Lenkijos vyskupų sveikinimas Lietuvos vyskupams

Vygriai, 1995 metų rugsėjo 17 diena
 

1. Lenkijos vyskupai, susirinkę į 279-ąją plenarinę konferenciją Vygriuose, Elko vyskupijoje, siunčia savo broliams Lietuvos vyskupams per Jo Ekscelencijos arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko, malonę Viešpaties sveikinimus.

Lenkijos episkopatas posėdžiauja senajame Kamaldulių vienuolyne, kurio šlovė glaudžiai yra susijusi su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija bei bendrosios monarchijos valdovų dosnybe.

Vygriuose dominavusi šventovė keliolika metų (1799–1818) garsėjo kaip Vygrių vyskupijos katedra, kurios tikinčiųjų bendrija garbino Dievą lenkų ir lietuvių kalbomis. Daugiau kaip per šimtą metų vyskupijos sostinė buvo Seinuose (1818–1925), bet ir toliau Seinų bažnyčia vienijo tikėjime ir meilėje ištikimus žmones nuo Nemuno iki Narvės – tiek lenkus, tiek lietuvius.

Šiemet sukanka septyniasdešimt metų, kai, atgimus Lietuvai ir Lenkijai, valstybės sienos padalintoje Seinų vyskupijoje apaštališkasis Sostas įsteigė Lomžos vyskupiją Lenkijoje ir Vilkaviškio vyskupiją Lietuvoje. Senosios vienybės likęs ženklas yra lietuvių bendruomenė, gyvenanti šiandieninėje Elko vyskupijoje.

2. Norime priminti 1993 metų gegužės 20 dienos Dangun žengimo iškilmes, kai Lenkijos ir Lietuvos vyskupai susirinko bendrai maldai Seinuose. Tąsyk Dievo prašėme palaiminimo Lietuvai bei kitiems Pabaltijo kraštams, laukiantiems pirmosios istorijoje Kristaus vietininko šventkelionės. Dėkingi džiugiai išklausėme Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko kard. Vincento Sladkevičiaus vardu vyskupo Vlado Michelevičiaus tartus žodžius.

Būtent čia, Vygriuose, Lietuvos vyskupai, be kita ko, pasakė: “Praėjo jau 600 metų, kaip Lietuva, paskutinis Europos kraštas, yra krikščioniškųjų tautų bendrijoje. Lietuvos krikštas sutapo su Lenkijos unija. Lenkų ir lietuvių sąjunga buvo sustiprinta Lenkijos Bažnyčios dalyvavimu lietuvių krikštijime bei bažnytinės provincijos vienybe.

Daugiau kaip penkis šimtus metų mūsų tautos skleidėsi kartu, turtindamos viena kitos krikščioniškąją kultūrą. Daugelį šimtmečių sudarydami vieną valstybę, įgijome daugybę bendrų tautinių bruožų: narsą, ištvermę ir laisvės troškulį.

<…> Pastarasis nesusipratimų šimtmetis susilpnino mūsų bendradarbiavimo ir gražaus sugyvenimo atminimą. Nedera mums užmiršti, kad katalikiškoji Bažnyčia praeityje suvaidino lemiamą vaidmenį, auklėdama ir puoselėdama mūsų visuomenes. Manome, kad dažni būsimi mūsų kontaktai padės suprasti ir išvengti daugelio nepageidaujamų įvykių, kurių dar galime susilaukti mūsų laikais. Norėtume, kad šis mūsų susitikimas taip pat padėtų geriau vieni kitus tarpusavyje pažinti ir gerbti lenkus Lietuvoje ir lietuvius Lenkijoje.”

Gerbiami Broliai Vyskupai!

Seinų-Vygrių susitikimui einant į pabaigą, priminėte mums Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II maldą Jūsų tautos intencija: “Tu, Motina, esi Bažnyčios atmintis. Savo širdyje saugai žmonių ir tautų istoriją. Todėl Tau ir pavedu šį lietuvių brolių ir seserų šešis šimtus metų trunkantį gyvenimo krikščionybėje atminimą ir maldauju, padėk jiems dabar ir visados išlaikyti ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai!” (Kalba, pasakyta Lietuvos Krikšto 600 metinių proga 1987 m. birželio 28 d.: L’Osservatore Romano, lenkiškasis leid., Nr. 7 [92] 1987, p. 16).

