EUCHARISTIJA IR LAISVĖ

46-ojo tarptautinio eucharistinio kongreso (1997 05 25 - 06 01)
pagrindinės tezės
 

Roma – Vroclavas
1997 gegužė


Tekstą internetui parengė KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA pagal
"BAŽNYČIOS ŽINIŲ" Priedą (1997 04 15).

T U R I N Y S

Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas Kardinolui Henrykui Gulbinowicziui

PRISTATYMAS

KONGRESO PAGRINDINĖS TEZĖS

ĮŽANGA
Malonės veikimas Bažnyčios kelyje

I. LAISVĖS DOVANA KRIZĖS LAIKAIS

1. Skausminga sunkaus laikotarpio patirtis
2. Tiesa ir laisvė: šiuolaikinės kultūros dvilypumas
3. Atsakymas į krikščioniškąją laisvę
II. EUCHARISTIJA KAIP LAISVĖS SKELBIMAS IR DOVANA
1. Kristaus savanoriška dovana
2. Eucharistijos misterija
3. Krikščioniškosios laisvės šventimas
III. LAISVĖS UGDYMAS EUCHARISTIJOS ŠVIESOJE
1. Žodžio viršenybė evangelizacijoje
2. Atsivertimo dovana ir kelias į šventumą
3. Nuo Eucharistijos maldos prie maldos už laisvę
4. Buvimas, adoracija, laisvė
5. Šventimas ir gyvenimas kaip tikra krikščioniškoji laisvė
6. Nuo Eucharistijos prie gyvenimo
PABAIGA

IŠNAŠOS

KONGRESO MALDA

Brangus Kardinole,

su dideliu džiaugsmu trokštu pranešti, kad Kardinolo siūlymas, Lenkijos Vyskupų Konferencijai pritarus, 46-ąjį Tarptautinį eucharistinį kongresą surengti Vroclave priimtas.

Taigi pirmą kartą kongresų istorijoje atėjo eilė Lenkijai, būtent senajai Vroclavo arkivyskupijai. Po ketverių metų ji taps pasaulinio tikinčiųjų susitikimo, susijusio su Eucharistijos slėpiniu, šeimininke. Ši garbinga užduotis patikėta Lenkijos Bažnyčiai, 1997 m. minėsiančiai mūsų tėvynės globėjo šventojo Vaitiekaus kankinystės ir mirties tūkstantąsias metines. Ši užduotis ypatingu būdu patikima vienai seniausių Lenkijos vyskupijų, kuri greitai minės savo gyvavimo tūkstantmetį.

Rašydamas šiuos žodžius, mintimis grįžtu prie nepamirštamų išgyvenimų, susijusių su Visos Lenkijos eucharistiniu kongresu, kuriame 1987 m. man teko dalyvauti asmeniškai apaštališkosios kelionės po tėvynę metu. Šiandien matome, kad tai buvo svarbus pasirengimo laikotarpis. To kongreso patirties ir vaisių praturtinta Lenkijos Bažnyčia kaip 1997 m. Pasaulinio kongreso organizatorė dar geriau galės pasitarnauti Visuotinei Bažnyčiai.

Tarptautinis eucharistinis kongresas, vyksiantis Vidurio Rytų Europoje, po ilgų ateistinės nelaisvės metų pakilusioje laisvai gyventi, iškalbingai paliudys tikėjimą ir eucharistinį pamaldumą, kuris, nepaisant kliūčių ir net religinių persekiojimų, išlaikė nepaprastą gelmę ir formų turtingumą. Kongresas, įvyksiantis beveik 2000 m. išvakarėse, taps pasikeitimo dvasinėmis gėrybėmis tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų Bažnyčių kongresu.

"Parenkite jam vietą, Viešpats nužengia iš dangaus…"

Kiekvienas Eucharistinis kongresas, kad galėtų tapti Bažnyčioje išganymo įvykiu tikra to žodžio prasme, reikalauja atitinkamo pasirengimo. "Parenkite jam vietą…" Tai pagrindinė užduotis, iškylanti prieš mus, žvelgiant iš Kongreso perspektyvos. Būtent dėl tos vietos Kristui kaip Eucharistijai kiekvieno tautiečio ir visos tėvynės gyvenime nesiliauju melstis ir, maldaudamas Jasna Gūros Mergelės, Lenkijos Karalienės, užtarimo, kartoju Petro prisipažinimą: "Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius" (Jn 6, 68).

Rengiantis 46-ajam Tarptautiniam eucharistiniam kongresui, širdingai laiminu Vroclavo Bažnyčią bei visos Lenkijos Bažnyčią.
 

Jonas Paulius II
Vatikanas, 1993 m. gegužės 29 d.
 

Jo Eminencijai
Kardinolui Henrykui Gulbinowicziui
Arkivyskupui Metropolitui
Katedros g. 11
50-328 Vroclavas

PRISTATYMAS


1993 m. Sevilijoje baigdamas iškilmingas 45-ojo Tarptautinio eucharistinio kongreso apeigas, Statio orbis metu Šv. Tėvas Jonas Paulius II paskelbė, kad būsimasis Tarptautinis eucharistinis kongresas įvyks 1997 m. Lenkijoje, Vroclave.

46-ajame Tarptautiniame eucharistiniame kongrese, kuris vyks 1997 m. gegužės 25 - birželio 1 d., trokštama švęsti Eucharistijos slėpinį, atmenant platų antropologinį, socialinį ir išganomąjį pobūdį laisvės, to žodžio, kuris išreiškia didį žmogaus ieškojimą ir tautų troškimą. Todėl Šventojo Tėvo patvirtinta Kongreso tema yra tokia: "Eucharistija ir laisvė", o ją pagilinantis šūkis - "Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi" (Gal 5, 1a).

Pagrindiniais teiginiais, kuriuos čia pristatome, neketinama išsamiai aptarti Kongreso temos. Jais siekiama vyskupijas, parapijas, vienuolių institutus, įvairias bendruomenes ir bažnytinius sąjūdžius paskatinti apmąstyti ryšį tarp Eucharistijos slėpinio ir tikrosios laisvės, kuriai Kristus mus išvadavo, ypač dėl to, kad "mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo" (Jn 13, 1).

Dėl šios priežasties tekstas turi būti apsvarstytas ir pritaikytas įvairioms istorinėms, kultūrinėms, politinėms ir socialinėms kiekvieno krašto ir žemyno aplinkybėms. Reikia didelių pastangų, kad tai atneštų kuo geriausių vaisių.

Dėkojame visiems bendradarbiavusiems rengiant šį tekstą, taip pat įsijungsiantiems į darbą, kuris apmąstymais ir malda pažadins naujas pastangas sėkmingai pasirengti 46-ajam Tarptautiniam eucharistiniam kongresui, atsižvelgiant į naujosios evangelizacijos perspektyvą.
 

Kard. Eduard Gagnon
Popiežiaus komiteto eucharistinių kongresų reikalams Pirmininkas

Kard. Henryk Gulbinowicz
Vroclavo Arkivyskupas

Vroclavas - Roma, 1995 m. gegužė


KONGRESO PAGRINDINĖS TEZĖS

ĮŽANGA

Malonės veikimas Bažnyčios kelyje
 

"Statio orbis" Rytų Europoje

1. 46-asis Tarptautinis eucharistinis kongresas vyks 1997 m. Lenkijoje, Vroclave. Pirmą kartą tarptautinių eucharistinių kongresų istorijoje jis atspindės labai naudingą, turiningą ir gaivinantį ryšį tarp Eucharistijos ir laisvės. Su visa Bažnyčia artėjame prie iškilmingo krikščioniškosios eros trečiojo tūkstantmečio minėjimo, prie pabaigos amžiaus, kurio lemtis buvo totalitariniams režimams palenktų tautų drama. Ši skaudi patirtis tapo Rytų Europos tautų lemtimi. Prieš keletą metų Dievo Apvaizdos dėka tapome gyvais liudytojais greito šios priespaudos žlugimo. Todėl Kongresas bus švenčiamas pačioje Rytų Europos širdyje - Lenkijoje, idant savo šviesa apšviestų visas tautas, pastaraisiais dešimtmečiais išgyvenusias tragišką asmens ir socialinės laisvės neigimo patirtį, idant, pasirėmus eucharistiniu slėpiniu, būtų vis labiau sutvirtinama teigiama istorinės ir socialinės laisvės patirtis, idant sužėrėtų antgamtinė laisvė, kuriai Kristus mus išvadavo.

Eucharistija, kurios dėka visa Bažnyčia pasilieka adoracijos būklėje, Statio orbis būklėje, tiesos spindėjimu turi nutvieksti visas žemės tautas, ypač tas, kurios dar nepasiekė laisvės arba kenčia nuo karo, kaip ir visą žmoniją, kuriai tikrosios laisvės Kristuje skelbimas turi skambėti kaip įtaigus raginimas išpažinti tiesą, gerbti Dievo įstatymus, ginti žmogaus teises, susitaikinti ir gyventi ramiai bei teisingai.
 

