TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA

DOKTRININĖ NOTA
DĖL KATALIKŲ VEIKLOS IR ELGESIO POLITINIAME GYVENIME KAI KURIŲ KLAUSIMŲ

2002 lapkričio 24


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2003 sausio 29, Nr. 2.

Tikėjimo mokslo kongregacija, išklausiusi Popiežiškosios pasauliečių tarybos nuomonę, nusprendė paskelbti šią Notą dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų. Nota skirta Katalikų Bažnyčios vyskupams ir ypač katalikų politikams bei visiems tikintiems pasauliečiams, pašauktiems dalyvauti demokratinių visuomenių viešajame ir politiniame gyvenime.

T U R I N Y S

I. Nuolatinis mokymas [1]

II. Keli esminiai momentai dabartiniuose kultūriniuose ir politiniuose debatuose [2–4]

III. Katalikų mokymo apie pasaulietiškumą ir pliuralizmą principai [5–6]

IV. Daliniai aspektai [7–8]

V. Pabaiga [9]

Nuorodos


I. Nuolatinis mokymas

1. Per savo dutūkstantmetę istoriją krikščionys pasaulyje veikė įvairiopai. Vienas iš būdų buvo dalyvavimas politinėje veikloje. Pasak vieno pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojo, krikščionys „viešajame gyvenime dalyvauja kaip piliečiai” (1). Tarp savo šventųjų Bažnyčia gerbia daug vyrų bei moterų, kurie tarnavo Dievui savo dosnia veikla politikos ir valdymo srityse. Iš jų Tomas Moras, paskelbtas valdančiųjų ir politikų globėju, iki kankinio mirties liudijo „neliečiamą sąžinės orumą” (2). Net jausdamas įvairiopą psichologinį spaudimą, jis nesileido į jokius kompromisus. Išlaikydamas „nuolatinę ištikimybę”, kuria išsiskyrė, „valdžiai ir teisėtoms institucijoms”, jis savo gyvenimu ir mirtimi patvirtino, kad „žmogaus negalima atskirti nuo Dievo, o politikos – nuo moralės” (3).

Dabartinės demokratinės visuomenės, kuriose, girtina, visi tikros laisvės aplinkoje prisideda prie viešųjų reikalų (4), reikalauja naujų bei platesnių piliečių – krikščionių ir nekrikščionių – dalyvavimo viešajame gyvenime formų. Ir iš tiesų prie politinių nuostatų bei įstatyminių sprendimų, kurie, kiekvieno akimis, geriausiai tarnauja bendrajai gerovei, formavimo visi gali prisidėti ne tik rinkdami įstatymų leidėjus ir vyriausybę, bet ir kitokiais būdais (5). Gyvenimas demokratinėje sistemoje negalėtų vaisingai plėtotis be aktyvaus, atsakingo ir dosnaus visų dalyvavimo, suponuojančio „formų, plotmių, užduočių ir atsakomybių įvairovę bei abipusį papildomumą” (6).

Tikintys pasauliečiai, kurie, „vadovaudamiesi krikščioniškąja sąžine” (7), vykdo savo bendrąsias pilietines pareigas pagal šią sąžinę atitinkančias vertybes, kartu vykdo ir savo užduotį pripildyti laikinųjų dalykų tvarką krikščioniškosios dvasios. Tai darydami jie atsižvelgia į laikinųjų dalykų tvarkos prigimtį ir teisėtą autonomiją (8) ir bendradarbiauja su kitais piliečiais, atsižvelgdami į savo specifinę kompetenciją ir atsakomybę (9). Šis pamatinis Vatikano II Susirinkimo mokymas lemia, kad „pasauliečiai negali atsisakyti dalyvauti politikoje, kitaip tariant, įvairiarūšėje ūkio, visuomenės ir įstatymų leidybos veikloje, organiškai ugdančioje bendrąjį gėrį” (10). Šis bendrasis gėris taip pat apima tokių gėrybių kaip viešoji tvarka ir taika, laisvė ir lygybė, pagarba žmogaus gyvybei ir aplinkai, teisingumas, solidarumas ir t. t. skatinimą bei apsaugą.

