TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA

Instrukcija dėl maldų prašant Dievo išgydymo
 
 

2000 rugsėjo 25


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 2001 sausio 17, Nr. 1.

T U R I N Y S
ĮŽANGA

I. DOKTRINOS ASPEKTAI

1. Liga ir išgydymas: jų prasmė ir vertė išganymo ekonomijoje
2. Išgydymo troškimas ir maldos prašant išgydymo
3. „Išgydymo charizma“ Naujajame Testamente
4. Maldos prašant Dievo išgydymo Bažnyčios Tradicijoje
5. „Gydymo charizma“ šiandien
II. DISCIPLININĖS NUOSTATOS

NUORODOS



ĮŽANGA
 

Giliai žmogaus širdyje glūdintį laimės ilgesį visuomet lydėdavo troškimas būti išlaisvintam iš ligos ir įstengti suprasti jos prasmę tuomet, kai tenka ją išgyventi. Tai yra žmogiškas reiškinys, vienaip ar kitaip paliečiantis kiekvieną žmogų ir sulaukiantis ypatingo atgarsio Bažnyčioje, kur liga suvokiama kaip vienijimasis su Kristumi ir dvasinis skaistinimas, o šalia sergančiojo esantiems žmonėms kaip proga praktikuoti meilę. Tačiau tai dar ne viskas, nes liga, panašiai kaip kitos žmogiškojo kentėjimo formos, yra išskirtinis maldos metas, tiek prašant malonės arba gebėjimo priimti ligą tikėjimo dvasia ir atsiduodant Dievo valiai, tiek maldaujant išgydymo.

Todėl malda, prašant sveikatos sugrąžinimo, būdinga visų amžių, taip pat mūsų dienų Bažnyčios patirčiai. Tam tikra prasme naujas reiškinys yra maldos sambūrių, kartais susietų su liturgijos šventimu, prašant Dievo išgydymo, daugėjimas. Daugeliu atvejų, anaiptol neatsitiktinai, paskelbiama apie įvykusius išgydymus, taip sukeliant to paties reiškinio lūkesčius kituose to paties pobūdžio sambūriuose. Tokiomis aplinkybėmis kartais kalbama apie numanomą išgydymo charizm?.

Kyla klausimas, kaip dera liturgiškai sutvarkyti tokius maldos susirinkimus, kuriuose siekiama išgydymo. Už tai ypač atsakinga Bažnyčios vyresnybė, kuriai tenka prižiūrėti liturginių šventimų tvarką ir nustatyti tam atitinkamas normas.

Todėl pasirodė tinkama pagal Kanonų teisės kodekso 34 kanoną paskelbti Instrukciją, pirmiausia siekiant padėti vietos ordinarams geriau vadovauti tikintiesiems šioje srityje, puoselėjant tai, kas gera, ir ištaisant tai, kas vengtina. Siekiant teisingai suvokti ir nukreipti šias disciplinines nuorodas, reikėjo, kad jos remtųsi pagrįsta doktrina. Todėl atrodė tinkama prieš disciplininę instrukcijos dalį pateikti doktrininę dalį apie išgydymo malones ir maldas, prašant jų.
 

I. DOKTRINOS ASPEKTAI



1. Liga ir išgydymas: jų prasmė ir vertė išganymo ekonomijoje

„Žmogus, kad ir pašauktas džiaugsmui, kasdieniame gyvenime patiria visokiausių kentėjimų ir skausmų“ (1). Todėl Viešpats savo atpirkimo pažadu skelbia širdies džiaugsmą, kylantį iš išlaisvinimo nuo kentėjimų (plg. Iz 30, 29; 35, 10; Bar 4, 29). Jis yra tas, kuris „išgelbsti nuo viso, kas pikta“ (Išm 16, 8). Tarp įvairių kentėjimo formų su liga susiję kentėjimai sudaro nuolatinę žmonijos istorijos tikrovę; žmogus giliai trokšta būti išlaisvintas nuo jų ir nuo visokio blogio. Senajame Testamente „Izraelis patiria, kad liga yra slaptingai susijusi su nuodėme ir blogiu“ (2). Tarp bausmių, kuriomis Dievas grasina už tautos neištikimybę, ligoms tenka svarbi vieta (plg. Įst 28, 21–22. 27–29. 35). Dievo išgydymo maldaujantis ligonis išpažįsta, kad jis buvo teisingai nubaustas už savo nuodėmes (plg. Ps 38; 41; 107, 17 – 31). Tačiau liga ištinka taip pat ir teisiuosius, ir žmogus klausia, kodėl taip yra. Jobo knygoje šis klausimas keliamas daugelyje vietų. „Nors kančia iš tikrųjų turi bausmės prasmę, kai ji siejasi su kalte, tačiau netiesa, kad kiekviena kančia yra kaltės padarinys ir turi bausmės pobūdį. Senajame Testamente tai ypatingai įrodo teisiojo Jobo paveikslas. <…> Jeigu Viešpats sutinka kančiomis išbandyti Jobą, jis tai daro norėdamas parodyti jo teisumą“ (3).

