TARPTAUTINĖ TEOLOGIJOS KOMISIJA

KRIKŠČIONIŠKOSIOS SANTUOKOS DOKTRINOS TEZĖS

Dokumentas paskelbtas 1977 m., patvirtintas „in forma specifica“


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2003 gegužės 27, Nr. 10.

TURINYS

1. Santuoka kaip institucija

2. Krikščioniškosios santuokos sakramentalumas ir sakramentinis ryšys tarp krikšto ir santuokos

3. Ryšys tarp santuokos kūrinijos plotmėje ir santuokos kaip sakramento

4. Santuokos neišardomumas

5. Pakartotinai susituokę išsiskyrusieji


1. Santuoka kaip institucija

1.1. Žmogiškieji ir dieviškieji požiūriai į santuoką

Santuokinė sutartis yra pagrįsta išankstinėmis ir nuolatinėmis struktūromis, sudarančiomis skirtumą tarp vyro ir moters, ir yra „įsteigiama“ pačių sutuoktinių, nepaisant to, kad savo konkrečia forma ji labai priklauso nuo įvairių istorinių ir kultūrinių pokyčių, taip pat, tam tikra prasme, nuo būdo, kuriuo sutuoktiniai įgyvendina santuoką. Taigi santuoka pasirodo kaip paties Kūrėjo institucija, tiek tarpusavio pagalbos, santuokinės meilės ir ištikimybės požiūriu, tiek per auklėjimą vaikų, gimusių santuokoje – šeimos bendruomenės šerdyje.

1.2. Santuoka Kristuje

Remiantis Naujuoju Testamentu nesudėtinga parodyti, kad Jėzus patvirtino šią „nuo pradžių“ egzistavusią instituciją, apvalydamas ją nuo ankstesnių trūkumų (Mk 10, 2–9. 10–12), atkurdamas visą jos orumą ir pradinius reikalavimus. Jis pašventino šį gyvenimo luomą (GS, 48, 2), įtraukdamas jį į meilės slėpinį, kuris vienija Jėzų Atpirkėją su jo Bažnyčia. Dėl šios priežasties krikščioniškosios santuokos reguliavimo uždavinys (1 Kor 7, 10 ir t.) buvo patikėtas Bažnyčiai.

1.3. Apaštalų mokymas

Naujojo Testamento laiškuose teigiama, jog santuoką privalu visokeriopai gerbti; atsakant į kai kuriuos užsipuolimus, laiškuose ji parodoma kaip geras Kūrėjo darbas (1 Tim 4, 1–5). Juose aukštinama santuoka tarp tikinčiųjų, nes ji įtraukiama į  vienijančios Kristų ir jo Bažnyčią sandoros bei meilės slėpinį (Ef 5, 22–23; GS, 48, 2).

Reikalaujama, kad santuokos sutartis būtų sudaryta „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39) ir kad santuokinis gyvenimas atitiktų „naujo kūrinio“ orumą (2 Kor 5, 17), būtų gyvenamas „Kristuje“ (Ef 5, 21–33), įspėjant krikščionis nesekti pagonių papročiais (1 Kor 6, 12–20; plg. 6, 9–10). Apaštalų laikų bažnyčios, grįsdamos „iš tikėjimo kylančią tiesą“ ir siekdamos išlaikyti jos tęstinumą, suformulavo tam tikrus moralinius orientyrus (Kol 3, 18 ir t; Tit 2, 3–5; 1 Pt 3, 1–7) ir juridines nuostatas, kurios padėtų žmonėms gyventi santuokoje „pagal tikėjimą“ esant įvairioms situacijoms ir sąlygoms.

1.4. Pirmieji amžiai

Pirmaisiais Bažnyčios istorijos amžiais krikščionys sudarydavo santuokos sutartį „kaip visi“ (Laiškas Diognetui, V, 6), paprastai vadovaudavo šeimos tėvas ir buvo apsiribojama naminėmis apeigomis bei gestais, pavyzdžiui, sujungiamos rankos. Jie „tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir kaip visi sutaria neįtikėtinai“ (ten pat, V, 4). Krikščionys naikino bet kokį pagoniško kulto pėdsaką iš savo namų apeigų. Jie skirdavo ypatingą dėmesį prokreacijai ir palikuonių auklybai (ten pat, V, 6); priimdavo vyskupo priežiūrą santuokos atžvilgiu (Šv. Ignotas Antiochietis, Ad Polycarpum, V, 2); santuokoje krikščionys reikšdavo ypatingą klusnumą Dievui ir ryšį su tikėjimu (Klemensas Aleksandrietis, Stromatai, IV, 20); kartais per santuokos apeigas būdavo švenčiama Eucharistijos auka ir specialus palaiminimas (Tertulijonas, Ad uxorem, II, 9).

1.5. Rytų tradicijos

Rytų Bažnyčiose nuo ankstyviausių laikų patys Bažnyčios ganytojai aktyviai dalyvaudavo švenčiant santuokas arba užimdami šeimų tėvų vietą arba būdami drauge su jais. Šis pokytis nereiškė uzurpavimo, to buvo imtasi atsiliepiant į šeimos poreikius ir pritariant civilinei valdžiai.

Dėl šitokios evoliucijos tos apeigos, kurios anksčiau būdavo atliekamos šeimoje, palengva buvo įtrauktos į liturgines apeigas. Susiformavo nuomonė, kad santuokos „slėpinio“ apeigų tarnautojai buvo ne vien besituokianti pora, bet taip pat Bažnyčios ganytojas.

1.6. Vakarų tradicijos

Vakarų Bažnyčiose krikščioniškajam požiūriui į santuoką susidūrus su Romos teise iškilo problema, koks elementas sudaro santuoką juridiniu aspektu. Tai buvo išspręsta, sutuoktinių abipusį sutikimą laikant vieninteliu santuoką sudarančiu elementu. Dėl tokio sprendimo net iki Tridento Susirinkimo laikų slaptos santuokos buvo laikomos galiojančiomis. Bažnyčia taip pat nuo seno puoselėjo kai kurias liturgines apeigas ir ragino, kad sudarant santuoką dalyvautų kunigas kaip Bažnyčios liudininkas. Paskelbus dekretą Tametsi kunigo ir liudininkų buvimas tapo įprastine kanonine santuokos forma, būtina santuokos galiojimo sąlyga.

1.7. Naujosios Bažnyčios

Atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo pageidavimus ir naujas santuokos šventimo apeigas galima tikėtis, kad bažnytinei vyresnybei vadovaujant bus parengtos naujos liturginės ir juridinės normos toms tautoms, kurios neseniai priėmė Evangeliją, siekiant suderinti krikščioniškosios santuokos tikrovę su autentiškomis šių tautų tradicijų vertybėmis.

Ši normų įvairovė, kylanti iš kultūrų daugeriopumo, yra suderinama su pamatine vienove ir todėl neperžengia teisėto pliuralizmo ribų. Sutuoktinių vienybės ir tarpusavio atsidavimo krikščioniškas ir bažnytinis pobūdis gali būti išreiškiamas įvairiais būdais, veikiant gautajam krikštui ir dalyvaujant liudininkams, tarp kurių svarbiausia vieta tenka „kompetentingam kunigui“. Šiuo metu atrodo priimtina, kad šie įvairūs elementai būtų įvairiai kanoniškai pritaikyti.

1.8. Kanoniniai nuostatai

Reformuojant kanonų teisę į santuoką reikėtų pažvelgti globališkai, apimant  įvairius  asmeninius ir visuomeninius aspektus. Bažnyčia turi suvokti, kad juridiniai potvarkiai privalo tarnauti ir padėti išpuoselėti tokias sąlygas, kad visuomet būtų kreipiamas didesnis dėmesys santuokos žmogiškosioms vertybėms. Tačiau nereikia manyti, kad tokie nuostatai gali apimti visą santuokos tikrovę.

