Popiežiškoji dvasinių pašaukimų globos draugija

NAUJI PAŠAUKIMAI NAUJAJAI EUROPAI
(In verbo tuo…)

Europos kongreso dėl pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą Europoje baigiamasis dokumentas (1997 05 05-10)


1998 01 06


Dokumentą parengė Katalikų auklėjimo kongregacija, Rytų Bažnyčių kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija



© "BAŽNYČIOS ŽINIŲ" lietuviškas vertimas, 1999
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vienuolių seserų pagalbai vienuolėms Lietuvoje (JAV).


T U R I N Y S

PRATARMĖ [1]
Padėka Dievui

Europos pašaukimų kongresas [2]
Vilties galia [3]
Kreipiamės į jus, vaikai, paaugliai ir jaunuoliai… [4]
… į jus, tėvai ir auklėtojai… [5]
… į jus, ganytojai, kunigai, pašvęstieji asmenys… [6]
…į visą Dievo tautą Europoje [7]
Iš kongreso į gyvenimą [8]
Dokumento dalys [9]
 

PIRMOJI DALIS
ŠIANDIENĖ DVASINIŲ PAŠAUKIMŲ PADĖTIS EUROPOJE
"Pjūtis didelė, o darbininkų maža" (Mt 9, 37)

"Nauji pašaukimai naujajai Europai" [10]
Naujoji Europa [11]

a) Įvairialypė ir daugiabriaunė Europa
b) Jaunimas ir Europa
c) "Žmogus be pašaukimo"
d) Europos pašaukimas
Naujoji evangelizacija [12]
a) Semper ir novum
b) Naujasis šventumas
Nauji pašaukimai [13]
a) Pašaukimas ir pašaukimai
b) Pašaukimų kultūra
c) Pašaukimų pastoracija: "kokybinis šuolis"
d) Maža kaimenė ir didelė misija


ANTROJI DALIS
PAŠAUKIMO TEOLOGIJA
"Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia" (1 Kor 12, 4)

Gyvenimo prasmės klausimas [14]
Trejybės atvaizdas [15]
Tėvas kviečia gyventi [16]

a) "…pagal savo paveikslą"
b) Meilė - gyvenimo prasmės pilnatvė
c) Meilė - kiekvieno žmogaus pašaukimas
d) Tėvas kaip auklėtojas
e) Krikšto kvietimas
Sūnus kviečia juo  sekti [17]
a) Siųstas Tėvo kviesti žmogaus
b) Didžiausia meilė - atiduoti gyvenimą
c) Jėzus - ugdytojas
d) Eucharistija - misijos perdavimas
Dvasia kviečia liudyti [18]
a) Globėjas ir bičiulis, vadovas ir atmintis
b) Pašaukimų skatintojas ir palydovas
c) Šventumas - visų pašaukimas
d) Pašaukimai Bažnyčios pašaukimo labui
e) "Taip" Dvasiai per Sutvirtinimo sakramentą
Nuo Trejybės į Bažnyčią pasaulyje [19]
a) Bažnyčioje ir pasaulyje, Bažnyčiai ir pasauliui
b) Bažnyčia, bendruomenė ir pašaukimo communio
c) Ženklas, tarnyba, misija
d) Bažnyčia - pašaukimų motina
Ekumeninis matmuo [20]
Rytų katalikų Bažnyčios [21]
Įšventintoji tarnyba ir pašaukimai communio abipusiškumo pagrindu [22]
a) Įšventintoji tarnyba
b) Dėmesys visiems pašaukimams
Marija - kiekvieno pašaukimo motina ir pavyzdys [23]
 

TREČIOJI DALIS
PAŠAUKIMŲ PASTORACIJA
"… Kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant" (Apd 2, 6)

Ankstyvosios Bažnyčios pavyzdys [24]
Pašaukimų pastoracijos teologiniai aspektai [25]
Bendrieji pašaukimų pastoracijos principai [26]

a) Pašaukimų pastoracija yra pirmoji bendrosios pastoracijos perspektyva
b) Pašaukimų pastoracija šiandien yra pastoracijos pašaukimas
c) Pašaukimų pastoracija yra laipsniška ir konvergentiška
d) Pašaukimų pastoracija yra bendra ir ypatinga
e) Pašaukimų pastoracija yra visuotinė ir nuolatinė
f) Pašaukimų pastoracija yra asmeninė ir bendruomeninė
g) Pašaukimų pastoracija - pastoracijos vieninga ir sintetinė perspektyva
Pašaukimų pastoracijos keliai [27]
a) Liturgija ir malda
b) Bažnytinė bendrystė
c) Artimo meilės tarnyba
d) Evangelijos skelbimas ir liudijimas
Nuo pastoracijos kelių asmeninio kvietimo link [28]
Nuo pašaukimo kelių krikščioniškųjų bendruomenių link [29]
a) Parapijos bendruomenė
b) Gyvenimo kaip pašaukimo ypatingieji ženklai
c) Pedagoginės tikėjimo vietos
d) Ugdytojai
e) Pašaukimų pastoracijos organizacijos


KETVIRTOJI DALIS
PAŠAUKIMŲ PEDAGOGIKA
"Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios…?" (Lk 24, 32)

Pašaukimų ir auklėjimo krizė [30]
Pašaukimo Evangelija [31]
Pašaukimo pedagogika [32]
Sėti [33]

a) Dvi laisvės dialoge
b) Drąsa sėti visur
c) Sėja tinkamu laiku
d) Mažiausia iš sėklų
Lydėti [34]
a) Kelias į pašaukimą
b) Gyvojo vandens šuliniai
c) Dalijimasis ir patraukimas
Auklėti (e-ducare) [35]
a) Auklėjimas savižinos kryptimi
b) Auklėjimas slėpinio kryptimi
c) Auklėjimas mokėjimo aiškinti gyvenimą kryptimi
d) Auklėjimas šaukimosi (in-vocare) kryptimi
Formuoti [36]
a) Pažinti Jėzų
b) Pažinti gyvenimo tiesą
c) Pašaukimas kaip dėkingumo kupinas pažinimas
d) Jėzaus pažinimas ir mokinio savęs pažinimas
Įžvelgti [37]
a) Veiksmingas pašauktojo sprendimas
b) Vadovo vykdomas įžvelgimas


PABAIGA
Jubiliejaus link [38]

Melskime pjūties Šeimininką [39]
 

NUORODOS


PRATARMĖ
Padėka Dievui


1. Garbė Dievui Visagaliui, kuris palaimino Europą Kristuje ir Šventojoje Dvasioje visokeriopa dvasine palaima (plg. Ef 1, 30).

Dėkojame jam už tai, kad nuo krikščioniškosios eros pradžios pašaukė šį žemyną būti Gerosios Naujienos skleidimo centru ir pasaulyje į viešumą kelti jo visuotinę tėvystę. Dėkojame jam, nes jis palaimino šią žemę kankinių krauju ir nesuskaičiuojamų pašaukimų į kunigystę, diakonystę bei įvairių formų pašvęstąjį gyvenimą - nuo vienuolinio gyvenimo iki pasaulietinių institutų - dovana. Dėkojame jam, nes jo Šventoji Dvasia ir šiandien nepaliaujamai šaukia šios Bažnyčios sūnus ir dukteris skelbti išganymo naujieną visame pasaulyje, o kitus - liudyti išganingąją Evangeliją santuokoje ir profesiniame gyvenime, kultūros ir politikos, meno ir sporto, žmogiškųjų santykių ir darbo srityse pagal gautąją dovaną bei misiją. Dėkojame jam, nes jis yra balsas, kviečiantis ir teikiantis drąsos atsakyti; nes jis yra ganytojas, einantis pirma ir palaikantis kiekvienos dienos ištikimybę; nes jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas visiems, kurie pašaukti savyje įgyvendinti Tėvo planą.
 

Europos pašaukimų kongresas

2. 1997 m. gegužės 5-10 d. susirinkę Romoje į kongresą dėl pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą Europoje (1), patikėjome derliaus Viešpačiui paties kongreso darbą ir ypač Europos Bažnyčios susirūpinimą šiais sunkiais bei reikliais laikais, taip pat mūsų dėkingumą Dievui, kuris yra kiekvienos paguodos šaltinis ir kiekvieno pašaukimo autorius.

Susirinkę Romoje, pavedėme visus, kuriuos šiandien Dievas nori dar pašaukti, Marijai, Kūrėjo pašauktosios būtybės pavykusiam atvaizdui. Šį dokumentą dabar patikime šv. Petrui ir Pauliui, taip pat visiems šio bei kiekvieno kito miesto, praeities bei dabarties Europos Bažnyčios šventiesiems kankiniams. Tegu pavyksta juo taip išreikšti bei perteikti turtingumą to, kas buvo dovanota mūsų susibūrimo Romoje dienomis, kaip kadaise amžinojo Tėvo meilę liudijo kankiniai ir šventieji.

Kongresas tikrai buvo malonės kupinas įvykis: broliškas dalijimasis, gilinimasis į Bažnyčios mokymą, skirtingų charizmų susitikimas, keitimasis patirtimi bei sunkumais, dabar patiriamais Rytų ir Vakarų Bažnyčiose, praturtino visus ir kiekvieną. Tai sustiprino kiekvieno dalyvio norą, nepaisant kuklių rezultatų kai kuriose senojo žemyno Bažnyčiose, ir toliau aistringai dirbti dvasinių pašaukimų srityje.
 

Vilties galia

3. Visus šio kongreso aktus bei akimirksnius - nuo Kongreso parengiamojo dokumento (Instrumentum laboris) iki Baigiamųjų pasiūlymų (Propositiones), nuo Šventojo Tėvo kreipimosi į dalyvius iki Naujienos bažnytinėms bendruomenėms, nuo pasisakymų kongreso salėje iki diskusijų studijų grupėse, nuo neformalių pokalbių iki liudijimų - vienijo bendra gija - viltis. Viltis, stipresnė už bet kurią baimę ir abejonę, palaikiusi mūsų brolių ir seserų Rytų Bažnyčioje tikėjimą, ypač tais laikais, kai tikėti ir turėti vilties buvo sunku bei pavojinga; viltis, už kurią, kaip buvo paliudyta kongrese, šiandien atlyginama nauja pašaukimų gausa.

Šiems broliams ir seserims esame giliai dėkingi, kaip ir visiems tiems tikintiesiems, kurie toliau liudija, kad "viltis yra krikščioniškojo gyvenimo slėpinys ir oras, absoliučiai būtinas Bažnyčios misijai ir ypač pašaukimų pastoracijai. <…>Tad ją reikia iš naujo įžiebti kunigams, auklėtojams, krikščionių šeimoms, vienuolių šeimoms, pasaulietiniams institutams, žodžiu, visiems, kuriems tenka tarnauti gyvenimui kartu su naujomis kartomis" (2).
 

Kreipiamės į jus, vaikai, paaugliai ir jaunuoliai…

4. Šios vilties stiprinami, kreipiamės į jus, vaikai, paaugliai ir jaunuoliai, ir pirmiausia akiname, kad rinkdamiesi savo ateitį priimtumėte Dievo jums numatytą planą: tiktai būdami pasirengę įgyvendinti Kūrėjo savo kūrinio atžvilgiu puoselėjamą svajonę, būsite laimingi ir save visiškai įgyvendinsite. Kaip norėtume, kad šį dokumentą laikytumėte kiekvienam iš jūsų skirtu asmenišku laišku, iš kurio auklėtojų padedami pajustumėte Motinos Bažnyčios dėmesį kiekvienam savo vaikų, tą ypatingą dėmesį, kurį motina rodo savo jauniausiems vaikams; kad tai būtų laiškas, kuriame jūs atpažintumėte savo problemas, jūsų jaunose širdyse degančius klausimus ir atsakymus, ateinančius iš to, kuris yra amžinai jaunas jūsų sielų draugas, vienintelio, kuris jums gali pasakyti tiesą! Žinokite, mieli jaunuoliai, kad Bažnyčia susirūpinimo kupina širdimi seka jūsų žingsnius bei sprendimus. Ir kaip būtų puiku, jei šis laiškas paskatintų jus atsiliepti ir įsitraukti į pokalbį, toliau tęstiną su tuo, kuris jus lydi…


… į jus, tėvai ir auklėtojai…

5. Kupini tos pačios vilties, kreipiamės į jus, tėvai, kurie esate Dievo pašaukti bendradarbiauti su jo valia dovanojant gyvybę, ir į jus, auklėtojai, mokytojai, katechetai ir propaguotojai, kurie esate Dievo pašaukti savo pastangomis skirtingais būdais prisidėti prie jo plano ugdant gyvybę. Norėtume jums pasakyti, kad Bažnyčia labai vertina jūsų pašaukimą ir daug iš jo tikisi, skatindama jūsų vaikų pašaukimus ir tikrą bei autentišką pašaukimų kultūrą.

Jūs, tėvai, taip pat esate pirmieji natūralūs auklėtojai pašaukimų srityje, o jūs, auklėtojai, esate ne vien instruktoriai, rengiantys egzistenciniams sprendimams; jūs taip pat pašaukti žadinti jaunų žmonių, kuriuos atveriate ateičiai, gyvybę. Jūsų ištikimybė Dievo kvietimui yra vertinga ir nepakeičiama priemone jūsų vaikams bei mokiniams atrasti savo pačių asmeninį pašaukimą, kad jie "turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų" (Jn 10, 10).
 

… į jus, ganytojai, kunigai, pašvęstieji asmenys…

6. Su tvirta viltimi širdyje kreipiamės į jus, kunigai, ir į jus, pašvęstieji vyrai ir moterys, vienuoliškojo gyvenimo ir pasaulietinių institutų nariai. Jūs išgirdote ypatingą kvietimą sekti Viešpačiu gyvenant visiškai jam atsidavus ir esate taip pat visi be išimties pašaukti ypatingu būdu liudyti šio sekimo grožį.

Gerai žinome, koks sunkus šiandien yra toks skelbimas, ir kokia didelė pagunda nuleisti rankas, kai pastangos atrodo bergždžios. "Pašaukimų pastoracija yra sunkiausia ir subtiliausia tarnyba" (3). Tačiau sykiu norėtume priminti, jog nieko nėra gražiau už savojo pašaukimo liudijimą, kuris yra toks aistringas, kad užkrečia kitus. Nieko nėra logiškesnio ir nuoseklesnio už pašaukimą, žadinantį naujus pašaukimus ir pagrįstai padarantį jus "tėvais" ir "motinomis". Šiuo dokumentu norėtume kreiptis ne tik į tuos, kuriems pašaukimų srityje tenka aiški atsakomybė, bet ir į tuos, kurie tuo tiesiogiai neužsiima ar mano šioje srityje apskritai neturį jokios pareigos. Jų dėmesį norėtume atkreipti į tai, jog tiktai bendras liudijimas pajėgus veiksmingai žadinti pašaukimus, ir kad vadinamoji dvasinių pašaukimų krizė pirmiausia susijusi su liudytojų santūrumu, darančiu naujieną mažiau įtikinamą. Bažnyčioje, visiškai orientuotoje į pašaukimus, visi yra pašaukimų skatintojai. Tad esate palaiminti, jei savo gyvenimu mokate išreikšti, kad tarnauti Dievui yra gražu bei malonu, ir įstengiate parodyti, kad jame, Gyvajame, paslėpta kiekvienos gyvos būtybės tapatybė (plg. Kol 3, 3).
 

…į visą Dievo tautą Europoje

7. Galiausiai norėtume būti "vilties samariečiai" tiems broliams ir seserims, su kuriais dalijamės gyvenimo kelionės sunkumais. Su ta pačia vilties naujiena norėtume kreiptis į visą Dievo tautą - Rytų ir Vakarų Bažnyčias keliaujančias šiame sename ir palaimintame žemyne. Daugelio drąsių evangelizuotojų, liudijusių ir savo krauju, dėka iš čia kadaise sklido Evangelijos skelbimas. Norėtųsi tikėti, jog Tėvo Dvasia nėra nutilusi ir šiandien.

Ji siunčia į pasaulio gatves šio dosniaširdžio, krikščionybėn šaknis suleidusio žemyno, kuriam pačiam reikia naujosios evangelizacijos bei naujų Evangelijos skelbėjų, vaikus. Tad ir mes, kaip kadaise apaštalai, kreipiamės į Viešpatį, suvokdami savo skurdą ir šios Bažnyčios vargus: "Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome" (Lk 5, 5). Tačiau pirmiausia "dėl jo žodžio" norime tikėti ir viltis, kad Viešpats ir šiandien, kaip anksčiau, gali pripildyti savo apaštalų valtis stebuklingai pagautomis žuvimis ir kiekvieną tikintįjį paversti žmonių žveju.
 

Iš kongreso į gyvenimą

8. Tad šio dokumento tikslas yra pasidalyti su jumis šiuo malonės kupinu įvykiu - kongresu. Nesistengdami pateikti tikslaus apibendrinimo ar sistemingo traktato apie pašaukimus, visai Bažnyčiai Europoje bei už jos ribų, visoms jos krikščioniškosioms denominacijoms norėtume broliškai pasiūlyti svarbiausius kongreso rezultatus.

Mėginsime būti kuo suprantamesni visiems, nes visi vienodai pašaukti įgyvendinti savo ir skatinti savo artimo pašaukimą.

Tad ypač stengsimės teologinį apmąstymą sieti su pastoracine praktika, teorinius pasiūlymus - su pedagoginėmis nuorodomis, siekdami pateikti konkrečią ir praktišką priemonę visiems, kurie dirba pašaukimų skatinimo srityje.

Nekeliame sau uždavinio pasakyti viską, ir ne todėl, kad nenorime kartoti, kas jau pasakyta kituose dokumentuose (4), bet dėl to, kad liktume atviri slėpiniui, gaubiančiam kiekvieno žmogaus gyvenimą ir pašaukimą, slėpiniui, kuris taip pat yra pašaukimo įžvelgimo kelias ir bus užbaigtas tiktai mirties akimirksnį. Pašaukimų pastoracija yra arba mistagoginė ir visada prasideda nuo Slėpinio (Dievo), kad vėl atvestų į slėpinį (žmogaus), arba tai nėra pašaukimų pastoracija.
 

Dokumento dalys

9. Pateikiamas tekstas pagrįstas logika, kuria rėmėsi kongreso darbas: nuo konkrečios tikrovės žengiama prie apmąstymo, kad vėl būtų grįžta prie konkrečios tikrovės. Pašaukimų pastoracija turi pasiteisinti kasdienėje tikrovėje, ir būtent dėl to, kad tarnavimo gyvenimui požiūriu yra pastoracinė. Taigi pirma pamėginsime apžvelgti padėtį, kad vėliau pereitume prie pašaukimo temos nagrinėjimo teologijos požiūriu ir pateiktume pagrindą, būtinus atspirties rėmus tolesniam dėstymui.

Tada prasidės praktiškesnioji dalis: pirma pastoracinio pobūdžio, arba apie didžiąsias įgyvendinimo strategijas, po to pedagoginio. Tai padės suformuluoti bent kelias vadovavimosi kasdienėje praktikoje metodines gaires. Juk, matyt, būtent šis aspektas yra apleisčiausias ir labiausiai laukia pašaukimų pastoracijos darbuotojų.
 


PIRMOJI DALIS
ŠIANDIENĖ DVASINIŲ PAŠAUKIMŲ PADĖTIS EUROPOJE
"Pjūtis didelė, o darbininkų maža" (Mt 9, 37)


Pirmojoje dalyje, visiškai suvokdami sudėtingą kultūrinę įvairovę, moksliniu žvilgsniu aprėpsime Europą, kur, regis, vyrauja antropologinis "žmogaus be pašaukimo" modelis. Naująja evangelizacija reikėtų iš naujo atkurti stiprų gyvenimo kaip "pašaukimo" jausmą, pabrėžiant pamatinį kvietimo į šventumą aspektą, atnaujinti kultūrą, palankią įvairiems pašaukimams bei skatinančią tikrai kokybiškam šuoliui pašaukimų pastoracijoje.
 

"Nauji pašaukimai naujajai Europai"

10. Kongreso tema ("Nauji pašaukimai naujajai Europai") iškart atskleidžia problemos esmę: šiandienei, palyginti su praeitimi, naujai Europai reikia ir "naujų" pašaukimų. Norint suvokti šio naujumo prasmę bei įžvelgti jo ryšį su "tradicine" pašaukimų į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą pastoracija, šį teiginį būtina pagrįsti. Todėl nesitenkinsime situacijos apibūdinimu bei duomenų išvardijimu, bet stengsimės suvokti, kurlink krypsta šis naujumas ir iš tokios padėties plaukiančių pašaukimų būtinybė.

Sykiu įvertinsime dabartinę situaciją ir tai darydami remsimės Jėzaus žodžiais apie jo laukiančią misiją: "Pjūtis didelė, o darbininkų maža" (Mt 9, 37). Šie žodžiai tebėra teisingi ir yra vertingas raktas šiandienei padėčiai suprasti. Tam tikra prasme jie yra teisingas mūsų veiklos kriterijus bei parodo teisingą proporciją (arba disproporciją) tarp nuolat perdėm didelės pjūties ir mūsų varganų jėgų. Tai apsaugo mus ir nuo kiekvieno pesimistiško dabarties aiškinimo, ir nuo kiekvieno pasitenkinimo savimi ateityje.
 

Naujoji Europa

11. Jau Darbo dokumente buvo pateikta pašaukimų Europoje problematika, kuriai būdinga nauji elementai. Remdamiesi kongreso atlikta analize, glaustai juos apibendrinsime. Sykiu mėginsime nustatyti itin reikšmingus elementus, kurie ilgainiui lems jaunuolių mąstymą bei jauseną ir tai turės įtakos pastoracijai bei pašaukimų skatinimo priemonėms.

a) Įvairialypė ir daugiabriaunė Europa

Viena jau aišku: padėties Europoje, kiek tai susiję su jaunimu bei neišvengiamu grįžtamuoju poveikiu dvasiniams pašaukimams, praktiškai neįmanoma apibūdinti vienareikšmiškai ir statiškai. Priešais mūsų akis - įvairialypė Europa, tapusi tokia dėl įvairių visuomeninių bei istorinių įvykių (plg. skirtumą tarp Rytų ir Vakarų) ir kultūrų bei tradicijų (graikų ir lotynų, anglosaksų ir slavų) gausos.

Tačiau šios kultūros taip pat yra Europos turtas ir įreikšmina patirtį bei sprendimus esant skirtingoms sąlygoms. Pavyzdžiui, šalys Rytuose sprendžia, kaip įvaldyti neseniai atgautą laisvę, tuo tarpu Vakaruose klausiama, kaip reikėtų gyventi autentiškos laisvės dvasia.

Šį skirtingumą patvirtina ir pašaukimų į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą raida, turint omenyje ne tik aiškų skirtumą tarp dvasinių pašaukimų proveržio Rytų Europoje ir visuotinės krizės Vakaruose, bet ir tai, kad net tokios krizės sąlygomis yra dvasinių pašaukimų gausėjimo ženklų, ypač tose Bažnyčiose, kur gilius bei veiksmingus pėdsakus paliko rimtas ir nuolatinis posusirinkiminis darbas (5).

Tad jei Rytuose būtina tikrai organiška pašaukimų skatinimo pastoracija, pradedant pašaukimų sužadinimu ir ugdymu, Vakaruose dėmesį reikia sutelkti kita kryptimi. Privalu kelti klausimą dėl pašaukimų skatinimo tam tikrų projektų tikrojo teologinio turinio ir jų taikymo nuoseklumo, dėl juos pagrindžiančios pašaukimo sampratos ir iš jos išplaukiančio pašaukimų pobūdžio. Kongrese buvo atkakliai klausiama: "Kodėl tam tikros teologijos ar pastoracinės praktikos pašaukimų požiūriu yra bergždžios, o kitos - ne?" (6)

Dar vienas aspektas, susijęs su Europos socialine bei kultūrine situacija: galimybių, įvykių, paklausos perteklius ir tikslų, pasiūlymų bei planavimo stoka. Tai - tartum dar viena priešybė, padidinanti šio istorijos laikotarpio daugiabriauniškumą ir daranti neigiamą poveikį pašaukimų srityje. Šiuolaikinė Europa, kaip senovės Roma, atrodo panaši į panteoną, didžiulę "šventyklą", kurioje yra visi "dievai" arba kurioje kiekviena "vertybė" turi savo vietą bei nišą.

Be aiškios vertybių hierarchijos, viena šalia kitos egzistuoja skirtingos ir tarpusavyje prieštaraujančios "vertybės", visiškai nepanašūs aiškinimo ir vertinimo, orientavimosi ir elgsenos modeliai.

Tokiomis aplinkybėmis sunku turėti vieningą pasaulio sampratą ar viziją, ir tai silpnina gebėjimą planuoti savo gyvenimą. Iš tiesų, kai kultūra nebenustato aukščiausių prasmės galimybių arba jai nepavyksta pasiekti sutarimo dėl kai kurių vertybių, galinčių suteikti prasmę gyvenimui, bet kuri ateities planavimo galimybė tampa nereikalinga, viskas pasidaro nereikšminga bei paviršutiniška.

b) Jaunimas ir Europa

Europos jaunuoliai gyvena pliuralistinėje, nevienareikšmėje, "politeistinėje" ir neutralioje kultūroje. Viena vertus, jie aistringai ieško autentiškumo, prisirišimo, asmeninių santykių ir plataus horizonto, antra vertus, yra iš pagrindų vieniši, "sužeisti" gerovės, nuvilti ideologijų, supainioti etinės dezorientacijos.

Negana to: "Daug kur jaunimo pasaulyje labai aiškiai simpatizuojama gyvenimui, suprantamam kaip absoliuti ir šventa vertybė…" (7), tačiau dažnai ir daugelyje Europos dalių toks atvirumas egzistencijai paneigiamas politikos, negerbiančios teisės į gyvybę, ypač kalbant apie silpniausiuosius; tai politika, kelianti grėsmę paversti "senąjį žemyną" dar senesniu. Viena vertus, šis jaunimas šių dienų Europai yra reikšmingas kapitalas - ji daug investuoja į jo ateitį, - tačiau, antra vertus, suaugusiųjų pasaulis ir pilietinės visuomenės atsakingieji ne visada deramai įsiklauso į jaunimo lūkesčius.

Norint suprasti šiandienio jaunimo elgseną, esmingai svarbūs, mūsų nuomone, du aspektai: pretenzijų į subjektyvumą reiškimas ir laisvės troškimas. Tai du dėmesio verti žmogui būdingi reikalavimai. Tačiau silpnoje ir sudėtingoje kultūroje, tokioje kaip mūsų, jie - kai sutampa - dažnai pagimdo derinius, iškreipiančius jų prasmę: tada subjektyvumas virsta subjektyvizmu, o laisvė sunyksta iki įgeidžio.

Tokiomis aplinkybėmis ypatingo dėmesio nusipelno santykis, kurį Europos jaunuoliai nustato su Bažnyčia. Viename iš baigiamųjų Pasiūlymų kongresas drąsiai ir realistiškai pabrėžė: "Jaunuoliai nelaiko Bažnyčios savo ieškojimų objektu ir vieta, kur atsakoma į jų klausimus ir išpildomi jų lūkesčiai. Jiems problema ne Dievas, bet Bažnyčia. Bažnyčia suvokia savuosius bendravimo su jaunimu sunkumus, realių pastoracinių planų stygių <…>, tam tikros katechezės silpnumą teologijos bei antropologijos požiūriu. Nemažai jaunuolių tebesibaimina, kad gyvenimas Bažnyčioje apribos jų laisvę" (8), tuo tarpu daugeliui Bažnyčia lieka arba tampa autoritetingiausia gaire.

c) "Žmogus be pašaukimo"

Toks kontrastų žaismas neišvengiamai pasikartoja ateities planavimo lygmeniu, ateitį jaunuoliams tapatinant vien su savo paties regėjimo lauku bei traktuojant kaip tarnaujančią grynai asmeniniams interesams (savęs realizavimui).

Tokia logika susiaurina ateitį iki profesijos pasirinkimo, ekonominės gerovės ir sentimentaliai emocinio pasitenkinimo, ir tai tarp horizontų, kurie, nors ir teikia iliuziją, jog esi laisvas, laisvės troškimą bei asmens galimybes iš tikrųjų suvaržo ligi ribotų projektų.

Tokie pasirinkimai yra visiškai uždari slėpiniui bei transcendencijai ir, regis, nepasižymi didesne atsakomybe už savo ir kito gyvybę, už dovanotą ir kitiems toliau perduotiną gyvybę. Kitaip tariant, čia kalbama apie jauseną bei mąstyseną, galinčias tapti tam tikros pašaukimams priešiškos kultūros atsiradimo priežastimi. Tuo norima pasakyti, kad kultūros požiūriu tokioje daugiasluoksnėje bei orientyrų netekusioje Europoje, panašioje į panteoną, vyraujantis antropologinis modelis, atrodo, yra "žmogus be pašaukimo".

Štai kaip tai galima apibūdinti: "Pliuralistinė ir sudėtinga kultūra linksta ugdyti jaunuolius, kuriems būdinga neužbaigta ir silpna tapatybė, sukelianti chronišką neryžtingumą renkantis pašaukimą. Daugelis jaunuolių neperpratę net egzistencijos "elementarios gramatikos", jie yra nomadai, nepaliaujamai klajojantys geografijos, jausmo, kultūros ir religijos požiūriais; jie "bando"! Apsupti įvairiausios informacijos pertekliaus ir nepakankamai išugdyti, jie atrodo it paklydėliai, mažai turintys kuo remtis. Todėl jie jaučia nerimą dėl ateities, bijosi galutinių įsipareigojimų ir kelia klausimus dėl savo būties. Trokšdami autonomijos bei nepriklausomybės bet kokia kaina, jie, kita vertus, linksta, tartum ieškodami prieglobsčio, būti labai priklausomi nuo visuomeninės bei kultūrinės aplinkos ir stengiasi tiesiogiai patenkinti jusles: tuo, kas "man tinka" ir "man patinka", pagal madą sukirptame jausmų pasaulyje" (9).

Labai liūdna, kai protingi ir gabūs jaunuoliai yra praradę troškimą gyventi, kuo nors tikėti, siekti aukštų tikslų, puoselėti viltį, jog pasaulį įmanoma pagerinti savo paties pastangomis. Tai jaunuoliai, besijaučią nereikalingi gyvenimo žaidime ar dramoje, nuleidę jo akivaizdoje rankas, pasiklydę akligatviuose, apsiriboję gyvenime minimalia įtampa, be pašaukimo, tačiau ir be ateities, arba su ateitimi, kuri, geriausiu atveju, yra dabarties kopija.

d) Europos pašaukimas

Vis dėlto ši daugybės sielų ir tokios silpnos kultūros (nepaisant to, darančios didelį poveikį) Europa turi nenumatytų jėgų, yra gyva kaip niekada ir pašaukta svarbiam vaidmeniui tarptautinėje arenoje. Senasis žemynas, nors ir sužeistas nesenų, kartais smurtinių konfliktų, stipriau negu ankstesnėmis epochomis pajuto kvietimą vienybėn. Tai vienybė, kurią, nors jau krito kai kurios sienos, dar reikia sukurti ir kuri turėtų apimti visą Europą ir visus prašančius svetingumo bei prieglobsčio; vienybė, turinti būti ne tik politinė ar ekonominė, bet pirmiausia dvasinė ir moralinė; vienybė, privalanti įveikti senąją pagiežą bei tradicinį nepasitikėjimą ir pajėgi savo giliose krikščioniškose šaknyse įžvelgti suartėjimo motyvą bei tarpusavio supratimo garantą; vienybė, kurią ypač dabartinei jaunuolių kartai teks įgyvendinti ir padaryti tvirtą bei užbaigtą nuo Šiaurės iki Pietų ir nuo Rytų iki Vakarų, ginant ją nuo bet kurio izoliuotumo bei apsiribojimo savais pagundos interesais ir pateikiant pasauliui kaip taikaus sugyvenimo margoje įvairovėje pavyzdį.

Ar pajėgs šie jaunuoliai imtis tokios atsakomybės?

