POPIEŽIŠKOJI PASAULIEČIŲ REIKALŲ TARYBA

KUNIGAI TIKINČIŲJŲ SUSIVIENIJIMUOSE
 
 

1981 spalio 3



© Vertimas į lietuvių kalbą, KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 1999.
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Lietuvių Kunigų Vienybei.


T U R I N Y S

ĮVADAS
Dokumento istorija
Dokumento minties linija ir teologinė perspektyva
I. PIRMASIS ŽINGSNIS
1. Pasaulio iššūkis
2. Dvejopa pasauliečių priklausomybė
3. Bendruomenių kūrimo svarba
4. Dvasia vadovauja bendruomenei


II. PAGRINDINIAI EGZEGETINIAI IR SISTEMINIAI PRINCIPAI

1. Jėzus – iš Tėvo ateinančio išganymo esamybė
    1.1. Jėzus – Tėvo meilės apreiškėjas
        1.1.1. Jo žodžiu
        1.1.2. Ženklais
        1.1.3. Jėzus, šios meilės antspaudas
2. Mokinių misija
    2.1. Dvasios dovana visiems, kurie tiki
    2.2. Įšventintųjų tarnautojų liudijimas
        2.2.1. Jų ypatingoji misija
        2.2.2. Jų ypatinga galia
        2.2.3. Trejopas tarnybos matmuo
3. Būdingi kunigiškosios tarnybos aspektai
    3.1. Ryšys su Kristumi
    3.2. Ypatinga Dvasios dovana
4. Vienybės Dvasia
    4.1. Šventimai pagal Dvasią
    4.2. Dvasios “galios logika”
        4.2.1. Dievo tautoje
        4.2.2. Presbiterijoje
    4.3.  Vienybės šventimas


III. PASTORACINĖS IŠVADOS

5. Kunigo tarnyba tikinčiųjų susivienijimuose
    5.1. Bažnytinio asistento identifikacija ir jo identiškumas
    5.2. Jo kaip kunigo užduotis
6. Bažnytinio asistento paskyrimas
7. Svarbiausi jo tarnybos aspektai
    7.1.  Vienybės architektas
    7.2. Tikėjimo mokytojas
        7.2.1. Žodžio skelbimas
        7.2.2. Sakramentinė tarnyba
    7.3. Tikrasis Jėzaus Kristaus apaštalas
    7.4. Dvasinis animatorius
    7.5. Dievo absoliutumo liudytojas
8. Praktinis pritaikymas
9. Likusieji klausimai
10.“Dievo bendradarbiai” (1 Kor 3, 9)

ĮVADAS
 

Nuo pat savo egzistavimo pradžios Popiežiškoji pasauliečių reikalų taryba gyvai domėjosi bažnytinių asistentų identiteto ir misijos tikinčiųjų susivienijimuose klausimais. Tiesą sakant, šių klausimų nagrinėjimas sudaro esminę dalį jos užduoties aspektas, tai yra palaikyti nuolatinį dialogą su  pasauliečiais ir dvasininkais dėl visų apaštalinių pasauliečių iniciatyvų (plg. Apostolicam actuositatem, 26).

Priešsusirinkiminė evoliucija, o dar labiau Vatikano II Susirinkimo pripažinta paties pasaulio vertė bei autonomija išryškino pasauliečių misiją, kuri turi būti ir išganymo ženklas pasaulyje, ir kartu pasaulio bei Bažnyčios sąlyčio taškas.

Kadangi šis pašaukimas kyla iš priklausymo Dievo tautai, jo negalima įvykdyti vien individualiu angažavimusi; šis pašaukimas pilnutinai įgyvendinamas Bažnyčios struktūros bendruomenėse, tai yra parapijoje ar vyskupijoje, kurių svarba skelbiant Evangeliją pasauliui buvo aiškiai pabrėžta šiuolaikinėje teologijoje. Šis pašaukimas taip pat įgyvendinamas visai tikinčiųjų bendruomenei atstovaujančiose grupėse –įvairiuose pasauliečių susivienijimuose ir sambūriuose. Užimdami tam tikrą vietą sudėtingame Bažnyčios ir pasaulio santykių kontekste, šie susivienijimai bei sambūriai turi stiprinti individualų savo narių liudijimą savo gyvu ryšiu su išganymo įvykiu bei jo nuolatiniu sudabartinimu. Todėl jų egzistavimas, o ypač tikslo pasiekimas priklauso nuo  juose esančio asmens, kuris turi oficialią misiją savo žodžiais ir darbais per Kristų nešti išganymą.
 

Dokumento istorija

Dėl tam tikrų specifinių klausimų, iškilusių tikinčiųjų susivienijimuose Pasauliečių taryba jautė būtinybę nuodugniau išnagrinėti įšventintųjų tarnautojų vietą juose, ypatingą įšvenčiamosios tarnybos ir bendrosios tikinčiųjų kunigystės santykių prigimtį bei galimas formas.

Šis nuolatinis dialogas su įvairiais tikinčiųjų susivienijimais ir jų bažnytiniais asistentais paskatino Tarybą suformuluoti keletą nuorodų dėl “ kunigų tapatybės ir misijos tikinčiųjų susivienijimuose”. Šiame dokumente vartojama sąvoka “bažnytinis asistentas” nusako tikinčiųjų susivienijime besidarbuojantį kunigą. Šią sąvoką įvairiai vers tiek įvairios šalys, tiek įvairūs susivienijimai. Kartais gali būti vartojamos labiau įprastos sąvokos, tokios kaip “dvasinis patarėjas” arba “kapelionas”.

Taigi šis dokumentas reikalavo ilgo ir kruopštaus parengiamojo darbo. Šis studijinis dokumentas buvo parengtas glaudžiai bendradarbiaujant daugeliui tokiais klausimais besidominčių ar su jais susijusių žmonių ir prie šioje srityje vykstančių tyrimų. Dokumentas skirtas visiems, kurie domisi šia tema ar susiduria su ja savo darbe; jis skirtas vyskupams ir pasauliečių susivienijimams, bet labiausia tiems kunigams, kuriems patikėta tų susivienijimų sielovada.
 

Dokumento minties linija ir teologinė perspektyva

Dokumentas pradedamas pateikiant biblinį pasauliečių įsitraukimo ir jų susivienijimų pagrindą bei vienintelį kriterijų, kuriuo besiremdami jie gali veiksmingai vykdyti savo misiją.

Įkūręs Bažnyčią, Viešpats iškart pažadino joje gausių charizmų, kurios pasireiškė skirtingomis tarnybomis (plg. 1 Kor 12–14).

Kiekvienoje bendruomenėje buvo sudarytos tikinčiųjų grupės skirtingiems uždaviniams atlikti. Krikščionių suvokimas, kad jie yra “išrinktoji giminė” ir “karališkoji kunigystė” (1 Pt 2, 9), taip pat Jėzuje gautoji Tėvo malonė yra didžiausi turtai, kuriais jie turi dalytis su pačiais vargingiausiais. Šis gailestingumo aktas yra esminė prielaida tikram broliškumui ir angažavimuisi siekiant labiau sukrikščioninti visuomenės struktūras. Vien Tėvo meilė, kurią skelbė ir padarė regimą Jėzus, yra visos žmogiškosios meilės ir krikščionių angažavimosi pasaulyje matas.

Kunigas, būdamas Kristaus pasiuntinys, tarnaujantis šiai “išrinktajai giminei” ir laiduojantis jos ištikimybę savo tapatybei, yra taip pat oficialiai atsakingas už bendrosios kunigystės veiksmingumo įgyvendinimą. Taigi bažnytinio asistento tikinčiųjų susivienijimuose misiją galima suprasti ir prisiimti tik žvelgiant į pačias jos ištakas: Jėzaus apreikštą ir įvykdytą Tėvo valią, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Istorinis atstumas, kuris skiria šiandieninį kunigą nuo Jėzaus išganomojo darbo turi ištirpti dėl artimo kunigo ryšio su tuo, kuris davė jam galią viešai prieš visus žmones veikti jo vardu. Visų jo pastangų vienintelė užduotis ir tikslas yra sudaryti galimybę visiems ateiti pas Viešpatį ir rasti išganymą.

Ypatingas kiekvieno tikinčiųjų susivienijimo pobūdis suteikia kunigui neįkainojamą galimybę vykdyti savo misiją. Artumas jam patikėtai bendruomenei, jos socialinei aplinkai ir tikslams turi palengvinti tikėjimo perdavimą. Tai yra tiesa net ir tuo atveju, jei dėl solidarumo jausmo su kitais susivienijimo nariais iškyla grėsmė užgožti ypatingąją šios tarnybos prigimtį. Siekdamas išvengti tokios grėsmės, bažnytinis asistentas turi priimti įtampą, kylančią dėl dvilypio angažavimosi ištikimybės savo kunigiškajai tapatybei ir tapatinimosi su bendruomene, bei rasti būdų suderinti šiuos du dalykus.

Kadangi Dievas yra išstumtas iš šiuolaikinio pasaulio, visiems tikintiesiems metamas iššūkis, nurodantis atsakomybę ir pareigas, kurių turi imtis kunigai kartu su pasauliečiais.
 

I. PIRMASIS ŽINGSNIS
 

Reikia rūpestingai parinkti kunigus, pasižyminčius reikiamais sugebėjimais ir tinkamu parengimu, kurie galėtų specialiomis formomis apaštalaujantiems pasauliečiams padėti tam tikromis pasauliečių apaštalavimo formomis. Tie, kurie dalyvauja šioje tarnyboje, vykdydami hierarchijos jiems pavestą misiją,  savo pastoracine veikla atstovauja pačiai hierarchijai. Visada laikydamiesi ištikimi Bažnyčios dvasios bei mokymo, jie tepuoselėja gerus pasauliečių santykius su hierarchija; teatiduoda savo jėgas vykdydami jiems patikėtų katalikiškųjų susivienijimų dvasinį gyvenimą bei apaštalavimo dvasią; išmintingu patarimu tepadeda žmonėms apaštalavimo darbe ir teremia jų sumanymus. Nuolatinis dialogas su pasauliečiais tepadeda jiems uoliai ieškoti būdų, kurie apaštalinę veiklą darytų vaisingesnę, teugdo vienybės dvasią pačiame susivienijime ir jo ryšiuose su kitais (Apostolicam actuositatem, 25).

Žmonės šiandien turi daugybę įvairių priežasčių tikėtis, kad rytoj jie galės pasiekti gyvenimo galimybių pilnatvę. Naujojo pasaulio skelbėjai pateikia platų pasiūlymų lauką. Pavyzdžiui, humanitarinių mokslų specialistai labiau pasitiki bendruomenine dvasia negu individualizmu ar privatizacija; jie ragina kūrybingumą, kuris prasilaužtų pro kiekvienos sistemos griežtumą ir skatintų kultūrinį atsinaujinimą, ugdydami jautrų religinės patirties suvokimą. Daugelis verslo ir gamybos pasaulio žmonių skundžiasi dėl socialinio teisingumo ir bendros atsakomybės trūkumo. Atrodo, pribrendo būtinybė pradėti kitokį gyvenimo būdą, siekti daugiau dinamikos ir naujos ekonominės tvarkos visame pasaulyje. Politikai ir ideologai savo lozunguose siūlo geresnę ateitį ir piešia įvairias jos vizijas: demokratizaciją ir gyvenimo kokybę, privačią iniciatyvą ar klasių kovą, aplinkos apsaugą, paramą tolesnei pažangai bei laisvalaikio užimtumą. Nors tokia programų gausa gali suklaidinti ir supainioti šiuolaikinį patiklų žmogų, šiuos pasiūlymus derėtų ne atmesti, bet atidžiai išnagrinėti, nes negalima nepaisyti savo atsakomybės ateities istorijai.
 