Eucharistija kaip tikėjimo ir gyvenimo slėpinys bei laisvės dovana

2. Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo ir tikėjimo šerdis. Įsikūnijęs Žodis, miręs ir išaukštintas, gyvoji Duona ir mūsų velykinis Avinėlis, apima visus mūsų išganymo aspektus. 46-ajame Tarptautiniame eucharistiniame kongrese ketinama pristatyti ir naujai skelbti pasauliui Eucharistijos slėpinį, išsamiai aptariant laisvės antropologinį, socialinį ir išganomąjį pobūdį. Tai laisvė, išreiškianti nesibaigiančius žmogaus ieškojimus ir tautų troškimus, tą tiesos ir gyvybės kibirkštį, kurios dėka žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Laisvėje žmogus randa aukščiausią saviraišką bei didžiausią riziką: "Juk Dievas ‘davė žmogui galią laisvai pasirinkti’ (Sir 15, 14), kad jis pats galėtų ieškoti savo Kūrėjo, ir, laisvai jam atsiduodamas, pasiekti tikrą ir palaimingą tobulumą"[1].

Laisvė yra Dievo dovana, patikėta žmogui jį sukuriant, o dar labiau - jį išganant. Būtent išganymo slėpinį turi mintyje Paulius, rašydamas: "Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi" (Gal 5, 1). Kadangi laisvė yra trapi ir jai gresia pavojus, ji buvo "išlaisvinta" nuo nuodėmės ir "išganyta", dovanojant Šventąją Dvasią, kurioje tapome Dievo vaikais, išvaduotais iš nuodėmės nelaisvės, kad galėtume drauge šaukti: "Aba, Tėve!" (Gal 4, 6); per šią Dvasią, kaip vieno Tėvo vaikai, galime kreiptis į kiekvieną kaip į laisvės ir evangelinės brolybės brolį.

Būtent dėl to, kad būtume laisvi, pats Kristus panoro, kad išganymo ir mūsų išlaisvinimo slėpinys, kuris yra jo ir mūsų Velykos, būtų sakramentiškai sudabartinamas Eucharistijoje kiekvienoje vietoje ir kiekvienu laiku iki jo šlovingo ir galutinio sugrįžimo, kai "su visa kūrinija, išvaduota iš nuodėmės ir mirties sunaikinimo"[2] giedosime šlovės himną Tėvui.
 

Ant didžiojo 2000 metų Jubiliejaus slenksčio

3. Įtaigus kreipimasis dėl krikščioniškosios laisvės kilo laimingai susiklosčius aplinkybėms, susijusioms su pasirengimu artėjančiam didžiajam 2000 metų Jubiliejui. Izraelio tautos tradicijoje jubiliejus buvo džiaugsmingas bendruomeninis išvadavimo ir laisvės, kurią visiems dovanojo Dievas, šventimas. Pats Kristus, Šventosios Dvasios pateptas ir Tėvo pasiųstas, atėjo įgyvendinti didįjį išganymo Jubiliejų. "Jis neša laisvę belaisviams, vaduoja prislėgtuosius, grąžina regėjimą akliesiems (plg. Mt 11, 4-5; Lk 7, 22). Šitaip jis apreiškia ‘Viešpaties malonės metus’, kuriuos skelbia ne tik žodžiu, bet ir darbais".[3] Didysis išganymo Jubiliejus buvo įgyvendintas Kristaus mirties ir prisikėlimo, kurių nuolatinis atminimas yra Eucharistija, velykinėje misterijoje.

Iš pasirengimo didžiajam 2000 m. Jubiliejui perspektyvos žiūrint, 1997-ieji metai, Tarptautinio eucharistinio kongreso Vroclave metai, viena vertus, bus skirti Jėzaus Kristaus, pasaulio vienintelio Išganytojo, kuris "yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius" (Žyd 13, 8), šventimui, kita vertus, "Kristaus Išganytojo ir Evangelizuotojo naujam atskleidimui, ypač remiantis Luko evangelijos ketvirtu skyriumi, kur Evangeliją skelbti pasiųsto Kristaus tema susipina su Jubiliejaus tema…"[4] Todėl Apvaizdos valia pasirinkta tema "Eucharistija ir laisvė" siekiama eucharistinio kongreso minėjimą sutelkti į Viešpatį Kristų - laisvės ir tikrojo išvadavimo šaltinį.

Įžanginiai apmąstymai, į kuriuos kreipia tema ir kuriuos ketinama pateikti šiame dokumente, turėtų padėti pasirengti įvairių tautų Bažnyčioms, kad visi tikintieji ir ganytojai, kreipdami žvilgsnį į Eucharistiją, galėtų gerai pasirengti Kongresui, drauge klausydamiesi žodžio, apmąstydami, švęsdami ir įsitraukdami į džiaugsmingąją patirtį laisvės, kuria Kristus mus išvadavo ir toliau vaduoja išganymo slėpinyje.
 

I. LAISVĖS DOVANA KRIZĖS LAIKAIS
 

1. Skausminga sunkaus laikotarpio patirtis
 

Tikrosios laisvės liudijimas

4. Eucharistijos kaip laisvės šaltinio skelbimas yra nepaprastai aktualus. Galbūt taip, kaip mūsų laikais, anksčiau niekada nebuvo jaučiamas laisvės dvelkimas, o kartu pamintos pagrindinės žmonių ir tautų teisės. Mūsų amžiaus žmonija pasiekė nuostabaus brandumo savimonės, susijusios su asmens orumu, bet galbūt niekada anksčiau nebuvo padaryta tokių baisių nusikaltimų laisvei ir žmogaus teisėms.

Žmogaus socialinės bei politinės laisvės, neseniai atgautos po ilgų totalitarizmo metų Rytų Europos šalyse, ir drauge tikrosios laisvės krizė išsivysčiusiose šalyse su daugiamete demokratijos tradicija tampa rimtu iššūkiu Bažnyčiai.

Ką reikia daryti, kad Bažnyčia, apmąstydama Eucharistiją, grąžintų laisvei jos tikrąjį matmenį, prigimtine žmonių laisve grįsdama deramą atsaką Kūrėjui ir visų visuomenių bei žemės tautų, pašauktų kurti vieną šeimą, brolišką ir solidarų pilietinį ir krikščionišką bendrabūvį?

Kristaus žodžio apšviesta ir gyvenimo Duonos pastiprinta Bažnyčia pirmiausia norėtų likti šiame pasaulyje "tiesos ir laisvės, teisingumo ir ramybės gyvu įrodymu, kad visi žmonės atsivertų naujojo pasaulio vilčiai"[5].
 

Krikščioniškosios laisvės išmėginimai ir laimėjimai

5. Eucharistinis kongresas įvyks beveik pačioje pabaigoje amžiaus, pasižymėjusio kaip nuostabi laisvės era. Tačiau Rytų Europos šalyse laisvę sutrypė totalitarinės sistemos, pirmiausia - stalinizmo priespaudos brutualumas, vėliau - nacizmo tironija. Bet kartu mes tapome dvasios nepriklausomybės galios liudytojais būtent tada, kai viešajame gyvenime laisvė buvo smarkiai apribota ir net panaikinta. Totalitarinės sistemos nenorėjo kurti žmogaus iš vidaus, bet primesdavo sąlygas iš išorės. Jos skelbė ideologiją, pasak kurios industrializuota visuomenė, būdama mokslo ir technikos pasiekimų rezultatas, negali laisvai apsispręsti dalyvaujant visiems žmonėms. Žmonių laisvei buvo atimta viltis.

Drauge tos sistemos pasirodė bejėgės žmogaus vidinės laisvės akivaizdoje. Koncentracijos stovyklos, gulagai, kalėjimai ir politiniai procesai ne vien reiškė nežmoniškai nužudytų milijonų žmonių mirtį, bet ir pasižymėjo nesuskaičiuojamomis žmogaus dvasios pergalėmis, suteikusiomis žmogaus gyvenimui gilesnę prasmę per atleidimą, tikrą artimo meilę iki pat savo gyvybės paaukojimo bičiulių ar geresnio pasaulio gerovei. Tai buvo pergalės žmonių, kurie niekada neužsitraukė išdavystės gėdos, bendradarbiaudami su blogiu ar parsiduodami valdžiai.

Buvo sumokėta didžiulė žmonių kaina. Tačiau pasirodė ir puikių vidinės laisvės pavyzdžių. Tad privalu savęs paklausti, iš kur kilo ta jėga. Kas lemia, kad žmogus savo gyvybę paaukoja tiesos, teisingumo, kito žmogaus gyvybės gynimui? Kas lemia, kad tik tuose veiksmuose jis randa savo paskirties pilnatvę, savo "išganymą" ir tai, kas suteikia jo gyvenimui prasmę tuo momentu, kai žmogiškuoju požiūriu ji prarandama? Niekas neįstengs deramai atsakyti į klausimą, neapeliuodamas į žmogaus sąžinę, kuri jo širdyje įrėžia Dievo įstatymą ir formuojasi, jausdama visuotines ir transcendentines vertybes.

Žudynių patirtis ir kartu žmogaus dvasios pergalė yra tragiška ir iškili mūsų laikų tikrovė, kurios negalima aiškinti paviršutiniškai. Tai ypatingas žmogaus misterijos patyrimas Dievo akivaizdoje, maža to - akivaizdoje To, kuris yra Dievo apsireiškimas, arba Jėzaus Kristaus akivaizdoje. Tai patirtis, galiausiai pasirodžiusi esanti tvirtesnė už totalitarinius režimus, žlugusius staiga tiek dėl jų vidinio silpnumo, tiek dėl laisvės dvelkimo, dešimtmečiais gaivinusio vyrus ir moteris, tiek dėl ypatingos Dievo apvaizdos ir gailestingumo malonės.
 