Jei tiesa, kad šių dienų jaunuoliams iškilusi grėsmė prarasti orientaciją ir netekti tvirto atramos taško, tai gimstanti "naujoji Europa" galbūt galėtų tapti tikslu ir būti atitinkama paskata jaunuoliams, "besiilgintiems laisvės, ieškantiems tiesos, dvasingumo, autentiškumo, asmeninio originalumo ir skaidrumo ir trokštantiems draugystės ir bendravimo", ieškantiems "bičiulystės" ir norintiems "kurti naują visuomenę, kuri remtųsi tokiomis vertybėmis kaip taika, teisingumas, pagarba aplinkai, dėmesys skirtumams, solidarumas, savanoriškumas bei lygus moters orumas" (10).

Trumpai tariant, naujausiuose tyrinėjimuose Europos jaunuoliai apibūdinami kaip praradę kryptį, bet ne beviltiški, kaip užsikrėtę etiniu reliatyvizmu, tačiau sykiu ir noru gyventi "gerą gyvenimą", kaip suvokiantys savąjį išganymo poreikį, nors ir nežinantys, kur jo ieškoti.

Jų rimčiausia problema yra, matyt, etiškai neutrali visuomenė, kurioje jiems tenka gyventi, tačiau jų jėgos dar nėra visiškai užgesusios ypač laikotarpiu, kai pereinama prie naujų tikslų, tokių kaip mūsų. Tai liudija daugybė jaunuolių, įkvėptų sąžiningų dvasingumo ieškojimų ir drąsiai įsitraukusių į socialinę sritį, pasitikinčių savimi bei kitais ir skleidžiančių viltį bei optimizmą.

Tikime, jog šie jaunuoliai, nepaisant prieštaravimų bei tam tikros kultūrinės aplinkos "svorio", galės kurti šią naująją Europą. Jų gimtojo žemyno pašaukimo fone ryškėja jų pačių asmeninis pašaukimas.
 

Naujoji evangelizacija

12. Visa tai atveria naujus kelius ir reikalauja naujo impulso senosios ir naujosios Europos evangelizaciniam procesui. Jau daugelį metų Bažnyčia ir dabartinis popiežius ragina iš pagrindų atnaujinti Evangelijos skelbimo turinį bei metodą, siekiant "padaryti XX amžiaus Bažnyčią tinkamesnę skelbti Evangeliją XX amžiaus žmonijai" (11). Be to, anot kongreso, "nereikia bijoti gyventi perėjimo į naujus krantus laikotarpiu" (12).

a) Semper ir novum

Norint pateikti Evangeliją šių dienų vyro ir moters naujiems klausimams bei sąlygoms nagrinėti, svarbu susieti jos semper ir novum. Tad neatidėliotinai būtina Europoje gyvenančiam jaunuoliui iš naujo pasiūlyti kerygmos šerdį ar centrą kaip gyvybės bei prasmės kupiną "amžinai gerąją naujieną", kaip skelbimą, atliepiantį jo lūkesčius bei apšviečiantį jo ieškojimus.

Kaip tik tai kelia didžiausią įtampą bei iššūkį. Nuo to priklauso įgyvendintinas žmogaus paveikslas ir didieji sprendimai dėl paskiro asmens bei žmonijos gyvenimo ir ateities - būtent nuo laisvės, santykio tarp subjektyvumo ir objektyvumo, gyvenimo ir mirties slėpinio, meilės ir kančios, darbo ir šventės sampratos.

Būtina atskleisti aiškesnį santykį tarp praktikos ir tiesos, tarp asmeninio istorinio momento ir galutinės visuotinės ateities arba tarp gautojo ir dovanotojo gėrio, tarp gyvenimo, kaip dovanos suvokimo, ir gyvenimo pasirinkimo. Žinome, kad būtent šiose srityse išgyvenama tam tikra prasmės krizė, gimdanti pašaukimams priešišką kultūrą ir žmogaus be pašaukimo įvaizdį.

Todėl norint evangelizuoti gyvenimą ir gyvenimo prasmę, laisvės ir subjektyvumo poreikį, savo būties pasaulyje ir santykių su kitais prasmę, būtent čia turėtų prasidėti arba baigtis naujosios evangelizacijos kelias.

Iš čia gali išnirti pašaukimų kultūra ir pašaukimui atviro žmogaus modelis. Europoje, iš pagrindų keičiančioje savo veidą, neturėtų trūkti Gerosios Naujienos apie Viešpaties prisikėlimą, nes jo kraujyje suvienijami išblaškytieji ir buvusieji toli tampa artimi sugriaunant "viduryje stovinčią pertvarą" (Ef 2, 14). Galime net sakyti, kad pašaukimas yra tikroji naujosios evangelizacijos šerdis ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, Dievo kvietimas žmogui į naująją tiesos ir laisvės erą, raginimas iš naujo etiškai pagrįsti Europos kultūrą bei visuomenę.

b) Naujasis šventumas

Šiame Gerosios Naujienos įkultūrinimo procese Dievo žodis tampa žmogaus palydovu, susitikdamas su juo kelyje, kad atskleistų jam Tėvo planą kaip jo laimės sąlygą. Kaip tiktai šv. Pauliaus žodis iš Laiško efeziečiams ir šiandien akina mus, Dievo tautą Europoje, atrasti tai, kas galbūt nėra regima iš pirmo žvilgsnio, bet vis dėlto yra įvykis, dovana, naujas gyvenimas: "Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai" (Ef 2, 19).

Tai, savaime suprantama, nėra naujas žodis, bet jis verčia naujai pažvelgti į Bažnyčios senajame žemyne tikrovę, Bažnyčios, kuri jokiu būdu nėra "sena". Ji yra tikinčiųjų, kviečiamų į "šventumo jaunystę", į visuotinį pašaukimą būti šventam, bendruomenė; tai primygtinai pabrėžta Susirinkimo (13) ir vėliau įvairiomis aplinkybėmis pakartotinai patvirtinta Magisteriumo.

Atėjo laikas, kad tas kvietimas vėl taptų galingas ir pasiektų visus tikinčiuosius, idant kiekvienas įstengtų išmatuoti, koks yra jo gyvenimui patikėtojo malonės slėpinio "plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis" (Ef 3, 18).

Tikrai jau laikas tokiu kvietimu sužadinti naujų šventumo formų, nes Europai pirmiausia reikia ypatingo dabarties momento reikalaujamo, taigi originalaus ir savaip pavyzdžio neturinčio šventumo.

Reikia "tiesti tiltus" gebančių žmonių, kurie vis labiau vienytų Europos Bažnyčias bei tautas ir taikintų sielas.

Reikia "tėvų" ir "motinų", atvirų gyvybės dovanai; sutuoktinių, liudijančių ir švenčiančių Dievo palaimintą žmogiškosios meilės grožį; žmonių, gebančių dalyvauti dialoge bei mylėti kultūrą, idant perteiktų krikščioniškąją naujieną mūsų laiko kalba; specialistų ir paprastų žmonių, pajėgiančių įspausti į savo pilietinį gyvenimą ir darbo bei draugystės santykius tiesos skaidrumą bei krikščioniškosios artimo meilės intensyvumą; moterų, galinčių krikščioniškajame tikėjime vėl atrasti galimybę visiškai išskleisti savo moteriškąjį genijų; kunigų, turinčių didelę širdį, tokią kaip Gerojo Ganytojo; nuolatinių diakonų, skelbiančių Žodį ir laisvę tarnauti didžiausiems vargšams; įšventintų apaštalų, įstengiančių kontempliatyvia širdimi panirti į pasaulį bei istoriją, ir mistikų, pažįstančių Dievo slėpinį ir žinančių, kaip švęsti Dievo patirtį ir parodyti Dievo buvimą gyvenimo įvykiuose.

Europai reikia naujų tikėjimo ir tikėjimo grožio išpažinėjų; liudytojų, kurie būtų įtikimi tikintieji, nebijantys net pralieti savo kraujo; mergelių, kurios ne tik būtų tokios sau, bet ir mokėtų visiems parodyti mergeliškumą, glūdintį kiekvieno širdyje ir kreipiantį tiesiai į Amžinąjį visokios meilės šaltinį.

Mūsų žemynas trokšta ne tik šventų žmonių, bet ir bendruomenių, kurios būtų taip įsimylėjusios Bažnyčią bei pasaulį, kad galėtų pateikti pasauliui laisvą, atvirą ir dinamišką Bažnyčią, veikiančią šių dienų Europos istorijoje, artimą žmonių kančioms, visiems svetingą, skatinančią teisingumą, dėmesingą vargšams, nesusirūpinusią nei dėl mažo savo narių skaičiaus, nei dėl savo veiklos apribojimo, neišgąsdintą nei socialinės dekristianizacijos (realios, tačiau galbūt ne tokios radikalios bei visuotinės) aplinkos, nei rezultatų stokos (dažnai tiktai tariamos).

Tai bus naujasis šventumas, pajėgus iš naujo evangelizuoti Europą ir kurti naująją Europą!
 

Nauji pašaukimai

13. Taigi reikėtų pradėti naują pokalbį apie pašaukimą ir pašaukimus, kultūrą ir pašaukimų pastoraciją. Kongresas atkreipė dėmesį į tam tikrą, jau visuotinai paplitusį jautrumą šioms temoms, tačiau pats pasiūlė "žingsnelį", tinkamą "naujiems laikams mūsų Bažnyčiose atverti" (14).

a) Pašaukimas ir pašaukimai

Kaip šventumas yra visų pakrikštytųjų Kristuje tikslas, taip kiekviena gyvybė turi savo ypatingą pašaukimą, ir kaip pirmasis remiasi Krikštu, taip antrasis susijęs su paprasčiausiu egzistavimo faktu. Pašaukimas yra numatanti Kūrėjo mintis apie kiekvieną būtybę, tai jo idealus planas, tartum svajonė, jaudinanti Dievą, nes jį jaudina būtybė. Dievas Tėvas nori, kad šis planas kiekvienai gyvybei būtų skirtingas ir specifiškas.

Žmogus iš tiesų yra "pašauktas" į gyvenimą ir, ateidamas į jį, atsineša ir randa savyje atvaizdą to, kuris jį pašaukė.

Pašaukimas - tai Dievo kvietimas įgyvendinti save pagal šį atvaizdą ir yra unikalus bei nepakartojamas būtent todėl, kad tas atvaizdas neišsemiamas. Kiekviena būtybė išreiškia ir yra kviečiama išreikšti ypatingą Dievo minties aspektą. Būtent joje jis atranda savo vardą bei tapatybę, patvirtina ir garantuoja savo laisvę ir originalumą.

Tad jei kiekvienas žmogus nuo gimimo momento turi jam skirtą pašaukimą, tai Bažnyčioje ir pasaulyje yra įvairių pašaukimų, kurie, teologijos lygmeniu išreikšdami žmoguje įspaustą panašumą į Dievą, pastoraciniu bei bažnytiniu lygmeniu atitinka įvairius naujosios evangelizacijos poreikius ir praturtina Bažnyčios dinamiką bei bendrystę: "Dalinė Bažnyčia yra it žydintis sodas kupina įvairiausių dovanų ir charizmų, sąjūdžių ir tarnybų. Todėl toks svarbus tarpusavio bendrystės liudijimas atsisakant bet kurios "konkuravimo dvasios" (15).

Iš tiesų, kongrese buvo aiškiai pareikšta, kad "reikia atsiverti naujoms charizmoms ir tarnyboms, kurios galbūt skiriasi nuo įprastinių. Pasauliečių vieta ir jų didesnis vertinimas yra dar ligi galo neatrastas laiko ženklas. Vis labiau aiškėja jų vaisingumas" (16).

b) Pašaukimų kultūra

Šie elementai pamažu smelkiasi tikinčiųjų sąmonėn, tačiau ne tiek, kad sukurtų tikrą ir savitą pašaukimų kultūrą (17), kuriai pavyktų peržengti tikinčiųjų bendruomenės ribas. Todėl Šventasis Tėvas, kreipdamasis į kongreso dalyvius, linkėjo, kad nuolatinis bei kantrus dėmesingumas dieviškojo kvietimo slėpiniui skatintų "tarp jaunuolių ir šeimose naują pašaukimų kultūrą" (18).

Tai naujosios evangelizacijos sudedamoji dalis. Tai gyvybės ir atvirumo gyvybei, gyvenimo prasmės, tačiau taip pat ir mirimo kultūra.

Ji ypač remiasi vertybėmis, galbūt šiek tiek primirštomis tam tikros naujos mąstysenos (pasak kai kurių, "mirties kultūros"), kaip antai dėkingumu, slėpinio priėmimu, žmogaus neužbaigtumo ir sykiu atvirumo transcendencijai jausmu, pasirengimu būti pašauktam kito (arba Kito) ir provokuojamam gyvenimo, pasitikėjimu savimi ir kitais, laisve būti pagautam gautosios dovanos, dėmesingumu, supratingumu, atlaidumu, atrandant, kad tai, kas gauta, visada nepelnyta, lenkia individui būdingus matus ir yra atsakomybės už gyvenimą šaltinis.

Tokios pašaukimų kultūros dalis taip pat yra gebėjimas svajoti apie didžius dalykus bei jų trokšti, nuostaba, leidžianti branginti ir rinktis grožį dėl jo vidinės vertės, nes jis daro gyvenimą gražų ir teisingą, nesavanaudiškumas, kuris ne tik yra solidarumas nelaimėje, bet ir kyla iš kiekvieno brolio bei kiekvienos sesers orumo suvokimo.

Pramogų kultūrai, kuriai žodžių gausoje gresia iš akių išleisti ir panaikinti rimtus klausimus, priešpriešintina kultūra, mokanti rasti drąsos bei noro didiesiems klausimams, tiems, kurie susiję su ateitimi: iš tiesų svarūs klausimai suteikia didybės ir mažiems atsakymams. Tačiau galiausiai maži ir kasdieniai klausimai pastūmėja svarbiems sprendimams, pvz., tikėjimui, arba kuria kultūras, tokias kaip pašaukimų.

Bet kuriuo atveju pašaukimų kultūra, kaip vertybių kompleksas, turėtų vis labiau pereiti iš bažnytinės sąmonės į pilietinę, iš individo ar tikinčiųjų bendruomenės įsitikinimo virsti visuotiniu įsitikinimu, jog trečiojo tūkstantmečio Europos ateities neįmanoma kurti remiantis "žmogaus be pašaukimo" modeliu. Popiežius toliau teigia: "Nepasitenkinimas, vyraujantis jaunų žmonių pasaulyje, rodo, jog ir naujosioms kartoms ramybės neduoda primygtiniai klausimai dėl gyvenimo prasmės; tai patvirtina, kad niekas ir nė vienas negali nuslopinti prasmės klausimo ir tiesos troškimo. Daugeliui tai yra tas laukas, kuriame ieškoma pašaukimo" (19).

Būtent toks prasmės klausimas ir tiesos troškimas lemia autentiškos pašaukimų kultūros atsiradimą; ir jei šis klausimas ir troškimas yra kiekvieno žmogaus širdyje, net tokio, kuris tai neigia, tai tokia kultūra gali tapti savotiška bendra teritorija, kur tikinčioji sąžinė susitinka su laicistine ir save su ja sugretina. Pirmoji dosniai ir nedviprasmiškai dovanos antrajai iš aukštai gautą išmintį.

Taip ši naujoji kultūra virs tikru naujosios evangelizacijos lauku, kur galės atsirasti naujas žmogaus modelis ir suklestėti naujas šventumas bei nauji pašaukimai trečiojo tūkstantmečio Europai. Specifinių pašaukimų - pašaukimų daugiskaita - stygių iš tiesų lemia suvokimo, kad gyvenimui būdingas pašaukimas - pašaukimas vienaskaita - nebuvimas ar, tiksliau, pašaukimo kultūros nebuvimas.

Tokia kultūra šiandien, matyt, tampa pirmutiniu pašaukimų pastoracijos (20) ar galbūt pastoracijos apskritai tikslu. Kokia gi tai būtų pastoracija, neugdanti laisvės jaustis pašauktam Dievo ar neleidžianti gimti gyvenimo naujybei?

c) Pašaukimų pastoracija: "kokybinis šuolis"

Dar vienas elementas sieja apmąstymus iki kongreso ir analizę per kongresą: tai suvokimas, kad pašaukimų pastoracijai reikia esminių pokyčių, tinkamo "šuolio", anot Darbo dokumento (21), arba "kokybinio šuolio", Šventojo Tėvo siūlyto Kreipimesi (22) kongreso pabaigoje. Taigi nagrinėdami esamą padėtį  vėl susiduriame su aiškiu sutapimu, kurį privalu teisingai suprasti.

Tai ne tik kvietimas reaguoti į nuovargio ar nusivylimo menkų rezultatų akivaizdoje jausmus; šiais žodžiais taip pat neketiname raginti paprasčiausiai atnaujinti tam tikrus metodus ar rasti jėgų ir įkarščio, bet norime parodyti, kad pašaukimų pastoracija Europoje pasiekė istorinį lūžio tašką, lemtingą momentą. Pašaukimų pastoracija išgyveno istoriją, priešistorę ir vėliau lėtai, tartum natūralūs metų laikai, viena kitą keičiančias stadijas; dabar neišvengiamai priartėjo "suaugusios" ir brandžios pašaukimų pastoracijos amžius.

Taigi nederėtų nei nuvertinti šio lūžio taško reikšmės, nei kaltinti ką nors už tai, kas nebuvo padaryta praeityje. Priešingai, mums ir visai Bažnyčiai reikia nuoširdžiai įvertinti nuopelnus brolių ir seserų, didelių sunkumų sąlygomis dosniaširdiškai padėjusiems tokiai daugybei jaunuolių ieškoti bei atrasti savo pašaukimą. Tačiau bet kuriuo atveju turėtume dar kartą suvokti kryptį, kurią Dievas, istorijos Viešpats, teikia mūsų istorijai, taip pat Europos turtingai pašaukimų istorijai šiuo lemtingu momentu.

- Jei pašaukimų pastoracija atsirado kaip būtinybė, sąlygota krizinės situacijos ar pašaukimų stygiaus, tai šiandien jos nebeįmanoma sieti su tokiomis atsitiktinybėmis ar neigiamomis aplinkybėmis; priešingai, ji atsiskleidžia kaip Bažnyčios, atviros nesulaikomam Dievo planui, visada joje gimdančiam gyvybę, motiniškumo nuolatinė ir nuosekli išraiška.

- Jei anksčiau buvo skatinami tiktai arba pirmiausia tam tikri pašaukimai, tai šiandien reikia vis labiau stengtis skatinti visus pašaukimus, nes Viešpaties Bažnyčioje arba visi augame kartu, arba neauga nė vienas.

- Jei iš pradžių pašaukimų pastoracija rūpinosi apriboti savo veiklos sritį tam tikromis asmenų grupėmis ("mūsiškiais", artimiausiais Bažnyčios aplinkai, ar tais, kurie iškart parodydavo tam tikrą suinteresuotumą, geresniaisiais ar labiau nusipelniusiais, tais, kurie jau buvo padarę tikėjimo sprendimą ir t.t.), tai dabar vis labiau ryškėja būtinybė pašaukimo skelbimą bei siūlymą drąsiai taikyti - bent teoriškai - visiems vardu Dievo, neteikiančio kam nors pirmenybės, pasirenkančio nusidėjėlį iš nusidėjėlių tautos, padarančio pranašu Amosą, ne pranašo sūnų, bet šilkmedžio vaisių rinkėją, pašaukiančio Levį ir apsilankančio Zachiejaus namuose ir galiausiai galinčio pažadinti Abraomui vaikų iš akmenų (plg. Mt 3, 9).

- Jei anksčiau su pašaukimais susijusią veiklą motyvavo baimė (išnykimo ar skaičiaus mažėjimo) ir troškimas išlaikyti apibrėžtus buvimo ar darbų lygius, tai dabar baimė, kuri visada yra bloga patarėja, užleidžia vietą krikščioniškajai vilčiai, kylančiai iš tikėjimo ir nukreiptai į naujybę bei Dievo ateitį.

- Jei pašaukimai nuolatos yra ar buvo skatinami netvirtai ir baimingai, tarsi būtų menkaverčiai lyginant su pašaukimams priešiška kultūra, tai šiandien pašaukimus tikrai skatina tiktai tas, kuris įkvėptas tikrumo, kad kiekviename be išimties asmenyje glūdi pirmapradė atrastina Dievo dovana.

- Jei anksčiau tikslas buvo rekrūtavimas, o metodas - propaganda, neretai pažeidžiant individo laisvę ir pasitaikant "konkurencinės kovos" atvejams, tai dabar turėtų tapti vis aiškiau, jog bet kurios veiklos tikslas turėtų būti tarnavimas asmeniui, idant jis mokėtų įžvelgti Dievo planą jo gyvenimui statydinant Bažnyčią ir suvoktų bei įgyvendintų tai kaip savo tiesą (23).

- Jei dar ne taip seniai kai kas manė, jog pašaukimų krizę galima išspręsti abejotinais metodais, pavyzdžiui, "pašaukimų importu" (dažnai išraunant juos iš jų aplinkos), tai šiandien niekam nevalia manyti, kad ši pašaukimų krizė išsprendžiama aplenkiant ją šonu, nes Viešpatis nesiliauja kvietęs kiekvienoje Bažnyčioje ir kiekvienoje vietovėje.

- Taigi "kovotojas už pašaukimus", noriai improvizuojantis ir dažnai vienišas, norėdamas gebėti pasiūlyti tinkamą pagalbą ieškantiesiems, turėtų vis labiau pereiti nuo skatinimo, kurį sudaro atsitiktinės iniciatyvos bei patirtys, prie pašaukimus akcentuojančio auklėjimo, pagrįsto pasiteisinusiu lydėjimo metodu.

- Tad pašaukimų skatintojas turėtų vis labiau tapti auklėtoju tikėjimo srityje ir pašaukimų ugdytoju, o pašaukimų skatinimas - visos vienuolijos ar parapijos bendruomenės, viso instituto ar visos vyskupijos, kiekvieno kunigo, vienuolio ar tikinčiojo bendra veikla (24) visų pašaukimų atžvilgiu ir kiekvienu gyvenimo tarpsniu.

- Galiausiai atėjo laikas ryžtingai atsikračius "nuovargio patologijos" (25) ir rezignacijos, kuri, teisindamasi dėl pašaukimų krizės, kaltina vien šiandienę jaunuolių kartą, imti drąsiai kelti teisingus klausimus siekiant suprasti galimas klaidas bei silpnybes ir įžiebti naują kūrybingo bei aistringo liudijimo įkarštį.

d) Maža kaimenė ir didelė misija (26)

Nuosekli slinktis šia linkme vis labiau pagelbės iš naujo atrasti pašaukimų pastoracijos orumą ir jos natūralią centrinę bei sintezuojančią poziciją pastoracijos srityje.

Šiuo atveju irgi tolstame nuo patirčių bei sąvokų, praeityje traktavusių pašaukimų pastoraciją kaip mažiau svarbią ir dėl to grasinusių ją vienaip ar kitaip marginalizuoti. Kartais ji nepateikia įtikinamo šių dienų Bažnyčios veido arba yra laikoma, palyginti su kitomis sritimis, teologiškai mažiau pagrįsta pastoracijos dalimi, neseniai atsiradusiu krizinės bei atsitiktinės situacijos sąlygotu vaisiumi.

Pašaukimų pastoracija, matyt, tebėra per menkai vertinama; tai, viena vertus, gali kenkti jos įvaizdžiui ir netiesiogiai paveikumui, tačiau, kita vertus, gali tapti palankia aplinka naujoms pastoracinėms kryptims kūrybingai bei laisvai - turint laisvę taip pat padaryti klaidą - nustatyti bei išbandyti.

Tačiau tokia padėtis mums pirmiausia gali priminti "menkumą" ar neturtingumą, apie kurį Jėzus kalba matydamas paskui jį sekančias minias: "Pjūtis didelė, o darbininkų maža" (Mt 9, 37). Dievo karalystės, naujosios Europos ir naujosios evangelizacijos pjūties akivaizdoje "darbininkų" yra ir visuomet bus maža, visuomet "maža kaimenė ir didelė misija", idant vis geriau išryškėtų, kad pašaukimas yra Dievo iniciatyva, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios dovana.
 


ANTROJI DALIS
PAŠAUKIMO TEOLOGIJA
"Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia" (1 Kor 12, 4)


Pagrindinis šios teologinės dalies tikslas yra suvokti žmogaus gyvenimo prasmę Dievo trejybinės bendrystės atžvilgiu. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios slėpinys kaip kvietimas mylėti dovanojant save ir būnant šventam, kaip dovana Bažnyčioje pasauliui pagrindžia visą žmogaus egzistenciją. Kiekviena nuo Dievo atsieta antropologija yra iliuzija.

Pateiksime krikščioniškojo pašaukimo struktūrinius elementus ir esminę architektūrą, kuri, akivaizdu, gali būti tiktai teologinė. Ši tikrovė, jau daug kartų nagrinėta taip pat Magisteriumo, turtinga dvasinės, biblinės-teologinės tradicijos, išugdžiusios ne tik pašauktųjų kartas, bet ir pašaukimo dvasingumą.
 

Gyvenimo prasmės klausimas

14. Dievo žodžio mokykloje krikščionių bendruomenė gauna iškiliausią atsakymą į gyvenimo prasmės klausimą, daugiau ar mažiau aiškiai kylantį kiekvieno žmogaus širdyje. Tai atsakymas, ateinantis ne iš žmogaus proto, nors šis visada dramatiškai provokuojamas būties ir lemties problemos, bet iš Dievo. Būtent pats Dievas duoda raktą, kuriuo galima išnarplioti bei išspręsti didžiuosius klausimus: kodėl esame pasaulyje? kas yra gyvenimas? kas yra anapus mirties slėpinio?

Nevalia užmiršti, kad pramogų kultūroje, į kurią šiandien paniręs pirmiausia jaunimas, pagrindiniams klausimams gresia pavojus būti užgniaužtiems ar išstumtiems. Gyvenimo prasmė šiandien veikiau primetama negu jos ieškoma: arba tiesioginio išgyvenimo, arba to, kas malšina poreikius, kuriuos patenkinus sąžinė pasidaro dar bukesnė, o esminiai klausimai lieka be atsakymo (27).

Tad pastoracinės teologijos ir dvasinės globos uždavinys yra padėti jaunuoliams klausti dėl savo gyvenimo, kad jie per lemtingą dialogą su Dievu suformuluotų tokį patį klausimą kaip ir Marija iš Nazareto: "Kaip tai įvyks?" (Lk 1, 34).
 

Trejybės atvaizdas

15. Klausydamiesi Dievo žodžio, ne be stebėjimosi atrandame, kad talpiausia bei tinkamiausia biblinė teologinė kategorija gyvenimo slėpiniui Kristaus šviesoje išreikšti yra "pašaukimo" sąvoka (28). "Kristus, naujasis Adomas, Tėvo ir jo meilės žmogui apreiškimu parodo, koks turėtų būti žmogus ir jo aukščiausiasis pašaukimas" (29).

Todėl biblinė Korinto bendruomenė pateikia Dvasios dovanas Bažnyčioje kaip subordinuotas Jėzaus, kaip Viešpaties, pripažinimui. Iš tiesų kristologija yra kiekvienos antropologijos bei ekleziologijos pagrindas. Kristus yra žmogaus projektas. Tiktai Šventosios Dvasios skatinamas (plg. 1 Kor 12, 3) ir pažinęs, kad Jėzus yra Viešpats, tikintysis gali įžvelgti naujosios tikėjimo bendruomenės įstatus: "Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris veikia visur kur" (1 Kor 12, 4-6).

Šiuo Pauliaus pateikiamu įvaizdžiu aiškiai išryškinami trys pagrindiniai pašaukimo dovanų Bažnyčioje aspektai, artimai susiję su savo ištakomis Trejybės bendrystėje ir turintys ypatingą ryšį su atskirais dieviškaisiais Asmenimis.

Dvasios šviesoje šios dovanos yra jos begalinio maloningumo apraiška. Dvasia yra charizma (Apd 2, 38), kiekvienos dovanos versmė bei nesulaikomo dieviškojo kūrybiškumo išraiška.

Kristaus šviesoje pašaukimo dovanos yra "tarnystės" ir išreiškia tarnystės, kurią Sūnus vykdė net ligi savo gyvybės atidavimo, formų įvairovę. Juk jis "atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį" (Mt 20, 28). Todėl Jėzus yra kiekvieno slėpinio pirmavaizdis.

Tėvo šviesoje dovanos yra "darbai", nes iš jo - Gyvybės versmės kiekviena gyva būtybė gauna jai būdingą dinamiką.

Bažnyčia kaip atvaizdas atspindi Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios slėpinį, ir kiekvienas pašaukimas apima trijų Trejybės Asmenų būdingus bruožus. Dieviškieji Asmenys yra bet kurio kvietimo versmė ir pirmavaizdis. Iš tiesų pati Trejybė yra slėpininga kvietimų ir atsakymų sampyna. Tiktai čia, šio nepertraukiamo dialogo viduje, kiekviena gyva būtybė atranda ne tik savo šaknis, bet ir savo paskirtį bei ateitį, tai, kuo ji kviečiama būti bei tapti tiesoje bei laisvėje ir konkrečioje savo istorijos tikrovėje.

Dovanos Pirmajame laiške korintiečiams pateikiamuose bažnytiniuose įstatuose turi istorinę ir konkrečią paskirtį: "Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui" (1 Kor 12, 7). Egzistuoja aukštesnis gėris, nuolatos pranokstantis asmeninį gėrį, - vienybėje statydinti Kristaus Kūną, padaryti jo buvimą regimą istorijoje, "kad pasaulis įtikėtų" (Jn 17, 21).

Todėl bažnytinė bendruomenė, viena vertus, gaubiama Dievo slėpinio ir yra šio slėpinio regimas atvaizdas; kita vertus, ji neatsiejamai susijusi su žmogaus istorija, išėjimo "naujojo dangaus" link būkle.

Bažnyčia ir kiekvienas pašaukimas joje išreiškia tą pačią dinamiką: būti kviečiamam misijai.
 

Tėvas kviečia gyventi

16. Kiekvieno egzistencija yra Tėvo kūrybingos meilės, veiksmingo troškimo, kuriančio žodžio vaisius.

Tėvo kuriamajam veiksmui būdinga kvietimo, pašaukimo į gyvenimą dinamika. Žmogus įžengia į gyvenimą, nes yra mylimas, mąstomas ir norimas gerosios Valios, atidavusios jam pirmenybę nebūties atžvilgiu, mylėjusios jį dar prieš jo atsiradimą, pažinusios jį dar prieš sukūrimą įsčiose, pašventinusios dar prieš gimimą (plg. Jer 1, 5; Iz 49, 1.5; Gal 1, 15).

Tad pašaukimas yra tai, kas iš esmės paaiškina žmogaus slėpinį, ir pats yra slėpinys, absoliučios meilės bei dovanotumo slėpinys.

a) "… pagal savo paveikslą"

Šiame "kuriančiajame kvietime" žmogus išsyk pasirodo su visa savo orumo jėga kaip tas, kuris kviečiamas sueiti į santykį su Dievu, būti Dievo akivaizdoje su kitais, pasaulyje, turint veidą, kuriame atsispindėtų dieviškieji bruožai: "Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą" (Pr 1, 26). Šis trigubas santykis yra pirmapradžio plano dalis, nes Tėvas išsirinko mus jame - Kristuje - "prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje" (Ef 1, 4).

Pažinti Tėvą reiškia egzistuoti jo būdu, nes jis padarė mus pagal savo paveikslą (plg. Išm 2, 23). Štai čia glūdi pamatinis žmogaus pašaukimas - pašaukimas gyventi tokį gyvenimą, kuris iškart suvokiamas kaip dieviškojo gyvenimo atvaizdas. Jei Tėvas yra amžinoji gyvenimo versmė, visiškas maloningumas, amžinasis egzistencijos bei meilės šaltinis, tai tada žmogus pašauktas būti panašus į Jį savo egzistencijos mažu bei ribotu mastu ir dėl to "dovanoti gyvenimą", užsikrauti kito gyvenimą.

