POPIEŽIŠKOJI MIGRANTŲ IR KELEIVIŲ SIELOVADOS TARYBA
 

Instrukcija
ERGA MIGRANTES CARITAS CHRISTI
Kristaus meilė migrantams

2004 kovo 14


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2004 rugsėjo 16, Nr. 17; 2004 rugsėjo 28, Nr. 18; 2004 spalio , Nr 19.

T U R I N Y S

PRISTATYMAS

ĮŽANGA [1–11]

MIGRACIJOS REIŠKINYS ŠIANDIEN

Žmogiškojo mobilumo iššūkis [1–3]

Tarptautinė migracija [4–9]

Vidinė migracija [10–11]

I Dalis [12–33]

MIGRACIJA – LAIKO ŽENKLAS IR BAŽNYČIOS RŪPESTIS

Migracijos reiškinys tikėjimo akimis [12–13]

Migracija ir išganymo istorija [14]

Kristus kaip „ateivis” ir Marija kaip gyvas keliaujančios moters paveikslas [15]

Sekminių Bažnyčia [16–18]

Bažnyčios rūpinimasis migrantais ir pabėgėliais [19]

Apaštališkoji konstitucija „Exsul familia” [20]

Vatikano II Susirinkimas [21–23]

Kanonų nuostatai [24–26]

Pastoracinės Magisteriumo gairės [27–30]

Šventojo Sosto institucijos [31–33]

II Dalis [34–69]

MIGRANTAI IR PRIĖMIMO PASTORACIJA

„Įkultūrinimas“ ir kultūrinis bei religinis pliuralizmas [34–36]

Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia [37–38]

Priėmimas ir solidarumas [39–43]

Liturgija ir liaudiškasis pamaldumas [44–48]

Migrantai katalikai [49–51]

Rytų apeigų migrantai katalikai [52–55]

Kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių migrantai [56–58]

Kitų religijų migrantai apskritai [59–60]

Keturi ypatingo dėmesio reikalaujantys momentai [61–64]

Migrantai musulmonai [65–68]

Dialogas tarp religijų [69]

III Dalis [71-88]

BENDRYSTĖS PASTORACIJOS VYKDYTOJAI

Gimtosiose ir priimančiosiose Bažnyčiose [71-72]

Nacionalinis kapelionų ar misionierių koordinatorius [73-74]

Migrantų kapelionas ar misionierius [75-78]

Dieceziniai ar eparchiniai kunigai kaip kapelionai ar misionieriai [79]

Migrantų labui dirbantys kunigai ir broliai vienuoliai bei seserys vienuolės [80-85]

Pasauliečiai, pasauliečių sąjungos ir Bažnyčios sąjūdžiai: veiklos migrantų labui link [86-88]

IV Dalis [89-95]

MISIJINĖS PASTORACIJOS STRUKTŪROS

Vienybė daugyje: problematika [89-90]

Pastoracinės struktūros [91-92]

Visuminė ir sektorinė pastoracija [93-94]

Pastoraciniai vienetai [95]

PABAIGA [96-104]

MISIJOS VISUOTINUMAS

Semina Verbi (Žodžio sėklos)

Bendrystės statydintojai

Dialoginė ir misijinė pastoracija

Bažnyčia ir krikščionys – vilties ženklas

TEISINIAI IR PASTORACINIAI NUOSTATAI

Pratarmė

I skyrius Tikintys pasauliečiai

II skyrius Kapelionai arba misionieriai

III skyrius Vienuoliai ir vienuolės

IV skyrius Bažnytinė valdžia

V skyrius Vyskupų konferencijos ir Rytų katalikų Bažnyčių atitinkamos hierarchinės struktūros

VI skyrius Popiežiškoji migrantų ir keleivių pastoracijos taryba

Santrumpos

Nuorodos


PRISTATYMAS

Šiandieninė migracija yra didžiausias visų laikų žmonių judėjimas. Pastaraisiais dešimtmečiais šis reiškinys, dabar apimantis apie du šimtus milijonų žmonių, virto šiuolaikinės visuomenės struktūrine tikrove. Tai tampa vis sudėtingesne problema socialiniu, kultūriniu, politiniu, religiniu, ekonominiu ir pastoraciniu požiūriu.

Instrukcijoje Erga migrantes caritas Christi siekiama aktualizuoti migrantų sielovadą atsižvelgiant į naujuosius migracijos srautus ir jų bruožus, praslinkus trisdešimt penkeriems metams po popiežiaus Pauliaus VI motu proprio Pastoralis migratorum cura ir Vyskupų kongregacijos instrukcijos De pastorali migratorum cura („Nemo est”) paskelbimo.

Šia instrukcija siekiama pateikti Bažnyčios atsaką į naujus sielovadinius migrantų poreikius ir vesti juos migracijos patirties perkeitimo linkme ne tik sudarant galimybę augti krikščioniškajame gyvenime, bet taip pat ugdant naująją evangelizaciją bei misiją. Dokumentu taip pat siekiama tiksliai taikyti tiek Lotynų apeigų Bažnyčios kanonų teisės kodekso, tiek Rytų Bažnyčių kanonų kodekso normas, norint geriau atsiliepti į Rytų Bažnyčioms priklausančių emigrantų tikinčiųjų, kurių vis daugėja, ypatingus poreikius.

Šiandieninės migracijos sudėtis reikalauja ekumeninio požiūrio į problemą, nes daugelis krikščionių migrantų nėra visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia. Daugėjant kitų religijų, ypač musulmonų, migrantų tradicinėse katalikų šalyse, ir atvirkščiai, kyla taip pat tarpreliginio dialogo būtinybė. Galiausiai dar viena grynai sielovadinė ir nepakeičiama reikmė – tai ištikimos tradicijai ir atviros naujai plėtrai pastoracinės veiklos ugdymas; tai apima ir mūsų pastoracines struktūras, kurios privalo garantuoti bendrystę tarp sielovados veikėjų migrantų terpėje ir priimančiosios šalies vietinės hierarchijos, kuri išlieka lemiama Bažnyčios rūpinimosi migrantais instancija.

Šiame dokumente glaustai apžvelgiamos kai kurios šiandieninio migracijos reiškinio priežastys (globalizacija, demografiniai pokyčiai, ypač anksčiau industrializuotose šalyse, didėjanti nelygybė tarp Šiaurės ir Pietų, daugybė konfliktų ir pilietinių karų). Po to pabrėžiami dideli emigracijos sudaromi sunkumai tiek individams, ypač moterims ir vaikams, tiek ir šeimoms. Toks reiškinys iškelia etinę problemą kurti naują tarptautinę ekonominę tvarką teisingiau paskirstant žemės gėrybes, žvelgiant į tarptautinę bendruomenę kaip į tautų šeimą, kurioje santykiai reguliuojami pagal tarptautinę teisę. Toliau dokumente pateikiamas ypatingas biblinis ir teologinis kontekstas: migracijos reiškinys įtraukiamas į išganymo istoriją kaip laiko ženklas ir Dievo buvimas istorijoje bei žmonių bendruomenėje siekiant visuotinės bendrystės.

Trumpas istorinis ekskursas, apžvelgiant bažnytinius dokumentus nuo Exsul Familia, Vatikano II Susirinkimo, iki instrukcijos De pastorali migratorum cura ir paskesnių kanoninių gairių, liudija Bažnyčios rūpinimąsi migrantais ir pabėgėliais. Šie dokumentai mums atskleidžia svarbias teologines bei pastoracines įžvalgas. Pabrėžiama žmogaus asmens svarba, migrantų teisių gynimas, pačios migracijos bažnytinė ir misijinė dimensija, pastoracinis pasauliečių, pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų indėlis, kultūrų vertės iškėlimas evangelizacijos požiūriu, mažumų apsauga ir įvertinimas vietinėje Bažnyčioje, bažnytinio dialogo tiek intra, tiek extra svarba ir galiausiai ypatingas galimas migracijos indėlis puoselėjant visuotinę taiką.

Po to pristatomos kitos temos: „įkultūrinimo” poreikis, Bažnyčios kaip bendrystės misija ir Dievo tautos vizija, vis naujai suvokiama ypatingos migrantų sielovados svarba, visų mistinio Kristaus Kūno narių dialoginis misijinis įsipareigojimas ir iš čia kylanti pareiga ugdyti priėmimo ir solidarumo kultūrą migrantų atžvilgiu. Visa tai įveda į ypatingų sielovados klausimų analizę ir reikalauja atsakymų atsižvelgiant į lotynų apeigų, Rytų apeigų katalikų, kitoms Bažnyčioms ar religinėms bendrijoms priklausančių krikščionių arba kitas religijas, ypač islamą, išpažįstančių migrantų skirtingas situacijas.

Po to eina smulkesnis aprašymas arba pastoracinis bei juridinis sielovados veikėjų apibrėžimas (kunigų – misionierių, jų nacionalinių koordinatorių, diecezinių – eparchinių kunigų, kunigų vienuolių bei brolių vienuolių, seserų vienuolių, pasauliečių, pasauliečių draugijų ir bažnytinių judėjimų). Jų apaštališkasis angažavimasis suvokiamas kaip integrali bendrystės sielovados vizija.

Dar vienas svarbus dokumente pabrėžiamas ir siūlomas vietinėms Bažnyčioms sielovadinis bruožas yra pastoracinių struktūrų (jau įsteigtų ar siūlomų) integracija ir migrantų bažnytinis įtraukimas į įprastinę sielovadą, gerbiant jų teisėtą įvairovę ir jų dvasinį bei kultūrinį paveldą, taip pat atsižvelgiant į konkretų Katalikų Bažnyčios ugdymą. Tokia integracija yra esminė sielovados dėl migrantų ir su jais sąlyga, leidžianti jai tapti visuotinės Bažnyčios ir missio ad gentes išraiška, brolišku ir taikingu susitikimu, taip pat visų namais, priimtųjų ir dalyvaujančiųjų bendrystės mokykla, išmelstu ir suteiktu susitaikinimu, brolišku tarpusavio priėmimu ir solidarumu, taip pat autentišku žmogišku ir krikščionišku ugdymu.

Instrukcija užbaigiama su aktualizuotais ir tiksliais „Juridiniais pastoraciniais nurodymais”, kuriuose atitinkama kalba primenamos sielovados veikėjų, taip pat įvairių Bažnyčios darinių, įpareigotų rūpintis migrantų sielovada, pareigos, užduotys ir vaidmenys.

Prezidentas
Kardinolas Stephen Fumio Hamao

Sekretorius
Agostino Marchetto,
Titulinis Astigi arkivyskupas

ĮŽANGA

MIGRACIJOS REIŠKINYS ŠIANDIEN

Žmogiškojo mobilumo iššūkis

1. Kristaus meilė migrantams verčia mus (plg. 2 Kor 5, 14) iš naujo atsigręžti į jų problemas, mūsų dienomis paliečiančias visą pasaulį. Vienaip ar kitaip su migracijos reiškiniu socialiniame, ekonominiame politiniame bei religiniame gyvenime šiandien tenka susidurti visoms šalims – reiškiniu, vis labiau įgyjančiu nuolatinės struktūros kontūrus. Dažnai nulemta žmonių laisvo sprendimo ir motyvuota ne tik ekonominių, bet ir kultūrinių, techninių bei mokslinių sumetimų, migracija iškalbingai liudija emigruoti verčiantį socialinės, ekonominės ir demografinės pusiausvyros stygių.

Šio reiškinio šaknys taip pat yra perdėtas nacionalizmas, daugelyje šalių tiesiog neapykanta etninėms ir religinėms mažumoms bei jų sisteminga ar smurtinė marginalizacija, pilietiniai, politiniai, etniniai ir net religiniai konfliktai, krauju apšlakstantys visus žemynus. Tokie konfliktai didina pabėgėlių srautus, kurie dažnai susimaišo su migrantų srautais, keldami visuomenėse, kuriose susitinka įvairios etninės grupės, tautos ir kalbos, priešpriešos ir konfrontacijos pavojų.

2. Tačiau migracija taip pat skatina vienas kito pažinimą ir teikia progą įvairiais lygmenimis plėtoti dialogą ir bendrystę ar net integraciją. Į tai savo žinioje 2001 m. Pasaulinės taikos dienos proga dėmesį aiškiai atkreipė popiežius Jonas Paulius II: „Daug civilizacijų išsiplėtojo ir praturtėjo būtent dėl imigracijos. Kitais atvejais skirtingos kultūrinės autochtonų ir imigrantų ypatybės nebuvo sujungtos į vieną visumą, tačiau dėl abipusės pagarbos bei abipusio skirtingų papročių pripažinimo ar toleravimo vieni ir antri pasirodė gebantys bendrai gyventi” (1).

3. Šiandienės migracijos kelia mums iššūkį, kuris dėl jų ryšio su ekonomikos, visuomeninio gyvenimo, politikos, sveikatos, kultūros ir saugumo sritimis yra tikrai nelengvas. Tai – iššūkis, tenkantis visiems krikščionims, ne vien keliems asmenims, rodantiems gerą valią ar turintiems asmeninę charizmą.

Todėl nevalia užmiršti daugybės vyrų ir moterų, susivienijimų ir organizacijų dosnaus atsako; atsiliepdami į tokios daugybės žmonių kančią, sukeltą emigracijos, jie kovoja už migrantų – nesvarbu, priverstinių ar ne, – teises bei juos užstoja. Tokios pastangos yra ypatingas vaisius tos Jėzaus, Gerojo Samariečio, compassio, kurią Šventoji Dvasia visur žadina geros valios žmonių širdyse ir pirmiausia Bažnyčioje, „dar kartą iš naujo išgyvenančioje savo dieviškojo Steigėjo slėpinį, gyvenimo ir mirties slėpinį” (2). Viešpaties Bažnyčiai patikėtoji misija skelbti Dievo žodį iš tiesų yra nuo pradžių artimai susijusi su krikščionių emigracijos istorija.

Todėl siekėme parengti tokią instrukciją, kuri pirmiausia padėtų atsiliepti į naujus dvasinius bei pastoracinius migrantų poreikius ir migracinę patirtį vis labiau paversti dialogo bei krikščioniškosios žinios skelbimo priemone. Šiuo dokumentu, be to, stengiamasi atsakyti į kai kuriuos svarbius šiandienius reikalavimus. Turime galvoje būtinybę deramai atsižvelgti į naujus abiejų galiojančių kanonų teisės kodeksų – lotynų ir Rytų Bažnyčių – nuostatus, taip pat atsiliepti į ypatingus vis gausesnių tikinčių migrantų, priklausančių Rytų katalikų Bažnyčioms, poreikius. Iš akių taip pat neišleistina reiškinio ekumeninė perspektyva, nes migrantų srautuose pasitaiko krikščionių, nesančių visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, ir tarpreliginė perspektyva, nes daugėja kitoms religijoms priklausančių migrantų, pirmiausia musulmonų. Galiausia būtina skatinti pastoraciją, kuri būtų atvira naujai mūsų pastoracinių struktūrų plėtotei ir kartu galėtų laiduoti šios ypatingos pastoracijos darbuotojų ir vietinės hierarchijos vienybę.

Tarptautinė migracija

4. Vis besiplečiantis migracijos reiškinys šiandien yra svarbi nacionalinių valstybių didėjančios tarpusavio priklausomybės sudėtinė dalis, skatinanti globalizaciją (3), kuri atvėrė rinkas, bet ne sienas, sugriovė užtvarus, trukdžiusius laisvai judėti kapitalui ir informacijai, bet lygiu mastu nepanaikino kliūčių laisvam asmenų judėjimui. Kad ir kaip būtų, nė viena valstybė neišvengia vienokios ar kitokios migracijos padarinių – migracijos, dažnai susijusios su tokiais neigiamais veiksniais kaip demografiniai pokyčiai, vykstantys šalyse, kurios buvo industrializuotos pirmiausia; nelygybės tarp Šiaurės ir Pietų didėjimas; protekcionistinių barjerų, neleidžiančių kylančioms šalims teikti savo produktus Vakarų šalių rinkoms konkurencinėmis kainomis, tarptautinėje prekyboje egzistavimas; galiausiai konfliktų bei pilietinių karų plitimas. Visa tai ir artimiausiais metais lems migracinių srautų spartėjimą bei plėtimąsi (plg. EEu 87, 115 ir PaG 67), net ir tada, kai dėl terorizmo įsiveržimo į tarptautinę plotmę kils reakcijų, saugumo sumetimais apsunkinsiančių migrantų, svajojančių rasti darbo bei saugumo pasiturinčiose šalyse, kurioms savo ruožtu reikia darbo rankų, judėjimą.

5. Tad nestebina, kad migracija migrantams reiškė ir šiandien tebereiškia nesuskaičiuojamus migrantų vargus bei kančias, net ir tada, kai ji dažnai, pirmiausia pastaraisiais laikais bei tam tikromis aplinkybėmis, būdavo skatinama bei palaikoma siekiant didesnės tiek priimančiųjų, tiek kilmės šalių (ypač per emigrantų finansinius persiuntimus) ekonominės plėtros. Reikia pripažinti, kad be milijonų imigrantų indėlio daugelis šalių nebūtų tuo, kuo jos šiandien yra.

Kančios ypač paženklinta yra šeimų ir vis gausesnė moterų emigracija. Moterys, neretai įdarbinamos kaip nekvalifikuota darbo jėga (namų pagalbininkės) ir dirbančios nelegaliai, dažnai negali naudotis žmogaus ir darbo teisėmis, o kartais tiesiog tampa vadinamosios „prekybos žmonėmis”, šiandien ramybėje nepaliekančios nė vaikų, aukomis. Tai naujas vergijos istorijos skyrius.

Net ir tada, kai tokių kraštutinumų nėra, būtina priminti, kad darbuotojų iš užsienio nevalia laikyti preke ar vien darbo jėga ir žvelgti jį juos kaip į kokius nors kitus gamybos veiksnius. Kiekvienas migrantas turi neatimamas pamatines teises, kurias privalu gerbti. Migrantų indėlis į priimančiosios šalies ekonomiką taip pat susijęs su galimybe dirbant naudotis savo protu bei gebėjimais.

6. Šiuo atžvilgiu Tarptautinėje visų darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos konvencijoje, kuri įsigaliojo 2003 m. liepos 1 d. ir kurią ratifikuoti karštai siūlė Jonas Paulius II (4), pateikiamas teisių, leidžiančių migrantams tokiu indėliu prisidėti, sąvadas (5). Todėl šiai konvencijai pritarti turėtų pirmiausia tos valstybės, kurios iš migracijos turi daugiausia naudos. To siekdama Bažnyčia akina ratifikuoti tarptautines teisines priemones, laiduojančias migrantų, pabėgėlių ir jų šeimų teises, bei per savo įvairias kompetentingas institucijas ir susivienijimus (migrantų poreikių centrus, migrantų namus, socialinių paslaugų, dokumentacijos ir konsultavimo įstaigas ir t. t.) teikia šiandien kaip niekada reikalingą advocacy. Migrantai neretai būna neteisėto verbavimo ir trumpalaikių kontraktų, numatančių blogas darbo bei gyvenimo sąlygas, aukos, priversti pakelti žodinius, fizinius ir net seksualinius piktnaudžiavimus, ilgai dirbti ir dažnai negali pasinaudoti medicininės priežiūros privalumais ir įprastinėmis socialinės apsaugos formomis.

Tokia kebli daugybės ateivių padėtis turėtų žadinti visų solidarumą, tačiau iš tikrųjų kelia išgąstį ir baimę, daugelis imigrantus laiko našta, į juos įtariai šnairuoja bei įžiūri iš jų kylantį pavojų ar grėsmę. Tai dažnai duoda pradžią nepakantos, ksenofobijos ir rasizmo apraiškoms (6).

7. Musulmonų, kaip apskritai ir kitų religijų sekėjų, gausėjimas tose šalyse, kuriose gyventojų daugumą tradiciškai sudaro krikščionys, yra tema, galiausiai patenkanti į platesnį ir sudėtingesnį skirtingų kultūrų susitikimo ir dialogo tarp religijų skyrių. Kita vertus, nemažai krikščionių gyvena šalyse, kurių gyventojų daugumą sudaro musulmonai.

Taip paplitusio ir, palyginti su praeitimi, iš esmės pakitusio migracijos reiškinio akivaizdoje vien nacionaliniu lygmeniu apsiribojančios politinės priemonės didelės naudos neduos. Nė viena šalis šiandien negali tikėtis išspręsti migracijos problemas viena pati. Dar neveiksmingesnės būtų ir dar neigiamesnių padarinių turėtų vien apribojamojo pobūdžio priemonės, dėl kurių gali padidėti neteisėta imigracija ir išsiplėsti nusikalstamų organizacijų veikla.

8. Tarptautinė migracija pagrįstai laikytina svarbia struktūrine šiuolaikinio pasaulio socialinės, ekonominės ir politinės tikrovės sudėtine dalimi, ir didžiulis migrantų kiekis reikalauja artimo išvykimo ir atvykimo šalių bendradarbiavimo, taip pat tinkamų taisyklių, leidžiančių suderinti skirtingas teisines tvarkas, sukūrimo. Visu tuo turi būti siekiama apsaugoti ir emigravusių asmenų bei šeimų, ir juos priėmusios visuomenės narių poreikius bei teises.

Sykiu migracijos reiškinys iškelia tikrai etinį klausimą – naujos tarptautinės ūkinės tvarkos klausimą, prieš akis turint teisingesnį žemės gėrybių perskirstymą, kas nemenkai padėtų sumažinti migrantų iš sunkumus išgyvenančių tautų skaičių. Iš to išplaukia būtinybė veiksmingiau įgyvendinti edukacines bei pastoracines sistemas, kuriomis būtų ugdoma „pasaulinė žiūra”, naujas požiūris į pasaulio bendruomenę kaip į tautų šeimą, kuriai visuotinio bendrojo gėrio perspektyvoje galiausiai skirtos žemės gėrybės.

