POPIEŽIŠKOJI VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ TARYBA

INTERNETO ETIKA

2002 02 22


© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2002
Tekstą internetui parengė „Katalikų interneto tarnyba“.
Šį tekstą galite rasti knygelėje „Bažnyčia ir internetas. Dokumentų rinkinys“. – Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2002. – 60 p.

T U R I N Y S

I. ĮŽANGA [1-6]

II. INTERNETAS [7-9]

III. KAI KURIOS PROBLEMINĖS SRITYS [10-14]

IV. SIŪLYMAI IR PABAIGA [15-18]

NUORODOS


I. ĮŽANGA

1. „Šiandienė pervarta visuomenės komunikavimo srityje nėra vien technologinė revoliucija, bet apima ir elementų, kuriais žmogus suvokia aplinkinį pasaulį ir patikrina bei išreiškia tai, ką suvokia, esminį pokytį. Nuolatinė galimybė disponuoti vaizdais bei idėjomis, jų greitas perdavimas net iš žemyno į žemyną turi gilių padarinių – teigiamų ir neigiamų – asmenų psichologiniam, moraliniam ir socialiniam ugdymuisi, visuomenių struktūrai ir funkcionavimui, tarpkultūriniam komunikavimui ir vertybių, pasaulėžiūrų, ideologijų ir religinių įsitikinimų suvokimui bei perdavimui” (1).

Šių žodžių tiesa kaip niekada išryškėjo per pastarąjį dešimtmetį. Šiandien nebėra sunku įsivaizduoti žemę kaip tinklais apraizgytą, elektroninių transliacijų dūzgesio kupiną rutulį – „plepančią” planetą, įsitaisiusią kosminės erdvės tyloje. Kyla etinis klausimas, ar tai prisideda prie autentiško žmogiškojo plėtojimosi ir padeda paskiriems asmenims ir tautoms likti ištikimiems savo transcendentinei paskirčiai.

Atsakymas, žinoma, daugeliu atžvilgių yra „taip”. Naujosios komunikavimo priemonės yra galingi švietimo ir kultūrinio praturtinimo, komercinės ir politinės veiklos, tarpkultūrinio dialogo bei vienas kito supratimo įrankiai; ir, kaip nurodome dokumente, kuris lydi šį (2), jos taip pat gali tarnauti religijos reikalui. Tačiau yra ir antroji medalio pusė. Komunikavimo priemones, galinčias prisidėti prie asmenų ir bendruomenių gerovės, taip pat galima naudoti siekiant išnaudoti, manipuliuoti, dominuoti ir gadinti.

2. Internetas yra jauniausia ir daugeliu atžvilgių galingiausia iš tokių komunikavimo priemonių kaip telegrafas, telefonas, radijas, televizija, kurios pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų daugybei žmonių leido vis labiau įveikti laiką ir atstumą kaip komunikavimo kliūtis. Tai turėjo milžiniškų padarinių paskiriems asmenims, nacijoms ir visam pasauliui.

Šiame dokumente norime pateikti katalikiškąjį požiūrį į internetą; šiuo požiūriu Bažnyčia turėtų vadovautis kaip išeities tašku dalyvaudama dialoge su kitais visuomenės sektoriais, pirmiausia su kitomis religinėmis grupėmis, dėl šio įstabaus technologijos instrumento plėtojimo bei naudojimo. Internetas šiandien neša didelę naudą ir žada būti dar naudingesnis ateityje, tačiau netinkamai naudojamas jis gali pridaryti ir daug žalos. Tai, kuo bus internetas – nauda ar žala, iš esmės lemia pasirinkimas, ir prie to Bažnyčia prisideda dviem labai svarbiais elementais: savo įsipareigojimu žmogiškojo asmens orumui ir savo ilga moralinės išminties tradicija (3).

3. Etiškai vertinant internetą, esminis dėmesys, kaip ir kitų komunikavimo priemonių atveju, tenka asmeniui ir asmenų bendrijai. Perduodamam turiniui, komunikavimo procesui, struktūriniams bei sisteminiams komunikavimo klausimams „galioja šis pagrindinis etinis principas: žmogus ir žmonių bendruomenė yra visuomenės komunikavimo priemonių naudojimo tikslas ir matas; komunikuoti  turėtų žmogus su žmogumi, ir tai privalėtų tarnauti visapusiškam žmogaus vystymuisi” (4).

Bendrasis gėris – „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą” (5), – yra antrasis pagrindinis principas, kuriuo remiamasi etiškai vertinant visuomenės komunikavimą. Bendrąjį gėrį reikia suprasti plačiai, kaip visumą vertingų tikslų, kuriems bendruomenės nariai bendrai įsipareigoja ir dėl kurių įgyvendinimo bei palaikymo bendruomenė egzistuoja. Pavienių narių gėris priklauso nuo jų bendruomenių bendrojo gėrio.

