POPIEŽIŠKOJI MIGRANTŲ IR KELEIVIŲ SIELOVADOS TARYBA
 

Kelio pastoracijos gairės

2007 gegužės 27


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2007 rugpjūčio 31, Nr. 16; 2007 rugsėjo 20, Nr. 17

T U R I N Y S

Pristatymas

PIRMOJI DALIS
KELIO NAUDOTOJŲ PASTORACIJA
[1-84]

I. Žmogaus mobilumo reiškinys [1-9]

Kelių eismas ir žmogiškoji pažanga

II. Kelią apšviečia Dievo žodis [10-20]

Senojo Testamento liudijimai
Naujojo Testamento liudijimai
Kristus yra kelias

III. Antropologiniai aspektai [21-29]

Ypatinga vairuotojų psichologija
Bėgimas nuo kasdienybės ir malonumas vairuoti
Instinktas dominuoti
Tuštybė ir savęs aukštinimas
Pusiausvyros stokojantis elgesys bei su juo susiję padariniai
Įvairios apraiškos
Nepatologinis reiškinys

IV. Moraliniai vairavimo aspektai [30-48]

Vairavimas reiškia „sambūvį“
Vairavimas reiškia savitvardą
Etiniai aspektai
Transporto priemonės vairavimas ir su tai susiję pavojai
Kelio eismo taisyklių įpareigojamumas
Kelio naudotojų moralinė atsakomybė

V. Krikščioniškoji vairuotojų dorybė ir jų „dekalogas“ [49-61]

Gailestingoji meilė ir tarnavimas artimui
Teisingumo dorybė
Vilties dorybė
Vairuotojo „dekalogas“

VI. Bažnyčios misija [62-78]

Pranašystė rimtoje ir nerimą keliančioje situacijoje
Saugaus eismo ugdymas
Saugaus eismo ugdymo subjektai
Vatikano II Susirinkimo kreipimasis

VII. Kelio pastoracija [79-84]

Kelio aplinkos evangelizacija

ANTROJI DALIS
GATVĖS MOTERŲ IŠLAISVINIMO PASTORACIJA
[85-115]

I. Kai kurie esminiai punktai [88-96]

Prostitucija – vergovės forma
Migracija, prekyba žmonėmis ir teisės
Kas yra prostitucijos auka?
Kas yra „klientas“?

II. Bažnyčios užduotis [97-106]

Skatinti asmens kilnumą
Veikiant solidariai ir skelbiant Gerąją Naujieną
Daugiamatmeniška prieitis

III. Moterų ir „klientų“ reabilitacija [107-112]

Švietimas ir tyrimai
Socialinis katalikų mokymas

IV. Išlaisvinimas ir atpirkimas [113-115]

Pagalbos suteikimas ir evangelizacija

TREČIOJI DALIS
GATVĖS VAIKŲ PASTORACIJA
[116-144]

I. Reiškinys, jo priežastys ir galimos iniciatyvos [118-126]

Reiškinys
Reiškinio priežastys
Iniciatyvos ir jų tikslai

II. Metodo klausimai [127-128]

Daugiamatmeniškumas

III. Evangelizacijos užduotis ir žmogiškumo skatinimas [129-134]

Ypatinga pastoracija
Susitikimo pastoracija, naujoji evangelizacija

IV. Keli konkretūs pasiūlymai [135]

V. Auklėtojo paveikslas [136-137]

Jėzus, Gerasis Ganytojas, ir mokiniai iš Emauso
Vienas galutinis tikslas

VI. Pastoracijos darbuotojai [138-144]

Rengimas
Bendros pastangos
Pastoracinis tinklas

KETVIRTOJI DALIS
BENAMIŲ PASTORACIJA
[145-165]

I. Adresatai [146-155]

Situacijos priežastys
Situacijos keblumas
Asmens kilnumas

II. Priartėjimo metodai ir pagalbos priemonės [156-165]

Krikščioniškasis rūpinimasis

Nuorodos


Pristatymas

Šios kelio pastoracijai, kuria rūpinasi specialus Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos skyrius, skirtos gairės yra didelio darbo – įsiklausymo, apmąstymo ir suvokimo – vaisius.

Dokumentas suskirstytas į keturias gana atskiras dalis atsižvelgiant į problemų, susijusių su keliu kaip pastoracijos vieta, savitumą bei apimtį: pirmojoje dalyje dėmesys skiriamas kelio naudotojams (automobilininkams, motociklininkams ir pan.), geležinkelio naudotojams bei žmonėms, dirbantiems įvairiose su tuo susijusiose tarnybose; antrojoje ir trečiojoje dalyje kalbama atitinkamai apie gatvės moteris ir gatvės vaikus, o galiausiai ketvirtojoje – apie benamius.

Šiame dokumente aptariamos visos šios minėtos asmenų grupės, neužmirštant gatvės gyventojų ir gatvės pardavėjų, taip pat turistus, piligrimus, klajoklius, cirko darbuotojus ir gatvės aktorius su keliu siejančio ryšio.

Kai kurios šios asmenų kategorijos Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos tarybos jau aptartos per paskutinį dešimtmetį paskelbtuose dokumentuose „Čigonų pastoracijos gairės“ (1), „Turizmo pastoracijos gairės“ (2) ir „Piligrimystė Didžiojo 2000 m. jubiliejaus laiku“ (3).

Šiame dokumente pateiktos gairės skiriamos vyskupams, kunigams, pašvęstiesiems asmenims ir kitiems pastoracijos darbuotojams kaip dar vienas žingsnis žmogaus mobilumo apraiškoms vis dėmesingesnės pastoracijos, įtrauktos į įprastinę teritorinę ir parapinę pastoraciją, linkme.

Kardinolas Renato Raffaele Martino
Prezidentas

+Agostino Marchetto
Titulinis Astigi arkivyskupas
Sekretorius

PIRMOJI DALIS
KELIO NAUDOTOJŲ PASTORACIJA

I. Žmogaus mobilumo reiškinys

1. Nuo pat istorijos pradžios žmogui buvo būdinga įvairiomis priemonėmis judėti iš vienos vietos į kitą bei gabenti gėrybes. Tad mobilumas ir keliavimas yra žmogaus prigimties bei jo kultūrinės plėtotės apraiškos.

2. Prekių gabenimas bei žmonių judėjimas svaiginamai didėja, kartais sunkiomis ir gyvybei pavojingomis sąlygomis. Egzistencija sąlygojama automobilio, nes mobilumas tapo automobilio simbolizuojamu stabu. Kelias ir geležinkelis turėtų tarnauti žmogui kaip gyvenimą ir visapusišką visuomenės plėtotę lengvinanti priemonė. Jie turėtų būti komunikavimo tarp žmonių tiltai ir taip atverti naujas ekonomines bei žmogiškąsias erdves. Tikra tiesa, kad „keliais teka diduma kokios nors šalies gyvenimo“ (4).

3. Padarinių kupinas šiandienis reiškinys – šio mobilumo bei iš jo kylančios pažangos dalis – yra „eismas“ apskritai, ypač kelių eismas. Jis laipsniškai sustiprėjo didėjant be paliovos besiplėtojančios visuomenės poreikiams ir atsirandant vis greitesnių bei didesnių priemonių žmonėms ir daiktams pergabenti.

Kelių eismas ir žmogiškoji pažanga

4. Keliai nebėra vien susisiekimo maršrutai; jie tapo – taip pat besiplėtojančiose šalyse – vietomis, kuriose praleidžiame daug savo gyvenimo laiko. Turime atkreipti dėmesį į daugybę nelygių kelių, kuriais važinėja nesaugios ir perkrautos susisiekimo priemonės, keliančios visiems didžiulį pavojų, ypač naktį.

5. Tiesioginį pavojų žmonėms kelia ne tik transporto grūstys, bet ir kitos su tai susijusios problemos: triukšmas, oro užterštumas, intensyvus žaliavų naudojimas... Užuot pasyviai taikstęsi, turime veikliai imtis šių klausimų, taip pat ir kad apribotume nepakeliamais tampančius modernizacijos kaštus. Čia pravartu priminti pareigą vengti naudotis automobiliu be būtinybės.

6. Kelių transporto priemonės neabejotinai teikia mums daug privalumų. Jomis žmonės gali greitai judėti iš vienos vietos į kitą (norėdami pasiekti darbo ir studijų vietą, surengti savaitgalio iškylą su šeima, vykti atostogų, susitikti su draugais bei giminėmis). Tas pat pasakytina prekių atžvilgiu. Susisiekimo priemonės skatina socialinį gyvenimą bei ekonomikos plėtrą, daugybei žmonių teikia galimybę sąžiningai užsidirbti pragyvenimui.

7. Dar vienas teigiamas mobilumo aspektas – galimybė tobulinti kiekvieno žmogiškąjį matmenį pažįstant kitas kultūras bei skirtingų religijų, etnosų ir papročių žmones (5). Transportas vienija tautas, lengvina dialogą, atrandant bei pažįstant tai, kas nauja, skatina socializacijos procesus bei asmeniškai praturtina.

8. Transporto priemonės ypač naudingos tuo, kad leidžia ateiti į pagalbą ligoniams ir sužeistiesiems, palengvindamos ir padarydamos prieinamesnį skubų įsikišimą. Jos taip pat gali skatinti krikščioniškųjų dorybių – išmintingumo, kantrumo ir meilės padedant broliams – praktikavimą tiek dvasiniu, tiek kūniniu lygmeniu. Galiausiai jos teikia progą priartėti prie Dievo, nes padeda atrasti kūrinijos grožį, Dievo beribės meilės mums ženklą.

Keliautojų dvasią gali kelti įvairių šalia kelio ar geležinkelio pasitaikančių religiškumo liudijimų – bažnyčių, varpinių, koplyčių, kryžių, statulų, piligriminių vietovių, kurios šiuolaikinėmis transporto priemonėmis lengviau pasiekiamos, – kontempliacija.

9. Tad judėjimas keliais ir geležinkeliais yra geras dalykas, be to, neišvengiamas šiuolaikinio žmogaus gyvenimo poreikis. Jei transporto priemonėmis naudojamės tinkamai, priimdami jas kaip Dievo dovanas, kurios kartu yra žmogaus darbščių rankų bei proto vaisius, jos mums gali padėti žmogiškai ir krikščioniškai tobulėti.

II. Kelią apšviečia Dievo žodis

10. Iš „kelio pastoracija“ vadinamo krikščioniško įsipareigojimo darbuotis kelių bei geležinkelių transporto srityse išplaukia pareiga parengti bei skatinti tinkamą ir atitinkamą Dievo žodyje besišaknijančio „dvasingumo“ išraišką. Toks dvasingumas teikia šviesos, gebančios įprasminti visą gyvenimą, kylantį iš tokio judėjimo keliais bei geležinkeliais patirties. Šiuolaikiniam žmogui būdingas mobilumas krikščionio gyvenime turi būti ženklinamas teologiškųjų bei pagrindinių dorybių praktikavimo. Tikinčiajam ir kelias tampa šventumo keliu.

Senojo Testamento liudijimai

11. Biblijoje be perstojo susiduriame su migracijomis bei kelionėmis. Protėvių Abraomo (plg. Pr 12, 4–10), Izaoko (plg. Pr 26, 1. 17. 22), Jokūbo (plg. Pr 29, 1; 31, 21; 46, 1–7) ir Juozapo (plg. Pr 37, 28) egzistencija paženklinta keliavimo. Jų palikuonims tapus gausia tauta, jie Mozės išvedami iš Egipto (plg. Iš 12, 41), pereina Raudonąją jūrą (plg. Iš 14), klajoja po dykumą (plg. Iš 15, 22).

12. Išgyvenanti rizikos ir pavojų sklidiną mobilų buvimą Dievo tauta visada ypatingu būdu globojama Jahvės (plg. Iš 13, 21). Dėl pasikartojančios neištikimybės Sandorai izraelitams vėliau teks patirti dar kitokią kelionę, skausmingą ištrėmimą į Babiloną (plg. 2 Kar 24, 15). Po ilgų tremties metų Dievo ištikimybė pasireikš Kiro įsakymu, duosiančiu pradžią džiugiai kelionei atgal į Pažadėtąją žemę (plg. 2 Met 36, 22–23; Ps 126).

13. Psalmininkas (plg. Ps 107, 7) mini „tiesų kelią“, kuriuo Viešpats veda, tuo tarpu pranašas Izaijas kviečia tiesti Viešpačiui kelią (plg. Iz 40, 3). Keliavimo, kelionės temai Biblijoje teikiamą reikšmę aiškiai parodo ir tai, kad žodis „kelias“ vartojamas kaip žmogaus elgsenos metafora. Rašte primygtinai raginama rinktis „tiesų kelią“, nesukti „nusidėjėlių keliu“ (Ps 1, 1), eiti Viešpaties keliais (plg. Įst 8, 6; 10, 12; 19, 9).

Naujojo Testamento liudijimai

14. Naujajame Testamente yra daug užuominų apie kelią, judėjimą, kelionę. Prisiminkime Mariją ir Juozapą iki ir po Jėzaus gimimo, nepaliaujamą keliavimą Jėzaus viešosios veiklos laikotarpiu, taip pat apaštalų keliones. Evangelistai Jėzaus gyvenimą vaizduoja kaip nuolatinį ėjimą: Jėzus ėjo per miestus ir kaimus, skelbdamas Evangeliją ir gydydamas „visokias ligas bei negalias“ (plg. Mt 9, 35); ilgoje Luko evangelijos atkarpoje (9, 51–19, 41) pateikiama Jėzaus kelionė į Jeruzalę, kur jis turėjo užbaigti savo „išėjimą“ (plg. Lk 9, 31) (6).

15. Apie kelią bei keliavimą taip pat kalbama Evangelijos palyginimuose. Greta kelio pastoracijai tiesiogiai pritaikomo palyginimo apie gerąjį samarietį (plg. Lk 10, 29–37), prisiminkime palyginimą apie sūnų palaidūną, iškeliaujantį į „tolimą šalį“ (Lk 15, 13) ir vėliau grįžtantį pas tėvą (plg. Lk 15, 13–20), taip pat apie žmogų, kuris iškeliaudamas paveda savo turtą tarnams (plg. Mt 25, 14–30).

16. Pats Jėzus siunčia į kelią savo mokinius. Jis siunčia juos po du skelbti gerosios naujienos apie Karalystę (plg. Mk 6, 6–13), tuo tarpu Luko evangelijoje septyniasdešimt dviem mokiniams skiriama misija (plg. Lk 10, 1–20) leidžia nuvokti vėlesnį visuotinumo matmenį, atskleidžiamą prisikėlusiam Jėzui tariant: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15; Mt 28, 19 ir Lk 24, 47). Jie iš tiesų liudys „Jeruzalėje, visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Tokia misija, kaip liudija Apaštalų darbai, Petrui (plg. Apd 9, 32–11, 2) ir Pauliui (plg. Apd 13, 4–14, 28) reikš nesuskaičiuojamas keliones.

17. Tad visur Šventajame Rašte jaučiama pavojų, džiugesio ir vargų kupina žmogiškojo mobilumo tikrovė bei teigiama ją esant susijusią su Dievo išganomuoju planu. Kelionę galime suvokti ne tik kaip fizinį judėjimą iš vienos vietos į kitą, bet ir kaip dvasinį dalyką, turint galvoje, kad ji leidžia žmonėms užmegzti tarpusavio ryšius, taip prisidedant prie Dievo meilės plano įgyvendinimo.

