ŠVENTOJO SOSTO INSTRUKCIJA

Kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais


1997 rugpjūčio 15


© Vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centras, 1998.
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

TURINYS

PRATARMĖ

Iš Bažnyčios slėpinio kyla visiems mistinio Kūno nariams skirtas kvietimas savo įvairiomis tarnybomis bei charizmomis per organišką bendrystę veikliai prisidėti prie Dievo tautos statydinimo bei jos misijos. Magisteriumo dokumentuose šis kvietimas ypač kartojamas nuo Vatikano II Susirinkimo (1). Pirmiausia triejuose pastaruosiuose Vyskupų sinodo eiliniuose visuotiniuose susirinkimuose buvo iš naujo patvirtinta tikinčiųjų pasauliečių, sakralinių tarnutojų ir Dievui pasišventusiųjų tapatybė, pabrėžiant jų bendrą orumą bei užduočių skirtingumą. Šie susirinkimai paakino tikinčiuosius kurti Bažnyčią, bendrystės dvasia bendradarbiaujant pasaulio išganymo labui.

Derėtų pabrėžti, kad tikinčiųjų pasauliečių apaštalavimas, evangelizuojant dabar ir ateityje, yra svarbus ir neatidėliotinas. Bažnyčia negali neskirti dėmesio šiai veiklai, nes ji yra jos kaip Dievo tautos prigimties dalis, būtina evangelizavimo misijai.

Kvietimas visiems tikintiesiems aktyviai prisidėti prie Bažnyčios misijos neliko neišgirstas. 1987 metų Vyskupų sinodas konstatavo, "kad Šventoji Dvasia be paliovos gaivino Bažnyčios jaunystę, daugeliui tikinčiųjų pasauliečių žadindama naujus šventumo ir dalyvavimo užmojus. Be kita ko, tai liudija naujas kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo stilius, veiklus pasauliečių dalyvavimas liturgijoje, Dievo žodžio skelbime ir katechezėje, įvairių tarnybų ar užduočių patikėjimas tikintiesiems pasauliečiams, pasauliečių dvasingumo ir angažavimosi grupių, draugijų ir sąjūdžių suklestėjimas, platesnis ir reikšmingesnis moterų dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir visuomenės raidoje"(2). Rengiant 1994 metų Vyskupų sinodą Dievui pašvęstojo gyvenimo tema, irgi buvo visur pastebėtas "nuoširdus troškimas kurti autentiškus bendrystės ir bendradarbiavimo santykius tarp vyskupų, pašvęstojo gyvenimo institutų, pasaulietinės dvasininkijos ir pasauliečių" (3). Posinodiniame apaštališkajame paraginime popiežius patvirtina pašvęstojo gyvenimo indėlį į Bažnyčios misiją bei kūrimą (4).

Visi tikintieji sąveikauja abiejose Bažnyčios misijos srityse: dvasinėje, nešant žmonėms Kristaus naujieną bei malonę, ir žemiškoje, siekiant pasaulio tikrovę persmelkti ir ištobulinti Evangelijos dvasia (5). Ypač pirmojoje – evangelizacijoje bei šventinimo tarnyboje – "pasauliečių apaštalavimas ir pastoracinė tarnyba vienas kitą papildo" (6). Abiejų lyčių tikintiesiems pasauliečiams čia atsiveria nesuskaičiuojama daugybė galimybių veikliai įsitraukti į apaštalavimo darbus; tai galėtų būti nuoseklus liudijimas asmeniniame gyvenime, šeimoje ir visuomenėje, Kristaus Evangelijos skelbimas bei perdavimas kiekvienai aplinkai, pastangos aiškinti, ginti ir teisingai taikyti krikščioniškuosius principus iškilus aktualioms problemoms (7). Ganytojai ypač raginami "pripažinti plėtotę tų tarnybų, pareigų ir funkcijų, kurias, remdamiesi krikšto, sutvirtinimo, o daugelio atvejų ir santuokos sakramento pagrindu, vykdo tikintieji pasauliečiai" (8).

Iš tiesų šioje Bažnyčios gyvenimo srityje stebėtinai pagausėjo pastoracinių iniciatyvų, pirmiausia po to, kai svarbių impulsų suteikė Vatikano II Susirinkimas ir popiežiaus magisteriumas.

Pirmutinis naujosios evangelizacijos uždavinys, tenkantis visai Dievo tautai, šiandien ypač reikalauja greta kunigų specialaus pašaukimo "iš pagrindų įsisąmoninti pasauliečių misijos pasaulietišką pobūdį" (9).

Toks ketinimas atveria tikintiesiems pasauliečiams nepaprastai plačius, kai kada iki galo dar neištirtus veiklos pasaulyje, kultūros, meno ir teatro srityse, moksliniuose tyrimuose, darbo pasaulyje, žiniasklaidoje, politikoje, ekonomikoje ir pan. horizontus. Jie kviečiami dar kūrybiškiau ieškoti vis veiksmingesnių priemonių, padedančių šioms veiklos sritims rasti savo reikšmės pilnatvę Jėzuje Kristuje (10).

Šiame plačiame bendros veiklos – ar kalbėtume apie specifinę dvasinę ir religinę tvarką, ar apie consecratio mundi – lauke yra apibrėžta sritis, susijusi su dvasininkijos sakraline tarnyba (sacrum ministerium). Bendradarbiauti šioje tarnyboje gali būti pašaukti tikintieji pasauliečiai, vyrai ir moterys, taip pat, žinoma, šventimų neturintys pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai. Būtent apie šią ypatingą sritį kalba Vatikano II Susirinkimas, skelbdamas: "Pagaliau hierarchija paveda pasauliečiams kai kuriuos darbus, artimiau susijusius su ganytojo pareigomis, pavyzdžiui, krikščioniškojo mokymo dėstymą, kai kuriuos liturgijos veiksmus ir pastoracijos reikalus" (11).

Kadangi šios užduotys artimai susijusios su ganytojų – kurie, idant būtų ganytojai, turi būti priėmę šventimų sakramentą – pareigomis, reikalinga, kad visi, kurie kaip nors yra įsitraukę į šį bendradarbiavimą, itin stengtųsi išsaugoti ir sakralinės tarnybos esmę bei misiją, ir pasauliečių pašaukimą bei pasaulietišką pobūdį. "Bendradarbiauti" nereiškia "pakeisti".

Su dideliu pasitenkinimu galime konstatuoti, kad neįšventintų tikinčiųjų bendradarbiavimas dvasininkijos pastoracinėje tarnyboje daugelyje dalinių Bažnyčių plėtojasi labai teigiamu b?du ir, paisant sakramentų esmės nubrėžtų ribų ir charizmų bei bažnytinių funkcijų skirtingumo, neša daug gerų vaisių; didžiadvasiškais ir prasmingais sprendimais atsiliepiama į situacijas, kai nėra ar yra per mažai sakralinių tarnautojų (12). Kai kurie Bažnyčios nariai, kad ir neturėdami šventimų, uoliai bendradarbiauja bendrystės prasme, padėdami kai kurioms bendruomenėms kritiškose situacijose bei nuolatiniuose sunkumuose (13). Šie pasauliečiai pašaukti ir įpareigoti perimti tam tikras labai svarbias ir jautrias užduotis. Jie stiprinami Viešpaties malonės, lydimi sakralinių tarnautojų ir gerai priimami bendruomenių, kurių gerovei siūlo savo tarnybą. Sakraliniai ganytojai itin dėkingi už dosnumą, su kuriuo daugelis Dievui pasišventusiųjų bei tikinčiųjų pasauliečių siūlosi šiai ypatingai tarnybai, vykdomai su ištikimu sensus Ecclesiae bei nuoširdžiu atsidavimu. Ypatingo dėkingumo bei padrąsinimo nusipelno tie, kurie vykdo šias užduotis krikščionių bendruomenės persekiojimo sąlygomis, taip pat teritorinėse arba kultūrinėse misijų srityse, kur Bažnyčia dar menkai įsišaknijusi ir kunigų dar reta (14).

Čia ne vieta plėtoti visą pasauliečių vaidmens Bažnyčioje teologinį bei pastoracinį turtingumą. Tai jau išsamiai padaryta Apaštališkajame paraginime Christifideles laici.

Šiuo dokumentu tik norima aiškiai ir įpareigojančiai atsakyti į daugybę primygtinių klausimų, kuriuos mūsų dikasterijoms pateikė vyskupai, kunigai ir pasauliečiai, prašę paaiškinimų dėl neįšventintų tikinčiųjų pasauliečių pastoracinės veiklos parapijose bei vyskupijose naujų formų.

Neretai tai liečia praktikas, atsiradusias kritiškose situacijose ir dažnai plėtotas norint dosniai padėti pastoracijos srityje, tačiau galinčias turėti rimtų neigiamų padarinių teisingai tikrosios bažnytinės bendrystės sampratai. Tokių praktikų pirmiausia pasitaiko tam tikrose pasaulio srityse; kartais jos taip pat labai skiriasi vienoje ir toje pačioje srityje.