1.  Pasaulio iššūkis

Per savo gyvenimą ir tikėjimo kelionę Bažnyčios nariams tenka patirti visų šių vilčių ir pažadų įtaką. Pasauliečiai ypatingai kiekvieną dieną yra priversti atsiliepti į įvairius kvietimus įsipareigoti ar su kuo nors tapatintis. Kaip ir visi žmonės, jie bendradarbiauja visuomenės bei tautos statydinime, juos veikia šiuolaikinės minties srovės. Taigi jų vieta iš tikrųjų yra ”pasaulio sūkuryje”.

Savo politinėje ir ekonominėje veikloje jie turi priimti sprendimus, kurie neša Evangelijos dvasią į viešąją ir privačiąją sferą. Krikščionybė jiems tampa iššūkiu, susidūrus su naujais ir netikėtais klausimais apskritai apie gamtą ar apie žmogų, arba tokiais, į kuriuos jie patys dar nėra suradę atsakymo, – jie atsiduria ten, kur evangeliniai reikalavimai paliečia pasaulio autonomiją. Išreikšdami giliausius savo amžininkų rūpesčius bei jų gyvenimui būdingus poreikius, pasauliečiai prisideda prie nuolatinio Bažnyčios pastoracijos aktualizavimo. Galiausiai jie formuoja kūriniją ir kuria kultūros apraiškas, kad šių dalykų prasmė atvertų žmones dvasinėms vertybėms ir pačiam tikėjimui.
 

2. Dvejopa pasauliečių priklausomybė

Taigi pasauliečiai, labiau nei kas kitas, per dvejopą priklausomybę tiek Bažnyčiai, tiek ir laikinajai tikrovei sudaro tarp jų būtiną ryšį ir sąlyčio tašką, o tai visuomet reikalauja daug pastangų. Štai kaip šią mintį išreiškė Vatikano II Susirinkimo tėvai: “Savo pašaukimo dėka pasauliečiams tenka rūpintis laikinaisiais dalykais ir, tvarkant juos pagal Dievo valią, ieškoti Dievo karalystės. Jie gyvena pasaulyje, t. y. atlieka visas ir paskiras pareigas bei darbus įprastinėmis šeimyninio bei socialinio gyvenimo sąlygomis, iš kurių tarsi nuausta jų visa būtis. Ten juos Dievas šaukia, kad, savas pareigas eidami, Evangelijos dvasios vedami, būtų lyg raugas pasaulio pašventinimui iš vidaus…” (Lumen gentium, 31).

Konstitucijoje apie Bažnyčią nepaliekama jokių abejonių dėl to, kad pasauliečių uždavinys kyla iš paties jų buvimo, kuri yra Bažnyčios ir pasaulio sankirtoje: jie yra pašaukti išgarsinti šlovingus darbus to, kuris juos pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (plg. 1 Pt 2, 9).

Jei pasaulietis nori atlikti šią tarnybą, svarbu, kad jis nebūtų suklaidintas įvairių išganymą jam žadančių balsų. Viena vertus, jis yra įpareigotas būti atviras visiems žmonėms ir su jais bendrauti, nes negalima atgaivinti visuomenės atsiribojus nuo jos gyvybinių procesų. O kita vertus, jį supančios konfliktinės įtampos sūkuryje jam nedera prarasti krikščioniškosios tapatybės. Kaip jis gali būti išganymo įrankis jeigu pats tampa aklas iš Dievo ateinančiam išganymui? Tokiu atveju jis pats sumenkėtų iki tų laikinų dalykų, kurie yra kitų žmonių gyvenimo centre. “Jei druska išsidvoktų…” (Mt 5, 13).
 

3. Bendruomenių kūrimo svarba

Pasauliečiui, kuriam kelia problemų krikščioniškosios tapatybės teigimas, ypač padėti gali bendruomenė. Todėl Susirinkimas primena tikintiesiems, kad žmogus iš prigimties yra socialus ir kad Dievas norėjo surinkti tikinčius Kristų į vieną tautą ir vieną kūną. Taigi tiek žmogiškąja, tiek krikščioniškąja prasme yra svarbu liudyti tikėjimą ir apaštalauti susibūrus draugėn (plg. Apostolicam actuositatem, 18).

Negana to, siekiant paveikaus apaštalavimo, reikia bendrystės su kitais to paties tikėjimo išpažinėjais. Susirinkimo tėvai net tvirtino, jog siekiant konkrečių tikslų yra būtina vienyti savo pastangas: “Grupinis apaštalavimas nuostabiai atitinka tikinčiojo, kaip žmogaus ir kaip krikščionio, poreikius ir kartu yra Bažnyčios bendrumo ir vienumo ženklas… Grupinis apaštalavimas svarbus dar ir todėl, kad tiek bažnytinėse, tiek ir įvairiose kitose srityse apaštalavimas dažnai reikalauja sutartinos veiklos” (ten pat).

Posusirinkiminiu periodu vis labiau visame pasaulyje buvo pripažinta pasauliečių susivienijimų svarba. Savo ruožtu patys susivienijimai suvokė, koks svarbus yra jų vaidmuo pasaulyje ir visuomenėje nacionaliniu bei tarptautiniu lygiu. Socialinio teisingumo ir žmogaus teisių pažeidžiamas, sekuliarizuoti miestai bei savo gyvenimo prasmę praradę žmonės – visa tai sudaro daugybę iššūkių įsipareigoti humaniškesnių struktūrų statydinimui, kad žmonija atrastų Dievą Išvaduotoją.
 

4. Dvasia vadovauja bendruomenei

Jeigu Dievo Dvasia nepalaikytų pasauliečių tikėjimo kelyje, kad ir kokia vaisinga būtų jų sąjunga ar susivienijimas siekiant dvasinių ar materialinių tikslų, jie neišvengiamai apsiribotų psichologine ar politine įtaka ir tokiu būdu iškiltų klaidingos orientacijos pavojus. Per krikštą ir sutvirtinimą jiems buvo suteiktos Dvasios dovanos, ir jie yra “gavę Šventojo patepimą” (1 Jn 2, 20). Dievo šviesa pažadina juose angažavimąsi, ji nušviečia juos ir kiekvieną atskirai, ir kaip bendruomenę, kad nieko netrūktų jų tarnybai šeimose, darbo vietose ir viešajame gyvenime.

Būtent Dievo Dvasia priverčia mus sušukti: “Abba! Tėve!” (Rom 8, 15) – tai jo Sūnaus Dvasia (plg. Gal 4, 6), taigi ir asmeninio ryšio garantas, pirmas žingsnis Dievo, kuris yra “Tu” link. Priėmęs šią Dvasią kiekvienas žmogus ir kiekviena bendruomenė iš karto pradeda kelionę Dievo link ir eina kartu su Jėzumi Kristumi. Dievas su žmogumi elgiasi taip, kad laimėtų jo meilę, jis palieka visišką laisvę. Išganymo istorija rodo, kad Dievas nesmurtauja kaip tironas, kuris užpuola ir laimi žmogaus tikėjimą bet kokia kaina. Dievas rizikuoja per visą žmogaus gyvenimą. Jis vis iš naujo nusižemina atsistodamas greta daugybės kitų, kurie stengiasi suklaidinti žmogų, nusižemina tiek, kad jo balsas tampa tik vienas iš daugelio ir jokiu būdu ne pats garsiausias, ne tas, kuris kelia aiškiausius ir didžiausius reikalavimus. Tik tokiu būdu žmogus gali suvokti iliuziją troškimo tapti pats sau pakankamu ir savo egocentriškumo tuštybę. Vėliau jis turės galimybę pagilinti savo tikėjimą šiuo Dievu, kuris yra jam artimas ir siūlo saugumą; žmogus bus tolydžio vis labiau pasirengęs atsiduoti Dievui. Jis supras, kokias viltis jam suteikia Dievo išganymo planas ir džiaugsis jam parodytu pasitikėjimu bei suteikta garbė bendradarbiauti atpirkimo darbe.

“Patepimą” lydinti malonė nėra įgyjama visiems laikams. Būtina pasilikti vienybėje su Viešpačiu, kad jam atėjus, netektų rausti iš gėdos, jog esame nuo jo nutolę (plg. 1 Jn 2, 28). Nepaklusnumas Dievo valiai sunaikina bendrystę su Viešpačiu. Taigi Jėzaus Dvasios negalima lyginti su sąskaita banke, kuria bet kada prireikus galima pasinaudoti, ji nėra nuosavybė, kuri kada tik panorėjus turėtų mums pasitarnauti. Nors Evangelijoje pagal Joną pats Viešpats meldžiasi už saviškius, kad Tėvas išlaikytų juos “ištikimus savo vardui” (Jn 17, 11), nereikia manyti, kad visi pašauktieji lieka ištikimi Dievo valiai.

Su laisve ateina ir rizika. Ją visuomet lydi iššūkiai ir pavojai. Jos žavesį sudaro grynai imanentinės realizacijos “trumpasis sujungimas”. Tačiau kai žemiškais dalykais pagaliau pasisotinama, pasidaro aišku, kad žmogui reikia kažko daugiau negu vien maisto ir drabužių. Nepakanka net ir optimalių gyvenimo sąlygų, nes ir jos nėra gyvenimo džiaugsmo ir drąsos šaltinis. Savo bejėgiškumo pajautimas verčia ieškoti naujo kelio. Kas jį galėtų parodyti?

Žmonija trokšta bendrauti su pačiu Gyvenimu. Be Išganytojo nėra ir išganymo. Amžinąjį džiaugsmą pasieks tik tas, kuris labiau nei pažangos ar kokių nors naujų struktūrų ieško susitikimo su Kitu (plg. Catechesi tradendae, 5), kuris išpildys visus jo lūkesčius.
 

II. PAGRINDINIAI EGZEGETINIAI IR SISTEMINIAI PRINCIPAI
 

“Bažnyčia nori, kad organizacijose ir susivienijimuose, kuriuose tarnaujate, būtumėte kunigais. Lygiai ir pasauliečiai, kuriuos ten sutinkate, nori, kad būtumėte ne kuo kitu, o kunigais. Dėl to neapsigaukite! Charizmų sumaišymas niekaip negali praturtinti Bažnyčios, ji ją tik nuskurdina” (Jonas Paulius II, Kalba Tarptautinių katalikiškų organizacijų bažnytiniams asistentams, 1979 gruodžio 13).
 

1. Jėzus – iš Tėvo ateinančio išganymo esamybė

Jėzus Kristus atėjo išgelbėti iš nuodėmės kiekvieną kūrinį ir visą kūriniją. Jis paskelbė žmonėms apie susitaikinimą su Tėvu ir ateinančią Karalystę. Jis vadinamas tikėjimo vadovu ir ištobulintoju (plg. Žyd 12, 2) bei “amžinojo išganymo priežastimi” (Žyd 5, 9). Mūsų dienomis, kaip ir bet kuriais kitais laikais, nuo jo žodžių ir darbų reikia pradėti statydinti žmonių bei visuomenės ateitį. Tai yra vienintelis kelias tiems, kurie ieško žmogiškosios pilnatvės.

1.1. Jėzus – Tėvo meilės apreiškėjas

Amžinojo Žodžio įsikūnijime “žmogaus istorija Dievo meilės plane pasiekė savo viršūnę. Dievas įėjo į žmonijos istoriją” (Redemptor  hominis,1). Taigi Jėzaus žemiškuoju gyvenimu ir prisikėlimu Amžinasis Dievas galutinai paima žmoniją į savo globą. Su vis naujomis variacijomis Evangelijos pasakoja, kaip Viešpats nukreipia savo klausytojus į Tėvą, kad įtikintų, jog su juo jie bus saugūs.