Dorybė, akinanti žmones ginti bei skatinti bendrąjį gėrį, yra solidarumas. Tai nėra „miglotos užuojautos ar paviršutiniško susijaudinimo” regint kitų žmonių vargus jausmas, bet, priešingai, tai „tvirtas ir atkaklus nusiteikimas darbuotis dėl bendrojo gėrio, tai yra dėl visų ir kiekvieno gerovės, nes visi esame atsakingi už visus” (6). Šiandieniam solidarumui būdingas ypač aiškus bei reikšmingas tarptautinis matmuo; teisinga kalbėti apie tarptautinį bendrąjį gėrį ir pareigą dėl jo darbuotis.

4. Tarptautinis bendrasis gėris, solidarumo dorybė, revoliucija komunikavimo priemonių bei informacijos technologijos srityje, internetas yra svarbūs globalizacijos proceso veiksniai.

Apskritai globalizaciją į priekį gena bei skatina naujoji technologija, kurdama sąlygas, kuriomis „komercija bei komunikacija nebėra varžomos sienų” (7). Tai turi nepaprastai reikšmingų padarinių. Globalizacija gali didinti turtą ir skatinti plėtrą; ji teikia tokius privalumus kaip „našumas bei didesnė gamyba <…> didesnė žmonių vienybė <…> geresnis tarnavimas žmonijos šeimai” (8). Tačiau nauda iki šiol nėra teisingai paskirstyta. Kai kurie pavieniai asmenys, komercinės grupės ir šalys neįsivaizduojamai praturtėjo, tuo tarpu kiti atsiliko. Ištisos nacijos buvo beveik visiškai atskirtos nuo šio proceso ir neįsileistos į besiformuojantį naująjį pasaulį. „Globalizacija, atverdama nelauktas augimo galimybes, giliai perkeitė ekonomines sistemas, tačiau sykiu ji lėmė, kad daug žmonių atsidūrė šalikelėje: nedarbas ekonomiškai stipriose šalyse ir begalinis skurdas daugelyje Pietų pusrutulio šalių tebelaiko milijonus moterų bei vyrų atkirtęs nuo pažangos ir gerovės” (9).

Jokiu būdu nėra akivaizdu, kad net globalizacijos procese dalyvaujančios visuomenės įsitraukė į tai laisvai, remdamosi pakankama informacija pasvertu sprendimu. Priešingai, „daugelis žmonių, ypač nuskriaustieji, laiko tai jiems primestu dalyku, o ne procesu, kuriame jie gali aktyviai dalyvauti” (10).

Daugelyje pasaulio dalių globalizacija lemia sparčius, radikalius pokyčius. Tai ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis procesas, kuriam būdingi ir teigiami, ir neigiami aspektai. „Tie, kuriems tai tenka patirti, dažnai laiko globalizaciją destrukciniu tvanu, keliančiu pavojų socialinėms normoms, laidavusioms jiems saugumą, ir kultūriniams atramos taškams, teikusiems jų gyvenimui kryptį <…>. Technologijos ir darbo santykių kaita per sparti, kad kultūros įstengtų į tai atsiliepti” (11).

5. Vienas iš pastarųjų metų decentralizacijos pagrindinių padarinių buvo galios slinktis iš nacionalinių valstybių į tarptautines korporacijas. Svarbu tokias korporacijas skatinti bei joms padėti naudoti savo galią žmonijos gerovės labui; tai rodo, kad joms ir tokioms suinteresuotosioms institucijoms kaip Bažnyčia būtina siekti gyvesnės komunikacijos bei dialogo.

Naujų informacijos technologijų ir interneto taikymą turėtų lydėti bei sąlygoti tvirtas įsipareigojimas praktikuoti tiek nacionaliniam, tiek tarptautiniam bendrajam gėriui tarnaujantį solidarumą. Ši technologija gali padėti spręsti žmogiškąsias problemas, skatinti visapusišką asmenų sklaidą, kurti teisingumo, taikos ir meilės valdomą pasaulį. Šiandien žiniasklaida dar labiau negu prieš trisdešimt metų, kai buvo paskelbta pastoracinė instrukcija dėl visuomenės komunikavimo priemonių Communio et progressio, įstengia laiduoti, kad visi žmonės visame pasaulyje imtų „dalytis vienas kito ir visos žmonijos rūpesčiais bei problemomis” (12).