Kiekvienu atveju jos verčia priminti rimtą pastoracinę atsakomybę tų asmenų ir pirmiausia vyskupų (15), kurie pašaukti skatinti bei garantuoti visuotinę Bažnyčios tvarką, grįstą tam tikrais doktrinos principais, aiškiais išdėstytais visuotinio Vatikano II Susirinkimo (16) ir vėliau popiežiaus magisteriumo(17).

Mūsų dikasterijose būta svarstymų ir surengtas simpoziumas, kuriame dalyvavo episkopatų, labiausiai susiduriančių su šia problema, atstovai. Galiausiai išsamiai tartasi su daugelio vyskupų konferencijų pirmininkais ir kitais vyskupais, taip pat įvairių bažnytinių disciplinų ekspertais iš įvairių pasaulio šalių. Visų šių pastangų rezultatas buvo aiškiai vieninga nuomonė, kuri tiksliai perteikiama šioje Instrukcijoje. Tačiau šis dokumentas neturėtų būti laikomas išsamiu tematikos aptarimu; norėta apsiriboti šiuo metu žinomiausiomis problemomis, nes ypatingos aplinkybės, kuriomis atsiranda tokių problemų, būna nepaprastai įvairios.

Tekstą, parengtą remiantis Bažnyčios paprastojo ir ypatingojo magisteriumo patikimu pagrindu, tiksliai pritaikyti pavedama vyskupams, labiausiai susiduriantiems su aptariomomis problemomis; tačiau su juo norima supažindinti ir vyskupus tų sričių, kur tokių praktikų šiuo metu nepasitaiko, bet dėl spartaus reiškinio plitimo padėtis gali netrukus pasikeisti.

Prieš imantis nagrinėti konkrečias mums pateiktas problemas, būtina pirma glaustai apžvelgti esminius teologinius elementus, grindžiančius sakralinių šventimų reikšmę Bažnyčios santvarkoje. Tai gali padėti geriau suprasti Bažnyčios drausmę, kuria siekiama pagarbos tiesai bei bažnytinei bendrystei dvasia skatinti visų teises bei pareigas, nes "aukščiausias įstatymas Bažnyčioje turėtų būti sielų išganymas" (18).

TEOLOGINIAI PRINCIPAI


1. Visuotinė kunigystė ir tarnaujamoji kunigystė

Jėzus Kristus, amžinasis Vyriausiasis Kunigas, norėjo, kad jo viena ir nedali kunigystė būtų perduota Bažnyčiai. Bažnyčia yra tauta Naujosios Sandoros, kurioje "pakrikšytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu yra pašvenčiami statydimuisi į dvasinius namus ir šventajai kunigystei, idant visais žmogaus krikščionio darbais atnašautų dvasines aukas ir skelbtų šlovingus darbus to, kuris pašaukė juos iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (plg. 1 Pt 2, 4 – 10)" (19). "Taigi viena yra išrinktoji Dievo tauta: ‘Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas’ (Ef 4, 5); bendras narių kilnumas, kylantis iš jų atgimimo Kristuje, bendra įsūnystės malonė, bendras pašaukimas tobulumui" (20). Nors "visi yra lygūs kilnumu ir kiekvienam tikinčiajam bendra veikla Kristaus Kūnui plėtoti", "kai kurie Kristaus valia yra skiriami kitiems mokytojais, slėpinių teikėjais ir ganytojais" (21). Visuotinė tikinčiųjų kunigystė ir tarnaujamoji arba hierarchinė kunigystė, "viena nuo kitos besiskiriančios ne tik laipsniu, bet ir esme, yra tarpusavyje suderintos, nes abi savaip dalyvauja Kristaus kunigystėje" (22). Tarp jų abiejų egzistuoja tikra vienybė, nes Šventoji Dvasia vienija Bažnyčią bendryste bei tarnavimu ir laiduoja įvairias hierarchines ir charizmines dovanas (23).

Tad esminis skirtumas tarp visuotinės ir tarnaujamosios kunigystės remiasi ne Kristaus kunigyste, kuri amžinai lieka viena ir nedali, ir ne šventumu, kuriam pašaukti visi tikintieji: "Tarnaujamoji kunigystė pati savaime nereiškia aukštesnio šventumo laipsnio visuotinės tikinčiųjų kunigystės atžvilgiu, tačiau šventimų sakramentu kunigai gauna ypatingą dovaną Kristaus Šventojoje Dvasioje, idant Dievo tautai padėtų ištikimai ir visiškai įgyvendinti jai suteiktą visuotinę kunigystę" (24). Statant Bažnyčią, Kristaus Kūną, esama skirtingų narių bei funkcijų, tačiau ta pati yra Dvasia, Bažnyčios labui dalijanti gausias dovanas pagal savo lobius bei tarnybos reikalavimus (plg. 1 Kor 12, 1 – 12) (25).

Skirtingumas susijęs su dalyvavimo Kristaus kunigystėje pobūdžiu ir yra esminis ta prasme, kad "visuotinė tikinčiųjų kunigystė, išsiskleidžiant krikšto malonei, pasireiškia tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimu, gyvenimu pagal Dvasią; tuo tarpu tarnaujamoji kunigystė tarnauja visuotinei kunigystei ir padeda išsiskleisti visų krikščionių krikšto malonei" (26). Tad tarnaujamoji kunigystė "iš esmės skiriasi nuo visuotinės tikinčiųjų kunigystės, nes jai suteikta sakralinė galia tarnauti tikintiesiems" (27). Todėl kunigas pašauktas "išsiugdyti gilios bendrystės, siejančios jį su Dievo tauta, sampratą", kad jaustų poreikį "budinti ir stiprinti bendrąją atsakomybę už visuotinę ir išganomąją misiją, gyvai ir nuoširdžiai pripažįstant visas charizmas ir uždavinius, kuriuos Šventoji Dvasia dovanoja tikintiesiems Bažnyčiai statyti" (28).

Požymiai, skiriantys tarnaujamąją vyskupų bei kunigų tarnybą nuo visuotinės tikinčiųjų kunigystės ir per tai sykiu apibrėžiantys bendradarbiavimo sakralinėje tarnyboje ribas, galėtų būti apibendrinti taip:

a) tarnaujamoji kunigystė yra įsišaknijusi apaštališkojoje įpėdinystėje ir apdovanota sakraline galia (29), kurią sudaro gebėjimas ir atsakomybė veikti atstovaujant Kristų, Galvą ir ganytoją (30).

b) ji daro sakralinį tarnautoją Kristaus ir Bažnyčios tarnu per įgaliotąjį Dievo žodžio skelbimą, sakramentų šventimą bei pastoracinį vadovavimą tikintiesiems (31).

Įšventintąją tarnybą grįsti apaštališkąja įpėdinyste, nes ši tarnyba tęsia misiją, apaštalų gautą iš Kristaus, yra esminis katalikų mokymo apie Bažnyčią bruožas (32).

Todėl įšventintoji tarnyba rymo ant apaštalų pamato Bažnyčiai statyti (33): "Kunigas yra visiškai atsidavęs Bažnyčiai" (34). "Su bažnytinės tarnybos sakramentine prigimtimi neatskiriamai susijęs tarnavimas. Visiškai priklausydami nuo Kristaus, kuris siunčia juos ir teikia galią, tarnautojai yra tikri ‘Kristaus tarnai’ (Rom 1, 1), sekdami Kristumi, kuris pats dėl mūsų noriai priėmė ‘tarno išvaizdą’ (Fil 2, 7). Kadangi žodis ir malonė, kuriems jie tarnauja, yra ne jų, bet Kristaus, kitų labui jiems tai patikėjusio, jie savo valia tampa visų vergais" (35).
 

2. Tarnybos funkcijų vienybė ir skirtingumas

Dėl savo pagrindo, kuris yra vienas (36), įšventintosios tarnybos funkcijos kaip visuma sudaro vieną nedalią vienybę. Kaip ir Kristaus atveju (37), yra viena vienintelė išganomoji veikla, kurią žymi ir įgyvendina tarnautojas, atlikdamas mokymo, šventinimo ir vadovavimo kitiems tikintiesiems funkcijas. Ši vienybė iš esmė lemia sakralinės tarnybos funkcijų vykdymą, o tos funkcijos visada yra Kristaus kaip Bažnyčios Galvos vaidmens vykdymas įvairiais būdais.

Tad jei įšventintojo tarnautojo munus docendi, sanctificandi et regendi vykdymas sudaro pastoracinės tarnybos esmę, tai skirtingos sakralinio tarnautojo funkcijos, sudarančios nedalią vienybę, negali būti suprantamos kaip viena nuo kitos atskiros. Priešingai, jos turi būti traktuojamos kaip abipusiškai susijusios ir viena kitą papildančios. Tiktai kai kurių funkcijų atveju tam tikru laipsniu bendradarbiauti su ganytojais gali neįšventinti tikintieji, jei jie pašaukti teisėtos valdžios ir nustatytu būdu. Jėzus Kristus "savo Kūne, Bažnyčioje, nuolatos dalija tarnavimo dovanas, per kurias jo paties galia mes teikiame vienas kitam patarnavimus" (38). "Tačiau pats tų užduočių vykdymas tikinčiojo pasauliečio nepaverčia ganytoju, nes ši tarnyba kyla ne iš užduočių vykdymo, bet iš sakramentinio įšventinimo. Tik Šventimų sakramentas lemia, kad įšventintoji tarnyba yra dalyvavimo Kristaus – Galvos ir Ganytojo – tarnyboje ir jo amžinojoje kunigystėje ypatinga forma. Vykdyti kai kurias funkcijas pavaduojant ganytoją įgalina tiesiogiai ir formaliai iš paties ganytojo gautas oficialus įgaliojimas, o konkrečiai jos įgyvendinamos vadovaujant bažnytinei valdžiai" (39).

