POPIEŽIŠKOJI VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ TARYBA
 

PASTORACINĖ INSTRUKCIJA

AETATIS NOVAE

dėl visuomenės komunikavimo priemonių
minint pastoracinės instrukcijos Communio et progressio 20-ąsias metines
 
 

1992 vasario 22


© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 1999
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vokietijos katalikų akcijai RENOVABIS.


T U R I N Y S


Pratarmė
PERVARTA VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO SRITYJE
 

I. VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO APLINKA

A. Kultūrinė ir visuomeninė aplinka
B. Politinė ir ekonominė aplinka


II. VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ UŽDUOTIS

A. Visuomenės komunikavimo priemonės asmenų ir kultūrų labui
B. Visuomenės komunikavimo priemonės dialogo su šių dienų pasauliu labui
C. Visuomenės komunikavimo priemonės žmonių bendruomenės ir visuomeninės pažangos labui
D. Visuomenės komunikavimo priemonės bažnytinės bendrystės labui
E. Visuomenės komunikavimo priemonės naujosios evangelizacijos labui


III. DABARTIES IŠŠŪKIAI

A. Kritinio vertinimo poreikis
B. Solidarumas ir visapusiškas vystymasis
C. Politika ir struktūra
D. Teisės į informaciją ir komunikavimą gynimas


IV. PASTORACINIAI PRIORITETAI IR ATSAKO BŪDAI

A. Žmogiškosios kultūros gynimas
B. Bažnyčios visuomenės komunikavimo priemonių plėtojimas ir skatinimas
C. Komunikuotojų krikščionių ugdymas
D. Visuomenės komunikavimo priemonių  darbuotojų pastoracija


V. PASTORACINIO PLANAVIMO REIKALINGUMAS

A. Vyskupų pareigos
B. Pastoracinio visuomenės komunikavimo plano būtinumas


PABAIGA
 

Priedas
PASTORACINIO VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PLANO ELEMENTAI

Gairės kaip parengti vyskupijos, vyskupų konferencijos ar patriarchiškojo sinodo pastoracinį visuomenės komunikavimo planą
Pastoracinio visuomenės komunikavimo plano rengimas
Tyrimo stadija
Rengimo stadija


NUORODOS


Pratarmė
PERVARTA VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO SRITYJE
 

1. Auštant naujam amžiui, visuomenės komunikavimas taip smarkiai išsiplėtė, kad daro didelę įtaką viso pasaulio kultūroms. Technologijos pokyčiai tėra vienas iš šio reiškinio aspektų. Nėra vietos, kur nebūtų jaučiamas visuomenės komunikavimo priemonių poveikis religinėms ir moralinėms nuostatoms, politinėms ir socialinėms sistemoms, švietimui.

Neįmanoma, pavyzdžiui, nepastebėti komunikavimo, kurio neįstengė sulaikyti nei geografinės, nei politinės sienos, vaidmens 1989 ir 1990 metų pervartose. Jų istorinę reikšmę popiežius apmąstė enciklikoje Centesimus annus (1).

„Pirmasis šių dienų areopagas yra komunikavimo arena, vienijanti žmoniją ir paverčianti ją, kaip sakoma, „globaliniu kaimu“. Visuomenės komunikavimo priemonės įgijo tokią reikšmę, kad daugeliui tapo pagrindine informavimo bei ugdymo, vadovavimo bei įkvėpimo priemone kalbant apie savo paties, šeimos ir visuomenės elgesį” (2).

Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Vatikano II Susirinkimo dekreto dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter mirifica ir dviem dešimtmečiams nuo pastoracinės instrukcijos Communio et progressio paskelbimo, Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba norėtų apmąstyti šios naujos situacijos pastoracines implikacijas. Tai darome vadovaudamiesi Communio et progressio baigiamųjų žodžių dvasia: „Dievo tauta, eidama pirmyn per laikus, kuriais skleidžiasi istorija, <…> su dideliu pasitikėjimu ir karšta meile žvelgia į viską, ką siūlo komunikavimo plėtra kosminiame amžiuje” (3).

Pripažindami nenutrūkstamai galiojant šiuose susirinkiminiuose bei posusirinkiminiuose dokumentuose išdėstytus principus ir įžvalgas, norėtume taikyti juos dabartinei tikrovei. Nepretenduodami į galutinį žodį apie sudėtingą, nepastovią, greitai kintančią situaciją, tiesiog norime pateikti darbo bei raginimo priemonę tiems, kuriems tenka susidurti su naujos tikrovės pastoracinėmis implikacijomis.

2. Pasirodžius Inter mirifica bei Communio et progressio, žmonės po kurio laiko įprato prie tokių posakių kaip „informacijos visuomenė“, „žiniasklaidos kultūra“ ir „žiniasklaidos karta“. Tokiomis sąvokomis pabrėžiamas reikšmingas faktas: tai, ką vyrai ir moterys žino bei galvoja apie gyvenimą, iš dalies sąlygota visuomenės komunikavimo priemonių; pati žmogaus patirtis žymia dalimi yra per visuomenės komunikavimo priemones gauta patirtis.

