POPIEŽIŠKOJI ŠEIMOS TARYBA

PAREIŠKIMAS DĖL GIMSTAMUMO MAŽĖJIMO PASAULYJE
 

1998 vasario 27


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 1998 gegužės 25, Nr. 10.

T U R I N Y S

1. Dėmesys demografinėms tendencijoms
2. Paviršutiniška ir klaidinga samprata
3. Gyventojų mažėjimas ir senėjimas
4. Įvairialypės priežastys
5. Didelių disproporcijų link
6. Aukštinti žmogų ir jo teises

IŠNAŠOS



Tiesos apie dabartines demografines tendencijas nebeįmanoma neigti. Vis nedviprasmiškiau ir plačiau pripažįstama, kad pasaulis išgyvena demografinio nuosmukio laikotarpį, prasidėjusį 1968 metais. 51 šalyje gimstamumas jau yra žemiau kartų regeneracijos ribos. Be to, penkiolikoje iš šių šalių per metus miršta daugiau žmonių, negu gimsta. Būtina neatidėliojant supažindinti visus su šiais faktais ir imti kurti tikrąjį solidarumą, ryžtingai atsigręžusį į ateitį ir paisantį Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurios 50-ąsias metines minime šiais metais.
 

1. Dėmesys demografinėms tendencijoms

Vykdydama jai patikėtąjį mandatą, Popiežiškoji šeimos taryba atidžiai stebi demografines tendencijas įvairiose pasaulio šalyse [1]. Šiuo tikslu Taryba buvo sušaukusi jau ne vieną tarptautinio lygio ekspertų susitikimą. Tai leido išsamiau panagrinėti padėtį viename ar kitame žemyne. Pavyzdžiui, padėtis Amerikoje buvo nagrinėjama Mechike vykusiame kongrese [2] (1993 m. balandžio 21–23 d.). Tendencijos Azijoje bei Okeanijoje buvo aptartos Taipėjuje surengtoje konferencijoje [3] (1995 m. rugsėjo 18–20 d.), o įvairios demografinio vystymosi formos Europos šalyse – Romoje [4] (1996 m. spalio 17–19 d.). Šiuo metu Popiežiškoji šeimos taryba rengia susitikimą demografinei padėčiai Afrikos šalyse aptarti.

Tuo pačiu metu Popiežiškoji šeimos taryba įdėmiai stebi demografijos tyrimų centrų veiklą. Iš šių institucijų pirmiausiai paminėtinas Jungtinių Tautų ekonominių ir visuomeninių reikalų tarybos gyventojų skyrius. 1997 m. lapkričio 4–6 d. ši įstaiga surengė Toronte (Kanada) susitikimą, kuriame dalyvavo 14 pasaulinio garso ekspertų. Konferencijoje buvo aptartos dabartinės gimstamumo mažėjimo pasaulyje tendencijos, mėginta nustatyti šio reiškinio priežastis bei padarinius. Šie ekspertai galėjo tiktai patvirtinti tai, ką jau daugelį metų rodo statistikos duomenys, būtent faktą, kad gimstamumo mažėjimo tendencija, jau dvidešimt metų pastebima daugelyje išsivysčiusių šalių – Šiaurės ir Vakarų Europoje, Kanadoje, Jungtinėse Valstijose, Japonijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, – apima vis daugiau besivystančių šalių Pietų ir Rytų Europoje, Azijoje ir Karibų jūros regione. Tai savo ruožtu prisidėjo prie gimstamumo (total fertility rate arba TFR) nuosmukio žemiau "kartų regeneracijos" ribos 51 pasaulio valstybėje, kur gyvena 44 procentai pasaulio gyventojų. Vienas iš ekspertų, kalbėdamas apie šios tendencijos nepertraukiamumą, pasireiškiantį nuo 1975 m. šalyse, kurioms jau tada buvo būdingas nedidelis gimstamumas, pabrėžė: "Gimstamumo tendencijai ėmus kisti, tolesnis nuosmukis neišvengiamas" [5].
 

