DIEVIŠKOJO KULTO KONGREGACIJA

APLINKRAŠTIS DĖL PASIRENGIMO VELYKŲ ŠVENTĖMS IR JŲ ŠVENTIMO

1988 sausio 16


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2003 kovo 31, Nr. 6.

T U R I N Y S

Įžanga

I. Gavėnios laikotarpis

II. Didžioji savaitė

III. Bendrai apie Velykų tridienį

IV. Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišios Viešpaties vakarienės atminimui

V. Viešpaties kančios Didysis penktadienis

VI. Didysis šeštadienis

VII. Velykų sekmadienis ir Viešpaties prisikėlimas

VIII. Velykų laikas

Nuorodos


Įžanga

1. Popiežiaus Pijaus XII 1951 m. ir 1955 m. peržiūrėta bei nustatyta Velykų iškilmių ir Didžiosios savaitės šventimo tvarka buvo su džiaugsmu priimta visų Romos apeigų Bažnyčių (1). Vatikano II Susirinkimas, ypač jo Konstitucija apie Šventąją liturgiją, iš naujo atkreipė dėmesį į Velykų Kristaus slėpinį ir priminė, kad iš šio slėpinio kyla visa sakramentų ir sakramentalijų galia (2).

2. Panašiai kaip savaitę pradeda ir vainikuoja sekmadienio šventimas, visuomet turintis velykinį pobūdį, taip Viešpaties Kančios ir Prisikėlimo velykinis Tridienis iškyla kaip visų liturginių metų viršūnė (3); jam pasirengiama gavėnios laikotarpiu, po to džiaugiamasi penkiasdešimt dienų.

3. Daugelyje krikščioniškojo pasaulio regionų tikintieji su savo ganytojais teikia didžiulę reikšmę šiam šventimui ir švenčia, turėdami daug dvasinės naudos. Tačiau kai kur, priešingai, iš pradžių atkurtąją Velykų vigiliją lydėjęs entuziastingas maldingumas laikui bėgant atšalo. Kai kuriuose regionuose nesuvokiama pačios Vigilijos samprata ir dėl to ji švenčiama kaip paprastos vakaro Mišios: taip pat ir tuo pačiu laiku kaip šeštadienio vakare iš anksto švenčiamos sekmadienio Mišios.

Kai kur Tridieniui švęsti paskiriamas netinkamas laikas. Neretai tam tikrų maldingų praktikų laikas būna pasirinktas patogesnis, ir tikintieji jose dalyvauja mieliau negu liturginėse apeigose.

Be abejo, viena pagrindinių tokios padėties priežasčių yra iki šiol nepakankamas kunigų ir tikinčiųjų ugdymas, iškeliant Velykų slėpinį kaip liturginių metų ir krikščioniškojo gyvenimo centrą (4).

4. Atostogų laikotarpis, kuris mūsų dienomis daug kur sutampa su Didžiąja savaite, ir šiuolaikinės visuomenės pasaulėjauta taip pat sudaro sunkumų tikintiesiems įsitraukti į patį šventimą.

5. Dieviškojo kulto kongregacija, atsižvelgdama į minėtus dalykus ir visa apsvarsčiusi, nusprendė, jog dera priminti tam tikrus doktrininius ir pastoracinius momentus, taip pat kai kurias anksčiau paskelbtas normas dėl Didžiosios savaitės. Visa tai, kas liturginėse knygose nustatyta dėl gavėnios, Didžiosios savaitės, Velykų tridienio ar Velykų laikotarpio, lieka galioti, nebent šiame dokumente būtų nurodyta kitaip.

Šiuo dokumentu siekiama, kad didieji Atpirkimo slėpiniai būtų kuo geriau švenčiami ir kad visi tikintieji galėtų kuo vaisingiau juose dalyvauti (5).

I. Gavėnios laikotarpis

6. „Kasmetinis gavėnios laikotarpis yra tinkamas laikas, vedantis į šventąją Velykų viršūnę.

Gavėnios laikotarpis pasižymi dvejopu pobūdžiu ir skirtas parengti tiek katechumenus, tiek tikinčiuosius švęsti Velykų slėpinį. Katechumenai išrinkimo apeigomis, ištyrimu ir katecheze parengiami švęsti įkrikščioninimo sakramentus; tikintieji, dėmesingai klausydami Dievo žodžio ir atsidėdami maldai, atgaila rengiasi atnaujinti krikšto pažadus” (6).

A) Dėl įkrikščioninimo apeigų

7. Visa krikščioniškoji iniciacija yra velykinio pobūdžio, nes tai yra pirmas sakramentinis dalyvavimas Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Todėl gavėnia turi būti
vertinama kaip nuskaistinimo ir apšvietimo laikas, ypač per ištyrimą ir tradicijų perteikimą; Velykų vigilija turi būti laikoma tinkamiausiu momentu švęsti įkrikščioninimo sakramentus (7).

8. Bendruomenės, kuriose nėra neokatechumenų, neturėtų apleisti maldos už priimsiančius įkrikščioninimo sakramentus per būsimąją Velykų vigiliją. Ganytojai turi atkreipti tikinčiųjų dėmesį į tai, koks svarbus jų dvasiniam gyvenimui krikšto tikėjimo išpažinimas, kurį jie bus pakviesti atnaujinti šioje Vigilijoje, „kai atliks gavėnios priedermes” (8).

9. Per gavėnią reikia numatyti katechezę tiems suaugusiems, kurie, nors vaikystėje buvo pakrikštyti, tačiau negavo krikščioniško ugdymo, taigi nepriėmė nei Sutvirtinimo, nei Eucharistijos. Tuo pat metu reikia organizuoti atgailos pamaldas, kurios padėtų jiems pasirengti Susitaikinimo sakramentui (9).

10. Gavėnia yra tinkamas metas atgailos apeigoms, panašioms į sąžinės tyrimą, skirtą dar nekrikštytiems, bet jau katechizuojamo amžiaus vaikams, taip pat pakrikštytiems, bet dar nepriėmusiems Atgailos sakramento vaikams (10).

Vyskupui dera ypač rūpintis tiek suaugusiųjų, tiek vaikų katechumenatu ir kiek leidžia galimybės vadovauti numatytoms apeigoms, maldingai dalyvaujant vietinei bendruomenei (11).

B) Šventimas per gavėnią

11. Gavėnios sekmadieniams teiktina pirmenybė visų švenčių bei iškilmių atžvilgiu. Iškilmes, sutampančias su gavėnios sekmadieniais, dera atkelti į ankstesnį šeštadienį (12). Gavėnios šiokiadieniams teiktina pirmenybė privalomųjų minėjimų atžvilgiu (13).

12. Katechezei apie Velykų slėpinį ir sakramentus teiktina ypatinga vieta sekmadienių homilijose; reikia rūpestingai išaiškinti Mišių skaitinių tekstus, ypač Evangelijos perikopes, iliustruojančias įvairius krikšto ir kitų sakramentų aspektus, taip pat Dievo gailestingumą.

13. Ganytojai dažnai ir kuo išsamiau teaiškina Dievo žodį šiokiadienių homilijose, numatydami Dievo žodžio šventimą, atgailos šventimą (14), specialius pamokslus, lankydami bei laimindami šeimas ir šeimų grupes. Ragintina, kad tikintieji stengtųsi dalyvauti šiokiadienių Mišiose, o jei tai neįmanoma, tegu šeimoje ar asmeniškai perskaito tų Mišių skaitinius.

14. „Gavėnios laikotarpis turi išlaikyti atgailos pobūdį” (15). „Katechezėje svarbu atkreipti tikinčiųjų dėmesį ne tik į socialinius nuodėmės padarinius, bet taip pat į pačią atgailos esmę, dėl kurios nuodėmė nekęstina kaip Dievo įžeidimas” (16).

Atgailos dorybė ir praktika išlieka būtina velykinio pasirengimo dalis. Iš širdies atsivertimo turi kilti išorinė atgailos praktika – tiek kiekvieno krikščionio, tiek visos bendruomenės. Ši praktika, be abejo, pritaikyta mūsų dienų aplinkybėms bei sąlygoms, turi nestokoti evangelinės atgailos dvasios ir privalo būti vykdoma dėl brolių gėrio.

Nedera apleisti Bažnyčios vaidmens atgailos veiksmuose; pabrėžtina malda už nusidėjėlius, įterpiant šią intenciją į visuotinę maldą (17).