Šį mokymą reikia vėl patvirtinti, nes kai kurios praktikos, kuriomis norima kompensuoti įšventintųjų tarnautojų stoką bendruomenėje, tam tikrais atvejais skatina atsirasti visuotinės tikinčiųjų kunigystės sampratą, iškreipian?ią jos tikrąją prasmę bei ypatingą reikšmę. Tai, be kita ko, yra vienas iš kandidatų į kunigus mažėjimo veiksnių ir užtemdo ypatingą seminarijos kaip tipiškos vietos įšventintiesiems tarnautojams ugdyti paskirtį. Tai glaudžiai susipynę reiškiniai, kurių tarpusavio priklausomybę dar reikės rūpestingai apmąstyti, norint pateikti pasvertas išvadas praktikai.
 

3. Įšventintosios tarnybos nepakeičiamumas

Tikinčiųjų bendruomenė, norinti vadintis Bažnyčia ir tikrai tokia būti, negali būti vadovaujama remiantis draugijų ar politikos organizaciniais kriterijais. Kiekviena dalinė Bažnyčia už vadovavimą jai turėtų būti dėkinga Kristui, nes jis pats Bažny?iai suteikė apaštališkąją tarnybą. Todėl nė viena bendruomenė neturi galios pati sau ją suteikti (40) ar deleguoti. Būtina, kad hierarchinė vadovybė kanoniškai ir teisiškai apibrėžtų magisteriumo bei vadovavimo tarnybą (41).

Tad tarnaujamoji kunigystė yra būtina bendruomenės kaip Bažnyčios egzistencijai: "Neteisinga tarti, kad ji [įšventintoji kunigystė] vėlesnė už bažnytinę bendruomenę, tarsi pastaroji galėtų atsirasti be kunigystės" (42). Iš tiesų, jei bendruomenėje nebūtų kunigo, jai trūktų Kristaus, Galvos ir Ganytojo, tarnybos ir sakramentinės funkcijos, kurios yra esminiai bažnytinės bendruomenės gyvenimo elementai.

Todėl tarnaujamoji kunigystė yra absoliučiai nepakeičiama. Iš čia tiesiogiai kyla uolios, gerai organizuotos bei nuolatinės pašaukimų pastoracijos, kuri stengtusi aprūpinti Bažnyčią reikalingais tarnautojais, būtinybė, taip pat būtinybė rūpestingai ugdyti tuos, kurie seminarijose rengiasi kunigystei. Bet koks kitoks problemų, susijusių su sakralinių tarnautojų stoka, sprendimas gali būti tiktai abejotinas.

"Ugdyti pašaukimus reikia visai krikščionių bendruomenei, ir pirmiausia – savo giliu krikščionišku gyvenimu" (43). Visiems tiktintiesiems tenka pareiga per vis ištikimesnį sekimą Jėzumi Kristumi skatinti teigiamai atssiliepti į kvietimą kunigystėn bei įveikti abejingumo aplinką, ypač šalyse, labai paženklintose materializmo.
 

4. Neįšventintų tikinčiųjų bendradarbiavimas pastoracijos tarnyboje

Susirinkimo dokumentuose tarp neįšventintų tikinčiųjų dalyvavimo Bažnyčios misijoje įvairių aspektų aptariamas ir tiesioginis jų bendradarbiavimas ypatingoje ganytojų tarnyboje (44). "Ganytojai, visada vadovaudamiesi Bažnyčios nauda ir prisitaikydami prie bendrosios teisės nuostatų, reikalui esant gali pavesti tikintiesiems pasauliečiams apibrėžtas funkcijas, nors ir susietas su ganytojo pareigomis, bet nereikalaujančias šventimų" (45). Šis bendradarbiavimas vėliau buvo sureguliuotas posusirinkiminiais įstatymais ir ypač nauju kanonų teisės kodeksu.

Išdėsčius visų tikinčiųjų teises bei pareigas (46), kitame kodekso skyriuje nagrinėjamos ne tik teisės bei pareigos, būdingos tikintiesiems pasauliečiams dėl jų pasaulietiškumo (47), bet ir kitos užduotys bei funkcijos, tenkančios ne tik jiems vieniems. Kai kurios jų susijusios su visais tikinčiaisiais, įšventintais ir neįšventintais (48), kitos – artimiau su įšventintų tikinčiųjų sakraline tarnyba (49). Pastarųjų užduočių bei funkcijų neįšventinti tikintieji neturi teisės vykdyti. Tačiau "sakraliniai ganytojai gali įtraukti juos į bažnytines tarnybas ir funkcijas, kurias jie gali vykdyti pagal teisės nuostatas" (50). Šioms tarnyboms stingant tarnautojų, "pagal teisės nuostatas pasauliečiai gali pavaduoti juos, vykdydami kai kurias jų užduotis" (51).

Norint šį bendradarbiavimą darniai įjungti į pastoracijos tarnybą ir išvengti nukrypimų pastoracijos srityje bei drausmės pažeidimų, mokymo principai turi būti aiškūs, o galiojantys potvarkiai ryžtingai, rūpestingai ir tiksliai taikomi visoje Bažnyčioje, piktnaudiškai neišplečiant išimties sąvokos taip, kad ji apimtų ir tokius atvejus, kurie negali būti laikomi išimtimis.

Jei kur nors pasitaiko piktnaudžiavimų ir nustatytų ribų nepaisančių praktikų, ganytojai privalo reikalingomis ir deramomis priemonėmis laiku užkirsti kelią jų plitimui ir garantuoti, kad nenukentės teisinga Bažnyčios prigimties samprata. Jie ypač privalo taikyti jau nustatytus su drausme susijusius potvarkius, kurie padėtų įžvelgti ir sykiu iš tiesų gerbti bažnytinei bendruomenei gyvenimiškai svarbių funkcijų skirtingumą bei papildomumą. Tačiau ten, kur tokių ribų nepaisančios praktikos jau yra paplitusios, kompetentingos vadovybės įsikišimo jokiu būdu nevalia atidėlioti; tokiu įsikišimu kuriama tikroji bendrystė, galinti remtis tiktai tiesa. Bendrystė, tiesa, teisingumas, taika ir artimo meilė yra tarpusavyje susijusios sąvokos (52).

Šių principų šviesoje žemiau pateikiame priemones, kuriomis derėtų atsiliepti į piktnaudžiavimus, apie kuriuos pranešta mūsų dikasterijoms. Pateikiami potvarkiai paimti iš Bažnyčios teisės nuostatų.
 

PRAKTINIAI POTVARKIAI

Pirmas straipsnis
Tinkamos terminologijos būtinybė

Kreipdamasis į simpoziumo "Tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimas kunigų tarnyboje" dalyvius, popiežius pabrėžė būtinybę išryškinti ir skirti įvairias reikšmes, kurias teologijos bei kanonų kalboje įgijo sąvoka "tarnyba" (53).

? 1. "Jau kuris laikas žodžiu ‘tarnybos’ įprasta žymėti ne tik officia (pareigas) ir munera (užduotis), kurias šventimų sakramento dėka vykdo ganytojai, bet ir tas, kurias krikštu gautos kunigystės dėka vykdo neįšventinti tikintieji. Terminologijos klausimas tampa dar sudėtingesnis ir keblesnis, kai pripažįstama, jog visi tikintieji – pavaduodami ir būdami oficialiai įgalioti ganytojų – gali vykdyti tam tikras užduotis, labiau derančias dvasininkams, tačiau nereikalaujančias šventimų. Konstatuotina, jog vartojama kalba tampa abejotina, miglota ir todėl netinkama tikėjimo mokymui reikšti, jei kaip nors aptemdoma tai, kad visuotinė pakrikštytųjų kunigystė ir įšventintoji kunigystė skiriasi ‘ne tik laipsniu, bet ir esme’ " (54).

? 2. "Išplėsti sąvoką ‘tarnyba’ taip, kad ji apimtų tikintiesiems pasauliečiams būdingas munera, kai kuriais atvejais leidžia tai, kad šios tam tikru laipsniu yra dalyvavimas vienoje Kristaus kunigystėje. Tuo tarpu laikinai jiems patikėtos officia yra išimtinai Bažnyčios įgaliojimo vaisius. Tiktai nuolatinis rėmimasis ‘Kristaus tarnyba’ <…> leidžia žodį ‘tarnyba’ taikyti tikintiesiems pasauliečiams ribotu mastu ir nedviprasmiškai, t.y. tada, kai tai nesuvokiama ir neišgyvenama kaip nederamas ‘įšventintosios tarnybos’ troškimas arba kaip laipsniškas jos ypatingumo ardymas.

