TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA

INSTRUKCIJA DĖL TEOLOGO BAŽNYTINIO PAŠAUKIMO
 

1990 gegužės 24


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2001 lapkričio 28, Nr. 22.

T U R I N Y S

ĮŽANGA [1]

I. TIESA – DIEVO DOVANA SAVO TAUTAI [2-5]

II. TEOLOGO PAŠAUKIMAS [6-12]

III. BAŽNYČIOS GANYTOJŲ MAGISTERIUMAS [13-20]

IV. MAGISTERIUMAS IR TEOLOGIJA [21-41

A. Bendradarbiavimas [21-31]
B. Disidencijos problema
[32-41]

PABAIGA [42]

Nuorodos


ĮŽANGA

1. Mus išlaisvinanti tiesa yra Jėzaus Kristaus dovana (plg. Jn 8, 32). Žmogaus prigimtis šaukia jį siekti tiesos, tuo tarpu nežinojimas laiko jį vergovėje. Juk žmogus negali būti tikrai laisvas, jei neapšviečiami esminiai jo egzistencijos klausimai, ypač šie: iš kur jis atsirado ir kur eina. Kai Dievas atiduoda save žmogui kaip draugas, žmogus tampa laisvas pagal Viešpaties žodį: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs” (Jn 15, 15). Žmogus išlaisvinamas iš nuodėmės ir mirties susvetimėjimo tada, kai jam „keliu” tampa Kristus, Tiesa (plg. Jn 14, 6). Krikščioniškajame tikėjime, pažinime ir gyvenime tikėjimas ir egzistencija esmingai susiję. Dievo apreikšta tiesa pranoksta žmogaus pažinimo galias, tačiau ji neprieštarauja jo protui. Iš tikrųjų apreiškimas persunkia žmogaus protą, jį pakylėja bei akina atsakyti apie jame gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Dėl šios priežasties jau nuo Bažnyčios pradžios su krikštu, įvesdinančiu į Kristaus slėpinį, buvo susietas „mokslo pavyzdys” (plg. Rom 6, 17). Todėl doktrinos tarnyba, atsiliepianti į tikinčiojo pastangas suprasti tikėjimą, t. y. teologija, yra dalykas, kurio Bažnyčia negali atsisakyti. Teologija visais amžiais Bažnyčiai buvo reikalinga tam, kad ji galėtų atsiliepti į Dievo, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1 Tim 2, 4), planą. Didelių dvasinių bei kultūrinių permainų laikais teologija būna dar svarbesnė. Tačiau sykiu ji neapsaugota nuo grėsmės, nes turi stengtis laikytis tiesos (plg. Jn 8, 31) ir kartu atsižvelgti į naujas problemas, su kuriomis susiduria žmogaus dvasia. Ypač mūsų amžiuje, rengimosi Vatikano II Susirinkimui ir jo įgyvendinimo laikotarpiais, teologija daug prisidėjo prie didesnio „ir perduotų dalykų, ir žodžių” supratimo (1). Tačiau sykiu ji išgyveno ir tebeišgyvena krizės bei įtampos momentus.

Tad Tikėjimo mokslo kongregacijai atrodo savalaikiška kreiptis į Katalikų Bažnyčios vyskupus ir per juos į teologus instrukcija, kuria norima nušviesti teologijos misiją Bažnyčioje. Aptarus tiesą kaip Dievo dovaną savo tautai (I), dokumente bus apibūdintas teologijos vaidmuo (II), apmąstyta ypatinga Bažnyčios ganytojų misija (III) ir galiausiai pateikti keli pasiūlymai dėl tinkamo teologo ir ganytojo santykio (IV). Taip norima padėti augti tiesos, suteikiančios laisvę, kurią savo mirtimi ir prisikėlimu mums laimėjo Kristus (plg. Gal 5, 1), pažinimu (plg. Kol 1, 10).
 

I. TIESA – DIEVO DOVANA SAVO TAUTAI

2. Iš begalinės meilės Dievas troško prisiartinti prie žmogaus, ieškančio savo tikrosios tapatybės, ir eiti kartu (plg. Lk 24, 15). Jis taip pat norėjo išvaduoti žmogų iš „melo tėvo” (plg. Jn 8, 44) žabangų ir atverti kelią į savo artumą, kad čia apsčiai rastų visiškos tiesos ir autentiškos laisvės. Šį meilės planą, sumanytą „šviesybių Tėvo” (Jok 1, 17; plg. 1 Pt 2, 9; 1 Jn 1, 5) ir įgyvendintą mirtį nugalėjusio Sūnaus (plg. Jn 8, 36), nepaliaujamai sudabartina Dvasia, vedanti į „tiesos pilnatvę” (Jn 16, 13).

3. Tiesai pačiai savaime būdinga vienijanti jėga. Ji išlaisvina žmones iš izoliacijos ir nesantaikos, į kurią juos buvo įviliojęs tiesos nepažinimas. Ir, atverdama kelią į Dievą, tiesa sykiu juos vieną su kitu suvienija. Kristus sugriovė pertvaros sieną, skyrusią žmones nuo Dievo pažado ir sandoros bendruomenės (plg. Ef 2, 13–14). Jis siunčia į tikinčiųjų širdis savo Dvasią, per kurią tampame jame „viena” (plg. Rom 5, 5; Gal 3, 28). Tad, iš naujo gimdami ir gaudami Šventosios Dvasios patepimą (plg. Jn 3, 5; 1 Jn 2, 20.27), tampame viena, nauja Dievo tauta, kuriai patikėta misija įvairiais savo pašaukimais bei charizmomis išlaikyti ir perduoti tiesos dovaną. Iš tiesų visa Bažnyčia kaip „žemės druska” ir „pasaulio šviesa” (plg. Mt 5, 13 ir toliau) privalo liudyti mus išlaisvinančią Kristaus tiesą.

4. Dievo tauta atsiliepia į šį pašaukimą „ypač tikėjimo bei meilės gyvenimu” ir aukodama „Dievui šlovinimo auką”. Turėdamas galvoje „tikėjimo gyvenimą”, Vatikano II Susirinkimas aiškiai teigia, kad „visuma tikinčiųjų, kuriuos patepė Šventasis (plg. 1 Jn 2, 20.27), tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, ‘nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio’ visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės” (2).

5. Norėdama atlikti pranašavimo funkciją pasaulyje, Dievo tauta privalo nepaliaujamai vis iš naujo žadinti ar „gaivinti” savo tikėjimo gyvenimą (plg. 2 Tim 1, 6). Ji tai daro pirmiausia vis nuodugniau, vadovaujama Šventosios Dvasios, apmąstydama tikėjimo turinius ir paslaugiai parodydama tikėjimo protingumą prašantiems apie tai atsakyti (plg. 1 Pt 3, 15). Kad ši misija būtų sėkminga, tiesos Dvasia kiekvieno rango tikintiesiems dalija ypatingas malones „bendrajam labui” (1 Kor 12, 7–11).
 

II. TEOLOGO PAŠAUKIMAS

6. Tarp Dvasios Bažnyčioje žadinamų pašaukimų yra ir teologo pašaukimas. Jo vaidmuo – ypatingu būdu stengtis vis giliau suprasti Dievo žodį, randamą įkvėptuosiuose Raštuose ir perduodamą Bažnyčios gyvosios Tradicijos. Teologas tai daro bendrystėje su Magisteriumu, kuriam patikėta užduotis sergėti tikėjimo paveldą. Tikėjimas iš savo prigimties kreipiasi į protą, nes apreiškia žmogui tiesą apie jo lemtį ir parodo kelią į ją. Apreikštoji tiesa pranoksta mūsų pažinimo galias. Nė viena mūsų sąvoka galiausiai neprilygsta jos neišmatuojamai didybei (plg. Ef 3, 19). Vis dėlto apreikštoji tiesa kviečia protą – Dievo dovaną, skirtą tiesai įsisavinti, – įžengti į jos šviesą ir kartu tam tikru mastu suprasti tai, kuo tikima. Siekdamas suprasti tikėjimą, teologijos mokslas atsiliepia į tiesos kvietimą ir taip padeda Dievo tautai išpildyti apaštalo priesaką (plg. 1 Pt 3, 15) atsakant prašantiems apie joje gyvenančią viltį.

7. Tad teologo darbas atitinka paties tikėjimo dinamiką. Tiesa iš prigimties veržiasi būti perteikta, nes žmogus sukurtas tiesai suvokti ir iš savo egzistencijos gelmių trokšta tiesą pažinti, kad galėtų joje save atrasti ir būti išganytas (plg. 1 Tim 2, 4). Dėl šios priežasties Viešpats pasiuntė savo apaštalus padaryti jo „mokiniais” ir mokyti visų tautų žmones (plg. Mt 28, 19 ir toliau). Tad teologija, siekianti paaiškinti tikėjimą ir siūlanti tuos paaiškinimus jų ieškantiems, neatsiejama nuo klusnumo Kristaus įsakymui, nes žmonės negali tapti mokiniais, jei tikėjimo žodyje slypinti tiesa jiems pirma nebuvo pateikta (plg. Rom 10, 14 ir toliau). Vadinasi, teologija prisideda prie tikėjimo perteikimo. Rūpindamasi tuo, kad tikėjimas būtų geriau suprantamas Kristaus nepažįstantiesiems, ji padeda jiems tikėjimo ieškoti bei jį atrasti. Būdama klusni tiesos, kuri trokšta būti perteikta, paskatai, teologija taip pat kyla iš meilės bei meilės dinamikos. Tikėjimo aktu žmogus pažįsta Dievo gerumą ir ima jį mylėti. Tačiau meilė nepaliaujamai trokšta vis geriau pažinti tai, kas mylima (3). Iš tokio dvejopo teologijos šaltinio, įrašyto į Dievo tautos vidinį gyvenimą ir jos misijinį pašaukimą, išplaukia metodas, kuriuo būtina vadovautis stengiantis patenkinti jos prigimtinius reikalavimus.

8. Kadangi teologijos objektas yra Tiesa, kuri yra gyvasis Dievas, ir jo išganomasis planas, apreikštas Jėzuje Kristuje, teologas pašauktas gilinti savo paties tikėjimo gyvenimą ir nepaliaujamai vienyti savo mokslinį tyrimą su malda (4). Taip jis taps atviresnis tikėjimo, kuriuo remiasi, antgamtiniam jausmui, ir tai jam pasirodys patikima taisykle, teikiančia kryptį jo apmąstymams bei padedančia jam įvertinti savo išvadų teisingumą.

9. Amžių raidoje teologija pamažu išsiplėtojo į tikrą mokslą. Todėl teologas privalo paisyti epistemologinių savo dalyko sąlygų, griežtų kritinių reikalavimų ir, vadinasi, skirti dėmesį kiekvienos tyrimų stadijos racionaliai verifikacijai. Tačiau įpareigojimo būti kritiškam nevalia tapatinti su kritikos dvasia, kylančia iš jausmo ar išankstinio nusistatymo. Teologas privalo įžvelgti savyje savo kritinio nusistatymo ištakas bei motyvus ir leisti tikėjimui nuskaistinti savo žvilgsnį. Įsipareigojimas teologijai reikalauja dvasinių pastangų augti dorybe ir šventumu.

10. Apreikštoji tiesa, net ir pranokdama žmogaus protą, harmoningai su juo dera. Ji daro prielaidą, jog protas iš prigimties orientuotas į tiesą taip, kad, apšviestas tikėjimo, gali perprasti Apreiškimo prasmę. Priešingai daugeliui filosofinių krypčių, bet vadovaujantis teisinga mąstysena, patvirtinta Šventajame Rašte, žmogaus protui reikia pripažinti gebėjimą pasiekti tiesą ir metafizinę galią pažinti Dievą iš kūrinijos (5). Teologijai tenka užduotis pažinti Apreiškimo prasmę, ir tam reikia filosofijos sąvokų, leidžiančių „įgyti tvirtą ir vieningą žmogaus, pasaulio ir Dievo pažinimą” (6) ir galimų taikyti apmąstant apreikštąją doktriną. Teologo tyrimams panašiai būtinos ir istorinės disciplinos. Taip yra daugiausia dėl paties Apreiškimo, perteikto mums „išganymo istorijoje”, istorinio pobūdžio. Galiausiai, norint geriau suprasti apreikštąją tiesą apie žmogų ir jo elgesio moralines normas, privalu taip pat pasinaudoti „humanitariniais mokslais” bei sveikomis šių mokslų išvadomis. Vadovaudamasis tokia perspektyva, teologas turi iš aplinkinės kultūros perimti tokius elementus, kurie leistų jam geriau nušviesti vieną ar kitą tikėjimo slėpinių aspektą. Tai neabejotinai sunki užduotis, susijusi su tam tikrais pavojais, tačiau, kaip tokia, teisėta bei skatintina. Čia derėtų pabrėžti, kad teologija neturėtų neištyrusi taikyti filosofijos ar kitų disciplinų elementų bei konceptualinių priemonių. Galutinis normatyvinis tokio ištyrimo principas yra apreikštoji doktrina, ir būtent ji, o ne vice versa, turi pateikti šių elementų bei konceptualinių priemonių įvertinimo kriterijus.

11. Niekada neužmiršdamas, kad yra ir Dievo tautos narys, teologas privalo puoselėti pagarbą kitiems nariams ir būti pasirengęs juos mokyti be jokios žalos tikėjimo doktrinai. Tikroji teologinio tyrimo laisvė įgyvendinama neperžengiant Bažnyčios tikėjimo ribų. Vadinasi, nors teologas ir gali dažnai jausti potraukį būti drąsiam savo darbe, tai neduos vaisių ir „nestatydins”, jei to nelydės kantrybė, leidžianti atsirasti brandai. Nauji pasiūlymai, pateikiami dėl geresnio tikėjimo supratimo, „siūlomi visai Bažnyčiai. Gali prireikti daugybės pataisų bei perspektyvų išplėtimo broliško dialogo aplinkoje, kol ateis metas, kai jie taps priimtini visai Bažnyčiai”. Vadinasi, „ši nesavanaudiška tarnystė tikinčiųjų bendruomenei”, tai yra teologija, „iš esmės apima objektyvią diskusiją, brolišką dialogą, atvirumą, pasirengimą modifikuoti savo nuomonę” (7).