2. Paviršutiniška ir klaidinga samprata

Pernelyg ilgai daugelyje straipsnių apie demografinį vystymąsi skleidžiama paviršutiniška ir klaidinga samprata, neva pasaulis dėl "eksponentinio", netgi "šuoliuojančio" gyventojų skaičiaus didėjimo artėjąs prie "demografinio sprogimo". Popiežiškoji šeimos taryba, vienoje iš savo publikacijų [6] atskleidusi šios "visuotinės sampratos" nepagrįstumą, su džiaugsmu konstatuoja, kad netgi kai kuriose Jungtinių Tautų organizacijose pamažu imama pripažinti demografinio vystymosi faktus. Būtent šios institucijos remiamose konferencijose trisdešimt metų buvo skatinami būgštavimai dėl demografinio vystymosi, pirmiausia Pietų šalyse. Remdamosi tokiais nerimastingais tvirtinimais, įvairios Jungtinių Tautų įstaigos skirdavo ir šiandien tebeskiria milžiniškas lėšas, kad primestų daugeliui šalių gimstamumą ribojančią politiką. Įrodyta, kad tokias, visada iš išorės kontroliuojamas, programas, paprastai lydi priverstinės gimimų kontrolės priemonės. Panašiai ir pagalba besivystančioms šalims reguliariai siejama su sąlyga įgyvendinti gimstamumo kontrolės programas, taip pat numatančias priverstinę arba atliekamą neinformavus apie tai asmens sterilizaciją. Be to, tokią Malthuso ideologija grįstą politiką pasirenka ir nacionalinės vyriausybės; šią politiką taip pat aktyviai remia nevyriausybinės organizacijos, iš kurių svarbiausia yra gerai žinoma Tarptautinė planuotos tėvystės federacija (International Planned Parenthood Federation – IPPF).

Pirmutinės tokių programų aukos neturtingose šalyse yra nekalti ir bejėgiai gyventojai. Jie sistemingai apgaudinėjami ir skatinami leistis būti suluošintiems tvirtinant, jog tai yra jų vystymosi būtina sąlyga.
 

3. Gyventojų mažėjimas ir senėjimas

Tokia katastrofiškus padarinius sukelianti politika visiškai prieštarauja dabartinėms demografinėms tendencijoms, kurias atskleidžia statistika ir prieinamų duomenų analizė. 30 metų pasaulio gyventojų augimas tolygiai ir žymiai mažėjo. Įspūdingai smukus gimstamumui pastaraisiais metais, 51 pasaulio šalis iš 185 yra nebepajėgi regeneruoti savo gyventojų skaičiaus. Pravartu atkreipti dėmesį, kad šiose šalyse gyvena 44 procentai pasaulio gyventojų. Kitaip tariant, gimstamumas šiose šalyse, tai yra vaikų skaičius, tenkantis vienai moteriai, yra mažesnis negu 2, 1. Gerai žinoma, jog ši vertė yra minimalus gimstamumo lygis, būtinas kartoms atnaujinti geromis sveikatos sąlygomis pasižyminčiose šalyse.

Tokia padėtis būdinga beveik kiekvienam žemynui. Gimstamumo lygį, žemesnį už tą, kuris reikalingas kartų regeneracijai, Amerikoje yra pasiekusios Jungtinės Valstijos, Kanada, Kuba ir daugelis Karibų jūros salų, Azijoje – Gruzija, Tailandas, Kinija, Japonija ir Pietų Korėja, Okeanijoje – Australija, taip pat beveik visos keturiasdešimt Europos šalių. Pastarajame žemyne gyventojų senėjimas pasireiškia jų mažėjimu, kai žmonių miršta daugiau, negu gimsta. Šis neigiamas balansas jau tapo tikrove trylikoje šalių, įskaitant Estiją, Latviją, Vokietiją, Baltarusiją, Bulgariją, Vengriją, Rusiją, Ispaniją ir Italiją.

Nekalbant apie senėjimą, daugiausia nerimo kelia gyventojų mažėjimas su visais šį reiškinį lydinčiais neigiamais padariniais. Artimoje ateityje šalių, kuriose gimstamumas bus žemiau kartų atnaujinimo ribos, dar padaugės. Lygiai taip pat aišku, kad padaugės ir tokių šalių, kur gimstamumas bus mažesnis už mirtingumą.

Tokie demografams jau seniai žinomi faktai, žiniasklaidos, viešosios nuomonės ir pareigūnų, atsakingų už visuomeninę politiką, atrodo, dar beveik nepasiekė. Jie praktiškai buvo nutylėti tarptautinėse konferencijose, pavyzdžiui, 1994 m. Kaire ir 1995 m. Beijinge.
 