Tada Tėvo kuriamasis veiksmas yra tai, kas žadina suvokimą, jog gyvenimas atiduotas žmogaus, kviečiamo atsakyti visiškai asmeniškai ir originaliai, atsakingai ir dėkingai, laisvei.

b) Meilė - gyvenimo prasmės pilnatvė

Šioje kvietimo gyventi perspektyvoje privalu vengti vieno dalyko: traktuoti egzistenciją kaip savaime suprantamą, kaip būtiną ar atsitiktinę.

Dabarties kultūroje, matyt, nelengva pajusti nuostabą gyvenimo, kaip dovanos, akivaizdoje (30).

Nėra itin sunku įžvelgti kitų labui atiduoto gyvenimo prasmę; tačiau norint suvokti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas bet kuriuo atveju ir iki bet kurio sprendimo yra dovanotoji meilė ir kad šioje meilėje jau paslėptas nuoseklus, su pašaukimu susijęs planas, reikia brandesnės sąmonės, tam tikro dvasinio ugdymo.

Paprasčiausias mūsų egzistavimo faktas turėtų pripildyti mus visus nuostabos ir beribio dėkingumo Tam, kuris, pašaukdamas mus vardu, visiškai neužtarnautai ištraukė mus iš nieko.

Tada gyvenimo, kaip dovanos, suvokimas turėtų ne tik žadinti dėkingumą, bet ir pamažu kreipti pirmojo didžiojo atsakymo į pamatinį prasmės klausimą linkme: gyvenimas yra kūrybingos Dievo meilės šedevras ir pats kaip toks kvietimas mylėti. Tai gautoji dovana, iš prigimties linkstanti tapti dovanotuoju gėriu.

c) Meilė - kiekvieno žmogaus pašaukimas

Meilė yra gyvenimo prasmės pilnatvė. Dievas taip mylėjo žmogų, kad dovanojo jam atskirą gyvenimą ir įgalino jį gyventi bei mylėti dievišku būdu. Būtent šiame meilės pertekliuje, pradžios meilėje, žmogus atranda savo radikalų pašaukimą, "šventąjį pašaukimą" (2 Tim 1, 9), ir savo nepakartojamą tapatybę, iškart darančią jį panašų į Dievą, į Šventąjį, kuris jį pašaukė (plg. 1 Pt 1, 15). Popiežius Jonas Paulius II teigia: "Kurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir nepaliaujamai išlaikydamas jį būtyje, Dievas įrašo į vyro ir moters žmogiškąją prigimtį pašaukimą ir per tai gebėjimą mylėti bei gyventi bendrystėje, jaučiant už tai atsakomybę. Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas" (31).

d) Tėvas kaip auklėtojas

Dėl tokios jį sukūrusios meilės nė vienas žmogus negali jaustis "nereikalingas", nes kviečiamas atsakyti pagal planą, Dievo sugalvotą būtent jam.

Taigi žmogus bus laimingas ir tobulai save įgyvendins, būdamas savo vietoje ir atsiliepdamas į Dievo auklėjamąjį pasiūlymą su visa įmanoma baime bei virpuliu, kuriuos toks ketinimas gali sužadinti kūniškoje širdyje. Dievas, gyvenimą dovanojantis Kūrėjas, yra taip pat Tėvas, kuris "auklėja", iš nieko ištraukia tai, ko dar nėra, kad tai būtų; jis traukia iš žmogaus širdies tai, ką prieš tai įdėjo, kad jis tobulai būtų savimi ir tuo, kuo Dievas jį pašaukė būti pagal savo paveikslą.

Iš čia kyla begalybės ilgesys, kurį Dievas tartum dieviškąjį antspaudą įdėjo į kiekvieno širdį.

e) Krikšto kvietimas

Šis pašaukimas gyventi ir gyventi dieviškąjį gyvenimą švenčiamas per Krikštą. Per šį sakramentą Tėvas rūpestingai švelniai palinksta virš būtybės, vyro ir moters meilės sūnaus ar dukters, kad palaimintų šios meilės vaisių ir jį visiškai padarytų savo vaiku. Nuo to momento būtybė yra pašaukta į Dievo vaikų šventumą. Niekas ir nė vienas nepajėgus išdildyti šio pašaukimo.

Krikšto malone Dievas Tėvas įsikiša, kad parodytų, jog jis, ir tiktai jis, yra išganymo plano, kuriame kiekvienam žmogui numatyta atskira vieta, autorius. Dievo veiksmas visada yra pirmesnis, ankstesnis, nelaukiantis žmogaus iniciatyvos, nepriklausantis nuo jo nuopelnų nei įtaigojamas jo gebėjimų ar polinkių. Jis yra Tėvas, kuris pažįsta, nurodo, pastūmėja, uždeda antspaudą, kviečia "dar prieš pasaulio sukūrimą" (Ef 1, 4). Ir tada jis teikia jėgų, eina šalia, remia pastangas, yra Tėvas ir Motina amžiams…

Taip krikščioniškasis gyvenimas tampa atsakymo ženklinama patirtimi, atsakingu atsakymu sūniškam santykiui su Tėvu ir broliškam santykiui didelėje Dievo vaikų šeimoje ugdyti. Krikščionis kviečiamas per meilę skatinti panašėjimo į Dievą procesą, vadinamą teologaliniu gyvenimu (vita theologalis).

Todėl ištikimybė Krikštui verčia kelti vis tikslesnius klausimus dėl savo gyvenimo bei savęs ir pirmiausia dėl to, kad būtų gyvenama remiantis ne žmogiškaisiais gabumais, nors ir tai yra Dievo dovana, bet Dievo valia, ne pagal pasaulio perspektyvas, dažnai labai ribotas, bet pagal Dievo norus ir planus.

Tad ištikimybė Krikštui reiškia žvelgti viršun kaip vaikams, siekiant įžvelgti jo valią savo gyvenimui bei ateičiai.
 

Sūnus kviečia juo  sekti

17. "Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana" (Jn 14, 8).

To prašo Pilypas Jėzaus Jo kančios išvakarėse. Tai karštas Dievo ilgesys, esantis kiekvieno žmogaus širdyje: pažinti savo šaknis, pažinti Dievą. Žmogus nėra begalinis, jis panardintas baigtinybėje, tačiau jo troškimas krypsta į begalybę.

Jėzaus atsakymas nustebina mokinius: "Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!" (Jn 14, 9).

a) Siųstas Tėvo kviesti žmogaus

Tėvas sukūrė mus Sūnuje, kuris yra "Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas" (Žyd 1, 3), iš anksto paskirdamas mus tapti panašius į Sūnų (plg. Rom 8, 29). Žodis yra tobulas Tėvo atvaizdas. Žodyje Tėvas padarė save regimą, per Logos "jis prabilo į mus" (Žyd 1, 2). Jo visa esybė - "būti pasiųstam" priartinti Dievą prie žmonių kaip Tėvą, apreikšti jiems jo veidą ir vardą (Jn 17, 6).

Kai žmogus kviečiamas būti Dievo sūnumi, niekas negali geriau už įsikūnijusį Žodį "kalbėti" žmonėms apie Dievą ir būti pavykęs sūnaus atvaizdas. Todėl Dievo Sūnus, ateidamas į šį pasaulį, kvietė mus juo sekti, būti tokiems kaip jis, dalytis jo gyvenimu, žodžiu, mirtimi bei prisikėlimu ir netgi jausmais.

Sūnus, pasiųstas Dievo, tapo žmogumi, kad kviestų žmogų; Tėvo pasiųstasis yra žmonių kvietėjas.

Todėl Evangelijoje nėra nė vienos vietos, nė vieno susitikimo ar pokalbio, nesusijusio su pašaukimu, tiesiogiai ar netiesiogiai neišreiškiančio Jėzaus kvietimo. Įvairių aplinkybių sąlygoti jo susitikimai su žmonėmis jam yra tartum proga atgręžti asmenį į strateginį klausimą: "Ką man daryti su savo gyvenimu? Koks yra mano kelias?"

b) Didžiausia meilė - atiduoti gyvenimą

Į ką Jėzus mus kviečia? Jis kviečia juo sekti, būti ir elgtis taip, kaip jis. Tiksliau, gyventi tokiu pačiu santykiu su Tėvu ir žmonėmis, kaip jis: priimti iš Tėvo rankų gyvenimą kaip dovaną, kad ją "prarastum" bei atiduotum tiems, kurie tau patikėti Tėvo (32).

Jėzaus tapatybę vienija bruožas, sudarantis visą meilės prasmę: misija. Ji išreiškia atsidavimą, iškiliausiai atsiskleidžiantį ant kryžiaus: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15, 13).

Todėl kiekvienas mokinys kviečiamas iš naujo pakartoti ir iš naujo išgyventi Sūnaus jausmus, kuriuos vienija meilė - pagrindinė kiekvieno kvietimo motyvacija. Tačiau pirmiausiai kiekvienas mokinys kviečiamas padaryti Jėzaus misiją regimą; jis pašauktas misijai: "Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu" (Jn 20, 21). Kiekvieno pašaukimo struktūrą, jo brandą sudaro Jėzaus dabartinimas pasaulyje, paverčiant savo gyvenimą, kaip darė jis, dovana. Misija iš tikrųjų yra Velykų vakaro testamentas (Jn 20, 21) ir paskutinis žodis prieš grįžtant pas Tėvą (Mt 28, 16-20).

c) Jėzus - ugdytojas

Kiekvienas pašauktasis asmuo yra Jėzaus ženklas; tam tikra prasme per jį Jėzus širdimi bei rankomis ir toliau apglėbia mažuosius, gydo ligonius, taikina nusidėjėlius ir leidžiasi nukryžiuojamas iš meilės visiems. Buvimas kitiems su Jėzaus širdimi reiškia kiekvieno pašaukimo brandą. Todėl Viešpats Jėzus, ugdytojas tų, kuriuos jis kviečia, yra vienintelis, galintis išugdyti jų tuos pačius jausmus.

Atsiliepdamas į Viešpaties kvietimą ir leisdamasis būti jo ugdomas, kiekvienas mokinys išreiškia autentiškiausius savo paties pasirinkimo bruožus. Todėl "Jėzaus kaip gyvenimo bei istorijos Viešpaties pripažinimas yra lydimas mokinio savižinos <…>. Tikėjimo aktas neišvengiamai susieja kristologinį pripažinimą ir antropologinę savižiną" (33).

Iš čia kyla Dievo žodžio sužadinamos krikščioniškosios pašaukimo patirties pedagogika: "Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio" (Mk 3, 14). Krikščioniškajam gyvenimui, kad jis būtų pilnatviškai išgyvenamas kaip dovana ir misija klausantis, kalbantis, meldžiantis, vidujinant jausmus, leidžiantis kasdien būti Viešpaties ugdomam ir pirmiausia karštai trokštant perteikti Tėvo gyvenimo pasaulį, reikia stiprios motyvacijos ir ypač artimos bendrystės su Viešpačiu.

d) Eucharistija - misijos perdavimas

Visose ankstyvosios krikščionių bendruomenės katechezėse akivaizdi centrinė Velykų slėpinio, kurio pagrindinė naujiena - skelbti Kristaus mirtį bei prisikėlimą, vieta. Laužomos duonos bei už pasaulio gyvybę išliejamo kraujo slėpinyje krikščionių bendruomenė įžvelgia aukščiausią meilės apraišką - paaukotąjį Dievo Sūnaus gyvenimą.

Todėl švenčiant Eucharistiją, kuri yra krikščioniškojo gyvenimo "viršūnė ir šaltinis" (34), švenčiamas aukščiausias Jėzaus Kristaus misijos pasaulyje apreiškimas ir sykiu suburtos būti išsiųstai bei pašauktos misijai, bažnytinės bendruomenės tapatybė.

Velykų slėpinį švenčiančioje bendruomenėje kiekvienas krikščionis įžengia ir dalyvauja ypatingoje Jėzaus dovanoje, pats, kaip ir jis, tapdamas laužoma duona, paaukotina Tėvui už pasaulio gyvybę.

Taip Eucharistija pasidaro kiekvieno krikščioniškojo pašaukimo versme; Eucharistijoje kiekvienas tikintysis kviečiamas supanašėti su visiškai paaukotu ir padovanotu Kristumi. Ji tampa bet kurio atsakymo į pašaukimą ikona; kaip ir Jėzaus atveju, kiekvienas gyvenimas ir kiekvienas pašaukimas susijęs su ištikimybe, kurią sunku išgyventi ligi kryžiaus masto.

Kas dalyvauja Eucharistijoje, priima Jėzaus kvietimą bei akinimą švęsti jo "atminimą" sakramentu ir gyvenimu, gyventi kasdienybės tiesa bei laisve "atmenant" kryžių, dėkingai ir nesavanaudiškai įgyvendinti savo egzistenciją, laužyti savo kūną ir išlieti savo kraują, kaip tai darė Sūnus.

Galiausiai Eucharistija sužadina liudijimą, parengia misijai: "Eikite ramybėje". Iš susitikimo su Kristumi Duonos ženklu esame vedami į susitikimą su Kristumi kiekvieno žmogaus pavidalu. Tikinčiojo įsipareigojimas baigiasi ne įėjimu į šventyklą, bet išėjimu iš jos. Atsakas į kvietimą sutampa su misijos istorija. Ištikimybė savo pašaukimui maitinasi iš Eucharistijos versmių ir išmatuojama gyvenimo Eucharistijoje.
 

Dvasia kviečia liudyti

18. Kiekvienas tikintysis, apšviestas tikėjimo supratimo, kviečiamas pažinti bei pripažinti Jėzų kaip Viešpatį ir pažinti jame save patį. Tačiau tai nėra vien žmogiškojo troškimo ar žmogaus geros valios vaisius. Net ir ilgesnį laiką su Viešpačiu gyvenusiems mokiniams vis dar reikia Dievo. Negana to, Kančios išvakarėse jie jaučiasi išsigandę (Jn 14, 1), baiminasi likti vieni; ir Jėzus padrąsina juos anksčiau niekada negirdėtu pažadu: "Nepaliksiu jūsų našlaičiais" (Jn 14, 18). Pirmi Evangelijos pašauktieji nebus palikti vieni: Jėzus patikina, jog juos rūpestingai lydės Dvasia.

a) Globėjas ir bičiulis, vadovas ir atmintis

Tėvas Sūnaus vardu kaip prisikėlusiojo Viešpaties dovaną atsiųs "Globėją", gerumo Dvasią, (35), kad ji "liktų su jumis per amžius" (Jn 14, 16).

Taip Dvasia tampa kiekvieno mokinio bičiuliu, vadovu, budriai žvelgiančiu į Jėzų ir pašauktuosius, kad pastaruosius padarytų labiausiai sukrečiančio įvykio pasaulyje, Kristaus mirties ir prisikėlimo, liudytojais. Dvasia iš tiesų yra Jėzaus ir jo žodžio: "Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs" (Jn 14, 26) "atminimas"; negana to, "jus ji ves į tiesos pilnatvę" (Jn 16, 13).

Dvasia yra nuolatos nauja vedimu į laipsnišką bei gilų tiesos, kuri yra ne abstrakti sąvoka, bet Dievo planas kiekvieno mokinio gyvenime, supratimą. Šis naujumas yra Dievo žodžio pavertimas gyvenimu ir gyvenimo perkeitimas pagal Dievo žodį.

b) Pašaukimų skatintojas ir palydovas

Taip Dvasia virsta didžiuoju bet kurio pašaukimo skatintoju, kelionės palydovu tikslui pasiekti, vidiniu menininku, su begaline fantazija iš vidaus formuojančiu kiekvieną veidą pagal Jėzų.

Ji visada arti kiekvieno žmogaus, kad padėtų jam suvokti savo, kaip tikinčiojo bei pašauktojo, tapatybę ir suformuotų šią tapatybę pagal dieviškosios meilės pavyzdį. Dvasia šventintoja, kantrus mūsų sielų menininkas ir "tobulas globėjas", kiekviename nori atgaminti šį "dieviškąjį įspaudą".

Tačiau pirmiausia ji įgalina pašauktuosius "liudyti": "Jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę" (Jn 15, 26-27). Toks kiekvieno pašauktojo buvimo būdas daro žodį įtikinamą, yra pats misijos turinys. Liudijimas neapsiriboja skelbiamų žodžių įteigimu (plg. Mt 10, 20), bet veikiau yra Jėzaus nešiojimas širdyje ir jo kaip pasaulio gyvenimo skelbimas.

c) Šventumas - visų pašaukimas

Taigi kokybinio šuolio pašaukimų pastoracijoje reikalavimas šiandien virsta klausimu, neabejotinai įpareigojančiu mus įsiklausyti į Dvasią, nes ji yra to, "kas turi įvykti" (Jn 16, 13), skelbėjas, dovanoja naują dvasinį įžvalgumą suprasti istorijai ir gyvenimui, plaukiantiems iš Viešpaties, kurio pergalėje slypi kiekvieno asmens ateitis, mirties ir prisikėlimo.

Tad pagrįstai galima klausti: kas yra Šventosios Dvasios kvietimas mūsų laikais? Ką turėtume pataisyti pašaukimų pastoracijos programose?

Atsakymų į šiuos klausimus sulauksime tik tada, kai didįjį kvietimą atsiversti, taikomą visai bažnytinei bendruomenei ir kiekvienam atskiram asmeniui, priimsime kaip tikrą vidinės askezės bei vidinio atgimimo kelią, kad kiekvienas atnaujintų savo pašaukimą.

Egzistuoja gyvenimo Šventojoje Dvasioje primatas, pagrindžiantis kiekvieną pašaukimų pastoraciją ir reikalaujantis nugalėti paplitusį pragmatizmą bei sterilų išoriškumą, vedančius į Dievop nukreipto tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimo užmarštį. Atvirumo kupinas įsiklausymas į Dvasią gaivina visą bažnytinės bendruomenės pastoracinę veiklą.

Dvasinio gyvenimo primatas yra atsako į šventumo ilgesį, vyraujantį, kaip jau minėjome, šių dienų Europoje, prielaida. Šventumas - tai visuotinis kiekvieno žmogaus pašaukimas (36), pagrindinis kelias, į kurį įsilieja gausybė paskirų pašaukimų takų. Todėl pašauktųjų šventumas šiuo svarbiu posusirinkiminės istorijos momentu yra didžioji susitikimo su Dvasia vieta.

d) Pašaukimai Bažnyčios pašaukimo labui

Sėkmingai siekti šio tikslo reiškia leistis būti slėpiningo Šventosios Dvasios veikimo nešamam tam tikromis kryptimis, rengiančiomis ir sudarančiomis trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios tikrąjį gyvybingumą.

Šventajai Dvasiai pirmiausia tenka amžinasis pagrindinis communio vaidmuo, bendrystės, atspindimos bažnytinės bendruomenės atvaizdo, regimos per dovanų ir tarnybų įvairovę (37).Tiktai Dvasioje krikščionis gali atrasti savo absoliutų originalumą, savo pašaukimo nepakartojamumą ir sykiu įgimtą bei neišdildomą polinkį į vienybę. Tiktai Dvasioje gali taip būti, kad Bažnyčioje vienu metu pašaukimų tiek daug ir tiktai vienas, būtent pašaukimas į meilės bei liudijimo vienybę. Tiktai Dvasios veikimu galimas pašaukimų margumas Bažnyčios struktūroje: pašaukimų įvairovė Bažnyčioje būtina Bažnyčios pašaukimui įgyvendinti, ir Bažnyčios pašaukimas savo ruožtu yra padaryti galimus bei veiksmingus pašaukimus Bažnyčiai ir Bažnyčioje. Tad skirtingi pašaukimai krypsta į agapės liudijimą, Kristaus kaip vienintelio pasaulio Išganytojo skelbimą.

Krikščioniškasis pašaukimas originalus būtent tuo, kad asmens brandą susieja su bendrystės įgyvendinimu, tai yra meilės logikai leidžia nugalėti asmeninių interesų logiką ir dalijimosi logikai - narcizinio talentų kaupimo logiką (plg. 1 Kor 1, 12-14).

Taip šventumas virsta tikra Dvasios epifanija istorijoje. Jei kiekvienas Trejybės Asmuo turi savo veidą ir jei tiesa, kad Tėvo ir Sūnaus veidai mums gana pažįstami, nes Jėzus, tapdamas žmogumi, kaip ir mes, atskleidė Tėvo veidą, tai  šventieji tampa iškalbingiausiu Dvasios slėpinio atvaizdu. Lygiai taip pat visi Evangelijai ištikimi tikintieji savo asmeniniu ir visuotiniu pašaukimu į šventumą slepia ir atskleidžia Šventosios Dvasios veidą.

e) "Taip" Dvasiai per Sutvirtinimo sakramentą

Sutvirtinimo sakramentas yra momentas, aiškiausiai išreiškiantis Šventosios Dvasios dovaną ir susitikimą su ja.

Dievo ir jo meilės ženklo ("Priimk Šventosios Dvasios dovaną…") (38), tačiau sykiu ir savo sąžinės bei krikščionių bendruomenės akivaizdoje sutvirtinamasis atsako: "Amen". Svarbu iš naujo atrasti turtingą šio "amen" prasmę ugdymo bei katechezės lygmeniu (39).

Šis "amen" pirmiausia reiškia "taip" Šventajai Dvasiai ir su ja Jėzui. Dėl šios priežasties Sutvirtinimo sakramentas numato krikšto pažadų atnaujinimą ir reikalauja iš sutvirtinamojo atsižadėti nuodėmės bei visada krikščioniškąjį veidą iškreipti pasirengusio piktojo darbų ir pirmiausia įsipareigoti gyventi pagal Jėzaus Evangeliją, ypač didįjį meilės įsakymą. Svarbu sutvirtinti ir atnaujinti pašaukimo ištikimybę savo, kaip Dievo vaiko, tapatybei.

Šis "amen" taip pat yra "taip" Bažnyčiai. Per Sutvirtinimo sakramentą jaunuolis pareiškia prisiimąs bendruomenės tęsiamą Jėzaus misiją. Siekdamas suteikti savo "amen" konkretų pavidalą, jis turi įsipareigoti dviem kryptimis: liudyti ir vykdyti misiją. Sutvirtintasis žino, kad tikėjimas yra talentas, turintis duoti palūkanas, naujiena, perteiktina kitiems gyvenimu ir nuosekliu visos savo būties liudijimu, taip pat žodžiu su misijine drąsa skleisti Gerąją Naujieną.

Galiausiai šiuo "amen" išreiškiamas nuolankumas Šventajai Dvasiai apmąstant bei renkantis savo ateitį pagal Dievo sumanymus, ne tik pagal savo lūkesčius bei gabumus, ne tik pasaulio teikiamose erdvėse, bet pirmiausia pagal visada naują bei nenumatomą planą, kurį Dievas yra parengęs kiekvienam.
 

Nuo Trejybės į Bažnyčią pasaulyje

19. Kiekvienas krikščioniškasis pašaukimas yra "ypatingas", nes apeliuoja į kiekvieno žmogaus laisvę ir sužadina asmeniškiausią atsaką originalioje bei nepakartojamoje gyvenimo istorijoje. Todėl kiekvienas asmuo savoje pašaukimo patirtyje įžvelgia negalimą įsprausti į bendrąsias schemas istoriją. Kiekvieno žmogaus ji nėra didelė, tačiau visada visiškai nekartojamai kylanti iš didžiosios istorijos. Šių dviejų istorijų - asmeninės mažosios ir anos didžiosios - tarpusavio santykio lauke žmogus vykdo savo laisvę.

a) Bažnyčioje ir pasaulyje, Bažnyčiai ir pasauliui

Kiekvienas pašaukimas gimsta tam tikroje vietoje, konkrečioje aplinkoje, tačiau savyje neužsisklendžia, taiko ne į pašauktojo asmeninį tobulumą arba psichologinį ar dvasinį savęs įgyvendinimą, bet išsiskleidžia Bažnyčioje, keliaujančioje per pasaulį atbaigtosios Karalystės - istorijos, kuri didi, nes yra išganymo istorija - įgyvendinimo link.

Pačiai bažnytinei bendruomenei būdinga iš pagrindų pašaukimo sąlygota struktūra: ji pašaukta misijai; ji yra Kristaus, Tėvo pasiuntinio, ženklas. Konstitucijoje Lumen gentium teigiama: "Bažnyčia Kristuje yra tartum artimiausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės sakramentas arba ženklas ir įrankis" (40).

Viena vertus, Bažnyčia yra ženklas, atspindintis Dievo slėpinį; ji ikona, Trejybės bendrystę perteikianti regimos bendrystės ženklu, ir Kristaus slėpinys visuotinės misijos dinamikoje. Kita vertus, Bažnyčia, panirusi į žmogaus laiką, gyvena istorijoje ženklinama išėjimo būsenos, savo misija tarnauja Karalystei, kad perkeistų žmoniją į Dievo vaikų bendruomenę.

Tad dėmesys istorijai verčia bažnytinę bendruomenę įsiklausyti į žmonių lūkesčius, skaityti laiko ženklus, kurie yra Šventosios Dvasios kodas ir kalba, pradėti kritišką ir vaisingą dialogą su šiuolaikiniu pasauliu, svetingai priimdama tradicijas bei kultūras, kad padarytų jose Karalystės vaizdą regimą ir įmaišytų Evangelijos raugą.

Taip mažoji didžioji kiekvieno pašaukimo istorija susipina su Bažnyčios istorija pasaulyje. Kiekvienas pašaukimas atsiranda Bažnyčioje ir pasaulyje, ir kiekvienas tarnauja Bažnyčiai ir pasauliui.

b) Bažnyčia, bendruomenė ir pašaukimo communio

Bažnyčioje, kuri yra dovanų vienai vienintelei misijai bendruomenė, vyksta slinktis nuo būklės, į kurią tikintysis įterpiamas krikštu Kristuje, prie jo "ypatingo" pašaukimo, kaip atsako į ypatingą Dvasios dovaną. Šioje bendruomenėje kiekvienas pašaukimas yra "ypatingas" ir specifiškai įpavidalinamas gyvenimo projektu; nėra jokių bendrųjų pašaukimų.

Kaip ypatingas, kiekvienas pašaukimas yra vienu metu "būtinas" ir "reliatyvus". "Būtinas", nes Kristus gyvena ir daro save regimą savo Kūne, kuris yra Bažnyčia, ir mokinyje, kuris yra jos esminė dalis; "reliatyvus", nes nė vienas pašaukimas negali išreikšti Kristaus slėpinio liudijimo viso ženklo, jis išreiškia tik jo dalį. Tiktai dovanų visuma daro regimą visą Viešpaties Kūną. Statinyje kiekvienam akmeniui reikia kito akmens (plg. 1 Pt 2, 5); kūne kiekvienam nariui reikia kito nario, kad visas organizmas galėtų augti bendram labui (plg. 1 Kor 12, 7).

Tai įpareigoja kiekvieną gyvenimą planuoti remiantis Dievu, kuris yra jo vienintelė versmė ir viską tvarko visų labui, kad gyvenimas būtų vėl atrandamas kaip tikrai prasmingas tiktai tada, kai yra atviras Jėzaus sekimui.

Tačiau ne mažiau svarbu, kad būtų bažnytinė bendruomenė, tikrai padedanti kiekvienam pašauktajam įžvelgti savo pašaukimą. Tikėjimo, maldos, meilės bendrystės, dvasinės brandos, ryžto skelbti, intensyvaus sakramentinio gyvenimo kupina aplinka paverčia tikinčiąją bendruomenę vaisinga dirva, tinkamą ne tik naujiems, ypatingiems pašaukimams daiginti, bet ir pašaukimams palankiai kultūrai kurti bei individo pasirengimui priimti asmeninį kvietimą ugdyti. Kai jaunuolis pajunta kvietimą ir nusprendžia leistis į šventąją kelionę, kad jį įgyvendintų, ten paprastai jau yra bendruomenė, sukūrusi tokio atvirumo bei paklusnumo prielaidas (41).

Tai reiškia: tikinčiosios bendruomenės ištikimybė savo pašaukimui yra pirmutinė bei pagrindinė tikinčiųjų, pirmiausia jaunuolių, individualaus pašaukimo skleidimosi sąlyga.

c) Ženklas, tarnyba, misija

Tad kiekvienas pašaukimas kaip tvirtas bei galutinis gyvenimo pasirinkimas atsiveria trimis matmenimis: Kristaus atžvilgiu bet kuris pašaukimas yra "ženklas", Bažnyčios atžvilgiu - tai "tarnyba", pasaulio atžvilgiu - "misija" ir Karalystės liudijimas.

Jei Bažnyčia Kristuje yra tartum sakramentas, tai kiekvienas pašaukimas atskleidžia gilią Trejybės bendrystės dinamiką, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios veikimą kaip įvykį, per kurį Kristuje pagal jo pavyzdį kuriamos naujos būtybės.

Taigi kiekvienas pašaukimas yra ženklas, ypatingas būdas parodyti Kristaus veidą. "Kristaus meilė valdo mus" (2 Kor 5, 14). Taip Jėzus tampa bet kurio atsako į Dievo kvietimus judintojas bei svarbiausias pavyzdys.

Bažnyčios atžvilgiu kiekvienas pašaukimas yra tarnyba, kylantis iš grynosios laisvės dovanoti. Dievo kvietimas yra dovana bendruomenei, bendrajam labui, daugelio tarnybų dinamikoje. Tai galima būnant nuolankiam Šventajai Dvasiai, darančiai Bažnyčią Kristaus bendruomene (42) ir kiekvieno krikščionio širdyje sužadinančiai agapę ne tik kaip meilės etiką, bet ir kaip gelminę struktūrą asmens, pašaukto bei įgalinto gyventi su kitais vadovaujantis tarnavimo nuostata ir remiantis Dvasios laisve.

Galiausiai kiekvienas pašaukimas pasaulio atžvilgiu yra misija. Tai pilnatviškas gyvenimas, nes gyvenamas kitų labui, kaip tai darė Jėzus, ir todėl steigiantis gyvenimą: "gyvenimas gimdo gyvenimą" (43). Tad štai kuo pagrįstas kiekvieno pašaukimo vidinis dalyvavimas Bažnyčios, kuri yra Karalystės sėkla, apaštalavime bei misijoje. Pašaukimas ir misija yra dvi vienos monetos pusės, apibūdinančios dovaną ir indėlį, kuriuo kiekvienas prisideda prie Dievo plano pagal Jėzaus paveikslą ir panašumą.

d) Bažnyčia - pašaukimų motina

Bažnyčia yra pašaukimų motina, nes Šventosios Dvasios galia pradeda juos savo įsčiose, juos saugo, maitina ir palaiko. Ji motina ypač dėl to, kad atlieka vertingą tarpininkės ir auklėtojos funkciją.

"Pašaukta Dievo ir įsteigta pasaulyje kaip pašauktųjų bendruomenė, Bažnyčia savo ruožtu yra Dievo kvietimo įrankis. Bažnyčia - tai gyvasis kvietimas Tėvo valia per Jėzaus Viešpaties nuopelnus ir Šventosios Dvasios galią <…>. Bendruomenė, suvokianti, jog yra kviečiama, sykiu suvokia, jog ir pati turi nepaliaujamai kviesti" (44). Per tokį kvietimą, besireiškiantį įvairiomis formomis, paskelbiamas ir Dievo kvietimas.

Šią tarpininkavimo užduotį Bažnyčia vykdo kiekvienam tikinčiajam, padėdama bei jį skatindama įsisąmoninti gautąją dovaną bei su ja susijusią atsakomybę.

Ji taip pat ją vykdo, kai kompetentingai aiškina aiškiai išreikštą kvietimą į pašaukimą ir kviečia pati save išdėstydama reikmes, susijusias su jos misija bei Dievo tautos poreikiais, bei kviesdama į tai dosniai atsiliepti.

Be to, ji ją vykdo prašydama Tėvo dovanoti Dvasią, sužadinančią pašauktųjų širdyse pritarimą, svetingai juos priimdama ir pati per juos išgirsdama kvietimą, su rūpesčiu bei pasitikėjimu pabrėžtinai pavesdama jiems konkrečią ir visada nelengvą misiją tarp žmonių.