15. Tikintiesiems rekomenduotina intensyviau ir vaisingiau įsitraukti į gavėnios liturgiją ir atgailos šventimą. Jiems reikia aiškiai priminti, kad pagal Bažnyčios įstatymą ir tradicijas dera šiuo laikotarpiu artintis prie Atgailos sakramento, kad su atnaujinta širdimi galėtų dalyvauti Velykų slėpiniuose. Per gavėnią ypač tinka švęsti Atgailos sakramentą bendruomeniškai, kai daugelis penitentų individualiai atlieka išpažintį ir gauna išrišimą, kaip nustatyta Romos apeigyne (18).

Ganytojai turi atsidėti sutaikinimo tarnystei ir sudaryti tikintiesiems geresnes sąlygas priimti šį sakramentą, numatydami daugiau laiko individualiam susitaikinimui.

16. Visos gavėnios praktikos turi kuo labiau išryškinti vietinės Bažnyčios gyvenimą. Labai rekomenduojama išlaikyti ir puoselėti paprotį suburti vietinę Bažnyčią Romos „stočių” pavyzdžiu. Tokio pobūdžio tikinčiųjų sambūriai, ypač vadovaujami vyskupijos ganytojo, gali vykti tiek prie šventųjų kapų, tiek pagrindinėse miesto bažnyčiose ar šventovėse, taip pat kitose toje vyskupijoje maldininkų dažnai lankomose vietose (19).

17. Gavėnios metu „draudžiama puošti altorių gėlėmis, o muzikos instrumentais galima tik akomponuoti giesmėms” (20). Tai atitinka šio laikotarpio atgailos pobūdį.

18. Taip pat nuo gavėnios pradžios iki Velykų vigilijos visuose celebravimuose, net per šventes ar iškilmes, praleidžiama „Aleliuja” (21).

19. Giesmės, ypač per Eucharistiją, tačiau taip pat per maldingas praktikas, privalo būti pritaikytos šiam laikotarpiui ir kiek įmanoma labiau atitikti liturginius tekstus.

20. Maldingos praktikos ypač tinkamos gavėnios laikui, kaip antai Kryžiaus kelias, turi puoselėti liturgijos dvasią ir būti jos persmelktos, kad tikinčiųjų širdis būtų galima lengviau nuvesti į Velykų Kristaus slėpinį.

C) Kai kurių gavėnios dienų ypatybės

21. Trečiadienį, prieš pirmąjį gavėnios sekmadienį, tikintieji, priimdami pabarstymą pelenais, įžengia į laikotarpį, skirtą jų sielų nuskaistinimui. Šis atgailos ženklas, kilęs iš biblinės tradicijos, Bažnyčios išlaikytas iki mūsų dienų, išreiškia žmogaus kaip nusidėjėlio būseną, – žmogus siekia išoriškai išpažinti savo kaltę Viešpačiui ir kartu išreiškia savo vidinį atsivertimą, vedamas vilties, kad Viešpats bus gailestingas. Šis ženklas žymi atsivertimo kelio, nuvesiančio į Atgailos sakramento šventimą dienomis prieš Velykas, pradžią (22).

Pelenus palaiminti ir barstyti jais galima tiek per Mišias, tiek ne Mišių metu. Pastaruoju atveju šios apeigos pradedamos Žodžio liturgija ir užbaigiamos tikinčiųjų malda (23).

22. Pelenų trečiadienis yra visai Bažnyčiai privaloma atgailos diena, kurios metu laikomasi abstinencijos ir pasninko (24).

23. Pirmasis gavėnios sekmadienis ženklina metinio gavėnios kelio pradžią (25). Šio sekmadienio Mišiose turėtų būti tam tikrų išskirtinių elementų, pabrėžiančių momento svarbą, pavyzdžiui, įžangos procesija su šventųjų litanijomis (26).

24. Evangelijų ištraukos apie samarietę, aklą nuo gimimo žmogų ir Lozoriaus prikėlimą, skirtos A liturginių metų ciklo III, IV ir V gavėnios sekmadieniui, gali būti skaitomos ir B bei C ciklo metais, atsižvelgiant į jų didžiulę svarbą krikščioniškajai iniciacijai, ypač ten, kur yra katechumenų (28).

25. IV gavėnios sekmadienį vadinamą „Laetare”, taip pat iškilmių bei švenčių dienomis leidžiama groti vargonais bei muzikos instrumentais, taip pat galima papuošti gėlėmis altorių. Tą patį sekmadienį galima dėvėti rožinės spalvos liturginius drabužius (29).

26. Galima laikytis papročio, pagal kurį nuo V gavėnios sekmadienio šydu uždengiami kryžiai ir šventųjų paveikslai, jei taip nutaria vyskupų konferencija. Kryžiai paliekami uždengti iki Viešpaties kančios minėjimo Didįjį penktadienį pabaigos, o paveikslai – iki Velykų vigilijos pradžios (30).

II. Didžioji savaitė

27. Didžiąją savaitę Bažnyčia švenčia išganymo slėpinius, Kristaus įvykdytus paskutinėmis žemiškojo gyvenimo dienomis, pradedant mesijiniu įžengimu į Jeruzalę.

Gavėnios laikas tęsiasi iki Didžiojo ketvirtadienio. Vakaro Mišiomis Viešpaties vakarienei atminti prasideda Didysis tridienis, kuris tęsiasi Didįjį penktadienį, kai minima Viešpaties kančia, ir Didįjį šeštadienį; Didžiojo tridienio centras yra Velykų vigilija, Tridienis baigiamas Prisikėlimo sekmadienio Vakarine.

„Didžiosios savaitės dienoms, pradedant nuo Didžiojo pirmadienio iki Didžiojo ketvirtadienio, teikiama pirmenybė bet kurio kito šventimo atžvilgiu” (31). Šiomis dienomis netinka švęsti krikšto nei sutvirtinimo.

A) Verbų (Viešpaties kančios) sekmadienis

28. Didžioji savaitė prasideda Verbų, arba Viešpaties kančios, sekmadieniu, kuris sujungia Kristaus karališkojo triumfo pranašystę ir jo Kančios paskelbimą. Švenčiant šią dieną ir katechezėje reikia išryškinti šių dviejų Velykų slėpinio aspektų ryšį (32).

29. Viešpaties įžengimo į Jeruzalę atminimas pagal senovinį paprotį švenčiamas iškilminga procesija: tikintieji giesmėmis ir gestais mėgdžioja žydų vaikus, išėjusius pasitikti Viešpaties ir giedojusius jam „Osana” (33).

Procesija gali būti rengiama tik vieną kartą prieš gausiausiai žmonių lankomas Mišias, net jei tai šeštadienio ar sekmadienio vakaro Mišios. Šiai procesijai tikintieji susiburia gretimoje mažesnėje bažnyčioje ar kitoje tinkamoje vietoje atskirai nuo bažnyčios, į kurią eina procesija.

Šioje procesijoje tikintieji nešasi palmių ar kitokių medžių šakeles. Kunigas ir patarnautojai, taip pat nešini šakelėmis, eina procesijos priekyje (34).

Prieš procesiją palmių ar kitos šakelės palaiminamos. Po procesijos jos saugomos namie ir primena tikintiesiems Kristaus pergalę, kurią jie šventė procesijoje.

Ganytojai turi stengtis, kad ši procesija Kristaus karaliaus garbei būtų parengta ir švenčiama taip, kad tikrai neštų dvasinių vaisių tikinčiųjų gyvenime.

30. Viešpaties įžengimui į Jeruzalę atminti Mišiolas, be jau aprašytos iškilmingos procesijos, siūlo dar dvi kitas šventimo formas, numatytas ne vien dėl patogumo, bet tais atvejais, kai neįmanoma rengti procesijų. Antroji forma yra iškilmingas atėjimas, kai neįmanoma rengti procesijos bažnyčios išorėje. Trečioji forma yra paprastas atėjimas, toks kaip kitose šio sekmadienio Mišiose, kuriose nenumatytas iškilmingas atėjimas (35).

31. Ten, kur negalima švęsti Mišių, turi būti švenčiamos Dievo žodžio apeigos Viešpaties mesijinio įžengimo ir kančios tema – arba šeštadienio vakare, arba sekmadienį patogiu laiku (36).

32. Procesijos metu choras ir žmonės gieda Romos mišiolo siūlomas giesmes, ypač 23 ir 46 psalmes, taip pat kitas tinkamas giesmes Kristaus Karaliaus garbei.

33. Ypač iškilmingai perteikiamas Kančios pasakojimas. Jis gali būti giedamas ar tradiciškai skaitomas, tai yra trijų skaitovų, atliekančių Kristaus, pasakotojo ir liaudies vaidmenis. Kančią skelbia kunigai, diakonai arba pasauliečiai skaitovai; pastaruoju atveju Kristaus vaidmuo rezervuojamas kunigui.