Per pastaruosius dešimtmečius komunikavimo technologijų srityje daug kas pasikeitė. Turime galvoje ir sparčią jau egzistavusių technologijų plėtrą, ir tokių naujų telekomunikacijos bei žiniasklaidos technologijų kaip palydovai, kabelinė televizija, optiniai kabeliai, vaizdajuostės, kompaktiniai diskai, vaizdų kūrimas kompiuteriu ir įvairi kitokia kompiuterinė bei skaitmeninė technika atsiradimą. Naujų visuomenės komunikavimo priemonių naudojimas davė pradžią vadinamajai „naujajai kalbai”, leido atsirasti naujoms galimybėms vykdyti Bažnyčios misiją, tačiau sykiu sukėlė ir naujų pastoracinių problemų.

3. Tokiomis aplinkybėmis raginame ganytojus ir Dievo tautą labiau įsigilinti į viską, kas susiję su visuomenės komunikavimu bei komunikavimo priemonėmis, ir paversti savo įžvalgas konkrečiomis bei įgyvendinti galimomis programomis.

„Susirinkimo tėvai, mėgindami numatyti ateitį ir pažinti aplinkybes, kuriomis Bažnyčiai teks vykdyti savo misiją, galėjo aiškiai matyti, jog technologijos pažanga jau buvo pradėjusi „keisti žemės veidą” ir užkariauti kosminę erdvę (Gaudium et spes, 5). Jie suvokė, kad būtent komunikavimo technologijos plėtra gali sukelti grandininę reakciją su nenumatomais padariniais” (4).

„Būdami toli nuo minties siūlyti Bažnyčiai laikytis nuošalyje ar mėginti atsiriboti nuo tokios įvykių raidos, Susirinkimo tėvai matė Bažnyčią pačiame žmogiškosios pažangos centre, dalyvaujančią likusios žmonijos patirtyje, siekiančią šią patirtį suprasti ir paaiškinti tikėjimo šviesoje. Dievo tautos tikintiesiems teko užduotis kūrybingai taikyti naujus atradimus bei technologijas žmonijos gerovės ir Dievo plano pasauliui įgyvendinimo labui, <…> kad visas „kompiuterių amžiaus” potencialas tarnautų kiekvieno asmens žmogiškajam bei transcendentiniam pašaukimui ir taip šlovintų Tėvą, iš kurio kyla visa, kas gera” (5).

Reiškiame savo padėką visiems, kurie atsakingi už komunikavimo veiksmingo tinklo atsiradimą visoje Bažnyčioje. Nepaisant ribotų išteklių sąlygojamų sunkumų, kai kada Bažnyčiai daromų kliūčių prieiti prie visuomenės komunikavimo priemonių, taip pat nuolatinės kultūros, vertybių bei nuostatų kaitos, kurią savo ruožtu sukelia tos priemonės, daug jau padaryta ir daug dar reikia padaryti. Vyskupai, dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai, atsidavę šiam nepaprastai svarbiam apaštalavimui, nusipelno visų padėkos.
Sveikintinos ir teigiamos ekumeninio bendradarbiavimo visuomenės komunikavimo priemonių srityje, dalyvaujant katalikams ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių broliams ir seserims, pastangos, taip pat tarpreliginis bendradarbiavimas su kitų pasaulio religijų atstovais. Ne tik dera, bet ir būtina krikščionis „raginti vieningiau veikti visuomenės komunikavimo srityje ir tiesiogiškiau bendradarbiauti su kitomis religijomis siekiant garantuoti bendrą buvimą visuomenės komunikavimo šerdyje” (6).
 
 

I. VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO APLINKA
 

A. Kultūrinė ir visuomeninė aplinka

4. Šiandienė pervarta visuomenės komunikavimo srityje nėra vien technologinė revoliucija, bet apima ir elementų, kuriais žmogus suvokia aplinkinį pasaulį ir patikrina bei išreiškia tai, ką suvokia, esminį pokytį. Nuolatinė galimybė disponuoti vaizdais bei idėjomis, jų greitas perdavimas net iš žemyno į žemyną turi gilių padarinių – teigiamų ir neigiamų – asmenų psichologiniam, moraliniam ir socialiniam vystymuisi, visuomenių struktūrai ir funkcionavimui, tarpkultūriniam komunikavimui ir vertybių, pasaulėžiūrų, ideologijų ir religinių įsitikinimų suvokimui bei perdavimui. Pervarta komunikavimo srityje veikia net vaizdinius apie Bažnyčią ir daro nemažą įtaką pačioms jos struktūroms bei funkcionavimo būdams.

Visa tai turi rimtų pastoracinių implikacijų. Visuomenės komunikavimo priemones galima naudoti Evangelijai skelbti arba jai nutildyti žmonių širdyse. Visuomenės komunikavimo priemonės, vis labiau įaugdamos į kasdienį žmonių gyvenimą, veikia žmonių gyvenimo prasmės suvokimą.

Iš tiesų visuomenės komunikavimo priemonės pajėgios nustatyti ne tik mąstymo būdą, bet ir turinį. Daugeliui tikrovė yra tai, ką kaip tokią apibrėžia visuomenės komunikavimo priemonės; tai, ko jos atvirai nepripažįsta, atrodo nereikšminga. Tad visuomenės komunikavimo priemonių ignoruojamus individus ir grupes galima de facto apgaubti tyla; taip galima pritildyti net Evangelijos balsą, nors visiškai jo užgniaužti nepavyktų.

Todėl svarbu, kad krikščionys pajėgtų pateikti informaciją „naujienas kuriantiesiems”, taip leisdami prabilti bebalsiams.