Vis dėlto liga yra blogis, nors ji gali turėti teigiamas pasekmes įrodant teisiojo ištikimybę arba atkuriant nuodėmės pažeistą teisumą, arba vedant nusidėjėlį į pasitaisymo ir atsivertimo kelią. Štai kodėl pranašas skelbia ateities laikus, kai nebebus ligų bei negalavimų, o gyvenimo tėkmės nebenutrauks mirtis (plg. Iz 35, 5–6; 65, 19–20).

Į klausimą, kodėl liga ištinka ir teisiuosius, galutinai atsakoma Naujajame Testamente. Jėzaus viešojoje veikloje jo susitikimai su sergančiaisiais yra neatsitiktiniai, jie vyksta nuolat. Jis daugelį išgydo stebuklingai, tad stebuklingi gydymai būdingi jo veiklai: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas Karalystės evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negalias“ (Mt 9, 35; plg. 4, 23). Išgydymai yra jo mesijinės pasiuntinybės ženklai (plg. Lk 7, 20–23). Jie parodo Dievo karalystės pergalę prieš visokį blogį ir tampa viso žmogaus, jo kūno ir sielos, išgydymo simboliais. Jie pasitarnauja kaip įrodymai, kad Jėzus turi galią atleisti nuodėmes (Plg. Mk 2, 1–12); jie yra išgydymo gėrybių ženklai, kaip antai paralyžiuotojo išgydymas prie Betzatos tvenkinio (Plg. Jn 5, 2 – 9, 19–21) ir aklo gimusio vyro (plg. Jn 9).

Anot Naujojo Testamento pasakojimų, pirmąją evangelizaciją lydėjo daugybė stebuklingų išgydymų, patvirtinusių Evangelijos skelbimo jėgą. Toks buvo prisikėlusiojo Jėzaus pažadas, ir pirmosios krikščionių bendruomenės išvydo, kaip jis išsipildė: „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai <...>. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Mk 16, 17–18). Pilypo skelbimą Samarijoje lydėjo stebuklingi išgydymai. „Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir ėmė skelbti jiems Mesiją. Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, nes ne tik girdėjo, bet ir matė daromus stebuklus. Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios. Buvo pagydyta daug paralyžiuotųjų ir luošų“ (Apd 8, 5–7). Šventasis Paulius aprašo, kaip jis skelbė Evangeliją, ir jo skelbimą lydėjo ženklai bei stebuklai, įvykdyti Šventosios Dvasios galia: „Nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs, kad pagonys paklustų žodžiu ir darbu ženklų bei stebuklų galia ir Dievo Dvasios galybe“ (Rom 15, 18–19; plg. 1 Tes 1, 5; 1 Kor 2, 4–5). Pagrįsta manyti, kad daugelis iš šių ženklų ir stebuklų, Dievo galybės pasireiškimų, lydėjusių Evangelijos skelbimą, buvo stebuklingi išgydymai. Šie stebuklai buvo susiję ne vien tik su apaštalu Pauliumi, bet pasireikšdavo ir per tikinčiuosius: „Ar tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro dėl jūsų įstatymo darbų, ar dėl jūsų klusnumo tikėjimui?“ (Gal 3, 5).