Tai svaiginanti vizija. Internetas gali padėti ją įgyvendinti – pavieniams asmenims, grupėms, tautoms ir žmonių giminei, – jei juo bus naudojamasi vadovaujantis aiškiais ir sveikais etiniais principais, pirmiausia solidarumo dorybe. Tai būtų naudinga kiekvienam, nes „šiandien kaip niekada žinome viena: niekada neįmanoma gyventi laimingai ir taikiai vieniems be kitų ir juo labiau vieniems prieš kitus nusistačius” (13). Taip reikštųsi bendrystės dvasingumas, apimantis gebėjimą „įžvelgti pirmiausia tai, kas kituose yra teigiamo, priimant bei branginant tai kaip Dievo dovaną”, ir mokėjimą „’suteikti erdvės’ broliui, nešiojant vieniems kitų naštas (plg. Gal 6, 2) ir duodant atkirtį egoistinėms pagundoms, be paliovos rengiančioms mums žabangas” (14).

6. Interneto plitimas kelia ir daug kitokių klausimų, susijusių su tokiais dalykais kaip privatumas, duomenų saugumas ir konfidencialumas, autorinės teisės ir intelektinės nuosavybės teisiniai nuostatai, pornografija, neapykantą kurstančios svetainės, naujienų pateikimu dangstomas gandų skleidimas bei šmeižimas ir daug kas kita. Kai ką glaustai aptarsime kitame skyriuje, pripažindami, kad tai nuolatos analizuoti bei aptarinėti turėtų visos suinteresuotos šalys. Vis dėlto interneto, apskritai imant, nelaikome vien problemų ištaka; žvelgiame į jį kaip į naudos žmonių giminei šaltinį. Tačiau nauda bus didžiausia tiktai išsprendus problemas.
 

II. INTERNETAS

7. Internetui būdingos kelios išskirtinės savybės. Jis yra momentalus, tiesioginis, pasaulinis, decentralizuotas, interaktyvus, galintis būti be paliovos plečiamas turinio bei apimties požiūriu, labai lankstus ir pritaikomas. Jis egalitarinis ta prasme, kad kiekvienas, turintis reikiamą įrangą ir ribotus techninius įgūdžius, gali aktyviai dalyvauti kibernetinėje erdvėje, perduoti savo žinią pasauliui ir reikalauti būti išgirstas. Internetas leidžia asmenims likti anonimiškiems, prisiimti svetimą vaidmenį, klaidžioti fantazijų pasaulyje, tačiau sykiu ir užmegzti ryšį bei dalytis mintimis su kitais. Internetas, nelygu vartotojo polinkis, vienodai gerai gali skatinti aktyviai dalyvauti ir pasyviai nugrimzti į „narciziškų ir į save nukreiptų, narkotizuojamai veikiančių stimulų” pasaulį (15). Jis gali būti naudojamas grupių bei pavienių asmenų izoliacijai sugriauti arba jai padidinti.

8. Internetą pagrindžianti technologinė struktūra gerokai sąlygoja jo etinius aspektus: žmonės buvo linkę taikyti internetą taip, kaip jis buvo suprojektuotas, ir plėtoti taip, kad jis tą taikymo pobūdį atitiktų. Ši „naujoji” sistema iš tiesų atsirado jau septintajame dešimtmetyje, šaltojo karo metais; tada ja siekta sužlugdyti branduolinę ataką, sukuriant decentralizuotą kompiuterių su gyvybiškai svarbiais duomenimis tinklą. Decentralizacija buvo esminis schemos elementas, nes taip, kaip argumentuota, buvo įmanoma laiduoti, kad dėl vieno ar net kelių kompiuterių praradimo nebūtų prarasti duomenys.

Idealistinė laisvo keitimosi informacija bei idėjomis vizija atliko teigiamą vaidmenį plėtojant internetą. Tačiau decentralizuota interneto struktūra ir panaši decentralizuota vėlyvojo devintojo dešimtmečio World Wide Web konstrukcija taip pat pasirodė esanti artima mąstysenai, nusistačiusiai prieš viską, kas nors kiek priminė viešosios atsakomybės diktuojamą teisėtą reguliavimą. Tad interneto atžvilgiu išsirutuliojo perdėtas individualizmas. Buvo sakoma, jog internetas yra nauja karalystė, nuostabi kibernetinės erdvės šalis, kur leidžiama bet kuri raiškos forma ir egzistuoja vienintelis visiškos laisvės daryti, kas patinka, įstatymas. Tai, žinoma, reiškė, kad vienintelė grupė, kurios teisės bei interesai kibernetinėje erdvėje būtų tikrai pripažįstami, buvo radikalieji liberalai. Tokia mąstysena kai kuriuose sluoksniuose tebėra įtakinga ir šiandien bei palaikoma pažįstamų liberalinių argumentų, kurių paprastai taip pat griebiamasi ginant pornografiją ir smurtą komunikavimo priemonėse (16).