12. Tyrimo laisvė, kurią akademinė bendruomenė pagrįstai labiausiai brangina, reiškia atvirumą tiesai, išnyrančiai pabaigoje tyrinėjimo, į kurį neįsibrovė joks svetimas elementas, neatitinkantis studijuojamo objekto metodologijos. Teologijoje tyrimo laisvė yra racionalios disciplinos, kurios objektas yra duotas Apreiškimo, perduodamas bei aiškinamas Bažnyčioje vadovaujant Magisteriumui ir priimamas tikėjimu, skiriamasis ženklas. Šios duotybės laikytinos principinėmis. Jų panaikinimas reikštų, kad tai, kas daroma, jau nebėra teologija. Norint tiksliai nurodyti, kaip teologas susijęs su bažnytine mokymo galia, pirma derėtų apmąstyti Magisteriumo Bažnyčioje vaidmenį.
 

III. BAŽNYČIOS GANYTOJŲ MAGISTERIUMAS

13. „Dievas maloningai pasirūpino, kad tai, ką apreiškė visų tautų išganymui, būtų nepaliestai išsaugota amžiams ir perduota visoms kartoms” (8). Per Šventosios Dvasios dovaną jis padarė Bažnyčią savojo neklystamumo dalininke (9). „Tikėjimo antgamtinio jausmo” dėka Dievo tauta džiaugiasi šia privilegija vadovaujama gyvojo Bažnyčios Magisteriumo, kuris dėl autoriteto, kuriuo naudojasi Kristaus vardu, yra vienintelis autentiškas Dievo žodžio, užrašyto ar perduoto, aiškintojas (10).

14. „Viešpats, kuriam duota visa galia danguje ir žemėje, siunčia vyskupus kaip apaštalų įpėdinius mokyti visų tautų ir skelbti Evangelijos visai kūrinijai, idant visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą” (11). Jiems pavesta saugoti, aiškinti ir skleisti Dievo žodį, kurio jie yra tarnai (12). Būtent Magisteriumui duota misija kaip galutinę skelbti Dievo su savo tauta per Kristų sudarytąją Sandorą būdu, atitinkančiu Jėzaus Kristaus įvykio „eschatologinį” pobūdį. Jis turi saugoti Dievo tautą nuo paklydimo ir sumaišties pavojaus, laiduodamas jai objektyvią galimybę visais laikais ir įvairiomis aplinkybėmis išpažinti autentišką, neklaidingą tikėjimą. Vadinasi, Magisteriumo galios prasmė bei vaidmuo neatsiejami nuo krikščioniškosios doktrinos tiesos ir autentiško Žodžio skelbimo. Tad Magisteriumo funkcija nėra tai, kas būtų svetima krikščioniškosios tiesos esmei ar aukščiau nei tikėjimas. Ji kyla tiesiai iš paties tikėjimo tvarkos, nes Magisteriumo, kuris tarnautų Dievo žodžiui, Kristus norėjo kaip esminio savo Bažnyčios elemento. Vadinasi, Magisteriumas tarnauja krikščioniškajai tiesai visos Dievo tautos, pašauktos įžengti į Dievo per Kristų apreikštos tiesos laisvę, labui.

15. Jėzus Kristus pažadėjo Bažnyčios ganytojams Šventosios Dvasios pagalbą, idant jie galėtų atlikti jiems paskirtą Evangelijos mokymo bei Apreiškimo autentiško aiškinimo užduotį. Konkrečiai, jis suteikė jiems neklystamumo tikėjimo ir moralės klausimais charizmą. Ši charizma reiškiasi tada, kai ganytojai dėsto Apreiškime slypinčią doktriną, ir gali būti įgyvendinama įvairiais būdais. Ji ypač akivaizdžiai realizuojama tada, kai vyskupai vienybėje su regima galva skelbia doktriną kolegialiu aktu, pavyzdžiui, visuotiniuose Susirinkimuose, arba kai popiežius, atlikdamas savo kaip aukščiausiojo visų krikščionių ganytojo ir mokytojo misiją, skelbia doktriną ex cathedra (13).

16. Iš užduoties religiškai sergėti ir ištikimai aiškinti dieviškojo Apreiškimo paveldą (visą ir autentišką) pačios esmės išplaukia tai, kad Magisteriumas gali skelbti „galutines” (14) ištarmes dėl teiginių, kurie, nors ir nebūdami tarp tikėjimo tiesų, yra taip artimai su jomis susiję, kad tokių tvirtinimų galutinumas galiausiai kyla iš paties Apreiškimo (15).

Dorovės dalykai irgi gali būti autentiško Magisteriumo dalykas, nes Evangelija, būdama Gyvenimo žodis, įkvepia bei orientuoja visą žmogaus elgesio sritį. Todėl Magisteriumui tenka užduotis normos pobūdį tikinčiųjų sąžinei turinčiais sprendimais išskirti aktus, savaime atitinkančius tikėjimo reikalavimus bei skatinančius jų raišką gyvenime, ir aktus, kurie, priešingai, su tokiais reikalavimais nesuderinami, nes blogi iš esmės. Dėl kūrimo tvarkos ir atpirkimo tvarkos sąryšingumo ir būtinybės išganymo dėlei pažinti visą dorovės įstatymą bei juo vadovautis Magisteriumo kompetencija taip pat apima tai, kas susiję su prigimtiniu įstatymu (16). Apreiškimas apima ir dorovinius mokymus, kuriuos per se galima pažinti prigimtiniu protu. Tačiau prieiti prie jų trukdo žmogaus nuodėmingumas. Tai, kad šių dorovinių normų gali neklystamai mokyti Magisteriumas, yra tikėjimo doktrinos dalis (17).

17. Dieviškoji pagalba taip pat teikiama savo ordinarinį Magisteriumą vykdantiems apaštalų įpėdiniams, skelbiantiems mokymą bendrystėje su Petro įpėdiniu, ir ypač popiežiui kaip visos Bažnyčios ganytojui, net jei jų ištarmės neapibrėžiamos kaip neklystamos ar „galutinės”, bet jomis siūlomas koks nors mokymas, padedantis geriau suprasti Apreiškimą tikėjimo bei dorovės aspektais ir kreipiantis prie iš to mokymo kylančių dorovinių direktyvų. Todėl būtina atsižvelgti į Magisteriumo galios kiekvieno vykdymo atitinkamą pobūdį, paisant apimties, kuria ta galia taikoma. Galvoje reikia turėti ir tai, kad visi Magisteriumo aktai kyla iš tos pačios versmės, tai yra iš Kristaus, trokštančio, kad jo tauta vaikščiotų visiškos tiesos keliais. Dėl tos pačios priežasties magisteriniai sprendimai drausmės klausimais, net jei nėra laiduojami neklystamumo charizmos, priimami ne be dieviškosios pagalbos ir tikintiesiems yra privalomi.

18. Popiežius savo visuotinę misiją atlieka padedamas įvairių Romos kurijos dikasterijų, o srityje, susijusioje su tikėjimo bei dorovės dalykais, pirmiausia Tikėjimo mokslo kongregacijos. Vadinasi, šios kongregacijos išleisti ir popiežiaus aiškiai patvirtinti dokumentai neatsiejami nuo Petro įpėdinio ordinarinio Magisteriumo (18).

19. Dalinėse Bažnyčiose už Dievo žodžio sergėjimą bei aiškinimą ir autoritetingą įvertinimą, kas jį atitinka ir kas su juo nesuderinama, atsako vyskupas. Kiekvienas vyskupas moko bendrystėje su popiežiumi, visuotinės Bažnyčios ganytoju, ir kitais po pasaulį pasklidusiais ar į visuotinį Susirinkimą susibūrusiais vyskupais. Tokia bendrystė yra mokymo autentiškumo sąlyga. Vyskupas, tapęs Vyskupų kolegijos nariu sakramentinio įšventinimo ir hierarchinės bendrystės galia, atstovauja savo Bažnyčiai, kaip visi vyskupai vienybėje su popiežiumi atstovauja visuotinei Bažnyčiai, susisaisčiusiai taikos, meilės, vienybės ir tiesos ryšiais. Vieningai susibūrusios vietinės Bažnyčios, kurių kiekvienai būdingas savo paveldas, išreiškia Bažnyčios katalikiškumą. Prie konkretaus koleginės dvasios (affectus) įgyvendinimo savaip prisideda vyskupų konferencijos (19).

20. Pastoracinė Magisteriumo užduotis yra budrumas. Jis siekia laiduoti, kad Dievo tauta išliktų išlaisvinančioje tiesoje. Tai sudėtinga ir įvairialypė tikrovė. Teologas, norėdamas ištikimai tarnauti tiesai, privalo atsižvelgti į Magisteriumui tenkančią misiją ir su juo bendradarbiauti. Kaip šį bendradarbiavimą derėtų suprasti? Kaip tai įgyvendinti ir kokios kliūtys galėtų tam kilti? Šiuos klausimus dabar reikia pagvildenti išsamiau.
 

IV. MAGISTERIUMAS IR TEOLOGIJA

A. Bendradarbiavimas

21. Gyvasis Bažnyčios Magisteriumas ir teologija turi skirtingas dovanas ir funkcijas, tačiau galiausiai siekia vieno ir to paties tikslo – išlaikyti Dievo tautą išlaisvinančioje tiesoje ir taip padaryti ją „tautų šviesa”. Toks tarnavimas bažnytinei bendruomenei susaisto teologą ir Magisteriumą abipusiais ryšiais. Pastarasis autentiškai moko apaštalų doktrinos ir, pasinaudodamas teologų darbu, griauna prieštaras bei atmeta tikėjimo iškraipymus ir iš Jėzaus Kristaus gautąja galia skatina naujai bei giliau suprasti, nuskaidrinti ir taikyti apreikštąją doktriną. Teologija savo ruožtu apmąstydama vis giliau pažįsta Dievo žodį, randamą Šventajame Rašte ir, vadovaujant Magisteriumui, ištikimai perduodamą Bažnyčios gyvosios Tradicijos. Teologija stengiasi nuskaidrinti Apreiškimo mokymą protui ir galiausiai suteikia jam organinę bei sisteminę formą (20).

22. Teologas ir Magisteriumas savitai bendradarbiauja, kai teologas gauna missio canonica ar įgaliojimą mokyti. Toks bendradarbiavimas tam tikra prasme virsta dalyvavimu Magisteriumo darbe, susisaisčius teisiniu ryšiu. Teologo elgesio kodeksą, aiškiai kylantį iš Dievo žodžio tarnystės, čia sustiprina įsipareigojimas, kurį teologas prisiima perimdamas pareigas, išpažindamas tikėjimą ir duodamas ištikimybės priesaiką (21). Tuo momentu teologui oficialiai patikima užduotis rūpestingai bei neiškraipant dėstyti bei aiškinti tikėjimo doktriną.

23. Bažnyčios Magisteriumui paskelbus neklystamą ištarmę ir iškilmingai pareiškus, kad tam tikras mokymas rastas Apreiškime, tam būtina pritarti teologiniu tikėjimu. Taip pritartina ir mokymui, kurį ordinarinis ir visuotinis Magisteriumas pateikia kaip Dievo apreikštąjį tikėjimo mokymą. Magisteriumo „kaip galutines” pateiktas su tikėjimo bei dorovės dalykais susijusias tiesas, kurios nėra Dievo apreikštos, tačiau griežtai ir artimai susijusios su Apreiškimu, būtina tvirtai pripažinti bei jų laikytis (22).

Kai Magisteriumas be tikslo skelbti „kaip galutinę” moko kokios nors doktrinos, siekdamas padėti geriau suprasti Apreiškimą bei išryškinti jo turinį arba priminti, kad koks nors mokymas dera su tikėjimo tiesomis, arba galiausiai norėdamas apsaugoti nuo idėjų, nesuderinamų su šiomis tiesomis, į tai atsakytina religiniu valios bei intelekto klusnumu (23). Toks atsakas netraktuotinas kaip tai, kas paprasčiausiai išoriška ar susiję su drausme, bet suvoktinas kaip dalykas, diktuojamas tikėjimo logikos ir klusnumo tikėjimui paskatos.

24. Galiausiai, norėdamas kuo geriau tarnauti Dievo tautai, ypač įspėti dėl klaidingų nuomonių, galinčių įstumti į klaidą, Magisteriumas gali įsikišti į aptarinėjamus klausimus, greta patikimų principų apimančius kontingentinius bei spėjamojo pobūdžio elementus. Dažnai tiktai laikui bėgant įmanoma atskirti, kas būtina ir kas kontingentiška. Tokiais atvejais, kai kalbama apie dalykus, kurie per se nėra nereformuotini, visuomet privalu būti pasirengusiam lojaliai paklusti Magisteriumo mokymui. Tačiau gali pasitaikyti, kad teologui, nelygu atvejis, gali kilti klausimų dėl magisterinio įsikišimo savalaikiškumo, formos ar net turinio. Tuomet teologui prireiks pirmiausia rūpestingai įvertinti įsikišimo autoritetingumą, atspindimą dokumento pobūdžio, primygtinumą, kuriuo mokymas kartojamas, ir būdą, kuriuo jis reiškiamas (24).

Kalbant apie kišimąsi proto tvarkos aspektu, gali pasitaikyti, kad kai kurie Magisteriumo dokumentai nebus visiškai be trūkumų. Vyskupai ir jų patarėjai ne visuomet bus tiesiogiai atsižvelgę į kiekvieną viso sudėtingo klausimo aspektą. Tačiau būtų priešinga tiesai, remiantis tam tikrais konkrečiais atvejais, daryti išvadą, kad Bažnyčios Magisteriumo proto sprendimai paprastai klaidingi, arba kad jis nesusilaukia dieviškosios pagalbos visai savo misijai vykdyti. Teologas, negalintis tinkamai darbuotis savo dalyko srityje neturėdamas tam tikros kompetencijos istorijos srityje, nutuokia apie filtravimą, pasitaikantį laikui bėgant. To nereikėtų suprasti tikėjimo dogmų reliatyvizacijos prasme. Teologas suvokia, jog kai kurie Magisteriumo sprendimai buvo pateisintini jų priėmimo laikotarpiu, nes ištarmėse glūdintys ir teisingi, ir nepatikimi teiginiai buvo neatsiejamai susiję. Tiktai laikas leido juos išskirti ir po nuodugnesnių studijų pasiekti tikrą pažangą doktrinos srityje.

25. Net ir bendradarbiaujant geriausiomis sąlygomis, negalima atmesti įtampos tarp teologo ir Magisteriumo galimybės. Nevalia būti abejingam nei tokių įtampų reikšmei, nei tam, kaip jos sutinkamos. Jei įtampos kyla ne dėl priešiškų bei nepalankių jausmų, jos gali tapti dinaminiu veiksniu, akstinu ir Magisteriumui, ir teologui atlikti savo atitinkamus vaidmenis praktikuojant dialogą.

26. Dialogas turi vadovautis dvejopa taisykle. Iškilus tikėjimo bendrystės klausimui, taikytinas „tiesos vienybės” (unitas veritatis) klausimas. Iškilus bendrystei grėsmės nekeliančių skirtumų klausimui, būtina garantuoti „meilės vienybę”(unitas caritatis).

27. Net ir tada, kai nekalbama apie tikėjimo doktriną, teologas neturėtų pateikinėti savo nuomonių ar besiskiriančių hipotezių taip, tarsi tai būtų neginčijamos išvados. Tokio diskretiškumo reikalauja ir tiesa, ir Dievo tauta (plg. Rom 14, 1–15; 1 Kor 8; 10, 23–33). Dėl tos pačios priežasties teologas susilaikys nuo nesavalaikio viešo jų reiškimo.

28. Minėti svarstymai pirmiausia taikytini teologui, kuriam dėl priežasčių, atrodančių jam gerai pagrįstomis, labai sunku priimti ne nereformuotiną magisterinį mokymą.

Toks nesutikimas nepateisinamas, jei remiasi tiktai tuo, kad tam tikro mokymo galiojamumas nėra akivaizdus, arba nuomone, kad priešinga pozicija tikėtinesnė. To negalima teisinti nė teologo subjektyvios sąžinės sprendimu, nes sąžinė nėra autonomiškas ir išskirtinis autoritetas, galintis spręsti dėl doktrinos tiesos.

29. Bet kuriuo atveju niekada nevalia mažinti pamatinio pasirengimo lojaliai – kaip dėl tikėjimo klusnumo kiekvienam tikinčiajam ir pridera – priimti Magisteriumo mokymą. Tada teologas stengsis suprasti šio mokymo turinį, argumentus, tikslus. Tai iš jo pareikalaus intensyvių bei kantrių apmąstymų ir prireikus nusiteikimo peržiūrėti savo nuomonę bei išnagrinėti prieštaras, kurias jam gali adresuoti jo kolegos.

30. Jei, nepaisant lojalių teologo pastangų, sunkumų nugalėti nepavyksta, teologas privalo magisterinei valdžiai pranešti apie problemas, keliamas paties mokymo, argumentų, kuriais jis grindžiamas, ar net būdo, kuriuo jis pateikiamas. Jis tai turi daryti vadovaudamasis Evangelija ir giliai trokšdamas įveikti sunkumus. Tada jo prieštaros prisidėtų prie tikrosios pažangos ir paakintų Magisteriumą pateikti Bažnyčios mokymą nuodugniau ir aiškiau argumentuojant. Tokiais atvejais kaip šie teologas turėtų ne šauktis į talką žiniasklaidą, bet kreiptis pagalbos į atsakingą valdžią, nes prie doktrininių problemų išaiškinimo prisidedama ir tiesai pagelbstima ne tada, kai stengiamasi daryti spaudimą per viešąją nuomonę.

31. Taip pat gali pasitaikyti, kad po rimto nagrinėjimo, kurio buvo imtasi trokštant be svyravimų paisyti Magisteriumo mokymo, teologui nepavyksta įveikti sunkumų, nes priešingi argumentai jam atrodo įtikinamesni. Susidūręs su teiginiu, kuriam jaučiasi negalįs intelektualiai pritarti, teologas turi likti atviras nuodugnesniam klausimo tyrinėjimui. Ištikimai dvasiai, kuri kupina meilės Bažnyčiai, tokia situacija tikrai gali būti sunkus išbandymas. Tai gali būti kvietimas kentėti dėl tiesos tylomis ir malda, tačiau būnant tikram, jog tiesa galiausiai nugalės.

B. Disidencijos problema

32. Magisteriumas kelis sykius yra atkreipęs dėmesį į didelę žalą, kurią Bažnyčios bendruomenei daro kartais net organizuotai pasireiškiantis bendras nusistatymas prieš Bažnyčios mokymą. Apaštališkajame paraginime Paterna cum benevolentia pateikta šios problemos diagnozė tebegalioja ir šiandien (25). Čia teigiama, kad viešasis prieštaravimas Bažnyčios Magisteriumui vadintinas „disidencija”, kurią būtina skirti nuo jau aptartų asmeninių sunkumų. Disidencijos reiškinys įvairialypis. Jo netiesioginių ir tiesioginių priežasčių yra daug.

Filosofinio liberalizmo ideologija, kuria persisunkusi mūsų amžiaus mąstysena, yra vienas iš veiksnių, darančių tolimą ar netiesioginę įtaką. Iš čia kyla tendencija laikytis požiūrio, jog sprendimas galioja juo daugiau, juo labiau jis yra individo, besiremiančio savo paties galiomis, vaisius. Taip mąstymo laisvė supriešinama su tradicijos autoritetu, laikomu vergijos priežastimi. Perduodamas ir priimamas mokymas a priori pasidaro įtartinas, o jo tiesa – ginčytina. Galiausiai taip suprantama sprendimo laisvė laikoma svarbesne už pačią tiesą. Tad čia turime reikalą su tai, kas visiškai skiriasi nuo teisėto laisvės kaip varžymo nebuvimo, sudarančio lojalaus tiesos ieškojimo būtiną sąlygą, reikalavimo. Paisydama tokio reikalavimo, Bažnyčia visuomet laikėsi pozicijos, kad „niekas negali būti verčiamas priimti tikėjimą prieš savo norą” (26). Savaip prie to prisideda viešoji nuomonė, kai ja manipuliuojama, ir jos daromas spaudimas prisitaikyti. Neretai visuomenės modeliai, skleidžiami žiniasklaidos, linksta įgyti normos vertę. Ypač skleidžiamas požiūris, kad Bažnyčia turėtų tarti savo žodį tiktai tais klausimais, kuriuos viešoji nuomonė laiko svarbiais, ir tuomet tiktai pritardama viešajai nuomonei. Magisteriumas, pavyzdžiui, galįs reikšti savo poziciją ekonominiais ar socialiniais klausimais, tuo tarpu santuokos bei šeimos dalykus turįs palikti individualiam sprendimui. Galiausiai kultūrų ir kalbų įvairovė, kaip tokia naudinga, gali būti netiesioginė nesusipratimų, sukeliančių nesutarimus, priežastis.

Tokiomis sąlygomis teologui, norinčiam atlikti savo bažnytinę misiją ir neprarasti, pamėgdžiojant pasaulį (plg. Rom 12, 2; Ef 4, 23), Kristaus mokiniams būdingo sprendimo nepriklausomybės, būtinas kritinis, gerai pasvertas žvilgsnis.

33. Disidencijai būdingi įvairūs aspektai. Jos radikaliausia forma – keisti Bažnyčią, vadovaujantis protesto modeliu, įkvėpimo besisemiančiu iš politinės visuomenės. Dažniau tvirtinama, jog teologas neprivaląs laikytis jokio Magisteriumo mokymo, jei tas mokymas nėra susijęs su neklystamumu. Tad persiimama savotišku teologiniu pozityvizmu, pagal kurį doktrinos, skelbiamos nesiremiant neklystamumo charizma, neturi privalomojo pobūdžio, ir individas gali visiškai laisvai pasirinkti, laikytis jų ar ne. Todėl teologas visiškai laisvai gali abejoti ar atmesti su neklystamumu nesusijusius Magisteriumo mokymus, ypač tada, kai kalbama apie specifines dorovės normas. Tokiu kritiniu nusistatymu jis net prisidedąs prie doktrinos plėtotės.

34. Disidencija paprastai ginama įvairiais argumentais, iš kurių du savo pobūdžiu esmingesni. Pirmasis priklauso hermeneutikos sričiai. Sakoma, jog Magisteriumo dokumentai atspindi tiktai diskutuotiną teologiją. Antrasis teologinį pliuralizmą kartais išplečia iki reliatyvizmo, griaunančio tikėjimo vientisumą. Šiuo atveju Magisteriumo įsikišimas traktuojamas kaip besiremiąs viena teologija tarp kitų, nė vienai dalinei teologijai negalint pretenduoti į visuotinės normos statusą. Taip atsiranda autentiškajam Magisteriumui priešingas bei su juo konkuruojantis savotiškas teologų „paralelinis magisteriumas” (27).

Viena iš teologo užduočių tikrai yra teisingai aiškinti Magisteriumo tekstus, ir to siekdamas teologas taiko įvairias hermeneutines taisykles. Tarp jų yra principas, teigiantis, kad Magisteriumo mokymas dėl dieviškosios pagalbos galioja nepriklausomai nuo jo argumentacijos, kartais besiremiančios daline teologija. Dėl teologinio pliuralizmo, tai jis teisėtas tik tol, kol nekyla grėsmė tikėjimo objektyvaus turinio vienybei (28). Skirtingus tikėjimo vienybės, tikėjimo išraiškų vienybės-įvairovės ir teologijų daugio lygmenis jungia esminiai saitai. Galutinis daugio pagrindas yra neišmatuojamas Kristaus slėpinys, pranokstantis bet kurį objektyvų sisteminimą. Tai nereiškia, jog galima pritarti šiam slėpiniui prieštaraujančioms išvadoms, ir tai tikrai neverčia suabejoti tiesa tų ištarmių, kuriomis Magisteriumas pats save apibūdino (29). Kalbant apie „paralelinį magisteriumą”, reikia pasakyti, jog, priešpriešindamas save ganytojų Magisteriumui, jis gali padaryti didelę dvasinę žalą. Juk disidencija, kai jai pavyksta taip išplėsti savo įtaką, kad ji ima formuoti viešąją nuomonę, ima virsti elgesio taisykle. Tai gali rimtai sutrikdyti Dievo tautą ir paskatinti niekinti tikrąjį autoritetą (30).

35. Disidencija kartais pasitelkia tam tikrą sociologinę argumentaciją, teigiančią, jog didelio krikščionių būrio nuomonė tiesiogiai ir teisingai atspindėtų „antgamtinį tikėjimo jausmą”. Tačiau iš tikrųjų tikinčiųjų nuomonės negali būti paprastai tapatinamos su sensus fidei (31). Tikėjimo jausmas yra teologinio tikėjimo savybė; ir kaip Dievo dovana, įgalinanti asmeniškai laikytis Tiesos, jis negali klysti. Toks asmeninis tikėjimas yra ir Bažnyčios tikėjimas, nes sergėti Žodį Dievas patikėjo Bažnyčiai. Vadinasi, tai, ką tiki tikintysis, sutampa su tuo, ką tiki Bažnyčia. Tad sensus fidei savo esme reiškia gilų sutarimą dvasia ir širdimi su Bažnyčia, sentire cum Ecclesia. Nors teologinis tikėjimas kaip toks negali klysti, tikintysis vis dėlto gali turėti klaidingų nuomonių, nes ne visos jo mintys kyla iš tikėjimo (32). Ne visos idėjos, cirkuliuojančios tarp Dievo tautos, suderinamos su tikėjimu. Taip yra juo labiau, kai žmones savo pusėn gali palenkti viešoji nuomonė, veikiama šiuolaikinių visuomenės komunikavimo priemonių. Ne be pagrindo Vatikano II Susirinkimas pabrėžė neišardomą sensus fidei ir vadovavimo Dievo tautai tų, kurie priklauso ganytojų Magisteriumui, ryšį. Šiedu dalykai neatsiejami (33). Magisteriniais įsikišimais siekiama laiduoti Bažnyčios vienybę Viešpaties tiesos aspektu. Jie padeda jai „išlikti tiesoje” kintančių savavališkų nuomonių akivaizdoje ir išreiškia klusnumą Dievo žodžiui (34). Net ir tada, kai atrodo, jog tokiais veiksmais ribojama teologų laisvė, šie aktai savo ištikimybe perduotam tikėjimui kuria gilesnę laisvę, galinčią kilti tiktai iš tiesos vienybės.

36. Teisės į disidenciją neįmanoma pateisinti tikėjimo akto laisve. Juk ši laisvė žymi ne visišką laisvę tiesos atžvilgiu, bet laisvą asmens apsisprendimą remiantis moraline pareiga priimti tiesą. Tikėjimo aktas yra savanoriškas aktas, nes žmogus, išgelbėtas Kristaus Atpirkėjo ir jo pašauktas būti įvaikintu sūnumi (plg. Rom 8, 15; Gal 4, 5; Ef 1, 5; Jn 1, 12), gali laikytis Dievo tik tada, kai, Tėvo patrauktas (plg. Jn 6, 44), nusilenkia Dievui protingu tikėjimu (plg. Rom 12, 1). Deklaracijoje Dignitatis humanae primenama (35), jog jokiai žmogiškajai valdžiai nevalia peržengti savo kompetencijos ribų bei gvieštis teisės kištis į šį pasirinkimą darant spaudimą ar varžant. Pagarba religijos laisvei yra pagarbos visoms žmogaus teisėms pagrindas. Todėl žmogaus teisėmis niekuomet negalima grįsti priešiškumo Magisteriumo įsiterpimui. Toks elgesys liudija, jog asmuo nesuvokia Bažnyčios, gavusios iš Viešpaties užduotį skelbti išganymo tiesą visiems žmonėms, prigimties bei misijos. Bažnyčia atlieka šią misiją eidama Kristaus pėdomis, žinodama, kad „tiesa žmogų įtikina ne kitaip, kaip tik pačios tiesos galia švelniai ir drauge galingai veikdama jo protą” (36).

37. Dieviškuoju priesaku, duotu Bažnyčiai, Magisteriumui patikėta misija dėstyti Evangelijos mokymą, saugoti jo vientisumą ir taip ginti Dievo tautos tikėjimą. Siekiant atlikti šią pareigą, Magisteriumui gali tekti imtis griežtų priemonių, pavyzdžiui, atimti iš teologo, nukrypstančio nuo tikėjimo doktrinos, missio canonica ar įgaliojimą mokyti arba pareikšti, kad kai kurie raštai šios doktrinos neatitinka. Tokiais veiksmais Magisteriumas stengiasi būti ištikimas savo misijai ginti Dievo tautos teisę gauti autentišką bei vientisą Bažnyčios žinią ir nebūti trikdomai ypač pavojingų nuomonių. Tokiomis aplinkybėmis pareikštas Magisteriumo įvertinimas yra nuodugnaus tyrimo, vykstančio pagal nustatytas procedūras, kurios numato galimybę suinteresuotajai šaliai geriau paaiškinti savo galbūt klaidingai suprastą mintį, rezultatas. Tačiau toks įvertinimas taikomas ne teologo asmeniui, bet jo viešai pareikštoms intelektinėms pozicijoms. Tai, kad šios procedūros gali būti tobulesnės, nereiškia, kad jos prieštarauja teisingumui ir teisei. Kalbėti šiuo atveju apie žmogaus teisių pažeidimą netinka, nes tai liudija negebėjimą suvokti teisingą šių teisių hierarchiją ir bažnytinės bendruomenės bei jos bendrojo gėrio prigimtį. Negana to, teologas, nelinkęs mąstyti taip, kaip Bažnyčia (sentire cum Ecclesia), prieštarauja savo laisvai ir sąmoningai prisiimtam įsipareigojimui mokyti Bažnyčios vardu (37).

38. Galiausiai disidencijos negalima pateisinti nei argumentacija, apeliuojančia į pareigą vadovautis savo paties sąžine. Taip yra pirmiausia todėl, kad sąžinė įgalina praktikos aspektu įvertinti priimtiną sprendimą, o mums čia rūpi doktrininių ištarmių tiesa. Be to, taip yra dar ir dėl to, kad teologas, kaip ir kiekvienas tikintysis, ne tik turi vadovautis savo sąžine, bet ir privalo ją ugdyti. Sąžinė nėra nepriklausoma ir neklystanti galia. Tai moralinio įvertinimo aktas atsakingai renkantis. Teisinga sąžinė būna deramai apšviesta tikėjimo bei objektyvios dorovės ir kaip išankstinės sąlygos reikalauja valios tiesumo ieškant tikrojo gėrio. Teisinga katalikų teologo sąžinė suponuoja ne tik tikėjimą Dievo žodžiu, kurio turtus jis turi tirti, bet ir meilę Bažnyčiai, iš kurios jis gauna savo misiją, bei pagarbą jos Magisteriumui, besinaudojančiam dieviškąja paspirtimi. Priešpriešinti sąžinės magisteriumą kaip aukščiausią Bažnyčios Magisteriumui reiškia perimti laisvojo tyrinėjimo principą, nesuderinamą su Apreiškimo tvarka bei jos perteikimu Bažnyčioje ir, vadinasi, su teisingu teologijos supratimu bei teologo vaidmeniu. Tikėjimo teiginiai yra nėra vien Dievo žodžio individualaus tyrinėjimo ir nevaržomo kriticizmo vaisius, tai bažnytinis paveldas. Atsiskiriant nuo vyskupų, prižiūrinčių bei išlaikančių gyvą apaštališkąją tradiciją, neatitaisomai sugriaunamas ir ryšys su Kristumi (38).

39. Bažnyčia, imanti pradžią iš Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės (39), yra bendrystės slėpinys. Jos steigėjas norėjo, kad jos organizacinės sąrangos šerdis būtų hierarchija, įsteigta tarnauti Evangelijai ir ja gyvenančiai Dievo tautai. Sekdami pirmosios bendruomenės narių pavyzdžiu, visi pakrikštytieji su savo charizmomis turi nuoširdžiai siekti harmoningos tikėjimo, gyvenimo ir kulto vienybės (plg. Apd 2, 42). Ši taisyklė kyla iš Bažnyčios pačios esmės. Todėl pilietinei visuomenei ar demokratijos sistemai būdingi elgesio standartai negali būti be išlygų taikomi Bažnyčiai. Dar mažiau santykių Bažnyčioje pavyzdys gali būti ją supančio pasaulio mąstysena (plg. Rom 12, 2). Viešosios nuomonės apklausos siekiant nustatyti, ką reikėtų daryti ir ko ne, priešinimasis Magisteriumui darant viešosios nuomonės spaudimą, nurodant į teologų „konsensusą”, laikantis nuomonės, kad teologas yra pranašiškas „bazinės” ar autonominės bendruomenės, neva visos tiesos šaltinio, kalbėtojas, – visa tai liudija didelį tiesos ir Bažnyčios jausmo praradimą.

40. Bažnyčia yra „tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis” (40). Vadinasi, siekti santarvės ir bendrystės reiškia didinti jo liudijimo bei įtikinamumo jėgą. Kita vertus, pasiduoti disidencijos pagundai reiškia leisti pradėti veikti „neištikimybės Šventajai Dvasiai raugui” (41).

Teologija ir Magisteriumas tikrai yra skirtingų prigimčių bei vykdo ne tas pačias misijas, kurių nevalia painioti. Tačiau Bažnyčioje jie atlieka du gyvybiškai svarbius vaidmenis, kurie turi vienas į kitą įsiskverbti bei vienas kitą praturtinti dėl tarnystės Dievo tautai. Iš paties Kristaus gautoji galia įpareigoja ganytojus sergėti šią vienybę bei rūpintis, kad gyvenimo įtampos nevirstų susiskaldymais. Jų galia, pranokstanti dalines pozicijas bei prieštaras, turi suvienyti visus išlaikant Evangelijos, kuri yra „sutaikinimo žinia” (plg. 2 Kor 5, 18–20), vientisumą.

Teologus jiems būdingos charizmos įpareigoja prisidėti prie Kristaus Kūno statydinimo vienybėje ir tiesoje. Jų indėlis kaip niekada būtinas, nes pasaulinei evangelizacijai reikia visos Dievo tautos pastangų (42). Susidūrę su sunkumais, kylančiais dėl jų tyrinėjimų pobūdžio, jie turėtų stengtis juos įveikti per pasitikėjimo kupiną dialogą su ganytojais, vadovaudamiesi tiesos ir meilės dvasia, kuri yra ir Bažnyčios bendrystės dvasia.

41. Ir vyskupai, ir teologai turi neužmiršti, kad Kristus yra galutinis Tėvo žodis (plg. Žyd 1, 2), kuriuo, pasak šv. Kryžiaus Jono, „Dievas pasakė mums viską sykiu ir vienu metu” (43). Kaip toks, jis yra Tiesa, kuri išlaisvina (plg. Jn 8, 36; 14, 6). Pritarimo ir nusilenkimo Žodžiui, kuris patikėtas Magisteriumo vadovaujamai Bažnyčiai, aktai galiausiai skirti Dievui ir veda mus į tikrosios laisvės karalystę.
 

PABAIGA

42. Švenčiausioji Mergelė Marija yra Bažnyčios Motina ir tobula Ikona. Nuo pat Naujojo Testamento pradžios ji vadinama palaimintąja, nes nedelsdama ir nesvyruodama įtikėjo Dievo žodžiu (plg. Lk 1, 38.45), kurį laikė ir svarstė savo širdyje (plg. Lk 2, 19.51). Dėl to ji tapo pavyzdžiu ir pagalbos šaltiniu visai Dievo tautai, patikėtai jos motiniškajai globai. Marija rodo mums, kaip priimti Žodį ir jam tarnauti. Sykiu ji kreipia mūsų žvilgsnį į galutinį tikslą – jos Sūnaus Jėzaus Kristaus pasauliui laimėtąjį išganymą, kurį turime skelbti visiems žmonėms. Baigdama šią instrukciją, Tikėjimo mokslo kongregacija rimtai kviečia vyskupus palaikyti ir plėtoti pasitikėjimo ryšius su teologais, vadovaujantis meile ir supratimu, jog ir vieni, ir kiti turi vieningai priimti Žodį bei jam tarnauti. Tuomet jie lengviau įveiks tam tikras kliūtis, neatsiejamas nuo žmogaus žemiškosios būklės. Taip visi galės vis geriau tarnauti Žodžiui ir Dievo tautai, kad Dievo tauta, ištvermingai laikydamasi nuo pradžių girdėtojo mokymo apie tiesą ir laisvę, pasiliktų Sūnuje ir Tėve ir įgytų pažadėtą amžinąjį gyvenimą (plg. 1 Jn 2, 24–25).

Ši instrukcija priimta Tikėjimo mokslo kongregacijos visuotiniame susirinkime ir per audienciją, suteiktą žemiau pasirašiusiam kardinolui prefektui, patvirtinta popiežiaus Jono Pauliaus II, nurodžiusio ją paskelbti.

Roma, Tikėjimo mokslo kongregacija,
1990 m. gegužės 24 d., Viešpaties Dangun Žengimo iškilmė

Kardinolas JOSEPH RATZINGER
Prefektas

ALBERTO BOVONE
Titulinis Cezarėjos Numidijoje arkivyskupas
Sekretorius


N u o r o d o s

(1) Dogminė konstitucija Dei Verbum, 8.
(2) Dogminė konstitucija Lumen gentium, 12.
(3) Plg. Šv. Bonaventūras. Prooem. in I Sent., q. 2, ad 6: „Quando fides non assentit propter rationem, sed proptem amorem eius  cui assentit, desiderat habere rationes”.
(4) Plg. Jonas Paulius II. Discorso in occasione della consegna del premio internazionale Paulo VI a Hans Urs von Balthasar (1984 06 23): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, VII, 1 (1984), 1911–1917.
(5) Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija De fide catholica, De revelatione, can. 1: DS 3026.
(6) Dekretas Optatam totius, 15.
(7) Jonas Paulius II. Discorso ai teologi ad Altötting (1980 11 18): AAS 73 (1981), 104; taip pat plg. Paulius VI. Discorso ai membri della Commissione Teologica Internationale (1972 10 11): AAS 64 (1972), 682–683; Jonas Paulius II. Discorso ai membri della Commissione Teologica Internationale (1979 10 26): AAS 71 (1979), 1428–1433.
(8) Dogminė konstitucija Dei Verbum, 7.
(9) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Mysterium Ecclesiae, 2: AAS 65 (1973), 398 ir toliau.
(10) Plg. Dogminė konstitucija Dei Verbum, 10.
(11) Dogminė konstitucija Lumen gentium, 24.
(12) Plg. Dogminė konstitucija Dei Verbum, 10.
(13) Plg. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 25; Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Mysterium Ecclesiae, 3: AAS 65 (1973), 400 ir toliau.
(14) Plg. Professio fidei et Iusiurandum fidelitatis: AAS 81 (1989), 104 ir toliau: „omnia et singula quae cisrca doctrinam de fide vel moribus ab eadem definitive proponuntur”.
(15) Plg. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 25; Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Mysterium Ecclesiae, 3–5: AAS 65 (1973), 400–404; Professio fidei et Iusiurandum fidelitatis: AAS 81 (1989), 104 ir toliau.
(16) Plg. Paulius VI. Enciklika Humane vitae, 4: AAS 60 (1968), 483.
(17) Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Filius, 2 sk.: DS 3005.
(18) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 360–361 kan.; Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Regimini Eccelsiae universae (1967 08 15), 29–40: AAS 59 (1967), 879–899; Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor Bonus (1988 06 28): AAS 80 (1988), 873–874.
(19) Dogminė konstitucija Lumen gentium, 22–23. Kaip žinoma, po antrojo nepaprastojo Vyskupų sinodo Šventasis Tėvas patikėjo Vyskupų kongregacijai užduotį ištirti „teologinį teisinį vyskupų konferencijų statusą”.
(20) Plg. Paulius VI. Discorso ai partecipanti al Congresso internazionale sulla Teologia del Concilio Vaticano II (1966 10 01): Insegnamenti di Paolo VI: AAS 58 (1966), 892 ir toliau.
(21) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 833 kan.; Professio fidei et Iusiurandum fidelitatis: AAS 81 (1989), 104 ir toliau.
(22) Tikėjimo išpažinimo naujajame tekste (plg. 15) taip išryškinamas šių mokymų reikalaujamo pritarimo pobūdis: „Firmiter etiam amplector et retineo…”
(23) Plg. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 25; Kanonų teisės kodeksas, 752 kan.
(24) Dogminė konstitucija Lumen gentium, 25, § 1.
(25) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Paterna cum benevolentia, (1974 12 08): AAS 67 (1975), 5–23; taip pat plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Mysterium Ecclesiae: AAS 65 (1973), 396–408.
(26) Deklaracija Dignitatis humanae, 10.
(27) Prieštaraujančio ganytojų magisteriumui ir su juo besivaržančio teologų „paralelinio magisteriumo” idėją kartais mėginama grįsti nurodant tam tikrus tekstus, kur šv. Tomas Akvinietis skiria magisterium cathedrae pastoralis ir magisterium cathedrae magisterialis (Contra impugnantes, c. 2: Quodlib. III, q. 4, a. 1 (9); In IV. Sent., 19, 2, 2, q.3, sol. 2, ad 4). Iš tikrųjų šie tekstai tokios pozicijos neremia, nes šv. Tomas buvo visiškai tikras, jog teisę spręsti doktrinos klausimais turi tiktai officium praelationis.
(28) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Paterna cum benevolentia, 4: AAS 67 (1975), 14–15.
(29) Plg. Paulius VI. Discorso ai membri della Commissione Teologica Internazionale (1973 10 11): AAS 65 (1973), 555–559.
(30) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptos hominis, 19: AAS 71 (1979), 308; Discorso ai fedeli di Managua (1983 03 04), 7: AAS 75 (1983), 723; Discorso ai religiosi a Guatemala (1983 03 08), 3: AAS 75 (1983), 746; Discorso ai vescovi a Lima (1985 02 02), 5: AAS 77 (1985), 874; Discorso alla Conferenza dei vescovi belgi a Malines (1985 05 18), 5: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, VIII, 1 (1985), 1481; Discorso ad alcuni vescovi americani in visita ad limina (1988 10 15), 6: L’Osservatore Romano (1988 10 16), p. 4.
(31) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 5: AAS 74 (1982), 85–86.
(32) Plg. Tridento Susirinkimas, VI ses., 9 sk. formulė: fides „cui non potest subesse falsum”: DS 1534; plg. šv. Tomas  Akvinietis. Summa Theologiae, II-II, q. 1, a. 3, ad 3: „Possibile esr enim hominem fidelem ex coniectura humana falsum aliquid aestimare. Sed quod ex fide falsum aestimet, hoc est impossibile”.
(33) Plg. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 12.
(34) Plg. Dogminė konstitucija Dei Verbum, 10.
(35) Deklaracija Dignitatis humanae, 9–10.
(36) Ten pat, 1.
(37) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Sapientia Christiana (1979 04 15), 27: AAS 71 (1979), 483; Kanonų teisės kodeksas, 812 kan.
(38) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Paterna cum benevolentia, 4: AAS 67 (1975), 15.
(39) Plg. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 4.
(40) Dogminė konstitucija Lumen gentium, 1.
(41) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Paterna cum benevolentia, 2–3: AAS 67 (1975), 10–11.
(42) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 32–35: AAS 81 (1989), 451–459.
(43) Plg. Kryžiaus Jonas. Ascent of Mount Carmel, II, 22, 3.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2001 lapkričio 28, Nr. 22.