Kristus yra kelias

18. Jono evangelijoje pateikiama ypač svarbių ištarų apie kelio dvasingumo reikšmę įgyvendinant Dievo planą. Viešpats Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Pateikdamas save kaip „kelią“, Kristus parodo, kad visa turi būti nukreipta į Tėvą. Žodžiais: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12) patvirtinama, kad Jėzus ir jo žinia yra šviesus kelias, kuriuo savo gyvenimą turėtume kreipti į Tėvą. Kas paskui Viešpatį seka, klausosi jo žodžio bei jį įgyvendina, tas eina gyvenimo keliu.

19. Tie, kurie Jėzų Kristų pažįsta, kelyje elgiasi išmintingai. Jie negalvoja vien apie save ir nesistengia kuo skubiau nulėkti į tikslą. Jie pastebi kelyje juos „lydinčius“ asmenis, iš kurių kiekvienas turi savo gyvenimą, taip pat trokšta pasiekti tikslą, yra slegiamas savo problemų. Jie žvelgia į juos kaip į brolius ir seseris, kaip į Dievo vaikus. Tokia nuostata išsiskiria vairuotojas krikščionis.

20. Buvo parodyta, kad daugelis su eismu susijusių problemų yra dvasinės. Šių problemų sprendimas, tikinčiojo akimis, yra tikėjimo požiūris, ryšys su Dievu ir dosnus apsisprendimas gyvybės naudai, liudijamas taip pat pagarbumu kito gyvybei ir ją apsaugančiomis eismo taisyklėmis.

„Abiejų Testamentų, bet pirmiausia Evangelijos ir apaštališkųjų laiškų, įkvėptuosius puslapius iš tiesų galima laikyti priesakų, galinčių sudaryti eismo moralinių kriterijų sąvadą ar net eismo etiketo ir gero elgesio vadovėlį, antologija, paremiančia bei sutvirtinančia ir netgi įkvėpiančia kelių taisyklių kodeksą taip, kaip niekada neįstengs to padaryti vien negatyvus ir prevencinis šių normų išdėstymas. Kol kelio naudotojai nepradės svarstyti savo atsakomybės, kurios tikrasis pagrindas yra aukštesnės ir nepanaikinamos sąžinės vertybės, šioje pozityvioje ir padrąsinančioje šviesoje, geidžiamo moralumo pasiekti nepavyks“ (7).

III. Antropologiniai aspektai

Ypatinga vairuotojų psichologija

21. Transporto priemone galima naudotis išmintingai ir etiškai, skatinant „sambūvį“, solidarumą ir tarnavimą kitiems, tačiau ja galima ir piktnaudžiauti.

Bėgimas nuo kasdienybės ir malonumas vairuoti

22. Kai kurie vairuojantys žmonės sėdasi prie vairo, kad mestųsi į lenktynes ir taip pabėgtų nuo kasdienio gyvenimo varginančio ritmo, darbo pančių. Malonumas vairuoti tada virsta mėgavimusi paprastai neturima laisve bei autonomija. Tie patys motyvai skatina ir praktikuoti automobilių, dviračių bei motociklų sportą, dalyvauti automobilių lenktynėse sveika varžymosi dvasia, bet ir tam tikru laipsniu rizikuojant.

23. Kelių ženklais nustatomi draudimai kartais suvokiami kaip laisvės apribojimas; kai kurie žmonės tokius jų pačių ir kitų apsaugai numatytus apribojimus linkę laužyti ypač tada, kai nesijaučia stebimi bei kontroliuojami. Vieni vairuotojai pareigą gerbti tam tikras eismo riziką bei pavojus mažinančias protingas taisykles laiko žeminančia. Kitiems atrodo nepakenčiama – tiesiog jų „teisių“ pažeidimas – būti priverstiems kantriai sekti paskui lėtai važiuojantį automobilį, kai kelio ženklai, pavyzdžiui, draudžia lenkti.

24. Būtina atsižvelgti į tai, kad vairuotojo asmenybė skiriasi nuo pėsčiojo. Vairuojančius automobilį, mus ypatingos aplinkybės gali paskatinti elgtis netinkamai ir net beveik nežmogiškai. Dabar apžvelgsime pagrindinius psichologinius veiksnius, darančius įtaką vairuotojo elgesiui.

Instinktas dominuoti

25. Instinktas dominuoti, arba despotiškumo jausmas, skatina žmones siekti galios save įtvirtinti (8). Automobilio vairavimas teikia galimybę lengvai išreikšti tokį dominavimą kito atžvilgiu. Susitapatindami su savo automobiliais, vairuotojai pajaučia didesnę savo galią, kuri reiškiasi greičiu ir malonumu vairuoti. Vairuotojui tai gali sukelti norą patirti greičio, savo padidėjusios galios tipiškos išraiškos, svaigumą.

Laisvas disponavimas greičiu, galimybė panorus padidinti greitį ir mestis į laiko bei erdvės užkariavimą, kitus vairuotojus nugalint bei tarsi „pavergiant“, tampa dominavimo teikiamo pasitenkinimo šaltiniu.

Tuštybė ir savęs aukštinimas

26. Automobilis jo savininkui ypač tinkamas kaip objektas pasirodyti ir kaip priemonė nustelbti kitus bei sukelti pavydą. Asmuo sutapatina save su automobiliu bei juo teigia savo ego. Girdami savo automobilius, iš esmės giriame save, nes jie mums priklauso ir, kas svarbiausia, mes juos vairuojame. Daugybė automobilininkų, ne tiktai jaunų, su dideliu malonumu giriasi savo rekordais ir pasiektais dideliais greičiais, ir nesunku konstatuoti, jog jie nepakenčia, kai juos laiko blogais vairuotojais, net jei ir gali pripažinti tokie esą.

Pusiausvyros stokojantis elgesys bei su juo susiję padariniai

Įvairios apraiškos

27. Pusiausvyros stokojantis elgesys skirtingas, nelygu asmuo ir aplinkybės: jis gali reikštis mandagumo stygiumi, gestais, keiksmažodžiais, piktžodžiavimu, atsakomybės jausmo praradimu, sąmoningu kelių eismo taisyklių pažeidimu. Pusiausvyros stoką vieni automobilininkai išreiškia nereikšmingais būdais, kitiems tai virsta rimtais ekscesais, sąlygojamais charakterio, išsilavinimo, negebėjimo tvardytis ir atsakomybės jausmo stygiaus.

Nepatologinis reiškinys

28. Žmonės, kuriems būdingi tokie ekscesai, dažniausiai normalūs. Toks pusiausvyros stokojantis elgesys, galintis sukelti rimtų padarinių, neperžengia psichologinio normalumo.

29. Vairuojant automobilį, iš pasąmonės išnyra polinkiai, kurie paprastai, esant ne kelyje, „kontroliuojami“. Tuo tarpu vairuojant pusiausvyra prarandama, o jos stoka skatina grįžti prie primityvių elgesio formų. Vairavimas matuotinas tais pačiais kriterijais kaip visa kita socialinė veikla, suponuojanti pareigą derinti savo poreikius atsižvelgiant į kitų asmenų teisių nustatomas ribas.

Automobilis linkęs iškelti į paviršių „primityviąją“ žmogaus pusę, ir tai gali duoti nelinksmų vaisių. Siekiant apriboti su transporto priemonės vairavimu susijusio psichologinio regreso apraiškas, būtina į tokią dinamiką atsižvelgti ir reaguoti apeliuojant į taurias žmogaus dvasios tendencijas, atsakomybės jausmą ir savitvardą.

IV. Moraliniai vairavimo aspektai

Vairavimas reiškia „sambūvį“

30. „Sambūvis“ yra pamatinis žmogaus matmuo, ir todėl kelias turėtų būti žmogiškesnis. Automobilininkai vairuodami niekada nėra vieni, net jei niekas šalia jų nesėdi. Transporto priemonės vairavimas iš esmės reiškia būdą bendrauti ir suartėti su kitais žmonėmis, įsitraukti į žmonių bendruomenę. Toks gebėjimas gyventi „sambūvyje“, užmegzti ryšius su kitais suponuoja tam tikras konkrečias savitas vairuotojo savybes: savitvardą, protingumą, mandagumą, tinkamą paslaugumo atmosferą ir kelių eismo taisyklių pažinimą. Jis privalo nesavanaudiškai padėti tam, kuriam to reikia, rodydamas gailestingosios meilės ir svetingumo pavyzdį.

Vairavimas reiškia savitvardą

31. Žmogaus elgesys išsiskiria gebėjimu tvardytis ir valdytis, nepasiduoti impulsui. Pareiga ugdyti šį asmeninį gebėjimą tvardytis ir valdytis yra svarbi tiek vairuotojo psichologijos požiūriu, tiek turint prieš akis rimčiausius padarinius žmogaus gyvenimui bei sveikatai, taip pat materialinėms gėrybėms avarijos atveju.

Etiniai aspektai

32. Savo kaip socialinio veiksnio raidoje vairuotojo elgesys plėtojosi etinių normų paribyje; dėl to atsirado – kaip matome – didelis kontrastas tarp nuolatinės eismo pažangos ir nepaliaujamo bei chaotiško kelių eismo didėjimo, turinčio neigiamų padarinių ir vairuotojams, ir pėstiesiems.

33. Norint padėti pagrindą etiniams principams, turintiems valdyti visa, kas susiję su kelio naudotojų „profesionalumu“, pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į žmonėms bei materialinėms gėrybėms kelių eismo keliamus pavojus. Tokie pavojai gresia vairuotojams, jų keleiviams, visiems vairuojantiems kitas transporto priemones. Nepakankamas pamatinių etinių normų paisymas trukdo kelio naudotojui mėgautis savo asmeninėmis teisėmis ir kelia grėsmę jo nuosavybei.

34. Pareiga saugoti gėrybes pažeidžiama ne tik neatsargiai vairuojant, bet ir nesirūpinant transporto priemonės mechaniniu saugumu, vengiant ją reguliariai techniškai tikrinti.

35. Pasitaiko, kad prie vairo sėdi fiziškai ar psichiškai neįgalus, apsvaigęs nuo alkoholio ir kitų stimuliatorių ar narkotikų, pavargęs ar snūduriuojantis. Pavojų kelia „mažieji miesto automobiliai“ (citycars), vairuojami pačių jauniausių vairuotojų ir vairuotojo pažymėjimo neturinčių suaugusiųjų, taip pat beatodairiškas važiavimas motoriniais dviračiais ir motociklais.

36. Atsižvelgdama į visa tai, viešoji valdžia, siekdama apsaugoti teises ir užbėgti už akių avarijų padaromai žalai, nustato baudžiamuosius įstatymus. Praktiškai, deja, į tokių įstatymų privalomąjį pobūdį dėmesio neatkreipiama, ir vairuotojai beveik ar apskritai to nesuvokia būtent todėl, kad šie įstatymai įtraukti į baudžiamąjį kodeksą, taigi paprastai siejami su ypatingais, o ne su įprastiniais įvykiais. Visa tai vairuotojams sudaro sąlygas nepaisyti normų, viliantis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

37. Atsižvelgiant į tai, akivaizdi vis didesnė gyvybės kultūrą skatinančios, įsakymą „Nežudyk“ akcentuojančios pedagogikos būtinybė. Tokioje perspektyvoje taip pat labai naudingos šios iniciatyvos: įvairios kelių eismo saugumo kampanijos, viešųjų transporto priemonių gerinimas, saugių kelio ruožų žymėjimas, tinkamų kelio ženklų ir šaligatvių įrengimas, geležinkelio pervažų be užkardo naikinimas, viešojo atsakomybės jausmo ugdymas per ypatingas draugijas, kelio tarnybų bendradarbiavimas su kelio naudotojais.

Transporto priemonės vairavimas ir su tai susiję pavojai

38. Vairuotojas kelyje be jokio baiminimosi turėtų suvokti, kad bet kuriuo momentu gali įvykti avarija. Nors ir išsivysčiusiose šalyse šiandien dažniausiai keliai geri, neprotinga vairuoti „nerūpestingai“, tarsi tokių pavojų nebūtų. Vairuojant, kaip ir naudojantis pavojingais įrankiais, būtinas didelis atidumas.

39. Tą liudija skaičiai. 2001 m. pasaulyje buvo pagaminta 57 mln. transporto priemonių su varikliu, tuo tarpu 1950 m. – 10,5 milijono. Per XX a. keliuose per avarijas žuvo maždaug 35 milijonai žmonių ir maždaug pusantro milijardo sužeista. Vien 2000 m. žuvo 1 mln. 260 tūkst., ir būtina pabrėžti, kad maždaug 90 proc. avarijų įvyko dėl žmogaus klaidos. O kur dar žala, padaryta į avarijas patekusiųjų šeimoms, taip pat ilgalaikiai padariniai sužeistiesiems, dažnu atveju likusiems neįgaliaisiais. Šalia žalos žmonėms, neišleistini iš akių ir milžiniški materialiniai nuostoliai.

40. Visa tai yra tikra tragedija ir didelis iššūkis visuomenei ir Bažnyčiai. Nieko nuostabaus, kad JTO generalinė asamblėja rimtai ėmėsi šios problemos 2004 m. balandį kelių eismo saugumo klausimais sušauktoje konferencijoje, kuria norėta atkreipti viešosios nuomonės dėmesį į šio reiškinio mastus ir pateikti apibrėžtų pasiūlymų dėl kelių eismo saugumo (9).

41. Popiežius Paulius VI yra pasakęs: „Per daug kraujo kasdien išliejama absurdiškai lenktyniaujant greičiu ir laiku; tarptautinėms organizacijoms noriai atsidedant skausmingų konfliktų gydymui, darant įstabią pažangą kosmoso užkariavimo srityje, ieškant tinkamų būdų, kaip pašalinti bado, tamsumo ir ligų rykštę, skausminga turėti prieš akis tai, kad pasaulyje kasmet šiam nepateisinamam likimui aukojama nesuskaičiuojamai daug žmonių gyvybių. Viešoji sąžinė turėtų pabusti ir apsvarstyti šią problemą lygiai taip pat karštai kaip ir keliančias viso pasaulio entuziazmą bei susidomėjimą problemas“ (10).

Kelio eismo taisyklių įpareigojamumas

42. Keldami pavojų savo ir kitų gyvybei, žmonių fizinei ir psichinei sveikatai, taip pat vertingoms materialinėms gėrybėms, vairuotojai rimtai nusikalsta – net jei ir nepadaro avarijos, nes bet kuriuo atveju toks elgesys yra rimta grėsmė. Čia taip pat pridurtina, jog didžiumos avarijų priežastis yra neatsargumas.

43. Bažnyčios magisteriumas šiuo atžvilgiu yra aiškiai pareiškęs: „Dažnai dramatiški kelių eismo taisyklių pažeidimo padariniai daro jas daug esmingiau įpareigojančias, negu paprastai manoma. Kad nebūtų avarijų, vairuotojams neužtenka pasitikėti vien savo budrumu ir gebėjimu avarijos išvengti; norint būti atsargiam ir išvengti nenumatytų sunkumų, dar būtina laikytis atitinkamo saugumo rezervo“ (11). Juk „žmogaus sambūvio civiliniais įstatymais pagrįstai palaikomas didysis Non occides – „Nežudyk“ įstatymas, spindintis amžinajame Dekaloge ir kiekvienam esantis šventu Viešpaties priesaku“ (12).

44. Todėl „griežta pagarba kelių eismo taisyklėms kiekvienas turėtų įsipareigoti kelio kultūrai, paremtai plačiu kiekvieno teisių bei pareigų supratimu ir nuosekliu iš jų plaukiančiu elgesiu“ (13).

45. Naudojimosi keliu pajungimą moralei palaiko teologiniai, etiniai, teisiniai ir technologiniai principai. „Tie principai remiasi žmogaus gyvybei, žmogaus asmeniui priderama pagarba, diegiama nuo pačių pirmųjų Šventojo Rašto puslapių. Žmogaus asmuo yra šventas: jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26), atpirktas neišmatuojama Kristaus kraujo kaina (plg. 1 Kor 6, 20; 1 Pt 1, 18–19) ir įtrauktas į Bažnyčią, šventųjų Bendrystę, su abipusės, veiklios ir nuoširdžios gailestingosios meilės broliams ir seserims, anot apaštalo Pauliaus priesako: Meilė tebūna be veidmainystės... Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba (Rom 12, 9–10), teise ir pareiga“ (14).

Kelio naudotojų moralinė atsakomybė

46. Žinia, neatsargus automobilininkas, motociklininkas, dviratininkas ar pėstysis netrokšta jų sukeltos avarijos lemtingų padarinių nei ketina padaryti žalos kito gyvybei ar nuosavybei. Vis dėlto būtent dėl to, kad tokie padariniai yra sąmoningo veiksmo vaisius, galime pagrįstai kalbėti apie moralinę atsakomybę.

„Veikiantysis yra pakaltinamas, jei jis galėjo numatyti blogą veiksmo padarinį ir jo išvengti; taip esti per neblaivaus vairuotojo kaltę įvykusios žmogžudystės atveju“ (15). Netinkamai vairuojant (neatsargiai, neturint reikiamų gebėjimų ir t. t.), pavojus keliamas gyvybei ir materialinėms gėrybėms, o tai suponuoja moralinio įstatymo pažeidimą dėl veiksmo savanoriškumo.

47. Kelio naudotojo, vairuotojo ir pėsčiojo, moralinė atsakomybė kyla iš privalėjimo gerbti penktąjį ir septintąjį įsakymą – „Nežudyk“ ir „Nevok“. Sunkiausi nusižengimai žmogaus gyvybei, penktajam įsakymui, yra savižudybė ir žmogžudystė, tačiau šiuo įsakymu taip pat reikalaujama gerbti savo ir kito fizinę bei psichinę sveikatą.

Šiam įsakymui nusižengiama nerūpestingais neatidumo bei aplaidumo veiksmais, kurių moralinis rimtumas matuojamas numatomumo bei ketinamumo laipsniu. Tai reiškia, kad šiuo Viešpaties įsakymu draudžiama ne tik tiesiogiai žudyti, sužeisti ar sužaloti, bet ir daryti bet ką, kas galėtų tokią žalą sukelti netiesiogiai. Tas pat pasakytina apie žalą, daromą artimo turtui.

48. Moraliniu įstatymu draudžiama ką nors be rimtos priežasties išstatyti pavojui bei atsisakyti padėti pavojuje atsidūrusiam žmogui. Be to, Katalikų Bažnyčios katekizme mokoma, kad „saikingumo dorybė įgalina išvengti visokio nesaikingumo: piktnaudžiavimo maistu, alkoholiu, tabaku ir medikamentais. Kas, būdamas neblaivus arba be saiko pamėgęs greitį, sukelia pavojų kitų ir savo saugumui keliuose, jūroje ar ore, sunkiai nusikalsta“ (16).

V. Krikščioniškoji vairuotojų dorybė ir jų „dekalogas“

Gailestingoji meilė ir tarnavimas artimui

49. Popiežius Pijus XII 1956 m. taip ragino vairuotojus: „Neužmirškite gerbti kitus kelio naudotojus, būti mandagūs ir nuoširdūs kitiems vairuotojams ir pėstiesiems bei rodyti jiems savo paslaugumą. Didžiuokitės savo mokėjimu valdyti dažnai prigimtinį nekantrumą, kartais paaukodami kažkiek savigarbos jausmo, kad nugalėtų pagarbumas, kuris yra tikros gailestingosios meilės ženklas. Taip ne tik išvengsite nemalonių avarijų, bet ir padarysite automobilį sau ir kitiems naudingesne priemone, gebančia suteikti daugiau tikro malonumo“ (17).

50. Toks popiežiaus raginimas daug vėliau sulaukė atgarsio tarp Belgijos vyskupų, kurie pakvietė vairuotojus „paliudyti mandagumą ir gailestingąją meilę supratingai reaguojant į nerangius pradedančiųjų manevrus, parodant dėmesingumą pagyvenusiesiems ir vaikams, dviratininkams ir pėstiesiems, susitvardant kitiems pažeidus eismo taisykles. Krikščioniškasis solidarumas visus kelio naudotojus skatina labiau puoselėti tarnavimo dvasią padedant sužeistiesiems ir pagyvenusiesiems, ypač rūpinantis vaikais bei neįgaliaisiais“ (18). Dėmesį kūnui turėtų lydėti daugeliu atveju ne mažiau būtina dvasinė pagalba.

51. Vairuotojų gailestingosios meilės praktikavimui būdingi du matmenys. Pirmasis reiškiasi rūpinimusi, kad transporto priemonė būtų techniniu požiūriu saugi, siekiant išvengti sukelti sąmoningą pavojų kito gyvybei. Rūpintis savo transporto priemone taip pat reiškia nesiekti daugiau, negu ji pajėgi duoti.

Antrasis matmuo susijęs su meile keliaujantiesiems, kurių gyvybei nevalia kelti pavojaus netinkamais ir neatsargiais manevrais, galinčiais padaryti žalos keleiviams ir pėstiesiems. Žodį „meilė“ čia vartojame norėdami pažymėti daugialypes formas, kuriomis reiškiasi autentiška gailestingoji meilė, t. y. pagarbą, mandagumą, atidumą ir t. t. Geras vairuotojas mandagiai praleidžia pėstįjį, neįsižeidžia aplenktas, netrukdo norinčiam važiuoti greičiau, nekerštauja.

Protingumo dorybė

52. Ši dorybė visada pateikiama kaip kelių eismo atžvilgiu būtiniausia ir svarbiausia. Tai liudija šis tekstas: „Kita dorybė, kurios nevalia užmiršti, yra protingumas. Ja reikalaujama laikytis tinkamo atsargumo turint prieš akis nenumatytus įvykius, galinčius pasitaikyti bet kuriuo momentu“ (19). Tikrai elgiamasi neprotingai, kai vairuojant dėmesys blaškomas mobiliojo telefono ar televizoriaus.

53. Protingumo tema dar pridurtina: „Kelio naudotojai neturėtų važiuoti per greitai, privalėtų apskaičiuoti laiko rezervą, kuris teoriškai ir psichologiškai būtinas sustabdyti; jie neturėtų pervertinti savo gebėjimų bei apdairumo, privalo be perstojo kontroliuoti savo dėmesį bei pokalbius. Bendrakeleiviams šiuo atžvilgiu būtina suvokti jų atsakomybę“ (20).

Teisingumo dorybė

54. Visus žmonių santykius neabejotinai turi valdyti teisingumas, juolab kai ant kortos pastatyta gyvybė. Nuo tada, kai atkreipė dėmesį į eismo problemas, Bažnyčia nuolatos apeliuodavo į šią dorybę. Prisiminkime šiuo atžvilgiu tokį paraginimą: „Teisingumas reikalauja, kad vairuotojas tiksliai žinotų visas kelių eismo taisykles. Juk kelio naudotojams privalu pažinti ir atsižvelgti į taisykles. Be to, vairuotojas privalo būti tinkamos fizinės ir psichologinės būklės. Neblaivus jis pats neturėtų sėsti prie vairo, ir kiti turėtų neleisti jam to daryti. Vairuotojas, labiau nei bet kuris kitas asmuo, privalo būti blaivus: juk alkoholis sukelia euforijos būseną ir taip sumenkina psichines galias, kad tai gali būti lemtinga“ (21).

55. Gerbdami teisingumą, „kelio naudotojai turi atlyginti kitam padarytą žalą. Jei jų sąžinė sako, jog jie dėl to kalti, jie privalo stengtis, kad aukoms arba jų artimiesiems būtų tinkamai atsilyginta. Jei žala padaryta visiškai netyčiomis, jie vis dėlto turėtų jausti sąžinės balsą atlyginti aukoms pagal įstatymo reikalavimus ir ginčo bei bylinėjimosi atveju gerbti nuosprendį“ (22).

56. Kita vertus, aukų šeimos skatintinos savo skriaudėjams atleisti, taip paliudijant, kad ir kaip sunku būtų, žmogiškąją ir krikščioniškąją brandą. Atleidimui naudingas ir net būtinas kapeliono ar pastoracijos darbuotojo dvasinis palaikymas ir atitinkamos „atleidimo dienos“ šventimas (23).

Vilties dorybė

57. Viltis yra dar viena dorybė, kuria turi išsiskirti vairuotojas ir keliaujantysis. Juk besileidžiantis kelionėn visada puoselėja viltį saugiai pasiekti tikslą – sutvarkyti reikalus ar pasimėgauti gamta, aplankyti garsias ar prisiminimus žadinančias vietas, grįžti į artimųjų glėbį. Tikintiesiems tokios vilties pagrindą, turint prieš akis kelio problemas bei pavojus, teikia tikrumas, jog į tikslą keliaujantį žmogų lydi ir nuo pavojų saugo Dievas. Tikslas pasiekiamas dėl Dievo palydos ir žmogaus bendradarbiavimo.

58. Dievui esant uola, kuria remiasi krikščioniškoji viltis, katalikiškasis pamaldumas surado daug užtarėjų Jo akivaizdoje, tikrų Jo ir mūsų draugų, angelų ir Dievo šventųjų, kuriems save patikime, kad dieviškosios malonės padedami įveiktume kelionės pavojus. Prisiminkime šventąjį Kristoforą (Kristaus Nešėją), angelą sargą, Tobitą lydėjusį arkangelą Rapolą (plg. Tob 5, 1 ir t.), Bažnyčios laikomą keliaujančiųjų globėju. Reikšmingi ir su keliavimu susiję Švenčiausiajai Mergelei Marijai teikiami titulai. Juk jos šaukiamės kaip kelio Motinos, keliaujančiosios Mergelės, migruojančios moters ikonos (24).

59. Kreipdamiesi į mūsų dangiškuosius užtarėjus neužmirškime kryžiaus ženklo prieš kelionę svarbos. Šiuo ženklu tiesiogiai atiduodame save Švenčiausiosios Trejybės globai. Juk tai mus pirmiausia kaip į ištaką bei tikslą kreipia į Tėvą; šiuo atžvilgiu prisiminkime psalmės ištarą: „Jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum“ (Ps 91, 11).

Kryžiaus ženklu taip pat patikime save Jėzui Kristui, mūsų vadovui (plg. Jn 8, 12). Susitikimas kelyje į Emausą (plg. Lk 24, 13–35) mums teikia tikrumo, kad kelyje kiekvienas sutinkame Viešpatį, kuris užeina į jį kviečiančių namus, keliauja su mumis ir sėdi šalia mūsų.

Galiausiai kryžiaus ženklu atiduodame save Šventajai Dvasiai, „Viešpačiui Gaivintojui“ (25). Ji apšviečia protą bei jos besišaukiantiems suteikia išminties tikslui pasiekti. Tai patvirtinama himne Veni Creator: Ductore sic te praevio, vitemus omne noxium („Vesk mus tvirtai tiesos keliu, padėk išvengt skaudžių klaidų“).

60. Kelionės metu naudinga garsiai melstis, keliaujantiesiems pakaitomis recituojant maldas, pavyzdžiui, Rožinio maldą (26), kurios ritmas bei švelnus kartojimas neblaško vairuotojo dėmesio. Tai padės pajusti panirimą į Dievo artybę, išlikti jo globoje bei galbūt pažadins bendruomeninio ar liturginio šventimo, jei įmanoma, „dvasiškai strateginėse“ kelio ar geležinkelio vietose (šventovėse, bažnyčiose ir koplyčiose, įskaitant mobiliąsias) troškimą.

Vairuotojo „dekalogas“

61. Bet kuriuo atveju kartu su prašymu, kad vairuotojai praktikuotų dorybes, analogiškai Dešimčiai Viešpaties įsakymų, suformulavome specialiai jiems skirtą „dekalogą“. Jis čia pateikiamas kaip nuorodos, kurias galima suformuluoti ir kitaip:

I. Nežudyk.

II. Kelią laikyk žmonių bendrystės, o ne mirtinos žalos priemone.

III. Mandagumas, teisingumas ir protingumas padės tau įveikti nenumatytas situacijas.

IV. Būk gailestingas ir padėk pagalbos reikalingam artimui, ypač avarijos aukai.

V. Nelaikyk automobilio galios, dominavimo priemone ir proga nusidėti.

VI. Su meile įtikink jaunuolius, ir ne tik juos, nesėsti prie vairo netinkamos būklės.

VII. Paremk eismo avarijų aukų šeimas.

VIII. Padėk susitikti kaltiems vairuotojams ir jų aukoms tinkamu metu, kad jie galėtų išgyventi išlaisvinantį atleidimą.

IX. Kelyje saugok silpnesnįjį.

X. Jausk atsakomybę už kitus.

VI. Bažnyčios misija

Pranašystė rimtoje ir nerimą keliančioje situacijoje

62. Tokių pavojingų situacijų, kaip sukeltų eismo, pasmerkimas yra Bažnyčios misijos dalis ir todėl jos pranašavimo misijos įgyvendinimas. Nerimą kelia ir gausybė avarijų, dėl kurių kalti pėstieji. Be to, smerktinos kai kurios pavojingos automobilių lenktynės ir didelę grėsmę keliantis nelegalus lenktyniavimas gatvėse.

63. Kaip avarijos priežastį įprasta nurodyti kelio paviršiaus būklę, mechaninę problemą ar aplinkos sąlygas, tačiau būtina pabrėžti, kad kelių eismo avarijas dažniausia lemia didelis ir nepateisinamas lengvabūdiškumas – jei ne tiesiog kvailas ir arogantiškas vairuotojų ar pėsčiųjų elgesys, – taigi žmogiškasis veiksnys.

Saugaus eismo ugdymas

64. Tokios rimtos problemos akivaizdoje tiek Bažnyčia, tiek valstybė – kiekviena savo kompetencijos srityje – turėtų neapsiriboti smerkimu, bet žadinti bendrąją viešąją sąmonę kelių eismo saugumo atžvilgiu ir visomis priemonėmis skatinti tam tikrą tinkamą vairuotojų, kitų keliaujančiųjų ir pėsčiųjų ugdymą.

65. Apskritai turėtume neužmiršti, jog bet kuriam veiksmui gerai atlikti reikia trijų dalykų: žinoti, ką daryti, norėti tai daryti ir pagaliau pakankamai išlavinti refleksus bei įpročius, kurie būtini norint tai tiksliai, kruopščiai ir sparčiai atlikti. Tas pats pasakytina saugaus eismo ugdymo atžvilgiu: reikia diegti supratimą, norėjimą bei įpročiais paremtą elgesį.

66. Bažnyčia šiuo atžvilgiu turėtų žadinti sąmonę ir skatinti saugaus eismo ugdymą taikant tris minėtus elementus – žinojimą, ką daryti, lydimą pavojų, atsakomybės ir iš to išplaukiančių vairuotojų bei pėsčiųjų pareigų suvokimo; norą rūpestingai bei atsidavusiai tai atlikti; galiausiai pakankamų refleksų bei įpročių veiksmui tiksliai, atsargiai ir nepavojingai atlikti lavinimą.

67. Siekiant šių tikslų, pasitelktina šeima, parapijų, pasauliečių organizacijų bei sąjūdžių, ypač vaikų ir jaunuolių, teikiamos ugdymo galimybės.

68. Visa tai reiškia skatinti bei drąsinti tai, ką galima pavadinti „kelio etika“, kuri yra ne kas kita, kaip bendrosios etikos taikymas.