2. Tiesa ir laisvė: šiuolaikinės kultūros dvilypumas
 

Laisvės šiuolaikinėje kultūroje rizika

6. Tuo pat metu, kai daugelyje tautų susiklostė nauja laisvės situacija (dažnai kaip reakcija į priklausomybės kultūrą), šiandien pastebime plintant nesutramdomą liberalizmą, propaguojantį gyvenimo būdą, kuris remiasi kone absoliučia laisve, nebeturinčia tų savybių, kurias išlaisvintas žmogaus orumas priskiria tikrajai laisvei. Be kita ko, tai sukelia tokius padarinius: santykių tarp žmonių nykimą, vienišumą, vienišos minios sindromą, absurdo jausmą, egoizmą, egzistencinę tuštumą. Jie pastūmėja žmogų į vis didesnį agresyvumą ir brutualumą. Tokia egzistencinė tuštuma kuria vis daugiau tikrosios laisvės pakaitalų, kaip antai vartotojiškumą, hedonizmą, visokiausius alternatyvius religinius sąjūdžius, sektų apraiškas, iš tikrųjų vaidinančias religijos vaidmenį, kadangi jos stengiasi duoti atsaką (deja, klaidinantį ir keliantį susvetimėjimą) visiems tiems, kurie ieško tikrosios gyvenimo prasmės.

Nors tiesa, kad švietimo epochos humanistinės srovės atvedė prie žmogaus teisių sampratos, jas interpretuojant atmetus prigimtinę teisę iš akiračio pranyko žmogaus kaip asmens orumas. Tai paskatino atsiradimą liberalių ir subjektyvistinių srovių, kurios sprendžia apie tiesą, teisingumą ir dorovę, remdamosi individualistinėmis prielaidomis.

Dievas nepadovanojo nei savo panašumo, nei tikrosios laisvės galimybės ideologiškai privilegijuotai rasei, nepatikėjo žmogaus revoliucinei klasei, siekiančiai valdyti sielas, nepatikėjo nė savo dieviškojo atvaizdo liberaliai valstybei. Žmogus, iš esmės būdamas asmuo, turi savyje asmeninio Dievo paveikslą, patvirtintą Išganytojo malonės. Jis gimsta ne laisvas, kaip norėtų liberali mintis, o turintis galimybę tapti laisvas ir pažadą būti išganingai išvaduotas. Nuodėmės paveldo iš prigimties susilpninto žmogaus laisvei, sugebėjimams ir ugdymui plėtoti pirmiausia būtinas išganymas, t. y. paties Dievo atpirkimas; blogio misteriją turi įveikti išganymo misterija.
 

Tikrosios laisvės dovana

7. Laisvės problema šiuolaikiniame pasaulyje pasireiškia laisvės ir tiesos santykyje sąžinės, evangelinio apreiškimo ir Bažnyčios mokymo požiūriu. Jonas Paulius II skelbia: "Tik Tiesai paklūstanti laisvė veda žmogaus asmenį į tikrąjį gėrį. Asmens gėris yra laikytis Tiesoje ir vykdyti tiesą"[6].

Mūsų laikais nutrūkęs ryšys tarp tiesos ir laisvės prisidėjo prie bendro vertybių nuosmukio, o kartais prie tikros antropologinės katastrofos. Štai kai kurie pavyzdžiai, pateikti Jono Pauliaus II: "Visų akyse niekinama pradėta, bet dar negimusi žmogaus gyvybė, nuolat laužomos pagrindinės asmens teisės, nedorai naikinamos žmogaus gyvenimui būtinos gėrybės"[7]. Visi klaidingi laisvės aiškinimai, daugelį kartų pabrėžti mūsų Bažnyčios magisteriumo, pasižymi tikrosios laisvės krize individuose, šeimoje ir visuomenėje.

Tos panoramos akivaizdoje išlieka ir toliau aktualūs iškilmingi Pauliaus žodžiai apie žmonių laisvę, išvaduotą ir atpirktą malonės. "Tad laisvei reikia išvadavimo. Kristus yra jos išvaduotojas: jis ‘mus išvadavo, kad būtume laisvi’ (Gal 5, 1)".[8] Iš tiesų "savo garbinguoju kryžiumi Kristus pelnė išganymą visiems žmonėms. (…) Kristaus malonė jokiu būdu neslopina mūsų laisvės, kai pastaroji atitinka Dievo į žmogaus širdį įdiegtą tiesos ir gėrio suvokimą. Atvirkščiai, kaip rodo krikščioniškoji, ypač maldos, patirtis, kuo klusnesni esame malonės veikimui, tuo labiau didėja mūsų vidinė laisvė ir ištvermė tiek išmėginimų metu, tiek patiriant iš išorinio pasaulio prievartą ir priespaudą. Malonės veikimu Šventoji Dvasia ugdo mumyse dvasinę laisvę, kad padarytų mus laisvais jos veiklos Bažnyčioje ir pasaulyje bendradarbiais" [9].
 

3. Atsakymas į krikščioniškąją laisvę
 

Kontempliuoti Nukryžiuotąjį-Prisikėlusįjį

8. Kai sunku iki galo suvokti tikrąją laisvės prasmę, tiesa prieš mūsų akis suspindi Nukryžiuotame ir Prisikėlusiame Kristuje, jo savanoriškame pasiaukojime už Tėvą ir brolius: "Nukryžiuotasis Kristus atskleidžia autentišką laisvės prasmę, jis įgyvendina jos pilnatvę, pats visiškai pasiaukodamas, ir kviečia savo mokinius dalyvauti pačioje jo laisvėje" [10]. Todėl "nukryžiuotojo Jėzaus kontempliavimas yra svarbiausias kelias, kuriuo Bažnyčia kasdien turi žengti į priekį, jei nori aiškiai suprasti, kas yra laisvė; tai aukojimasis tarnaujant Dievui ir broliams. Bendravimas su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Viešpačiu yra neišsenkantis šaltinis, iš kurio Bažnyčia be paliovos semiasi, idant gyventų laisvėje, aukotųsi ir tarnautų. (…)

Tad Jėzus yra tobulos laisvės su visišku klusnumu Dievo valiai gyva ir asmeniška sintezė. Jo nukryžiuotas kūnas visiškai atskleidžia nenutraukiamą ryšį tarp laisvės ir tiesos taip, kad jo prisikėlimas iš numirusių labiausiai išaukština tiesoje išgyvenamos laisvės vaisingumą ir išganomąją galią"[11].

Nukryžiuotajame ir Prisikėlusiajame ryškėja savanoriškos Kristaus aukos tiesa: "mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo" (Jn 13, 1). Eucharistija yra tos meilės sakramentas. Taip pat ši tiesa ypatingu būdu atitinka tiesą apie žmogų ir jo laisvės sampratą. Žmogaus asmuo neįstengs gyventi, jei jo nepriima ir nepripažįsta kitas asmuo, jei jis nepatiria meilės ir neapdovanoja meile. "Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe, ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti".[12] Viena vertus, asmuo pajunta savo pilnatvę, išnykdamas meilėje ir šitaip įgyvendindamas savo amžinumą. Kita vertus, meilė yra ypatinga laisvės forma, kadangi tas, kas myli, nuolat artėja į laisvę, išvaduojančią jį iš jo paties varžtų ir nuo jo paties.
 

Laisvės ir gyvenimo duona

9. Kryžiaus kontempliacija ir meilės dovana iš esmės paaiškina herojiškus veiksmus tų, kurie, klausydamiesi Mokytojo žodžių ir maitindamiesi eucharistine Duona, liko ištikimi Dievo tiesai ir ją paliudijo. Tie pavyzdžiai iš praeities mūsų visuomenėje tebėra nuolatinis raginimas gyventi neatskiriamame ryšyje tarp dalyvavimo Eucharistijos liturgijoje ir autentiškos Dievo vaikų laisvės. Iš tikrųjų maitintis Eucharistijos žodžiu, eucharistine Duona, sueiti į komuniją su Kristumi, garbinti Tėvą Dvasia ir tiesa, mylėti brolius iki pat gyvybės paaukojimo reiškia švęsti ir liudyti laisvę, kuria Kristus mus išvadavo.

Taigi reikia atminti, kad šiame amžiuje, panašiai kaip ir pirmaisiais Bažnyčios amžiais, Eucharistija tebėra laisvės duona, drąsos ir kankinystės viatikas, o jos šventimas XX a. katakombose tapo tikėjimo ir vilties vieta, stiprinusia naujuosius kankinius, gyvenimo pavyzdžiu, o neretai ir mirties kaina šlovinusius sąžinės laisvę ir klusnumo Dievo įstatymui vertę.

Tarptautinis eucharistinis kongresas galės tapti gera proga paminėti krikščioniškosios laisvės kankinius, sustiprinti vienybės ryšius kuriant naują visuomenę, neleidžiančią pasikartoti praeičiai ir šio amžiaus pagimdytam doroviniam skurdui, ugdyti autentišką Dievo vaikų laisvės sampratą, nuolat žvelgiant į Kristų, mūsų velykinį Avinėlį ir mūsų išvadavimą.