1.1.1. Jo žodžiu

Tokį pavyzdį randame Jėzaus žodžių rinkinyje, kurį Kalno pamoksle pateikia evangelistas Matas (Mt 5, 7). Čia randame ne tik santrauką Naujojo Testamento etikos, kuri Jėzaus mokiniams kelia didelius reikalavimus jų santykių su kitais, požiūriu. Kalno pamoksle yra taip pat tvirtas pagrindas – o tai dažnai neakcentuojama, – kuris vienintelis pagal Jėzaus mokymą įgalina žmones mylėti ir rūpintis vieni kitais. Jėzus paaiškina, kaip su žmonėmis elgiasi Tėvas: jis neduoda akmens prašančiam duonos, o gyvatės tam, kuris tikisi žuvies (plg. Mt 7, 9). Dievo meilė nukreipta į žmogaus širdį. Jis žino jo gailestingumo darbų ir maldų intencijas bei motyvus (plg. Mt 6, 1). Todėl Dievas visiškai teisingai reikalauja, kad žmogus laikytų jį savo turtu (plg. Mt 6, 19). Jis žino, ko mums reikia, ir vienintelis gali garantuoti rytojų. Tad, kadangi jis rūpinasi žmonėmis, jiems nereikia nerimastauti (plg. Mt 6, 25).

Dėl savo tobulo meilingo rūpinimosi žmonėmis Tėvas yra Jėzaus mokinių elgesio su savo artimu matas ir šaltinis. Pats Jėzus atskleidžia savo klausytojams, kad Tėvo meilė leidžia jiems būti geriems kitų atžvilgiu; jis netgi taiko Tėvo gerumą kaip kriterijų saviškių elgesiui (plg. Mt 5, 17 – 48).

Jėzaus laikais žydai nevaržomai kalbėjo apie Sandoros Dievą, tačiau jie pridengė jį savo aplinkiniais išvedžiojimais. O Jėzus kalbėjo apie jį nuolat ir labai aiškiai. Atrodo, kad Viešpats negalėjo liautis galvojęs apie Tėvą ir visko siejęs su juo. Jis žinojo, kad Tėvas visuomet yra su juo, su kiekvienu jo žodžiu ir veiksmu. Jis taip pat jis visa savo esybe – aiškiai ar numanomai – skelbė savo mokiniams vieną dalyką: jie visuomet privalą kreipti žvilgsnius į Tėvą ir rūpintis, kad jų mintys ir darbai nuolat būtų sąmoningas atliepas į meilės vienybę, tos meilės, kurią Tėvas duoda kiekvienam iš jų.

Evangelijoje pagal Joną vienas iš visišką Sūnaus atsigręžimą į Tėvą išreiškiančių žodžių yra “valanda”. Ši sąvoka nuolat aptinkama visame Jono pasakojime apie viešąją Jėzaus veiklą, kalbas ir jo mokiniams skirtame mokyme. Jis išreiškia Sūnaus dėmesį Tėvo valiai ir taip pat garantuoja pagrindą jo nuostabiems darbams (“Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus”, Jn 5, 19).

1.1.2. Ženklais

Savo darbais Viešpats ne tik patvirtina, kad jame glūdi gelbstintis Tėvo gerumas. Jo darbai taip pat patvirtina jo žinią ir naujai nušviečia Dievo išganomąją valią: vynas, kurį Viešpats duoda per vestuves Kanoje, iš tikrųjų bėga per kraštus, jis neišsenka, kaip ir džiaugsmas, kurį jis duoda saviesiems, nes žino, kad jie ieško džiaugsmo (plg. Jn 2). Jis taip pat žino, kad jiems reikia kasdienės duonos. Štai kodėl dykumoje Jėzus duoda jos neribotai. Bet labiau nei duonos, jiems reikia jo paties, nes jis yra gyvenimo duona; todėl nesvyruodamas atiduoda jiems save duonos pavidalu (plg. Jn 6). Atėjo tas, kuris yra stipresnis už visus žmones spaudžiančius gyvenimo sunkumus. Savo visišku paklusnumu Tėvo valiai jis nugalėjo nuodėmę, o savo pergale išrovė ligos ir mirties šaknis. Todėl jis gali išgydyti luošį (plg. Jn 5), atverti akis aklam nuo gimimo (plg. Jn 9) bei prikelti Lozorių iš numirusiųjų (plg. Jn 11).

Evangelistas pabrėžia, kad būtent Jėzaus motina Kanoje paprašė Viešpaties įsikišti, o vėliau vėl ragina tarnus paklusti jo žodžiui (plg. Jn 2, 3, 5). Taigi Marija pirmoji parodo, jog Dievas, šiuo atveju per viešąją Jėzaus veiklą, nori vesti žmogų į išganymą tik jam pačiam bendradarbiaujant. Darosi aišku, kad slaptingu būdu Kristaus išganymo darbe gali dalyvauti kiekvienas žmogus.

Visi šie Jėzaus mokyme sutinkami ženklai patvirtina jo žodžius. Tokiu būdu jo amžininkai išgirsta, o kartu ir suvokia jį daugiariopais būdais, nes jis parodė, kad visa kūrinija pavaldi jo valiai. Šitaisp jis stengiasi įtikinti žmones savo skelbiamos žinios tikrumu, net pasitelkdamas jutimiškai suvokiamus ženklus.

1.1.3. Jėzus, šios meilės antspaudas

Galiausiai savo žinią ir joje glūdintį reikalavimą jis užantspauduoja savo paties mirtimi bei prisikėlimu. Tėvo meilės paskelbimas pareikalauja iš jo visiško atsidavimo. Tai ne toks darbas, kuris nepaliestų jo asmeniškai, jo negalima lyginti su antraeiliu darbu ar tokiu, kuris atliekamas už užmokestį. Atsiduodamas Tėvo valiai, jis paaukoja savo gyvenimą ant kryžiaus. Būtent per Sūnaus pasiaukojimą mirčiai Tėvas paliudija savo nenumaldomą meilę žmogui (plg. 3, 16), o per pasiryžimą mirti Sūnus parodo, kad “nėra didesnės meilės” (15, 13).

Taigi Sūnaus mirtis neprilygstamu būdu atskleidžia Dievo požiūrį į žmogų: meilė, kuri Šventojoje Dvasioje vienija Tėvą ir Sūnų, neapsiriboja vien dieviškaisiais Asmenimis. Per savo Sūnaus mirtį Dievas ją siūlo visiems žmonėms. Šia meile jis triumfuoja prieš nesantaiką ir susiskaldymą, kuris viešpatauja net tarp kūrinių. Visi turėtų būti vienybėje kartu su dieviškaisiais Asmenimis, ir tai yra labai svarbu, nes tik šioje Dievo meilės sukurtoje tikinčiųjų vienybėje visi supras, kad Jėzų atsiuntė pats Dievas (plg. 17, 20–23).

Tačiau ši meilė yra pati Dievo esmė, todėl ji negali likti kape. Ji yra asmeninė realizacija to, kuriam gyvenimas ir meilė yra identiški. Taigi mirtis negali nugalėti meilės: Jėzus prisikėlė. Jo kryžius yra ne katastrofiška pabaiga, bet nenugalimos vilties laidas.
 

2. Mokinių misija

Atlikęs Tėvo jam patikėtą darbą, mūsų Viešpats grįžo į savo garbingą vietą Aukščiausiojo dešinėje. Bet pasaulyje likę draugai negalėjo tylėti apie asmenį ir darbus to, kuris atnešė jiems Apreiškimą. Jie neturėjo teisės tylėti, nes atpirkimo dovaną gavo ir atperkamąjį Jėzaus darbą pažino ne vien dėl savęs. Reikėjo, kad jų žodžiai ir liudijimas pasiektų žemės pakraščius. Dėl šios priežasties Viešpats juos palaimino ir pasiuntė, lygiai kaip jis pats buvo Tėvo palaimintas ir pasiųstas įvykdyti atpirkimo darbo (plg. 4, 38; 17, 18; 20, 21).

2.1. Dvasios dovana visiems, kurie tiki

Apaštalų bendruomenei buvo pavesta atlikti misiją, kuriai ji pasirengė, prisipildžiusi jėgos iš aukštybių: Dvasios ugnis nužengia ant ankstyvosios bendruomenės, susirinkusios maldai su “Jėzaus motina Marija” (Apd 1, 14). Ji buvo pilna ryžto, ir per šitą ryžtą tampa tikinčiųjų bendruomenės modeliu, Tėvo meilę įkūnijusio Jėzaus Kristaus Dvasios nešėja ir instrumentu. Pagal Viešpaties pažadą ši Dvasia leidžia geriau suprasti ir giliau priimti Evangeliją. Tai ji “ves į tiesos pilnatvę” (Jn 16, 13). Jos dėka jai atsiduoti gali net ir tie, kuriems būti krikščioniu reiškė tik kažkokių abstrakčių tikėjimo tiesų gilinimą. Iš visų Jėzaus šalininkų talentų ir veiklos sričių ji suformuoja įvairias tarnybas, skirtas visų tikinčiųjų augimui (plg. 1 Kor 12–14). Tokiu būdu gimė Bažnyčia ir buvo pakviesta atlikti savo funkcijas. Svarbiausia jos užduotis yra švęsti ir skelbti nuostabius darbus, kuriuos Dievas atliko joje per savo Sūnų (plg 1 Pt 2, 5), ir tai daryti šiandien, rytoj ir per visą istoriją, iki kol vėl ateis Viešpats. Žinoma, Jėzaus žodžiai ir darbai visais laikais turi išlikti patrauklūs ir įstabūs. Jie turi skambėti labai aktualiai, būti glaudžiai susiję su šia diena ir šios akimirkos vyksmu. Taigi akivaizdu, kad žengdama per istoriją Bažnyčia turi atsižvelgti į kiekvieną naują žmonių problemą ir siekį. Tik tokiu būdu Dvasia jai atskleis Dievo Apreiškime glūdinčius atsakymus. Kita vertus, atlikdama šią tarnybą Bažnyčia visiškai priklauso nuo savo ištikimybės Jėzui ir prisirišimo prie jo atneštos Evangelijos. Čia slypi tikroji Bažnyčios prasmė; jeigu ji nusigręžia ir nutolsta nuo jai pradžią davusio Asmens ir jo dovanos, ji netenka savo tapatybės.

2.2. Įšventintųjų tarnautojų liudijimas

Dėl šios priežasties nuo pat savo išganomojo darbo pradžios Viešpats pašaukė ypatingų liudytojų iš savųjų tarpo. Jie turi rūpintis, kad jo mokymas ir darbai būtų “aktualūs” kiekvienu istorijos momentu. Jų pareiga – palengvinti atėjusiųjų po jų įsitraukimą į Jėzaus atliktą išganymo darbą ir sergėti, kad Jėzaus žinios neiškraipytų mados srovės ar kad ji netaptų muziejine seniena.

2.2.1. Jų ypatingoji misija

Jėzus Bažnyčioje įsteigė tarnybą. Savo paties jėga Prisikėlusysis visą savo mokinių bendruomenę išsiuntė į misiją (Mt 28, 18–19). Tačiau šis išsiuntimas visų pirma buvo skirtas “vienuolikai mokinių” (plg. Mt 28, 16), kurie laikomi visų Jėzaus sekėjų atstovais ir pagal Apaštalų darbų knygos pirmąjį skyrių tapo pirmosios bendruomenės Jeruzalėje vadai. Jie yra tie patys, kuriuos Viešpats buvo pašaukęs prisidėti prie jo darbų ir galių dar ikivelykinėje veikloje (plg. Mk 1, 16 ir t.; 3, 13 ir t.; 6, 7–13), kurie ateina atstovauti dvylika Sandoros tautos giminių Naujojoje Sandoroje (plg. be kita ko Lk 6, 13; 9, 1 ir t.; 22, 29 ir t.) ir galiausiai kuriems kančios išvakarėse Viešpats patikėjo savo gyvenimo testamentą (Mk 14, 22 ir t.). Vienuolikos pašaukimas ir įsipareigojimas išryškina ir pagrindinius Naujojo Testamento tarnybos bruožus bei pirmines šios tikrovės charakteristikas.