Visuomenės komunikavimo priemonių galia sutvirtinti arba sugriauti tradicinius atramos taškus religijos, kultūros ir šeimos srityse verčia pabrėžti nemažėjančią šių Susirinkimo žodžių svarbą: „Norint šiomis priemonėmis tinkamai naudotis, būtina, kad visi, kurie jomis naudojasi, žinotų moralinės tvarkos nuostatas ir sąžiningai taikytų jas šioje srityje” (7).
 

B. Politinė ir ekonominė aplinka

5. Tautų ekonominės struktūros neatskiriamai susijusios su šiuolaikinėmis komunikavimo sistemomis. Nacionalinės investicijos į našią komunikavimo infrastruktūrą daugelio laikomos būtina ekonominės bei politinės plėtros sąlyga, ir didėjantys tokių investicijų kaštai buvo vienas iš reikšmingų veiksnių, paskatinusių ne vieną šalį imtis rinkos konkurencijos didinimo politikos. Dėl šios ir kitų priežasčių viešųjų telekomunikacijos bei garso transliavimo sistemų atžvilgiu daugeliu atvejų buvo taikoma dereguliavimo bei privatizavimo politika.

Kaip viešosiomis sistemomis galima piktnaudžiauti turint tikslą manipuliuoti ideologija bei politika, taip ir nereguliuojama komercializacija ir privatizacija transliavimo srityje gali turėti rimtų padarinių. Praktikoje – ir dažnai oficialiai – viešasis atskaitingumas už naudojimąsi oro bangomis yra nuvertintas. Svarbiausiu sėkmės matu linkstama laikyti ne paslaugą, bet pelną. Pelno motyvai ir reklamuotojo interesai daro nederamą įtaką žiniasklaidos turiniui: populiarumui teikiama pirmenybė kokybės atžvilgiu, nugali žemiausias bendrasis vardiklis. Reklamuotojai nesitenkina savo teisėtu vaidmeniu nustatyti tikruosius poreikius bei į juos atsiliepti, bet, skatinami pelno motyvų, stengiasi sužadinti dirbtinius poreikius bei vartojimo modelius.

Komercinis spaudimas nepaiso nacionalinių sienų ir vykdomas individualių tautų bei jų kultūrų sąskaita. Susidūrusios su didėjančia konkurencija ir naujų rinkų paieškos poreikiu, komunikavimo firmos tampa vis „daugiatautiškesnės”; sykiu vietinių gamybinių pajėgumų stoka kai kurias šalis daro vis labiau priklausomas nuo užsienio. Tad dėl kai kurių populiarių visuomenės komunikavimo priemonių vienos kultūros gaminiai plinta kitoje kultūroje, dažnai darydami žalą nusistovėjusioms meno bei visuomenės komunikavimo formoms ir jų įkūnijamoms vertybėms.

Tačiau net ir tokiais atvejais nereguliuojamos komercializacijos bei privatizacijos keliamas problemas reikėtų spręsti remiantis ne valstybine visuomenės komunikavimo priemonių kontrole, bet rimtesniu reguliavimu taikant viešosios tarnybos kriterijus ir didesnį viešąjį atskaitingumą. Čia reikėtų pasakyti, kad nors kai kuriose šalyse teisinės bei politinės sąlygos, kuriomis veikia visuomenės komunikavimo priemonės, šiuo metu stipriai keičiasi į gerąją pusę, kitur vyriausybės kišimasis tebėra engimo bei šalinimo priemonė.
 

II. VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ UŽDUOTIS
 

6. Communio et progressio remiasi komunikavimo kaip kelio į bendrystę vizija. Šio dokumento tekste skelbiama: „komunikavimas yra daugiau negu idėjų raiška ir jausmų parodymas; tai meilės kupinas savęs dovanojimas” (8). Šiuo požiūriu komunikavimas atspindi pačią Bažnyčios bendrystę ir yra pajėgus prie jos prisidėti.

Tiesos perteikimas gali pasižymėti atperkamąja galia, tekančia iš Kristaus asmens. Jis yra kūnu tapęs Dievo žodis ir neregimojo Dievo atvaizdas. Jame ir per jį Dvasios veikimu žmonijai dovanojamas paties Dievo gyvenimas. „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių” (9); ir dabar „tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (10).

Kūnu tapusiu Žodžiu Dievas galutinai save dovanojo. Jėzaus žodžiais ir darbais Žodis tampa visos žmonijos išlaisvintojas ir atpirkėjas. Toks meilės kupinas Dievo savęs apreiškimas, lydimas žmonijos atsako tikėjimu, sužadina gilų dialogą.

Žmogaus istorija bei visi santykiai tarp žmonių skleidžiasi šio Dievo savęs dovanojimo Kristuje perspektyvoje. Pati istorija skirta tapti savotišku Dievo žodžiu, ir žmogaus pašaukimas yra prisidėti prie to kūrybiškai išgyvenant šį nuolatinį ir beribį Dievo sutaikomosios meilės dovanojimą. Turime tai daryti vilties žodžiais ir meilės darbais, tai yra savo gyvenimo būdu. Tad komunikavimas turėtų būti bažnytinės bendruomenės šerdis.

Kristus yra to, ką Bažnyčia perteikia skelbdama Evangeliją, turinys ir dinamiška versmė. Juk pati Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas, „pilnatvė to <…>, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų” (11). Tad Bažnyčioje per Žodį ir sakramentus keliaujame galutinės vienybės, kai Dievas bus „viskas visame kame” (12), vilties link.
 