Mesijinė pergalė prieš ligą, kaip ir prieš kitokius žmogiškuosius kentėjimus, įvyksta ne vien juos pašalinant stebuklingu išgydymu, bet taip pat per savanorišką ir nekaltą Kristaus kančią, suteikiančią kiekvienam žmogui galimybę vienytis su Viešpaties kentėjimais. „Pats Jėzus, būdamas be nuodėmės, savo kančios metu kentėjo visokeriopus skausmus ir prisiėmė visų žmonių negalias: taip jis įvykdė, ką apie jį rašė pranašas Izaijas“ (plg. Iz 53, 4–5) (4). Tačiau negana to: „Ant Kristaus Kryžiaus per kančią buvo ne tik įvykdytas Atpirkimas, bet atpirkta ir pati žmogiškoji kančia.<…> Per kančią laimėdamas Atpirkimą, Kristus kartu išaukštino žmogiškąją kančią, pakeldamas ją į Atpirkimo lygmenį. Taigi kiekvienas žmogus per savo kančią gali tapti atperkamosios Kristaus kančios dalyviu“ (5).

Bažnyčia apsupa ligonius ne tik savo meilinga globa, ji taip pat pripažįsta, kad jie yra pašaukti „veikliai patirti žmogaus ir krikščionio pašaukimą bei dalyvauti Dievo karalystės augime nauju, dar vertingesniu būdu. Apaštalo Pauliaus žodžiai, turintys tapti jų gyvenimo programa, yra šviesa, leidžianti regėti, kad tokia situacija irgi yra malonė: ‘Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia’ (Kol 1, 24). Būtent šis atradimas paskatino Paulių džiaugtis: ‘Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus’ (Kol 1, 24)“ (6). Čia kalbama apie velykinį džiaugsmą, kuris yra Šventosios Dvasios vaisius. Panašiai kaip šventasis Paulius, „daugelis ligonių gali gyventi ‘didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu’ (1 Tes 1, 6) ir būti Kristaus prisikėlimo liudytojais“ (7).


2. Išgydymo troškimas ir maldos prašant išgydymo

Darant prielaidą, kad Dievo valia yra priimama, ligonio troškimas išgyti yra geras ir drauge giliai žmogiškas, ypač jei jis įgyja į Dievą nukreiptos pasitikinčios maldos formą. Siracidas ragina: „Mano vaike, kai sergi, nelūkuriuok, bet melskis Viešpačiui, kuris tave išgydys“ (Sir 38, 9). Daugelyje psalmių meldžiama išgydymo (plg. Ps 6; 37; 40; 87).

Jėzaus viešosios tarnystės metu daugybė ligonių kreipiasi į jį tiek tiesiogiai, tiek per savo draugus bei giminaičius, prašydami atkurti sveikatą. Viešpats priima visus šiuos prašymus, ir evangelijose nėra net užuominos, kad būtų priekaištaujama dėl tokių maldų. Vienintelis Viešpaties nusiskundimas yra dėl galimo tikėjimo trūkumo: „Jei ką gali?! Tikinčiam viskas galima!“ (Mk 9, 23; plg. Mk 6, 5–6; Jn 4, 48).

Pagirtina yra ne tik atskirų tikinčiųjų malda, prašant savo ar kitų asmenų išgydymo, ir pati Bažnyčia liturgijoje prašo Viešpaties suteikti sveikatą ligoniams. Pirmiausia ji turi sakramentą, kuris „yra išimtinai skirtas sustiprinti tiems, kuriuos vargina ligos; tai Ligonių patepimas“ (8). „Bažnyčia niekuomet nepaliovė švęsti šį sakramentą už savo narius, kunigų patepimu bei malda pavesdama sergančiuosius kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, melsdama, kad jis juos pakeltų ir išgelbėtų“ (9). Prieš pat patepimą, aliejaus palaiminimo metu, Bažnyčia meldžiasi: „Tegu šis aliejus bus vaistas visiems, kurie bus juo patepti; išgydyk jų sielą, kūną ir dvasią ir išlaisvink iš visokių ligų, skausmo ir kentėjimų“ (10). Tuomet dviem pirmomis maldomis po patepimo maldaujama ligonių išgydymo (11). Sakramentas yra būsimosios karalystės laidas ir pažadas, todėl jis taip pat skelbia prisikėlimą, kai „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4). Be to, Romos Mišiole yra Mišių formuliaras už ligonius, kuriuo meldžiama dvasinių malonių, taip pat ligonių išgydymo (12). Apeigyno Rituale Romanum skyriuje De benedictionibus nurodoma Ordo benedictionis infirmorum, kur yra įvairių euchologinių tekstų, kuriais maldaujama išgydymo: antrajame Preces formuliare (13), keturiose maldose Orationes benedictionis pro adultis (14), dviejose Orationes benedictionis pro pueris (15) ir Ritus brevior (16) maldoje.