Negana to, Bažnyčios tarnybą ypatingu būdu lėmė šventojo Pauliaus apaštalavimas. Jo laiškai liudija jo tikėjimo patirtį bei apaštališkosios tarnybos sampratą.

Mokinių, kaip apaštalų, institucija ir Pauliaus palikta apaštalavimo samprata yra puikus bažnytinės tarnybos modelis, kuris visuomet liks galioti.

2.2.2. Jų ypatinga galia

Paulius suvokia prisiėmęs atsakomybę būti “Dievo slėpinių tvarkytoju” (plg. 1 Kor 4, 1 ir t., 9, 17). Jis buvo išrinktas ir “išskirtas” savo tarnybai (Rom 1, 1), kurią patvirtino “siuntimas” (plg. 1 Kor 1, 17; Gal 2, 8). Jis turi ypatingą galią (plg. 2 Kor 10, 18), kuri leidžia jam atlikti savo tarnybą “Kristaus vietoje” (2 Kor 5, 20). Jis taip pat turi valdžią veikti ir kritikuoti bendruomenę dėl jos daromų klaidų (plg. 1 Kor 5, 1 ir t., 6, 1 ir t., 11, 17 ir t.). Tačiau jis nepamiršta, kad šią valdžią gavo dovanai (1 Kor 15, 8 ir t.) ir kad paklusnumo reikalauja dėl Kristaus (plg. 2 Kor 10, 5). Todėl jo valdžia yra tarnavimas (plg. 2 Kor 1, 24).

Asmeninis liudijimas laiškuose akivaizdžiai iliustruoja šventojo Pauliaus suvokimą apie savo tarnybą Bažnyčioje, nors iš dalies jis ją taiko tik savo paties apaštalavimui. Nepaisant to, dar jam gyvam esant, šis suvokimas tapo modeliu: kiti bendruomenės nariai taip pat įsitraukia į jo veiklą, o, pavyzdžiui, Timotiejus ir Titas yra jo “broliai” ir “bendradarbiai”. Pastarasis kartu su juo tarnauja Evangelijos labui (plg. Fil 16, 10) ir “dirba Viešpaties darbą kaip ir aš” (1 Kor 16, 10). Taigi jis tampa jo atstovas (plg. 1 Kor 4, 17), ir Paulius siunčia jį pas korintiečius, pas vieną iš savo įkurtų bendruomenių, kuri priėmė jį su pagarba ir buvo jam klusni (plg. 2 Kor 7, 15).

Naujojo Testamento knygos, parašytos pagonims po apaštalo mirties, parodo Pauliaus ir sinoptinių evangelijų bažnytinės tarnybos sampratos raidą. Apaštalų darbai bei pastoraciniai laiškai atskleidžia šios tarnybos įkūrimą ir jos pagrindinius bruožus. Ji suteikiama rankų uždėjimu ir šį veiksmą lydinčia malda, nes taip gaunama Dievo malonės dovana (plg. 2 Tim 1, 6); jos tikslas yra liudyti tarnavimu ir budrumu; ji yra būtina Bažnyčiai, kol sugrįš Viešpats (plg. Apd 1, 11). Taigi ji ne tik įgalina Bažnyčią atlikti tam tikras funkcijas, bet taip pat garantuoja paties Viešpaties jai patikėtų galių tęstinumą. Vėlesnėse Naujojo Testamento knygose, lygiai kaip ir Pauliaus dokumentuose, tarnyba nėra laikoma įvairių bendruomenėje Dvasios pažadintų tarnavimo formų alternatyva. Atvirkščiai, charizminės Bažnyčios galios jokiu būdu nėra pamirštamos, negalima neteikti joms reikšmės (plg. Apd 11, 27; 13, 1; 15, 32; 21, 9 ir t.), reikia kaip tik jos žadinti ir skatinti (plg. Ef 2, 20, 4, 11 ir t., 1 Pt 4, 10 ir t.; 5, 3 ir t.; nuorodos į “pranašus” 1 Tim 1, 18; 4, 14).

2.2.3. Trejopas tarnybos matmuo

Minėti tarnybos principai buvo labai reikšmingi jos sklaidai Naujojo Testamento laikais. Jie tapo apspredžiantys ir liko tokie pat svarbūs net po apaštalų mirties. Jau tuomet pamažu ima skirstyti – kaip, pavyzdžiui, dar aiškiau nurodyta Didachėje ar Pirmajame Klemenso laiške – į vyskupų, presbiterių ir diakonų tarnybą. Jos funkcija konkretizuota kaip mokytojo, kunigo ir ganytojo patarnavimai.

Atsižvelgiant į tai, kiekviena Bažnyčios epocha darė įtaką jos tarnybos formai. Metodai, kuriais ši tarnyba veikė pamaldumą ir gyvenimo būdą tų, kurie jį praktikavo, buvo labai skirtingi. Taip pat labai skyrėsi ir išankstinė tarnautojų nuostata priimti neturtą, skaistybę bei klusnumą, kuriuos Naujasis Testamentas pataria kaip kasdienio gyvenimo gaires tiems, kurie seka Jėzų. Bažnyčios tarnautojų funkcijos įgavo skirtingus akcentus: kartais svarbesnis vaidmuo tekdavo pamokslininkui ir mokytojui, atsakingui už bendruomenės kūrimą bei jos vienijimą meilėje ir ramybėje, kartais – kunigui, kurio liturginiai patarnavimai leidžia tikintiesiems sujungti savo gyvenimo auką su Kristaus auka ant kryžiaus ir, priimant sakramentus, kartu su mirštančiu Viešpačiu atsiduoti Tėvui.

Tačiau tikroji tarnybos formos interpretacija reikalauja, kad nė viena iš šių veiklos sričių nenusileistų kitoms dviem, bet taip pat ir nebūtų iškelta kaip kažkokia ypatinga kunigo sritis. Nors įvairiais amžiais ir tam tikrose situacijose tarnybos pobūdis buvo suprantamas skirtingai, pilną jos reikšmę atspindi tik šių trijų tarnysčių visuma. Taigi, pavyzdžiui, jeigu kunigas nori išvengti paviršutiniškumo, nenori tapti vien “valdytoju” ir tikisi sukurti Dvasios veikimui atvirą bendruomenę, jo vadovavimą turi lydėti būtent kunigiškoji veikla. Negana to, skelbdamas Dievo žodį jis taip pat turi orientuotis į kunigiškąją veiklą, nes tik taip sukuriama erdvė, kurioje bendruomenės nariai gali susitikti Viešpatį pojūčiams atsiveriančių ženklų pagalba. Tačiau jeigu ši kunigo funkcija virstų tik socialiniu pranašumu Bažnyčioje, jo tarnyba išsigimtų į kultinį funkcionalizmą ir išduotų savo biblinį modelį (plg. 1 Pt 5), kuriame ganytojas, visą širdį atiduoda savo kaimenei. Taip pat tarnautojas turi nuolatos gręžtis į Dievo žodį pats ir lygiai taip pat kreipti į jį savo bendruomenę, kad jos vienybės nebūtų siekiama evangelinės tiesos sąskaita.

Iš paties Jėzaus žodžių ir darbų matome, kad išganingosios Tėvo valios skelbimas ir jo dieviškosios galios liudijimas ypatingais ženklais negali būti atskirtas nuo Sūnaus siekiamo tikslo “suburti į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus” (Jn 11, 52). Jis pats yra egzistencinės koreliacijos tarp trijų tarnautojo funkcijų šaltinis. Iš to, taip pat iš Jėzaus misijos galime “aiškiai matyti, kad yra būtina kalbėti apie trejopą tarnybos dimensiją…, o ne apie skirtingas funkcijas. Jos, tiesa, yra glaudžiai susijusios, paaiškina ir veikia viena kitą” (Jonas Paulius II, Laiškas kunigams, 1979, 3). Mūsų dienomis kertinius kunigų tarnybos teiginius iš naujo suformulavo Vatikano II Susirinkimas. Tuo būdu jis siekė atskirti tai, kas tarnyboje nekinta nuo to, ką yra pridėjusi teologija ir istorija. Šie dokumentai dar kartą parodo, kad tarnyba turi trejopą mokytojo, kunigo ir ganytojo dmatmenį ir todėl praplečia siaurą kunigystės viziją, kuri gimė iš vienpusiškos Tridento Susirinkimo nutarimų interpretacijos. Ir pagaliau, kas yra dar svarbiau, Vatikano II Susirinkimas pastato Jėzų Kristų į patį centrą, kaip originalų tarnybos modelį, stengdamasis suformuluoti nuo jo prasidėjusios ypatingosią bažnytinės tarnybos ypatingąją prigimtį.
 

3. Būdingi kunigiškosios tarnybos aspektai

Susirinkimas pasirinko dvi viena kitą papildančias formuluotes, kurios atspindi esminį šios tarnybos bruožą: tarnautojas gali veikti “žmonių labui viešai Kristaus vardu”, tai yra, “Kristaus, kuris yra Galva, asmenyje” (Presbyterorum ordinis, 2).

3.1. Ryšys su Kristumi

Šis apibrėžimas labiausiai akcentuoja būtinybę gręžtis į Viešpatį Kristų. Jis yra tas, kuris gali viską, kuris yra išganingosios Tėvo valios įasmeninimas. Palyginti su Kristumi, tarnautojas yra ne daugiau nei tarnas. Nors negalima pamiršti, kad išganymo istorijoje Dievas nenori atsisakyti bendradarbiavimo su žmogumi, tačiau yra visiškai aišku, kad Kristus yra pagrindinis tarnautojo veiksmų veikėjas. Taigi, pavyzdžiui, šventasis Augustinas, prieštaraudamas donatistams, rašo: “Jeigu Viešpats Jėzus Kristus būtų norėjęs, jis būtų vienam iš savo tarnų suteikęs galią krikštyti savo vardu, tai yra atsisakęs galios krikštyti pats tam, kad šią galią atiduotų tarnui ir kad pastarojo krikštas būtų lygiai taip veiksmingas kaip ir Viešpaties. Bet jis to nenorėjo, kad pakrikštytieji nesiviltų tuo, kuris juos krikštijo. Taigi jis nenorėjo, kad tarnas sudėtų savo viltis į kitą tarną (In Ev. Tract., 5, 7; PL 35, 14 – 17).

Bet tuo pačiu metu pats Kristus pakelia kunigo tarnybą į aukštesnį lygmenį, ir toji kokybė išskiria ją iš visiems krikščionims bendros privačios kunigystės: kunigas yra oficialiai įgaliotas savo žodžiais ir darbais užbaigti išganymą Jėzuje Kristuje. Tokiu būdu išsiskleidžia ypatingoji kunigo galia viešame Bažnyčios gyvenime. Žmogus, kuris nori interpretuoti kunigo misiją tikėjime ir ją priimti, savo laiku ir savo vietoje, suvokia tai, ko net nedrįstų įsivaizduoti: išganymo žodyje ir nuostabiame ženkle tikintysis susitinka Tėvo meilę, tai yra jis susitinka tą meilę, kurią įasmenino Kristus. Būtent dėl šios priežasties kunigas yra nepakeičiamas. Tad suprantama, kad “žemėje yra vietų, kur žmonės išsiilgę laukia kunigo ar pasigenda jo po kelerių metų ir nebesiliauja jo troškę” (Jonas Paulius II. Ten pat, 10).

