KATALIKIŠKOJO AUKLĖJIMO KONGREGACIJA

Pašvęstieji asmenys ir jų misija mokykloje

Apmąstymai ir gairės

2002 spalio 28


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą,
paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2005 gegužės 11, Nr. 9 ir 2005 gegužės 24, Nr. 10.

TURINYS

PRATARMĖ [1-6]

I. PAŠVĘSTŲJŲ ASMENŲ „PROFILIS“ [7-28]

Mokytojo Kristaus mokykloje [7-11]
Radikalus atsakas [12-14]
Bažnyčioje kaip bendrystėje [15-21]
Pasaulio atžvilgiu [22-28]

II. PAŠVĘSTŲJŲ ASMENŲ AUKLĖJAMOJI MISIJA ŠIANDIEN [29-81]

Auklėtojai pašaukti evangelizuoti [30-40]
Eikite... skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16, 15)

Auklėtojai pašaukti lydėti kelyje Kito link [41-59]
Norėtume pamatyti Jėzų (Jn 12, 21)

Auklėtojai pašaukti mokyti bendro gyvenimo [60-80]
„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“(Jn 13, 35)

PABAIGA [81-84]

Nuorodos


PRATARMĖ

Trečiojo tūkstantmečio pradžioje

1. Žodžio įsikūnijimo dutūkstantųjų metinių šventimas daugeliui tikinčiųjų buvo atsivertimo ir atsivėrimo Dievo planui, skirtam pagal jo paveikslą sukurtam žmogui, metas. Jubiliejaus malonė sužadino Dievo tautos primygtinį poreikį gyvenimo liudijimu „vakar, šiandien ir visados” skelbti Jėzų Kristų ir jame glūdinčią tiesą apie žmogų. Be to, jaunuoliai išreiškė stebinantį susidomėjimą nedviprasmišku Jėzaus skelbimu. Pašvęstieji asmenys savo ruožtu, idant Bažnyčioje atliktų savo misiją, buvo primygtinai pakviesti gyventi nuolatiniu atsivertimu – būti Kristaus liudytojais, Dievo meilės epifanija pasaulyje, regimais sutaikintosios žmonijos ženklais (1).

Pranašiška užduotis

2. Sudėtingos kultūrinės aplinkybės XXI amžiaus pradžioje irgi kviečia išgyventi dabartį kaip kairós, kaip tinkamą metą Evangelijai veiksmingai pasiekti šiandienius vyrus ir moteris. Šiuo problemišku ir sykiu patraukliu laiku (2) pašvęstieji asmenys jaučia savo pranašiškos misijos, kurią jiems patikėjo Bažnyčia, svarbą – misijos „priminti Dievo žmonėms skirtą planą bei jam tarnauti taip, kaip skelbia Raštas ir kaip išplaukia iš Dievo apvaizdingo veikimo istorijoje ženklų įdėmaus skaitymo“ (3). Tokia misija reikalauja drąsaus liudijimo ir kantraus dialogo: tai – pareiga regint kultūrines tendencijas, keliančias grėsmę žmogaus gyvybės kilnumui, ypač lemtingais jos prasidėjimo ir pabaigos momentais, taip pat kūrinijos dermei, tautų egzistencijai ir taikai.

Šių apmąstymų priežastis

3. Naujojo tūkstantmečio pradžioje, vykstant didelėms permainoms mokyklos bei auklėjimo pasaulyje, Katalikiškojo auklėjimo kongregacija trokšta pateikti vieną kitą mintį, pasiūlyti keletą gairių ir paskatinti giliau apmąstyti auklėjamąją misiją bei pašvęstųjų asmenų buvimą mokykloje apskritai, ne tik katalikiškojoje. Šis dokumentas pirmiausia skirtas pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų nariams, taip pat tiems asmenims, kurie kitokiais būdais įsipareigojo praktikuoti Evangelijos patarimus ir yra įsitraukę į Bažnyčios auklėjamąją misiją.

Tęsiant ankstesnes bažnytines gaires

4. Šiuose apmąstymuose laikomasi krypties, nubrėžtos Vatikano II Susirinkimo, visuotinės Bažnyčios magisteriumo ir kontinentinių sinodų dokumentų apie evangelizaciją, pašvęstąjį gyvenimą ir auklėjimą, pirmiausia mokykloje. Per pastaruosius kelerius metus ši Kongregacija jau pateikė gaires katalikiškosios mokyklos (4) ir pasauliečių kaip liudytojų mokykloje (5) tema. Tęsdama dokumentą apie pasauliečius, Kongregacija norėtų apmąstyti ypatingą indėlį, kuriuo pašvęstieji asmenys prisideda prie auklėjamosios misijos mokykloje posinodinio apaštališkojo paraginimo Vita consecrata ir kultūros pastoracijos nesenos raidos šviesoje (6), remdamiesi įsitikinimu: „Tikėjimas, kuris nevirsta kultūra, yra tikėjimas, kuris nėra visiškai priimtas, iki galo apmąstytas ir sąžiningai įgyvendinamas“ (7).

Kultūrinis tikėjimo perteikimas šiandien

5. Būtinybė perteikti tikėjimą kultūriškai kviečia pašvęstuosius asmenis apmąstyti savo buvimo mokykloje prasmę. Pakitusios sąlygos, kuriomis jie darbuojasi – dažnai sekuliarizuotoje aplinkoje ir būdami mažuma auklėtojų bendruomenėje, – reikalauja aiškiai įvardyti savitą indėlį, kuriuo jie prisideda bendradarbiaudami mokyklose su kitų pašaukimų asmenimis. Ryškėja metas, kai reikės atsakyti į pamatinius jaunosios kartos klausimus bei pateikti kultūrinį pasiūlymą, kokio pobūdžio asmenį ir visuomenę norima išugdyti; taip pat aiškiai remtis antropologine vizija, įkvėpta Evangelijos vertybių, puoselėjant pagarbų ir konstruktyvų dialogą su kitokiomis gyvenimo sampratomis.

Atnaujintas įsipareigojimas auklėjimo srityje

6. Šiandienės aplinkos iššūkiai naujaip misijai motyvuoja pašvęstuosius asmenis, pašauktus gyventi pagal Evangelijos patarimus ir į auklėjimo bei mokyklos sritį nešti palaiminimų humanizmą; tai tikrai nesvetima Bažnyčios misijai skelbti išganymą visoms tautoms (8). „Tačiau sykiu skausmingai suvokiame kai kuriuos sunkumus, skatinančius [dvasines] bendruomenes trauktis iš mokyklinės srities. Dvasinių pašaukimų stygius, antipatija auklėjimo misijai mokykloje, ekonominiai katalikiškųjų mokyklų išlaikymo sunkumai, kitokių, menamai dėkingesnių apaštalavimo formų patrauklumas...“ (9). Užuot vertę nuleisti rankas, tokie sunkumai galėtų būti apsivalymo versmė ir ženklinti malonės bei išganymo metą (plg. 2 Kor 6, 2). Jie kviečia imtis dvasinio tyrimo ir laikytis nuolatinio atsinaujinimo nuostatos. Be to, Šventoji Dvasia skatina iš naujo atrasti buvimo mokyklos pasaulyje charizmą, šaknis bei formas koncentruojantis į esminius dalykus: į neturtingo, nuolankaus ir skaistaus Kristaus liudijimo primatą; į pirmenybės teikimą asmenims bei meile paremtiems santykiams; į tiesos paiešką; į tikėjimo, gyvenimo ir kultūros sintezę ir žmogaus viziją, paisančią Dievo plano.

Evangelizuoti auklėjant

Tad akivaizdu, jog pašvęstieji asmenys bendrystėje su ganytojais mokykloje atlieka gyvybiškai svarbią misiją, nes jie auklėdami prisideda prie evangelizacijos. Idant Jėzaus apreikšta tiesa apie asmenį apšviestų jaunųjų kartų ir visos žmonijos augimą, tokia misija reikalauja įsipareigojimo šventumui, dosnumo ir profesinės kompetencijos auklėjimo srityje. Todėl šiai dikasterijai atrodė, kad dera atkreipti dėmesį į pašvęstųjų asmenų „profilį“ ir apmąstyti kai kuriuos būdingus jų auklėjamosios misijos šiandienėje mokykloje aspektus.

I. PAŠVĘSTŲJŲ ASMENŲ „PROFILIS“

Mokytojo Kristaus mokykloje

Bažnyčiai duota dovana Žodžiui apreikšti

7. „Pašvęstasis gyvenimas, giliai suleidęs šaknis į Viešpaties Kristaus pavyzdį ir mokymą, yra Dievo Tėvo dovana savo Bažnyčiai per Dvasią. Evangelijos patarimų išpažinimo dėka būdingi Jėzaus bruožai – skaistumas, neturtas ir klusnumas – tampa nuolat regimi pasaulyje, o tikinčiųjų žvilgsnis nukreipiamas į Dievo karalystę, kuri jau veikia istorijoje, tačiau savo pilnatviško atbaigimo laukia danguje“ (10). Pašvęstojo gyvenimo tikslas yra „tapti panašiam į Jėzų jo visiško pasiaukojimo matmeniu“ (11); tad kiekvienas pašvęstasis asmuo pašauktas perimti „jo jausmus ir gyvenimo formą“ (12), jo mąstymo ir veikimo, buvimo ir mylėjimo būdą.

Pašvęstojo gyvenimo tapatybė

8. Tiesioginis rėmimasis Kristumi ir giliausia dovanos Bažnyčiai ir pasauliui prigimtis (13) yra elementai, apibrėžiantys pašvęstojo gyvenimo tapatybę ir tikslą. Juose pašvęstasis gyvenimas atranda save, savo išeities tašką – Dievą ir jo meilę ir savo galutinį tašką – žmonių bendruomenę ir jos poreikius. Remdamasi šiais elementais, kiekviena pašvęstojo gyvenimo šeima sukuria sau būdingą veidą, pradedant dvasingumu, bendruomeninio gyvenimo stiliumi ir baigiant apaštalavimu, askezės samprata, taip pat dalijimusi savo charizmų turtais.

Kristaus mokykloje, trokštant persiimti jo jausmais

9. Pašvęstąjį gyvenimą tam tikra prasme galima palyginti su mokykla, kurią lankyti pašvęstasis asmuo pašauktas visą gyvenimą. Būti persiėmusiam Sūnaus jausmais reiškia kasdien lankyti jo mokyklą ir iš jo mokytis turėti švelnią ir nuolankią, drąsią ir degančią širdį. Tai reiškia leistis būti auklėjamam Kristaus, Tėvo amžinojo Žodžio, leistis būti jo, pasaulio širdies ir centro, patraukiamam ir pasirinkti tokią pat gyvenseną, kokią buvo pasirinkęs jis pats.

Leistis būti auklėjamam ir ugdomam Kristaus, kad būtum panašus į jį

10. Pašvęstojo asmens gyvenimas taip pat yra auklėjamasis ir ugdomasis palyginimas, mokantis gyvenimo tiesos ir laisvo savęs dovanojimo pagal Viešpaties Velykų pavyzdį. Kiekvienas pašvęstojo gyvenimo momentas yra šio palyginimo dalis dvejopu auklėjimo ir ugdymo aspektu. Juk pašvęstasis asmuo laipsniškai mokosi gyventi Sūnaus jausmais bei individualiai ir bendruomeniškai reikšti juos vis labiau į jo panašesniu gyvenimu per pradinį ir nuolatinį ugdymą. Tad įžadai išreiškia radikalaus, skaistaus ir visiškai Tėvui atiduoto gyvenimo stilių – Jėzaus žemiškosios egzistencijos metu pasirinktą gyvenseną. Malda virsta Sūnaus Tėvui adresuoto aukštinimo visos žmonijos labui tąsa žemėje. Bendruomeninis gyvenimas rodo, kad Viešpaties vardu įmanoma užmegzti už kraujo ir kūno ryšius tvirtesnius saitus, gebančius įveikti tai, kas skiria. Apaštalavimas yra aistringas skelbimas to, kuris mus sau laimėjo.

Dovana visiems

11. Sūnaus jausmų mokymasis pamažu atveria pašvęstąją egzistenciją neatidėliotinam liudijimui, idant gautoji dovana pasiektų visus. Juk Kristus „nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu“ (Fil 2, 6), jis nieko sau nepasilaikė, bet savojo buvimo Sūnumi turtu dalijosi su visais žmonėmis. Dėl šios priežasties net tada, kai liudijimas ginčija kai kuriuos vietinės kultūros elementus, pašvęstieji asmenys trokšta pradėti dialogą, kad galėtų pasidalyti turtais, kuriuos atneša. Tai reiškia: trokštant, kad pašvęstasis gyvenimas galėtų daug pasakyti kiekvienai kultūrai, padėdamas atskleisti žmogiškosios būties tiesą, liudijimas turi būti aiškus, nedviprasmiškas ir suprantamas visiems.