A. Visuomenės komunikavimo priemonės asmenų ir kultūrų labui

7. Nepaisant gėrio, kurį daro ir yra pajėgios daryti, visuomenės komunikavimo priemonės, „galinčios būti veiksmingas vienybės bei tarpusavio supratimo įrankis, kartais būna iškreipto požiūrio į gyvybę, šeimą, religiją ir moralumą  – požiūrio, žeminančio žmogaus tikrąjį orumą bei menkinančio jo paskirtį, – skleidėjos” (13). Visuomenės komunikavimo priemonėms privalu gerbti asmenį ir prisidėti prie jo integralaus vystymosi, apimančio „žmogaus ir visuomenės kultūrinius, transcendentinius ir religinius matmenis” (14).

Kai kurios asmeninio bei visuomeninio pobūdžio problemos kyla dėl to, kad vis didėjantis naudojimasis visuomenės komunikavimo priemonėmis ir emocinis prisirišimas prie išgalvotų visuomenės komunikavimo priemonių personažų pakeičia tarpasmeninius santykius. Šios priemonės, šiaip ar taip, nepajėgios pakeisti tiesioginio asmeninio ryšio ir santykių tarp šeimos narių ir tarp draugų. Kita vertus, jos gali prisidėti prie šios problemos sprendimo, pokalbių grupėmis, diskusijomis apie filmus ir televizijos bei radijo laidas tarpasmeninį komunikavimą labiau paskatindamos, negu jį pakeisdamos.
 

B. Visuomenės komunikavimo priemonės dialogo su šių dienų pasauliu labui

8. Vatikano II Susirinkimas pabrėžė: „Dievo tauta ir žmonija, kuriai ši tauta priklauso, pasitarnaus viena kitai taip, kad Bažnyčios misija pasirodys esanti religinė ir kaip tik todėl labiausiai žmogiška” (15). Dievo žodio skelbėjai privalo kreipti dėmesį ir stengtis suprasti įvairių tautų bei kultūrų „žodžius”, kad ne tik iš jų pasimokytų, bet ir padėtų joms pažinti bei priimti Dievo žodį (16). Todėl Bažnyčia turi išlaikyti veiklų bei dėmesingą buvimą pasaulyje, kad būtų maitinamos bendruomenės ir remiami žmonės, ieškantys asmeninių bei visuomeninių problemų priimtinų sprendimų.

Negana to, jei Bažnyčiai visada privalu perteikti savo naujieną kiekvienam amžiui ir konkrečių tautų bei žmonių kultūroms tinkamu būdu, tai ir šiandien jai reikia tai daryti naujų visuomenės komunikavimo priemonių kultūroje ir kultūrai (17). Tai pamatinė sąlyga atsiliepti į vieną iš pagrindinių Vatikano II Susirinkimo rūpesčių: vis artimiau žmones suvienijančių naujų socialinių, techninių, kultūrinių ryšių atsiradimas daro ypač reikšmingą Bažnyčios užduotį visus visiškai suvienyti su Kristumi (18). Suvokdama, kiek daug visuomenės komunikavimo priemonės galėtų prisidėti prie jos pastangų siekiant šios vienybės, Bažnyčia laiko jas priemonėmis, „Dievo Apvaizdai padedant, sumanytomis” žmonių komunikavimui ir bendrystei jų žemiškosios kelionės metu skatinti (19).

Tad stengdamasi pradėti dialogą su šiuolaikiniu pasauliu, Bažnyčia neišvengiamai trokšta sąžiningo ir pagarbaus dialogo su komunikavimo priemonių atsakingaisiais darbuotojais. Bažnyčiai toks dialogas kelia reikalavimą suprasti visuomenės komunikavimo priemones – jų tikslus, metodus, darbo formas ir būdus, vidinę struktūrą – ir remti bei drąsinti komunikavimo priemonių darbuotojus. Toks geranoriškas supratingumas bei parama atveria galimybes teikti reikšmingus pasiūlymus dėl kliūčių, stovinčių skersai kelio žmogaus pažangai bei Evangelijos skelbimui, pašalinimo.

Tad, norėdama tokio dialogo, Bažnyčia privalo aktyviai domėtis pasaulietinėmis visuomenės komunikavimo priemonėmis ir ypač rūpintis politikos jų atžvilgiu parengimu. Krikščionių iš tiesų yra pareiga padaryti, kad jų balsas būtų girdimas visuomenės komunikavimo priemonėse, ir jų užduotis neapsiriboja vien Bažnyčios naujienų pateikimu. Dialogas taip pat reiškia paramą visuomenės komunikavimo priemonių profesionaliems darbuotojams; jis reikalauja išplėtoti komunikavimo antropologiją ir teologiją, kad pati teologija būtų lengviau perteikiama, veiksmingiau atskleistų Evangelijos vertybes ir taikytų jas dabartinei žmogaus egzistencijos tikrovei. Taip pat būtina, kad Bažnyčios ganytojai ir pastoracijos darbuotojai noriai ir protingai atsakinėtų į visuomenės komunikavimo priemonių darbuotojų klausimus, siekdami abipusio pasitikėjimo bei pagarbos ženklinamų ir pamatinėmis bendromis vertybėmis grįstų santykių su tais, kurie neišpažįsta mūsų tikėjimo.
 