Saugaus eismo ugdymo subjektai

69. Svarbu nustatyti, kas yra saugaus eismo ugdymo subjektai; pirmiausia nusakysime „aktyviuosius“. Kadangi eismas susijęs su bendruoju gėriu, gvildenant automobilininkų, motociklininkų, dviratininkų ir pėsčiųjų ugdymo problemą įtrauktinas visas būrys socialinių veikėjų bei organizacijų, taip pat atskiri asmenys, šeima, visuomenė apskritai ir viešoji valdžia.

70. Individams tenka pareiga gerbti eismo taisykles ir todėl privalomos žinios, kurios būtų ugdymo, skirto jų atsakomybės jausmui gilinti, vaisius. Šeimos vaidmuo eismo saugumo ugdymo srityje yra akivaizdus bei esminis ir sudaro dalį to, ką būtina perteikti vaikams per bendrąjį jų ugdymą.

Savo ruožtu imtis šios problemos pareigą ir teisę turi visuomenė, nes ji susijusi su bendruoju gėriu. Sąvoka „visuomenė“ čia vartojama plačiąja ir įvairialype prasme, nes aprėpia, pavyzdžiui, mokyklas, privačias įmones, klubus, institucijas, spaudą ir t. t. Į ją įeina taip pat viešoji valdžia ir civilinė administracija, kurių kišimasis į šią sritį, kaip ir į kitas, turėtų būti pavaldus subsidiarumo principui (27).

71. Tarp „pasyviųjų“ subjektų pirmiausia minėtini vaikai. Jie nuo labai ankstyvo amžiaus rengtini susidūrimui su eismu, kur praleis dalį savo gyvenimo, ir tai darytina dėl dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirmiausia todėl, kad mokyti vaikus, kaip elgtis eismo sąlygomis, reiškia suteikti jiems geriausias priemones savo gyvybei apsaugoti. Juk keliuose kasmet žūva daug vaikų ir dar daugybė lieka visam laikui paženklinti fizinės ir/arba psichinės negalios. Be to, mokyti vaikus saugaus eismo yra geriausias saugesnės ir korektiškesnės būsimosios kartos laidas.

72. Pabrėžtinas ir nepamainomas ugdančios ir išsilavinimą teikiančios mokyklos vaidmuo. Pirmiausiai mokykloje vaikas gali ilgainiui suvokti etinius eismo pagrindus ir jo taisyklių priežastį. Mokykloje suvokiama, kad eismo problemos priklauso platesnei žmogiškojo sambūvio problematikos sričiai, kur neatidėliotiniausia – pagarba kitam. Mokykloje išmokstama riboti naudojimąsi bei mėgavimąsi bendrosiomis gėrybėmis, ir čia žmogiškiesiems santykiams diegtinas mandagumas bei didžiadvasiškumas.

73. Mokykla yra institucija, kuriai šeima patiki dalį savo labai svarbių auklėjimo užduočių. Tai ją daro galingu ir nepamainomu asmens visapusiško ugdymo įrankiu. Pareigos mokyti saugaus eismo nevykdymas reikštų pavojingą, sunkiai užtaisomą ugdymo spragą.

74. Rimta saugaus eismo ugdymo galimybė teikiama norintiems įgyti vairuotojo pažymėjimą. Tai akivaizdžiai svarbus ypatingo ugdymo etapas, ypač jei asmuo anksčiau nėra gavęs jokio saugaus eismo ugdymo. Vairuotojų mokyklai, lygiai kaip ir civilinei administracijai, nustatančiai kandidatų į vairuotojus patikrinimo taisykles, tenka didžiulė atsakomybė.

75. Galiausiai dar vienas ugdymo subjektas yra gausybė kelio naudotojų, kurie yra ne vairuotojai, bet vairuoti nemokantys pėstieji, dauguma jų nėra gavę tinkamo saugaus eismo ugdymo. Daugelis, būdami pagyvenusio amžiaus, neturi pakankamai greitų refleksų visiškai saugiai elgtis eismo sąlygomis. Todėl jiems gresia didesnis avarijos pavojus.

Vatikano II Susirinkimo kreipimasis

76. Vatikano II Susirinkimas, kuriame šiandieniškai suskambo ankstesnis Bažnyčios mokymas, nusakydamas socialines XX a. permainas ir įspėdamas saugotis pliko individualizmo, dėmesį atkreipė ir į eismo problemas: „Gilūs ir staigūs pokyčiai itin griežtai reikalauja, kad niekas, nekreipdamas dėmesio į dalykų raidą arba tingumo apimtas, nesitenkintų vien individualistine etika. Teisingumo ir meilės pareiga vis geriau atliekama tuomet, kai kiekvienas, pagal savo išgales ir kitų reikmes prisidėdamas prie bendrojo gėrio, taip pat ugdo ir remia viešas bei privačias institucijas, kurios tarnauja žmonių gyvenimo sąlygų gerinimui... [Maža to] įvairiose šalyse daugelis per nieką laiko visuomeninius įstatymus ir nuostatus. Nemažai tokių, kurie nesigėdija suktybėmis ir apgavystėmis išvengti teisėtų mokesčių ir kitų prievolių visuomenei. Kiti mažai dėmesio kreipia į kai kurias visuomeninio gyvenimo taisykles, pvz., sveikatos apsaugos arba eismo; jie nepagalvoja, kad tokiu lengvabūdiškumu kelia pavojų savo pačių ir kitų gyvybėms“ (28).

77. Trokšdami tinkamu ir pastoraciniu būdu atsiliepti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius, čia regime plataus ir atnaujinto apaštalavimo lauką, kuriam būtini reikiamai parengti ir veiklūs pastoraciniai veikėjai. Galvoje, pavyzdžiui, turime prekes tolimais atstumais gabenančių vairuotojų, automobilių ir autobusų vairuotojų, keliais ar geležinkeliais keliaujančių turistų, už eismo saugumą atsakingų asmenų, degalinių ir pakelės maitinimo įstaigų personalo ir t. t. pastoraciją.

78. Tai taip pat popiežiaus Jono Pauliaus II taip trokštos pastoracijos laukas. Iš šios srities trykšta primygtinis kvietimas ieškoti naujų būdų, kaip nešti Evangeliją į pasaulio kelius bei geležinkelius, kurie yra nauji Išganytojo Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos skelbimo areopagai.

VII. Kelio pastoracija

79. Turėdama prieš akis neatidėliotiną evangelizacijos industrializuotoje ir technologiškai pažengusioje visuomenėje užduotį bei neužmiršdama besiplėtojančių šalių, Bažnyčia trokšta skatinti iš naujo suvokti iš kelio pastoracijos išplaukiančias pareigas ir moralinę atsakomybę už kelio eismo taisyklių pažeidimą, idant kuo labiau užbėgtų už akių to sukeliamiems fatališkiems padariniams. Vatikano II Susirinkimas prašo vyskupų rūpintis „tikinčiaisiais, dėl gyvenimo sąlygų negalinčiais deramai naudotis įprastine bendrąja parapijos kunigų pastoracija arba apskritai jos stokojančiais“ (29).

Kelio aplinkos evangelizacija

80. Kaip kelio aplinkos evangelizacijos priemonės šioje ypatingoje srityje, greta Gerosios Naujienos skelbimo bei sakramentų teikimo, siūlytinas vairuotojų, kelio transporto profesionalų, keleivių ir visų, kaip nors susijusių su keliais ir geležinkeliu, dvasinis vadovavimas, religinis konsultavimas ir ugdymas.

Būtina bendromis pastangomis plėsti iš eismo kylančių etinių reikalavimų suvokimą, remti iniciatyvas ir įsipareigojimus puoselėjant etines ir žmogiškąsias vertybes keliuose bei geležinkeliuose, idant mobilumas būtų žmonių bendrystės veiksnys.

Visuomenėje skleistina kelio tikrovei pritaikyta evangelinė meilės žinia, taip pirmiausia akinant keliautojus geriau suvokti savo moralines pareigas, ugdant jų atsakomybės jausmą, laiduojant pagarbą įstatymui, idant būtų išvengta įžeidimų ir žalos tretiesiems asmenims.

81. Tokios pastoracijos adresatai yra visi, įvairiopai susiję su keliais ir geležinkeliais, ne tik naudotojai, bet ir šios srities profesiniai darbuotojai. Tokia pastoracija siekiama priartėti prie šiandienių žmonių jų aplinkoje: stengiamasi padėti jiems taikiai sugyventi, praktikuoti abipusį solidarumą ir vienytis su Dievu, taip prisidedant, kad ši sritis labiau atitiktų krikščioniškąją žinią ir būtų labiau žmogiška.

To siekiant, būtina iš naujo atrasti bei imti praktikuoti būtinas naudojimosi keliu dorybes, pirmiausia, gailestingąją meilę, protingumą ir teisingumą. Vykdant šią užduotį, daug padėti gali komunikavimo priemonės, ypač radijas, kuris būna geras keliautojų palydovas.

Šioje srityje, išnaudodamas savąjį asmeninio ugdymo potencialą, aktyviai veikti turėtų katalikų radijas, taip pat kaip priemonės neužmiršdamas giesmių ir nepaviršutiniško turinio.

82. Tokios ypatingos pastoracijos srityje įvairiose šalyse esama tikrai kūrybiškų, konkrečių gerų vaisių duoti gebančių iniciatyvų. Minėtinos, pavyzdžiui, koplyčios (ir nejudamos, ir mobilios) autostradose, reguliarus liturgijos šventimas dideliuose kelių mazguose, pakelės restoranuose ir sunkvežimių parkuose. Dėmesys taip pat atkreiptinas į religinių objektų pardavimo vietas ir krikščioniškuosius informacijos centrus keliaujantiesiems bei darbuotojams geležinkelio bei autobusų stotyse, susitikimų centrus autostradose ir jų pakraštyje, kunigų, pašvęstojo gyvenimo asmenų, pastoracijos darbuotojų pasauliečių organizuojamą veiklą.

Neužmirština transporto darbuotojų ir jų šeimų dvasinė globa; motociklininkų klubai, „autoraliai“ ir panašūs renginiai, transporto priemonių palaiminimai, „Europos diena be transporto priemonės“; keliuose sužeistųjų arba atleidimo dienos šalyje, vyskupijoje ar parapijoje minėjimas, bendradarbiavimas, neužmirštant turistų ir piligrimų pastoracijos, kitų žmogaus mobilumo sričių, su kelių policijos kapelionais, vairuotojų mokyklomis ir t. t.

83. Tinkamas atsakas į šiuos pastoracinius iššūkius taip pat patikėtas vyskupų konferencijų ir Rytų katalikų Bažnyčių atitinkamų struktūrų atsakomybei. Tokiam apaštalavimui reikia minimalaus organizacinio darbo ar bent nacionalinių, diecezinių/eparchinių arba vietinių institucinių gairių, apibrėžiančių šią atsirandančią ypatingą pastoraciją. Galbūt pravartu paskirti nacionalinį ugdytoją arba pradėti nuo vyskupiškojo delegato, tokios pastoracijos skatinimą patikint kunigui, kuris tam galėtų skirti net ir ne visą savo darbo laiką, arba diakonui.

Bet kuriuo atveju iš teritorinių pastoracijos struktūrų taip pat reikalaujama misijiškesnės bažnytinės sąmonės, gebančios sumanyti ir įgyvendinti mobilumo pastoraciją, siekiant realios bei veiklios visapusiškos pastoracijos. Juk „šiuolaikinio pasaulio mobilumą turi atitikti Bažnyčios pastoracinės meilės mobilumas“ (30). Pageidautini į savitą kelio apaštalavimą įsitraukusių pastoracijos darbuotojų įvairaus lygmens susitikimai keičiantis informacija bei patyrimu, padėsiantys surinkti gausesnių vaisių šiame naujosios evangelizacijos lauke (31).

84. Mobilumas ir jo problemos, tikri laiko ženklai, būdingi šiuolaikinei visuomenei visame pasaulyje, šiandien yra rimtas ir neatidėliotinas iššūkis institucijoms, asmenims ir taip pat Bažnyčiai, kuri turi misiją ir šiuo atžvilgiu. Tikintieji į Dievo Sūnų, tapusį žmogumi žmonijai išgelbėti, negali likti abejingi regėdami šį naują evangelizacijai, kiekvieno ir visų žmonių Jėzaus Kristaus vardu visapusiškam ugdymui, atsiveriantį horizontą.

ANTROJI DALIS
GATVĖS MOTERŲ IŠLAISVINIMO PASTORACIJA

85. „Klientai“ artinasi prie gatvės moterų su savo automobiliais, kurie taip pat gali būti naudojami kaip sekso prekybos vieta. Kelio pastoracija taip pat turi ištirti tokias, deja, įprastines situacijas ir skirti ypatingą dėmesį „gyvenantiems“ gatvėje.

86. Imtis tokios pastoracinės užduoties akina popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas, kuriame moterų išnaudojimas smerkiamas taip: „Žvelgdami į opiausius moterų padėties pasaulyje aspektus, kaip galėtume nepaminėti ilgos ir žeminančios – dažnai pogrindinės – lytinio pobūdžio smurto moterų atžvilgiu istorijos? Žengdami per trečiojo tūkstantmečio slenkstį, šio reiškinio akivaizdoje negalime likti abejingi bei nuleisti rankas. Atėjo laikas griežtai pasmerkti seksualinio smurto, kurio objektas dažnai būna moteris, formas bei priimti tinkamus, nuo to apsaugančius įstatymus. Pagarba asmeniui taip pat verčia mus pasmerkti paplitusią hedonistinę bei komercinę kultūrą, skatinančią sistemingą seksualinį išnaudojimą bei stumiančią labai jaunas mergaites į griaunamąją aplinką bei prekybą savo kūnu“ (32).

87. Kad moterų prostitucija gali būti laikoma viena prekybos žmonėmis formų, popiežius Benediktas XVI moko būtent šiais žodžiais: „Būtina paminėti prekybą žmonėmis, ypač moterimis, klestinčią ten, kur galimybės pagerinti savo gyvenimo lygį ar net pragyventi ribotos. Tada prekeiviui tampa lengva siūlyti savo „paslaugas“ aukoms, dažnai net neįtariančioms, kas jų laukia. Kai kada moterys ir mergaitės darbe, neretai ir sekso pramonėje, išnaudojamos beveik kaip vergės. Čia negaliu išsamiai išanalizuoti šio migracijos aspekto padarinių, bet prisidedu prie Jono Pauliaus II pareikšto paplitusios hedonistinės bei komercinės kultūros, skatinančios sistemingą seksualinį išnaudojimą, pasmerkimo (Laiškas moterims, 1995 06 29, 5). Jame nubrėžta ištisa išpirkimo bei išlaisvinimo programa, kurios krikščionims nevalia šalintis“ (33).

I. Kai kurie esminiai punktai

Prostitucija – vergovės forma

88. Prostitucija yra šiandienės vergovės forma, jos aukos taip pat gali būti vyrai ir vaikai. Deja, tenka konstatuoti, kad gatvės moterų pasaulyje dėl kompleksinių veiksnių, įskaitant ekonominius, socialinius ir kultūrinius, dramatiškai pagausėjo. Pirmiausia svarbu pripažinti, jog su prekyba žmonėmis susijęs seksualinis išnaudojimas bei prostitucija yra smurto aktai, užgaunantys žmogaus kilnumą ir smarkiai pažeidžiantys pagrindines teises.

89. Be to, neužmirština, kad į prostituciją įsitraukusios moterys dažnai būna patyrusios smurtą bei seksualinį išnaudojimą vaikystėje. Verstis prostitucija jas gundo viltis užsitikrinti ekonominį pragyvenimą sau ir savo šeimai, poreikis atiduoti skolas ar sprendimas išsiveržti iš skurdo savo kilmės šalyse, manant, kad darbas užsienyje padės pakeisti savo gyvenimą. Akivaizdu, kad moterų seksualinis išnaudojimas yra įvairių neteisingų sistemų padarinys.