Asmeninis artumas su Viešpačiu kunigui duoda jam būtiną įžvalgą apie save ir savo tikėjimą. Čia galime tai tik paminėti:

1. Tarnautojas nesiremia vien tik savimi ir savo pastangomis, jis turi tikėti, kad jo darbai remiasi Kristaus veikla ir kad Kristus papildo jo ribotumus.

2. Empirinis vertinimas nėra geras. Dvasinė šio sakramento dovana neapsaugo nuo kliūčių, nes pagal Kristaus įstatymą pirma reikia numirti, ir tik po to pasiekiamas prisikėlimas.

3. Pastoracinės tarnautojo veiklos centre turi būti per sakramentą gauta dvasinė realybė, tai yra Kristus, kad jo darbų ir elgesio dėka visi, kurie klausosi Žodžio, taip pat galėtų ateiti pas Kristų.

Ši ypatinga tarnautojo galia neturi būti laikoma atlygiu ar asmeniniu išskirtinumu. Savo įšventinimu pašauktasis ir pasiųstasis nėra ir netampa geresnis krikščionis negu kiti, turint galvoje net ir tą faktą, kad “veikimas Kristaus vardu” reikalauja iš žmogaus tokio atsidavimo, kurį turėjo šventasis Paulius, jautęs “būtiną prievolę”, nuo kurios nei galėjo, nei turėjo teisės nusigręžti (plg. 1 Kor 9, 16). Visos tarnautojui duotos galios yra skirtos žmonių labui. Jos yra suteikiamos, ir priimamos tam, kad Dievo tauta nesiliautų skelbusi Viešpaties darbus, kad tas, kuriam jos suteikiamos būtų oficialiai atsakingas už tikrąjį bendrosios kunigystės realizavimą.

3.2. Ypatinga Dvasios dovana

Tačiau galią jam suteikia rankos ne tų, kuriems jis turi tarnauti. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jo tarnyba turėtų būti apibrėžta vien pastoracinių poreikių, motyvuota Bažnyčios numatytų tikslų ar kad už jo kandidatūrą reikėjo balsuoti. Bet ne delegavimu ir ne išrinkimu jam suteikiama ši tarnyba, o tik Kunigystės sakramentu. Jokia grupė Bažnyčioje ir jokia bažnytinė valdžia pati iš savęs negali būti kunigiškosios misijos šaltinis. Pats Kristus turi būti kunigo žodžiuose ir veiksmuose, todėl jis pats ir turi būti už šią misiją atsakingas. Jis pripildo kandidatą savosios Dvasios, o toje šventosios “pneumos” jėgoje yra jis pats, ir yra tokiu būdu, kad apaštalas sako: “Viešpats yra Dvasia” (2 Kor 3, 17). Dievo Dvasia pradėjo žmogiškojo Jėzaus gyvenimą Šventosios Dvasios sužadėtinės Mergelės Marijos įsčiose (plg. Lk 1, 35). Visišku savo valios sutikimu Marija tapo pavyzdys tiems, per kuriuos Viešpats nori įeiti į istoriją, ir ji padeda jiems šioje kelionėje. Pagaliau Dievo Dvasioje Prisikėlusysis apreiškia savo jėgą ir didžią galią (plg. Rom 1, 4).

Nuo pat pradžių Bažnyčia manė, kad kvietimas į šią tarnybą yra Dievo Dvasios malonė. Todėl pastoraciniai laiškai ragina klausytojus nepamiršti rankų uždėjimu jiems suteiktos charizmos ir ją atgaivinti (plg. 1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6). Šioji realybė yra panašiai išreikšta visose šventimų formulėse, nuo pat pačių pirmųjų, kurias randame Ipolito Romiečio (+235) raštuose ir pirmųjų krikščionių sakramentaruose, iki viduramžių bei šių laikų pontifikalų: toji kulminacinio šventimų momento realybė, kai vyskupas ir bendruomenė maldoje kreipiasi į Šventąją Dvasią. Tokią kunigystės sakramento interpretaciją patvirtina daugybė Graikų tėvų liudijimų bei Ortodoksų Bažnyčios šventimų apeigos.

Ši Dvasia sukuria tarnautojui būdingą ryšį su Kristumi. Tai asmeninis ryšys, kuris nėra automatiškai įgyjamas vien dėl to, jog esi krikščionis. Šio ryšio galia tarnautojas gali imtis anksčiau minėtų uždavinių. Neįmanoma bendrais bruožais nusakyti visų kunigo darbų, nes situacijų įvairovė, kur gali reikštis Šventosios Dvasios dovana, yra per daug didelė. Tačiau nereikia pamiršti, kad pagrindinis šio sakramento, lygiai kaip ir visų kitų, poveikis, per jausmus reiškiasi  ne pirmiausia ir, juo labiau, ne absoliučiai.
 

4. Vienybės Dvasia

Šios tarnybos Jėzaus Kristaus Dvasioje institucija, kaip jau rašyta anksčiau, taip pat nušviečia kunigo bendradarbiavimą su savo broliais Kristuje. Ji nubrėžia vaisingo bendruomenės įsitraukimo ir tikinčiųjų vienybė išsaugojimo ribas.

4.1. Šventimai pagal Dvasią

Dievo Dvasia įvairiausiais būdais reiškiasi visų pakrikštytųjų charizmomis. Be to, visi turi teisę kalbėti ir veikti bendruomenėje. Bet pirmiausia visi turi būti greiti klausytis (plg. Jok 1, 19). Svarbiausia, kad atsakingieji Bažnyčioje būtų atviri pasiūlymams, kuriuos Dieviškoji Dvasia pažadina Dievo žmonėse. Dekrete apie pasauliečių apaštalavimą kreipiamasi į ganytojus, ypatingai primenant jiems šventojo Pauliaus paraginimą neslopinti Dvasios (plg. Apostolicam actuositatem, 3), kad žmonės neatsižadėtų jų noruose ir ryžte slypinčios Dievo valios. Kita vertus, ganytojai turi “prižiūrėti, kad šių dovanų naudojimas būtų autentiškas ir tinkamas” (ten pat). Jie ypatingai gali kliautis dieviškąja pagalba. Šventimų metu už juos yra meldžiamasi: “Pažvelk į čia esantį savo tarną ir padaryk jį savo Malonės Dvasios bei prezbiterijos dalininku, kad jis tyra širdimi stiprintų ir vestų tavo žmones” (Ipolitas. Traditio Apostolica). Nė vienas, kuriam tikrai vadovauja Šventoji Dvasia, negali nekreipti į tai dėmesio. Kas gali naudotis Viešpaties Dvasia savo nuožiūra kai nurodymus duoda pats Viešpats? Viešpats, kuris dalija malonės dovanas, nenori jokios kitos Bažnyčios. Tokiu būdu bažnytinė tarnyba ir charizminė dovana yra neatskiriamos ir skirtos bendruomenei kurti (plg. 1 Kor 12, 12 ir t.).

4.2. Dvasios “galios logika”

Dievo Dvasia nėra nesantaikos, kokios nors partijos ar klano dvasia. Ji nesivadovauja daugumos priimtais sprendimais ar balsavimo keliu pasiektais susitarimais. Ji ateina pas tuos, kurie “drauge vienoje vietoje” (Apd 2, 1) susirinkę melstis. Ji palaiko bendruomenėje vienybę, kad visi būtų “vienos širdies ir vienos sielos” (ten pat, 4, 32). Ši bendrystė apibūdina Kristaus bendruomenę. Susiskaldymai ir opozicinės grupės rodo, kad bendruomenė nėra įsišaknijusi Kristuje (plg. 1 Kor 1, 10 ir t.).

4.2.1. Dievo tautoje

Tik tas, kuris žino, jog visiškai priklauso Kristui, veikia tikėjimu kaip Bažnyčios narys, niekada nepamiršdamas, kad ir kiti šio tikėjimo išpažinėjai, nesvarbu, ar jie būtų tarnautojai ir turėtų ypatingus sugebėjimus tarnauti Bažnyčioje, ar pasauliečiai, taip pat priklauso Kristui. Tik taip dvasinė Kristaus Kūno realybė gali užantspauduoti bendruomenės gyvenimą ir tik taip galima bus bendros dvasios vienybėje priimti visus sprendimus. Skirtingi balsai turi susilieti į harmoniją. Kuo sutartinesnė nuomonė bus pasiekta sprendžiant problemą, tuo aiškiau tai bylos apie Dievo Dvasios veikimą.

Vidinė Bažnyčios sandara nėra parlamentinės sistemos atitikmuo. To negalima pamiršti, net jeigu demokratinis modelis gali duoti mums naudingų patarimų apie vidinį Bažnyčios gyvenimą. Parlamentarizmas visuomet ir neišvengiamai pasibaigia konfliktu su vienybės Dvasioje idealu, už kurią ypatingai atsakingi tarnautojai, nes jie  turi “puoselėti vienybės dvasią pačiuose susivienijimuose ir jų tarpusavio santykiuose” (Apostolicam actuositatem, 25). Parlamentinė sistema, kaip politinės veiklos būdas, yra neįsivaizduojama be “kovos dėl valdžios ar įtakos ją skirstant” (Max Weber). Bet tokiu būdu bendruomenė pasiskirsto į interesų grupes arba netgi pati pasiduoda lobizmui. Ji leidžiasi į polemiką visomis įmanomomis priemonėmis. Jeigu bažnytinių bendruomenių nariai, susibūrę į susivienijimus, laikytų save tarsi parlamentarais, ir jeigu bažnytinės bendruomenės vietinėje ar visuotinėje Bažnyčioje būtų lyg suinteresuotos parlamentinio pobūdžio grupės, suformuotos politinių partijų pavyzdžiu, savo bažnytinį gyvenimą jie galėtų suvokti tik laikinos valdžios požiūriu. Jų orientacija tuomet būtų nukreipta ne į dvasinį Bažnyčios gyvenimą ir sakramentus, bet į modernias filosofines teorijas apie valstybę, kuri yra vienintelis kriterijus ir vienintelė valdžia priimant sprendimą. Bet einant tokiu keliu reikėtų atsisakyti tikėjimo horizontų ir paneigti transcendentinį gyvenimo Bažnyčioje mtmenį.

4.2.2. Presbiterijoje

Kunigų ir pasauliečių bendruomenę tarp turėtų lemti tikėjimas gyvenant Šventojoje Dvasioje. Jis taip pat gali padėti geriau suprasti kunigo santykį su kitais sakraliniais tarnautojais. Jau cituotame Ipolito Traditio Apostolica rastame šventimų apeigų aprašyme yra minima, kad po vyskupo ant naujai “tos pačios bendros Dvasios veikimu” įšventintojo rankas deda ir visi kunigai. Taigi negalima manyti, kad Dvasios dovana yra ypatinga asmeninė nuosavybė, ja reikia dalytis Dvasios, kurią jau turi vyskupas bei jo presbiterija, akivaizdoje. Tai reiškia, kad asmeniniai įšventintojo santykiai su visas galias jam suteikiamčiu Kristumi yra įtvirtinami teikiant sakramentą jau priėmusiųjų tą pačią “malonės ir patarimo” Dvasią, kuri juos parengia vadovauti Dievo tautai, bendruomenėje.