Radikalieji individualistai ir verslininkai yra dvi aiškiai skirtingos grupės, tačiau ir vienų, ir antrų interesai sutampa: vieni nori, kad internetas būtų praktiškai bet kurios išraiškos, kad ir kokios begėdiškos bei destruktyvios, vieta; kiti – kad tai būtų nevaržomos komercinės veiklos įrankis taikant naujojo liberalizmo modelį, „laikantį pelną ir rinkos dėsnį jos vieninteliais parametrais ir dėl to darantį žalą asmenų ir grupių orumui bei pagarbai, kurią privalu rodyti jų atžvilgiu” (17).

9. Informacijos technologijų sprogimą primenanti plėtra smarkiai padidino kai kurių privilegijuotų asmenų ir grupių komunikavimo galimybes. Internetas gali padėti žmonėms atsakingai naudotis laisve ir demokratija, įvairiose gyvenimo srityse praplėsti galimų pasirinkimų apimtį, išplėsti edukacinius bei kultūrinius horizontus, griauti skiriančias sienas, įvairiopai skatinti žmogiškąjį tobulėjimą. „Laisvas vaizdų ir žodžių srautas pasauliniu lygmeniu keičia ne tik politinius ir ekonominius tautų santykius, bet ir patį mūsų pasaulio supratimą. Šis reiškinys atveria daugybę iki šiol neįsivaizduotų galimybių” (18). Bendromis, asmens prigimtyje besišaknijančiomis vertybėmis paremtas kultūrų dialogas, įgalintas interneto ir kitų visuomenės komunikavimo priemonių, gali būti „viena tinkamiausių priemonių meilės civilizacijai kurti” (19).

Bet tai dar ne viskas. Paradoksalu, tačiau „lemiančios geresnį komunikavimą jėgos gali taip pat didinti egocentrizmą ir susvetimėjimą” (20). Internetas žmones gali ne tik vienyti, bet ir skaldyti – tiek kaip pavienius asmenis, tiek kaip viena kita nepasitikinčias grupes, kurias skiria ideologija, politika, nuosavybė, rasė ir etninė priklausomybė, kartų skirtumai ir net religija. Internetas jau buvo panaudotas agresyviai, beveik kaip karo ginklas, ir žmonės kalba apie „kibernetinio terorizmo” pavojų. Būtų skaudžiai ironiška, jei šis žmones burti taip gebantis komunikavimo įnagis grįžtų į savo ištakas šaltojo karo laikais ir taptų tarptautinio konflikto arena.
 

III. KAI KURIOS PROBLEMINĖS SRITYS

10. Kai kurios su internetu susijusios problemos išplaukia iš to, kas jau buvo pasakyta.

Viena svarbiausių iš jų yra tai, ką šiandien vadiname „skaitmenine praraja”, – būtent diskriminacijos forma, šalių viduje ir tarptautiniu lygmeniu atidalijanti turtinguosius nuo neturtingųjų pagal priėjimo prie naujų informacijos technologijų galimybės turėjimą arba jos neturėjimą. Tam tikra prasme tai šiuolaikinė senesniojo skirstymo į „informacijos požiūriu turtinguosius” ir „informacijos požiūriu vargšus” versija.

Posakiu „skaitmeninė praraja” pabrėžiama tai, jog individualūs asmenys, grupės ir nacijos privalo turėti galimybę prieiti prie naujųjų technologijų, kad dalytųsi žadamais globalizacijos bei plėtros privalumais ir neatsiliktų dar labiau. Būtina stengtis, „kad praraja, skirianti besinaudojančius naujomis informacijos bei raiškos priemonėmis ir prie jų neprieinančius, <…> netaptų dar viena nuolatine nelygybės ir diskriminacijos versme” (21). Reikia rasti būdų, kaip padaryti internetą prieinamą labiau nuskriaustoms grupėms tiesiogiai arba bent per pigesnes tradicines komunikavimo priemones. Kibernetinė erdvė turi būti visiems įvairiomis kalbomis nemokamai prieinamu visokiausių žinių bei paslaugų šaltiniu. Viešosioms institucijoms tenka ypatinga pareiga steigti ir išlaikyti tokio pobūdžio internetines svetaines.

Formuojantis naujai globalinei ekonomikai, Bažnyčiai rūpi, kad „šiame procese laimėtų visa žmonija”, o ne vien „turtingas elitas, kontroliuojantis mokslą, technologiją ir planetos išteklius”; kitaip tariant, Bažnyčia trokšta „globalizacijos, tarnaujančios visam žmogui ir visiems žmonėms” (22).