C. Visuomenės komunikavimo priemonės žmonių bendruomenės ir visuomeninės pažangos labui

9. komunikavimas Bažnyčioje ir per Bažnyčią iš esmės yra Jėzaus Kristaus Gerosios naujienos perdavimas. Tai Evangelijos kaip pranašiško, išlaisvinančio žodžio skelbimas mūsų laikų vyrams ir moterims; tai dieviškosios tiesos ir transcendentinės žmogaus asmens paskirties liudijimas radikalios sekuliarizacijos akivaizdoje; tai – solidarizuojantis su visais tikinčiaisiais – teisingumo ir bendrystės tarp žmonių, tautų bei kultūrų rinkimasis esant konfliktams ir susiskaldymams.

Tokia Bažnyčiai būdinga visuomenės komunikavimo samprata padeda nepakartojamoje šviesoje išvysti komunikavimo priemones ir vaidmenį, Dievo Apvaizdos plane tenkantį joms skatinant visapusišką asmenų ir visuomenių pažangą.
 

D. Visuomenės komunikavimo priemonės bažnytinės bendrystės labui

10. Be to, būtina nuolatos priminti pagrindinės teisės į dialogą bei informaciją Bažnyčioje svarbą, kaip pabrėžiama pastoracinėje instrukcijoje Communio et progressio (20), ir nepaliaujamai ieškoti veiksmingų šios teisės įgyvendinimo ir apsaugos būdų, įskaitant atsakingą naudojimąsi visuomenės komunikavimo priemonėmis. Čia taip pat turime galvoje ir Kanonų teisės kodekso ištarmes, kuriomis nustatoma, jog tikintieji, nors ir privalo būti paklusnūs Bažnyčios ganytojams, gali jiems „laisvai atskleisti savo poreikius, ypač dvasinius, bei norus” (21) ir dėl savo žinių, kompetencijos bei užimamų pareigų turi „teisę ir kartais net pareigą” pareikšti  savo požiūrį į dalykus, susijusius su Bažnyčios gerove (22).

Iš dalies tai būdas palaikyti ir stiprinti Bažnyčios įtikimumą bei veiksmingumą. Tačiau žiūrint giliau, tai vienas iš būdų konkrečiai įgyvendinti Bažnyčios, kaip „bendrystės”, prigimtį, kurios pagrindas yra artima Švenčiausiosios Trejybės bendrystė. Asmenų bendruomenės nariai, sudarantys Bažnyčią, iš prigimties lygūs orumu bei misija; ši lygybė, kylanti iš krikšto ir pagrindžianti hierarchinę struktūrą bei pareigų ir užduočių įvairovę, neišvengiamai turi reikštis sąžiningu ir pagarbiu informacijos bei nuomonių dalijimusi.

Vis dėlto nesutarimo atvejais pravartu neužmiršti, jog viešosios nuomonės kurstymas „nepadeda išsiaiškinti doktrininio pobūdžio problemų ir nėra tarnavimas tiesai” (23). Iš tiesų „ne visos tikinčiųjų idėjos“ turėtų būti „paprasčiausiai ir išimtinai tapatinamos su sensus fidei” (24).

Kodėl Bažnyčia atkakliai tvirtina, jog žmonės turi teisę gauti teisingą informaciją? Kodėl Bažnyčia pabrėžia savo teisę skelbti autentišką Evangelijos tiesą? Kodėl Bažnyčia akcentuoja savo ganytojų pareigą perteikti tiesą ir ugdyti tikinčiuosius daryti tą patį? Dėl to, jog visa komunikavimo samprata Bažnyčioje remiasi tuo, kad Dievo žodis save dovanoja.
 

E. Visuomenės komunikavimo priemonės naujosios evangelizacijos labui

11. Naudojimasis visuomenės komunikavimo priemonėmis evangelizuojant bei katechizuojant šiandien yra ne mažiau svarbus negu tokios tradicinės priemonės kaip liudijimas gyvenimu, katekizmo dėstymas, asmeninis ryšys, liaudiškasis pamaldumas, liturgija ir kitoks panašus šventimas. Iš tiesų „Bažnyčia jaustųsi nusikaltųsi Viešpačiui, jei nesinaudotų šiomis galingomis priemonėmis, kurias žmogaus protas kasdien daro vis tobulesnes” (25). Visuomenės komunikavimo priemonės gali ir turi būti numatytos bažnytinėje nūdienos pasaulio reevangelizacijos bei naujosios evangelizacijos programoje. Remiantis posakiu „stebėk, spręsk, veik”, evangelizuojant privalu deramai atsižvelgti į komunikavimo priemonių garsinį bei vaizdinį aspektą.

Kalbant apie Bažnyčios požiūrį į visuomenės komunikavimo priemones bei kultūrą, kurią jos taip formuoja, itin svarbu niekada neužmiršti, kad „nepakanka naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis vien krikščionių naujienai ir Bažnyčios autentiškam mokymui skleisti. Lygiai taip pat būtina šią naujieną integruoti į „naująją kultūrą”, sukurtą šiuolaikinio komunikavimo <…>, su naujomis kalbomis, naujomis technikomis ir nauja psichologija” (26). Šių dienų evangelizacija turėtų veržtis iš Bažnyčios aktyvaus, geranoriško buvimo visuomenės komunikavimo srityje.
 

III. DABARTIES IŠŠŪKIAI
 

A. Kritinio vertinimo poreikis

12. Tačiau net ir tada, kai Bažnyčia, turėdama veiksmingos evangelizacijos tikslą, nori įžengti į šiuolaikinio visuomenės komunikavimo sukurtą kultūrą ir pasirenka teigiamą, geranorišką nuostatą komunikavimo priemonių atžvilgiu, būtina, kad ji sykiu kritiškai vertintų komunikavimo priemones bei jų poveikį kultūrai.