II. EUCHARISTIJA KAIP LAISVĖS SKELBIMAS IR DOVANA
 

1. Kristaus savanoriška dovana
 

Kristaus gyvenimas kaip laisvės misterija

10. Eucharistijos šventime pabrėžiamas sūniškas klusnumas, su kuriuo Kristus atsidavė į budelių ir Tėvo rankas. Visas Kristaus išganomasis darbas remiasi jo begalinio klusnumo Tėvui slėpiniu. Apie Kristų, kuris, ateidamas į pasaulį, iškilmingai pradeda savo išganomąjį darbą, Laiške žydams sakoma: "Todėl, ateidamas į pasaulį, jis byloja: Aukų ir atnašų tu nebenori… Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu (…) vykdyti Tavo, o Dieve, valios!" (Žyd 10, 5-7). Pats Kristus viešojoje veikloje pristatys savo gyvenimo programą žodžiais: "Mano maistas - vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą" (Jn 4, 34). Ištikimybė taip suprastai programai buvo pakartota daug kartų (plg. Jn 5, 30; 6, 38. 40). Dramatiškos kulminacijos tašką ji pasiekia agonijoje Getsemanėje ir mirtyje ant kryžiaus. Alyvų sode slėpiningas dvejojimas baigiasi herojišku ryžtu: "Mano Tėve, (…) tebūnie Tavo valia!" (Mt 26, 42). O vėliau, ant kryžiaus, galutinai užbaigdamas savo veiklą mirties priėmimu, jis patvirtina savo gyvenimo programą vienu sakiniu: "Atlikta!" (Jn 19, 30). Šiuo sakiniu apibendrinamas visas jo gyvenimo klusnumas Tėvo valiai, taip pat užbaigiamas Kristaus atliktas darbas, išganymas ir žmogaus reabilitacija, naujas jo laisvės gimimas.
 

"Kai savo noru turėjo būti kančiai išduotas"

11. Krikščionybės tradicija Kristaus savanoriškai aukai priskyrė pranašo Izaijo žodžius (plg. Iz 53, 7 pagal Vulgatą): Oblans est, quia ipse voluit - "Pasiaukojo, nes pats to norėjo". Jo suvereni laisvė vykdant Tėvo jam patikėtą darbą išryškėja "šlovės knygos" pradžioje, t. y. knygose, kuriose Jonas pasakoja apie šlovingą Viešpaties kančią.

"Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo" (Jn 13, 1). Šie žodžiai liudija, kad Didįjį ketvirtadienį Jėzus visiškai aiškiai suvokė, jog ateina istorinis jo misijos išsipildymo momentas, kuris kartu yra istorinis žmogaus ir žmonijos momentas. Šiam momentui turėjo įtakos jau tai, kas atsitiko pirmomis valandomis dienos, kurios kulminacija taps jo mirtis: "jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil 2, 8). Todėl visa "Kristaus valanda" pripildyta klusnumo ir meilės, o vienas pagrindinių tos valandos momentų yra Eucharistijos misterija.

Paskutinės vakarienės metu palikdamas savo aukos atminimą, Jėzus kuo aiškiausiai išreiškė laisvę, kurioje su begaline meile dovanojo mokiniams savo Kūno ir išlieto Kraujo auką kaip laisvo ir savanoriško pasiaukojimo ženklą. Tiek Rytų, tiek Vakarų tradicijoje Bažnyčios liturgija kai kuriose Eucharistijos maldose mums primena tą Kristaus laisvės gestą: "Kai savo noru turėjo būti kančiai išduotas, jis paėmė duoną…"[13]; "Paklusdamas Tavajai valiai, jis savo noru ryžosi mirti"[14]. Rytų anaforoje patikslinama: "Savanoriškai prisiimdamas kančią už mus, nusidėjėlius, jis, kuris buvo be nuodėmės, naktį, kurią buvo išduotas arba kurią veikiau pasiaukojo už pasaulio gyvenimą ir išganymą…"[15]

Šis liturginis liudijimas kasdien mums primena savanorišką meilės aktą, kuriuo Kristus pasiaukojo Tėvui už mus ir kasdien atiduoda save Bažnyčiai, kad ši, savo ruožtu aukodamasi kitiems, taptų tikintiesiems tikrosios laisvės versme.
 

2. Eucharistijos misterija
 

Eucharistija kaip laisvės duona

12. Bažnyčios Eucharistinė liturgija, pačioje šventimo šerdyje tardama jos įsteigimo žodžius, primena laisvės dovaną, kuria Kristus mus išgelbėjo: "Kai mus gelbėdamas, turėjo atiduoti savo gyvybę, Jėzus per Vakarienę paėmė į rankas duoną"[16]. "Atėjus valandai, kurią tu, Tėve šventasis, turėjai Jėzų pašlovinti, jis, mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo".[17] Eucharistija yra Kristaus laisvės slėpinys, išvadavimo dovana, meilė iki pabaigos, nes tik meilė daro žmogų laisvą.

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II tai įtikinamai išreiškė vienoje pirmųjų savo trečiosios "eucharistinės kelionės" į Lenkiją 1987 m. homilijų: "Eucharistija priklauso šiai valandai - Kristaus atperkamajai valandai, žmogaus ir pasaulio istorijos atperkamajai valandai. Tai valanda, kurią Žmogaus Sūnus ‘pamilo iki galo’, iki galo patvirtino Meilės išganomąją galią, apreiškė, kad pats Dievas yra Meilė. Kito, didesnio šios tiesos apreiškimo nebuvo ir niekada nebus. Nebus radikalesnio jos patvirtinimo: ‘nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti’ (Jn 15, 13), už visus, kad jie ‘turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų’ (Jn 10, 10)"[18].

Šiame taip aiškiai išreikštame meilės slėpinyje, kuris yra anos "istorijos valandos" sudėtinė dalis, neatimamas vaidmuo priklauso Jėzaus klusnumo Tėvo valiai ir jo žmogiškosios laisvės slėpiniui. Įsteigdamas Eucharistiją, Kristus pabrėžia, kad ji bus artimai susijusi su Naująja Sandora būtent per "kraujo išliejimą" jo mirties metu, kuri yra jo atsidavimo ir begalinio sūniško klusnumo Tėvui kulminacija.
 

Nuo senųjų iki naujųjų Velykų

13. "Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas" (Lk 22, 15). Eucharistijos įsteigimas susijęs su didžiąja hebrajų Velykų tradicija, kasmet minimu išvadavimu iš Egipto, nukreiptu į Naujosios Sandoros minėjimą.

Išvadavimo atminimas sudarė pagrindinę Izraelio Velykų apeigų dalį. Hebrajų tradicijos maldos tekstuose randame iškalbingus Velykų puotą lydinčius žodžius: "Visose kartose kiekvienas turi pareigą elgtis taip, tarsi jis būtų išėjęs iš Egipto nelaisvės… Todėl mūsų pareiga yra dėkoti, girti, švęsti, garbinti, šlovinti Tą, kuris padarė šį stebuklą mūsų tėvams ir visiems mums, kuris išgelbėjo mus iš nelaisvės laisvei, iš priespaudos išganymui, iš skausmo džiaugsmui, iš gedulo šventei, iš tamsos nuostabiai šviesai"[19].

Savo išganinga mirtimi ir prisikėlimu Jėzus įgyvendina Velykas, šv. Pauliaus žodžiais tariant: "nes jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus" (1 Kor 5, 7). Per Paskutinę vakarienę jis palieka savo Velykų atminimą ir kviečia kartoti jo Kūno ir išlieto Kraujo aukojimą iki jo šlovingo sugrįžimo.

Kūno auka ir Kraujo išliejimu Kristus patvirtina mūsų išvadavimą ir nuodėmių atpirkimą; Naujosios Sandoros aukoje jis išreiškia mūsų išlaisvinimo ir išganymo pilnatvę Šventosios Dvasios dovana ir kviečia mus į amžinas Velykas jo karalystėje.

Tad Eucharistija, iš dangaus atsiųstoji Duona, už pasaulio gyvybę paaukotasis Kūnas, prisikėlimo iš numirusių ir gyvenimo dovana, tai pats Kristus, įkūnytas Žodis, miręs ir išaukštintas, pagelbintis mums pereiti drauge su juo iš šio pasaulio pas Tėvą ir žadantis galutinį išvadavimą, kai paskutinę dieną prisikelsime iš numirusių (plg. Jn 6, 51-54).

Eucharistijoje kaip veidrodyje matydamas tai, ką veidas į veidą regės amžinybėje, žmogus priima gyvenimo naštą kupinas jėgų, plaukiančių iš Eucharistijos ir prisikėlimo iš numirusių vilties. Tokia viltis suteikia laisvei ypatingą pobūdį; ji moko kantrybės, ištvermės, aukos ir pasišventimo. Ji moko, kad Prisikėlęs Kristus yra visiškos laisvės šaltinis ir matas.
 

3. Krikščioniškosios laisvės šventimas
 

Dvasios dovana

14. Neapsakomas Vakarienės turiningumas drauge su kunigystės dovana papildo apaštalams patikėtą misiją: "Tai darykite mano atminimui" (1 Kor 11, 24; Lk 22, 19). Koks gilus ir iškalbingas šis įpareigojimas! Jis įgyvendina tai, kas buvo numatyta svarbiausiu Vakarienės momentu, ir, likdamas artimai susijęs su tuo, kas atsitiko kitu tos istorinės dienos momentu, tai yra per kančią ir išganingą mirtį, įveiks istorijos apribojimus bei taps įvykiu, lydinčiu naująją Dievo tautą jos kelyje iki laikų pabaigos. Velykos krikščionims yra ne praeities įvykis, bet asmuo, pats Kristus, kadangi per prisikėlimą vyksta šiandien ir amžinybėje.

"Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis" (1 Kor 11, 26). Taigi mes esame pašaukti būti atpirkimo ir išganymo dovanų - nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanojimo - dalininkais. Išvadavimo patirtis pirmiausia atsinaujina mumyse per Prisikėlusiojo Dvasios malonę, kaip ir per atnaujintąsias Sekmines, ir, atsiliepiant į Kristaus dovaną, skatina priimti tą pačią savanoriškos meilės nuostatą: "Kad nebe sau mes gyventume, bet jam, už mus mirusiam ir prisikėlusiam"[20].

