POPIEŽIŠKOJI GYVYBĖS AKADEMIJA
PASAULINĖ KATALIKŲ GYDYTOJŲ ASOCIACIJŲ FEDERACIJA


BENDRASIS PAREIŠKIMAS DĖL VEGETACINĖS BŪKLĖS
Su vegetacine būkle susijusios mokslinės ir etinės problemos

(Roma, 2004 m. kovo 10–17 d.)


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2004 llapkričio 12. 

1) Vegetacinė būklė (VB) yra nereaktyvumo būklė, šiandien apibrėžiama kaip būsena, kurią ženklina: budrumo būklė, tam tikra miegojimo/nemiegojimo ciklo kaita, ženklų, liudijančių savęs ir aplinkos suvokimą, stygius, reakcijų į aplinkos dirgiklius trūkumas, smegenų autonominės ir kitų funkcijų buvimas.

2) VB turi būti aiškiai skiriama nuo: smegenų mirties, komos, „užsklęstumo” sindromo, minimaliai sąmoningos būklės. Kita vertus, VB negali būti tiesiog prilyginta smegenų žievės mirčiai, turint galvoje, kad VB ligonių smegenų žievės audinio salos, net gana didelės, gali toliau tebefunkcionuoti.

3) Paprastai VB ligoniams nereikia technologinės pagalbos jų gyvybinėms funkcijoms palaikyti.

4) VB ligoniai jokiu būdu negali būti laikomi mirštančiais ligoniais, nes jų būklė gali būti stabili ir ilgalaikė.

5) VB diagnozė yra vis dar klinikinio pobūdžio. Būtina, kad specializuotas bei patyręs personalas, atliekantis VB ligonių specifinį standartizuotą įvertinimą, dėmesingai ir ilgą laiką stebėtų šiuos ligonius optimaliai kontroliuojamoje aplinkoje. Medicinos literatūra liudija, kad diagnozė labai dažnai būna klaidinga. Dėl šios priežasties prireikus pagrįsti diagnozę naudotinos visos turimos šiuolaikinės technologijos.

6) Šiuolaikinė neurologinė technika parodė, kad VB ligonių smegenų žievės veikla, taip pat jų reakcijos į tam tikrus dirgiklius, įskaitant skausmingus, išlieka. Nors ir neįmanoma nustatyti subjektyvios tokių percepcijų kokybės, tam tikri elementarūs prasmingų ir neutralių dirgiklių skyrimo procesai, atrodo, vis dėlto yra galimi.

7) Joks šiandienis tyrimų metodas neleidžia individualiu atveju numatyti, kuris iš VB ligonių atsigaus ir kuris ne.

8) Iki šiandien statistiniai prognoziniai rodikliai VB ligonių atžvilgiu buvo grindžiami studijomis, kurios gana ribotos tiek atvejų skaičiaus, tiek stebėjimo trukmės požiūriu. Todėl tokie klaidinantys terminai kaip „pastovus” VB ligonių atžvilgiu nevartotini, o nurodytina tik VB priežastis ir trukmė.

9) Pripažįstame kiekvieno žmogaus orumą, nepriklausantį nuo rasės, kultūros, religijos, sveikatos būklės ar socialinių-ekonominių sąlygų. Toks orumas, besiremiantis pačia žmogaus prigimtimi, yra pastovi ir neliečiama vertybė, negalinti priklausyti nuo specifinių gyvenimo aplinkybių ir būti pavaldi kieno nors sprendimui.

Pripažįstame, kad geriausios gyvenimo kokybės kiekvienam žmogui paieška yra esminė medicinos ir visuomenės pareiga, tačiau tikime, jog tai negali ir neturi būti galutinis kriterijus žmogaus gyvenimo vertumui pasverti.

Pripažįstame, kad kiekvieno asmens orumas taip pat gali reikštis autonominiais pasirinkimais; tačiau asmens autonomija niekada negali pateisinti sprendimų ar veiksmų, nukreiptų prieš savo paties ar kitų gyvybę: už gyvybės ribų laisvės vykdymas tikrai neįmanomas.

10) Vadovaudamiesi tokiomis prielaidomis, jaučiame pareigą pareikšti, kad VB ligoniai yra žmogiškieji asmenys ir jų, kaip tokių, pagrindines teises privalu gerbti. Pirmutinė iš šių teisių yra teisė į gyvybę bei sveikatos apsaugą. Konkrečiai VB ligoniai turi teisę į:

– teisingą ir išsamią diagnozę, siekiant išvengti galimų klaidų ir geriausia linkme pakreipti reabilitaciją;
– pagrindinę priežiūrą, įskaitant gėrimą, maistą, šilumą ir asmeninę higieną;
– prevencinę apsaugą nuo galimų komplikacijų ir stebėjimą ieškant galimų atsigavimo ženklų;
– tinkamus ilgalaikius, atsigavimą skatinančius ir visą pažangą palaikančius reabilitacinius procesus;
– elgimąsi su jais kaip su kitais ligoniais, turint galvoje bendrąją globą ir emocinius santykius.

Turint galvoje šiandienių prognozavimo kriterijų nepakankamumą ir nepatikimumą, privalu atsisakyti bet kokio tikimybe paremto sprendimo palikti VB likimo valiai. Sprendimo nutraukti maistą ir gėrimą, VB ligoniams teikiamus dirbtiniu būdu, neišvengiamas tiesioginis padarinys yra ligonio mirtis. Todėl toks veiksmas laikytinas autentišku eutanazijos per neveikimą aktu, kuris moralės požiūriu nepriimtinas.

Sykiu nepritariame jokioms terapinio užsispyrimo gaivinant ligonį formoms; tai gali būti pagrindinė poanoksinės VB priežastis.

11) VB ligonių teises atitinka sveikatos apsaugos darbuotojų, institucijų ir apskritai visuomenės pareiga laiduoti tai, ko reikia tokių ligonių apsaugai, skirti pakankamai finansinių išteklių bei skatinti mokslinius tyrimus, siekiančius cerebralinės fiziologinės patologijos ir mechanizmų, kuriais paremtas centrinės nervų sistemos plastiškumas, išmanymo.

12) Ypatingas dėmesys skirtinas šeimoms, kurių vienas iš narių ištiktas VB. Visa širdimi esame šalia jų jiems tekusiose kasdienėse kančiose ir vėl patvirtiname jų teisę į sveikatos apsaugos darbuotojų pagalbą ir visą žmogišką, psichologinę ir finansinę paramą, leidžiančią įveikti izoliaciją ir pasijusti žmogiškojo solidarumo tinklo dalimi.

13) Be to, institucijos privalo organizuoti tokių ligonių priežiūrai skirtus specializuotos pagalbos modelius (budinimo centrai, specializuotos reabilitacijos centrai), kurie būtų paplitę visoje teritorijoje. Institucijos taip pat turėtų skatinti, kad būtų ugdomas kompetentingas personalas.

14) VB ligoniai nelaikytini „našta” visuomenei; priešingai, jie traktuotini kaip „iššūkis”, akinantis įgyvendinti naujus ir veiksmingesnius sveikatos apsaugos ir žmogiškojo solidarumo modelius.

Tarptautinis kongresas
„Gyvybę palaikatys gydymai ir vegetacinė būklė: mokslinė pažanga ir etinės dilemos“


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba