DVASININKIJOS KONGREGACIJA

KUNIGAS, PARAPIJOS BENDRUOMENĖS GANYTOJAS IR VADOVAS

Instrukcija

(Pasirašyta 2002 m. rugpjūčio 4 d., pristatyta 2002 m. spalio 18 d.)


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2002 lapkričio 15, Nr. 21; 2002 lapkričio 28, Nr. 22.

TURINYS

I DALIS
BENDROJI KUNIGYSTĖ IR ŠVENTIMŲ KUNIGYSTĖ [1-17]

1. "Pakelkite akis" (Jn 4, 35) [1-4]
2. Kertiniai kunigų tarnystės ir gyvenimo elementai (8) [5-17]

a) Kunigo tapatybė [5-9]
b) Gyvenimo vienybė [10-11]
c) Ypatingas kelias į šventumą [12-14]
d) Kunigo ištikimybė bažnytinei disciplinai[15]
e) Kunigas bažnytinėje komunijoje[16]
f) Visuotinumo suvokimas partikuliarume[17]

II DALIS
PARAPIJA IR KLEBONAS [18-30]

3. Parapija ir klebono tarnyba [18-26]
4. Pozityvūs šiuolaikiniai iššūkiai parapijų sielovadoje [27-30]

Klebono malda Švenčiausiajai Mergelei Marijai

Klebonų globėjo šv. Jono Marijos Vianėjaus meilės aktas

NUORODOS


I DALIS

BENDROJI KUNIGYSTĖ IR ŠVENTIMŲ KUNIGYSTĖ

1. „Pakelkite akis“ (Jn 4, 35)

1. „Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai“ (Jn 4, 35). Šie Viešpaties žodžiai gali atskleisti didžiulį Įsikūnijusio Žodžio meilės misijos horizontą. Amžinasis Dievo Sūnus buvo atsiųstas, kad „pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17); visa jo žemiškoji egzistencija, visiškas tapatinimasis su išganinga Tėvo valia yra dieviškosios valios, kad visi būtų išgelbėti ir apimti nuo amžių Tėvo norėtu išganymu, nuolatinis pasireiškimas. Šis istorinis planas paliktas kaip paveldas saugoti visai Bažnyčiai, o jos viduje ypač pašventintiesiems tarnautojams. „Tikrai didis slėpinys, kurio tarnais esame padaryti. Beribės meilės slėpinys, nes, ‘mylėdamas savuosius pasaulyje, [Jėzus] parodė jiems savo meilę iki galo’ (Jn 13, 1)“ (1).

Įgalioti Šventimų sakramento įspaudo bei malonės ir tapę dieviškojo gailestingumo liudytojai bei tarnautojai, Jėzaus Kristaus tarnai kunigai savanoriškai įsipareigoja tarnauti Bažnyčiai. Bet kokioje socialinėje bei kultūrinėje aplinkoje, visomis istorinėmis aplinkybėmis, taip pat ir nūdienos, kai pasireiškia sunki sekuliarizmo bei konsumizmo atmosfera, atbukinanti daugelio tikinčiųjų sąžinėse krikščioniškąjį suvokimą, Viešpaties tarnai žino, kad „štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4). Šiandienos socialinės aplinkybės iš tikrųjų sudaro gerą progą atkreipti dėmesį į pergalingą tikėjimo ir meilės Kristuje galią ir atsiminti, jog, nepaisant sunkumų ir „šaltumo“, tikintys krikščionys – taip pat, kitokiu aspektu, daugelis netikinčiųjų – daug tikisi iš aktyvaus sielovadinio kunigų tarnavimo. Žmonės trokšta kunige rasti Dievo žmogų, kuris drauge su šventuoju Augustinu taria: „Mūsų mokslas yra Kristus, o mūsų išmintis yra tas pats Kristus. Tai jis sužadina mūsų tikėjimą žvelgiant į laikinuosius dalykus, jis atskleidžia tiesą apie amžinuosius dalykus“ (2). Esame naujosios evangelizacijos epochoje: privalome mokėti eiti ir ieškoti žmonių, kurie taip pat tikisi galėsią susitikti su Kristumi.

2. Šventimų sakramentu Kristus įvairiais laipsniais perteikė sielų ganytojo savybes vyskupams ir kunigams, suteikdamas jiems galią veikti savo vardu ir atstovauti Bažnyčioje jo vyriausiajai valdžiai. „Giluminė šios tautos vienybė nereiškia, kad joje nėra skirtingų ir vienas kitą papildančių uždavinių. Taigi pirmieji apaštalai yra ypatingu ryšiu susiję su tais, kurie paskirti in persona Christi iš naujo atlikti tai, ką Jėzus padarė per Paskutinę vakarienę įsteigdamas Eucharistijos auką, „viso krikščioniškojo gyvenimo šaltinį ir viršūnę“ (Lumen gentium,11). Sakramentinė žymė, paženklinanti juos priimtų šventimų galia, laiduoja, kad jų buvimas ir tarnystė yra unikali, būtina ir nepakeičiama“ (3). Pašventintojo tarnautojo buvimas yra esminė Bažnyčios gyvenimo, o ne tik jos gero organizuotumo sąlyga.

3. Duc in altum! (4) Kiekvienas krikščionis, jaučiantis širdyje tikėjimo šviesą ir norintis žengti popiežiaus užduotu ritmu, privalo siekti paversti šį misijinį raginimą darbais. Tai turėtų mokėti įsisavinti ir įgyvendinti ypač Bažnyčios ganytojai, nuo kurių antgamtinio jautrumo priklauso gebėjimas suvokti kelią, kuriuo Dievas nori vesti savo tautą. „Duc in altum! Viešpats kviečia mus irtis į gilumą pasitikint jo žodžiu. Pasinaudokime jubiliejine patirtimi ir toliau liudykime Evangeliją su užsidegimu, kurį mums kelia įsimąstymas į Kristaus veidą!“ (5).

4. Svarbu prisiminti esmines perspektyvas, kurias Šventasis Tėvas nustatė besibaigiant Didžiajam 2000 metų jubiliejui ir pateikė įgyvendinti vietinėms Bažnyčioms, kviesdamas paversti jubiliejiniais metais gautas malones „karštais užmojais ir konkrečiomis veiklos gairėmis“ (6). Ši malonė ragina atsigręžti į evangelizacinę Bažnyčios misiją, kuriai reikalingas asmeninis ganytojų bei tikinčiųjų šventumas ir visų apaštališkas uolumas atitinkamai pagal kiekvieno būdingą pašaukimą, tarnaujant pagal savo atsakomybę ar pareigas, suvokiant, jog daugelio žmonių amžinasis išganymas priklauso nuo ištikimo Kristaus liudijimo žodžiu bei gyvenimu. Būtina suteikti didesnį užmojį kunigiškajai tarnystei vietinėje Bažnyčioje ir ypač parapijoje, remiantis autentiška kunigo tarnystės bei gyvenimo samprata.

„Mes, kunigai, esame pašventinti Bažnyčioje šiai ypatingai tarnystei. Esame pašaukti įvairiais būdais pagal Apvaizdos duodamas aplinkybes prisidėti ugdant Dievo tautos bendruomenę. Mūsų uždavinys yra <...> ganyti Dievo mums patikėtą kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, ne kaip pavestųjų valdovams, bet pateikiant pavyzdinį liudijimą (plg. 1 Pt 5, 2–3). Toks yra mūsų šventumo kelias. <...> Tokia yra mūsų tarnavimo krikščioniškajai tautai misija“ (7).
 

2. Kertiniai kunigų tarnystės ir gyvenimo elementai (8)

a) Kunigo tapatybė

5. Kunigo tapatybę dera apmąstyti žvelgiant į dieviškosios išganymo valios apimtį, kadangi tai yra Šventosios Dvasios sakramentinio veikimo vaisius dalyvaujant išganomojoje Kristaus veikloje, taip pat dėl to, kad ji yra visiškai nukreipta tarnauti visokeriopai Bažnyčios veiklai nuolatinėje jos istorijos raidoje. Čia kalbama apie tapatybę trimis apimtimis – pneumatologinę, kristologinę ir ekleziologinę. Nereikia išleisti iš akių šios pirminės kunigystės slėpinio architektūros, kurioje kunigas pašauktas būti išganymo tarnu, kad vėliau galėtų tinkamai atskleisti  savo konkrečios pastoracinės tarnybos parapijoje reikšmę (9). Jis savo buvimu yra Kristaus tarnas, o iš jo, per jį ir su juo – žmonių tarnas. Jo ontologinis panašumas su Kristumi sudaro pagrindą būti pašventintam bendruomenės tarnystei. Visiška priklausomybė Kristui, kurią taip tinkamai sustiprina ir akivaizdžiai parodo šventasis celibatas, nulemia tai, kad kunigas gali tarnauti visiems. Nuostabią celibato dovaną (10) nušviečia ir motyvuoja panašumas į nukryžiuoto ir prisikėlusio Dievo Sūnaus sužadėtuvinį atsidavimą atpirktajai ir atnaujintajai žmonijai.

Kunigo buvimas ir veikla – jo pašventintoji asmenybė ir tarnystė – yra teologiškai neišskiriamos tikrovės, o jų tikslas yra tarnauti Bažnyčios misijai (11) – visų žmonių išganymui. Bažnyčios, pasirodančios kaip Mistinis Kristaus Kūnas ar istorijoje keliaujanti Dievo tauta, įsteigtos kaip visuotinis išganymo sakramentas (12), slėpinyje randama ir atsiskleidžia gilioji tarnaujamosios kunigystės prasmė. „Bažnytinei bendruomenei absoliučiai būtina tarnaujamoji kunigystė, kad Kristus joje būtų kaip Galva ir Ganytojas“ (13).

6. Krikštu gaunama, arba bendroji, krikščionių kunigystė, kaip tikras dalyvavimas Kristaus kunigystėje sudaro esminę naujosios Dievo tautos savastį (14). „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis...“ (1 Pt 2, 9). Jis „padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1, 6). „Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus“ (Apr 5, 10). „Jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su juo“ (Apr 20, 6). Šie žingsniai primena, kas pasakyta Išėjimo knygoje, taikant naujajam Izraeliui tai, kas buvo patvirtinta senajame Izraelyje: „Jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ ( 19, 5–6); primena ir tai, kas pasakyta Pakartoto  Įstatymo knygoje: „Tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta“ (Įst 7, 6).

Bendroji kunigystė yra pasekmė to, kad krikščioniškoji tauta Dievo išrinkta kaip tiltas į žmoniją ir siejama su kiekvienu tikinčiuoju, įtrauktu į tą tautą, o tarnaujamoji kunigystė – išrinkimo ir ypatingo pašaukimo vaisius: „[Jėzus] pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika“ (Lk 6, 13–16). Tarnaujamosios kunigystės dėka tikintieji suvokia savo bendrąją kunigystę ir ją įgyvendina (plg. Ef 4, 11–12); kunigai primena jiems, kad jie yra Dievo tauta, ir suteikia galimybę ‘atnašauti dvasines aukas’ (1 Pt 2, 5), per kurias pats Kristus aukoja mus kaip amžinąją atnašą Dievui (1 Pt 3, 18). Be Kristaus, kuriam atstovauja kunigas, sakramentinis bendruomenės vadovas, buvimo, ši nebūtų bažnytinė bendruomenė pilnutine prasme“ (15).

Šioje kunigiškoje tautoje Viešpats įsteigė tarnaujamąją kunigystę, į kurią  pašaukti kai kurie tikintieji, tarnaujantys kitiems sielovadine meile ir šventąja galia. Bendroji kunigystė ir tarnaujamoji kunigystė skiriasi iš esmės, o ne tik laipsniu (16): kalbama ne tik apie didesnį ar mažesnį dalyvavimo vienintelėje Kristaus kunigystėje intensyvumą, bet apie iš esmės skirtingus dalyvavimus. Bendroji kunigystė grindžiama krikšto žyme –dvasiniu priklausomybės Kristui antspaudu, „kuris krikščionis įpareigoja ir padaro tinkamus tarnauti Dievui gyvai dalyvaujant šventojoje Bažnyčios liturgijoje ir vykdyti pakrikštytųjų kunigystę liudijant šventą gyvenimą ir veiklią meilę“ (17).

Tarnaujamoji kunigystė grindžiama Šventimų sakramento žyme, nulemiančia panašumą su kunigu Kristumi, įgaliojančia veikti Kristaus kaip Galvos asmenyje jo šventa galia, aukoti Auką ir atleisti nuodėmes (18). Pakrikštytiesiems, gavusiems tarnaujamosios kunigystės dovaną, sakramentiškai suteikiama nauja ir specifinė misija: Dievo tautoje asmeniškai įgyvendinti paties Kristaus kaip Bažnyčios Galvos ir Ganytojo trejopą tarnybą – pranašiškąją, dievogarbos ir karališkąją (19). Todėl vykdydami savo specifines funkcijas jie veikia in persona Christi Capitis ir tuo pat būdu in nomine Ecclesiae (20).

