JĖZUS KRISTUS – VIENINTELIS PASAULIO IŠGANYTOJAS
NAUJOJO GYVENIMO DUONA

47-asis tarptautinio Eucharistinio kongreso (2000 birželio 18–25) pagrindinės tezės

Roma, 1998 rugsėjo 8



Tekstą internetui parengė KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA.
Paskelbta „Bažnyčios žiniose“, 2000 gegužės 16, Nr. 9.

T U R I N Y S

Pratarmė
2000 -ųjų metų jubiliejus – Eucharistiniai metai [1-3]

„DARYKITE TAI MANO ATMINIMUI“
Paskutinė Vakarienė ir Eucharistija [4-7]

Liturginis Viešpaties aukos prisiminimas [5]
Kristaus įsakymo atminimas Bažnyčioje [6]
Gyvas Jėzaus pavyzdžio atminimas [7]


„IMKITE IR VALGYKITE“
Eucharistinis valgis vienija mus su Kristumi – tampame vienu kūnu Bažnyčioje [8-11]

Naujojo gyvenimo duona [9]
Viena duona, kad būtume vienas kūnas [10]
Duona, suteikianti jėgų kelionei [11]


„IMKITE IR VALGYKITE JOS VISI”
Duona laužoma ir dalijama Bažnyčios, kurios misija tarnauti pasauliui, gyvybei palaikyti [12-16]

Gyvybę teikianti dovana [13]
Begalinė dovana [14]
Dovana, už kurią esame atsakingi [15]
Misijinė dovana [16]


TIKĖJIMO SLĖPINYS
Švenčiamas ir kontempliuojant su viltimi išgyventas tikėjimas [17-21]

Žodis atveria slėpinį [18]
Gyvas buvimas [19]
Tikėjimas atveria adoracijai [20]
Amžinojo gyvenimo Duona – pasaulio Paschos ženklas [21]


SU ROMOS BAŽNYČIA
Vienybėje su apaštalo Petro įpėdinio Bažnyčia, kuri vadovauja su meile [22]

NUORODOS



Pratarmė
2000 -ųjų metų jubiliejus – Eucharistiniai metai
 

1. 2000 -ųjų metų jubiliejus, vedantis į trečiąjį tūkstantmetį, mus skatina naujai pažvelgti į Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį, kad kiekvienas asmeniškai ir visa bendruomenė patirtų iš jo srūvančią atnaujinančią malonę, padedančią Šventosios Dvasios įkvėptiems žengti naujo gyvenimo keliu gyvybės šaltinio link. Tikime, kad „neregimasis priėmė regimą mūsų prigimtį, kad išaukštintų žmonių giminę ir padarytų juos nemirtingus. Gimęs prieš amžius, nužengė į laiko tėkmę, kad priartintų pasauliui Tėvo sumanymą ir grąžintų į Jo glėbį paklydusią žmoniją“ (1).

Kristaus atpirkimo slėpinys, prasidėjęs Mergelės įsčiose ir visiškai atsiskleidęs ant kryžiaus, persmelkė visą istoriją, pašventindamas kiekvieną žmonijos kartą. Paschos slėpinys yra tikras ir nuolat veiksmingas istorinis įvykis. Kaskart, kai švenčiame Eucharistiją, esame atperkami Viešpaties mirtimi ir prisikėlimu. Tai vyks iki Jo atėjimo. Tai liudija, kad Dievas yra su mumis ir dėl visų mūsų: „Eucharistijos sakramente prieš dvidešimt amžių Marijos įsčiose įsikūnijęs Išganytojas tebėra žmonijos gerovei trykštantis gyvybės šaltinis”(2).

2. Idant būtų pabrėžtas gyvas, išganantis Kristaus buvimas Bažnyčioje ir pasaulyje, Jonas Paulius II nusprendė Didžiojo jubiliejaus proga surengti Tarptautinį Eucharistinį kongresą Romoje(3). Todėl Šventieji metai yra skirti giliau suvokti Eucharistijos slėpinį – viso laike keliaujančios Bažnyčios gyvenimo šerdį. Šventieji metai ir Eucharistijos slėpinys nėra du atskiri įvykiai, nes kiekvienas iš jų visapusiškai atsiskleidžia tik švenčiamas kartu. Eucharistija – tai Kristaus, kuris tas pats vakar, šiandien ir per amžius, atminimas ir gyvas sudabartinimas. Bažnyčia su dėkingumu rengiasi švęsti dutūkstantąsias Jo gimimo metines.