9. Šiandienė migracija, be to, kelia krikščionims naujas evangelizacijos ir solidarumo užduotis ir kviečia juos pagilinti vertybes – taip pat puoselėjamas kitų religinių ar pasaulietinių grupių, – kurios absoliučiai būtinos darniam sugyvenimui. Vienkultūrių visuomenių virtimas į daugiakultūres visuomenes gali būti Dievo gyvo buvimo istorijoje ir žmonių bendrijoje ženklas, nes tai teikia apvaizdingą galimybę įgyvendinti dieviškąjį visuotinės bendrystės planą. Naujas istorinis kontekstas iš tiesų paženklintas to, kad kitas reiškiasi tūkstančiais veidų, ir įvairovė, kitaip nei anksčiau, daugelyje šalių yra tapusi savaime suprantamybe. Todėl krikščionys akinami liudyti ir praktikuoti ne tik tolerancijos dvasią – kuri yra didelis pasiekimas tiek religijos, tiek politikos bei kultūros srityse, – bet ir pagarbą kito tapatybei, visur, kur įmanoma ir tinkama, žengiant dalijimosi su skirtingos kilmės bei kultūros žmonėmis keliu, įskaitant savo paties tikėjimo „pagarbų skelbimą”. Tad visi esame kviečiami į solidarumo kultūrą (7), kurios taip dažnai linki Magisteriumas, idant kartu pasiektume tikrą bei autentišką žmonių bendrystę. Šiuo keliu, kuris tikrai nėra lengvas, kviečia žengti Bažnyčia.

Vidinė migracija

10. Pastaruoju metu daugelyje šalių smarkiai padidėjo vidinė migracija – tiek savanoriška, pavyzdžiui, iš kaimo į didmiesčius, tiek priverstinė, pavyzdžiui, kai asmenys perkeliami kitur arba bėga nuo terorizmo, smurto ir prekybos narkotikais, pirmiausia Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Manoma, kad pasaulyje dauguma migrantų juda savo pačių šalių viduje, kartais laikydamiesi sezonų kaitos ritmo.

Toks dažniausia nekontroliuojamas mobilumas prisidėjo prie spartaus ir netvarkingo miesto centrų, nepasirengusių priimti tokios žmonių masės, augimo ir lindynių kvartalų, kuriuose paprastai socialiniu ir moraliniu požiūriu gyvenimo sąlygos yra pavojingos, atsiradimo. Toks reiškinys verčia migrantus įsikurti nuo jų kilmės vietovės iš pagrindų besiskiriančioje aplinkoje, o tai sudaro didelių nepatogumų ir kelia rimtą šaknų netekties, turinčios gilių padarinių religinėms bei kultūrinėms gyventojų grupių tradicijoms, pavojų.

Vidinė migracija žadina milijonams žmonių didžiules, deja, dažnai iliuzines ir nepagrįstas, viltis, skatina juos sutraukyti šeimos ryšius ir persikelti į regionus, kur kalba ta pati, tačiau klimatas ir papročiai skirtingi. Kai tokie migrantai vėliau grįžta į ten, iš kur atvyko, jie kartu parsineša kitokią mąstyseną, kitokį gyvenimo būdą, dažnai kitokį požiūrį į pasaulį bei religiją ir kitokią moralinę elgseną. Tai irgi meta iššūkį Bažnyčios kaip motinos ir mokytojos pastoracinei veiklai.

11. Tad ir šioje srityje šiandien tikrovė iš pastoracinių darbuotojų bei priimančiųjų bendruomenių – vienu žodžiu, iš Bažnyčios – reikalauja didelio dėmesio migruojantiems asmenims ir jų broliškumo bei solidarumo poreikiams. Per vidinę migraciją Dvasia primygtinai ir aiškiai kviečia iš naujo ir tvirtai įsipareigoti evangelizacijai bei gailestingajai meilei, pasitelkiant nuolatines ir išplėtotas struktūrines priėmimo ir pastoracinės veiklos formas, kuo tinkamiausiai pritaikytas tikrovei ir atitinkančias savitus bei konkrečius migrantų poreikius.

I Dalis

MIGRACIJA – LAIKO ŽENKLAS IR BAŽNYČIOS RŪPESTIS

Migracijos reiškinys tikėjimo akimis

12. Bažnyčia visada įžiūrėdavo migrantuose Kristaus, kuris yra pasakęs: „Buvau keleivis, ir mane priglaudėte” (Mt 25, 35), veidą. Tad jų sunkumai, Bažnyčios akimis, yra iššūkis tikinčiųjų tikėjimui ir meilei – tikinčiųjų, kurie kviečiami išgydyti iš migracijos kylančias blogybes ir įžvelgti joje Dievo planą, net jei ji kartais ir būtų akivaizdžių neteisybių vaisius.

Migracija, suartinanti daugialypius žmonių šeimos komponentus, prisideda prie vis platesnio bei įvairesnio visuomenės kūno statydinimo, tarsi pratęsdama tautų ir rasių susitikimą, kuris per Sekmines, dovanojus Šventąją Dvasią, virto bažnytine brolyste.

Viena vertus, migraciją lydinčios kančios išreiškia naujos žmonijos gimdymo skausmus, o kita vertus, pusiausvyros stoka ir nelygybės, kurių padarinys ir apraiška yra migrantai, parodo žmonių šeimai nuodėmės padarytą žaizdą ir skausmingai kviečia į tikrąją brolystę.

13. Toks žvilgsnis akina mus gretinti migraciją su bibliniais įvykiais, ženklinusiais varginančio žmonijos kelio tautõs, kuri, anapus diskriminacijų bei sienų, yra Dievo dovanos visoms tautoms sergėtoja ir atvira amžinajam žmogaus pašaukimui, gimimo link etapus. Tikėjimas įžiūri joje patriarchų, kurie, palaikomi pažado, žygiavo į būsimąją tėvynę, ir hebrajų, kurie, išlaisvinti iš vergijos, perėjo Raudonąją jūrą, Išėjimu duodami pradžią Sandoros tautai, kelią. Tikėjimas tam tikra prasme atranda joje tremtį, išryškinančią žmogui kiekvieno pasiekto tikslo santykinumą, ir iš naujo atidengia visuotinę pranašų žinią. Pranašai, kaip prieštaraujančius Dievo planui, smerkia diskriminavimus, engimus, iškeldinimus, išsklaidymus bei persekiojimus ir sykiu skelbia išganymą visiems, liudydami, kad net chaotiškoje ir prieštaringoje žmogiškųjų įvykių sekoje Dievas nenustoja vykdęs savo išganymo plano, kol visa nebus iš naujo suvienyta Kristuje (plg. Ef 1, 10).

Migracija ir išganymo istorija

14. Tad šiandienį migracijos reiškinį galime suvokti kaip labai svarbų „laiko ženklą”, iššūkį, kurį, statydinant atnaujintąją žmoniją ir skelbiant taikos Evangeliją, būtina atrasti ir išmokti branginti.

Šventasis Raštas parodo, ką visa tai reiškia. Izraelis kilo iš Abraomo, kuris, paklusęs Dievo balsui, paliko savo šalį ir leidosi į svetimas žemes, nešdamasis su savimi dieviškąjį pažadą, jog jis tapsiąs „didelės tautos” tėvu (plg. Pr 12, 1–2). Jokūbas buvo „klajoklis aramėjas, kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią tautą, stiprią ir gausingą” (Įst 26, 5). Po ilgos Egipto vergijos per keturiasdešimt „išėjimo” metų dykumoje Izraeliui buvo iškilmingai suteiktas „Dievo tautos” titulas. Tad sunkus išbandymas migracija ir deportacija yra esminis išrinktosios tautos istorijos, turint prieš akis visų tautų išganymą, bruožas: tas pats pasakytina apie grįžimą iš tremties (plg. Iz 42, 6–7; 49, 5). Praturtinta tokių atsiminimų, ji jaučiasi tvirčiau pasitikinti Dievu net tamsiausiomis savo istorijos valandomis (Ps 105, 12–15; Ps 106, 45–47). Įstatymo įsakymas, nustatantis, kokie santykiai turėtų būti su „tautiečiais” (Kun 19, 18), imamas taikyti ir santykiams su šalyje gyvenančiais ateiviais: „Mylėsi jį kaip save patį” (Kun 19, 34).

Kristus kaip „ateivis” ir Marija kaip gyvas keliaujančios moters paveikslas

15. Krikščionis Kristaus veidą labiau įžiūri ateivyje negu artimame. Gimęs ėdžiose ir bėgęs į Egiptą, kur buvo ateivis, Kristus perima ir savo gyvenime pakartoja pamatinę savo tautos patirtį (plg. Mt 2, 13 ir t. t.). Gimęs ne namuose ir kilęs ne iš savo tėvynės (plg. Lk 2, 4–7), jis „gyveno tarp mūsų” (Jn 1, 11. 14) ir savo viešojo gyveno metu keliavo per „miestelius ir kaimus” (plg. Lk 13, 22; Mt 9, 35). Prisikėlęs ir vis dar svetimas, nepažįstamas, jis pasirodo kelyje į Emausą dviem savo mokiniams, kurie jį atpžįsta tik laužant duoną (plg. Lk 24, 35). Tad krikščionys seka klajokliu, neturinčiu „kur galvos priglausti” (Mt 8, 20; Lk 9, 58) (8).

Marija, Jėzaus motina, toje pačioje perspektyvoje irgi gali būti suvokiama kaip gyvas keliaujančios moters paveikslas (9). Ji pagimdė savo sūnų toli nuo namų (plg. Lk 2, 1–7) ir buvo priversta bėgti į Egiptą (plg. Mt 2, 13–14). Todėl liaudiškajame pamaldume Marija pagrįstai laikoma Kelio Dievo Motina.

Sekminių Bažnyčia

16. Įsižiūrėdami dabar į Bažnyčią, pamatysime, kad ji gimė iš Sekminių, kurios yra Velykų slėpinio atbaigimas bei realus ir simbolinis tautų susitikimo įvykis. Štai kodėl Paulius gali sušukti: „Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nėra barbaro, skito, vergo, laisvojo” (Kol 3, 11). Kristus, „iš abejų” padarė „viena”, sugriovė „viduryje stovinčią pertvarą” (Ef 2, 14).

Sekti Kristumi, kita vertus, reiškia eiti paskui jį ir pasaulyje būti keleiviu, nes „čia mes neturime išliekančio miesto” (Žyd 13, 14). Tikintysis, kad ir kur būtų, visada yra pįroikos, pakeleivis, svečias (plg. 1 Pt 1, 1; 2, 11; Jn 17, 14–16). Todėl geografinė vieta pasaulyje krikščionims nėra labai svarbi (10), o vaišingumas jiems yra natūralus dalykas. To primygtinai reikalauja apaštalai (plg. Rom 12, 13; Žyd 13, 2; 1 Pt 4, 9; 3 Jn 5), o pastoraciniuose laiškuose tai ypač siūloma episkopos (plg. 1 Tim 3, 2; Tit 1, 8). Ankstyvojoje Bažnyčioje vaišingumo praktika krikščionys atsiliepdavo į klajojančių misionierių, ištremtų ar pro šalį vykstančių religinių vadovų, įvairioms bendruomenėms priklausančių vargšų poreikius (11).

17. Ateiviai taip pat regimai liudija ir veiksmingai primena visuotinumą, kuris yra esminis Katalikų Bažnyčios dėmuo. Tai buvo paskelbta viename Izaijo regėjime: „Ateityje atsitiks taip, kad Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų <…>. Visos tautos plūs link jo” (Iz 2, 2). Evangelijoje pats Jėzus pranašauja: „Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje” (Lk 13, 29). Apreiškime Jonui regima „milžiniška minia, <…> iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų” (Apr 7, 9). Šiandien Bažnyčia sunkiai eina šio galutino tikslo link (12), ir migracija gali būti savotiškas tos minios priminimas ir galutinio visos žmonijos susitikimo su Dievu ir Dieve pirmavaizdis.

18. Migrantų kelias taip pat gali tapti gyvu amžinojo pašaukimo ženklu, nuolatiniu akstinu puoselėti viltį, kuri, kreipdama į ateitį už šio pasaulio, skatina jo perkeitimą gailestingojoje meilėje bei eschatologinę pergalę. Jų savitumai virsta raginimu siekti Sekminių brolystės, kur skirtumai harmonizuojami Dvasios, o gailestingoji meilė autentiškai reiškiasi vienas kito priėmimu. Tad migracinė patirtis gali savotiškai skelbti Velykų slėpinį, kur mirtimi ir prisikėlimu kuriamoje naujoje žmonijoje nebus nei vergo, nei ateivio (plg. Gal 3, 28).

Bažnyčios rūpinimasis migrantais ir pabėgėliais

19. Praėjusio šimtmečio migracijos reiškinys yra iššūkis Bažnyčios, besiremiančios tvarių teritorinių parapijų struktūra, pastoracijai. Praeityje grupes, vykstančias kolonizuoti naujų žemių, paprastai lydėdavo dvasininkai, tęsdavę jų pastoraciją, tačiau nuo XIX a. vidurio užduotis globoti migrantus dažnai tekdavo pašvęstojo gyvenimo kongregacijoms (13).

1914 m. dekrete Ethnografica studia (14) pirmąkart apibrėžtai prabilta apie dvasininką, kuriam patikėta migrantų globa. Jame pabrėžiama autochtoninės Bažnyčios pareiga padėti migrantams ir siūlomas ypatingas – kalbinis, kultūrinis ir pastoracinis – vietinių dvasininkų rengimas. Paskelbus Kanonų teisės kodeksą, 1918 m. dekrete Magni semper (15) Konsistorinei kongregacijai buvo patikėtos dvasininkų įgaliojimo globoti migrantus procedūros.

Po Antrojo pasaulinio karo migracinė tikrovė tapo dar dramatiškesnė – ne tik dėl karo nuniokojimų, bet ir dėl pabėgėlių (pirmiausia iš vadinamųjų Rytų šalių), tarp kurių buvo nemažai tikinčiųjų, priklausančių įvairioms Rytų katalikų Bažnyčioms, problemos paaštrėjimo.

Apaštališkoji konstitucija „Exsul familia”

20. Tuomet pasijuto poreikis parengti dokumentą, kuriame būtų apibendrintas ankstesnių taisyklių bei potvarkių paveldas ir pateiktos organiškos pastoracijos gairės. Į tai buvo išmintingai atsiliepta 1952 m. rugpjūčio 1 d. paskelbus Pijaus XII apaštališkąją konstituciją Exsul Familia (16), laikomą Bažnyčios minties apie migraciją magna charta. Tai pirmasis oficialus Šventojo Sosto dokumentas, kuriame istoriniu ir kanoniniu požiūriu globaliai bei sistemiškai apibrėžiama migrantų pastoracija. Šioje konstitucijoje plačią istorinę analizę lydi išsami nuostatų dalis. Ten patvirtinama diecezinio vyskupo pirminė atsakomybė už migrantų pastoraciją, net jei jos organizacija tebelieka patikėta Konsistorinei kongregacijai.

Vatikano II Susirinkimas

21. Vėliau Vatikano II Susirinkimas parengė svarbias tokios savitos pastoracijos gaires ir paakino, pirmiausia krikščionis, atkreipti dėmesį į migracijos reiškinį (plg. GS 65 ir 66) bei įsisąmoninti emigracijos poveikį gyvenimui. Jis vėl patvirtino teisę emigruoti (plg. GS 65) (17), migranto orumą (plg. GS 66), būtinybę įveikti nelygybes, susijusias su socialine bei ekonomine plėtra (plg. GS 63), ir atsiliepti į tikruosius žmogaus poreikius (plg. GS 84). Susirinkimas taip pat pripažino civilinės valdžios teisę tam tikrame kontekste reguliuoti migracijos srautą (plg. GS 87).

Pasak Susirinkimo, Dievo tauta turi dosniai prisidėti prie emigracijos problemos sprendimo. Pirmiausia krikščionys pasauliečiai kviečiami bendradarbiauti įvairiausiose visuomenės srityse (plg. AA 10) ir lygia greta tapti „artimu” migrantui (plg. GS 27). Susirinkimo tėvai atkreipia ypatingą dėmesį į tuos, kurie „dėl gyvenimo sąlygų” negali naudotis įprastine bendrąja parapijos kunigų pastoracija ar išvis jos stokoja, kaip antai gausūs emigrantai, tremtiniai ir pabėgėliai, jūreiviai ir aviatoriai, klajokliai ir kiti panašūs žmonės. „Tebūnie, – akina Susirinkimo tėvai, – plėtojami tinkami pastoraciniai metodai puoselėti dvasinį gyvenimą tų, kurie laikinai išvyksta poilsiauti į kitus kraštus. Vyskupų konferencijos, ypač apimančios visą kraštą, – toliau pabrėžia Susirinkimo tėvai, – rūpestingai teapsvarsto opesnes minėtųjų asmenų problemas, kad galėtų vieningai, sutartinai ir suvienytomis pastangomis tinkamų priemonių ir institucijų dėka rūpintis jų dvasios reikalais, pirmiausia kreipdamos dėmesį į Šventojo Sosto jau nustatytas arba dar nustatysimas taisykles ir deramai jas pritaikydamos laiko, vietos ir asmenų sąlygoms” (18).

22. Tad Vatikano II Susirinkimas buvo lemiamas migrantų bei keleivių pastoracijos momentas. Jis priskyrė ypatingą svarbą ir mobilumo bei katalikiškumo, ir dalinės Bažnyčios, parapijos bei Bažnyčios kaip bendrystės slėpinio suvokimui. Būtent todėl Bažnyčia iškyla bei atrodo kaip „tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe” (LG 4).

Tad ateivio priėmimas, būdingas ankstyvajai Bažnyčiai, lieka nuolatinis Dievo Bažnyčios bruožas. Ji yra tarsi paženklinta pašaukimo būti tremtyje, diasporoje, būti išbarstyta tarp kultūrų ir etninių grupių, niekada su nė viena iki galo nesusitapatinant, nes kitaip ji liautųsi buvusi visuotinės karalystės pirmiena ir ženklu, raugu ir pranašyste, sykiu bendruomene, priimančia kiekvieną žmogų, neteikiant pirmenybės jokiam asmeniui ar tautai. Vadinasi, ateivio priėmimas būdingas pačiai Bažnyčios prigimčiai ir liudija jos ištikimybę Evangelijai (19).

23. Plėtodamas bei įgyvendindamas Susirinkimo mokymą, popiežius Paulius VI 1969 m. išleido Motu proprio Pastoralis migratorum cura (20), kuria paskelbė instrukciją De pastorali migratorum cura (21). 1978 m. Popiežiškoji migracijos ir turizmo pastoracijos komisija – organas, kuriam tuo metu buvo patikėta migrantų pastoracija, – kreipėsi į vyskupų konferencijas aplinkraščiu Chiesa e mobilitą umana (22), kuriame apibūdino to meto migracijos reiškinį, pateikė jo paaiškinimą ir pasiūlė praktinių pastoracinių priemonių. Dokumente išplėtota migrantų priėmimo vietinėje Bažnyčioje tema, pabrėžta tarpbažnytinio bendradarbiavimo, turint prieš akis pastoraciją be sienų, būtinybė. Galiausiai dokumente buvo pripažintas bei teigiamai įvertintas savitas pasauliečių ir pašvęstojo gyvenimo asmenų vaidmuo.

Kanonų nuostatai

24. Lotynų apeigų Bažnyčios naujajame Kanonų teisės kodekse, visada laikantis Susirinkimo nurodymų bei juos patvirtinant, klebonui rekomenduojama skirti ypatingą dėmesį tiems, kurie toli nuo tėvynės (529 kan., 1§), pabrėžiamas prideramumas ir, kiek įmanoma, pareiga jų labui vykdyti specialią pastoracinę tarnystę (568 kan.). Jame, kaip ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekse, numatytos personalinės parapijos (CIC, 518 kan.; CCEO, 208 kan. 1§), pastoracinės misijos ir net ypatingos pastoracinės pareigybės, kaip antai diecezinio vikaro (476 kan.) ir migrantų kapeliono (568 kan.).

Naujajame kodekse, laikantis Susirinkimo nurodymų (plg. PO 10 ir AG 20, 4 pastaba ir 27, 28 pastaba), taip pat kalbama apie kitų ypatingų pastoracinių struktūrų, numatytų Bažnyčios įstatymuose bei praktikoje, steigimą (23).

25. Kadangi į Vakarų šalis šiandien vyksta daugybė Rytų katalikų Bažnyčių tikinčiųjų iš Azijos ir Vidurio Rytų bei iš Vidurio ir Rytų Europos, neišvengiamai kyla jų pastoracijos, už kurią esmingai atsakingas priėmimo vietos ordinaras, problema. Todėl būtina neatidėliotinai apmąstyti pastoracinius ir teisinius padarinius, išplaukiančius iš jų vis gausesnio buvimo už savo tradicinės teritorijos ribų ir įvairiuose lygmenyse besirandančių oficialių ir privačių, individualių ir kolektyvinių ryšių tarp bendruomenių bei pavienių asmenų. Atitinkamų specifinių taisyklių, jau leidžiančių Bažnyčiai tam tikra prasme kvėpuoti abiem plaučiais (24), esama Rytų Bažnyčių kanonų kodekse (25).

26. Šiame kodekse numatytas Bažnyčių sui iuris steigimas (CCEO, 27, 28 ir 147 kan.), siūloma skatinti „Rytų Bažnyčių apeigas, kurios yra visos Kristaus Bažnyčios paveldas” (39 kan., taip pat plg. 40 ir 41 kan.), bei jų laikytis, pateikiami tikslūs nuostatai dėl liturginių bei drausminių įstatymų (150 kan.). Eparchinis vyskupas įpareigojamas rūpintis visais tikinčiais krikščionimis, „nesvarbu, koks jų amžius, būklė, tautybė ar Bažnyčia sui iuris, ar jie eparchijos teritorijoje gyvena nuolatinai ar tėra laikinai” (192 kan. 1§), ir rūpintis, kad jam patikėti kitos Bažnyčios sui iuris tikintieji „išlaikytų savosios Bažnyčios apeigas” (193 kan. 1§), jei įmanoma „tos pačios Bažnyčios sui iuris kunigų ar klebonų dėka” (193 kan. 2§). Galiausiai kodekse siūlomos teritorinės parapijos, tačiau neatmetamos ir personalinės, jei to reikalautų ypatingos sąlygos (plg. 280 kan. 1§).

Rytų Bažnyčių kanonų kodekse taip pat numatytas eparchijos, kuri apibrėžiama kaip „Dievo tautos dalis, kuri dėl ypatingų aplinkybių suręsta ne kaip eparchija ir, apibrėžta teritoriškai ar kitaip, yra patikėta egzarcho pastoracijai” (CCEO, 311 kan. 1§), egzistavimas.

