POPIEŽIŠKOJI VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ TARYBA

VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO ETIKA
 
 

2000 birželio 4


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 2000 rugpjūčio 28, Nr. 16.

T U R I N Y S

I. Įžanga [1-5]
II. Visuomenės komunikavimo nauda žmogaus asmeniui [6-12]
III. Asmens gerovei kenkiantis visuomenės komunikavimas [13-19]
IV. Kai kurie svarbūs etiniai principai [20-26]
V. Pabaiga [27-33]


I. Įžanga

1. Visuomenės komunikavimo priemonės priklausomai nuo naudojimosi jomis būdo gali daryti teigiamą ir neigiamą poveikį. Nors dažnai sakoma – ir tai čia dar ne kartą pakartosime, – kad visuomenės komunikavimo priemonės lemia „giedrą ar darganą”, jos vis dėlto nėra jokiai žmogaus kontrolei nepaklūstančios aklos gamtinės jėgos. Juk net jei komunikavimo aktai dažnai sukelia nenumatytų padarinių, galiausiai patys žmonės renkasi, kaip naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis, gerais ar blogais tikslais, tinkamai ar netinkamai.

Tokius etiškai esmingai svarbius sprendimus daro ne tik komunikavimo vartotojai – žiūrovai, klausytojai, skaitytojai, bet ir asmenys, kontroliuojantys visuomenės komunikavimo priemones ir nustatantys jų struktūrą, politiką bei turinį. Tai viešieji pareigūnai, vadovai, vyriausybės tarnybų nariai, savininkai, leidėjai, televizijos ir radijo stočių administratoriai, redaktoriai ir redakcijų vadovai, prodiuseriai, autoriai, korespondentai ir kiti. Jiems etinis klausimas, ar komunikavimo priemonės naudojamos geriems ar blogiems tikslams, yra ypač aktualus.

2. Visuomenės komunikavimo poveikis yra nepaprastai galingas. Žmonės čia sueina į sąlytį su kitais žmonėmis ir įvykiais, susidaro savo nuomones bei vertybes. Per šias priemones jie ne tik perduoda ir gauna informaciją bei idėjas; neretai ir jų žmogiškoji patirtis būna komunikavimo priemonių perteikta patirtis (plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Aetatis novae, 2).

Technologinė kaita sparčiai daro visuomenės komunikavimo priemones dar labiau pasklidusias ir galingas. Informacijos visuomenės atsiradimas yra tikra kultūrinė revoliucija (plg. Popiežiškoji kultūros taryba. Dėl kultūros pastoracijos, 9), ir įspūdingos XX amžiaus naujovės laikytinos tiktai prologu to, ką atneš naujasis amžius.

Pasiturinčių šalių gyventojams prieinamų visuomenės komunikavimo priemonių diapazonas ir įvairovė stebėtini: knygos ir periodiniai leidiniai, radijas ir televizija, filmai ir vaizdajuostės, garso įrašai, elektroninis komunikavimas radijo bangomis, kabeliu, per palydovus ir internetą. Šio milžiniško komunikacinio srauto turiniai aprėpia viską: nuo naujienų iki grynų pramogų, nuo maldos iki pornografijos, nuo kontempliacijos iki prievartos. Priklausomai nuo naudojimosi šiomis priemonėmis būdo žmogus gali ugdytis gebėjimus įsijausti ir užjausti arba užsisklęsti narciziškų ir į save nukreiptų, narkotizuojamai veikiančių stimulų pasaulyje. Net komunikavimo priemonių besišalinantys žmonės negali išvengti kontakto su giliai tų priemonių veikiamais žmonėmis.

3. Be viso to, Bažnyčia turi dar ir savų motyvų domėtis visuomenės komunikavimo priemonėmis. Tikėjimo šviesoje žmogiškojo komunikavimo istoriją galima traktuoti kaip ilgą kelionę nuo Babelio, komunikavimo žlugimo simbolio (plg. Pr 11, 4–8), iki Sekminių ir kalbų dovanos (plg. Apd 2, 5–11), Sūnaus atsiųstos Dvasios galia atkurto komunikavimo. Pasiųsta į pasaulį skelbti Gerąją Naujieną (plg. Mt 28, 19–20; Mk 16, 15), Bažnyčia turi užduotį skelbti Evangeliją ligi laikų pabaigos. Ji žino, jog šiandien tai reikia daryti naudojantis visuomenės komunikavimo priemonėmis (plg. Vatikano II Susirinkimas. Inter mirifica, 3; Paulius VI. Evangelii nuntiandi, 45; Jonas Paulius II. Redemptoris missio, 37; Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Communio et progressio, 126–134; Aetatis novae, 11).

Bažnyčia taip pat žino, jog ji yra communio, asmenų ir eucharistinių bendruomenių bendrystė, „kurios pagrindas yra artima Švenčiausiosios Trejybės bendrystė” (Aetatis novae, 10; plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Kai kurie Bažnyčios kaip communio aspektai). Iš tiesų visas žmogiškasis bendravimas remiasi Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendryste. Negana to, trinitarinė bendrystė pasiekia žmoniją: Sūnus yra Tėvo amžinai „tariamas” Žodis, ir Jėzuje Kristuje, ir per Jį, Sūnų ir įsikūnijusį Žodį, Dievas dovanoja save ir savo išganymą kiekvienam žmogui. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius” (Žyd 1, 1–2). Bendravimo Bažnyčioje ir per ją išeities taškas yra dieviškųjų Asmenų meilės bendrystė ir jų bendravimas su mumis.

4. Bažnyčios požiūris į visuomenės komunikavimo priemones yra iš pagrindų teigiamas ir drąsinantis. Užuot vien teisusi ir smerkusi, ji laiko šias priemones ne tik žmogaus genijaus produktais, bet ir didelėmis Dievo dovanomis bei autentiškais laiko ženklais (plg. Inter mirifica, 1; Evangelii nuntiandi, 45; Redemptoris missio, 37). Ji nori palaikyti profesionalius komunikavimo srities darbuotojus nustatydama teigiamus principus, kurie padėtų jiems dirbti, ir sykiu skatinti dialogą, kuriame galėtų dalyvauti visi suinteresuotieji – vadinasi, šiandien beveik visi. Tokie tikslai yra šio dokumento pagrindas.

Pakartosime: visuomenės komunikavimo priemonės nieko nedaro pačios; jos yra įrankiai, naudojami taip, kaip juos nori naudoti žmonės. Apmąstydami visuomenės komunikavimo priemones, turime sąžiningai imtis „esmingiausio” klausimo, keliamo technologijos pažangos: ar iš tiesų dėl to žmogiškasis asmuo tampa geresnis, tai yra dvasiškai brandesnis, labiau suvokiantis savo žmogiškumo kilnumą, atsakingesnis, atviresnis kitiems, ypač labiausiai stokojantiems bei silpniausiems, labiau pasirengęs duoti bei padėti kitiems (plg. Jonas Paulius II. Redemptor hominis, 15).

Manome, jog didžioji dauguma kaip nors įsitraukusiųjų į visuomenės komunikavimo sritį yra sąžiningi žmonės, norintys daryti tai, kas teisinga. Viešieji pareigūnai, sprendžiantys asmenys ir ūkio subjektų vadovai trokšta gerbti ir skatinti viešąjį interesą taip, kaip jie tai supranta. Skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai nori gerai išnaudoti savo laiką asmeniniam tobulėjimui, kad galėtų vaisingiau ir laimingiau gyventi. Tėvai trokšta, kad tai, kas per komunikavimo priemones pakliūva į jų gyvenamuosius būstus, būtų naudinga jų vaikams. Dauguma profesionalių komunikavimo srities darbuotojų nori savo talentu tarnauti žmonijai ir nerimauja dėl daugelyje visuomenės komunikavimo sričių didėjančio ekonominio ir ideologinio spaudimo sušvelninti galiojančius etikos standartus.