3. Tarptautinio Eucharistinio kongreso tikslas – atnaujinti ganytojų ir tikinčiųjų pagarbą Eucharistijos šventimui, ypač švenčiamai susirinkus sekmadienį, kad dalyvaujantys kassavaitiniame Viešpaties Paschos slėpinio minėjime išmoktų savo gyvenimą derinti su didžiu jų švenčiamu slėpiniu. Todėl šiam įvykiui reikia ypatingai ir deramai pasirengti.

Todėl vietinėms Bažnyčioms pateikiame tam tikras apmąstymo gaires, kurias, atsižvelgiant į konkretų kultūrinį, socialinį ir religinį kontekstą, galima išplėtoti ir pagilinti maldos bei katechezės grupėse. Tarptautinis Eucharistinis kongresas yra gera proga išpažinti ir švęsti – „juk Eucharistijoje yra visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis ir gyvoji duona. Joje Kristus Šventosios Dvasios gaivinamu ir gyvybe trykštančiu savo kūnu teikia žmonėms gyvenimą“(4).

Šiame gaires pateikiančiame konspekte aptariamos šios temos: Eucharistijos slėpinys, kuriuo Jėzus liepė prisiminti Velykinę Jo auką (I); Kristaus Velykų slėpinys, aukojamas duonos ir vyno pavidalais (II); dalyvauti Eucharistinėje puotoje – dalytis su Kristumi Jo gyvenimu, priimant pastarojo vaisius ir įsipareigojant sekti Jo pavyzdžiu (III); Eucharistija yra tikėjimo slėpinys: ji pažįstama per tikėjimą ir jį gaivina (IV).
 

„DARYKITE TAI MANO ATMINIMUI“
Paskutinė Vakarienė ir Eucharistija
 

4. Eucharistiją įsteigė pats Jėzus ir ją patikėjo Bažnyčiai. Kančios išvakarėse kartu su mokiniais sėdėdamas už stalo ir norėdamas, kad kiekvienas jų tiesiogiai dalyvautų Jo Paschoje, savo mirčiai ir prisikėlimui atminti Jis įsteigė Eucharistiją ir įsakė ją švęsti iki garbingo Jo sugrįžimo (5).

Todėl švęsdami Eucharistiją vykdome Jėzaus valią.
 

Liturginis Viešpaties aukos prisiminimas

5. Eucharistijos didingumas pasireiškia tuo, kad liturginiam šventimui Kristaus vardu (in persona Christi, anot žinomo pasakymo) vadovaujančio kunigo žodžiais ir veiksmais sudabartinama ir padaroma veiksminga Viešpaties Jėzaus Pascha: „Jis, tikrasis ir amžinasis Kunigas, įsteigė nepaliaujamą aukoti auką; vardan mūsų išganymo Jis paaukojo save kaip atnašą Tėvui liepęs mums aukoti šią auką Jo atminimui”(6).

Kryžiaus auka yra nepakartojama, kaip nepakartojamas Jėzaus gyvenimas, tačiau šie Viešpaties gyvenimo slėpiniai sudabartinami sakramentiniu būdu: „Todėl, Viešpatie, mes, tavo tarnai ir visa tavo šventoji liaudis, minėdami tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus palaimingąją kančią, prisikėlimą iš numirusių ir garbingą įžengimą į dangų, aukojame šviesiausiajai tavo didybei tavo paties mums duotų dovanų auką – tyrą, šventą, be dėmės auką – šventąją gyvenimo Duoną ir amžinojo išganymo Taurę” (7).

Liturginis atminimas apima visą „iš moters gimusio” (Gal 4, 4) Dievo Sūnaus, Išganytojo Kristaus, istorinį slėpinį: „Kūnas, kurį valgome, ir Kraujas, kurį geriame, yra begalinė mums, keliauninkams, suteikta prisikėlusio Viešpaties dovana – tarsi kvapni duona ji dvelkia Mergelės Motinos aromatu”(8). Iš tiesų nuo pat pirmosios apsigyvenimo motinos įsčiose akimirkos Jėzus paaukojo save Dievo garbei dėl pasaulio atpirkimo ir gyvenimo (plg. Žyd 10, 5–10); pasiaukojimo aktą užbaigia mirtis ant kryžiaus – jo vaisius – prisikėlimas – tuo būdu žmonėms suteikta išganančioji dalyvavimo dieviškajame gyvenime dovana.

Sudabartinant praeitį Eucharistinio atminimo dėka Kristus yra tarp mūsų dar neišsipildžius būsimos garbės pažadui. Tai balsiai svarbiausią Mišių akimirką išpažįsta visa bendruomenė: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant”.
 