Žinoma, malda nenuneigia, o veikiau ragina pasitelkti veiksmingas natūralias priemones sveikatai išsaugoti ir atgauti, taip pat ragina Bažnyčios sūnus ir dukteris rūpintis ligoniais, padėti jiems kūnu bei dvasia ir stengtis išgydyti ligą. „Tai Dievo plano dalis, kad žmogus nuolat kovotų su liga, kad iš visų jėgų siektų sveikatos palaimos“ (17).
 

3. „Išgydymo charizma“ Naujajame Testamente

Stebuklingi išgydymai liudija Evangelijos skelbimo galią ne tik apaštalų laikais. Naujajame Testamente nurodoma taip pat, kad Jėzus apaštalams ir pirmiesiems Evangelijos skelbėjams iš tikrųjų suteikė galią gydyti ligas. Pasak Mato ir Luko pasakojimų, pašaukdamas Dvylika į pirmąją misiją, Viešpats suteikia jiems „valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negalias“ (Mt 10, 1; plg. Lk 9, 1), ir liepia: „gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus“ (Mt 10, 8). Išsiųsdamas septyniasdešimt du mokinius Viešpats irgi liepia: „Gydykite ligonius“ (Lk 10, 9). Gydymo galia duodama atsižvelgiant į misiją, ji skirta ne patiems mokiniams išaukštinti, bet misijai patvirtinti.

Apaštalų darbuose aprašomi jų padaryti stebuklai: „apaštalai darė daug stebuklingų ženklų“ (Apd 2, 43; plg. 5, 12). Šie nuostabūs darbai apreiškė jų misijos tiesą ir galią. Be šių trumpų apibendrinančių nuorodų, Apaštalų darbuose visų pirma pasakojama apie stebuklingus išgydymus, padarytus paskirų Evangelijos skelbėjų: Stepono (plg. Apd 6, 8), Pilypo (plg. Apd 8, 6–7) ir pirmiausia Petro (plg. Apd 3, 1–10; 5, 15; 9, 33–34, 40–41) bei Pauliaus (plg. Apd 14, 3, 8–10; 15, 12; 19, 11–12; 20, 9–10; 28, 8–9).

Morkaus evangelijos pabaigoje, taip pat Laiške galatams, kaip nurodėme aukščiau, atsiveria platesnė perspektyva, ir stebuklingi išgydymai nebesiejami tik su apaštalais ir kai kuriais Evangelijos skelbėjais, atlikusiais svarbų vaidmenį pirmojoje misijoje. Šiuo požiūriu užuomina apie „gydymo charizmas“ (plg. 1 Kor 12, 9.28.30) įgyja ypatingos svarbos. Pačios sąvokos charisma reikšmė yra plati; charizma yra „malonės dovana“, o šiuo atveju kalbama apie „gautas gydymo dovanas“. Šios dovanos, kalbant daugiskaita, priskiriamos asmeniui (plg. 1 Kor 12, 9), todėl jų nedera suprasti distributyviai, kaip išgijimų, kuriuos kiekvienas išgijusysis išmeldžia sau pačiam, o kaip gydymo dovaną, kurią asmuo gauna kitų labui. Ši dovana suteikiama vienoje Dvasioje, tačiau detaliau nenurodoma, kaip gaunamas gydymas. Galima manyti, kad tai įvyksta per maldą, galbūt lydimą tam tikrų simbolinių gestų.