Eucharistija, įsteigta žodžiais "tai darykite mano atminimui", tampa atpirkimo susitikimu, per kurį nesibaigiantis išganymo turtas ir kartu nuodėmės sunaikintos žmogaus laisvės reabilitacija paliekami visų laikų visiems žmonėms. Eucharistijos dėka žmogui dovanojama galimybė išsivaduoti iš nelaisvės pančių ir jos padarinių, iki šiandien vedančių jį į bedugnę ir visišką sunaikinimą. Visi Eucharistijos aspektai - auka, komunija ir buvimas - dalyvauja kūrime laisvės, kuriai "Kristus mus išvadavo".
 

Meilės išlaisvinančioji jėga

15. Duonos laužimo šventimas, dar vadinamas "Viešpaties vakariene" (1 Kor 11, 20), kuria Naujosios Sandoros tautą, daro esantį Prisikėlusį Viešpatį, o visi besidalijantys viena duona ir viena taure tampa vienu kūnu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje (1 Kor 10, 16-17). Visi vidiniai bendruomenės skilimai, apie kuriuos kalba Paulius, kyla iš netobulo Eucharistijos kaip bendruomenės su Kristumi ir broliais prasmės suvokimo (plg. 1 Kor 11, 17-22).

Tuo tarpu meilės bendruomenė ir dalijimasis gėrybėmis yra bendruomenės su Kristumi Bažnyčioje sąlyga ir rezultatas, labai iškalbingai liudijantis, kad laisvė, kuria Kristus mus išvadavo, yra perduota kaip dovana tikintiesiems, kuriantiems naująją tautą, ir naikina bet kokį egoizmą (plg. Apd 2, 42-45).

Ireniejus Lionietis, sužavėtas laisvės, kurią mums atnešė Kristus, netgi tvirtina, kad pirmieji mokiniai buvo "tiesos skelbėjai ir laisvės apaštalai",[21] o krikščionių Eucharistiją vaizduoja laisvės požiūriu. Būdama Viešpaties dovana, laisvė yra laisvų žmonių auka.[22] Pirmosios krikščionių bendruomenės ir persekiojimų metu suprato bei liudijo abipusį dinamiškumą meilės, kylančios iš Eucharistijos šventimo, visus padarančios broliais, kuriančios naująją tautą, ugdančios drąsą liudyti tikėjimą iki pat kankinystės, kuriančios visuomenę, atnaujintą meilės ir naujos brolybės, plaukiančios iš Eucharistijos šventimo ir pasireiškiančios gėrybių dalijimusi bei pagalba tiems, kuriems ji reikalinga.

III. LAISVĖS UGDYMAS EUCHARISTIJOS ŠVIESOJE
 

1. Žodžio viršenybė evangelizacijoje
 

Evangelizacija ir katekezė

16. 46-ojo Tarptautinio eucharistinio kongreso rengimas Bažnyčios kelyje į didįjį 2000 metų Jubiliejų duoda gerą progą nuolat "apreikšti" tikrąją Eucharistijos prasmę ir, remiantis Eucharistija, nuolat iš naujo evangelizuoti krikščionių bendruomenę. Eucharistijoje įvykdoma žodžio ir sakramento sintezė. Kalbėjimas apie Kristų tampa bendruomene su Kristumi. Tai, kas skelbiama, tampa tikrove. Evangelizacija keičia skelbimo formą, ir šis tampa pranešimu apie dabar veikiantį Dievą, kuris per Eucharistiją kuria didžiausią įvykį - bažnytinę bendruomenę, pašauktą ir išugdytą žodžio, kreipiančio į sakramentą ir ypač į Žodį, tapusį kūnu, į Eucharistiją.

Homilija turi atitikti mūsų bendruomenių evangelizacijos ir katekezės reikalavimus dėka didelių turtų, kuriuos dovanoja Dievo žodžio Skaitiniai, atsižvelgiant į krikštytus suaugusiuosius ir vaikus; negalima užmiršti, kad gyvename krikščionybės atžvilgiu kritiškai nusiteikusioje visuomenėje ir kad būtina pagrįsti tikinčiųjų tikėjimą, idant šie savo ruožtu galėtų liudyti savo viltį pasaulyje.

Atitinkama asmeninė ir bendruomeninė Dievo žodžio lectio divina praktika ir atitinkamas homilijų skelbimas, kreipiant ypatingą dėmesį į šiandienio žmogaus situaciją ir į atsakymus, slypinčius Apreiškime, gali būti labai vertingi, rengiantis Eucharistiniam kongresui.
 

Eucharistijos skelbimas laisvės evangelizacijos tikslu

17. Kaip Paulius savo kreipimesi į korintiečius to meto galimų manipuliacijų eucharistine misterija ir jos išganomojo turinio - tikėjimo įpareigojimų ir jo padarinių gyvenime - susiaurintų aiškinimų akivaizdoje, mes turime nuolat gręžtis į eucharistinio apreiškimo tikrąją prasmę Bažnyčios Magisteriumo šviesoje.

Tik kupinas meilės klausymasis gilios tiesos žodžių, kuriais Kristus Viešpats ir apaštalų bendruomenė išreiškė Eucharistijos prasmę išganymo istorijoje, kurios šerdis yra Velykų misterija, galės išlaisvinti neišsemiamą šviesą, spinduliuojančią iš tos misterijos, kuri sudaro Dievo tautos tikėjimo, kulto ir gyvenimo esmę.

Be to, Eucharistija, pasilikdama neatskiriamai susijusi su žodžio skelbimu, leidžia iš naujo evangelizuoti krikščionių bendruomenę, idant Kristaus mokymas rastų atgarsį protuose ir įsišaknytų širdyse, nešdamas tikrosios laisvės dovaną, kurią jis suteikia savo mokiniams. Visa tai bus įgyvendinta, sekant paties Kristaus pasiūlyto kelio logika, kuri prasideda klausymusi ir baigiasi laisvės patirtimi: "Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus" (Jn 8, 31-32).

Pirmiausia reikia išsaugoti ištikimybę žodžiui, nes tai reiškia artimą ryšį su Mokytoju, jo mokymu ir gyvenimu. Esminė buvimo mokiniu sąlyga yra ištikimybė žodžiui. Šis ryšys teikia tiesos pažinimo dovaną, kurią galbūt įvertinti gali tik mokiniai, nors ieško jos visi. Evangelijos tiesa padaro mus laisvus ir dovanoja didelį gėrį, kurio visi trokšta: Dievo dovanotą laisvę, sugebėjimą mylėti ir aukotis be vergystės ir prievartos. Tačiau tik tiesa, arba Kristus, kuris yra Tiesa, padaro mus laisvus nuo klaidinančios nuodėmės, laisvus nuo egoizmo, mokančius duoti ir dovanoti save iki pat gyvybės paaukojimo, tarnaujant Dievui bei artimui. Laikais, kai taip stipriai jaučiama laisvės problema, svarbiausia lieka konfrontacija su Kristaus tiesos žodžiu ir jos išlaisvinančia jėga.
 

2. Atsivertimo dovana ir kelias į šventumą
 

Atsivertimas ir Eucharistija

18. Pirmutinis mus išvaduojantis tiesos vaisius yra visiškas savęs pažinimas, vedantis į mūsų atsivertimą. Be atsivertimo nėra ko kalbėti apie tikrą krikščionišką laisvę.

Pati krikščioniškosios laisvės samprata prasideda nuo poreikio atleisti suvokimo. Tik taip galima pasiekti autentišką dvasinę permainą. Kaip reikia suprasti šią dvasinę permainą? Neigiama prasme tai išsivadavimas nuo to, kas gresia vidiniam žmogaus vientisumui, vadinasi, išsivadavimas iš nuodėmės susvetimėjimo, išgelbėjimas nuo to, kas neigiama ir bloga, kas yra nuodėmė. Teigiama prasme atsivertimas yra laisvės dovana, leidžianti įgyvendinti vidinių talentų vertybes, visiškai užbaigti iki galutinės pilnatvės tai, kuo Kūrėjas apdovanojo žmogaus asmenį.

Kalbėdami apie išlaisvinto žmogaus idealą, kurį Bažnyčia privalo įgyvendinti, turime mintyje tai, ką žmogaus asmuo jau turi savyje, kas Dievo malonės dėka jam padovanota ir ką dėl tos pačios priežasties jis turi įgyvendinti. Turime mintyje laisvės plėtojimą ir brendimą. Sielovada ir auklėjimas arba laisvės ugdymas - tai pagalba žmogiškam ir socialiniam vystymuisi, tai šio vystymosi globa, pasitelkiant patirtį ir malonę, patarimus, teologijos žinias ir maldą.

Visa tai prasideda ir įvyksta susitaikinimo misterijoje ir tarnyboje, atgailos sakramente, be kurio nėra tikro atsivertimo, sutvirtinto Bažnyčios tarpininkavimo, Bažnyčios, Kristaus vardu skelbiančios susitaikinimo žodį, kviečiančios susitaikinti su Dievu, kuris teikia nuodėmių atleidimo malonę ir atleidžia kaltę.

Rengimasis Eucharistiniam kongresui turi sutvirtinti tikrosios laisvės suvokimą per atgailos sakramentą ir džiaugsmingą atleidimo patirtį, kad taptų susitaikinimo, atleidimo ir ramybės Bažnyčioje bei visuomenėje užuomazga.
 