Kristaus įsakymo atminimas Bažnyčioje

6. Jėzaus žodžiai: „Darykite tai mano atminimui” skirti visai bendruomenei. Eucharistija nėra privatus dalykas – Kristus ją paliko visai Bažnyčiai, todėl jos šventimas nėra individualus aktas, nors Eucharistinėje puotoje dalyvautų vienas žmogus – priešingai, ji bet kuriuo atveju yra visos Bažnyčios veiksmas, skirtas jai ugdyti.

Suvokiant, kad „be Bažnyčios nebūtų Eucharistijos, o be Eucharistijos Bažnyčios” krikščionių bendruomenei Kristaus Paschos šventimas buvo ir tebėra jos tapatumo ir misijos šaltinis bei išsipildymas. Todėl Kristaus vardu susirinkdama kiekvieną sekmadienį, kad būtų pamaitinta gyvenimo Žodžiu ir Duona, bendruomenė parodo klusnumą Kristaus valiai, kurią Jis pareiškė kančios išvakarėse (9). Tas ne krikščionis, kuris nevykdo Jėzaus įsakymo: „Darykite tai mano atminimui”.

Kiekvieną kartą, švęsdama Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, Bažnyčia atsinaujina ir vėl atranda savo, Naujosios ir Amžinosios Sandoros tautos, kuri, patirdama pasaulio išbandymus, jo keliais keliauja susitikti su Dievu dangiškojoje Jeruzalėje, pašaukimą – ten „jis apsigyvens tarp jų ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo” (Apr 21, 3–4).
 

Gyvas Jėzaus pavyzdžio atminimas

7. Prisimindama Kristaus prisikėlimą Bažnyčia Šventosios Dvasios yra kviečiama vienytis su nekalta auka, kurią atnašauja Tėvui. Tuo būdu Kristaus auka tampa visų joje dalyvaujančių auka (10).

Žinome, kad įsakymas „Darykite tai mano atminimui” yra glaudžiai susijęs su nauju Jėzaus įsakymu, kurį Jis davė tuo pat metu sėdėdamas su mokiniais už stalo: „Jei tai aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau” (Jn 13, 14–15).

Iš tiesų prisimenant Jėzų liturgijoje neįmanoma neprisiminti visaapimančios Jo meilės kasdieniame gyvenime. Tuomet pasirodome esą tikrai paklusnūs mūsų Mokytojo ir Viešpaties mokiniai. Neįsivaizduojama, kad tikrieji Kristaus mokiniai eitų kitu, ne mirusio ir prisikėlusio Viešpaties, keliu. Tai akivaizdžiai liudija kankiniai, kurių vardais ir šiandien pažymima Bažnyčios istorija. Nuo seno po altoriais, ant kurių aukojama „nekalta susitaikymo Auka”, besiilsinčių kankinių palaikai nuolat gyvai mums primena Jėzaus įsakymą. Tik iš Eucharistijos gautos stiprybės dėka daugybė vyrų ir moterų savo gyvenimu liudijo ir tebeliudija nepaprastą Viešpaties prisikėlimą.
 

„IMKITE IR VALGYKITE“
Eucharistinis valgis vienija mus su Kristumi – tampame vienu kūnu Bažnyčioje
 

8. Konsekruota duona ir vynas – tai sakramentiniai Kristaus aukos ženklai: dalyvauti jų puotoje reiškia vienytis su Viešpačiu Jėzumi, tapti viena su Juo ir su tais, su kuriais dalijamasi tuo pačiu naujojo gyvenimo maistu (11).
 

Naujojo gyvenimo duona

9. Maistas yra būtinas gyvybei palaikyti – valgymas kartu reiškia draugiškumą. Eucharistijos puotoje negana to, kad Jėzus dalijasi su mumis savuoju maistu – dvasinio valgio pavidalu Jis dovanoja pats save, kad būtume gyvi: „Valgydami Kristaus kūną ir gerdami Jo kraują turime pasikeisti tapdami tuo, kuo maitinamės, viskuo – kūnu ir dvasia – apsivilkti tuo, kuriame esame mirę, palaidoti ir prikelti” (12).

Tai, kad Kristus duoda mums „valgyti savo Kūną”, rodo dieviškosios meilės nutrūktgalviškumą ir dangiškosios išminties skandalingumą – tas pats pasakytina apie Įsikūnijimą ir mirtį ant kryžiaus: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame” (Jn 6, 51. 56).