Šia pirmine prasme sąvoka ‘tarnyba’ (servitium) išreiškia tiktai veikimą, kuriuo Bažnyčios nariai tęsia Kristaus misiją bei tarnybą jos viduje ir visame pasaulyje. Tačiau tada, kai sąvoka apibrėžiama siauriau, siejant ir gretinant ją su įvairiomis munera ir officia, privalu aiškiai nurodyti, kad dėl sakralinio įšventinimo ji įgyja tą piltnatvišką ir nedviprasmišką reikšmę, kurią jai visados priskirdavo Tradicija" (55).

? 3. Neįšventintas tikintysis gali būti apibendrintai vadinamas "ekstraordinariniu tarnautoju" tiktai tada, kai kompetentinga vadovybė įgalioja jį pavaduoti atliekant užduotis, išvardytas kan. 230, ? 3 (56) ir kan. 943 bei 1112. Galima, žinoma, vartoti konkretų pavadinimą, žymintį kanoniškai pavedamą užduotį, pavyzdžiui, katechetas, akolitas, lektorius ir t.t.

Laikinas įgaliojimas liturgijos tikslais reminatis kan. 230, ? 3 neįšventintam tikinčiajam nesuteikia jokio ypatingo titulo (57).

Todėl neleistina, kad neįšventintas tikintysis būtų vadinamas "ganytoju", "kapelionu", "koordinatoriumi", "moderatoriumi" ar kitais panašiais titulais, galinčiais prisidėti prie jų vaidmens painiojimo su ganytojo, kuris visada yra vyskupas arba kunigas, vaidmeniu (58).

Antras straipsnis
Žodžio tarnyba (59)

? 1. Šios tarnybos turinį sudaro "pastoracinis skelbimas, katechezė ir visas krikščioniškasis mokymas, kuriame ypač svarbią vietą turėtų užimti liturginė homilija" (60).

Su šia tarnyba susijusių užduočių vykdymas pirmiausia tenka vyskupijos vyskupui kaip visos skelbimo tarnybos jo Bažnyčioje vadovui (61), taip pat kunigams kaip jo bendradarbiams (62). Bendrystėje su vyskupu ir jo kunigija šia tarnyba rūpinasi ir diakonai (63).

? 2. Neįšventinti tikintieji pagal savo prigimtį dalyvauja pranašiškojoje Kristaus tarnyboje. Jie paskirti jo liudytojais ir apdovanoti tikėjimo supratimu bei žodžio malone. Jie pašaukti tapti vis įtakingesniais "tikėjimo lauktinaisiais dalykais skelbėjais (plg. Žyd 11, 1)" (64). Šiandien daug kas, ypač katechetinė veikla, labai priklauso nuo jų pastangų bei didžiadvasiškumo Bažnyčios tarnyboje.

Todėl tikintieji ir ypač pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai gali būti pašaukti deramai prisidėti prie žodžio tarnybos vykdymo (65).

? 3. Norint, kad ? 2 minimas bendradarbiavimas būtų veiksmingas, būtina priminti kai kurias sąlygas, susijusias su tokio bendradarbiavimo formomis.

Kanonų teisės kodekso (KTK) kan. 766 nustatytos sąlygos, kuriomis kompetentinga valdžia gali leisti neįšventintam tikinčiajam sakyti pamokslus in ecclesia vel oratorio. Jau pats pasakymas admitti possunt nurodo, kad tai jokiu būdu nėra būdinga ir specifinė teisė, kurią turi vyskupai (66) arba įgaliojimas, kurį turi kunigai ir diakonai (67).

Sąvokos, kuriomis reiškiamos šios sąlygos, – "jei tam tikromis aplinkybėmis būtina…", "jei atskirais atvejais naudinga…" – parodo, kad čia kalbama apie išimtinius atvejus, kai, be to, remiantis kan. 766 reikia elgtis iuxta Episcoporum conferentiae praescripta. Šia paskutiniąja klauzule cituojamame kanone nustatomas pirminis šaltinis konkrečiais atvejais teisingai spręsti dėl "būtinybės" ir "naudingumo", nes vyskupų konferencijos potvarkiuose, kuriems reikalinga Apaštalų Sosto recognitio, turi būti išvardyti kriterijai, padedantys vyskupijos vyskupui priimti tinkamus pastoracinius sprendimus, prideramus jo vyskupiškajai tarnybai.

? 4. Tam tikrose srityse, kur trūksta sakralinių tarnautojų, gali pasitaikyti nuolatinių ir objektyvių būtinumo ar naudingumo situacijų, skatinančių leisti neįšventintiems tikintiesiems pamokslauti.

Pamokslauti bažnyčiose ir oratorijose neįšventintiems tikintiesiems gali būti leista, jei tai laikoma sakralinio tarnautojo "pavadavimu", arba tada, kai yra ypatingų naudingų motyvų, kurie ypatingais atvejais numatyti visuotinės bažnytinės teisės arba vyskupų konferencijos. Todėl tai negali tapti įprastiniu faktu nei būti laikoma autentišku pasauliečių paaukštinimu.

? 5. Ypač rengiant sakramentams katechetai privalo atkreipti katechizuojamųjų dėmesį į kunigo kaip vienintelio dieviškųjų slėpinių, kuriems rengiamasi, teikėjo vaidmenį bei figūrą.

Trečias straipsnis
Homilija

? 1. Homilija yra iškili pamokslo forma, qua per anni liturgici cursum ex textu sacro fidei mysteria et normae vitae christianae exponitur(68), pačios liturgijos dalis.

Todėl homilija per Eucharistijos šventimą turi būti rezevuota sakraliniam tarnautojui, kunigui arba diakonui (69), bet ne neįšventintam tikinčiajam, net jei kokiose nors bendruomenėse ar susivienijimuose jis atlieka "pastoracijos pagalbininko" ar katecheto užduotis. Juk kalbama ne apie galbūt didesnį negu sakralinio tarnautojo gebėjimą dėstyti ar geresnį teologijos išmanymą, bet apie užduotį, rezervuotą tam, kuriam suteiktas Šventimų sakramentas. Todėl net vyskupijos vyskupas neturi galios dispensuoti nuo kanono nuostatų (70), nes kalbama ne apie drausmės potvarkį, bet apie įstatymą, susijusį su mokymo ir šventinimo užduotimis, artimai susipynusiomis tarpusavyje.

Todėl neleistina kartais pasitaikanti praktika, kai homilija patikima seminaristams, kurie, būdami teologijos studentai, dar nėra gavę šventimų sakramento (71). Homilijos nevalia laikyti būsimosios tarnybos pratybomis.

Kiekviena ankstesnė norma, leidusi neįšventintiems tikintiesiems sakyti homiliją per šv. Mišių šventimą, laikytina panaikinta pagal kan. 767, ? 1 (72).

? 2. Leistina trumpa įžanga, padedanti geriau suprasti liturgiją, ir išimties atvejais atitinkamas liudijimas, kuris sakomas, niekada nepažeidžiant liturginių nuostatų, per Eucharistijos šventimą ypatingomis dienomis (seminarijos dieną, ligonių dieną ir t.t.), jei atrodo, jog tai objektyviai dera celebruojančio kunigo reguliariai homilijai paryškinti. Šios įžangos bei liudijimai neturi pasižymėti niekuo, kas leistų juos painioti su homilija.

? 3. Kaip dėstymo priemone celebruojantis tarnautojas gali kartais pasinaudoti "dialogo" homilijoje galimybe (73), jei per tai pamokslavimo pareiga nedeleguojama kitiems.

? 4. Homiliją ne per Mišias neįšventinti tikintieji gali sakyti, jei tam neprieštarauja teisė ir paisoma liturgijos nuostatų.

? 5. Homilijos jokiu būdu nevalia patikėti kunigams ar diakonams, netekusiems dvasininko padėties ar atsisakiusiems sakralinės tarnybos vykdymo (74).

Ketvirtas straipsnis
Klebonas ir parapija

Vaisingai bendradarbiauti dvasininkų tarnyboje neįšventinti tikintieji gali – ir, laimei, tai vyksta daugeliu atveju – parapijose, sveikatos apsaugos, pagalbos ir auklėjimo srityse, kalinimo įstaigose, kariniuose ordinariatuose ir t.t. Ypatinga bendradarbiavimo forma numatytomis sąlygomis nustatyta kan. 517, ? 2.

? 1. Šio kanono – si ob sacerdotum penuriam Episcopus dioecesanus aestimaverit partipacionem in exercitio curae pastoralis paroeciae concredendum esse diacono aliive personae sacerdotali charactere non insignitae aut personarum communitati, sacerdotem constituat aliquem qui, potestatibus et facultatibus parochi instructus, curam pastoralem moderetur – teisinga samprata bei taikymas reikalauja šią išimtinę priemonę taikyti tiksliai laikantis joje nurodytų sąlygų, būtent:

a) ob sacerdotum penuriam, o ne vadovaujantis patogumo ar klaidingai suprantamo "pasauliečių paaukštinimo" ir t.t. motyvais;

b) jei tikrai kalbama apie participatio in exercitio curae pastoralis, o ne apie vadovavimą parapijai, jos koordinavimą, moderavimą ar valdymą; tai daryti pagal tą patį kanoną gali tiktai kunigas.