1.9. Personalistinis požiūris į instituciją

„Visų visuomeninių institucijų šaltinis, objektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo, savo prigimtimi reikalingas visuomeninio gyvenimo“ (GS, 25).  Santuoka, būdama „glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė“ (ten pat, 48), yra tinkama vieta ir būdas padidinti asmenų gerovę pagal jų pašaukimą. Todėl santuokos niekuomet nedera suvokti kaip būdo paaukoti asmenis tam tikram jų išorėje esančiam bendrajam gėriui, kadangi pastarasis yra „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“ (ten pat, 26).

1.10. Struktūra, o ne „superstruktūra“

Kadangi santuoka yra priklausoma nuo ekonominių tikrovės veiksnių nuo pat jos sudarymo ir per visą jos galiojimo laiką, tai nėra kokia nors privačios gėrybių bei išteklių nuosavybės „superstruktūra“. Nors iš tikrųjų tie konkretūs santuokos ar šeimos egzistavimo būdai gali būti susiję su ekonominėmis sąlygomis, vis dėlto galutinė vyro ir moters sąjunga santuokos sandoroje atitinka žmogiškąją prigimtį ir Kūrėjo žmonėms  įdiegtus poreikius. Dėl šios priežasties santuoka ne tik nėra kliūtis asmeninei porų brandai, bet veikiau yra didžiulė pagalba joms.

2. Krikščioniškosios santuokos sakramentalumas ir sakramentinis ryšys tarp krikšto ir santuokos

2.1. Tikras simbolis ir sakramentinis ženklas

Jėzus Kristus pranašiškai atskleidė santuokos tikrovę, kaip ji buvo Dievo norėta nuo žmonijos pradžios (plg. Pr 1, 27; 2, 24; Mk 10, 6–8; Mt 19, 4–5), ir atstatė ją per savo  mirtį ir Prisikėlimą. Todėl krikščioniškoji santuoka gyvenama „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39) ir apibrėžiama Kristaus įvykdyto išganomojo veiksmo elementais.

Jau Senajame Testamente santuokinė vienybė buvo Dievo ir Izraelio tautos sandoros įvaizdis (plg. Oz 2; Jer 3, 6–13; Ez 16 ir 23; Iz 54). Naujajame Testamente krikščioniškoji santuoka įgyja naują vertę, išreikšdama Kristų ir Bažnyčią vienijantį slėpinį (plg. Ef 5, 21–33). Teologinė interpretacija dar labiau nušviečia šią analogiją: savo kraują išliejusio Viešpaties aukščiausia meilė ir dovana ir neatšaukiamas jo Sužadėtinės Bažnyčios prisirišimas tampa pavyzdžiais krikščioniškajai santuokai. Šis panašumas išreiškia tikro dalyvavimo Kristaus ir Bažnyčios meilės sandoroje ryšį. Savo ruožtu krikščioniškoji santuoka kaip tikras simbolis ir sakramentinis ženklas yra Kristaus Bažnyčios konkreti išraiška pasaulyje ir ypač šeimos aspektu ji teisingai vadinama „namų Bažnyčia“ (LG, 11).

2.2. Sakramentas tikrąja prasme

Tokiu būdu santuoka tampa panaši į Jėzaus Kristaus ir jo Bažnyčios vienybės slėpinį. Šio krikščioniškosios santuokos įtraukimo į išganymo planą pakanka pavadinimui „sakramentas“ pateisinti plačiąja prasme.

Tačiau tai yra taip pat šio pirminio sakramento konkreti kondensacija ir reali aktualizacija. Iš to išeina, kad krikščioniškoji santuoka pati savaime yra tikras išganymo ženklas, perteikiantis Dievo malonę. Todėl Katalikų Bažnyčia priskiria ją prie septynių sakramentų (plg. DS, 1327, 1801).