Šie paslaptingi Jėzaus žodžiai tapo apaštalams visiškai suprantami tik tada, kai jiems kartu su Juo besėdint už stalo kančios išvakarėse „Jis paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui”. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui” (1 Kor 11, 23–25).

Šiuos žodžius Šventajai Dvasiai įkvėpus kunigo lūpomis Viešpats Jėzus ir šiandien taria Eucharistinės puotos metu. „Kas galėtų abejoti jam pasakius, jog duona – „tai mano kūnas“? Ar dvejoti jam patvirtinus: „Tai mano kraujas“ ir teigti, kad tai netiesa? Todėl su visišku pasitikėjimu priimkime tai kaip tikrą Jėzaus kūną ir kraują. Duonos pavidalu tau duodamas kūnas, o vyno pavidalu – kraujas, kad, priimdamas Kristaus kūną ir kraują, taptum to paties kaip Kristus kūno ir kraujo” (13).

Tai nuostabus pašaukimas: imant ir valgant gyvenimo duoną verta ir teisinga už ją dėkoti!
 

Viena duona, kad būtume vienas kūnas

10. Krikštu įvesdinti į Kristų tarsi vieno vynmedžio šakelės (plg. Jn 15, 5), Eucharistinės puotos metu pripažįstame esą vieno Tėvo vaikai: „Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk dalijamės viena duona” (1 Kor 10, 16–17).

Atsakydama į Jėzaus kvietimą „Imkite ir valgykite” Bažnyčia ugdo savo narių vienybę. To prašome Tėvo švęsdami Eucharistiją: kad „visus, priimančius Kristaus Kūną ir Kraują, Šventoji Dvasia sutelktų vienybėn” (14).

„Teisinga, kad duona laikoma Kristaus kūnu. Duoną sudaro daug grūdelių. Jie sumalami į miltus, kurie, sumaišius su vandeniu, tampa tešla – po to ji kepama. Lygiai toks pat vientisas yra mistinis Kristaus kūnas, nors jį sudaro daug žmonių – juos visus ištobulina Šventosios Dvasios liepsna” (15).

Kūno vienybė nereiškia, jog jo visi nariai yra vienodi – Bažnyčioje, nors ir būdami tos pačios Duonos grūdai, jos nariai atlieka skirtingas tarnybas pasinaudodami skirtingomis charizmomis, vienas kitam padėdami gyventi pagal savo pašaukimą išlaikant vienybę Šventojoje Dvasioje. Tuo būdu esant glaudžiai susietiems kūno nariams jis visais atžvilgiais auga meile tame, kuris yra galva (plg. Ef 4, 1–16).

Nors Bažnyčia yra vieninga ir šventa Šventojoje Dvasioje, dėl nuodėmių ir tarpusavio nesutarimų jos vaikai istorijos tėkmėje atsiskyrė vieni nuo kitų. Todėl, nors pakrikštyti tuo pačiu Krikštu, krikščionys nevalgo prie to paties stalo, suprasdami, kad vienybė meilėje galima tik tada, kai yra vienybė tiesoje.

Švęsdami Eucharistiją esame nepaliaujamai kviečiami tikrai vienybei su visais krikščionimis – tai bendrų pastangų įgyvendinant Kristaus maldą: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 21), simbolis.
 

Duona, suteikianti jėgų kelionei

11. Jėzaus žodžiai: „Imkite ir valgykite” atitinka žmogaus širdies troškimą patenkinti visokeriopą žemiškosios kelionės metu patiriamą alkį: maisto, svarbiausių gyvybinių poreikių, teisingumo ir laisvės, meilės ir vilties alkį. Duonos ir vyno pavidalu Dievas teikia žmogui ne tik žmogaus kūno jėgas palaikantį maistą – tai dvasią gaivinantis sakramentas, kad žmogus nepristigtų paramos kūnui ir sielai (16). Maldą, kuria prašome Tėvo: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien”, Dievas visiškai išklauso pasotindamas mus dieviškuoju Žodžiu ir Eucharistija. Mums, kaip anuomet Jėzaus prašiusiems žmonėms: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!”, Jėzus atsako: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš” (Jn 6, 34–35).

Maitindamiesi Kristumi prie šventojo altoriaus pripažįstame, kad „už mus atiduotas jo Kūnas čia mus peni ir stiprina” (17), o taip pat įsitikiname Jo pažado: „Ateikite pas mane visi, kurie alkstate ir easte prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28) tikrumu. Konsekruotos duonos ir vyno galia vėl grįštame valgyti ir gerti Eucharistinėje puotoje, kad įgytume jėgų siekti visiškos vienybės su Dievu.