Galėtume pridurti, kad Bažnyčia savo motinystę parodo ir tada, kai, be kvietimo bei pašauktųjų tinkamumo tikrinimo, dar rūpinasi, kad jie gautų pradinį bei nuolatinį ugdymą ir tikrai būtų lydimi ilgame jų vis ištikimesnio bei radikalesnio atsako kelyje. Bažnyčios motinystė, savaime suprantama, negali baigtis sulig pradiniu kvietimu. Motina negalima vadinti ir tikinčiųjų bendruomenės, tiktai "laukiančios" ir visą atsakomybę už kvietimą perleidžiančios Dievo veikimui, tartum bijotų pati kviesti, arba bendruomenės, savaime suprantamu dalyku laikančios tai, kad jaunuoliai patys mokės iškart suvokti kvietimą į pašaukimą, arba tokios, kuri neatveria galimybių pasiūlyti ar priimti pašaukimą.

Pašaukimų krizė šiandien taip pat yra kartais stovinčių nuošalyje bei nerodančių ryžto kviečiančiųjų krizė. Kaip galima sulaukti atsako, kai nėra to, kuris kviečia?
 

Ekumeninis matmuo

20. Šių dienų Europai reikia naujų šventųjų ir naujų pašaukimų, tikinčiųjų, gebančių "tiesti tiltus", vis labiau suvienijančius Bažnyčias. Tai besibaigiančio tūkstantmečio pašaukimų pastoracijos būdingas naujumo aspektas, laiko ženklas. Didelio vienybės troškimo paženklintame žemyne Bažnyčios turėtų pirmos rodyti už bet kuriuos susiskaldymus stipresnio ir visuomet kuriamojo bei atkuriamojo broliškumo pavyzdį. "Pašaukimų pastoracija Europoje šiandien turėtų pasižymėti ekumeniniu matmeniu. Visi pašaukimai kiekvienoje Europos Bažnyčioje turėtų būti palenkti bendrai priimti didįjį evangelizacijos iššūkį ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio ir liudyti bendrystę bei tikėjimą Kristuje, kuris yra vienintelis pasaulio Išganytojas" (45).

Vadovaujantis tokia bažnytinės vienybės dvasia bus skatinamas dalijimasis Dievo Dvasios visur pasėtomis dovanomis ir Bažnyčių tarpusavio pagalba.
 

Rytų katalikų Bažnyčios

21. Vakarų Europos Bažnyčios turėtų daugiau dėmesio skirti Rytų katalikų Bažnyčių dvasinėms ir ugdymo prieigoms; tai tiktai teigiamai paveiktų visų Bažnyčių pašaukimų pastoraciją.

Ypač svarbi ugdant pašaukimus Rytų Bažnyčioms yra šventoji liturgija. Tai vieta, kur skelbiamas ir garbinamas Išganymo slėpinys, kur gimsta bendrystė bei statydinama tikinčiųjų brolybė taip, kad liturgija tampa tikrąja krikščioniškojo gyvenimo ugdytoja, jo skirtingų aspektų tobuliausia sintezė. Liturgijoje džiugus priklausymo Rytų Bažnyčių tradicijai išpažinimas neatsiejamas nuo visiškos bendrystės su Romos Bažnyčia.

Neįmanoma sužadinti pašaukimų į kunigystę bei vienuoliškąjį gyvenimą, jei negrįžtama prie pirmapradės tradicijos versmių, pritariant šventiesiems Tėvams bei jų giliai Bažnyčios pajautai. Tokiam plačios apimties procesui reikia laiko, kantrybės, pagarbos tikinčiųjų jausmams ir, be to, ryžtingumo.

Todėl Rytų Europos Katalikų Bažnyčių vyskupai, vienuolynų vyresnieji ir pastoraciniai darbuotojai kviečiami suvokti, kaip neatidėliotinai svarbu visoms jų Bažnyčioms atgauti ir išsaugoti nesugadintą visą liturginį paveldą, unikaliai prisidedantį prie teologijos bei katechezės atsiradimo ir sklaidos. Tėvų mistagoginio metodo pavyzdžiu tai atveria žmogų kvietimo bei dvasinio gyvenimo patirčiai ir subrandina patikimą bei tvirtą ekumeninę nuostatą (46).

Įvairios bažnytinės patirtys, taip pat aikštėn iškeliančios istorinį, teologinį, teisinį bei dvasinį savo Bažnyčios paveldą studijos, Rytų jaunuoliams nesunkiai gali tapti auklėjimo aplinka, brandinančia jų atsidavimo Kristui ir Bažnyčiai visuotinę prasmę.

Vyskupams tenka užduotis, branginant ugdytojų bei dvasinių vadovų nestokojančių vienuolių bendruomenių charizmą, skatinti, palankiai priimti ir tėviškai rūpinantis lydėti jaunuolius, individualiai ar grupėmis prašančius pasišvęsti vienuoliškajam gyvenimui.
 

Įšventintoji tarnyba ir pašaukimai communio abipusiškumo pagrindu

22. "Daugelyje dalinių Bažnyčių pašaukimų pastoracijai iki galo dar nėra aiškus santykis tarp įšventintosios tarnybos, ypatingo įšventinimo reikalaujančio pašaukimo ir visų kitų pašaukimų. Vieninga pašaukimų pastoracija remiasi Bažnyčios ir kiekvieno žmogiškojo gyvenimo, kaip kvietimo ir atsako, pašaukimiška prigimtimi. Tai visos Bažnyčios įsipareigojimo visoms pašaukimo formoms, ypač ypatingo įšventinimo reikalaujantiems pašaukimams, pamatas" (47).

a) Įšventintoji tarnyba

Šio visuotinio jautrumo aplinkoje ypatingą dėmesį šiandien, matyt, derėtų skirti įšventintajai tarnybai, kuri yra pirmoji ypatinga Evangelijos skelbimo forma. Tai "Kristaus Atpirkėjo sakramentinio buvimo įvairiais laikais ir įvairiose vietose nuolatinė garantija" (48). Ji išreiškia tiesioginę Bažnyčios priklausomybę nuo Kristaus, kuris nesiliauja siuntęs savo Dvasią, kad Bažnyčia neužsisklęstų savyje, savoje Vakarienės menėje, bet trauktų pasaulio gatvėmis ir skelbtų Gerąją Naujieną.

Toks pašaukimo pobūdis išreiškiamas trimis lygiais: vyskupiškuoju (su kuriuo susijusi apaštališkosios įpėdinystės garantija), kunigiškuoju (kuris yra "sakramentinis Jėzaus Kristaus, Galvos ir Ganytojo, sudabartinimas" (49) ir diakoniškuoju (kuris yra sakramentinis tarnaujančiojo Kristaus ženklas) (50). Tarnyba kviesti siekiančiuosius šventimų tapti apaštališkosios tarnybos bendradarbiais patikėta vyskupams.

Įšventintoji tarnyba įgalina Bažnyčią, ypač per Eucharistijos šventimą, būti krikščioniškojo gyvenimo bei Prisikėlusiojo atminimą švęsti pašauktos bendruomenės "culmen et fons" (51). Kiekvienas kitas pašaukimas gimsta Bažnyčioje ir yra jos gyvenimo dalis. Taigi įšventintoji tarnyba vykdo bendruomenėje bendrystės tarnybą todėl turi neišvengiamai skatinti kiekvieną pašaukimą.

Pastoracinėje praktikoje tai reiškia: communio abipusiškumo pagrindu įšventintoji tarnyba tarnauja visiems pašaukimams ir visi pašaukimai tarnauja įšventintajai tarnybai. Tad vyskupas su savo presbiteriais pašauktas įžvelgti bei skatinti visas Dvasios dovanas. Tačiau - norint garantuoti būsimųjų kunigų ugdymą ir eucharistinių bendruomenių kaip krikščioniškosios patirties pilnatviškos išraiškos steigimąsi - rūpinimasis konkrečiai seminarija turėtų būti visos diecezinės Bažnyčios reikalas.

b) Dėmesys visiems pašaukimams

Krikščionių bendruomenė turėtų stengtis įžvelgti ir rūpintis visais pašaukimais, ir kylančiais iš Bažnyčios tradicijos, ir naujomis Dvasios dovanomis: įšventinimu į vienuoliškąjį ir apaštališkąjį gyvenimą, pasauliečio pašaukimu, pasaulietinių institutų charizma, apaštališkojo gyvenimo draugijomis, pašaukimu į santuoką, įvairiomis pasaulietinių susivienijimų, susijusių su vienuoliškaisiais institutais, formomis, misijų pašaukimais, naujomis pašvęstojo gyvenimo formomis.

Šios įvairios Dvasios dovanos pasiskirsčiusios Europos Bažnyčiose skirtingai; tačiau visos šios Bažnyčios bet kuriuo atveju kviečiamos liudyti, kad kiekvienas pašaukimas jų priimamas bei puoselėjamas. Bažnyčia yra tuo gyvesnė, kuo turtingiau ir margiau joje reiškiasi įvairūs pašaukimai.

Tokiais laikais kaip mūsų, būtent stokojančiais pranašavimo, protinga pirmenybę teikti pašaukimams, kurie yra ypatingas ženklas to, kas būsime, bet kas dar nepasirodė (plg. 1 Jn 3, 2), ir ypatingo įšventimo reikalaujantiems pašaukimams; tačiau lygiai taip pat protinga ir būtina skatinti kiekvienam krikščioniškajam pašaukimui, įskaitant pasauliečio, būdingą pranašavimo aspektą, idant Bažnyčia pasauliui vis labiau būtų būsimųjų dalykų, Karalystės, kuri "jau yra" ir kurios sykiu "dar nėra", ženklas.
 

Marija - kiekvieno pašaukimo motina ir pavyzdys

23. Egzistuoja būtybė, kurios dialogas tarp Dievo laisvės ir žmogaus laisvės toks tobulas, kad abi laisvės gali imti sąveikauti ir tobulai įgyvendinti pašaukimo tikslą; ta būtybė dovanota mums, kad per ją galėtume įžiūrėti tobulą pašaukimo idealą, kuris turėtų tapti kiekvieno iš mūsų tikrove.

Tai Marija, Dievo svajonės, kokia turėtų būti būtybė, pavykęs atvaizdas. Ji tikrai yra būtybė kaip mes, dalelė, į kurią Dievas galėjo įlieti savo dieviškosios meilės pilnatvę, viltis, duota mums, kad į ją žvelgdami ir mes savin priimtume Žodį, idant jis mūsų viduje taptų tikrove.

Marija yra moteris, per kurią Švenčiausioji Trejybė gali tobulai parodyti savąją laisvę išrinkti. Šv. Bernardas, komentuodamas angelo Gabrieliaus Apreiškimo Marijai naujieną, sako: "Tai nėra mergelė, atsitiktinai atrasta paskutiniu momentu, ji buvo išrinkta prieš laikų pradžią; Aukščiausiasis ją paskyrė iš anksto ir sau parengė" (52). Šv. Augustinas pakartoja: "Dar prieš Žodžio gimimą iš Mergelės jis paskyrė ją būti jo motina" (53).

Marija yra atvaizdas to, kaip Dievas išrenka kiekvieną būtybę; ji yra atvaizdas išrinkimo, daromo amžinybėje ir visiškai laisvai, slėpiningo ir kupino meilės, išrinkimo, visada pranokstančio tai, ką būtybė gali apie save mąstyti, prašančio to, kas neįmanoma, ir reikalaujančio tiktai vieno dalyko - drąsos pasitikėti.

Tačiau Mergelė Marija taip pat yra žmogiškosios laisvės į tai atsiliepti pavyzdys. Ji yra ženklas to, ką gali padaryti Dievas radęs būtybę, laisvą priimti tai, ką jis siūlo, laisvą ištarti savo "taip", leistis į piligriminę tikėjimo kelionę, kuri sykiu reiškia jos kaip kviečiamos būti Išganytojo ir Bažnyčios Motina moters pašaukimo piligriminę kelionę. Ši ilga kelionė baigiasi kryžiaus papėdėje ištariant dar slėpiningesnį ir skausmingesnį "taip", padarantį ją tobula motina; ir po to dar Vakarienės salėje, kur ji kartu su Dvasia iki šiandien gimdo Bažnyčią ir kiekvieną pašaukimą.

Marija galiausiai yra tobulai įgyvendintas moters paveikslas, moteriškumo ir Dvasios, randančios bei išsirenkančios ją sužadėtine, fantazijos tobula sintezė, Dievo ir žmogaus Motina Mergelė, Aukščiausiojo duktė ir visų gyvųjų motina. Joje kiekviena moteris įžvelgia savo kaip mergelės, sužadėtinės, motinos pašaukimą!
 

TREČIOJI DALIS
PAŠAUKIMŲ PASTORACIJA
"… Kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant" (Apd 2, 6)


Pašaukimų pastoracijos konkrečios gairės išplaukia ne tik iš teisingos pašaukimo teologijos, bet ir iš tam tikrų praktinių principų, kur pašaukimo perspektyva yra tartum visos pastoracijos siela ir vienijantis kriterijus.
 

Čia nurodysime tikėjimo kelius bei konkrečias vietas, kur kvietimas į pašaukimą turėtų tapti kasdienė kiekvieno ganytojo ir auklėtojo užduotis.

Analizuojant padėtį pirmojoje dalyje, išryškėjo su pašaukimais susijusios tikrovės šių dienų Europoje apmatai; antrojoje dalyje buvo pateikti teologiniai pašaukimo prasmės bei slėpinio apmąstymai, pradedant Trejybės tikrove ir baigiant pašaukimo reikšmės Bažnyčios gyvenimui supratimu.

Būtent pastarąjį aspektą norėtume pagilinti, ypač jo pastoracinio taikymo požiūriu.

Per audienciją kongreso dalyviams popiežius Jonas Paulius II sakė: "Pakitusios istorinės bei kultūrinės sąlygos verčia suvokti pašaukimų pastoraciją kaip vieną iš pirmutinių visos krikščionių bendruomenės tikslų" (54).
 

Ankstyvosios Bažnyčios pavyzdys

24. Istorinės aplinkybės kinta, tikinčiojo asmens ir tikinčiosios bendruomenės gyvenimo atramos taškas lieka tas pats; tai - Dievo žodis ir ypač tos vietos, kur pasakojama ankstyvosios Bažnyčios istorija. Ši istorija ir būdas, kaip ją išgyveno Bažnyčia, mums yra exemplum, buvimo Bažnyčia modelis. Tai tiesa ir pašaukimų pastoracijos atžvilgiu. Apžvelgsime tiktai kelis esminius ir itin pavyzdinius elementus, pateikiamus Apaštalų darbuose, laikotarpiu, kai ankstyvoji Bažnyčia turėjo nedaug narių ir buvo silpna. Pašaukimų pastoracija yra tokio paties amžiaus kaip Bažnyčia; ji atsirado kartu su Bažnyčia ir ženklinama to neturto, kuriame taip netikėtai apsigyveno Dvasia.

Ši nepakartojama istorija, kuri yra visų mūsų istorija, prasideda Šventosios Dvasios pažadu, duotu Jėzaus prieš savo grįžimą pas Tėvą. "Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių" (Apd 1, 7-8). Apaštalai susirinko Vakarienės menėje ir visi "vieningai atsidėjo maldai kartu su <…> Jėzaus motina Marija" (Apd 1, 14), iškart ėmėsi užpildyti vakuojančią Judo vietą kitu vyru, išrinktu iš tų, kurie buvo su Jėzumi nuo pat pradžių, kad jis "su mumis" taptų "jo prisikėlimo liudytoju" (Apd 1, 22). Ir pažadas išpildomas: Dvasia su ūžesiu nusileidžia ir tarsi griaustinis, vėjas, ugnis pripildo namą ir gyvenimą tų, kurie prieš tai buvo nedrąsūs bei įsibauginę… Jie "pradėjo kalbėti kitomis kalbomis", ir kiekvienas girdėjo "savo kalba juos kalbant" (Apd 2, 4. 6). Tada "stojo Petras <…> ir pakėlęs balsą prabilo" apie išganymo istoriją (2, 14) žodžiais, veriančiais "širdį" ir verčiančiais kelti svarbiausią gyvenimo klausimą: "Ką mums daryti?" (2, 37).

Tada Apaštalų darbuose imamas vaizduoti ankstyvosios bendruomenės gyvenimas. Šiai bendruomenei būdingi keli esminiai elementai: ištvermingas apaštalų mokslo laikymasis, broliškas bendravimas, duonos laužymas, dalijimasis turtu, tačiau taip pat jausmai ir Dvasios dovanos (plg. 2, 42-47).

Tuo metu Petras ir apaštalai toliau Jėzaus vardu daro stebuklus ir skelbia išganymo kerygmą, nuolatos rizikuodami savo gyvybe, bet visada remiami bendruomenės, kurioje visi įtikėjusieji yra "vienos širdies ir vienos sielos" (4, 32). Kita vertus, joje ima augti poreikiai, kartu darydamiesi vis įvairesni, ir šiems, net materialiniams, bendruomenės, ypač silpniausiųjų, poreikiams tenkinti paskiriami diakonai (plg. 6, 1-7).

Toks stiprus ir drąsus liudijimas neišvengiamai turi sukelti piktą valdžios atsaką, ir netrukus atsiranda pirmasis kankinys, Steponas, tuo tartum pabrėžiant, kad Evangelijos reikalas verčia atiduoti save visą, net savo gyvybę (plg. 6, 8-7, 70). Saulius, krikščionių persekiotojas, irgi pritaria Stepono mirties nuosprendžiui; tai tas pats vyras, kuris netrukus bus Dievo išrinktas skelbti pagonims slėpinį, amžiais buvusį paslėptą, bet dabar apreikštą.

Ir istorija teka toliau, vis labiau virsdama išganymo istorija, žmones išrenkančio bei netikėtais būdais juos į išganymą kviečiančio Dievo istorija ir individualių žmonių, sutinkančių būti Dievo kviečiamiems bei išrenkamiems, istorija.

Šių pastabų užtenka, kad ankstyvojoje bendruomenėje įžvelgtume pastoracijos visiškai į pašaukimus orientuotoje Bažnyčioje pagrindinius bruožus metodų bei turinio, pagrindinių principų, pasirinktinų krypčių bei įgyvendintinų strategijų lygmenimis.
 

Pašaukimų pastoracijos teologiniai aspektai

25. Tačiau kokia teologija pašaukimų pastoraciją kaip tokią pagrindžia, įkvepia ir motyvuoja?

Atsakymas į tai mums svarbus, nes jis yra pašaukimo teologijos ir ją nuosekliai atitinkančios pastoracinės praktikos, iš tos teologijos kylančios ir į ją grįžtančios, jungiamoji grandis. Šiuo klausimu kongresas norėjo pastūmėti tolesniems apmąstymams bei studijoms siekiant atrasti motyvus, artimai susiejančius asmenis bei bendruomenes su veikla pašaukimų labui, ir geriau išryškinti pašaukimo teologijos, pašaukimų pastoracijos teologijos ir pedagoginės pastoracinės praktikos ryšį.

"Pašaukimų pastoracija atsiranda Bažnyčios slėpinyje ir jai tarnauja" (55). Teologinis pašaukimų pastoracijos pagrindas įmanomas "tik remiantis Bažnyčios slėpiniu kaip mysterium vocationis" (56).

Jonas Paulius II aiškiai primena, kad rūpinimasis pašaukimais yra "natūralus ir esminis Bažnyčios pastoracijos, t.y. jos gyvenimo ir misijos, matmuo" (57). Tad pašaukimas tam tikra prasme apibrėžia ne tik Bažnyčios veiklą, bet ir giliausią jos esmę. Jau pats Bažnyčios vardas Ecclesia nurodo, kad savo prigimtimi ji susijusi su pašaukimu, nes ji iš tikrųjų yra pakviestųjų susirinkimas (58). Taigi kongreso dokumente Instrumentum laboris pagrįstai pažymima, kad "vieninga pašaukimų pastoracija remiasi pašaukimiška Bažnyčios prigimtimi" (59).

Tad pašaukimų pastoracija savo prigimtimi yra veikla, orientuota į Kristaus skelbimą ir tikinčiųjų evangelizaciją Kristuje. Tai ir yra atsakymas į mūsų klausimą: pašaukimų pastoracijos teologija remiasi Bažnyčios pašaukimu toliau perteikti tikėjimą. Tai taikoma visuotinei Bažnyčiai, tačiau ypatingu būdu galioja ir kiekvienai krikščionių bendruomenei (60), ypač dabartiniu istoriniu senojo žemyno momentu. "Šiai iškiliai misijai, kuria siekiama pradėti naują evangelizacijos Europoje erą, šiandien reikia ypač gerai parengtų evangelizuotojų" (61).

Šiuo požiūriu pravartu priminti keletą dabartinio popiežiškojo Magisteriumo išryškintų momentų, kurie galėtų tapti dalinių Bažnyčių pastoracinės praktikos išeities taškais.

a) Atskleidus Bažnyčiai būdingą pašaukimo matmenį, darosi aišku, kad pašaukimų pastoracija nėra antraeilis ar šalutinis elementas, kurio vienintelis tikslas - rekrūtuoti pastoracinius darbuotojus, nei izoliuotas ar dalinis momentas, sąlygotas sunkios padėties Bažnyčioje; ji yra veikiau su pačia Bažnyčios esme susijusi ir todėl į bendrąją kiekvienos vietinės Bažnyčios pastoraciją kuo giliausiai įtraukta veikla (62).

b) Kiekvienas krikščioniškas pašaukimas kyla iš Dievo, tačiau visada dovanojamas Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Bažnyčia (ecclesia), dėl savo vidinės konstrukcijos būdama pašaukimas, vienu metu yra pašaukimų teikėja ir puoselėtoja (63). "Todėl pašaukimų pastoracijos veikiantysis subjektas ir pagrindinis veikėjas yra bažnytinė bendruomenė kaip tokia įvairiausiais pavidalais: nuo visuotinės Bažnyčios iki vietinės Bažnyčios, nuo vietinės Bažnyčios iki parapijos ir visų Dievo tautos narių" (64).

c) Visiems be išimties Bažnyčios nariams tenka rūpinimosi pašaukimais malonė ir atsakomybė. Tai įpareigojimas, įsiterpiantis į gyvą Bažnyčios dinamiką bei jos raidą. Tik remdamasi tokiu įsitikinimu, pašaukimų pastoracija galės atskleisti savo tikrai bažnytišką veidą bei išvystyti vieningą veiklą, pasitelkdama specifines institucijas bei atitinkamas priemones bendruomenei ir bendrai atsakomybei ugdyti (65).

d) Dalinė Bažnyčia suvokia savo egzistencinį bei žemiškąjį matmenį kaip visų jos narių pašaukimą į bendrystę, liudijimą, misiją, tarnavimą Dievui ir broliams bei seserims… Todėl ji gerbs bei skatins charizmų bei tarnybų įvairovę, t.y. įvairius pašaukimus, kurie visi yra vienos Dvasios pasireiškimai.

e) Visos pašaukimų pastoracijos pagrindas yra malda, kurios reikalauja Išganytojas (Mt 9, 38). Tai taikoma ne tik individams, bet ir visai bažnytinei bendruomenei (66). "Turime atkakliai melsti pjūties Viešpatį siųsti darbininkų savo Bažnyčiai, kad ji galėtų patenkinti svarbius naujosios evangelizacijos poreikius" (67).

Tačiau pravartu priminti, jog autentiška malda už pašaukimus yra verta tokio pavadinimo ir tampa veiksminga tik tada, kai nuosekliai dera su besimeldžiančiojo gyvenimu ir likusioje tikinčiųjų bendruomenėje siejasi su aiškiu skelbimu ir atitinkama katecheze, kad kunigystei bei pašvęstajam gyvenimui pašauktieji atsilieptų į savo pašaukimą laisvai, skubiai ir dosniai, nes tai daro pašaukimo malonę veiksmingą (68).
 

Bendrieji pašaukimų pastoracijos principai

26. Daug kas pabrėžia būtinybę pakreipti pastoraciją aiškia pašaukimų linkme. Siekdami šio programinio tikslo, pamėginsime suformuluoti kelis teorinius praktinius principus, kuriuos išvesime iš pastoracijos teologijos ir, konkrečiai, su ja susijusių "pagrindinių elementų". Šiuos principus sutrauksime į kelias temines ištarmes.

a) Pašaukimų pastoracija yra pirmoji bendrosios pastoracijos perspektyva

Kongreso dokumente Instrumentum laboris aiškiai patvirtinama: "Visa pastoracija, ypač jaunimo, savo prigimtimi yra pašaukimų pastoracija" (69); kitaip tariant, kalbėti apie pašaukimą reiškia turėti omenyje įprastinės pastoracijos pamatinį ir esminį matmenį, nes pastoracija nuo pat pradžių savo prigimtimi orientuota į pašaukimo įžvelgimą. Tai tarnyba, skirta padėti kiekvienam asmeniui surasti kelią, kuriuo eidamas jis įgyvendintų Dievo norimą gyvenimo planą pagal Bažnyčios bei šiandienio pasaulio poreikius (70).

Apie tai jau buvo kalbėta 1994 m. vykusiame Lotynų Amerikos kongrese dėl pašaukimų.

Tačiau dabar perspektyva darosi platesnė: pašaukimas yra ne tik egzistencinis projektas, bet ir visi kiti atskiri Dievo kvietimai, išbarstyti po visą asmens gyvenimą, bet visada susiję su pamatiniu gyvenimo planu. Autentiška pašaukimų pastoracija daro tikintįjį budrų ir dėmesingą Viešpaties kvietimų gausai, pasirengusį išgirsti jo balsą bei į tai atsakyti.

Būtent ištikimybė tokiam kasdieniam kvietimui įgalina šiandienį jaunuolį atpažinti bei priimti savo gyvenimo "pašaukimą" ir rytojaus suaugusįjį ne tik būti ištikimą jam, bet ir vis iš naujo atrasti jo šviežumą bei grožį. Iš tikrųjų kiekvienas pašaukimas yra "kasdienis", kasrytinis atsakas į kasdien naują kvietimą.

Štai kodėl pastoracija turėtų būti kupina atidos kiekvieno tikinčiojo pažadintinam pašaukimui, remtis aiškiai išreikštu ketinimu suvesti tikintįjį į akistatą su Dievo pasiūlymu, paskatinti asmenį imtis atsakomybės gautosios dovanos ar išgirstojo Dievo žodžio atžvilgiu, stengtis paakinti tikintįjį įsipareigoti Dievo akivaizdoje (71).

b) Pašaukimų pastoracija šiandien yra pastoracijos pašaukimas

Šia prasme galime teigti, jog visą pastoraciją reikia "padaryti pašaukimišką", arba vykdyti ją taip, kad kiekviena pastoracijos išraiška aiškiai bei nedviprasmiškai atskleistų Dievo planą ar dovaną žmogui ir žadintų jo troškimą atsakyti bei asmeniškai įsipareigoti. Arba krikščioniškoji pastoracija veda į tokią akistatą su Dievu ir viskuo, kas ją lydi, būtent įtampa, kova, kartais bėgimu ar atsisakymu, bet sykiu ir ramybe bei džiaugsmu, susijusiais su dovanos priėmimu, arba ji neverta tokio vardo.

Šiandien tai taip aišku, kad tiesiog galima teigti, jog pašaukimų pastoracija yra pastoracijos pašaukimas; ji, matyt, yra pirmutinis pastoracijos tikslas ir tartum iššūkis Europos Bažnyčių tikėjimui. Pašaukimas yra svarbiausias šių dienų pastoracijos dalykas.

Ir jei bendroji pastoracija "kviečiama" į šį iššūkį atsakyti, tai ji šiandien jo akivaizdoje turėtų būti drąsesnė ir atviresnė, aiškiau taikantį į naujienos, kuri yra kvietimas, vidurį bei šerdį, labiau nukreipta į asmenį, o ne į grupę, pasižyminti konkrečiais įsipareigojimais, o ne neapibrėžtais kvietimais į abstraktų, gyvenimui tolimą tikėjimą.

Galbūt ji taip pat turėtų būti labiau provokuojanti negu guodžianti, bet kuriuo atveju pajėgi perteikti dramatišką žmogaus gyvenimo prasmę, žmogaus, kviečiamo padaryti tai, ko niekas negali padaryti jo vietoje.

Mūsų cituotoje Šventojo Rašto vietoje toks dėmesingumas bei tokia įtampa akivaizdūs: renkant Motiejų, Petrui drąsiai prabylant į minią ("stojo <…> ir pakėlęs balsą prabilo"), skelbiant bei priimant krikščioniškąją naujieną ("vėrė jiems širdį").

Ypač aiškiai tai atskleidžia naujienos gebėjimas keisti jos besilaikančiųjų gyvenimą; tai liudija atsivertimai ir Apaštalų darbų bendruomenės gyvenimo pobūdis.

c) Pašaukimų pastoracija yra laipsniška ir konvergentiška

Jau netiesiogiai matėme, kad per žmogaus gyvenimą būna įvairaus pobūdžio kvietimų: pirmiausia gyventi, vėliau mylėti, būti atsakingam už dovaną, po to už tikėjimą, sekti Jėzumi, ypatingu būdu liudyti savo tikėjimą, būti tėvu ar motina, tam tikru būdu tarnauti Bažnyčiai ar visuomenei.

Pašaukimus jau skatina tie, kurie pirmiausia prieš akis turi žmogiškųjų bei krikščioniškųjų vertybių bei prasmių, iš kurių kyla gyvenimo ir kiekvieno žmogaus pašaukimo prasmė, turtingą visumą. Tos vertybės įgalina atverti gyvenimą įvairioms pašaukimo galimybėms, vėliau susiliejančioms į galutinį asmeninį pasirinkimą.

Kitaip tariant, teisingai pašaukimų pastoracijai būtina paisyti tam tikro laipsniškumo, pradėti pamatinėmis bei visuotinėmis vertybėmis (aukščiausiasis gyvenimo gėris) ir visiems vienodų tiesų (gyvenimas yra gautasis gėris, iš prigimties linkstantis virsti dovanojamu gėriu) ir tada laipsniškai pereiti prie vis asmeniškesnio bei konkretesnio kvietimo, tikėjimu bei apreiškimu pagrįsto specifikavimo.

Pedagogiškesniu lygmeniu pirmiausia svarbu skiepyti gyvenimo prasmę bei dėkingumą už tai, kad vėliau būtų galima perteikti tą pamatinę atsakomybės egzistencijos akivaizdoje nuostatą, kuri iš prigimties verčia kiekvieną atsakyti nesavanaudiško atsidavimo dvasia. Tai leidžia mums pereiti prie Dievo, Kūrėjo ir Tėvo, transcendencijos.

Tiktai šioje vietoje galimas radikalus ir stiprus kvietimas (koks visada turėtų būti krikščioniškasis pašaukimas) atsiduoti Dievui kunigiškuoju bei pašvęstuoju gyvenimu.

d) Pašaukimų pastoracija yra bendra ir ypatinga

Pašaukimų pastoracija neišvengiamai pradeda nuo plačios pašaukimo sąvokos (ir atitinkamai visiems skirto kvietimo), kad vėliau susiaurėtų iki ypatingo kvietimo kiekvienam asmeniui. Šia prasme pašaukimų pastoracija yra pirma bendra ir po to ypatinga, ir keisti tokią tvarką, kurios laikantis nepatartina tiesiai siūlyti ypatingą pašaukimą be laipsniškos katechezės, neatrodo protinga.

Antra vertus, tokia tvarka neleidžia pašaukimų pastoracijai apsiriboti bendru egzistencijos prasmės akcentavimu, bet verčia ją skatinti asmenį apibrėžtam pasirinkimui. Kvietimas, pabrėžiantis bendrąsias bei pamatines egzistencijos vertybes, nėra atsietas nuo kvietimo tarnauti Viešpačiui "pagal gautosios malonės matą", ir juo labiau jie vienas kitam neprieštarauja.