Šioje Notoje nesiekiama perteikti visą Bažnyčios mokymą šia tema; esminiai tokio mokymo momentai pateikti Katalikų Bažnyčios katekizme. Čia tenorima priminti kelis krikščioniškajai sąžinei būdingus principus, įkvepiančius katalikus socialinei ir politinei veiklai demokratinėse visuomenėse (11). Pastarojo meto neretai vienas kitą vejančiuose įvykiuose išryškėjo dviprasmiškų orientacijų ir abejotinų pozicijų, akinančių nuskaidrinti svarbius šios temos matmenis bei aspektus.

II. Keli esminiai momentai dabartiniuose kultūriniuose ir politiniuose debatuose

2. Pilietinę visuomenę šiandien yra apėmęs sudėtingas kultūrinis procesas, žymintis vienos epochos pabaigą ir netikrumą dėl horizonte ryškėjančių naujų laikų. Dideli pasiekimai, kurie yra akivaizdūs, akina teigiamai įvertinti žmonijos nueitą kelią pažangos ir žmoniškesnių gyvenimo sąlygų linkme. Didėjanti atsakomybė besiplėtojančių šalių atžvilgiu neabejotinai yra labai reikšmingas ženklas, rodantis didėjantį jautrumą bendrajai gerovei. Tačiau sykiu nevalia nutylėti didelių pavojų, kuriuos įstatymų leidimui ir, vadinasi, būsimų kartų elgesiui kelia kai kurios kultūrinės tendencijos.

Šiandien aptinkamas tam tikras kultūrinis pliuralizmas, besireiškiantis etinio pliuralizmo, sankcionuojančio proto bei prigimtinio dorovinio įstatymo principų nuosmukį ir irimą, teorizavimu bei gynimu. Dėl tokios tendencijos neretai, deja, pasitaiko viešų pareiškimų, teigiančių, jog etinis pliuralizmas esąs demokratijos sąlyga (12). Todėl piliečiai savo moraliniams sprendimams reikalauja visiškos autonomijos, tuo tarpu įstatymų leidėjai tariasi tokią sprendimų laisvę gerbią priimdami įstatymus, nepaisančius prigimtinės etikos principų ir nusilenkiančius praeinamoms kultūrinėms ar moralinėms orientacijoms (13), tartum visi galimi požiūriai į gyvybę būtų vienodos vertės. Sykiu, klaidingai apeliuojant į tolerancijos vertybę, iš nemažai piliečių – tarp jų katalikų – reikalaujama nepraturtinti savo šalies socialinio bei politinio gyvenimo pagal asmens ir bendrojo gėrio supratimą, kurį jie laiko žmogiškai teisingu ir nori įgyvendinti teisėtomis priemonėmis, demokratinėje teisinėje santvarkoje laiduojamomis visiems politinės bendrijos nariams. XX amžiaus istorija įtikinamai parodė, jog teisūs tie piliečiai, kurie iš pagrindų klaidinga laiko reliatyvistinę tezę, neigiančią žmogiškosios būties prigimtyje besišaknijančios moralinės normos, kuriai palenktina bet kuri žmogaus, bendrojo gėrio ir valstybės samprata, egzistavimą.

3. Toks reliatyvistinis pliuralizmo supratimas neturi nieko bendra su teisėta piliečių katalikų laisve iš politinių, su tikėjimu bei prigimtiniu dorovės įstatymu suderinamų nuomonių rinktis tas, kurios, jų akimis, geriau atitinka bendrojo gėrio reikalavimus. Politinė laisvė remiasi ne reliatyvistine idėja, laikančia, jog visos žmogiškojo gėrio sampratos vienodai teisingos ir vertingos, bet tuo, kad politine veikla visada siekiama įgyvendinti visiškai konkretų žmogaus bei visuomenės gėrį tam tikroje aiškiai apibrėžtoje istorinėje, geografinėje, ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Konkretus įgyvendinimas ir aplinkybių įvairovė paprastai gimdo orientacijų ir sprendimų, kurie privalo būti morališkai priimtini, daugį. Ne Bažnyčios užduotis formuluoti konkrečius – ar net vienintelius galimus – sprendimus laikinųjų dalykų klausimais, kuriuos Dievas patikėjo kiekvienam laisvai ir atsakingai spręsti. Tačiau Bažnyčia turi teisę ir pareigą priimti moralinius sprendimus laikinųjų dalykų klausimais, kai to reikalauja tikėjimas ir dorovės įstatymas (14). Krikščionis įpareigotas laikinųjų dalykų tvarkos klausimais pripažinti „teisėtas, nors ir skirtingas, nuomones” (15). Kartu jis pašauktas atmesti moralinio reliatyvizmo ženklinamą pliuralizmo sampratą, kuri demokratiniam gyvenimui yra žalinga. Demokratiniam gyvenimui reikia teisingų ir tvirtų pamatų, tai yra etinių principų, kurie dėl savo prigimties bei savo kaip socialinio gyvenimo pagrindo vaidmens negali būti derybų objektas.

Konkrečios politinės veiklos lygmeniu būtina pažymėti, kad kai kurie socialiniai sprendimai esti kontingentiški, kad neretai morališkai galimos skirtingos strategijos tai pačiai pamatinei vertybei įgyvendinti ar laiduoti, kad kai kuriuos pamatinius politinės teorijos principus įmanu aiškinti įvairiopai ir kad nemažai politinių problemų yra techniškai sudėtingos. Tai lemia, kad paprastai būna kelios partijos, kuriose katalikai gali aktyviai darbuotis siekdami – pirmiausia per atstovavimą parlamente – realizuoti savo teisę ir pareigą dalyvauti statydinant savo šalies visuomenę (16). Šis aiškus konstatavimas nepainiotinas su minėtu miglotu pliuralizmu renkantis moralinius principus bei pamatines vertybes. Teisėta pasirinkimų laikinųjų dalykų klausimais įvairovė nepaliečia dirvos, iš kurios išauga katalikų veikla politikoje ir kuri tiesiogiai susijusi su krikščioniškuoju moraliniu bei socialiniu mokymu. Norėdami būti tikri, kad jų dalyvavimą politiniame gyvenime ženklina nuosekli atsakomybė už laikinųjų dalykų tikrovę, pasauliečiai katalikai privalo nuolat gilintis į šį mokymą.

Bažnyčia suvokia, kad demokratijos kelias, viena vertus, geriausiai išreiškia tiesioginį piliečių dalyvavimą priimant politinius sprendimus, bet, kita vertus, galimas tik tiek, kiek remiasi teisinga asmens samprata (17). Šio principo katalikams privalu laikytis bekompromisiškai, nes priešinga reikštų krikščioniškojo tikėjimo liudijimo pasaulyje bei pačių tikinčiųjų vienybės ir sąryšingumo atsisakymą. Demokratijos struktūra, į kurią remiasi šiuolaikinė valstybė, būtų gana silpna, jei savo pamatu nepasirinktų asmens centriškumo. Juk tik pagarba asmeniui įgalina demokratinį dalyvavimą. Vatikano II Susirinkimas moko, jog „asmens teisių saugojimas yra būtina tiek pavienių, tiek bendro piliečių veiklaus dalyvavimo valstybės gyvenime ir valdyme sąlyga” (18).

4. Iš to kyla sudėtingas šiandienių problemų, kurių negalima lyginti su praėjusių amžių tematika, raizginys. Dėl mokslo pažangos radosi tikslų, drebinančių žmonių sąžinę ir reikalaujančių sprendimų, kurie nuosekliai ir nepajudinamai paisytų etinių principų. Nesirūpinant padariniais, gresiančiais tautų gyvenimui ir ateičiai kultūros bei socialinės elgsenos ugdymo matmeniu, įstatymais bandoma kėsintis į žmogaus gyvybės neliečiamumą. Tokiais atvejais katalikai turi teisę ir pareigą įsikišti, idant primintų giliausią gyvybės prasmę ir visiems už tai tenkančią atsakomybę. Tęsdamas nuolatinį Bažnyčios mokymą, Jonas Paulius II daug kartų akcentavo, jog tiems, kurie tiesiogiai darbuojasi įstatymų leidimo instancijose, egzistuoja „rimta ir aiški pareiga” priešintis visiems į žmogaus gyvybę besikėsinantiems įstatymams. Jiems, kaip ir kiekvienam katalikui, neleidžiama dalyvauti tokio įstatymo propagandinėse kampanijose ar už jį balsuoti (19). Anot Jono Pauliaus II enciklikos Evangelium vitae mokymo, kai abortus leidžiančio įstatymo visai atmesti ar anuliuoti neįmanoma, „išrinktas valdžios atstovas, kurio asmeniškas absoliutus pasipriešinimas abortams gerai žinomas, gali teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros ir viešosios moralės plotmėje” (20).