Kančia skelbiama be žvakių ir smilkymų; žmonės nesveikinami, ant knygų nedaromi kryžiaus ženklai; tik diakonai prašo kunigų palaiminimo, kaip prieš Evangeliją (37).

Dėl tikinčiųjų dvasinio gėrio dera perskaityti visą Kančios istoriją, taip pat ir ankstesnius skaitinius.

34. Paskelbus Kančios istoriją reikia pasakyti homiliją.

B) Krizmos Mišios

35. Vyskupo su savo presbiteratu koncelebruojamose Krizmos Mišiose, kuriose konsekruojama šventoji Krizma ir palaiminami aliejai, išreiškiama kunigų bendrystė su savo vyskupu vienintelėje Kristaus kunigystėje ir tarnystėje (38). Koncelebruojantys su vyskupu kunigai susirenka į šias Mišias iš įvairių vyskupijos vietų, parodydami, jog yra vyskupo liudytojai ir bendradarbiai konsekruojant Krizmą, panašiai kaip yra jo pagalbininkai ir patarėjai kasdienos tarnystėje.

Tikintieji taip pat raginami dalyvauti šiose Mišiose ir priimti Eucharistijos sakramentą.

Tradiciškai Krizmos Mišios švenčiamos Didžiosios savaitės ketvirtadienio ryte. Tačiau jei tą dieną dvasininkijai ir žmonėms sunku susiburti su vyskupu, šias apeigas galima nukelti į kitą dieną, esančią arti Velykų datos (39). Nauja Krizma ir katechumenų aliejus naudojamas Velyknaktį švenčiant įkrikščioninimo sakramentus.

36. Atsižvelgiant į šių Mišių svarbą vyskupijos gyvenime, jos turi būti švenčiamos vieną kartą katedroje ar dėl pastoracinių priežasčių kitoje, pageidautinai reikšmingoje bažnyčioje (40).

Šventieji aliejai gali būti priimami parapijose prieš Viešpaties vakarienės Mišias aba kitu tinkamu laiku. Tai padės mokyti tikinčiuosius patepimo šventaisiais aliejais ir Krizma praktikos ir atskleisti jos padarinius krikščioniškajame gyvenime.

C) Atgailos šventimas baigiantis gavėniai

37. Tiktų gavėnios laikotarpį tiek atskiriems tikintiesiems, tiek visai krikščionių bendruomenei baigti kokiomis nors atgailos apeigomis, kurios parengtų juos visapusiškiau dalyvauti Velykų slėpinyje (41).

Tas apeigas dera atlikti prieš Velykų tridienį, ir jos neturėtų būti prieš pat Viešpaties vakarienės Mišias.

III. Bendrai apie Velykų tridienį

38. Didžiausius žmonių atpirkimo slėpinius Bažnyčia kasmet švenčia nuo Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių iki Prisikėlimo sekmadienio Vakarinės. Šis laikas tinkamai vadinamas „Nukryžiuoto, palaidoto ir prisikėlusio Kristaus tridieniu” (42). Jis vadinamas „Velykų tridieniu”, nes tuomet sudabartinamas ir įgyvendinamas Velykų slėpinys, tai yra Viešpaties perėjimas iš šio pasaulio pas Tėvą. Švęsdama šį slėpinį liturginiais ir sakramentiniais ženklais Bažnyčia vidujai vienijasi su savo Sužadėtiniu Kristumi.

39. Per pirmąsias dvi Tridienio dienas tęsiamas šventas Velykų pasninkas, kurio metu pagal pirminę tradiciją Bažnyčia pasninkauja, nes „iš jos atimtas Sužadėtinis” (43). Didįjį penktadienį visur dera laikytis pasninko ir abstinencijos; rekomenduojama pratęsti pasninką ir Didįjį šeštadienį, kad Bažnyčia pakilia ir atvira dvasia ateitų į Prisikėlimo sekmadienio džiaugsmus (44).

40. Rekomenduojama bendrai švęsti Didžiojo penktadienio bei Didžiojo šeštadienio Skaitinių valandą (Aušrinę) ir Rytmetinę. Tiktų, kad šios liturgijos šventimui katedroje vadovautų vyskupas, kiek tai įmanoma, dalyvaujant dvasininkijai ir tikintiesiems (45). Ši liturgija, anksčiau vadinta Tenebrae, turi užimti deramą vietą tikinčiųjų maldingume ir padėti maldingai apmąstyti Viešpaties kančią, mirtį ir palaidojimą, laukiant, kol bus paskelbtas jo prisikėlimas.

41. Velykų tridieniui švęsti reikia, kad pakaktų tarnautojų ir ministrantų, kurie būtų pasirengę ir žinotų savo vaidmenį celebravime. Ganytojai turi pasirūpinti, kad tikintiesiems būtų kuo geriau išaiškinta apeigų prasmė ir tvarka, kad jie galėtų jose kuo pilnatviškiau ir vaisingiau dalyvauti.

42. Tikinčiųjų, taip pat patarnautojų ir celebruojančio kunigo giedojimas ypač svarbus švenčiant Didžiąją savaitę, pirmiausia Velykų tridienį, kadangi tai suteikia šioms dienoms iškilmingumo, taip pat todėl, kad giedami tekstai tampa labiau iškalbingi. Vyskupų konferencijos raginamos, jeigu to dar nepadarė, parengti melodijas tekstams ir aklamacijoms, kurių niekuomet nedera atlikti be giedojimo. Tai:

a) bendrieji Didžiojo penktadienio maldavimai; diakono paraginimas, jei toks yra, arba liaudies aklamacija;
b) giesmės išstatant ir pagerbiant kryžių;
c) aklamacijos per procesiją su Velykų žvake ir skelbiant Velykas, atliepiamoji giesmė Aleliuja, Visų šventųjų litanija, aklamacija po vandens palaiminimo.

Palengvinimo žmonėms sumetimais nedera atsisakyti liturginių giesmių tekstų; jų vertimus į vietines kalbas turi lydėti melodijos. Jeigu dar nėra liturginių giesmių tekstų to krašto kalba, reikia parinkti kitas atitinkamas giesmes. Sudarytinas giesmių, skirtų tik šių apeigų šventimui, rinkinys. Ypač siūlytinos:

a) giesmės verbų (palmių) laiminimui, verbų procesijai ir įžengimui į bažnyčią;
b) giesmės procesijai su pašventintais aliejais;
c) giesmės atnašų procesijai Viešpaties vakarienės Mišioms, taip pat himnas procesijai, kuria Švenčiausiasis Sakramentas išnešamas į laikymo vietą;
d) atliepiamosios psalmės Velykų vigilijoje ir giesmės šlakstant švęstu vandeniu.

Taip pat numatytinos atitinkamos melodijos pasakojimui apie Viešpaties kančią, Velykų šlovinimui ir krikšto vandens palaiminimui; melodijos turi būti paprastos, kad būtų lengva giedoti tekstus. Didesnėse bažnyčiose pasinaudotina turtingu tiek senosios, tiek šiuolaikinės muzikos lobynu, visada pasirūpinant tinkamu tikinčiųjų dalyvavimu.

43. Pageidautina, kad mažos vienuolinės bendruomenės, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, taip pat kitos pasauliečių bendruomenės dalyvautų Velykų tridienio šventime didesnėse bažnyčiose (46).

Ten, kur neįmanoma suburti pakankamai dalyvių, ministrantų ir giedotojų, Velykų tridienio apeigos nešvęstinos; tada tikintieji tegu susiburia kokioje nors didesnėje bažnyčioje.

Tada, kai keletas mažų parapijų yra patikėtos vienam kunigui, jų tikintiesiems irgi derėtų, jei tai įmanoma, burtis pagrindinėje bažnyčioje ir ten dalyvauti apeigose.

Tačiau jei klebonas aptarnauja dvi ar kelias parapijas, kuriose pakankamai daug tikinčiųjų, kurie galėtų dalyvauti ir įmanu reikiamai parengti iškilmingas apeigas, klebonui leidžiama, laikantis kiekvienu atveju numatytų normų, pakartoti Velykų tridienio apeigas (47).

Seminarijų auklėtiniams teiktinas visapusiškas ir nuodugnus liturginis ugdymas, kad jie „galėtų pilnutinai išgyventi Kristaus Velykinį slėpinį ir taip įstengtų mokyti jiems patikėtus žmones” (48). Svarbu, kad ugdymo metais seminarijoje jie pažintų turtingas ir pilnatviškas Velykų švenčių šventimo formas, ypač tas, kurioms vadovauja vyskupas (49).