„Gyvybės duona” ir „išganymo taure” sustiprintas tikėjimas remiasi Jėzumi – Jis – tikrasis atsakymas mums, ieškantiems gyvenimo prasmės ir keliantiems klausimus dėl ateities: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Kas valgo šią duoną, gyvens per amžius” (Jn 6, 54. 58). Ypač tada, kai nesuvokdami kančios priežasties, stengiamės su meile ją ištverti, suprantame, kad Kristaus žodžiai: „ Imkite ir valgykite” skirti kiekvienam mūsų. Eucharistinė duona – tai silpnųjų jėga, ligonių stiprybė, žaizdas gydantis balzamas, pasaulį paliekančiųjų paguoda. Tai tikinčiųjų, ypatingomis salygomis ir aplinkybėmis skelbiančių Evangeliją  ir liudijančių, kad Jėzus Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6), tvirtybė. „Gyvenimo Duoną” valgome, idant taptų regima tai, dėl ko verta gyventi.
 

„IMKITE IR VALGYKITE JOS VISI”
Duona laužoma ir dalijama Bažnyčios, kurios misija tarnauti pasauliui, gyvybei palaikyti
 

12. Valgydami gyvenimo duoną ir gerdami iš išganymo taurės prisimename, kad „Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Taigi mes matėme ir liudijame, kad Dievas atsiuntė savo Sūnų, pasaulio Gelbėtoją” (1 Jn 4, 8–10. 14).
 

Gyvybę teikianti dovana

13. Tikroji meilė dovanoja save besąlygiškai. Antraip ji yra savimeiliška, grindžiama prievarta ir iliuzijomis. Tikroji meilė, priešingai, pamiršdama save visiškai pasiaukoja dėl kito.

Tokia yra savanoriškai, su dėkingumu paaukota Kristaus auka: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę <…>. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu” (Jn 10, 11. 17–18). Pastebėkime Jėzaus aukos didingumą: „<…> Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai” (Rom 5, 8). Jėzus išliejo savo kraują ne tik už tuos, kurie Jį myli.

Iš to suprantame, kokia tobula yra Dievo meilė: Jis toks pats ir teisiesiems, ir nusidėjėliams. Meilė nusidėjėliams, neįvertinantiems dovanos, – tai gailestingumas; meilė priešams, iš kurių nesitikima nieko gero, – atlaidumas. Dovanodamas savo meilę Kristus mus atpirko: atsilygino už mūsų nuodėmes ir sutaikė nusidėjėlius: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti malone” (Ef 2, 4–5).
 

Begalinė dovana

14. Jėzus sakosi atėjęs „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28; plg. Mt 26, 28); šis pastarasis žodis nieko neriboja: jis visą žmoniją pastato priešais vienintelį Atpirkėją, kuris save atiduoda, kad ją išgelbėtų. Bažnyčia, sekdama apaštalais, moko, kad Kristus numirė už visus žmones be jokios išimties. „Nėra, nebuvo ir nebus žmogaus, už kurį Kristus nebūtų kentėjęs” (18).

Patikėdamas apaštalams besąlygiškos savo dovanos sakramentą Kristus atiduoda save už kiekvieną Adomo palikuonį – Įsikūnijimu užmezgęs su žmonėmis ypatingą ryšį nedaro skirtumo tarp vyro ir moters, turtingo ir vargšo, laisvo ir kalinio, baltaodžio ir juodaodžio, žydo ir graiko, europiečio ir azijiečio:  „ne taip yra su dovana kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei” (Rom 5, 15).

Išganantys Jėzaus žodžiai skirti visiems – pirmenybę Jis teikė tik vargšams ir atstumtiesiems. Padauginęs duoną bei žuvis ir pasotinęs išalkusią minią, Jėzus nedarė jokio skirtumo nė vieno asmens atžvilgiu: „Visi valgė ir pasisotino” (Lk 9, 17). Lygiai taip visi kviečiami į Eucharistinę puotą – Viešpaties vakarienę, kur visa pakrikštytųjų bendruomenė vaišinasi ta pačia Duona. Sudaręs Naująją ir Amžinąją Sandorą bei paženklinęs ją savuoju krauju Kristus sugriovė priešiškumo sieną, kad savyje sukurtų vieną naują žmogų (plg. Ef 2, 14–18).
 