Nesuskaičiuojamų sprendimų, kuriuos šie asmenys priima visuomenės komunikavimo priemonių atžvilgiu, turiniai įvairiose grupėse ir įvairių individų atvejais skiriasi, tačiau visi jie susiję su etika ir yra etinio vertinimo objektas. Norint teisingai rinktis ir spręsti, būtina žinoti „moralinės tvarkos principus ir sąžiningai juos taikyti” (Inter mirifica, 4).

5. Tokį pokalbį Bažnyčia praturtina keletu dalykų. Ji siūlo ilgą moralinės išminties tradiciją, kylančią iš dieviškojo Apreiškimo ir žmogiškojo mąstymo (plg. Jonas Paulius II. Fides et ratio, 31–48). Viena jos dalių – turininga ir didėjanti visuma socialinio mokymo, kurio teologinė orientacija yra „ateistinio sprendimo, atimančio iš žmogaus vieną iš pagrindinių jo matmenų, būtent dvasinį, ir permisyvių bei vartotojiškų sprendimų, įvairiomis dingstimis mėginančių įtikinti žmogų, kad jis yra nepriklausomas nuo visų įstatymų ir Dievo (Jonas Paulius II. Centesimus annus, 55), svarbi pataisa. Ši tradicija ne vien vertina visuomenės komunikavimo priemones, ji siūlosi joms tarnauti. Pavyzdžiui, „bažnytinė išminties kultūra gali apsaugoti visuomenės komunikavimo priemonių informacijos kultūrą nuo pavojaus virsti beprasme faktų sankaupa” (Jonas Paulius II. Laiškas 33-iosios Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga. 1999).

Bažnyčia praturtina pokalbį ir dar kai kuo. Jos ypatingas indėlis į žmogiškuosius reikalus, apimančius ir visuomenės komunikavimo pasaulį, yra „asmens kilnumo samprata, pilnatviškai atsiskleidžianti įsikūnijusio Žodžio slėpinyje” (Centesimus annus, 47). Pasak Vatikano II Susirinkimo, „Kristus, naujasis Adomas, apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, rodo žmogui, koks jis privalo būti ir koks jo aukščiausias pašaukimas” (Gaudium et spes, 22).
 

II. Visuomenės komunikavimo nauda žmogaus asmeniui

6. Vadovaujantis pastoracine konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes (30–31), pastoracinėje instrukcijoje dėl visuomenės komunikavimo Communio et progressio aiškiai konstatuojama, jog visuomenės komunikavimo priemonės pašauktos tarnauti žmogaus orumui, padedant asmenims tinkamai gyventi ir būti aktyviems bendruomenėje. Jos tai daro skatindamos žmones įsisąmoninti savo orumą, gilintis į kitų mintis bei jausmus, ugdyti abipusės atsakomybės pojūtį ir augti asmeninės laisvės, pagarbos kitų laisvei ir gebėjimo vesti dialogą atžvilgiais.

Visuomenės komunikavimas pasižymi didele galia skatinti žmogiškąją laimę ir jos įgyvendinimą. Nepretenduodami į nieką daugiau, išskyrus glaustą apžvalgą, čia atkreipsime dėmesį, kaip jau esame padarę kitur (plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Reklamos etika, 4–8), į kai kurią ekonominę, politinę, kultūrinę, pedagoginę ir religinę naudą.

7. Ekonominė. Rinka nėra nei moralės norma, nei moralinių vertybių šaltinis, ir rinkos ekonomika galima piktnaudžiauti. Tačiau rinka taip pat gali tarnauti žmogui (plg. Centesimus annus, 34), ir rinkos ekonomikoje visuomenės komunikavimo priemonėms tenka būtinas vaidmuo. Visuomenės komunikavimas palaiko verslą ir prekybą, prisideda prie ekonomikos augimo, užimtumo ir gerovės, akina gerinti esamų produktų bei paslaugų kokybę ir kurti naujus, skatina atsakingą, visų interesams tarnaujančią konkurenciją ir, informuodama apie produktų buvimą bei savybes, leidžia žmonėms kompetentingai pasirinkti.

Trumpai tariant, šiandienės sudėtingos nacionalinės bei tarptautinės ūkio sistemos be visuomenės komunikavimo priemonių funkcionuoti negali. Be jų žlugtų pagrindinės ūkio struktūros, ir tai padarytų didelę žalą visuomenei bei nesuskaičiuojamai daugybei žmonių.

8. Politinė. Visuomenės komunikavimas teikia visuomenei naudą: dėl jo piliečiui yra lengviau kompetentingai dalyvauti politiniame procese. Visuomenės komunikavimo priemonės buria žmones siekti bendrų tikslų ir taip padeda ugdyti bei palaikyti autentišką politinę bendruomenę.

Visuomenės komunikavimo priemonės šiandienei demokratinei visuomenei yra būtinos. Jos informuoja apie problemas ir įvykius, leidžia vadovams sparčiau bei tiesiogiškiau susisiekti su visuomene neatidėliotinais klausimais. Tai svarbūs atsiskaitomybės įrankiai, aikštėn iškeliantys nekompetentingumą, korupciją bei piktnaudžiavimą pasitikėjimu, bet sykiu atkreipiantys dėmesį ir į kompetencijos, pilietiškumo bei atsidavimo pareigai pavyzdžius.

9. Kultūrinė. Visuomenės komunikavimo priemonės siūlo žmonėms prieitį prie literatūros, teatro, muzikos ir meno, kurie jiems kitaip liktų neprieinami, ir taip skatina žmogaus lavėjimą žinojimo, išminties ir grožio atžvilgiais. Čia turime omenyje ne tik klasikinius kūrinius ir akademinių studijų vaisius, bet ir sveikas populiarias pramogas bei naudingas informacijas, buriančias šeimas, padedančias žmonėms spręsti kasdienes problemas, keliančias ligonių, izoliuotų asmenų dvasią ir sklaidančias gyvenimo nuobodulį.

Visuomenės komunikavimo priemonės leidžia etninėms grupėms puoselėti bei gerbti savo kultūrines tradicijas, dalytis jomis su kitais ir perduoti naujoms kartoms. Ypač jos įvesdina vaikus ir jaunuolius į jų kultūrinį paveldą. Komunikuotojai, kaip menininkai, irgi tarnauja bendrajam gėriui saugodami bei praturtindami nacijų ir tautų kultūrinį paveldą (plg. Jonas Paulius II. Laiškas menininkams, 4).

10. Pedagoginė. Visuomenės komunikavimo priemonės yra svarbūs auklėjimo įrankiai daugybėje sričių nuo mokyklos iki darbo vietos ir įvairiais gyvenimo tarpsniais. Ikimokyklinio amžiaus vaikai, supažindinami su skaitymo bei skaičiavimo pradmenimis, jaunuoliai, siekiantys profesinio išsilavinimo ar diplomo, pagyvenę žmonės, mėginantys išmokti naujų dalykų paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, – jie ir daugelis kitų per šias priemones prieina prie turtingos ir vis besiplečiančios pedagoginių išteklių paletės.

Visuomenės komunikavimo priemonės yra ugdymo priemonės daugelyje mokyklų. Ir už mokyklos ribų komunikavimo priemonės, įskaitant internetą, įveikia atstumo ir izoliacijos kliūtis atverdamos galimybes mokytis atokių kaimų gyventojams, klauzūroje gyvenantiems pašvęstojo gyvenimo institutų nariams, prie lovos prikaustytiems ligoniams, kaliniams ir daugeliui kitų.