4. Įvairialypės priežastys

Šios į viešumą iki šiol neiškilusios padėties priežastys yra tikrai įvairialypės [7]. Minėtame demografijos ekspertų susitikime jas nuodugniai išanalizavo J-Cl. Chesnais iš Paryžiaus Institut National d’Etudes Demographiques.

Kai kurias priežastis nustatyti gana lengva. Visiškai santuokai nepalankioje aplinkoje smarkiai sumažėjo santuokų skaičius. Tai reiškia, kad tuokiasi mažiau žmonių nei anksčiau. Kur kas padidėjo ir vidutinis motinystės amžius, ši tendencija auga ir toliau. Darbo įstatymai tikrai neskatina moterų noro harmoningai derinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą. Tikros politikos šeimos atžvilgiu stoka – ir būtent tose šalyse, kurios tiesiogiai junta gimstamumo žymaus sumažėjimo poveikį, – galima paaiškinti, kodėl šeimos negali turėti tiek vaikų, kiek iš tiesų norėtų. Manoma, kad skirtumas tarp Europos moterų norimo vaikų skaičiaus ir jų turimų vaikų skaičiaus yra maždaug 0, 6 vaiko moteriai [8].

Savo pranešimo apie gimstamumo mažėjimo priežastis pabaigoje J-Cl. Chesnais į demografijos sritį įtraukia naują veiksnį, kurį demografai iki šiol buvo praktiškai užmiršę; tai santykis tarp gyventojų pesimizmo ir vilties. Autoriaus nuomone, gimstamumo padidėjimo šalyse, kuriose jis mažėja, galima tikėtis tik tada, kai šiose šalyse įvyks "nuotaikos pokytis", tai yra slinktis nuo dabartinio pesimizmo prie vidinės nuostatos, kuri buvo būdinga "baby-boom" erai, atkūrimo po Antrojo pasaulinio karo laikotarpiui [9].

Be šių priežasčių, kurios susijusios su gyvenimo sąlygomis bei visuomeniniais-kultūriniais pokyčiais išsivysčiusiose šalyse, dar yra veiksnių, gimstamumo mažėjimą tiesiogiai susiejančių su žmogaus valia, taigi su žmogaus atsakomybe. Tai savanoriško gimimų apribojimo priemonės bei politika. Cheminės kontracepcijos priemonės ėmė plisti ir abortus dažnai imta įteisinti tada, kai susilpnėjo naujai gyvybei palanki politika.

Pastaraisiais metais šių priežasčių grupę papildė, kaip jau minėta, masinė sterilizacija. Pamename skandalingas vyrų ir moterų sterilizacijos kampanijas 1954 ir 1976 metais Indijoje; dėl to žlugo ponios Gandhi vyriausybė [10]. Brazilijoje sterilizuojama 40 procentų moterų iš tų, kurios remiasi gimstamumo kontrolės metodais.

Tiesiog šiomis dienomis žiniasklaida pranešė apie Peru beatodairiškai atliktą sterilizacijos kampaniją kontroliuojant šalies Sveikatos apsaugos ministerijai, visame pasaulyje sukėlusią pasipiktinimo bangą [11]. Sveikatos apsaugos pareigūnai [12] darė "spaudimą" moterims, kurių dauguma nemokėjo nei skaityti, nei rašyti ir beveik arba apskritai nieko nežinojo apie tikruosius šios "operacijos" tikslus [13]. Tokios procedūros kainavo ne vieną žmogaus gyvybę. Šalies katalikų vyskupai pareikalavo paaiškinimo [14]. Juos palaikė didelė grupė parlamento narių, pareikalavusių Peru kongresą ištirti šias sterilizacijas (iš viso per 100. 000), kad būtų nustatyta, kokiomis sanitarinėmis bei moralinėmis sąlygomis šios operacijos buvo atliekamos. Šie parlamento nariai taip pat reikalauja atskleisti visą tiesą apie žmogaus teisių pažeidimus, padarytus per šią vyriausybinę kampaniją [15].
 

