu reikia stengtis, kad sutuoktiniai žinotų savo misiją Bažnyčioje. Puoselėti santuokinį bei šeimos dvasingumą ir parodyti, kaip vykdyti savo užduotis šeimoje, Bažnyčioje bei visuomenėje, jiems gali padėti įvairių šeimos sąjūdžių lobiai.

58. Sužadėtinių rengimą turėtų lydėti gilus ir nuoširdus maldingumas Marijai, Bažnyčios Motinai, šeimos Karalienei; juos reikia mokyti suvokti veiklų Marijos buvimą šeimoje kaip namų bažnyčioje ir didžiojoje Bažnyčioje, sekti Marija jos dorybių požiūriu. Tad Šventoji Šeima, tai yra Marijos, Juozapo ir Jėzaus namai, leis sužadėtiniams suprasti, “koks saldus ir nepamainomas yra auklėjimas šeimoje” (plg. Paulius VI. Kalba Nazarete [1964 m. sausio 5 d.]).

59. Dalijimasis viskuo, kas įvairiose bendruomenėse kūrybiškai siūloma siekiant gilesnio bei tinkamesnio artimojo ir tiesioginio rengimo, Bažnyčiai bus dovana ir jos praturtinimas.
 

TREČIOJI DALIS
SANTUOKOS ŠVENTIMAS
 

60. Rengimas santuokai baigiamas ir santuokinis gyvenimas pradedamas sakramento šventimu, vainikuojančiu sužadėtinių pasirengimo kelionę. Tai santuokinio gyvenimo versmė ir pradžia. Štai kodėl šventimo nevalia laikyti vien ceremonija, kultūros vaisiumi ir sociologinių sąlygų rezultatu. Vis dėlto, švenčiant sakramentą, galima laikytis įvairioms tautoms bei etninėms grupėms būdingų girtinų papročių (plg. Sacrosanctum concilium, 77; FC, 67), jei jie pirmiausia išreiškia bažnytinės bendruomenės susirinkimą kaip Bažnyčios, sakramente pripažįstančios sutuoktinius su trinitarine Meile suvienijančio prisikėlusio Viešpaties buvimą, tikėjimo ženklą.

61. Vyskupams privalu per diecezines liturgijos komisijas išleisti tikslias instrukcijas bei kontroliuoti, kaip jos taikomos praktiškai, kad santuokos šventimas atitiktų Liturgijos konstitucijos 32 straipsnį, stengiantis ir išoriškai parodyti tikinčiųjų lygybę bei vengti bet kurios pompastiškumo regimybės. Šventimo dalyvius derėtų visais galimais būdais skatinti būti aktyvius. Todėl reikia pasirūpinti tinkama pagalbine medžiaga, kad jie galėtų suvokti ir įvertinti apeigų turtingumą.

62. Neužmirštant, kad ten, kur du ar trys susirinkę Kristaus vardu, ir jis pats yra tarp jų (plg. Mt 18, 20), kuklaus stiliaus šventimas (tokia turėtų būti ir likusi šventė) turėtų būti ne tik bendruomenės tikėjimo išraiška, bet ir motyvas šlovinti Viešpatį. Švęsti santuoką Viešpatyje ir Bažnyčios akivaizdoje, vadinasi, išpažinti, kad malonė, dovanojama sutuoktiniams Kristaus ir jo Dvasios buvimu bei meile, reikalauja veiklaus atsako gyvenant garbinimo ir tiesos dvasia krikščioniškoje šeimoje, “namų bažnyčioje”. Kad šventimas būtų suvokiamas ne tik kaip teisinis aktas, bet ir kaip sutuoktinių išganymo istorijos momentas, per jų visuotinę kunigystę taip pat prisidedantis prie Bažnyčios bei visuomenės gerovės, pageidautina padėti visiems susirinkusiems asmenims aktyviai įsitraukti į patį šventimą.

63. Siekiant išryškinti Santuokos sakramento teikėjų, kurie lotyniškųjų apeigų krikščionims yra patys sutuoktiniai, vaidmenį ir bendruomeninio šventimo sakramentinę vertę, pagrindiniam celebrantui privalu pasinaudoti visomis apeigyno, ypač jo antrojo oficialaus leidimo, Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos paskelbto 1991 metais, teikiamomis galimybėmis. Prisimindami abipusio sutikimo formulę, sutuoktiniai niekada neužmirš iš jos išplaukiantį asmeninį, socialinį ir bažnytinį aspektą, reikšmingą visam jų savęs dovanojimo paženklintam gyvenimui ligi mirties (4).

Rytų apeigose Santuokos sakramento teikėjo vaidmuo numatytas asistuojančiam kunigui. Kad santuokinis ryšys galiotų, bet kuriuo atveju pagal Bažnyčios įstatymus būtinas kunigo ar įgalioto tarnautojo buvimas, kuriuo išreiškiama santuokinės sąjungos viešoji bei socialinė reikšmė Bažnyčiai ir visai visuomenei.