IV. Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišios
Viešpaties vakarienės atminimui

44. „Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių šventimu Bažnyčia pradeda Velykų tridienį ir primena Paskutinę vakarienę, kurios metu Viešpats Jėzus, tą naktį, kai buvo išduotas, parodydamas meilę saviesiems pasaulyje, paaukojo Dievui Tėvui savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais ir davė juos apaštalams priimti, taip pat įsakė jiems ir jų kunigystės įpėdiniams juos aukoti” (50).

45. Visas dėmesys skirtinas tose šventosiose Mišiose iškiliai minimiems slėpiniams: Eucharistijos ir kunigystės įsteigimui, taip pat Viešpaties duotam broliškos artimo meilės įsakymui; šie momentai paaiškintini homilijoje.

46. Viešpaties vakarienės Mišios celebruojamos vakare, metu, palankiausiu gausiam visos vietinės bendruomenės dalyvavimui. Koncelebruoti gali visi kunigai, ir tie, kurie tą dieną jau yra koncelebravę Krizmos Mišiose arba tikinčiųjų labui turi celebruoti dar vienas Mišias (51).

47. Vadovaudamasis pastoraciniais motyvais vietos ordinaras bažnyčiose ar koplyčiose gali leisti aukoti kitas Mišias vakare ir, jei to reikia, ir ryte, – tačiau tik dėl tų tikinčiųjų, kurie jokiu būdu negali dalyvauti vakaro Mišiose. Tačiau būtina rūpintis, kad tos Mišios nebūtų aukojamos privatiems asmenims ar nedidelėms ypatingoms grupėms ir kad nedarytų žalos pagrindinėms Mišioms.

Pagal seną Bažnyčios tradiciją tą dieną draudžiama celebruoti Mišias, kuriose nedalyvauja žmonės (52).

48. Prieš šventimą tabernakulis turi būti visiškai tuščias (53). Ostijos tikinčiųjų Komunijai konsekruotinos per tą pačią Eucharistiją (54). Konsekruotina tiek duonos, kad pakaktų ir rytojaus Komunijai.

49. Švenčiausiojo Sakramento saugojimui parengtina koplyčia, kuri papuoština taip, kad nuteiktų maldai ir meditacijai. Griežtai siūlytinas asketiškumas, atitinkantis tų dienų liturgijos dvasią, vengiant bet kokių nesaikingumų ir šalinant juos (55). Jeigu tabernakulis paprastai laikomas atskirtoje nuo pagrindinės navos koplyčioje, joje dera įrengti Švenčiausiojo Sakramento laikymo ir adoracijos vietą.

50. Giedant himną „Šlovė Dievui aukštybėse”, jei yra toks vietos paprotys, skambinama varpais; pabaigus himną, varpai nutyla iki Velykų vigilijos, nebent vyskupų konferencija ar vietos ordinaras, jei to reikalauja aplinkybės, nustato kitaip (56). Groti vargonais ar kitais instrumentais šiuo laikotarpiu leidžiama tiktai giedojimui palaikyti (57).

51. Šią dieną pagal tradiciją vykdomas kojų plovimas atrinktiems vyrams žymi Kristaus, kuris atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti”, tarnystę ir meilę (58). Šią tradiciją dera išlaikyti ir paaiškinti jos tikrąją prasmę.

52. Vargšams skirtos aukos, ypač surinktos gavėnios metu kaip atgailos vaisiai, gali būti nešamos atnašų procesijoje, žmonėms giedant „Ubi caritas est vera” (59).

53. Pageidautina, kad diakonai, akolitai ar specialieji tarnautojai Komunijos momentu nuo altoriaus imtų Eucharistiją nešti ligoniams ir neįgaliesiems, priimantiems ją namuose. Šitaip ligoniai gali artimiau jungtis su Eucharistiją švenčiančia Bažnyčia.

54. Po Komunijos maldos sudaroma procesija, kuria priekyje nešamas kryžius, už jo nešamos degančios žvakės ir smilkoma. Švenčiausiasis Sakramentas nešamas per Bažnyčią iki tos vietos, kur jis bus laikomas. Tuo metu giedamas himnas „Kūno paslaptį šlovingą” (Pange lingua) arba kita eucharistinė giesmė (60).

Negalima atlikti Švenčiausiojo Sakramento perkėlimo apeigų, jei toje pačioje bažnyčioje Didįjį penktadienį nebus švenčiama Viešpaties kančios liturgija (61).

55. Švenčiausiasis Sakramentas laikytinas uždarytame tabernakulyje arba skrynutėje. Jokiu būdu nedera jo išstatyti monstrancijoje.

Tabernakulis ar skrynutė neturi priminti kapo; apskritai vengtina pati sąvoka „kapas”. Koplyčia, kur perkeliamas Švenčiausiasis Sakramentas, rengtina ne vaizduoti Viešpaties laidotuves, bet saugoti Eucharistinę duoną, kuri kaip Komunija bus dalijama Didįjį penktadienį.

56. Po Viešpaties vakarienės Mišių tikintieji kviestini tam tikrą nakties dalį praleisti bažnyčioje adoruojant iškilmingai laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą. Pagal aplinkybes eucharistinės adoracijos metu galima skaityti kokią nors Evangelijos pagal Joną dalį (13–17 skyrius).

Nuo vidurnakčio adoracija vykdytina be išorinio iškilmingumo, nes prasidėjo Viešpaties kančios diena (62).

57. Po Mišių altorius nudengtinas. Visi kryžiai bažnyčioje uždengtini raudonu ar violetiniu šydu, nebent tai jau buvo padaryta šeštadienį prieš penktąjį gavėnios sekmadienį. Nedera uždegti šviestuvų prieš šventųjų atvaizdus.

V. Viešpaties kančios Didysis penktadienis

58. Tą dieną, kai „yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus” (63), Bažnyčia, apmąstydama savo Viešpaties ir Sužadėtinio kančią ir adoruodama kryžių, prisimena savo gimimą iš mirštančio ant kryžiaus Jėzaus šono ir maldauja viso pasaulio išganymo.

59. Tą dieną pagal seną tradiciją Bažnyčia necelebruoja Eucharistijos. Šventoji Komunija tikintiesiems dalijama tiktai atliekant Viešpaties kančios apeigas; tiesa, ji gali būti bet kuriuo dienos metu nešama ligoniams, negalintiems dalyvauti apeigose (64).

60. Didysis penktadienis yra visai Bažnyčiai privaloma atgailos diena, pažymima pasninku ir abstinencija (65).

61. Šią dieną griežtai draudžiama švęsti sakramentus, išskyrus Atgailos ir Ligonių patepimo (66). Laidotuvių apeigos atliekamos be giesmių, be vargonų ir be varpų.

62. Šią dieną Skaitinių valandą (Aušrinę) ir Rytmetinę rekomenduojama atlikti bažnyčiose dalyvaujant žmonėms (plg. Nr. 40).

63. Viešpaties kančios apeigas dera atlikti popietinėmis valandomis, maždaug penkioliktą valandą. Vadovaujantis pastoraciniais motyvais, galima parinkti kitą, tinkamesnę, valandą, kai tikintiesiems lengviau susiburti, pavyzdžiui, tuojau po vidurdienio arba vėlesniu laiku, tačiau ne vėliau kaip dvidešimt pirmą valandą (67).

64. Būtina maldingai ir rūpestingai laikytis iš seniausios Bažnyčios tradicijos kilusios Viešpaties kančios liturgijos tvarkos ( Žodžio liturgijos, Kryžiaus pagerbimo, šventosios Komunijos). Niekam nevalia keisti šios tvarkos.

65. Kunigas ir patarnautojai eina prie altoriaus tyloje, be giesmių. Jeigu reikia pasakyti kokius nors įžangos žodžius, jie ištartini prieš išeinant patarnautojams.

Kunigas ir patarnautojai, nusilenkę altoriui, parpuola veidu žemyn. Parpuolimo, kuris yra būdinga šios dienos apeiga, būtina uoliai laikytis; tai žymi tiek „žemiškojo žmogaus” (68) nusižeminimą, tiek Bažnyčios liūdesį ir skausmą.

Įeinant apeigų tarnautojams, tikintieji stovi, po to atsiklaupia ir tylėdami meldžiasi.

66. Perskaitytini visi numatyti skaitiniai. Kaip įprasta, giedotina atliepiamoji psalmė ir aklamacija prieš Evangeliją. Viešpaties kančios pasakojimas pagal Joną giedamas ar skaitomas tokiu pačiu būdu kaip Verbų sekmadienį (plg. Nr. 33). Po pasakojimo apie kančią pasakytina homilija, po to tikintieji pakviestini trumpai pamąstyti (69).