Radikalus atsakas

Antropologinė pašvęstojo gyvenimo reikšmė

12. Tarp iššūkių, šiandien kylančių pašvęstajam gyvenimui, yra konsekracijos antropologinės reikšmės atskleidimas. Svarbu parodyti, kad neturto, skaistumo ir klusnumo paženklinta egzistencija didina giliausią žmogiškąjį kilnumą; kad visi pašaukti įvairiopai, kiekvienas pagal savo pašaukimą, būti klusnūs ir skaistūs. Evangelijos patarimai iš tiesų perkeičia autentiškai žmogiškus troškimus bei vertybes, tačiau sykiu jie tas žmogiškąsias vertybes paverčia reliatyviomis, parodydami „Dievą kaip absoliutų gėrį“ (14). Be to, pašvęstasis gyvenimas turi gebėti parodyti, kad Evangelijos žinia yra labai reikšminga mūsų šiandieniam visuomeniniam gyvenimui ir kad ji gali būti suprantama taip pat tam, kuris gyvena tokioje konkurencijos visuomenėje kaip mūsų. Galiausiai pašvęstasis turi liudyti, kad šventumas yra pasiūlymas aukščiausiu laipsniu humanizuoti žmogų ir istoriją: tai – programa, kurią šioje žemėje kiekvienas turi padaryti savo reikalu (15).

Keitimasis charizmomis

13. Pašvęstieji asmenys, jei jie radikaliai vykdo iš jų konsekracijos kylantį įsipareigojimą, perteikia savo savito pašaukimo turtus. Kita vertus, toks perteikimas žadina jų gavėjo gebėjimą atsiliepti praturtinančiu atsaku dalijantis savo asmenine dovana ir savo savitu pašaukimu. Toks „abipusis keitimasis“ tarp Bažnyčios ir pasaulio yra labai svarbus įvairių dvasinių charizmų gyvastingumui ir tų charizmų supratimui, atitinkančiam šiandienę aplinką ir sykiu išlaikančiam ištikimybę atitinkamoms dvasinėms šaknims. Būtent keitimosi charizmomis principas leidžia charizmai tam tikru būdu tiesmukai nesikartojant grįžti prie savo ištakų. Taip atsinaujina pats pašvęstasis gyvenimas – klausydamasis bei skaitydamas laiko ženklus ir kartu kūrybiškai bei veikliai likdamas ištikimas toms ištakoms.

Konstruktyvus dialogas praeityje ir dabartyje

14. Šio principo galiojimas patvirtintas istorijos: pašvęstasis gyvenimas visada puoselėjo konstruktyvų dialogą su jį supančia kultūra, viena vertus, keldamas jai klausimus ir ją provokuodamas, kita vertus, ją gindamas ir sergėdamas, visada leisdamasis būti jos žadinamas bei klausinėjamas, – sandūroje, kuri kartais būdavo dialektiška, tačiau visuomet vaisinga. Būtina, kad tokia priešprieša tęstųsi ir šiais pašvęstojo gyvenimo atsinaujinimo ir kultūrinės dezorientacijos, grasinančios nuvilti nenugalimai tiesos trokštančią žmogaus širdį, laikais.

Bažnyčioje kaip bendrystėje

Bažnyčia – bendrystės slėpinys

15. Gilinimasis į bažnytinę tikrovę kaip bendrystės slėpinį paskatino Bažnyčią, veikiant Dvasiai, vis labiau suvokti save kaip keliaujančią Dievo tautą ir sykiu kaip Kristaus kūną, kurio nariai susiję tarpusavyje ir su galva.

Pastoracinėje plotmėje „padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla“ (16) yra didis iššūkis, kylantis mums naujojo tūkstantmečio pradžioje, jei trokštame likti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į gilius pasaulio lūkesčius. Pirmiausia reikia skatinti bendrystės dvasingumą, gebantį tapti auklėjamuoju principu visur, kur ugdomas žmogiškasis asmuo. Šio dvasingumo išmokstame, širdies žvilgsnį kreipdami į Trejybės slėpinį – Trejybės, kurios šviesa atsispindi kiekvieno asmens, priimamo ir branginamo kaip dovana, veide.

Pašvęstieji asmenys Bažnyčios bendrystėje

16. Bendrystės poreikis suteikė pašvęstiesiems asmenims galimybę iš naujo atrasti Dievo tautoje abipusiškumo santykį su kitais pašaukimais. Bažnyčioje jie pašaukti savitai rodyti, jog dalyvavimas trinitarinėje bendrystėje gali perkeisti žmonių santykius, sukurdamas naują solidarumo būdą. Pašvęstieji asmenys, pasižadantys gyventi dėl Dievo ir iš Dievo, atsiveria užduočiai išpažinti sutaikinamąją malonės, įveikiančios destrukcinę dinamiką žmogaus širdyje, galią.

Su ypatingos charizmos dinamika

17. Savo pašaukimo galia pašvęstieji asmenys, kad ir kokia būtų jų ypatingoji charizma, pašaukti būti bendrystės žinovai, skatinti žmogiškuosius bei dvasinius ryšius, padedančius visiems Dievo tautos nariams keistis dovanomis. Pašaukimų daugialypiškumo Bažnyčioje pripažinimas suteikia pašvęstųjų asmenų buvimui mokyklinio auklėjimo srityje naują reikšmę. Mokykla jiems yra misijos vieta, kur realizuojasi jų pranašiškas vaidmuo, gautas per krikštą ir įgyvendinamas vadovaujantis radikaliu reiklumu, būdingu Evangelijos patarimams. Jų gauta ypatingos konsekracijos dovana leis jiems įžiūrėti mokykloje bei auklėjimo užduotyje derlingą dirvą, kurioje gali augti ir nešti vaisių Dievo karalystė.

Pašvęstieji asmenys kaip auklėtojai...

18. Ši užduotis tobulai atitinka būtent pašvęstojo gyvenimo prigimtį bei tikslą ir įgyvendinama vadovaujantis dvilypiu auklėjimo ir ugdymo modeliu, lydinčiu paskiro pašvęstojo asmens augimą. Mokykloje pašvęstieji asmenys jaunuolius auklėja padėdami jiems suvokti savo tapatybę, atrasti savo tikruosius poreikius ir troškimus, kurie glūdi kiekvieno žmogaus širdyje, tačiau dažnai lieka nepažinti ir nepakankamai įvertinti: autentiškumo ir sąžiningumo, meilės ir ištikimybės, tiesos ir nuoseklumo, laimės ir gyvenimo pilnatvės troškulį. Troškimus, kurie galiausiai sutampa su didžiausiu žmogaus troškimu – troškimu regėti Dievo veidą.

... ir kaip ugdytojai

19. Antrasis aspektas susijęs su ugdymu. Mokykla ugdo tiksliai siūlydama tai, ko reikia tiems troškimams įgyvendinti, ir taip neleisdama, kad jie būtų iškreipti ar patenkinti vien iš dalies ir nepakankamai. Pašvęstieji asmenys, lankantys Viešpaties mokyklą, savo gyvenimo liudijimu siūlo Kristumi besiremiančios egzistencijos formą, idant jaunuoliai irgi gyventų Dievo vaikų laisve ir patirtų tikrą džiaugsmą bei autentišką savirealizaciją, gimstančią iš Tėvo plano priėmimo. Mūsų dienomis, kai auklėjamoji pasiūla darosi vis skurdesnė ir vis mažiau atsiliepiama į žmogaus lūkesčius, ši misija mokykloje pašvęstiesiems asmenims tiesiog siūloma Apvaizdos.

Mokykloje kaip auklėjimo bendruomenėje

20. Auklėjimo bendruomenėje pašvęstieji asmenys neturi rezervuoti sau išskirtines užduotis. Pašvęstojo gyvenimo savitumas yra būti Evangelijos vertybių ženklu, priminimu ir pranašyste. Jo būdingas bruožas yra „liudyti Karalystės gėrybes auklėjimo srityje“ (17) bendradarbiaujant su pasauliečiais, pašauktais pasaulietiškumo dvasia liudyti Dievo Įsikūnijimo realybę – „gilią žemiškos tikrovės priklausomybę nuo Dievo Kristuje“ (18).

Savitas kiekvieno pašaukimo pobūdis auklėjimo bendruomenėje

21. Pašaukimų įvairovė tarnauja Kristaus kūno ir jo misijos pasaulyje augimui. Iš užduoties liudyti Evangeliją kiekvienam pašaukimui būdingu pavidalu išauga abipusės pagalbos dinamika, įgalinanti išgyventi dalijimosi Kristaus ir Bažnyčios slėpiniu jo įvairiais matmenimis pilnatvę; paskata kiekvienam atrasti savo pašaukimo evangelinį turtingumą dėkingai gretinant jį su kitais.

Pašaukimų abipusiškumas, jei vengiama tiek priešpriešos, tiek vienodumo, yra ypač vaisinga perspektyva auklėjimo bendruomenės bažnytiniam matmeniui praturtinti. Šioje bendruomenėje įvairūs pašaukimai tarnauja bendrystės kultūros įgyvendinimui. Tai skirtingi, tačiau vienas kitą papildantys keliai, tarpusavyje susiję ir prisidedantys prie tobulo didžiausios charizmos – gailestingosios meilės – įgyvendinimo.

Pasaulio atžvilgiu

Atsakyti apie viltį

22. Suvokdami, jog gyvena iššūkių bei naujų galimybių kupiname pasaulyje, pašvęstieji asmenys, įsitraukę į mokyklinę auklėjamąją misiją, turi pelningai panaudoti gautą dovaną atsakydami apie juos gaivinančią viltį. Viltis, tikėjimo į istorijos Dievą vaisius, remiasi Jėzaus, gyvenusio pasaulyje, bet buvusio ne šio pasaulio, žodžiais ir gyvenimu. Tokios pat laikysenos jis tikisi iš jį sekančiųjų: gyventi bei darbuotis istorijoje, tačiau nesileisti būti joje įkalinamam. Viltis reikalauja leistis į pasaulį, tačiau sykiu ir nuo jo atsiskirti; ji reikalauja pranašauti ir akina, nelygu atvejis, prie jo artintis arba nuo jo atitolti mokant Dievo vaikų laisvės – sąlygotybių, stumiančių į naujas vergystės formas, aplinkoje.

Dvasių skyrimas ir kontempliacinis žvilgsnis

23. Toks buvimo istorijoje būdas reikalauja didelio dvasių skyrimo gebėjimo. Šis gebėjimas išauga iš Dievo žodžio kasdienio klausymosi, padeda suprasti įvykius ir tapti, taip sakant, kritine sąžine. Juo toks įsipareigojimas bus gilesnis ir autentiškesnis, juo labiau bus galima suvokti Dvasios veikimą žmonių gyvenime ir istorijos įvykiuose. Šio dvasių skyrimo gebėjimo pagrindas yra kontempliacija ir malda, kurios mus moko žvelgti į žmones bei daiktus Dievo akimis. Tai visiškai priešinga paviršutiniškam žvilgsniui ir aktyvizmui, negebantiems sustoti prie to, kas svarbu ir esminga. Trūkstant kontempliacijos ir maldos, – o nuo tokio pavojaus neapsaugoti nė pašvęstieji asmenys – kartu išnyksta aistringas troškimas skelbti Evangeliją ir gebėjimas kovoti už žmonių gyvybę ir išganymą.

Mokykloje mokyti tylos ir susitikimo su Dievu

24. Dosniai ir karštai įgyvendindami savo pašaukimą, pašvęstieji asmenys praturtina mokyklą savo santykio su Dievu, besišaknijančio maldoje, Eucharistijoje, Susitaikinimo sakramente ir vienuolinės bendruomenės gyvenimą ženklinančios bendrystės dvasingume, patirtimi. Iš to kylanti evangelinė laikysena prisideda prie dvasių skyrimo gebėjimo ir kritinio jausmo, kaip pamatinio ir būtino auklėjamojo proceso aspekto, ugdymo. Kad ir kokia būtų jų specifinė užduotis, pašvęstieji asmenys mokykloje uždega kontempliaciniam žvilgsniui mokydami tylos, leidžiančios išgirsti Dievą, atkreipti dėmesį į kitus, į aplinkinę tikrovę, į kūriniją. Be to, susitelkdami į tai, kas esminga, pašvęstieji asmenys žadina autentiškų susitikimų poreikį, atnaujina gebėjimą stebėtis ir rūpintis kitu, atrastu kaip broliu.

Pilnatviškai gyventi Evangelija

25. Savo tapatybės galia pašvęstieji asmenys „gyvai primena Jėzaus kaip įsikūnijusio Žodžio gyvenseną bei veikseną savo Tėvo ir savo brolių atžvilgiu“ (19). Pirmutinis ir pagrindinis pašvęstųjų asmenų indėlis į auklėjamąją misiją mokykloje yra jų gyvenimo evangelinis radikalumas. Tokia gyvensena, paremta dosniu atsaku į Dievo pašaukimą, tampa visiems auklėjamosios bendruomenės nariams skirtu kvietimu pagal įvairias gyvenimo būkles tvarkyti savo egzistenciją taip, kad ji būtų atsakas Dievui.