11. Religinė. Visuomenės komunikavimo priemonės praturtina daugelio religinį gyvenimą. Jos perduoda naujienas ir informuoja apie religinius įvykius, idėjas bei asmenybes ir yra evangelizacijos bei katechezės įrankiai. Jos įkvėpia, drąsina bei teikia galimybę dalyvauti pamaldose asmenims, prikaustytiems prie savo namų ar prieglaudos.

Kartais visuomenės komunikavimo priemonės dvasiškai praturtina žmones ypatingais būdais. Pavyzdžiui, daugybė žiūrovų visame pasaulyje stebi svarbius Bažnyčios gyvenimo įvykius, reguliariai transliuojamus iš Romos per palydovus, ir tam tikra prasme juose dalyvauja. Ir jau daug metų visuomenės komunikavimo priemonės perteikinėja žodžius ir vaizdus iš Šventojo Tėvo pastoracinių kelionių milijonams žmonių.

12. Visose šiose srityse – ekonominėje, politinėje, kultūrinėje, pedagoginėje, religinėje, – taip pat kitose visuomenės komunikavimo priemones galima naudoti žmonių bendruomenei kurti bei palaikyti. Iš tiesų visas komunikavimas turėtų būti atviras žmonių tarpusavio bendrystei.

„Norint tapti broliais ir seserimis, būtina vienam kitą pažinti. Norint tai padaryti, reikia plačiau ir giliau bendrauti” (Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 29). Komunikavimas, tarnaujantis autentiškai bendruomenei, yra „daugiau negu idėjų raiška ar jausmų rodymas; giliausiąja savo prigimtimi tai meilės kupinas savęs dovanojimas” (Communio et progressio, 11).

Tokiu komunikavimu siekiama bendruomenės narių gerovės bei pilnatviškumo atsižvelgiant į visų gėrį. Tačiau, norint pažinti bendrąjį gėrį, reikia konsultavimosi bei dialogo. Būtent dėl to itin svarbu, kad visi susiję su visuomenės komunikavimu į tokį dialogą įsitrauktų ir pripažintų tiesą apie tai, kas gera. Tada visuomenės komunikavimo priemonės galės atlikti savo pareigą – „liudyti tiesą apie gyvenimą, žmogaus orumą, apie mūsų laisvės bei abipusės priklausomybės tikrąją prasmę” (Jonas Paulius II. Laiškas 33-iosios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga. 1999).
 

III. Asmens gerovei kenkiantis visuomenės komunikavimas

13. Visuomenės komunikavimo priemones taip pat galima naudoti bendruomenės plėtotei kliudyti ir asmens vientisai gerovei kenkti. Tai daroma, kai jos skatina susvetimėjimą, marginalizaciją ir izoliaciją, įtraukia į perversiškas, klaidingomis, destrukcinėmis vertybėmis pagrįstas bendruomenes, kursto priešiškumą ir konfliktus, juodina kitus ir kuria „mes prieš juos” mąstyseną, pateikia tai, kas žema ir nesuderinama su žmogaus orumu, patrauklioje šviesoje, ignoruoja ar menkina tai, kas iškilu ir kilnu, skleidžia klaidingą informaciją ir dezinformaciją, skatina vulgarumą ir banalumą. Stereotipai, pagrįsti rasine ir etnine priklausomybe, lytimi, amžiumi ir kitais veiksniais, įskaitant religiją, visuomenės komunikavimo priemonėse, deja, paplitę. Visuomenės komunikavimas dažnai taip pat išleidžia iš akių, kas tikrai nauja ir svarbu, įskaitant Evangelijos gerąją naujieną, ir telkia dėmesį į tai, kas madinga ir neįprasta.

Piktnaudžiavimų pasitaiko kiekvienoje iš jau minėtų sričių.

14. Ekonominė. Visuomenės komunikavimo priemonės kartais naudojamos ūkio sistemoms, tarnaujančioms gobšumui ir godumui, kurti bei palaikyti. Neoliberalizmas yra vienas iš pavyzdžių: „Remdamasis grynai ekonomine žmogaus samprata, jis laiko pelną ir rinkos dėsnius savo vieninteliais parametrais, tuo darydamas žalą asmens ir tautos orumui bei pagarbai” (Jonas Paulius II. Ecclesia in America, 56). Tokiomis aplinkybėmis komunikavimo priemonės, turinčios tarnauti visiems, išnaudojamos kelių asmenų naudai.

Globalizacijos procesas gali atverti didelių vis didesnės gerovės galimybių (plg. Centesimus annus, 58). Tačiau šį procesą lydi ir net yra jo dalis tai, kad kai kurios nacijos ir tautos yra išnaudojamos bei stumiamos į pakraštį ir vis labiau atsilieka plėtros varžybose. Šie plintantys skurdo židiniai pertekliaus aplinkoje yra derlinga dirva pavydui, kartėliui, įtampai ir konfliktams. Tai pabrėžia tarptautinių kontroliuojančių bei vadovaujančių organų, kreipiančių ūkį bendrojo gėrio link, reikalingumą (plg. Centesimus annus, 58).

Didelių neteisybių akivaizdoje komunikuotojams nepakanka paprasčiausiai sakyti, jog jų užduotis pranešinėti apie dalykus tokius, kokie jie yra. Jie tikrai privalo tai daryti. Tačiau pasitaiko, kad komunikavimo priemonės beveik visiškai ignoruoja kai kuriuos žmogiškojo kentėjimo atvejus. Toks komunikuotojų sprendimas atspindi nepateisinamą selektyvumą. Be to, komunikavimo struktūra ir politika, taip pat technologijos pasiskirstymas yra veiksniai, lemiantys tai, jog visuomenėje, kurioje gerovė ir net išgyvenimas priklauso nuo informacijos, vieni žmonės bus informacijos požiūriu „turtingi”, o kiti – „vargšai”.

Taip visuomenės komunikavimo priemonės dažnai prisideda prie neteisingumo ir disbalanso, sukeliančių kentėjimą, apie kurį jos informuoja. „Būtina sugriauti barjerus ir monopolijas, paliekančias daugelį tautų vystymosi šalikelėje. Būtina garantuoti visiems – individams ir tautoms – pamatines sąlygas dalyvauti vystymosi procese” (Centesimus annus, 35). Komunikavimo bei informavimo technologija, taip pat mokymas ja naudotis yra viena iš šių pagrindinių sąlygų.

15. Politinė. Skrupulų neturintys politikai naudoja visuomenės komunikavimo priemones demagogijos bei apgaulės tikslais, siekdami palaikyti neteisingą politiką bei despotiškus režimus. Jie juodina savo priešininkus ir sistemingai kraipo bei gniaužia tiesą propaganda ir šmeižimu. Užuot būrusios žmones, visuomenės komunikavimo priemonės tada tarnauja tam, kad juos išskirtų keldamos įtampas bei įtarinėjimus, parengiančius dirvą konfliktams.

Net šalyse, turinčiose demokratines sistemas, politiniams vadovams gana įprasta manipuliuoti viešąja nuomone per visuomenės komunikavimo priemones, užuot skatinus kompetentingai dalyvauti politiniame procese. Demokratijos taisyklių laikomasi, tačiau technikos, pasiskolintos iš reklamos bei ryšių su visuomene srities, priverčiamos tarnauti politikai, išnaudojančiai atskiras grupes ir pažeidžiančiai pagrindines teises, įskaitant teisę į gyvybę (plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 70).

Neretai visuomenės komunikavimo priemonės populiarina etinį reliatyvizmą ir utilitarizmą, pagrindžiančius šiandienę mirties kultūrą. Jos taip pat dažnai tampa „suokalbio prieš gyvybę” bendrininkėmis „skatindamos pasitikėjimą kultūra, pateikiančia naudojimąsi kontracepcija, sterilizacija, abortais ar net eutanazija kaip pažangos ženklą ir laisvės pergalę, o tuos, kurie be išlygų remia gyvybę, vaizduodamos laisvės ir pažangos priešais” (Evangelium vitae, 17).