Pašaukimų skatintojas, kiekvienas tikėjimo mokytojas neturėtų bijoti siūlyti drąsaus pasirinkimo ir visiško atsidavimo, nors tai ir būtų sunku bei neatitiktų amžiaus mentaliteto.

Tad jei kiekvienas auklėtojas yra pašaukimų skatintojas, tai kiekvienas pašaukimų skatintojas yra auklėtojas, ir būtent auklėtojas, ugdantis visus pašaukimus pagal kiekvieno ypatingą charizmą. Iš tikrųjų kiekvienas kvietimas susijęs su kitu, jį suponuoja bei žadina, ir visi kyla iš vieno šaltinio bei kreipia į tą patį tikslą - išganymo istoriją. Bet kiekvienas iš jų yra savitas.

Tikras auklėtojas pašaukimo kryptimi ne tik nurodo vieno ir kito kvietimo skirtumus, atsižvelgdamas į įvairius kviečiamųjų polinkius, bet ir leidžia išvysti bei iškelia aikštėn radikalizmo ir atsidavimo "aukščiausias galimybes", atviras ir būdingas kiekvieno asmens pašaukimui.

Iš pagrindų auklėti gyvenimo vertybių kryptimi, pavyzdžiui, reiškia siūlyti (ir mokytis siūlyti) kelią, kuriuo einant natūraliai įsiliejama į Kristaus sekimą ir galima apsispręsti pasukti taku, būdingu apaštalui, kunigui ar vienuolijos nariui, iš pasaulio pasitraukiančiam vienuoliui ar pasaulyje konsekruotam pasauliečiui.

Antra vertus, tokio sekimo kaip gyvenimo tikslo siūlymas savo paties prigimtimi reikalauja išankstinio dėmesio elementarioms gyvenimo, tikėjimo, dėkingumo už nepelnytą malonę bei iš kiekvieno krikščionio reikalaujamo sekimo Kristumi vertybėms ir atitinkamo ugdymo šiose srityse.

Iš čia kyla geriau teologiškai pagrįsta ir pedagoginiu lygmeniu veiksmingesnė pašaukimų strategija. Kai kas būgštauja, kad, išplėtus pašaukimo sampratą, būsią sunkiau specifiškai skatinti pašaukimus į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą; tačiau iš tikrųjų taip nėra.

Tokia laipsniška prieiga tikrai leidžia judėti nuo to, kas objektyvu, prie to, kas subjektyvu, ir nuo to, kas bendra, prie to, kas ypatinga, nei pirma laiko pateikiant pasiūlymus, nei juos skubinant, bet vieną su kitu derinant ir kreipiant į asmeniui lemiamą pasiūlymą, pateiktiną tinkamu laiku ir rūpestingai pasvertiną atsižvelgiant į atitinkamą adresatą.

Apdairus ir laipsniškas judėjimas į priekį lemiamą pasiūlymą asmeniui daro daug labiau provokuojantį bei prieinamesnį. Konkrečiai kalbant, juo labiau jaunuolis bus išugdytas natūraliai pereiti nuo dėkingumo už gautąją dovaną prie dovanotojo gėrio nepelnytumo suvokimo, juo labiau jam bus galima pasiūlyti visišką atsidavimą Dievui kaip natūralų ir kai kada neišvengiamą rezultatą.

e) Pašaukimų pastoracija yra visuotinė ir nuolatinė

Kalbama apie dvejopą pašaukimų pastoracijos visuotinumą: asmenų, kuriems ji taikoma, atžvilgiu ir gyvenimo tarpsnio, kuriuo ji vyksta, atžvilgiu.

Pirma, pašaukimų pastoracija nežino ribų. Jau buvo sakyta, kad ji taikoma ne tik tam tikriems privilegijuotiems asmenims arba tiems, kurie jau yra priėmę tikėjimo sprendimą, ne tiktai tiems, iš kurių galima tikėtis teigiamo atsako. Ji adresuojama visiems ir būtent todėl, kad remiasi elementariomis egzistencijos vertybėmis. Tai pastoracija ne elitui, bet pastoracija liaudžiai; tai nėra apdovanojimas už nuopelnus, bet Dievo malonė ir dovana kiekvienam asmeniui, nes Dievas kviečia kiekvieną gyvą būtybę. Ji taip pat nėra kažkoks dalykas, kurį galėtų suprasti ar aktualiu savo gyvenimui laikyti tiktai nedaugelis, nes kiekvienas žmogus neišvengiamai nori pažinti save, gyvenimo prasmę ir savo vietą istorijoje.

Be to, kalbama ne apie pasiūlymą, pateikiamą tiktai vieną kartą per gyvenimą (pagal principą "viskas arba nieko") ar atsiimamą adresatui atsisakius. Priešingai, jis turėtų būti tartum nuolatinis raginimas įvairiais būdais ir su taktišku supratingumu, raginimas, nekapituliuojantis pradinio abejingumo, dažnai tariamo ar gynybinio pobūdžio, akivaizdoje.

Taip pat reikėtų pataisyti manančius, jog pašaukimų pastoracija skirta vien jaunimui; juk Viešpaties kvietimas sekti juo girdimas visais gyvenimo tarpsniais, ir tiktai mirties momentu pašaukimą galima laikyti visiškai įgyvendintu. Iš tiesų mirtis yra kvietimas par excellence, kaip kad taip pat egzistuoja kvietimas senatvėje, pereinant iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą, krizių situacijose.

Dvasia išlieka jaunatviška tol, kol individas jaučiasi nepaliaujamai kviečiamas kiekvienu gyvenimo tarpsniu atlikti ypatingą užduotį, tam tikru būdu egzistuoti, tarnauti ir mylėti, naujaip gyventi bei vykdyti naują misiją (72). Šia prasme pašaukimų pastoracija susijusi su nuolatiniu asmens ugdymu ir pati yra nuolatinė. "Visas asmens gyvenimas ir kiekvieno asmens gyvenimas yra atsakas" (73).

Apaštalų darbuose Petras ir apaštalai nedaro skirtumo tarp žmonių. Jie kreipiasi į visus, jaunus ir senus, žydus ir nežydus - partus, medus, elamiečius, - į didžiulę minią be skirtumų bei išskyrimo. Ir jie geba prabilti į kiekvieną jo "kalba", atsižvelgdami į jų poreikius, problemas, lūkesčius, gynybines nuostatas, amžių ar gyvenimo tarpsnį.

Tai Sekminių stebuklas, nepaprasta Dvasios dovana. Tačiau Dvasia visada su mumis…

f) Pašaukimų pastoracija yra asmeninė ir bendruomeninė

Tai gali pasirodyti prieštaringa, tačiau iš tikrųjų šis principas gerai nusako iš dalies dviprasmišką pastoracijos, gebančios - jei yra autentiška - aprėpti individo ir bendruomenės polius, prigimtį. Pašaukimų skatintojo požiūriu šiandien neatidėliotinai svarbu pereiti nuo pavienių asmenų vykdomos pašaukimų pastoracijos prie pastoracijos, vis labiau suvokiamos kaip visos bendruomenės - grupių, sąjūdžių, parapijų, vyskupijų, vienuoliškųjų ir pasaulietinių institutų ir t.t. - bendruomeninė veikla.

Bažnyčia šiandien vis labiau kviečiama būti visiškai orientuota į pašaukimus. Bažnyčioje "kiekvienas evangelizuotojas turi suvokti būtinybę būti "kelio rodykle", pajėgiam perteikti su pašaukimu susijusią patirtį, galinčią pastūmėti vaikus, jaunuolius ir suaugusiuosius į asmenišką ryšį su Kristumi, į susitikimą, kuriame atsiskleidžia ypatingi pašaukimai" (74).

Lygiai taip pat visa Bažnyčia yra pašaukimų pastoracijos adresatas. Jei kviečia visa bažnytinė bendruomenė, tai visa be išimties bažnytinė bendruomenė yra ir kviečiama. Įvairiose bažnytinio audinio tarnybose išeities ir tikslo taškai tam tikru būdu sutampa. Tačiau principas svarbus; jis atspindi slėpiningą kviečiančiojo ir kviečiamojo tapatumą Trejybėje.

Remiantis tokiu požiūriu, pašaukimų pastoracija yra bendruomeninė: Sekminių dieną į minią kreipiasi visi apaštalai, ir Petras vėliau prabyla Dvylikos vardu. Visa bendruomenė malda, pasninku bei rankų uždėjimu taip pat dalyvauja renkant Motiejų ir Steponą, vėliau Barnabą ir Saulių.

Tačiau, antra vertus, individui tenka interpretuoti savo pašaukimą ir tikinčiajam savo tikėjimo galia prisiimti atsakomybę už kito pašaukimą.

Todėl kviesti į pašaukimą yra ne tik kunigų ar Dievui pašvęstųjų asmenų, bet ir kiekvieno tikinčiojo, tėvų, katechetų, auklėtojų, užduotis.

Jei tiesa, kad kvietimas skirtas visiems, tai lygiai taip pat tiesa, kad tą kvietimą reikia personalizuoti, taikyti konkrečiam asmeniui bei jo sąžinei visiškai asmeniško ryšio aplinkoje.

Pašaukimo dinamikoje egzistuoja momentas, kai pasiūlymą teikia asmuo asmeniui ir būtina visiškai ypatinga aplinka, kurią garantuoti tegali asmeniškas ryšys. Taigi tiesa, kad Petras ir Steponas kalba miniai, tačiau Sauliui prireikia Ananijo, kad sužinotų, ko iš jo nori Dievas (Apd 9, 13-17), kaip, beje, ir eunucho Pilypui (Apd 8, 26-39).

g) Pašaukimų pastoracija - pastoracijos vieninga ir sintetinė perspektyva

Tad išeities taškas yra tikslo taškas. Pašaukimų pastoracija kaip tokia yra visos pastoracijos vienijančioji kategorija, natūralus visų pastangų tikslas, įvairių matmenų sankirta, savotiškas pastoracijos autentiškumo kriterijus.

Kartojame: jei pastoracija "neperveria širdies" ir nepriverčia klausytojo aiškiai atsigręžti į strateginį klausimą ("ką turiu daryti?"), ji yra ne krikščioniškoji pastoracija, bet neveiksminga darbo hipotezė.

Tad pašaukimų pastoracija neišvengiamai susijusi - ir turi būti tokia - su visais kitais matmenimis, pavyzdžiui, su šeima ir kultūra, liturgija ir sakramentais, taip pat su katecheze ir tikėjimo kelione katechumenate, su įvairiomis krikščioniškojo auklėjimo bei ugdymo grupėmis (ne tik su vaikais bei jaunuoliais, bet ir tėvais, sužadėtinių poromis, ligoniais ir pagyvenusiais žmonėmis…) ir skirtingais sąjūdžiais (nuo gyvybę ginančio sąjūdžio iki įvairių socialinio solidarumo iniciatyvų) (75).

Pašaukimų pastoracija pirmiausia yra jaunimo pastoracijos vienijančioji perspektyva. Nevalia užmiršti, kad augimo amžius yra gyvenimo planų kupinas tarpsnis. Autentiška jaunimo pastoracija negali atsisakyti pašaukimo matmens; priešingai, jai privalu jį prisiimti, nes siūlyti Jėzų Kristų reiškia siūlyti tam tikrą gyvenimo projektą.

Iš čia kyla vaisingas pastoracinis bendradarbiavimas aiškiai skiriant abi sritis - todėl, kad jaunimo pastoracija, be pašaukimo klausimo, apima dar ir kitokius aspektus, arba todėl, kad pašaukimų pastoracija skirta ne tik jaunuoliams, bet jai būdingas platesnis, gana ypatingas problemas aprėpiantis horizontas.

Pamąstykime, kokia svarbi galėtų būti į šeimą orientuota pašaukimų pastoracija, kuri pamažėle auklėtų tėvus būti pirmaisiais pašaukimų skatintojais bei auklėtojais, arba kokia vertinga tarp ligonių vykdoma pašaukimų pastoracija, ne tik kviečianti juos aukoti savo kančias kunigiškųjų pašaukimų labui, bet ir padedanti jiems išgyventi ligą ir visą jos slėpiningą turinį kaip asmeninį pašaukimą, kuriuo jie "privalo" gyventi Bažnyčios labui ir Bažnyčioje, kartu turėdami Bažnyčioje "teisę" į pagalbą.

Toks ryšys palengvina pastoracinę dinamiką, nes atitinka jos esmę: pašaukimai, kaip ir charizmos, vienas kito ieško, vienas kitą apšviečia, papildo. Antra vertus, jie tampa nebesuprantami, kai izoliuojami; taigi bažnytinės pastoracijos nevykdo tas, kuris apsiriboja vien savo specializacijos sritimi.

Tai, žinome, reikėtų suprasti dvejopai: bendroji pastoracija turėtų virsti pašaukimų skatinimu siekiant palengvinti pašaukimo pasirinkimą; tačiau pašaukimų pastoracija savo ruožtu turėtų likti atvira kitiems matmenims, ieškanti angų, vedančių tomis kryptimis.

Ji yra galutinis taškas, suvienijantis visus pastoracinius ir sudarantis sąlygas jiems tapti vaisingais konkretaus tikinčiojo egzistencinėje istorijoje. Apskritai pašaukimų pastoracija reikalauja daug dėmesio, tačiau mainais atveria galimybę pastoracinei iniciatyvai kiekvienoje srityje būti tikrai bei autentiškai. Pašaukimas yra pulsuojanti vieningos pastoracijos širdis! (76)
 

Pašaukimų pastoracijos keliai

27. Šventojo Rašto pasakojimas, kuriuo pagrindėme savo apmąstymus, leidžia mums žengti dar vieną žingsnį ir nuo teorinių principų pereiti prie tam tikrų pašaukimų pastoracijos kelių nustatymo.

Tai bendruomeniniai tikėjimo keliai, atitinkantys konkrečias bažnytines funkcijas ir klasikinius tikėjimo gyvenimo matmenis. Jais vaikščiodamas tikėjimas subręsta, vis labiau išryškėdamas kaip tarnaujantis bažnytinei bendruomenei; tas pats pasakytina ir apie individo pašaukimą.

Bažnyčios mintis bei tradicija rodo, kad pašaukimas paprastai įžvelgiamas vaikštant tam tikrais bendruomeniniais keliais; tai liturgija ir malda, bažnytinė bendrystė, artimo meilės tarnyba, Dievo meilės, gaunamos ir siūlomos per liudijimą, patirtis. Grįžtant prie Apaštalų darbuose aprašytos bendruomenės, viso to dėka "mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo" (Apd 6, 7).

Norėdama paskatinti kiekvieną tikintįjį leistis savo pašaukimo kelionėn ir būti joje jo palydovė, pastoracija šiandien irgi turi rinktis tuos pačius kelius. Asmeninė ir bendruomeninė, sisteminė ir įpareigojanti patirtis šiomis kryptimis galėtų ir turėtų padėti individualiam tikinčiajam atrasti savo pašaukimą.

Tai tikrai paverstų pastoraciją pašaukimų pastoracija.

a) Liturgija ir malda

Liturgija yra kiekvieno pašaukimo bei kiekvienos tarnybos Bažnyčioje išraiška, versmė ir maistas. Švenčiant liturgiją atmenama tai, ką Dievas padarė per Kristų Šventojoje Dvasioje, Dievo darbai, iš kurių kyla visa krikščioniškojo gyvenimo dinamika. Liturgijoje, kurios viršūnė yra Eucharistija, pilnatviškai išreiškiama Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo pašaukimas bei misija.

Iš liturgijos visada sklinda jos dalyviams skirtas kvietimas į pašaukimą (77). Kiekvienas šventimas yra pašaukimo įvykis. Švenčiamajame slėpinyje tikintysis negali neatpažinti savo asmeninio pašaukimo, neišgirsti Tėvo, kuris Sūnuje ir Šventosios Dvasios galia kviečia jį savo ruožtu dovanoti save pasaulio išganymo labui.

Malda irgi tampa pašaukimo įžvelgimo būdu, ne tik dėl to, kad pats Jėzus kvietė melsti pjūties Viešpatį, bet dėl to, kad tiktai klausydamasis Dievo tikintysis gali atrasti paties Dievo jam numatytą planą; apmąstydamas slėpinį jis atranda savo tapatybę, su Kristumi paslėptą Dieve (plg. Kol 3, 3).

Be to, tiktai malda gali sužadinti pasitikėjimo bei atsidavimo nuostatas, esmingai svarbias savajam "taip" ištarti ir baimei bei netikrumui nugalėti. Kiekvienas pašaukimas gimsta iš šaukimosi.

Tačiau šiam matmeniui priklauso ir maldos, kaip pokalbio su Dievu, asmeninė patirtis, kuri, net ir "švenčiama" savo uždarame "kambarėlyje", reiškia ryšį su Tėvu, iš kurio kyla kiekvienas pašaukimas. Šis matmuo ypač akivaizdus ankstyvojoje Bažnyčioje, kurios nariai ištvermingai laikėsi "duonos laužymo ir maldų" (Apd 2, 42). Šioje bendruomenėje pirmiau nei kažką nuspręsti būdavo meldžiamasi, ir kiekvienas sprendimas, ypač susijęs su misija, būdavo daromas liturgijos kontekste (Apd 6, 1-7; 13, 1-5).

Būtent maldos logikos bendruomenė išmoko iš Jėzaus, kuris, matydamas suvargusių ir lyg avys be piemens apleistų žmonių minias, tarė savo mokiniams: "Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį" (Mt 9, 36-38; Lk 10, 2).

Pastaraisiais metais Europos krikščionių bendruomenės išplėtojo daug maldos už pašaukimus iniciatyvų, susilaukusių plataus atgarsio kongreso metu. Vyskupijų bei parapijų bendruomenėse malda, dažnai "nesiliaujanti" dieną ir naktį, yra vienas iš labiausiai paplitusių būdų žadinti naują dėmesingumą pašaukimams bei naują pašaukimų kultūrą, palankią kunigystei bei pašvęstajam gyvenimui.

Biblinis "pjūties Viešpačio" įvaizdis kreipia į pačią pašaukimų pastoracijos šerdį - maldą. Tai malda, mokanti "žvelgti" į pasaulį su Evangelijos išmintimi ir į kiekvieną asmenį jo troškimo gyventi ir būti išganytam tikrovėje. Malda, išreiškianti Kristaus meilę ir užuojautą (plg. Mt 9, 36) žmonėms, kurie ir šiandien atrodo lyg "avys be piemens" (Mt 9, 36). Malda, išreiškianti tikėjimą galingu Tėvo, vienintelio galinčio kviesti ir siųsti dirbti į savo vynuogyną, balsu. Malda, išreiškianti gyvą viltį, jog Dievas niekada neleis, kad jo Bažnyčia stokotų jo misijai atlikti reikalingų "darbininkų" (Mt 9, 38).

Kongrese daug dėmesio susilaukė lectio divina taikymo skatinant pašaukimus patirtys. Kai kuriose vyskupijose paplitusios "maldos mokyklos" ar "Žodžio mokyklos", pagristos jau klasikiniu virtusiu principu, suformuluotu konstitucijoje Dei Verbum: "Šventasis Susirinkimas labai karštai ragina visus tikinčiuosius <…> dažnu Šventojo Rašto skaitymu", lydimu maldos, "išmokti 'Kristaus Jėzaus <…> pažinimo didybės'" (78).

Tokiam pažinimui tapus reguliariu Rašto skaitymu maitinama išmintimi, tikinčiojo akys bei ausys atsivers nepaliaujamai kviečiančio Žodžio pažinimui. Tada širdis ir dvasia bus pajėgios jį priimti ir gyventi juo be baimės.

b) Bažnytinė bendrystė

Pirmoji pagrindinė užduotis, atliekama liturgijos, yra Bažnyčioje gyvą bendrystę padaryti regimą kaip Dievo tautą, surinktą Kristuje per jo kryžių, kaip bendruomenę, kur visos pertvaros įveiktos Dievo Dvasioje, kuri yra vienybės Dvasia (Ef 2, 11-22; Gal 3, 26-28; Jn 17, 9-26).

Bažnyčia siūlo save kaip žmogišką broliškumo erdvę, kur kiekvienas tikintysis gali ir turi patirti Dievo ir žmonių vienybę, kuri yra dovana iš aukštybių. Puikus tokio Bažnyčios matmens pavyzdys pateikiamas Apaštalų darbuose, kur aprašoma tikinčiųjų bendruomenė, iš pagrindų ženklinama broliškos vienybės, dalijimosi materialiniu bei dvasiniu turtu, jausmais bei emocijomis (Apd 2, 42-47) tiek, kad buvo "vienos širdies ir vienos sielos" (Apd 4, 32).

Jei kiekvienas pašaukimas Bažnyčioje yra dovana, įgyvendintina laisvėje kaip artimo meilės tarnyba kitų labui, tai ji lygiai taip pat yra dovana, įgyvendintina su kitais. Todėl ji atrandama tiktai gyvenant broliškumu.

Bažnytinis broliškumas yra ne tik elgesio dorybė, bet ir pašaukimo kelias. Tiktai gyvenant broliškumu galima pasirinkti jį kaip pašaukimo plano pagrindinę sudėtinę dalį, arba tiktai jo ragaujant galima būti atviram pašaukimui, kuris bet kuriuo atveju visada bus pašaukimas į broliškumą (79). Ir priešingai, neįmanoma pajusti pašaukimo traukos nepraktikuojant broliškumo bei užsidarant kitiems ar laikant savo pašaukimą tiktai savęs tobulinimo priemone.

Pašaukimas yra santykis; tai žmogaus, kurį Dievas sukūrė atvirą santykiui, atskleidimas; gebėjimas atsiverti ir dalytis implikuojamas net pašaukimo artimam ryšiui su Dievu vienuoliškojoje klauzūroje atveju, gebėjimas, įgytas tiktai per tikrojo broliškumo patirtį. "Individualistinio požiūrio į tarnybą, konsekraciją ir gyvenimą įvairiose krikščionių bendruomenėse įveika yra istorinės reikšmės žingsnis" (80).

Pašaukimas yra dialogas, žinojimas, jog esi kviečiamas Kito, ir drąsa jam atsakyti. Argi gali tokį gebėjimą dialogui subrandinti tie, kurie kasdienybėje bei kasdieniuose santykiuose neišmoko leistis būti kviečiami, atsakyti, atpažinti save kitame? Kaip gali leistis būti Tėvo kviečiamas tas, kuriam nerūpi atsakyti broliui?

Taip dalijimasis su artimu bei tikinčiųjų bendruomene tampa keliu, kuriuo einant išmokstama leisti kitiems dalyvauti savo planuose ir pačiam priimti Dievo planą. Visur ir visada tai bus broliškumo planas.

Kai kurių Europos Bažnyčių kongreso metu minėta dalijimosi Žodžiu būdas yra "klausymosi centrai", tikinčiųjų, reguliariai susirenkančių savo namuose, kad iš naujo atrastų krikščionių naujieną ir pasidalytų savosiomis Dievo žodžio interpretavimo patirtimis bei vaisiais, grupės.

Jaunuoliams tokie centrai pašaukimo aspektu naudingi dėl įsiklausymo į kviečiantį Dievo žodį, dėl katechezės ir maldos, išgyvenamų asmeniškiau ir giliau, laisviau ir kūrybingiau. Tad "klausymosi centras" pastūmėja bendrosios atsakomybės Bažnyčioje linkme, nes čia galima atrasti įvairių tarnavimo bendruomenei būdų bei neretai subrandinti ypatingų pašaukimų.

Dar viena teigiama pašaukimus skatinanti patirtis dalinėse Bažnyčiose bei įvairiuose pašvęstojo gyvenimo institutuose yra šilto priėmimo bendruomenė, praktikuojanti Jėzaus kvietimą "Ateikite ir pamatysite", kuris, pasak Šventojo Tėvo, pašaukimų pastoracijai yra "aukso taisyklė" (81). Tokiose bendruomenėse ar pašaukimų centruose jaunuoliai dėl gana ypatingos ir tiesioginės patirties gali nueiti ištisą laipsniškos pašaukimo įžvalgos kelią. Jie yra lydimi, kad galėtų ne tik atpažinti jiems numatytą Dievo planą, bet ir apsispręsti jį pasirinkti bei su juo susitapatinti.

c) Artimo meilės tarnyba

Tai viena būdingiausių bažnytinės bendruomenės funkcijų. Jos esmė - išgyventi laisvės Kristuje patyrimą aukščiausiu laipsniu, kurį žymi tarnavimas. "Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas" (Mt 20, 26), "Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas" (Mk 9, 35). Ankstyvojoje Bažnyčioje, regis, tai buvo greitai suprasta, nes tarnavimas pasirodo kaip vienas iš struktūrinių elementų, toks svarbus, kad būtent "tarnauti prie stalų" paskiriami diakonai.

Kaip tik dėl to, kad tikintysis per malonę išgyvena laisvės Kristuje patyrimą, jis kviečiamas liudyti žmonėms laisvę bei juos išlaisvinti remiantis ne prievarta bei valdžia, bet atleidžiant ir mylint, save dovanojant ir tarnaujant visiškai pagal tarnaujančiojo Kristaus pavyzdį. Tai artimo meilės, kurios raiškos būdai neriboti, tarnyba.

Ieškant pašaukimo tai, matyt, yra karališkasis kelias į savo pašaukimo pažinimą, nes tarnavimo patirtis, ypač tada, kai šis procesas gerai parengtas, vadovaujamas bei suvokiamas savo giliąja prasme, yra didelio žmogiškumo patirtis, verčianti geriau suprasti save, kito orumą ir atsidavimo kitiems grožį.

Tikrasis tarnas Bažnyčioje yra asmuo, išmokęs privilegija laikyti progą numazgoti kojas neturtingiausiems broliams, ir tas, kuris įgijo laisvę aukoti savo laiką kitų poreikiams. Tarnavimo patirtis yra didelės laisvės Kristuje patirtis.

Kas tarnauja savo broliui, tas neišvengiamai sutinka Dievą ir įžengia į ypatingos dermės su juo santykį. Jam nebus sunku įžvelgti, kokia Dievo valia jo atžvilgiu, ir, kas svarbiausia, pajusti potraukį ją įvykdyti. Bet kuriuo atveju tai bus pašaukimas tarnauti Bažnyčiai ir pasauliui.

Pastaraisiais dešimtmečiais šitaip buvę daug kartų. Posusirinkiminiu laikotarpiu pašaukimų skatinimo srityje "propagandinę" pastoraciją pamažu pakeitė "tarnavimo" - pirmiausia neturtingiausiems bei silpniausiems -pastoracija.

Skirdami laiką bei dėmesį savo broliams ir galiausiai apsispręsdami paaukoti jiems ne tik dalį savo gyvenimo, bet visą savo egzistenciją, daugelis jaunuolių tikrai atrado Dievą ir save, savo gyvenimo tikslą ir tikrąją laimę. Krikščioniškasis pašaukimas iš tikrųjų yra egzistavimas kitiems.

d) Evangelijos skelbimas ir liudijimas

Tai skelbimas, kad Dievas yra arti žmogaus per visą išganymo istoriją, ypač Kristuje, ir todėl taip pat skelbimas, jog Dievas gailestingas žmogui, kad šis apsčiai turėtų gyvenimo. Toks skelbimas yra kiekvieno tikinčiojo tikėjimo kelio pradžioje. Tikėjimas tikrai yra Dievo dovana ir liudijamas tikinčiosios bendruomenės bei daugelio jos brolių bei seserų pavyzdžiu, taip pat katechetiniu pamokymu apie Evangelijos tiesas.

Tačiau tikėjimą reikia perteikti, todėl būna momentas, kai kiekvienas liudijimas tampa aktyvi dovana: per asmeninį liudijimą bei asmeninį skelbimą gautoji dovana virsta dovanotąja dovana.

Tikėjimo liudijimas reikalauja viso žmogaus; tai daryti galima tiktai visa savo egzistencija bei visu žmogiškumu, visa širdimi, visa dvasia, visomis jėgomis, pasirengus net paaukoti savo gyvybę.

Šis sąvokos reikšmių crescendo yra įdomus reiškinys, iš esmės sutinkamas ir mus lydinčiame Šventojo Rašto pasakojime: tereikia prisiminti Petro ir apaštalų liudijimą bei katechezę Sekminių dieną, vėliau drąsią Stepono katechezę, kurios viršūnė buvo jo kankinystė (Apd 6, 8; 7, 60), bei apaštalų, kurie džiaugėsi, "kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką" (Apd 5, 41), mokymą.

Tačiau dar įdomiau atrasti, kaip šis liudijimas bei skelbimas galėtų tapti ypatingu pašaukimo keliu.

Už gautą tikėjimo dovaną dėkinga sąmonė turėtų reguliariai virsti troškimu bei valia perteikti kitiems tai, kas gauta, arba per savo paties gyvenimo pavyzdį, arba per katechezės tarnybą, kurios paskirtis tada yra nušviesti daugybę skirtingų gyvenimo situacijų ir pamokyti kiekvieną gyventi pasaulyje pagal savo, kaip krikščionio, pašaukimą (82). Ir jei katechetas pirmiausia bus liudytojas, tai šis pašaukimo matmuo dar labiau išryškės (83).

Kongresas vėl patvirtino katechezės svarbą pašaukimams ir nurodė Sutvirtinimo sakramento šventimą kaip paauglių bei jaunuolių ypatingą kelią pašaukimo link. Amžius, kurio sulaukus paprastai teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, galėtų tapti "pašaukimo amžiumi", laiku, tinkamu teologijos bei pedagogikos lygmeniu kreipti gautosios dovanos atradimo, įgyvendinimo ir liudijimo linkme.

Katechezė privalo išugdyti gebėjimą atpažinti bei išreikšti Dvasios dovaną (84).

Tiesioginis susitikimas su tikinčiaisiais, ištikimai bei drąsiai gyvenančiais pagal savo pašaukimą, ir su įtikinamais liudytojais, perteikiančiais pavykusių pašaukimų konkrečias patirtis, gali būti lemiamas veiksnys padedant sutvirtinamiesiems atrasti ir priimti Dievo kvietimą.

Bet kuriuo atveju pašaukimas kyla iš dovanos įsisąmoninimo, iš sąmonės, tokios dėkingos, kad jai atrodo tiesiog savaime suprantama skirti savo egzistenciją tarnauti kitiems, prisiimant atsakomybę už jų augimą tikėjimu.

Kas rūpestingai ir dosniai liudija tikėjimą, tas nedelsdamas priims jam numatytą Dievo planą ir stengsis visomis išgalėmis jį įgyvendinti.
 

Nuo pastoracijos kelių asmeninio kvietimo link

28. Apibendrindami galime teigti, kad kiekvieno tikinčiojo gyvenimas apima liturgijos, bažnytinės bendrystės, artimo meilės tarnybos ir Evangelijos liudijimo matmenis. Tai jo orumas ir pagrindinis pašaukimas, tačiau sykiu tai yra sąlyga kiekvienam atrasti savo ypatingą tapatybę.

Todėl kiekvienas tikintysis turėtų gyventi bendruomeniniu liturgijos, broliškos bendrystės, artimo meilės tarnybos ir Evangelijos skelbimo įvykiu, nes tiktai per tokią visapusišką patirtį jis gali nustatyti savo ypatingą gyvenimo, pagrįsto šiais krikščioniškosios būties matmenimis, būdą. Taigi šiuos bažnytinius kelius privalu branginti, nes jie tam tikra prasme yra pašaukimų pastoracijos, kuri gali padėti išryškinti kiekvieno asmens pašaukimo slėpinį, pagrindinė magistralė.

Tai, be to, klasikiniai keliai, neatsiejami nuo kiekvienos bendruomenės, norinčios vadintis krikščioniška, gyvenimo ir sykiu leidžiantys spręsti apie jos stiprumą ar silpnumą. Būtent todėl tai ne tik privalomas kelias, bet visų pirma paieškos bei įžvalgos autentiškumo laidas.