Būtent dėl to, kad čia kalbama apie išimtinius atvejus, pirma reikėtų pasverti galimybę, pavyzdžiui, pasinaudoti pagyvenusio, tačiau dar jėgų turinčio kunigo paslaugomis arba patikėti kelias parapijas vienam kunigui ar coetum sacerdotum (75).

Kiekvienu atveju nevalia nepastebėti, kad šiame kanone pirmenybė teikiama diakonui.

Galiausiai tuo pačiu kanonu nustatoma, kad tokios dalyvavimo parapijos pastoracijoje formos jokiu būdu negali pakeisti klebono tarnybos. Potvarkiu būtent patvirtinama, kad tais išimtiniais atvejais Episcopus dioecesanus <…> sacerdotem constituat aliquem qui, potestatibus et facultatibus parochi instructus, curam pastoralis moderetur. Klebono tarnybą teisėtai galima patikėti tiktai kunigui (plg. kan. 521, ? 1) net objektyvios kunigų stokos atvejais (76).

? 2. Čia taip pat pravartu pastebėti, kad klebonas yra tikrasis jam pavestosios parapijos ganytojas (77) ir lieka tokiu tol, kol nepasitraukia iš tarnybos (78).

Pareiškimas dėl pasitraukimo iš tarnybos sulaukus 75 metų amžiaus klebono ipso iure neatleidžia nuo pareigų. Tai įvyksta tik tada, kai vyskupijos vyskupas, išmintingai apsvarstęs visas aplinkybes, remdamasis kan. 538, ? 3 galutinai priima jo pasitraukimą iš tarnybos ir jam apie tai praneša raštu (79).  Ten, kur trūksta kunigų, šiuo požiūriu reikia ypatingo išmintingumo.

Atsižvelgiant į kiekvieno kunigo teisę vykdyti su šventimais susijusias funkcijas, jei tam nekliudo rimti sveikatos ar drausmės pobūdžio motyvai, derėtų pabrėžti, kad 75 metų amžius nėra pakankamas pagrindas vyskupijos vyskupui priimti pasitraukimą iš tarnybos. Tai taip pat padeda išvengti sakralinės tarnybos funkcionalistinės sampratos (80).

Penktas straipsnis
Bendradarbiavimo dalinėje Bažnyčioje struktūros

Šios truktūros, reikalingos bei vaisingai išbandytos Bažnyčios atsinaujinimo kelyje pagal Vatikano II Susirinkimo nutarimus ir kodifikuotos kanonų teisėje, yra aktyvaus dalyvavimo Bažnyčios kaip bendrystės gyvenime bei misijoje forma.

? 1. Kodekso nuostatose dėl "kunigų tarybos" nustatyta, kokie kunigai gali būti jos nariai (81). Ši taryba rezervuota kunigams, nes remiasi bendru vyskupo ir jo kunigų dalyvavimu toje pačioje kunigystėje bei tarnyboje (82).

Todėl nei aktyvaus, nei pasyvaus balso teisės neturi nei diakonai, nei pasauliečiai, net b?dami sakralinių tarnautojų bendradarbiai, nei kunigai, atleisti iš dvasininkų luomo ar patys liovęsi vykdyti sakralinę tarnybą.

? 2. Vyskupijos ir parapijos pastoracinė taryba (83), taip pat parapijos ekonominių reikalų taryba (84), kuriai priklauso neįšventinti tikintieji, turi tiktai patariamojo balso teisę. Jos jokiu būdu negali tapti sprendimus priimančiomis struktūromis. Tokioms užduotims vykdyti galima rinkti tiktai tikinčiuosius, pasižyminčius savybėmis, kurių reikalauja kanonų nuostatos (85).

? 3. Parapijos taryboms privalo pirmininkauti klebonas. Todėl sprendimai, priimti tarybos, kuriai nepirmininkavo klebonas arba kuri buvo susirinkusi prieš jo norą, yra negaliojantys ir todėl niekiniai (86).

? 4. Vyskupijos tarybų pareišktas pritarimas vyskupo veiksmui galioja tik tada, kai tokio pritarimo pabrėžtinai reikalauja teisė.

? 5. Priklausomai nuo vietos sąlygų, ordinarai gali naudotis studijų ar ekspertų grupių ypatingiems klausimams nagrinėti paslaugomis. Tačiau jos negali tapti paralelinėmis strukt?romis, perimančiomis iš vyskupijų kunigų tarybų ir pastoracinių tarybų arba taip pat iš parapijos tarybų jų atsakomybę, visuotinės bažnytinės teisės nustatytą kan. 536, ? 1 ir kan. 537 (87). Jeigu tokios struktūros praeityje yra atsiradusios dėl vietos papročių ar ypatingų aplinkybių, privalu reikiamomis priemonėmis suderinti jas su galiojančia Bažnyčios teise.

? 6. Dekaniškuoju vikaru (vicarius foraneus), kartais vadinamu dekanu, arkikunigu ar kitais panašiais titulais, ir tuo, kuris vadinamas "provikaru", "prodekanu" ir pan., visada privalo būti kunigas (88). Todėl nekunigo paskyrimas šioms užduotims vykdyti yra negaliojantis.

Šeštas straipsnis
Liturginės apeigos

? 1. Liturginiai veiksmai turi aiškiai atspindėti Dievo tautos kaip organiškos bendrijos sutvarkytą vienybę (89) ir per tai artimą sąryšį tarp liturginio veiksmo ir Bažnyčios organiškai struktūruotos prigimties.

Tai vyksta, kai visi dalyviai ištikimai ir nuolankiai atlieka jiems tenkančius vaidmenis.

? 2. Norint šioje srityje išlaikyti kiekvieno bažnytinę tapatybę, reikia pašalinti visus piktnaudžiavimus, kuriais nusižengiama kan. 907 nuostatoms, draudžiančioms diakonams bei neįšventintiems tikintiesiems per Eucharistijos šventimą kalbėti maldas ar maldų dalis – ypač Eucharistijos maldą ir jos pabaigos doksologiją – ar atlikinėti veiksmus ir gestus, rezervuotus celebruojančiam kunigui. Labai piktnaudžiajama tada, kai neįšventintam tikinčiajam per Eucharistijos šventimą faktiškai leidžiama tartum "pirmininkauti", paliekant kunigui tiktai minimumą to, kas būtina jos galiojimumui garantuoti.

Lygiai taip pat aiškiai nusižengiama, kai neįšventintas asmuo per liturgines apeigas dėvi liturginius drabužius, rezervuotus kunigams ir diakonams (stulą, arnotą, dalmatiką).

Privalu vengti jau pačios painiavos regimybės, galinčios atsirasti dėl nuo nuostatų nukrypstančio liturginio elgesio. Kaip įšventintieji tarnautojai įpareigoti dėvėti visus nurodytus liturginius drabužius, taip neįšventinti tikintieji negali dėvėti to, kas jiems nepridera.

Norint išvengti kunigo ar diakono vadovaujamo sakramentinio šventimo painiojimo su kitais neįšventintų tikinčiųjų atliekamais ar vadovaujamais liturgijos veiksmais, būtina vartoti aiškiai skirtingas formuluotes.

Septintas straipsnis
Sekmadienio pamaldos nesant kunigo

? 1. Dėl kunigų ar diakonų trūkumo kai kur vyksta sekmadienio pamaldos (90), kurioms vadovauja neįšventinti tikintieji. Ši vertinga ir delikati tarnyba atliekama pagal dvasią ir ypatingus nuostatus, išleistus kompetentingos bažnytinės vadovybės (91). Tokioms pamaldoms vadovauti neįšventintam tikinčiajam reikalingas specialus vyskupo įgaliojimas, kuriame turi būti nurodyta trukmė, vieta, sąlygos ir už tai atsakingas kunigas.

? 2. Pamaldos, kurių tekstai turi būti aprobuoti kompetentingos bažnytinės vadovybės, visada yra tiktai laikinas sprendimas (92). Į tokių pamaldų struktūrą net pasakojimo forma draudžiama įterpti Aukos liturgijos elementus, pirmiausia Eucharistijos maldą, idant tikinčiųjų protuose nebūtų pasėjama klaidų (93). Šiuo tikslu tokių pamaldų dalyviams nuolatos turi būti aiškinama, kad jos nepakeičia Eucharistinės aukos ir kad įsakymas švęsti šventes įvykdomas tik dalyvaujant šventose Mišiose (94). Tais atvejais, kai leidžia atstumai bei fizinės aplinkybės, tikinčiuosius reikia skatinti bei padėti jiems padaryti viską, kas įmanoma, šiam įsakymui įvykdyti.

Aštuntas straipsnis
Šventosios Komunijos ekstraordinarinis tarnautojas

Jau ilgą laiką neįšventinti tikintieji bendradarbiauja su sakraliniais tarnautojais įvairiose pastoracijos srityse, idant "būtų vis giliau pažinta neįkainojama Eucharistijos dovana ir vis intensyviau dalyvaujama jos išganingoje galioje" (95).

Čia kalbama apie liturginę tarnybą, atitinkančią objektyvius tikinčiųjų poreikius ir skirtą pirmiausia ligoniams bei liturginiams susirinkimams, kuriuose dalyvauja itin daug tikinčiųjų, norinčių priimti šventąją Komuniją.