16. Kultūrinė. Kritikai dažnai peikia visuomenės komunikavimo priemones už paviršutiniškumą ir blogą skonį; jos neprivalo būti niūrios ir nuobodžios, tačiau sykiu neturi būti ir vulgarios bei žeminančios. Pasiteisinti tvirtinant, jog visuomenės komunikavimo priemonės atspindinčios publikos skonį, neįmanoma, nes jos pačios daro galingą poveikį šiam skoniui ir privalo jį lavinti, o ne smukdyti.

Problema reiškiasi įvairiomis formomis. Užuot rūpestingai ir sąžiningai aiškinusios sudėtingus dalykus, informacinės komunikavimo priemonės jų vengia arba perdėm juos supaprastina. Pramoginės komunikavimo priemonės siūlo morališkai griaunančius, dehumanizuojančius produktus, įskaitant pasižyminčius išnaudotojišku lytiškumo bei smurto traktavimu. Labai neatsakinga ignoruoti arba atmesti tai, kad „pornografija ir sadistiškas smurtas žemina lytiškumą, griauna žmonių santykius, išnaudoja individus – ypač moteris ir jaunuolius, ardo santuoką bei šeimos gyvenimą, skatina antisocialų elgesį ir silpnina visuomenės moralę” (Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Pornografija ir smurtas visuomenės komunikavimo priemonėse. Pastoracinis atsakas, 10).

Tarptautiniu lygiu didėjanti rimta problema yra per visuomenės komunikavimo priemones primetamas kultūrinis vyravimas. Tradicinės kultūrinės raiškos formos kai kur tiesiog atkirstos nuo populiarių visuomenės komunikavimo priemonių, ir joms gresia išnykimas, tuo tarpu turtingų bei sekuliarizuotų visuomenių vertybės vis labiau išstumia ne tokių turtingų ir galingų visuomenių tradicines vertybes. Atsižvelgiant į tai, derėtų itin stengtis, kad vaikams bei jaunuoliams būtų siūloma komunikavimo priemonių produktų, leidžiančių gyvai susiliesti su kultūros paveldu.

Kultūros ribas peržengiantis komunikavimas yra pageidautinas. Visuomenės gali ir turi viena iš kitos mokytis. Tačiau toks kultūrų komunikavimas neturėtų vykti silpnesniųjų sąskaita. „Šiandien net mažiausiai pasklidusios kultūros nebėra izoliuotos. Jos naudojasi didėjančiais mainais, bet ir patiria stiprios suvienodinimo srovės spaudimą” (Popiežiškoji kultūros taryba. Dėl kultūros pastoracijos, 33). Tai, kad dabar tiek daug komunikuojama viena kryptimi – nuo ekonomiškai stiprių tautų ekonomiškai silpnų ir neturtingų link, – kelia rimtų etinių klausimų. Ar turtingiesiems nieko nereikia pasimokyti iš neturtingųjų? Ar stiprieji yra kurti silpnųjų balsams?

17. Pedagoginė. Užuot skatinusios mokytis, visuomenės komunikavimo priemonės gali blaškyti žmonių dėmesį ir priversti juos tuščiai švaistyti laiką. Labiausiai tai gresia vaikams ir jaunuoliams, tačiau ir suaugusieji neapsaugoti nuo banalios ir menkavertės pasiūlos. Viena iš tokio piktnaudžiavimo pasitikėjimu priežasčių yra godumas, kuriam pelnas svarbiau už asmenį.

Kartais visuomenės komunikavimo priemonės naudojamos indoktrinacijos tikslais, siekiant kontroliuoti žmogaus žinias ir neleisti jam prieiti prie informacijos, kurios jis, valdžios akimis, neturėtų gauti. Tai reiškia iškreipti autentišką lavinimą, siekiantį išplėsti žmogaus žinias bei gebėjimus ir padėti jam siekti vertingų tikslų, o ne susiaurinti jo horizontą ir nukreipti jo energiją kokiai nors ideologijai tarnauti.

18. Religinė. Kalbant apie visuomenės komunikavimo priemonių ir religijos santykį, reikia pripažinti, jog pagundų esama abiejose pusėse.

Iš visuomenės komunikavimo priemonių dažnai juntamas religinių idėjų bei patirčių ignoravimas ar nustūmimas į pakraštį; paviršutiniškas, net niekinantis religijos kaip smalsumo objekto, neverto rimto dėmesio, traktavimas; religinės mados skatinimas tradicinio tikėjimo sąskaita; priešiškumas pripažintoms religinėms grupėms; religijos ir religinės patirties vertinimas vadovaujantis sekuliariaisiais kriterijais; pirmenybės teikimas sekuliarų skonį atitinkančioms religinėms pažiūroms pažiūrų, kurios to skonio neatitinka, atžvilgiu; mėginimas įsprausti transcendenciją į racionalizmo ir skepticizmo ribas. Šiandienės visuomenės komunikavimo priemonės dažnai atspindi postmodernistinę žmogaus dvasios, užsisklendusios „savosios imanencijos rėmuose, be jokios nuorodos į transcendenciją” (Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 81), būklę.

Religijos pusėje tarp pagundų minėtinas vien smerkiantis ir neigiamas požiūris į visuomenės komunikavimo priemones; negebėjimas suvokti, kad tokie pagrįsti visuomenės komunikavimo kriterijai kaip objektyvumas ir nešališkumas gali neleisti skirti ypatingą dėmesį institucinių religijos interesų traktavimui; religinių naujienų pateikimas emociniu, manipuliaciniu stiliumi, tarsi tai būtų konkuruojantys produktai prisotintoje rinkoje; visuomenės komunikavimo priemonių kaip kontrolės ir dominavimo įrankių naudojimas; nebūtino slaptumo praktikavimas ir kitokie nusižengimai tiesai; Evangelijos reikalavimo atsiversti, atgailauti ir peržiūrėti gyvenimą menkinimas, pakeičiant tai blankiu, mažai ko iš žmogaus reikalaujančiu religiškumu; fundamentalizmo, fanatizmo ir religinio išskirtinumo, skatinančio panieką ir priešiškumą kitiems, rėmimas.

19. Trumpai sakant, visuomenės komunikavimo priemones galima naudoti gėrio arba blogio labui – tai pasirinkimo dalykas. „Niekada nevalia užmiršti, kad komunikavimas per visuomenės komunikavimo priemones nėra utilitarinė veikla, kurios vienintelis tikslas būtų motyvuoti, įtikinti ar parduoti. Juo labiau tai nėra priemonė ideologijai skleisti. Visuomenės komunikavimo priemonės kartais gali laikyti žmones vien vartojimo vienetais ar konkuruojančiomis interesų grupėmis arba manipuliuoti žiūrovais, skaitytojais ir klausytojais vien kaip skaičiais siekdamos kokios nors naudos – parduoti gaminius ar susilaukti politinės paramos; visa tai griauna bendruomenę. Komunikavimo užduotis yra ne izoliuoti ir išnaudoti žmones, bet juos burti ir praturtinti jų gyvenimą. Teisingai naudojamos visuomenės komunikavimo priemonės gali padėti kurti ir palaikyti teisingumu ir meile besiremiančią žmonių bendruomenę, ir tai darydamos jos bus vilties ženklai” (Jonas Paulius II. Laiškas 32-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga. 1998).
 

IV. Kai kurie svarbūs etiniai principai

20. Etiniai principai ir nuostatai, svarbūs kitose srityse, galioja ir visuomenės komunikavimo sričiai. Visados taikytini tokie socialinės etikos principai kaip solidarumas, subsidiškumas, teisingumas, lygybė ir atskaitomybė naudojant viešuosius išteklius bei vykdant viešuoju pasitikėjimu paremtas funkcijas. Komunikavimas visada turi būti sąžiningas, nes tiesa yra esminė individo laisvės ir autentiškos žmonių bendrystės dalis.