Santuokos neišardomumą ir jos sakramentalumą sieja unikalus ryšys, tai yra abipusis konstitutyvus santykis. Neišardomumas leidžia lengviau suvokti krikščioniškosios santuokos sakramentinę prigimtį, o teologiniu požiūriu sakramentinė santuokos prigimtis sudaro jos neišardomumo galutinę, nors ir ne vienintelę priežastį.

2.3. Krikštas, aktualus tikėjimas, intencija, sakramentinė santuoka

Panašiai kaip ir kiti sakramentai, santuoka, galutinai apsvarsčius, perteikia malonę Kristaus atlikto veiksmo dėka, o ne dėl sakramentą priimančio žmogaus tikėjimo. Tačiau tai nereiškia, kad santuokos sakramentu malonė būtų perteikiama nepaisant tikėjimo ar be tikėjimo. Taigi laikantis klasikinių principų galima padaryti išvadą, kad tikėjimas suponuojamas kaip „parengiamoji prielaida“ (causa disponitiva) vaisingam sakramento poveikiui priimti. Tačiau santuokos galiojimas nereiškia, kad šis poveikis būtinai privalo būti vaisingas.

Šiandien „pakrikštyti netikintieji“ iškelia naują teologinę problemą ir sunkią pastoracinę dilemą, ypač tais atvejais, kai akivaizdžiai stokojama tikėjimo ar net veikiau jis atmetamas. Intencija įvykdyti tai, ko trokšta Kristus ir Bažnyčia, yra minimali sąlyga, kad sakramentinėje plotmėje besituokiančiųjų sutikimą galima būtų traktuoti kaip „tikrą žmogiškąjį aktą“. Nereikia sumaišyti intencijos problemos su santuoką sudarančių asmenų  tikėjimo problema, tačiau šių problemų taip pat nedera visiškai išskirti.

Galiausiai pasirodo, kad tikroji intencija yra kilusi iš gyvo tikėjimo ir jį maitina. Tais atvejais, kai nėra jokių tikėjimo požymių ar tikėjimo dispozicijos, kai neaptinkama jokio malonės ar išganymo troškimo, kyla tikrų abejonių: ar apskritai besituokiantys turi minėtą bendrąją ir tikrai sakramentinę intenciją, taip pat ar sudarytoji santuoka yra teisėtai sudaryta. Kaip jau minėjome, santuoką sudarančių asmenų asmeninis tikėjimas nesudaro santuokos sakramentalumo, bet asmeninio tikėjimo nebuvimas kompromituoja sakramento galiojimą.

Tai iškelia naujų problemų, į kurias turi būti atsiliepiama, taip pat tai nustato naują sielovadinę atsakomybę dėl krikščioniškosios santuokos. „Kunigai turėtų visų pirma stiprinti ir puoselėti besirengiančiųjų tuoktis tikėjimą, nes santuokos sakramentas iš anksto suponuoja ir reikalauja tikėjimo“ (Ordo celebrandi matrimonium, Praenotanda, 7).

2.4. Dinaminė tarpusavio sąsaja

Bažnyčioje krikštas yra visuomeninis pamatas ir tikėjimo sakramentas, per kurį tikintieji tampa Kristaus Kūno nariais. Šiuo požiūriu „pakrikštytų netikinčiųjų“ buvimas taip pat iškelia labai reikšmingų problemų. Tikrasis atsakymas į praktines ir pastoracines problemas randamas ne kažką keičiant ir taip griaunant sakramentų doktrinos ir santuokos doktrinos šerdį, bet radikaliai atnaujinant krikšto dvasingumą.