Šventumo kelias - laisvės kelias

19. Be evangelizacijos ir atsivertimo, į santykį tarp Eucharistijos ir laisvės susitelkianti sielovada turi plėtoti konkrečią Dievo žodžio pedagogiką, idant šis įeitų į gyvenimą kaip padarinys "tikėjimo Evangelija" ir nuoseklumo, kuris yra kiekvieno atsivertimo ir visiško prisijungimo prie Mokytojo bei jo misijos pradžia ir pagrindas.

Krikščioniškosios tiesos įtikinanti jėga išgyvenama konkrečioje Dievo vaikų laisvės patirtyje, klusnume tikėjimui ir šventumui, kurie yra evangelinės laisvės kelias. Jonas Paulius II teigia: "Būtent šventumas, spindintis daugelio Dievo tautos narių, kuklių ir neretai paslėptų nuo žmonių akių, gyvenime, yra paprasčiausia ir patraukliausia priemonė tiesiogiai patirti tiesos grožį, išlaisvinančią Dievo meilės galią, besąlygiškos ištikimybės visiems Viešpaties įstatymo reikalavimams net sunkiausiomis aplinkybėmis vertę"[23]. Per vidujai įtikinamą tiesos pažinimą krikščioniškasis šventumas atskleidžia Dievo plano grožį, meilės išlaisvinančią jėgą ir ištikimybės vertę.

Šiame kontekste Eucharistija itin reikšminga, ir tai pabrėžia pats popiežius: "Iš tikrųjų dalyvaudamas Kryžiaus aukoje, krikščionis susivienija su pasiaukojančia Kristaus meile, įgalinamas ir įpareigojamas gyventi ta meile visose savo gyvenimo nuostatose ir poelgiuose. Moraliniame gyvenime taip pat įgyvendinama krikščionio karališkoji tarnystė; juo jis malonės dėka klusnesnis naujajam Šventosios Dvasios įstatymui, juo jis auga laisve, kuriai yra pašauktas per tarnavimą tiesai, meilei ir teisingumui"[24].
 

3. Nuo Eucharistijos maldos prie maldos už laisvę
 

Eucharistijos malda

20. Tikroji Dievo vaikų laisvė, būdama dovana iš aukščiau ir dalyvavimas Dievo prigimtyje, iš visos Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo reikalauja nuolankios ir intensyvios maldos. Bažnyčia Eucharistiją švenčia Eucharistijos malda, nuostabia ir turininga Rytų bei Vakarų anaforų ir maldų įvairove puikiai išreiškiančia visą švenčiamos Velykų misterijos prasmę.

Tarptautinio eucharistinio kongreso geras parengimas ir brandūs vaisiai taip pat priklausys nuo naujo teologijos ir Eucharistijos maldų dvasingumo atradimo bei jų ryšio su laisve, kuria Kristus mus išvadavo.

Kau kurios pedagoginės nuorodos galbūt pasirodys tinkamos atskleisti Eucharistijos maldingumo matmenį bei modeliuoti mūsų asmeninę ir bendruomeninę maldą Kristaus ir Bažnyčios pavyzdžiu.
 

Padėka už dovaną

21. Pirmiausia reikia mokėti minėti išganingus darbus Viešpaties, kuris išganymo istorijoje atliko didelius žygius mums išvaduoti - nuo sukūrimo iki atpirkimo, laukiant visiškos Dievo laisvės šlovėje. Iš minėjimo kyla palaiminimas, šlovinimas ir dėkojimas, arba Eucharistija.

Mergelė Marija kupiname gyriaus "Magnificat", įkvepiančiame visą Bažnyčią, kviečia mus šlovinti Viešpatį už didelius darbus, kuriuos jis padarė savo tautai ir toliau daro mums visiems per Bažnyčios ir tautų išganymo istoriją.

Tarptautinis eucharistinis kongresas privalo tapti didingu dėkingumo aktu už gautą laisvę, kuri leidžia Kristui Eucharistijoje iš Rytų Europos Statio orbis apšviesti visas pasaulio šalis.
 

Kreipimasis į Dvasią

22. Laisvė yra Šventosios Dvasios dovana. Kaip Eucharistijoje kreipiamės į Šventąją Dvasią, idant ji pašventintų atnašas ir perkeistų jas į Kristaus Kūną ir Kraują, o liturginį susirinkimą - į vieną kūną ir vieną dvasią, taip ir karšta malda nuolat turi kilti į Tėvą, idant per Šventosios Dvasios dovanas tikroji laisvė meilėje ir meilės išlaisvinančioji galia įsikurtų tikinčiųjų širdyse, bendruomenėse, šeimose ir visuomenėse naujo pasaulio sukūrimo tikslu.

Švenčiausioji Mergelė Marija, maldoje prašiusi ir laukusi Sekminių Dvasios, yra ištvermingos ir pasitikėjimo kupinos prašymo maldos pavyzdys.

Eucharistinis kongresas privalo tapti intensyvia ir choraline visos Bažnyčios epikleze už tikrosios laisvės įsišaknijimą sąžinėse, įsitvirtinimą tautose ir pasaulyje tokiu būdu, kad žmonės, laisvi nuo bet kokių kliūčių ar priespaudos, galėtų savanoriškai garbinti tikrąjį Dievą.
 

Laisvos širdies auka

23. Tikrosios laisvės šaltinis visai žmonių giminei yra Kristaus savanoriškas pasiaukojimas Tėvui, kurio dėka mes buvome išganyti ir pašventinti, tuo tarpu buvimo laisvais ir laisvės vadovais pagrindinė sąlyga yra nuolankus ir motyvuotas pasiaukojimas toje laisvėje, kuri paaukština žmogų jo santykyje su Dievu ir yra vertingiausia dovana, kokią žmogus gali jam dovanoti. Bendruomenėje su Kristumi Eucharistijos malda mus moko, kaip savo gyvenimą paversti nuolatine auka, Dievui patinkančia auka gyvenimo dvasiniame kulte (plg. Rom 12, 1-2). Savo atsakymu "taip" atiduodame Dievui, kas jam priklauso, ir leidžiame vykdyti mumyse išganomąją ir pašventinančiąją valią.

Viešpaties Motina Mergelė, pasišventusi Dievui Apreiškimo metu ir aukojanti Kristų šventykloje bei Kalvarijoje, kartu aukodamasi pati, Bažnyčiai yra neprilygstamas mūsų laisvės ir bendradarbiavimo jo išganomojoje veikloje aukojimo Dievui pavyzdys.

Eucharistinis kongresas, pripažindamas asmens ir socialinės laisvės dovaną, turi palengvinti duoti tikėjimo ir meilės atsaką, išreiškiamą pasiaukojimu su Kristumi, idant visa Bažnyčia, suvokdama, kokią meilės dovaną gauna, taptų Dievo bendradarbe, įtvirtinant tikrąją laisvę širdyse, visuomenėse, šeimose ir ištisose tautose.
 

Visuotinis užtarimas

24. Eucharistijos maldoje Bažnyčia, patikėdama save šventųjų bendruomenei ir Kristaus tarpininkavimui, per Šventąją Dvasią Tėvui siunčia savo užtarimą už žmonijos poreikius. Mūsų visuomenės, neišvaduotos bei neišganytos nuo laisvės klaidingų sampratų ir apraiškų, karčių egoizmo vaisių, paverčiančių mus belaisviais ir neigiančių žmogaus asmens orumą, akivaizdoje iš kiekvieno tikinčiojo širdies turi plaukti balsi malda už neapykantos, smurto ir išnaudojimo aukas. Užtarimas yra Kristaus meilės išraiška.

Bažnyčios Motina Marija savo evangeliniu užtarimu Galilėjos Kanoje bei motinišku tarpininkavimu už visus danguje yra visuotinės ir kupinos pasitikėjimo maldos pavyzdys, išraiška meilės, kuria reikalui esant turime apgaubti brolius ir seseris.

Taigi ir šiuo atveju Kristaus, "laukto tautų ir jų Išvaduotojo", eucharistinės tiesos ir malonės Saulės, savo spinduliais nušviečiančios žmonijos geografiją ir istoriją, akivaizdoje Eucharistinis kongresas turi visus paskatinti didingai prašymo maldai už laisvę, pasiektą tokia didele kaina, ir už jos įgyvendinimą visose tautose.
 

4. Buvimas, adoracija, laisvė
 

Slėpinio akivaizdoje

25. Tiesos apie Eucharistiją galutinis matmuo yra jos misterija - Kristaus išganomasis buvimas duonos ir vyno pavidalais. Tokia buvo Viešpaties valia - nuolat likti savo Bažnyčioje kaip Emanueliui, Dievui su mumis.

Eucharistija visais savo pavidalais yra Dievo buvimo misterija, tačiau ši jos savybė ypatingu būdu suvokiama tylioje maldoje priešais tabernakulį ir įvairiomis Eucharistijos adoracijos formomis. Visa tai leidžia mums stoti Dievo akivaizdon ir pripažinti jo misteriją bei jo buvimo dovaną. Atrodo, Dievo didybė ir Žmogaus ribotumas susitinka eucharistinėje misterijoje.

Naujaisiais laikais gerokai nunyko misterijos matmuo. Tiesą apie žmogaus dvasinį matmenį prislopino modelis, skatinantis pasaulietišką veiklumą, laikomą vienintele žmogaus verta gyvenimo forma. Tačiau žmogus visada patirs savo ribotumą, bent jau supratimą, kad jis yra ne visagalis, ne paskutinė instancija ir visada gaubiamas neįžvelgiamos paslapties. Tuo tarpu tiesa apie Eucharistiją kaip misteriją leidžia žmogui giliai suprasti save patį nuo to momento, kai, remdamasis savo dvasios autotranscendencija, jis lieka nekintamos misterijos išraiška. Tik tokios Dievo misterijos kontekste galima suprasti žmogaus slėpinį. Žmogaus, jo pasaulio ir jo istorijos misterija visada nukreipta aukščiau už jį patį ir rodo Dievą.
 