Visuomenės komunikavimo etikai rūpi ne tik tai, kas pasirodo kino ir televizijos ekranuose, radijo laidose, spaudoje ir internete, bet ir daugelis kitų aspektų. Etinis matmuo aprėpia ne tik komunikavimo turinį (žinią) ir komunikavimo procesą (kaip vyksta komunikavimas), bet ir pamatinius struktūros bei sistemos klausimus, dažnai susijusius su didžiaisiais politiniais klausimais, nuo kurių priklauso sudėtingų technologijų bei produktų pasiskirstymas (kas turės daug informacijos ir kas ne). Šiuos klausimus lydi kiti klausimai, pasižymintys politinėmis bei ekonominėmis implikacijomis nuosavybės bei kontrolės atžvilgiu. Bent jau atvirose, rinkos ūkį praktikuojančiose visuomenėse visų etinė problema yra ta, kaip rasti pusiausvyrą tarp pelno ir tarnavimo viešajam interesui, suvokiamam vadovaujantis plačia bendrojo gėrio samprata.

Net geros valios žmonėms nėra iškart aišku, kaip tam tikrais atvejais taikyti etinius principus ir normas. Tam reikia apmąstymų, diskusijų, dialogo. Pateikiame šiuos svarstymus vildamiesi, jog apmąstymams bei dialogui paskatinsime visuomenės komunikavimo politiką nustatančius asmenis, šios srities profesionalius darbuotojus, etikos ir moralės specialistus, komunikavimo priemonių vartotojus ir kt.

21. Visose trijose srityse – turinio, proceso, struktūros ir sistemos klausimų – galioja šis pagrindinis etinis principas: žmogus ir žmonių bendruomenė yra visuomenės komunikavimo priemonių naudojimo tikslas ir matas; komunikuoti  turėtų žmogus su žmogumi, ir tai privalėtų tarnauti visapusiškam žmogaus vystymuisi.

Visapusiškam vystymuisi reikia pakankamo kiekio materialinių gėrybių ir produktų, tačiau taip pat dėmesio „vidiniam matmeniui” (Jonas Paulius II. Sollicitudo rei socialis, 29; 46). Kiekvienas turi turėti galimybę augti ir klestėti semdamas iš didelės materialinių, intelektinių, emocinių, moralinių ir dvasinių gėrybių paletės. Kiekvienas žmogus turi neatimamą orumą bei reikšmę ir negali būti aukojamas kolektyvinių interesų vardan.

22. Antrasis principas papildo pirmąjį: žmogaus gerovės neįmanoma įgyvendinti nepriklausomai nuo bendruomenės, kuriai jis priklauso, bendrojo gėrio. Šį bendrąjį gėrį reikia išskirtinai suvokti kaip visų bendrųjų tikslų, kurių kartu siekti įsipareigoja visa bendruomenė ir kuriems tarnauti yra pačios bendruomenės egzistavimo pagrindas, sumą.

Todėl visuomenės komunikavimo priemonės, pagrįstai atsižvelgdamos į atskirų grupių poreikius bei interesus, turėtų tai daryti nenuteikdamos vienos grupės prieš kitą, pavyzdžiui, dėl klasių kovos, perdėto nacionalizmo, rasinio pranašumo, etninio valymo ir panašiai. Solidarumo dorybė, „tvirtas ir atkaklus nusistatymas dirbti dėl bendrojo gėrio” (Sollicitudo rei socialis, 38), turėtų vyrauti visose socialinio, ekonominio, politinio, kultūrinio ir religinio gyvenimo srityse.

Komunikuotojai ir asmenys, nustatantys politiką komunikavimo srityje, privalo visais lygmenimis tarnauti tikriesiems individų ir grupių poreikiams bei interesams. Teisingumo ypač reikia tarptautiniu lygmeniu, kur neteisingą materialinių gėrybių pasiskirstymą tarp Šiaurės ir Pietų dar skausmingesnį daro netinkamas komunikavimo išteklių bei informacijos technologijos, nuo kurių priklauso našumas ir gerovė, pasiskirstymas. Panašių problemų esama ir turtingose šalyse, kur „dėl nuolatinės gamybos būdų ir gėrybių vartojimo kaitos nuvertinamos jau įgytos žinios ir patikrinta profesinė kompetencija”, ir „tie, kurie nesugeba žengti kartu su pažanga, lengvai gali atsidurti nuošalėje” (Centesimus annus, 33).

Taip pat egzistuoja aiškus platesnio dalyvavimo priimant sprendimus ne tik dėl turinio bei visuomenės komunikavimo procesų, bet ir dėl sistemos klausimų bei išteklių paskirstymo poreikis. Asmenims, darantiems sprendimus šioje srityje, tenka didelė moralinė pareiga pažinti itin pažeidžiamų žmonių – vargšų, pagyvenusiųjų, negimusiųjų, vaikų ir jaunuolių, engiamųjų ir išstumtųjų, moterų ir mažumų, ligonių ir neįgaliųjų, – taip pat šeimų ir religinių grupių poreikius bei interesus. Ypač šiandien tarptautinė bendruomenė ir visuomenės komunikavimo tarptautiniai interesai turėtų būti dosnūs bei atviri tautoms ir regionams, kur tai, ką daro arba nedaro visuomenės komunikavimo priemonės, verčia jas prisiimti dalį kaltės dėl tokių negerovių kaip skurdas, neraštingumas, politinė priespauda ir žmogaus teisių pažeidinėjimas, religiniai bei visuomeniniai konfliktai ir vietinių kultūrų engimas.

23. Vis dėlto nesiliaujame tikėję, kad „nereguliuojamos komercializacijos bei privatizacijos keliamas problemas reikėtų spręsti remiantis ne valstybine visuomenės komunikavimo priemonių kontrole, bet rimtesniu reguliavimu taikant viešosios tarnybos kriterijus ir didesnį viešąjį atskaitingumą. Čia reikėtų pasakyti, kad nors kai kuriose šalyse teisinės bei politinės sąlygos, kuriomis veikia visuomenės komunikavimo priemonės, šiuo metu stipriai keičiasi į gerąją pusę, kitur vyriausybės kišimasis tebėra engimo bei šalinimo priemonė” (Aetatis novae, 5).

Visada būtina stoti už nuomonės reiškimo laisvę, nes, „paklusdami savo prigimties balsui ir keisdamiesi žiniomis bei nuomonėmis, žmonės ne tik įgyvendina savo pirmapradę teisę, bet ir sykiu atlieka pareigą visuomenės atžvilgiu” (Communio et progressio, 45). Vis dėlto etikos požiūriu ši prielaida nėra absoliuti, nepajudinama norma. Yra akivaizdžių atvejų – pavyzdžiui, šmeižtas ir juodinimas, turiniai, kuriais siekiama kurstyti neapykantą bei konfliktus tarp individų bei grupių, nešvankybės ir pornografija, liguistas smurto vaizdavimas, – kai teisė į komunikavimą neegzistuoja. Laisvai nuomonės raiškai irgi galioja tokie principai kaip tiesa, sąžiningumas ir pagarba privačiam gyvenimui. Profesionalūs visuomenės komunikavimo srities darbuotojai privalo, bendradarbiaudami su viešuomenės atstovais, aktyviai plėtoti bei diegti profesinio elgesio etikos kodeksus. Prie šių nuolatinių pastangų derėtų taip pat prisidėti religinėms struktūroms ir kitoms grupėms.

24. Kitas svarbus principas – jį jau esame minėję – susijęs su viešuomenės dalyvavimu priimant sprendimus dėl komunikavimo politikos. Toks dalyvavimas visais lygmenimis turėtų būti organizuotas, sistemingas ir tikrai reprezentatyvus, nefavorizuojantis kokių nors grupių. Šis principas galioja, ir galbūt net dar labiau, tada, kai visuomenės komunikavimo priemonės yra privati nuosavybė ir naudojamos pelnui gauti.