Pastoracinės Magisteriumo gairės

27. Šalia kanonų nuostatų įdėmiai skaitant su migracijos reiškiniu susijusius Bažnyčios dokumentus bei potvarkius, aikštėn iškyla kai kurie svarbūs teologiniai bei pastoraciniai pasiekimai, būtent: asmens centriškumas; migrantų, vyro ir moters, taip pat jų vaikų, teisių gynimas; bažnytinis bei misijinis migracijos matmuo; pasauliečių apaštalavimo sureikšminimas; kultūrų vertingumas evangelizacinėje veikloje; mažumų apsauga ir branginimas, taip pat Bažnyčioje; bažnytinio dialogo ad intra ir ad extra svarba; savitas emigracijos indėlis į visuotinę taiką. Šiuose dokumentuose, be to, atsiskleidžia pastoracinis veiklos migrantų labui matmuo. Juk Bažnyčioje visi turi atrasti „savo tėvynę” (26): ji yra Dievo slėpinys tarp žmonių, vienatinio Sūnaus pirmiausia mirtimi ir prisikėlimu parodytos meilės slėpinys, idant visi žmonės apsčiai turėtų gyvenimo (plg. Jn 10, 10), rastų jėgų įveikti visus pasidalijimus ir pasiektų, kad jų skirtumai būtų ne nesantaikos, bet, priimant kitą kaip teisėtai skirtingą, bendrystės šaltinis.

28. Bažnyčioje teigiamai įvertintas pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų vaidmuo migrantų pastoracijoje (27). Taip pat nedviprasmiškai patvirtinta diecezinių ar eparchinių vyskupų atsakomybė šioje srityje, ir tai pasakytina tiek tos Bažnyčios, iš kurios atvykstama, tiek tos, kuri priima, atžvilgiu. Į šią atsakomybę įtrauktos įvairių šalių vyskupų konferencijos ir atitinkamos Rytų Bažnyčių struktūros. Migrantų pastoracija aprėpia kiekvieno asmens priėmimą, apsaugą ir skatinimą, pagarbą ir tikrą meilę jam nepaisant jo religinės bei kultūrinės išraiškų.

29. Naujausiuose popiežiškuosiuose pareiškimuose, akcentuojant žmogų kaip Bažnyčios kelią (28), iš naujo patvirtinti su migracijos reiškiniu susiję pastoraciniai horizontai bei perspektyvos. Nuo popiežiaus Pauliaus VI pontifikato ir vėliau, popiežiaujant Jonui Pauliui II, pirmiausia jo žiniose Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga (29), vėl pabrėžiamos pamatinės žmogaus teisės: teisė emigruoti, siekiant išskleisti savo gebėjimus bei įgyvendinti savo siekius ir projektus (30) (neišleidžiant iš akių kiekvienos šalies teisės vykdyti bendrąjį gėrį atitinkančią migracinę politiką), taip pat teisė neemigruoti, tai yra įstengti įgyvendinti savo teises bei patenkinti savo teisėtus poreikius gimtojoje šalyje (31).

Magisteriumas visada smerkė socialinės bei ekonominės pusiausvyros nebuvimą, kuris dažniausiai yra migracijos priežastis, taip pat nereguliuojamos globalizacijos, kai migrantai veikiau būna migracijos aukos, o ne protagonistai, pavojus, akcentavo didelę nelegalios imigracijos, kai migrantas dažnai tampa nusikalstamos prekybos bei išnaudojimo objektu, problemą (32).

30. Magisteriumas taip pat pabrėžė politikos, laiduojančios pagarbą visų migrantų teisėms „rūpestingai vengiant kiekvienos galimos diskriminacijos” (33), poreikį. Jis išryškino plačią vertybių bei laikysenų (vaišingumas, solidarumas, dalijimasis) paletę ir būtinybę priimantiesiems atmesti kiekvieną rasistinę ir ksenofobišką nuostatą ir apraišką (34). Įvairios šalys tiek įstatymų, tiek praktinėje administracinėje srityje daug dėmesio skiria šeimos vienybei ir nepilnamečių apsaugai – dalykams, kuriems migracija dažnai kelia grėsmę (35), – taip pat daugiakultūrių visuomenių ugdymui per migraciją.

Kultūrinis pliuralizmas skatina šiuolaikinį žmogų puoselėti dialogą bei atsigręžti į tokius didžius egzistencinius klausimus kaip gyvenimo ir istorijos, kančios ir skurdo, bado, ligos ir mirties prasmė. Tačiau atsivėrimas skirtingoms kultūrinėms tapatybėms nereiškia, jog jas visas reikia priimti be skirtumo; bet jas privalu gerbti – nes jos priklauso žmogaus asmeniui – ir, reikalui esant, branginti jų įvairovę. Kultūrų „santykinumą” taip pat yra pabrėžęs Vatikano II Susirinkimas (plg. GS 54, 55, 56, 58). Pliuralizmas yra turtas, o dialogas, net netobulas ir reikalingas nuolatinės plėtotės, – jau tos galutinės vienybės, kurios siekia žmonija ir kuriai ji pašaukta, įgyvendinimas.

Šventojo Sosto institucijos

31. Magisteriumo liudijamą nuolatinį Bažnyčios rūpinimąsi migrantų religine, socialine ir kultūrine globa taip pat rodo tam skirtos Šventojo Sosto įsteigtos specialios institucijos.

Jų atsiradimą įkvėpė palaimintojo Giovannio Battistos Scalabrinio memorandumas Pro emigratis catholicis, kuriame jis, suvokdamas sunkumus, kuriuos užsienyje kėlė įvairūs Europos nacionalizmai, pasiūlė Šventajam Sostui įsteigti popiežiškąją kongregaciją (arba komisiją), kuri rūpintųsi visais emigrantais katalikais. Tokios iš įvairių šalių atstovų sudarytos kongregacijos tikslas turėjo būti „dvasinė emigrantų globa kintančiomis aplinkybėmis bei įvairiomis šio reiškinio fazėmis, pirmiausia abiejose Amerikos dalyse, ir katalikų tikėjimo išlaikymas jų širdyse” (36).

Ši intuityvi įžvalga buvo laipsniškai įgyvendinta. 1912 m., šventajam Pijui X reformavus Romos kuriją, Konsistorinėje kongregacijoje buvo įsteigta pirmoji migracijos problemų tarnyba. 1970 m. popiežius Paulius VI įsteigė Popiežiškąją migracijos ir turizmo pastoracijos komisiją, kuri 1988 m., paskelbus apaštališkąją konstituciją Pastor bonus, tapo Popiežiškąja migrantų ir keleivių pastoracijos taryba. Jai buvo patikėta rūpintis visais, „kurie buvo priversti palikti savo tėvynę ar tokios išvis neturi”: pabėgėliais ir tremtiniais, migrantais, nomadais ir cirkininkais, jūreiviais, tiek jūroje, tiek uostuose, visais, kurie išvykę iš namų ar dirba oro uostuose ir lėktuvuose” (37).

32. Tad Popiežiškajai tarybai tenka pareiga žadinti, skatinti ir gaivinti tinkamas pastoracines iniciatyvas žmonių, priverstinai ar savanoriškai palikusių savo įprastinę gyvenamąją vietą, labui. Jai taip pat privalu įdėmiai sekti socialinius, ekonominius ir kultūrinius klausimus, paprastai duodančius pradžią tokiam judėjimui.

Popiežiškoji taryba, gerbdama kiekvieno atitinkamą kompetenciją, tiesiogiai kreipiasi į vyskupų konferencijas bei jų regionines tarybas, įvairias suinteresuotąsias Rytų katalikų Bažnyčių hierarchines struktūras, taip pat į atskirus vyskupus, akindama vykdyti ypatingąją žmonių, paliestų vis platesnio žmogiškojo mobilumo reiškinio, pastoraciją ir imtis priemonių, atsiliepiančių į besimainančią padėtį.

Neseniai migracijos matmuo išniro ir ekumeninių santykių srityje. Dėl to pagausėjo pirmųjų kontaktų su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendrijomis. Tokia perspektyva ryškėja ir dialoge tarp religijų. Galiausiai pati Popiežiškoji taryba su savo vadovais ir bendradarbiais kartais veikia tarptautinėje arenoje, atstovaudama Šventajam Sostui per daugiašalių organizacijų susitikimus.

33. Tarp svarbiausių katalikiškųjų organizacijų, besirūpinančių migrantų ir pabėgėlių globa, negalima nepaminėti 1951 m. įsteigtos Tarptautinės katalikiškosios komisijos migrantų reikalams. Paspirtis, penkiasdešimt metų komisijos krikščioniškąja dvasia teikta vyriausybėms bei tarptautinėms institucijoms, ir savitas indėlis į ilgalaikių sprendimų viso pasaulio migrantų bei pabėgėlių labui paiešką yra didžiulis jos nuopelnas. Pasak Jono Pauliaus II, tarnystė, komisijos atlikta praeityje ir tebeatliekama šiandien, susijusi su „dvejopa ištikimybe – Kristui <…> ir Bažnyčiai” (38). Jos veikla „yra labai vaisingas ekumeninio ir tarpreliginio bendradarbiavimo momentas” (39).

Galiausiai negalima užmiršti didelio įvairių Caritas organizacijų ir kitų gailestingosios meilės bei solidarumo įstaigų, sykiu tarnaujančių ir migrantams bei pabėgėliams, įsipareigojimo.

II Dalis

MIGRANTAI IR PRIĖMIMO PASTORACIJA

„Įkultūrinimas“ ir kultūrinis bei religinis pliuralizmas

34. Būdama vienybės sakramentas, Bažnyčia įveikia ideologinius ar rasinius barjerus bei pasidalijimus ir visiems žmonėms bei visoms kultūroms skelbia būtinybę siekti tiesos garbingos diskusijos, dialogo ir abipusio priėmimo dvasia. Skirtingos kultūrinės tapatybės turi atsiverti visuotinei logikai ne paneigdamos savo pozityviąsias ypatingybes, bet priversdamos jas tarnauti visai žmonijai. Ši logika, saistanti kiekvieną dalinę Bažnyčią, aikštėn iškelia bei išreiškia vienybę įvairovėje, įžiūrimą trinitarinėje vizijoje, kuri savo ruožtu visų bendrystę kreipia į kiekvieno asmeninio gyvenimo pilnatvę.

Tokioje perspektyvoje šiandienė globalinės dinamikos ženklinama kultūrinė situacija, raginanti įkūnyti vieną tikėjimą įvairiose kultūrose, yra pavyzdžio neturintis iššūkis, tikras Dievo tautai adresuojamas kairņs (plg. EEu 58).

35. Esame niekados taip sąmoningai nepatirto kultūrinio bei religinio pliuralizmo akivaizdoje. Viena vertus, dideliais žingsniais artinamasi prie pasaulinio atvirumo, skatinamo technologijos bei masinių komunikavimo priemonių ir leidžiančio religiniu bei kultūriniu požiūriu tradiciškai skirtingiems bei vienas kitam svetimiems pasauliams susiliesti ar net simbioziškai susijungti, kita vertus, vėl girdimi balsai, reikalaujantys vietinės tapatybės, savirealizacijos priemone laikant kultūrinį savitumą.

36. Tad toks kultūrinis nestabilumas „įkultūrinimą” daro dar reikalingesnį, nes neįmanoma evangelizuoti, su kultūromis neužmezgus gilaus dialogo. Kartu su skirtingų šaknų tautomis į mūsų vartus beldžiasi ir kitos vertybės bei gyvenimo modeliai. Kiekvienai kultūrai siekiant taip apmąstyti Evangelijos turinį savo gyvenimo aplinkoje, Bažnyčios magisteriumui tenka užduotis tokiems bandymams vadovauti bei pasverti jų galiojamumą.

„Įkultūrinimas” prasideda nuo klausymosi, pažinimo tų, kuriems skelbiama Evangelija. Toks klausymasis bei pažinimas leidžia velykinio mirties ir gyvenimo slėpinio šviesoje teisingiau įvertinti kultūrų vertybes ir jų priešybes. Čia tolerancijos nepakanka, reikia dar ir palankumo, kuo didesnės pagarbos pašnekovo kultūrinei tapatybei. Pažinti ir pripažinti teigiamus kultūrų aspektus, nes jie parengia jas Evangelijos priėmimui, yra būtina sėkmingo Evangelijos skelbimo sąlyga. Tiktai taip gali rastis dialogas, supratimas ir pasitikėjimas. Dėmesys Evangelijai taip tampa dėmesiu žmonėms, jų orumui bei laisvei. Norint padėti jiems visapusiškai skleistis, būtina puoselėti broliškumą, solidarumą, tarnavimą ir teisingumą. Juk Dievo meilė, dovanodama žmogui tiesą ir parodydama jam jo aukščiausią pašaukimą, sykiu skatina žmogaus orumą ir besiklausomo bei vidun priimamo, švenčiamo bei gyvenimu liudijamo skelbimo aplinkoje leidžia gimti bendruomenei (40).

Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia

37. Vatikano II Susirinkimo akimis, Bažnyčia savo pastoracinę tarnybą įgyvendina trimis pagrindiniais būdais:

– Kaip bendrystė, ji vertina katalikiškųjų bendruomenių teisėtas ypatingybes bei sieja jas su visuotinumu. Juk Sekminių vienybė nepanaikina skirtingų kalbų ir kultūrų, bet pripažįsta jų tapatybę, sykiu atverdama jas kitoniškumui per jose veikiančią visuotinę meilę. Tad viena ir vienintelė Katalikų Bažnyčia egzistuoja per dalines Bažnyčias ir jose, lygiai kaip dalinės Bažnyčios egzistuoja visuotinėje Bažnyčioje ir per ją (plg. LG 13) (41).

– Kaip misija, bažnytinė tarnyba kreipiasi į kitur, trokšdama perteikti savo lobį bei pati praturtėti įgydama naujų dovanų bei vertybių. Ta misija plėtojasi ir pačios dalinės Bažnyčios viduje, nes misija pirmiausia yra Dievo šlovės spinduliavimas, ir Bažnyčiai „nuolat reikia girdėti skelbiant įstabius Dievo darbus <…>, būti jo iš naujo suburiamai bei suvienijamai” (EN 15).

– Kaip Dievo tauta ir šeima, slėpinys, sakramentas, mistinis kūnas ir Dvasios šventovė, Bažnyčia tampa keliaujančios tautos istorija. Ta tauta pašaukta, remiantis Kristaus slėpiniu ir jį sudarančių asmenų bei tautų gyvenimu, statydinti naują istoriją, Dievo dovaną ir žmogaus laisvės vaisių. Todėl Bažnyčioje ir migrantai pašaukti kartu su žemėje keliaujančia visa Dievo tauta būti joje svarbiais veikėjais (plg. RMi 32, 49 ir 71).

38. Specifinius migrantų priėmimo pastoracijos momentus konkrečiai galima nusakyti taip:

– tam tikros etninės ar ritualinės grupės globa, orientuota į autentiškos katalikiškosios dvasios ugdymą (plg. LG 3);

– būtinybė išlaikyti visuotinumą bei vienybę, sykiu laiduojant to neprieštaringumą specifinei pastoracijai, kai rūpintis migrantais, jei įmanoma, patikima jų kalba kalbančiam kunigui, tai pačiai Bažnyčiai sui iuris ar kunigams, kurie jiems artimi kalbiniu bei kultūriniu požiūriu (plg. DPMC 11);

– didelė reikšmė migrantų gimtajai kalbai, kuria jie išreiškia savo mentalitetą, mąstymo ir kultūros formas, savo dvasinio gyvenimo bruožus bei savo gimtosios Bažnyčios tradicijas (plg. DPMC 11).

Tokia specifinė pastoracija gerai dera su migracijos reiškiniu, kuris per tai, kad skirtingų tautybių, etninių grupių bei religijų žmonės užmezga tarpusavio ryšius, prisideda prie autentiško Bažnyčios veido išryškinimo (plg. GS 92) ir iškelia aikštėn migracijos reikšmę ekumenizmui, dialogui bei misijai (42). Dievas savo išganomąjį planą tarp tautų iš tikrųjų įgyvendina ir per migraciją (plg. Apd 11, 19–21) (43). Štai kodėl būtina rūpintis migrantų dvasinio gyvenimo augimu ir vesti juos į brandą pasitelkiant „evangelizacinio” ir „katechetinio” pobūdžio apaštalavimą (plg. CD 13–14 ir DPMC 4).

Ši dialogo bei misijos plėtojimo užduotis tenka visiems mistinio Kūno nariams, taip pat patiems migrantams, kurie ją turi vykdyti atlikdami trejopą Kristaus kaip kunigo, pranašo ir karaliaus funkciją. Tad, trokštant kartu iš naujo atrasti bei išryškinti krikščioniškąsias vertybes ir sudaryti vieną autentišką sakramentinę tikėjimo, kulto, gailestingosios meilės (44) ir vilties bendruomenę, juose ir su jais būtina statydinti bei ugdyti Bažnyčią.

Ypatinga kapelionų ar misionierių bei pastoracinių darbuotojų pasauliečių padėtis hierarchijos ir vietinės dvasininkijos atžvilgiu reikalauja iš jų gyvo suvokimo, jog jų tarnyba vykdytina artimai bendradarbiaujant su dieceziniu ar eparchiniu vyskupu ir jo dvasininkija (plg. CD 28–29, AA 10 ir PO 7). Sunkumai ir būtinybė pasiekti tam tikrus tikslus bendruomeniniu bei asmeniniu lygmeniu turėtų skatinti kapelionus ar misionierius ieškoti kuo platesnio ir korektiškesnio bendradarbiavimo su pašvęstojo gyvenimo asmenimis (plg. DPMC 52–55) ir pasauliečiais (plg. DPMC 56–61) (45).

Priėmimas ir solidarumas

39. Taigi migracija taip pat apima religinį žmogaus matmenį bei migrantams katalikams teikia palankią, nors dažnai kartu ir skausmingą, progą išsiugdyti didesnį priklausomybės visuotinei Bažnyčiai, pranokstant visas ypatingybes, jausmą.

To siekiant svarbu, kad bendruomenė nemanytų, jog pareigos migrantams apsiriboja tiesiog broliškos pagalbos mostais ar įstatymų, kuriais norima skatinti jų orią integraciją į visuomenę gerbiant teisėtą ateivio tapatybę, palaikymu. Krikščionims privalu duoti pradžią tikrai priėmimo kultūrai (plg. EEu 101 ir 103), mokančiai vertinti autentiškas žmogiškąsias kitų vertybes nepaisant sunkumų, kurie lydi bendrą gyvenimą kartu su skirtingais nei mes žmonėmis (plg. EEu 85, 112 ir PaG 65).

40. Krikščionys visa tai įgyvendins tikrai broliškai priimdami ateivius šventojo Pauliaus kvietimo dvasia: „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei” (Rom 15, 7) (46).

Tiesa, šis paprastas paraginimas, kad ir koks įkvėptas ir iš širdies gelmių plaukiantis, savaime ir konkrečiai neatsako į tai, kas mus diena iš dienos spaudžia. Jis, pavyzdžiui, neišsklaido nei paplitusios baimės, nei nesaugumo jausmo ir nelaiduoja būtinos pagarbos priimančiosios bendruomenės teisėtumui bei norui išlikti. Tačiau autentiškai krikščioniška dvasia rodo, kaip reikėtų į šias problemas žvelgti, bei teikia drąsos jų imtis, taip pat siūlo konkrečias priemones, kuriomis tas problemas turėtume spręsti kasdieniame mūsų krikščioniškųjų bendruomenių gyvenime (plg. EEu 85 ir 111).

41. Todėl visa priimančiosios šalies Bažnyčia turėtų migrantų problema domėtis ir būti jai pasirengusi. Dalinėms Bažnyčioms derėtų permąstyti pastoraciją bei pertvarkyti ją taip, kad ji padėtų tikintiesiems autentiškai gyventi tikėjimu naujoje daugiakultūrėje, religijos pliuralizmo paženklintoje aplinkoje (47). Padedant socialiniams bei pastoraciniams darbuotojams, būtina supažindinti vietinius gyventojus su sudėtingomis migracijos problemomis ir priešintis nepagrįstiems įtarinėjimams ar užgauliems prietarams ateivių atžvilgiu.

Mokant tikybos bei katechizuojant, derėtų rasti tinkamų priemonių, kuriomis krikščioniškajai sąžinei būtų diegiamas svetingumo, pirmiausia vargšams bei išstumtiesiems, kokie dažnai būna migrantai, jausmas – svetingumo, kuris visiškai remtųsi meile Kristui ir būtų lydimas tikrumo, kad gėris, daromas artimui, ypač labiausiai stokojančiam, yra daromas paties Dievo. Tokia katechezė negalės apeiti lanku sunkių problemų, einančių pirma migracijos ar ją lydinčių, kaip antai, demografija, darbas ir jo sąlygos (nelegalaus darbo reiškinys), rūpinimasis pagyvenusiais asmenimis, nusikalstamumas, išnaudojimas, prekyba ir kontrabanda žmonėmis.

42. Kalbant apie priėmimą, neabejotinai naudinga ir teisinga skirti pagalbos apskritai (pirmasis priėmimas, daugiausia laiko požiūriu ribotas), priėmimo tikrąja ta žodžio prasme (apimančio ilgalaikius projektus) ir integracijos (nuolatos siektinas ir autentiškai suprastinas ilgalaikis tikslas) sąvokas.

Pastoraciniai darbuotojai, kompetentingi kultūrinio tarpininkavimo srityje, – mūsų katalikiškosios bendruomenės irgi privalo užsitikrinti sau tokių asmenų – pašaukti prisidėti prie tvarkos, teisėtumo ir socialinio saugumo teisėtų reikalavimų susiejimo su konkrečiu krikščioniškuoju priėmimo bei gailestingosios meilės pašaukimu. Taip pat svarbu laiduoti, kad visi suvoktų privalumus – ne tik ekonominius, kuriuos industrializuotoms šalims teikia reguliuojama imigracija, ir vis geriau įsisąmonintų, kad į jų jaučiamą darbo rankų poreikį atsiliepia žmonės: vyrai, moterys, ištisos šeimos su vaikais bei pagyvenusiais asmenimis.

43. Pagalbos, arba „pirmojo priėmimo”, priemonės (pavyzdžiui, „migrantų namai”, ypač tranzitinėse šalyse) kaip atsakas į neatidėliotinus poreikius, kylančius iš migracinio srauto, visada yra labai reikšmingos – maitinimas, apnakvindinimas, medicininė ir ekonominė pagalba, konsultavimo centrai. Tačiau svarbios ir priėmimo tikriausia šio žodžio prasme priemonės, kuriomis siekiama laipsniškos imigranto integracijos bei jo savarankiškumo. Čia pirmiausia derėtų paminėti šeimų suvienijimą, vaikų ugdymą, būstą, darbą, sąjungas, migrantų pilietinių teisių ir įvairių jų dalyvavimo priimančiosios šalies socialiniame gyvenime formų skatinimą. Krikščioniškosios pakraipos religinės, socialinės-karitatyvinės bei kultūrinės sąjungos, be to, turėtų stengtis įtraukti imigrantus į savo pačių struktūras.