Dovana, už kurią esame atsakingi

15. Priimdami „dėl mūsų” laužomą gyvenimo Duoną su nuolankiu tikėjimu tariame: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį ir mano siela pasveiks”. Tačiau nepamirškime, kad tą pačią didžiojo sakramento įsteigimo naktį Judas išdavė savo Mokytoją.

Deja, yra tokių, kurie nevertai priima Viešpaties kūną ir kraują. Priimdami Kristų turime leisti jam mumyse apsigyventi, mums kalbėti ir per mus veikti, kad mumyse „dėl kitų”, nė vieno neišskirdamas, galėtų tęsti pasiaukojančią savo misiją. „Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria savo pasmerkimą” (1 Kor 11, 28–29). Todėl, kuris rimtai pažeidė Dievo įsakymus, prieš priimdamas Komuniją Atgailos sakramentu turi apsivalyti nuo nuodėmių.

Viena vertus, Eucharistija yra susitaikymo šaltinis, įpareigojantis tikinčiuosius mokytis atleidimo. Kita vertus, kad kiekvienas galėtų vertai priimti Kristaus kūną, reikia, kad susitaikytų ne tik su Dievu, bet taip pat su broliais ir bendruomene. Romos apeigose yra prasmingas ramybės palinkėjimo gestas, kuriuo tikintieji apsikeičia prieš Komuniją – tai juos vienija į vieną kūną, kuris yra gyvas Šventosios Dvasios vaisiais: „meile, nuolankumu, gerumu, ištikimybe, romumu, susivaldymu” (Gal 5, 22).

„Visiems duotą Duoną” vertai priimame tada, kai atpažįstame Jėzų neturtingiausiuose broliuose, mažiausiuose, paniekintuosiuose. Priimantys Eucharistiją įsipareigoja nuoširdžia meile atnaujinti savo gyvenimą. Tai primena šv. Jonas Auksaburnis: „Gėrei Viešpaties kraują, tačiau neatpažįsti savo brolio. Paniekini duoną, kurią valgei, nes nesidaliji ja su tuo, kuris yra vertas ją valgyti. Dievas atleido tau visas nuodėmes ir pakvietė dalyvauti savo puotoje. O tu, nepaisant to, netapai gailestingesnis” (19).
 

Misijinė dovana

16. Eucharistija, kurioje slypi visi dvasiniai Bažnyčios turtai, yra evangelizacijos šaltinis ir didžiausias pasiekimas: apvainikuodama tikinčiojo įvesdinimą į Kristaus gyvenimą per Bažnyčią, ji skatina krikščionis darbais ir žodžiais skelbti tikėjimo slėpinį (20). Dalyvaujantys Eucharistinėje puotoje įsipareigoja misijų veiklai – visiems skelbti Gerąją išganymo naujieną ir kviesti pasinaudoti jos vaisiais. Eucharistinės aukos šventimas – tai pats veiksmingiausias misijinis aktas, kuriuo atnaujinamas pasaulis ir kiekvieno žmogaus gyvenimas.

Laužantys Gyvenimo Duoną asmeniškai ir bendruomeniškai įsipareigoja nepažįstantiems Evangelijos padėti atsiversti ir priimti tikėjimo dovaną, o jį praradusiems vėl išmokti džiaugtis vienybe su Kristumi Išganytoju. Kiekvienerios šventos Mišios pabaigiamos misijiniu siuntimu: „eikite” ir visiems skelbkite apie Viešpaties prisikėlimą skleisdami Jo „ramybę”. Įsigilinę į Eucharistijos slėpinį, semdamiesi iš jos jėgų mokomės tarnauti vargšams, mylėti artimą, ginti ir globoti kiekvieno žmogaus gyvybę, kovoti už teisingumą ir nepaliaujamai siekti taikos.
 

TIKĖJIMO SLĖPINYS
Švenčiamas ir kontempliuojant su viltimi išgyventas tikėjimas
 

17. Gyvenimo duona sustiprina kiekvieną, kuris su tikėjimu ją priima. To Jėzus mokė jo besiklausančius Kafarnaume ir visur kitur: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo jums duos Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra  pažymėjęs.” Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?” Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė” (Jn 6, 27–29).
 