5. Didelių disproporcijų link

Šios priežastys, kurias glaustai apibūdinome, kelia nerimą. Tarp visų gyventojų sparčiai mažėja jaunimo. Tai reiškia, kad amžiaus piramidė apverčiama. Tada nedaugeliui jaunų suaugusiųjų tenka garantuoti šalies ūkio našumą ir išlaikyti didelę grupę pagyvenusių, dirbti nebepajėgiančių žmonių, kuriems reikia vis daugiau globos bei medicinos paslaugų. Net darbingo amžiaus gyventojų grupėje atsiranda didelių disproporcijų tarp jaunimo ir šiek tiek vyresnio amžiaus žmonių. Pastariesiems stengiantis garantuoti savo darbo vietas jaunų žmonių sąskaita, jaunimui tenka įžengti į apribotą darbo rinką.

Nevalia užmiršti ir senėjančios visuomenės poveikio švietimo sistemai. Norint pakelti senėjimo sąlygojamą finansinę naštą, kyla didelė pagunda apkarpyti jaunosios kartos lavinimui skirtas lėšas. Švietimo sistemos silpninimas savo ruožtu susijęs su rimta grėsme prarasti kolektyvinę istorinę atmintį. Dėl to gali labai pasunkėti kultūrinių, mokslinių, techninių, meninių, dorovinių ir religinių žinių perdavimas. Be to, norėtume atkreipti dėmesį, kad – priešingai dažniems tvirtinimams – dėl gyventojų mažėjimo paaštrėja ir nedarbo problema.

Ekspertai pabrėžia ir kai kuriuos kitus dabartinės tendencijos aspektus. Pavyzdžiui, vidutinio gyventojų amžiaus vidurkio didėjimas gali stipriai paveikti atitinkamos visuomenės psichologinius bruožus: "nepasitenkinimas", intelektinės, ūkinės, mokslinės ir visuomeninės energijos, taip pat kūrybiškumo stoka, atrodo, jau kankinanti kai kurias "pasenusias" šalis, tada būtų tiktai amžiaus piramidės struktūros, būdingos šioms šalims, apraiška.

Gausėjant senų žmonių, kuriuos visuomenei reikia išlaikyti, procentinei daliai, sykiu mažėja tos visuomenės gamybinė bazė, viešųjų pajamų šaltinis. Norint garantuoti gerą socialinės apsaugos sistemos (draudimai, pensijos, sveikatos apsauga ir t. t.) funkcionavimą, kyla didelė pagunda pasinaudoti eutanazija. Gerai žinoma, kad ji jau praktikuojama kai kuriose Europos šalyse.

Kalbant apie labiausiai į akis krintančius gyventojų mažėjimo padarinius, reikia paminėti jau dabar galimas numatyti ryškias disproporcijas tarp šalių su labai skirtingomis gyventojų amžiaus struktūromis. Lyginant, pavyzdžiui, Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos gyventojų amžiaus piramides su tokių šalių kaip Alžyras, Marokas ir Turkija amžiaus piramidėmis, stebina jų visiškas priešingumas. Nesunku įsivaizduoti, kokių sunkumų gali tai sukelti. Kai kurios mūsų dabartinės problemos, pavyzdžiui, turtingųjų šalių nesugebėjimas veiksmingai apriboti nelegalių imigrantų ir neturtingesnių šalių gyventojų srautą, leidžia nujausti šiuos būsimus sunkumus.

Neatidėliojamai būtina informuoti apie šias tendencijas viešąją nuomonę ir už visuomeninę politiką atsakingus pareigūnus. Ne mažiau svarbu atmesti dažnai šių temų aptarimuose glūdinčią klaidingą informaciją, grynai ideologinius sofistinius išvedžiojimus ir net suklastotus statistinius duomenis. Demografijos mokslo srityje, kaip ir kitose žinojimo srityse, galiausiai nugali faktai, ir tiesos neįmanoma amžinai nuslėpti. Galima su džiaugsmu konstatuoti, kad ši tiesa tampa vis akivaizdesnė, nes Jungtinių Tautų ekonominių ir socialinių reikalų tarybos gyventojų skyrius nedelsdamas sušaukė minėtąją ekspertų grupę "gimstamumo žemiau kartų regeneracijos ribos" problemoms aptarti. Nėra dingsties toleruoti klaidas ir melą, kuriais pernelyg dažnai naudojamasi norint "pateisinti" politines ir kitokias nesuderinamas su pagarba pagrindinėms žmogaus teisėms programas.
 