67. Visuotinė malda atliktina pagal iš seniausių laikų perduotą tekstą ir formą, išlaikant visą intencijų platumą, reiškiantį visuotinę Kristaus, prikalto ant Kryžiaus dėl viso pasaulio išganymo, kančios vertę. Esant rimtam ir viešam reikalui, vietos ordinaras gali leisti arba nurodyti pridurti specialią intenciją (70).

Tokiu atveju iš Mišiolo maldų kunigui leidžiama parinkti tinkamas vietinėms sąlygoms intencijas, tačiau taip, kad būtų išlaikyta įprastinė visuotinės maldos intencijų tvarka (71).

68. Kryžiaus pagerbimui parinktinas pakankamai didelis ir dailus kryžius. Pasirenkama viena ar kita Mišiole pateikiama apeigų forma. Šios apeigos atliktinos su deramu šiam mūsų išganymo slėpiniui iškilumu: tiek pakvietimas pagerbti kryžių, jį atidengus, tiek žmonių atliepas turi būti giedamas. Dera laikytis pagarbios tylos po kiekvieno tikinčiųjų priklaupimo, celebrantui stovint ir laikant iškeltą kryžių.

69. Asmeninis Kryžiaus pagerbimas yra svarbiausias šių apeigų elementas. Kryžius pateiktinas taip, kad jį pagerbti galėtų kiekvienas tikintysis; tik susibūrus labai daug tikinčiųjų, galima taikyti bendro pagerbimo apeigas (72).

Pagerbimui pateiktinas tik vienas kryžius: to reikalauja ženklo tikrovė. Pagerbiant kryžių giedamos antifonos, „Priekaištai” (improperia) ir himnai, poetiškai primenantys išganymo istoriją (73). Galima taip pat giedoti kitas tinkamas giesmes (plg. Nr. 42).

70. Kunigas giedodamas kviečia Viešpaties maldai, kurią po to visi atlieka giedodami. Ramybės palinkėjimo ženklu nesidalijama. Komunijos apeigos aprašytos Mišiole.

Dalijant Komuniją galima giedoti 21 psalmę ar kitą tinkamą giesmę. Po Komunijos skrynelė išnešama į parengtą vietą už bažnyčios.

71. Po apeigų altorius nudengiamas, o kryžius paliekamas su keturiomis žvakidėmis. Bažnyčioje parengtina tinkama vieta (pvz., koplyčia, kurioje buvo laikoma Eucharistija Didįjį ketvirtadienį) Viešpaties Kryžiui, kad tikintieji galėtų jį pagerbti ir pabučiuoti, taip pat susikaupti meditacijai.

72. Vadovaujantis pastoraciniais motyvais nedera atsisakyti tokių maldingų praktikų, kaip Kryžiaus kelias, Viešpaties kančios pagerbimo procesija, Švenčiausiosios Mergelės Marijos skausmų atminimas. Tačiau jose naudojami tekstai bei giesmės turi atitikti šios dienos liturgijos dvasią. Jų atlikimo laikas parinktinas taip, kad būtų visiškai aišku, jog liturginis celebravimas savo esme toli pranoksta šias maldingas praktikas (74).

VI. Didysis šeštadienis

73. Didįjį šeštadienį Bažnyčia būna prie Viešpaties kapo, apmąstydama jo kančią ir mirtį bei nužengimą į pragarus (75) ir malda bei pasninku laukdama Viešpaties prisikėlimo. Labai rekomenduotina šią dieną Skaitinių valandą (Aušrinę) ir Rytmetinę atlikti dalyvaujant žmonėms (plg. Nr. 40) (76). Ten, kur to neįmanoma padaryti, numatytinas tam tikras Dievo žodžio šventimas ar kokia nors maldinga praktika, atitinkanti tos dienos apeigų slėpinį.

74. Tikinčiųjų pagerbimui bažnyčioje galima išstatyti nukryžiuoto, kape besiilsinčio arba nužengusio į pragarus Kristaus, taip pat skausmingosios Švč. Mergelės Marijos atvaizdą.

75. Šią dieną Bažnyčia griežtai susilaiko nuo Mišių aukos (77). Šventąją Komuniją galima duoti tik viatiko pavidalu. Draudžiama švęsti Santuokos ir kitus, išskyrus Atgailos ir Ligonių patepimo, sakramentus.

76. Tikintiesiems atskleistinas ypatingas Didžiojo šeštadienio pobūdis (78). Su šia diena susiję šventiniai papročiai ir tradicijos, susiformavę tada, kai Didįjį šeštadienį iš anksto laukta Velykų šventimo, perkeltini į Velyknaktį ir Velykų dieną.

VII. Velykų sekmadienis ir Viešpaties prisikėlimas

A) Velykų vigilija šventąją naktį

77. Pagal senovinę tradiciją ši naktis yra „budėjimas Viešpaties garbei” (79) ir šią naktį švenčiama vigilija, primenanti šventąją Viešpaties prisikėlimo naktį, yra tarsi „visų šventųjų vigilijų motina” (80). Šią naktį Bažnyčia budėdama laukia Viešpaties prisikėlimo ir švenčia įkrikščioninimo sakramentus (81).

1) Velykų vigilijos naktinio pobūdžio prasmė

78. „Visos Velykų vigilijos apeigos vyksta naktį. Jų nedera pradėti neprasidėjus nakčiai, o pabaigti išaušus sekmadieniui” (82). Šios taisyklės būtina griežtai laikytis. Atmestina visa, kas jai prieštarauja, įskaitant vienur ar kitur įsigalėjusius papročius švęsti Velykų vigiliją tuo laiku, kai paprastai švenčiamos sekmadienio išvakarių Mišios (83).

Pateikiami motyvai Velykų vigiliją paankstinti, pvz., viešojo saugumo stoka, nelaikytini pakankamais Viešpaties Gimimo nakties ar kitų susibūrimų atvejais.

79. Žydams Velykų vigilija, kurios metu jie visą naktį budėdami laukdavo Viešpaties, išlaisvinsiančio juos iš faraono vergijos, perėjimo, buvo jų kasmet švęstinas atminimas. Tai buvo tikrosios Kristaus Paschos, tikrojo išlaisvinimo nakties, „kai Kristus, sulaužęs mirties pančius, kaip nugalėtojas, pakilo iš bedugnės”, provaizdis (84).

80. Bažnyčia nuo pat pradžių, ypač šios naktinės Vigilijos metu, švęsdavo kasmetinę Paschą, iškilmių iškilmę. Kristaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimo ir vilties pamatas; per krikštą ir sutvirtinimą esame įskiepyti į velykinį Kristaus slėpinį: su juo mirę, palaidoti ir prikelti, su juo ir karaliausime (85).

Ši Vigilija taip pat yra Viešpaties atėjimo laukimas (86).

2) Velykų vigilijos struktūra ir jos dalių bei
elementų reikšmė

81. Velykų vigiliją sudaro keturios dalys; po Žiburių apeigų ir Velykų šlovinimo (tai pirmoji Vigilijos dalis) Bažnyčia apmąsto stebėtinus darbus, kuriuos Viešpats Dievas nuo pat pradžių nuveikė savo žmonių labui (Žodžio liturgija arba antroji dalis); tada Bažnyčia priima naujus per krikštą gimusius narius (trečioji dalis) ir kartu su jais pakviečiama prie Viešpaties jai parengto stalo, kuris yra Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimas iki jo atėjimo (ketvirtoji dalis) (87). Niekam nevalia savavališkai keisti šios liturgijos tvarkos.

82. Pirmoji dalis apima simbolinius veiksmus bei gestus, kuriuos reikia atlikti su deramu kilnumu bei užmoju, kad tikintieji tikrai suvoktų jų prasmę, perteikiamą celebranto priminimais ir liturginėmis maldomis.

Tinkamoje vietoje už bažnyčios paruoštinas laužas naujai ugniai palaiminti. Jo liepsna turi būti tokia, kad iš tikrųjų išsklaidytų tamsą ir nušviestų naktį.

Parengtina Velykų žvakė, kuri ženklo tikrumo labui turi būti pagaminta iš vaško, jokiu būdu ne iš dirbtinių medžiagų; ji privalo būti viena ir kasmet nauja, pakankamai didelė, visada tokia, kad galėtų priminti, jog Kristus yra pasaulio šviesa. Ši žvakė palaiminama Mišiole nurodytais arba vyskupų konferencijos nustatytais žodžiais bei ženklais (88).

83. Priekyje nešant velykinę žvakę – paschalą, žmonės procesijos būdu įeina į bažnyčią. Kaip Izraelio sūnūs ėjo naktį vedami ugnies stulpo, taip krikščionys eina įkandin prisikėlusio Viešpaties. Niekas netrukdo po kiekvieno atliepo „Dėkojame Dievui” pridurti dar kokią nors Kristų šlovinančią aklamaciją.