Turime žvelgti į krikštą ir atnaujinti jį, atsižvelgdami į jo esminę vienybę ir visų jo elementų bei aspektų dinaminę tarpusavio sąsają: tikėjimą, parengimą sakramentui, apeigas, tikėjimo išpažinimą, inkorporavimą į Kristų ir į Bažnyčią, moralines išvadas, aktyvų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime. Reikia pabrėžti glaudų krikšto, tikėjimo ir Bažnyčios ryšį. Tik taip taps aišku, kad pakrikštytųjų santuoka „pati savaime“ yra tikras sakramentas – ne kokio nors automatinio proceso galia, bet per savo vidinę prigimtį.

3. Ryšys tarp santuokos kūrinijos plotmėje ir santuokos kaip sakramento

3.1. Santuoka kaip Dievo valia

Kadangi viskas buvo sutverta Kristuje, per Kristų ir žvelgiant į Kristų, santuoka kaip tikra Kūrėjo institucija tampa Kristaus, kaip Sužadėtinio, ir Bažnyčios, kaip Sužadėtinės, vienybės slėpinio įvaizdžiu, ir tam tikra prasme santuoka yra nukreipta į šį slėpinį. Santuoka, švenčiama tarp dviejų pakrikštytų asmenų, pakeliama į tikro sakramento vertumą, taigi ji reiškia Kristaus ir Bažnyčios sužadėtuvių meilę ir dalyvauja joje.

3.2. Neatskiriamumas nuo Kristaus veiksmų

Nagrinėjant santuoką tarp dviejų pakrikštytų asmenų, santuoka kaip Dievo Kūrėjo norėta institucija negali būti atskirta nuo santuokos kaip sakramento, nes pakrikštytųjų santuokos sakramentinė prigimtis nėra atsitiktinis elementas, kuris tiesiog  gali būti ar nebūti, bet veikiau taip susijęs su jos prigimtimi, kad yra tiesiog neatskiriamas nuo jos.

3.3. Kiekviena santuoka tarp pakrikštytųjų turi būti sakramentinė

Taigi tarp pakrikštytų asmenų negali iš tikrųjų egzistuoti joks kitas santuokinis būvis, skirtingas nuo norėtojo Kristaus, kuriame krikščionys vyras ir moteris, vienas kitą laisvai dovanodami ir priimdami neatšaukiamu asmeniniu sutikimu, yra radikaliai atitraukiami nuo to „širdies kietumo“, apie kurį kalbėjo Kristus (plg. Mt 19, 8). Per šį sakramentą jie tikrai įtraukiami į Kristaus ir jo Bažnyčios santuokinės vienybės slėpinį ir tuo jiems suteikiama tikra galimybė gyventi nuolatinėje meilėje. Nuosekliai tad Bažnyčia jokiu būdu negali pripažinti, kad du pakrikštyti asmenys galėtų gyventi santuokos luome pagal prideramą orumą ir kaip „nauji kūriniai Kristuje“, jei jie nebūtų vienijami santuokos sakramento.

3.4. „Teisėta“ netikinčiųjų santuoka

Kristaus malonės galia ir didybė išplečiama visiems žmonėms, net nepriklausantiems Bažnyčiai, nes Dievas trokšta išgelbėti visus žmones. Tai formuoja visą žmogiškąją santuokinę meilę ir stiprina tiek  sukurtąją prigimtį, tiek santuoką „kaip buvo pradžioje“. Todėl vyrai ir moterys, kurie dar negirdėjo Evangelijos žinios, per žmogiškąją sandorą yra vienijami teisėtoje santuokoje. Ši teisėta santuoka yra ne be autentiško gėrio ir vertybių, garantuojančių jos stabilumą. Šios gėrybės, net jei sutuoktiniai to nežino, kyla iš Dievo Kūrėjo ir kaip savotiška užuomazga yra įtraukiamos į Kristų ir jo Bažnyčią vienijančią santuokinę meilę.