7. „Mūsų sakramentinė kunigystė yra drauge ‘hierarchinė’ ir ‘tarnaujamoji’. Ji sudaro ypatingą ‘ministerium’, t. y. ‘tarnybą’ tikinčiųjų bendrijos atžvilgiu. Jos kilmė neglūdi šioje bendruomenėje, tarsi būtų jos ‘pašaukta’ ar ‘deleguota’. Tai iš tikrųjų yra dovana šiai bendruomenei, kylanti iš paties Kristaus, iš jo kunigystės pilnatvės <...>. Suvokdami šią tikrovę, suprantame kokiu būdu mūsų kunigystė yra ‘hierarchinė’, tai yra susijusi su galia ugdyti ir valdyti kunigiškąją tautą, ir būtent dėl to yra ‘tarnaujamoji’. Vykdome šią tarnybą, per kurią pats Kristus nepaliaujamai ‘tarnauja’ Tėvui mūsų išganymo darbe. Visa mūsų kunigiškoji egzistencija yra ir privalo būti giliai persmelkta šiuo tarnavimu, jei norime tinkamai įvykdyti Eucharistinę auką ‘in persona Christi’“ (21).

Pastaraisiais dešimtmečiais Bažnyčia išgyveno „kunigiškosios tapatybės“ problemas, kilusias kartais dėl neaiškaus teologinio požiūrio į du dalyvavimo Kristaus kunigystėje būdus. Kai kuriose vietose buvo suardyta būdinga autentiškam ir amžinam Magisteriumui gili ekleziologinė pusiausvyra.

Šiandien yra visos sąlygos, leidžiančios įveikti tiek pasauliečių „klerikalizacijos“ (22), tiek pašventintųjų tarnautojų „sekuliarizacijos“ pavojų. Didžiadvasiškas tikinčiųjų įsipareigojimas kulto, tikėjimo perdavimo ir sielovados srityse tuo metu, kai, be kita ko, trūksta kunigų, kartais kai kuriems dvasininkams ir pasauliečiams sukelia pagundą eiti toliau, negu pritaria Bažnyčia, taip pat pranokstant jų ontologinius sakramentinius gebėjimus. To padarinys yra nepakankamas teorinis ir praktinis ypatingos pasauliečių misijos iš vidaus pašventinti visuomenės struktūras įvertinimas.

Kita vertus, šioje tapatybės krizėje vyksta kai kurių sakrališkųjų tarnautojų „sekuliarizacija“, aptemdant jų ypatingą vaidmenį, kuris bažnytinėje bendrijoje yra visiškai nepakeičiamas.

8. Kunigas, alter Christus, Bažnyčioje tarnauja esminiams išganomiesiems veiksmams (23). Savo šventinamąja galia Atpirkėjo Kūno ir Kraujo atžvilgiu, savo galia autoritetingai skelbti Evangeliją, nugalėti nuodėmės blogį per sakramentinį atleidimą jis – in persona Christi Capitis – yra gyvybės ir gyvybingumo šaltinis Bažnyčioje ir savo parapijoje. Kunigas nėra šios dvasinės gyvybės šaltinis, jis jos paskirstytojas visai Dievo tautai. Jis yra tarnas, kuris būdamas pateptas Dvasia prieina prie sakramentinės šventovės: nukryžiuotojo (plg. Jn 19, 31–37) ir prisikėlusiojo (plg. Jn 20, 20–23) Kristaus, iš kurio trykšta išganymas.

Žvelgdamas į Mariją, vyriausiojo ir amžinojo Kunigo Motiną, kunigas suvokia, jog jis drauge su Marija yra „išganingo bendravimo tarp Dievo ir žmonių įrankis“, nors skirtingu būdu: Švenčiausioji Mergelė per įsikūnijimą, o kunigas šventimų galia (24).

Kunigo santykis su Marija nereiškia vien apsaugos ar pagalbos poreikio; tai veikiau objektyvios duotybės įsisąmoninimas: tai „Dievo Motinos artimybė“, „veiklus buvimas, drauge su juo Bažnyčia nori išgyventi Kristaus slėpinį“ (25).

9. Kunigas, dalyvaudamas Kristaus, Galvos ir Ganytojo, vadovaujančioje veikloje jo Kūno atžvilgiu (26), yra ypatingai įgaliotas sielovados plotmėje būti „bendrystės žmogumi“ (27), vadovaudamas ir patarnaudamas visiems. Jis pašauktas ugdyti ir išlaikyti kūno narių vienybę su Galva ir tarpusavyje. Savo pašaukimu kunigas vienija ir tarnauja paties Kristaus sielovadinėje funkcijoje dvejopa apimtimi (plg. Mt 20, 28; Mk 10, 45; Lk 22, 27). Bažnyčios gyvenimo plėtra reikalauja energijos, kurią gali teikti tik ši bendrystės, vadovavimo ir tarnavimo tarnyba. Ji reikalauja kunigų, kurie, būdami visiškai supanašėję su Kristumi, puoselėdami pirminį visiško susitapatinimo su Kristumi pašaukimą, „jame“ ir „su juo“ drauge gyvena Kristuje Ganytojyje apreikšta galia, kuri, be kita ko, įgyja šviesos ir motyvacijos iš panašėjimo į nukryžiuoto ir prisikėlusio Dievo Sūnaus sužadėtuvinį atsidavimą atpirktajai ir atnaujintajai žmonijai. Reikalauja kunigų, kurie norėtų būti vienybės ir broliško atsidavimo visiems, ypač labiausiai to reikalingiems versmėmis; reikalauja žmonių, atpažįstančių Gerajame Ganytojyje (28) savo kunigiškąją tapatybę, kad šis įvaizdis būtų išgyvenamas vidujai ir išreikštas išoriškai tokiu būdu, jog visi visuomet galėtų tai suvokti (29).

Kunigas sudabartina Bažnyčios Galvą Kristų per žodžio tarnystę, dalyvavimą Kristaus pranašiškojoje funkcijoje (30). Kunigas in persona et in nomine Christi tarnauja evangelizuojančiu žodžiu, kviečiančiu visus į atsivertimą ir šventumą; jis tarnauja dievogarbos žodžiu, kuriuo aukštinama Dievo didybė ir dėkojama už jo gailestingumą; tarnauja sakramentiniu žodžiu, veiksmingu malonės šaltiniu. Šiomis daugeriopomis formomis kunigas Parakleto galybe tęsia dieviškojo Mokytojo mokymą jo Bažnyčioje.

b) Gyvenimo vienybė

10. Sakramentinis panašumas su Jėzumi Kristumi suteikia kunigui naują motyvą siekti šventumo (31) dėl jam patikėtos tarnybos, kuri pati savaime yra šventa. Tai nereiškia, kad šventumas, į kurį pašaukti kunigai, yra subjektyviai didesnis už tą šventumą, į kurį pašaukti visi tikintys krikščionys per krikštą. Šventumas visuomet tas pats (32), nors ir skirtingomis išraiškomis (33), tačiau kunigas turi jo siekti dėl naujo motyvo: kad atitiktų tą naują malonę, kuri jį suformavo atstovauti Kristaus, Galvos ir Ganytojo, asmeniui, kaip gyvas išganymo darbo įrankis (34). Kunigas, būdamas „sacerdos in aeternum“,  vykdydamas savo tarnystę privalo stengtis viskame sekti Viešpaties pavyzdžiu, vienydamasis su juo, jis „įžvelgs Tėvo valią ir aukosis už jam pavestąją kaimenę“ (35). Ant tokio meilės dieviškajai valiai ir sielovadinės meilės pamato statoma gyvenimo vienovė (36), kitaip tariant, vidinė vienybė (37) tarp dvasinio gyvenimo ir tarnybinės veiklos. Šios gyvenimo vienovės augimas grindžiamas sielovadine meile (38), maitinama tvirtu maldos gyvenimu, kad kunigas neatskiriamai būtų meilės liudytojas ir vidinio gyvenimo mokytojas.

11. Per visą Bažnyčios istoriją šviečia gausybė radikalaus sielovadinio atsidavimo pavyzdžių; tai gausus būrys šventų kunigų – kaip antai klebonų globėjas Arso klebonas, – pasiekusių pripažinto šventumo didžiadvasišku ir nepavargstančiu atsidavimu sielovadai, drauge laikantis gilios askezės ir vidinio gyvenimo. Šie ganytojai, apimti Kristaus meilės ir iš jos kylančios sielovadinės meilės, yra išgyventos Evangelijos įvaizdis.

Kai kurios šiuolaikinės kultūros kryptys neteisingai suvokia vidinio gyvenimo savitumą, apsimarinimą ir dvasingumą, laikydamos tai uždarumo, nusišalinimo formomis, taigi egoizmu, nesugebančiu suprasti pasaulio ir žmonių problemų. Taip kai kuriose vietose susiformavo įvairiopa kunigų tipologija: nuo sociologo iki terapeuto, nuo darbininko iki politiko ar vadybininko... galiausiai iki kunigo „pensininko“. Šia prasme reikia neužmiršti, kad kunigas liudija ontologinę konsekraciją, kuri apima neribotą laiką. Jo tikroji tapatybė randama Šventimų sakramentu suteiktoje žymėje, iš kurios vaisingai plėtojasi sielovadinė malonė. Kunigas privalo mokėti daryti viską ir visados kaip kunigas. Pasak šv. Jono Bosko, jis yra kunigas tiek prie altoriaus, tiek klausykloje, tiek mokykloje, gatvėje ar kur kitur. Kartais patys kunigai kai kuriomis šiandienos aplinkybėmis linkę manyti, kad jų tarnystė yra gyvenimo pakraštyje. Iš tikrųjų ji yra pačioje gyvenimo šerdyje, nes turi galią apšviesti, sutaikinti ir visa daryti nauja.

Kai kurie kunigai, entuziastingai ir kupini idealų pradėję savo tarnybą, gali patirti atgrasumą, nusivylimą ir netgi prieiti iki žlugimo. Tai gali įvykti dėl daugelio priežasčių: ugdymo stokos, brolybės tarp vyskupijos kunigų trūkumo, asmeninio izoliavimosi, dėmesio bei palaikymo iš vyskupo (39) ar bendruomenės stygiaus, asmeninių problemų, tarp jų ir dėl sveikatos, kartėlio, kai nerandama atsakymo ar sprendimų, įtaraus požiūrio į askezę ir vidinio gyvenimo apleidimo, tikėjimo stygiaus.

Tarnybos dinamizmas be tvirto kunigiško dvasingumo pavirstų į tuščią aktyvizmą be jokio pranašiškojo pobūdžio. Tampa aišku, kad kunigo vidinės vienovės pažeidimas yra pirmiausia jo atšalimo sielovadinės meilės srityje padarinys, tai yra, kai atšąla budri meilė, saugant „savyje ‘slėpinį’, patikėtą jam Bažnyčios ir žmonijos gerovės vardan“ (40).

Išlikti artimame garbinimo pokalbyje su geruoju Ganytoju, esančiu Švenčiausiajame altoriaus Sakramente, yra sielovados prioritetas, kur kas svarbesnis už visa kita. Kunigas, bendruomenės vadovas, privalo įgyvendinti šį prioritetą, kad vidujai netaptų išdžiūvęs ir nevirstų sausu kanalu, nebegebančiu niekam nieko duoti.

Svarbiausias sielovados darbas neabejotinai yra dvasingumas. Nesvarbu, koks yra sielovados lygmuo, misijinis projektas ar evangelizacijos dinamizmas – visa pasmerkta žlugti, jei nepaisoma dvasingumo ir dieviškojo kulto pirmenybės.

c) Ypatingas kelias į šventumą

12. Tarnaujamoji kunigystė, būdama panaši į kunigiškąjį Kristaus buvimą ir veiklą, atveria dvasinio gyvenimo naujovę, perimtą iš to, kuris suteikė šią dovaną. Tai dvasinis gyvenimas, suderintas su dalyvavimu Kristaus vadovavime Bažnyčiai ir brandinamas kunigiškame tarnavime Bažnyčiai: tai šventumas tarnyboje ir tarnybai.

13. Pagilinti „tarnautojo savimonę“ (41) labai svarbu kunigo dvasiniam gyvenimui ir pačios jo tarnybos veiksmingumui.

Tarnavimo santykis su Jėzumi Kristumi „grindžia ir reikalauja dar gilesnio ryšio, besiremiančio kunigo ‘intencija’, t. y. jo sąmoninga ir laisva valia, sakramentiniam ženklui tarpininkaujant, daryti tai, ką nori daryti Bažnyčia“ (42).

Žodžiai „intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia“ nušviečia pašventintojo tarnautojo dvasinį gyvenimą ir ragina pripažinti asmeninį buvimą įrankiu, tarnaujant Kristui ir Bažnyčiai ir įgyvendinant tai konkrečiais tarnystės veiksmais. Šia prasme „intencija“ būtinai apima santykį su Kristaus kaip Galvos veikimu Bažnyčioje ir per Bažnyčią, jo valios atitikimą, ištikimybę jo nuostatoms, klusnumą jo gestams: tarnybinis veikimas yra Kristaus ir jo Kūno – Bažnyčios darbinis instrumentas.