Liepsna nuo paschalo tolydžio perduodama uždegant kitas dalyvaujančiųjų rankose laikomas žvakes; elektros apšvietimas privalo būti išjungtas.

84. Diakonas atlieka Velykų šlovinimą, kuriame didžiai poetiškai nusakomas visas Velykų slėpinys išganymo plano kontekste. Prireikus, jei nėra diakono, o celebruojantis kunigas neįstengia to atlikti, tai galima patikėti kantoriui. Vyskupų konferencija gali leisti į šį šlovinimą įtraukti žmonių aklamacijas (89).

85. Antrąją Vigilijos dalį sudaro skaitiniai iš Šventojo Rašto. Jais apsakomi šlovingi išganymo istorijos darbai, ramiai tikinčiųjų apmąstomi padedant tylos pauzei, atliepiamajai psalmei ir kunigo maldai.

Atnaujintos Velykų vigilijos apeigos apima septynis skaitinius iš Senojo Testamento, Įstatymo ir Pranašų – tai yra seniausia tiek Rytų, tiek Vakarų tradicija – ir du skaitinius iš Naujojo Testamento, iš apaštalo laiško ir Evangelijos. Taip Bažnyčia, „pradėdama nuo Mozės ir primindama visus pranašus” (90), aiškina velykinį Kristaus slėpinį. Todėl visur, kur tik įmanoma, tebūna atliekami visi skaitiniai, laiduojant Velykų vigilijos, turinčios trukti tam tikrą laiką, pobūdį.

Vadovaujantis pastoraciniais motyvais skaitinių skaičių galima sumažinti; tokiu atveju turi išlikti bent trys skaitiniai iš Senojo Testamento, Įstatymo ir Pranašų knygų; niekuomet nevalia atsisakyti skaitinio iš Išėjimo knygos 14 skyriaus su ten esančia giesme (91).

86. Tipologinė Senojo Testamento tekstų reikšmė šaknijasi Naujajame Testamente ir atveriama celebruojančio kunigo tariama malda po kiekvieno skaitinio; pageidautina, kad kunigas ar diakonas padėtų tikintiesiems tą prasmę suvokti trumpu paaiškinimu.

Nacionalinės ar diecezinės liturgijos komisijos turėtų parengti ganytojams pagalbinės medžiagos.

Po skaitinio giedama psalmė, žmonėms atsiliepiant priegiesmiu.

Kartojant šiuos įvairius elementus laikomasi ritmo, prisidedančio prie tikinčiųjų dalyvavimo ir jų maldingumo (92). Reikia budriai stebėti, kad psalmės nebūtų pakeistos populiariomis giesmelėmis.

87. Po Senojo Testamento skaitinių giedamas himnas „Garbė Dievui aukštybėse”, priklausomai nuo vietos papročių, skambinama varpais; skaitoma Pradžios malda ir taip pereinama prie Naujojo Testamento skaitinių. Perskaitomas apaštalo mokymas apie krikštą, įskiepijantis mus į velykinį Kristaus slėpinį. Po to visi atsistoja, ir kunigas tris kartus užgieda „Aleliuja”, laipsniškai vis paaukštindamas toną, žmonėms tai atkartojant (93). Jei būtina, „Aleliuja” gali užgiedoti psalmininkas ar kantorius, žmonėms aklamaciją įterpiant tarp 177 psalmės eilučių, – šią psalmę apaštalai dažnai cituoja Velykų pamoksluose (94). Galiausiai skelbiamas Viešpaties prisikėlimas iš Evangelijos, kuri yra tarsi visos Žodžio liturgijos viršūnė. Po Evangelijos turi būti bent trumpa homilija.

88. Trečioji Vigilijos dalis yra Krikšto liturgija. Šiuo sakramentu švenčiamas Kristaus ir mūsų perėjimas – Pascha. Tai gerai išreiškiama tose bažnyčiose, kuriose yra krikštyklos, o dar labiau įkrikščioninant suaugusiuosius ar teikiant vaikų krikštą (95). Krikšto vanduo parapijų bažnyčiose laiminamas ir tais atvejais, kai krikštijamųjų nėra. Jei laiminama ne krikštykloje, bet pačioje presbiterijoje, krikšto vanduo po palaiminimo nuneštinas į krikštyklą, kur jis bus laikomas visą Velykų laiką (96). Tada, kai krikštijamųjų nėra ir krikšto vanduo nelaiminamas, krikštas atmenamas palaiminant žmonių šlakstymui skirtą vandenį (97).

89. Po to atnaujinami krikšto pažadai. Keletą įžangos žodžių taria celebruojantis kunigas. Tikintieji atsako į jiems užduodamus klausimus, stovėdami ir rankose laikydami degančias žvakes. Po to jie pašlakstomi vandeniu: taip veiksmais ir žodžiais primenamas jų gautasis krikštas. Celebruojantis kunigas šlaksto žmones eidamas per bažnyčią, visiems giedant „Regėjau versmę” (Vidi aquam) ar kitą krikštui tinkamą giesmę (98).

90. Eucharistijos šventimas sudaro ketvirtą Vigilijos dalį ir yra jos viršūnė, kadangi Eucharistija tikriausia prasme yra velykinis sakramentas, Kryžiaus aukos atminimas ir prisikėlusio Kristaus buvimas čia ir dabar, įkrikščioninimo užbaigimas ir išankstinis gėrėjimasis amžinosiomis Velykomis (98).

91. Eucharistinė liturgija neturi vykti paskubomis: visos apeigos ir žodžiai turi būti kuo išraiškingesni: visuotinė malda, kurios metu naujai pakrikštytieji jau kaip tikintieji vykdo karališkąją kunigystę (99); atnašų procesija, kurioje dalyvauja ir naujai pakrikštytieji, jei jų yra; Eucharistijos malda (I, II arba III), kuri atliktina giedant su būdingais embolizmais (100); galiausia eucharistinė Komunija, kuri yra pilnatviško dalyvavimo švenčiamame slėpinyje momentas. Komunijos metu tinka giedoti 117 psalmę su antifona „Pascha nostrum” arba 33 psalmę su antifona „Aleliuja, aleliuja, aleliuja” arba kitą velykinį džiaugsmą išreiškiančią giesmę.

92. Pageidautina, kad Velykų vigilijoje komunija išreikštų eucharistinio ženklo pilnatvę, tai yra, kad Eucharistija būtų priimama abiem, duonos ir vyno pavidalais. Vietos ordinarai turėtų pasverti tokio leidimo tinkamumą ir jo aplinkybes (101).

3) Kai kurios pastoracinės pastabos

93. Velykų vigilijos liturgija atliktina taip, kad krikščioniškoji tauta patirtų maldų bei apeigų turtingumą. Todėl svarbu išlaikyti liturgijos autentiškumą, skatinti tikinčiųjų dalyvavimą ir laiduoti aktyvų patarnautojų, skaitovų ir choristų dalyvavimą celebracijoje.

94. Pageidautina numatyti galimybę vienoje bažnyčioje susiburti kelių bendruomenių dalyviams, jei dėl jų artimos kaimynystės ir narių negausumo neįmanoma surengti iškilmingo šventimo kiekvienoje iš jų.

Ypatingosios grupės skatintinos dalyvauti Velykų vigilijos šventime, kur visi tikintieji, vieningai susibūrę, giliau išgyventų bažnytinę bendrystę.

Tikintieji, kurie dėl atostogų yra išvykę iš savo parapijos, tedalyvauja liturginiame šventime ten, kur apsistoję.

95. Pranešant apie Velykų vigiliją, vengtina pateikti ją kaip baigiamąjį Didžiojo šeštadienio momentą. Verčiau pabrėžtina, kad Velykų vigilija švenčiama „Velykų naktį” kaip vientisas kulto aktas. Ganytojai per katechezę turėtų uoliai mokyti tikinčiuosius dalyvauti visose Velykų vigilijos apeigose (102).

96. Ganytojai, norėdami geriau celebruoti Velykų vigiliją, turi vis nuodugniau pažinti tiek tekstus, tiek apeigas, kad galėtų teikti žmonėms tikrą mistagoginę katechezę.

B) Velykų diena

97. Velykų dienos Mišios švęstinos kuo iškilmingiau. Per atgailos aktą siūlytina pašlakstyti Vigilijos metu palaimintu vandeniu, tuo metu dera giedoti „Regėjau versmę” (Vidi aquam) ar kitą krikšto giesmę. Tuo pačiu vandeniu pripilami indai tikinčiųjų pasišlakstymui bažnyčios prieangyje.