Šie keturi matmenys ir funkcijos, viena vertus, skatina subjektą visiškai įsitraukti ir, antra vertus, atveda jį į labai asmeniškos patirties, reiklios akistatos, neignoruotino kvietimo, neatidėliotinai priimtino sprendimo pradžią. Todėl pašaukimų pastoracija turėtų padėti žmonėms peržiūrėti save naudojantis iš pagrindų ir visiškai bažnytine patirtimi, įgalinančią kiekvieną tikintįjį "atrasti bei prisiimti savo atsakomybę Bažnyčioje" (85). Pašaukimams, kurie nėra gimę iš tokios patirties bei bendruomeninės bažnytinės veiklos, gresia būti nesveikiems iš pagrindų ir pasižymėti abejotinu autentiškumu.

Patirčiai, kuri gali būti lemiama tik tada, kai yra viską apimanti, savaime suprantama bus būdingi visi šie vienas su kitu harmoningai suderinti matmenys.

Tačiau iš tikrųjų dažnai pasitaiko jaunuolių, spontaniškai teikiančių pirmenybę vienai ar kitai iš šių funkcijų (jie gali būti įsipareigoję tiktai savanorių tarnybai ar per daug traukiami liturginio matmens, būti dideli teoretikai ar idealistai). Tada svarbu, kad auklėtojas kreiptų į įsipareigojimą, sukirptą ne pagal jaunuolio skonį, bet atitinkantį objektyvią tikėjimo patirtį, kurios neįmanoma nuslopinti. Tiktai gerbiant šį objektyvų matą įmanoma įžvelgti subjektyvų.

Šia prasme objektyvumas pirmesnis už subjektyvumą, ir jaunuolis, norėdamas atrasti save bei tai, kam jis kviečiamas, turi išmokti teikti jam pirmenybę. Arba, kitaip tariant, norėdamas būti savimi, jis pirma turi įgyvendinti tai, kas reikalaujama iš visų.

Didele traukos bei pašaukimo link išjudinančia jėga pasižymi ne tik tai, bet ir visa, kas objektyviai sutvarkyta remiantis norma bei tradicija ir nukreipta į tam tikrą tikslą, pranokstantį subjektyvumą. Žinoma, objektyvi patirtis turi virsti subjektyvia ar būti individo pripažinta sava. Tačiau visada reikia pradėti versme ar tiesa, kuri nėra apibrėžta subjekto ir remiasi turtinga krikščioniškojo tikėjimo tradicija. Galų gale "pašaukimų pastoracijai būdingi tikėjimo kelionės pagrindiniai etapai" (86). Tai irgi suponuoja pašaukimų pastoracijos laipsniškumą ir konvergentiškumą.
 

Nuo pašaukimo kelių krikščioniškųjų bendruomenių link

a) Parapijos bendruomenė

29. Europos kongresas, be kita ko, iškėlė tikslą perkelti pašaukimų pastoraciją į krikščioniškųjų parapinių bendruomenių gyvenimą, į ten, kur gyvena žmonės ir kur ypač jaunimas daugiau ar mažiau įtrauktas į tikėjimo patirtį.

Pašaukimų pastoraciją reikia išleisti iš specialistų rato, idant ji galėtų pasiekti periferines dalinės Bažnyčios sritis.

Tačiau sykiu jau metas užbaigti daugelyje Europos Bažnyčių tebetrunkantį eksperimentavimą ir pasukti tikrai pastoraciniais keliais, įaustais į krikščioniškųjų bendruomenių audinį, branginant viską, kas jau pasirodė vaisinga pašaukimų atžvilgiu.

Ypatingą dėmesį derėtų skirti liturginiams metams; tai nuolatinė tikėjimo mokykla, kurioje kiekvienas tikintysis, padedamas Šventosios Dvasios, kviečiamas augti pagal Jėzaus paveikslą. Nuo advento, vilties laiko, iki Sekminių bei eilinio laiko cikliškai pasikartojančiame liturginių metų kelyje švenčiamas bei siūlomas modelis žmogaus, kviečiamo lygiuotis į Jėzaus - "pirmgimio iš daugelio brolių" (plg. Rom 8, 29) slėpinį.

Antropologija, kurią liturginiai metai padeda atskleisti, yra autentiški pašaukimo metmenys, akinantys kiekvieną krikščionį vis labiau atsiliepti į kvietimą, jei jis nori suvokti tikslią ir asmeninę misiją istorijoje. Iš čia kyla dėmesingumas kasdieniams keliams, kuriais privalu žengti kiekvienai krikščioniškajai bendruomenei. Siekiant leisti prabilti liturginiams ženklams, gyvosioms tikėjimo patirtims, pastoracinė išmintis reikalauja, kad ypač ganytojai, krikščioniškųjų bendruomenių vadovai, būtų sąžiningai rūpestingi bei dėmesingai įžvalgūs; juk būtent iš Kristaus buvimo kasdieniame gyvenime sklinda Dvasios kvietimai į pašaukimą.

Nederėtų užmiršti, kad ganytojas, ypač už krikščioniškąją bendruomenę atsakingas kunigas, yra visų pašaukimų "tiesioginis puoselėtojas".

Deja, ne visose parapinėse bendruomenės iki galo suvokiama atsakomybė už pašaukimų puoselėjimą; tuo tarpu būtent "vyskupijų ir parapijų pastoracinės tarybos, susijusios su nacionaliniais pašaukimų centrais, <…> yra visose bendruomenėse bei visose pastoracijos srityse kompetentingi organai" (87).

Todėl remtina iniciatyva parapijų, įsteigusių už pašaukimų bei įvairios veiklos skatinimą atsakingas grupes (maldos grupės, dvasinių pašaukimų dienos ir savaitės, katechezės, liudijimai ir viskas, kas gali palaikyti domėjimąsi pašaukimais) "vienai iš Bažnyčiai rūpimiausių problemų spręsti" (88).

b) Gyvenimo kaip pašaukimo ypatingieji ženklai

Šiame jautrumo reikalaujančiame bei neatidėliotiname perėjime nuo patirtimis grindžiamos pašaukimų pastoracijos prie "kelią" akcentuojančios pašaukimų pastoracijos ne tik būtina leisti prabilti iš krikščioniškosios bendruomenės kasdienio gyvenimo kylantiems kvietimams į pašaukimą, bet ir išmintinga nurodyti gyvenimo kaip pašaukimo ypatinguosius ženklus ir pedagogines tikėjimo vietas. Bažnyčia gyva, jei remdamasi Dvasios dovanomis moka tokius ženklus bei vietas nustatyti ir branginti.

Ypatingieji ženklai, žymintys egzistencijai būdingą pašaukimo pobūdį dalinėje Bažnyčioje, yra uždarosios vienuoliškosios bendruomenės, liudijančios bažnytinės bendruomenės maldos matmenį, apaštališkosios vienuoliškosios bendruomenės ir pasaulietiniai institutai.

Kultūros aplinkoje, orientuotoje į artimesnius bei labiau tiesioginius dalykus ir gairinamoje individualizmo geliančio vėjo, maldos ir apaštalavimo bendruomenės atveria autentiškai krikščioniško gyvenimo tikruosius horizontus, ypač jaunesniosioms kartoms, aiškiai dėmesingesnėms ženklams, o ne žodžiams.

Ypatingas ženklas, žymintis gyvenimui būdingą pašaukimo pobūdį, yra diecezinės ar tarpdiecezinės seminarijos bendruomenė. Mūsų Bažnyčiose jai tenka ypatingas vaidmuo. Viena vertus, tai stiprus ženklas, nes žada ateitį. Čia patenkantys jaunuoliai, šios kartos sūnūs, rytoj bus kunigai. Be to, seminarija konkrečiai primena gyvenimo neatsiejamumą nuo pašaukimo ir įšventintosios tarnybos būtinybę krikščioniškosios bendruomenės egzistencijai.

Tačiau, tai silpnas ženklas, nes seminarija reikalauja nuolatinio dalinės Bažnyčios dėmesio, rimtos pašaukimų pastoracijos, kad ir kitais metais būtų naujų kandidatų. Antra vertus, materialinės paramos poreikis gali būti ir pedagoginė žmonių ugdymo melstis už visus pašaukimus priemonė.

c) Pedagoginės tikėjimo vietos

Šalia šių ypatingųjų ženklų vertingos ir pašaukimų pastoracijos pedagoginės vietos; tai grupės, sąjūdžiai, draugijos ir pati mokykla.

Nekreipiant dėmesio į tokių susivienijimo formų skirtingumą sociologiniu požiūriu, privalu branginti jas - atsižvelgiant į galimą pedagoginį poveikį, ypač jaunimui - kaip vietas, kur žmonėms galima kryptingai padėti pasiekti tikrąją tikėjimo brandą.

To galima veiksmingai siekti, jei nebus ignoruojami trys krikščioniškosios patirties matmenys: kiekvieno asmens pašaukimas, bendrystė su Bažnyčia ir misija Bažnyčioje.

d) Ugdytojai

Šiais istorijos laikai ypač primygtinai siūlosi dar viena pastoracinė pedagoginė užduotis - auklėtojų ugdymas.

Pedagoginių tikėjimo vietų, sunkiai bandomų individualizmo kultūros, spontaniško grupių susijungimo ar institucijų krizės, silpnumas bei problemiškumas gerai žinomas.

Tačiau, antra vertus, jaučiamas, ypač tarp jaunimo, akistatos, dialogo, pagrindo poreikis. Tai rodo daug ženklų. Egzistuoja dvasinio gyvenimo mokytojų, reikšmingų asmenybių, gebančių padaryti Dievo slėpinį juntamą ir pasirengusių klausytis, kad galėtų padėti žmonėms pradėti rimtą dialogą su Viešpačiu, poreikis.

Stiprios dvasinės asmenybės yra ne tik keli charizmomis apdovanoti asmenys, bet veikiau ugdymo, ypač paisančio absoliutaus Dvasios primato, rezultatas.

Rūpinantis mūsų bendruomenių auklėtojų ugdymu, pastangas reikia dėti dviem kryptimis. Viena vertus, svarbu, kad visi asmenys, bendruomenėje jau pašaukti darbui su vaikais bei jaunuoliais (kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai), aiškiai suvoktų auklėjimo pašaukimo linkme reikšmę.

Antra vertus, reikėtų tinkamai skatinti bei formuoti moters vykdomą auklėjimo tarnybą, kad moteris jaunuoliams, ypač jaunuolėms, būtų patikimas asmuo bei išmintinga vadovė. Iš tikrųjų moteriai krikščioniškojoje bendruomenėje tenka didelis vaidmuo, o "moters prigimčiai" būdinga intuicija bei moters milžiniška patirtis auklėjimo srityje (šeima, mokykla, grupė, bendruomenė) yra visuotinai pripažįstami dalykai.

Moterų indėlis laikytinas ypač vertingu ar net lemiamu merginų pasaulyje, kurio nevalia traktuoti taip, kaip vaikinų pasaulio. Pirmajam reikia rūpestingų bei ypatingų apmąstymų, ypač pašaukimų srityje.

Galbūt tai irgi yra dalis kaitos, būdingos pašaukimų pastoracijai. Praeityje iš dvasios tėvų, individų ir bendruomenių autentiškų vadovų kildavo ir moteriškieji pašaukimai, tačiau šiandien "moteriškieji" pašaukimai turi remtis moteriškosiomis, individualiomis ar bendruomeninėmis, asmenybėmis, gebančiomis siūlyti konkrečius gyvenimo modelius ir vertybes.

e) Pašaukimų pastoracijos organizacijos

Norint, kad pašaukimų pastoracija siūlytųsi kaip vieninga ir sintetinė bendrosios pastoracijos perspektyva, ji pirma turėtų išreikšti charizmų bei tarnybų sintezę ir bendrystę savo pačios srityje.

Bažnyčioje seniai jaučiama tokios koordinacijos (90) būtinybė. Ačiū Dievui, ji jau davė reikšmingų vaisių: jau ne vienerius metus labai sėkmingai veikia pašaukimais besirūpinančios parapijų organizacijos, dieceziniai ir nacionaliniai pašaukimų centrai.

Tačiau taip yra ne visur. Dabartinis kongresas apgailestauja dėl tokių struktūrų stygiaus ar menko jų veiksmingumo kai kuriose Europos šalyse (91) ir akina kaip galima greičiau jas deramai įsteigti arba atitinkamai išplėsti.

Kongrese ne kartą buvo pastebėta, jog, nacionaliniams centrams labai stengiantis konstruktyviai skatinti pašaukimų pastoraciją, dieceziniams centrams ne visur būdinga tokia pati valia dirbti ir tikrai bendradarbiauti visų pašaukimų labui. Tam tikras bendras vieningos pastoracijos projektas sunkiai virsta praktika vietinėse Bažnyčiose, ir atrodo, jog tam tikra prasme viskas ima strigti tada, kai bendruosius pasiūlymus reikia pritaikyti vyskupijos ar parapijos tikrovėje. Čia iš tiesų dar nėra išnykusi individualistinė, ne tokia bažnytinė pažiūra ir praktika (92).

Kalbėdami apie diecezinius bei nacionalinius centrus, nenorime kartoti visko, kas įvairiuose dokumentuose jau yra labai taikliai pasakyta apie jų funkcijas. Vis dėlto manome esant būtina priminti, kad svarbiau už praktinės organizacijos klausimą yra sąryšis su nauja dvasia, kuria turi persiimti pašaukimų pastoracija Bažnyčioje ir konkrečiai Europos Bažnyčiose. Pašaukimų krizė taip pat yra bendrystės skatinant bei puoselėjant pašaukimus krizė. Pašaukimų neatsiras ten, kur negyvenama autentiškai bažnytine dvasia.

Siūlydami atnaujinti įsipareigojimą šioje srityje ir nacionaliniams, dieceziniams centrams bei parapijų organizacijoms artimiau bendradarbiauti, kongresas ir šio dokumento autoriai tikisi, kad šios organizacijos dar labiau įsidėmės dvi užduotis - skatinti, kaip jau buvo minėta, autentišką pašaukimo kultūrą pilietinėje bei bažnytinėje visuomenėje ir ugdyti pašaukimų auklėtojus bei ugdytojus, kurie yra tikrai pagrindinė ir lemiama šiuolaikinės pašaukimų pastoracijos dalis (93).

Be to, Kongresas prašo rimtai pasverti galimybę įsteigti Europos bendrą pašaukimų pastoracijos centrą ar organizaciją kaip bendrystės ir dalijimosi, koordinacijos ir keitimosi patirtimi bei žmonėmis, kiekvienam išlaikant savo ypatybes, konkretų ženklą ir išraišką (94).
 


KETVIRTOJI DALIS
PAŠAUKIMŲ PEDAGOGIKA
"Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios…?" (Lk 24, 32)


Ši pedagoginė dalis remiasi Evangelija ir yra įkvėpta Jėzaus, nepaprasto pašaukimų skatintojo bei auklėtojo, pavyzdžio. Kalbant apie pašaukimų skatinimą, dėmesys kreipiamas į apibrėžtus evangelinius pedagoginius elementus: sėti, lydėti, auklėti, formuoti, įžvelgti.
 

Pasiekėme paskutiniąją dalį, kuri pagal dokumento logiką turėtų būti skirta metodiniams praktiniams klausimams. Pradėjome konkrečios padėties analize, vėliau apibrėžėme teologinius elementus, sudarančius pašaukimų temos pagrindą, ir štai dabar grįžtame prie konkretaus mūsų tikinčiųjų bendruomenių gyvenimo, kad išryškintume pašaukimų pastoracijos prasmę bei kryptį.

Mums belieka aptarti pašaukimų pastoracijos pedagoginį aspektą.
 

Pašaukimų ir auklėjimo krizė

30. Mūsų Bažnyčiose tikslai ir pagrindinės strategijos dažnai yra aiškūs, tačiau konkrečios priemonės, kurių reikėtų imtis norint sužadinti mūsų jaunuolių atvirumą pašaukimui, lieka gana miglotos. Taip yra todėl, kad auklėjimo sistema, kuri turėtų ne tik nustatyti tikslą, bet ir pasiūlyti pedagoginius būdus, kaip jį pasiekti, Bažnyčioje ir už jos šiandien yra labai silpna. Dokumente Instrumentum laboris, kaip visada realistiškai, teigiama: "Iš tiesų tenka konstatuoti, jog daugelis pedagogikos vietų (grupė, bendruomenė, oratorija, mokykla ir ypač šeima) yra silpnos" (95). Pašaukimų krizė tikrai yra ir pedagogikos bei auklėjimo būdų krizė.

Taigi stengsimės, visada remdamiesi Dievo žodžiu, išryškinti būtent šią tikslo ir metodo darną, būdami įsitikinę, kad gera teologija, nuoširdžiai trokštant padėti įvairiems pastoracijos darbuotojams, aprūpinti juos visiems naudingu įrankiu, dažniausiai gali būti paversta praktika, tapti pedagogika, nurodyti kelius.
 

Pašaukimo Evangelija

31. Kiekvienas susitikimas ar pokalbis Evangelijoje yra reikšmingas pašaukimo požiūriu. Jėzus, vaikščiodamas Galilėjos keliais, visada yra Tėvo siųstasis kviesti žmogų į išganymą bei apreikšti jam Tėvo planą. Geroji Naujiena, Evangelija, yra būtent tai, kad Tėvas pakvietė žmogų per Sūnų Dvasioje ne tik į gyvenimą, bet ir į atpirkimą; ir ne vien pelnytą jam kitų, bet jį patį tiesiogiai paliečiantį ir padarantį atsakingą už kitų išganymą.

Šiame išganyme, kuris yra aktyvus ir pasyvus, gaunamas ir dalijamas, slypi kiekvieno pašaukimo prasmė; pačios Bažnyčios kaip tikinčiųjų, šventųjų ir nusidėjėlių, kurie visi "pašaukti" dalytis ta pačia dovana bei atsakomybe, bendruomenės prasmė. Tai pašaukimo Evangelija.
 

Pašaukimo pedagogika

32. Šioje Evangelijoje ieškome atitinkamos pedagogikos; tai Jėzaus pedagogika, autentiška pašaukimo pedagogika, kurią taikyti turėtų mokėti kiekvienas pašaukimų skatintojas ar evangelizuotojas, kad galėtų padėti jaunuoliui pažinti kviečiantį Viešpatį ir jam atsakyti.

Jei pašaukimų pastoracijos pagrindas yra Kristaus, žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, slėpinys, tai "į pašaukimus orientuotoje" veikloje egzistuoja daug reikšmingų aspektų ir matmenų.

Jėzus evangelijose pirmiausia pateikiamas labiau kaip ugdytojas negu skatintojas, nes visada veikia artimiausiai susivienijęs su Tėvu, kuris sėja Žodžio sėklas ir auklėja (e-ducat - išaugina iš nieko), ir Dvasia, lydinčia šventėjimo kelyje.

Šie aspektai atveria svarbias perspektyvas tiems, kurie įsitraukę į pašaukimų pastoraciją ir todėl patys pašaukti būti ne tik pašaukimo skatintojais, bet pirma pašaukimo gerosios sėklos sėjėjais ir vėliau palydovais širdį "uždegančiame" kelyje, auklėtojais, mokinančiais tikėti bei klausytis kviečiančio Dievo, žmogiškųjų ir krikščioniškųjų nuostatų, kaip atsako į Dievo kvietimą, ugdytojais (96) ir galiausiai pašaukti įžvelgti dovanos iš aukštybių buvimą.

Tai penki pagrindiniai pašaukimų tarnybos požymiai, arba penki iš Dievo kylančio ir žmogų per brolio, sesers arba bendruomenės tarpininkavimą pasiekiančio kvietimo slėpinio matmenys.
 

Sėti

33. "Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą" (Mt 13, 3-8).

Šiame tekste tam tikra prasme mums parodomas pirmasis žingsnis einant pedagoginiu keliu, pirmutinė nuostata to, kuris imasi tarpininkauti tarp kviečiančio Dievo ir kviečiamo žmogaus ir neišvengiamai būna įkvėptas Dievo veikimo. Dievas Tėvas yra sėjėjas; Bažnyčia ir pasaulis yra vieta, kur jis be paliovos dosniai barsto savo sėklas, visiškai laisvai ir be jokių išimčių, savo laisve gerbdamas žemės, į kurią krinta sėklos, laisvę.

a) Dvi laisvės dialoge

Sėjėjo palyginimu parodoma, kad krikščioniškasis pašaukimas yra Dievo ir žmogaus dialogas. Pagrindinis kalbėtojas yra Dievas, "laisvu nutarimu ir malone" (2 Tim 1, 9) kviečiantis kurį nori, kada nori ir kaip nori; kviečiantis į išganymą visus, nepriklausomai nuo kvietimo gavėjo pasirengimo. Tačiau Dievo laisvė susitinka su žmogaus laisve slėpiningame ir kerinčiame dialoge, kuris susideda iš žodžių ir tylos, pranešimų ir veiksmų, žvilgsnių ir mostų, laisvė, kuri tobula ir yra Dievo, ir netobula žmogaus laisvė. Tad pašaukimas yra visiškai Dievo veikla, tačiau iš tikrųjų taip pat žmogaus veikla, Dievo darbas bei įsiskverbimas į žmogiškosios laisvės širdį ir sykiu žmogaus sunkios pastangos būti laisvam, kad priimtum dovaną.

Kas lydi brolį pašaukimo įžvelgimo keliu, įžengia į laisvės slėpinį ir žino, kad padėti gali tiktai gerbdamas šį slėpinį. Net jei tai, bent sprendžiant iš išorės, duotų menkų vaisių. Kaip sėjėjui Evangelijoje.

b) Drąsa sėti visur

Būtent tokia pagarba abiem laisvėms pirmiausia žymi drąsą sėti Evangelijos, Viešpaties mirties bei prisikėlimo, tikėjimo ir galiausiai sekimo gerąją sėklą. Tai būtina sąlyga; be tokios drąsos negalima jokia pašaukimų pastoracija. Negana to, sėti reikia visur, kiekvieno širdyje, niekam neteikiant pirmenybės ir nedarant išimčių. Jei kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys, tai jis taip pat yra dovanos, ypatingo pašaukimo, laukiančio pripažinimo, turėtojas.

Bažnyčioje dažnai dejuojame dėl negausių atsakų į pašaukimą, išleisdami iš akių, kad pasiūlymas dažnai pateikiamas ribotame žmonių būrelyje ir, matyt, išsyk atsiimamas po pirmo atmetimo. Pravartu priminti Pauliaus VI žodžius: "Tegu nelieka nė vieno, kuris dėl mūsų kaltės nežinotų, ką jam reikėtų žinoti, kad savo gyvenimą pakreiptų kita ir geresne linkme" (97). Ir kiek daug jaunuolių dar niekada nėra gavę jokio krikščioniškojo pasiūlymo dėl savo gyvenimo bei ateities!

Nepakartojama stebėti palyginimo sėjėją, dosnia ranka "visur" beriantį sėklas; jaudina šiame paveiksle atpažįstama Dievo Tėvo širdis. Tai Dievo, kiekvieno asmens širdyje pasėjančio išganymo planą, atvaizdas arba, jei norime, Dievo "švaistūniško" dosnumo, išliejamo ant visų, nes jis nori visus išgelbėti bei pasišaukti, atvaizdas.

Būtent šį Tėvo atvaizdą savo veikla išryškina Jėzus, pas save kviečiantis nusidėjėlius, norintis statydinti savo Bažnyčią su žmonėmis, kurie neatrodo tinkami šiai misijai, nepažįstantis pertvarų ir nedarantis skirtumo tarp žmonių.

Atkartodamas šį atvaizdą, pašaukimų pastoracijos darbuotojas savo ruožtu lygiai taip pat dosniai skelbia, siūlo, stengiasi išjudinti, ir būtent tikrumas tuo, kad Tėvas yra pasėjęs sėklą kiekvienos būtybės širdyje, teikia jam jėgų visur eiti ir sėti gerąją pašaukimų sėklą, ne likti įprastinėse ribose, bet veržtis į naują aplinką, stengiantis išbandyti naujas prieigas ir kreipiantis į kiekvieną asmenį.

c) Sėja tinkamu laiku

Sėjėjas elgiasi išmintingai berdamas gerąsias sėklas tinkamiausiu laiku. Tai reiškia, jog nereikia skubinti apsisprendimo laiko ar apsimesti, kad paauglys lygiai tiek pat subrendęs apsispręsti kaip ir jaunuolis; priešingai, tai reiškia suprasti ir gerbti žmogaus gyvenimui būdingą pašaukimo prasmę.

Pašaukimo požiūriu reikšmingas kiekvienas gyvenimo laikas, pradedant momentu, kai vaikas atsiveria gyvenimui, nori suprasti jo prasmę ir kelia klausimą dėl savo vaidmens jame. Tinkamu momentu nekeliant tokio klausimo, galima apsunkint sėklos dygimą: "Pastoracinė patirtis rodo, jog daugeliu atvejų pirmosios pašaukimo apraiškos pasirodo vaikystėje ir paauglystėje. Todėl svarbu rasti ar pasiūlyti formuluotes, kuriomis šias pirmąsias pašaukimo apraiškas būtų galima skatinti, remti ir lydėti" (98). Vis dėlto vien tuo nederėtų apsiriboti. Kiekvienam asmeniui būdingas savas brendimo ritmas bei laikas. Svarbu, kad šalia jo būtų geras sėjėjas.

d) Mažiausia iš sėklų

Dėl mums jau žinomų priežasčių "pašaukimų sėjėjo" darbas šiandien tikrai nėra paprastas: nėra pašaukimų kultūros; vyrauja "žmogaus be pašaukimo" antropologinis modelis; socialinė aplinka yra etiškai neutrali ir stokojanti vilties bei į ateitį orientuojančių elgesio modelių. Visi šie elementai tartum sutartinai silpnina pašaukimo pasiūlymą ir leidžia mums pritaikyti jam Jėzaus žodžius apie Dievo karalystę (plg. Mt 13, 31 ir toliau): pašaukimo sėkla yra kaip garstyčios grūdelis, kuris sėjamas, tai yra siūlomas ar parodomas kaip duotas, yra mažiausias iš visų sėklų. Ir pašaukimas, dažnai ne susilaukiantis pritarimo, bet veikiau atmetamas bei neigiamas, slopinamas kitokių lūkesčių bei planų, nėra rimtai traktuojamas, priešingai, sutinkamas įtariai ir abejingai, tarsi būtų nelaimės sėkla.

Ir tada jaunuolis atsisako, pareiškia tuo nesidomįs, jau suplanavęs savo ateitį (ar kiti tai jau yra padarę už jį), arba galbūt yra tuo patenkintas bei susidomėjęs, bet nėra dėl to tikras, jam tai per sunku ir apskritai jį baugina…

Tokia baimės kupina ir neigiama reakcija neturėtų atrodyti keista ar absurdiška; iš esmės apie tai jau yra kalbėjęs Viešpats. Pašaukimo sėkla yra mažiausia iš visų sėklų, ji silpna ir negrasi, nes išreiškia laisvę Dievo, norinčio iki galo gerbti kiekvieno individo laisvę.

Taigi tam, kuris vadovauja asmens kelionei, irgi reikia laisvės, širdies laisvės, kuri neleistų pasitraukti pradinio atmetimo ar abejingumo akivaizdoje.

Palyginime apie garstyčios grūdelį Jėzus sako, kad užaugęs jis "esti didesnis už daržoves" (Mt 13, 32). Taigi tai sėkla, turinti jėgos, kuri nėra iš karto akivaizdi bei krentanti į akis ir, be to, reikalauja geros priežiūros, kad subręstų. Egzistuoja savotiška pamatinė paslaptis, sudaranti valstiečių išminties dalį: norint tikrai sulaukti derliaus tinkamu laiku, reikia rūpintis viskuo, absoliučiai viskuo, nuo dirvos iki sėklos, skirti dėmesį viskam, pradedant nuo to, kas skatina augimą, ir baigiant tuo, kas tam trukdo, atsižvelgiant net į galimą blogą orą keičiantis metų laikams. Kažkas panašaus vyksta ir pašaukimų srityje. Sėja tėra pirmasis etapas, po kurio turėtų eiti kiti dosnios atidos etapai, kad abi laisvės galėtų įžengti į pašaukimo dialogo slėpinį.
 

Lydėti

34. "Ir štai tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo" (Lk 24, 13-16).

Norėdami apibūdinti lydėjimo, auklėjimo ir ugdymo pedagoginį turinį, pasirinkome pasakojimą apie du mokinius, keliaujančius į Emausą. Tai labai reikšmingas tekstas, nes čia, be turinio išminties bei Jėzaus taikomo pedagoginio metodo, manome galį įžiūrėti šiuos du mokinius esant daugelio šių dienų jaunuolių, šiek tiek liūdnų bei nusivylusių, tartum praradusių troškimą ieškoti savo pašaukimo, atspindžiu.

Pirmasis žingsnis šioje kelionėje yra prisiartinti: sėjėjas arba tas, kuris padėjo jaunuoliui įsisąmoninti jo širdyje pasėtą sėklą, dabar tampa palydovu.

Šių apmąstymų teologinėje dalyje lydėjimo tarnyba buvo pažymėta kaip būdinga Šventajai Dvasiai; iš tiesų būtent Tėvo ir Sūnaus Dvasia lieka greta asmens, kad primintų jam Mokytojo žodį; būtent žmoguje gyvenanti Dvasia akina jį suvokti save kaip Tėvo vaiką. Todėl Dvasia yra modelis, į kurį turėtų orientuotis vyresnio amžiaus brolis ar sesuo, ieškojimų kelyje lydintys jaunesnio amžiaus brolį ar seserį.

a) Kelias į pašaukimą

Apibūdinę pastoracinį kelią į pašaukimą, dabar galime paklausti: koks yra kelias į pašaukimą pedagogikos lygmeniu?

Pedagoginis kelias į pašaukimą yra kelionė tikėjimo brandos link, savotiška piligriminė kelionė į tikinčiojo, pašaukto laisvai ir atsakingai spręsti dėl savęs bei savo gyvenimo pagal jam Dievo sumanytą slėpiningą planą, pilnametystę. Ši kelionė vyksta etapais, lydint vyresniems broliams ar seserimis, pažįstantiems Dievo kelią, balsą ir žingsnius, padedantiems atpažinti kviečiantį Viešpatį ir atrasti kelią Dievop bei būdą jam atsakyti, taigi būnant mokiniu.

Tad kelias į pašaukimą pirmiausia yra kelionė su juo, gyvenimo Viešpačiu, anot Luko, "pačiu Jėzumi", kuris prisiartina prie žmogaus kelyje, eina su juo kartu ir įžengia į jo istoriją. Tačiau kūno akys dažnai nepajėgia jo įžiūrėti, ir tada keliaujantis žmogus lieka vienišas, dialogas - be naudos, o ieškojimai gresia pasidaryti amžini, virsti nesibaigiančiu ir dažnai narcizišku "patirčių gaminimu" - net susijusių su pašaukimu - be galutinio sprendimo. Galbūt pirmoji kelyje į pašaukimą palydovo užduotis būtų parodyti Kito buvimą arba pripažinti savo paties artumo bei lydėjimo santykinumą, siekiant būti to buvimo arba kelio Dievo link, kuris kviečia bei prisiartina prie kiekvieno žmogaus, tarpininku.

Kaip abu mokiniai iš Emauso arba Samuelis naktį mūsų jaunuoliai dažnai neturi akių išvysti ar ausų išgirsti Tą, kuris eina šalia jų ir primygtinai, tačiau sykiu taktiškai šaukia juos vardu. Lydintis brolis yra tokio taktiško primygtinumo ženklas; jo užduotis yra padėti jiems atpažinti slėpiningo balso šaltinį; jis nekalba apie save, bet skelbia, kaip tai darė Jonas Krikštytojas, Kitą, kuris jau greta.

Lydėjimo kelyje į pašaukimą tarnyba yra kupina giedro bei supratingo nuolankumo, kylančio iš laisvės Dvasioje ir pasireiškiančio "drąsa klausytis meilės ir vesti dialogą". Dėl tokios laisvės Kviečiančiojo balsas suskamba aiškiau ir stipriau. Ir tada jaunuolis supranta esąs priešais Dievą ir nustebęs pamato, jog greta jo per laiką eina Amžinasis, kviečiantis jį priimti galutinį sprendimą!

b) Gyvojo vandens šuliniai

"Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį" (Jn 4, 6). Taip prasideda tai, ką galėtume pavadinti neredaguotu pokalbiu apie pašaukimą, būtent Jėzaus susitikimas su moterimi samariete. Per šį susitikimą moteris iš tiesų nueina kelią ligi savęs ir Mesijo pažinimo, tam tikra prasme net tapdama jo skelbėja.