Vatikano II Susirinkimo Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas šią realybę, egzistuojančią tarp tų, kurie savo įšventinimu bei misija kartu dalyvauja kunigystėje ir Kristaus tarnyboje, vadina “communio – koinonia”. Dėl šios “communio – koinonia” bažnytinio asistento santykius su vyskupais turėtų lydėti pagarba tiems, kurie “turi visą kunigystės sakramento pilnatvę” ir sykiu išlaikyti su jais vienybę, nes pastarieji savo bendradarbius kunigus turėtų laikyti ”broliais ir draugais” (Presbyterorum ordinis, 7).

4.3. Vienybės šventimas

Vartodamas “communio – koinonia” terminą, nusakantį tarp įšventintųjų egzistuojančios bendrystės sampratą, Susirinkimas kalbėjo apie dvasinę tikrovę, apie kurią Bažnyčia žinojo jau poapaštaliniu periodu. Pagal pirmųjų krikščionių liudijimus, bendruomenę apibūdina ir kuria eucharistinis šventimas. Iš tiesų švenčiant Eucharistiją pasireiškia giliausia tikinčiųjų bendruomenės esmė. Vyskupas ir kankinys Ignacas Antiochietis griežtai pabrėžia, kaip svarbu Eucharistiją švęsti vienybėje: “Stenkitės švęsti vienintelę Eucharistiją, nes yra vienintelis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir vienintelė taurė mums susivienyti su jo krauju, yra vienintelis altorius ir vienintelis vyskupas, kuris turi būti viena su presbiterija ir kartu su manim tarnaujančiais diakonais…” (Laiškas filadelfiečiams, 4). Švęsti Eucharistiją  opozicijos Bažnyčios tarnautojams dvasia ar, dar blogiau, taip elgtis siekiant išprovokuoti skilimą, būtų tikras jos išniekinimas.

 “Communio” įsišaknijimas Eucharistijoje rodo, jog tai yra duotybė. Tikintysis jos nesukuria. Pašauktajam ji atsiskleidžia kaip tikėjimo bendruomenė, kuri, norint jai priklausyti, reikalauja laikytis tam tikrų sąlygų bei teisinio pagrindo švenčiant sakramentus. Joks susivienijimas ir jokia suinteresuota grupė negali Bažnyčiai garantuoti nei tęstinumo, nei augimo.

Liturgijoje “communio” idėja yra išreiškiama paminint popiežiaus ir vyskupo vardą (tai jau buvo daroma nuo pirmojo amžiaus vidurio) bei pasikeičiant eucharistinio Viešpaties kūno dalele. Dalydamiesi eucharistine duona vyskupai bendrai liudija savo “communio”. Iškart po ramybės palinkėjimo celebrantas įdeda į taurę daleles kuriomis buvo dalytasi. Tos pačios duonos valgymas simbolizuoja ir kuria Kristaus kūno vienybę. Nepaisant bendruomenes skyrusių atstumų, šis paprotys išsilaikė iki ketvirtojo amžiaus vidurio. Vėliau tas pats dalyvaujančių Eucharistijoje ir vyskupo, taip pat presbiterijos narių solidarumas buvo išreiškiamas žodžiu “fermentum”.

Šios teologinės žinios padės bandant apibrėžti tarnautojų tarpusavio santykius, tai yra
“communio”. Visus įšventintuosius sieja gilūs dvigubi saitai – Eucharistijos šventimas ir šventimai. Vyskupų ir kunigų, taip pat kunigų tarpusavio bendruomenė nėra kilusi vien iš tikėjimo ir krikšto, bet ir iš visiems bendros Šventimų Dvasios sukurto broliškumo. Šį broliškumą lemia ir kanoninis tarnautojo įsitraukimas į pastoracinę tarnybą, ir jo asmeninė autonomija bei kristocentrizmu besiremianti atsakomybė. Jeigu dirbdamas susivienijime kunigas vadovausis šia realybe, jis “skatins gerus pasauliečių ir hierarchijos santykius” (Apostolicam actuositatem, 25) visose Bažnyčios bendruomenėse.
 

III. PASTORACINĖS IŠVADOS
 

“Šiose grupėse būkite bendruomenės architektai, tikėjimo ugdytojai, Dievo absoliutumo liudytojai, tikri Jėzaus Kristaus apaštalai, sakramentinio gyvenimo, ypač Eucharistijos, tarnautojai, dvasiniai gaivintojai…” (Jonas Paulius II. Žodis bažnytiniams asistentams. Op. Cit.).
 

5. Kunigo tarnyba tikinčiųjų susivienijimuose

Kunigo pašaukimo ir iš to kylančių užduočių vykdymas gali reikštis įvairiomis formomis. Kunigai pagal savo pašaukimą gali dirbti tiek parapijoje, tiek įvairiose socialinio ir kultūrinio gyvenimo sferose. Jie darbuojasi su ligoniais, atstumtaisiais, paliktais ir paklydusiais. Jie išvyksta į misijų kraštus arba pasišvenčia jaunų žmonių auklėjimui. Būtent dėl “didelės žmogaus gyvenimo struktūrų, socialinio proceso, įvairių kultūrų ir civilizacijų palikimo bei istorinių tradicijų įvairovės” (Jonas Paulius II, Laiškas kunigams, 6) yra neįmanoma padaryti kunigo tarnybos schemos.

5.1.  Bažnytinio asistento identifikacija ir jo identiškumas

Kunigiškos tarnybos tikslas yra išganymą nešantis Kristaus susitikimas su kiekvienu krikščioniu ar bendruomene (plg. 2.2. viršuje). Kadangi bažnytinis asistentas buvo paskirtas siekti šio tikslo susivienijime ir bendruomenėje, niekas nepaneigs, kad jo įsitraukimas yra kunigiškosios tarnybos dalis pilnąja šio termino prasme. Ši tarnyba reikalauja didelės atsakomybės, ir Susirinkimas tai pabrėžia patardamas labai rūpestingai parinkti ir paskirti bažnytinį asistentą. Iš tiesų asistentas įsitraukia ne į eilinę pastoracinę tarnybą, bet į pasaulį, kurį lemia to meto socialiniai, kultūriniai, politiniai ar filosofiniai veiksniai. Taigi kunigas susidurti ne su visomis žmogaus gyvenimo etapų ir jo dvasios būsenų dimensijomis bei jų įvairove, reikalaujančia iš kunigovis naujos reakcijos ir orientacijos. Jis veikiau turi galimybę atsiduoti tam tikro amžiaus grupei, tam tikram socialiniam kontekstui ar konkrečiam pastoraciniam tikslui. Dėl šios priežasties, taip pat dėl to, kad jis yra labai artimas kitiems bendruomenės nariams, jis gali lengviau identifikuotis su tais, greta kurių jis vykdo kunigo tarnybą.

Šis artumas bei identifikacija yra galimybė, bet taip pat ir problema. Viena vertus, bažnytinis asistentas geriau pasirengia liudyti kas, be abejo, yra kertinis akmuo skelbiant Evangeliją. Jis taip pat išlaisvinamas iš apribojimų, kurie gali kilti dėl jo oficialių pareigų ir kurie nuolat sukelia kliūčių įsitraukti į pastoraciją. Tačiau, kita vertus, iš kitos pusės, šis artumas daro asistentą labiau pažeidžiamą, nes “struktūros” taip pat gali saugoti, kad aplinka jo per daug neįtrauktų. Taip pat būdamas visuomet tame pačiame intelektiniame horizonte, dėl įžvalgumo stokos, įpročio ar prisitaikymo prie situacijos, asistentas gali pradėt klaidingai manyti, jog socialinės, kultūrinės ir politinės alternatyvos priklauso tikėjimo tiesoms, ir, užuot žiūrėjęs į jas kaip į savo pastoracinę ir dvasinę orientaciją formuojantį kontekstą, gali imti šias alternatyvas absoliutinti.

5.2. Jo kaip kunigo užduotis

Čia neįmanoma smulkiai aptarti, ko tikimasi iš kunigo, kai jis dirba susivienijime: kai kurie iš jų turi duoti teologinę, dvasinę ar pastoracinę kryptį, kiti yra susivienijimų “įkūrėjai” ar “vadovai” plačiąja prasme, dar kiti rūpinsis organizacijos bei jos struktūrų klausimais.

Todėl patartina, kad kunigas, paskirtas bažnytiniu asistentu, turėtų asmeninės darbo susivienijimuose patirties. Suprantama, negalima reikalauti, kad jis būtų šios srities ekspertas. Kunigo darbas priklausys nuo asmeninių jo, kaip bažnytinio asistento, charizmų ir nuo susivienijimo pozicijos.

Tačiau bet kuriuo atveju kunigo darbas yra skelbti Evangeliją ir teikti sakramentus. Būtent šios tarnybos dėka jis nuolat primena Dievo tautai, kad ji yra “išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (1 Pt 2, 9). Taigi jis turi vesti tuos, kuriais jam buvo patikėta rūpintis “atnašaujant dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų” (1 Pt 2, 5).

Ši tarnyba neša vaisių tokiu mastu, kiek pašauktasis ją atlikti skelbia žinią savo gyvenimu. Tokiu būdu bažnytiniam asistentui siūloma nuostabi pastoracijos galimybė. Dalijimasis savo gyvenimu su susivienijimo nariais ir susitapatinimas su skelbiamo gyvenimo vertybėmis suteikia daugiau konkretumo pastoraciniams planams bei didesnio įtaigumo.

Minėti dalykai nepriklauso nuo susivienijimo tipo. Tai gali būti maldos, artimo meilės susivienijimai, kurie siekia pagyvinti laikinąją realybę įkvėpiant jai  krikščioniškos dvasios, tie, kurie iškelia krikščioniškąją profesionalią etiką, “Katalikiškosios veiklos” tipo judėjimai, šeimų susivienijimai ir daugybė kitų judėjimų, kurių tikslai ir pobūdis yra labai įvairūs.
 

6. Bažnytinio asistento paskyrimas

Siekiančiam pagilinti savo supratimą apie tarnybą Bažnyčioje ir tikrai trokštančiam tikėjimo žinių, kuriomis remiasi ši tarnyba, teks susidurti su šiuolaikiam mentalitetui vargu ar priimtinomis tiesomis. Tačiau tų tiesų, kurios sudaro tarnybos esmę, net jeigu jas būtų sunku suprasti, paneigti negalima. Jos yra kertinės, ir be jų tarnyba nebūtų įmanoma. Tokia tarnybos samprata turi vieną pagrindinį bruožą: ne susivienijimas įteisina savo tarnybą jame atliekančio bažnytinio asistento buvimą ir darbą. Priešingu atveju reikštų, kad tai susivienijimas “pašaukė” ar “delegavo” asistentą. Atvirkščiai, tarnyba yra dovana, kurią Kristus davė savo Bažnyčiai bendruomenės labui (plg. Jonas Paulius II, ten pat, 4).

Dėl šios priežasties bažnytinį asistentą skiria oficialūs tarnautojai, kurie rūpinasi Bažnyčia, tai yra vietos ordinaras – vyskupijos susivienijimui arba nacionalinio ar tarptautinio susivienijimo vyskupijos padaliniui, Vyskupų Konferencija – nacionaliniam susivienijimui arba tarptautinio susivienijimo nacionaliniam padaliniui, Šventasis Sostas – jo pripažintam tarptautiniam susivienijimui.

Bažnytinis asistentas dalyvauja vyskupo misijoje pasauliečių susivienijimams, kuriems suteikta atitinkama autonomija bei atsakomybė siekti apaštalinių tikslų. Tai, kad jį paskyrė ne kas kitas, o kompetentingas bažnytinis autoritetas, tik ragina asistentą visapusiškai dalyvauti gyvenime to susivienijimo, kuriam jis yra siųstas tarnauti. Kad hierarchijos jam patikėta misija galėtų būti vaisinga, jis privalo – ir ši sąlyga yra sine qua non – įsitraukti į susivienijimo veiklą kaip kunigas, pagarbiai ir ištikimai bendradarbiauti su atsakingais pasauliečiais, suprasti susivienijimo tikslus, programas bei ugdymo strategijas, atsižvelgdamas į jos vietą Bažnyčios misijoje ir pastoracijoje ypač rūpintis socialine aplinka, kurioje veikia susivienijimas. Kad tai įgyvendintų, susivienijimui derėtų pateikti reikiamos patirties ir kompetencijos turinčių kandidatų sąrašą.
 