Liudyti skaistumo, neturto ir klusnumo ženklinamą gyvenimą

26. Šioje perspektyvoje pašvęstieji asmenys liudija, kad širdies, kūno ir gyvenimo skaistumas yra tobula ir galinga žmogų išlaisvinančios, gilaus džiaugsmo kupinos ir misijai pasirengusios visiškos meilės Dievui išraiška. Taip pašvęstieji asmenys moko jaunuolius iki galo išskleisti gebėjimą mylėti ir visapusiškai bręsti kaip asmenybėms. Tai labai svarbus liudijimas kultūroje, linkusioje vis labiau subanalinti žmogiškąją meilę ir užsisklęsti nuo gyvybės. Visuomenėje, kur viskam trokštama garantijų, pašvęstieji asmenys savanoriškai pasirinkto neturto dėka gyvena kukliai bei tenkindamiesi tuo, kas esminga, taip skatindami teisingą santykį su daiktais bei patikėdami save Dievo apvaizdai. Laisvė nuo daiktų leidžia jiems be išlygų atsidėti jaunimo auklėjimui, tampant nepelnytos Dievo meilės ženklu pasaulyje, kur materializmas ir turėjimas, rodosi, ima viršų prieš būtį. Galiausiai gyvendami klusnumo dvasia jie visiems primena vienatinio Dievo valdžią ir, priešingai pagundai valdyti, liudija tikėjimo pasirinkimą, prieštaraujantį individualizmo bei tenkinimosi savimi formoms.

Išreikšti savęs dovanojimą

27. Kaip Jėzus save dovanojo mokiniams, taip ir pašvęstieji asmenys dovanoja save misijos adresatų naudai: pirmiausia mokinių, tačiau taip pat tėvų bei kitų auklėtojų. Tai juos skatina gyventi malda bei kasdieniu sekimo Kristumi atsaku stengiantis tapti vis tinkamesniais įrankiais darbui, kurį per juos atlieka Dievas.

Kvietimas dovanoti save mokyklai, visiškai tam atsiduodant didelėje bei tikroje laisvėje, daro pašvęstuosius asmenis gyvu Viešpaties, kuris už visus aukojasi, liudijimu. Šis maloningumo ir meilės perteklius verčia vertinti jų savęs dovanojimą labiau už bet kurį tikslingumą (20).

Žvelgiant į Mariją

28. Pašvęstieji asmenys atranda Marijoje pavyzdį, įkvepiantį juos bendraujant su Dievu bei gyvenant žmogiškojoje istorijoje. Marija dėl savo gebėjimo priimti ir ilgai svarstyti žodį savo širdyje, skaityti istoriją pagal Dievo planą ir kontempliuoti Jį, laike esantį bei veikiantį, yra pranašiškos vilties ikona. Jos akyse įžiūrime išmintį, darniai vienijančią susitikimo su Dievu ekstazę ir kuo didžiausią kritinį realizmą pasaulio atžvilgiu. Magnificat yra tobula Mergelės pranašystė, nuolatos vis iš naujo aidinti pašvęstojo asmens dvasioje kaip niekada nesibaigiantis Viešpaties, pasilenkiančio prie mažųjų bei neturtingųjų, kad jiems dovanotų gyvenimą ir gailestingumą, šlovinimas.

II. PAŠVĘSTŲJŲ ASMENŲ AUKLĖJAMOJI MISIJA ŠIANDIEN

29. Pašvęstųjų asmenų „profilis“ aiškiai rodo, jog auklėjamoji veikla mokykloje atitinka pašvęstojo gyvenimo prigimtį. „Dėl Dvasios dovanų ypatingo patyrimo uoliai klausantis Žodžio ir praktikuojant atpažinimą, taip pat auklėjimo tradicijų turtingo paveldo, kurį jų institutas sukaupė laiko tėkmėje, pašvęstieji asmenys“ auklėjimo srityje tikrai „gali išplėtoti ypač vaisingą veiklą“ (21). Todėl pašvęstojo gyvenimo srityje, viena vertus, „skatintinos naujos kultūrinės pastangos, leidžiančios pakelti asmeninio pasirengimo lygį“ (22), ir, kita vertus, nuolatinis atsivertimas siekiant sekti Jėzų, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas (plg. Jn 14, 6). Tas kelias yra sunkus ir varginantis, tačiau sykiu leidžia priimti dabartinio meto iššūkius ir įsipareigoti Bažnyčiai patikėtai auklėjamajai misijai. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, suvokdama, jog visos temos nuodugniai išgvildenti negalės, pasitenkins tiktai kai kurių šios misijos aspektų aptarimu. Ji trokšta pirmiausia apmąstyti ypatingą trejopą indėlį, kuriuo pašvęstieji asmenys prisideda prie mokyklinio auklėjimo: pirma, ryšį tarp auklėjimo ir evangelizacijos; antra, „vertikalaus“ santykio, tai yra atvirumo Dievui, ugdymą; ir galiausiai „horizontalaus“ santykio, tai yra svetingumo kito atžvilgiu ir gebėjimo kartu gyventi, ugdymą.

Auklėtojai pašaukti evangelizuoti
Eikite... skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16, 15)

Pašvęstųjų asmenų auklėjimo patirtis

30. „Norėdama įvykdyti iš savo dieviškojo steigėjo gautą pavedimą – skelbti visiems žmonėms išganymo slėpinį ir visa atnaujinti Kristuje – šventoji Motina Bažnyčia privalo rūpintis ir pilnatvišku žemiškuoju žmogaus gyvenimu, kiek jis susijęs su dangiškuoju pašaukimu; tad ir auklėjimo pažanga bei plėtojimas yra jos veiklos dalis“ (23). Auklėjamoji veikla – tiek katalikiškosiose, tiek kitose mokyklose – pašvęstiesiems yra pašaukimas ir gyvenimiškasis pasirinkimas, šventumo kelias, teisingumo ir solidarumo – pirmiausia neturtingiausių jaunuolių, kuriems gresia įvairūs paklydimai bei pavojai, atžvilgiu – reikalavimas. Pasišvęsdami auklėjimo misijai mokykloje pašvęstieji asmenys prisideda prie to, kad kultūros duona būtų pasiūlyta tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Jie laiko kultūrą žmogaus vientisos savirealizacijos, jo orumą atitinkančio gyvenimo lygio pasiekimo bei atsivėrimo susitikimui su Kristumi ir Evangelija pamatine sąlyga. Tokia veikla šaknijasi pedagoginėje išmintyje, leidžiančioje patvirtinti auklėjimo kaip jėgos, gebančios prisidėti prie asmens brandos, atverti jį tikėjimui bei atsiliepti į tokios sudėtingos mūsų šiandienės visuomenės iššūkius, vertę.

Dabarties iššūkių akivaizdoje

Globalizacijos procesas

31. Naujojo amžiaus horizontą ženklina globalizacijos procesas. Tai reiškinys, išsiskiriantis sudėtinga dinamika. Kai kurie jo padariniai teigiami, pavyzdžiui, galimybė susitikti tautoms ir kultūroms, bet turi ir neigiamų aspektų, grasinančių dar tolesnėmis nelygybėmis, neteisybėmis ir marginalizacijomis. Globalizacijos sukeltų permainų sparta ir sudėtingumas atsiliepia ir mokyklai: jai gresia pavojus būti išnaudojamai gamybinių-ūkinių struktūrų poreikių, ideologinių prietarų ar politinių išskaičiavimų, užtemdančių jos auklėjamąją paskirtį. Tokia situacija verčia mokyklą energingai patvirtinti savo savitą vaidmenį, kurį ji atlieka akindama mąstyti bei kritiškai vertinti. Jų pašaukimas įpareigoja pašvęstuosius asmenis skatinti žmogaus asmens orumą bendradarbiaujant su mokykla, idant ši taptų vientiso auklėjimo, evangelizacijos ir gyvo dialogo tarp žmonių iš skirtingų kultūrų, religijų bei socialinių aplinkų mokymo vieta (24).

Naujosios technologijos

32. Naujųjų technologijų nepaliaujama plėtra bei nuolatinis vystymasis teikia priemonių ir įrankių, kurių vos prieš kelerius metus dar nebuvo įmanoma įsivaizduoti, tačiau sykiu kelia klausimų dėl žmogaus vystymosi ateities. Technologinių naujovių apimtis bei gylis daro įtaką priėjimo prie žinių, socializacijos, ryšio su gamta procesams ir pranašauja radikalias, ne visada teigiamas permainas plačiose žmogaus gyvenimo srityse. Pašvęstieji asmenys negali nekelti klausimo, koks yra šių technologijų poveikis asmenims, komunikacijos būdams ir visuomenės ateičiai.

Mokyklos užduotis

33. Tokių permainų akivaizdoje mokyklai tenka svarbus vaidmuo ugdant naująsias kartas. Norint, kad naujosiomis technologijomis, ypač internetu, būtų naudojamasi atsakingai, būtinas tinkamas etinis ugdymas (25). Idant šiomis technologijomis būtų naudojamasi įžvalgiai ir išmintingai, pašvęstieji asmenys kartu su visais besidarbuojančiais mokykloje privalo pažinti naujųjų besidarbuojančiais mokykloje privalo pažinti naujųjų technologijų procesus, kalbas, galimybes bei iššūkius, bet pirmiausia tapti komunikavimo mokytojais (26).

...žmogaus ateities labui

34. Prie mokyklai kylančių šiandienės visuomenės iššūkių priskirtinos grėsmės gyvybei bei šeimai, genetinės manipuliacijos, didėjanti aplinkos tarša, plėšikiškas gamtinių išteklių naudojimas, neišspręsta ištisas tautas mūsų pasaulio Pietuose žlugdančio nepakankamo išsivystymo bei skurdo drama. Į šiuos visiems gyvybiškai svarbius klausimus derėtų atsakyti plačia ir atsakinga vizija, skatinančia žmogaus ir kūrinijos kilnumą gerbiančią gyvenimo sampratą. Tai reiškia ugdyti asmenis, gebančius valdyti bei perkeisti procesus ir įrankius žmogiškumo bei solidarumo dvasia. Šiuo rūpesčiu dalijasi visa tarptautinė bendrija, dedanti pastangas, kad politika ir nacionalinės auklėjimo programos prisidėtų prie ugdomosios veiklos plėtros šia linkme (27).

Aiški antropologinė misija

Antropologinio pagrindo būtinumas

35. Mokyklos siūlomo ugdymo antropologinio pagrindo nuskaidrinimas yra mūsų sudėtingoje visuomenėje vis labiau neatidėliotina būtinybė.

Žmogus apibrėžiamas kaip racionalus, tai yra kaip protingas ir laisvas, taip pat kaip santykiškas, tai yra kaip neatsiejamas nuo santykio su kitais asmenimis. Egzistavimas kartu su kitu susijęs su buvimo žmogiškuoju asmeniu – vyru/moterimi – lygmeniu ir etiniu jo elgesio lygmeniu. Žmogiškojo ethos pagrindą sudaro jo buvimas Dievo, kuris yra asmenų bendrystėje Trejybė, paveikslu. Tad asmenų egzistencija yra kvietimas ir užduotis egzistuoti kito labui.

36. Įsipareigojimas bendrystės dvasingumui XXI amžiuje yra supratimo, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, išraiška. Tokia vizija apšviečia vyro ir moters slėpinį. Žmogiškasis asmuo patiria savo žmogiškumą tiek, kiek geba dalyvauti kito, įkūnijančio originalų ir nepakartojamą planą, žmogiškume. Tą planą įmanoma įgyvendinti tiktai turint prieš akis santykio ir dialogo su „tu“ abipusiškumo bei atvirumo Dievui matmenį. Taip suprantamas abipusiškumas pagrindžia savęs dovanojimą bei artumą kaip solidarų atvirumą kiekvienam asmeniui. Toks artumas autentiškiausiai šaknijasi Kristaus, įsikūnijusio Žodžio, troškusio būti arti žmogaus, slėpinyje.

Pilnatviško humanizmo perspektyvoje

37. Ideologinio pliuralizmo ir „žinijos“ plitimo akivaizdoje pašvęstieji asmenys siūlo pilnatviško humanizmo viziją (28), kuri yra atvira Dievui, mylinčiam visus asmenis ir kviečiančiam juos vis labiau tapti „panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (plg. Rom 8, 29). Šis dieviškasis planas yra krikščioniškojo humanizmo šerdis: „Kristus <...> pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą“ (29). Teigti žmogiškojo kūrinio didybę nereiškia jo trapumo ignoravimo: asmenyse atsispindintis Dievo paveikslas iš tikro yra iškreiptas nuodėmės. Išsilaisvinimo iš bet kurios priklausomybės, taip pat nuo Dievo, iliuzija visada baigiasi naujomis vergystės, prievartos ir engimo formomis. Tą patvirtina kiekviena žmogaus patirtis, taip pat žmonijos istorija, sklidina kraujo, išlieto ideologijų ir politinių režimų, troškusių sukurti naują žmoniją be Dievo, vardu (30). Tuo tarpu laisvė, kad būtų autentiška, turi būti matuojama asmens tiesa, kuri pilnatviškai apreikšta Kristuje, ir išlaisvinti iš to, kas neigia asmens kilnumą bei trukdo jam siekti savojo bei kitų gėrio.