98. Išlaikytina (arba, esant reikalui, atnaujintina) tradicija švęsti Velykų dienos Krikšto vakarinę, kurios metu giedant psalmes procesija einama į krikštyklą (103).

99. Velykų žvakė, kurios tinkama vieta yra arba prie skaitymo pakylos, arba prie altoriaus, iki Sekminių sekmadienio uždegtina per visus bent kiek iškilmingesnius liturginius šio laiko šventimus: per Mišias, Rytmetinę ar Vakarinę. Po Velykų laiko ši žvakė pagarbiai saugotina krikštykloje, kad švenčiant krikštą nuo jos būtų uždegamos naujai krikštijamųjų žvakės. Laidotuvių liturgijoje Velykų žvakė statytina netoli karsto, tuo parodant, jog krikščionio mirtis yra jo perėjimas – Pascha. Pasibaigus Velykų laikui Velykų žvakės nedera nei užžiebti, nei laikyti presbiterijoje (104).

VIII. Velykų laikas

100. Velykų šventimas tęsiasi Velykų laiku. Penkiasdešimt dienų nuo Velykų sekmadienio iki Sekminių sekmadienio džiaugsmingai švenčiamos kaip viena šventė, kaip „Didysis sekmadienis” (105).

101. Šio laiko sekmadieniai laikomi Velykų sekmadieniais ir taip vadinami; jiems tenka pirmenybė visų Viešpaties švenčių ir visų iškilmių atžvilgiu. Iškilmės, pasitaikančios šiais sekmadieniais, iš anksto švenčiamos šeštadienį (106). Savaitės šiokiadieniais pasitaikančių celebracijų Švenčiausiosios Mergelės Marijos ar šventųjų garbei nevalia perkelti į vieną iš tų Velykų sekmadienių (107).

102. Suaugusiems, tapusiems krikščionimis Velykų vigilijos metu, visas šis laikotarpis yra „mistagogijos” laikas. Todėl visur, kur yra neofitų, reikia laikytis nuostatų, pateiktų „Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigyno” Nr. 37–40 ir 235–239. Velykų oktavos metu Eucharistinėje maldoje pateikiami užtariamieji maldavimai už naujai pakrikštytuosius.

103. Per visą Velykų laiką sekmadienio Mišių metu neofitams rezervuojamos vietos tarp tikinčiųjų. Visi neofitai tepasistengia dalyvauti Mišiose su savo krikšto tėvais. Apie juos užsimintina homilijoje ir, pagal aplinkybes, visuotinėje maldoje. Maždaug Sekminių sekmadienį, paisant vietos papročių, „mistagoginis laikotarpis” užbaigtinas specialiomis apeigomis (108). Taip pat priderėtų, kad vaikai Pirmąją komuniją priimtų Velykų sekmadieniais.

104. Velykų laikotarpiu įvesdintuosius į Eucharistijos slėpinį tikinčiuosius ganytojai temoko Bažnyčios įsakymo šiuo laikotarpiu priimti šventąją Komuniją (109). Labai rekomenduotina ypač Velykų oktavos metu nešti šventąją Komuniją sergantiesiems ir neįgaliesiems.

105. Ten, kur gyvuoja paprotys Velykų švenčių proga laiminti namus, šį palaiminimą tesuteikia klebonai ar kiti kunigai, arba klebono deleguoti diakonai, kuriems tai yra proga vykdyti sielovados tarnystę (110). Klebonas pastoraciniais tikslais turėtų aplankyti kiekvieną šeimą jos namuose, pasikalbėti su kiekvienų namų gyventojais ir pasimelsti su jais, naudojantis tekstais iš Palaiminimų apeigyno (De benedictionibus) (111). Dideliuose miestuose numatytina galimybė suburti keletą šeimų ir visiems bendrai suteikti palaiminimą.

106. Įvairiose vietovėse ir įvairiose tautose gyvuoja daug liaudies papročių, susijusių su Velykų šventimu; kartais jie sutraukia daugiau žmonių negu pati liturgija. Jų nederėtų menkinti, nes jie gali pasitarnauti tikinčiųjų religinio mentaliteto raiškai. Vyskupų konferencijos ir vietos ordinarai turėtų pasirūpinti, kad papročiai, kurie, jų nuožiūra, prisideda prie maldingumo ugdymo, būtų kuo geriau suderinti su šventąja liturgija, kuo giliau persisunkę liturgijos dvasia, kad iš jos savotiškai kiltų ir į ją vestų (112).

107. Šis šventas penkiasdešimties dienų laikotarpis baigiasi Sekminių sekmadieniu, kai prisimenamas Šventosios Dvasios atsiuntimas apaštalams, Bažnyčios pradmenys ir jos misija visų kalbų ir tautų žmonėms (113).

Skatintinas ilgesnis Sekminių vigilijos Mišių celebravimas. Šiai vigilijai, skirtingai negu Velykų, nebūdingas krikšto momentas, tai – ištverminga malda priešais akis turint apaštalus ir mokinius, kurie, laukdami Šventosios Dvasios, vieningai laikėsi maldoje su Jėzaus Motina Marija (114).

108. „Velykų švenčių ypatybė yra tai, kad visa Bažnyčia džiaugiasi nuodėmių atleidimu. Jį gauna ne tik atgimusieji per šventąjį krikštą, bet ir tie, kurie jau seniai priskaitomi įvaikintųjų būriui” (115). Tegu intensyvesnis pastoracinis darbas ir uolesnės dvasinės pastangos laiduoja, kad visi, kurie švenčia Velykų šventes, padedami Viešpaties malonės, mokėtų išlaikyti Velykų dvasią savo kasdieniame gyvenime (116).

Kardinolas Paul Augustin Mayer
Prefektas

Titulinis Voncaria arkivyskupasVirgilio Noč
Sekretorius

 