3.5. Krikščionių, neatsižvelgiančių į krikšto reikalavimus, sąjunga

Taigi prieštaringa būtų teigti, kad Katalikų Bažnyčioje pakrikštyti krikščionys galėtų tikrai ir teisingai žengti žingsnį atgal ir pasitenkinti nesakramentiniu santuokos būviu. Tai reikštų, kad jie pasitenkintų „šešėliu“, kai tuo tarpu Kristus siūlo jiems savo santuokinės meilės „tikrovę“. Vis dėlto negalime atmesti atvejų, kai net kai kurių krikščionių sąžinė yra iškreipta nežinojimo ar neįveikiamos klaidos. Jie ima nuoširdžiai tikėti, kad gali sudaryti santuoką be sakramento.

Esant tokiai situacijai, viena vertus, jie negali sudaryti galiojančios sakramentinės santuokos, nes stokoja bet kokio tikėjimo ir neturi intencijos daryti tai, ko nori Bažnyčia. Kita vertus, jie turi prigimtinę teisę sudaryti santuoką. Tokiomis aplinkybėmis jie gali atiduoti ir priimti vienas kitą kaip sutuoktiniai, nes siekia neatšaukiamai  įsipareigoti vienas kitam. Ši abipusė ir neatšaukiama savidava sukuria tarp jų psichologinį ryšį, kuris savo vidine struktūra skiriasi nuo laikino ryšio.

Vis dėlto šis ryšys, net jei jis primena santuoką, jokiu būdu negali būti Bažnyčios pripažįstamas kaip nesakramentinė santuokinė sąjunga. Bažnyčios požiūriu, pakrikštytiems asmenims neegzistuoja jokia nuo sakramento atskirta prigimtinė santuoka, yra tik prigimtinė santuoka pakelta iki sakramento vertumo.

3.6. Vadinamosios progresyvinės santuokos

Todėl netinka ir labai pavojinga krikščionių bendruomenėje įvesti praktiką, leidžiant porai švęsti vieną po kitos įvairias vedybų apeigas įvairiais lygiais, nors jos būtų tarpusavyje susijusios, arba leisti kunigui ar diakonui dalyvauti ar kalbėti maldas nesakramentinėje santuokoje, kurią pretenduotų švęsti pakrikštyti asmenys.

3.7. Civilinė santuoka

Pliuralistinėje visuomenėje viešoji valstybės valdžia gali reikalauti, kad sužadėtiniai viešomis apeigomis viešai išpažintų savo kaip sutuoktinių statusą. Valstybė taip pat gali išleisti įstatymus, kuriais tiksliai reguliuojami iš santuokos kylantys civiliniai padariniai, taip pat šeimos sritį apimančios teisės bei pareigos.

Katalikai tikintieji turėtų būti tinkamai pamokyti, kad šie oficialūs formalumai, paprastai vadinami civiline santuoka, jiems nesudaro tikros santuokos, išskyrus tuos atvejus, kai – dėl dispensavimo nuo kanoninės formos arba dėl labai ilgo kvalifikuotų Bažnyčios liudytojų nebuvimo – pačios civilinės apeigos gali tarnauti kaip ypatinga kanoninė forma Santuokos sakramentui švęsti (plg. kan. 1116). Nekrikščionims ir dažnai net krikščionims nekatalikams šios civilinės apeigos gali turėti institucinę vertę tiek kaip teisėta, tiek kaip sakramentinė santuoka.

4. Santuokos neišardomumas

4.1. Principas

Ankstyvoji Bažnyčios tradicija, pagrįsta Kristaus ir apaštalų mokymu, teigia santuokos neišardomumą netgi svetimavimo atvejais. Šis principas taikomas nepaisant kai kurių sunkiai interpretuojamų tekstų ar dispensų pavyzdžių, dėl kurių taikymo apimties ir dažnumo sunku spręsti asmenų, esančių labai sudėtingose situacijose, atvejais.