Iš šio teksto sklinda suvereni Jėzaus laisvė visur ir tarp visų ieškoti savo pasiuntinių. Tačiau To, kuris yra žmogaus kelias pas Tėvą, nepaprastas rūpinimasis susitikti su asmeniu jo keliuose ar laukti jo ten, kur jo lūkesčiai akivaizdžiausi bei stipriausi, yra lygiai taip pat nepakartojamas. Kiek daug apie tai mums gali pasakyti simbolinis "šulinio" įvaizdis. Senovės žydų visuomenėje šuliniai buvo gyvenimo šaltiniai, tautos, visada stokojančios vandens, pagrindinė išgyvenimo sąlyga; būtent remdamasis šiuo gyvenimo vandens ir vandens gyvenimui simboliu Jėzus subtiliai pedagogiškai plėtoja savo pokalbį su moterimi.

Lydėti jaunuolį reiškia mokėti nustatyti šių dienų "šulinius", visas vietas ir momentus, iššūkius ir lūkesčius, viską, pro kur anksčiau ar vėliau teks praeiti visiems jaunuoliams su savo tuščiais ąsočiais, neišsakytais klausimais, atkakliu, dažnai tiktai tariamu, pasitenkinimu savimi, giliu ir nenuslopinamu autentiškumo bei ateities troškimu.

Pašaukimų pastoracija negali taikyti laukimo ir stebėjimo politikos, ji turi aktyviai ieškoti ir nenurimti, kol neatsidurs toje vietoje ar prie to šulinio, kur jaunuolis sueina į akistatą su gyvenimu bei ateitimi.

Palydovas kelyje į pašaukimą turėtų būti šiuo požiūriu "supratingas", nesistengiantis būtinai įpiršti savų, bet pradedantis nuo jaunuolio klausimų, kad ir kokie jie būtų; jis taip pat turėtų gebėti prireikus "sužadinti ir atskleisti pašaukimo klausimą, glūdintį kiekvieno jaunuolio širdyje, tačiau laukiantį, kol jį atras tikri pašaukimo ugdytojai" (99).

c) Dalijimasis ir patraukimas

Lydėti ką nors kelyje į pašaukimą pirmiausia reiškia dalytis: gyvenimo duona, Dievo patirtimi, ieškojimo vargais ir net pašaukimu, jo, savaime suprantama, neprimetant, bet išpažįstant gyvenimo pagal Dievo planą grožį.

Bendravimo lydint kelyje į pašaukimą tonas yra nei didaktinis ar raginantis, nei, viena vertus, draugiškas, nei, kita vertus, dvasios vadovo (traktuojant jį kaip asmenį, iš karto kreipiantį kito gyvenimą tam tikra kryptimi), bet būdingas confessio fidei.

Asmuo, lydintis kelyje į pašaukimą, liudija savo paties pasirinkimą arba, tiksliau, pasirinkimą jo atžvilgiu padarytą Dievo. Jis pasakoja - nebūtinai žodžiais - apie savo paties kelionę į pašaukimą ir nepaliaujamą savo tapatybės atradinėjimą pašaukimo charizmoje; taigi jis vaizduoja ar daro suprantamus vargus, naujumą, riziką, nuostabą, grožį.

Taip atsiranda pašaukimo katechezė akis į akį, širdis į širdį, kupina žmogiškumo ir originalumo, aistringumo ir įtikinimo jėgos, išmintingas bei patyrimu grindžiamas pašaukimų skatinimas. Tai šiek tiek panašu į pirmųjų Kristaus mokinių, kurie "nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį" (Jn 1, 39), patyrimą, tokį sukrečiantį, kad Jonas net po daugelio metų galėjo prisiminti, kad "tai buvo apie dešimtą valandą".

Pašaukimai skatinami tiktai užkrečiant per tiesioginį ryšį, nes širdis kupina pilnatvės, o grožio patirtis žavi ir toliau. "Jaunuoliai labai domisi žmonių, jau einančių dvasiniu keliu, gyvenimo liudijimu. Kunigai ir vienuoliai privalo turėti drąsos rodyti konkrečius savo dvasinės kelionės ženklus. Todėl svarbu aukoti jaunuoliams laiko, nusileisti ligi jų lygio, jų klausytis bei atsakyti į klausimus, kylančius per susitikimą" (100).

Būtent dėl to palydovas kelyje į pašaukimą taip pat dega savo pašaukimu bei galimybe perduoti ją kitiems; jis ne tik įsitikinęs liudytojas, bet ir patenkintas, ir todėl įtikinantis ir vertas pasitikėjimo.

Tiktai taip naujiena gali pasiekti dvasinę asmens visumą, tai yra širdį, protą ir valią, tiktai siūlydama tai, kas tiesa, gražu ir gera.

Štai kokia patraukimo prasmė: niekas negali eiti šalia tokios "Gerosios Naujienos" skelbėjo ir likti nesujaudintas, nesijausti "totaliai" ir nuolatos traukiamas kiekvienu savo asmenybės lygmeniu pirma Dievo, bet taip pat daugelio žmonių, idealų, nenumatytų situacijų, skirtingų iššūkių ir dieviškojo kvietimo žmogiškųjų tarpininkų.

Pašaukimo ženklas tada geriausiai regimas.
 

Auklėti (e-ducare)

35. "O Jėzus paklausė: 'Apie ką kalbate eidami keliu?' Tie nuliūdę sustojo. Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: 'Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!' Jėzus paklausė: 'O kas gi?' Jie tarė jam: 'Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse…' Jėzus jiems tarė: 'O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!' Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta. Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: 'Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…' Tuomet jis užsuko pas juos" (Lk 24, 17-29).

Po sėjos lydėjimo kelionėje ateina metas jaunuolį auklėti. Auklėjimas (lot. educatio) etimologine žodžio prasme reiškia ištraukti į paviršių (e-ducere) jo turimą tiesą, tai, kas yra jo širdyje, net tai, ko jis pats nežino apie save, būtent jo silpnybes ir lūkesčius, stengiantis skatinti jo atsako į pašaukimą laisvę.

a) Auklėjimas savižinos kryptimi

Jėzus prisiartina prie abiejų mokinių ir klausia, apie ką jie kalba. Jis žino tai, bet nori, kad jie jam atsivertų, ir, verbalizuodamas jų liūdesį bei neišsipildžiusias viltis, padeda jiems suvokti jų problemą ir tikrąją nerimastingumo priežastį. Taip jie abudu praktiškai priverčiami iš naujo peržvelgti nesenus įvykius ir išsiaiškinti tikrąją savo liūdnumo priežastį.

"O mes tikėjomės…"; istorija atrodo pasisuko priešingai jų lūkesčiams. Būdami kartu su Jėzumi, "galingu darbais ir žodžiais", jie patyrė reikšmingų dalykų, tačiau dabar yra taip, tartum jų tikėjimo kelionė būtų netikėtai nutrūkusi dėl nesuprantamo įvykio - būtent kančios ir mirties To, kuris turėjo išlaisvinti Izraelį.

"O mes tikėjomės…"; šioje neužbaigtoje istorijoje neįmanoma neįžiūrėti istorijos, būdingos tokiai daugybei jaunuolių, kurie atrodo susidomėję dialogu dėl pašaukimo leidžiasi išprovokuojami ir rodo gerą nusiteikimą, bet staiga sustoja, kai reikia daryti sprendimą. Jėzus tam tikra prasme priverčia abu mokinius pripažinti neatitikimą, egzistuojantį tarp jų vilčių ir Jėzuje išsipildžiusių Dievo planų, tarp jiems būdingos Mesijo sampratos ir mirties ant kryžiaus, tarp jų tokių žmogiškų bei daug žadančių lūkesčių ir iš aukštybių ateinančio išganymo prasmės.

Lygiai taip pat esmingai svarbu padėti jaunuoliams įsisąmoninti pamatinį suklydimą - pernelyg žemiškai aiškinamas ir į "aš" orientuojamas gyvenimas, tai labai apsunkina ar apskritai daro praktiškai neįmanomą sprendimą dėl pašaukimo, arba parodo pašaukimo reikalavimus esant tokius be saiko didelius, tartum Dievas būtų žmogaus laimės priešas.

Kiek daug yra jaunuolių, atmetusių savo pašaukimą ne dėl to, kad buvo nedosnūs ir abejingi, bet todėl, kad jiems niekas nepadėjo pažinti save ir atrasti tam tikrų dvasinių bei emocinių trafaretų nevienareikšmiškas bei pagoniškas šaknis, nepadėjo išsivaduoti iš savo sąmoningų ar nesąmoningų baimių bei gynybinių mechanizmų pašaukimo atžvilgiu. Kiek daug negimusių pašaukimų dėl tokios auklėjimo tuštumos!

Auklėti pirmiausia reiškia iškelti aikštėn tokią "aš" tikrovę, kokia ji yra, jei norime padėti jai tapti tokia, kokia ji turėtų būti; sąžiningumas yra esminis žingsnis tiesos link, bet tam, kad gerai išvystume vidų, bet kuriuo atveju būtina dar ir pagalba iš išorės. Tad auklėtojas turėtų gerai pažinti žmogaus širdies gelmes, kad galėtų lydėti jaunuolį padėdamas jam statydinti savo tikrąjį "aš".

b) Auklėjimas slėpinio kryptimi

Čia atsiranda paradoksas. Jaunuolis, nuvestas į savo paties gelmes ir galintis išvysti savo silpnybes bei baimes, jaučiasi vis geriau suprantąs kai kurių savo nuostatų bei reakcijų motyvus ir sykiu vis labiau suvokia slėpinio tikrovę kaip raktą gyvenimui bei savo asmeniui suprasti.

Būtina, kad jaunuolis susitaikytų su savo nežinojimu, tuo kad nepažįsta savęs iki galo.

Jo gyvenimas nėra visiškai jo rankose, nes gyvenimas yra slėpinys ir, antra vertus, slėpinys yra gyvenimas. Kitaip tariant: slėpinys yra neatrastoji "aš" pusė, dar neišgyventa ir laukianti, kol bus iššifruota ir įgyvendinta; slėpinys yra asmens tikrovė, kuriai dar reikia augti, tikrovė, turtinga gyvybės bei dar nepaliestų egzistencinių galimybių; tai "aš" dalis, kuriai dar reikia išdygti.

Susitaikymas su slėpinio buvimu yra įžvalgumo, vidinės laisvės, ateities bei naujumo troškimo, pasikartojančio ir pasyvaus, nuobodaus ir bereikšmio gyvenimo atmetimo ženklas. Štai kodėl pradžioje sakėme, kad pašaukimų pastoracija turi būti mistagoginė ir todėl prasidėti Dievo slėpiniu, kad nuvestų į žmogaus slėpinį.

Slėpinio pajautos netektis yra viena didžiausių pašaukimų krizės priežasčių.

Sykiu slėpinio kategorija virsta propedeutine tikėjimo kategorija. Įmanoma ir tam tikrais atvejais natūralu, kad jaunuolis tokiu momentu ima jausti atsirandant tartum apreiškimo poreikį, tai yra troškimą, kad gyvenimo Autorius pats apreikštų jam gyvenimo prasmę ir vietą, kurią jis turėtų jame užimti. Kas dar, išskyrus Tėvą, gali leisti tokiam apreiškimui įvykti?

Antra vertus, nėra taip svarbu, kad jaunuolis (arba vadovas) išsyk atrastų kelią, kuriuo jam reikia eiti; svarbu, kad jis bet kuriuo atveju įsisąmonintų ir nuspręstų, jog savo egzistencijos pagrindo reikia ieškoti už savęs, Dieve Tėve. Autentiškas kelias į pašaukimą visur ir visada veda prie Dievo tėviškumo ir motiniškumo atradimo!

c) Auklėjimas mokėjimo aiškinti gyvenimą kryptimi

Evangelijoje Jėzus tam tikra prasme kviečia abu vyrus iš Emauso grįžti prie įvykių, sukėlusių jiems liūdesį, taikydamas sumanų aiškinimo metodą, padedantį ne tik susieti įvykius grupuojant juos apie pagrindinę prasmę, bet ir slėpiningame žmogaus egzistencijos audinyje iššifruoti dieviškojo plano metmenis. Tokį metodą galima vadinti genetiniu istoriniu; jis leidžia savo paties biografijoje ieškoti bei rasti Dievo buvimo pėdsakų, taigi išgirsti ir jo kviečiantį balsą. Šis metodas:

- yra vienu metu dedukcinis ir indukcinis, arba istorinis biblinis: jis remiasi vienu metu apreikštąja tiesa ir istorine tikrove, taip skatindamas nenutrūkstamą dialogą tarp subjektyviai išgyvenamų įvykių (mokinių iš Emauso išvardyti faktai) ir jų ryšio su Dievo žodžiu ("Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta", Lk 24, 27);

- nurodo normatyvinį Dievo žodžio pobūdį ir mirusio bei prisikėlusio Kristaus Velykų slėpinio centriškumą kaip tikslų pagrindą egzistenciniams įvykiams aiškinti, neatmetant jokio įvykio, net sunkiausio ir skausmingiausio ("Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!", Lk 24, 26).

Taip gyvenimo istorijos aiškinimas virsta itin dvasine - ne tik psichologine - veikla, nes padeda pažinti gyvenime šviesų ir slėpiningą Dievo bei jo Žodžio buvimą (101), leisdamas šiame slėpinyje pamažu įžiūrėti pašaukimą - Tėvo sėjėjo įbertą į gyvenimo vagas sėklą, kuri, nors ir maža, dabar ima darytis regima ir augti.

d) Auklėjimas šaukimosi (in-vocare) kryptimi

Jei gyvenimo aiškinimas yra dvasinė veikla, tai šitai neišvengiamai verčia ne tik atpažinti savąjį apreiškimo poreikį, bet ir švęstišaukimosi malda. Auklėti reiškia iš-šaukti (e-vocare) "aš" tiesą. Toks iššaukimas kyla iš maldingo šaukimosi, iš maldos, kuri yra daugiau pasitikėjimo negu prašymo malda, nuostaba ir dėkingumas, bet taip pat kova ir įtampa, skausmingas savo paties ambicijų peržiūrinėjimas norint suvokti lūkesčius, klausimus, troškimus, ateinančius iš Kito, Tėvo, Sūnuje prabylančio į ieškantįjį kelio, kuriuo jam reikėtų eiti.

Tada malda tampa pašaukimo įžvelgimo, auklėjimo girdėti kviečiantįjį Dievą vieta, nes kiekvienas pašaukimas kyla iš kantrios ir pasitikėjimo kupinos šaukimosi maldos, palaikomos ne greito atsakymo lūkesčio, bet tikrumo ar vilties, kad šaukimasis negali būti neišgirstas ir reikiamu laiku atvers pašaukimą tam, kuris šaukiasi.

Emauso istorijoje visa tai išreiškta esminiais žodžiais, galbūt gražiausia malda, kada nors kalbėta žmogaus širdies: "Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti" (Lk 24, 29). Tai maldavimas to, kuris žino, kad be Viešpaties gyvenimą apgaubia naktis, kad be jo žodžio vyrauja nesupratimo tamsa ar tapatybės painiava, ir gyvenimas atrodo be prasmės ir pašaukimo. Tai šaukimasis to, kuris galbūt dar nėra atradęs savo kelio, bet jaučia šalia Jo save surasiąs, nes tiktai Jis turi "amžinojo gyvenimo žodžius" (Jn 6, 67-68).

Tokio pobūdžio šaukimosi malda neišmokstama spontaniškai, tam reikia ilgų pratybų; ji išmokstama tiktai padedant tam, kuris jau moka įsiklausyti į Dievo tylą. Nė vienas nepajėgus išmokyti tokios maldos, išskyrus tą, kuris ištikimas savo pašaukimui.

Jei malda šiandien, kaip kad vakar ir dar anksčiau, yra natūralus pašaukimo ieškojimo kelias, tai mums reikia auklėtojų, kurie meldžiasi, moko melstis ir auklėja šaukimosi kryptimi.
 

Formuoti

36. "Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: 'Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?" (Lk 24, 30-32).

Formavimas tam tikru būdu yra pedagoginio proceso viršūnė, nes tai momentas, kai jaunuoliui pasiūloma forma, būties būdas, kurį jis pažįsta kaip savo tapatybę, pašaukimą, pavyzdį. Sūnus yra Tėvo atvaizdas, žmonių formuotojas, nes yra paveikslas, pagal kurį Tėvas juos sukūrė. Todėl Sūnus kviečia tuos, kuriuos pašaukia, būti tokio paties nusistatymo kaip jis pats ir dalytis jo gyvenimu, turėti jo "formą". Vienu metu jis yra formuotojas ir forma.

Pašaukimų formuotojas yra toks tiek, kiek yra tokio dieviškojo veikimo tarpininkas; jis prisiartina prie jaunuolio, kad padėtų jam šiame veikime "pažinti" savo pašaukimą ir leistis būti jo formuojamam.

a) Pažinti Jėzų

Svarbiausias momentas Emauso istorijoje neabejotinai yra tuomet, kai Jėzus paima duoną, laužia ir duoda jiems: "Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų". Čia vyksta keli vienas su kitu susiję "pažinimai".

Pirmiausia abu mokiniai pažįsta Jėzų, atranda tikrąją prie jų prisidėjusio keliautojo tapatybę ir iš gesto, kurį - jie gerai žino - galėjo padaryti tiktai jis.

Pašaukimo perspektyvoje tai parodo, kokie svarbūs yra stiprūs gestai, nedviprasmiški ženklai, iškilūs pasiūlymai, besąlygiško sekimo Kristumi projektai (102).

Jaunuolis turėtų būti aukštų idealų akinamas siekti dalykų, pranokstančių jį bei jo gebėjimus ir dėl to vertų, kad paskirtum tam visą gyvenimą. Psichologinė analizė mums irgi primena: reikalauti iš jaunuolio ko nors, kas yra žemiau jo galimybių, reiškia įžeisti jo orumą ir kliudyti iki galo save įgyvendinti; kitaip tariant, jaunuoliui reikia siūlyti maksimaliai atiduoti tai, ką jis gali, kad taptų ir būtų savimi.

Ir jei Jėzus pažįstamas laužiant duoną, tai Eucharistijos matmuo turėtų būti kiekvieno kelio į pašaukimą pagrindas, kaip būdinga pašaukimo žadinimo "vieta", kaip slėpinys, nusakantis bendrąją gyvenimo prasmę, kaip galutinis kiekvienos krikščioniškosios pašaukimų pastoracijos tikslas.

b) Pažinti gyvenimo tiesą

Tada autentiškame formavimo procese pašaukimo pasirinkimo kryptimi prasideda antrasis "pažinimas" - gyvenimo prasmės pažinimas bei atradimas Eucharistijos ženkle. Jei Eucharistija yra žmoniją gelbstinčio Kristaus auka, ir jei ši auka yra jo perlaužtas kūnas ir žmonijos išganymo labui išlietas jo kraujas, tai ir tikintysis kviečiamas modeliuoti savo gyvenimą remdamasis tokiu pačiu prasmių sąryšiu: gyvenimas yra gautasis gėris, kuris savo prigimtimi linksta tapti dovanojamu gėriu, lygiai kaip Žodžio gyvenimas. Tai kiekvieno gyvenimo tiesa.

Padariniai pašaukimų lygmeniu akivaizdūs. Jei asmens egzistencijos pradžioje esti dovana, pagrindžianti jo būtį, tai gyvenimo kelias jau iš anksto nužymėtas; jei gyvenimas yra dovana, tai jis galės būti pilnatviškai įgyvendintas tik tada, kai rutuliosis savęs dovanojimo kryptimi, bus laimingas tada, kai gerbs šią savo prigimtį. Galima daryti kokį nori sprendimą, tačiau tik vadovaujantis dovanos logika, antraip gyvenimas taps sau prieštaringa būtimi, "monstriška" tikrove; jis bus laisvas rinktis tam tikrą orientaciją, tačiau nebus laisvas save apmąstyti be dovanos logikos.

Visa pašaukimų pastoracija remiasi šia pamatine gyvenimo prasmės katecheze. Jei tokia antropologinė tiesa priimama, galime teikti bet kurį pasiūlymą dėl pašaukimo. Tada net pašaukimas į įšventintąją tarnybą ar konsekraciją, kaip vienuolio ar pasauliečio, su visu savuoju slėpinio bei atsižadėjimo svoriu virsta tobulu žmogaus ir dovanos, kurią žmogus turi ir kuria yra savo gelmėse, įgyvendinimu.

c) Pašaukimas kaip dėkingumo kupinas pažinimas

Jei mokiniai iš Emauso "pažįsta" Viešpatį ir kiekvienas tikintysis - gyvenimo prasmę eucharistinio gesto dėka, galima sakyti, jog pašaukimas gimsta iš "pažinimo". Jis išdygsta derlingoje dėkingumo dirvoje, nes yra individo atsakas, bet ne iniciatyva: tai išrinkimas, bet ne rinkimasis.

Būtent tokią vidinę dėkingumo nuostatą turėtų skatinti savo praėjusio gyvenimo tyrinėjimas. Atradimas, jog gauta dosniai ir nepelnytai, turėtų psichologiškai "versti" jaunuolį suvokti atsidavimą kaip neišvengiamą padarinį priimant pašaukimą, kaip veiksmą, kuris yra laisvas, nes sąlygojamas meilės, tačiau sykiu tam tikra prasme ir priverstinis, nes iš Dievo gautosios meilės akivaizdoje jis negali savęs nedovanoti. Tai gražu ir visiškai logiška, kad taip yra; tai nėra kažkas nepaprasta.

Pašaukimų pastoracija siekia parengti tokiai dėkingumo logikai, kuri žmogiškuoju lygmeniu yra daug sveikesnė bei įtikinamesnė ir teologiškai pagrįstesnė už vadinamąją "didvyrio logiką", tai yra to, kuris nėra išsiugdęs pakankamos savęs kaip gavusiojo sąmonės ir jaučiasi pats esąs dovanos ir rinkimosi autoriumi. Tokia logika menkai atsižvelgia į šiandienių jaunuolių jautrumą, nes iškreipia gyvenimo kaip gautosios dovanos, natūraliai linkstančios tapti dovanotuoju gėriu, tiesą.

Būtent Evangelijos išmintį "Dovanai gavote, dovanai ir duokite" (Mt 10, 8) (103) Jėzus patikti savo mokiniams bei savo žodžio skelbėjams. Šia išmintimi išreiškiama tiesa apie kiekvieną žmogų: nė vienas negali joje savęs neatpažinti.

Iš šios tiesos gyvenimas kildina formą, kurią kviečiamas priimti, arba, kitaip tariant, iš tokios nepakartojamos tikėjimo formos gimsta to paties tikėjimo įvairūs pašaukimo pavidalai.

Tada galima reikalauti tokių svarių bei radikalių pasirinkimų, kokius implikuoja, pavyzdžiui, kvietimas į ypatingą konsekraciją, į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą. Todėl Dievo pasiūlymas, kad ir koks sunkus bei nepakartojamas atrodytų (ir iš tikrųjų būtų), virsta neįtikėtinu autentiškų žmogaus siekių skatinimu ir garantuoja maksimalią laimę, kupiną dėkingumo ir Marijos apdainuojamą giesmėje Magnificat.

d) Jėzaus pažinimas ir mokinio savęs pažinimas

Mokinių iš Emauso akys atsivėrė Jėzaus eucharistinio gesto akivaizdoje.

Būtent šio gesto akivaizdoje Kleopas ir jo bendrakeleivis suvokia savo kelionę kaip ėjimą ne tik Jėzaus, bet ir savo pačių pažinimo link: "Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?" (Lk 24, 32)

Tai nėra tam tikras piligrimų, besiklausančių Mokytojo aiškinimo, susijaudinimas, bet jutimas, kad Jo gyvenimas, Eucharistija, mirtis ir prisikėlimas vis labiau taps jų pačių gyvenimu, eucharistija, mirtimi, slėpiniu.

Degančioje širdyje atrandamas pašaukimas ir kiekvieno pašaukimo istorija. Ir viena, ir kita susiję su Dievo patirtimi, kurioje asmuo atranda save ir savo tapatybę.

Ugdyti asmenį sprendimo pašaukimo atžvilgiu kryptimi reiškia vis labiau išryškinti ryšį tarp Dievo patyrimo ir savęs atradimo, tarp teofanijos ir savo tapatybės. Instrumentum laboris ištarmė labai teisinga: "Jo, kaip istorijos Viešpaties, pažinimas reiškia ir mokinio savęs pažinimą" (104). Gebėjimas tikėjimo aktu susieti "kristologinį pažinimą" su "antropologiniu savęs pažinimu" rodo, kad pašaukimo sėkla jau išdygusi, tiesą sakant, jau sužydėjusi.
 

Įžvelgti

37. "Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: 'Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.' O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną" (Lk 24, 33-35).

Kad kelias į Emausą virstų keliu į pašaukimą, "pažinimų" ir "savęs pažinimų" seriją reikia užbaigti galutiniu žingsniu - jaunuolio veiksmingu sprendimu, kuris palydovo kelyje į pašaukimą yra įžvelgimo procesas, turintis vykti visą orientavimo pašaukimo link laikotarpį, iki tol, kol subręs galutinis sprendimas "visam gyvenimui" (105).

a) Veiksmingas pašauktojo sprendimas

Gebėjimas daryti sprendimą

Evangelijos pasakojime, kuriuo remiasi mūsų apmąstymai, tai taikliai išreikšta 33-ojoje eilutėje: "Jie tuoj pat pakilo…"

Laiko nuoroda ("tuoj pat") aiškiai išreiškiamas abiejų mokinių ryžtas, sužadintas Jėzaus žodžių, asmens ir susitikimo su juo bei drąsiai paverstas veiksmu - sprendimu, nutraukiančiu ryšius su tai, kas jie buvo ar veikė anksčiau, ir pažyminčiu naują gyvenimą.

Būtent tokio sprendimo dažnai trūksta šiandieniams jaunuoliams.

Dėl šios priežasties, "norint padėti jaunuoliams nugalėti neryžtingumą galutinių įsipareigojimų akivaizdoje, derėtų pamažu rengti juos imtis asmeninės atsakomybės, <…>, patikėti jiems jų gebėjimus bei amžių atitinkančias užduotis, <…> iš lėto mokyti juos daryti nedidelius, kasdienius sprendimus, susijusius su vertybėmis (davimas dovanai, pastovumas, nuosaikumas, sąžiningumas…)" (106).

Antra vertus, pravartu priminti, kad tokie ir kitokie būgštavimai bei neryžtingumas ženklina ne tik asmens psichologinės sąrangos, bet ir jo dvasinės patirties, ypač pašaukimo kaip iš Dievo ateinančio pasiūlymo patirties, silpnumą.

Stokodamas tokio tikrumo, asmuo neišvengiamai pasitiki savimi ir savo jėgomis; ir nenuostabu, kad priverstas konstatuoti savo ribotumą jis pasiduoda baimei galutinio sprendimo akivaizdoje.

Negebėjimas daryti sprendimus nebūtinai yra dabartinei jaunuolių kartai būdingas bruožas; neretai tai atsitinka tuomet, kai pašaukimo keliu lydintysis nepakankamai akcentuoja Dievo primatą renkantis arba ne iki galo parengia žmogų, kad jis leistųsi būti Dievo pasirinktam.

"Grįžti namo"

Teigiamas sprendimas pašaukimo atžvilgiu žymi gyvenimo naujumą, tačiau sykiu yra savo tapatybės atgavimo ženklas, tartum "grįžimas namo", prie savojo "aš" šaknų. Emauso istorijoje tai išreiškiama posakiu: "… ir sugrįžo į Jeruzalę".

Rengiant sprendimui pašaukimo atžvilgiu labai svarbu sustiprinti įsitikinimą, kad toks sprendimas yra tapatybės bei savęs įgyvendinimo pagal vienintelį planą, galintį padaryti asmenį laimingą, sąlyga. Pernelyg daug jaunuolių galvoja apie krikščioniškąjį pašaukimą priešingai, žvelgia į tai nepatikliai, baimindamiesi, kad tai nepadarys jų laimingų; tačiau galiausiai jie lieka nelaimingi, kaip tas nusiminęs jaunuolis iš Evangelijos (plg. Mk 10, 22).

Kiek daug kartų suaugusieji, įskaitant tėvus, savo nuostatomis prisidėjo prie pašaukimo, ypač į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą, neigiamo įvaizdžio formavimo, net kurdami kliūtis, kad jis nebūtų įgyvendintas bei atbaidydami tuos, kurie jautėsi pašaukti! (108)

Vis dėlto šią problemą pavyks išspręsti ne banalia priešinga propaganda, pabrėžiančia teigiamas bei patrauklias pašaukimo puses, bet pirmiausia įsitikinimo, kad pašaukimas yra Dievo mintis apie būtybę, Jo suteikiamas asmeniui vardas, akcentavimu.

Atrasti bei atsakyti į pašaukimą tikinčiajam reiškia rasti akmenėlį, ant kurio įrašytas asmeninis vardas (plg. Apr 2, 17-18) arba grįžti į "aš" versmes.

Asmeninis liudijimas

Jeruzalėje abu mokiniai "rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: 'Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui'. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną" (Lk 24, 33-35).

Svarbiausias elementas šiame tekste, kalbant apie sprendimą pašaukimo atžvilgiu, yra abiejų mokinių liudijimas, jis ypatingas, nes liudijama bendruomenėje, ir pasižymi apibrėžta, į pašaukimą orientuotą prasme.

Iš tiesų, kai abu mokiniai atvyksta, bendruomenė skelbia savo tikėjimą ištarme ("Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui"), kuri yra viena seniausių objektyvių tikėjimo liudijimų. Kleopas ir jo bendrakeleivis priduria savo subjektyvią patirtį, patvirtinančią ir bendruomenės liudijimą, ir jų pačių asmeninę tikėjimo bei pašaukimo kelionę.

Šis liudijimas yra tartum atrasto bei susigrąžinto pašaukimo pirmasis vaisius, nedelsiant skiriamas, kaip to reikalauja krikščioniškojo pašaukimo prigimtis, bažnytinės bendruomenės tarnybon.

Taigi vėl susiduriame su jau minėtu bažnytinių ir subjektyvių asmeninių kelių harmonija bei abipusio papildomumo santykiu: individo liudijimas padeda Bažnyčios tikėjimui augti, o Bažnyčios tikėjimas ir liudijimas žadina bei skatina individą priimti pašaukimą.

b) Vadovo vykdomas įžvelgimas

Posinodiniame apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis Jonas Paulius II teigia: "Tarnaujamosios kunigystės esmės ir misijos pažinimas yra būtina prielaida, o sykiu tikriausias kelias bei lemiama paskata Bažnyčioje išskleisti pastoracijos veiklą kunigo pašaukimui pažadinti ir pažinti bei kandidatams ugdyti kunigo tarnybai" (109).

Taikant analogija, tą patį galima pasakyti apie bet kurio pašaukimo į pašvęstąjį gyvenimą įžvelgimą. Būtina prielaida tokiems pašaukimams įžvelgti pirmiausia yra tokio gyvenimo esmės ir misijos Bažnyčioje pažinimas (110).

Ši prielaida kyla tiesiai iš tikrumo, kad kviečiantysis yra Dievas, taigi iš požymių, rodančių dieviškojo kvietimo buvimą, ieškojimo.

Žemiau pateikiami keli kriterijai pašaukimui įžvelgti. Jie suskirstyti į keturias grupes.