Tiesos apie žmogiškąjį asmenį liudytojai

38. Pašvęstieji asmenys įsipareigoja liudyti mokykloje tiesą apie asmenį ir Šventosios Dvasios perkeičiančią jėgą. Savo gyvenimu jie patvirtina, kad tikėjimas, iškeldamas ir stiprindamas žmogiškąsias vertybes, apšviečia visą auklėjimo sritį. Pirmiausia katalikiškajai mokyklai tenka prioritetinė užduotis „mokyklinės žinijos visumoje išryškinti krikščioniškąjį požiūrį į pasaulį, gyvenimą, kultūrą, istoriją“ (31).

...tarpininkaujantys kultūrai

39. Todėl svarbu iš naujo patvirtinti humanistinį ir dvasinį žinijos ir įvairių mokyklinių disciplinų matmenį pedagoginiame kontekste, linkusiame nustumti jį į antrą planą. Studijuodamas ir tirdamas asmuo prisideda prie savo paties ir savo žmogiškumo tobulinimo. Studijos tampa keliu į asmeninį susitikimą su tiesa, susitikimo su pačiu Dievu „vieta“. Šitaip suprantama žinija gali padėti paskatinti žmogų atsiverti Dievo ieškojimui, gali būti didi laisvės tiesai patirtis, tarnaudama pavienio asmens ir visos bendruomenės brandai bei žmogiškumo skatinimui (32). Visa tai iš pašvęstųjų asmenų reikalauja rimtai patikrinti savo auklėjamosios pasiūlos kokybę ir niekada neišleisti iš akių pačių kultūrinio bei profesinio ugdymosi.

... ir įsipareigojantys „neformalaus auklėjimo“ srityje

40. Kita ne mažiau svarbi evangelizacijos ir humanizacijos sritis yra „neformalus auklėjimas“, tai yra visų tų, kuriems neprieinama įprastinė mokyklinė programa, auklėjimas. Pašvęstieji asmenys jaučia pareigą dalyvauti ir skatinti inovacinius projektus šiose aplinkose. Tokiose aplinkose neturtingiausiems jaunuoliams reikia suteikti tinkamo, jų moraliniam, dvasiniam ir religiniam augimui dėmesingo, socializaciją skatinančio ir diskriminaciją įveikiančio ugdymo galimybę. Tai nėra nauja, nes liaudies sluoksnių auklėjimas buvo pirmutinis daugelio vienuolinių šeimų darbas. Šiandien svarbu patvirtinti tokį dėmesį, kurio niekada netrūko, tinkamomis priemonėmis bei projektais.

Auklėtojai pašaukti lydėti kelyje Kito link
Norėtume pamatyti Jėzų (Jn 12, 21)

Abipusiškumo dinamika

Auklėjimo bendruomenėje

41. Auklėjimo misija vykdoma bendradarbiaujant keliems auklėjimo bendruomenę sudarantiems subjektams – mokiniams, tėvams, mokytojams, aptarnaujančiam personalui ir mokyklos vadovybei. Ši bendruomenė turi galimybę sukurti gyvenimo aplinką, kur vertybės būtų perteikiamos per autentiškus tarpasmeninius jos narių santykius. Jos iškiliausias tikslas yra vientisas asmens auklėjimas. Šioje perspektyvoje pašvęstieji asmenys dėl bendrystės, ženklinančios jų bendruomeninį gyvenimą, patirties gali esmingai prisidėti. Įsipareigodami gyventi bendrystės dvasingumu bei jį perteikti mokyklos bendruomenei konstruktyviu ir skirtingybes suderinti gebančiu dialogu, jie kuria klimatą, besišaknijantį evangelinėse tiesos ir gailestingosios meilės vertybėse. Tad pašvęstieji asmenys kaip raugas geba kurti vis gilesnius bendrystės santykius, kurie patys savaime daro auklėjamąjį poveikį. Pašvęstieji asmenys skatina solidarumą, abipusį vertinimą, bendrą atsakomybę už auklėjimo planą ir teikia aiškų krikščioniškąjį liudijimą, perduodami Dievo ir Evangelijos žinios patirtį iki pat pasidalijimo suvokimu, jog jie yra Dievo ir Bažnyčios įrankiai, visiems tarnaujančios charizmos turėtojai.

Bažnyčios kaip bendrystės perspektyvoje

42. Užduotis perteikti bendrystės dvasingumą mokyklos bendruomenei kyla iš priklausomybės Bažnyčiai kaip bendrystei. Iš pašvęstųjų asmenų, įsipareigojusių auklėjimo misijai, tai reikalauja, remiantis savo charizma, įsitraukti į vietinės Bažnyčios pastoraciją. Juk jie vykdo bažnytinę tarnybą konkrečios bendruomenės labui ir bendrystėje su vyskupijos ordinaru. Bažnyčiai patikėta bendroji auklėjimo misija taip pat reikalauja didesnio įvairių vienuolinių šeimų bendradarbiavimo ir didesnės sąveikos. Tokia sąveika ne tik laiduoja kokybiškesnę auklėjimo tarnybą, bet ir teikia galimybę dalytis charizmomis visos Bažnyčios naudai. Tad bendrystė, kurią pašvęstieji asmenys pašaukti įgyvendinti, neapsiriboja vien jų vienuoline šeima ar institutu. Atsiverdami bendrystei su kitomis pašvęstojo gyvenimo formomis, pašvęstieji asmenys gali „iš naujo atrasi bendras Evangelijos šaknis ir bendromis pastangomis aiškiau suvokti savosios tapatybės grožį charizmų, vieno vynmedžio šakelių, įvairovėje“ (33).

  • Santykio matmuo

    Skatinti autentiškus santykius

    43. Auklėjimo bendruomenė auklėjamuoju bei pedagoginiu lygmeniu išreiškia pašaukimų įvairovę ir grožį, taip pat jų vaisingumą, taip prisidėdama prie mokyklos institucijos gyvenimo.

    Įsipareigojimas skatinti asmens santykiškumą bei rūpinimasis autentišku auklėjamųjų santykių su jaunuoliais steigimu yra aspektai, prie kurių buvimo mokykloje, laikomoje mikrokosmu, kur dedami atsakingo gyvenimo visuomenės makrokosme pagrindai, pašvęstieji asmenys gali neabejotinai prisidėti. Tačiau ir mokykloje neretai tenka konstatuoti vis didesnį tarpasmeninių santykių nuosmukį dėl vaidmenų funkcionalizacijos, paviršutiniškumo, nuovargio ir kitų veiksnių, sukeliančių konfliktines situacijas. Organizuoti mokyklą kaip pratybų erdvę, kur tarp įvairių narių mokomasi kurti pozityvius santykius bei ieškoti taikių konflikto sprendimų, yra pamatinis tikslas ne tik auklėjimo bendruomenės gyvenimo, bet ir taikios bei darnios visuomenės statydinimo labui.

    Ugdyti abipusiškumą...

    44. Paprastai mokykloje yra mergaičių ir berniukų, taip pat moterų ir vyrų, atliekančių mokymo ar valdymo užduotis. Žmogiškojo asmens dvilytiškumo paisymas moko abipusio pažinimo pagarbos bei skirtingybių branginimo. Vyro/moters abipusiškumo patirtis gali būti paradigminė kitų skirtingybių, įskaitant etnines ir religines, atžvilgiu. Tai iš tiesų plėtoja bei palaiko teigiamas laikysenas, lygiai kaip ir suvokimą, jog kiekvienas asmuo gali duoti ir imti, pasirengimą priimti kitą, gebėjimą puoselėti giedrą dialogą ir poreikį nuvalyti bei nuskaidrinti savo patirtį, stengiantis ją perteikti ir sugretinti su kita.

    ...vertę pabrėžiančiais santykiais

    45. Abipusiškumo santykyje sąveika vaidmenų atžvilgiu gali būti asimetriška, kaip neišvengiamai būna auklėjimo atveju, tačiau niekada nebūna asimetriška žmogiškojo asmens orumo bei unikalumo atžvilgiu. Mokyti yra lengviau, kai auklėjamoji sąveika – atmetant nederamą vaidmenų nepaisymą – vyksta visiškai pripažįstant vienodą kiekvieno žmogiškojo asmens orumą. Šitaip įmanoma ugdyti asmenybes, gebančias turėti savo pačių požiūrį į gyvenimą bei galinčias pateisinti savo apsisprendimą. Šeimų ir mokytojų įtraukimas kuria pasitikėjimo ir pagarbos aplinką, padedančią plėtoti gebėjimą puoselėti dialogą bei taikiai sugyventi ieškant to, kas skatina bendrąjį gėrį.

  • Auklėjimo bendruomenė

    Kurti auklėjamąją aplinką

    46. Dėl savo bendruomeninio gyvenimo patirties pašvęstieji asmenys itin tinka bendradarbiavimui, kad mokyklos institucijos auklėjamasis projektas skatintų tikros bendruomenės radimąsi. Jie būtent siūlo bendrojo gyvenimo modelį, alternatyvų standartizuotos ar individualistinės visuomenės modeliui. Konkrečiai pašvęstieji asmenys įsipareigoja kartu su savo kolegomis pasauliečiais dėti pastangas, kad mokykla būtų susitikimo, klausymosi, komunikavimo vieta, kur mokiniai gyvai patirtų vertybes. Jie kryptingai padeda priiminėti pedagoginius sprendimus, skatinančius įveikti vienpusišką individualizmą, solidarizuotis, užuot konkuravus, padėti silpniausiajam, užuot jį stūmus į paribį, ir atsakingai dalyvauti, užuot abejingai laikiusis nuošalėje.

    Suvokiant šeimos misiją...

    47. Už vaikų auklėjimą pirmiausia atsakinga šeima. Pašvęstieji asmenys brangina tėvų dalyvavimą auklėjimo bendruomenėje ir įsipareigoja palaikyti su jais autentišką abipusiškumo ryšį. Bendro veikimo struktūromis, asmeniniais susitikimais ir kitomis iniciatyvomis siekiama vis veikliau įtraukti tėvus į institucijos gyvenimą bei padaryti juos jautrius auklėjimo užduočiai. Daugelio sunkumų, kuriuos išgyvena šeima, akivaizdoje šią auklėjimo užduotį pripažinti šiandien svarbiau negu kada nors anksčiau. Kai Dievo planas šeimos atžvilgiu sąžinėse užtemsta, visuomenė patiria nesuskaičiuojamą žalą ir pažeidžiama vaikų teisė gyventi žmogiškos meilės ženklinamoje aplinkoje. Kai šeima, priešingai, paiso Dievo plano, ji virsta meilės ir tikrojo solidarumo laboratorija (34).

    Pašvęstieji asmenys skelbia šią tiesą, kuri svarbi ne vien tikintiesiems, bet yra ir žmonijos paveldas, įrašytas žmogaus širdyje. Ryšių su vaikų bei besimokančių vaikų ir jaunuolių šeimomis galimybė yra palanki proga kartu su jomis išsamiau apžvelgti tam tikras reikšmingas temas, susijusias su gyvenimu, žmogiška meile ir šeimos esme, ir pritarti siūlomai vizijai atmetant kitas, neretai vyraujančias vizijas.

    ... ir broliškumo kaip pranašiško ženklo reikšmę

    48. Liudydami Kristų ir gyvendami sau būdingą bendrystės gyvenimą, pašvęstieji asmenys teikia visai auklėjimo bendruomenei pranašišką broliškumo ženklą. Bendruomeninis gyvenimas, nuaustas iš tvirtų ryšių, „yra gyva pranašystė visuomenėje, kuri, kartais to pati nesuvokdama, giliai ilgisi beribio broliškumo“ (35). Šį įsitikinimą liudija įsipareigojimas paversti bendruomenės gyvenimą asmenų brendimo ir abipusės pagalbos, ieškant bendrosios misijos bei ją atliekant, vieta. Čia svarbu, kad broliškumo ženklas mokyklos bendruomenės gyvenime visada išliktų aiškiai regimas.

    Susisaisčius su kitomis auklėjimo instancijomis

    49. Auklėjimo bendruomenė savo tikslus įgyvendina sąveikaudama su kitomis krašte veikiančiomis auklėjimo institucijomis.

    Mokyklos pastangų koordinavimas su kitomis auklėjimo instancijomis bei veikimas platesniame komunikaciniame lauke, daugybę pasiūlymų pateikiant vientisu pavidalu, skatina moksleivių asmeninį, profesinį bei socialinį brendimą. Tai labai padeda išvengti įvairiopo sąlygojančio poveikio, pirmiausia žiniasklaidos, jauniems žmonėms: užuot buvę tiesiog pasyviais vartotojais, jie tampa kritiškais pokalbio partneriais, gebančiais daryti teigiamą įtaką viešajai nuomonei ir net informacijos kokybei.