? 1. Norint nesukelti painiavos, kanonų nuostatas dėl šventosios Komunijos ekstraordinarinio tarnautojo reikia taikyti teisingai. Jose nurodoma, kad šventosios Komunijos ordinarinis tarnautojas yra vyskupas, kunigas ir diakonas (96), o ekstraordinarinis tarnautojas – paskirtasis akolitas ir kitas kan. 230, ? 3 remiantis šiuo tikslu deleguotas tikintysis (97).

Tikrai spaudžiant būtinybei, vyskupijos vyskupas, suteikęs liturginį palaiminimą, gali įgalioti neįšventintą tikintįjį kaip ekstraordinarinį tarnautoją dalyti šventąją Komuniją ne Eucharistijos šventimo metu ad actum vel ad tempus arba nuolatos. Išimtiniais ir nenumatytais atvejais įgaliojimą ad actum gali suteikti Eucharistijos šventimui vadovaujantis kunigas (98).

? 2. Dalyti šventąją Komuniją per Eucharistijos šventimą ekstraordinarinis tarnautojas gali tiktai tada, kai nėra ordinarinių tarnautojų Komunijos dalytojų, arba tada, kai jie tikrai sukliudyti tai atlikti (99). Šią užduotį jis gali vykdyti ir tada, kai Eucharistijos šventime dalyvauja itin daug tikinčiųjų, norinčių priimti šventąją Komuniją, ir tai pernelyg ilgai užtruktų dėl įšventintųjų tarnautojų stokos (100).

Ši užduotis yra pavaduojamoji bei ektraordinarinė (101) ir turi būti vykdoma pagal teisės nuostatas. Šiuo tikslu vyskupijos vyskupui derėtų išleisti visuotinei bažnytinei teisei neprieštaraujančius dalinius nuostatus, reguliuojančius šios užduoties vykdymą. Privalu, be kita ko, numatyti, kad tikintysis, kuriam pavesta vykdyti šią tarnybą, būtų deramai supažindintas su mokymu apie Eucharistiją, tarnybos pobūdžiu, paisytinomis rubrikomis dėl pagarbos tokiam iškiliam sakramentui ir leidimo priimti Komuniją tvarka.

Norint nekelti painiavos, privalu vengti ir atsisakyti tam tikrų praktikų, jau kuris laikas atsiradusių kai kuriose dalinėse Bažnyčiose. Tarp jų paminėtinos, pavyzdžiui, tokios:

- kai ekstraordinariniai tarnautojai priima šventąją Komuniją, tarsi jie būtų koncelebrantai;

- kai, atnaujinant kunigystės pažadus per krizmos Mišias Didįjį ketvirtadienį, įtraukiami tikintieji, atnaujinantys vienuolių įžadus arba gaunantys šventosios Komunijos ekstraordinarinio tarnautojo įgaliojimą;

- kai ekstraordinariniai tarnautojai per šv. Mišias tampa įprastu dalyku, savavališkai išplečiant "gausaus dalyvavimo" sąvoką.

Devintas straipsnis
Apaštalavimas tarp ligonių

? 1. Šioje srityje neįšventintų tikinčiųjų gali būti vertingas (102). Nesuskaičiuojama daugybe karitatyvinių darbų bei poelgių ligonių atžvilgiu neįšventinti asmenys nuolatos liudija individualų ar bendruomeninį apaštalavimą. Tai labai svarbus krikščionių buvimo kančios ir ligos pasaulyje būdas. Visada, kai neįšventinti tikintieji lydi ligonius jiems sunkiausiais momentais, pagrindinė jų užduotis yra sužadinti Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentų poreikį, skatinant teigiamą nusiteikimą bei padedant pasirengti gerai individualiai sakramentinei išpažinčiai ir Ligonių patepimui. Kalbant apie įvairialypes sakramentalijų formas, neįšventintiems tikintiesiems privalu rūpintis, kad tai nebūtų painiojama su sakramentais, kuriuos teikti patikėta vien vyskupui bei kunigui. Nekunigui jokiu būdu nevalia atlikinėti patepimo nei ligonių patepimui pašventintu aliejumi, nei jokiu kitu aliejumi.

? 2. Kanonų teisėje, kalbant apie šio sakramento teikimą, remiamasi teologijos požiūriu patikimu mokymu ir šimtamete Bažnyčios praktika (103), anot kurių galioja tiktai kunigo suteiktas Ligonių patepimas (104). Ši nuostata visiškai dera su tikėjimo slėpiniu, pažymimu bei įgyvendinamu per kunigo tarnybos vykdymą.

Pabrėžtina, kad Ligonių patepimo sakramentas, kurio teikimas rezervuojamas vien kunigui, artimai susijęs su nuodėmių atleidimu ir Eucharistijos priėmimo kilnumu. Niekas kitas negali būti nei ordinariniu, nei ekstraordinariniu šio sakramento tarnautoju; bet koks tokio pobūdžio veiksmas yra sakramento simuliavimas (105).

Dešimtas straipsnis
Pagalba teikiant Santuokos sakramentą

? 1. Ypatingai stokojant sakralinių tarnautojų gali pasirodyti būtina deleguoti neįšventintus tikinčiuosius pagelbėti teikiant Santuokos sakramentą.

Tačiau tai priklauso nuo trijų sąlygų. Vyskupijos vyskupas gali šiuo tikslu deleguoti tik tada, kai trūksta kunigų ar diakonų ir kai jis savo vyskupijai yra gavęs vyskupų konferencijos pritarimą bei būtiną Šventojo Sosto leidimą (106).

? 2. Šiais atvejais irgi reikia laikytis kanoninių nuostatų dėl neįšventinto tikinčiojo delegavimo galiojimo (107), tinkamumo, gebėjimo ir nusiteikimo (108).

? 3. Išskyrus Kanonų teisės kodekso kan. 1112 numatytą atvejį, kai visiškai nėra kunigų ar diakonų, galinčių pagelbėti teikiant Santuokos sakramentą, nė vienas įšventintasis tarnautojas neturi teisės įgalioti neįšventinto tikinčiojo pagalbai, suponuojančiai pritarimo santuokai reikalavimą bei priėmimą pagal kan. 1108, ? 2.

Vienuoliktas straipsnis
Krikšto tarnautojas

Ypač pagirtinas tikėjimas, su kuriuo nemaža krikščionių skausmingomis persekiojimo sąlygomis, taip pat misijų srityse bei kitais ypatingo stokojimo atvejais išsaugojo ir vis dar išsaugo naujoms kartoms Krikšto sakramentą, kai stinga įšventintųjų tarnautojų.

Kanonų nuostatose numatyta, kad ne tik stokojimo atveju, bet ir tada, kai nėra ordinarinio tarnautojo arba jam sutrukdyta atlikti pareigas  (109), neįšventintą tikintįjį galima paskirti Krikšto ekstraordinariniu tarnautoju (110). Tačiau reikia stengtis susilaikyti nuo pernelyg plataus šių nuostatų traktavimo ir vengti, kad šio leidimo teikimas taptų įprastu dalyku.

Tad, pavyzdžiui, to, kas leistų įgalioti neįšventintus pasauliečius teikti krikštą, būtent ordinarinio tarnautojo nebuvimo ar sutrukdymo, nevalia grįsti nei jam tenkančiu pernelyg dideliu darbo krūviu, nei tuo, kad jis reziduoja už parapijos ribų, nei tuo, kad yra nepasiekiamas šeimos numatytąją dieną. Ne vienas šių motyvų nėra pakankamas.

Dvyliktas straipsnis
Vadovavimas bažnytiniam laidojimui

Dabarties sąlygomis, plintant dekristianizacijai bei religiniam susvetimėjimui, mirties bei laidotuvių iškilmių momentas įšventintajam tarnautojui kartais teikia pastoracijos požiūriu labai gerą progą tiesiogiai susitikti su tikinčiaisiais, nustojusiais praktikuoti religiją.

Todėl pageidautina, kad kunigai bei diakonai, net tam tikros aukos kaina, asmeniškai vadovautų laidojimo apeigoms pagal vietinius papročius, idant deramai melsdamiesi už mirusius ir būdami arti šeimų, šitaip galėtų pasinaudoti palankia proga evangelizavimui.

Neįšventinti tikintieji gali vadovauti bažnytiniam laidojimui tiktai tada, kai tikrai nėra įšventintųjų tarnautojų, ir tiktai laikydamiesi šioje srityje galiojančių liturgijos nuostatų (111). Šiai užduočiai jie privalo būti gerai pasirengti doktrinos ir liturgijos požiūriu.

Tryliktas straipsnis
Būtina atranka ir tinkamas ugdymas

Ankstesniuose straipsniuose nurodytais objektyvios pavadavimo būtinybės atvejais kompetentinga vadovybė privalo atrinkti tikinčiuosius, besilaikančius sveiko mokymo ir pasižyminčius pavyzdinga gyvensena. Todėl vykdyti šias užduotis neleistina katalikams, kurie nepasižymi oria gyvensena, neturi gero vardo arba jų šeimyninė padėtis prieštarauja Bažnyčios moraliniam mokymui. Be to, jie turėtų būti gavę ugdymą, reikalingą patikėtoms užduotims tinkamai atlikti.