Čia pridurtina, kad tinkamai išugdyta krikščioniškoji sąžinė niekam neleis balsuoti už įstatymą ar politinę programą, kur pamatinius tikėjimo ir moralės turinius griauna jiems alternatyvūs ar prieštaraujantys pasiūlymai. Kadangi tikėjimas nedalomas, neįmanu izoliuoti kokio nors jo elemento nepadarant žalos visam katalikų mokymui. Politinė veikla kokio nors izoliuoto Bažnyčios socialinio mokymo aspekto naudai nepatenkina visko, ko reikalauja atsakomybė už bendrąją gerovę. Sykiu katalikui nevalia manyti, jog jis galįs kitiems deleguoti Jėzaus Kristaus Evangelijos jam teikiamą įpareigojimą skelbti bei įgyvendinti tiesą apie žmogų ir pasaulį.

Politinėje veikloje susidūrus su moraliniais principais, neleidžiančiais jokių nuokrypų, išimčių ar kompromisų, katalikų veikla darosi labiau krintanti į akį ir atsakingesnė. Turėdami priešais akis pamatinius etinius reikalavimus, kurių nevalia atsisakyti, tikintieji turi žinoti, jog ant kortos statoma moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove. Tokie atvejai, pavyzdžiui, yra pilietiniai įstatymai aborto ir eutanazijos srityje (nepainiotini su perdėto terapeutinio uolumo atsisakymu, kuris teisėtas ir moralės požiūriu). Šie įstatymai turėtų saugoti pirmapradę žmogaus teisę į gyvenimą nuo prasidėjimo momento iki natūralios pabaigos. Čia taip pat primintina pareiga gerbti ir ginti žmogaus embriono teises. Panašiai būtina laiduoti šeimos, pagrįstos monogamine dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka, apsaugą bei skatinimą ir ginti jos vienybę bei tvarumą nuo mūsų laikų modernių įstatymų dėl skyrybų. Nesantuokinio bendro gyvenimo formoms jokiu būdu nevalia teikti nei tokio teisinio statuso, kokį turi santuoka, nei teisinio pripažinimo. Tėvų laisvė auklėti savo vaikus irgi yra neatimama teisė, kuri pripažinta ir tarptautinėmis žmogaus teisių deklaracijomis. Iš akių nevalia išleisti ir socialinės nepilnamečių apsaugos bei aukų išlaisvinimo iš šiuolaikinių vergijos formų (pavyzdžiui, narkotikų ar prostitucijos). Šiame sąraše taip pat neužmirština teisė į religijos laisvę bei ūkio, tarnaujančio asmeniui bei bendrajai gerovei ir paisančio žmogiškojo solidarumo bei subsidiarumo principų, pagal kuriuos „saugojamos ir skatinamos visų asmenų, šeimų ir grupių teisės bei naudojimasis jomis” (21), plėtra. Galiausiai tarp šių pavyzdžių paminėtina didžioji taikos tema. Kai kurios pacifistinės ir ideologinės vizijos kartais linksta taikos vertybę sekuliarizuoti, tuo tarpu kitais atvejais tenkinamasi apibendrintu etiniu sprendimu, užmirštant konkrečių priežasčių sudėtingumą. Taika visada yra „teisingumo darbas ir meilės padarinys” (22). Ji verčia iš pagrindų ir be išlygų atmesti prievartą bei terorizmą ir reikalauja nuolatinio bei budraus politinių vadovų įsipareigojimo.

III. Katalikų mokymo apie pasaulietiškumą ir pliuralizmą principai

5. Turint priešais akis tokią problematiką, galima teisėtai galvoti apie įvairių metodologijų, atspindinčių skirtingą jautrumą ir skirtingas kultūras, taikymą, tačiau nė vienam tikinčiajam nevalia apeliuoti į pliuralizmo ir pasauliečių autonomijos politikoje principą, skatinantį sprendimus, griaunančius ar silpninančius pamatinių etinių reikalavimų visuomenės bendrosios gerovės naudai saugą. Kalbama ne apie „konfesines vertybes” kaip tokias, nes šie etiniai reikalavimai šaknijasi žmogaus prigimtyje ir priklauso prigimtiniam dorovės įstatymui. Šiuos reikalavimus ginantysis nebūtinai turi išpažinti krikščioniškąjį tikėjimą, net jei ir Bažnyčios mokymas juos visur bei visada patvirtina bei gina kaip nesavanaudišką tarnystę tiesai apie žmogų ir bendrajai gerovei. Antra vertus, neįmanu nuneigti, kad politika turi remtis ir principais, turinčiais absoliučią vertę, nes šie principai tarnauja asmens orumui ir autentiškai žmogiškajai pažangai.