    Kelyje Kito link

    Klausimus kelti kviečianti gyvensena

    50. Auklėjimo bendruomenės gyvenimas, jei jis paženklintas rimto tiesos ieškojimo per įvairias mokymo disciplinas, be paliovos skatina siekti brandesnio apmąstymo, nesitenkinti tuo, kas įgyta, ir kelti egzistencinius klausimus.

    Šiame kontekste pašvęstieji asmenys savo buvimu savitai prisideda prie savo tapatybės bei pašaukimo. Jaunuoliai – net jei ne visada sąmoningai – trokšta iš jų gyvenimo kaip atsako į pašaukimą, kaip kelio Dievo link, kaip ženklų, kuriais jis reiškiasi, paieškos liudijimo. Jie trokšta sutikti asmenų, kviečiančių juos kelti rimtus klausimus bei atrasti giliausią žmogiškosios egzistencijos ir istorijos reikšmę.

  • Kreipti prasmės paieškos linkme

    Ugdyti paieškos laikyseną

    51. Susitikimas su Dievu visada yra asmeninis įvykis, atsakas į tikėjimo dovaną, atsakas, kuris iš prigimties yra laisvas asmens aktas. Mokykla, įskaitant katalikiškąją, nereikalauja tikėti, tačiau ji gali tam parengti. Auklėjimo programa galima sukurti sąlygas, padedančias asmeniui plėtoti paieškos laikyseną bei kreipiančias į savosios būties ir supančios tikrovės slėpinio atradimą iki pat tikėjimo slenksčio.

    Apsisprendusiems peržengti slenkstį siūlomos būtinos priemonės tikėjimo patirčiai gilinti malda, sakramentais, susitikimu su Kristumi Žodyje, Eucharistijoje, įvykiuose bei asmenyse (36).

    Mokant laisvės

    52. Esminis ieškojimo kelionės matmuo yra laisvės mokymas, būdingas kiekvienai mokyklai, kuri ištikima savo užduočiai. Laisvės mokymas yra žmogiškumą ugdanti veikla, nes ja siekiama pilnatviško asmens vystymosi. Iš tikrųjų pats auklėjimas laikytinas laisvės įgijimu, augimu ir turėjimu. Kiekvienas moksleivis auklėtinas taip, kad išmoktų išsilaisvinti iš sąlygotybių, trukdančių pilnatviškai gyventi kaip asmeniui, ugdytis tvirtą ir atsakingą asmenybę, gebančią rinktis laisvai ir pagal sąžinę (37).

    Rengiant dirvą tikėjimo pasirinkimui

    Ugdyti tikrai laisvas asmenybes jau savaime reiškia kreipti jas tikėjimo link. Prasmės paieška palengvina asmens religinio matmens kaip dirvos, kur gali bręsti krikščioniškasis pasirinkimas ir skleistis tikėjimo dovana, plėtotę. Mokykloje vis dažniau – pirmiausia Vakarų visuomenėse – konstatuojama, jog religinis matmuo tapo prarasta grandimi ne tik tiesiogine prasme mokyklinio auklėjimo programose, bet ir platesniame ugdymo kelyje, prasidedančiame šeimoje. Tačiau be šios grandies labai nukenčia visa auklėjimo programa, nes apskritai darosi sunkiau ieškoti Dievo. Tai, kas netarpiška, paviršutiniška, antraeiliška, gatavi sprendimai, nukrypimai į magiją ir slėpinio pakaitalai grasina visiškai patraukti jaunuolių dėmesį ir nepalieka jokios vietos atvirumui transcendencijai.

    Šiandien net savęs tikinčiais nelaikantys mokytojai jaučia būtinybę iš naujo atrasti religinį auklėjimo matmenį, būtiną ugdyti asmenybei, gebančiai valdyti mūsų visuomenėje gyvus, galingus sąlygojimo veiksnius ir etiškai taikyti naujus mokslo bei technikos laimėjimus.

    Klausimus kelti kviečiančio auklėjimo stiliumi

    53. Pašvęstieji asmenys, gyvenantys pagal Evangelijos patarimus, kviečia kelti klausimą, kas yra Dievas ir gyvenimo slėpinys. Toks klausimas, reikalaujantis auklėjimo, gebančio sužadinti pamatinius klausimus, kas yra gyvenimo pradžia ir prasmė, yra veiksmingesnis, veikiau klausiant kodėl negu kaip. Dėl šios priežasties būtina rūpintis, kad įvairių disciplinų turiniai mokinius akintų tokius klausimus plėtoti bei ieškoti į juos tinkamų atsakymų. Be to, vaikai ir jaunuoliai skatintini atsisakyti to, kas paviršutiniška ir banalu, ypač gyvenimiškai svarbių pasirinkimų, šeimos, žmogiškosios meilės srityse. Toks auklėjimo stilius virsta studijų bei tyrimų metodologija, kuri moko mąstyti bei atpažinti dvasias. Jis konkrečiai reiškiasi strategija, kuria nuo pirmųjų asmens metų siekiama puoselėti jo vidujiškumą kaip vietą, kur klausomasi Dievo balso, atsiveriama šventybės pajautai, apsisprendžiama laikytis vertybių, bręsta savo ribotumo bei savo nuodėmės pripažinimas, stiprėja atsakomybė už kiekvieną žmogiškąją būtybę.

  • Tikybos mokymas

    Įvairūs religinio auklėjimo būdai

    54. Šiame kontekste ypatingas vaidmuo tenka tikybos mokymui. Kaip ir kiti auklėtojai, tačiau su didesne atsakomybe, pašvęstieji asmenys dažnai būna pašaukti priklausomai nuo įvairių mokyklinių sąlygų laiduoti skirtingus religinio auklėjimo būdus: vienose mokyklose dauguma moksleivių yra krikščionys, kitose priklauso kitoms religijoms arba yra agnostikai ar ateistai.

    Kultūrinė pasiūla visiems

    Pašvęstiesiems asmenims tenka užduotis pabrėžti į institucijos pamokų planą bei kultūrinę programą įtraukto tikybos mokymo vertę. Net pripažįstant, kad tikybos mokymo paskirtis katalikiškosiose mokyklose kitokia negu kitose, tokio mokymo tikslas visada vienodas – atverti krikščionybės istorinės patirties supratimui, kreipti Jėzaus Kristaus pažinimo bei gilinimosi į jo Evangeliją linkme. Šiuo požiūriu tikybos mokymas iškyla kaip kultūrinė pasiūla, kurią galima adresuoti visiems, nepaisant asmeninių tikėjimo pasirinkimų. Be to, daugelyje kontekstų krikščionybė jau yra dvasinis vietinės kultūros horizontas.

    Tikybos mokymas katalikiškosiose mokyklose

    Katalikiškosiose mokyklose tikėjimo mokymui tenka užduotis padėti moksleiviams religijos srityje subrandinti asmeninį nuoseklų bei pagarbos kito įsitikinimams paženklintą požiūrį, taip prisidedant prie jų augimo bei gilesnio tikrovės supratimo. Svarbu, kad visa auklėjimo bendruomenė, ypač katalikiškosiose mokyklose, pripažintų tikybos mokymo vertę bei vaidmenį ir prisidėtų prie to, kad moksleiviai tai vertintų. Tikybos mokytojas, pasitelkiantis tinkamą kalbą religinei žiniai perteikti, pašauktas akinti moksleivius gilintis į didžiuosius gyvenimo prasmės, tikrovės reikšmės ir atsakingos veiklos pertvarkant tikrovę Evangelijos vertybių šviesoje klausimus, taip skatindamas konstruktyviai lyginti katalikiškosios religijos ir šiuolaikinės kultūros turinius bei vertybes.

    Kitos ugdymo galimybės

    Katalikiškosios mokyklos bendruomenė siūlo ne tik tikybos mokymą, bet ir kitokias galimybes, kitokius momentus bei būdus tikėjimo ir kultūros, tikėjimo ir gyvenimo sintezei ugdyti (38).

    Gyvenimas kaip pašaukimas

    Gyvenimas kaip dovana ir užduotis

    55. Kaip ir kiti auklėtojai krikščionys, pašvęstieji asmenys moka įžiūrėti ir branginti auklėjimo procese glūdintį pašaukimo matmenį. Gyvenimas tikrai yra dovana ir realizuojamas laisvai atsiliepiant į ypatingą kvietimą, kasdien atrastiną konkrečiomis aplinkybėmis. Dėmesys pašaukimo matmeniui skatina asmenį aiškinti savo patirtį Dievo plano šviesoje.

    Dėmesio pašaukimo matmeniui stygius ar nepakankamas tuo rūpinimasis atima iš jaunuolių paspirtį, į kurią jie turi teisę sverdami pamatinius egzistencinius pasirinkimus, be to, tai taip pat nuskurdina visuomenę ir Bažnyčią, kurioms abiem reikia asmenų, gebančių atsidėti nuolatiniam tarnavimui Dievui, broliams ir bendrajam gėriui.

  • Pašaukimo kultūra

    Žadinti didžiųjų klausimų troškimą

    56. Naujos pašaukimo kultūros skatinimas yra pamatinis naujosios evangelizacijos dėmuo. Ji žadina „drąsą ir troškimą imtis didžiųjų klausimų, susijusių su savo paties ateitimi“ (39). Tai klausimai, kuriuos taip pat žadina asmens poreikiams pritaikyti auklėjimo procesai, laipsniškai vedantys egzistencijos kaip Dievo dovanos bei užduoties atradimo link. Tokie procesai gali būti tikras pašaukimo brendimo kelias į ypatingo pašaukimo atradimą.

    Skatinti mokykloje pašaukimo kultūrą ypač pašaukti pašvęstieji asmenys. Visai krikščionių tautai jie yra ne tik apibrėžto pašaukimo, bet ir pašaukimo kaip gyvenimo formos dinamikos ženklas, iškalbingai rodantis apsisprendimą to, kuris trokšta gyventi klusniai atsiliepdamas į Dievo kvietimą.

    Dalytis savo auklėjimo charizma

    57. Šiandien auklėjimo misija mokyklose vis labiau dalijamasi su pasauliečiais. „Anksčiau kartais bendradarbiauta siekiant atsverti apaštalavimo darbams pašvęstųjų asmenų stygių, tuo tarpu dabar kyla poreikis dalytis atsakomybe ne tik atliekant instituto darbus, bet ir turint prieš akis tikslą įgyvendinti aspektus bei momentus, susijusius su specifiniu instituto dvasingumu bei specifine jo misija“ (40). Tad pašvęstiesiems asmenims tenka užduotis toliau perteikti juos įkvepiančią auklėjimo charizmą ir skatinti asmenų, kurie jaučiasi pašaukti tai pačiai misijai, ugdymą. Norėdami šią pareigą atlikti, jie turi vengti įsitraukimo į vien akademinę bei administracinę veiklą ir nepasiduoti aktyvizmui. Pagrindinį dėmesį jiems derėtų nukreipti į savo charizmos turtus bei juos toliau plėtoti atsiliepiant į naujas socialines ir kultūrines sąlygas.

    Tinkamiausi pokalbio partneriai ieškant Dievo

    58. Auklėjimo bendruomenėje pašvęstieji asmenys gali padėti ugdyti mąstyseną, kuri būtų Evangelijos vertybių įkvėpta taip, kaip būdinga jų charizmai. Tai jau yra auklėjimo tarnyba savo pašaukimo ieškojimo srityje. Jaunuoliai ir neretai kiti auklėjimo bendruomenės nariai daugiau ar mažiau sąmoningai tikisi, jog pašvęstieji asmenys bus tinkamiausi pokalbio partneriai Dievo paieškose. Tokia tarnyba, kuri yra savičiausia pašvęstųjų asmenų tapatybės dalis, nenumato amžiaus ribos, kuri leistų pasijusti pensininku. Net ir turintys iš profesinės veiklos pasitraukti pašvęstieji asmenys gali ir toliau padėti jaunuoliams bei suaugusiesiems kaip gyvenimo Dvasioje žinovai, kaip auklėtojai ir auklėtojos tikėjimo srityje.

    Tad pašvęstųjų asmenų buvimas mokykloje yra Evangelijos dvasingumo siūlymas, atramos taškas auklėjimo bendruomenės nariams tikėjimo bei krikščioniškojo brendimo kelyje.

    Pašaukimo matmuo mokytojo profesijoje

    59. Mokytojo kokybė yra esminė konstruktyvios bei vaisingos auklėjimo aplinkos sąlyga. Todėl pašvęstojo gyvenimo institutai bei vienuolinės bendruomenės – ypač tada, kai vadovauja katalikiškosioms mokykloms, – siūlo mokytojams ugdymo būdus, tinkamus pašaukimo matmeniui mokytojo profesijoje atskleisti ir padėti mokytojams suvokti, jog jie dalyvauja Bažnyčios auklėjamojoje bei šventinamojoje misijoje (41). Pageidaujantiems pašvęstieji asmenys gali atverti savo dvasingumo turtus bei instituto charizmą ir juos padrąsinti gyventi tuo auklėjamojoje misijoje pagal savo kaip pasauliečių tapatybę ir formomis, tinkamomis bei prieinamomis jaunuoliams.