7. Svarbiausi jo tarnybos aspektai

Tarp tikinčiųjų kiekvienas kunigas turėtų žinoti esąs “brolis tarp brolių” (Presbyterorum ordinis, 9). Asistentas gali lengvai įgyti šį suvokimą įžengdamas į didesnę susivienijimo šeimą, kurioje sutartinai siekiama tikslo, ir susiedamas save su ja dvasiniu ryšiu. Tad savo žmogiškąja patirtimi jis gali patikrinti tikėjimo tiesą, kad krikštas to paties danguje esančio Tėvo vardu visus susivienijimo narius pripildo tos pačios Dvasios ir atneša dvasinę ryšį, kuri juos padaro broliais ir seserimis Kristuje.

Bet kartu kunigai turėtų būti savo brolių “tėvai ir ganytojai” (ten pat). Rašydamas tiems, kuriuos, pagal Evangeliją, atvedė į gyvenimą, apaštalas Paulius teigia: “aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje” (1 Kor 4,15). Taigi susivienijimuose kunigai yra pašaukti broliškai dirbti su tikinčiaisiais ir būti jiems “tėviškai atidūs” Kristuje (Lumen gentium, 28). Todėl jie turi uoliai ir džiaugsmingai įsitraukti į bendruomenės gyvenimą nepamiršdami savo didžiulės atsakomybės.

7.1.  Vienybės architektas

Bažnytinio asistento, kaip “vienybės architekto”, misija yra padėti jo globai patikėtam susivienijimui giliau suvokti, jog jis yra Bažnyčios narys. Susivienijime yra ta pati Dvasia, kuri meldžiasi tikinčiųjų širdyse ir liudija, jog jie yra Dievo vaikai, Dvasia, kuri vienija visą Bažnyčią, atliekančią jos tarnybą, ir stato ją įvairių savo dovanų dėka (plg. 1 Kor 12, 1 ir t.). Ši Dvasia trokšta vienybės (plg. 1 Kor 12, 5). Asistentas turi palikti erdvės jos veikimui, kad susivienijimas, kaip struktūra, Bažnyčios judėjimas ar tarnyba liudytų savo vienybę su ja ir visuomet veiktų stengdamasis tą vienybę išlaikyti.

Šioje Dvasioje asistentas taip pat skatina vienybę pačiame susivienijime tarp jo narių bei jo vienybę su vietiniais ir nacionaliniais skyriais. Jis dalija Žodžio duoną, Viešpaties kūną ir kraują, kurie yra tos pačios visus žmones apimančios meilės vaisius ir išraiška. Toje pačioje Dvasioje jis skatina dialogą su kitais tikinčiųjų susivienijimais, ypač tais, kurie turi panašius tikslus ir dirba panašiose vietose.

Tokiu būdu jis stengiasi, kad susivienijimas būtų susipažinęs su pastoracine Bažnyčios orientacija bei jos ganytojų uždaviniais ir svarbiausiais rūpesčiais; iš ganytojų jis galės semtis įkvėpimo taikydamas savo programas bei veiklą, budriai rūpindamasis, kad, susivienijimas pagal savo charakteristikas ir tikslus, įsiterptų į bendrą pastoracinę strategiją. Tuomet asistentas išvengs uždarumo ir nepasiduos tendencijoms, kurios apribotų susivienijimą susitelkimu vien tik į savo reikalus. “Akis negali pasakyti rankai: “Man tavęs nereikia” ar galva kojoms: “Man jūsų nereikia” <…> Dievas skyrė <…>, kad patys nariai rūpintųsi vieni kitais” (1 Kor 12, 21, 24).

Bažnytinis asistentas yra “vienybės architektas” ir tuomet, kai padeda kitiems, atsakingiems už Bažnyčios pastoraciją (ar tai būtų kunigai, ar pasauliečiai, ar pastoracinės tarybos nariai parapijoje ar vyskupijoje) geriau suprasti susivienijimų prigimtį, tikslus bei veiklą ir bendrai analizuoti savo skirtingas patirtis. Todėl, bendradarbiaudamas su kitais, jis turėtų siekti sukurti susivienijimų ir Bažnyčios ganytojų bendruomenę, taip pat užmegzti ir palaikyti pasitikėjimo dialogą tarp jų bei atsakingųjų už susivienijimus.

Taigi asistentas yra tas, kuris regimai palaiko visuotinės Bažnyčios ir susivienijimų vienybės giją (plg. Lumen gentium, 28). Į pastarąjį asistentas įneša su vyskupu susivienijusio presbiteriumo sielovadinį rūpinimąsi ir tokiu būdu saugo susivienijimą nuo siauro sektantiškumo ir atveria jį katalikybei.

7.2.  Tikėjimo mokytojas

Kaip “tikėjimo mokytojas”, bažnytinis asistentas turėtų nuolatos asmeniškai ir bendruomeniškai raginti susivienijimo narius gręžtis į Jėzų Kristų, Amžinąjį Visagalio Tėvo Sūnų.

7.2.1. Žodžio skelbimas

Asmeninis ir bendruomeninis tikėjimas niekada nebūna savaiminė vertybė, kuria gali nuolat naudotis. Atvirkščiai, tikėjimo reikaluose kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Pirmiausia tai reiškia gilesnį tikėjimo dalykų supratimą ir intelektinį jo tiesų permąstymą. Bet tai nėra statiška, kaip kad tikėjimo žinojimas, supratimas visuomet gali rutuliotis ir tobulėti. Tikėjimo aktas gali reikštis įvairiais lygmenimis. Gali prarasti savo jėgą tikinčiajam ir vėl jį visą užvaldyti, tapdamas kalnus kilnojančiu (plg. Mk 11, 23).

Tikėjimas auga susitikus su Viešpačiu, net jeigu tikintysis turi šaukti: “Tikiu! Padėk mano netikėjimui!” (Mk 9, 24). Giliausia tarnybos Bažnyčioje prasmė atsiskleidžia tuomet, kai ji įgalina vis iš naujo susitikti su Viešpačiu (plg. viršuje, Nr. 3). Per Dievo žodžio skelbimą Kristus tęsia savo pergalės eiseną ir atskleidžia save (plg. 2 Kor 2, 14–17). “Jis yra savo žodyje, nes pats kalba, kai bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas” (Sacrosanctum Concilium, 7). Taigi būtent per Raštą yra perduodamas “Gyvenimo Žodis”, kuris vienintelis yra veiksmingas, kuris prasiskverbia į žmogaus širdį ir brandina krikščionį.

Negana to, skelbdamas Evangeliją bažnytinis asistentas turėtų laiduoti, kad jis moko tikro tikėjimo, kad išlaiko pagarbą integralumui, tai yra visai tiesų apie Kristų, Bažnyčią ir žmogų visumai, tiesų, kurios amžiams yra surištos ir neatsiejamos. Tai liečia tiek intelekto formavimą, tiek elgesį bei veiklą. Dėl šios priežasties pats asistentas bus klusnus Dievo Dvasiai, pasireiškiančiai per Bažnyčios magisteriumą, kurį jis aiškinasusivienijimui, ir stengsis laikytis Vatikano II Susirinkimo nuorodų. Jis rūpinsis apsaugoti susivienijimą, kad šis žvelgtų kritiškai ir nebūtų siūbuojamas ir nešiojamas bet kokio mokymo vėjelio (plg. Ef 4, 14), kurį pažadina “pasaulio” mentalitetas.

7.2.2. Sakramentinė tarnyba

Evangelijos mokymas, kurį lydi ir interpretuoja veikla, įgauna visiškai naują matmenį. Tuomet žodis tampa ženklu, siūlančiu Dievo tautai naują ir glaudesnę susitikimo su Viešpačiu formą, paliečiančią žmogaus jausmus ir kūniškumą, – susitikimą su Viešpačiu sakramente. Apaštalas Paulius tai mini rašydamas korintiečiams: “kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11, 26). Kaip sakramentų, ypač Eucharistijos tarnautojas, bažnytinis asistentas rūpinsis, kad susivienijimo nariai atpažintų joje Kristaus veikimą, ir ypač stengsis, kad ji būtų susivienijimo gyvenimo “viršūnė ir šaltinis” (Sacrosanctum Concilium, 10).

Eucharistijoje sutinkame Viešpatį tarsi per uždangą, tad atpažinti jį galime tik tikėjimo akimis. Todėl švęsdamas Eucharistiją asistentas turėtų stengtis, kad žodis ir ženklas būtų priimami tikėjimu. Jis rūpinsis išryškinti tikėjimo turinį, kad tikintysis šiame ženkle atpažintų veikiantį Kristų ir suprastų, jog tai yra galimybė asmeniškai su juos susitikti. Šį tikslą padės pasiekti Evangelijos aiškinimas, taip pat skaistinantis savo tikėjimo akių gydymas (plg. Lk 11, 34), kuris vyksta Susitaikinimo sakramento metu.

Negana to, bažnytinis asistentas turėtų visada rūpintis, kad sakramentų šventimas būtų tikrai vertas, jis taip pat turėtų perduoti Dievo paslaptį ir garantuoti katechezę, kuri vis labiau padėtų atskleisti Viešpaties veikimą per sakramentus.

7.3.  Tikrasis Jėzaus Kristaus apaštalas

Dievo malonė nėra tik dovana, ji visuomet yra ir užduotis, kurią reikia prisiimti. Todėl asistentas yra “tikrasis Jėzaus Kristaus apaštalas” bei “rūpestingas vyskupų luomo bendradarbis (Lumen gentium, 28). Šventimų metu jis iš vyskupo rankų gavo dvasinių galių savo kunigiškai tarnybai: šventimai padaro jį vyru, kuris “gauna antrąjį kunigystės laipsnį ir pavyzdingai gyvena”, vyru, kuris “gali būti bendradarbiu, kad Evangelijos žodžiai pasiektų tolimiausius žemės pakraščius ir visos tautos drauge susiburtų Viešpatyje ir taptų viena šventa tauta” (kunigystės šventimų apeigų malda).

Būdamas vyskupų tarnybos bendradarbis, jis, kaip ir kiekvienas krikščionis, per krikštą ir sutvirtinimą yra pašauktas apaštalauti. Jis stiprina susivienijimo narių tikėjimą, kad vis labiau Dievas jiems taptų absoliučiu kriterijumi ir kad tokiu būdu jie atsispirtų visokiems netikrumams. Negana to, jo tikėjimas taps toks stiprus, kad jis imsis kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos, nacionalinės ar tarptautinės socialinės grupės problemų, atsižvelgdamas į jų viltis ir liudys savo žodžiu, tarnyba  bei atsidavimu ypač vargšams bei tiems, kurių niekas negina. Taigi jis prisiims uždavinį “nešti Gerąją Naujieną į visas žmonijos sritis, jos poveikiu perkeisti jas iš vidaus ir atnaujinti pačią žmoniją” (Evangelii nuntiandi, 18).