64. Turint galvoje, kad santuoka paprastai švenčiama per Mišias (plg. Sacrosanctum Concilium, 78; FC, 57), kataliko (-ės) ir nekataliko pakrikštytojo (-osios) santuoka turi būti švenčiama pagal ypatingus liturginius bei kanoninius nuostatus (plg. OCM, 79–117).

65. Susirinkusieji dalyvaus aktyviau, jei bus tinkamai paaiškinta liturginių tekstų ir maldų turinio reikšmė. Norint, kad tokie paaiškinimai skatintų susikaupti bei suvokti šventimo svarbą, jie turėtų būti santūrūs bei paprasti (plg. OCM, 52, 59, 65, 87, 93, 99); šventimo nedera paversti didaktiniu momentu.

66. Vadovaujantis (5) ir šių jungtuvių bažnytinę reikšmę susirinkusiems atskleidžiantis celebrantas stengsis, kad besituokiantieji, jų tėvai ir liudininkai suprastų apeigų struktūrą bei veikliai jose dalyvautų. Tai ypač pasakytina apie tokius šioms apeigoms būdingus elementus kaip Dievo žodis, pasikeitimas sutikimu ir sutikimo patvirtinimas, santuoką primenančių ženklų (žiedų ir t.t.) palaiminimas, iškilmingas sutuoktinių palaiminimas, sutuoktinių prisiminimas Eucharistijos maldoje. “Įvairios liturgijos turi daug palaiminimo ir epiklezės maldų, kuriomis Dievo prašoma suteikti malonės ir palaiminti naująją porą, ypač nuotaką” (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1624). Be to, reikia paaiškinti rankų uždėjimo ant sakramento “subjektų-teikėjų” gestą. Visų susirinkusiųjų dėmesį taip pat būtina pabrėžtinai atkreipti į tai, kada reikia atsistoti, pasikeisti ramybės ženklu, taip pat į kitus kompetentingos valdžios nustatytus ritualus.

67. Kad šventimas būtų kuklus ir sykiu kilnus, vadovaujančiam celebrantui turi padėti ministrantai, taip pat asmenys, padedantys tikintiesiems giedoti, vadovaujantys jiems atsakant ir skelbiantys Dievo žodį. Celebrantas turi skirti ypatingą ir konkretų dėmesį besituokiantiems bei jų situacijai ir visiškai vengti teikti kokią nors pirmenybę tam tikriems asmenims, likdamas ištikimas liturgijoje naudojamų ženklų tiesai. Sutikdamas ir sveikindamas besituokiančius, jų tėvus, jei jie dalyvauja, liudininkus ir kitus dalyvius, jis bus tikras naujus sutuoktinius svetingai sutinkančios bendruomenės atstovas.

68. Dievo žodį turėtų skelbti tinkami bei parengti lektoriai. Juos galima pasirinkti iš dalyvių, ypač liudininkų, abiejų šeimų narių, draugų, tačiau šio skelbimo nedera patikėti patiems sutuoktiniams; juk skelbiamas Dievo žodis pirmiausia adresuojamas jiems. Vis dėlto skaitinius galima su jais suderinti per tiesioginio rengimo etapą. Taip Dievo žodis lengviau taps jiems įgyvendinamu lobiu.

69. Per homiliją, kuri visada privaloma, labiausiai derėtų stengtis supažindinti su Dievo, Bažnyčios ir visuomenės akivaizdoje švenčiamu “didžiu slėpiniu”. “Šventasis Paulius apibūdina šeimos gyvenimo temą posakiu ‘didis slėpinys’ (plg. Ef 5, 32)” (Gratissimam sane, 19). Remiantis skelbiamais Dievo žodžio ir/arba liturginių maldų tekstais, būtina atskleisti sakramento reikšmę ir parodyti jo padarinius sutuoktinių ir šeimų gyvenime. Reikia vengti bet kurios nebūtinos užuominos apie pačių sutuoktinių asmenybę.

70. Jei apeigos vyksta per šv. Mišias, atnašas prie altoriaus gali atnešti sutuoktiniai. Visais atvejais tikinčiųjų malda turi būti gerai parengta, nei per ilga, nei perdėm abstrakti. Jei tai dera pastoraciškai, šv. Komuniją galima teikti abiem pavidalais.

71. Būtina stengtis, kad santuokos šventimo dalims būtų būdingas santūrus, paprastas, autentiškas stilius. Šventės nuotaikos neturėtų gadinti perdėtas prašmatnumas.