    Auklėtojai pašaukti mokyti bendro gyvenimo
    „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“(Jn 13, 35)

    Atitikti žmogaus asmenį

    Pirmenybės teikimas asmeniui

    60. Bendruomeninis mokyklos matmuo neatsiejamas nuo pirmenybės teikimo asmeniui, mokyklos auklėjimo programos šerdžiai. „Kultūra turi atitikti žmogaus asmenį ir įveikti pagundą, keliamą žinojimo, kuris orientuojasi į pragmatizmą arba pasiklysta begaliniuose erudicijos upeliūkščiuose ir dėl to negeba suteikti gyvenimui prasmę. <...> Tuo tarpu žinojimas, apšviestas tikėjimo, užuot pasitraukęs iš kasdienio gyvenimo sričių, gyvena jose su visa vilties ir pranašingumo jėga. Humanizmas, kurio pageidaujame, gina viziją visuomenės, kurios centre yra žmogaus asmuo ir jo neatimamos teisės, teisingumo ir taikos vertybės, geri solidarumo ir subsidiškumo logika paremti santykiai tarp individų, tarp visuomenės ir valstybės. Toks humanizmas geba įkvėpti ekonominę pažangą pasukti viso žmogaus ir visų žmonių vystymosi linkme“ (42).

    Kreipti šia linkme konkrečius sprendimus

    61. Pašvęstieji asmenys rūpinasi asmens pirmumo auklėjimo programoje išlaikymu ir šia linkme bendradarbiauja priimant konkrečius sprendimus, susijusius su bendrąja mokyklos misija ir jos ugdymo pasiūla. Kiekvienas mokinys gerbtinas kaip individualybė: atsižvelgtina į jo šeimyninę aplinką, asmeninę istoriją, savybes bei interesus. Abipusio pasitikėjimo aplinkoje pašvęstieji asmenys atranda ir puoselėja talentus, padėdami jaunuoliams tapti atsakingiems už savęs pačių ugdymą ir prisidėti prie savo draugų ugdymo. Iš to, kuris auklėjimo tarnystę išgyvena kaip misiją, tokia užduotis reikalauja visiško atsidavimo ir nesavanaudiškumo. Visiškas atsidavimas ir nesavanaudiškumas padeda kurti mokykloje gyvą auklėjimo aplinką, kur intelektinis brendimas harmoningai dera su dvasiniu, religiniu, emociniu ir socialiniu augimu.

  • Konkretaus asmens ypatybių paisantis lydėjimas

    Pirmenybės teikimas dialogui ir įdėmiam įsiklausymui

    62. Su jautrumu, būdingu jų ugdymui, pašvęstieji asmenys siūlo dialogu ir įdėmiu įsiklausymu paremtą lydėjimą, paisantį konkretaus asmens ypatybių. Jie iš tiesų įsitikinę, kad auklėjimas yra „širdies dalykas“ (43), taigi autentiškas ugdymo procesas gali prasidėti tik per asmeninį ryšį.

    Vidinio išlaisvinimo troškimo žadinimas

    63. Kiekviena žmogiškoji būtybė, net ir demonstruodama beribę laisvę, viduje jaučiasi engiama polinkių į blogį. Pašvęstieji asmenys stengiasi žadinti jaunuolių vidinio išlaisvinimo troškimą. Tai – krikščioniškosios kelionės Evangelijos palaiminimų naujojo gyvenimo link sąlyga. Evangelijos perspektyva leis jaunuoliams užimti kritišką poziciją vartotojiškumo bei hedonizmo, it piktžolės įsiveržusių į kultūrą bei daugelio žmonių gyvenseną, atžvilgiu.

    Širdies atsivertimas

    Pašvęstieji asmenys, visiškai suvokiantys, kad visos žmogiškosios vertybės pilnatviškai įgyvendinamos ir suvienijamos Kristuje, regimai išreiškia motinišką Bažnyčios rūpinimąsi vientisa mūsų laikų jaunuolių branda, perteikdami įsitikinimą, jog be širdies atsivertimo negali būti jokio autentiško išlaisvinimo (44).

  • Moters kilnumas ir jos pašaukimas

    Moters dalyvavimas ir veikla

    64. Pašvęstųjų asmenų jautrumas reikalavimui plėtoti žmogiškojo asmens dvilytiškumo matmenį pagal Dievo pirmapradį planą (plg. Pr 2, 18) gali tokiu būdu prisidėti prie skirtingybių įtraukimo į auklėjimo programą, kad tai leistų jas labiau vertinti ir sykiu būtų įveikiamas suvienodinimas bei stereotipai. Istorija liudija, kad pašvęstieji asmenys – vyrai ir moterys – angažavosi moters labui. Ir šiandien pašvęstieji asmenys laiko savo pareiga auklėjimo procese branginti moterį. Daugelyje pasaulio kraštų mokyklos ir gausios vienuolinės bendruomenės kovoja už tai, kad moterims be jokios diskriminacijos būtų atverti vartai į auklėjimą ir kad jos turėtų galimybę savitai prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Visiems yra akivaizdus moterų, prisidedančių prie gyvybės apsaugos bei kultūros humanizacijos, indėlis (45), jų pasirengimas rūpintis asmenimis bei atkurti įtampų ir neapykantos dažnai suardytą bei sudraskytą socialinį audinį. Daugybė solidarumo iniciatyvų, taip pat tarp kariaujančių tautų, kyla iš moters genijaus, bet kuriomis aplinkybėmis skatinančio jautrumą tam, kas žmogiška (46). Čia ypatingu būdu pašauktos pašvęstosios moterys, pilnatviškai ir džiugiai atsiduodamos, būti Dievo švelnumo žmonių giminės atžvilgiu ženklu (47). Todėl moters dalyvavimas bei jos branginimas yra esmingai svarbus plėtojant kultūrą, kur pagrindinis dėmesys iš tikro skiriamas asmeniui, taikaus konfliktų sprendimo paieškai, vienybei įvairovėje, subsidiškumui ir solidarumui.

  • Tarpkultūrinė perspektyva

    Pašvęstųjų asmenų indėlis į tarpkultūrinį dialogą

    65. Sudėtingoje šiandienėje visuomenėje mokykla pašaukta suteikti jaunuoliams reikiamas sąlygas tarpkultūrinei vizijai plėtoti. Į auklėjimą įsitraukę pašvęstieji asmenys dažnai priklauso institutams, kurie paplitę visame pasaulyje ir yra „daugiakultūrės ir tarptautinės bendrijos, pašauktos liudyti tautų, rasių ir kultūrų bendrystės suvokimą“ ir leidžiančios „išgyventi abipusį pažinimą, pagarbą, vertinimą ir praturtinimą“ (48). Todėl jie be vargo gali laikyti kultūrinį skirtingumą turtu ir pasiūlyti tinkamų susitikimo bei dialogo būdų. Tokia laikysena yra vertingas indėlis į tikrai tarpkultūrinį auklėjimą, kuris dėl migracijos tampa vis labiau neatidėliotinas. Kelias, kuriuo turi žengti auklėjimo bendruomenė, reikalauja nuo daugiakultūrės tikrovės pakantos pereiti prie jos priėmimo ir abipusio supratimo bei tarpkultūrinio dialogo, pripažįstančio kiekvienos kultūros vertybes bei ribotybes, paieškos.

  • Tarpkultūrinis auklėjimas

    Auklėjimo reikalavimas

    66. Krikščioniškuoju požiūriu tarpkultūrinis auklėjimas iš esmės remiasi abipusiškumui atveriančiu santykio modeliu. Kultūros, kaip ir asmenys, irgi plėtojasi per būdingą dialogo ir bendrystės dinamiką. „Kultūrų dialogas <...> iškyla kaip vidinis pačios žmogaus bei kultūros prigimties reikalavimas. Dialogas laiduoja kultūroms kaip žmonių šeimos pirmapradės vienybės įvairialypėms bei kūrybinėms istorinėms išraiškoms jų savitumą, abipusį supratimą ir bendrystę. Bendrystės samprata, kylanti iš krikščioniškojo apreiškimo ir iškiliausiu savo pavyzdžiu laikanti vieną ir trivienį Dievą, niekada nėra nei suvienodinimas, nei priverstinė homogenizacija ar asimiliacija; bendrystė iš tikrųjų yra daugialypės įvairovės susiliejimas į viena ir dėl to turtingumo ženklas bei plėtojimosi pažadas“ (49).

  • Skirtingybių koegzistencija

    67. Tarpkultūrinė perspektyva išties reiškia paradigmos kaitą pedagogikos lygmeniu. Nuo integracijos pereinama prie skirtingybių koegzistencijos paieškos. Tas modelis nėra nei paprastas, nei lengvai įgyvendinamas. Praeityje kultūrų įvairovė dažnai būdavo nesupratimo ir konfliktų šaltinis. Ir šiandien daug kur pasaulyje pastebimi kaip kurių kultūrų bandymai nustelbti kitas. Ne mažiau pavojinga yra tendencija suvienodinti kultūras prieš akis turint Vakarų pasaulio modelius, paženklintus radikalaus individualizmo formų ir praktiškai ateistinės gyvenimo sampratos.

    Pareiga ieškoti etinių įvairių kultūrų pagrindų

    68. Mokykla turi kelti klausimą dėl pamatinių etinių gairių, ženklinančių tam tikros bendrijos kultūrinę patirtį. „Kultūros, kaip ir žmogus, kuris yra jų autorius, yra paženklintos žmonijos istorijoje veikiančio nedorybės slėpinio ir irgi reikalingos išganymo bei atpirkimo. Kiekvienos žmogiškosios kultūros autentiškumą ir ją pagrindžiančio etoso vertę, tai yra jos moralinės orientacijos patikimumą, galima tam tikru laipsniu išmatuoti pagal tai, ar ji visais lygiais ir kiekvienoje aplinkoje yra už žmogų ir jo orumo skatinimą“ (50).

    Kreipdamasis į JTO 50-osios generalinės asamblėjos narius, popiežius pabrėžė pamatinę visų tautų bendrystę, akcentuodamas, jog skirtingos kultūros iš tikrųjų tėra skirtingi būdai kelti klausimą dėl asmeninės egzistencijos reikšmės. Iš tiesų kiekviena kultūra stengiasi apmąstyti pasaulio ir žmogaus slėpinį, tai būdas, kaip išreikšti transcendentinį žmogiškojo gyvenimo matmenį. Taip žvelgiant, skirtingybė, užuot buvusi grėsmė, per pagarbų dialogą gali tapti žmogaus egzistencijos slėpinio gilaus supratimo versme (51).

    Solidariai dalytis su vargšais

    Pirmenybė vargšams

    69. Pašvęstieji asmenys, būdami auklėjimo bendruomenėje, padeda lavinti visų jautrumą skurdui, ir šiandien kamuojančiam jaunuolius, šeimas ir ištisas tautas. Toks jautrumas gali tapti gilių pokyčių Evangelijos dvasia versme, skatinti pranašumo bei pirmavimo logiką pakeisti tarnystės, rūpinimosi kitais logika ir ugdyti solidarumui atvirą širdį.

    Pirmenybę teikiant vargšams galima išvengti bet kurio atstūmimo. Mokyklinėje srityje kartais pasitaiko auklėjimo programų, kur pirmutinis dėmesys skiriamas daugiau ar mažiau pasiturinčioms grupėms, vargšus sąmoningai nustumiant į antrą vietą. Dažnai dėl socialinių, ekonominių ar politinių aplinkybių kitos alternatyvos nelieka. Tačiau tai neturėtų kliudyti aiškiai prieš akis turėti Evangelijos matą bei stengtis jį taikyti tiek asmeniniu ir bendruomeniniu lygmeniu, tiek ir mokyklinėse institucijose.

  • Planuoti atsižvelgiant į neturtingiausiuosius

    Auklėjimo programoje – didžiausias dėmesys neturtingiems jaunuoliams

    70. Kai pirmenybė neturtingiausiesiems yra auklėjimo programos dėmesio centre, jų labui skiriami geriausi ištekliai ir geriausiai pasirengę asmenys, sykiu neapleidžiant tų, kurie sunkumų ir stokos kamuojami mažiau. Tai – Evangelijos logika, tokia tolima pasaulio logikai. Iš tiesų Bažnyčia siekia siūlyti savo auklėjamąją tarnystę pirmiausia tiems, „kurie stokoja laikinųjų gėrybių, kuriems trūksta šeimos ir meilės arba kuriems svetima tikėjimo dovana“ (52). Dėl neteisingumo paženklintų situacijų kartais sunkiau tai įgyvendinti. Tačiau kartais ir pačios katalikiškosios auklėjimo institucijos nutolsta nuo šio prioriteto, ženklinusio didžiumos pašvęstojo gyvenimo institutų, atsidėjusių mokymui, pradžią.