Jokūbo laiške nurodoma, kaip Bažnyčia per savo kunigus veikia siekdama išgelbėti ligonius – taip pat fizine prasme. Tačiau čia kalbama ne apie stebuklingus išgydymus, o apie kažką kitą, skirtingą nuo 1 Kor 12, 9 minimų „gydymo charizmų“. „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15). Čia kalbama apie sakramentinį veiksmą: ligonio patepimą aliejumi ir maldą „virš jo“, o ne tik „už jį“, tarsi tai būtų tik užtarimo ar prašymo malda; kalbama veikiau apie efektyvų veiksmą virš ligonio (18). Veiksmažodžiai „išgelbės“ ir „pakels“ nurodo, kad šiuo veiksmu siekiama ne tik ir ne pirmiausia kūno išgydymo, nors ši prasmė taip pat apimama. Pirmasis veiksmažodis kitose Jokūbo laiško vietose žymi dvasinį išgelbėjimą (plg. 1, 21; 2, 14; 4, 12; 5, 20), tačiau Naujajame Testamente jis taip pat vartojamas „išgydymo“ prasme (plg. Mt 9, 21; Mk 5, 28.34; 6, 56; 10, 52; Lk 8, 48). Antrasis veiksma?odis kartais turi „prisikėlimo“ reikšmę (plg. Mt 10, 8; 11, 5; 14, 2), tačiau jis reiškia ir ligos parblokšto žmogaus „pakėlimą“ stebuklingu išgydymu (plg. Mt 9, 5; Mk 1, 31; 9, 27; Apd 3, 7).
 

4. Maldos prašant Dievo išgydymo Bažnyčios Tradicijoje

Bažnyčios tėvai laikydavo normaliu dalyku tikinčiojo prašymą ne tik sielos, bet ir kūno sveikatos. Dėl gyvenimo gėrybių, sveikatos ir fizinio darnumo šv. Augustinas rašė: „Reikia melstis, kad [šie dalykai] būtų išsaugoti, jei jie turimi, ar kad jie būtų suteikti, jei jų neturima“ (19). Šis Bažnyčios tėvas paliko liudijimą apie draugo išgydymą, įvykusį jo namuose per vyskupo, kunigo ir kelių diakonų maldą (20).

Tiek Vakarų, tiek Rytų liturginėse apeigose pastebima panaši orientacija. Vienoje iš maldų po komunijos prašoma, kad „šios dieviškosios dovanos galia apimtų kūną ir sielą“ (21). Iškilmingoje Didžiojo Penktadienio liturgijoje kviečiama melstis, kad visagalis Dievas „ligas atitolintų“, „ligoniams grąžintų sveikatą“ (22). Tarp reikšmingiausių tekstų pažymėtinas ligonių patepimo aliejaus pašventinimas, kai Dievo prašoma išlieti savo šventą palaiminimą, kad „pateptųjų kūnas, siela ir dvasia būtų išgydyti ir jie būtų išvaduoti nuo visokio kentėjimo, ligos ir prispaudimo“ (23).

Rytų apeigų ligonių patepimo apeigose vartojamos labai panašios formuluotės. Priminsime kelias svarbiausias. Bizantinėse apeigose ligonių patepimo metu kalbama malda: „Šventasis Tėve, sielos ir kūno gydytojau, tu atsiuntei savo vienatinį Sūnų Jėzų Kristų išgydyti visas ligas ir išlaisvinti mus nuo mirties, Kristaus malone išgelbėk savo tarną nuo jį kankinančios kūno ir dvasios negalios“ (24). Koptų apeigose Viešpaties prašoma palaiminti aliejų, kad visi, kurie bus juo patepti, įgytų sielos ir kūno sveikatą. Ligonio patepimo metu kunigas mini Jėzų Kristų, kuris buvo atsiųstas į pasaulį „gydyti visas ligas ir gelbėti nuo mirties“ ir prašo Dievo „išgydyti ligonį nuo kūno negalių ir parodyti jam teising? keli?“ (25).
 

5. „Gydymo charizma“ šiandien

Bažnyčios istorijoje netrūksta stebuklingai gydžiusių šventųjų. Šis reiškinys neapsiribojo tik apaštalų laikais. Tačiau vadinamoji „gydymo charizma“, dėl kurios toliau pateikiami kai kurie doktrininiai paaiškinimai, nepriklauso prie šių taumaturginių reiškinių. Kyla klausimas veikiau dėl maldos sambūrių, organizuojamų specialiai siekiant stebuklingo išgydymo juose dalyvaujantiems ligoniams, arba dėl gydymo maldos po Eucharistinės komunijos siekiant to paties tikslo.