3. 1993 metų rugsėjį (1993 09 04–07) Lietuvos Bažnyčia išgyveno didingas dienas – pirmąją popiežiaus šventkelionę. Prieš tai, 1991 m. birželio 5 dieną, turėjome neužmirštamą susitikimą Lomžos katedroje, į kurią atvyko didžiulė minia tikinčiųjų iš Lietuvos drauge su savo vyskupais. Tad daug ką reiškiantį džiaugsmą išgyvenome drauge su jumis. Šitai išsakė Šventasis Tėvas Aušros Vartuose dėkingumo maldoje: “Dėkoju Dievo Motinai, nes matau, kad tamsūs debesys po tiekos iškentėtų kančios ir vargo metų atsitolino nuo Lietuvos ir kaimyninių kraštų. Jie išvėrė okupaciją, persekiojimus, kai buvo nutylimas Dievas ir pamintos pagrindinės žmogaus teisės” (L’Osservatore Romano, lenkiškasis leid., Nr. 12 [158] 1993, p. 10).

Didžiai dėkingi priėmėme užduotį, kurią mūsų tautoms priminė Šventasis Tėvas: lenkai ir lietuviai yra pašaukti bendradarbiauti.

Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje popiežius kalbėjo: “<…> Šioje šventovėje, kaip ir daugelyje kitų, kur švenčiama Eucharistija bei teikiami sakramentai abiem kalbomis, lenkai ir lietuviai kviečiami bendradarbiauti, o pirmiausia suprasti vienas kitą, kad tvirtėtų jų vienas tikėjimas, ta pati viltis ir meilė. <…> Taigi Bažnyčiai ir Europai reikia ir jūsų indėlio, kad Šventosios Dvasios veikiami atsinaujintumėte. Mūsų šimtmetyje Šventoji Dvasia ypač veikė per Vatikano II Susirinkimą. Remiantis jo kreipimusi, mums dera kurti ateitį vilčiai, giliam dvasiniam atsinaujinimui ramybėje, susitaikyme ir bendražmogiškame solidarume.”

4. Ganytojiškosios tarnystės Broliai!

Artėjame prie dutūkstantųjų metų Šventojo Jubiliejaus, kurį norime išgyventi atsinaujinusioje Dievo tautoje. “Kiekvienas yra mielai kviečiamas pagal savo išgales prisidėti, kad deramai būtų paminėtas 2000 metų Jubiliejus, kuris tikrai neša ypatingą Viešpaties malonę Bažnyčiai ir visai žmonijai” (Tertio millennio adveniente, 55).

Šis Šventojo Tėvo raginimas įpareigoja atlikti visuotinę sąžinės sąskaitą. Šventasis Tėvas moko: “Todėl visai teisinga, kad, artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai, Bažnyčia giliau suvoktų nuodėmingumą savo vaikų, kurie istorijos amžiais buvo nutolę nuo Kristaus ir jo Evangelijos dvasios ir, užuot liudiję pasauliui tikėjimo vertybių įkvėptą gyvenimą, rodė papiktinantį ir priešingą krikščioniškam liudijimui gyvenimo ir galvosenos pavyzdį” (Tertio millennio adveniente, 33).

Broliai! Mes, ganytojai, atliekame savo paslaugą Jėzaus Kristaus vardu, per kurį “<…> vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje” (Ef 2, 18).

Patikėkime šia užduotį vienyti gentis ir tautas šv. Kazimiero Karalaičio, pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio bei mūsų Valdovės, “Čenstakavos gynėjos, kuria ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja”, jau prieš daugelį metų mus suvienijusios bendroje maldoje, užtarimui. Jai pavedame savo pastangas kelyje į naująjį tūkstantmetį, nes: “Palaimintoji Mergelė Marija yra bažnytinės Komunijos pavyzdys tikėjime, viltyje ir vienybėje su Kristumi. ‘Amžinai esanti Kristaus slėpinyje’, ji, būdama tarp apaštalų, yra pačioje begimstančios Bažnyčios širdyje ir visų laikų Bažnyčioje” (Tikėjimo mokslo kongregacijos laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams apie kai kuriuos Bažnyčios, suvoktos kaip Komunija, aspektus, 19).

Drauge su sveikinimais priimkite mūsų maldos dovaną, užtariant Studeno Dievo Motinai jos atvaizdo popiežiaus vainikais puošimo iškilmių dieną.
 

Lenkijos kardinolai, arkivyskupai ir vyskupai, susirinkę į Lenkijos episkopato 279-ąją plenarinę konferenciją
 

(Paskelbta „Bažnyčios žiniose“, 1996 balandžio 15, Nr. 7)