Kaip jau ne kartą minėjome, komunikavimo technologija yra nuostabi žmogaus genijaus išraiška, o komunikavimo priemonės visuomenei yra labai naudingos. Tačiau taip pat esame atkreipę dėmesį, kad komunikavimo technologijos taikymas yra gėris tik iš dalies, ir jos naudojimas geram priklauso nuo individų, privataus sektoriaus, vyriausybės ir apskritai visuomenės sveikų vertybių bei išmintingų pasirinkimų. Bažnyčia neketina primetinėti tokių sprendimų ir pasirinkimų, bet nori padėti nurodydama šioje srityje taikytinus etinius ir moralinius kriterijus, išplaukiančius iš žmogiškųjų bei krikščioniškųjų vertybių.
 

B. Solidarumas ir visapusiškas vystymasis

13. Dabartinėmis sąlygomis pasitaiko, kad visuomenės komunikavimo priemonės padidina asmenines bei visuomenines kliūtis, trukdančias žmonėms solidarizuotis bei žmogaus asmeniui visapusiškai vystytis. Tai sekuliarizmas, konsumerizmas, materializmas, dehumanizacija ir dėmesio sunkiai vargšų bei apleistųjų daliai stygius (27).

Šiomis aplinkybėmis Bažnyčia, laikydama visuomenės komunikavimo priemones šiandien ypač privilegijuotu kultūros kūrimo ir perteikimo būdu (28), pripažįsta savo pareigą rūpintis profesionalių komunikavimo srities darbuotojų bei visuomenės ugdymu, kad požiūris į komunikavimo priemones pasižymėtų „tiesos meilės gaivinamu kritiniu jausmu”, taip pat „laisvės ir pagarbos asmens kilnumui gynimu”; ji taip pat laiko savo pareiga „remti autentišką kraštų kultūrą, ryžtingai ir drąsiai priešinantis visų pavidalų monopolizavimui ir manipuliavimui” (29).
 

C. Politika ir struktūra

14. Tam tikras problemas šiuo požiūriu sąlygoja visuomenės komunikavimo priemonių politika bei struktūra; tarp jų paminėtume, pavyzdžiui, kai kurių grupių bei klasių neteisingą izoliavimą nuo visuomenės komunikavimo priemonių, kai kuriose vietovėse praktikuojamą sistemingą pagrindinės teisės į informaciją varžymą, ekonominio, socialinio ir politinio elito įtakos visuomenės komunikavimo priemonėms didėjimą.

Tai prieštarauja visuomenės komunikavimo priemonių pagrindiniams tikslams bei pačiai jų prigimčiai, nes jų tikroji visuomeninė paskirtis yra prisidėti prie žmogaus teisės į informaciją įgyvendinimo, skatinti teisingumą siekiant bendrojo gėrio ir padėti individams, grupėms bei tautoms ieškoti tiesos. Šias svarbias užduotis visuomenės komunikavimo priemonės vykdo tada, kai skatina idėjų bei informacijos mainus tarp visų visuomenės klasių bei sektorių ir suteikia galimybę visiems atsakingiems balsams būti išgirstiems.
 

D. Teisės į informaciją ir komunikavimą gynimas

15. Nepriimtina, kad komunikavimo laisvės įgyvendinimas priklausytų nuo turto, išsilavinimo ar politinės galios. Teisė bendrauti yra visų teisė.

Reikia ypatingų nacionalinių ir tarptautinių pastangų, kad vargšams ir ne tokiems galingiems būtų garantuotas ne tik priėjimas prie informacijos, būtinos jų asmeniniam bei visuomeniniam vystymuisi, bet veiksmingas, atsakingas jų vaidmuo sprendžiant dėl visuomenės komunikavimo priemonių turinio ir nustatant nacionalinių visuomenės komunikavimo institucijų politiką bei struktūrą.

Ten, kur teisinės bei politinės struktūros skatina elitų dominavimą visuomenės komunikavimo priemonėse, Bažnyčia privalo raginti gerbti teisę bendrauti, įskaitant jos pačios teisę į komunikavimo priemonių prieinamumą, ir sykiu ieškoti alternatyvių komunikavimo modelių savo nariams ir visai tautai. Tad teisė bendrauti yra teisės į religijos laisvę, kurios nevalia apriboti laisve garbinti, dalis.
 

IV. PASTORACINIAI PRIORITETAI IR ATSAKO BŪDAI
 

A. Žmogiškosios kultūros gynimas

16. Atsižvelgiant į sąlygas įvairiose vietovėse, jautrumas individų teisėms bei interesams gali versti Bažnyčią skatinti alternatyvias bendruomenės komunikavimo priemones. Neretai evangelizacijos bei katechizacijos labui Bažnyčia stengiasi išsaugoti bei skatinti liaudiškas komunikavimo priemones bei kitas tradicines raiškos formas pripažindama, jog tam tikrose visuomenėse jomis galima skleisti Evangeliją veiksmingiau negu naujesnėmis komunikavimo priemonėmis, nes tai teikia didesnių asmeninio dalyvavimo galimybių ir padeda pasiekti gilesnius žmogiškosios jausenos bei motyvacijos lygmenis.

Visuomenės komunikavimo priemonių buvimas visame šiuolaikiniame pasaulyje jokiu būdu nemažina alternatyvių komunikavimo priemonių, atvirų žmonių įsitraukimui bei leidžiančių jiems aktyviai dalyvauti gamyboje ir net pačiame komunikavimo priemonių kūrime, svarbos. Tada liaudiškos bei tradicinės komunikavimo priemonės ne tik yra svarbus vietinės kultūros raiškos forumas, bet ir ugdo gebėjimą kurti jas bei jomis naudotis.