Bažnyčios istorijoje yra daugybė liudijimų apie išgijimus, susijusius su maldos vietomis (šventovėmis, kankinių ar kitų šventųjų relikvijomis ir kt.). Ankstyvaisiais amžiais ir Viduramžiais tai prisidėjo populiarinant maldingas keliones į kai kurias taip pat ir dėl tos priežasties išgarsėjusias šventoves, kaip antai Šv. Martyno iš Tours šventovę, Šv. Jokūbo katedrą Komposteloje ir daugybę kitų. Tas pats reiškinys jau daugiau kaip šimtmetį vyksta Lurde. Tokie išgydymai nesuponuoja „gydymo charizmos“, nes jie nesusiję su tokią charizmą turinčiu asmeniu, tačiau į juos reikia atsižvelgti, doktrinos požiūriu vertinant minėtuosius maldos sambūrius.

Kalbant apie išgydymo siekiančius maldos sambūrius, kuriuose šis tikslas yra vyraujantis ar bent įtakingas planuojant maldos susirinkimus, – dera skirti sambūrius, susijusius su tikra ar tariama „gydymo charizma“, ir sambūrius, neturinčius šios sąsajos. Apie eventualią charizmą galima kalbėti tokiu atveju, kai maldos veiksmingumas siejamas su vienu ar keliais asmenimis arba tam tikra asmenų kategorija, pavyzdžiui sambūrį animuojančios grupės vadovais. Jei nėra ryšio su „gydymo charizma“, tuomet liturginėse knygose numatytas apeigos, jei laikomasi liturginių normų, yra teisėtos ir dažnai tinkamos, panašiai kaip Mišių pro infirmis atveju. Jeigu švenčiama nesilaikant liturginių nuostatų, tokios apeigos stokoja teisėtumo.

Šventovėse gali būti švenčiamos pamaldos, kuriomis per se specialiai neprašoma iš Dievo gydymo malonių, tačiau kuriose dėl organizatorių ir dalyvių intencijų gydymo išmeldimas yra svarbus tikslas. To siekiant organizuojamos tiek liturginės, tiek neliturginės pamaldos: liturginės apeigos (kaip antai, Švenčiausiojo Sakramento išstatymas su palaiminimu) ir neliturginės Bažnyčios skatinamo populiaraus maldingumo išraiškos, kaip iškilmingas Rožinio recitavimas. Šios pamaldos yra teisėtos, jeigu neiškreipiama jų autentiškoji prasmė. Pavyzdžiui, išstatant Švenčiausiąjį Sakramentą, nedera taip iškelti į pirmą planą troškimo išmelsti ligonių pagydymo, kad būtų prarandamas ypatingas Švč. Sakramento adoracijos tikslas, – „suburti tikinčiuosius atpažinti Eucharistijoje nuostabią Kristaus akivaizdą ir pakviesti juos į dvasinę vienybę su Kristumi, vienybę, kurios viršūnė yra sakramentinė Komunija“ (26).

„Gydymo charizmos“ nedera priskirti kokiai nors ypatingai tikinčiųjų kategorijai. Akivaizdu, kad šventasis Paulius, nurodydamas įvairias charizmas 1 Kor 12, „gydymo charizmų“ nepriskiria ypatingai grupei – apaštalams, pranašams, mokytojams, vadovaujantiesiems ar kitiems. Charizmos suskirstomos pagal kitoki? logik?: „visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11). Taigi būtų šališka, jei maldos sambūriuose, organizuojamuose maldaujant Dievo išgydymų, „gydymo charizma“ būtų priskiriama kuriai nors dalyvių grupei, pavyzdžiui, grupės vadovams; veikiau dera pasitikėti visiškai laisva valia Šventosios Dvasios, dovanojančios kai kuriems ypatingą gydymo charizmą, kad būtų apreikšta Prisikėlusiojo malonės galybė. Tačiau netgi intensyviausiomis maldomis nepasiekiama visų ligų išgydymo. Taigi šventasis Paulius turi išgirsti iš Viešpaties: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Be to, kentėjimai, kuriuos tenka pakelti, gali būti prasmingi, nes: „savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).
 
 

II. DISCIPLININĖS NUOSTATOS

Str. 1. Kiekvienas tikintysis teisėtai gali melsti Dievą išgydymo. Jei tai vyksta Bažnyčioje ar kitoje šventoje vietoje, dera, kad tam vadovautų įšventintas tarnautojas.

Str. 2. Gydymo maldos laikomos liturginėmis, jeigu jos yra paimtos iš kompetentingos Bažnyčios vyresnybės patvirtintų liturginių knygų; kitais atvejais maldos laikytinos neliturginėmis.