Kalbama apie nuolatinę asmeninę valią: „Toks ryšys paprastai tampa visa aprėpiantis ir gilus, įtraukiantis protą, jausmus, gyvenimą, taigi įvairias moralines bei dvasines nuostatas, susijusias su kunigo atliekama tarnyba“ (43).

Kunigiškasis dvasingumas reikalauja alsuoti Viešpaties Jėzaus artumu, bičiulyste ir asmeniniu susitikimu, „pasidalyta“ tarnaujamąja misija, meile ir tarnavimu Jėzaus asmeniui, būnant Bažnyčios – jo Kūno, jo Sužadėtinės – „asmenyje“. Meilė Bažnyčiai ir atsidavimas jai tarnaujant kunigiškojoje tarnyboje reikalauja giliai mylėti Viešpatį Jėzų. „Ši pastoracinė meilė labiausiai plaukia iš Eucharistinės aukos, kuri dėl šios priežasties yra viso kunigo gyvenimo centras ir šaknys. Ta kunigo dvasia tesistengia suimti savin, kas vyksta ant aukos altoriaus. O tai pasiekti galės tik patys dvasininkai, stengdamiesi malda vis giliau prasiskverbti į Kristaus slėpinį“ (44).

Prasiskverbti į šį slėpinį padeda Švenčiausioji Mergelė drauge su Atpirkėju, nes „kai švenčiame šventąsias Mišias, tarp mūsų stovi Dievo Sūnaus Motina, įvedanti mus į jo išganymo aukos slėpinį. Šiuo būdu ji tampa tarpininke tos malonės, kuri iš šios aukos trykšta per Bažnyčią ir per visus tikinčiuosius“ (45). „Marija, unikaliu būdu susivienijusi su kunigiškąja Kristaus auka, dalyvauja jo valioje išganyti pasaulį per Kryžių. Ji tapo pirmoji ir tobuliausia dvasinė dalyvė jo kaip Sacerdos et Hostia atnašavime. Būdama tokia, ji gali gauti ir duoti tiems, kurie tarnybinėje plotmėje dalyvauja jos Sūnaus kunigystėje, malonę vis labiau atsiliepti į dvasinės atnašos reikalavimus, kuriuos apima kunigystė: ypač tikėjimo, vilties ir ištvermės išbandymuose malonę, atpažįstamą kaip stimulą didžiadvasiškiau dalyvauti atperkamojoje aukoje“ (46).

Eucharistija turi būti „kunigo tarnybos centras“ (47), kadangi joje glūdi visas dvasinis Bažnyčios gėris, ir ji pati savaime yra visos evangelizacijos šaltinis ir viršūnė (48). Iš čia vis labiau išryškėja pasirengimo šventosioms Mišioms, jų kasdienio šventimo (49), dėkojimo ir Jėzaus Švč. Sakramente aplankymo dienos tėkmėje svarba!

14. Be Eucharistinės aukos kunigas kasdien švenčia šventąją Valandų liturgiją, kurią laisvai priėmė kaip rimtą pareigą.  Pradedant nekruvinąja  Kristaus auka ant altoriaus ir baigant dieviškosios liturgijos šventimu, kartu su visa Bažnyčia kunigo širdyje vis intensyvėja meilė dieviškajam Ganytojui, kurį jis akivaizdžiai parodo tikintiesiems. Kunigas yra gavęs privilegiją „kalbėti Dievui visų vardu“, tapti „tarsi visos Bažnyčios burna (50); jis įvykdo dieviškojoje liturgijoje tai, ko trūksta Kristaus garbinimui; kunigo, kaip įgalioto ambasadoriaus, užtarimas yra vienas pačių veiksmingiausių pasaulio išganymui (51).

d) Kunigo ištikimybė bažnytinei disciplinai

15. „Tarnautojo savimonė“ reikalauja Kristaus Kūno organiško veikimo suvokimo. Bažnyčios gyvenimo ir misijos plėtrai reikalinga santvarka, taisyklės, elgesio nuostatos arba disciplininė tvarka. Reikia įveikti visus išankstinius nusistatymus bažnytinės disciplinos atžvilgiu, pradedant nuo pačios sąvokos, taip pat savotišką baimę bei kompleksus, kai ja remiamasi ir reikalaujama tinkamo jos vykdymo. Kai laikomasi galiojančių bažnytinės disciplinos normų bei kriterijų, išvengiama tam tikrų įtampų, kurios įvairiopai sudarytų pavojų tai sielovados pastangų vienybei, kuri Bažnyčiai būtina norint veiksmingai vykdyti evangelizacijos misiją. Brandus tarnybinis įsipareigojimas laiduoja tikrumą, jog Bažnyčiai „reikalingos normos, kad jos hierarchinė ir organinė struktūra taptų regima, taip pat kad ji galėtų vykdyti Dievo jai patikėtas funkcijas, ypač susijusias su šventąja valdžia ir sakramentų administravimu“ (52).

Kristaus ir jo mistinio Kūno tarnautojo savimonė apima įsipareigojimą ištikimai vykdyti Bažnyčios valią, konkrečiai išreiškiamą normomis (53). Bažnyčios įstatymų tikslas yra krikščioniškojo gyvenimo tobulinimas, geresnis išganymo misijos vykdymas, tad jis turi būti išgyvenamas nuoširdžia dvasia ir gera valia.

Tarp visų kitų aspektų ypatingą dėmesį reikia atkreipti į klusnumą Bažnyčios įstatymams bei liturginiams nuostatams, kitaip tariant, ištikimai mylėti normas, kurių tikslas tvarkyti kultą pagal vyriausiojo ir amžinojo Kunigo ir jo mistinio Kūno valią. Šventoji liturgija suvokiama kaip Jėzaus Kristaus kunigystės vykdymas (54), neprilygstamas šventas veiksmas, „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“ (55). Taigi tai sritis, kur turi vyrauti tarnautojo savimonė ir kur veikiama pagal įsipareigojimus, laisvai ir iškilmingai priimtus Dievo ir bendruomenės akivaizdoje. „Šventosios liturgijos tvarkymas priklauso tik Bažnyčios vadovybei, kuri yra Apaštalų Sostas ir pagal teisės nuostatas vyskupas. <...> Todėl niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti arba pakeisti“ (56). Savavaliavimas, subjektyvistinės frazės, improvizacijos, neklusnumas švenčiant Eucharistiją akivaizdžiai prieštarauja tiek Švenčiausiajai Eucharistijai, tiek Kristaus aukai. Tas pat galioja ir švenčiant kitus sakramentus, ypač Atgailos sakramentą, per kurį atleidžiamos nuodėmės ir susitaikoma su Bažnyčia (57).

Analogišką dėmesį kunigai turi atkreipti į Bažnyčios skatinamą tikrą ir sąmoningą tikinčiųjų dalyvavimą šventojoje liturgijoje (58). Šventojoje liturgijoje yra funkcijų, kurias gali atlikti negavę Šventimų sakramento tikintieji; tačiau kitos funkcijos tinka ir absoliučiai išskirtos tik pašventintiesiems tarnautojams (59). Pagarba skirtingų luomų tapatybei, jų tarpusavio papildomumas vykdant misiją reikalauja vengti bet kokios netvarkos šiame dalyke.

e) Kunigas bažnytinėje komunijoje

16. Tarnaujant Bažnyčiai – kurią sudaro tikintieji, apdovanoti tuo pačiu krikšto orumu, tačiau įvairiomis charizmomis bei funkcijomis , – reikia ją pažinti ir mylėti ne taip, kaip tai norėtų daryti laikinos mąstysenos ar įvairios ideologijos, bet kaip to norėjo jos įkūrėjas Jėzus Kristus. Tarnavimo bendruomenei funkcija, kylanti iš panašumo į Galvą Kristų, reikalauja pažinti ir gerbti tikinčiųjų pasauliečių specifinį vaidmenį ir visais įmanomais būdais skatinti kiekvieną imtis atsakomybės. Kunigas tarnauja savo bendruomenei, bet taip pat yra tos bendruomenės palaikomas. Jam reikalingas tikinčiųjų indėlis ne tik organizuojant ir administruojant bendruomenę, bet taip pat stiprinant tikėjimą ir meilę: tarp kunigo ir kitų tikinčiųjų tikėjimo susidaro savotiška osmozė. Krikščioniškosios šeimos ir uolios bendruomenės dažnai padėdavo kunigams krizių momentais. Dėl tos pačios priežasties taip pat svarbu, kad kunigai pažintų, vertintų ir gerbtų pašvęstajam gyvenimui būdingas sekimo Kristumi ypatybes, sudarančias brangiausią Bažnyčios lobyną ir vaisingo Šventosios Dvasios veikimo liudijimą.

Kunigai juo labiau yra gyvi ženklai ir bažnytinės bendrystės tarnai, juo labiau prisideda prie gyvosios Bažnyčios vienybės laike, tai yra puoselėja šventąją tradiciją, kurią saugo ir laiduoja Magisteriumas. Vaisingas rėmimasis tradicija duoda kunigo tarnystei tvirtumo ir objektyvumo liudijant Tiesą, atėjusią apsireiškusiame istorijoje Kristuje. Tai padeda jam išvengti nekantraus naujovių noro, kenkiančio bendrystei ir nuskurdinančio kunigystės tarnybos vykdymą, atimančio iš jo gelmę ir tikėtinumą.

Klebonas turi ypač kantriai austi bendrystę tarp savo parapijos, vietinės Bažnyčios ir visuotinės Bažnyčios. Jis turi būti tikras pavyzdys, laikydamasis amžinojo Bažnyčios Magisteriumo ir jos didžios disciplinos.

f) Visuotinumo suvokimas partikuliarume

17. „Kunigas turi suprasti, kad jo priklausomybė vietinei Bažnyčiai pačia savo prigimtimi yra būdingas elementas, leidžiantis išgyventi krikščionišką dvasingumą. Ta prasme būtent kunigo priklausomybė ir atsidavimas vietinei Bažnyčiai suteikia jam  prasmių, vertinimo ir veiklos kriterijų, formuojančių jo sielovadinę misiją ir dvasinį gyvenimą“ (60). Čia kalbama apie svarbų dalyką, kuris reikalauja įgyti platų požiūrį į tai, kad „priklausomybė ir atsidavimas vietinei Bažnyčiai neapriboja kunigo veiklos ir gyvenimo nei dėl vietinės Bažnyčios, nei dėl kunigo tarnybos prigimties“ (61).

Inkardinacijos samprata, modifikuota Vatikano II Susirinkimo ir išreikšta Kanonų teisės kodekse (62), leidžia įveikti pavojų užsklęsti kunigų tarnystę griežtuose rėmuose, ne tiek geografine, kiek veikiau psichologine ar net teologine prasme. Priklausymas vietinei Bažnyčiai ir sielovadinis tarnavimas joje esančiai bendruomenei – tai ekleziologinės tvarkos elementai – egzistenciškai apima kunigų gyvenimą bei veiklą ir suteikia jiems savitą  veidą, kurį sudaro specifinės sielovados kryptys, tikslai, asmeninis atsidavimas apibrėžtoms užduotims, pastoraciniai susitikimai, bendri interesai. Siekiant veiksmingai mylėti vietinę Bažnyčią, jai priklausyti ir atsidėti, tarnaujant ir aukojantis jai ir net dovanojant savo gyvenimą, būtina, kad pašvęstasis  tarnautojas vis labiau suvoktų, jog visuotinė Bažnyčia yra „ontologiškai ir laiko požiūriu pirmesnė negu bet kokia atskira vietinė Bažnyčia“ (63). Visuotinę Bažnyčią sudaro ne vietinių Bažnyčių suma. Vietinės Bažnyčios, būdamos visuotinėje Bažnyčioje ir kilusios iš jos kaip pradmens, privalo būti atviros tikros asmenų bendrystės, charizmų, dvasinių tradicijų tikrovei, pranokstančiai geografines, intelektines ar psichologines sienas (64). Kunigui turėtų būti labai aišku, jog tėra viena Bažnyčia! Visuotinumas, arba katalikiškumas, turi savimi pripildyti tai, kas partikuliaru. Gilus, tikras ir gyvybingas bendrystės ryšys su Petro Sostu sudaro viso to garantiją ir būtiną sąlygą. Tai išreiškia nuostata motyvuotai priimti, skleisti ir ištikimai taikyti popiežiaus ir Romos kurijos dikasterijų dokumentus.

Čia apžvelgėme kiekvieno kunigo kaip tokio buvimą ir veiklą. Dabar apmąstysime specifinę kunigo tarnystę parapijoje.

II DALIS

PARAPIJA IR KLEBONAS

3. Parapija ir klebono tarnyba

18. Teologinės-kanoninės parapijos sampratos svarbiausi ekleziologiniai bruožai buvo apsvarstyti Vatikano II Susirinkime, pasitelkiant Tradiciją, katalikiškąją doktriną, komunijos ekleziologiją, ir po to perkelti į Kanonų teisės kodeksų įstatymus. Šie bruožai buvo įvairiais aspektais išplėtoti posusirinkiminiame popiežių mokyme tiek eksplicitiškai, tiek implicitiškai, visuomet siekiant pagilinti pašventintosios kunigystės sampratą. Taigi naudinga apibendrinti pagrindinius teologinės bei kanoninės doktrinos šia tema bruožus, pirmiausiai ieškant geresnio atsakymo į pastoracinius iššūkius, iškylančius trečiojo tūkstantmečio pradžioje kunigams, einantiems parapijos klebono tarnybą.

Tai, kas sakoma apie kleboną, svarstant sielovadinį vadovo įsipareigojimą, analogiškai plačiu mastu tinka ir tiems kunigams, kurie parapijose jiems talkina ir atlieka specifines pastoracines užduotis, pvz., įkalinimo vietose, globos namuose, universitetuose, mokyklose, migrantų bei užsieniečių pagalbos centruose ir t. t.

Parapija yra konkreti communitas christifidelium, stabiliai sudaryta vietinės Bažnyčios apibrėžtyje, kurioje sielovada, remiantis diecezijos vyskupo autoritetu patikėta klebonui kaip tikram ganytojui (65). Visas parapijos gyvenimas, taip pat jos apaštališkosios užduotys visuomenės atžvilgiu turi būti suvokiamos atsižvelgiant į bendrosios kunigystės ir tarnybinės kunigystės organinę bendrystę, brolišką ir dinamišką ganytojų ir tikinčiųjų bendradarbiavimą, absoliučiai gerbiant kitų teises ir pareigas, kai kiekvienas turi atitinkamas kompetencijos bei atsakomybės sritis. Kunigas, „artimai vienydamasis su savo vyskupu bei tikinčiaisiais, privalo apsaugoti savo pastoracinę tarnybą nuo visų autoritarizmo formų bei demokratinio valdymo būdų, svetimų giliai tarnybos tikrovei“ (66). Verta pažvelgti ir į tebegaliojančią tarpdikasterinę instrukciją Ecclesiae de Mysterio, ypatinga forma patvirtintą popiežiaus, kurios integralus taikymas garantuoja teisingą bažnytinę praktiką šioje esmingai svarbioje bažnytinio gyvenimo sferoje.

Vidinis ryšys su vyskupijos bendruomene ir su savo vyskupu, išlaikant hierarchinę bendrystę su Petro įpėdiniu, garantuoja parapijos bendruomenei priklausomybę visuotinei Bažnyčiai. Taigi čia kalbama apie pars dioecesis (67), gaivinamą tos pačios bendrystės dvasios, bendros krikšto atsakomybės, to paties liturginio gyvenimo, sutelkto į Eucharistijos šventimą (68), ir tos pačios misijos dvasios, ženklinančios visą parapijos bendruomenę. Parapija „stovi ant teologinės tikrovės pamato, nes yra eucharistinė bendruomenė, arba bendruomenė, galinti švęsti Eucharistiją. Ši galia kyla iš to, kad parapija yra tikėjimo bendruomenė bei organiška bendruomenė, t. y. sudaryta iš pašventintų kunigų ir kitų krikščionių, o klebonas, reprezentuojantis vyskupijos vyskupą, yra hierarchinė grandis, jungianti parapiją su visa daline Bažnyčia“ (69).

Šia prasme parapija, kuri yra tarsi vyskupijos ląstelė, „teikia ryškų bendruomeninio apaštalavimo pavyzdį, kad ir kokios būtų žmonių skirtybės, visa suimdama į viena ir jungdama į Bažnyčios visumą“ (70). Parapijos sampratoje communitas christifidelium sudaro esminį ir pamatinį personalinį elementą. Šia sąvoka norima pabrėžti dinamišką santykį asmenų, kurie apibrėžtu būdu, būtinai tinkamai vadovaujami ganytojo, sudaro parapiją. Bendroji taisyklė galioja visiems apibrėžtos teritorijos tikintiesiems; arba tik kai kuriems tikintiesiems, turint omeny personalines parapijas, kurios sudarytos remiantis apeigomis, kalba, tautybe ir kitais tiksliais motyvais (71).

19. Kitas pamatinis elementas parapijos sampratoje yra pastoracinis rūpinimasis, arba sielovada, būdinga klebono tarnybai, besireiškianti iš esmės Dievo žodžio skelbimu, sakramentų administravimu ir pastoraciniu vadovavimu parapijai (72). Parapijoje, įprastinėje sielovados srityje, „klebonas yra tikrasis jam patikėtos parapijos ganytojas, vykdantis parapijos sielovadą diecezijos vyskupo valdžia, o drauge su vyskupu pašauktas dalyvauti Kristaus tarnyboje, kad bendruomenei tarnautų atlikdamas mokymo, šventinimo ir valdymo funkcijas, bendradarbiaudamas su kitais kunigais ar diakonais, talkinant pasauliečiams tikintiesiems pagal teisės normas“ (73). Ši klebono funkcijos samprata atskleidžia didelį ekleziologinį turtingumą ir netrukdo vyskupui pagal teisės normas nustatyti kitas cura animarum formas.

Būtinybė pritaikyti sielovados pagalbą šio laiko aplinkybėms, kurios kai kur reiškiasi kunigų stoka, taip pat tankiai apgyvendintomis miestų ar išsklaidytomis kaimo parapijomis arba menku parapijiečių skaičiumi, – davė pretekstą Bažnyčios visuotinės teisės srityje pasiūlyti kai kurias naujoves, žinoma, ne principines, dėl vadovavimo parapijos sielovadai. Viena tokių naujovių – tai galimybė patikėti vienos ar kelių parapijų sielovadą keletui kunigų in solidum, su sąlyga, kad tik vienas iš jų būna moderatoriumi, vadovaudamas visai sielovados veiklai ir asmeniškai atsakydamas už ją vyskupui (74). Viena klebono tarnyba ir viena parapijos sielovada patikima daugiaasmenei grupei, sudarytai iš įvairių kunigų, kurie tolygiai dalyvauja jiems patikėtoje tarnyboje, asmeniškai vadovaujami savo konfratro moderatoriaus. Patikėti parapijos sielovadą in solidum gali būti naudinga sprendžiant sunkumus tose vyskupijose, kuriose mažai kunigų ir jie privalo paskirstyti savo laiką tarp įvairių tarnybinės veiklos sričių. Tai gali pasirodyti naudingas būdas ugdyti kunigų bendrą sielovadinę atsakomybę ir ypač visuomet skatintiną kunigų bendro gyvenimo įpratimą (75).

Tačiau pasitelkiant apdairumą nedera ignoruoti ir kai kurių sunkumų, kuriuos gali sudaryti sielovada in solidum, beje, patikėtina vien tik kunigams. Mat tikintiesiems būdinga tapatintis su vienu ganytoju, o nuolatinė kunigų kaita, net ir koordinuojama, gali klaidinti žmones ir parapijoje likti nesuprasta. Klebono, kuris sakramentinėje plotmėje yra tarsi parapijos „pater familias“, akivaizdus turtas yra dvasinė tėvystė ir iš jos atsirandantys ryšiai, lemiantys sielovados vaisingumą.

Esant pastoracinei būtinybei, vyskupas gali laikinai patikėti keletą parapijų vieno kunigo sielovadiniam rūpinimuisi (76).

Jei to reikalauja aplinkybės, parapiją galima patikėti administratoriui (77) laikinu potvarkiu (78). Tačiau čia dera priminti, kad kunigo tarnyba, būdama iš esmės pastoracinė, reikalauja pilnatvės ir stabilumo (79). Klebonas privalo būti istorinį Kristų sudabartinanti ikona. Reikalavimas būti panašiam į Kristų pabrėžia šio įpareigojimo svarbą.

20. Parapijos ganytojo misijai, apimančiai visą sielovadą, būtini kunigystės šventimai (80). Pagal Kanonų teisę, kad klebono paskyrimas galiotų, eksplicitiškai būtinas buvimas bažnytinėje bendruomenėje (81) ir kunigystės šventimai (82).

Dėl klebono pareigos skelbti Dievo žodį ir mokyti autentiškos katalikų doktrinos 528 kan. eksplicitiškai minima homilija ir katechetinis mokymas; iniciatyvos, skleidžiančios Evangelijos dvasią visose gyvenimo srityse; katalikiškas vaikų ir jaunuolių auklėjimas; įsipareigojimas, tinkamai bendradarbiaujant su pasauliečiais, siekti, kad Evangelijos žinią išgirstų apleidusieji religinę praktiką ir nebeišpažįstantieji tikėjimo (83), kad jie per Dievo malonę galėtų atsiversti. Žinoma, klebonas nėra įpareigojamas asmeniškai vykdyti visas šias pareigas, jis įpareigojamas rūpintis, kad jos – pagal Bažnyčios mokymą ir discipliną – parapijoje, atsižvelgiant į aplinkybes ir visuomet išlaikant klebono atsakomybę, būtų tinkamai paskirstytos. Kai kurios iš tų funkcijų, pavyzdžiui, homilijos sakymas švenčiant Eucharistiją (84), privalo visuomet ir išimtinai būti vykdomos tik pašvęstojo tarnautojo. „Net jeigu jį iškalba pranoktų neįšventintas tikintysis, tai nepanaikina [kunigo] uždavinio būti sakramentiniu Kristaus, Galvos ir Ganytojo, atvaizdu, nes pirmiausia iš to kyla jo pamokslo veiksmingumas“ (85). Kitas klebono funkcijas, pavyzdžiui, katechezę, paprastai gali vykdyti pasauliečiai, gavę deramą doktrininį išsilavinimą ir gyvenantys pilnutinį krikščionišką gyvenimą, tačiau tokiu atveju klebonas privalo nuolat palaikyti asmeninį ryšį su tais žmonėmis. Palaimintasis Jonas XXIII rašė: „Labai svarbu, kad kunigija visuomet liktų ištikima pareigai mokyti. Dėl šio dalyko šventasis Pijus X sakė: ’Naudinga tik to siekti ir tik tą pabrėžti, kad kunigai neįpareigojami jokiai kitai svarbesnei tarnybai, nei susaistomi kitu griežtesniu įpareigojimu’“ (86).

Aišku, kad kunigas dėl veiksmingos sielovadinės meilės privalo ne tik drąsinti savo bendradarbius, bet taip pat dėmesingai ir rūpestingai juos prižiūrėti. Kai kuriose šalyse, kur tikintieji priklauso įvairiakalbėms grupėms ir kur nėra įsteigtų personalinių parapijų (87) ar kitų atitinkamų patvarkymų, teritorinės parapijos klebonas yra tikras tokių tikinčiųjų ganytojas (88), turintis gerbti ypatingus savo tikinčiųjų poreikius, taip pat ypatingas kultūrines nuostatas.

21. Dėl įprastinių pašventinimo priemonių 528 kanonu nustatoma, jog klebonas privalo įsipareigoti, kad Švenčiausioji Eucharistija būtų parapijos bendruomenės centras ir kad visi tikintieji galėtų pasiekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvę sąmoningai ir aktyviai dalyvaudami šventojoje Liturgijoje, švęsdami sakramentus, praktikuodami maldą ir gerus darbus.

Pažymėtina, kad Kodekse specialiai užsimenama apie dažną šventosios Eucharistijos ir Atgailos sakramento priėmimą. Tai nurodo, jog klebonas, nustatydamas parapijoje Mišių ir išpažinčių klausymo laiką, turi atsižvelgti į tai, koks laikas patogus daugumai tikinčiųjų, taip pat turėdamas omenyje poreikius tų, kurių dienotvarkė neleidžia lengvai naudotis sakramentais. Klebonas turėtų skirti ypatingą dėmesį individualiai išpažinčiai, suvokiamai ta dvasia ir ta forma, kuri nustatyta Bažnyčios (89). Dera priminti, kad vaikai atliktų išpažintį prieš pirmąją Komuniją (90). Be to, individualių išpažinčių sielovados sumetimais ir tikinčiųjų patogumui gali būti klausoma ir Mišių šventimo metu (91).

Taip pat reikia gerbti „penitento norimą išpažinties atlikimo būdą, akis į akį ar per klausyklos groteles“ (92). Nuodėmklausys taip pat sielovados sumetimais gali labiau norėti naudotis klausykla su grotelėmis (93).

Dera kuo stipriau puoselėti Švenčiausiojo Sakramento lankymo praktiką. Šiuo tikslu bažnyčios turėtų likti kuo ilgiau atviros, taip pat turėtų būti nustatytas laikas, kada bažnyčia atidaryta. Daugelis klebonų puoselėja pagirtiną Švenčiausiojo Sakramento išstatymo ir adoracijos praktiką ir gali paliudyti jos vaisius savo parapijų gyvumui.

Švenčiausioji Eucharistija su meile laikoma tabernakulyje „kaip vienuolinės ar parapinės bendruomenės širdis“ (94). „Be eucharistinio kulto, kuris yra tarsi širdies plakimas, parapija išdžiūva“ (95). „Jei norite, kad tikintieji melstųsi noriai ir pamaldžiai, – priminė Romos dvasininkijai Pijus XII, – duokite jiems pavyzdį bažnyčiose melsdamiesi priešais juos. Tinkamai nusiteikęs ir giliai susitelkęs kunigas, ant kelių suklupęs priešais tabernakulį, yra žmonių ugdymo pavyzdys, primenantis ir kviečiantis maldingai lygiuotis“ (96).

22. Savo ruožtu 529 kanone apžvelgiami pagrindiniai reikalavimai vykdant parapijos ganytojo funkciją ir tam tikra prasme nubrėžiamos klebono tarnybinės nuostatos. Kaip tikras parapijos klebonas jis įsipareigoja pažinti jam patikėtus tikinčiuosius, vengdamas funkcionalizmo: klebonas nėra funkcionierius, atliekantis vaidmenį ir teikiantis patarnavimus to prašantiems. Būdamas Dievo vyras, jis integraliai vykdo savo tarnystę ieškodamas tikinčiųjų, lankydamas juos šeimose, domėdamasis jų poreikiais bei džiaugsmais; jis apdairiai pakoreguoja, rūpinasi seneliais, silpnaisiais, apleistaisiais, sergančiaisiais ir mirštančiaisiais; jis ypač rūpinasi nusidėjėlių ir klystančiųjų atsivertimu ir kiekvienam padeda suvokti savo pareigas, ugdydamas krikščioniškąjį gyvenimą šeimose (97).

Dvasinio ir medžiaginio gailestingumo darbų ugdymas lieka tarp sielovados prioritetų ir yra krikščioniškosios bendruomenės gyvybingumo ženklas. Kita svarbi klebonui patikėta pareiga yra ugdyti pasauliečius atlikti tinkamą vaidmenį Bažnyčios misijoje, tai yra tobulinti laikinąją tikrovę, gaivinant ją Evangelijos dvasia, ir taip liudyti Kristų, ypač vykdant pasaulietiškąsias pareigas (98).

Klebonas privalo bendradarbiauti su vyskupu ir su kitais vyskupijos kunigais, kad parapijos tikintieji jaustųsi esą vyskupijos ir visuotinės Bažnyčios (99) nariai. Didėjantis šiuolaikinės visuomenės mobilumas dar labiau reikalauja, kad parapija neatsiribotų nuo kitų, kad priimtų iš kitų parapijų atvykstančius tikinčiuosius ir vengtų atkalbinėti savo parapijiečius dalyvauti kitų parapijų, rektoratų ar sielovados centrų gyvenime.

Klebonui tenka ypatinga pareiga uoliai ugdyti, palaikyti bei puoselėti kunigystės pašaukimus (100). Asmeninis pavyzdys, net regimai parodant savo kunigiškąją tapatybę (101), gyvenimas pagal ją rūpinantis individualia išpažintimi ir dvasiniu jaunuolių vadovavimu, taip pat katecheze apie pašventintąją kunigystę suteiks tikrovišką pagrindą būtinai pašaukimų sielovadai. „Kunigiškosios tarnybos pareiga visuomet buvo sėti visiškai pašvęsto Dievui gyvenimo sėklas ir ugdyti meilę skaistumui“ (102).

Kanonų teisės kodekse numatytos šios ypatingos klebonų funkcijos (103): teikti Krikštą; teikti Sutvirtinimo sakramentą esantiems mirties pavojuje pagal 883, 3 kanono normą (104); teikti Viatiką ir Ligonių patepimą laikantis 1003 kanono § 2 ir § 3 potvarkių (105); teikti apaštališkąjį palaiminimą; asistuoti ir laiminti santuokas; švęsti laidotuvių apeigas; palaiminti krikšto vandenį Velykų laikotarpiu; vadovauti procesijoms ir teikti iškilmingus palaiminimus už bažnyčios sienų; iškilmingai švęsti Švenčiausiąją Eucharistiją sekmadieniais ir nustatytomis šventėmis.

Šie uždaviniai klebonui suteikiami ne tik kaip tarnybiniai veiksmai ir išskirtinės teisės, bet kaip ypatinga atsakomybė, kurią jis privalo kiek įmanydamas įgyvendinti asmeniškai ar bent prižiūrėti.

23. Vietovėse, kur jaučiamas kunigų stygius, gali atsitikti, o kai kur tai jau taikoma, kad vyskupas, apdairiai apsvarstęs, kanoniškai leistinais būdais bendradarbiavimą „ad tempus“ parapijos sielovadoje gali patikėti vienam ar keletui asmenų, nepažymėtų kunigystės žyme (106). Tačiau tokiais atvejais reikia rūpestingai atsižvelgti į pirminį pašvęstųjų tarnautojų ir pasauliečių charizmų bei funkcijų įvairumą bei tarpusavio papildomumą, nes jis būdingas Bažnyčiai, kuriai Dievas norėjo suteikti organinę struktūrą. Būna ypatingų situacijų, pateisinančių tokį bendradarbiavimą. Tačiau toks bendradarbiavimas negali teisėtu būdu pranokti kunigystės tarnybos ir pasauliečių ypatumų ribų.

Siekdama išlaikyti terminologijos grynumą ir vengdama galimo klaidinimo, Bažnyčia rezervuoja kunigams kai kurias sąvokas, ženklinančias „potestas capitis“, kaip antai „ganytojas“, „kapelionas“, „direktorius“, „koordinatorius“, taip pat kitus atitikmenis (107).

Kodekse, aptariant pasauliečių teises ir pareigas, kompetencijos bei funkcijos, teisėtai priklausančios visiems tikintiesiems pagal jų teises ir pareigas, skiriamos nuo iš bendradarbiavimo sielovadoje kylančių kompetencijų bei funkcijų. Pastarosios sudaro capacitas arba habilitas, ir jų vykdymas priklauso nuo teisėtų ganytojų kvietimo jų imtis (108). Taigi jos jokiu būdu nėra „teisės“.

24. Tai išreiškė popiežius Jonas Paulius II posinodiniame apaštališkajame paraginime Christifideles laici: „Išganomąją Bažnyčios misiją pasaulyje įgyvendina ne tik tie, kurie tai daro šventimų galia, bet ir visi pasauliečiai. Krikšto ir savito pašaukimo galia jie kiekvienas savo mastu dalyvauja kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje Kristaus tarnyboje. Todėl ganytojai privalo pripažinti ir remti plėtotę tų tarnybų ir funkcijų, kurias, remdamiesi krikšto, sutvirtinimo, o daugeliu atvejų ir santuokos sakramentiniu pagrindu, vykdo pasauliečiai katalikai. Ganytojai, visada vadovaudamiesi Bažnyčios nauda ir prisitaikydami prie bendrosios teisės nuostatų, reikalui esant gali pavesti pasauliečiams apibrėžtas funkcijas, nors ir susietas su ganytojo pareigomis, bet nereikalaujančias šventimų“ (žr. 23). Tame pačiame dokumente primenamas pamatinis šio bendradarbiavimo principas ir jo neperžengiamos ribos: „Tačiau pats tų užduočių vykdymas pasauliečio nepaverčia ganytoju, nes ši tarnyba kyla ne iš užduočių vykdymo, bet iš kunigystės sakramento. Tik kunigystės šventimai lemia, kad sakramentinė tarnyba yra dalyvavimo Kristaus – Galvos ir Ganytojo – tarnyboje ir jo amžinojoje kunigystėje ypatinga forma. Vykdyti kai kurias funkcijas, pavaduojant ganytoją, įgalina tiesiogiai ir formaliai iš paties ganytojo gautas oficialus įgaliojimas, o konkrečiai jos įgyvendinamos vadovaujant bažnytinei valdžiai“ (žr. 23) (109).

Tais atvejais, kai bendradarbiavimas su pašventintąja tarnyba buvo patikėtas nepašventintam tikinčiajam, kunigas būtinai privalo būti paskirtas moderatoriumi, suteikiant jam klebono įgaliojimus bei pareigas ir asmeniškai vadovauti sielovadai (110). Žinoma, klebono tarnyba, vykdoma kunigo, tiesiogiai paskirto sielovados veiklai, t. y. turinčio klebono įgaliojimus ir vykdančio išskirtinai kunigiškas funkcijas, visiškai skiriasi nuo kunigystės šventimų negavusio asmens subsidiško dalyvavimo vykdant kitas šios tarnybos funkcijas (111). Nepašventintas vienuolis, vienuolė, pasaulietis pašaukti dalyvauti sielovadoje, gali vykdyti administracinio pobūdžio, taip pat ugdymo bei dvasinio animavimo užduotis. Tačiau jie negali vykdyti pilnutinės sielovados funkcijų, kadangi jos reikalauja kunigiškosios žymės. Vis dėlto kai nėra pašventintojo tarnautojo, jie gali pavaduoti jį atitinkamai pagal kanoninį statusą tose liturginėse funkcijose, kurios minimos 230 kanono § 3: „vykdyti Žodžio tarnystę, vadovauti liturginėms maldoms, teikti krikštą ir dalyti šventąją Komuniją pagal teisės nuorodas“ (112). Diakonai, nors nebūdami tolygūs kitiems tikintiesiems, negali vykdyti pilnutinės cura animarum (113).

Diecezijos vyskupui visuomet patartina patikrinti kiekvieną būtinumo atvejį su didžiausiu apdairumu ir pastoraciniu įžvalgumu. Jis turėtų nustatyti kriterijus, apibrėžiančius pašauktųjų tinkamumą šiai bendradarbiavimo formai, ir nustatyti jų funkcijas atsižvelgdamas į kiekvienos parapijos aplinkybes. Kai funkcijos aiškiai neapibrėžtos, tai priklauso daryti kunigui moderatoriui. Tokių patvarkymų išimtinis ir laikinas pobūdis reikalauja, kad tose parapijų bendruomenėse būtų ugdomas absoliučios kunigiškųjų pašaukimų būtinybės suvokimas. Jose turi būti meilingai kultivuojamos šių pašaukimų užuomazgos, plėtojamos bendruomeninės ir asmeninės maldos už pašaukimus, taip pat maldos dėl kunigų šventumo brandinimo.

Kad kunigystės pašaukimai bendruomenėje galėtų lengviau išsiskleisti, svarbu, jog joje gyvuotų ir plėtotųsi autentiška meilė, gili pagarba ir stiprus entuziazmas Bažnyčiai, kuri yra Kristaus Sužadėtinė ir Šventosios Dvasios bendradarbė išganymo darbe.

Tikinčiųjų sąmonėje dera puoselėti džiaugsmą ir šventą išdidumą dėl to, kad jie priklauso Bažnyčiai, panašiai kaip tai nusakoma Pirmajame Petro laiške ir Apreiškime Jonui (plg. 1 Pt 3, 14; Apr 2, 13.17; 7, 9; 14, 1 ir t; 19, 6; 22, 14). Be džiaugsmo ir didžiavimosi dėl šios priklausomybės psichologiniu lygmeniu sunku išlaikyti ir plėtoti tikėjimo gyvenimą. Nenuostabu, kad bent jau psichologiniu lygmeniu kai kuriose aplinkose kunigystės pašaukimai vargiai atsiranda ar subręsta.

„Lemtinga klaida būtų nusivilti dabarties sunkumų akivaizdoje ir taip elgtis, tarsi reikėtų rengtis rytojaus Bažnyčiai, įsivaizduojamai beveik be kunigų. Priemonės, taikomos žvelgiant į tokią perspektyvą, siekiant pasipriešinti šiandieniniam kunigų stygiui, nepaisant geros valios, galėtų rimtai pakenkti bažnytinei bendruomenei“ (114).

25. „Kai diakonas dalyvauja parapijos, kuri dėl kunigų stygiaus nėra tiesiogiai globojama klebono, pastoracijoje, nuolatiniam diakonui visuomet teiktina pirmenybė neįšventintųjų tikinčiųjų atžvilgiu“ (115). Šventimų galia diakonas yra „mokytojas, nes skelbia ir aiškina Dievo žodį; šventintojas, nes susijęs su Krikšto sakramento, Eucharistijos ir sakramentalijų teikimu, kaip ’Kraujo tarnautojas’ dalyvauja šv. Mišių šventime, sergi ir dalija Eucharistiją; vadovas, nes prižiūri ir gaivina bendruomenę ar kokią nors bažnytinio gyvenimo sritį“(116).

Ypač svetingai priimtini sielovados tarnybą parapijoje vykdantys diakonai, kurie yra kandidatai į kunigus. Sutartinai su seminarijos vadovybe klebonas turėtų būti vadovas ir mokytojas, suvokiantis, kad kandidato į kunigus nuoširdus ir visiškas pasiaukojimas Kristui gali priklausyti nuo klebono kunigiškosios tapatybės liudijimo, jo tarnystės misijinio didžiadvasiškumo ir meilės parapijai.

26. Bažnytiniai įstatymai numato galimybę vyskupijos pastoracinės tarybos pavyzdžiu (117) – jei vyskupas, išklausęs kunigų tarybos, tai laiko tikslinga (118), – įsteigti parapijos pastoracinę tarybą. Šios tarybos pagrindinė užduotis yra instituciniu lygmeniu tarnauti tvarkant tikinčiųjų bendradarbiavimą, kuriuo plėtojama kunigams būdinga sielovados veikla (119). Taigi pastoracinė taryba yra konsultacinis organas, kur tikintieji, išreikšdami savo krikšto atsakomybę, gali padėti tarybai pirmininkaujančiam kunigui (120) patarimais sielovados srityje (121). „Pasauliečiai turi vis tvirčiau įsitikinti apaštališko įsipareigojimo savo parapijose reikšmingumu“, reikia drąsinti vis „stipresnį ir ryžtingesnį parapijos sielovados tarybų vertinimą“ (122). Tam yra aiškios priežastys: „Dabarties sąlygomis pasauliečiai gali ir privalo daug padaryti plėtodami savo parapijose autentišką bažnytinę komuniją ir žadindami pakilią misionierystę tarp netikinčiųjų ir tikinčių, bet metusių arba apleidusių krikščioniško gyvenimo praktiką“ (123). „Visi tikintieji turi teisę, kartais net pareigą, išreikšti savo nuomones dalykuose, susijusiuose su Bažnyčios gėriu. Tai gali įvykti per institucijas, įsteigtas padėti šiam tikslui: <...> pastoracinė taryba gali labai padėti teikdama pasiūlymus dėl misijinių, katechetinių ir apaštalavimo iniciatyvų <...> taip pat puoselėjant tikinčiųjų doktrininį ugdymą ir sakramentinį gyvenimą; kunigų sielovadiniam darbui gali būti teikiama pagalba įvairiomis socialinėmis bei teritorinėmis aplinkybėmis; siekiant geriau atkreipti visuomenės dėmesį ir t. t.“ (124). Pastoracinę tarybą reikia suvokti atsižvelgiant į tarnystės santykius tarp klebono ir jo tikinčiųjų, todėl neprasminga laikyti pastoracinę tarybą organu, pakeičiančiu kleboną parapijos vadovavime, arba tokia struktūra, kuri daugumos balsų pagrindu sąlygoja klebono vadovavimą parapijai.

Pagal įstatymo normas dėl teisingo ir doro administravimo parapijoje įsteigti organai ekonominiams klausimams nagrinėti negali sąlygoti klebono, kuris yra teisėtas įgaliotinis ir parapijos gėrybių administratorius (125).

4. Pozityvūs šiuolaikiniai iššūkiai parapijų sielovadoje

27. Kadangi prasidedant naujam tūkstantmečiui visa Bažnyčia buvo pakviesta į „naują krikščioniškojo gyvenimo polėkį“, pagrįstą prisikėlusio Kristaus buvimu tarp mūsų (126), turime įžvelgti šio kvietimo reikšmę parapijų sielovadai.

Tai nereikalauja išrasti naujų sielovados programų, nes krikščioniškoji programa, susitelkusi į Kristų, visuomet apima jo pažinimą, meilę ir sekimą juo, trejybinį gyvenimą jame ir istorijos perkeitimą drauge su juo iki jos visiškos užbaigos: „Tai programa, kuri nekinta mainantis laikams bei kultūroms, nors ir atsižvelgia į laiką bei kultūrą autentiško dialogo ir veiksmingo bendravimo labui“ (127).

Žvelgiant į plačius ir reiklius šiandienos sielovados horizontus sakoma: „Būtent dalinėse Bažnyčiose galima nustatyti konkrečius bei objektyvius programos elementus – darbo tikslus ir metodus, darbuotojų ugdymą bei skatinimą, reikiamų lėšų paiešką, – kurie leistų Kristaus skelbimui pasiekti žmones, ugdyti bendruomenes ir per evangelinių vertybių liudijimą giliai paveikti visuomenę bei kultūrą“ (128). Šie horizontai – tai mūsų laukiantis „jaudinantis pastoracijos atnaujinimo darbas“ (129).

Svarbiausias ir esminis sielovados iššūkis yra vesti tikinčiuosius į tvirtą dvasinį gyvenimą, pagrįstą krikščioniškosios doktrinos principais, kuriais gyveno ir kurių mokė šventieji. Pastoraciniame planavime prioritetas privalo būti teikiamas šiam esminiam pastoracinio veikimo aspektui. Šiandien labiau negu bet kada reikia iš naujo atrasti maldą, sakramentinį gyvenimą, meditaciją, tylią adoraciją, kalbant širdis į širdį su Viešpačiu, taip pat kasdienį dorybių praktikavimą, darantį mus panašius į jį, kadangi šie dalykai yra kur kas produktyvesni už bet kurią diskusiją ir galiausiai sudaro būtiną sąlygą, kad ji būtų veiksminga.

Apaštališkajame laiške Novo Millennio Ineunte nustatyti septyni sielovados prioritetai: šventumas, malda, sekmadieninis Švenčiausiosios Eucharistijos šventimas, Atgailos sakramentas, malonės primatas, Žodžio klausymas ir skelbimas (130). Šie prioritetai ypač išryškėjo iš didžiojo Jubiliejaus patirties. Jie ne tik duoda klebonams bei visiems kunigams, įsitraukusiems į cura animarum, rūpestingai apmąstytinų sielovados klausimų turinį bei medžiagą, bet taip pat pateikia dvasios sintezę, su kuria derėtų imtis dvasinio darbo atnaujinimo.

Laiške Novo millennio ineunte pabrėžiama taip pat „kita didelė sritis, kur reikia rimto plano visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių lygmenimis, susijusi su bendryste (koinonia), įkūnijančia ir iškeliančia aikštėn pačią Bažnyčios slėpinio gelmę“ (žr. 42) ir kviečiama ugdyti bendrystės dvasingumą. „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius“ (žr. 43). Laiške toliau sakoma: „Pirma konkrečių iniciatyvų planavimo, būtina skatinti bendrystės dvasingumą, padarant tai auklėjimo principu visur, kur ugdomas žmogus ir krikščionis, lavinami altoriaus tarnautojai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pastoracijos darbuotojai, statydinamos šeimos ir bendruomenės“ (žr. 43).

Tikram sielovadiniam šventumo ugdymui parapijų bendruomenėse reikalinga autentiška pedagogika maldos klausimais, įtikinama ir veiksminga katechezė, iškelianti sekmadieninį ir kasdienį Eucharistijos šventimą, bendruomeninę ir asmeninę Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, dažną ir individualią Atgailos sakramento praktiką, dvasinį vadovavimą, maldingumą Marijai, sekimą šventaisiais; taip pat atnaujintą apaštališką įsipareigojimą atliekant kasdienines bendruomenės ir individualias pareigas; tinkamą šeimos sielovadą ir nuoseklų politinį bei socialinį angažavimąsi.

Šis sielovados atnaujinimas nebus įmanomas, jei nebus įkvėptas, palaikomas ir gaivinamas tos pačios dvasios kunigų. „Tikintieji labai padrąsinami kunigo pavyzdžiu bei liudijimu <...>. Jie gali iš naujo atrasti parapiją kaip maldos ‘mokyklą’, kurioje susitikimas su Jėzumi Kristumi išreiškiamas ne vien pagalbos maldavimais, bet taip pat padėka, šlovinimu, adoracija, kontempliacija, maldingu klausymu, jausmų aistra, galiausiai tikra širdinga meile“ (131). „Vargas mums, jei užmiršime, kad be Kristaus negalime ‘nieko nuveikti’ (plg. Jn 15, 5). Šios tiesos užmiršti neleidžia malda. Ji nuolatos primena Kristaus primatą ir sykiu vidinio gyvenimo bei šventumo primatą. Jei šio principo nepaisoma, <...> patiriame tą patį, ką išgyveno mokiniai Evangelijos pasakojime apie stebuklingą žūklę: ‘kiaurą naktį vargę nieko nesugavome’ (Lk 5, 5). Tai tikėjimo, maldos, pokalbio su Dievu metas, skirtas atverti mūsų širdis malonės srautui ir leisti Kristaus žodžiui pereiti per mus visa savo jėga: Duc in altum!“ (132). Be šventų kunigų būtų sunku turėti gerus pasauliečius, be jų viskas tarsi užgestų; panašiai beveik neįmanoma be krikščioniškų šeimų – namų Bažnyčių – pasiekti pašaukimų pavasarį. Todėl klaidinga akcentuoti pasauliečius tuo pačiu apleidžiant pašvęstąją kunigystę, kadangi taip darydami nubaustume pačius pasauliečius ir padarytume bevaisę visą Bažnyčios misiją.

28. Viso pastoracinio planavimo pagrindą ir šio planavimo perspektyvą turėtų sudaryti mūsų bendruomenėse naujai suvokiamas visuotinis pašaukimas į šventumą. Kiekvieno apaštalavimo siela glūdi dieviškajame artume, kai niekas nelaikoma svarbiau už Kristaus meilę, siekiant viskame didesnės Dievo garbės, kristocentrišku dinamizmu išgyvenant marijiškąjį totus tuus! Šventumo pedagogika paženklina „pastoracinį planavimą šventumo ženklu“ (133) ir yra šių dienų pirminis sielovadinis iššūkis. Šventoje Bažnyčioje visi tikintieji pašaukti į šventumą.

Pagrindinis šventumo pedagogikos uždavinys yra visus mokyti ir nepavargstant priminti, jog šventumas yra kiekvieno krikščionio egzistencijos tikslas. „Bažnyčioje visi priklausantieji hierarchijai arba jos ganomieji yra pašaukti į šventumą, kaip sako apaštalas: ‘Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas’ (1 Tes 4, 3; plg. Ef 1, 4)“ (134). Tai yra pirmasis bažnytinėje katechezėje pedagogiškai plėtotinas elementas siekiant, kad asmeninio šventumo poreikis taptų bendru įsitikinimu.

Skelbiant kvietimo į šventumą visuotinumą reikia, kad krikščioniškasis gyvenimas būtų suvokiamas kaip sequela Christi, kaip supanašėjimas su Kristumi; kalbama ne apie išorišką etiškos elgsenos įkūnijimą, bet apie asmenišką leidimąsi būti įtrauktam į Kristaus malonės įvykį. Šis panašumas su Kristumi yra pati pašventinimo šerdis ir sudaro ypatingą krikščioniškosios egzistencijos tikslą. Norintiems pasiekti šį tikslą krikščionims reikia Bažnyčios, kuri yra mater et magistra, pagalbos. Šventumo pedagogika yra tiek patraukli, tiek kelianti iššūkį Bažnyčioje visiems atsakingiems už valdymą ir ugdymą.

29. Ypatingos reikšmės prioritetas Bažnyčiai, taigi ir parapijos sielovadai, yra uolus misijinis įsipareigojimas evangelizacijai. „Šiuo metu net seniai evangelizuotuose kraštuose nebėra „krikščioniškosios visuomenės“, kuri, nepaisant daugelio silpnybių, visais laikais ženklinančių žmoniją, aiškiai rėmėsi evangelinėmis vertybėmis. Šiandien būtina drąsiai atsigręžti į situaciją, kuri dėl globalizacijos ir jai būdingos naujos bei kintančios tautų ir kultūrų mozaikos darosi įvairialypiškesnė ir sudėtingesnė“ (136).

Šiandienos visuomenėje, paženklintoje kultūriniu, religiniu bei etiniu pliuralizmu, reliatyvizmu, indiferentizmu, irenizmu ir sinkretizmu, atrodo, kad kai kurie krikščionys priprato prie tokios „krikščionybės“ formos, kurioje trūksta tikro ryšio su Kristumi ir jo Bažnyčia; tokiomis aplinkybėmis linkstama redukuoti sielovados planą į socialinę tematiką, suvokiamą išskirtinai antropologinėmis sąvokomis, dažnai grindžiant tai pernelyg apibendrintu raginimu į pacifizmą, universalizmą ar nekonkretizuota nuoroda į „vertybes“.

Šiuolaikinio pasaulio evangelizacija įmanoma tik naujai atradus asmeninę, socialinę ir kultūrinę krikščionių tapatybę. Visų pirma tai reiškia poreikį naujai atrasti Jėzų Kristų, įsikūnijusį Žodį, vienintelį žmonijos Išganytoją (137)! Šis pamatinis įsitikinimas atveria kelią misijiniam įsipareigojimui, kuris ypač ragina kiekvieno kunigo širdį ir per tai kiekvieną parapiją ar kunigui patikėtą bendruomenę. „Manome, kad neįmanoma net įsivaizduoti vieno pastoracinio metodo, pritaikomo ar taikytino visomis aplinkybėmis; anksčiau tai buvo Grigaliaus Nazianziečio mokymo aksioma. Vienintelis pastoracinis metodas atmetamas. Norint ugdyti visus meilėje, reikia įvairuoti ne doktriną, bet būdus, kuriais liečiamos žmonių širdys. Taigi sielovada reikalauja pritaikyti būdus, bet ne doktriną“ (138).

Vadinasi, klebonas privalo rūpintis, kad parapijoje esančios įvairios draugijos, judėjimai ar grupės savo indėliu prisidėtų prie parapijos misijinio užmojo. „Labai naudinga bendrystei yra užduotis skatinti įvairias susivienijimo formas – nesvarbu, ar tai būtų bažnytinių sąjūdžių tradiciškesnės ar naujesnės formos, – tebeteikiančias Bažnyčiai gyvastingumo, kuris yra Dievo dovana ir autentiškas „Dvasios pavasaris“. Būtina, kad organizacijos ir sąjūdžiai tiek visuotinėje Bažnyčioje, tiek dalinėse Bažnyčiose darbuotųsi laikydamiesi kuo didžiausios bažnytinės darnos ir paklusdami ganytojų valdžios nurodymams“ (139). Parapijos struktūroje vengtinos pavienių grupių ekskliuzyvizmo ir uždarumo formos, nes misijos esmė grindžiama įsitikinimu, kad „Jėzus Kristus žmonijai ir jos istorijai turi vienatinę ir nepakartojamą, tiktai jam būdingą išskirtinę, visuotinę ir absoliučią reikšmę bei vertę. Jėzus iš tikro yra dėl visų išganymo žmogumi tapęs Dievo Sūnus“ (140).

Bažnyčia remiasi kasdiene savo kunigų ištikimybe sielovados tarnybai; jie vykdo savo nepakeičiamą misiją jiems patikėtose parapijose.

Klebonams ir kitiems kunigams, tarnaujantiems įvairiose bendruomenėse, žinoma, netrūksta sielovadinių sunkumų, dvasinio bei fizinio išsekimo dėl per didelio darbo krūvio ar stokojant balansuotumo, pasiekiamo per dvasinio atsinaujinimo ir fizinio poilsio laikotarpius. Kaip skaudu konstatuoti, kad sekuliarizmo vėjai dažnai sausai išdžiovina dirvą, kurioje buvo sėjama dedant tiek pastangų!

Dėl šio reiškinio kalta labai sekuliarizuota kultūra, siekianti apriboti kunigą savo pasaulėvaizdžio kategorijomis ir atimti iš jo pamatinę mistinę-sakramentinę dimensiją. Iš to gali kilti įvairiopas nusivylimas, vedantis į izoliacijos, depresyvaus fatalizmo ar išsibarsčiusio aktyvizmo formas. Tai taip pat nepaneigia fakto, kad dauguma kunigų, palaikomų savo vyskupų rūpinimosi, pozityviai pasitinka dabarties istorines sąlygas ir sėkmingai, džiaugsmingai bei pilnatviškai išgyvena savo didžiadvasišką sielovadinį įsipareigojimą bei savo kunigiškąją tapatybę.

Taip pat netrūksta vidinių pavojų kunigiškajai tarnybai: tai biurokratija, funkcionalizmas, demokratizmas, polinkis vadovautis labiau vadybos, negu sielovados principais. Deja, kai kuriomis aplinkybėmis kunigą gali prislėgti ne visuomet būtinos struktūros, galinčios sukelti neigiamų padarinių tiek psichinei-fizinei, tiek dvasinei būklei ir galiausiai pačiai kunigo tarnybai.

Vyskupas privalo rūpestingai budėti tokiais atvejais, kadangi jis visų pirma yra tėvas savo artimiausiems ir brangiausiems bendradarbiams. Nepaprastai svarbu ir skubu garantuoti visų bažnytinių jėgų vienybę, kad būtų galima pozityviai atsiliepti į pavojus, gresiančius kunigams ir jų tarnybai.

30. Dvasininkijos kongregacija, žvelgdama į dabartines Bažnyčios gyvenimo aplinkybes, naujosios evangelizacijos reikalavimus, svarstydama apie atsaką, kurį pašaukti duoti kunigai, siūlo šį dokumentą kaip pagalbinę priemonę, padrąsinimą ir stimulą kunigų sielovados tarnybai parapijose. Parapijos aplinkoje Bažnyčia užmezga tiesioginį ryšį su žmonėmis. Todėl mūsų pasvarstymai taikomi kunigams kaip parapijų klebonams. Juose pasirodo Jėzus Kristus kaip Mistinio Kūno Galva, Gerasis ganytojas, besirūpinantis kiekvienu kaimenės nariu. Šiuo dokumentu siekiama nušviesti šios tarnystės slėpinį ir sakramentinę prigimtį.

Vatikano II Susirinkimo mokymo ir apaštališkojo laiško Pastores dabo vobis šviesoje šis dokumentas yra tarsi „Kunigų tarnystės ir gyvenimo vadovo“, tarpdikasterinės instrukcijos Ecclesiae de Mysterio ir aplinkraščio „Kunigas – Žodžio mokytojas, sakramentų tarnautojas ir bendruomenės vadovas trečiojo tūkstantmečio perspektyvoje“ tąsa.

Kasdienę tarnystę įmanoma išgyventi tik per asmeninį šventėjimą, kuris turi būti grindžiamas antgamtine Šventosios Eucharistijos ir Atgailos sakramentų galia.

„Eucharistija yra taškas, nuo kurio viskas sklinda ir į kurį viskas grįžta. <…> Per šimtmečius nesuskaičiuojama daugybė kunigų rado Eucharistijoje Jėzaus Paskutinės vakarienės metu žadėtą paguodą, vienatvės įveikimo paslaptį, galią pakelti kentėjimus, pastiprinimą pradėti iš naujo po kiekvieno nusivylimo, vidinę energiją palaikyti apsisprendimą išlikti ištikimiems“ (141).

Dvasinio gyvenimo ir nuolatinio ugdymo pažangai gali labai padėti kunigų brolystė, kuri nėra vien bendras gyvenimas po vienu stogu, bet apima maldos bendrystę, pasidalijimą siekiamais tikslais, pastoracinį bendradarbiavimą ir kunigų bei jų vyskupo tarpusavio draugystę. Tai padeda įveikti išbandymus bei sunkumus, patiriamus vykdant šventąją tarnystę. Kiekvienam kunigui ne tik reikia savo konfratrų tarnybinės pagalbos, bet ir jų pačių kaip konfratrų.

Tarp kitų priemonių vyskupijoje galėtų būti numatyti namai kunigams, kur kartkartėmis būtų galima pasitraukti susitelkimui ir maldai, kur jie galėtų iš naujo rasti būdų šventėti.

Paskutinės vakarienės dvasioje, kai apaštalai maldoje susibūrė drauge su Jėzaus Motina Marija (Apd 1, 14), jai patikime šiuos puslapius, parašytus su meile ir dėkingumu visiems kunigams, vykdantiems cura animarum visame pasaulyje. Tegu visi, vykdantys kasdieninę pastoracinę „munus“, džiaugiasi motiniška Apaštalų Karalienės globa ir gyvena gilioje bendrystėje su ja. Tarnaujamojoje kunigystėje yra „nuostabi ir persmelkianti Kristaus Motinos artumo apimtis“. Labai paguodžia žinojimas, kad „Atpirkėjo Motina, įvedanti mus į atperkamąjį savo dieviškojo Sūnaus slėpinį, yra visuomet šalia mūsų. ‘Ad Iesum per Mariam’: tegu tai bus kasdienė mūsų dvasinio ir sielovadinio gyvenimo programa“ (144)!

Popiežius Jonas Paulius II patvirtino šią Instrukciją ir nurodė ją paskelbti.

Kardinolas Dario Castrillón Hoyos
Prefektas

Titulinis Eminenzianos arkivyskupas Csaba Ternyk
Sekretorius

Roma, Kongregacijų rūmai
2002 m. rugpjūčio 4 -ąją, šventojo Jono Marijos Vianėjaus (Vianney), Arso klebono, klebonų globėjo, liturginio minėjimo dieną.

KLEBONO MALDA ŠVENČIAUSIAJAI MERGELEI MARIJAI

Marija, nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus Motina,
Bažnyčios, kunigiškosios tautos Motina (1 Pt 2, 9),
Tavo Sūnaus tarnų kunigų Motina,
priimk mano nuolankų atsidavimą,
kad savo sielovados tarnystėje galėčiau skelbti
Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo
nesibaigiantį gailestingumą,
o „Gailestingumo Motina“.

Tu dalijaisi su savo Sūnumi
„kunigiškuoju klusnumu“ (Žyd 10, 5–7; Lk 1, 38)
ir parengei Jam kūną (Žyd 10, 7)
Šventosios Dvasios patepimu.
Vesk mano kunigiškąjį gyvenimą
 į savo dieviškosios motinystės
neišsakomą slėpinį,
o Švenčiausioji Dievo Motina.

Duok man jėgų tamsiomis gyvenimo valandomis.
Palaikyk mane
Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus man patikėtos
tarnystės sunkumuose,
kad susivienijęs su Tavimi
galėčiau ją vykdyti ištikimai ir su meile,
o Amžinojo Kunigo Motina,
„Apaštalų Karaliene ir Kunigų pagalba“ (145).

Tu tyliai lydėjai Jėzų tarnystėje,
Jam skelbiant vargšams ramybės Evangeliją.
Išmelsk, kad būčiau ištikimas
Gerojo Ganytojo man patikėtai avidei.

Padaryk, kad visuomet galėčiau
kantriai ir švelniai,
tvirtai ir su meile jai vadovauti,
ypač mylėdamas vargšus ir nusidėjėlius,
o „Motina, krikščioniškosios tautos pagalba“.

Pašvenčiu ir patikiu save Tau, Marija,
kuri stovėdama po Sūnaus Kryžiumi
tapai Jo atpirkimo bendrininke,
„neatskiriamai susijusi su išganymo darbu“ (146).

Padaryk, kad vykdydamas savo tarnystę
galėčiau vis giliau jausti
„nuostabų Tavo persmelkiančio artumo jausmą“ (147):
jausti tai kiekvieną gyvenimo akimirką,
maldoje ir veikime, džiaugsme ir kentėjime,
nuovargyje ir poilsyje,
o „Pasitikėjimo Motina“.

Išmelsk man, o Motina,
kad švęsdamas Eucharistiją,
kuri yra kunigiškosios tarnystės centras ir šaltinis,
galėčiau patirti Jėzaus artumą
ir Tavo motinišką buvimą, nes
„per kiekvienas Mišias Tu esi greta mūsų“
ir įvedi mus į Tavo dieviškojo Sūnaus
atperkamosios aukos slėpinį (148),
o „Tarpininke malonių, trykštančių iš tos aukos
Bažnyčiai ir visiems tikintiesiems“ (149),
o „Išganytojo Motina“.

Marija, Tavo motiniškai globai
atiduodu save ir šventumo troškimą.
Vesk mane, kad tapčiau
vis panašesnis į Kristų, Galvą ir Ganytoją,
pagal klebono tarnystės reikalavimus.
Padaryk, kad suvokčiau, jog
„Tu visuomet esi greta kiekvieno kunigo“,
tarnaujančio vieninteliam Tarpininkui
Jėzui Kristui,
 o „Kunigų Motina“,
visų malonių
„Pagalbininke ir Tarpininke“ (150).
Amen.
 
 

KLEBONŲ GLOBĖJO ŠV. JONO MARIJOS VIANĖJAUS MEILĖS AKTAS

Myliu Tave, mano Dieve, ir mano vienintelis rūpestis
yra mylėti Tave iki paskutinio gyvenimo atodūsio.

Myliu Tave, be galo mylėtinas Dieve, ir labiau norėčiau
mirti Tave mylėdamas, negu gyventi be meilės Tau.

Myliu Tave, mano Dieve, ir netrokštu nieko – tik dangaus,
kad galėčiau džiaugtis mylėdamas Tave tobulai.

Myliu tave, Dieve, ir bijau pragaro,
nes ten nebus saldžios paguodos dėl galimybės Tave mylėti.

Mano Dieve, jei mano liežuvis neįstengia kiekvienu momentu kartoti, kad myliu Tave, noriu, kad mano širdis tai bylotų su kiekvienu dūžiu. Suteik man malonę kentėti dėl meilės Tau ir vieną dieną mirti mylint Tave ir tai jaučiant. Mano gyvenimui artėjant prie pabaigos maldauju – didink ir tobulink mano meilę Tau.


NUORODOS

(1) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 2001 (2001 03 25), 1.
(2) Šv. Augustinas. De Trinitate,13, 19, 24.
(3) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 2000 (2000 03 23), 5.
(4) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 15.
(5) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 2001 (2001 03 25), 2.
(6) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 3.
(7) Jonas Paulius II. Homilija Kunigų jubiliejaus proga (2000 05 18), 5.
(8) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Aplinkraštis „Kunigas – Žodžio mokytojas, sakramentų tarnautojas ir bendruomenės vadovas trečiojo tūkstantmečio perspektyvoje“ (1999 03 19).
(9) Šia prasme svarbu apmąstyti tai, ką popiežius Jonas Paulius II pavadino „suvokimu, jog esi Jėzaus Kristaus, Galvos ir Ganytojo, tarnas“ (Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 25)
(10) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 59.
(11) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 25.
(12) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 48.
(13) Jonas Paulius II. Žodis Dvasininkijos kongregacijos plenarinėje asamblėjoje (2001 11 23): AAS 94 (2002), p. 214–215.
(14) Plg. Constitutiones Apostolicae. III, 16, 3: SC 329, p. 147; šv. Ambraziejus. De mysteriis, 6, 29–30: SC 25 bis, p. 173; šv. Tomas Akvinietis Summa Theologiae, III, 63, 3; Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 2; KTK, 204 kan.
(15) Jonas Paulius II. Žodis Dvasininkijos kongregacijos plenarinėje asamblėjoje (2001 11 23) l. c. p. 215.
(16) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 10.; Dekretas Presbyterorum Ordinis, 2; Pijus XII. Enciklika Mediator Dei (1947 11 20): AAS 39 (1947), p. 555; Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), Teologiniai principai, 1.
(17) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1273.
(18) Plg. Tridento Susirinkimas. XXIII sesija. Doctrina de sacramento Ordinis  (1563 07 15): DS, 1763–1778; Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis , 2, 13; Dekretas Christus Dominus, 15; Missale Romanum: Institutio generalis, 4, 5, 60; Pontificale Romanum: de Ordinatione, 131, 123; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1366–1372; 1544–1553; 1562–1568; 1581–1587.
(19) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 13, 15.
(20) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 33; Dogminė konstitucija Lumen gentium, 10, 28, 37; Dekretas Presbyterorum Ordinis , 2, 6, 12; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 6–12;. šv. Tomas Akvinietis Summa Theologiae, III, 22, 4.
(21) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 1979 Novo incipiente  (1979 04 08), 4: AAS 71 (1979), p. 399.
(22) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1998 12 30), 23; Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), 36.
(23) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 7.
(24) Plg. Paulius VI. Katechezė bendrojoje audiencijoje (1964 10 07): Insegnamenti di Paolo VI, 2 (1964), p. 958.
(25) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus (1974 02 02), 11, 32, 50, 56: AAS 66 (1974).
(26) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 21.
(27) Ten pat, 18; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 20.
(28) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 13.
(29) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 46.
(30) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 26; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 45–47.
(31) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 12; KTK, 276 kan. § 1.
(32) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 41.
(33) Plg. Šv. Pranciškus Salezas. Įvadas į maldingą gyvenimą , I dalis, 3 sk.
(34) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 12; KTK, 276 kan. § 1.
(35) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 14.
(36) Plg. Ten pat.
(37) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 72.
(38) Ten pat.
(39) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 16: „Ypatinga meile vyskupai teapgaubia kunigus, prisiimančius dalį jų pareigų bei rūpesčių ir kadien uoliai tam atsidedančius. Telaiko jie kunigus nelyginant sūnumis ir draugais, būdami pasirengę juos išklausyti ir palaikyti su jais pasitikėjimu grindžiamus santykius, tesistengia bendromis jėgomis plėtoti visą vyskupijos pastoracinę veiklą. Vyskupai tesirūpina dvasine, intelektine ir medžiagine kunigų būkle, kad jie galėtų šventai bei maldingai gyventi ir ištikimai bei vaisingai atlikti savo tarnybą“.
(40) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 72.
(41) Ten pat, 25.
(42) Plg. ten pat.
(43) Ten pat.
(44) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 14.
(45) Jonas Paulius II. Įžanga į Mišias švenčiant liturginį Čenstochovos Dievo Motino minėjimą, L’Osservatore Romano, 2001 08 26.
(46) Jonas Paulius II. Katechezė bendrojoje audiencijoje „Marija – vyriausiojo ir amžinojo Kunigo Motina“ (1993 06 30) , L’Osservatore Romano, 1993 06 30–07 01.
(47) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 26.
(48) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 5.
(49) Ten pat, 13; plg. KTK, 904 ir 908 kan.
(50) Šv. Bernardinas Sienietis. Sermo XX: Opera omnia, Venetiis 1591, p. 132.
(51) Pal. Colomba Marmion. Le Christ idéal du prźtre, cap. 14, Maredsous 1951.
(52) Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Sacrae disciplinae leges (1983 01 25): AAS 75, II (1983), p. XIII.
(53) Plg. Ten pat.
(54) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 7.
(55) Ten pat, 10.
(56) Ten pat, 22.
(57) Plg. KTK, 959 kan.
(58) Ten pat, 23.
(59) Plg. Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), Teologiniai principai, 3; Praktiniai potvarkiai, 6, 8; Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Atsakymas (1992 07 11): AAS 86 (1994), p. 541–542.
(60) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 31. Tikėjimo mokslo kongregacijos laiške Communionis notio (1992 05 28), 7  skaitome: „Kristaus Bažnyčia <...> yra visuotinė Bažnyčia <...>, kuri yra ir veikia asmenų, grupių, laikų ir vietų partikuliarume ir įvairovėje. Tarp tų įvairiopų dalinių vienos Kristaus Bažnyčios išganingo buvimo apraiškų nuo apaštalų laikų egzistuoja tai, kas pačios savyje yra Bažnyčios, kadangi jose, nors jos dalinės, esti visuotinė Bažnyčia su visais esminiais elementais. Jos sudarytos 'pagal visuotinės Bažnyčios pavyzdį' ir kiekviena jų yra 'Dievo tautos dalis, patikėta vyskupui ir jo ganoma padedant jo kunigams'“ (AAS 85 [1993] p. 842).
(61) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 72.
(62) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 28; Dekretas Presbyterorum Ordinis, 10; KTK, 265–272  kan.
(63) Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių Bažnyčios kaip communio  aspektų (1992 05 28), 9.
(64) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 23.
(65) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 30; KTK, 515 kan. § 1.
(66) Dvasininkijos kongregacija. Kunigas – žodžio mokytojas, sakramentų tarnautojas ir bendruomenės vadovas trečiojo tūkstantmečio perspektyvoje (1999 03 19), 3; plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 17.
(67) KTK, 374 kan. § 1
(68) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 42; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2172; Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dies Domini (1998 05 31), 34–36; Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 35.
(69) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 26; plg. Dvasininkijos kongregacija , Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), „Praktiniai potvarkiai“, 4.
(70) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Apostolicam actuositatem, 10.
(71) Plg. KTK, 518 kan.
(72) Plg. Tridento Susirinkimas. XXIV sesija (1563 11 11), 18 kan. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 30: „Pagrindiniai vyskupo bendradarbiai yra klebonai, nes jiems, kaip tiesioginiams ganytojams, paties vyskupo autoritetu pavedama rūpintis nustatytos vyskupijos dalies sielomis“.
(73) Plg. KTK, 519 kan.
(74) Plg. KTK, 517 kan. § 1.
(75) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 30; Dekretas Presbyterorum ordinis, 8; KTK, 280, 550 kan. § 2; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 29.
(76) Plg. Tridento Susirinkimas. XXI sesija (1562 07 16), 5 kan. Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Aiškinamoji nota, paskelbta Dvasininkijos kongregacijai pritarus, dėl tų atvejų, kai vienam kunigui gali būti patikima daugiau negu vienos parapijos sielovada (1997 11 13): Communicationes 30 (1998), p. 28–32.
(77) Plg. KTK, 526 kan. § 1.
(78) Plg. ten pat, 539 kan.
(79) Plg. ten pat, 151, 539–540 kan.
(80) Plg. Laternano III Susirinkimas (1179). 3 kan.; Lijono II Susirinkimas (1274), 13 konst.; KTK, 150 kan.
(81) Plg. KTK, 149 kan. § 1.
(82) Plg. ten pat, 521 kan. § 1. To paties kanono § 2 išvardijamos kai kurios pagrindinės asmeninės savybės, reikalingos į klebono tarnybą paskiriamiems kandidatams: sveika doktrina, moralinis integralumas, uolumas dėl sielų ir kitos dorybės. Šie kandidatai privalo pasižymėti savybėmis, numatytomis bendrojoje Bažnyčios teisėje dvasininkams (plg. 273–279 kan.), taip pat numatytomis partikuliariojoje teisėje (t. y. savybėmis, reikalingiausiomis konkrečioje vietinėje Bažnyčioje).
(83) Plg. ten pat, 528 kan. § 1.
(84) Plg. Dvasininkijos kongregacija , Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), „Praktiniai potvarkiai“, 3.
(85) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(86) Jonas XXIII. Enciklika Sacerdotii Nostri primordia, minint palaimingos Arso klebono mirties šimtmetį (1959 08 01), III dalis: AAS 51 (1959), p. 572.
(87) Plg. KTK, 518 kan.
(88) Plg. KTK, 519, 529 kan. § 1
(89) Plg.“Propositiones“ dėl dalių, sudarančių sakramentinį ženklą ir šventimo formą Jono Pauliaus II Apaštališkajame paraginime Reconciliatio et paenitentia (1984 12 02), 31 III, 32.
(90) Plg. Plg. KTK, 914 kan.
(91) Plg. Dievo kulto ir sakramentų kongregacija: Notitiae 37 (2001), p. 259–260.
(92) Jonas Paulius II. Kalba Apaštališkosios penitenciarijos nariams (1993 03 27): AAS 86 (1994), p. 78.
(93) Plg. KTK, 964 kan. § 3. Apaštališkasis laiškas Motu proprio forma Misericordia Dei (2002 04 07), 9b; Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Atsakymas dėl 964 kan. § 2 (1998 07 07): AAS 90 (1998), p. 711.
(94) Paulius VI. Enciklika Mysterium fidei (1965 09 03): AAS 57 (1965), p. 772.
(95) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(96) Jonas XXIII. Enciklika Sacerdotii Nostri primordia, minint palaimingos Arso klebono mirties šimtmetį (1959 08 01), II a dalis: AAS 51 (1959), p. 562.
(97) Plg. KTK, 529 kan. § 1.
(98) Plg. ten pat, 225 kan.
(99) Plg. ten pat, 529 kan. § 2.
(100) Plg. KTK, 233 kan. § 1; Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 41.
(101) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 66.
(102) Šv. Ambraziejus. De virginitate, 5, 26: PL 16, p. 286.
(103) KTK, 530 kan.
(104) Plg. ten pat, 883, 3° kan.: „Šie asmenys pagal teisę turi galią teikti sutvirtinimą: <...> 3°: esantiems mirties pavojuje klebonas arba bet kuris kunigas“.
(105) Ten pat, 1003 kan. § 2: „Visi kunigai, kuriems pavesta sielovada, turi pareigą ir teisę teikti Ligonių patepimą visiems jų pastoraciniam rūpinimuisi pavestiems tikintiesiems; esant pagrįstai priežasčiai kiekvienas kitas kunigas gali teikti šį sakramentą, jei bent numanomas klebono, apie kurį minėta anksčiau, pritarimas“. § 3: „Kiekvienam kunigui leidžiama su savimi nešioti šventąjį aliejų, kad prireikus galėtų teikti Ligonių patepimą“.
(106) Plg. ten pat, 517 kan. § 2.
(107) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(108) Plg. KTK, 228; 229 § 1 ir § 3; 230 kan.
(109) Plg. taip pat Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum ordinis, 2; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1563.
(110) Plg. KTK, 517 § 2; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 911.
(111) Plg. Dvasininkijos kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), „Teologiniai principai“ ir „Praktiniai potvarkiai“; KTK, 517 § 2.
(112) Plg. Dvasininkijos kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), „Praktiniai potvarkiai“, 6, 8;
(113) Plg. KTK, 150 kan.; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1554; 1570.
(114) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(115) Dvasininkijos kongregacija. Nuolatinių diakonų tarnystės ir gyvenimo vadovas Diaconatus originem (1998 02 22), n. 41: AAS 90 (1998), p. 901.
(116) Ten pat, 22.
(117) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 27; KTK, 511–514 kan.
(118) Plg. KTK, 561 § 1.
(119) Plg. ten pat, 536 § 1.
(120) Plg. ten pat, 536 § 1.
(121) Plg. Dvasininkijos kongregacija , Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), „Praktiniai potvarkiai“, 5.
(122) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 27.
(123) Ten pat.
(124) Dvasininkijos kongregacija. Aplinkraštis Omnes christifideles (1973 01 25), 4, 9.
(125) Plg. KTK, 532 ir 1279 kan. § 1.
(126) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 29.
(127) Ten pat.
(128) Ten pat.
(129) Ten pat.
(130) Ten pat.
(131) Jonas Paulius II. Kalba Romos klebonams ir dvasininkijai (2001 03 01), 3; plg. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 33.
(132) Ten pat, 38.
(133) Ten pat, 32.
(134) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 39.
(135) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 14; Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijai (1984 10 20): „Iš čia kyla poreikis iš naujo suvokti parapiją kaip ypatingą tikėjimo ir meilės bendruomenę – tai yra jos buvimo pagrindas ir esminė savybė. Tai reiškia, kad evangelizacija turi tapti visos pastoracinės veiklos ašimi, kadangi tai yra neatidėliotinas ir svarbiausias poreikis. Tuo būdu išvengiame grynai horizontalios plotmės požiūrio vien tik į socialinę tikrovę ir kartu sutvirtinama sakramentinė Bažnyčios prigimtis“ (AAS 77 [1984], p. 307–308).
(136) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 40.
(137) Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Dominus Iesus (2000 08 06).
(138) Šv. Grigalius Didysis. Regula pastoralis. Įžanga į trečiąją dalį.
(139) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 46.
(140) Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Dominus Iesus (2000 08 06), 15.
(141) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 2000 m. (2000 03 23), 10, 14.
(142) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), III sk.
(143) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 1979 m. Novo incipiente (1979 04 08), 11.
(144) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(145) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum ordinis, 18.
(146) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 103.
(147) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 1979 m. Novo incipiente (1979 04 08), 11.
(148) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(149) Jonas Paulius II. Čenstochovos Dievo Motinos liturginio minėjimo proga: „L’Osservatore Romano“, 2001 08 26.
(150) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 62.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2002 lapkričio 15, Nr. 21; 2002 lapkričio 28, Nr. 22.