4.2. Bažnyčios doktrina

Tridento Susirinkimas pareiškė, kad Bažnyčia nesuklydo, mokiusi ir tebemokydama pagal Evangelijos ir apaštalų mokymą, kad santuokos ryšys negali būti nutrauktas dėl svetimavimo. Vis dėlto dėl istorinių abejonių (Ambrosiasterio, Catharino ir Caietano nuomonių), taip pat dėl ekumeninių motyvų Susirinkimas apsiribojo paskelbdamas anatemą tiems, kurie neigė Bažnyčios valdžią šiuo klausimu.

Negalima tvirtinti, kad Susirinkimas turėjo intenciją iškilmingai apibrėžti santuokos neišardomumą kaip tikėjimo tiesą. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, ką Pijus XI pareiškė dėl šio kanono enciklikoje Casti connubii: „Jei Bažnyčia neklydo ir neklysta mokydama tai, ir todėl galima daryti tikrą išvadą, jog santuokos ryšys negali būti nutrauktas net atsižvelgiant į svetimavimo nuodėmę, akivaizdu, kad visi silpnesni motyvai dėl skyrybų, kuriuos galima pateikti ir kurie yra paprastai pateikiami, taip pat neturi jokios vertės ir į juos galima nekreipti dėmesio“ (plg. DS, 1807).

4.3. Vidinis neišardomumas

Santuokos vidinis neišardomumas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais ir grindžiamas įvairiais būdais:

4.3.1. – Sutuoktinių požiūriu. Jų intymi santuokinė sąjunga kaip dviejų asmenų abipusis dovanojimasis, taip pat pati jų santuokinė meilė ir palikuonių gerovė reikalauja tos neišardomos vienybės. Iš to išvedama sutuoktinių moralinė pareiga saugoti, išlaikyti ir plėtoti santuokinę sandorą.

4.3.2. – Atsižvelgiant į Dievą. Iš žmogiškojo akto, kuriuo sutuoktiniai vienas kitą atiduoda ir priima, iškyla Dievo valia pagrįstas ir į sukurtąją prigimtį įrašytas ryšys, nepriklausomas nuo žmogiškosios valdžios ir atitrauktas iš sutuoktinių galios sferos, taigi iš esmės neišardomas.

4.3.3. – Kristologinė perspektyva. Galutinis ir giliausias krikščioniškosios santuokos neišardomumo pagrindas yra tai, kad ši santuoka – tai neišardomos vienybės tarp Kristaus ir Bažnyčios, (bonum sacramenti) atvaizdas, sakramentas ir liudijimas. Šia prasme neišardomumas tampa malonės momentu.

4.3.4. – Socialiniu aspektu. Pati santuokos institucija reikalauja neišardomumo. Sutuoktinių asmeninį sprendimą turi priimti, saugoti ir sustiprinti pati visuomenė, ypač bažnytinė bendruomenė, dėl palikuonių ir bendrojo gėrio (juridinis-bažnytinis aspektas).

Šie įvairūs aspektai yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Ištikimybė, kurios turi laikytis sutuoktiniai ir kuri turėtų būti saugoma visuomenės, ypač bažnytinės bendruomenės, yra reikalaujama Dievo Kūrėjo ir Kristaus, kuris padaro ją įmanomą per savo malonę.

4.4. Išorinis neišardomumas ir Bažnyčios galia santuokų atžvilgiu

Bažnyčia, tolydžio susidurdama su praktiniais atvejais, išplėtojo doktriną dėl savo galių santuokų atžvilgiu, aiškiai nurodydama šios doktrinos tikslą ir ribas. Bažnyčia pripažįsta, kad ji neturi jokios galios panaikinti sakramentinės santuokos, kuri yra sudaryta ir atlikta (ratum et consummatum), galiojimo.

Dėl labai rimtų priežasčių, jei to reikia tikėjimo labui ir sielų išganymui, visos kitos santuokos gali būti kompetentingos valdžios paskelbtos negaliojančiomis, arba – pagal kitą interpretaciją – gali būti paskelbta, kad jos panaikina savo pačių galiojimą. Ši doktrina yra tik ypatingas atvejis teorijos, kuri, Bažnyčioje evoliucionuojant krikščioniškajai doktrinai, šiandien beveik visuotinai priimama katalikų teologų.