NUORODOS

(1) Plg. Apeigų kongregacija. Dekretas Dominicae Resurrectionis (1951 02 09): AAS 43 (1951), 128–137; Apeigų kongregacija. Dekretas Maxima redemptionis nostrae mysteria (1955 11 16): AAS 47 (1955), 838–847.
(2) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 5, 6, 61.
(3) Plg. Bendrosios liturginių metų ir kalendoriaus taisyklės, 18.
(4) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 15.
(5) Plg. Apeigų kongregacija. Dekretas Maxima redemptionis nostrae mysteria (1955 11 16): AAS 47 (1955), 838–847.
(6) Plg. Caeremoniale episcoporum, 249.
(7) Plg. Romos apeigynas. Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos, 8; Kanonų teisės kodeksas (KTK), 856 kan.
(8) Romos mišiolas, Velykų vigilija, 46.
(9) Plg. Romos apeigynas. Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos, IV, 303.
(10) Ten pat, 303–333.
(11) Plg. Caeremoniale episcoporum, 250, 406–407; Romos apeigynas. Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos, 41.
(12) Plg. Bendrosios liturginių metų ir kalendoriaus taisyklės, 5; žr. ten pat, 56f ir Notitiae 23 (1987), 397.
(13) Ten pat, 16, b.
(14) Žr. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 42; Atgailos apeigynas, 36–37.
(15) Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Paenitemini, II, 1: AAS 58 (1966), 186.
(16) Caeremoniale episcoporum, 251.
(17) Plg ten pat, 251; Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 5
(18) Plg. Caeremoniale episcoporum, 251.
(19) Plg. Ten pat, 260.
(20) Plg. Ten pat, 252.
(21) Plg. Bendrosios liturginių metų ir kalendoriaus taisyklės, 28.
(22) Plg. Caeremoniale episcoporum, 253.
(23) Plg. Romos mišiolas. Pelenų trečiadienis.
(24) Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Paenitemini, II, 1: AAS 58 (1966), 183; KTK 1251 kan.
(25) Plg. Romos mišiolas. Pirmasis gavėnios sekmadienis. Įžangos malda ir Atnašų malda.
(26) Plg. Caeremoniale episcoporum, 261.
(27) Plg. Caeremoniale episcoporum, 408–410.
(28) Plg. Romos mišiolas. Mišių lekcionaras (II leidimas, 1981). Įžanga, 97.
(29) Plg. Caeremoniale episcoporum, 252.
(30) Plg. Romos mišiolas. Rubrika „IV gavėnios savaitės šeštadienis”.
(31) Plg. Bendrosios liturginių metų ir kalendoriaus taisyklės, 16, a.
(32) Plg. Caeremoniale episcoporum, 263.
(33) Plg. Romos mišiolas. Verbų sekmadienis, 16.
(34) Plg. Caeremoniale episcoporum, 270.
(35) Plg. Romos mišiolas. Verbų sekmadienis, 16.
(36) Plg. ten pat, 19.
(37) Plg. Ten pat, 22; jei Mišioms vadovauja vyskupas, plg. Caeremoniale episcoporum, 74.
(38) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 7.
(39) Plg. Caeremoniale episcoporum, 275.
(40) Plg. ten pat, 276.
(41) Plg. Atgailos apeigynas. Priedas II,1, 7. Plg. supra, 18.
(42) Plg. Apeigų kongregacija. Dekretas Maxima redemptionis nostrae mysteria (1955 11 16): AAS 47 (1955), 858. Šv. Augustinas. Ep 55, 24: PL, 35, 215.
(43) Plg. Mk 2, 19–20; Tertullianus, De ieiunio, 2 ir 13, Corpus Christianorum II, p. 1271.
(44) Plg. Caeremoniale episcoporum, 295; Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 110.
(45) Plg. Caeremoniale episcoporum, 296.
(46) Plg. Apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium (1967 05 25), 26. N.B. Uždaruose moterų vienuolynuose reikia stengtis švęsti Velykas kuo iškilmingiau, tačiau vienuolyno bažnyčioje.
(47) Plg. Apeigų kongregacija. Ordinationes et declarationes circa Ordinem hebdomadae sanctae instauratum, (1957 02 01), 21: AAS 49 (1957) 91–95.
(48) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo Optatam totius, 8.
(49) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija Instructio de institutione liturgica in seminariis (1979 05 17), 15, 33.
(50) Caeremoniale episcoporum, 297.
(51) Plg. Romos mišiolas. Viešpaties vakarienės vakaro Mišios.
(52) Plg.ten pat.
(53) Plg. ten pat, 1.
(54) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 55; Apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium (1967 05 25), 557–558.
(55) Plg. Apeigų kongregacija. Dekretas Maxima redemptionis nostrae mysteria (1955 11 16): AAS 47 (1955), 895.
(56) Plg. Romos mišiolas. Viešpaties vakarienės vakaro Mišios.
(57) Plg. Caeremoniale episcoporum, 300.
(58) Mt 20, 28.
(59) Plg. Caeremoniale episcoporum, 303.
(60) Plg. Romos mišiolas. Viešpaties vakarienės vakaro Mišios, 15–16.
(61) Plg. Apeigų kongregacija. Declaratio 15 martii 1956, 3: AAS 48 (1956), 153. Apeigų kongregacija. Ordinationes et declarationes circa Ordinem hebdomadae sanctae instauratum, (1957 02 01), 14: AAS 49 (1957) 91–95.
(62) Plg. Romos mišiolas. Viešpaties vakarienės vakaro Mišios, 21; Apeigų kongregacija. Dekretas Maxima redemptionis nostrae mysteria (1955 11 16), 8–10: AAS 47 (1955).
(63) 1 Kor 5, 7.
(64) Plg. Romos mišiolas. Didžiojo penktadienio Kristaus kančios pamaldos, 1, 3.
(65) Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Paenitemini, II, 2: AAS 58 (1966), 183; Kanonų teisės kodeksas, 1251 kan.
(66) Plg. Romos mišiolas. Didžiojo penktadienio Kristaus kančios pamaldos, 1; Dieviškojo kulto kongregacija. Deklaracija Ad Missale Romanum: Notitiae 13 (1977), 602.
(67) Ten pat, 3; Apeigų kongregacija. Ordinationes et declarationes circa Ordinem hebdomadae sanctae instauratum, (1957 02 01), 15: AAS 49 (1957) 91–95.
(68) Plg. Romos mišiolas. Didžiojo penktadienio Kristaus kančios pamaldos, 5, 2-oji malda;
(69) Ten pat, 9; Plg. Caeremoniale episcoporum, 319.
(70) Plg. Romos mišiolas. Didžiojo penktadienio Kristaus kančios pamaldos, 12.
(71) Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 46.
(72) Plg. Romos mišiolas. Didžiojo penktadienio Kristaus kančios pamaldos, 19.
(73) Plg. Mch 6, 3–4.
(74) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 13.
(75) Plg. Romos mišiolas. Didysis šeštadienis; Apaštalų Tikėjimo simbolis; 1 Pt 3, 19.
(76) Plg. Institutio generalis de Liturgia Horarum, 210.
(77) Plg. Romos mišiolas. Didysis šeštadienis.
(78) Apeigų kongregacija. Dekretas Maxima redemptionis nostrae mysteria (1955 11 16), 843: AAS 47 (1955).
(79) Iš 12, 42.
(80) Šv. Augustinas. Sermo 219: PL, 38, 1088.
(81) Plg. Caeremoniale episcoporum, 332.
(82) Ten pat; Romos mišiolas. Velykų vigilija, 3.
(83) Apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium (1967 05 25), 556–557.
(84) Romos mišiolas. Velykų vigilija, 19. Velykų šlovinimas.
(85) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 6; plg. Rom 6, 3–6; Ef 2, 5–6; Kol 2, 12–13; 2 Tim 2, 11–12.
(86) „Mes budime šią naktį, nes Viešpats prisikėlė iš numirusių; <…> savo kūnu jis mus įvedė į gyvenimą, kuriame nebėra nei miego, nei mirties; jis prisikėlė iš mirties, ir mirtis neteko galios <…>. Jei budėjome ir giedojome dėl Prisikėlusiojo, jis leis mums viešpatauti su juo amžinai”. Šv. Augustinas. Sermo Guelferbytan., 5, 4: PLS 2, 552
(87) Romos mišiolas. Velykų vigilija, 7.
(88) Ten pat, 10–12.
(89) Ten pat, 17.
(90) Lk 24, 27; plg. Lk 24, 44–45.
(91) Romos mišiolas. Velykų vigilija, 21.
(92) Ten pat, 23.
(93) Plg. Caeremoniale episcoporum, 352.
(94) Apd 4, 11–12; Mt 21, 42; Mk 12, 10; Lk 20, 17.
(95) Romos mišiolas. Kūdikių krikšto apeigynas, 6.
(96) Romos mišiolas. Velykų vigilija, 48.
(97) Plg. ten pat, 45.
(98) Plg. ten pat, 47.
(99) Plg. ten pat, 49; Romos mišiolas. Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigynas, 36.
(100) Romos mišiolas. Velykų vigilija, 53; ten pat. Apeiginės Mišios. Įkrikščioninimo sakramentams. Krikštui.
(101) Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 240–241.
(102) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 106.
(103) Plg. Institutio generalis de Liturgia Horarum, 213.
(104) Romos mišiolas. Sekminių sekmadienis, baigiamoji rubrika; Romos apeigynas. Kūdikių krikšto apeigos. Bendra įžanga įkrikščioninimo apeigoms, 25.
(105) Plg. Bendrosios liturginių metų ir kalendoriaus taisyklės, 22.
(106) Plg. ten pat, 5, 23.
(107) Plg. ten pat, 58.
(108) Plg. Romos apeigynas. Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigynas, 235–237. Ten pat, 238–239.
(109) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 920 kan.
(110) Apeigų kongregacija. Dekretas Maxima redemptionis nostrae mysteria (1955 11 16), 24: AAS 47 (1955).
(111) De Benedictionibus, caput I, II, Ordo benedictionis annuae familiarum in propriis domibus.
(112) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 13. Plg. Dieviškojo kulto kongregacija. Orientamenti e proposte per la celebrazione dell’anno mariano (1987 04 03), 3, 51–56.
(113) Plg. Bendrosios liturginių metų ir kalendoriaus taisyklės, 23.
(114) Pirmosios Vakarinės šventimą galima sujungti su Mišių šventimu, kaip numatyta Bendruosiuose Valandų liturgijos nuostatuose, 96. Norint labiau išryškinti šios dienos slėpinį, galima pasirinkti kelis Šventojo Rašto skaitinius iš Lekcionaro. Šiuo atveju po kolektos skaitovas eina ant pakylos skelbti skaitinio. Psalmininkas ar kantorius gieda psalmę, į kurią žmonės atsiliepia priegiesmiu. Tada visi atsistoja, ir kunigas taria: „Melskimės”; po trumpos pauzės jis pasako maldą, atitinkančią skaitinį (pvz., vieną iš septintosios Velykų savaitės šiokiadienių Pradžios maldų).
(115) Šv. Leonas Didysis. Sermo 6 de Quadragesima, 1–2: PL 54, 285.
(116) Plg. Romos mišiolas. Septintosios Velykų savaitės šeštadienis. Pradžios malda.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2003 kovo 31, Nr. 6.