Str. 3. – § 1. Liturginės išgydymo maldos švenčiamos pagal nustatytas apeigas su liturginiais drabužiais, kaip pateikiama Ordo benedictionis infirmorum apeigyne Rituale Romanum (27).

§ 2. Pagal to paties Rituale Romanum, Praenotanda, V., De aptationibus quae Conferentiae Episcoporum competunt (29) Vyskupų konferencijos gali įtraukti į ligonių laiminimo apeigas adaptacijas, kurios laikomos pastoraciniu požiūriu naudingomis ar net būtinomis, su sąlyga, kad jos prieš tai Apaštalų Sosto peržiūrėtos.

Str. 4 – § 1. Diecezijos vyskupas (29), laikydamasis kan. 838 § 4, turi teisę savo vietinei Bažnyčiai išleisti normas dėl liturginių gydymo pamaldų.

§ 2. Rengiantieji gydymo pamaldas privalo laikytis šių normų švęsdami šias pamaldas.

§ 3. Šioms pamaldoms privalo būti eksplicitinis leidimas, net ir tuomet, jei jas organizuoja arba jose dalyvauja vyskupai ar kardinolai. Dėl teisėtos ir atitinkamos priežasties diecezijos vyskupas turi teisę netgi uždrausti jose dalyvauti kitam vyskupui.

Str. 5 – § 1. Neliturginės išgydymo pamaldos, skirtingai nuo liturginių apeigų šventimo, turi vykti kaip maldos sambūriai ar Dievo žodžio skaitymas. Jas taip pat turi prižiūrėti vietos ordinaras pagal kan. 839 § 2.

§ 2. Reikia rūpestingai vengti sumaišyti tokius laisvus neliturginius susirinkimus su tiesiogine prasme liturginių apeigų šventimu.

§ 3. Šiuose sambūriuose neleistinos isterijos, teatrališkumo, dirbtinumo bei sensacionalizmo apraiškos, ypač iš vadovaujančių asmenų.

Str. 6. Komunikavimo priemonių (ypač televizijos) pasitelkimą gydymo pamaldų metu, dera prižiūrėti diecezijos vyskupui pagal kan. 823 ir Tikėjimo mokslo kongregacijos 1992 m. kovo 30 d. paskelbtos instrukcijos normas (30).

Str. 7 – § 1. Laikantis aukščiau pateiktų 3 str. nuorodų, liturginės ir neliturginės gydymo maldos, išskyrus liturginėse knygose numatytas apeigas ligoniams, neturi būti įtraukiamos nei į Švenčiausiosios Eucharistijos, nei į Sakramentų, nei į Valandų liturgijos šventimą.

§ 2. Švenčiant pamaldas, minimas 1 str., galima įtraukti specialias maldos intencijas dėl ligonių išgydymo į visuotinę tikinčiųjų maldą jai numatytu laiku.

Str. 8 – § 1. Egzorcizmo tarnystė turi būti vykdoma griežtai laikantis diecezijos vyskupo nurodymų ir pagal kan. 1172, Tikėjimo mokslo kongregacijos 1985 m. rugsėjo 29 d. raštą (31) ir Rituale Romanum (32).

§ 2. Apeigyne Rituale Romanum esančios egzorcizmo maldos turi būti atskirtos nuo gydymo pamaldų, tiek liturginių, tiek neliturginių.

§ 3. Absoliučiai draudžiama įterpti tokias egzorcizmo maldas į Šventųjų Mišių, Sakramentų bei Valandų liturgijos šventimą.

Str. 9. Vadovaujantys gydymo pamaldoms, tiek liturginėms, tiek neliturginėms, turi siekti palaikyti maldos sambūryje ramaus maldingumo klimatą ir išlaikyti būtiną apdairumą, jei tarp dalyvaujančiųjų įvyktų išgydymai; po pamaldų šventimo galima nuoširdžiai ir rūpestingai surinkti liudijimus ir pateikti juos kompetentingai ba?nytinei vyresnybei.

Str. 10. Jei liturginėse ar neliturginėse pamaldose esama piktnaudžiavimų arba jei tikinčiųjų bendruomenėje iškyla akivaizdus papiktinimas, arba jei rimtai nesilaikoma liturginių bei disciplinos normų, diecezijos vyskupas savo valdžia privalo būtinai įsikišti.
 