Pagal dalinės teisė nuostatas, jie privalo tobulinti savo išmanymą ir , kiek įmanoma, lankyti ugdymo kursus, kompetentingos vadovybės rengiamus dalinės Bažnyčios plotmėje (112), tačiau ne seminarijose, kurios turėtų būti rezervuotos vien kandidatams į kunigus (113). Privalu rūpintis, kad dėstomas mokymas visiškai neprieštarautų bažnytiniam magisteriumui, ir dėstymas vyktų tikro dvasingumo aplinkoje.

PABAIGA

Apaštalų Sostas paveda šį dokumentą uoliai vykdyti pastoracijoje įvairių dalinių Bažnyčių vyskupams ir kitiems ordinarams pasitikėdamas, kad jo įgyvendinimas atneš gausių vaisių skatinant bendrystės tarp sakralinių tarnautojų ir neįšventintų tikinčiųjų augimą.

Kaip yra pastebėjęs Šventasis Tėvas, "kiekvieno Bažnyčios nario ypatingą dovaną reikia protingai ir ryžtingai pripažinti, ginti, skatinti, įžvelgti ir koordinuoti, nepainiojant vaidmenų, funkcijų ar teologinių bei kanoninių sąlygų" (114).

Vienose srityse ypač jaučiamas kunigų stygius, tačiau kitose pastebimas daug žadantis pašaukimų sužydėjimas, leidžiantis įžvelgti teigiamas ateities perspektyvas. Todėl pateikti sprendimai, sąlygoti įšventintųjų tarnautojų stokos, yra tiktai laikini ir turėtų būti siejami su pastoracijos programomis, pirmiausia skatinančiomis pašaukimus Šventimų sakramentui (115).

Šiuo atžvilgiu Šventasis Tėvas primena, kad "kai kuriose vietinėse situacijose buvo rasta didžiadvasiškų ir prasmingų sprendimų. Kanonų teisės kodekso nuostatos atvėrė naujas galimybes, tačiau jas reikia taikyti teisingai, norint išvengti dviprasmiškumo, kai norminiai sprendimai, numatyti nepaprastoms sakralinių tarnautojų trūkumo ar nebuvimo paženklintoms situacijoms, laikomi įprastiniu ir normaliu dalyku" (116).

Šiuo dokumentu norėta pateikti tikslias gaires, tokiomis aplinkybėmis padedančias garantuoti veiksmingą neįšventintų tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimą, išlaikant kunigų pastoracinės tarnybos integralumą. "Reikia paaiškinti, kad šie patikslinimai bei distinkcijos kyla ne iš pastangų apginti dvasininkų privilegijas, bet iš būtinybės būti paklusniam Kristaus valiai ir gerbti pamatinę formą, kurią jis neištrinamai įspaudė savo Bažnyčiai" (117).

Jų teisingas taikymas gyvos hierarichinės communio ribose bus naudingas tikintiesiems pasauliečiams. Juk jie pašaukti išskleisti visas turtingas savo gebėjimų galimybes, idant "vykdydami savo misiją, vis tvirčiau ryžtųsi juo [pašaukimu] gyventi" (118).

Aistringas tautų apaštalo kreipimasis į Timotiejų: "Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus <…>: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink <…>, būk visame kame apdairus <…>, atlik savo tarnystę" (2 Tim 4, 1 – 5) – ypač skirtas sakraliniams ganytojams, pašauktiems atlikti jiems tenkančią užduotį – "skatinti visuotinę visos Bažnyčios tvarką <…> ir raginti laikytis visų bažnytinių įstatymų" (119).

Ši svarbi pareiga yra instrumentas, būtinas turiningiems užmojams, būdingiemms kiekvienam bažnytinio gyvenimo luomui, teisingai valdyti pagal nuostabius Dvasios planus ir tam, kad communio visos bendruomenės kasdieniame kelyje taptų veiksminga tikrove.

Švenčiausioji Mergelė Marija, Bažnyčios Motina, kurios užtarimui pavedame šį dokumentą, tegu padeda visiems suprasti jo intencijas ir visas jėgas skirti tiksliam jo taikymui, siekiant didesnio apaštališkojo vaisingumo.

Daliniai įstatymai ir galiojanti papročių teisė, prieštaraujantys šioms nuostatoms, taip pat bet kurie leidimai, ad experimentum suteikti Šventojo Sosto ar kokios nors kitos jam pavaldžios vadovybės, atšaukiami.

1997 m. rugpjūčio 15 d. popiežius patvirtino šią instrukciją in forma specifica ir nurodė ją paskelbti.
 

Vatikanas, 1997 m. rugpjūčio 15 diena, Marijos Ėmimo į dangų šventė.
 