90. Gausybė gatvės moterų vadinamajame išsivysčiusiame pasaulyje yra kilusios iš neturtingų šalių ir Europoje, kaip ir kitur, tapusios prekybos žmonėmis aukomis dėl didėjančios „vartojimo“ paklausos.

Migracija, prekyba žmonėmis ir teisės

91. Ryšys tarp migracijos, prekybos žmonėmis ir žmogaus teisių apibrėžtas Jungtinių Tautų Organizacijos protokolu Dėl prekybos žmonėmis, pirmiausia moterimis ir vaikais, prevencijos, uždraudimo ir baudimo už tai (34).

Emigruojantieji pragyvenimo sumetimais ir prekybos žmonėmis aukos daugeliu aspektų vienodai pažeidžiami, tačiau migracija reikšmingai skiriasi nuo prekybos žmonėmis ir žmonių kontrabandos. Dėl makroekonominės politikos prasiskolinusių bei darbo neturinčių moterų, emigruojančių, kad išgyventų ir padėtų savo šeimai ar bendruomenei, būvis labai skiriasi nuo tų moterų, kurios yra prekybos žmonėmis aukos, padėties.

92. Trokštant veiksmingo pastoracinio atsako, svarbu nustatyti moteris prostitucija užsiimti skatinančius ar stumiančius veiksnius, tarpininkų ir išnaudotojų taikomą strategiją išlaikant jas savo valdžioje, judėjimo iš kilmės šalies į tikslo šalis takus bei institucinius išteklius problemai spręsti. Tarptautinė bendrija ir daugybė nevyriausybinių organizacijų imasi vis daugiau iniciatyvų keliui nusikalstamai veiklai užkirsti ir prekybos žmonėmis aukoms apsaugoti, plėtodamos platų šio reiškinio prevencijos bei jo aukų socialinės integracijos priemonių spektrą.

Kas yra prostitucijos auka?

93. Prostitucijos auka yra žmogus, dažnu atveju „besišaukiantis“ pagalbos, kad būtų išlaisvintas iš vergovės, nes pardavinėti savo kūną gatvėje paprastai nėra tai, ką jis savanoriškai pasirinktų. Žinia, kiekvieno asmens istorija skirtinga, tačiau visas individualias istorijas sieja smurtas, piktnaudžiavimas, nepasitikėjimas, menka savivertė, baimė ir galimybių stygius. Kiekviena auka nešioja gilią gydytiną žaizdą, kartu ieškodama ryšio, meilės, saugumo, šilto jausmo, savęs įtvirtinimo, geresnės ateities sau ir savo šeimai.

Kas yra „klientas“?

94. Klientas irgi yra asmuo, kamuojamas giliai įsišaknijusių problemų ir tam tikra prasme esantis vergu, dažnai perkopęs 40 metų (tokio amžiaus yra didžiuma „klientų“). Vis dėlto tarp klientų daugėja 16–24 metų jaunuolių. Taip pat daugėja vyrų, ieškančių prostitutės ne seksualiai pasitenkinti, bet parodyti jai savo valdžią. Tokie asmenys socialiniuose bei asmeniniuose santykiuose jaučiasi praradę savo galią bei „vyriškumą“ ir negebantys išplėtoti abipusės pagarbos ryšių. Tokie žmonės ieško prostitutės, kad bent trumpam patirtų galį moterį absoliučiai valdyti bei kontroliuoti.

95. „Klientui“ reikia padėti išspręsti jo giliąsias problemas ir surasti būdus, kaip seksualines tendencijas nukreipti tinkama linkme. „Sekso pirkimu“ neįmanoma išspręsti problemų, kylančių pirmiausia iš frustracijos ir autentiškų santykių stokos, iš šiandienį gyvenimą ženklinančios vienatvės. Veiksminga priemonė siekiant kultūrinės permainos seksualinės prekybos atžvilgiu gali būti baudžiamojo kodekso susiejimas su socialiniu pasmerkimu.

96. Vyro ir moters santykis dažniausia nėra grindžiamas lygiais pagrindais, nes smurtas ar jo grėsmė teikia vyrui privilegijų bei galios, galinčių padaryti moterį tylią ir pasyvią. Moteris ir vaikus į gatvę eiti dažnai priverčia ar paskatina jų namuose esančių vyrų, perėmusių su socialinėse struktūrose išsikristalizavusiomis ideologijomis susijusius smurto modelius, smurtas. Ypač liūdna konstatuoti, jog prie moterų engimo bei smurto jų atžvilgiu nusikalstamuose prostitucijos tinkluose prisideda kitos moterys.

II. Bažnyčios užduotis

Skatinti asmens kilnumą

97. Bažnyčiai tenka atsakomybė ginti ir skatinti prostitucijos verslo išnaudojamo asmens kilnumą bei reikalauti jo išlaisvinimo ir net prisidėti prie to ekonominiu, šviečiamuoju bei ugdomuoju aspektu.

98. Atsiliepdama į šiuos pastoracinius poreikius, Bažnyčia smerkia neteisingumą bei smurtą gatvės moterų atžvilgiu ir kviečia geros valios vyrus ir moteris dar daugiau įsipareigoti palaikyti jų žmogiškąjį kilnumą, padarant galą jų seksualiniam išnaudojimui.

Veikiant solidariai ir skelbiant Gerąją Naujieną

99. Idant prostitucijos verslo išnaudojamų moterų pastoracija – pastoracija, kurios šerdį sudarytų nedviprasmiškas Gerosios Naujienos apie visapusišką išlaisvinimą Jėzuje Kristuje, t. y. krikščioniškąjį išganymą, skelbimas – sulauktų didesnio dėmesio ir taptų „regimesnė“, krikščionių bendruomenei, pašvęstojo gyvenimo kongregacijoms, bažnytiniams sąjūdžiams, naujosioms bendruomenėms, katalikiškoms institucijoms bei organizacijoms vėl būtina solidariau veikti.

100. Rūpinantis moterų reikmėmis amžių raidoje, laiko ženklų visada paisydavo pašvęstojo gyvenimo, pirmiausia moterų, kongregacijos, vis iš naujo atrasdamos savo charizmų vertę bei svarbą naujose socialinėse aplinkose. Pašvęstojo gyvenimo moterys, ištikimai apmąstydamos Dievo žodį ir Bažnyčios socialinį mokymą, šiandien ieško naujų moteriškojo kilnumo liudijimo būdų.

Jos taip pat siūlo platų pagalbos paslaugų spektrą gatvės moterims – priėmimo centrus, pastogę ir saugius namus, įgyvendina ugdymo ir švietimo programas. Kontempliatyviųjų ordinų solidarumas reiškiasi palaikymu malda ir, kai įmanoma, ekonomine pagalba.

101. Pastoracijos darbuotojų, kovojančių su prostitucija ir prekyba žmonėmis, reikalingai kompetencijai bei strategijai išplėtoti būtinos specialios ugdymo programos. Tokios programos labai svarbios, nes įpareigoja kunigus, pašvęstojo gyvenimo asmenis ir pasauliečius rūpintis šio reiškinio prevencija bei aukų reintegracija į visuomenę. Esmingai svarbus kilmės ir tikslo šalies Bažnyčių bendradarbiavimas ir bendravimas (35).

Daugiamatmeniška prieitis

102. Bažnytinei gatvės moterų išlaisvinimo veiklai įgyvendinti būtina daugiamatmeniška prieitis. Tokia veikla turėtų aprėpti ir vyrą, ir moterį, o žmogaus teisės sudaryti bet kokios strategijos šerdį.

103. Siekiant abipusiškumo ir tikrų skirtumų paženklintos lyčių lygybės, svarbi užduotis tenka vyrams. Išnaudotojus (paprastai „klientai“, prekiautojai, sekso turistai yra vyrai) būtina mokyti gyvenimo vertybių hierarchijos ir žmogaus teisių. Jų dėmesys taip pat atkreiptinas į tai, kad Bažnyčia aiškiai smerkia jų nuodėmę ir kad jie elgiasi netinkamai. Tas pat galioja homoseksualinės ir transseksualinės prekybos atžvilgiu.

104. Šalių, kuriose kaip prekybos žmonėmis rezultatas paplitusi prostitucija, vyskupų konferencijos ir atitinkamos Rytų Katalikų Bažnyčių struktūros turėtų šią socialinę rykštę pasmerkti. Kartu būtina skatinti pagarbą, supratimą, atjautą bei susilaikymo nuo pasmerkimo nuostatą – pagrįstą sveiku protu – į prostitucijos tinklus įkliuvusių moterų atžvilgiu.

Vyskupai, kunigai ir pastoracijos darbuotojai akintini imtis šios problemos pastoraciniu požiūriu. Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos turėtų sutelkti dėmesį į savo institucijų galią ir šviesti, auklėti bei veikti jungtinėmis jėgomis.

105. Visos pastoracinės iniciatyvos turėtų akcentuoti krikščioniškąsias vertybes, abipusę pagarbą, sveikus šeiminius ir bendruomeninius santykius, subalansuotų ir darnių santykių tarp vyro ir moters būtinybę.

Įvairiems projektams, kuriais siekiama prostitucijoje įkalintą moterį repatrijuoti ir socialiai reintegruoti, taip pat būtina atitinkama finansinė parama. Siūlytini įvairiose pasaulio dalyse pagalbos ir išlaisvinimo sumetimais veikiančių religinių organizacijų susitikimai.

Kai dėl „klientų“, tai dvasininkai turėtų prisidėti prie jų auklėjimo tiek per jaunuolių, pirmiausia vaikinų, ugdymą, tiek per kompleksinę artimo žmogiškojo bendravimo, ugdymo ir dvasinio vadovavimo veiklą.

106. Siekiant pašalinti seksualinį išnaudojimą, būtinas visapusiškas viešųjų ir privačiųjų organizacijų bendradarbiavimas.

Siekiant laiduoti, kad apie šią itin sunkią problemą būtų tinkamai informuojama, būtina bendradarbiauti su visuomenės komunikavimo priemonėmis. Bažnyčia tikisi supažindinimo su moteris nuo prostitucijos ir prekybos žmonėmis rykštės apsaugančiais įstatymais bei jų taikymo. Lygiai taip pat svarbu stengtis veiksmingomis priemonėmis užkirsti kelią žeminančiam motes vaizdavimui reklamoje.

Galiausiai krikščionių bendruomenė ragintina bendradarbiauti su nacionaline ir vietine valdžia siekiant padėti gatvės moterims rasti kitokių lėšų pragyvenimui.

III. Moterų ir „klientų“ reabilitacija

107. Pastoraciniai ryšiai su aukomis akivaizdžiai rodo, kad jų „gydymas“ yra ilgas ir sunkus. Gatvės moteriai reikia padėti rasti gyvenamąjį būstą, šeimos aplinką ir bendruomenę, kurioje ji jaustųsi priimta bei mylima ir galėtų pradėti atstatinėti savo gyvenimą ir ateitį. Tai leistų jai atgauti pagarbą sau bei pasitikėjimą savimi, džiaugsmą gyventi ir vėl pradėti naują gyvenimą nejaučiant aplinkinių paniekos.

Gatvės moterų išlaisvinimui ir socialinei reintegracijai reikalinga priimanti ir supratinga bendruomenė; tokios moters kelią į „pasveikimą“ lengvesnį daro autentiška meilė ir įvairių galimybių patenkinti jų saugumo, įsitvirtinimo, geresnio gyvenimo poreikius pasiūla. Joms nepaprastai padės tikėjimo lobis (plg. Mt 6, 21), jei jį dar jos turi gyvą, arba jo atradimas iš naujo, nes leis joms pajusti gailestingo ir meile didaus Dievo meilės gerumą ir tikrumą.

108. Potencialius klientus, kita vertus, būtina mokyti pagarbos moteriai, atskleidžiant jos kilnumą, supažindinti su tarpasmeninėmis vertybėmis, visa žmogiškųjų santykių ir lytiškumo sritimi. Visuomenėje, kurios idealai yra pinigai ir „gerovė“, priderami santykiai ir lytinis švietimas neišvengiamai turi būti asmens visapusiško ugdymo dalis.

Tokiu švietimu privalu atskleisti tarpasmeninių santykių, besiremiančių ne savanaudišku interesu ar išnaudojimu, bet pirmiausia kaip Dievo paveikslo (plg. Pr 1, 27) gerbtino bei vertintino asmens kilnumu, tikrąją prigimtį. Šiame kontekste tikintieji privalėtų neužmiršti, jog nuodėmė yra Viešpaties įžeidimas ir vengtina visomis išgalėmis, su pasitikėjimu patikėdami save dieviškosios malonės veikimui.

Švietimas ir tyrimai

109. Prie prostitucijos problemos svarbu artintis vadovaujantis krikščioniškąja gyvenimo vizija. Apie tai reikėtų kalbėti su paaugliais mokykloje, parapijoje ir šeimoje, siekiant išugdyti tinkamas nuostatas žmogiškųjų bei krikščioniškųjų santykių, pagarbos, kilnumo, žmogaus teisių ir lytiškumo atžvilgiu.

Ugdytojai bei auklėtojai turėtų atsižvelgti į kultūrinę aplinką, kurioje veikiama, tačiau kartu neleisti, kad netikęs drovėjimosi jausmas trukdytų leistis į deramą dialogą šiais klausimais, siekdami į piktnaudžiavimą lytiškumu atkreipti dėmesį ir paskatinti tuo prideramai rūpintis.

110. Visais visuomenės lygmenimis nagrinėtinos ir studijuotinos smurto šeimoje priežastys ir jo pasekmės moteriai ir pirmiausia šeimos gyvenimui. Būtina aiškiai įvardyti praktinius „vidinio“ smurto padarinius tiek vyrui, tiek moteriai.

111. Švietimas ir didesnis sąmoningumas esmingai būtini imantis netinkamo vyro ir moters santykio bei statydinant jų lygybę abipusiškumo aplinkoje ir teisėtų skirtumų paisymo dvasia. Tiek vyrams, tiek moterims privalu įsisąmoninti seksualinio išnaudojimo reiškinį ir pažinti savo teises ir atitinkamą atsakomybę.

Pirmiausia vyrus būtina stengtis supažindinti su smurto prieš moteris, lytiškumo, ŽIV/AIDS, tėviškumo ir šeimos problematika, siejant tai su pagarba ir meile moteriai ir vaikams, pabrėžiant abipusiškumą, deramai kritiškai peržiūrint tradicinius su vyriškumu susijusius papročius.

Socialinis katalikų mokymas

112. Bažnyčia skleidžia savo socialinį mokymą, teikiantį aiškias elgesio gaires bei kviečiantį kovoti už teisingumą (36). Įsipareigojimas išlaisvinti gatvės moteris įvairiais lygmenimis – vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu – yra tikras Jėzaus Kristaus mokinio aktas, autentiškos krikščioniškos meilės išraiška (plg. 1 Kor 13, 3). Esmingai svarbu ugdyti asmens krikščioniškąją bei socialinę sąžinę skelbiant išganymo Evangeliją, katechizuojant ir įgyvendinant įvairias ugdomąsias iniciatyvas.

Seminaristams, jauniems pašvęstojo gyvenimo asmenims bei kunigams reikia ypatingo ugdymo, dovanojančio gebėjimų bei nuostatų, leidžiančių jiems būti kunigais, autentiškai mylinčiais prostitucijos ir jų „klientų“ vergovėje įkalintas moteris.