Atvirumas slėpiniui

Jei uždarumas slėpinio atžvilgiu, tam tikros šiuolaikinės mąstysenos bruožas, trukdo būti pasirengusiam pašaukimui, tai jo priešingybė, atvirumas slėpiniui, yra ne tik teigiama savo pašaukimo atradimo sąlyga, bet ir pašaukimo sveiko pasirinkimo požymis.

a) Autentiškas subjektyvus tikrumas pašaukimu yra tas, kuris palieka vietos slėpiniui ir jausmui, kad sprendimas, net ir labai tvirtas, turi išlikti atviras nuolatiniam slėpinio tyrinėjimui.

Antra vertus, tikrumas, kuris nėra autentiškas, yra ne tik silpnas bei nepajėgus skatinti sprendimo, bet net priešingas pačiam sprendimui, tai būtent pretenzingas įsivaizdavimas, kad jau esi viską supratęs, išsėmęs asmeninio slėpinio gelmes, įsivaizdavimas, galintis žadinti tiktai nelankstumą ir tikrumą, dažnai paneigiamą vėlesnio gyvenimo.

b) Pašaukimui būdinga nuostata reiškiasi išmintingumo dorybe, ne asmeninio gebėjimo demonstravimu. Būtent dėl šios priežasties savo paties ateities numatymo tikrumas remiasi viltimi bei savęs patikėjimu, kylančiais iš tikėjimo Kitu, kuriuo galima pasitikėti; tokio tikrumo nepajėgūs garantuoti gebėjimai traktuojami kaip atitinkantys pasirinktojo vaidmens reikalavimus.

c) Kitas geras pašaukimo požymis yra gebėjimas priimti ir integruoti prieštaringas skirtybes, sudarančias natūralią "aš" bei žmogaus gyvenimo dialektiką. Pavyzdžiui, jaunuolis sugeba suvokti savo teigiamus bei neigiamus aspektus, savo idealus bei prieštaravimus, taip pat savo pašaukimo projekto sveikas ir mažiau sveikas sritis ir savo neigiamų aspektų akivaizdoje nei per daug pasitiki, nei puola į neviltį.

d) Jaunuolis, įžiūrintis iš Dievo ateinančio kvietimo ženklus ne tik nepaprastuose įvykiuose, bet savo istorijoje, įvykiuose, kuriuos jis išmoko skaityti tikėjimo šviesoje, savo klausimuose, būgštavimuose bei siekiuose, jau gerai pažįsta gyvenimo slėpinį, kaip vietą, kur galima pajusti buvimą ir kvietimą.

e) Šiai atvirumo slėpiniui kategorijai priskirtinas dar vienas autentiškai pašauktojo požymis - dėkingumas. Pašaukimas gimsta derlingoje dėkingumo dirvoje ir yra traktuojamas dosniai bei radikaliai būtent todėl, kad atsiranda įsisąmoninus gautąją meilę.

Tapatybė pašaukime

Antroji kriterijų grupė remiasi "tapatybės" sąvoka. Sprendimas priimti pašaukimą žymi ir suponuoja būtent savo tapatybės apibrėžtį; tai daugiau idealaus negu aktualaus "aš" pasirinkimas ir įgyvendinimas, sąlygojantys asmens iš pagrindų teigiamos bei stabilios nuostatos savojo "aš" atžvilgiu atsiradimą.

a) Pirmoji sąlyga reikalauja, kad asmuo pasirodytų gebantis išsivaduoti iš identifikavimosi fiziniu lygmeniu (=kūnas kaip teigiamos tapatybės šaltinis) bei psichiniu lygmeniu (=savieji talentai kaip vienintelis ir pagrindinis savigarbos garantas) logikos ir tai, kas laikytina iš pagrindų teigiama, tvirtai susietų su būtimi, gauta iš Dievo dovanai (tai ontologinis lygmuo), o ne su turėjimo ar atrodymo trapumu. Krikščioniškasis pašaukimas yra tai, kas leidžia tokiam ryšiui tapti tikrove, aukščiausiu laipsniu įgyvendinant žmogaus galimybes, tačiau pagal planą, kuris paprastai jį pranoksta, nes yra sumanytas Dievo.

b) "Pašaukimas" pamatine prasme reiškia "kvietimą"; taigi egzistuoja išorinis subjektas, objektyvus kreipimasis, ir vidinis pasirengimas leistis būti kviečiamam ir atpažinti save modelyje, nesukurtame kviečiamojo.

c) Kalbant apie pašaukimo pasirinkimo motyvus ar būdą, pagrindinis kriterijus yra totalumas (arba totalumo dėsnis); tai reiškia, kad sprendimas yra totalaus psichinių funkcijų (širdies, proto, valios) įtraukimo išraiška ir vienu metu protinis, etinis, emocinis.

d) Tiksliau sakant, brandų pašaukimą priešais akis turime tada, kai pašaukimas išgyvenamas bei aiškinamas kaip dovana, bet sykiu ir kaip reiklus kvietimas gyventi kitiems, o ne tik savo tobulumui, ir su kitais Bažnyčioje, kuri yra visų pašaukimų motina, savitu būdu sekant Kristumi.

Pašaukimo projektas ir praeitis

Trečioji sritis, į kurią turėtų sutelkti dėmesį tas, kuris stengiasi įžvelgti pašaukimą, susijusi su santykio tarp praeities ir dabarties, atminties ir projekto pobūdžiu.

a) Pirmiausia svarbu, kad jaunuolis būtų iš esmės susitaikęs su savo praeitimi: su neišvengiamais neigiamais aspektais, kad ir kokie jie būtų, ir teigiamais aspektais, kuriuos jis turėtų pripažinti su dėkingumu; susitaikęs taip pat su reikšmingomis jo praeičiai asmenybėmis, jų turtais bei silpnybėmis.

b) Toliau atsižvelgti derėtų į tai, kaip jaunuolis atsimena savo istoriją, kaip aiškina savo gyvenimą: kas jis jam, malonė ar dingstis aimanuoti? Sąmoningai ar nesąmoningai jis jaučiasi nuskriaustas gyvenimo, ir todėl tebėra nusiteikęs gauti ar yra atviras duoti?

c) Ypač iškalbinga yra jaunuolių nuostata didesnių ar mažesnių praeityje patirtų traumų atžvilgiu. Ketinti pašvęsti savo gyvenimą Dievui bet kuriuo atveju reiškia prisiimti gyvenimą, kurį norima atiduoti, visais jo aspektais, stengtis integruoti mažiau teigiamus aspektus, realistiškai juos pripažįstant, ir, užuot savęs gailėjus, rinktis atsakingą elgseną. "Atsakingas" jaunuolis yra tas, kuris stengiasi išsiugdyti aktyvią bei kūrybingą nuostatą neigiamų įvykių atžvilgiu arba protingai pasinaudoti neigiamomis asmeninėmis patirtimis.

Daug dėmesio reikėtų skirti pašaukimams, kylantiems iš kančios, nusivylimo arba įvairių, iki galo dar neintegruotų įvykių. Šiuo atveju būtinas dėmesingesnis tyrimas, net pasitelkiant specialistus, kad ant silpnų pečių nebūtų užkrauta nepakeliama našta.

Pašaukimo docibilitas

Paskutinioji kelio į pašaukimą stadija yra sprendimas. Kalbant apie šią stadiją, pašaukimo brandos kriterijai būtų šie:

a) Pagrindinis reikalavimas yra asmens docibilitas, tai yra vidinė laisvė leistis būti vedamam vyresnio brolio ar sesers, ypač lemiamomis praeities, pirmiausia problemiškiausiomis, apmąstymo bei įvaldymo stadijomis, ir vėliau laisvė mokytis ir mokėti keistis.

b) Docibilitas yra iš esmės jaunatvės savybė, turint omenyje ne tiek asmens amžių, kiek viską apimančią egzistencinę nuostatą. Svarbu, kad tas, kuris prašosi į seminariją ar pašvęstąjį gyvenimą, būtų tikrai "jaunas", turintis šiam gyvenimo tarpsniui būdingas dorybes bei pažeidžiamybes, valią veikti ir troškimą maksimaliai save atiduoti, gebantis bendrauti ir vertinti gyvenimo grožį, įsisąmoninęs savo trūkumus ir galimybes, suvokiantis buvimo būti išrinktam dovaną.

c) Šiandien ypatingo dėmesio reikalauja emocinė-seksualinė sritis (111). Svarbu, kad jaunuolis gebėtų įgyti dvejopą asmenį emociškai laisvą darantį tikrumą: iš patirties kylantį tikrumą, kad jau esi mylimas, ir visada patyrimu įgyjamą tikrumą, kad gali mylėti. Konkrečiai kalbant, jaunuolis turi pasižymėti žmogiškąja pusiausvyra, leidžiančia jam stovėti ant savo kojų, pasitikėjimu savimi bei autonomiškumu, palengvinančiais socialinius ryšius bei nuoširdžią draugystę, atsakomybės jausmu, leidžiančiu jam išgyventi socialinius santykius kaip suaugusiajam, laisvai duodant ir gaunant.

d) Kalbant apie trūkumus emocinėje-seksualinėje srityje, išmintingas vadovas turėtų atsižvelgti į centrinę vietą, tenkančią šiai sričiai bendrojoje jaunuolio evoliucijoje bei šių dienų kultūroje (arba subkultūroje). Tai, kad jaunuoliui būdingos tam tikros silpnybės šioje srityje, nėra nei keista, nei reta.

Kokiomis sąlygomis būtų protinga priimti jaunuolio, turinčio tokių problemų, prašymą pašaukimo klausimu? Tai daryti galima, jei patenkinami trys reikalavimai:

1) Jaunuolis turi suvokti savo problemos, kurios kilmė dažnai nėra seksualinė, šaknis.

2) Jaunuolis turi jausti savo silpnybę kaip svetimkūnį, nepriklausantį jo asmenybei, kaip kažką, ko jis nenori, kas prieštarauja jo idealui ir su kuo jis kovoja visomis savo išgalėmis.

3) Taip pat svarbu įsitikinti, ar jaunuolis geba kontroliuoti šias silpnybes - su perspektyva jas įveikti - taip, kad joms būtų pasiduodama vis rečiau, arba taip, kad tokie polinkiai nebetrikdytų jo gyvenimo (bei psichologinės būklės) ir leistų jam vykdyti savo pareigas, nekeldami pernelyg didelės įtampos bei nederamai neprikaustydami jo dėmesio (112). Teigiamo sprendimo sąlyga yra visų trijų kriterijų buvimas.

e) Galiausiai pašaukimo branda nustatoma pagal tai, ar yra esminis, viską įprasminantis elementas - tikėjimo aktas. Autentiškas sprendimas, kuriuo pasirenkamas pašaukimas, yra tikėjimo laikymosi išraiška, ir juo autentiškesnis, juo labiau yra artėjama prie tikėjimo brandos ir formavimo pabaigos. Logikoje, paliekančioje vietos slėpiniui, tikėjimo aktas yra centrinis taškas, leidžiantis išlaikyti pusiausvyrą tarp priešingybių, kartais būdingų gyvenimui, kur jaučiama nuolatinė įtampa tarp kvietimo tikrumo ir savo netinkamumo suvokimo, tarp savęs praradimo ir atradimo jausmų, tarp siekių didybės ir savo ribotumų svorio, tarp malonės ir prigimties, tarp kviečiančio Dievo ir atsakančio individo. Tikrai pašauktas jaunuolis turi rodyti tikėjimo akto tvirtumą būtent tokios įtampos sąlygomis.
 


PABAIGA
Jubiliejaus link


38. Šis dokumentas Europos Bažnyčioms adresuojamas laikotarpiu, kai Dievo tauta rengiasi švęsti malonės ir gailestingumo, atsivertimo ir atsinaujinimo laiką per 2000 metų jubiliejų. Kongresas dėl pašaukimų irgi yra šios pasirengimo kelionės dalis ir prisideda prie jos orientavimo dviem kryptimis.

Pirmoji yra kvietimas atsiversti. Pašaukimų krizė, kurią išgyvenome ir dar išgyvename, turėtų skatinti mus taip pat apmąstyti mūsų, kaip tikinčiųjų, pašauktų skleisti tikėjimo dovaną ir ugdyti kiekvieno brolio bei kiekvienos sesers atvirumą pašaukimui, atsakomybę.

Visi savaip turime pripažinti, jog tobulai neatsiliepėme į šį kvietimą, padarėme Bažnyčią, mūsų šeimų bei darbo vietų, mūsų parapijų bei vyskupijų, vienuoliškųjų kongregacijų bei pasaulietinių institutų Bažnyčią, mažiau ištikimą užduočiai būti Tėvo balso, kviečiančio mus sekti Sūnumi Dvasioje, tarpininke. Iš šios krizės išbrisime tik tokiu atveju, jei atsivertimo procesas bus sąžiningas ir duos naujo gyvenimo vaisių.

Antroji kryptis, kuria norima šiuo dokumentu pakreipti Bažnyčios kelionę Jubiliejaus link, yra kvietimas turėti viltį. Šį kvietimą, kuris nuolat išnirdavo kongreso metu, dabar norėtume patvirtinti visa tikėjimo jėga. Galbūt nėra kitos tokios Bažnyčios gyvenimo srities, kuriai taip reikėtų atsiverti vilčiai, kaip pašaukimų pastoracija, ypač ten, kur krizė juntama skausmingiausiai.

Todėl baigdami šiuos apmąstymus iš naujo patvirtiname, jog esame tikri, kad pjūties Šeimininkas neleis savo Bažnyčiai stokoti pjūties darbininkų. Jei viltis grindžiama ne mūsų prognozėmis bei skaičiavimais, kurie praeityje taip dažnai nueidavo perniek, bet "tavo žodžiu", galime tikėtis, kad pašaukimai vėl suklestės Europos Bažnyčiose.

Norime, kad šis dokumentas būtų himnas vilties kupinam tikėjimo optimizmui, kurį vėl privalu įkvėpti vaikams, paaugliams ir jaunuoliams, tėvams ir auklėtojams, ganytojams ir kunigams, Dievui pašvęstiesiems, visiems, tarnaujantiems gyvybei kartu su naujomis kartomis, visai Dievo tautai Europoje.
 

Melskime pjūties Šeimininką

39. Dokumentą, kurį pradėjome padėka Viešpačiui Dievui, užbaigiame malda Švenčiausiajai Trejybei, kuri yra kiekvieno pašaukimo šaltinis ir tikslas.

"Dieve Tėve, meilės šaltini, kuris amžinai šauki gyventi ir dovanoji gyvenimo apsčiai, pažvelk į šį Europos žemyną. Pašauk jį vėl, kaip esi kadaise pašaukęs. Visų pirma leisk jam suvokti tavo kvietimą, savo krikščioniškąsias šaknis ir iš to kylančią atsakomybę. Leisk jam suvokti savo pareigą skatinti gyvybės kultūrą, pagarbą kiekvieno žmogaus egzistencijai, visoms jos formoms bei kiekvienu momentu, vienyti tautas, svetingai priimti ateivius, remti pilietines bei demokratines socialinio gyvenimo formas, idant Europa vis labiau vienytųsi taikos ir brolystės dvasia.

Amžinasis Žodi, kuris amžinai priimi Tėvo meilę ir atsiliepi į jo kvietimą, atverk šio žemyno jaunuolių širdis ir protus, kad jie leistųsi būti To, kuris sumanė juos pagal savo Sūnaus paveikslą, ir turėtų drąsos įgyvendinti šį paveikslą, kuris yra Tavo. Padaryk juos stiprius ir dosnius, gebančius remtis tavo žodžiu, laisvus aukštam skrydžiui, sužavėtus sekimo Tavimi grožio. Pažadink tarp jų Evangelijos skelbėjų - kunigų, diakonų, pašvęstųjų vyrų bei moterų, vienuolių ir pasauliečių, misionierių, klauzūros vienuolių, mokančių savo gyvenimu kviesti bei siūlyti sekti Kristumi Išganytoju.

Šventoji Dvasia, visados jauna Dievo meile, Amžinojo balse, kuris niekada nesiliauji skambėjęs bei kvietęs, išlaisvink senąjį žemyną iš visokių pasitenkinimo savimi nuostatų, iš "žmogaus be pašaukimo" kultūros, iš baimės, trukdančios mums rizikuoti bei darančios gyvenimą seklų ir be skonio, iš minimalizmo, įpratinančio prie vidutiniškumo ir Bažnyčioje nužudančio bet kurią paskatą bei autentiškai jauną dvasią. Padėk mūsų jaunuoliams suvokti visą sekimo Jėzumi prasmę, suprasti sekimą kaip kvietimą būti visiškai patiems savimi, visiškai ir amžinai jauniems, kiekvienam pagal planą, sumanytą konkrečiai jam, unikalų, vienintelį, nepakartojamą. Dovanok Europai, kuriai gresia senatvė, naujų pašaukimų, liudijančių Dievo ir Bažnyčios "jaunystę".

Švenčiausioji Mergele Marija, jaunoji Izraelio dukterie, kurią Tėvas pasirinko Dvasios sužadėtine, kad dovanotum jo Sūnui žemiškąjį gyvenimą, uždek Europos jaunuolius ta pačia drąsa, kurios pati turėjai, drąsa, vieną dieną padariusią Tave laisvą patikėti planu, didesniu už Tave pačią, laisvą puoselėti viltį, kad Dievas jį įgyvendins. Tau, kuri esi amžinojo Kunigo motina, patikime kunigystėn kviečiamus jaunuolius; Tau, kuri esi pirmoji Tėvo konsekruotoji, patikime jaunuolius, nusprendusius be išlygų priklausyti Viešpačiui, vieninteliam ir mylimiausiam lobiui, pašvęstajame gyvenime; Tau, kuri kaip nė viena kita būtybė vienumoje išgyvenai visišką artumą su Viešpačiu Jėzumi, patikime tuos, kurie palieka pasaulį, kad visiškai atsiduotų maldai klauzūriniame gyvenime; Tau, kuri pagimdei ir su motiniška meile globojai ankstyvąją Bažnyčią, patikime visus šios Bažnyčios pašaukimus, kad jie šiandien, kaip ir tada, galėtų Šventojoje Dvasioje Dievo Tėvo garbei visiems skelbti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats! AMEN."
 

Roma, 1998 m. sausio 6 d., Viešpaties Apsireiškimas.
 

Kardinolas Pio Laghi
Prezidentas

Jose Saraiva Martins
Titulinis Tuburnica vyskupas
Viceprezidentas


NUORODOS

(1) Kongrese dalyvavo 253 delegatai, atstovavę 37 Europos šalims bei įvairioms pašaukimų kategorijoms (pasauliečiams, pašvęstiesiems asmenims, kunigams, vyskupams), taip pat seseriškų Bažnyčių (protestantų, ortodoksų, anglikonų) atstovai.
(2) POPIEŽIŠKOJI DVASINIŲ PAŠAUKIMŲ GLOBOS DRAUGIJA. Pašaukimų pastoracija Europos dalinėse Bažnyčiose. Kongreso dėl pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą Europoje darbo dokumentas. Roma 1996, Nr. 88. Toliau čia nurodomas kaip IL (Instrumentum laboris).
(3) Ten pat, 15.
(4) Plg. be kita ko: Sviluppi della cura pastorale delle vocazioni nelle chiese particolari, esperienze del passato e programmi per l'avvenire. Documento conclusivo del II. Congresso internazionale di Vescovi e altri responsabili delle vocazioni ecclesiastiche (leidėjai: Rytų Bažnyčių kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo ir pasaulietinių institutų kongregacija, Tautų evangelizacijos kongregacija, Katalikų auklėjimo kongregacija). Roma, 1981 gegužės 10-16; POPIEŽIŠKOJI DVASINIŲ PAŠAUKIMŲ GLOBOS DRAUGIJA. Sviluppi della pastorale delle vocazioni nelle chiese particolari (drauge su Katalikų auklėjimo kongregacija ir Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija). Roma, 1992; Dichiarazione finale del I. Congresso Continentale latino-americano sulle Vocazioni. Itaici, 1994 (leidinyje Seminarium, 3, 1994, 643-655).
(5) Plg. IL, 18
(6) Plg. Proposizioni conclusive del Congresso Europeo sulle vocazioni al sacerdozio e alla vita consacrata, 8. Toliau nurodomas kaip Propositiones.
(7) Plg. IL, 32.
(8) Propositiones, 7.
(9) Propositiones, 3.
(10) Propositiones, 4.
(11) PAULIUS VI. Evangelii nuntiandi, 2. Plg. taip pat JONAS PAULIUS II. Christifideles laici, 33-34, ir Redemptoris missio, 33-34.
(12) Propositiones, 19.
(13) Lumen gentium, 32; 39-42 (V sk.).
(14) IL, 6.
(15) Propositiones, 16.
(16) Propositiones, 19.
(17) "Pašaukimų kultūra" buvo Popiežiaus laiško Maldos už dvasinius pašaukimus 30-osios pasaulinės dienos (1993 05 02) proga tema (plg. L'Osservatore Romano, 1992 12 18; taip pat plg. KATALIKŲ AUKLĖJIMO KONGREGACIJA, P.O.V.E. Messaggi Pontifici per la giornata mondiale di preghiera per la vocazioni. Roma, 1994, p. 241-245).
(18) JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į kongreso dėl pašaukimų Europoje dalyvius. L'Osservatore Romano, 1997 05 11, 4.
(19) Ten pat.
(20) Plg. Propositiones, 12.
(21) IL, 6.
(22) Šventojo Tėvo kreipimasis. L'Osservatore Romano, 1997 05 11, Nr. 107.
(23) Plg. Propositiones, 20.
(24) Plg. JONAS PAULIUS II. Vita consecrata, 64.
(25) IL, 85.
(26) Panaši formuoluotė jau buvo vartojama Vyskupų ir kitų už dvasinius pašaukimus atsakingųjų 2-ojo tarptautinio kongreso baigiamajame dokumente; plg. Sviluppi, 3. Toliau nurodomas kaip DC (Documento conclusivo).
(27) Propositiones, 3.
(28) PAULIUS VI. Populorum progressio, 15.
(29) Gaudium et spes, 22.
(30) Kongreso baigiamoji ištarmė apie tai yra tokia: "Europos kontekste svarbu pabrėžti pirmąjį pašaukimo momentą - gimimą. Gyvybės priėmimu parodoma, jog tikima Dievu, kuris 'mato' ir 'kviečia' nuo motinos įsčių" (Propositiones, 34).
(31) JONAS PAULIUS II. Familiaris consortio, 11.
(32) Kongresas primena: "Tiktai palaikydami gyvą ryšį su Jėzumi Kristumi, Išganytoju, jaunuoliai gali išsiugdyti gebėjimą bendrystei, subrandinti savo asmenybę bei už jį apsispręsti" (Propositiones, 13).
(33) IL, 55.
(34) Sacrosanctum Concilium, 10.
(35) Plg. Veritatis splendor, 23-24.
(36) Plg. Lumen gentium, V sk.
(37) Plg. Propositiones, 16.
(38) Sutvirtinimo sakramento apeigos.
(39) Plg. Propositiones, 35.
(40) Lumen gentium, 1.
(41) Plg. Propositiones, 21.
(42) Plg. Epiklezė.
(43) DC, 18.
 (44) DC, 13.
 (45) Propositiones, 28.
(46) Tai dalis Jono Pauliaus II mokymo, dažnai kartojamo enciklikose Slavorum Apostoli (1985) ir Ut unum sint (1995), taip pat apaštališkajame paraginime Orientale lumen (1995).
(47) IL, 58.
(48) JONAS PAULIUS II. Christifideles laici, 55.
(49) JONAS PAULIUS II. Pastores dabo vobis, 15.
(50) "Ypatingoje pašaukimų pastoracijoje turi būti palikta vietos nuolatinės diakonystės pašaukimui. Nuolatinių diakonų buvimas jau teigiamai vertinamas daugelyje parapijų, ir būtų žingsnis atgal, jei nebūtų tarp naujosios Europos naujų pašaukimų" (Propositiones, 18).
(51) Sacrosanctum Concilium, 10.
(52) "In laudibus Virginis Matris", Homilia II, 4; Sancti Bernardi opera, IV. Romae, Editiones Cistercenses, 1966, p. 23.
(53) "In Johannis Evangelium Tractatus", VIII, 9; CCL, 36, p. 87.
(54) JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į kongreso "Nauji pašaukimai naujajai Europai" dalyvius. L'Osservatore Romano, 1997 05 11, Nr. 107.
(55) DC, 5.
(56) Tokį posakį galima rasti Jono Pauliaus II apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis, 34. Tame pačiame dokumente taip pat aiškiai parodoma, kodėl pašaukimų pastoracija iš pagrindų susijusi su Bažnyčia.
(57) Ten pat.
(58) Ten pat.
(59) IL, 58.
(60) Posakis "krikščioniškoji bendruomenė" iš tiesų yra bendroji sąvoka, žyminti dalinę ar vietinę Bažnyčią arba net parapiją. Ja apibrėžiama krikščionių grupė tam tikroje vietovėje ir Bažnyčia konkrečiu momentu, tada, kai ji susirenka melstis, tarnauti, liudyti Kristaus meilę ir buvimą. Posakis "bažnytinė bendruomenė" yra tikslesnė sąvoka, nes žymi Bažnyčią pagrindžiančių elementų, pradedant Eucharistijos slėpinio centriškumu, buvimą. Savo tikrąja prasme ši sąvoka taikoma vyskupijoms ir parapijų bendruomenėms, kurios dėl įšventintojo tarnautojo buvimo yra eucharistinės bažnytinės bendruomenės; tiktai platesniąja prasme ji taikoma kitoms bendruomenėms. Plg. DC, 13-16.
(61) JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į Europos vyskupų konferencijų 6-ąjį simpoziumą (1985 10 11).
(62) Pastores dabo vobis, 34.
(63) Ten pat, 35.
(64) Ten pat, 41.
(65) Plg. ten pat, 41.
(66) Ten pat, 38.
(67) Vita consecrata, 64.
(68) Ten pat.
(69) IL, 59.
(70) Plg. Dichiarazione finale…, 26; žr. (4).
(71) Plg. Propositiones, 25.
(72) Plg. Vita consecrata, 70.
(73) Propositiones, 4.
(74) Propositiones, 13.
(75) Plg. Propositiones, 10.
(76) Plg. Propositiones, 10.
(77) "Liturgija savo prigimtimi yra kvietimas. Tai privilegijuota vieta, kur visa Dievo tauta mato save susirinkusią regimu būdu ir kur tikėjimo slėpinys tampa tikrovė" (Propositiones, 13).
(78) Dei Verbum, 25.
(79) "Pirmutinė liudijimo vieta yra Bažnyčios, kuri vėl atranda communio ir kur parapijos bei susiję susivienijimai išgyvenami kaip bendruomenių communio, gyvenimas" (Propositiones, 14).
(80) Propositiones, 21.
(81) Vita consecrata, 64.
(82) Plg. Lumen gentium, 12; 35; 40-42.
(83) Plg. Catechesi tradendae, 186.
(84) Propositiones, 35, kur vyskupams dar kartą primenama didžioji proga per Sutvirtinimo sakramento šventimą "pakviesti" šį sakramentą priimančius jaunuolius.
(85) Propositiones, 10.
(86) Propositiones, 11.
(87) Propositiones, 10.
(88) Pastores dabo vobis, 41.
(89) Plg. išmintingus pasiūlymus 2-ojo tarptautinio kongreso (1981) Documento conclusivo; DC, 40.
(90) Plg. Optatam totius, 2; DC, 57-59; taip pat plg. Sviluppi della pastorale, 89-91.
(91) Plg. Propositiones, 10.
(92) "Kartais - taip buvo konstatuota kongrese - vietinės Bažnyčios santykius su vienuoliškuoju gyvenimu ženklina tam tikra įtampa. Svarbu atsisakyti vienuoliškojo gyvenimo funkcionalios sampratos, nors po sinodo pašvęstojo gyvenimo klausimai jau orientuojami naujai. Tai galioja ir pasaulietinių institutų atveju" (Propositiones, 16).
(93) "Greitai kintančioje religinėje bei kultūrinėje situacijoje yra labai svarbu ugdyti skatintojus - katechetus, klebonus, diakonus, vienuolius, vyskupus <…> ir rūpintis jų nuolatiniu ugdymu" (Propositiones, 17).
(94) Plg. Propositiones, 29, kur, kalbant apie šį kongresą dėl pašaukimų, reiškiamas noras kaip meilės bei dalijimosi dovanomis ženklą numatyti "kvalifikuotų asmenų, galinčių padėti ugdyti ugdytojus, 'banką". Steigti tokią struktūrą akinama ir dokumente Instrumentum laboris, 83 ir 90h. Teigiamos patirties per kelerius metus jau sukaupta Lotynų Amerikoje. Bogotoje (Kolumbija), Lotynų Amerikos vyskupų konfereNcijoje (CELAM), veikia Departimento de Vocaciones y Ministerios (DEVYM). Ši struktūra buvo atramos taškas rengiant bei įgyvendinant 1994 m. gegužės 23-27 d. Itaici (Sao Paulo do Brasil) vykusį pirmąjį kontinentinį Lotynų Amerikos kongresą.
(95) IL, 86.
(96) Plg. Propositiones, 9.
(97) Paulius VI. Žvelkite į Kristų ir Bažnyčią. Laiškas Maldos už dvasinius pašaukimus 15-osios pasaulinės dienos (1978 04 16) proga. Leidinyje: Insegnamenti di Paolo VI, XVI, 1978, p. 256-260 (plg. taip pat: Katalikų auklėjimo kongregecija, P.O.V.E. Messaggi Pontifici, 127).
(98) Propositiones, 15.
(99) Propositiones, 9.
(100) Propositiones, 22. Toliau: "Domėjimosi Evangelija bei radikaliai jai pašvęstu gyvenimu prabudimas labai priklauso nuo kunigų bei vienuolių, laimingų šioje tarnyboje, asmeninio liudijimo. Dauguma kandidatų į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą tvirtina, jog jų pašaukimą lėmęs susitikimas su kunigu ar pašvęstuoju asmeniu" (ten pat).
(101) Propositiones, 12.
(102) Propositiones, 23: "Svarbu pabrėžti, kad jaunuoliai yra atviri iššūkiams bei dideliems pasiūlymams (pranokstančius 'vidutinius', t.y. žadančius 'kažką daugiau')".
(103) Provokuojančio klausimo forma tai vėl išnyra Pauliaus žodžiuose korintiečiams: "Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?" (1 Kor 4, 7).
(104) IL, 55.
(105) Propositiones, 27.
(106) Propositiones, 25.
(107) Plg. Propositiones, 25.
(108) Plg. Propositiones, 14.
(109) Pastores dabo vobis, 11.
(110) Plg. Jurado. Il discernimento, 262. Plg. taip pat L. R. Moran. Orientaciones doctrinales para una pastoral eclesial de las vocaciones: Seminarium, 4 (1991), 697-725.
(111) Čia kalbame apie emocinę-seksualinę pamatinę brandą kaip būtiną sąlygą būti prileistam prie vienuoliškųjų įžadų bei įšventintosios tarnybos pagal abu katalikų Bažnyčių Europoje būdus - prie celibatinės tarnybos (Vakarų Bažnyčia) ir vedybų nedraudžiančios tarnybos (Rytų Bažnyčia). Svarbu, kad pedagoginės programos nuo pašaukimų pastoracijos iki tikrojo ugdymo būtų nuoseklios bei kryptingos, idant abiem atvejais būtų deramai rengiama įšventintajai tarnybai, ypač emocinio stabilumo lygmeniu, ir tos tarnybos vykdymas pasiektų skelbimo tikslą, būtent Dievo meilę kaip žmogiškosios meilės pradžią ir pabaigą.
(112) Žr. šiuo klausimu rekomendaciją dėl homoseksualizmo Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos dokumente Potissimum institutioni (1990 02 02). Ten atmetami ne tie, kurie turi tokių polinkių, bet tie, "kurie nesugeba tokių polinkių kontroliuoti" (39), tokį "kontroliavimą" suprantant ne tik kaip valios pastangą, bet veikiau tai suvokiant kaip išsilaisvinimą nuo šių polinkių širdimi ir dvasia, valia ir troškimu.



© "BAŽNYČIOS ŽINIŲ" lietuviškas vertimas, 1999
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vienuolių seserų pagalbai vienuolėms Lietuvoje (JAV).