72. Iškilmingas sutuoktinių palaiminimas skirtas priminti, jog Santuokos sakramentu prašoma Šventosios Dvasios dovanos, padėsiančios sutuoktiniams tvirčiau laikytis abipusės santarvės ir stiprinsiančios jų dvasią vykdant savo misiją bei patiriant bendro gyvenimo sunkumus. Tokio šventimo metu tikrai dera pateikti Nazareto Šventąją Šeimą kaip gyvenimo pavyzdį sutuoktiniams krikščionims.

73. Kalbant apie tolimojo, artimojo ir tiesioginio rengimo laikotarpius, būtų naudinga susipažinti su esama patirtimi siekiant iš pagrindų perkeisti su šventimu susijusią mąstyseną bei praktikas, tačiau pastoracijos darbuotajai privalo visomis išgalėmis stengtis laikytis to, kas jau nustatyta bei įtvirtinta liturginėse apeigose, ir tai aiškinti. Akivaizdu, kad to supratimas priklauso nuo viso rengimo proceso ir bendruomenės krikščioniškosios brandos lygio.

***

Kiekvienas nesunkiai pamatys čia mūsų pateiktus tam tikrus į Santuokos sakramentą pašauktų tikinčiųjų organiško rengimo elementus. Pageidautina jaunas poras deramai lydėti, ypač per pirmuosius penkerius santuokinio gyvenimo metus, ir to siekiant parapijose bei dekanatuose rengti pojungtuvinius kursus pagal Šeimos pastoracijos vadovo, minėto šio dokumento Nr. 14 ir 15, nuostatus ir remiantis apaštališkuoju paraginimu Familiaris consortio.

Popiežiškoji šeimos taryba patiki šias gaires vyskupų konferencijoms, kad jos pasinaudotų jomis rengdamos savo vadovus.

Vyskupų konferencijos ir atskiri vyskupai tegu pasirūpina įgyvendinti šias gaires bažnytinėse bendruomenėse. Tada visi tikintieji geriau įsisąmonins, kad Santuokos sakramentas, didis slėpinys (Ef 5, 21 ir t.t.), yra daugelio Dievo tautos narių pašaukimas.
 

Vatikanas, 1996 m. gegužės 13 d.
 

Kardinolas Alfonso Lopez Trujillo
Popiežiškosios šeimos tarybos Prezidentas

Vyskupas Francisco Gil Hellin
Sekretorius



P A S T A B O S

(1) Tai buvo apmąstymų tema per susirinkimą, kurį, bendradarbiaujant Popiežiškajai visuomenės komunikavimo tarybai, 1993 m. birželio 2–4 d. buvo surengusi Popiežiškoji šeimos taryba.

(2) Šie natūralieji metodai yra alternatyva tada, kai poros susiduria su rimtais, pavyzdžiui, sveikatos ar ekonominiais sunkumais. Jie taikytini atsakingoje ir pagarbos kupinoje demografinėje politikoje. 1992 m. gruodžio 9–11 d. Popiežiškoji šeimos taryba buvo surengusi tarptautinį susitikimą, kuriame dalyvavo natūraliųjų metodų skleidėjai. Specialistų pranešimai ir kalbos buvo paskelbti leidinyje Metodi naturali per la regolazione della fertilita: l’alternativa autentica. Humanitariniai mokslai padeda teologiniam apmąstymui suvokti ir pagilinti “antropologinį ir sykiu moralinį skirtumą tarp kontracepcijos ir laiko ritmų taikymo” (Familiaris consortio, 32).

(3) Pastoracija nurodys būdą, kaip pasiekti šį tikslą. Pavyzdžiui, reikėtų bent vienos ištisos savaitės arba keturių savaitgalių, įskaitant šeštadienius ir sekmadienius, arba vienos popietės kartą per mėnesį ištisus metus.

(4) Tikėjimo mokslo kongregacija moko, kad krikščioniškosios santuokos nevalia laikyti privačiu dalyku, ir primena Bažnyčios disciplininę doktriną: “Bažnyčia, ištikima Jėzaus Kristaus žodžiui, tvirtina, jog nevalia pripažinti galiojančia naujos sąjungos, jei tebegalioja ankstesnioji. Jei išsiskyrusieji sudaro naują civilinę santuoką, jie patenka į padėtį, objektyviai prieštaraujančią Dievo įstatymui, ir todėl negali priimti eucharistinės komunijos” (Tikėjimo mokslo kongregacija. Lettera ai vescovi circa la recezione della comunione eucaristica da parte di fedeli divorziati risposati, 4 [1994 09 14]).

(5) Plg. Ordo celebrandi matrimonium, 24; CIC, kan. 1111; plg. Ordo celebrandi matrimonium, 25 ir 118–151; CIC, kan. 1112, § 2 ir kan. 1108, § 2.


© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2000.
Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Lietuvių Kunigų Vienybei.