Žodis atveria slėpinį

18. Be Apreiškimo Eucharistija būtų nesuvokiama. Kaip Paskutinei vakarienei susirinkusiems mokiniams ar keliauninkams į Emausą (plg. Lk 24, 13–35), taip ir mums reikia, kad Viešpats mūsų akivaizdoje laužytų Žodžio duoną ir širdyse įžiebtų meilės ugnį, kad su tikėjimu dalyvautume Jo mirties ir prisikėlimo slėpinyje, sakramentiniu būdu vykstančiame ant altoriaus. Todėl Mišias sudaro dvi dalys: Žodžio ir Aukos liturgija. Jos glaudžiai tarpusavyje susijusios vienai pereinant į kitą (21). Klausantis Žodžio, kuriuo pats Viešpats prabyla į mus liturginio susibūrimo metu, mumyse pabunda tikėjimas, leidžiantis mums dalyvauti Gyvenimo puotoje.

Gyvas buvimas

19. Eucharistinėje giesmėje Ave verum corpus natum de Maria Virgine aiškiai išreikšta tai, kas sieja istorinį įvykį ir sakramentą – joje sakoma, kad Tas, kuris įsikūnijo Mergelės Marijos įsčiose, kad būtų Dievas su mumis, realiai apsireiškia Eucharistinio sakramento pavidalais. Kristaus buvimas Eucharistijoje – tai tikra sakramentinė auka, kuriai simbolius ir gestus sugalvojo pats Kristus, aukojama Bažnyčios nustatytu iš apaštalų perimtu būdu. „Tasai buvimas vadinamas „tikru“ ne todėl, kad kitos apsireiškimo formos būtų netikros, bet dėl to, kad tai buvimas tikrąja to žodžio prasme – apčiuopiamas – tuo būdu Kristus, Dievas ir žmogus, visiškai ir esmingai patvirtina savo buvimą”(22).
 

Tikėjimas atveria adoracijai

20. Suvokiantys, koks brangus dieną naktį mūsų bažnyčiose saugomas Švenčiausiasis Sakramentas, tikintieji grįžta to slėpinio artumon ne Mišių metu, kad dar kartą, kaip ir švęsdami Eucharistiją, susikauptų maldai prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Tyli padėkos ir prašymo malda stiprina tikėjimą, padeda gyventi viltimi ir meile.

Švenčiausiojo Sakramento išstatymas, adoracijos valandos, Eucharistinės procesijos, ypač Dievo Kūno ir Kraujo iškilmės metu, Eucharistiniai kongresai sutelkia mūsų dėmesį ties tuo, kuris yra Gyvybės Duona, tikrasis gyvenimas – tuo visiems primenama ir liudijama, kad žmogus gyvas ne vien duona. Mergelės Marijos pavyzdžiu kontempliuodami Švenčiausiąjį Sakramentą suartėjame su realiai jame esančiu Gyvuoju – tai šio pasaulio mirusiuosius sugrąžina gyvenimui, kurį nušviečia prisikėlimo viltis. „Privalu daug melstis, kad pasaulis grįžtų į gyvenimą” (23).
 

Amžinojo gyvenimo Duona – pasaulio Paschos ženklas

21. Šių laikų vyrams ir moterims, norintiems gyventi nepaviršutiniškai, peržengti laiko ir erdvės ribas, Jėzus pažadėjo juos įskiepyti į savo gyvenimą ir suteikti amžinąjį gyvenimą: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną” (Jn 6, 54). Šventasis Ignotas Antiochietis primena, kad Eucharistija – „tai vienintelė duona, amžinybės eleksyras, mirties priešnuodis, maistas, teikiantis amžinąjį gyvenimą Jėzuje Kristuje” (24). Eucharistijoje glūdi laukiančios bei trokštančios Viešpaties sugrįžimo Bažnyčios bei kiekvieno tikinčiojo palaiminga viltis: „Ateik, Viešpatie Jėzau”. Tai sužadėtinė Bažnyčia taria Kristui, savo sužadėtiniui: „Ateik”. Ir Jis įsikūnija konsekruotoje duonoje bei vyne, tuo patvirtindamas savo garbingo sugrįžimo pažadą: „Taip, aš veikiai ateinu!” (Apr 22, 20).

Eucharistija, pasaulį atnaujinančios Viešpaties veiklos laidas (25), įpareigoja tikinčiuosius atsakomybei už gamtą, žemę, orą, kuriuos pasaulio Viešpats patikėjo žmogui. Tikėdami, kad duona ir vynas, žemės bei vyrų ir moterų darbo vaisiai, tampa Kristaus kūnu ir krauju, liudijame ligi šiol ir iki laikų pabaigos vyksiančią kūrinijos transformaciją – galutinai atpirkęs pasaulio Viešpats grąžins ją į Tėvo rankas (26).
 