6. Dažną apeliavimą į „pasaulietiškumą”, kuriuo turėtų vadovautis katalikų politinė veikla, būtina nuskaidrinti, ir ne tik terminologiniu aspektu. Sąžiningas politinės visuomenės bendrosios gerovės skatinimas neturi nieko bendra su „konfesionalizmu” ar religine nepakanta. Katalikų moralinis mokymas pasaulietiškumą supranta kaip pilietinės ir politinės srities autonomiją religinės ir bažnytinės, bet ne moralinės plotmės atžvilgiu; tai Bažnyčios priimta bei pripažinta vertybė, kuri yra tapusi šiuolaikinės civilizacijos paveldo dalimi (23). Jonas Paulius II ne kartą perspėjo dėl pavojų, iškylančių tada, kai religinė ir politinė plotmė supainiojamos. „Labai jautrios situacijos randasi tada, kai kokia nors aiškiai religinė norma tampa arba linksta tapti valstybės įstatymu, deramai neskiriant religijos ir politinės visuomenės kompetencijų. Religinio įstatymo sutapatinimas su pilietiniu gali slopinti religijos laisvę ir taip pat apriboti arba panaikinti kitas neatimamas žmogaus teises” (24). Visi tikintieji gerai suvokia, kad aiškiai religiniai aktai (tikėjimo išpažinimas, dalyvavimas pamaldose ir sakramentuose, teologiniai mokymai, religinės valdžios ir tikinčiųjų tarpusavio komunikacija ir t. t.) lieka už valstybės kompetencijos ribų, šiai neturint teisės į juos kištis nei kaip nors jiems įpareigoti arba juos drausti, išskyrus atvejus, kai to pagrįstai reikalauja viešoji tvarka. Pilietinių ir politinių teisių pripažinimas bei viešųjų tarnybų suteikimas negali priklausyti nuo piliečių religinių įsitikinimų bei veiksmų.

Katalikai, kaip ir visi kiti piliečiai, turi teisę ir pareigą sąžiningai ieškoti tiesos ir teisėtomis priemonėmis skatinti bei ginti moralines tiesas apie visuomeninį gyvenimą, teisingumą, laisvę, pagarbą gyvybei ir kitas asmens teises. Tai, kad kai kurių šių tiesų moko Bažnyčia, nemažina joms įsipareigojusių žmonių veiklos pilietinio teisėtumo ir „pasaulietiškumo”, nepriklausomai nuo to, kokį vaidmenį pavieniam piliečiui šias tiesas pripažįstant bus atlikusi racionali paieška ir tikėjimo teikiamas patvirtinimas. Juk „pasaulietiškumas” pirmiausia žymi pagarbą tiesoms, kurios kyla iš prigimtiniu pažinimu gautų žinių apie visuomenėje gyvenantį žmogų; nesvarbu, kad šių tiesų sykiu moko kokia nors religija, tiesa juk yra viena. Būtų klaida teisingą autonomiją, kuria politikoje turėtų naudotis katalikai, painioti su principo, atsiribojančio nuo Bažnyčios moralinio ir socialinio mokymo, gynimu.