Viešuomenės dalyvavimo labui komunikuotojai turėtų „stengtis su žmonėmis komunikuoti, o ne vien jiems kalbėti. Tam reikia pažinti žmonių vargus ir poreikius, suvokti jų problemas ir visas komunikavimo formas siūlyti su jautrumu, reikalaujamu žmogaus orumo” (Jonas Paulius II. Kreipimasis į žiniasklaidos specialistus. Los Angeles, 1987 rugsėjo 15).

Tiražai, laidų reitingai, pajamos kartu su rinkos tyrimais kartais laikomi geriausiais viešosios nuomonės rodikliais – iš tiesų vieninteliais, kurių reikia, kad veiktų rinkos dėsniai. Taip tikrai galima išgirsti rinkos balsą. Tačiau sprendimų dėl komunikavimo priemonių turinio bei politikos nevalia palikti tiktai rinkai ir ekonominiams veiksniams, tai yra pelnui, nes vien tai neįstengs apsaugoti nei viešojo intereso apskritai, nei mažumų teisėtų interesų konkrečiai.

Tam tikru mastu į šią prieštarą galima atsakyti vadinamąja „nišos” samprata, kuria remiantis kai kuriais periodiniais leidiniais, programomis, radijo stotimis ir televizijos kanalais kreipiamasi į tam tikrą skaitytojų, klausytojų ar žiūrovų grupę. Iki tam tikros ribos tokia prieitis pateisinama. Tačiau diversifikacija ir specializacija, tai yra toks visuomenės komunikavimo priemonių organizavimas, kad jos atitiktų publiką, skylančią į vis mažesnius, daugiausia ekonominiais veiksniais ir vartojimo modeliais pagrįstus vienetus, neturėtų eiti per toli. Visuomenės komunikavimo priemonės turėtų likti „areopagu” (plg. Redemptoris missio, 37), keitimosi mintimis bei informacija forumu, suartinančiu individus bei grupes ir skatinančiu solidarumą bei taiką. Ypač internetas kelia tam tikrų būgštavimų dėl jo radikaliai naujų padarinių, tarp kurių paminėtini „informacijų vidinės vertės praradimas, vien į gryną informaciją sutrauktų pranešimų sulyginimas, atsakingų asmenų deramo atsiliepimo į tinklo pranešimus stoka, atbaidymo nuo asmeninių ryšių efektas” (Dėl kultūros pastoracijos, 9).

25. Tačiau profesionalūs visuomenės komunikavimo priemonių darbuotojai nėra vieninteliai, kuriems tenka etinės pareigos. Jų turi ir publika – vartotojai. Komunikavimo priemonių darbuotojai, besistengiantys imtis jiems tenkančios atsakomybės, verti savo atsakomybę suvokiančios publikos.

Pirmoji visuomenės komunikavimo vartotojų pareiga yra būti įžvalgiems ir mokantiems rinktis. Jie turėtų susipažinti su informacija apie visuomenės komunikavimo priemones, jų struktūra, darbo būdais bei turiniais ir, vadovaudamiesi sveikais etiniais kriterijais, atsakingai rinktis, ką skaityti, žiūrėti ar klausyti. Šiandien kiekvienam reikia kokios nors nuolatinio mokymo naudotis komunikavimo priemonėmis formos, ar tai būtų asmeninės studijos, ar dalyvavimas organizuojamose programose, ar ir viena, ir kita. Mokant naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis, pirmiausia derėtų siekti ne supažindinti su technikomis, bet padėti išsiugdyti gerą skonį ir teisingą moralinį vertinimą. Kalbama apie sąžinės ugdymo aspektą.

Bažnyčia turėtų siūlyti mokymą, kaip naudotis komunikavimo priemonėmis, per savo mokyklas bei ugdymo programas (plg. Aetatis novae, 28; Communio et progressio, 107). Toliau pateikiamus žodžius, kurie iš pradžių buvo skirti pašvęstojo gyvenimo institutams, galima taikyti plačiau: „Suvokdama jų [visuomenės komunikavimo priemonių] įtaką, bendruomenė su evangeliniu aiškumu ir vidine laisve tų, kurie išmoko pažinti Kristų (plg. Gal 4, 17–23), mokosi naudotis šiomis priemonėmis asmeninio ir bendruomeninio augimo labui. Iš tiesų visuomenės komunikavimo priemonės siūlo, ir neretai primetinėja, mąstyseną ir gyvenimo modelį, nepaliaujamai prieštaraujančius Evangelijai. Dėl to daug kur trokštama gilesnio ugdymo, įgalinančio vaisingai ir kritiškai naudotis tokiomis priemonėmis. Kodėl tai nepadarius reguliarių bendruomeninių susitikimų nagrinėjimo, aiškinimosi, programų objektu?” (Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 34).

Tėvams irgi tenka rimta pareiga padėti savo vaikams išmokti vertinti visuomenės komunikavimo priemones bei jomis naudotis, teisingai ugdant jų sąžines ir lavinant jų kritinius gebėjimus (plg. Jonas Paulius II. Familiaris consortio, 76). Savo vaikų ir savo pačių gerovei tėvai privalo įgyti nuovokaus žiūrovo, klausytojo bei skaitytojo įgūdžių ir juos praktikuoti būdami namie apdairaus naudojimosi visuomenės komunikavimo priemonėmis pavyzdžiai. Priklausomai nuo amžiaus ir aplinkybių vaikams ir jaunuoliams būtinas ugdymas, susijęs su naudojimusi visuomenės komunikavimo priemonėmis, kad jie gebėtų pasipriešinti pigiai nekritiško pasyvumo pagundai, draugų daromam spaudimui ir komerciniam išnaudojimui. Šeimoms – tėvams ir vaikams kartu – pasirodys naudinga, susibūrus į grupes, nagrinėti bei aptarinėti visuomenės komunikavimo keliamas problemas bei teikiamas galimybes.

26. Be mokymo naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis skatinimo, Bažnyčios institucijos, įstaigos ir programos visuomenės komunikavimo priemonių srityje turi ir kitų svarbių pareigų. Pirmiausia būti pavyzdinga ir aukščiausius tiesos, atsakomybės bei jautrumo žmogaus teisėms standartus atspindėti privalo pati bažnytinė komunikavimo praktika. Be to, Bažnyčiai priklausančios visuomenės komunikavimo priemonės privalo stengtis perteikti pilnatvišką tiesą apie žmogaus gyvenimo bei istorijos prasmę, tokią, kokia glūdi Dievo apreikštame žodyje ir mokoma Magisteriumo. Bažnyčios ganytojai turėtų skatinti naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis Evangelijai skleisti (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 822, 1).

Bendraudami su žurnalistais Bažnyčios atstovai privalo būti sąžiningi ir atviri. Net jei „jų klausimai kartais kelia sumišimą ir nusivylimą”, būtina turėti galvoje, kad tokie „trikdantys klausimai dažnai būdingi daugumai mūsų amžininkų” (Dėl kultūros pastoracijos, 34). Visiems kalbantiems Bažnyčios vardu į tokius, regis, nepatogius klausimus privalu atsakyti įtikinamai ir tiesiai.

Katalikai, kaip ir kiti piliečiai, turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę, tad ir teisę prieiti prie komunikavimo priemonių. Teisė reikšti nuomonę implikuoja nuomonių apie Bažnyčios gėrį reiškimą nepažeidžiant tikėjimo bei dorovės vientisumo, gerbiant ganytojus ir atsižvelgiant į bendrąjį gėrį bei žmogaus orumą (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 212, 3; kan. 227). Tačiau niekas neturi teisės kalbėti Bažnyčios vardu ar kelti tokį įspūdį, jei nėra tam paskirtas. Asmeninės pažiūros neturi būti pateikiamos kaip Bažnyčios mokymas (plg. ten pat, kan. 227).