SU ROMOS BAŽNYČIA
Vienybėje su apaštalo Petro įpėdinio Bažnyčia, kuri vadovauja su meile
 

22. Tarptautinis Eucharistinis kongresas vyks Romoje, kur apaštalai Petras ir Paulius bei daugelis kitų kankinių Kristui ir visai Bažnyčiai ypatingu būdu paliudijo tikėjimą ir meilę. Jų pavyzdys bei simbolinis „Šventųjų durų“ atidarymas skatina tikinčiuosius vėl įžengti į Kristaus ir Jo Bažnyčios slėpinį, nauja dvasia pasitikti trečiąjį tūkstantmetį.

Už pasirengimą Kongresui pirmiausia yra atsakinga Romos Bažnyčia, kuriai vadovauja apaštalo Petro įpėdinis. Dėkodama mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, pasaulio Išganytojo, Tėvui, ji prašo Šventosios Dvasios palaiminimo, kad šis renginys padėtų ištikimai vykdyti dieviškuoju sumanymu jai skirtą misiją visų Bažnyčių žemėje gerovei. Su tokia nuostata ji rengiasi priimti jubiliejiniais metais į Romą atvyksiančius maldininkus, kad pasidalytų su jais savo tradicijos turtais ir paliudytų savo tikėjimą. Pirmaisiais krikščionybės amžiais gyvenusio jaunuolio šv. Tarcizijaus, apsisprendusio verčiau „prarasti savo gyvybę“ nei leisti paniekinti Gyvybę, kurią nešėsi Eucharistinės duonos pavidalu (27), pavyzdys yra įkvepiantis paskatinimas negailint savęs stengtis kiekvienam priartinti Išganytoją Kristų.

Mergelė Marija, misijiniu veiksmu pristačiusi Išganytoją Betliejaus piemenims ir iš Rytų į Jeruzalę vykstantiems išminčiams, teišmoko kiekvieną krikščionių bendruomenę dėkoti alkanuosius pasotinančiam Viešpačiui ir savo gyvenimu liudyti tikėjimu švenčiamą slėpinį.
 

Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventė, 1998 m. rugsėjo 8 d.


N U O R O D O S

1 Plg. ROMOS MIŠIOLAS. II Kalėdų dėkojimo giesmė.
2 JONAS PAULIUS II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 55.
3 Plg. ten pat.
4 VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Presbyterorum ordinis.
5 Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 47; KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS, 1337.
6 Plg. ROMOS MIŠIOLAS. I Dėkojimo giesmė Šv. Eucharistijos garbei.
7 ROMOS MIŠIOLAS. I Eucharistijos malda.
8 JONAS PAULIUS II. Viešpaties Angelo malda (1983 birželio 5).
9 Plg. JONAS PAULIUS II. Apaštališkasis laiškas Dies Domini (1998 gegužės 31), 31–54.
10 Plg. Naudojimosi Romos Mišiolu taisyklės ir normos, 55: KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS, 1368.
11 Plg. ROMOS MIŠIOLAS. III Eucharistijos malda.
12 ŠV. LEONAS DIDYSIS. Pokalbiai, 12: VALANDŲ LITURGIJA. II savaitės po Velykų trečiadienis.
13 JERUZALĖS KATECHEZĖ. Katechezė, 22, mistagogija, 4: VALANDŲ LITURGIJA, Velykų oktavos šeštadienis.
14 ROMOS MIŠIOLAS. II Eucharistijos malda.
15 ŠV. GAUDENCIJUS IŠ BREŠIOS. Traktatai, 2: VALANDŲ LITURGIJA. II Velykų savaitės ketvirtadienis.
16 Plg. ROMOS MIŠIOLAS. Atnašų malda. XI eilinis sekmadienis.
17 ROMOS MIŠIOLAS. I dėkojimo giesmė Šv. Eucharistijos garbei.
18 KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS, 605.
19 ŠV. JONAS AUKSABURNIS. Homiliae in primam ad Corinthios, 27, 4 – Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1397.
20 Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 5
21 Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 56.
22 PAULIUS VI. Enciklika Mysterium fidei (1965 rugsėjo 3).
23 JONAS PAULIUS II. Enciklika Evangelium vitae (1995 kovo 25),100.
24 IGNOTAS ANTIOCHIETIS. Epistula ad Ephesios, 20, 2 //Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1405.
25 Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija Gaudium et spes, 38.
26 Plg. 1 Kor 15, 24. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija Gaudium et spes, 38–39
27 Plg. DAMASIO ĮRAŠAS KALIKSTO KATAKOMBOSE. Damasi epigr., 15.