 

Popiežius Jonas Paulius II pasirašiusiam Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektui kardinolui suteiktoje audiencijoje, susipažinęs su kongregacijos visuotinio susirinkimo priimta instrukcija, ją patvirtino ir nurodė paskelbti.

Roma, Tikėjimo mokslo kongregacijos būstinė, 2000 m. rugsėjo 25 d., Kryžiaus Išaukštinimo šventė.

Kardinolas Joseph Ratzinger
Prefektas

Tarcisio Bertone SDB
Vercelli arkivyskupas emeritas,
Sekretorius
 


N U O R O D O S

1. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 53.
2. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1502.
3. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Salvifici doloris, 11.
4. Rituale Romanum, Ex Decreto Sacrosancti Oecumenici Concilii Vaticani II instauratum, Auctoritate Pauli VI PP. VI promulgatum, Ordo Unctionis Infirmorum eorumque Pastoralis Curae. Editio typica, Typis Polyglottis Vaticanis, MCMLXXII, 2.
5. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Salvifici doloris, 19.
6. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 53.
7. Ten pat, 53.
8. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1511.
9. Plg. Rituale Romanum, Ordo Unctionis Infirmorum eorumque Pastoralis Curae, 5.
10. Ten pat, 75.
11. Plg. ten pat, 77.
12. Missale Romanum, Ex Decreto Sacrosancti Oecumenici Concilii Vaticani II instauratum, Auctoritate Pauli VI PP. VI promulgatum, Ordo Unctionis Infirmorum eorumque Pastoralis Curae. Editio typica altera, Typis Polyglottis Vaticanis, MCMLXXV, p. 838–839.
13. Plg. Rituale Romanum, Ex Decreto Sacrosancti Oecumenici Concilii Vaticani II instauratum, Auctoritate Joannis Pauli PP. II promulgatum, De Benedictionibus. Editio typica, Typis Polyglottis Vaticanis, MCMLXXIV, 305.
14. Plg. ten pat, 306–309.
15. Plg. ten pat, 315–316.
16. Plg. ten pat, 319.
17. Rituale Romanum, Ordo Unctionis Infirmorum eorumque Pastoralis Curae, 3.
18. Plg. Tridento Susirinkimas, sess. XIV, Doctrina de Sacramento Extremae Unctionis, cap. 2: DH 1696.
19. Šv. Augustinas. Epistulae 130, VI, 13 (=PL, 33, 499).
20. Plg. Šv. Augustinas. De Civitate Dei, 22, 8, 3 (= PL 41, 762–763).
21. Plg. Missale Romanum, p.563.
22. Ten pat, Oratio universalis, n. X (Pro tribulatis), p. 256.
23. Rituale Romanum, Ordo Unctionis Infirmorum eorumque Pastoralis Curae, 75.
24. Goar. J. Euchologion sive Rituale Graecorum. Venetiis 1730 (Graz 1960), 338.
25. Denzinger H. Ritus Orientalium in administrandis Sacramentis, vv. I–II. Würzburg 1863 (Graz 1961), v. II, p. 497–498.
26. Plg. Rituale Romanum, Ex Decreto Sacrosancti Oecumenici Concilii Vaticani II instauratum, Auctoritate Pauli VI PP. VI promulgatum, De Sacra Communione et de Cultu Mysterii Eucharistici Extra Missam. Editio typica, Typis Polyglottis Vaticanis, MCMLXXIII, 82.
27. Plg. Rituale Romanum, De Benedictionibus, 290–320.
28. Plg. ten pat,39.
29. Ir tie, kas jam teisiškai prilygsta, pagal kan. 381 § 2.
30. Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Mass media e dottrina della fede. (Instrukcija dėl kai kurių socialinio komunikavimo priemonių vartojimo platinant tikėjimo doktriną), 1992 m. kovo 30 d. Libreria Editrice Vaticana, Citta del Vaticano, 1992.
31. Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Epistula Inde ab aliquot annis, Ordinariis locorum missa: in mentem normae vigentes de exorcismis revocantur: AAS 77 (1985) 1169–1170.
32. Plg. Rituale Romanum, Ex Decreto Sacrosancti Oecumenici Concilii Vaticani II instauratum, Auctoritate Joannis Pauli PP. II promulgatum, De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam. Editio typica, Typis Polyglottis Vaticanis, MIM, Praenotanda, 13–19.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 2001 sausio 17, Nr. 1.