Taip pat pritariame daugelio žmonių bei grupių troškimui turėti teisingesnes ir bešališkesnes komunikavimo bei informavimo sistemas, kurios apsaugotų nuo užsieniečių ar pačių tėvynainių dominavimo ir manipuliavimo. Tokia baimę jaučia besivystančios šalys išsivysčiusiųjų atžvilgiu, tačiau neretai to baiminasi tam tikrų išsivysčiusių ir besivystančių šalių tautų mažumos. Bet kuriuo atveju žmonės turėtų galėti veikliai, savarankiškai ir atsakingai dalyvauti komunikavimo procese, padedančiame taip įvairiopai formuoti jų gyvenimo sąlygas.
 

B. Bažnyčios visuomenės komunikavimo priemonių plėtojimas ir skatinimas

17. Greta kitokių savo įsipareigojimų visuomenės komunikavimo ir komunikavimo priemonių srityje Bažnyčia privalo, net ir susidurdama su daugybe sunkumų, toliau plėtoti, palaikyti ir skatinti savo pačios katalikiškąsias visuomenės komunikavimo priemones bei programas. Tai katalikiškoji spauda ir leidyklos, katalikų radijas ir televizija, visuomenės informavimo bei santykių su visuomene tarnybos, ugdymo visuomenės komunikavimo priemonių srityje įstaigos bei programos, visuomenės komunikavimo priemonių tyrimai, su Bažnyčia susijusios profesionalių visuomenės komunikavimo srities darbuotojų organizacijos, ypač tarptautinės katalikiškosios visuomenės komunikavimo, kurių nariai yra patyrę ir kompetentingi vyskupų konferencijų bei atskirų vyskupų bendradarbiai.

Katalikiškų visuomenės komunikavimo priemonių darbas nėra tiktai dar viena programa šalia Bažnyčios kitokios veiklos: visuomenės komunikavimas privalo atsispindėti kiekviename Bažnyčios misijos aspekte. Tad maža turėti visuomenės komunikavimo pastoracinį planą; visuomenės komunikavimas turėtų būti kiekvieno pastoracinio plano sudėtinė dalis, nes tai gali duoti naudos kiekvienam kitam apaštalavimui, tarnybai ir programai.
 

C. Komunikuotojų krikščionių ugdymas

18. Švietimas bei ugdymas visuomenės komunikavimo srityje turėtų būti pastoracijos darbuotojų ir kunigų ugdymo sudėtinė dalis (30). Tokio švietimo bei ugdymo atveju reikia skirti daug atskirų elementų ir aspektų.

Pavyzdžiui, šių laikų pasaulyje, taip stipriai veikiamame visuomenės komunikavimo priemonių, Bažnyčios darbuotojams reikia bent praktiškai nutuokti apie įtaką, kurią individams ir visuomenei daro naujos informavimo technologijos bei komunikavimo priemonės. Jie taip pat turėtų būti parengti tarnauti ir turintiems daug informacijos, ir jos stokojantiems. Jiems reikia mokėti kviesti kitus į dialogą vengiant komunikavimo stiliaus, duodančio pagrindą kilti mintims apie norą valdyti, manipuliuoti ar asmeniškai pasipelnyti. Norintiems veikliai įsitraukti į Bažnyčios visuomenės komunikavimo priemonių darbą, šalia doktrininio bei dvasinio ugdymo, reikia įgyti profesionalių įgūdžių visuomenės komunikavimo priemonių srityje.
 

D. Visuomenės komunikavimo priemonių darbuotojų pastoracija

19. Visuomenės komunikavimo priemonių darbas susijęs su ypatinga psichologine įtampa ir etinėmis dilemomis. Atsižvelgiant į itin reikšmingą vaidmenį, tenkantį visuomenės komunikavimo priemonėms kuriant šiuolaikinę kultūrą bei organizuojant nesuskaičiuojamų individų ir ištisų visuomenių gyvenimą, labai svarbu, kad pasaulietinių visuomenės komunikavimo priemonių bei visuomenės komunikavimo pramonės profesionalūs darbuotojai vykdytų savo pareigas vadovaudamiesi aukštais idealais ir įsipareigodami tarnauti žmonijai.

Bažnyčia atitinkamai privalo plėtoti bei siūlyti pastoracijos programas, kuriomis deramai atsižvelgiama į visuomenės komunikavimo priemonių profesionalių darbuotojų ypatingas darbo sąlygas bei jiems metamus moralinius iššūkius. Paprastai tokio pobūdžio programose turėtų būti numatomas nenutrūkstamas ugdymas; tai padės šiems vyrams bei moterims, iš kurių daugelis nuoširdžiai nori žinoti ir daryti tai, kas etikos bei moralės požiūriu gera, dar labiau integruoti moralės nuostatas į savo profesinį darbą ir asmeninį gyvenimą.
 

V. PASTORACINIO PLANAVIMO REIKALINGUMAS
 

A. Vyskupų pareigos

20. Pripažindami visuomenės komunikavimo veiklos keliamų reikalavimų pagrįstumą bei neatidėliotinumą, vyskupai ir kiti asmenys, atsakingi už sprendimus, susijusius su Bažnyčios ribotų žmogiškųjų bei materialiųjų išteklių paskirstymu, turėtų teikti šiai sričiai deramą pirmenybę, atsižvelgdami į jų konkrečių tautų, regionų ir vyskupijų aplinkybes.