Liturgija ir liaudiškasis pamaldumas

44. Ekleziologiniai migrantų pastoracijos pagrindai taip pat padės rastis liturgijai, dėmesingesnei istoriniam bei antropologiniam migracijos matmeniui, idant liturginis šventimas gyvai išreikštų tikinčiųjų bendruomenę, hic et nunc žengiančią išganymo keliais.

Tai kelia liturgijos santykio su įvairių kultūrinių grupių charakteriu, tradicija bei dvasia problemą, taip pat klausimą, kaip atsiliepti į ypatingas socialines bei kultūrines situacijas pastoracijoje, užsiimančioje specifiniu liturginiu ugdymu bei animavimu (plg. SC 23) bei siekiančioje didesnio tikinčiųjų dalyvavimo dalinėje Bažnyčioje (plg. EEu 69–72 ir 78–80).

45. Trūkstant kunigų, turėtų būti daugiau remiamasi pasauliečiais, vykdančiais šventimų nereikalaujančias tarnybas. Šioje perspektyvoje taip pat derėtų numatyti galimybę ten, kur nėra kunigų, ir imigrantų bendruomenėse rengti vadinamuosius sekmadieninius susirinkimus be kunigo (plg. CIC, 1248 kan. 2§), kur meldžiamasi, skelbiamas Dievo žodis ir dalijama Eucharistija (plg. PaG 37) vadovaujant diakonui arba teisėtai paskirtam pasauliečiui (48). Kunigų migrantams stygių išties galima iš dalies atsverti tam tikras tarnybas parapijoje, laikantis Kanonų teisės kodekso (plg. 228 kan. 1§; 230 kan. 3§ ir 517 kan. 2§), patikint tam specialiai parengtiems pasauliečiams.

Apskritai paisytini Šventojo Sosto išleisti bendrieji nuostatai, apie kuriuos primenama ir apaštališkajame laiške Dies Domini: „Tokiais atvejais, kai Eucharistijos šventimas nėra galimas, Bažnyčia siūlo šaukti sekmadieninius susirinkimus be kunigo, vadovaujantis Šventojo Sosto išleistais ir vyskupų konferencijų pritaikytais potvarkiais bei nurodymais” (49).

Kunigai taip pat turėtų stengtis, kad Dievo tauta vis geriau suvoktų autentiškų pašaukimų į kunigiškąją tarnybą būtinumą kiekvienos dalinės Bažnyčios gyvenimui, ir skatinti intensyvią pašaukimų pastoraciją, kuri aprėptų ir migrantus (plg. EE 31–32 ir PaG 53–54).

46. Be to, ypatingą dėmesį privalu skirti liaudiškajam pamaldumui (50), nes jis būdingas daugeliui migrantų bendruomenių. Nesitenkinant įžvalga, kad liaudiškasis pamaldumas, „nukreipus jį – pirmiausia evangelizacijos pedagogika – gera kryptimi”, „yra kupinas vertybių” (EN 48), neužmirština, jog jis daugeliui migrantų yra pamatinis elementas, jungiantis juos su jų gimtąja Bažnyčia ir tikėjimo supratimo bei išgyvenimo būdais. Todėl čia būtina gili evangelizacija; negana to, vietinė katalikų bendruomenė turi būti supažindinta su kai kuriomis migrantų pamaldumo formomis, idant jas suprastų, bei išmokyta jas branginti. Iš tokio dvasinio susivienijimo taip pat gali išaugti liturgija, pasižyminti didesniu dalyvavimu, visapusiškesnė ir dvasiškai turtingesnė.

Tas pat pasakytina apie santykį su įvairiomis Rytų katalikų Bažnyčiomis. Švęsti liturgiją savosios Bažnyčios sui iuris apeigomis tikrai svarbu stengiantis išlaikyti Rytų katalikų migrantų dvasinę tapatybę, taip pat jų kalbos vartojimą liturginiuose susirinkimuose (51).

47. Neišleisdama iš akių migrantų ypatingų gyvenimo sąlygų, pastoracija – visada liturginiu matmeniu – turėtų teikti daugiau erdvės šeimai kaip „namų Bažnyčiai”, bendrajai maldai, šeimyniniams Biblijos būreliams, liturginių metų atgarsiams šeimoje (plg. EEu 78). Ypatingo dėmesnio verti taip pat Palaiminimų apeigyno siūlomi palaiminimai šeimoje (52).

Be to, šiandien galima pastebėti naujų pastangų įtraukti šeimas į sakramentų pastoraciją; krikščionių bendruomenes tai gali atgaivinti. Daug suaugusiųjų ir jaunuolių (plg. PaG 53) per tai iš naujo atranda būdų, padedančių sutvirtinti jų tikėjimą bei krikščioniškąjį gyvenimą, reikšmę ir vertę.

48. Ypatingą pavojų tikėjimui šiandien kelia religinis pliuralizmas, religijos srityje suprantamas kaip reliatyvizmas bei sinkretizmas. Norint tokio pavojaus išvengti, reikia naujų pastoracinių iniciatyvų, galimų tinkamai priešpriešinti reiškiniui, kuris, kartu su sektų gausėjimu (53), yra viena didžiausių mūsų laikų pastoracinių problemų.

Migrantai katalikai

49. Migrantų katalikų atžvilgiu Bažnyčia numato ypatingą pastoraciją, sąlygojamą kalbos, kilmės, kultūros, etniškumo ir tradicijos skirtybių arba priklausomybės savas apeigas turinčiai Bažnyčiai sui iuris. Šie veiksniai dažnai kliudo visiškai bei sparčiai įtraukti migrantus į vietines teritorines parapijas bei gali motyvuoti sprendimą įsteigti tam tikrų Bažnyčių sui iuris tikintiesiems atskiras parapijas ar hierarchiją. Šaknų netektis (gimtosios žemės, šeimos, kalbos ir t. t.), kurios neišvengiamai lydi emigraciją, neturėtų papildyti dar ir apeigų ar migranto religinės tapatybės netektis.

50. Todėl ypač didelės bei vienalytės imigrantų grupės turėtų būti skatinamos išlaikyti savo ypatingą katalikiškąją tradiciją. Pirmiausia būtina stengtis, kad religinę globą struktūriniu pavidalu teiktų imigrantų kalbos, kultūros ir apeigų kunigai, iš teisinių formų, numatytų Kanonų teisės kodekse bei Rytų Bažnyčių kanonų kodekse, pasirenkant tinkamiausią.

Bet kuriuo atveju visuomet visaip derėtų pabrėžti misijų kalbos ar apeigų pagrindų ir teritorinių parapijų gilios bendrystės būtinybę. Taip pat svarbu skatinti, kad jos viena kitą pažintų bei pasinaudotų visomis įprastinės pastoracijos teikiamomis progomis įtraukti migrantus į parapijų gyvenimą (plg. EEu 28).

Kai imigrantų nėra tiek, kad būtų galima pateisinti religinę globą struktūriniu pavidalu, priimančioji dalinė Bažnyčia turėtų padėti įveikti problemas, susijusias su gimtosios bendruomenės netektimi bei dideliais įsitraukimo į priimančiąją bendruomenę sunkumais. Ten, kur imigrantų mažiau, būtų išmintinga, kad pastoracijos darbuotojai, pašvęstojo gyvenimo asmenys ir pasauliečiai, artimai bendradarbiaudami su kapelionais ar misionieriais, užsiimtų sistemingu katechetiniu bei liturginiu ugdymu (plg. EEu 51, 73 ir PaG 51).

51. Negana to, neužmirština, kad ypatinga pastoracinė globa taip pat teiktina užsienio specialistams, profesiniams darbuotojams bei studentams, laikinai įsikūrusiems šalyse, kur daugumą sudaro musulmonai ar kitų religijų išpažinėjai. Palikti vieni sau ir be dvasinio vadovavimo, jie, užuot krikščioniškai liudiję, gali duoti pradžią klaidingiems požiūriams į krikščionybę. Tai sakydami, mes sykiu visiškai pripažįstame teigiamą indėlį, kurį teikia tūkstančiai tose šalyse pavyzdingai liudijančių krikščionių arba kitoms religijoms priklausantys buvę migrantai, grįžę iš sričių, kur vyrauja katalikai, į gimtąją žemę, kurioje krikščionys yra mažuma.

Rytų apeigų migrantai katalikai

52. Rytų apeigų migrantai katalikai, kurių šiandien vis daugiau, verti ypatingo pastoracinio dėmesio. Kalbėdami apie juos, pirmiausia primename teisinę pareigą visur, kiek įmanoma, laikytis savų apeigų, kurios laikomos jų liturginiu, teologiniu, dvasiniu ir drausminiu paveldu (plg. CCEO, 28 kan. 1§ ir PaG 72).

Todėl net ir tada, kai „jie yra patikėti kitos Bažnyčios sui iuris hierarchui ar klebonui, jie visada lieka savo Bažnyčios sui iuris nariai” (CCEO, 38 kan.). Net ir tai, kad jie ilgesnį laiką priiminėdavo sakramentus pagal kitos Bažnyčios sui iuris apeigas, nereiškia, kad jie tampa pastarosios nariais (CIC, 112 kan. 2§). Tiesą sakant, jiems „draudžiama pereiti į kitas apeigas be Apaštalų Sosto sutikimo” (CCEO, 32 kan. ir CIC, 112 kan. 1§).

Teisė ir pareiga laikytis savo apeigų nenaikina Rytų migrantų katalikų teisės veikliai dalyvauti kitos Bažnyčios sui iuris, įskaitant lotynų apeigų Bažnyčią, liturginiame šventime vadovaujantis liturginių knygų nurodymais (CCEO, 403 kan. 1§).

Negana to, hierarchijai privalu laiduoti, kad tie, kurie dažnai bendrauja su kitų apeigų tikinčiaisiais, tas apeigas pažintų bei gerbtų, ir rūpintis, kad nė vienas asmuo nejaustų laisvės suvaržymo dėl kalbos ar apeigų (plg. CCEO, 588 kan.).

53. Pasak Vatikano II Susirinkimo (CD 23), „esant įvairių apeigų tikinčiųjų, vyskupijos vyskupas tesirūpina jų dvasios reikalais arba pavesdamas juos aptarnauti tų apeigų kunigams bei parapijoms, arba per jiems skirtą vyskupiškąjį vikarą, turintį reikalingus įgaliojimus ir, reikalui esant, net konsekruotą vyskupu, arba pats, prisiimdamas įvairių apeigų ordinaro pareigas”. Be to, „vyskupas gali paskirti vieną ar daugiau vyskupiškųjų vikarų, <…> tam tikrų apeigų tikintiesiems turinčių tokią galią, kokią bendroji teisė suteikia generaliniam vikarui” (CD 27).

54. Todėl, laikantis Susirinkimo dekreto, Kanonų teisės kodekse (383 kan. 2§) numatyta, jog vyskupas, jo vyskupijoje esant įvairių apeigų tikinčiųjų, „turi rūpintis jų dvasiniais poreikiais arba per tų apeigų kunigus ar parapijas, arba per vyskupiškąjį vikarą”. Remiantis Kanonų teisės kodekso 476 kan., vyskupiškasis vikaras ir tam tikrų apeigų tikintiesiems turi „tokią ordinarinę galią, kokią bendroji teisė suteikia generaliniam vikarui”. Išdėsčius parapijos teritorinės prigimties principą, Kanonų teisės kodekse (518 kan.) nustatoma, jog „ten, kur naudinga, vadovaujantis apeigų kriterijumi, steigtinos personalinės parapijos”.

55. Tokios parapijos tada teisiškai priklausys lotynų apeigų vyskupijai ir tų apeigų klebonai bus diecezinio presbyterium, priklausančio lotynų apeigų vyskupui, nariai. Vis dėlto kartu atkreiptinas dėmesys, jog net ir tada, kai minėtų kanonų numatytais atvejais tokie tikintieji priklauso lotynų apeigų vyskupo jurisdikcijai, vyskupai prieš steigdami personalines parapijas ar skirdami kunigą asistentu, klebonu ar net vyskupiškuoju vikaru turėtų užmegzti ryšį su Rytų Bažnyčių kongregacija ir atitinkama hierarchija, pirmiausia su patriarchu.

Pravartu priminti, kad Rytų Bažnyčių kanonų kodekse (193 kan. 3§) numatyta, jog eparchiniai vyskupai, skirdami „tokius kunigus, klebonus ar synkelloi patriarchinių Bažnyčių krikščionių tikinčiųjų pastoracijai”, turi „užmegzti ryšį su atitinkamais patriarchais ir, jei tie sutinka, elgtis taip, kaip leidžia jų galia, kuo skubiau apie tai pranešdami Apaštalų Sostui. Jei patriarchai dėl vienos ar kitos priežasties nesutinka, dalykas pateiktinas Apaštalų Sostui” (54). Panašaus potvarkio Kanonų teisės kodekse nėra, tačiau jis, vadovaujantis analogija, turi galioti ir lotynų apeigų dieceziniams vyskupams.

Kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių migrantai

56. Imigrantų krikščionių, nesančių visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, gausėjimas dalinėms Bažnyčioms teikia naujų galimybių įgyvendinti ekumeninę brolystę konkrečiame kasdieniame gyvenime ir leidžia Bažnyčioms bei bažnytinėms bendruomenėms, nenuslystant į irenizmą ar prozelitizmą, geriau vienai kitą pažinti. Būtina išsiugdyti apaštališkos gailestingosios meilės dvasią, kuri gerbtų kito sąžinę bei pripažintų jame atrandamą gėrį ir kartu mokėtų kantriai laukti momento, kuomet ji taptų gilesnio Kristaus ir brolio susitikimo įrankiu. Tikintys katalikai neturėtų užmiršti, jog priimti brolius visiškon bendrystėn su Bažnyčia irgi yra tarnystė ir didelės meilės ženklas. Bet kuriuo atveju, „jei visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia nesantys kunigai, dvasininkai arba bendrijos neturi vietos arba liturginių dalykų, būtinų vertai švęsti jų religines apeigas, vyskupijos vyskupas gali jiems leisti naudotis bažnyčia arba katalikų pastatu ir paskolinti tai, kas būtina jų pamaldoms. Panašiomis aplinkybėmis jiems galima duoti leidimą laidotuvėms arba pamaldoms katalikų kapinėse” (55).

57. Čia taip pat primintina, kad tam tikromis aplinkybėmis nekatalikai gali teisėtai priimti Eucharistiją kartu su katalikais, kaip patvirtinama neseniai išleistoje enciklikoje Ecclesia de Eucharistia. Iš tiesų „koncelebracija, kai nėra visiškos bendrystės, neleistina, tačiau to negalima pasakyti apie Eucharistijos teikimą ypatingomis aplinkybėmis pavieniams asmenims, priklausantiems Bažnyčioms ar bažnytinėms bendruomenėms, kurios nėra visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia. Šiuo atveju siekiama atsiliepti į pavienio tikinčiojo didelį amžinojo išganymo poreikį, o ne praktikuoti interkomuniją, kuri negalima, kol visiškai neatkurti regimi bažnytinės bendrystės saitai. Būtent tai priešais akis turėjo Vatikano II Susirinkimas nurodydamas, kaip derėtų elgtis be blogos valios nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusių Rytų krikščionių atžvilgiu, kai šie patys prašo Eucharistijos iš katalikų įšventintojo tarnautojo ir yra tam tinkamai pasirengę (plg. OE 27). Tokią praktiką vėliau ratifikavo abu teisės kodeksai, kuriuose, lydimas atitinkamų pataisų, numatomas ir kitų, ne Rytų, krikščionių, nesančių visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, atvejis (plg. CIC, 844 kan. 3–4§ ir CCEO, 671 kan. 3–4§)” (56).

58. Kad ir kaip būtų, būtina skirti ypatingą ir abipusį dėmesį atitinkamiems potvarkiams, kaip tai siūloma Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadove: „Katalikai turi rodyti nuoširdžią pagarbą kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendrijų liturginei ir sakramentinei disciplinai, o šios prašomos rodyti tokią pat pagarbą katalikų disciplinai” (57).

Šie potvarkiai ir „kasdienio gyvenimo ekumenizmas” (PaG 64) turės migrantams teigiamą poveikį. Esminiais ekumeninės veiklos momentais galėtų būti įvairių konfesijų didžiosios liturginės šventės, tradicinės pasaulinės taikos, migrantų ir pabėgėlių dienos, maldos už krikščionių vienybę kasmetinės savaitės.

Kitų religijų migrantai apskritai

59. Pastaruoju metu šalyse, turinčiose seną krikščionybės tradiciją, nepaliaujamai daugėja kitų religijų imigrantų. Jų atžvilgiu aiškių gairių teikia įvairūs Magisteriumo dokumentai, pirmiausia enciklika Redemptoris missio (58) bei instrukcija Dialogo e annuncio(59).

Bažnyčiai taip pat rūpi skatinti migrantų nekrikščionių žmogiškąją sklaidą bei liudyti jiems gailestingąją meilę; tai jau savaime vertinga evangelizacijos požiūriu ir gali atverti vartus aiškiai išreikštam Evangelijos skelbimui, kuris vykdytinas vadovaujantis krikščioniškuoju išmintingumu ir be išlygų gerbiant laisvę. Kiek įmanoma, kitų religijų migrantams reikia padėti išlaikyti transcendentinį gyvenimo matmenį.

Todėl Bažnyčia pašaukta pradėti su jais dialogą, kuris „turi būti įgyvendinamas įsitikinus, kad Bažnyčia yra normalus išganymo kelias ir vienintelė disponuoja išganymo priemonių pilnatve” (RMi 55; taip pat plg. PaG 68).

60. Tai iš priimančiųjų katalikiškųjų bendruomenių reikalauja dar labiau branginti savo tapatybę, patvirtinti savo ištikimybę Kristui, geriau pažinti savo tikėjimą, iš naujo atrasti misionierinį polėkį ir sykiu įsipareigoti liudyti Viešpatį Jėzų ir jo Evangeliją. Viso to būtina sąlyga yra nuoširdus, atviras bei pagarbus dialogas su visais, tačiau jis neturi būti naivus bei neparengtas (plg. PaG 64 ir 68).

Krikščionims ypač tenka pareiga padėti imigrantams įsilieti į juos priimančių šalių socialinį bei kultūrinį audinį, pripažįstant tų šalių pilietinius įstatymus (plg. PaG 72). Pirmiausia savo gyvenimo liudijimu krikščionys pašaukti demaskuoti tam tikrus turtingose ir industrializuotose šalyse pasitaikančius neigiamus aspektus (materializmą ir vartotojiškumą, moralinį reliatyvizmą ir religinį indiferentizmą), galinčius išjudinti imigrantų religinius įsitikinimus.

Tikimės, kad veikla migrantų labui bus ne tik pavienių krikščionių ar tradicinių pagalbos organizacijų reikalas, bet ir bažnytinių sąjūdžių bei pasauliečių sąjungų visa apimančių programų sudėtinė dalis.

Keturi ypatingo dėmesio reikalaujantys momentai

61. Trokšdami išvengti visokių nesusipratimų bei painiavos ir turėdami prieš akis abipusiškai pripažįstamas religines skirtybes, iš pagarbos savo šventosioms vietoms bei kitų religijai manome, kad nekrikščioniškųjų religijų tikintiesiems nederėtų leisti naudotis katalikiškosiomis bažnyčiomis, koplyčiomis, kulto vietomis ar vietomis, rezervuotomis specifinei evangelizacinei ir pastoracinei veiklai, ir juolab jų nevalia naudoti reikalavimų, adresuotų viešajai valdžiai, pagarsinimui. Tuo tarpu socialinės paskirties patalpos – skirtos laisvalaikiui, žaidimams ir kitoms socializacijos formoms – gali ir turi likti atviros kitų religijų asmenims, paisantiems taisyklių, kurių ten privalu laikytis. Tokiose vietose vykstanti socializacija galėtų būti proga skatinti atvykėlių integraciją bei rengti kultūros tarpininkus, gebančius padėti įveikti kultūrinius bei religinius barjerus, abipusiškai vienam kitą pažįstant.

62. Katalikiškosios mokyklos (plg. EEu 59 ir PaG 52), net jei ir priima kitų religijų imigrantų vaikus, neturėtų atsisakyti savo ypatingų bruožų bei savo krikščioniškosios pakraipos ugdymo programos (60). Tėvai, norintys leisti savo vaikus į tokias mokyklas, turėtų būti apie tai aiškiai informuoti. Sykiu nė vienas vaikas neturėtų būti įpareigojamas dalyvauti katalikiškoje liturgijoje ar atlikinėti veiksmus, prieštaraujančius jo religiniams įsitikinimams.

Kita vertus, tikybos pamokos, jei jos yra mokymo programos dalis, gali laisvai tarnauti tam, kad mokiniai pažintų nuo jų besiskiriantį tikėjimą. Šiose pamokose visi mokiniai turėtų būti ugdomi gerbti – nenupuolant į reliatyvizmą – kitų religinių įsitikinimų žmones.

63. Išskyrus ypatingus atvejus, numatytus Kanonų teisės kodekso ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekso nuostatuose, santuokos tarp katalikų ir migrantų nekrikščionių daugiau ar mažiau, nelygu religija, nepatartinos. Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais derėtų priminti, kad „šeimose, kur abu tėvai yra katalikai, jiems yra lengviau dalytis savo tikėjimu su savo vaikais. Su dėkingumu pripažindamas, kad yra mišrių santuokų, kuriose skleidžiasi ir sutuoktinių, ir jų vaikų tikėjimas, sinodas paragino pastoracinėmis pastangomis skatinti santuoką tarp tą patį tikėjimą išpažįstančių asmenų” (61).

64. Galiausiai palaikant santykius tarp krikščionių ir kitų religijų išpažinėjų labai svarbus abipusiškumo principas. Kalbama ne apie tiesiog reikalavimo ženklinamą laikyseną, bet apie santykį, paremtą abipuse pagarba ir teisingumu sprendžiant teisinius bei religinius reikalus. Abipusiškumas taip pat yra širdies ir dvasios laikysena, leidžianti gyventi kartu visur turint lygias teises ir pareigas. Sveikas abipusiškumas skatina kiekvieną tapti mažumų teisių „advokatu” ten, kur jo religinė bendruomenė yra vyraujanti. Čia pravartu priminti, jog šalyse, kuriose gyventojų dauguma – nekrikščionys, daugelio migrantų krikščionių teisė į religijos laisvę yra smarkiai apribota arba pažeidinėjama.

Migrantai musulmonai

65. Šiandien, ypač tam tikrose šalyse, daugėja imigrantų musulmonų, kurie irgi rūpi mūsų Popiežiškajai tarybai.

Vatikano II Susirinkimas nurodo šiuo atžvilgiu persiimti Evangelijos laikysena ir kviečia išskaistinti buvusio nesupratingumo paženklintą atmintį, puoselėti bendrąsias vertybes, iškelti aikštėn bei gerbti skirtybes, neatsisakant krikščioniškųjų principų (62). Tad katalikiškosios bendruomenės kviečiamos praktikuoti atpažinimą. Kalbama apie to, kam islamo mokymuose, religinėse praktikose bei moralės nuostatuose pritartina ir kam ne, skyrimą.

66. Tikėjimas į Dievą, gailestingąjį Kūrėją, kasdienė malda, pasninkas, išmalda, piligriminė kelionė, askezė aistroms tramdyti, kova su neteisingumu ir priespauda – visa tai yra bendros vertybės, taip pat būdingos krikščionybei, nors ir kitaip pasireiškiančios. Šalia šių bendrybių taip pat esama skirtybių, iš kurių kai kurios susijusios su teisėtais mūsų laikų pasiekimais. Todėl, labiausiai prieš akis turėdami žmogaus teises, pageidaujame, kad mūsų broliai ir seserys musulmonai vis labiau suvoktų, jog nevalia atsisakyti pagrindinių laisvų, neliečiamų asmens teisių, vyro ir moters lygaus orumo, visuomenės valdymo demokratinio principo ir sveiko valstybės pasaulietiškumo. Taip pat būtina harmoningai derinti tikėjimo viziją ir teisingą kūrinijos autonomiją (63).

67. Tada, kai moteris katalikė prašo santuokos su musulmonu, – laikantis to, kas pasakyta 63 pastraipoje, bei atsižvelgiant į vietinius pastoracinius vertinimus – dėl karčios patirties būtinas ypač rūpestingas bei gilus parengimas, kurio metu sužadėtiniams būtų leista pažinti didžiulius kultūrinius bei religinius skirtumus ir jie sąmoningai galėtų „nusiteikti” tam, su kuo jiems teks susidurti tiek bendraujant tarpusavyje, tiek partnerio musulmono šeimoje bei jo gimtojoje šalyje, į kurią jie galiausiai grįš po viešnagės užsienyje.

Tada, kai santuoka registruojama islamo valstybės konsulate, katalikiškoji pusė turėtų neskaityti ir nepasirašinėti dokumentų, kuriuose pateikiama shahada (musulmonų tikėjimo išpažinimas).

Be to, santuokoms tarp katalikų ir musulmonų, jei jas vis dėlto nutariama švęsti, reikalinga kanoninė dispensa ir katalikų bendruomenės palaikymas iki ir po vedybų. Viena svarbiausių katalikiškųjų organizacijų, savanorių ir katalikiškųjų konsultavimo tarnybų užduočių tokių šeimų atžvilgiu turėtų būti pagalba auklėjant vaikus ir parama menkiau apsaugotai musulmoniškosios šeimos daliai, tai yra moteriai, kuriai būtina padėti suvokti bei įgyvendinti savo teises.

68. Galiausiai vaikų krikšto klausimu abiejų religijų nuostatai, kaip žinoma, visiškai priešingi. Todėl ši problema aiškiai iškeltina aikštėn pasirengimo laikotarpiu, ir katalikiškoji pusė privalo įsipareigoti laikytis to, ko reikalauja Bažnyčia. Suaugusių musulmonų atsivertimas bei prašymas pakrikštyti irgi reikalauja ypatingo dėmesio tiek dėl musulmoniškosios religijos ypatingos prigimties, tiek dėl iš to išplaukiančių padarinių.

Dialogas tarp religijų

69. Dabartinės visuomenės, dėl migracijos srautų tampančios vis nevienalytiškesnėmis religijos lygmeniu, reikalauja iš katalikų tvirto pasiryžimo puoselėti autentišką dialogą tarp religijų (plg. PaG 68). To siekiant pageidautina, kad tikintieji bei pastoracijos darbuotojai dalinėse Bažnyčiose būtų atitinkamai ugdomi bei nuodugniai supažindinami su kitomis religijomis, idant įstengtų išsklaidyti prietarus, įveikti religinį reliatyvizmą, išvengti uždarumo bei nepagrįstų baimių, kurios varžo dialogą, statydina sienas, skatina nesupratingumą bei prievartą. Vietinės Bažnyčios turėtų rūpintis tokį ugdymą įtraukti į seminarijų, mokyklų ir parapijų mokymo programas.

Dialogo tarp religijų nevalia suvokti vien kaip bendrų taškų paieškos, siekiant kartu statydinti taiką; pirmiausia tai proga atitinkamose bendruomenėse iš naujo atrasti bendrus matmenis. Čia norime paminėti maldą, pasninką, pagrindinį žmogaus pašaukimą, atvirumą transcendencijai, Dievo garbinimą, tautų solidarumą (64).

Kad ir kaip būtų, mums niekada nevalia liautis, nelygu sąlygos, tiesiogiai ar netiesiogiai skelbti išganymą Kristuje, kuris yra Dievo ir žmogaus tarpininkas. Į tai orientuota visa Bažnyčios veikla, ir nei broliškas dialogas, nei keitimasis bei dalijimasis „žmogiškomis” vertybėmis negali susilpninti Bažnyčios pareigos evangelizuoti (plg. RMi 10–11 ir PaG 30).

III Dalis

BENDRYSTĖS PASTORACIJOS VYKDYTOJAI

Gimtosiose ir priimančiosiose Bažnyčiose

70. Kad migrantų pastoracija būtų bendrystės pastoracija (besiremianti bendrystės ekleziologija ir siekianti bendrystės dvasingumo), migrantų gimtosios Bažnyčios ir juos priimančios Bažnyčios turi artimai bendradarbiauti. Tas bendradarbiavimas pirmiausia turėtų kilti iš keitimosi informacija apie bendrus pastoracinius dalykus. Iš tiesų neįmanoma įsivaizduoti, kad Bažnyčios nepalaikytų dialogo ir nerengtų reguliarių susitikimų, kuriuose sistemingai aptarinėtų aktualias tūkstančių migrantų problemas. Siekdamos visos pastoracinės veiklos imigrantų labui geresnės koordinacijos, vyskupų konferencijos turėtų šią užduotį patikėti specialiai tam skirtai komisijai ir paskirti nacionalinį direktorių, kuris teiktų impulsų atitinkamų diecezinių komisijų veiklai. Jei sudaryti tokią komisiją nėra galimybės, migrantų pastoracijos koordinacija patikėtina bent vyskupui, kuris būtų tam įgaliotas ir tą veiklą skatintų. Tai parodys, jog dvasinė toli nuo tėvynės atsidūrusių žmonių globa yra iškili bažnytinė pareiga, pastoracinė užduotis, kuri nepaliktina pavienių asmenų – kunigų, pašvęstojo gyvenimo asmenų, pasauliečių – dosnumui, bet turi būti, įskaitant materialinį matmenį, vietinių Bažnyčių rūpestis (taip pat plg. PaG 45).

71. Vyskupų konferencijos, be to, jų teritorijoje veikiantiems universitetiniams katalikų fakultetams turi iškelti užduotį nuodugniau ištirti įvairius migracijos aspektus konkrečios migrantų pastoracijos naudai. Šiuo atžvilgiu studijų programoje galima numatyti privalomus teologinės specializacijos kursus.

Seminarijose irgi neturėtų trūkti ugdymo, atsižvelgiančio į šiandien visą žemės rutulį apimantį migracijos reiškinį. „Universitetai ir seminarijos, būdami laisvi rinktis mokymo programas ir vienokį ar kitokį metodą, turėtų pasiūlyti galimybę susipažinti su pagrindinėmis temomis, kaip antai įvairūs migracijos pavidalai (galutinė arba sezoninė, tarptautinė arba vidinė migracija), migracijos priežastys, jos padariniai, tinkamos pastoracijos esminės kryptys, popiežiškųjų ir dalinių Bažnyčių dokumentai” (65).

Bet kuriuo atveju „bent iš pradžių vertinga tokio mokymo didaktinė medžiaga būtų Popiežiškosios migrantų ir keleivių pastoracijos tarybos [tuomet popiežiškosios komisijos] Quaderni universitari ir žurnalas [People] on the move, taip pat naujesni Magisteriumo dokumentai šia tema” (66).

Posinodiniame apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis pabrėžtinai primenama, jog seminaristų pastoracines patirtis privalu kreipti klajoklių bei migrantų linkme (67).

72. Kasmetinis Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos (ar savaitės) šventimas tebūna proga sustiprinti pastangas ir uoliai atkreipti dėmesį į savitą temą, kurią kiekvienais metais savo žinioje pasiūlo Šventasis Tėvas. Ši Popiežiškoji taryba siūlo šią dieną visur švęsti visiems nustatytu laiku, idant visi kartu – tuo pačiu momentu – Dievo akivaizdoje atsidėtume maldai, veiklai ir aukai migrantų bei pabėgėlių labui.

Greta šios dienos, labai reikšmingas galėtų būti kasmetinis vyskupo ar eparcho ir visų vyskupijoje ar eparchijoje esančių etninių grupių susitikimas, jei įmanoma, katedroje. Ten, kur toks susitikimas jau praktikuojamas, jis vadinamas „tautų švente”.

Nacionalinis kapelionų ar misionierių koordinatorius

73. Tarp migrantams tarnaujančių pastoracinių darbuotojų pabrėžtinas nacionalinis koordinatorius, laikytinas labiau tam tikros kalbos ar šalies kapelionų ar misionierių, o ne pačių migrantų pagalbininku. Be to, jis veikiau išreiškia Bažnyčios ad quam kapelionų ar misionierių atžvilgiu, bet sykiu nelaikytinas jų atstovu. Tad jis tarnauja kapelionams ar misionieriams, kurie šalyse, kur daug migrantų kilę iš tam tikros tautos, gauna „tinkamumo pareiškimą” – raštą, išduodamą vyskupų konferencijos a qua (plg. DPMC 36, 2).

74. Kapelionų ar misionierių atžvilgiu nacionalinis koordinatorius atlieka broliškos priežiūros, raminimo ir ryšio tarp įvairių bendruomenių užduotis. Migrantų, kurie dėl savo gyvenamosios ar antrinės gyvenamosios vietos pavaldūs dalinių Bažnyčių ar eparchijų ordinarams ar hierarchams, jų tiesioginė kompetencija neapima. Jie taip pat neturi jokios jurisdikcinės galios kapelionams ar misionieriams, kurie tarnybos galių bei tarnybos vykdymo atžvilgiu pavaldūs vietos ordinarui ar hierarchui, suteikiančiam jiems reikiamas galias. Tad nacionalinis koordinatorius privalo darbuotis artimai bendradarbiaudamas su migrantų pastoracijos nacionaliniais ir dieceziniais direktoriais.

Migrantų kapelionas ar misionierius

75. Remdamiesi jau pasirodžiusiais Bažnyčios dokumentais šia tema (68), pirmiausia norime pabrėžti, kad specifinė migrantų pastoracija, turinti itin dvasinį tikslą ir susijusi su autentišku misijiniu matmeniu, reikalauja ypatingo parengimo (plg. PaG 72). Toks parengimas vyksta bendrystėje su vietiniu kilmės šalies ordinaru ar hierarchu ir jo atsakomybe.

76. Šiame kontekste pasakytina, kad „migracijos reiškinių sudėtingumas bei tolesnis plėtojimasis reikalauja pastoracijos krypčiai bei tikslui nustatyti papildomų institucijų, kurios šiuos reiškinius sektų bei objektyviai įvertintų. Galvoje turimi pastoraciniai centrai etninėms grupėms, tačiau pirmiausia – tarpdisciplininiai studijų centrai, kurie rinktų medžiagą, reikalingą pastoracijai parengti bei įgyvendinti” (CMU 40). Tokie tyrinėjimai taip pat turėtų nubrėžti gaires studijoms seminarijose, ugdymo įstaigose bei pastoraciniuose centruose ir tiesiogiai prisidėti prie migrantų pastoracijos darbuotojų rengimo.

77. Tačiau būti migrantų kapelionu ar misionieriumi eiusdem sermonis (kalbančiu ta pačia kalba) vis dėlto nereiškia būtinybės apsiriboti vieninteliu, išskirtiniu, nacionaliniu tikėjimo įgyvendinimo bei išreiškimo būdu. Viena vertus, pabrėžtina specifinės pastoracijos, kuri rūpintųsi perteikti krikščioniškąją žinią pasitelkdama adresato kultūrą, išsilavinimą bei teisėtus poreikius, būtinybė, tačiau, kita vertus, ne mažiau svarbu neužmiršti ir tai, kad tokia specifinė pastoracija reikalauja atvirumo naujam pasauliui bei integracinių pastangų siekiant migranto visavertiško dalyvavimo vyskupijos gyvenime.

Tokiame procese kapelionas ar misionierius turi atlikti tilto, jungiančio imigrantų ir juos priimančiųjų bendruomenes, vaidmenį. Jis yra su imigrantais, kad statydintų Bažnyčią bendrystėje su dieceziniu ar eparchiniu vyskupu ir savo broliais kunigais, pirmiausia su ta pačia pastoracine tarnyba besidalijančiais klebonais (plg. DPMC 30, 3). Štai kodėl jam būtina pažinti ir branginti vietos, kur jis pašauktas tarnauti, kultūrą, kalbėti jos kalba, mokėti plėtoti dialogą visuomenėje, kurioje gyvena, ir mokyti gerbti bei vertinti priimančiąją šalį, net iki meilės jai bei jos gynimo. Migrantų kapelionas ar misionierius, net ir grįsdamas savo pastoraciją etniniu ar kalbiniu aspektu, gerai žino, kad migrantų pastoracija turi virsti vienos Bažnyčios, trokštančios būti ekumenine ir misijine, statydinimu (plg. RMi10–11; DPMC 30, 2).

78. Todėl atsakingiesiems už migrantų pastoraciją privalu pasidaryti tam tikrais kultūrų komunikacijos žinovais. Tai taip pat turėtų būti svarbu atsakingiems už pastoraciją vietiniu lygmeniu, nes asmenys, atvykstantys iš užsienio, tokio kultūrinio tarpininkavimo negali vykdyti vieni patys.

Tad pagrindinės migrantų pastoracijos užduotys yra pirmiausia šios:

– sergėti migrantų etninę, kultūrinę, kalbinę bei apeiginę tapatybę, suvokiant, kad veiksminga pastoracija neįsivaizduojama be pagarbos migrantų kultūriniam paveldui bei jo branginimo. Šis paveldas, idant įstengtų atsiliepti į naujus reikalavimus, turi natūraliai pradėti dialogą su vietine Bažnyčia ir vietine kultūra;

– vesti teisingos integracijos keliu, vengiant kultūrinio geto ir kartu priešinantis plikam ir tiesmukam supanašėjimui su vietine kultūra;

– įkūnyti misijinę ir evangelizacinę dvasią dalijantis migrantų padėtimi bei sąlygomis, gebant prisitaikyti bei užmegzti asmeninį ryšį nedviprasmiškai liudijant gyvenimu.

Dieceziniai ar eparchiniai kunigai kaip kapelionai ar misionieriai

79. Kapelionais ar misionieriais gali būti dieceziniai ar eparchiniai kunigai (kurie paprastai lieka įkardinuoti savo vyskupijoje ar eparchijoje ir į užsienį vyksta laikinai dirbti migrantų pastoracijoje) arba ir kunigai vienuoliai. Tiek dieceziniam ar eparchiniam kunigui, tiek kunigui vienuoliui tenka ta pati misija, nors jų pradiniai pašaukimai gali būti skirtingi bei vienas kitą papildantys.

Dieceziniai ar eparchiniai kunigai, tarnaujantys vyskupijoje ar eparchijoje, kurioje nėra įkardinuoti, faktiškai į ją integruoti taip, kad yra visaverčiai diecezinės ar eparchinės dvasininkijos nariai (69). Tokia pat padėtis būdinga ir kunigams vienuoliams. Visuomet visaip pabrėžtina, kad kapelionams ar misionieriams būtina broliškai sutarti su vietiniu ordinaru ar hierarchu bei juos priimančia vyskupijos dvasininkija, pirmiausia klebonais. Dalyvavimas kunigų susirinkimuose bei vyskupijos ar eparchijos konferencijose, uolus lankymasis socialinių, moralinių, liturginių ir pastoracinių problemų studijų susibūrimuose yra būtina sąlyga įgyvendinant autentišką pastoraciją abipusio bendradarbiavimo, solidarumo ir bendrosios atsakomybės dvasia (plg. DPMC 42). Tokia vienybė būtina norint veiksmingiau vienyti imigrantus bei vietinius gyventojus. Toks ketinimų bei darbų solidarumas būtų puikus prisitaikymo ir bendradarbiavimo pavyzdys, skatinantis abipusį pažinimą ir pagarbą kiekvieno kultūriniam paveldui.

Migrantų labui dirbantys kunigai ir broliai vienuoliai bei seserys vienuolės

80. Migrantų pastoracijoje kunigams ir broliams vienuoliams bei seserims vienuolėms visada tekdavo esminis vaidmuo. Todėl Bažnyčia kliovėsi ir tebesikliauja jų paspirtimi. Katalikų bendruomenė pripažįsta pašaukimą pašvęstajam gyvenimui esant ypatinga Dvasios dovana, kurią Bažnyčia priima, sergsti ir aiškina trokšdama, kad ji augtų bei plėtotųsi pagal jai būdingą dinamiką (70). Ta pati Dvasia istorijos raidoje įkvėpė atitinkamos sąrangos institutų, kurie sau kaip ypatingą tikslą iškėlė apaštalavimą tarp migrantų, atsiradimą (71).

Jaučiame pareigą čia priminti seserų vienuolių, dažnai įsitraukusių į migrantų pastoraciją, apaštalavimą, kupiną pastoraciniu požiūriu svarbių specifinių charizmų bei darbų, atkreipdami dėmesį į tai, kas teigiama posinodiniame apaštališkajame paraginime Vita consecrata: „Naujosios evangelizacijos, kaip ir visų kitų misionieriškos veiklos formų, ateitis neįsivaizduojama be naujo moterų, ypač pašvęstųjų moterų, indėlio” (Nr. 57). Ir toliau: „Todėl reikia neatidėliotinai imtis konkrečių žygių ir atverti moterims galimybę dalyvauti įvairiose srityse bei įvairiais lygmenimis, taip pat priimant sprendimus, ypač tuos, kurie susiję su jų gyvenimu” (72).

81. Šalia minėtųjų vienuoliškųjų institutų dalytis šia atsakomybe nuoširdžiai kviečiami ir tie, kurie tokio ypatingo tikslo sau nėra iškėlę. Juk „visada bus tinkama ir girtina, jei jie tokių tikinčiųjų dvasinei globai atsidės atlikdami darbus, geriausiai atitinkančius jų ypatingą pobūdį bei tikslą” (DPMC 53, 2). Tai konkretus vieno iš Susirinkimo nurodymų taikymas, nes, „atsižvelgus į primygtines sielų reikmes ir į vyskupijų dvasininkijos stoką, grynai kontempliatyviam gyvenimui neatsidėję vienuoliškieji institutai vyskupų gali būti pakviesti dalyvauti įvairiose pastoracijos tarnybose, tačiau atsižvelgiant į kiekvieno instituto pobūdį. Teikdami šią pagalbą, vyresnieji pagal išgales teskatina laikinai net priimti parapijas” (CD 35).

82. Jei į žmonių mobilumo reiškinį savo pastoracijoje atsižvelgti kviečiami visi vienuoliškieji institutai, tai jie taip pat turėtų dosniai numatyti galimybę paskirti kai kuriuos vienuolius ar vienuoles darbui migracijos srityje. Juk daugelis įstengtų žymiu indėliu prisidėti prie migrantų globos, nes turi narių, praėjusių įvairaus pobūdžio ugdymą, kylančių iš įvairių šalių ir galinčių palyginti lengvai persikelti į šalį, kuri nėra jų.

Pirmiausia migracijos srityje aiškiai išryškėja vaidmuo, priskiriamas vienuoliams apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi. Juk „savo gyvenimu jie yra visiško atsidavimo Dievui, Bažnyčiai ir savo broliams bei seserims ženklas. Kaip tokiems, jiems tenka reikšmingas vaidmuo liudijimo, kuris <…> yra labai svarbus evangelizuojant, požiūriu. Šis tylus neturto ir atsižadėjimo, tyrumo ir skaidrumo, pasiaukojimo paklūstant liudijimas pats gali virsti iššūkiu pasauliui ir Bažnyčiai, iškalbingu skelbimu, pajėgiu sujaudinti net geros valios nekrikščionis, jautrius tam tikroms vertybėms” (EN 69).

83. Tokio pastoracinio dėmesio poreikis pabrėžiamas pašvęstojo gyvenimo ir pasaulietinių institutų kongregacijos ir Popiežiškosios migrantų ir turistų pastoracijos komisijos 1987 m. kovo 27 d. paskelbtoje ir visiems generaliniams vyresniesiems bei generalinėms vyresniosioms adresuotoje bendroje instrukcijoje. Kvietimas vienuoliams ypatingu būdu įsitraukti į veiklą migrantų bei pabėgėlių labui giliai motyvuotas to, ką galima pavadinti tam tikru žmonių, išrautų iš savo žemės, giliausių lūkesčių ir vienuoliškojo gyvenimo atitikimu. Tai dažnai neišreikšti vargšų, stokojančių saugumo perspektyvos, į paribį nustumtųjų, kurių broliškumo ir bendrystės troškimas dažnai buvo nuviltas, lūkesčiai. Solidarumas, siūlomas jiems asmenų, savanoriškai pasirinkusių neturtą, skaistumą ir klusnumą, tada yra ne tik paspirtis sunkumuose, bet ir vertybių, gebančių suteikti viltį liūdnomis aplinkybėmis, liudijimas (plg. Nr. 8). Todėl pašvęstojo gyvenimo institutai ir apaštališkojo gyvenimo bendrijos kviečiami neatidėliotinai ir dosniai atverti savo veiklą tikrajam misijiniam matmeniui, kurio paisyti pirmiausia privalu tokį misijinį tikslą išsikėlusiom vienuoliškosioms kongregacijoms (73).

84. Šiandien daugelis vienuoliškųjų institutų neabejotinai vis labiau suvokia, kad migracijos problema kelia jų charizmai daugiau ar mažiau tiesioginį iššūkį. Idant panašios dvasinės nuostatos ir Magisteriumo raginimai virstų konkrečia veikla, čia trokštame pasiūlyti generaliniams vyresniesiems ir generalinėms vyresniosioms dosniai bendradarbiauti su migrantų bei pabėgėlių pastoracijos darbuotojais ir, solidarizuojantis bei prisidedant visai vienuoliškajai bendruomenei, paskirti vienuolių darbui šioje srityje ir leisti laikinai ar nuolatinai naudotis patalpomis, kurios institutui priklausančiuose pastatuose kitu atveju liktų nenaudojamos.

Aplinkraščiuose, adresuojamuose savo broliams ar seserims, ir per bendruomeninius susitikimus vyresnieji ar vyresniosios galėtų kartkartėmis atkreipti dėmesį į migrantų ir pabėgėlių problemų neatidėliotinumą, primindami Bažnyčios dokumentus ir popiežiaus žodžius šia tema. Taip pat būtų galima pasirūpinti, kad ši tema būtų aptariama visuotinėse bei provincinėse kapitulose ir nuolatinio ugdymo užsiėmimuose. Būsimieji kunigai irgi turėtų bent pasvarstyti apie galimybę rengtis tarnybai, kuri būtų visa ar iš dalies skirta migrantams (74).

85. Čia pravartu pabrėžti, jog į tarnybą migrantų labui įsitraukę vienuoliai ir vienuolės konkrečiame gyvenime turėtų vadovautis pamatiniu kriterijumi, kad vienuoliškasis gyvenimas su jo įkvėpimais bei ypatingomis formomis sergėtinas ir brangintinas. Jis pats savaime yra tobulos gailestingosios meilės atvaizdas, charizma, kurios turtai naudingi visai bendruomenei. Migrantų pastoracijai neabejotinai reikia vienuoliškųjų bendruomenių, tačiau nemažiau svarbu, kad jos įstengtų gyventi bei darbuotis paisydamos bei laikydamosi savo esminių taisyklių. Būtent tai pabrėžiama dokumente Mutuae relationes: „Šiuo kultūrinės raidos ir bažnytinio atsinaujinimo laikotarpiu būtina, kad kiekvienas institutas taip patikimai išlaikytų savo tapatybę, jog būtų išvengta neapibrėžtos situacijos, kai vienuoliai galėtų įsirikiuoti į Bažnyčios gyvenimą miglotai ir dviprasmiškai, pakankamai nesiremdami jų prigimčiai būdingu ypatingu veikimo būdu” (MR 11).

Pasauliečiai, pasauliečių sąjungos ir Bažnyčios sąjūdžiai: veiklos migrantų labui link

86. Pasauliečiai, pasauliečių sąjungos ir Bažnyčios sąjūdžiai irgi pašaukti savo įvairiomis charizmomis bei tarnybomis krikščioniškai liudyti bei tarnauti migrantams (75). Ypač turime galvoje pastoracinius bendradarbius bei katechetus, jaunimo ar suaugusiųjų grupių animuotojus, asmenis, įsitraukusius į darbo pasaulį, socialinę tarnybą bei karitatyvinę veiklą (plg. PaG 51).

Bažnyčioje, kuri, kupina Dvasios, stengiasi visa būti misijinė ir tarnaujanti, turi būti akcentuojama pagarba kiekvieno dovanoms. Šiuo atžvilgiu tikintys turi teisėtą autonomiją, tačiau taip pat prisiima tipiškas tarnavimo [diakonia] užduotis, kaip antai ligonių lankymas, pagalba pagyvenusiems žmonėms, vadovavimas jaunimo grupėms, šeimų sąjungų skatinimas, darbavimasis katechezės srityje ir profesinės kvalifikacijos kėlimo kursuose, mokyklose ir administracinėje plotmėje, taip pat liturginėje tarnystėje, konsultaciniuose centruose, maldos ir Dievo žodžio apmąstymo susibūrimuose.

87. Kitos ir savitesnės pasauliečių užduotys gali būti veikla profsąjungose bei darbo pasaulyje, konsultavimas ir bendradarbiavimas rengiant įstatymus, palengvinančius migrantų šeimų suvienijimą ar skatinančius lygias teises bei galimybes. Tai susijęs su prieinamumu prie esminių gėrybių, darbo ir atlyginimo, gyvenamojo būsto ir mokyklos ir migrantų dalyvavimu pilietinės bendruomenės gyvenime (rinkimai, sąjungos, laisvalaikio veikla ir pan.).

Bažnyčios srityje būtų galima pasverti galimybę įsteigti ypatingą (šventimų nereikalaujančią) priėmimo tarnybą, kuriai tektų užduotis artintis prie migrantų bei pabėgėlių ir laipsniškai įvesdinti juos į pilietinę ir bažnytinę bendruomenę arba padėti jiems grįžti į tėvynę. Ypatingas dėmesys skirtinas studentams iš užsienio.

88. Atsižvelgiant į tai, pasauliečiams irgi reikia sistemingo ugdymo, kuris ne tiek tiesiog perteiktų idėjas bei sampratas, bet veikiau padėtų jiems – taip pat intelektine prasme – autentiškai liudyti krikščioniškuoju gyvenimu (plg. PaG 51). Etninės ir kalbinės bendruomenės irgi kviečiamos būti daugiau mokymo vietomis, o ne organizaciniais centrais, ir, taip plėtojant perspektyvą, vietos teks rasti nuolatiniam bei sistemiškam ugdymui.

Pasauliečių krikščioniškasis liudijimas statydinant Dievo karalystę yra pirmas iš visų svarbių klausimų, tarp kurių, be kita ko, minėtini Bažnyčios ir pasaulio, tikėjimo ir gyvenimo, gailestingosios meilės ir teisingumo santykio klausimai.

IV Dalis

MISIJINĖS PASTORACIJOS STRUKTŪROS

Vienybė daugyje: problematika

89. Dėl daugelio priežasčių specifinė migrantų globa vis labiau įtrauktina į dalinių Bažnyčių pastoraciją (plg. DPMC 42). Už tai pirmiausia atsakingas diecezinis ar eparchinis vyskupas. Tačiau tai turi būti daroma be išlygų, paisant dalinių Bažnyčių įvairovės bei jų dvasinio ir kultūrinio paveldo, įveikiant vienodumo ribas (plg. PaG 65 ir 72) ir teritorinį rūpinimosi sielomis pobūdį skiriant nuo to, kuris paremtas etnine, kalbine, kultūrine ir apeigine priklausomybe.

Tokiomis sąlygomis priimančiosios Bažnyčios kviečiamos integruoti konkrečią jas sudarančių asmenų bei grupių tikrovę, sujungiant kiekvieno vertybes, nes visi pašaukti statydinti Bažnyčią, kuri būtų katalikiška konkrečiai. „Taip vietinėje Bažnyčioje įsigyvendina vienybė daugyje, tai yra ta vienybė, kuri yra ne vienodumas, bet darna, kai visos teisėtos skirtingybės įtrauktos į bendrą vienybės siekį” (CMU 19).

Taip dalinė Bažnyčia Sekminių Dvasioje prisidės prie naujos visuomenės steigimo. Toje visuomenėje įvairios kalbos ir kultūros nebebus, kaip po Babelio, neįveikiamos kliūtys, bet leis įvairovėje kurti naują bendravimo ir bendrystės būdą (plg. PaG 65).

Tada migrantų pastoracija virsta bažnytine tarnyste tikintiesiems, priklausantiems skirtingai negu priimančiosios šalies kalbai ar kultūrai, sykiu leisdama užsieniečių bendrijoms savitai prisidėti prie vienatinės Bažnyčios, kuri turi būti atnaujintos žmonijos vienybės ženklas ir įrankis, statydinimo. Ši vizija, norint išvengti galimos įtampos tarp vietinių parapijų ir migrantams skirtų kapelioniškųjų struktūrų, tarp vietinių kunigų ir kapelionų ar misionierių, dar pagilintina bei įsisavintina. Šiame kontekste taip pat paisytina klasikinio imigrantų skirstymo į pirmąją, antrąją ir trečiąją kartą, kuriai kiekvienai būdingi saviti bruožai bei problemos.

90. Imigrantų įtraukimo į Bažnyčią problema šiandien kyla dviem lygmenimis, būtent kanoniniu bei struktūriniu ir teologiniu bei pastoraciniu.

Globalumas, kurį šiandien įgijo žmogiškojo mobilumo reiškinys, neabejotinai privers galiausiai peržengti monoetninės pastoracijos, iki šiol būdingos tiek užsieniečių kapelioniškosioms struktūroms arba misijoms, tiek priimančiųjų šalių teritorinėms parapijoms, ribas ir duos pradžią pastoracijai, paremtai dialogu ir abipusiu bei nuolatiniu bendradarbiavimu.

Turėdami prieš akis įvairių kalbų ir kultūrų kapelioniškąsias struktūras arba misijas, pabrėžiame, kad klasikinė missio cum cura animorum formulė praeityje galiausiai buvo susijusi su laikina ar bent įsikūrimo etapą turėjusia imigracija. Šiandien toks sprendimas nebegali būti vienintelė pastoracinės veiklos nevienodai į priimančiąsias šalis įsiintegravusių imigrantų bendrijų atžvilgiu formulė. Vadinasi, būtina galvoti apie naujas struktūras, kurios, viena vertus, būtų patvaresnės bei savo teisiniu pavidalu tinkamiau prisitaikiusios prie dalinių Bažnyčių ir, kita vertus, liktų lanksčios bei atviros mobiliai ar laikinai imigracijai. Tai nelengvas dalykas, tačiau tokį iššūkį mums, kaip aiškėja, iškels ateitis.

Pastoracinės struktūros

91. Visuomet atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniai pastoracijos veikėjai turi būti patys migrantai, numatytini tinkami sprendimai tiek etninės-kalbinės, tiek visuminės pastoracijos srityje (plg. PaG 72).

Kalbėdami apie pirmąją sritį, norėtume atkreipti dėmesį į tam tikras dinamikas bei pastoracines struktūras, pradėdami nuo missio cum cura animorum, klasikinės, besiformuojančiai bendruomenei skirtos formulės, taikomos dar neįsitvirtinusioms etninėms-nacionalinėms ar tam tikrų apeigų grupėms. Tačiau net tokiose kapelioniškosiose struktūrose ar misijose būtina vis labiau akcentuoti etninių grupių ir kultūrų ryšius.

Tuo tarpu etninė-kalbinė arba apeiginė personalinė parapija numatytina ten, kur imigrantų bendriją papildys nauji atvykėliai ir ateityje ir kur imigrantų grupė yra gana didelė. Ji išlaiko įprastines pastoracines tarnystes (Žodžio skelbimą, katechezę, liturgiją, diakonia) ir pirmiausia skirta neseniai įsikėlusiems imigrantams, sezoniniams arba reguliariai besikeičiantiems atvykėliams, taip pat tiems, kuriems dėl įvairių priežasčių sunku įsitraukti į egzistuojančias teritorines struktūras.

Taip pat galima įsivaizduoti vietinę parapiją su etnine-kalbine arba apeigine misija. Ji būtų tapati teritorinei parapijai, kuri, paskyrusi tam vieną ar kelis pastoracijos darbuotojus, rūpintųsi viena ar keliomis tikinčiųjų iš užsienio grupėmis. Kapelionas šiuo atveju būtų įtrauktas į parapijos komandą.

Galiausiai gali egzistuoti etninė-kalbinė pastoracinė tarnystė tam tikros srities lygmeniu. Ji būtų skirta imigrantams, santykinai integruotiems į vietinę visuomenę. Juk iš tiesų svarbu išlaikyti kai kuriuos kalbinės pastoracijos, susijusios su tam tikra tautybe ar tam tikromis apeigomis, elementus, idant būtų galima laiduoti esmines, su tam tikru kultūros bei pamaldumo tipu susijusias tarnystes ir sykiu rūpintis teritorinės bendruomenės ir įvairių etninių grupių tarpusavio atvirumu bei sąveika.

92. Bet kuriuo atveju, net ir tada, kai kanoninis tokių pastoracinių struktūrų steigimas atrodo sunkus ir netinkamas, išlieka pareiga, net neturint specifinių kanoninių struktūrų, visais pagal aplinkybes veiksmingiausiais būdais pastoraciškai padėti imigrantams katalikams. Todėl bažnytinėse srityse skatintina ir pripažintina taip pat neformali, kartais ir spontaniška, pastoracinė veikla, nekreipiant dėmesio į tai, ar daug tų, kuriems ji naudinga, idant visa tai nebūtų palikta pavienių ir netinkamų darbuotojų improvizacijai ar net sektoms.

Visuminė ir sektorinė pastoracija

93. Visuminė pastoracija čia pirmiausia reiškia bendrystę, mokančią branginti priklausomybę įvairioms kultūroms bei tautoms kaip atsaką į Tėvo meilės planą – Tėvo, kuris savo taikos karalystę – per Kristų, su Kristumi ir Kristuje – Dvasios galia statydina žmonijos istorijos įvykių, sudėtingų ir dažnai iš paviršiaus prieštaringų, sankirtoje (plg. NMI 43).

Šia prasme galima numatyti:

– tarpkultūrinę ir tarpetninę arba tarpapeiginę parapiją, kuri pastoraciškai rūpintųsi ir vietiniais gyventojais, ir toje pačioje teritorijoje gyvenančiais užsieniečiais. Tradicinė teritorinė parapija taip pasidarys pirmutine ir tvaria tarpetninių ar tarpkultūrinių patirčių vieta, kiekvienai grupei išlaikant tam tikrą autonomiją;

– vietinę parapiją, kuri turėtų tarnystę vienos ar kelių tautybių, vienų ar kelių apeigų migrantams. Turima galvoje iš vietinių gyventojų sudaryta parapija, kurios bažnyčia ar parapijos centras tampa vienos ar kelių užsieniečių bendruomenių susitikinėjimo bei bendruomeninio gyvenimo atraminiu tašku.

94. Galiausiai galima numatyti vietas, struktūras ar specifinius pastoracijos sektorius, rezervuotus skatinti bei ugdyti migrantus pasaulyje. Galvoje turime:

– jaunimo pastoracijos ir pašaukimų skatinimo centrus, kurie remtų atitinkamas iniciatyvas;

– pasauliečių ir pastoracinių darbuotojų ugdymo centrus, neišleidžiančius iš akių daugiakultūriškumo perspektyvos;

– studijų ir pastoracinio apmąstymo centrus, kurie sektų migracijos reiškinio raidą ir paprašyti teiktų atitinkamus pastoracinius pasiūlymus.

Pastoraciniai vienetai

95. Pastoraciniai vienetai (76), prieš kurį laiką atsiradę kai kuriose vyskupijose, ateityje galėtų būti ir pastoracinis apaštalavimo tarp migrantų pagrindas. Jie iškelia aikštėn laipsnišką parapijos ir teritorijos santykio kitimą; tai reiškiasi pastoracijos tarnysčių gausėjimu parapiją pranokstančiu lygmeniu, naujų bei teisėtų tarnybų radimusi ir nuolat ryškesniu geografiškai vis labiau plintančios migrantų „diasporos” buvimu.

Pastoraciniai vienetai duos norimų vaisių, jei jų veikla bus neatsiejama nuo visuminės, integruotos ir organiškos pastoracijos. Tokiomis sąlygomis etninio-kalbinio ir apeiginio pobūdžio kapelioniškosios struktūros ar misijos galės būti visiškai priimtinos. Bendrystės ir bendros atsakomybės reikalavimai turėtų apimti ne tik asmenų ar grupių tarpusavio, bet ir parapinių bendruomenių ir etninių-kalbinių ar apeiginių bendruomenių santykius.

PABAIGA

MISIJOS VISUOTINUMAS

Semina Verbi (Žodžio sėklos)

96. Šiandienė migracija yra visų laikų reikšmingiausias žmonių, jei ne ištisų tautų, judėjimas. Jos dėka sutinkame vyrų ir moterų, mūsų brolių ir seserų, kurie dėl ekonominių, kultūrinių, politinių ar religinių priežasčių palieka arba yra priversti palikti savo namus ir dažniausia atsiduria pabėgėlių stovyklose, besieliuose didmiesčiuose, priemiestiniuose vargšų kvartaluose, kur migrantas neretai dalijasi išstumtojo dalia su bedarbiu, sunkaus elgesio jaunuoliu ir pamesta moterimi. Migrantas yra ištroškęs „gestų”, leidžiančių jam pajusti, kad jis kaip asmuo priimamas, pripažįstamas ir branginamas. Vienas iš tokių gestų yra tiesiog paprasčiausias pasisveikinimas.

Atsiliepdami į tokį troškimą, pašvęstieji asmenys, bendruomenės, Bažnyčios sąjūdžiai ir pasauliečių sąjungos turėtų jausti pareigą mokyti krikščionis priimti užsieniečius, su jais solidarizuotis ir būti atvirus jų atžvilgiu, idant migracija Bažnyčiai darytųsi vis „reikšmingesne” tikrove, o tikintieji įstengtų atrasti semina Verbi (Žodžio sėklas), glūdinčias įvairiose kultūrose ir religijose (77).

97. Iš Sekminių gimusioje krikščionių bendruomenėje migracija yra neatsiejama Bažnyčios gyvenimo dalis, ji gerai išreiškia jos visuotinumą, skatina jos bendrystę bei augimą.

Tad migracija teikia Bažnyčiai istorinę progą pasitikrinti savo pagrindinius bruožus. Bažnyčia yra viena, nes tam tikru būdu išreiškia visos žmonių šeimos vienybę; ji yra šventa, kad padarytų šventus ir visus žmones ir kad juose būtų pašventintas Dievo vardas; ji yra katalikiška, taip pat atvirumu įvairovei, kurią būtina padaryti darnią; ji yra apaštališka, nes privalo evangelizuoti visą žmogų ir visus žmones.

Tad akivaizdu, kad misijos matmenį lemia ne tik geografinis tolumas, bet ir kultūros bei religijos skirtingumas. Taigi „misija” yra artinimasis prie žmogaus norint skelbti jam Jėzų Kristų ir suvienyti jį – Kristuje ir Bažnyčioje – su visa žmonija.

Bendrystės statydintojai

98. Pasibaigus migrantų kritiškos padėties ir įsikūrimo priimančiosiose šalyse etapui, kapelionas ar misionierius tesistengia išplėsti savo horizontą ir tapti „bendrystės diakonu”. Savo „svetima tapatybe” jis primins visai vietinei Bažnyčiai jai būdingą katalikiškumą, o pastoracinės struktūros, kuriose jis tarnauja, bus, kad ir koks menkas, dalinės Bažnyčios, konkrečiai įsipareigojusios eiti visuotinės bendrystės keliu gerbiant teisėtas skirtybes, ženklas.

99. Atsižvelgiant į tai, tikintys pasauliečiai, net ir neturintys kokių nors ypatingų pareigų ar užduočių, kviečiami žengti bendrystės keliu, reikalaujančiu pripažinti teisėtas skirtingybes. Krikščioniškųjų vertybių gynimas reiškia imigrantų nediskriminavimą, bet pirmiausia – pačių tikinčiųjų galingą dvasinį atnaujinimą. Broliškas dialogas ir abipusė pagarba kaip gyvas meilės ir priėmimo liudijimas jau savaime yra pirmutinė ir būtina evangelizacijos forma.

Dialoginė ir misijinė pastoracija

100. Dalinės Bažnyčios Evangelijos labui turėtų atsiverti geriau priimti migrantus imdamosi pastoracinių susitikimo bei dialogo iniciatyvų ir padėdamos tikintiesiems įveikti prietarus bei išankstinius nusistatymus. Šiuolaikinėje visuomenėje, kuri dėl migracijos darosi vis labiau daugiatautė, tarpkultūrinė ir daugiareliginė, krikščionys pašaukti parašyti iš pagrindų naują ir pamatinį misijinės užduoties skyrių – leistis į misijas šalyse, turinčiose seną krikščionybės tradiciją (plg. PaG 65 ir 68). Kad ir kokia būtų mūsų pagarba ir atida migrantų tradicijoms ir kultūroms, mes, krikščionys, esame ne mažiau pašaukti liudyti jiems gailestingosios meilės ir taikos Evangeliją bei aiškiai skelbti Dievo žodį, kad ir juos pasiektų Abraomui ir jo palikuonims amžiams pažadėtas Viešpaties palaiminimas.

Kadangi specifinė pastoracija migrantų labui, tarp migrantų ir su migrantais yra dialogo, bendrystės ir misijos pastoracija, ji tampa reikšminga Bažnyčios išraiška – Bažnyčios, pašauktos būti broliško ir taikaus susitikimo vieta, bendraisiais namais, statiniu, kurį remia keturios kolonos, palaimintojo popiežiaus Jono XXIII minimos enciklikoje Pacem in terris: tiesa, teisingumas, gailestingoji meilė ir laisvė (78), Velykų įvykio, Kristuje sutaikinusio visa ir visus, vaisiais. Taip Bažnyčia pilnatviškai parodys, kad ji yra priimtos ir besidalijamos bendrystės, prašomo ir dovanojamo susitaikinimo, broliško vienas kito priėmimo ir tikro žmogiškojo bei krikščioniškojo tobulėjimo namai ir mokykla (plg. NMI 43). Taip „vis labiau bus patvirtinamas bažnytinės organizacijos, kurioje niekas negali būti laikomas nei ateiviu, nei svečiu, nei juolab marginalu, visuotinumas” (CMU 29).

Bažnyčia ir krikščionys – vilties ženklas

101. Milžiniško žmonių judėjimo, žmogiškojo mobilumo reiškinio, kurį kai kas laiko naujuoju šiuolaikinio žmogaus credo, akivaizdoje tikėjimas mums primena, kad visi esame Tėvynėn traukiantys keliauninkai. „Krikščioniškasis gyvenimas iš esmės yra su Kristumi išgyvenamos Velykos, tai yra perėjimas, iškilus keliavimas visiškos bendrystės Dievo karalystėje link” (CMU 10). Visa Bažnyčios istorija rodo jos karštą ir šventą rūpinimąsi šia keliaujančia žmonija.

„Ateivis” yra Dievo pasiuntinys, kuris mus nelauktai užklumpa ir pertraukia kasdienio gyvenimo reguliarumą bei logiką, priartindamas tą, kuris toli. „Ateiviuose” Bažnyčia įžiūri Kristų, „gyvenantį tarp mūsų” (plg. Jn 1, 14) ir „beldžiantį” į mūsų duris (plg. Apr 3, 20). Tas susitikimas – dėmesio parodymo, priėmimo, dalijimosi, solidarizavimosi, migrantų teisių gynimo ir įsipareigojimo evangelizuoti įvykis – atspindi nuolatinį Bažnyčios, migrantuose atrandančios autentiškas vertybes bei juos laikančios dideliu žmogiškuoju turtu, rūpestį.