Adoracija ir malda: dviejų laisvių susitikimas

26. Kristaus buvimas sakramente kiekvieną tikintįjį skatina tikėti ir adoruoti, atsiverti transcendencijai, palaimingoje maldos tyloje susitikti su Tuo, kuris yra dieviškasis "Tu", besikreipiantis į žmogiškąjį "tu", atskleidžiantis jį ir įgyvendinantis.

Taigi malda būna tikrai krikščioniška, jeigu savo esme ji "yra dviejų laisvių susitikimas: begalinės Dievo laisvės ir ribotos žmogaus laisvės"[25]. Šiandienės civilizacijos aplinkoje žmogus dažnai praranda meditacijos, apmąstymo, susikaupimo ir nuostabos jausmą. Visa tai atsispindi tikėjimo gyvenime. Todėl šiandieniam žmogui, taip pat ir tikinčiajam, nepaprastai sunku stoti priešais Dievą garbinimo ir adoracijos dvasioje, teikti pagarbą ir reikšti dėkingumą, pasitenkinimą ir pašventinimą, maldą ir maldavimą, gimstančius laisvėje, Dievą pažinti galinčioje širdyje.

Misterijos kontempliacija priešais Švenčiausiąjį Sakramentą įgalina įgyvendinti esminį susitikimą su Kristumi, nepaisant mūsų gyvenimui dažnai būdingos skubos ir paviršutiniškumo. Tik sąžinės šventovėje, apšviestoje tikėjimo, suvokus esant "Dievo akivaizdoje", gimsta tikrosios laisvės, išreiškiamos savanorišku atsaku į Dievo meilę jo ir mūsų tiesos akivaizdoje, patirtis.

Eucharistija kaip buvimo misterija ragina teikti pagarbą. Apie būtiną santykį tarp laisvės ir dievogarbos Jonas Paulius II kalba taip: "Tikri Dievo garbintojai turi jį garbinti ‘dvasia ir tiesa’ (Jn 4, 23); šitaip jie tampa laisvi. Ryšys su tiesa ir Dievo garbinimas atsiskleidžia Jėzuje Kristuje kaip giliausios laisvės šaknys"[26].
 

5. Šventimas ir gyvenimas kaip tikra krikščioniškoji laisvė
 

Rūpinimasis Eucharistijos šventimu

27. Kaip praktikoje sukonkretinti ryšį tarp Eucharistijos ir laisvės? Kaip praktiškai ugdyti ir daryti labiau apčiuopiamą bei veiklų šį santykį šiuolaikiniame pasaulyje?

Visa atnaujintoji eucharistinė sielovada turi būti nukreipta tam tikslui pasiekti. Štai kai kurie praktiniai nurodymai:

a) pirmiausia reikia rūpintis Eucharistijos šventimo kokybe; ji turi būti persmelkta teologinio gyvenimo atmosferos - tikėjimo, vilties, meilės, ji turi būti Dievo tautos tikėjimo šventė, džiaugsminga susitikimo su Viešpačiu manifestacija. Būtent tokioje atmosferoje jaučiama malonė būti pašauktam Kristaus, išugdytam jo kaip mokiniui, susivienijusiam su juo Eucharistijoje, idant pasaulio keliuose džiaugsmingai, be baimės ir kompleksų būtų liudijamas tikėjimas;

b) be to, reikia besąlygiškai įgyvendinti visus posusirinkiminio liturgijos atnaujinimo nurodymus, siekiant grąžinti Eucharistijos šventimui parapijose, bendruomenėse ir grupėse jos tikrąjį velykinės puotos pavidalą, švenčiant tą laisvę, kuria Viešpats mus išvadavo. Prie to galėtų deramai prisidėti: tinkamas tekstų ir giesmių parinkimas, veiklus bendruomenės dalyvavimas, apeigų pažinimas, liturginių simbolių branginimas. Visa tai turi pagelbėti atskleisti Eucharistijos velykinę prasmę, taip pat ir kasdienėse šv. Mišiose, krikščionių susitikime su Viešpačiu, kurio dėka jie galės vaisingiau liudyti tikėjimą savo šeimos, darbo ar mokyklos aplinkoje.
 

Sekmadienio svarba

28. Vienam būdingiausių krikščioniškojo gyvenimo ženklų šiandien rimtai graso šiuolaikinė kultūra. Čia turime mintyje sekmadienį, Viešpaties ir Bažnyčios dieną. Vis labiau plinta pasaulietiškas ir grynai rekreaciškas šios šventės supratimas, siekiantis pašalinti krikščionišką sekmadienį iš viešojo gyvenimo. Susidūrusi su galimybe rinktis savaitgalį, suprantamą tik kaip poilsį ir pramogą, krikščionių bendruomenė turi patvirtinti sakralinę prasmę sekmadienio, kaip savo laisvės vietos ir laiko, skirto Dievo garbinimui ir jo buvimo mūsų visuomenėje liudijimui.

Deramas Viešpaties Prisikėlimo dienos šventimas, kassavaitinės Velykos, reikalauja skirti laiko Dievo kultui, pirmiausia - Eucharistijai ir kitokiam liturginiam šventimui bei pamaldoms, poilsiui, gyvenimui šeimoje, susitikimams su bičiuliais, karitatyvinei veiklai. Šabo laikymasis hebrajų tradicijoje iškalbingai ženklino ir toliau ženklina Viešpaties poilsį, užbaigus darbą, ir nuolatinį Dievo tautos, išvaduotos iš Egipto nelaisvės, laisvės atminimą (plg. Įst 5, 13-15). Taip pat sekmadienis, kaip Viešpaties Prisikėlimo atminimas, turi būti džiaugsminga Dievo tautos velykinės laisvės išraiška.

Visą savaitę scholae cantorum, choruose, mokyklose, grupėse, ugdymo ir katekezės centruose, taip pat šeimose turime mokytis rengtis sekmadieniui, idant Eucharistijos šventę sugebėtume išgyventi kaip gyvą Kristaus Prisikėlimo atminimą, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo versmę bei viršūnę, kaip intensyviausią Bažnyčios, parapijos, šeimos ir visuomenės tikrovės momentą.
 

6. Nuo Eucharistijos prie gyvenimo
 

Eucharistija ir gailestingumas

29. Eucharistijos šventimas, kaip Bažnyčios gyvenimo šaltinis ir kulminacija, parengtas žodžio skaitiniais ir apmąstymais, patvirtinamas socialinio gyvenimo meilėje ir gailestingume. "Šiuolaikinis žmogus labiau tiki liudytojais negu mokytojais, labiau patirtimi negu doktrina, labiau gyvenimu ir faktais negu teorijomis… Evangelijos liudijimas, kuriam pasaulis yra jautresnis, tai dėmesys žmonėms, meilė vargšams, silpniems ir kenčiantiems".[27]

Eucharistinė liturgija turi grįsti ir motyvuoti meilę. Jeigu ji neskatina tarnauti žmogui, pagelbėti vargšams ir kenčiantiems, tai reiškia, kad ji nepasiekia savo tikslo. Jeigu Eucharistijos šventimas nepasireiškia abipuse pagalba tų, kurie joje dalyvauja, vadinasi, stokojama pagrindinio eucharistinės bendruomenės elemento. Antra vertus, juo labiau iš liturgijos kyla vidinis tarnavimo ir meilės poreikis, juo dažniau meilė skelbiama, liudijama ir kartu sėkmingiau kviečiama dalyvauti liturgijoje. Šitaip mūsų visuomenės egoizmo ir dorovinės nelaisvės akivaizdoje abejojančiųjų ir netikinčiųjų akyse Eucharistija įgyja ypatingo patikimumo. Kristus yra Eucharistijoje ir sakramentuose, savo žodyje, jis yra ir trokštančiųjų širdyse. Didžiojoje patristikos tradicijoje, pradedant, pavyzdžiui, šv. Jonu Auksaburniu, pabrėžiamas ryšys tarp Eucharistijos sakramento ir vargšo bei stokojančio brolio sakramento, remiantis Kristaus žodžiais: "Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, (…) kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte" (Mt 25, 35. 40).[28]
 

"Idant žemė būtų paversta dangumi"

30. Pirmųjų Bažnyčios amžių karitatyvinė ir socialinė tradicija pabrėžia Eucharistijos šventimo ir socialinės meilės vienybės būtinumą. Jono Auksaburnio mintys ir šiandien galėtų tapti eucharistinio gyvenimo programa: reikia gyventi artimo meile, kuri gimsta iš Eucharistijos per gailestingumo aktą, "idant žemė būtų paversta dangumi"[29]. Eucharistijos šventimas yra didingas raginimas nuo eucharistinio altoriaus į pasaulį perkelti išlaisvinančiosios meilės gaivinančią jėgą.

Šiandien, kai laisvės esmė iškreipiama ir egzistuoja prievartos formos, daugelio mūsų brolių gyvenimas reikalauja tikrosios Dievo vaikų orumo patirties. Po Velykų džiaugsmo šventimo krikščionys eina jo skelbti pasauliui kaip mokiniai iš Emauso, klausęsi Viešpaties balso ir atpažinę jį laužiant duoną. Sėdami gailestingumo darbų džiaugsmą ir veiklią meilę tarp tų, įskaitant mažuosius, su kuriais tapatinosi Viešpats, jie neša "dangaus žemėje" patyrimą, kuris yra Eucharistija, į tą žemę, kuri daugeliui yra viskas, tik ne dangus, o kančių ir pavergimo vieta.