Įsiterpdamas į šią sritį, Bažnyčios magisteriumas netrokšta nei vykdyti politinės galios, nei panaikinti katalikų nuomonės laisvės kontingentiniais klausimais. Tačiau jis nori – kaip to reikalauja jo pareiga – pamokyti ir apšviesti tikinčiųjų, pirmiausia įsitraukusiųjų į politinį gyvenimą, sąžines, idant jų veikla visada tarnautų visapusiškam asmens ir bendrosios gerovės skatinimui. Bažnyčios socialinis mokymas nėra kišimasis į pavienių šalių valdymą. Tačiau tikintiems pasauliečiams jis reiškia moralinį įpareigojimą būti nuosekliems – įpareigojimą, aptinkamą sąžinėje, kuri yra viena ir nepadalyta. „Jų gyvenime negali būti dviejų lygiagrečių srovių: vienos – vadinamojo ‘dvasinio’ gyvenimo, turinčio savas vertybes ir reikalavimus, ir antros – vadinamojo ‘pasaulietinio’ gyvenimo, apimančio šeimą, visuomenės santykius, politinius ir kultūrinius įsipareigojimus. Šakelė, įskiepyta į vynmedį, kuris yra Kristus, duoda vaisių visose veiklose ir buvimo srityse. Juk visas pasaulietinio gyvenimo sritis aprėpia Dievo planas, pagal kurį jos yra ‘istorinė vieta’ apsireikšti ir veikti Jėzaus Kristaus meilei, skirtai Tėvo garbei ir tarnavimui broliams. Kiekviena veikla, kiekviena situacija, kiekviena konkreti įsipareigojimo forma, pvz., profesinė kompetencija ir solidarumas darbo vietoje, meilė, atsidavimas, dalyvavimas vaikų auklėjime šeimoje, visuomeninė ir politinė tarnyba, tiesos gynimas kultūroje, – visa tai yra apvaizdos teikiamos galimybės ‘tikėjimo, vilties ir meilės pratyboms’”(25). Kai krikščionys politiškai gyvena ir veikia pagal savo sąžinę, jie vergiškai nepersiima politinei veiklai svetimais požiūriais ar kokia nors konfesionalizmo forma, bet, priešingai, tuo deramai prisideda prie to, kad per politiką rastųsi teisingesnė ir žmogaus orumą labiau atitinkanti socialinė santvarka.

Demokratinėse visuomenėse visi pasiūlymai laisvai aptariami ir pasveriami. Tie, kurie, apeliuodami į pagarbą individualiai sąžinei, krikščionių moralinėje pareigoje elgtis pagal savo sąžinę įžiūri dingstį diskvalifikuoti juos iš politinio gyvenimo ir paneigti jų teisę veikti politikoje pagal savo pažiūras bendrosios gerovės labui, įpuola į nepakantųjį laicizmą. Šis nepripažįsta ne tik krikščionių religijos politinės bei kultūrinės svarbos, bet ir prigimtinės etikos galimybės. Tada atsiveria kelias į moralinę anarchiją, kurios negalima tapatinti su jokia teisėto pliuralizmo forma. Akivaizdus tokios nuostatos padarinys būtų stipresniojo valdžia silpnajam. Antra vertus, krikščionybės išstūmimas į paribį nepasitarnautų visuomenės ateičiai ir tautų santarvei, bet keltų grėsmę patiems dvasiniams bei kultūriniams civilizacijos pamatams (26).

IV. Daliniai aspektai

7. Pastaruoju metu ir kai kuriose katalikiškos pakraipos asociacijose bei organizacijose kartais išryškėdavo polinkis remti politines jėgas ir sąjūdžius, pamatiniais etiniais klausimais besilaikančius pozicijų, priešingų Bažnyčios moraliniam ir socialiniam mokymui. Tokios nuostatos ir laikysenos prieštarauja pamatiniams krikščioniškosios sąžinės principams ir yra nesuderinamos su priklausymu asociacijoms bei organizacijoms, kurios save vadina katalikiškomis. Panašiai kai kurie katalikiški periodiniai leidiniai tam tikrose šalyse politinių rinkimų proga nurodė savo skaitytojams dviprasmiškas ir netinkamas gaires, klaidingai aiškino katalikų autonomijos politikoje prasmę, neatsižvelgdami į ką tik minėtus principus.

Tikėjimas į Jėzų Kristų, kuris pats save vadino „tikėjimu, tiesa ir gyvenimu” (Jn 14, 6), ragina krikščionis vis labiau stengtis statydinti kultūrą, kuri, įkvėpta Evangelijos, iš naujo pasiūlytų katalikiškosios Tradicijos vertybių bei turinio palikimą. Pateikti katalikybės dvasinio, intelektinio ir moralinio paveldo vaisių šiuolaikinėmis kultūrinės raiškos formomis šiandien kaip niekada būtina; to nevalia atidėti dar ir dėl katalikams gresiančio pavojaus virsti kultūrine diaspora. Kultūriniai laimėjimai ir turtinga politinės veiklos patirtis, katalikų įvairiose šalyse sukaupta daugiausia dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo, turėtų apsaugoti juos nuo „nevisavertiškumo komplekso”, lyginant su siūlymais, kurių silpnumą ar visišką klaidingumą parodė naujausioji istorija. Nepakanka ir klaidinga manyti, jog katalikų politinę veiklą galima apriboti vien struktūriniais pertvarkymais. Jei pagrindo nesudarys kultūra, gebanti įimti, pateisinti ir tikrove paversti iš tikėjimo bei moralės kylančius reikalavimus, pertvarkymo pamatai visada bus silpni.