IV. Išlaisvinimas ir atpirkimas

Pagalbos suteikimas ir evangelizacija

113. Prostitucijos aukoms Bažnyčia gali suteikti įvairiopų paslaugų – pastogę, gaires, medicininę, teisinę ir konsultacinę pagalbą, pašaukimų ugdymą, švietimą, reabilitaciją, gynybą ir informacines kampanijas, apsaugą nuo grasinimų, ryšius su šeima, pagalbą grįžti, jei to pageidaujama, ir reintegruotis į savo kilmės šalis, gauti leidimą pasilikti, kai grįžti į tėvynę pasirodo neįmanoma.

Tačiau pirmutinė ir kitas paslaugas pranokstanti pagalba yra susitikimas su Jėzumi Kristumi, Geruoju Samariečiu ir Išganytoju; tai esminis išlaisvinimo bei atpirkimo veiksnys ir prostitucijos aukos atžvilgiu (plg. Mk 16, 16; Apd 2, 21; 4, 12; Rom 10, 9; Fil 2, 11 ir 1 Tes 1, 9–10).

114. Artinimasis prie gatvės moterų ir vaikų atpirkimo sumetimais yra sudėtingas bei reiklus užsiėmimas, sykiu apimantis prevencinę veiklą ir problemos suvokimo ugdymą moters, kuria prekiaujama, kilmės, tranzito ir tikslo šalyse.

115. Kilmės šalyse būtinos grįžtančių moterų reintegracijos iniciatyvos. Taip pat svarbu ginti bei informuoti, pasitelkiant, pavyzdžiui, „ryšių tinklą“. Stiprintini į pastoraciją šioje srityje įsitraukusieji – savanoriai, sąjungos ir sąjūdžiai, pašvęstojo gyvenimo kongregacijos, vyskupijos, nevyriausybinės organizacijos, ekumeninės ir tarpreliginės grupės ir t. t.

Pašvęstojo gyvenimo asmenų nacionalinės konferencijos skatintinos paskirti už šią pastoracinę sritį atsakingą asmenį, kuris būtų jungtis tarp jų šalyje ir užsienyje veikiančių „tinklų“.

TREČIOJI DALIS
GATVĖS VAIKŲ PASTORACIJA

116. Norėtume priminti šiuos popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Suteikime vaikams taikią ateitį! Kupinas pasitikėjimo kreipiuosi į geros valios vyrus ir moteris, kiekvieną kviesdamas padėti vaikams augti autentiškos taikos aplinkoje. Tokia jų teisė, o mūsų pareiga... Kai kuriose šalyse vaikai verčiami dirbti nuo ankstyvo amžiaus, užgauliojami, baudžiami fizinėmis bausmėmis, gauna juokingai menką atlyginimą: kadangi jie neįstengia apginti savo teisių, juos lengviausia šantažuoti bei išnaudoti“ (37). Telegramoje Tarptautinės darbo organizacijos generaliniam sekretoriui Šventasis Sostas priduria: „Niekas negali likti abejingas regėdamas daugybę kenčiančių vaikų, kurie tampa nepakenčiamo išnaudojimo ir smurto aukomis ne dėl individų daromo blogio, bet tiesiogiai dėl sugedusių socialinių struktūrų“ (38).

117. Jungtinių Tautų Organizacija iškilmingai patvirtino, kad „vaikas turėtų būti visiškai parengtas individualiai gyventi visuomenėje ir išaugintas Jungtinių Tautų chartijoje skelbiamų idealų dvasia, pirmiausia taikos, kilnumo, tolerancijos, laisvės ir solidarumo dvasia“ (39).

Todėl Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos taryba savo pastoracinį dėmesį skiria ir gatvėje gyvenantiems berniukams ir mergaitėms.

I. Reiškinys, jo priežastys ir galimos iniciatyvos

Reiškinys

118. Gatvės vaikai yra vienas labiausiai įpareigojančių bei nerimą keliančių mūsų amžiaus iššūkių ir Bažnyčiai, ir pilietinei visuomenei. Tai pribloškiančios apimties reiškinys – be paliovos didėjantis šiandien maždaug 100 milijonų vaikų būrys, tikrai neatidėliotina socialinė ir pastoracinė problema.

119. Viešosios institucijos, net tada, kai aiškiai suvokia reiškinio rimtumą, nesutelkia reikiamų pastangų veiksmingoms prevencinėms bei gelbėjimo iniciatyvoms. Pačioje pilietinėje visuomenėje socialinis nerimas kyla tik galimos grėsmės viešajai tvarkai akivaizdoje. Sunkiai problemos atžvilgiu randasi žmogiškosios, solidarumo, taip pat krikščioniškosios nuostatos; dėl to vis dar labai stokojama specifinės pastoracijos.

120. Gatvės vaikai tikrąja šio žodžio prasme yra vaikai, neturintys ryšio su savo šeima, iš kurios jie kilę, ir dėl to daugeliu atžvilgių įsikūrę gatvėje, kur jie dažnai ir miega. Kai kurie jų yra patyrę šeimos žlugimo traumą ir yra palikti likimo valiai arba pabėgę iš namų dėl priežiūros stokos ar blogo elgesio su jais.

Kai kurie yra atsisakę savo namų arba išmesti iš jų, nes nupuolė į kokią nors nukrypusio elgesio formą (narkomaniją, alkoholizmą, vagystes ir įvairias gudrybes, kad išgyventų), dar kitus likti gatvėje įtikino nusikaltėlių gaujos pažadais, vilionėmis ar prievarta.

Tai dažnai nutinka savo kūną pardavinėti priverstiems jaunuoliams iš užsienio arba elgetauti ar net ir prostitucija užsiimti priverstiems beglobiams vaikams iš užsienio. Tokie vaikai dažnai žinomi teisėtvarkininkams ir neretai pakliūva už grotų.

121. Skirtinga negu „gatvės vaikų“ padėtis yra tų, kurie daug laiko praleidžia gatvėje, tačiau nėra praradę „namų“ ir ryšio su šeima, iš kurios yra kilę. Jie teikia pirmenybę gyvenimui šia diena: beveik ar išvis nesirūpina lavinimusi ir ateitimi, priklauso blogą vardą turinčioms grupėms, paprastai nedalyvauja šeimos gyvenime, net jei ir turi namie vietą permiegoti. Jų skaičius nerimą kelia net ir išsivysčiusiose šalyse.

Reiškinio priežastys

122. Šį vis grėsmingesnius mastus įgyjantį reiškinį lemia daug priežasčių; svarbiausios jų: vis didesnis šeimos institucijos irimas; įtampa tarp tėvų; agresyvus, smurtinis ir kartais perversinis elgesys vaikų atžvilgiu; emigracija, lydima įprastinės gyvenimo aplinkos ir dėl to orientyrų netekties; orumą griaunantys skurdas ir vargas, dėl kurių neturima būtiniausių pragyvenimo priemonių; narkomanijos ir alkoholizmo plitimas; prostitucija ir sekso pramonė, ir toliau reikalaujanti daugybės aukų bei neretai ženklinama pasibaisėtino smurto iki pat žiauriausios vergystės.

Tarp kitų reiškinio priežasčių minėtini karai ir juos lydinčios normalų gyvenimą sutrikdančios socialinės sumaištys, paliečiančios ir mažamečius, pirmiausia Europoje plintanti nenuvertinta „malonumų ir normų nepaisymo kultūra“ vertybių stygiaus paženklintoje aplinkoje, kurioje jaunuolius paprastai kamuoja vienatvė ir vis gilesnis egzistencinės tuštumos jausmas.

Iniciatyvos ir jų tikslai

123. Juo šio reiškinio tikrovė nerimastingesnė ir viešosios valdžios veiklių pastangų stygius didesnis, juo labiau pagirtinos bei vertingesnės privačios socialinės bei savanoriškosios iniciatyvos. Bažnytinės bei krikščioniškosios pakraipos organizacijos, įskaitant naujuosius sąjūdžius bei bendruomenes, yra veiklios ir veiksmingos, tačiau jų per maža tokių didžiulių reikmių akivaizdoje, juo labiau kad jų veikla nėra nuoseklaus pastoracinio plano dalis.

Vyskupijoms ir vyskupų konferencijoms bei atitinkamoms Rytų Katalikų Bažnyčių struktūroms būtina pastoraciškai imtis šios problemos, dėmesio skiriant ir prevencijai, ir vaikų reabilitacijai.

124. Konkrečių iniciatyvų įvairovėje iš esmės sutariama dėl tokių tikslų kaip gatvės vaikų grąžinimas į normalų gyvenimą bei jų reintegravimas į visuomenę, pirmiausia į šeimos aplinką, jei įmanoma, į šeimą, iš kurios jie kilę, arba, jei tam nėra galimybės, į bendruomenines struktūras, kurios visada turėtų būti šeimos pobūdžio.

Prioritetinė pareiga yra padėti vaikui atgauti pasitikėjimą savimi, pagarbą sau, savo kilnumo pojūtį ir nuoseklų savo asmeninės atsakomybės suvokimą, kad būtų sužadintas jo troškimas vėl imti lankyti mokyklą ir rengtis įgyti profesiją bei įsilieti į visuomenę, kad jis savo jėgomis, o ne būdamas visiškai priklausomas nuo kitų plėtotų kilnius bei praturtinančius gyvenimo projektus.

125. Iniciatyvų gali būti įvairių, pavyzdžiui, tiesioginis darbas gatvėje palaikant ryšį su vaikais jų būrimosi vietose bei per tai siekiant užmegzti simpatijos bei pasitikėjimo kupiną santykį, leidžiantį jiems atsiverti auklėtojams bei dienos centrams, besistengiantiems pasiūlyti pagrindines sąlygas, kuriomis vaikai galėtų oriai gyventi.

Taip pat yra paramos iniciatyvų pirminiams vaikų poreikiams patenkinti; minėtinos valgyklos, aprūpinimas drabužiais, socialinė-sanitarinė pagalba, švietimo ir ugdymo struktūros, būtent vaikų darželiai, mokyklos ir profesinio ugdymo kursai. Be to, organizuojami gyventojų priėmimo centrai, kur teikiamos švietimo bei ugdymo paslaugos, tačiau pirmiausia akcentuojama žmogiškoji globa, į pagalbą pasitelkiant psichologines-pedagogines disciplinas.

126. Stengiantis reintegruoti vaikus į šeimas, iš kurių jie kilę, ar į naujas įvaikinančias bendruomenes, kartais įgyvendinama Evangelija paremta dvasinė globa.

Galiausiai neužmirština platesnė, pilietinę ir bažnytinę visuomenę aprėpianti veikla, skirta ne tiesiog informuoti, bet atkreipti dėmesį bei įtraukti į prevencijos ir pagalbos į savo natūralią aplinką grįžusiems vaikams darbą, taip pat didesnį profesionalumą laiduojantys ugdymo bei žinių atnaujinimo kursai darbuotojams bei savanoriams.

II. Metodo klausimai

Daugiamatmeniškumas

127. Kalbant apie metodą, tai pagrindinis tikslas yra įvairias iniciatyvas suvienyti; tarp jų minėtinas visų darbuotojų grupinis darbas, paralelinis įsipareigoji mas remti tėvus, jei juos įmanoma surasti ir įtraukti į bendradarbiavimą, vaikų reintegracija į mokyklą ir profesinį ugdymą, draugystės tinklų, taip pat peržengiant priėmimo struktūrų ribas, statydinimas ir plėtimas, pramoginė ir sportinė veikla bei visa, kas skatintų vaikus imtis veiklių, su atsakomybe bei kūryba susijusių vaidmenų.

128. Įsipareigojimas darbuotis gatvės vaikų labui tikrai nėra lengvas, kartais atrodo beprasmiškas bei nepasitenkinimą keliantis, gali kilti pagunda viską mesti ir pasitraukti. Tokiais atvejais būtina tvirtais laikytis pamatinių motyvų, paskatinusių įsitraukti į šį girtiną darbą. Tikinčiajam tai pirmiausia su tikėjimu susiję motyvai.

Vis dėlto dėmesį pravartu sutelkti į žmones, turinčius aiškiai teigiamos patirties, bei į tuos, kurie pagrįstai mano, kad darbas dažnai ar net dauguma atvejų teikia džiuginančių vaisių. Išmintingai bei kantriai darbuojantis, tokie vaisiai ilgainiui pasirodys, pavyzdžiui, po penkerius metus trukusios individo reabilitacijos bei normalizacijos. Gali pasitaikyti atkryčių, grįžimo į gatvę atvejų, tačiau net ir iš pradžių abejingi auklėtojų pastangoms vaikai vėliau irgi gali pasukti gijimo keliu bei imti artintis prie vertybių, kurios jiems anksčiau siūlytos nesėkmingai.

III. Evangelizacijos užduotis ir žmogiškumo skatinimas

Ypatinga pastoracija

129. Akivaizdu, jog būtina geriau įsisąmoninti aptariamo reiškinio rimtumą bei sistemingiau įsipareigoti imtis šios problemos, ypač bažnytinėje srityje. Čia humanitarinio pobūdžio iniciatyvas gatvės vaikų naudai turėtų lydėti bendra pirminė evangelizacijos užduotis; todėl pravartu parengti ypatingą pastoraciją, kur naujų strategijų bei priemonių pasiūla būtų siekiama leisti šiems vaikams pažinti Jėzaus, draugo, brolio ir mokytojo, išlaisvinamąją bei gydomąją jėgą. Kiekvieno asmens pamatiniam religiniam matmeniui atgaivinti bei sutvirtinti būtina ir nepamainoma tam tikra pirmosios arba naujosios evangelizacijos pobūdžio pastoracija.

130. Auklėtojui, pastoracijos darbuotojui šiuo atžvilgiu siūlosi du keliai ir veikimo būdai. Pirmasis tiesiogiai susijęs su savitai evangeliniu religiniu pasiūlymu, kad vaikai, kartą įžengę į tikėjimo ir žmogiškųjų vertybių erdvę, galėtų išsilaisvinti iš sąlygojančių veiksnių ir įveikti gatvės jiems atneštą pakrikimą, antrasis – su vaikų reabilitacija siekiant grąžinti jiems pusiausvyrą bei normalumą, visą žmogaus tapatybę.

Šis kantrus darbas lydėtinas religinių pasiūlymų bei gairių, suderinamų su pačiu vaikų ir šalies, kurioje jie yra, būviu. Šie keliai vienas kitam nepriešpriešintini, nes abu gali pasirodyti veiksmingi.

131. Visame reabilitacinio įsikišimo kontekste religinė pasiūla yra esminė. Problema, paprastai būdinga „gatvės žmonėms“, yra ne tik vargas ar narkomanija, alkoholizmas ar nukrypimai, smurtas ar nusikalstamumas, AIDS ar prostitucija, bet veikiau pasibaisėtinas „sielos mirties“ blogis. Pernelyg dažnai visai dar jauni žmonės jau būna „mirę viduje“.

Susitikimo pastoracija, naujoji evangelizacija

132. Todėl būtina atsiliepti į Jono Pauliaus II pontifikato metu dažnai nuskambėdavusį primygtinį kvietimą imtis naujosios evangelizacijos. Tiktai susitikimas su prisikėlusiu Kristumi gali grąžinti prisikėlimo džiaugsmą gyvenantiems mirtyje. Tiktai susitikimas su tuo, kuris atėjo gydyti sužeistų širdžių (plg. Iz 61, 1–2; Lk 4, 18–19), gali iš pagrindų užgydyti alinančias traumas, padarytas gausybės frustracijų bei patirto smurto.

133. Svarbu pereiti nuo laukimo pastoracijos prie susitikimo, priėmimo pastoracijos, veikti išradingai, kūrybiškai ir drąsiai, ieškoti vaikų jų naujose būrimosi vietose – gatvėse, aikštėse, taip pat – platesnėje perspektyvoje – įvairiose užeigose, diskotekose ir „karščiausiose“ mūsų didmiesčių zonose. Nešant jiems Džiugiąją Naujieną bei savo gyvenimo patirtimi liudijant, kad Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas, prie jų būtina artintis su meile.