    Norint, kad šis pašvęstajam gyvenimui būdingas pasirinkimas nebūtų laikomas rezervuotu vien dosniausiems bei drąsiausiems, jis puoselėtinas nuo pat pradinio ugdymo.

    Nustatyti skurdo situacijas

    71. Gerojo Ganytojo pėdomis sekantys pašvęstieji asmenys turėtų stengtis nustatyti tarp mokinių įvairias skurdo situacijas, trukdančias asmeniui vientisai bręsti bei išstumiančias jį iš socialinio gyvenimo, tirdami priežastis, tarp kurių neabejotinai yra lėšų stoka. Tą dažnai lydi šeimos ir sveikatos stygius, nepakankama socializacija, žmogiškojo orumo prarastis, galimybės naudotis kultūra neturėjimas ir iš to išplaukiantis didelis dvasinis skurdas. Tapti pasaulio vargšų balsu – štai iššūkis, kurį sau iškėlė Bažnyčia ir kurį turi sau iškelti visi krikščionys (53). Dėl savo apsisprendimo ir viešai prisiimto įsipareigojimo asmeniškai ir bendruomeniškai praktikuoti neturto ženklinamą gyvenseną pašvęstieji asmenys yra jautriausi teisingumo bei solidarumo skatinimo savo darbo aplinkoje pareigai.

  • Suteikti vargšams balsą

    Tarnaujant neturtingiausiems

    72. Laiduoti auklėjimą pirmiausia neturtingiausiems yra užduotis, kurią katalikiškosios auklėjimo institucijos yra prisiėmusios įvairiais lygmenimis (54). Tai reiškia, kad auklėjamasis darbas organizuotinas taip, kad, nepriklausomai nuo mokyklinėje institucijoje besimokančių moksleivių socialinio lygio, būtų naudingas jiems. Tai, be kita ko, reikalauja per auklėjimo programas siūlyti Bažnyčios socialinį mokymą ir tikrinti mokyklos savo moksleiviams siūlomą „profilį“. Jei mokykla bus dėmesinga neturtingiausiesiems ir organizuota taip, kad būtų jiems naudinga, ji mokės mokyklos disciplinas palenkti gyvenimo tarnystei ir jų turiniais skatinti visapusišką asmenų lavinimą.

    Įsitraukiant į formalų ir neformalų auklėjimą

    73. Dėmesys vargšams leidžia pašvęstiesiems asmenims pamatyti, kur neformalaus auklėjimo srityje įsitraukti ir kaip neturtingiausiesiems atverti kelią į mokymąsi. Žinojimas, kad yra šalių, kur mokykla rezervuota tik nedaugeliui arba, vykdydama savo užduotį, susiduria su rimtais sunkumais, turėtų akinti toliau pažengusių šalių auklėjimo bendruomenes imtis tokių solidarumo iniciatyvų kaip, pavyzdžiui, mokyklinių klasių ar mokyklų partnerystės. Ugdymo matmeniu tai būtų naudinga visiems, pirmiausia toliau pažengusių šalių moksleiviams. Jie konkrečiai mokytųsi to, kas gyvenime esminga, ir būtų skatinami nesekti vartojimo visuomenės kultūrinėmis madomis.

    Ginant vaikų teises

    74. Kitas nepaprastai svarbus iššūkis yra vaikų teisių gynimas. Vaikų išnaudojimas įvairiomis, dažnai iškrypėliškomis, formomis yra vienas didžiausią nerimą keliančių mūsų epochos aspektų. Auklėjimo srityje besidarbuojantys pašvęstieji asmenys negali išvengti pareigos ginti bei skatinti vaikų teises. Konkretus indėlis, asmeninis ar auklėjimo institucijos, galbūt nepatenkina poreikių, bet vis dėlto nėra bergždžias, nes padeda suvokti tokių piktnaudžiavimų šaknis. Pašvęstieji asmenys noriai bendradarbiauja su kitomis pilietinėmis ir bažnytinėmis organizacijomis bei visais geros valios žmonėmis, siekdami laiduoti pagarbą žmogaus teisėms ir skatinti visų, pradedant silpniausiaisiais ir bejėgiškiausiaisiais, gerovę.

    Pasirengus paaukoti net savo gyvybę

    75. Pirmenybės vargšams teikimas reikalauja gyventi asmenine ir bendruomenine pasirengimo prireikus atiduoti savo gyvybę laikysena. Gali tekti net atsisakyti galbūt prestižinių darbų, nebeleidžiančių įgyvendinti tinkamus ugdomuosius procesus ir, vadinasi, nebepaliekančių vietos būdingiems pašvęstojo gyvenimo bruožams. Juk „mokykla gali būti nepriekaištinga didaktiniu požiūriu, bet nepakankamai liudijanti tikėjimą bei siūlanti autentiškas vertybes“ (55).

    Todėl pašvęstieji asmenys pašaukti tikrintis, ar labiau už jaunuolių žmogiškąją bei krikščioniškąją brandą nesiekia akademinio prestižo; ar vietoj solidarumo neskatina konkurencijos; ar kartu su kitais auklėjimo bendruomenės nariais stengiasi visomis išgalėmis auklėti laisvus, atsakingus ir Evangelijos supratimu teisius asmenis.

    Ligi žemės pakraščių

    76. Savo konsekracijos galia pašvęstieji asmenys ypatingu būdu yra laisvi, visa palikę, skelbti Evangeliją ligi žemės pakraščių (56). Gerosios Naujienos skelbimas ad gentes jiems yra prioritetas ir auklėjimo srityje. Todėl jie suvokia pamatinį katalikiškosios mokyklos vaidmenį misijų kraštuose. Dažnai mokykla būna vienintelė Bažnyčios buvimo galimybė, kitais atvejais ji yra tinkamiausia evangelizacijos ir humanizacijos vieta, prisidedanti prie neturtingiausių tautų žmogiškosios bei kultūrinės pažangos. Čia svarbu pabrėžti būtinybę vienuolinėms bendruomenėms iš senųjų krikščionybės šalių ir iš misijų kraštų dalytis jas įkvepiančia auklėjimo charizma. „Senieji institutai, iš kurių daugelis yra išgyvenę sunkiausių išbandymų, bet drąsiai išsilaikę ištisus amžius, gali praturtėti palaikydami dialogą ir keisdamiesi dovanomis su mūsų dienomis atsiradusiais steiginiais“ (57). Toks dalijimasis, kai teikiama parama naujoms vienuolinėms bendruomenėms ir bendradarbiauja įvairūs institutai, daro poveikį ir pašvęstųjų asmenų ugdymui.

    Taikos kultūra

    Taika per teisingumą

    77. Kelias į taiką veda per teisingumą. „Štai vienintelis būdas laiduoti mūsų pasauliui taikią ateitį ir iš pagrindų pašalinti konfliktų bei karų priežastis: taika yra teisingumo vaisius <...>. Teisingumas, nesitenkinantis atidavimu kiekvienam to, kas yra jo, bet siekiantis sukurti piliečiams lygias galimybes ir taip skatinantis tuos, kuriems dėl jų socialinės padėties, kultūros, sveikatos gresia atsidurti ar visados likti visuomenės paribiuose be galimybės iškopti iš ten savo jėgomis“ (58).

  • Mokyti taikos pradedant nuo širdies

    Statydinti taiką savo aplinkoje

    78. Visa tarptautinė bendrija šiandien suvokia, jog pagrindinis kelias į taiką yra auklėjimas. Iškalbingas to ženklas – įvairūs tarptautinių organizacijų remiami projektai, skirti viešosios nuomonės ir vyriausybių dėmesiui į tai atkreipti (59). Būdami Kristaus, taikos kunigaikščio, liudytojai, pašvęstieji asmenys jaučia neatidėliotiną būtinybę taikos mokymą laikyti vienu svarbiausių savo auklėjamosios veiklos tikslų ir siūlyti savo savitą indėlį troškimui tapti taikos statydintoju moksleivių širdyse stiprinti. Karai gimsta žmonių širdyse, ir žmonių širdyse reikia ręsti taikos gynybinius įtvirtinimus. Auklėjimo proceso vertę suvokiantys pašvęstieji asmenys žadina trečiojo tūkstantmečio žmonių širdyse taikos laikysenas – taikos, „kuri yra ne tiesiog konfliktų nebuvimas, bet pozityvus, dinamiškas, visus dalyvauti įtraukiantis procesas, skatinantis puoselėti dialogą ir konfliktus spręsti abipusio supratimo bei bendradarbiavimo dvasia“ (60). To siekdami pašvęstieji asmenys bendradarbiauja su visais geros valios žmonėmis, dalydamiesi su jais pastangomis ir suvokimu, kad neatidėliojant būtina ieškoti naujų idėjų, tinkamų veiksmingam auklėjimui, „kuris visais lygmenimis yra pagrindinė priemonė taikos kultūrai statydinti“ (61).

    Mokant vertybių

    79. Norint veiksmingai mokyti taikos, būtina parengti programas bei strategijas įvairiais lygmenimis. Svarbu, be kita ko, mokyti moksleivius vertybių ir laikysenų, įgalinančių juos taikiai spręsti konfliktus išlaikant pagarbą žmogaus orumui; organizuoti veiklą, net tokią užklasinę kaip sportas ir teatras, skatinančią ugdytis ištikimybės bei pagarbos taisyklėms vertybes; laiduoti moterims lygias auklėjimo galimybes; prireikus raginti peržiūrėti mokymo programas, įskaitant vadovėlius (62). Be to, auklėjant būtina perteikti moksleiviams savųjų kultūrinių šaknų suvokimą ir pagarbą kitoms kultūroms. Jei tai įgyvendinama laikantis tvirtų etinių principų, auklėjimas parodo savos ir kitų kultūrų ribas ir sykiu aikštėn iškelia visos žmonijos bendrų vertybių paveldą. Tad „auklėjimui tenka ypatinga funkcija kuriant solidaresnį ir taikesnį pasaulį. Jis gali padėti įtvirtinti visapusišką humanizmą, atvirą etiniam bei religiniam matmeniui ir mokantį tinkamai įvertinti kultūrų bei dvasinių įvairių civilizacijų vertybių pažinimo ir pagarbos joms svarbą“ (63).

  • Mokyti sugyventi

    Ugdyti veiklų ir atsakingą pilietį

    80. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje dėl neigiamų nekontroliuojamos ekonominės bei kultūrinės globalizacijos padarinių vis reikšmingesnis darosi dalyvavimas bendruomenės gyvenime vietiniu, nacionaliniu ir pasauliniu lygmeniu. Toks dalyvavimas suponuoja tautų sugyvenimui ir žmogaus gyvybei apskritai grėsmę keliančių reiškinių priežasčių suvokimą. Auklėjimas, ir būtent mokykla, yra vaisinga dirva ir tokiam suvokimui skleistis. Tad iškyla nauja ir svarbi užduotis: ugdyti veiklų ir atsakingą pilietį. Šia linkme iškalbingi šie popiežiaus žodžiai: „Teisės į taiką skatinimas tam tikru būdu laiduoja pagarbą visoms kitoms teisėms, nes prisideda prie statydinimo visuomenės, kur, turint prieš akis bendrąjį gėrį, galios ryšiai pakeisti bendradarbiavimo ryšiais“ (64). Gyvendami bendruomenėse, kur „kiekvienas jaučiasi atsakingas už kito ištikimybę; kiekvienas prisideda prie giedros bendro gyvenimo, ženklinamo tarpusavio supratimo bei abipusės pagalbos, aplinkos“ (65), pašvęstieji asmenys čia gali būti atsakingo broliškumo ženklas.

    PABAIGA

    81. Šie apmąstymai rodo, jog pašvęstųjų asmenų buvimas auklėjimo pasaulyje yra pranašiškas pasirinkimas (66). Sinodas pašvęstojo gyvenimo klausimais paragino su nauju atsidavimu imtis auklėjimo misijos visų lygių mokyklose, universitetuose ir aukštesniojo mokslo institutuose (67). Raginimas toliau eiti keliu, pradėtu tų, kurie reikšmingai prisidėjo prie Bažnyčios auklėjamosios misijos, išplaukia iš ištikimybės pradinei charizmai: „Dėl savo ypatingos konsekracijos, dėl Dvasios dovanų savito patyrimo, Žodžio uolaus klausymosi ir atpažinimo praktikavimo, dėl laiko tėkmėje jų instituto sukaupto auklėjimo tradicijų paveldo, dėl gilesnio dvasinių dalykų pažinimo (plg. Ef 1, 17) pašvęstieji asmenys geba plėtoti itin veiksmingą auklėjamąją veiklą, šitaip savitai prisidėdami prie kitų auklėtojų iniciatyvų“ (68).