102. Tad Dievas patiki Bažnyčiai, kuri pati žemėje yra keliauninkė, pareigą formuoti Kristuje Jėzuje naują kūriniją, jame iš naujo suvienijant (plg. Ef 1, 9–10) visą nepaprastos žmogiškosios įvairovės, kurią nuodėmė pavertė susiskaldymu bei nesantarve, lobį. Teisingumo, laisvės, tiesos ir solidarumo, tai yra taikos ir santarvės ištroškusiam pasauliui Bažnyčia vilties ženklas yra tiek, kiek savo gyvenimu autentiškai liudija šį slėpiningą naujosios kūrinijos buvimą (79). Nepaisydami girtinų žmogiškųjų projektų pasikartojančių žlugimų, krikščionys, akinami mobilumo reiškinio, suvokia, jog jie pašaukti ir toliau pasaulyje būti brolystės ir bendrystės ženklais praktikuodami susitikimo etikos reikalaujamą pagarbą skirtingybėms bei solidarumą.

103. Kartu su daugybe kitų brolių ir seserų migrantai irgi gali būti slapti, Apvaizdos paskirti tokios visuotinės brolystės statydintojai. Jie teikia Bažnyčiai progą konkrečiau įgyvendinti savą bendrystės tapatybę bei misijinį pašaukimą. Pasak Kristaus vietininko: „Migracija teikia Bažnyčiai progą patikrinti savo katalikiškumą, kuris reikalauja ne tik priimti įvairias tautas, bet ir sukurti tarp jų bendrystę. Etninis ir kultūrinis pliuralizmas nėra tai, kas toleruotina kaip kokia nors praeinamybė, priešingai, tai – jos būdingas struktūrinis matmuo. Bažnyčios vienybę lemia ne bendra kilmė ar bendra kalba, bet Sekminių Dvasia, kuri, suvienydama įvairių kalbų bei nacijų žmones į vieną tautą, suteikia visiems tikėjimą į tą patį Viešpatį ir kviečia visus į tą pačią viltį” (80).

104. Švenčiausioji Mergelė Marija, su savo palaimintuoju Sūnumi patyrusi emigracijos ir tremties skausmą, tepadeda mums suprasti patirtį ir neretai dramą tų, kurie priversti gyventi toli nuo savo tėvynės. Tegu ji moko mus tarnauti jų poreikiams tikrai broliškai juos priimant, idant šiandienę migraciją būtų galima laikyti Dievo karalystės, jau pradėtos Bažnyčioje (plg. LG 9), – nors ir slėpiningu – skelbimu ir apvaizdingu tarnavimo žmonių šeimos vienybei bei taikai įrankiu (81).

TEISINIAI IR PASTORACINIAI NUOSTATAI

Pratarmė

1 str.

1§. Tikinčiųjų teisę gauti pagalbą, kylančią iš Bažnyčios dvasinio lobyno, pirmiausia Dievo žodžio ir sakramentų (CIC, 213 kan.; CCEO, 16 kan.), atitinka ganytojų pareiga tokią pagalbą teikti, ypač migrantams, atsižvelgiant į jų savitas gyvenimo sąlygas.

2§. Kadangi migrantai dėl savo gyvenamosios ar laikinojo buvimo vietos bažnytinės teisės požiūriu yra parapijos ir vyskupijos ar eparchijos dalis (CIC, 100–107 kan.; CCEO, 911–917 kan.), klebonui ir dieceziniam ar eparchiniam vyskupui tenka pareiga teikti jiems tokią pačią pastoraciją, kokia teiktina jų pačių vietiniams tikintiesiems.

3§. Savo ruožtu migrantų kilmės Bažnyčios, ypač kai migrantų grupės gausios, privalo bendradarbiauti su migrantus priimančiosiomis Bažnyčiomis, siekdamos veiksmingos ir tinkamos pastoracinės globos.

I skyrius

TIKINTYS PASAULIEČIAI

2 str.

1§. Vykdydami savo specifines užduotis, tikintys pasauliečiai turėtų stengtis konkrečiai įgyvendinti tai, ko reikalauja tiesa, teisingumas ir gailestingoji meilė. Todėl jie turėtų priimti migrantus kaip brolius ir seseris ir dėti pastangas, kad jų teises, pirmiausia susijusias su šeima ir jos buvimu kartu, pripažintų ir gintų civilinė valdžia.

2§. Tikintys pasauliečiai taip pat pašaukti evangelizuoti migrantus liudydami tikėjimo, vilties ir gailestingosios meilės kupiną krikščioniškąjį gyvenimą ir skelbdami Dievo žodį visomis turimomis priemonėmis. Ši užduotis dar būtinesnė ten, kur dėl gyvenamosios vietos tolumo ar išsisklaidymo arba dėl dvasininkų stygiaus imigrantai stokoja religinės globos. Šiais atvejais tikintys pasauliečiai kviečiami juos susirasti, nukreipti į vietos bažnyčią ir padėti kapelionams ar misionieriams, taip pat klebonams puoselėti su jais ryšį.

3 str.

1§. Tikintieji, nusprendę gyventi kitoje tautoje, privalo stengtis branginti juos priimančios šalies kultūrinį pavel dą, prisidėti prie bendrojo gėrio bei skleisti tikėjimą, pirmiausia rodydami krikščioniškojo gyvenimo pavyzdį.

2§. Ten, kur migrantų daug, jiems suteiktina galimybė dalyvauti vyskupijų ar eparchijų ir parapijų pastoracinėse tarybose, idant jie būtų tikrai įtraukti į dalinės Bažnyčios struktūras.

3§. Nepažeidžiant migrantų teisių steigti savo sąjungas, mėgintina palengvinti jų dalyvavimą vietinėse sąjungose.

4§. Kultūros požiūriu geriau pasirengę ir dvasiniam tarnavimui labiau linkę atsidėti pasauliečiai kviestini ir ugdytini vykdyti savitą pastoracinio darbuotojo tarnystę, artimai bendradarbiaujant su kapelionais ar misionieriais.

II skyrius

KAPELIONAI ARBA MISIONIERIAI

4 str.

1§. Kunigai, kompetentingos bažnytinės valdžios įgalioti nuolat dvasiškai globoti tos pačios kalbos ar tautos migrantus arba migrantus, priklausančius tai pačiai Bažnyčiai sui iuris, vadinami migrantų kapelionais arba misionieriais ir savo tarnybos dėka turi galias, apie kurias kalbama Kanonų teisės kodekso 556 kan., 1§.

2§. Ši tarnyba patikėtina per atitinkamą laiką gerai tam pasirengusiam kunigui, kuris dėl savo dorybių, kultūros, kalbos mokėjimo ir kitų moralinių bei dvasinių savybių pasirodo esąs tinkamas šiai sunkiai specifinei užduočiai.

5 str.

1§. Diecezinis arba eparchinis vyskupas turėtų leisti vykdyti šią tarnybą kunigams, kurie trokšta atsidėti migrantų dvasinei globai ir kuriuos jis, vadovaudamasis Kanonų teisės kodekso 217 kan. ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekso 361–362 kan., taip pat šiais teisiniais ir pastoraciniais nuostatais, laiko esant tinkamus tokiai misijai.

2§. Kunigai, gavę leidimą, minimą 5 straipsnio 1 paragrafe, turi pasiūlyti savo paslaugas vyskupų konferencijai ad quam, turėdami dokumentą, išduotą jų diecezinio ar eparchinio vyskupo ir jų vyskupų konferencijos arba Rytų katalikų Bažnyčių kompetentingų hierarchinių struktūrų. Vyskupų konferencija ad quam tada turėtų patikėti tokius kunigus atitinkamų vyskupijų ar eparchijų dieceziniam arba eparchiniam vyskupui ar vyskupams, kurie juos paskirtų migrantų kapelionais arba misionieriais.

3§. Migrantų globai atsidedančių kunigų vienuolių atveju galioja ypatingieji nuostatai, išdėstyti III skyriuje.

6 str.

1§. Kai dėl migrantų gausos ar specifinės, į jų poreikius atsiliepiančios pastoracijos reikalingumo laikoma esant būtina įsteigti personalinę parapiją, diecezinis arba eparchinis vyskupas steigiamajame akte turėtų aiškiai nustatyti parapijos ribas ir taisykles parapijos knygų atžvilgiu. Visur, kur įmanoma, migrantai turėtų galėti visiškai laisvai pasirinkti, kam priklausyti, – teritorinei vietos, kurioje jie gyvena, parapijai ar personalinei parapijai.

2§. Kunigas, kuriam patikėta migrantams skirta personalinė parapija, turi tas pačias kaip klebonai galias ir pareigas. Jiems taip pat galioja tai, kas čia pasakyta migrantų kapelionų arba misionierių atžvilgiu, nebent dalykų prigimtis reikalautų ko kito.

7 str.

1§. Diecezinis arba eparchinis vyskupas vienos ar kelių parapijų teritorijoje taip pat gali įsteigti missio cum cura animorum, prijungdamas ją arba neprijungdamas prie teritorinės parapijos ir tiksliai apibrėždamas jos ribas.

2§. Kapelionas, kuriam patikėta missio cum cura animorum, yra, paisant visų reikiamų skirtybių, lygiavertis klebonui ir savo užduotis atlieka kartu su vietos klebonu, turėdamas galią laiminti santuokas, kai vienas iš besituokiančiųjų yra migrantas, priklausantis misijai.

3§. Kapelionas, apie kurį kalbama šio straipsnio 2 paragrafe, privalo pildyti parapijos knygas laikydamasis teisės nuostatų ir kiekvienų metų pabaigoje įteikti patvirtintą kopiją vietos arba tos parapijos, kurioje santuoka buvo švenčiama, klebonui.

4§. Kunigai, paskirti kapeliono, kuriam patikėta missio cum cura animorum, koadjutoriais, turi, paisant visų reikiamų skirtybių, tokias pačias pareigas ir galias, kokios tenka parapijos vikarams.

5§. Jei to reikalauja aplinkybės, vienos ar kelių parapijų teritorijoje įsteigta missio cum cura animorum gali būti prijungta prie teritorinės parapijos, ypač kai pastaroji patikėta pašvęstojo gyvenimo instituto ar apaštališkojo gyvenimo draugijos nariams, kurie lygia greta užsiima dvasine migrantų globa.

8 str.

1§. Kiekvienam migrantų kapelionui, net ir tam, kuris nėra atsakingas už missio cum cura animorum, būtina, jei įmanoma, paskirti bažnyčią ar oratoriją, kur jis galėtų vykdyti šventąją tarnybą. Priešingu atveju kompetentingas diecezinis arba eparchinis vyskupas turėtų išleisti reikiamus potvarkius, kuriais kapelionui arba misionieriui būtų leidžiama laisvai vykdyti dvasinę tarnybą bažnyčioje, įskaitant parapijos, kartu su vietos klebonu.

2§. Dieceziniai arba eparchiniai vyskupai turi rūpintis, kad migrantų kapelionų arba misionierių užduotys būtų derinamos su klebonų užduotimis ir kad pastarieji pirmuosius priimtų bei jiems padėtų (plg. CIC, 571 kan.). Todėl kai kuriuos migrantų kapelionus arba misionierius priderėtų kviesti būti vyskupijos kunigų tarybos nariais.

9 str.

Jei dieceziniai arba eparchiniai vyskupai nėra nedviprasmiškai susitarę kitaip, tai tas, kuris yra įsteigęs misiją, kurioje kapelionas vykdo savo tarnybą, privalo laiduoti jam tas pačias ekonomines bei socialinės apsaugos sąlygas, kurios galioja kitiems vyskupijos ar eparchijos kunigams.

10 str.

Migrantų kapelionas arba misionierius visą savo užduoties laiką tiek dėl tarnybos vykdymo, tiek dėl bažnytinės drausmės paisymo yra pavaldus diecezinio arba eparchinio vyskupo, įsteigusio misiją, kurioje jis tarnauja, kompetencijai.

11 str.

1§. Šalyse, kuriose daug ta pačia kalba kalbančių migrantų kapelionų arba misionierių, siūlytina vieną iš jų paskirti nacionaliniu koordinatoriumi.

2§. Atsižvelgiant į tai, kad koordinatorius atsako už tarnybos koordinaciją ir tarnauja tam tikroje šalyje besidarbuojantiems kapelionams arba misionieriams, jis veikia vyskupų konferencijos ad quam, kurios pirmininkas jį paskiria pasitaręs su vyskupų konferencija a qua, vardu.

3§. Nacionalinis koordinatorius paprastai parenkamas iš tos pačios tautybės ar kalbos kapelionų arba misionierių.

4§. Koordinatoriui jo pareigos nesuteikia jurisdikcijos galios.

5§. Koordinatorius geresnės koordinacijos labui privalo palaikyti ryšius tiek su šalies a quo, tiek su šalies ad quam dieceziniais arba eparchiniais vyskupais.

6§. Skiriant, perkeliant ar atstatydinant kapelionus arba misionierius, taip pat steigiant naują misiją, derėtų pasitarti su koordinatoriumi.

III skyrius

VIENUOLIAI IR VIENUOLĖS

12 str.

1§. Visi institutai, kuriuose neretai būna vienuolių iš įvairių šalių, gali daug prisidėti prie migrantų globos. Bažnytinė valdžia, be to, turėtų ypač skatinti darbą tų, kurie savo vienuoliškųjų įžadų galia atsideda savitam migrantų apaštalavimui arba yra įgiję šioje srityje didelę patirtį.

2§. Būtina pripažinti bei branginti indėlį, kuriuo prie migrantų apaštalavimo prisideda moterų pašvęstojo gyvenimo institutai. Todėl vyskupas, be išlygų pripažindamas jų teises bei atsižvelgdamas į jų pareigas ir charizmas, turėtų rūpintis, kad šiems institutams nestigtų dvasinės globos ir jų misijai būtinų materialinių priemonių.

13 str.

1§. Diecezinis arba eparchinis vyskupas, norėdamas patikėti migrantų pastoraciją kokiam nors pašvęstojo gyvenimo institutui, laikydamasis įprastinių kanoninių nuostatų, turėtų raštu sudaryti sutartį su to instituto vyresniuoju. Jei to nori kelios vyskupijos ar eparchijos, sutartį turėtų pasirašyti kiekvienas diecezinis arba eparchinis vyskupas. Sutartimi nevalia pažeisti vyskupų konferencijos ar Rytų katalikų Bažnyčių atitinkamų hierarchinių struktūrų komisijai ad hoc tenkančios tokių iniciatyvų koordinavimo galios.

2§. Kai migrantų pastoracija patikima paskiram vienuoliui, visada būtina pirma gauti jo vyresniojo sutikimą ir raštu sudaryti atitinkamą sutartį; kitaip tariant, paisant reikiamų skirtybių, elgtis taip, kaip nurodyta 5 str., kur kalbama apie pasaulietinius kunigus.

14 str.

Apaštalaudami tarp migrantų ir keliaujančių žmonių, visi vienuoliai privalo laikytis diecezinio arba eparchinio vyskupo nuostatų. Visi darbai bei iniciatyvos migrantų labui, įskaitant institutų, kurių ypatingasis tikslas yra pagalba migrantams, nepažeidžiant vyresniųjų teisės prižiūrėti savo brolių vienuoliškąjį gyvenimą bei tai, kaip uoliai jie vykdo savo tarnybą, pavaldūs diecezinio arba eparchinio vyskupo valdžiai bei vadovavimui.

15 str.

Visa, kas šiame skyriuje pasakyta vienuolių atžvilgiu, paisant reikiamų skirtybių, taikytina apaštališkojo gyvenimo draugijoms bei pasaulietiniams institutams.

IV skyrius

BAŽNYTINĖ VALDŽIA

16 str.

1§. Diecezinis arba eparchinis vyskupas privalo ypač rūpintis tikinčiais migrantais, pirmiausia remdamas klebonų ir imigrantų kapelionų arba misionierių vykdomą imigrantų pastoraciją, prašydamas būtinos pagalbos iš imigrantų gimtųjų Bažnyčių bei kitų dvasine migrantų globa užsiimančių institucijų ir steigdamas geriausiai aplinkybes bei pastoracinius poreikius atitinkančias pastoracines struktūras. Prireikus diecezinis arba eparchinis vyskupas tepaskiria vyskupiškąjį vikarą, kuriam būtų patikėta vadovauti atitinkamai migrantų pastoracijai, arba diecezinėje ar eparchinėje kurijoje teįsteigia specialią migrantams skirtą tarnybą.

2§. Kadangi dvasinė tikinčiųjų globa pirmiausia yra diecezinio arba eparchinio vyskupo pareiga, jam tenka užduotis steigti personalines parapijas bei misijas cum cura animorum ir skirti kapelionus arba misionierius. Diecezinis arba eparchinis vyskupas privalo rūpintis, kad teritorinės parapijos klebonas ir migrantus globoti įpareigoti kunigai darbuotųsi palaikydami ben globoti įpareigoti kunigai darbuotųsi palaikydami bendradarbiavimo ir santarvės dvasią.

3§. Diecezinis arba eparchinis vyskupas, laikydamasis Kanonų teisės kodekso 383 kan. ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekso 193 kan., taip pat tesirūpina kitai Bažnyčiai sui iuris priklausančių migrantų dvasine globa, pagal galiojančius kanoninius nuostatus skatindamas tų pačių apeigų kunigų arba kitų kunigų pastoracinę veiklą.

17 str.

1§. Visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia nesančių migrantų krikščionių atžvilgiu diecezinis arba eparchinis vyskupas turėtų puoselėti gailestingosios meilės laikyseną, skatinti tokį ekumenizmą, koks būdingas Bažnyčios supratimui, ir laikydamasis nuostatų, susijusių su communicatio in sacris ir teisėtais jų ganytojų desiderata, siūlyti tokiems imigrantams galimą ir reikiamą dvasinę pagalbą.

2§. Diecezinis arba eparchinis vyskupas turėtų neužmiršti, kad Viešpaties jam taip pat patikėti nekrikštyti migrantai, bei gerbdamas jų sąžinės laisvę suteikti ir jiems galimybę pasiekti tiesą, kuri yra Kristus.

18 str.

1§. Šalių a quibus dieceziniai arba eparchiniai vyskupai turėtų atkreipti klebonų dėmesį į jų rimtą pareigą rūpintis visų jiems patikėtų tikinčiųjų religiniu ugdymu, net ir tada, kai tenka susidurti su emigracijos keliamais sunkumais.

2§. Vietovių a quibus dieceziniai arba eparchiniai vyskupai turėtų stengtis rasti diecezinių arba eparchinių kunigų, tinkančių emigrantų pastoracijai, ir siekdami padėti pastoracijos srityje puoselėti artimus ryšius su šalies ad quam vyskupų konferencija ar Rytų katalikų Bažnyčios atitinkamomis hierarchinėmis struktūromis.

3§. Net ir vyskupijose arba eparchijose, taip pat regionuose, kur seminaristams specializuotis migracijos srityje šiuo momentu dar nebūtina, žmonių mobilumo problemos turėtų vis labiau atsidurti teologijos mokymo ir ypač pastoracinės teologijos akiratyje.

V skyrius

VYSKUPŲ KONFERENCIJOS IR RYTŲ KATALIKŲ BAŽNYČIŲ ATITINKAMOS HIERARCHINĖS STRUKTŪROS

19 str.

1§. Šalyse, į kurias atvyksta ir iš kurių išvyksta daug migrantų, vyskupų konferencijos ir Rytų katalikų Bažnyčių kompetentingos hierarchinės struktūros turėtų įsteigti specialią nacionalinę migracijos komisiją. Ji turėtų turėti savo sekretorių, kuris paprastai atlieka nacionalinio migracijos direktoriaus pareigas. Labai patartina, kad į komisiją kaip žinovai būtų įtraukti vienuoliai, pirmiausia užsiimantys migrantų globa, taip pat šioje srityje kompetentingi pasauliečiai.

2§. Šalyse, kur migrantų mažiau, vyskupų konferencijos arba Rytų katalikų Bažnyčių atitinkamos hierarchinės struktūros, trokšdamos laiduoti migrantų globą, turėtų paskirti už migrantų globos skatinimą atsakingą vyskupą.

3§. Vyskupų konferencijos ir Rytų katalikų Bažnyčių atitinkamos hierarchinės struktūros turėtų informuoti Popiežiškąją migrantų ir keleivių pastoracijos tarybą, kas sudaro 1 paragrafe minimą komisiją, ar pranešti už migrantų veiklos skatinimą atsakingo vyskupo vardą.

20 str.

1§. Migracijos komisija arba už migrantų globą atsakingas vyskupas privalo:

1) domėtis migracijos reiškinio raida šalyje ir perduoti naudingus duomenis dieceziniams arba eparchiniams vyskupams, taip pat palaikyti ryšius su migracijos tyrimų centrais;

2) gaivinti ir skatinti atitinkamas diecezines komisijas, kurios savo ruožtu tą pat turi daryti parapinių komisijų, atsakančių už vis didesnio žmonių mobilumo reiškinį, atžvilgiu;

3) priiminėti vyskupijų arba eparchijų, į kurias imigruojama, diecezinių arba eparchinių vyskupų prašymus skirti kapelionus arba misionierius ir siūlyti vyskupams kunigus į šią tarnybą;

4) prireikus siūlyti vyskupų konferencijai ir Rytų katalikų Bažnyčių atitinkamoms hierarchinėms struktūroms skirti kapelionų arba misionierių nacionalinį koordinatorių;

5) užmegzti reikiamus ryšius su atitinkamomis vyskupų konferencijomis ir Rytų katalikų Bažnyčių kompetentingomis hierarchinėmis struktūromis;

6) užmegzti reikiamus ryšius su Popiežiškąja migrantų ir keleivių pastoracijos taryba ir perduoti dieceziniams arba eparchiniams vyskupams iš šios tarybos gautus nurodymus;

7) kasmet siųsti Popiežiškajai migrantų ir keleivių pastoracijos tarybai, vyskupų konferencijai ir Rytų katalikų Bažnyčių atitinkamoms hierarchinėms struktūroms, taip pat dieceziniams arba eparchiniams vyskupams pranešimus, kokia migrantų pastoracijos padėtis.

2§. Nacionalinis direktorius privalo:

1) bendrai – taip pat remdamasis 11 str. – palaikyti jo šalies vyskupų ryšius su nacionaline ar ypatingąja komisija arba su vyskupu, atsakingu už migrantų globos skatinimą;

2) rengti pranešimą, minimą šio straipsnio 1 paragrafo 7 poskyryje.

21 str.