Iškelti į antgamtinę šviesą ir išryškinti vargšų, ligonių, silpnųjų, įkalintųjų ir persekiojamųjų poreikiai turi išjudinti žmonių bendruomenes. Jie turi paskatinti "rinkliavai", kuri, viena vertus, yra liturgijos malda, kita vertus, parama, aukų ir dovanų rinkimas, veiklaus gailestingumo skatinimas. Visa turi būti rūpestingai surinkta ir bendruomenės atstovų teisingai išdalyta. Šitaip meilė, ypatingu būdu sutelkta į Eucharistiją kaip tarnavimą Dievui, tęsis konkrečiame tarnavime žmogui, kurdama orų kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Taigi krikščionys, Eucharistijos apšviesti, turi tapti asmenų, šeimų ir tautų tikrojo susitaikinimo kūrėjais, turi prisidėti prie pozityvaus išvadavimo, išlaisvinančio pasaulyje tiesos, gėrio, grožio ir teisingumo galią.
 

PABAIGA
 

Gėrio galios išlaisvinimas

31. 46-ojo Tarptautinio eucharistinio kongreso šventimas, pirmą kartą vyksiantis Lenkijoje, pažymėtas Eucharistijos misterijos ir laisvės dovanos Kristuje įtaigaus suartinimo, turi tapti gera proga pradėti naująją evangelizaciją ir sukelti naują kunigų grupių, pašvęstojo gyvenimo institutų, suaugusių pasauliečių, jaunimo entuziazmą. Visi turi prisidėti prie liturginio gyvenimo, karitatyvinės, kultūrinės ir socialinės veiklos plėtojimo. Parapija, ypatingu būdu būdama eucharistinė bendruomenė, turi tapti visų šių grupių centru.[30]

Laikotarpiu, kai Bažnyčia rengiasi minėti didįjį 2000 metų Jubiliejų, ypatingu būdu susijusį su tikrosios laisvės ir tikrojo išvadavimo, taip pat ir socialinio, patirtimi, Eucharistijos šventimas turi prisidėti prie laisvės grąžinimo kaliniams, džiaugsmo - nuliūdusiems, sveikatos ir vilties - vargšams bei abejojantiems, draugystės - vienišiems, pagalbos - neturtingiems.

Skelbiamos, švenčiamos, garbinamos Eucharistijos malonė turi prisidėti prie visokios priespaudos, neapykantos, egoizmo išgyvendinimo ir per pasišventimą ar net gyvybės paaukojimą duoti pradžią didžiajai gailestingumo veiklai, įskaitant socialinę, per bendruomenės ir vienybės kultūrą atskleidžiančiai visiškai naują perspektyvą Rytų Europos šalims, tik neseniai nusikračiusioms ilgametės priespaudos, taip pat visiems kitiems pasaulio kraštams. Jėzaus mokiniai turi tapti naujos visuomenės užuomazga, kurioje vienas solidariai neša kito naštą, kurioje vidujai laisvi ir vieningi žmonės pažįsta ir patiria laimę bei socialinę ramybę.
 

Kelias galutinės laisvės kryptimi

32. Galima puoselėti tokią viltį, nes Eucharistija ypatingu būdu paaiškina krikščionišką viltį. Ji parodo, kad žmogaus veikla pasaulyje, jo polinkiai ir jo laisvė kiekvieno pasiekto gėrio atžvilgiu iš tikrųjų negali savaime pasiekti savo pilnatvės šiame pasaulyje. Žmogaus transcendentinė viltis apima polinkius, svajones, troškimus, neįgyvendinamus vien savo jėgomis. Juos įgyvendinti trukdo ne tik mirtis. Jie įgyvendinami ne istorinėje, o antgamtinėje srityje. Žmonijos istorija savo raidos pilnatvę pasieks tik šlovėje.

Vatikano II Susirinkimas, aptardamas žmogaus veiklos vertę Velykų misterijos šviesoje, pabrėžė esmę laisvės, kuri pasieks savo pilnatvę, kai visa žmonija bus atiduota Tėvui kaip "priimtina atnaša" (Rom 15, 16). Kol einame į šią ateitį, Bažnyčia mums laiduoja, kad "šios vilties užstatą ir kelionės maistą Viešpats paliko saviesiems tuo tikėjimo sakramentu, kur gamtos elementai, žmonių užauginti, pavirsta šlovinguoju Kūnu ir Krauju, tampa broliško bendravimo vaišėmis ir dangaus pokylio įžanga"[31].
 

Su Marija, Jėzaus Motina

33. Eucharistinio kongreso programoje, nors aiškiai tai ir nesuformuluota, slypi įsitikinimas, kad mūsų įsikūnijimas Kristuje yra galimas Marijos, Dievo Sūnaus Motinos, užtarimo dėka. Tai ne tik deramas Dievo Motinos atminimo ženklas, būdingas Bažnyčios maldingumo tradicijai ir ypač Lenkijos bei Rytų Europos Bažnyčioms.

Dievo Motinoje Bažnyčia įžiūri išvadavimo pavyzdį. Laisvė suteikta žmogui ne tik tam, kad jis galėtų save patvirtinti, bet ir tam, kad galėtų pasiaukoti meilėje. Taip jis pažįsta, kad įgyvendina save, savanoriškai rinkdamasis bendruomenę, kurios pirmoji ląstelė yra šeima, po jos - vietos bendruomenė, toliau - profesinės sąjungos, tauta, valstybės visuomenė ir tarptautinės organizacijos. Toks pasiryžimas būti ištikimam per pasiaukojimą yra galia, kurios geriausią pavyzdį mums teikia Dievo Motina Marija, visuomet solidari su Dievu ir jo tauta.

Prisimindamas Apreiškimo Mergelę, kuri savanoriškai pasiaukoja Tėvui, trokšdama bendradarbiauti žmonijos išganyme, "Magnificat" Mergelę, kuri gieda apie Dievo išganomąjį veikimą istorijos praeityje, dabartyje ir ateityje, Jonas Paulius II kviečia kontempliuoti tą, kuri, "visiškai atsidavusi Dievui ir visiškai atsigręžusi į jį šalia savo Sūnaus, yra tobuliausia žmonijos ir visatos laisvės bei išvadavimo ikona"[32].

Jos motiniškam užtarimui jau dabar patikime 46-ojo Eucharistinio kongreso Vroclave darbus, idant gausūs vaisiai, kylantys iš Eucharistijos, prisidėtų prie to, kad žmonės ir tautos, apšviesti ir atgaivinti Kristaus, pasaulio Šviesos ir iš dangaus nužengusios Duonos, galėtų džiaugtis tikrąja laisve, kuria jis, žmogaus Išganytojas, mus išvadavo, kad būtume laisvi (plg. Gal 5, 1).


KONGRESO MALDA

 


Visagali Amžinasis Dieve, išvadavęs mus iš nuodėmės vergijos ir išganęs žmogų pasiaukojančia Tavo Sūnaus meile, leisk mums taip švęsti, adoruoti ir išgyventi Švenčiausiąjį Sakramentą, kad kupini Šventosios Dvasios tinkamai naudotumės gautąja laisve. Tavo Tiesa, Gėris ir Meilė tepadeda mums ramybėje priartinti Tavo karalystę žemėje: tarp tautų, mūsų šeimose, darbovietėse, tarp ligonių, abejojančių, nepažįstančių Tavęs, kuris esi tikroji Laisvė. Per Kristų, mūsų Viešpatį, kuris Šventojoje Dvasioje nepaliaujamai vienija mus su Tavimi per amžių amžius. Amen.


I Š N A Š O S

1. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1730; Gaudium et spes, 17.
2. IV Eucharistijos malda.
3. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 11.
4. Ten pat, 40.
5. V Eucharistijos malda, C.
6. Veritatis splendor, 84.
7. Ten pat, 84.
8. Ten pat, 86.
9. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1741-1742.
10. Veritatis splendor, 85.
11. Ten pat, 85.
12. Redemptor hominis, 10.
13. II Eucharistijos malda.
14. IV Eucharistijos malda.
15. Šv. Jokūbo anafora.
16. II Eucharistijos malda susitaikinimo mišioms.
17. IV Eucharistijos malda.
18. Jonas Paulius II. Homilija per šv. Mišias Visų Šventųjų bažnyčioje atidarant Eucharistinį kongresą. Varšuva, 1987 06 08.
19. Šeder haggadah šel pesah.
20. IV Eucharistijos malda.
21. Adversus haereses, III, 15, 3: PG 7, 919.
22. Ibid., IV 18, 1-2: PG 7, 1025.
23. Veritatis splendor, 107.
24. Ten pat.
25. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams apie kai kuriuos krikščioniškosios meditacijos aspektus (1989 10 15), 3.
26. Veritatis splendor, 87.
27. Redemptoris missio, 42.
28. Plg. In Math. hom. 50, 3-4: PG 58, 508-509.
29. In Act. Apost. hom. 11, 3: PG 60, 97-98.
30. Plg. Christifideles laici, 26.
31. Gaudium et spes, 38.
32. Redemptoris Mater, 37.


Tekstą internetui parengė KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA pagal
"BAŽNYČIOS ŽINIŲ" Priedą (1997 04 15).