6. Aukštinti žmogų ir jo teises

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 50-osios metinės gali padėti atgaivinti žmonių bendruomenės atmintį. Aukštinti šias teises reiškia aukštinti žmogų. Šie metai žmonių bedruomenei teikia puikią progą sustiprinti pagarbą esminėms vertybėms, kurioms ji pritarė, įsipareigodama kurti jomis pagrįstą ateitį. Šias teises privalu apsaugoti nuo bet kurio valstybių, tarptautinių organizacijų, privačių grupių ar individų pasikėsinimo. Tai teisė į gyvybę, į fizinę ir psichinę neliečiamybę, vienodas visų žmonių orumas (plg. str. 11).

Tad 1998-ieji teikia visiems žmonėms progą vėl beatodairiškai ir entuziastingai pritarti 1948 metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos raidei ir dvasiai.

Sykiu reikia būti labai budriems. Ištikimybė šiai deklaracijai reikalauja atmesti visas intrigas, kuriomis – dangstantis vadinamosiomis "naujomis teisėmis" – siekiama įteisinti abortus (plg. str. 3), pažeisti fizinę neliečiamybę (plg. ten pat) ir sugriauti heteroseksualią ir monogamišką šeimą (plg. str. 16).

Šiandien tiesiog klastingai siekiama žalingo tikslo – atimti iš žmogaus tam tikras pagrindines teises ir primesti silpniausiems naujas priespaudos formas (plg. str. 4 ir 5). Melas, kuriuo minta šie mėginimai, neišvengiamai baigiasi prievarta bei barbarybe ir atveria vartus "mirties kultūrai" [16]. Popiežius Jonas Paulius II yra pareiškęs: "Žmogaus teisės yra aukščiau bet kurios konstitucinės santvarkos". Šios teisės yra neatimama kiekvieno žmogaus nuosavybė. Jos nėra vienbalsio susitarimo, atviro naujoms deryboms priklausomai nuo egzistuojančio jėgų santykio ar esamų interesų, rezultatas. Šių teisių, pripažintų ir iškilmingai paskelbtų 1948 metais, egzistavimas visiškai nepavaldus reliatyvumui, kuris būdingas konstitucijų bei įstatymų formuluotėms (plg. str. 2, 2). Visos konstitucijos ir visi įstatymai, kuriais mėginama apriboti šių paskelbtų teisių turėjimą arba iškreipti jų reikšmę, turėtų būti nedelsiant pasmerkti kaip diskriminaciniai ir – kaip sakoma Deklaracijos preambulėje – įtartini dėl totalitarizmo.

Tiktai remiantis šiomis bendromis vertybėmis, apgintomis daugybės ašarų kaina, galima atkurti tautų audinį ir "gyvybės kultūrai" atvirą pasaulio miestą. Šis ambicingas projektas nėra neįgyvendinamas; priešingai, tautų solidarumas, kuris yra ir jų maistas, ir vaisius, kaip išankstinės sąlygos reikalauja patvirtinti kartų solidarumą.

Todėl Popiežiškoji šeimos taryba kviečia visus geros valios žmones ir ypač krikščionių organizacijas skleisti tiesą apie dabartines demografines tendencijas. Ji ragina juos drąsiai pasmerkti, visiškai nepagrįstas ir apskritai iš pagrindų prieštaraujančias žmogaus teisėms gimstamumo kontrolės programas.