    82. Bažnytinės bendrystės horizonte pašvęstieji asmenys vis geriau suvokia didžiulį kultūrinį ir pedagoginį turtą, išaugantį iš dalijimosi bendra auklėjimo misija – net jei tai vyksta savitais įvairių tarnybų bei charizmų pavidalais. Būtina iš naujo atrasti bei atnaujinti savo tapatybės suvokimą, vėl surandant profesinę kompetenciją auklėjimo srityje įkvepiančią šerdį – kompetenciją, kuri suvokiama kaip būdas realizuoti savo pašaukimą.

    Iš naujo pradėti nuo Kristaus

    Šio atnaujinto suvokimo šaknis yra Kristus. Trokšdami vėl atrasti savo misijos motyvuojančią versmę, mokykloje dirbantys pašvęstieji asmenys turi ryžtingai pradėti būtent nuo jo. Iš naujo pradėti nuo Kristaus reiškia įsimąstyti į jo veidą, ilgiau pasilikti su juo maldoje, idant jį būtų galima parodyti kitiems. Būtent šiai užduočiai Bažnyčia pašaukta naujojo tūkstantmečio pradžioje, suvokdama, kad tik tikėjimu įmanoma įsiskverbti į to veido slėpinį (69). Iš naujo pradėti nuo Kristaus pašvęstiesiems asmenims taip pat reiškia pradėti nuo tikėjimo, maitinamo sakramentų ir palaikomo vilties, kuri nenuvilia: „Aš esu su jumis per visas dienas“ (Mt 28, 20).

    Iš naujo įsipareigojant

    Pašvęstieji asmenys, gaivinami šios vilties, pašaukti vėl užsidegti auklėjimo aistra bei mokyklos bendruomenėje gyventi ja kaip įvairių pašaukimų ir įvairių kartų susitikimo liudijimu.

    Užduotis mokyti gyventi atrandant giliausią gyvenimo ir transcendencijos prasmę, veikti kartu su kitais abipusiškumo dvasia, mylėti kūriniją, laisvai ir kritiškai mąstyti, įgyvendinti save dirbant, planuoti ateitį – vienu žodžiu, būti reikalauja iš pašvęstųjų asmenų iš naujo pamilti savo auklėjamąjį bei kultūrinį įsipareigojimą mokykloje.

    Nuolatos save ugdant

    83. Pašvęstieji asmenys, leisdami save keisti Dvasiai bei nuolatos save ugdydami, išmoksta išplėsti savo horizontus bei suvokti gilesnius įvykių matmenis (70). Nuolatinis ugdymasis taip pat tampa raktu savo auklėjimo misijai mokykloje suprasti bei jai vykdyti taikantis prie labai kintančios tikrovės, reikalaujančios veikti kompetentingai, laiku ir pranašiškai. Kultūrinis gilinimasis, kurį pašvęstieji asmenys pašaukti puoselėti, idant laiduotų savo profesinę kompetenciją savo dėstomose disciplinose, administravimo ir vadovavimo tarnyboje, yra teisingumo pareiga, kurios neįmanoma išvengti.

    Dalyvavimas visuotinės ir dalinės Bažnyčios gyvenime įpareigoja puoselėti bendrystės ryšius ir paisyti Magisteriumo gairių, pirmiausia tų, kurios susijusios su gyvybės, šeimos, moters vaidmens, socialinio teisingumo, ekumenizmo, dialogo tarp religijų temomis. Šiandienėje pliuralizmo aplinkoje Bažnyčios magisteriumas – tai balsas, autoritetingai aiškinantis reiškinius Evangelijos šviesoje.

    Padėka už svarbią ir taurią tarnystę

    84. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija šiuos apmąstymus norėtų užbaigti nuoširdžia padėka visiems pašvęstiesiems asmenims, dirbantiems mokyklinio srityje. Suvokdama jų užduoties sudėtingumą bei dažnus sunkumus, ji pabrėžia šios taurios auklėjimo tarnystės vertę – tarnystės, skirtos, remiantis Evangelijos vertybių įkvėpta asmens ir gyvenimo samprata, suteikti naujosioms kartoms gyvenimo ir vilties pagrindą per kritiškai perteikiamas žinias bei kultūrą.

    Kiekviena mokykla ir kiekviena neformalaus auklėjimo vieta gali tapti mazgu daug didesnio tinklo, kuris apgaubia viltimi pasaulį nuo mažiausio kaimelio iki didmiesčio. Juk auklėjime iš tiesų glūdi humaniškesnės ateities ir solidaresnės visuomenės pažadas.

    Jokie sunkumai negali atitolinti pašvęstųjų asmenų nuo mokyklos bei apskritai auklėjimo, jei jie tvirtai ir gyvai įsitikinę, jog yra pašaukti nešti Gerąją Naujieną apie Dievo karalystę vargšams ir mažiesiems. Dabartiniai sunkumai bei sumaištis kartu su trečiojo tūkstantmečio aušroje atsiveriančiomis perspektyvomis turėtų galingai akinti paskirti savo gyvenimą naujųjų kartų auklėjimui ir tapti bendrystės kultūros, gebančios pasiekti kiekvieną tautą ir kiekvieną asmenį, perteikėjais. Visų pašvęstųjų asmenų įsipareigojimo pagrindinis motyvas ir kartu tikslas yra įžiebti ir palaikyti naujųjų kartų tikėjimo ugnį, „šioje naujojo tūkstantmečio aušroje tapti ryto sargais (plg. Iz 21, 11–12)“ (71).

    Per audienciją, suteiktą pasirašiusiajam prefektui, Šventasis Tėvas šį dokumentą patvirtino ir leido paskelbti.

    Roma, 2002 m. spalio 28 d., 37-osios Vatikano II Susirinkimo deklaracijos Gravissimum educationis paskelbimo metinės

    Kardinolas Zenon GROCHOLEWSKI
    Prefektas

    Joseph PITTAU SJ
    Sekretorius

    Nuorodos

    (1) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 72–73: AAS 88 (1996), 447–449.
    (2) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 m. gruodžio 7 d.), 38: AAS 83 (1996), 286.
    (3) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 73: AAS 88 (1996), 448.
    (4) Plg. Šventoji katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla (1977 m. kovo 19 d.); plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio (1997 m. gruodžio 28 d.).
    (5) Plg. Šventoji katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Pasaulietis katalikas – tikėjimo liudytojas mokykloje (1982 m. spalio 15 d.).
    (6) Plg. Popiežiškoji kultūros taryba. Dėl kultūros pastoracijos (1999 m. gegužės 23 d.).
    (7) Jonas Paulius II. Laiškas dėl Popiežiškosios kultūros tarybos įsteigimo (1982 m. gegužės 20 d.): AAS 74 (1982), 685.
    (8) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 96: AAS 88 (1996), 471.
    (9) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Aplinkraštis didžiai gerbiamiems generaliniams vyresniesiems, didžiai gerbiamoms generalinėms vyresniosioms ir apaštališkojo gyvenimo draugijų pirmininkams, atsakantiems už katalikiškąsias mokyklas (1996 m. spalio 15 d.): Enchiridion Vaticanum, t. 15, 837.
    (10) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 1: AAS 88 (1996), 377.
    (11) Ten pat, 65, p. 441.
    (12) Ten pat, 18, p. 391.
    (13) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 43–44.
    (14) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 87: AAS 88 (1996), 463.
    (15) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 m. sausio 6 d.), 30: AAS 93 (2001), 287.
    (16) Ten pat, 43, p. 296.
    (17) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 96: AAS 88 (1996), 472.
    (18) Šventoji katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Pasaulietis katalikas – tikėjimo liudytojas mokykloje, 43.
    (19) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 22: AAS 88 (1996), 396.
    (20) Plg. Ten pat, 105, p. 481.
    (21) Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Iš naujo pradėti nuo Kristaus (2002 m. gegužės 19 d.), 39.
    (22) Ten pat, 39.
    (23) Vatikano II Susirinkimas. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, pratarmė.
    (24) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 11.
    (25) Plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Interneto etika (2002 m. vasario 22 d.), 15.
    (26) Plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Bažnyčia ir internetas (2002 m. vasario 22 d.), 7.
    (27) UNESCO visuotinis susirinkimas. Résolution adoptée sur la rapport de la Commission V. Séance pleničre
    (1997 m. lapkričio 12 d.).
    (28) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.), 42: AAS 59 (1967), 278.
    (29) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
    (30) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 8: AAS 83 (1991), 256.
    (31) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 14.
    (32) Plg. Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškosios mokslų akademijos visuotiniame susirinkime (2000 m. lapkričio 13 d.): AAS 93 (2001), 202–206.
    (33) Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Iš naujo pradėti nuo Kristaus, 30.
    (34) Plg. Jonas Paulius II. Pamokslas švenčiant Eucharistiją per Šventųjų metų Šeimų šventę (2000 m. spalio 15 d., Roma), 4–5: AAS 93 (2001), 90.
    (35) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 85: AAS 88 (1996), 462.
    (36) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Religinis auklėjimo katalikiškojoje mokykloje matmuo (1988 m. balandžio 7 d.), 98–112.
    (37) Plg. Šventoji katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla, 31.
    (38) Plg. Ten pat, 37–48.
    (39) Popiežiškoji dvasinių pašaukimų draugija. Nauji pašaukimai naujajai Europai. Europos kongreso dėl pašaukimų į kunigystę ir vienuoliškąjį gyvenimą Europoje baigiamasis dokumentas (1997 m. gegužės 5–10 d., Roma), 13.
    (40) Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Iš naujo pradėti nuo Kristaus, 31.
    (41) Plg. Šventoji katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Pasaulietis katalikas – tikėjimo liudytojas mokykloje, 24.
    (42) Jonas Paulius II. Universiteto dėstytojų jubiliejus (2000 09 09), 3, 6: AAS 92 (2000), 863–865.
    (43) Šv. Jonas Bosco. 1883 m. sausio 24 d. aplinkraštis: CERIA E. (leid.). Epistoliario di S. Giovanni Bosco. SEI, Torino 1959, t. IV, p. 209.
    (44) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 m. gruodžio 8 d.), 36: AAS 68 (1976), 29.
    (45) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 m. gruodžio 30 d.), 51: AAS 81 (1989), 492–496.
    (46) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (1988 m. rugpjūčio 15 d.), 30: AAS 80 (1988), 1724–1727.
    (47) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 57: AAS 88 (1996), 429.
    (48) Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Iš naujo pradėti nuo Kristaus, 29.
    (49) Jonas Paulius II. Kultūrų dialogas meilės ir taikos civilizacijos labui. Žinia Pasaulinės taikos dienos proga (2001 m. sausio 1 d.), 10: AAS 93 (2001), 239.
    (50) Ten pat, 8, p. 238.
    (51) Plg. Jonas Paulius II. Insegnamenti, XVIII/2, 1995, 730–744.
    (52) Vatikano II Susirinkimas. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 9.
    (53) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 m. lapkričio 10 d.), 51: AAS 87 (1995), 36.
    (54) Plg., pvz., Office international pour l‘enseignement catholique (OIEC). Déclaration de la XIVéme Assemblée Générale (1994 m. kovo 5 d., Roma).
    (55) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Religinis auklėjimo katalikiškojoje mokykloje matmuo, 19.
    (56) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 69: AAS 68 (1976), 58.
    (57) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 62: AAS 88 (1996), 437.
    (58) Jonas Paulius II. Kalba audiencijoje Šventųjų metų Vyriausybių, parlamentarų ir politikų šventės proga (2000 m. lapkričio 4 d., Roma), 3 ir 2: AAS 93 (2001), 167.
    (59) Pvz., Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė Tarptautinę taikos ir neprievartingumo kultūros dekadą (200–2010).
    (60) UNO. Résolution 53/243: Déclaration et programme d‘action sur une culture de la paix (1999 m. spalio 6 d.).
    (61) Ten pat, A, str. 1a; str. 4.
    (62). Plg. ten pat, B, str. 9.
    (63) Jonas Paulius II. Kultūrų dialogas meilės ir taikos civilizacijos labui. Žinia Pasaulinės taikos dienos proga (2001 m. sausio 1 d.), 20: AAS 93 (2001), 245.
    (64) Jonas Paulius II. Tikrosios taikos paslaptis glūdi pagarboje žmogaus teisėms. Žinia Pasaulinės taikos dienos proga (1999 m. sausio 1 d.), 11: AAS 91 (1999), 385.
    (65) Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Broliškas ir seseriškas gyvenimas bendruomenėje (1994 m. vasario 2 d.), 57: Enchiridion Vaticanum, t. 14, p. 265.
    (66) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, 21.
    (67) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 97: AAS 88 (1996), 473.
    (68) Ten pat, 96, p. 472.
    (69) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 19: AAS 93 (2001), 278–279.
    (70) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apštališkasis paraginimas Vita consecrata, 98: AAS 88 (1996), 474.
    (71) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 9: AAS 93 (2001), 272.


    Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą,
    paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2005 gegužės 11, Nr. 9 ir 2005 gegužės 24, Nr. 10.