Dvasininkijos kongregacija

Darko Castrillon Hoyos
proprefektas

Crescenzio Sepe
sekretorius
 

Popiežiškoji pasauliečių taryba

James Francis Stafford
prezidentas

Stanislaw Rylko
sekretorius
 

Tikėjimo mokslo kongregacija

Kardinolas Joseph Ratzinger
prefektas

Tarcisio Bertone SDB
sekretorius
 

Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacija

Jorge Arturo Medina Estevez
proprefektas

Geraldo Majella Agnelo
sekretorius
 

Vyskupų kongregacija

Kardinolas Bernardin Gantin
prefektas

Jorge Maria Mejia
sekretorius
 

Tautų evangelizavimo kongregacija

Kardinolas Jozef Tomko
prefektas

Giuseppe Uhac
sekretorius
 

Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija

Kardinolas Eduardo Martinez Somalo
prefektas

Piergiorgio Silvano Nesti CP
sekretorius
 

Popiežiškoji įstatymų tekstų interpretavimo taryba

Julian Herranz
prezidentas

Bruno Bertagna
sekretorius


NUORODOS

(1) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gentium, 33; Dekretas Apostolicam actuositatem, 24.
(2) Jonas Paulius II. Apašt. paraginimas Christifideles laici (1998 gruodžio 30), 2: AAS 81 (1989) 396.
(3) Vyskupų sinodo IX eilinis visuotinis susirinkimas. Pašvęstasis gyvenimas, Instrumentum laboris, 73.
(4) Plg. Jonas Paulius II. Apašt. paraginimas Vita consecrata (1997 kovo 25), 47: AAS 88 (1996) 420.
(5) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Apostolicam actuositatem, 5.
(6) Ten pat, 6.
(7) Plg. ten pat.
(8) Jonas Paulius II. Christifideles laici, 23: AAS 81 (1989) 429.
(9) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 31; Jonas Paulius II. Christifideles laici, 15: AAS 81 (1989) 413 – 416.
(10) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 43.
(11) Vatikano II Susirinkimas. Apostolicam actuositatem, 24.
(12) Plg. Jonas Paulius II. Kalba simpoziume "Tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimas kunigų tarnyboje" (1994 balandžio 22), 2: L’Osservatore Romano, 1994 balandžio 23.
(13) Plg. Kanonų teisės kodeksas (KTK), kan. 230, ? 3; kan. 517, ? 2; kan. 861, ? 2; kan. 910; kan. 1112; Jonas Paulius II. Christifideles laici, 23 ir past. 72: AAS 81 (1989) 430.
(14) Plg. Jonas Paulius II. Encik. Redemptoris missio (1990 gruodžio 7), 37: AAS 83 (1991) 282 – 286.
(15) Plg. KTK, kan. 392.
(16) Ypač plg.: Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gentium, Konst. Sacrosanctum concilium, Dekr. Presbyterorum ordinis ir Dekr. Apostolicam actuositatem.
(17) Ypač plg.: apašt. paraginimus Christifideles laici ir Pastores dabo vobis.
(18) KTK, kan. 1752.
(19) Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 10.
(20) Ten pat, 32.
(21) Ten pat.
(22) Ten pat, 10
(23) Plg. ten pat, 4.
(24) Jonas Paulius II. Apašt. paraginimas Pastores dabo vobis (1992 kovo 25), 17: AAS 84 (1992) 684.
(25) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 7.
(26) Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK), 1547.
(27) Ten pat, 1592.
(28) Jonas Paulius II. Pastores dabo vobis, 74: AAS 84 (1992) 788.
(29) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 10, 18, 27, 28; Presbyterorum ordinis, 2, 6; KBK 1538, 1576.
(30) Plg. Jonas Paulius II. Pastores dabo vobis, 15: AAS 84 (1992) 680; KBK, 875.
(31) Plg. Jonas Paulius II. Pastores dabo vobis, 16: AAS 84 (1992) 681 – 684; KBK, 1592.
(32) Plg. Jonas Paulius II. Pastores dabo vobis, 14 – 16: AAS 84 (1992) 678 – 684; Tikėjimo mokslo kongregacija. Sacerdotium ministeriale (1983 rugpjūčio 6), III, 23: AAS 75 (1983) 1004 – 1005.
(33) Plg. Ef 2, 20; Apd 21, 14.
(34) Jonas Paulius II. Pastores dabo vobis, 16: AAS 84 (1992) 681.
(35) KBK, 876.
(36) Plg. ten pat, 1581.
(37) Plg. Jonas Paulius II. Novo incipiente (1979 balandžio 8), 3: AAS 17 (1979) 397.
(38) Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 7.
(39) Jonas Paulius II. Christifideles laici, 23: AAS 81 (1989) 430.
(40) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Sacerdotium ministeriale, III, 2: AAS 75 (1983) 1004.
(41) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, Nota explicativa praevia, 2.
(42) Jonas Paulius II. Pastores dabo vobis, 16: AAS 84 (1992) 682.
(43) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Optatam totius, 2.
(44) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Apostolicam actuositatem, 24.
(45) Jonas Paulius II. Christifideles laici, 23: AAS 81 (1989) 429.
(46) Plg. KTK, kan. 208 – 223.
(47) Plg. ten pat, kan. 225, ? 2; kan. 226; kan. 227; kan. 231, ? 2.
(48) Plg. ten pat, kan. 225, ? 1; kan. 228, ? 2; kan. 229; kan. 231, ? 1.
(49) Plg. ten pat, kan. 230, ? 2 – 3 dėl liturgijos srities; kan. 228, ? 1 dėl kitų sakralinės tarnybos sričių; pastarasis paragrafas taip pat susijęs su sritimis už dvasininkų tarnybos ribų.
(50) Ten pat, kan. 228, ? 1.
(51) Ten pat, kan. 230, ? 3; plg. kan. 517, ? 2; kan. 776; kan. 861, ? 2; kan. 910, ? 2; kan. 943; kan. 1112.
(52) Plg. Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacija. Instrukcija Inaestimabile donum (1980 balandžio 3), proemio: AAS 72 (1980) 331 – 333.
(53) Plg. Jonas Paulius II. Kalba simpoziume "Tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimas kunigų tarnyboje", 3.
(54) Ten pat.
(55) Ten pat.
(56) Plg. Popiežiškoji Kanonų teisės kodekso autentiško interpretavimo komisija. Responsio ad propositum dubium (1988 birželio 1): AAS 80 (1988) 1373/
(57) Plg. Popiežiškoji įstatymų tekstų interpretavimo taryba. Responsio ad propositum dubium (1992 liepos 11): AAS 86 (1994) 541 – 542. Jei pastoracijos pagalbininkai įgaliojami bendradarbiauti kunigų pastoracinėje tarnyboje per apeigas, tai tos apeigos laiko požiūriu neturi sutapti su šventimų sakramento teikimu. Reikia vengti ir apeigų, panašių į akolitato ir lektorato skyrimus.
(58) Šis pavyzdžių išvardijimas turėtų apimti visus kalbos posakius, kurie priklausomai nuo kalbos vartosenos įvairiose šalyse yra panašūs arba lygiaverčiai ir žymi vadovą arba pavaduotoją.
(59) Dėl įvairių pamokslo formų plg. KTK, kan 761; Missale Romanum, Ordo lectionum Missae, Praenotanda. Editio typica altera, Vatikan 1981.
(60) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Dei Verbum, 24.
(61) Plg. KTK, kan 756, ? 2.
(62) Plg. ten pat, kan. 757.
(63) Ten pat.
(64) Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 35.
(65) Plg. KTK, kan. 758 – 759; kan. 785, ? 1.
(66) Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 25; C.I.C., kan. 763.
(67) Plg. KTK, kan. 764.
(68) Vatikano II Susirinkimas. Sacrosanctum concilium, 52; C.I.C., kan. 767, ? 1.
(69) Plg. Jonas Paulius II. Apašt. paraginimas Catechesi tradendae (1979 spalio 16), 48: AAS 71 (1979) 1277 – 1340; Popiežiškoji Vatikano II Susirinkimo dekretų interpretavimo komisija. Responsum (1971 sausio 11); Dievo kulto kongregacija. Instrukcija Actio pastoralis (1969 gegužės 15), 6d: AAS 61 (1969) 809; Dievo kulto kongregacija. Institutio Generalis Missalis Romani (1970 kovo 26), 41, 42, 165; Dievo kulto kongregacija. Instrukcija Liturgicae instaurationes (1970 rugsėjo 15), 2a: AAS 62 (1970) 696; Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacija. Instrukcija Inaestimabile donum: AAS 72 (1980) 331.
(70) Plg. Popiežiškoji Kanonų teisės kodekso autentiško intepretavimo komisija. Responsio ad propositum dubium (1987 birželio 20): AAS 79 (1987) 1249.
(71) Plg. KTK, kan. 226, ? 1.
(72) Plg. ten pat, kan. 6, ? 1, 2o.
(73) Plg. Dievo kulto kongregacija. Directorium de Missis cum pueris Pueros baptizatos (1973 lapkričio 1), 48: AAS 66 (1974) 44.
(74) Dėl kunigų, gavusių dispensą nuo celibato, plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Normae de dispentione a sacerdotali coelibatu ad instantiam partis (1980 spalio 14), Normae substantiales, art. 5.
(75) Plg. KTK, kan. 517, ? 1.
(76) Todėl reikėtų vengti titulo "bendruomenės vadovas" ar kitokių tokios pačios reikšmės posakių žymėti pasauliečiams, dalyvaujantiems pastoracinės veiklos vykdyme.
(77) Plg. KTK, kan. 519.
(78) Plg. ten pat, kan. 538, ?? 1 – 2.
(79) Plg. ten pat, kan. 186.
(80) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 sausio 31), 44.
(81) Plg. KTK, kan. 497 – 498.
(82) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Presbyterorum ordinis, 7.
(83) Plg. KTK, kan. 514 ir 536.
(84) Plg. ten pat, kan. 537.
(85) Plg. ten pat, kan. 512, ? 1 ir 3; KBK 1650.
(86) Plg. KTK, kan. 536.
(87) Plg. ten pat, kan. 135, ? 2.
(88) KTK, kan. 553, ? 1.
(89) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Sacrosanctum concilium, 26 – 28; KTK, kan. 837.
(90) Plg. KTK, kan. 1248, ? 2.
(91) Plg. KTK, kan. 1248, ? 2; Apeigų kongregacija. Instrukcija Inter oecumenici (1964 rugsėjo 26), 37: AAS 66 (1964) 885; Dievo kulto kongregacija. Sekmadienio pamaldų šventimo be kunigų vadovas Christi Ecclesia (1988 birželio 10): Notitiae 263 (1988).
(92) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per Šiaurės Amerikos vyskupų vizitą ad limina (1993 birželio 5): AAS 86 (1994) 340.
(93) Dievo kulto kongregacija. Sekmadienio pamaldų šventimo be kunigų vadovas Christi Ecclesia, 35; plg. taip pat KTK, kan. 1378, ? 2, 1o ir ? 3; kan. 1384.
(94) Plg. KTK, kan. 1248.
(95) Sakramentų kongregacija. Instrukcija Immensae caritatis (1973 sausio 29), proemio: AAS 65 (1973) 264.
(96) Plg. KTK, kan. 910, ? 1; plg. Jonas Paulius II. Dominicae coenae (1980 vasario 24), 11: AAS 72 (1980) 142.
(97) Plg. KTK, kan. 910, ? 2.
(98) Plg. Sakramentų teikimo kongregacija. Immensae caritatis, 1: AAS 65 (1973) 264; Missale Romanum. Appendix: Ritus ad deputandum ministrum S. Communionis ad actum distribuendae; Pontificale Romanum. De institutione lectorum et acolytorum.
(99) Plg. Popiežiškoji Kanonų teisės kodekso autentiško interpretavimo komisija. Responsio (1988 birželio 1): AAS 80 (1988) 1373.
(100) Plg. Sakramentų teikimo kongregacija. Immensae caritatis, 1: AAS 65 (1973) 264; Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacija. Inaestimabile donum: AAS 72 (1980) 336.
(101) KTK, kan. 230, ? 2 ir 3 nustatyta, kad ten pateiktas liturgines tarnybas pasauliečiai gali vykdyti tiktai ex temporanea deputatione arba išimties atveju.
(102) Plg. Rituale Romanum. Ordo unctionis infirmorum, praenotantanda. 17. Editio typica, Vatikan 1972.
(103) Plg. Jok 5, 14 – 15; S. Thomas de Aquino. In IV sent. d. 4 q. un.; Florencijos Susirinkimas. Bulė Exultate Deo (DS 1325); Tridento Susirinkimas. Doctrina de sacramento extremae unctionis, cap. 3 (DS 1697; 1700) et can. 4 de extrema unctione (DS 1719); KBK, 1516.
(104) Plg. KTK, kan. 1003, ? 1.
(105) Plg. ten pat, kan. 1379 ir 392, ? 2.
(106) Plg. ten pat, kan. 1112.
(107) Plg. ten pat, kan. 1111, ? 2.
(108) Plg. ten pat, kan. 1112, ? 2.
(109) Plg. KTK., kan. 861, ? 2; Ordo baptismi parvulorum. Praenotanda generalia, 16 – 17.
(110) Plg. KTK, kan. 230.
(111) Plg. Ordo Exsequiarum. Praenotanda, 19.
(112) Plg. KTK, kan. 231, ? 1.
(113) "Integruotieji" seminarai neleistini.
(114) Jonas Paulius II. Kalba simpoziume "Tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimas kunigų tarnyboje", 3.
(115) Plg. ten pat, 6.
(116) Ten pat, 2.
(117) Ten pat, 5.
(118) Jonas Paulius II. Christifideles laici, 58: AAS 81 (1989) 507.
(119) KTK, kan. 392.



© Vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centras, 1998.
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.