Bažnyčiai būtų daug pasitarnauta, jei daugiau jos pareigūnų bei tarnautojų gautų išsilavinimą komunikavimo srityje. Tai pasakytina ne tik apie seminaristus, pašvęstojo gyvenimo bendruomenėse ugdomus asmenis bei jaunus katalikus pasauliečius, bet ir apie Bažnyčios personalą apskritai. Jei visuomenės komunikavimo priemonės yra „neutralios, atviros ir sąžiningos, jos siūlo gerai parengtiems krikščionims „misionieriaus vaidmenį pirmutinėse fronto linijose”, ir svarbu, kad jie būtų „gerai apmokyti ir remiami”. Ganytojai taip pat turėtų pateikti savo tikintiesiems gaires dėl visuomenės komunikavimo priemonių ir jų kartais prieštaringo ir net destruktyvaus turinio (plg. ten pat, 822, 2.3).

Panašūs svarstymai galioja komunikavimui Bažnyčios viduje. Dvikryptis informacijos bei nuomonių srautas tarp ganytojų ir tikinčiųjų, nuomonės reiškimo laisvė, paisanti bendruomenės gėrio ir Magisteriumo vaidmens siekiant to gėrio, atsakinga viešoji nuomonė – visa tai yra „pagrindinės teisės į dialogą bei informaciją Bažnyčioje” (Aetatis novae, 10; plg. Communio et progressio, 120) apraiškos.

Teisę reikšti nuomonę turi lydėti pagarba apreikštajai tiesai ir Bažnyčios mokymui, taip pat kitų bažnytinėms teisėms (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 212, 1.2.3, kan. 220). Kaip kitos bendruomenės ir institucijos, Bažnyčia kartais priversta – kai kada net privalo – laikytis slaptumo bei konfidencialumo. Tačiau tai neturėtų būti daroma manipuliavimo bei kontroliavimo tikslais. Tikėjimo bendruomenėje „tarnautojai, kuriems patikėta šventoji galia, tarnauja savo broliams, kad visi priklausantys Dievo tautai ir besidžiaugiantys tikru krikščionio kilnumu, laisvai ir tvarkingai siekdami to paties tikslo, laimėtų išganymą” (Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 18). Būdas tokiai vizijai įgyvendinti yra teisinga komunikavimo praktika.
 

V. Pabaiga

27. Trečiojo krikščionybės tūkstantmečio pradžioje žmonija yra nemažai pasistūmėjusi kurdama pasaulinį tinklą, leidžiantį momentaliai perduoti informaciją, idėjas ir vertinimus mokslo, prekybos, auklėjimo, pramogų, politikos, meno, religijos ir kitose srityse.

Šis tinklas jau tiesiogiai prieinamas daugeliui žmonių – namie, mokyklose, darbo vietose, iš tiesų visur, kur tiktai jie yra. Tapo kasdienybe stebėti įvykius – nuo sporto renginių iki karų, – vykstančius tuo pačiu laiku kitoje planetos pusėje. Galima tiesiogiai prieiti prie duomenų masyvų, dar taip neseniai nepasiekiamų daugeliui mokslininkų ir studentų. Sėdėdamas priešais monitorių ir klaviatūrą, individas gali įkopti į žmogaus genijaus bei dorybės aukštumas arba nupulti į žmogaus degradacijos prarajas. Komunikavimo technologijai nuolat pavyksta pasiekti vis naujų laimėjimų, turinčių milžinišką gėrio ar blogio potencialą. Didėjant sąveikai, skirtumas tarp komunikuotojų ir vartotojų nyksta. Būtina nuolatos tirti naujų ir besiformuojančių komunikavimo priemonių padarinius ir ypač etines implikacijas.

28. Tačiau nepaisant didžiulės galios, komunikavimo priemonės yra ir bus tiktai priemonės, tai yra įrankiai, galimi naudoti geram arba blogam. Renkamės mes patys. Visuomenės komunikavimo priemonės nereikalauja naujos etikos; jau nustatytus etinius principus tereikia taikyti naujomis aplinkybėmis. Ir tai užduotis, kur kiekvienam tenka tam tikras vaidmuo. Visuomenės komunikavimo priemonių etika nėra vien visuomenės komunikavimo ar moralinės filosofijos specialistų dalykas; priešingai, į apmąstymus ir dialogą, kuriuos norima paskatinti bei paremti šiuo dokumentu, turi įsitraukti visi.

29. Visuomenės komunikavimo priemonės gali vienyti žmones į bendruomenes, kuriose vyrauja tarpusavio palankumas ir bendri interesai. Ar šios bendruomenės remsis teisingumu, padorumu ir pagarba žmogaus teisėms, ar rūpinsis bendruoju gėriu? Ar, priešingai, jos bus egoistiškos ir besirūpinančios tik savimi, siekiančios naudos tam tikroms grupėms – ekonominėms, rasinėms, politinėms ir net religinėms – kitų sąskaita? Ar tarnaus naujoji technologija visoms nacijoms ir tautoms, gerbdama kiekvienos iš jų kultūrines tradicijas, ar, priešingai, bus priemonė padaryti turtinguosius dar turtingesnius ir galinguosius dar galingesnius? Rinktis turime mes.

Visuomenės komunikavimo priemonės gali būti naudojamos žmonėms skirti ir izoliuoti. Technologija vis labiau leidžia kurti informacijos bei paslaugų paketus, skirtus vien tam tikrai grupei žmonių. Tai teikia tikrų privalumų, tačiau sykiu neišvengiamai kelia klausimą: ar ateities publiką nesudarys daugybė publikų, susidedančių iš vieno asmens? Naujoji technologija skatina individualią autonomiją, tačiau sykiu ji turi įvairių mažiau pageidautinų implikacijų. Užuot buvęs visą pasaulį aprėpiančia bendruomene, ateities „tinklas” gali pasirodyti besąs izoliuotų individų, savo celėse užsisklendusių žmonių, sąveikaujančių vienas su kitu ne tiesiogiai, bet per informacinius duomenis, milžinišku, fragmentuotu tinklu. Kas tokiame pasaulyje liktų iš solidarumo, iš meilės?

Geriausiais atvejais žmogiškajam komunikavimui būdingi rimti ribotumui, jis daugiau ar mažiau netobulas ir lydimas pavojaus žlugti. Žmonėms sunku vienam su kitu nuolat sąžiningai komunikuoti, nedarant žalos ir tarnaujant geriausiems visų interesams. Negana to, visuomenės komunikavimo priemonių pasaulyje komunikavimui būdingus sunkumus dažnai dar labiau padidina ideologijos, pelno troškimas ir politinė kontrolė, varžymasis bei konfliktai tarp grupių ir kitos socialinės blogybės. Šiandienės komunikavimo priemonės nepaprastai padidina komunikavimo matmenį, jo kiekį, greitį, tačiau dvasios ir širdies nusistatymas kitos dvasios ir širdies atžvilgiu dėl jų netampa mažiau trapus, mažiau jautrus, mažiau linkęs į nesėkmę.

30. Kaip minėjome, ypatingas Bažnyčios indėlis į diskusiją šiais klausimais yra žmogaus asmens, jo neprilygstamo orumo bei neliečiamų teisių samprata ir žmonių bendruomenės, kurios nariai suvienyti solidarumo dorybės siekiant bendrojo visų gėrio, samprata. Šių abiejų sampratų ypač reikia laikais, „kai pripažįstama, kokios aiškiai ribotos yra prielaidos, praeinančius dalykus laikančios vertybe ir abejojančios galimybe atrasti tikrąją gyvenimo prasmę. Štai kodėl daugybė žmonių gyvenime nuklysta iki pat prarajos nesuvokdami, kas jų laukia” (Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 6).