Įvairiose žmonių veiklos srityse, ypač tose, kuriose stengiasi darbuotis jo susivienijimas, jis kartu su kitais nariais turi rūpintis skelbti Evangeliją visiems žmonėms. Netgi nepriklausomai nuo susivienijimo tikslo ir struktūros, jų visų bendras uždavinys gali būti tik Dievo karalystės – “tiesos ir gyvenimo karalystės, šventumo ir malonės karalystės, teisingumo, meilės ir taikos karalystės” skelbimas (Lumen gentium, 36). Būtent pasauliečių indėlis svariausias, kai jie keičia pasaulį formuodami jį pagal Evangelijos žodžius.

7.4. Dvasinis animatorius

Kaip “dvasinis animatorius” – gali kilti pagunda pasakyti kaip mistagogas – bažnytinis asistentas deda pagrindus, kad evangelinis tikėjimas žmonėms ir bendruomenei būtų perduodamas vertai. Tik jis vienas gali matyti ir vesti kaip vadovas (plg. Lk 6, 39). Tas, kuris nori skelbti “Gyvenimo Žodį” , turi būti jam artimas ir gyventi su juo vienybėje (plg. 1 Jn 1, 1 ir t.). Taigi bažnytinis asistentas turi išmokti dvasinio vadovavimo meno, to “paties subtiliausio meno” (Jonas Paulius II), būti atsidavęs šventumo keliui, stengtis įžvelgti Trejybės Dievo paslaptį ir gyventi pagal Šventąjį Raštą. Jis turi būti maldos vyras, nes malda yra pirmoji atsivertimo, asmeninio realizavimosi, dvasinės pažangos ir šventumo sąlyga. Būdamas maldos vyru, jis ir kitiems krikščionims parodys “pašaukimą į šventumą”, į kurį pakviesti visi, ypač bendruomenės nariai. Be to, bažnytinis asistentas visus susivienijimo narius turi vesti į paslaptingą ir patrauklią Dievo esamybės realybę.

Kartu su jais jis turėtų stengtis skaityti “laiko ženklus” (Mt 16, 3); turėtų išmokyti juos, kad patys vis geriau gebėtų juos skaityti; per dvasinį atskirų žmonių ir bendruomenės augimą jis turėtų suteikti susivienijimo ir jo narių charizmai ypatingą žymę. Kuo labiau susivienijimas įsitraukia į evangelizaciją, kuo labiau jo pastangos yra nukreipiamos į sudėtingą ir sekuliarizuotą aplinką ir kuo glaudžiau jis bendradarbiauja su kitais krikščionimis, kitų religijų atstovais ar tiesiog geros valios žmonėmis, tuo svarbesnis tampa dvasinis vadovavimas bei sugebėjimas atskirti dalykus.

Bažnytinis asistentas turi būti atsidavęs Dievui ir kitiems. Kuo labiau jis yra susivienijęs su Dievu, tuo lengviau prieinamas. Tokiu būdu jis liudija ištikimybę savo pašaukimui ir žadina bei stiprina Viešpaties kvietimą susivienijimo nariams – pasauliečiams, kunigams ar vienuoliams – visiškai atsiduoti jo tarnybai, ir tai padaryti kviečia kartu su juo.

7.5.  Dievo absoliutumo liudytojas

Kaip “Dievo absoliutumo liudytojas”, bažnytinis asistentas garantuoja religinę susivienijimo motyvų ir tikslų dimensiją. Kadangi jis yra “pasaulyje”, bet “ne iš pasaulio” (plg. Jn 17, 11. 14), susivienijimas stengiasi išvengti redukavimo į imanentiškumą. Kliūtys ir viltis jį verčia gręžtis į Begalybę, kuri save apreiškė kaip Meilę. Problemų apsupty jo nariai yra “visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie (juose) gyvenančią viltį” (1 Pt 3, 15), amžinojo gyvenimo viltį, galutinį susitikimą ir absoliučią bendrystę su gyvuoju Dievu.

Įsišaknijimas Dieve saugo susivienijimą nuo stabmeldystės ir žemiškojo mesijanizmo; neleidžia jam pamiršti “eschatologinės perspektyvos atstumo”, padeda aiškiau suprasti, kad siekiamas tikslas savo esme yra religinis, o ne politinis, techninis ar ekonominis. Taigi daroma išvada, kad susivienijimas neturėtų savęs laikyti nei paprastu žemiškosios gerovės puoselėtoju, nei šio pasaulio dvasiai svetima sekta. Šios vilties priežastis yra galutinė “naujojo dangaus” ir “naujosios žemės” dovana (plg. Apr 21, 1), kuri pereina per visą žmonijos istoriją.

Ši viltis, kuri turėtų kviesti “liudyti Dievo absoliutą”, suteikia naują matmenį ir naują kryptį toms pastangoms, kuriomis siekiama sukurti taikos ir teisingumo, tiesos ir meilės santykius tarp žmonių bei tautų.
 

8. Praktinis pritaikymas

Apžvelgę bažnytinio asistento tapatybę ir vaidmenį tikinčiųjų susivienijimuose, norėtume padaryti kelias praktines išvadas apie jo vietą bažnytinėje struktūroje.

8.1. Ir vyskupijos, ir nacionaliniame, ir tarptautiniame susivienijime paprastai yra tik vienas bažnytinis asistentas. Žinoma, gali įsitraukti ir kiti kunigai. Jie gali būti arba susivienijimo nariai, arba paprašyti atlikti tam tikrus su jų tarnyba susijusius patarnavimus, pavyzdžiui, nuolat paruošti teologinius mąstymus, rūpintis tikėjimo mokymu arba dvasiniu vadovavimu. Tokiu atveju, suderinęs su savo bažnytiniu asistentu, susivienijimas pasirinks kunigus, bet jų neįtrauks į veiklą, kol negaus sutikimo iš kompetentingos valdžios.

8.2. Kunigas gali būti bažnytiniu asistentu keliose organizacijose, pavyzdžiui, susivienijimuose, kurie veikia toje pačioje socialinėje terpėje. Tuomet būtų lengviau derinti šių susivienijimų veiklą.

8.3. Svarbu, kad bažnytinis asistentas integruotųsi į oficialias pastoracijos struktūras; taigi, pavyzdžiui, vyskupijos asistentai turėtų būti pristatyti presbiterijos tarybai arba vyskupijos pastoracinei tarybai.

8.4. Pageidautina, kad vykdydamas savo pareigas, bažnytinis asistentas visais klausimais kreiptųsi į vyskupų ar vienuolijų vyresniuosius tose vyskupijose, kur jis įkardinuotas bei kur reziduoja, ir kad sulauktų iš jų pagalbos.

8.5. Kaip rodo patirtis, bažnytinio asistento nereikėtų skirti neribotam terminui ar net “iki gyvos galvos”. Jam geriau suteikti įgaliojimus nustatytam laikotarpiui, kuris vėliau galėtų būti pratęstas.

8.6.  Tarptautiniu lygiu

8.6.1. Bažnytinius asistentus tarptautinėms katalikiškoms organizacijoms skiria Šventasis Sostas, pasitaręs su pačia organizacija. Ši procedūra yra būtina, kad asistentas būtų šiltai sutiktas ir galėtų vykdyti savo misiją bendradarbiavimo ir bendruomeniškumo dvasia. Faktas, jog bažnytinį asistentą skiria Šventasis Sostas, yra kildinamas iš ekleziologijos ir atsakomybės už tarnybą Bažnyčioje (plg. 4.2.1). Vatikano II Susirinkimas šį klausimą aptarė dekrete Apostolicam actuositatem (24).

8.6.2. Akivaizdu, kad Pasauliečių taryba pastoraciniuose reikaluose turi nuolat bendrauti su bažnytiniais asistentais ir padėti jiems misijoje.

8.6.3. Susivienijimas, turintis kontinentinę ir/ar subkontinentinę struktūrą, norintis, kad kunigai atliktų jose dvasinio patarėjo funkcijas, pasirinks juos anksčiau nurodytu būdu (plg. 8.1.). Už šių kunigų veiklą atsakomybę prisiims tarptautinis bažnytinis patarėjas, kuris už juos kaiduos bažnytiniai valdžiai. Po išrinkimo tarptautinia asistentas, garantuojantia nuolatinį ryšį su šiomis instancijomis perduos jų vardus Pasauliečių tarybai ir atitinkamai kontinentinei vyskupų vadovybei.
 

9. Likusieji klausimai

Galiausiai norėtume apsvarstyti keletą dalykų, netiesiogiai susijusių su nagrinėjama tema.

9.1. Bažnytinės valdžios galimybė suteikti diakonams, vienuoliams ir vienuolėms, pasauliečiams bei pasauliečių komandoms galimybę imtis pastoracinių užduočių tam tikrose srityse. Kadangi trūksta kunigų, Bažnyčia stengiasi kompensuoti šį stygių kitais žmonėmis, nors ir neuždėdama jiems kunigiškų užduočių.

9.2. Deja, nemažai dalis susivienijimų, net ir oficialiai pripažintų, sunkiai randa kompetentingų kunigų, kurie galėtų prisiimti bažnytinio asistento ar dvasinio patarėjo funkcijas. Tai dažnai lemia kunigų trūkumas bei pastoracinės veiklos įvairovė. Tačiau viskas turi būti daroma taip, kad visa Bažnyčios bendruomenė galėtų geriau suprasti šios funkcijos svarbą, taip pat būtinybę skirti kunigus jai atlikti bei jiems pagelbėti.

9.3. Rengiant kunigus ir seminaristus turint galvoje, kad jie vykdys tarnybą pasauliečių susivienijimuose, reikia stengtis ugdyti šiai tarnybai būtinas dvasines bei žmogiškąsias savybes, teologinę, pastoracinę ir pedagoginę kompetenciją. Jeigu tik įmanoma, į šį darbą turėtų įsitraukti įvairaus pobūdžio susivienijimai. Svarbu skatinti bei rengti nuolatinius įvairių lygių bažnytinių asistentų susitikimus. Šie susitikimai suteiktų jiems galimybę pasidalinti patirtimi, praturtintų juos ir leistų įsigilinti į savo pareigų bei atsakomybės keliamus reikalavimus. Nuo jų reikėtų pradėti kurti nuolatinio ugdymo programas, kurios skatintų bažnytinio asistento kunigiškojo gyvenimo atsinaujinimą Šventojoje Dvasioje.
 

10. “Dievo bendradarbiai” (1 Kor 3, 9)

Pasaulyje, į kurį daugelis šiuolaikinių žmonių netgi nežvelgia kaip į sukurtą, o, priešingai, įžvelgia jame išskirtinai laikiną aspektą, taip pat šiame amžiuje, vis labiau nepaisančiame Dievo teisių žmogaus atžvilgiu, pasidarė ypač svarbu skelbti gyvojo Dievo tikrovę. Šių dienų sekuliarizmui reikia pranašo ir “Dievo teisių advokato”.

Bet tas, kuris skelbia Dievo teises žmogaus atžvilgiu, bus pakviestas ne tik visą save atiduoti. Jis stulbinančiu ir neįsivaizduojamu būdu taps Dievo partneriu: Dievo nėra tol, kol tikintysis nepadaro jį esantį; jis yra nebylus, kol liudytojas nepradeda kalbėti jo vardu. Kadangi Dievas leidžia mums dalytis jo gyvenimu, mes, jo atstovai, esame įpareigoti žodžiu ir darbais perduoti jo meilę kitiems žmonėms. Šis laikas, labiau nei bet kuris kitas amžius, suteikia bažnytiniam asistentui malonę ir galimybę daugybei pasauliečių sukelti entuziazmą dalyvauti išganingame Dievo darbe.
 

Roma, šventojo Arso klebono Jono Vianney šventė, 1981

Kardinolas Opilio Rossi
Pirmininkas

Paul Josef Cordes
Vicepirmininkas



© Vertimas į lietuvių kalbą, KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 1999.
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Lietuvių Kunigų Vienybei.