Roma, 1998 m. vasario 27-oji


I Š N A Š O S

1. Plg. Popiežiškoji šeimos taryba. Evolutions demographiques: Dimensions Etiques et Pastorales. Citta del Vaticano, Libreria Editrice Vaticana, 1994, ISBN 88-209-1991-5.
2. Cuestiones Demograficas en America Latina en perspectiva del ano internacional de la familia 1994. Mechikas, 1993 balandis. Ediciones PROVIVE, ISBN 980-6256-04-2.
3. International Conference on Demography and the Family in Asia and Oceania. Taipėjus, Taivanas, 1995 rugsėjo 18 – 20 d. The Franciscan Gabriel Printing Co. Ltd, December 1996, ISBN 957-98831-1-4.
4. Familia et Vita. Anno II, Nr. 1, 1997, p. 3 – 137.
5. Aminur Khan. Fertility Trends among Low Fertility Countries. Expert Group Meeting on Below-Replacement Fertility, Population Division, Department of Economic and Social Affairs, United Nations Secretariat, UN/POP/BRF/BP/1997/1, p. 11.
6. Plg. 1 nuorodą.
7. J-Cl. Chesnais. Determinants of Below-Replacement Fertility. Expert Group Meeting on Below-Replacement Fertility, Population Division, Department of Economic and Social Affairs, United Nations Secretariat, New York, 4-6 November 1997, UN/POP/BRF/BP/1997/2, p. 3 – 17.
8. J-Cl. Chesnais. Determinants of Below-Replacement Fertility. P. 12.
9. "Antrojoje šio šimtmečio pusėje išgyvenome puritonizmo žlugimą ir materializmo (hedonizmo, vartojimo kulto, amerikietiškosios gyvensenos) pergalę. Ateinantis šimtmetis galėtų parodyti šio modelio ribas… Trivialus "baby-boom", kaip reakcijos į ekonominį pakilimą, aiškinimas neturi pagrindo. Tikrai lemiamas pokytis buvo dvasinės nuostatos pasikeitimas, liūdesio virtimas viltimi. Argi įmanoma tokį istorinės raidos pokytį įsivaizduoti be didžiulio sukrėtimo?" J-Cl. Chesnais. Determinants of Below-Replacement Fertility. P. 13 – 14.
10. Asmenų sutikimas chirurginei operacijai, atliekamai pažeidžiant visus higienos reikalavimus, buvo gaunamas mainais į maisto produktus. Praėjus metams nuo ponios Gandhi vyriausybės žlugimo, šių "savanoriškos" sterilizacijos atvejų sumažėjo 90 procentų. J. H. Leavesley. Update on sterilization. Family Planning Information Service, 1980. T. 1, P. 5.
11. Laikraštis Le Monde rašė, kad kaltinimai dėl Peru gimstamumo politikos nebuvo nauji, tačiau "kadangi juos iki šiandien reiškė Katalikų Bažnyčia, viešoji nuomonė į tai beveik nekreipė dėmesio, nes jie būdavo priskiriami Bažnyčios tradiciniam neigiamam požiūriui į nėštumo nutraukimą. Tačiau šiandien protestuoja valstiečių bei senųjų vietinių gyventojų moterų trečiasis nacionalinis kongresas, o jo kaltinimus kartoja valstiečių profesinė sąjunga, populiarios moterų sąjungos, feministės ir opozicijos politikai". N. Bonnet. La campagne de sterilisation au Perou provoque de nombreuses critiques. L’existence de pressions exercees sur la femmes a ete dononcee par un journal et plusieures organisations et reconnue par le viceministre de la sante. La Monde, 1998 sausio 2. P. 3.
12. Pasak amerikiečių eksperto Richard Clinton, "klinikos turi laikytis mėnesinių kvotų". Tai paaiškina, kodėl kiekvieno mėnesio pabaigoje Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai, bijodami netekti savo darbo vietų, taip stengdavosi "padrąsinti" quechua moteris eiti "į kliniką" "paskiepyti savo kūdikį ir leisti atlikti joms nedidelę, beskausmę ir nieko nekainuojančią operaciją". N. Bonnet, ten pat.
13. Laikraštis El Comercio, norėdamas nuodugniai išsiaiškinti šį dalyką, neturingiausiose šalies vietovėse surengė didelį tyrimą sterilizacijos tema. Surinkti liudijimai patvirtino, kad mainais į maistą bei jų mažiausiųjų vaikų medicininę priežiūrą moterys leisdavo atlikti joms kiaušintakių perrišimą. Laikraštyje aiškinama, jog valstybė padengia operacijos išlaidas, tačiau, nepavykus operacijai, atsisako prisiimti atsakomybę už komplikacijas bei mirties atvejus. N. Bonnet, ten pat.
14. Joaquin Diez Esteban. La campana de control de la natalidad se cobra cinco victimas. Palabra, 1998 vasario 1. P. 22.
15. Ten pat.
16. Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus. 1991, Nr. 39.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 1998 gegužės 25, Nr. 10.