Šios krizės akivaizdoje Bažnyčia pasirodo kaip „žmonijos reikalų žinovė”, kurios patirtis verčia ją plėsti savo religinę misiją įvairiose žmogaus veiklos srityse (plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 41; plg. Paulius VI. Populorum progressio, 13). Jai nevalia vien sau pasilaikyti tiesą apie žmogų ir žmonių bendruomenę, ji privalo ja dalytis su kitais, visados suvokdama, jog žmonės gali pasakyti „ne” tiesai ir Bažnyčiai.

Stengdamasi skatinti ir palaikyti aukštus etinius naudojimosi visuomenės komunikavimo priemonėmis standartus, Bažnyčia ieško dialogo ir bendradarbiavimo su kitais – su viešaisiais pareigūnais, ypač atsakingais už politinės bendruomenės bendrojo gėrio apsaugą bei skatinimą, su kultūros bei menų pasaulio vyrais ir moterimis, su mokslininkais bei mokytojais, dirbančiais ateities komunikuotojų ir publikos ugdymo srityje, su kitų Bažnyčių ir religinių grupių nariais, kaip ir ji, trokštančiais, kad visuomenės komunikavimo priemonės tarnautų Dievo garbei ir žmonijai (plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Ekumeninio ir tarpreliginio bendradarbiavimo gairės visuomenės komunikavimo srityje), ir ypač su profesionaliais komunikavimo srities darbuotojais, būtent autoriais, redaktoriais, reporteriais, korespondentais, aktoriais, prodiuseriais, techniniu personalu, taip pat su šios srities savininkais, administratoriais bei vadovais.

31. Žmogiškasis komunikavimas, nepaisant jo ribotumų, turi kai ką iš Dievo kūrybiškosios veiklos. „Su meilės kupinu paslaugumu dieviškasis Menininkas perduoda žmogiškajam” – galėtume pridurti, ir komunikuotojui – „transcendentinės išminties kibirkštį pašaukdamas jį dalyvauti savo galioje kurti”. Tai suvokę, menininkai ir komunikuotojai „gali iki galo suvokti save, savo pašaukimą bei misiją” (Jonas Paulius II. Laiškas menininkams, 1).

Komunikuotojas krikščionis turi ypatingą pranašišką užduotį, pašaukimą. Jam privalu aiškiai stoti prieš mūsų dienų klaidingus dievus bei stabus – materializmą, hedonizmą, vartotojiškumą, siaurą nacionalizmą ir t. t. – skelbiant moralines tiesas, pagrįstas žmogaus orumu ir teisėmis, pirmenybės teikimu vargšams, visuotine gėrybių paskirtimi, priešų meile ir besąlygiška pagarba kiekvienai žmogiškajai gyvybei nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties, ir stengiantis tobuliau įgyvendinti Dievo karalystę pasaulyje, niekada neužmirštant, jog laikų pabaigoje Jėzus viską atstatys ir perduos Tėvui (plg. 1 Kor 15, 24).

32. Net ir tada, kai šie apmąstymai skirti ne tik katalikams, bet ir visiems geros valios žmonėms, baigiant dera tarti keletą žodžių apie Jėzų kaip pavyzdį komunikuotojams. „Dienų pabaigoje” Dievas Tėvas „prabilo į mus per Sūnų” (Žyd 1, 2). Šis Sūnus perteikia mums šiandien ir visada Tėvo meilę ir galutinę mūsų gyvenimo prasmę.

„Būdamas žemėje, Kristus atsiskleidė kaip tobulas Komunikuotojas. „Įsikūnydamas“ jis priėmė prigimtį tų, kuriems bus skirta jo naujiena, perteikta ir jo žodžiais, ir gyvensena. Jis kalbėjo jiems iš vidaus, tai yra būdamas tarp savo tautos, ir skelbė dieviškąją naujieną įpareigojančiai, atkakliai ir be kompromisų. Kita vertus, jis perėmė jų kalbėseną bei mąstyseną prisitaikydamas prie jų vietos bei laiko sąlygų” (Communio et progressio, 11).

Jėzaus viešojo gyvenimo metu minios rinkdavosi išgirsti jį skelbiant ir mokant (plg. Mt 8, 1.18; Mk 2, 2; 4, 1; Lk 5, 1 ir t. t.), ir jis mokė juos „kaip turintis galią” (Mt 7, 29; plg. Mk 1, 22; Lk 4, 32). Jis kalbėdavo jiems apie Tėvą ir sykiu nurodydavo į save paaiškindamas: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6) ir „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą” (Jn 14, 9). Jis neeikvojo laiko tuščioms kalboms ar savigynai, net tada, kaip buvo apkaltintas ir pasmerktas (plg. Mt 26, 63; 27, 12–14; Mk 15, 5; 15, 61). Jo „maistas” buvo vykdyti jį pasiuntusio Tėvo valią (plg. Jn 4, 34), ir viskas, ką jis sakė ir darė, buvo su tai susiję.

Jėzus dažnai skelbė savo mokymą palyginimais ir gyvomis istorijomis, gilias tiesas išreikšdamas paprasta kasdienybės kalba. Ne tik jo žodžiai, bet ir darbai, ypač stebuklai, buvo komunikavimo aktai, atkreipiantys dėmesį į jo tapatybę ir parodantys Dievo galią (plg. Paulius VI. Evangelii nuntiandi, 12). Mokydamas jis būdavo pagarbus savo klausytojams, dėmesingas jų situacijai bei poreikiams, kupinas užuojautos dėl jų kančių (plg. Lk 7, 13) ir tvirtai nusistatęs pasakyti tai, ką jiems reikėjo išgirsti, taip, kad tai patrauktų jų dėmesį ir padėtų jiems priimti naujieną be prievartos ar kompromiso, apgaulės ar manipuliacijos. Kitus jis kviesdavo atverti jam savo širdis ir protus žinodamas, jog taip jie bus patraukti prie jo ir Tėvo (plg. Jn 3, 1–15; 4, 7–26).

Jėzus mokė, kad komunikavimas yra moralinis aktas: „Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis. Geras žmogus iš gero lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga. Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas” (Mt 12, 24–37). Jis griežtai perspėjo nepiktinti „mažutėlių” ir pasakė, jog tam, kuris tai daro, „būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą” (Mk 9, 42; plg. Mt 18, 6; Lk 17, 2). Jis buvo visiškai tiesus, žmogus, apie kurį galima pasakyti, kad „jo lūpose nerasta klastos”, ir tai, kad „šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui” (1 Pt 2, 22–23). Jis reikalavo iš kitų nuoširdumo bei tiesumo ir smerkė veidmainiavimą, nesąžiningumą, bet kurį apgaulingą bei iškreiptą komunikavimą: „Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo” (Mt 5, 37).

33. Jėzus – mūsų komunikavimo matas ir pavyzdys. Visiems, kurie yra įsitraukę į visuomenės komunikavimo sritį, – vadovams, profesionaliems komunikuotojams ar vartotojams – išvada aiški: „Pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai. <…> Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams” (Ef 4, 25.29). Tarnavimas žmogui, solidarumu, teisingumu ir meile pagrįstos žmonių bendruomenės statydinimas ir tiesos apie žmogaus gyvenimą ir jo galutinę pilnatvę Dieve skelbimas yra ir bus tikroji visuomenės komunikavimo etikos šerdis.
 

Vatikanas, 2000 m. birželio 4-oji, Pasaulinė visuomenės komunikavimo priemonių diena, per žurnalistų Jubiliejų.

John P. Foley
Prezidentas

Pierfranco Pastore
Sekretorius


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 2000 rugpjūčio 28, Nr. 16.