Tikėjimas niekada nesiekė socialinius-politinius turinius įsprausti į nelanksčią schemą. Visada buvo suvokiama, kad istorija, kurioje gyvena žmogus, verčia skaitytis su netobulomis situacijomis ir dažnai sparčiomis permainomis. Atsižvelgiant į tai, atmestinos tos politinės pozicijos bei laikysenos, kurios remiasi utopine vizija. Ši vizija biblinio tikėjimo tradiciją paverčia savotišku profetizmu be Dievo, ji manipuliuoja religija, kreipdama sąžinę grynai į žemišką viltį ir panaikindama arba sumenkindama krikščioniškąjį amžinojo gyvenimo siekį.

Sykiu Bažnyčia moko, kad be tiesos nėra tikros laisvės. „Tiesa ir laisvė arba eina išvien, arba jiedvi apgailėtinai žūva”, – rašė Jonas Paulius II (27). Visuomenėje, kurioje tiesos neieškoma ar nesistengiama jos pasiekti, nusilpsta bet kuri autentiško laisvės vykdymo forma ir atsiveria kelias į libertinizmą bei individualizmą, darančius žalą asmens ir visos visuomenės gerovei.

8. Čia pravartu priminti vieną tiesą, kuri šiandien viešojoje nuomonėje ne visada teisingai suprantama ir formuluojama: Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje Dignitatis humane skelbiama teisė į sąžinės laisvę ir ypač religijos laisvę remiasi ontologiniu žmogiškojo asmens orumu ir tikrai ne religijų ir žmogaus kultūrinių sistemų lygybe, kuri neegzistuoja (28). Laikydamasis tokio požiūrio, popiežius Paulius VI patvirtino, kad „Susirinkimas šios teisės į religijos laisvę jokiu būdu neremia tuo, kad visos religijos ir visi mokymai, net ir klaidingi, turi daugiau ar mažiau vienodą vertę; priešingai, šią teisę jis grindžia žmogiškojo asmens orumu, reikalaujančiu, kad tas asmuo nebūtų palenktas išoriniams suvaržymams, linkusiems engti sąžinę ieškant tikrosios religijos ar trokštant jai priklausyti” (29). Todėl sąžinės ir tikėjimo laisvės teigimas neprieštarauja katalikų mokymo reiškiamam indiferentizmo ir religinio reliatyvizmo smerkimui (30), bet, priešingai, su juo visiškai dera.

V. Pabaiga

9. Šioje Notoje pateikiamomis gairėmis norėta iškelti aikštėn vieną svarbiausių krikščioniškojo gyvenimo vieningumo aspektų – tikėjimo ir gyvenimo, Evangelijos ir kultūros sąryšį, kurį priminė Vatikano II Susirinkimas. Jis akina tikinčiuosius „stengtis ištikimai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaujantis Evangelijos dvasia. Nukrypsta nuo tiesos tie, kurie žinodami, jog čia neturime išliekančio miesto, bet laukiame būsimojo, mano galį apleisti savo žemiškąsias pareigas. Jie pamiršta, kad tikėjimas juo labiau juos įpareigoja atlikti tas pareigas pagal kiekvieno pašaukimą”. Tikintieji turi trokšti „visą žmogiškąją, profesinę, mokslo ir technikos veiklą” sieti „su religinėmis vertybėmis, kurias laikant svarbiausiu kelrodžiu visa darniai vyksta Dievo garbei” (31).

Šią Notą, priimtą šios Kongregacijos paprastajame visuotiniame susirinkime, popiežius Jonas Paulius II per 2002 metų lapkričio 21 dienos audienciją patvirtino ir nurodė paskelbti.