Čia privalu neužmiršti, kad pasidalijimo priežastys ir padariniai yra ne tik ekonominiai, bet ir techniniai, socialiniai bei kultūriniai. Pavyzdžiui, kita su internetu susijusi „praraja” daro skriaudą moterims ir irgi privalo būti užlyginta.

11. Labai nerimaujame dėl to, kas dabar vyksta, kultūrinio matmens. Kaip galingi globalizacijos proceso įnagiai, naujoji informacijos technologija ir internetas perteikia ir padeda diegti kultūrines vertybes – požiūrius į socialinius santykius, šeimą, religiją, žmogiškąją egzistenciją, – kurios, būdamos naujos ir patrauklios, gali paskatinti suabejoti tradicinėmis kultūromis bei jas nustelbti.

Kultūrų dialogas ir tarpusavio praturtinimas, žinoma, yra labai pageidautini. Juk „kultūrų dialogas dėl naujos komunikavimo technologijos poveikio pavienių žmonių ir grupių gyvenimui šiandien ypač reikalingas” (23). Tačiau tai turi būti dvikryptis judėjimas. Kultūros turi daug viena iš kitos mokytis, ir vienos kultūros pasaulėžiūros, vertybių ir net kalbos primetinėjimas kitai yra ne dialogas, bet kultūrinis imperializmas.

Kultūrinis dominavimas būna ypač rimta problema tada, kai vyraujanti kultūra skleidžia klaidingas vertybes, priešiškas tikrajam pavienių žmonių ir grupių gėriui. Padėtis dabar tokia, kad internetas kartu su kitomis visuomenės komunikavimo priemonėmis perduoda vertybinį krūvį turinčią Vakarų sekuliariosios kultūros žinią žmonėms bei visuomenėms, dažnai užtenkamai nepasirengusioms ją įvertinti ir atlaikyti. Atsiranda daug rimtų problemų, susijusių, pavyzdžiui, su santuoka ir šeimos gyvenimu, išgyvenančiais daugelyje pasaulio vietų gilią ir plačiai paplitusią krizę (24).

Tokiomis aplinkybėmis būtinas kultūrinis jautrumas ir pagarba kitų žmonių vertybėms bei įsitikinimams. Norint žadinti ir palaikyti tarptautinio solidarumo jausmą, būtinas kultūrų dialogas, laiduojantis „kultūroms, kaip žmonių šeimos pirmapradės vienybės įvairialypėms kūrybinėms bei istorinėms išraiškoms, jų savitumą, abipusį supratimą ir bendrystę” (25).

12. Raiškos laisvės internete klausimas yra panašiai sudėtingas ir sukelia aibę kitokių rūpesčių.

Mes tvirtai remiame raiškos laisvę ir laisvą keitimąsi idėjomis. Laisvė ieškoti tiesos ir ją pažinti yra pagrindinė žmogaus teisė (26), o raiškos laisvė – kertinis demokratijos akmuo. „Visa tai reikalauja, kad žmogus, laikydamasis moralinės tvarkos ir atsižvelgdamas į bendrąją naudą, galėtų laisvai ieškoti tiesos, skelbti ir skleisti savo nuomonę, <…> būti tinkamai informuojamas apie viešuosius įvykius” (27). O viešoji nuomonė, „žmogaus visuomeninės prigimties esminė išraiška”, besąlygiškai reikalauja „laisvės reikšti idėjas ir pažiūras” (28).

Vadovaudamiesi tokiais bendrojo gėrio reikalavimais, nepritariame viešosios valdžios mėginimams blokuoti priėjimą prie informacijos – internete ar kitose visuomenės komunikavimo priemonėse, – kadangi ji, valdžios akimis, kelia jai grėsmę ar stato ją į keblią padėtį, taip pat manipuliuoti viešuomene skleidžiant propagandą bei dezinformaciją, varžyti teisėtą raiškos bei nuomonės laisvę. Didžiausi pažeidėjai šiuo atžvilgiu yra autoritariniai režimai; tačiau problema egzistuoja ir liberaliosiose demokratijose, kur galimybę reikšti politines pažiūras žiniasklaidoje dažnai lemia turtas, o politikai ir jų patarėjai nusižengia sąžiningumui ir padorumui, ant savo oponentų mesdami šešėlį ir svarbius klausimus paversdami tik skambiomis frazėmis.

13. Šioje naujoje aplinkoje žurnalistika išgyvena esminius pokyčius. Naujųjų technologijų ir globalizacijos derinys „padidino visuomenės komunikavimo priemonių galią, tačiau sykiu padarė jas pažeidžiamesnes ideologiniam bei komerciniam spaudimui” (29); tas pats galioja ir žurnalistikai.