Siekdamos atkreipti visų tikinčiųjų dėmesį į broliškumo bei gailestingosios meilės pareigą migrantams ir sutelkti reikiamą ekonominę paramą vykdant pastoracinius įsipareigojimus migrantų atžvilgiu, vyskupų konferencijos ir Rytų katalikų Bažnyčių atitinkamos hierarchinės struktūros turėtų nustatyti Migrantų ir pabėgėlių dienos (savaitės) datą, geriausiai atitinkančią vietos aplinkybes, tikėdamosi, jog ateityje ši šventė bus švenčiama visur tą pačią dieną.

VI skyrius

POPIEŽIŠKOJI MIGRANTŲ IR KELEIVIŲ PASTORACIJOS TARYBA

22 str.

1§. Popiežiškajai migrantų ir keleivių pastoracijos tarybai tenka pareiga vadovauti „Bažnyčios pastoraciniam rūpinimuisi ypatingais poreikiais tų, kurie buvo priversti palikti savo tėvynę ar jos išvis neturi; ji taip pat atidžiai seka visus su šia sritimi susijusius klausimus” (PB 149). Be to, Taryba, nepažeisdama vietinių Bažnyčių pastoracinės atsakomybės ir kitų Romos kurijos organų kompetencijos, „rūpinasi, kad dalinėse Bažnyčiose tiek pabėgėliams ir tremtiniams, tiek migrantams būtų teikiama veiksminga ir tinkama dvasinė globa, o prireikus tam steigiamos tinkamos pastoracinės struktūros” (PB 150, 1).

2§. Popiežiškoji taryba, be kita ko, privalo:

1) studijuoti vyskupų konferencijų ir Rytų katalikų Bažnyčių atitinkamų hierarchinių struktūrų atsiųstus pranešimus;

2) leisti instrukcijas, vadovaudamasi Kanonų teisės kodekso 34 kan., teikti pasiūlymus, skatinti iniciatyvas, veiklas bei programas ir plėtoti migrantų pastoracija užsiimančias struktūras bei institucijas;

3) skatinti keitimąsi informacija tarp įvairių vyskupų konferencijų, taip pat ta, kuri gaunama iš Rytų katalikų Bažnyčių atitinkamų hierarchinių struktūrų, ir padėti joms palaikyti ryšius, pirmiausia tada, kai kalbama apie vienos šalies kunigų perkėlimą į kitą šalį dėl migrantų pastoracijos;

4) sekti, drąsinti ir skatinti regioninių ir kontinentinių bažnytinės bendrystės organų pastangas koordinuoti bei derinti pastoracinę veiklą;

5) analizuoti įvairias situacijas stengdamasi nustatyti, ar tam tikrose vietovėse aplinkybės reikalauja kurti ypatingas migrantų pastoracijos struktūras (plg. šios instrukcijos 24 skyrelio 23 išnašą);

6) skatinti migrantams dvasinę globą teikiančių vienuoliškųjų institutų ryšius su vyskupų konferencijomis arba Rytų katalikų Bažnyčių atitinkamomis hierarchinėmis struktūromis, nepažeisdama Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos kompetencijos, prižiūrėti vienuoliškąjį gyvenimą ir, paisydama Rytų Bažnyčių kongregacijos kompetencijos, sekti jų darbą;

7) siekiant teisingo ir vaisingo ekumeninio bendradarbiavimo, migracijos srityje skatinti šiuo atžvilgiu naudingas ir būtinas iniciatyvas bei prie jų prisidėti, suderinusi tai su Popiežiškąja krikščionių vienybės skatinimo taryba;

8) siekiant puoselėti dialogą su migrantų nekrikščionių grupėmis, skatinti iniciatyvas, kuriuos šiuo atžvilgiu atrodo būtinos ir naudingos, suderinusi tai su Popiežiškąja dialogo tarp religijų taryba.

Negaliojant visiems priešingiems potvarkiams.

2004 m. gegužės 1-ąją, Šv. Juozapo Darbininko atminimo dieną, Šventasis Tėvas šią Popiežiškosios migrantų ir keleivių pastoracijos tarybos instrukciją patvirtino ir nurodė paskelbti.

Roma, Popiežiškosios migrantų ir keleivių pastoracijos tarybos būstinė, 2004 m. gegužės 3 d., Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo šventė

Kardinolas Stephen Fumio Hamao
Prezidentas

Agostino Marchetto
Titulinis Astigi vyskupas Sekretorius

Santrumpos

AA Apostolicam actuositatem (Vatikano II Susirinkimas)


AAS Acta apostolica sedis
AG Ad gentes (Vatikano II Susirinkimas)
CCEO Codex canonum Ecclesiarum orientalium
CD Christus Dominus (Vatikano II Susirinkimas)
CfL Christifideles laici (Jonas Paulius II)
CIC Codex iuris canonici
CMU Chiesa e mobilita humana (Popiežiškoji migrantų ir turistų pastoracijos komisija)
DPMC De pastorali migratorum cura „Nemo est” (Vyskupų kongregacija)
EA Ecclesia in America (Jonas Paulius II)
EE Ecclesia de Eucharistia (Jonas Paulius II)
EEu Ecclesia in Europa (Jonas Paulius II)
EN Evangelii nuntiandi (Paulius VI)
EO Ecclesia in Oceania (Jonas Paulius II)
EV Enchiridion Vaticanum
GS Gaudium et spes (Vatikano II Susirinkimas)
LG Lumen gentium (Vatikano II Susirinkimas)
MR Mutuae relationes (Pašvęstojo gyvenimo ir pasaulietinių institutų kongregacija, Vyskupų kongregacija)
NMI Novo millennio ineunte (Jonas Paulius II)
OE Orientalium Ecclesiarum (Vatikano II Susirinkimas)
OR L’Osservatore Romano
PaG Pastores gregis (Jonas Paulius II)
PB Pastor bonus (Jonas Paulius II)
PdV Pastores dabo vobis (Jonas Paulius II)
PG Patrologia graeca, Migne
PL Patrologia latina, Migne
PO Presbyterorum ordinis (Vatikano II Susirinkimas)
PT Pacem in terris (Jonas XXIII)
RH Redemptor hominis (Jonas Paulius II)
RMa Redemtoris Mater (Jonas Paulius II)
RMi Redemptoris missio (Jonas Paulius II)
SC Sacrosanctum Concilium (Vatikano II Susirinkimas)

Nuorodos

(1) Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės taikos dienos proga Kultūrų dialogas meilės ir taikos civilizacijos labui, 12: AAS XCIII (2001) 241; plg. taip pat Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 55: AAS XCIII (2001) 306.
(2) Popiežiškoji keleivių sielovados komisija. Aplinkraštis vyskupų konferencijoms Chiesa e mobilita umana,8: AASLXX (1978) 362.
(3) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Europa, 8: AASXCV (2003) 655 ir Posinodinis apaštališkasis laiškas Pastores gregis, 69 ir 72: OR 2003 10 17, p. 12.
(4) Jonas Paulius II. Šeštadienio Viešpaties angelas 2003 07 06: OR 2003 07 07/08, p. 1.
(5) Konvencijoje taip pat minimi kitose tarptautinėse konvencijose jau egzistuojantys principai ir teisės, kuriuos galima labai gerai pritaikyti migrantams. Pavyzdžiui, nurodomos vergystės konvencijos, konvencijos prieš diskriminaciją švietimo srityje, konvencija dėl visų rasinio diskriminavimo formų panaikinimo, taip pat tarptautiniai susitarimai dėl pilietinių ir politinių teisių, susitarimai dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių, taip pat Konvencija, nukreipta prieš moterų diskriminavimą, Konvencija, nukreipta prieš kankinimus ir žiaurumus, nehumanišką bei žeminantį elgesį. Reikia taip pat paminėti Vaiko teisių konvenciją ir IV Jungtinių Tautų kongreso Manilos deklaraciją dėl nusikaltimų prevencijos ir elgsenos su nusikaltusiaisiais. Todėl reikšminga, kad net šalys, neratifikavusios Tarptautinės konvencijos dėl visų migrantų darbininkų ir jų šeimų narių teisių apsaugos, įpareigotos laikytis minėtų konvencijų, žinoma, taip pat tuomet, jei jos tas konvencijas ratifikavo ar visiškai priėmė. Dėl migrantų teisių visuomenėje, pavyzdžiui, Bažnyčios požiūris pateiktas Jono Pauliaus II enciklikoje Laborem exercens, 23.
(6) Plg. Jonas Paulius II. Žinia 89-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 2003 m.
(7) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, Proemio, 22, 30–32; Dogminė konstitucija Lumen gentium, 1, 7 ir 13; Dekretas Apostolicam actuositatem, 14; Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris, I dalis: AAS LV (1963) 259–269; Popiežiškoji taryba Cor unum ir Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Pabėgėliai: solidarumo iššūkis: EV 13 (1991–1993) 1019–1037; Popiežiškoji teisingumo ir taikos komisija. Self – reliance: compter sur soi: EV 6 (1977–1979), p. 510–563 ir Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčia ir rasizmas, 1988, EV 11 (1988–1989), 906–943.
(8) Plg. Jonas Paulius II. Žinia 85-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 1999 m., 3.
(9) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris Mater, 25: AAS LXXXIX (1987) 394; Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 2003 m.
(10) Plg. Laiškas Diognetui, 5.1, cituojama: Jonas Paulius II. Žinia 85-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 1999 m., 2.
(11) Plg. Klemensas Romietis. Laiškas korintiečiams, X–XII: PG 228-233; Didachė, XI, 1; XII, 1–5, ed. F. X. Funk, 1901, p. 24, 30; Apaštalų konstitucijos, VII, 29, 2, ed. F. X. Funk, 1905, p. 418; Justinas. Apologia I, 67: PG 6, 429; Tertulijonas. Apologeticum, 39: PL 1, 471; Tertulijonas. De praescriptione haereticorum, 20: PL 2, 32; Augustinas. Sermo 103, 1–2.6: PL 38, 613–615.
(12) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 20: AAS LXXXIII (1990) 267.
(13) Tarp kitų galime atsiminti Šv. Jono Bosko saleziečius Argentinoje, šv. Pranciškaus Ksavero Cabrini iniciatyvas, ypač Šiaurės Amerikoje, dvi palaimintojo vyskupo Giovannio Battistos Scalabrinio įkurtas vienuolines kongregacijas, Opera Bonomelli Italijoje ir S. Raphaels-Verein Vokietijoje, kardinolo Augusto Hlondo įsteigtą Societas Christi pro Emigrantibus Polonis Lenkijoje.
(14) Plg. Sacra congregatio consistorialis. Decretum de Sacerdotibus in certas quasdam regiones demigrantibus Ethnographica studia: AAS VI (1914) 182–186.
(15) Plg. Sacra congregatio consistorialis. Decretum de Clericis in certas quasdam regiones demigrantibus Magni semper: AAS XI (1919) 39–43.
(16) Plg. AAS XLIV (1952) 649–704.
(17) Pirmojoje enciklikos Pacem in terris dalyje, kur kalbama apie teisę emigruoti ar imigruoti, teigiama: „Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi bet kur toje politinėje bendruomenėje, kurios pilietis jis yra, taip pat, esant pagrįstoms priežastims, jis turi teisę imigruoti į kitas politines bendruomenes ir ten apsigyventi”: l. c. 263.
(18) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 18. Dėl „jau paskelbtų normų, plg. Pijus x Motu proprio Iam pridem: AAS VI (1914) 173 ir t.; Pijus xii Exsul Familia, ypač normatyvinė dalis, l. c. 692–704; Sacra congregatio consistorialis. Leges Operis Apostolatus Maris, auctoritate Pii Div. Prov. PP. XII conditae: AAS L (1958) 375–383.
(19) Plg. Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 1993 m., 6.
(20) Paulius VI. Motu proprio Pastoralis migratorum cura: AAS LXI (1969), p. 601–603.
(21) Vyskupų kongregacija. Instrukcija De Pastorali migratorum cura (Nemo est): AAS LXI (1969), p. 614–643.
(22) Plg. Bažnyčia ir žmonių mobilumas, l. c. 357–378.
(23) Plg. KTK, kan. 294; Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in America, 65, išnaša 237: AAS XCI (1999), p. 800 ir Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Europa, 103, išnaša 166, l. c., 707.
(24) Plg. Apaštališkoji konstitucija Sacri canones: AAS LXXXII (1990), p. 1037.
(25) Dėl ypatingų norminių potvarkių, skirtų Rytų katalikų Bažnyčioms šiame kontekste plg. RBKK, 315 kan. (dėl egzarchatų ir egzarchų), 911 ir 916 kan. (dėl užsieniečių statuso ir dėl vietos hierarcho, dėl savo ordinaro ir savo klebono, 986 kan. (dėl vadovavimo galios), 1075 kan. (dėl kompetentingo teismo) ir 1491 kan. (dėl įstatymų, papročių ir administracinių aktų).
(26) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Familiaris consortio, 77: AAS LXXIV (1982) 176.
(27) Plg. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Instrukcija „Iš naujo pradėti nuo Kristaus: atnaujinti įsipareigojimą pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje”, 9, 35, 36, 37 ir 44.
(28) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis, 14: AAS LXXI (1979) 284–286.
(29) Ypač plg. 1992 m. žinią Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga: OR 1991 09 11, p. 5, taip pat 1996 m. žinią Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga: OR 1995 09 06, p. 6 ir 1998 m. žinią Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga: OR1997 11 21, 4.
(30) Plg. 1993 m. žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga, 2: l. c. 5.
(31) Jonas Paulius II. Kalba IV pasauliniame migrantų ir keleivių sielovados kongrese (1998 10 5–10), 2: Atti del IV Congresso Mondiale sulla Pastorale dei Migranti e dei Rifugiati (1998 10 5–10), Vatikanas, 1999m., p. 9.
(32) Plg. 1996 m. žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga: OR 1995 09 06, p. 6.
(33) 1998 m. žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga, 3b: OR 1997 09 04, 5.
(34) Plg. 1990 m. žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga: OR 1989 09 22, p. 5, taip pat 1992 m. žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga, 3, 5–6 ir 2003 m. žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga.
(35) Plg. 1987 m. žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga: OR1986 09 21, 5 ir 1994 m. žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga: OR 1993 09 17, p. 4.
(36) Giovanni Battista Scallabrini. Memoriale per la costituzione di una commissione pontificia Pro emigratis catholicis (1905 05 04) in: S. Tomasi, G. Rosoli. “Scalabrini e le migrazioni moderne. Scritti e carteggi”, Torino 1997, p. 233.
(37) Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor Bonus, 149–151.
(38) Jonas Paulius II. Kalba Tarptautinės katalikų migracijos komisijos nariams, 4: OR, 2001 11 12–13, p. 6.
(39) Ten pat.
(41) Plg. taip pat Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas vyskupams dėl kai kurių Bažnyčios kaip communio aspektų, 8–9: AAS LXXXV (1993) 842–844.
(42) Plg. taip pat Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 11.
(43) Ten pat, 38.
(44) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum ordinis, 2 ir 6; Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 47, taip pat Konstitucija Gaudium et spes, 66.
(45) Plg. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15): AAS LXXXIX (1997) 852–877 ir PaG, 51 ir 68.
(46) Laiško romiečiams 15 skyriuje perteikiami pareigos priimti kitus pagrindiniai bruožai. Šis svetingumas turi būti „krikščioniškas”, gilus ir kilti iš širdies („Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu” eil. 5); šis svetingumas privalo būti didžiadvasiškas, duodamas dovanai, nesavanaudiškas ir nesisavinantis („Kristus gyveno ne savo malonumui”, „Kristus tapo apipjaustytųjų tarnas” eil. 3 ir 8); jis turi būti geranoriškas ir stiprinantis („Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai” (eil. 2); jis taip pat turi būti dėmesingas silpnesniesiems („Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti” (eil 1).
(47) Plg. Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 1992 m., 3–4; PaG 40.
(48) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 23; RMi 71 ir PaG 40.
(49) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dies Domini, 53; RMi 71 ir PaG 40; Dievo kulto kongregacija. Sekmadienio pamaldų, nedalyvaujant kunigui, vadovas Christi Ecclesia, 18–50: EV XI (1988–1989) 452–468; Tarpdikasterinė instrukcija Ecclesiae de mysterio, 4 ir 7.
(50) Dievo kulto ir sakramentų kongregacija. Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas. Principai ir gairės (2002). Tarptautinė teologinė komisija. Tikėjimas ir įkultūrinimas, trečioji dalis. „Šių dienų įkultūrinimo problemos”, 2–7.
(51) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Orientalium Ecclesiarum, 4 ir 6;
(52) Plg. Dievo kulto ir sakramentų kongregacija.De benedictionibus (1985 m.).
(53) Plg. Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 1991 m.: OR 1990 08 15, p. 5; Krikščionių vienybės sekretoriatas, Nekrikščionių ir netikinčiųjų sekretoriatas, Popiežiškoji kultūros taryba ir kt. Sektų ir naujųjų religinių judėjimų reiškinys: pastoracinis iššūkis (1986) ir Sektos ir naujieji religiniai judėjimai: Katalikų Bažnyčios tekstai (1986–1994) (Parengė Naujųjų religinių judėjimų darbo grupė, Vatikanas, 1995). Dėl „New Age” plg. Popiežiškoji kultūros taryba, Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas. „Naujojo amžiaus“ (New Age) krikščioniškasis apmąstymas (2003 m.).
(54) Dėl potvarkių koordinuojant skirtingas apeigas vienoje ir toje pačioje teritorijoje plg. RBKK 202, 207 ir 322 kan.
(55) Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba. Ekumenizmo principų bei normų taikymo vadovas, 137: AAS LXXXV (1993) 1090.
(56) Jonas Paulius II. Enciklika Ecclesia de Eucharistia, 45; Cituodamas savo encikliką Ut unum sint Šventasis Tėvas katalikams nurodo: „Tam tikrais atvejais ir ypatingomis aplinkybėmis katalikai irgi gali dėl šių sakramentų kreiptis į dvasininkus tų Bažnyčių, kuriose jie galiojamai teikiami” (46). Šias sąlygas, nenumatančias jokių išimčių, nors ir taikomas apibrėžtais konkrečiais atvejais, būtina itin pabrėžti: juk vienos ar kitos tikėjimo tiesos apie šiuos sakramentus, tarp jų ir tiesos apie tarnaujamosios kunigystės būtinumą sakramentų galiojimui atmetimas nulemia, kad prašantysis asmuo yra visiškai netinkamas ir negalima teisėtai tų [sakramentų] jam suteikti. Priešingai, tikintis katalikas negali priimti Komunijos bendruomenėje, kurioje negalioja Šventimų sakramentas” (EE 46).
(57) Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba. Ekumenizmo principų bei normų taikymo vadovas, 107.
(58) Plg. RMi 37b, 52, 53, 55–57.
(59) Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba, Tautų evangelizavimo kongregacija. Instrukcija Dialogo e annuncio, 42–50: AAS LXXXIV (1992) 428–431.
(60) Mokyklose, kuriose maitinami vaikai, reikia atsižvelgti į mokinių mitybos tradicijas, nebent jų tėvai paskelbtų, jog jie to nesilaiko. Mokykla taip pat turėtų suteikti progą kitas religijas išpažįstantiems tėvams dalyvauti pokalbiuose dėl bendrųjų reikalų.
(61) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Oceania, 45: AAS XCIV (2002) 417–418.
(62) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Nostra aetate, 3–5.
(63) Plg. Nekrikščionių reikalų sekretoriatas. „Bažnyčios nuostata kitų religijų išpažinėjų atžvilgiu”, 32: OR 1984 06 11–12, p. 4.
(64) Plg. Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 2002 m.
(65) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Aplinkraštis vyskupijų ordinarams ir seminarijų rektoriams dėl atsižvelgimo į žmonių mobilumą ugdant būsimuosius kunigus „Mobilumo reiškinys” (1986), Priedas 3: EV 10 (1986–1987) 14.
(66) Ten pat, 4.
(67) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis.
(68) Dėl sąvokų „misionierius” ar „kapelionas” plg. Vyskupų konregacija. Instrukcija De Pastorali migratorum cura, 35. Naujajame Kanonų teisės kodekse vartojama tiesiog sąvoka cappellanus, plg. kan. 564–572. Atsižvelgiant į ypatingą misijų veiklos tikslą, plg. AG 6; dėl Bažnyčios įgaliojimo reikalingumo plg. DPMC 36; dėl šios veiklos adresatų, t. y. migrantų, plg. DPMC 15 ir minėtą aplinkraštį „Bažnyčia ir žmogiškasis mobilumas”, 2. Dėl migrantų sielovados sampratos plg. DPMC 15.
(69) Plg. DPMC 37 ir 42–43.
(70) Plg. Vienuolių ir pasaulietiškųjų institutų kongregacija, Vyskupų kongregacija. Pagrindinės vyskupų ir vienuolių santykių Bažnyčioje direktyvos Mutuae relationes, 11 ir 12.
(71) Plg. 13 išnaša.
(72) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 58; plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Europa, 42–43.
(73) Plg. Vienuolių ir pasaulietiškųjų institutų kongregacija, Popiežiškoji migracijos ir turizmo sielovados komisija. Bendras laiškas visiems pasaulio vienuoliams ir vienuolėms People on the Move, 48 (1987), p. 163–166.
(74) Plg. Vienuolių ir pasaulietiškųjų institutų kongregacija, Popiežiškoji migracijos ir turizmo sielovados komisija. Bendra instrukcija „Kvietimas įsitraukti į migrantų ir pabėgėlių sielovadą”, 11: SCRIS Informationes 15 (1989) 183–184; plg. AG 20 ir DPMC 52, 53, 54.
(75) Plg. Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 1988 m.; Instrukcija Ecclesiae de mysterio, 4; plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Europa, 41.
(76) Juos paprastai sudaro kelios parapijos, kurios vyskupo paprašomos bendradarbiauti ir sudaryti veiksmingą „misijinę bendruomenę”, veikiančią toje teritorijoje pagal suderintą vyskupijos pastoracinį planą. Tai galiausia yra viena iš tarpparapinio bendradarbiavimo ir koordinavimo formų (tarp dviejų ar daugiau kaimyninių parapijų).
(77) Plg. Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 1996 m.: OR 1995 09 06, p. 6.
(78) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris. I dalis: l. c. 265–266.
(79) Plg. ten pat, 266.
(80) Plg. Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 1988 m.: OR 1987 09 04, p. 5.
(81) Plg. Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga 2004 m.: OR 2003 12 24, p. 5.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2004 rugsėjo 16, Nr. 17; 2004 rugsėjo 28, Nr. 18; 2004 spalio , Nr 19.