Taip pat negalima atmesti galimybės, kad Bažnyčia gali toliau plėtoti santuokos sakramentalumo ir konsumavimo sampratą, dar geriau šias sąvokas paaiškindama, kad visa santuokos neišardomumo doktrina būtų dar tiksliau ir aiškiau apibrėžta.

5. Pakartotinai susituokę išsiskyrusieji

5.1. Evangelijos radikalizmas

Bažnyčia, būdama ištikima Evangelijos radikalizmui, negali nepritarti  šv. apaštalo Pauliaus žodžiams: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos“ (1 Kor 7, 10–11). Iš to išeina, kad po skyrybų sudarytos naujos sąjungos pagal civilinius įstatymus negali būti laikomos teisėtomis.

5.2. Pranašiškas liudijimas

Šis griežtumas kyla ne iš grynai disciplininio įstatymo ar tam tikro legalizmo. Tai yra paties Jėzaus ištartas sprendimas (Mk 10, 6 ir t.). Šitaip suprantama ši griežta norma pranašiškai liudija meilės, siejančios Kristų ir Bažnyčią, neatšaukiamumą. Tai taip pat parodo, kad sutuoktinių meilė yra įtraukiama į   pačią Kristaus meilę (Ef 5, 23–32).

5.3. „Nesakramentalumas“

Išsiskyrusių ir sudariusių naują santuoką asmenų statuso nesuderinamumas su Viešpaties velykinės meilės mokymu bei slėpiniu šiems žmonėms neleidžia priimti vienybės su Kristumi ženklo Eucharistijoje. Eucharistinės komunijos priėmimas galimas tiktai per atgailą, atsižadant padarytos nuodėmės ir tvirtai siekiant nebenusidėti (plg. DS, 1676).

Tegu visi krikščionys atsimena apaštalo žodžius: „Todėl, kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui. Teištiria žmogus pats save ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29).

5.4. Pakartotinai susituokusių išsiskyrusiųjų sielovada

Nors ši neteisėta situacija neleidžia gyventi visiškoje bendrystėje su Bažnyčia, vis dėlto joje esantys krikščionys nėra nušalinami nuo dieviškosios malonės veikimo ir ryšio su Bažnyčia. Todėl iš jų neturi būti atimta sielovados pagalba (plg. popiežiaus Pauliaus VI kalba 1977 m. lapkričio 4 d.). Jie neatleidžiami nuo daugybės iš krikšto kylančių įpareigojimų. Jie turėtų rūpintis savo palikuonių krikščionišku auklėjimu. Jiems lieka atviri krikščioniškosios maldos – tiek viešos, tiek privačios, – atgailos ir tam tikros apaštališkosios veiklos keliai. Negalima jų ignoruoti, verčiau reikia jiems padėti kaip visiems kitiems krikščionims, besistengiantiems, padedant Kristaus malonei, išsilaisvinti iš nuodėmės.

5.5. Kova su skyrybų priežastimis

Vis labiau neatidėliotinas tampa pastoracinės veiklos poreikis, siekiant išvengti skyrybų ir naujų išsiskyrusių civilinių santuokų daugėjimo. Rekomenduojama būsimuosius sutuoktinius gyvai supažindinti su jų kaip sutuoktinių ir tėvų atsakomybe. Reikia vis išsamiau paaiškinti santuokos prasmę, pristatant ją kaip sandorą, sudarytą „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39). Tokiu būdu krikščionys bus geriau pasirengę laikytis Dievo įsakymų ir liudyti Kristaus ir Bažnyčios vienybę. Tai prisidės prie didesnės asmeninės sutuoktinių, jų vaikų ir pačios visuomenės naudos.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2003 gegužės 27, Nr. 10.