Internetas leidžia greitai perteikti žmonėms naujienas bei žinias. Tačiau ekonominė konkurencija ir internetinės žurnalistikos prigimtis, verčianti dirbti 24 valandas per parą, taip pat skatina vaikytis sensacijų bei gandų, prisideda prie naujienų, reklamos bei pramogos painiojimo ir rimto informavimo bei komentavimo akivaizdaus nuosmukio. Sąžininga žurnalistika esmingai svarbi tautų ir tarptautinės bendrijos bendrajam gėriui. Trūkumus, šiandien būdingus žurnalistinei praktikai internete, turėtų imtis sparčiai taisyti patys žurnalistai.

Daugeliui problema yra tiesiog pribloškiantis informacijos – dažnai neįvertintos patikimumo bei reikšmingumo aspektu – internete kiekis. Tačiau mums rūpi ir tai, kad žmonės, besinaudojantys šios priemonės technologinėmis galimybėmis, leidžiančiomis atsirinkti informaciją pagal individualų poreikį, paprasčiausiai nesusikurtų elektroninių užtvarų nuo nepažįstamų idėjų. Pliuralistiniame pasaulyje, kur tarpusavio supratimo turi daugėti, tai nebūtų gerai. Interneto vartotojai privalo būti selektyvūs ir praktikuoti savidrausmę, tačiau sykiu neturi pulti į kraštutinumą ir atsitverti nuo kitų. Nuolatinių tyrimų objektas taip pat turėtų būti šios komunikavimo priemonės poveikis psichologinei raidai bei sveikatai, neišleidžiant iš akių galimybės, kad užsitęsęs panirimas į virtualųjį kibernetinės erdvės pasaulį kai kam gali būti žalingas. Technologija, be kitų privalumų, „leidžia kurti informacijos bei paslaugų paketus, skirtus vien tam tikrai grupei žmonių”. Tai „neišvengiamai kelia klausimą: ar ateities publikos nesudarys daugybė publikų, susidedančių iš vieno asmens? <…> Kas tokiame pasaulyje liktų iš solidarumo, iš meilės?” (30).

14. Šalia problemų, susijusių su raiškos laisve, žinių vientisumu bei tikslumu ir idėjų bei informacijos mainais, nerimą kelia liberalistinė mąstysena. Radikaliojo liberalizmo ideologija yra ir klaidinga, ir žalinga – pirmiausia teisėtai, tiesai tarnaujančiai raiškos laisvei. Klaida ta, kad „laisvė taip išaukštinama, kad tampa absoliutu, iš kurio turėtų kilti visos vertybės”. Šitaip pranyksta „būtinas tiesos kriterijus, užleisdamas vietą nuoširdumo, autentiškumo, ‘santarvės su savimi pačiu’ kriterijui” (31). Tokia mąstysena nepalieka vietos autentiškajai bendruomenei, bendrajam gėriui ir solidarumui.
 

IV. SIŪLYMAI IR PABAIGA

15. Kaip matėme, solidarumo dorybė yra interneto tarnavimo bendrajam gėriui matas. Būtent bendrojo gėrio kontekste nagrinėtinas etinis klausimas: „Ar komunikavimo priemonės naudojamos geriems ar blogiems tikslams?” (32).

Ta atsakomybė tenka daugeliui pavienių žmonių ir grupių – pavyzdžiui, transnacionalinėms korporacijoms, apie kurias jau kalbėjome. Visi interneto vartotojai įpareigoti naudotis internetu kompetentingai ir disciplinuotai, priešais akis turėdami tiktai morališkai gerus tikslus; tėvai privalo to mokyti savo vaikus ir prižiūrėti, kaip jie tai daro (33). Kritiškai naudotis internetu turėtų būti mokoma mokyklose ir kitose vaikams bei suaugusiems skirtose švietimo institucijose bei programose; tai turėtų būti visapusiško mokymo naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis dalis – mokymo, apimančio ne tik techninių įgūdžių lavinimą – „kompiuterinį raštingumą” ir panašiai, – bet ir gebėjimo kompetentingai, kritiškai vertinti turinį ugdymą. Asmenims, kurių sprendimai ir veiksmai reikšmingi interneto struktūrai bei turiniui, tenka ypač didelė pareiga praktikuoti solidarumą bendrojo gėrio labui.

16. Išankstinio vyriausybinio cenzūravimo reikia vengti; „cenzūra taikytina tik kraštutiniausiais atvejais” (34). Tačiau internetas, kaip ir kitos visuomenės komunikavimo priemonės, yra saistomas pasvertų įstatymų, numatančių sankcijas už neapykantą kurstančias kalbas, šmeižtą, apgavystę, vaikų pornografiją bei pornografiją apskritai ir kitus nusižengimus. Toks nusikalstamas elgesys kitose srityse lieka nusikalstamu ir kibernetinėje erdvėje, ir pilietinė valdžia turi pareigą ir teisę priversti šių įstatymų laikytis. Naujų teisinių nuostatų gali prireikti norint apsisaugoti nuo tokių ypatingų „internetinių” nusikaltimų kaip kompiuterinių virusų platinimas, kietuosiuose diskuose saugomų asmeninių duomenų vagystės ir panašiai.

Interneto reguliavimas pageidautinas, ir šios pramonės savireguliacija iš principo yra geriausia alternatyva. „Nereguliuojamos komercializacijos bei privatizacijos keliamas problemas reikėtų spręsti remiantis ne valstybine visuomenės komunikavimo priemonių kontrole, bet rimtesniu reguliavimu taikant viešosios tarnybos kriterijus ir didesnį viešąjį atskaitingumą” (35). Naudingi galėtų būti interneto etikos kodeksai, jei jie yra rimtų ketinimų vaisius, yra formuluojami bei įgyvendinami įtraukus viešuomenės atstovus ir, greta atsakingiesiems komunikuotojams skirtų padrąsinimų, numato atitinkamas bausmes už nusižengimus, įskaitant viešąją cenzūrą (36). Kartais tam tikromis aplinkybėmis gali prireikti valstybės įsikišimo: pavyzdžiui, įsteigti komunikavimo priemonių patariamąsias tarybas, atstovaujančias plačiam nuomonių bendruomenėje spektrui (37).

17. Interneto transnacionalinis pobūdis, gebėjimas peržengti sienas ir jo vaidmuo globalizacijoje reikalauja tarptautinio bendradarbiavimo nustatinėjant standartus bei kuriant mechanizmus, skatinančius bei apsaugančius tarptautinį bendrąjį gėrį (38). Kalbant apie visuomenės komunikavimo priemones, kaip ir apie daug ką kitą, „teisingumo ypač reikia tarptautiniu lygmeniu” (39). Norint sumažinti ir galiausiai panaikinti skaitmeninę prarają, būtina imtis ryžtingų veiksmų tiek privačioje, tiek viešojoje srityje.

Daug sudėtingų su internetu susijusių klausimų neįmanoma išspręsti be tarptautinio sutarimo: pavyzdžiui, kaip garantuoti įstatymų besilaikančių asmenų bei grupių privatumą, netrukdant už įstatymų vykdymą bei saugumą atsakingiems pareigūnams sekti nusikaltėlius ir teroristus; kaip apginti autorinės ir intelektinės nuosavybės teises, neribojant priėjimo prie viešosios srities medžiagos viešajame domene – ir kaip apibrėžti pačią „viešąją sritį”; kaip įkurti ir išlaikyti visiems interneto vartotojams įvairiomis kalbomis laisvai prieinamos informacijos dideles internetines saugyklas; kaip apginti moterų teises galimybės naudotis internetu ir kitais su naująja informacijos technologija susijusiais aspektais. Pirmiausia techniniu, edukaciniu ir kultūriniu aspektais būtina dėmesį kreipti į tai, kaip sumažinti skaitmeninę prarają tarp informacijos požiūriu turtingųjų ir neturtingųjų.

Šiandien „vis stipresnis tarptautinio solidarumo jausmas” teikia pirmiausia Jungtinių Tautų sistemai „nepakartojamą progą prisidėti prie solidarumo globalizacijos būnant valstybių ir pilietinės visuomenės susitikimo ir įvairių interesų bei poreikių susikirtimo vieta”. „Tarptautinių agentūrų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas padės laiduoti, kad valstybių ir įvairių grupių jose interesams – kad ir teisėtiems – nebus atstovaujama ir jie nebus ginami kitų tautų, ypač silpnesnių, interesų ir teisių sąskaita” (40). Tikimės, kad 2003 metais surengti numatytas pasaulio viršūnių susitikimas dėl informacijos visuomenės  vaisingai prisidės prie debatų šiais klausimais.

18. Kaip jau minėjome, šiuos svarstymus lydinčiame dokumente „Bažnyčia ir internetas” kalbama apie Bažnyčios naudojimąsi internetu ir interneto vaidmenį Bažnyčios gyvenime. Čia tenorime pabrėžti, kad Katalikų Bažnyčia kartu su kitomis religinėmis denominacijomis turėtų regimai, aktyviai dalyvauti internete ir įsitraukti į viešąją diskusiją apie jo plėtrą. „Bažnyčia neketina primetinėti tokių sprendimų ir pasirinkimų, bet nori padėti nurodydama šioje srityje taikytinus etinius ir moralinius kriterijus, išplaukiančius iš žmogiškųjų bei krikščioniškųjų vertybių” (41).

Internetas gali būti nepaprastai vertingas žmonių gyvenimui. Jis gali skatinti gerovę ir taiką, intelektinę ir estetinę brandą, tautų ir nacijų tarpusavio supratimą pasauliniu lygmeniu.

Internetas taip pat gali būti naudingas vyrams ir moterims per amžius nesiliaujančiose savižinos paieškose. Kiekviename amžiuje, neišskiriant nė mūsų, žmonės kelia tuos pačius pagrindinius klausimus: „Kas aš esu? Iš kur atėjau ir kur einu? Kodėl egzistuoja blogis? Kas mūsų laukia po šio gyvenimo?“ (42). Bažnyčia negali primesti atsakymų, bet ji gali – ir turi – skelbti pasauliui atsakymus, kuriuos yra gavusi; ir šiandien, kaip visuomet, ji siūlo vienintelį patenkinantį atsakymą į svarbiausius gyvenimo klausimus – Jėzų Kristų, kuris „pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą” (43). Kaip ir visas šiandienis pasaulis, visuomenės komunikavimo priemonių pasaulis, įskaitant internetą, Kristaus buvo pradmeniškai, tačiau tikrai priimtas į Dievo karalystę ir paskirtas tarnauti pasaulio išganymui. „Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus” (44).
 

Vatikanas, 2002 m. vasario 22-oji, Šv. Petro Sosto šventė

John P. Foley
Prezidentas

Pierfranco Pastore
Sekretorius


Nuorodos

(1) Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Pastoracinė instrukcija dėl visuomenės komunikavimo priemonių minint Communio et progressio 20-ąsias metines Aetatis novae, 4.
(2) Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Bažnyčia ir internetas.
(3) Plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Visuomenės komunikavimo etika, 5.
(4) Ten pat, 21.
(5) Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 26; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1906.
(6) Jonas Paulius II. Sollicitudo rei socialis, 38.
(7) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Popiežiškąją socialinių mokslų akademiją (2001 04 27), 2.
(8) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in America, 20.
(9) Jonas Paulius II. Kreipimasis į prie Šventojo Sosto akredituotą diplomatinį korpusą (2000 01 10), 3.
(10) Kreipimasis į Popiežiškąją socialinių mokslų akademiją, 2.
(11) Ten pat, 3.
(12) Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Pastoracinė instrukcija dėl visuomenės komunikavimo priemonių Communio et progressio, 19.
(13) Kreipimasis į diplomatinį korpusą, 4.
(14) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 43.
(15) Visuomenės komunikavimo etika, 2.
(16) Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Pornografija ir smurtas visuomenės komunikavimo priemonėse: pastoracinis atsakas, 20.
(17) Ecclesia in America, 56.
(18) Laiškas 2001 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 11.
(19) Ten pat, 16.
(20) Jonas Paulius II. Laiškas 33-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga (1999 01 24), 4.
(21) Jonas Paulius II. Laiškas 31-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga (1997).
(22) Kreipimasis į Popiežiškąją socialinių mokslų akademiją, 5.
(23) Ten pat, 11.
(24) Novo millennio ineunte, 47.
(25) Laiškas 2001 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 10.
(26) Jonas Paulius II. Centesimus annus, 47.
(27) Gaudium et spes, 59.
(28) Communio et progressio, 25, 26.
(29) Jonas Paulius II. Kreipimasis per žurnalistų Jubiliejų (2000 06 04), 2.
(30) Visuomenės komunikavimo etika, 29.
(31) Jonas Paulius II. Veritatis splendor, 32.
(32) Visuomenės komunikavimo etika, 1.
(33) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 76.
(34) Communio et progressio, 86.
(35) Aetatis novae, 5.
(36) Plg. Communio et progressio, 79.
(37) Ten pat, 88.
(38) Plg. Kreipimasis į Popiežiškąją socialinių mokslų akademiją, 2.
(39) Visuomenės komunikavimo etika, 22.
(40) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių ir Jungtinių Tautų koordinacinį komitetą (2000 04 07), 2, 3.
(41) Aetatis novae, 12.
(42) Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 1.
(43) Gaudium et spes, 22.
(44) Ten pat, 39.



© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2002
Tekstą internetui parengė „Katalikų interneto tarnyba“.
Šį tekstą galite rasti knygelėje „Bažnyčia ir internetas. Dokumentų rinkinys“. – Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2002. – 60 p.