Kardinolas Joseph Ratzinger
Prefektas

Tarcisio Bertone SDB
Vercelli arkivyskupas emeritas
Sekretorius


NUORODOS

(1) Laiškas Diognetui, 5,5; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2240.
(2) Jonas Paulius II. Laiškas motu proprio forma dėl šventojo Tomo Moro paskelbimo valdančiųjų ir politikų globėju, 1: AAS 93 (2001), 76.
(3) Ten pat, 4.
(4) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 31; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1915.
(5) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 75.
(6) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 42: AAS 81 (1989), 472. Šioje doktrininėje Notoje kalbama apie pasauliečių įsitraukimą į politinį gyvenimą. Bažnyčios vyskupai turi teisę ir pareigą skelbti moralinius principus, liečiančius visuomenės santvarką, „vis dėlto politinių partijų gyvenime aktyviai dalyvauti gali tik pasauliečiai” (ten pat, 60). Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas (1994 03 31), 33.
(7) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 76.
(8) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 36.
(9) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Apostolicam actuositatem, 7; Dogminė konstitucija Lumen gentium, 36; Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 31 ir 43.
(10) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 42: AAS 81 (1989), 472.
(11) Per pastaruosius du šimtmečius popiežiškasis Magisteriumas yra nekart kalbėjęs visuomeninės ir politinės santvarkos klausimais. Plg. Leonas XIII. Enciklika Diuturnum illud: ASS 14 (1881–1882), 4 ir toliau; Enciklika Immortale Dei: ASS 18 (1885–1886), 162 ir toliau; Enciklika Libertas praestantissimum: ASS 20 (1887–1888), 593 ir toliau; Enciklika Rerum novarum: ASS 23 (1890–1891), 643 ir toliau; Benediktas XV. Enciklika Pacem Dei munus pulcherrimum: AAS 12 (1920), 209 ir toliau; Pijus XI. Enciklika Quadragesimo anno: AAS 23 (1931), 190 ir toliau; Enciklika Mit brennender Sorge: AAS 29 (1937), 145–167; Enciklika Divini Redemptoris: AAS 29 (1937), 78 ir toliau; Pijus XII. Enciklika Summi Pontificatus: AAS 31 (1939), 423 ir toliau; Radiomessaggi natalizi 1941–1944; Jonas XXIII. Enciklika Mater et magistra: AAS 53 (1961), 401–464; Enciklika Pacem in terris: AAS 55 (1963), 257–304; Paulius VI. Enciklika Populorum progressio: AAS 59 (1967), 257–299; Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens: AAS 63 (1971), 401–441.
(12) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 46: AAS 83 (1991); Enciklika Veritatis splendor, 101: AAS 85 (1993), 1212–1213; Discorso al parlamento italiano in seduta pubblicaecomune, 5: L’Osservatore Romano (2002 11 14).
(13) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 22: AAS 87 (1995), 425–426.
(14) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 76.
(15) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 75.
(16) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 43 ir 75.
(17) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 25.
(18) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 73.
(19) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 73: AAS 87 (1995), 486–487.
(20) Ten pat.
(21) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 75.
(22) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2304.
(23) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 76.
(24) Jonas Paulius II. Žinia 1991 m. Pasaulinės taikos dienos proga: „Jei norite taikos, gerbkite kiekvieno asmens sąžinę”, 4: AAS 83 (1991), 414–415.
(25) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 59: AAS 81 (1989), 509.
(26) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į diplomatų korpusą prie Šventojo Sosto: L’Osservatore Romano(2002 01 11).
(27) Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 90: AAS 91 (1999), 75.
(28) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae, 1: „Šventasis Sinodas išpažįsta, jog pats Dievas yra žmonių giminei nurodęs kelią, kaip, jam tarnaudami, žmonės gali pasiekti išganymą ir palaimą Kristuje. Tikime, jog šis vienintelis tikrasis tikėjimas gyvuoja katalikiškojoje ir apaštališkojoje Bažnyčioje”. Tai nemenkina nuoširdžios pagarbos, kurią Bažnyčia rodo įvairioms tradicijoms, įžiūrėdama jose „tiesos ir gerumo elementų”. Taip pat žr. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 16; Dekretas Ad gentes, 11; Deklaracija Nostra aetate, 2; Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 55: AAS 83 (1991), 302–304; Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Dominus Iesus, 2, 8, 21: AAS 92 (2000), 742–765.
(29) Paulius VI. Kreipimasis į Šventąją kolegiją ir Romos prelatūrą: Insegnamenti di Paolo VI, 14 (1976), 1088–1089.
(30). Plg. Pijus IX. Enciklika Quanta cura: ASS 3 (1867), 162; Leonas XIII. Enciklika Immortale Dei: ASS 18 (1885), 170–171; Pijus XI. Enciklika Quas primas:AAS 17 (1925), 604–605; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2108; Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Dominus Iesus, 22: AAS 92 (2000), 763–764..
(31) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 43; taip pat žr. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 59: AAS 91 (1989), 509–510.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2003 sausio 29, Nr. 2.