134. Būtina liudyti į tamsybes panirusius apšviečiančio bei jiems naujus kelius atveriančio Kristaus šviesą. Neatidėliotina pažadinti krikščionių bendruomenėje pašaukimų tokiai tarnystei bei misijai, vis labiau ir nuoširdžiau suvokiant išganomąją tikėjimo bei sakramentų galią. Per daug vaikų tebemiršta gatvėje dėl daugelio abejingumo.

Neatsiliepti didelėmis pastangomis į primygtinį kvietimą imtis naujosios evangelizacijos yra tikra aplaidumo nuodėmė. Todėl į pastoracinius planus svarbu įtraukti įvairias iniciatyvas, kuriomis būtų siekiama pirmojo Evangelijos skelbimo „toli esantiesiems“; tai suteiktų progą ir gatvės vaikams patirti, jog kažkas juos myli, ir padėti jiems ieškoti naujo santykio su savimi, kitais, Dievu, bendruomene, kuriai jie priklauso ar kuri juos priglaudė.

IV. Keli konkretūs pasiūlymai

135. Patirtis parodė, jog pravartu:

– kurti grupes ir bendruomenes (parapines ir kitokias), kur jaunuoliai galėtų pažinti Evangeliją ir radikaliai ja gyventi, tiesiogiai patirdami jos atgaivinamąją galią;

– parapijose ir kitose bažnytinėse struktūrose steigti maldos mokyklas, galinčias suteikti naujų impulsų įvairių grupių kontempliaciniam ir misijiniam matmeniui;

– ugdyti evangelizacijos komandas, gebančias karštai liudyti įstabią Naujieną, kurią Kristus atėjo mums paskelbti, taip pat „misionieriaujančių“ vaikų grupes, prisikėlusį Kristų nešančias savo bendraamžiams ir mūsų pasaulio „naujiesiems vargšams“ arba vergams;

– vyskupijose/eparchijose ugdyti vis geriau profesiškai pasirengusius jaunuolius, mokančius savo meninius bei muzikinius talentus panaudoti naujiems evangelinio turinio reginiams sukurti;

– kurti gatvės evangelizavimui skirtus ugdymo centrus;

– steigti alternatyvias jaunimo būrimosi vietas, kurių pasiūla būtų persunkta vertybių bei prasmės;

– steigti konsultavimo centrus, vykdyti prevencines iniciatyvas ir evangelizaciją mokykloje;

– įsipareigoti naudoti žiniasklaidos priemones kaip vertingus įrankius Evangelijai nuo stogų skelbti (plg. Mt 10, 27);

– steigti naujas bendruomenes ir priėmimo grupes, lydinčias vaikus ilgame ir reikliame Evangelija grįstame vidinio gijimo kelyje su meile, kurios mokė Kristus, meile, nesitenkinančia „gailestingos meilės darbais“, bet sykiu prisiimančia mažutėlių ir neturtėlių šauksmus, baimę, žaizdas, meile, pasirengusia dėl draugų atiduoti gyvybę.

V. Auklėtojo paveikslas

Jėzus, Gerasis Ganytojas, ir mokiniai iš Emauso

136. Net ir auklėtojai, nesiremiantys galingu ir nedviprasmišku religiniu pasiūlymu, gali vadovautis Evangelijos įkvėpta vidine nuostata, gerai išreiškiama trimis evangeliniais paveikslais. Pirmiausia minėtinas Kristaus svetimautojos akivaizdoje paveikslas (plg. Lk 7, 36–50; Jn 8, 3–11): mokytojas yra pagarbus ir šiltas, ne teisiantis ar smerkiantis, bet skatinantis pakeisti gyvenimą savo elgesiu.

Antras yra Gerojo Ganytojo (plg. Mt 18, 12–14; Lk 15, 4–7), ieškančio nuklydusios avies (kad ir kokia maža ji būtų), kviečiančio nedelsti ir nesitikėti, kad pati avis suras kelią atgal į avidę, paveikslas. Štai būtini ir pageidautini gatvės vaikų pastoracijos etapai: stebėti, klausytis, iš vidaus perprasti šį tokį slėpiningą pasaulį (Gerasis Ganytojas pažįsta savąsias avis); imtis iniciatyvos susitikti, eiti į gatves, kad vaikai pamatytų, jog mes galime laisvai jaustis ir ten, kur jie pasirinko ar buvo priversti gyventi (Ganytojas palieka avidę ir išeina); megzti su jais šilumos bei susidomėjimo kupiną spontanišką ryšį, autentišką draugystę, kurios nebūtina išreikšti žodžiais, nes ją liudija kiekvienas gestas (Ganytojas parneša avį ant pečių ir su draugais džiaugiasi ją radęs).

Trečiasis yra mokinių iš Emauso paveikslas (plg. Lk 24, 13–35): jie galiausiai išvysta prisikėlusį Kristų ir prisikėlimo perspektyvą, nuėję tam tikrą kelią, kuriame ne tik jų akys, bet ir širdys, kurios buvo užsidegusios, atsiveria Evangelijos naujybei.

Vienas galutinis tikslas

137. Akivaizdu, kad tokia vidinė nuostata antrąjį auklėjimo kelią daug kuo sieja su pirmuoju, ir pirmiausia juos jungia vienas galutinis tikslas. Abiem keliams taip pat būdingas bendras metodas, kurio pagrindiniai aspektai yra:

– Pasitikėjimo ir savivertės, idant vaikai suvoktų bei patirtų, jog jie svarbūs auklėtojui, kaip ir jis jiems, žadinimas. Tai būtinas išeities taškas, kad sunkumus išgyvenantis vaikas galėtų su įsitikinimu ir ryžtingai žengti pirmuosius žingsnius kitokio gyvenimo link. Nuolatine globa jam būtina padėti atrasti Dievo meilę per konkrečią svetingumo, jautimosi, jog jis besąlygiškai priimtas ir asmeniškai mylimas vien dėl to, kad yra, patirtį. Toks ryšys veidas į veidą turėtų nenutrūkti ir jei vaikas pereina kitų auklėtojų globon ar paliekamas priėmimo struktūroje.

– Erdvės auklėjamajam suteikimas, patikint jam aktyvų vaidmenį bendruomenėje, žadinant jo atsakomybės ir laisvės jausmą, kad jis bendruomenėje galėtų jaustis kaip namie. Tam būtina, kad „namuose“ labiau negu tvarka, drausmė ir rašytinės taisyklės vyrautų šiluma, spontaniškumas ir draugiškas artumas.

– Asmeninio ryšio su kiekvienu vaiku puoselėjimas. Metodologijos ir bendrosios taisyklės naudingos, tačiau, kita vertus, kiekvienas vaikas yra savitas, nepakartojamas pasaulis su sava istorija. Tokie vaikai parodė moką ir turį jėgų išgyventi itin sunkiomis situacijomis; jie pasirodė esą gebantys, kūrybingi, gudrūs. Traukiant juos iš gatvės, padedant jiems patiems tapti savo reabilitacijos subjektais bei nebūti vien pasyviais pastoracijos objektais, tokiais jų asmenybėje glūdinčiais daugiau ar mažiau regimais ištekliais būtina pasinaudoti. Pedagoginėms programoms tenka svarbi užduotis išmokyti vaikus atrasti bei pasinaudoti savo teigiamu potencialu, vaisingai taikyti savo talentus ir, kiek įmanoma, išlavinti savo gebėjimus.

– Pastangos skatinti vaikus taip iš pagrindų persiimti savo pedagoginiu projektu, kad jie patys – galbūt po kelerių metų – galėtų padėti bei paskatinti kitus gatvės vaikus pasukti jų pačių keliu. Bendradarbiaudami su savo auklėtojais, vaikai patys tampa šios ypatingos pastoracijos subjektais.

– Pripažinimas, jog įsipareigojimas gatvės vaikų labui yra prioritetinis tarnavimo Viešpačiui ir susitikimo su juo kelias. Juk jis yra pasakęs: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

VI. Pastoracijos darbuotojai

Rengimas

138. Daugiausia jėgų šioje srityje, aišku, reikia skirti profesiškai ir dvasiškai parengiant pastoracijos darbuotojus, kurie turėtų būti labai brandūs žmonės, gebantys nenusivilti dėl greitos sėkmės stygiaus bei tikėti, jog jų pastangų vaisiai pasirodys vėliau ar net po to, kai visa atrodys bus prarasta. Jie turėtų mokėti gerai bendradarbiauti su kitais auklėtojais.

Bendros pastangos

139. Jei įmanoma, numatytinas darbas su šeima, iš kurios vaikas yra kilęs. Toks darbas daro teigiamą poveikį šeimos dinamikai ir prisideda prie jos palaikymo, šeimos audinio atkūrimo ir vaiko laipsniškos reintegracijos į šeimą.

140. Bendras darbas plėtotinas ne tik savo pedagoginėse bei pastoracinėse struktūrose, bet ir su kitais toje teritorijoje į tokią tarnybą įsitraukusiaisiais ar bent dėl šio reiškinio susirūpinusiaisiais.

Tad siektina bendradarbiauti su kitomis pajėgomis, kurios, nors Bažnyčiai ir nepriklauso, pasižymi autentišku žmogiškuoju jautrumu, taip pat su viešosiomis struktūromis, net ir jei negalima tikėtis ar nesitikima iš jų finansavimo.

141. Vis dėlto būtina rimtai rūpintis, kad organizacijų ir savanorių veiklos pakaitalai nežadintų tų, kurie turėtų rodyti iniciatyvą, įsipareigoti neskatinančios mąstysenos ir neduotų preteksto neįsipareigoti. Bažnyčiai taip pat tenka priedermė prireikus neapsiriboti siūlymu bei skatinimu, bet neteisingų ir nežmoniškų situacijų akivaizdoje imtis konstruktyvios kritikos bei pranašiško pasmerkimo.

Pastoracinis tinklas

142. Be to, reikia pasinaudoti tam tikroje teritorijoje egzistuojančiais ryšiais keičiantis gerąja patirtimi, kai žmonės, turintys didelę praktiką, paremia pradedančiųjų veiklą šioje srityje.

143. Gatvės vaikai atspindi visuomenę, kurioje jie gyvena. Darbuotojai turėtų padėti visuomenei suvokti jos atsakomybę bei kurstyti tam tikrą sveiko nerimo šių vaikų atžvilgiu jausmą. Taip pat rūpintis turėtų ir vietinė Bažnyčia bei krikščionių bendruomenė.

144. Tokioms pastangoms gatvės vaikų labui telkti vyskupų konferencijose bei atitinkamose Rytų Katalikų Bažnyčių struktūrose ir/arba šia problema suinteresuotose vyskupijose/eparchijose įsteigti specialią, su apaštalavimu tarp jaunimo bei šeimų susijusią tarnybą (arba atskirą sekciją jau egzistuojančioje, pavyzdžiui, žmogaus mobilumo, arba gatvės, pastoracijos).

Taip pat pageidautina į bendruosius pastoracinius planus įtraukti nuoseklius, skvarbius bei ilgalaikę veiklą numatančius pasiūlymus, ypatingą dėmesį skiriančius „kelio pastoracijai“, kurią parapinėms ir bažnytinėms bendruomenėms, ieškančioms, kaip į tokią aktualią problemą atsiliepti vadovaujantis Viešpaties žodžiais: „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, mane priima“ (Mt 18, 5), turėtų atverti ypatingi subjektai ugdydami jų sąmoningumą bei tuo rūpindamiesi.

KETVIRTOJI DALIS
BENAMIŲ PASTORACIJA

145. Bažnyčia, teikdama pirmenybę vargšams bei stokojantiems (40), skatina šiuos žmones globoti bei jiems tarnauti, nepaisant jų moralinės ar asmeninės padėties. Norint suvokti skurdo pasaulyje mastą, įskaitant neturinčius pastogės, pakanka žvilgterėti į benamių didmiesčiuose gausą (41).

I. Adresatai

146. Vienas iš skurdo aspektų yra gatvėse ir po tiltais gyvenantys ir miegantys žmonės. Tai vienas iš daugybės skurdo šiuolaikiniame pasaulyje veidų – valkatos, žmonės, kurie priversti gyventi gatvėje, nes neturi pastogės, iš neturtingų šalių atvykę imigrantai, kurie dažnai net ir turėdami darbą neįstengia susirasti, kur gyventi, namų neturintys pagyvenę žmonės, galiausiai tie, kurie – paprastai jauni – „pasirinko“ klajoklinį gyvenimą pavieniui ar grupėmis.

147. Tarp gatvėje gyvenančiųjų ypač minėtini užsieniečiai: paprastai tai jaunuoliai, dėl nepakankamos infrastruktūros pirmuoju imigracijos periodu neturintys pastogės bei besijaučiantys dėl to esą pažeminti, nors ir priima tai kaip neišvengiamą tarpsnį siekiant geresnės ateities.

Situacijos priežastys

148. Pastaraisiais metais industrializuotose šalyse, pirmiausia senojoje Europoje, dėl valstybės socialinės gerovės krizės bei sunkių ekonominių sąlygų (pavyzdžiui, Rytų Europoje) daug žmonių nebesusilaukia pakankamos valstybinės paramos. Senatvės pensijos per mažos, teisei į gyvenamąjį būstą dėmesio neskiriama, bedarbystės atveju dažnai paramos nesusilaukiama, išlaidos sveikatos priežiūrai didelės. Todėl nemažai žmonių tam tikru savo gyvenimo momentu atsiduria gatvėje.

Kai kada į tokią padėtį patenkama dėl iškeldinimo, neišspręstos įtampos šeimoje, praradus darbą, susirgus. Visa tai – jei nėra būtinos paramos – iki tol „normaliai“ gyvenusiuosius gali paversti būtiniausių priemonių neturinčiais žmonėmis.

Situacijos keblumas

149. Svarbu suvokti, jog gyvenimas gatvėje, priešingai dažnai nuomonei, ne visada yra pasirinkimo vaisius. Gyvenimas gatvėje iš tikrųjų yra žiaurus ir pavojingas, kasdienė kova dėl išgyvenimo. Tai juo labiau ne laisvės pasirinkimas. Juk benamiai labai pažeidžiami: stengdamiesi patenkinti savo pirmutinius poreikius jie priklauso nuo kitų bei yra neapsaugoti nuo agresijos, šalčio, pažeminimo, kad bus nuginti kaip nepageidaujami.

150. Daugėjant benamių, tai nutinka vis dažniau, o ir vietų, kurie jie galėtų rasti pastogę (stotyse, ant suolų, po arkadomis ir tiltais), mažėja pamažu keičiantis požiūriui į juos. Skurdžiai žmonių nebejaudina, jie yra tapę viešosios tvarkos problema, kelia vis didesnį pasidygėjimą, iš dalies dėl organizuoto elgetavimo.

151. Į gatvės gyventojus žvelgiama nepatikliai bei įtariai, o tapus benamiu pamažu netenkama teisių. Sunkiau sulaukti paramos, beveik nebeįmanoma surasti darbo, keblu gauti tapatybės dokumentus... Tokie vargšai tampa bevardžiai ir bebalsiai, nesugebantys apsiginti bei rasti išteklių geresnei savo ateičiai.

Dievo žodis peikia bet kurią pasibjaurėjimo vargšais ar abejingumo jų atžvilgiu (poverty fatigue) formą, primindamas, kad Viešpats mūsų gyvenimą pasvers įvertindamas, kaip ir kiek mylėjome vargšus (plg. Mt 25, 31–46). Pasak šventojo Augustino, esame kviečiami padėti vargšui, kad nepatektume į pavojų atstumti ką nors, kas gali būti pats Kristus (42).

Asmens kilnumas

152. Net ir stygių bei nepriteklių patiriantys benamiai išlaiko žmogaus kilnumą, kurio nevalia išleisti iš akių su visais to padariniais.

Iniciatyvos benamių asmenų naudai turėtų būti inovacinės, stengiantis neapsiriboti vien tiesioginiu atsiliepimu į poreikį, bet visuomet atsižvelgti į visus asmens matmenis.

153. Tai reiškia, jog reikia remtis tuo, ką benamiai geba, o ne tuo, ko stokoja. Tokiomis sąlygomis pastoracijos darbuotojai turėtų vertinti net menkus pokyčius į gera.

154. Taip pat svarbu pripažinti „skirtumus“, kuriuos privalu integruoti, bei ribotumus, kurie turėtų neleisti kilti jausmui, jog kitas esąs kitoks, žemesnio rango žmogus. Personalizuoti iniciatyvą taip pat reiškia įžvelgti, ką galima padaryti ir ko ne.

Šiuo atžvilgiu pasigirsta kalbų apie „teisę į krizę“, tiesiogiai užklumpančią pagalbą teikiančius pastoracijos darbuotojus. Jie savo ruožtu irgi jaučiasi įskaudinti ar sužeisti. „Skirtumai“ ir galimos krizės verčia pagalbos struktūrą išeiti iš izoliacijos, į kurią ji gali būti patekusi, bei gyvinti įvairių vietinių paslaugų „tinklo darbą“.

155. Be to, pažvelgę į besivystančias šalis, regime daugėjant elgetų, tai dažnai yra sergantys, akli ar raupsuoti, AIDS užsikrėtę ir todėl iš namų bei šeimų išvaryti, ant šaligatvių apsukriai iš išmaldų priversti gyventi žmonės.

II. Priartėjimo metodai ir pagalbos priemonės

156. Ačiū Dievui, į šią problemą tinkamai atsiliepia – nors tokių pastangų ir nepakanka – parapijos, katalikų organizacijos, bažnytiniai sąjūdžiai ir naujosios bendruomenės. Kai kurie asmenys leidžiasi tokių brolių bei seserų ieškoti, ir jų susitikimai davė pradžią draugystės ir paramos tinklui, iš ko radosi dosnių ir nusistovėjusių solidarumo iniciatyvų.

157. Benamių paieška, susitikimas su jais padeda jiems įveikti savo izoliuotumą, apsisaugoti nuo šalčio ir bado. Jiems teikiamas valgis ir karštas gėrimas, savotiški „mobilieji pietūs“, antklodės ir jų būtiniausius poreikius tenkinantys daiktai.

158. Taip pat steigiami priėmimo centrai, kur laiduojama, jog būtiniausių priemonių stokojančiuosius pasieks įvairios organizuotos iniciatyvos – informavimas ir konsultavimas, maistas ir drabužiai, asmeninė higiena (dušai, skalbyklos, kirpyklos) ir medicinos pagalba.

159. Atsižvelgtina ir į tai, kad benamiai dažnai neišnaudoja galimybės pasinaudoti viešosiomis paslaugomis, nes dėl savo padėties nebeturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir tapatybės dokumentų. Su tokia „oficialaus neegzistavimo“ problema būtina dorotis stengiantis kartu su bendruomene bei viešąja valdžia laiduoti nuolatinę gyvenamąją vietą, galbūt padedančiose bendruomenėse ar priėmimo centruose. Tokiu pačiu būdu galima spręsti ir pašto adreso problemą.

160. Dėl maisto, tai išalkusio pamaitinimas (plg. Mt 25, 35) yra sena, visose kultūrose paplitusi žmogiškoji vertybė – tiesiogiai susijusi su gyvybės vertybės pripažinimu. Garsiame Jėzaus palyginime perteikiamas pasipiktinimas elgetos Lozoriaus ir turtuolio padėtimi (plg. Lk 16, 19–30) turi atitikmenų ir judaizmo bei islamo kultūrose, ypač su svetingumu susijusioje aplinkoje. Solidarumo kultūros kontekste alkstantis beldžiasi į visų – sekuliariųjų ir tikinčiųjų – sąžinę (43).

161. Kalbant apie visokio pobūdžio valgyklas, tai karštas ir gausus valgis turėtų būti nemokamai pateikiamas šeimiškoje ir svetingoje aplinkoje. Ateinantys pavalgyti jaučia poreikį ne tik numalšinti alkį, bet ir sulaukti palankumo, pagarbos ir žmogiškos šilumos – to, ko jiems netenka patirti. Idealiu atveju tuo turėtų užsiimti savo laiką pagalbai aukojantys savanoriai.

Dėmesys kiekvieno kilnumui bei asmeniui taip pat reiškiasi rūpinimusi aplinka ir savanorių mandagiu elgesiu su tais, kuriems jie patarnauja prie stalo. Atsižvelgtina ir į maitinamųjų maitinimosi įpročius, pavyzdžiui, į pagarbą jų religinei tradicijai.

162. Tokiomis aplinkybėmis savanoriai užmezga su vargšais ypatingą santykį, leidžiantį patirtį šeimos bei draugystės ryšį, kurio dauguma benamių yra netekę ar apskritai nepatyrę. Čia minėtina daugelio vietovių tradicija prie Kalėdų vaišių stalo tarsi šeimos narius kviesti benamius.

Krikščioniškasis rūpinimasis

163. Tai atskleidžia gatvės ir atitinkamos ypatingosios pastoracijos ryšį su jų versme, Viešpačiu Kristumi ir jo Įsikūnijimo slėpiniu bei su Bažnyčia, teikiančia pirmenybę vargšams, kurie, savaime suprantama, evangelizuotini gerbiant kiekvieno sąžinės laisvę. Negana to, vargšai evangelizuoja ir mus (plg. Iz 61, 1–3; Lk 4, 18–19).

164. Šioje perspektyvoje tarp kitų gailestingumo darbų neužmirštinas laidojimas. Pastoracijos darbuotojai turėtų pasirūpinti mirštančiųjų be šeimos laidotuvėmis. Kartą per metus kartu su gatvėje gyvenančiais žmonėmis pravartu paminėti pažįstamus bei išėjusiuosius į geresnį gyvenimą, prisimenant juos kiekvieną atskirai vardu. Tebūna jų vardai įrašyti į gyvenimo knygą!

165. Baigiant vaikščioti įvairiais gatvės pastoracijos keliais, mūsų kontempliacinis žvilgsnis krypsta į Mariją, mūsų Motiną ir Globėją, meldžiantis už pastoracijos darbuotojus migrantų bei keliaujančiųjų Rožinio ketvirtąjį, Garbės, slėpinį: „<...> idant jie savo pastoracinėje veikloje nepasiduotų materialiniams interesams bei rūpesčiams, nebūtų įveikti netikrumo, baimės ir vienatvės, bet ieškotų prieglobsčio į dangų paimtos Marijos meilės kupinoje širdyje“ (44).

Roma, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos tarybos būstinė, 2007 m. gegužės 27 d., minint Kelio Dievo Motiną.

Kardinolas Renato Raffaele Martino
Prezidentas

+ Agostino Marchetto
Titulinis Astigi arkivyskupas
Sekretorius


Nuorodos

(1) Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos taryba. Čigonų pastoracijos gairės. Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2005.
(2) Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos taryba. Turizmo pastoracijos gairės. Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2001.
(3) Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos taryba. Piligrimystė Didžiojo 2000 metų jubiliejaus laiku. Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1998.
(4) Pijus XII. Kreipimasis į Fédération Routičre internationale organizaciją: Discorsi e Radiomessaggi di S. S. Pio XII, t. XVII (1955), 275.
(5) Plg. Kardinolas Angelo Sodano. Popiežiaus žinia 2005 m. Pasaulinės turizmo dienos proga: L‘Osservatore Romano (2005 07 21), 5.
(6) Plg. Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos taryba. Instrukcija Erga migrantes Caritas Christi, 15. Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2004.
(7) Paulius VI. Kreipimasis į tarptautinio dialogo, kaip naudojimąsi keliu pajungti moralei, dalyvius: Insegnamenti di Paolo VI, t. III (1965), 499.
(8) Pastoraciniame paraginime apie eismo saugumą Prancūzijos vyskupų konferencijos socialinė komisija pareiškė: „Pasak psichologų, vairuotojai savo transporto priemonėmis dažnai naudojasi neatsakingai ir todėl pavojingai. Automobiliai, sunkvežimiai ir motociklai tampa galios, nepakantos, pasipuikavimo ir kartais net smurto išraiška. Vairuotojai gali parodyti jausmų bei nusiteikimų, kurie normaliame gyvenime jiems nebūdingi... Toks saugaus eismo stygius yra papiktinimas, turintis paskatinti visus transporto priemonių vairuotojus susimąstyti ir pakeisti savo elgesį“: Prancūzijos vyskupų konferencija. Sécurité routičre: un défi évangélique (2002 10 24): www.cef.fr./catho/communiques/2002/commu20021029securiteroutiere.php
(9) Plg. Generalinės asamblėjos susirinkimas ir ekspertų pasitarimas dėl pasaulinės saugaus eismo krizės (2004 04 14–15).
(10) Paulius VI. Kreipimasis į tarptautinio dialogo, kaip naudojimąsi keliu pajungti moralei, dalyvius: Insegnamenti di Paolo VI, t. III (1965), 500; Taip pat plg. Benediktas XVI. Sekmadienio Angelus Domini (2005 11 20): L‘Osservatore Romano (2005 11 21–22), 6.
(11) Pijus XII. Kreipimasis į Fédération Routičre internationale organizaciją: loc. cit., 275; plg. Belgijos vyskupai. Pastoracinis laiškas Sur morale de la circulation routičre (Malines, 1966 01 15): Pastoralia, (1966), Nr. 8, 1 lapo antra pusė, II kol.
(12) Jonas XXIII. Pagarba gyvybei – veiksmingos kelių eismo drausmės pagrindas: Discorsi, Messagi, Colloqui del Santo Padre Giovanni XXIII, t. III (1961), 383. (13) Jonas Paulius II. Una cultura della strada. Contro į troppi incidenti: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, t. X, 3 (1987), 22.
(14) Paulius VI. Kreipimasis į tarptautinio dialogo, kaip naudojimąsi keliu pajungti moralei, dalyvius: Insegnamenti di Paolo VI, t. III (1965), 499.
(15) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1737.
(16) Ten pat, 2290.
(17) Pijus XII. Kreipimasis į Romos automobilininkų klubo narius: Discorsi e Radiomessaggi di S. S. Pio XII, t. XVIII (1956), 89.
(18) Belgijos vyskupai: loc. cit., 1 lapo pirma pusė, II kol.
(19) Ispanijos vyskupai. Pastoracinis paraginimas Espiritu cristiano y trįfico, 7: „Ecclesia“, Nr. 1481, 1968 07 21.
(20) Belgijos vyskupai: loc. cit.
(21) Ten pat, I kol.
(22) Ten pat.
(23) Plg. „La Giornata del perdono“: L‘Osservatore Romano (2000 03 13–14), 8–9.
(24) Plg. Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos taryba. Instrukcija Erga migrantes Caritas Christi, 15: loc. cit.
(25) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 485; Jonas Paulius II. Enciklika Dominum et vivificantem, 66: AAS LXXVIII (1986), 896.
(26) Plg. Jonas Paulius II. Homilija Romos Leonardo da Vinči oro uoste: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, t. XIV, 2 (1991), 1351; taip pat plg. Plg. Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos taryba. Il Rosario dei migranti. Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2004.
(27) Paulius VI. Kreipimasis į Nacionalinės pagalbos organizacijų asociacijos VII kongreso narius: Insegnamenti di Paolo VI, t. II (1964), 333.
(28) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 30: AAS LVIII (1966), 1049–1050. (29) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 18: AAS LVIII (1966), 682.
(30) Paulius VI. Kreipimasis: AAS LXV (1973, 591.
(31) Plg. Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos taryba. Europos kelio pastoracijos nacionalinių vadovų pirmojo susirinkimo baigiamasis dokumentas: www.vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/migrants/rc_pc_migrants_doc_20021209_road_leur_pressrelease_it.shtml; Pirmojo tarptautinio susitikimo gatvės vaikų pastoracijos klausimais baigiamasis dokumentas: People on the Move XXXVII (2005), suppl. 98, 97; Pirmojo tarptautinio gatvės moterų išlaisvinimo pastoracijos susirinkimo baigiamasis dokumentas: People on the Move XXXVIII (2006), suppl. 102, 119.
(32) Jonas Paulius II. Laiškas moterims, 5: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, vol. XVIII, 1 (1995), 1875. Taip pat galima priminti, kad „Jėzaus nuostata mesijinės tarnybos laikotarpiu jo sutinkamų moterų atžvilgiu atspindi amžinąjį Dievo, kuris, jas sukurdamas, kiekvieną iš jų išsirenka bei myli (plg. Ef 1, 1–5), planą... Kiekviena nuo „pradžių“ kaip moteris paveldi asmens kilnumą“: Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem, 13: AAS LXX (1988), 1685. Taip pat minėtina: Popiežius Jonas Paulius II. Žinia 1995 m. Pasaulinės migrantų dienos proga, 3, kur pabrėžiama solidarumo, svetingumo, apsaugos nuo piktnaudžiavimų ir moterų globos tema: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, vol. XVII, 2 (1994), 118.
(33) Benediktas XVI. Žinia 2006 m. Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga „Migracija: laiko ženklai“: People on the move XXXVII (2005), 99, p. 52.
(34) Plg. Protocol to Prevent, Suppress and Punish Trafficking in Persons, Especially Women and Children, supplementing the United Nations convention agains Transnational Organized Crime (2000 11 15).
(35) Plg. Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos taryba. Erga migrantes caritas Christi, 70–72; taip pat atitinkamų teisinio pastoracinio pobūdžio nuostatų str. 1 § 3 ir str. 19 § 1: loc. cit.
(36) Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka. Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2004, 19.
(37) Jonas Paulius II. Žinia 1996 m. Pasaulinės taikos dienos proga: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, vol. XVIII, 2 (1995), 1331.
(38) Valstybės sekretorius kardinolas Angelo Sodano. Telegrama Tarptautinės darbo organizacijos generaliniam sekretoriui Konvencijos Nr. 182 dėl vaikų darbo blogiausiųjų formų uždraudimo bei pašalinimo įsigaliojimo proga: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, vol. XXIII, 2 (2000), 921–922.
(39) JTO. Tarptautinė vaiko teisių konvencija, 1989 m., Pratarmė.
(40) Plg. III Lotynų Amerikos vyskupų visuotinė konferencija (Puebla de los Angeles, Meksika, 1979 m.): Puebla. L‘Evangelizzazione nel presente e nel futuro dell‘ America Latina, 1142. Editrice Missionaria Italiana, Bologna 1979.
(41) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas kardinolui Roger Etchegaray del benamių problemos: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, vol X, 3 (1987), 1352; Popiežiškoji „Iustitia et Pax“ komisija. Che ne hai fatto del tuo fratello senza tetto? La Chiesa e il problema dell‘ alloggio. EDB, Bologna 1988, 6–7.
(42) Date omnibus, ne cui non dederitis ipse sit Christus: Augustinas. Sermo 311: PL 39, 2342 ir t.
(43) Plg. Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos taryba. Erga migrantes caritas Christi, 9: loc. cit.
(44) Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos taryba. Il Rosario dei migranti, 28: loc. cit.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2007 rugpjūčio 31, Nr. 16; 2007 rugsėjo 20, Nr. 17