Toks poreikis šiandien gali būti dar didesnis negu anksčiau būtent dėl to, kad, bent iš dalies, Bažnyčia iki šiol buvo daugiau ar mažiau apleidusi didelį šiuolaikinį visuomenės komunikavimo priemonių „areopagą” (31). Šventasis Tėvas yra pastebėjęs: „Paprastai svarbesnėmis laikomos kitos Evangelijos skelbimo ir krikščioniškojo ugdymo priemonės, tuo tarpu visuomenės komunikavimo priemonės paliekamos atskirų asmenų ar nedidelių grupių iniciatyvai ir į pastoracinę programą patenka kaip antraeilės” (32). Tokią padėtį reikia taisyti.
 

B. Pastoracinio visuomenės komunikavimo plano būtinumas

21. Todėl pabrėžtinai siūlome vyskupijoms ir vyskupų konferencijoms ar kitokiems susibūrimams įtraukti visuomenės komunikavimo priemonių problematiką į kiekvieną pastoracinį planą. Taip pat siūlome parengti visuomenės komunikavimui skirtus pastoracinius planus arba, jei tokie planai jau egzistuoja, juos peržiūrėti bei atnaujinti, šitaip skatinant periodišką jų peržiūrėjimą bei pritaikymą. Tai darydami vyskupai turėti stengtis bendradarbiauti su pasaulietinių visuomenės komunikavimo priemonių ir pačios Bažnyčios su visuomenės komunikavimo priemonėmis susijusių organizacijų, įskaitant ypač tarptautines bei nacionalines kino, radijo, televizijos ir spaudos organizacijas, profesionaliais darbuotojais.

Pastoraciniai planai, kuriuose konkrečiai įvardijami poreikiai bei tikslai ir skatinama koordinuoti pastangas, jau davė naudos vyskupų konferencijoms kai kuriuose regionuose. Šiems dokumentams parengti reikalingų tyrimų, vertinimų bei konsultacijų rezultatais galima ir reikia dalytis visais Bažnyčios lygmenimis kaip pastoracijos darbuotojams naudingais duomenimis. Praktinius, realistinius tokio pobūdžio planus galima pritaikyti vietinėms Bažnyčioms. Tokie planai turėtų būi nuolat peržiūrimi bei koreguojami atsižvelgiant į kintančius poreikius.

Šis dokumentas baigiamas pastoracinio plano elementais, nurodančiais ir klausimus, kuriuos galima aptarti pastoraciniuose laiškuose ir vyskupų pareiškimuose nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu. Šie elementai atspindi vyskupų konferencijų bei visuomenės komunikavimo priemonių profesionalių darbuotojų pasiūlymus.
 

PABAIGA
 

22. Dar kartą tvirtiname, kad Bažnyčia „laiko šias visuomenės komunikavimo priemones „Dievo dovanomis”, pagal Apvaizdos planą suvienijančiomis žmones broliškumo saitais ir taip padedančiomis jiems bendradarbiauti Dievo numatytame išganymo plane” (33). Kaip senovėje Dvasia padėdavo pranašams per jų laikų ženklus įžvelgti dieviškąjį planą, taip ir šiandien ji padeda Bažnyčiai aiškinti mūsų laikmečio ženklus bei vykdyti savo pranašiškas užduotis, tarp kurių komunikavimo technologijos bei visuomenės komunikavimo priemonių tyrimai ir įvertinimas, taip pat teisingas naudojimasis jomis šiandien yra pagrindiniai.
 
 

Priedas
PASTORACINIO VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PLANO ELEMENTAI
 

22. Visuomenės komunikavimo priemonių sąlygos bei galimybės, su kuriomis Bažnyčiai tenka susidurti visuomenės komunikavimo srityje, kiekvienoje tautoje yra skirtingos, negana to, jos nevienodos ir tos pačios šalies vyskupijose. Todėl natūralu, kad Bažnyčios prieitis prie visuomenės komunikavimo priemonių bei kultūrinės aplinkos, kurią jos padeda formuoti, įvairiose vietovėse bus irgi skirtinga, o jos planai bei dalyvavimo būdai pritaikyti vietos sąlygoms.

Taigi kiekvienai vyskupų konferencijai ir vyskupijai reikėtų parengti visapusišką pastoracinį visuomenės komunikavimo planą konsultuojantis, kas pageidautina, su tarptautinių bei nacionalinių katalikiškųjų visuomenės komunikavimo organizacijų atstovais ir vietinių visuomenės komunikavimo priemonių profesionaliais darbuotojais. Be to, į visuomenės komunikavimą reikėtų atsižvelgti formuluojant bei įgyvendinant visus kitus pastoracinius planus, įskaitant tuos, kurie susiję su visuomenine tarnyba, švietimu ir evangelizacija. Kai kurios vyskupų konferencijos ir vyskupijos jau yra parengusios tokius planus, kuriuose įvardyti visuomenės komunikavimo poreikiai, suformuluoti tikslai, realistiškai numatytas finansavimas bei koordinuojamos įvairios visuomenės komunikavimo pobūdžio pastangos.

Pateikiamomis gairėmis norima padėti tokius pastoracinius planus sudarantiems ar jau egzistuojančius iš naujo peržiūrintiems asmenims.
 

Gairės kaip parengti vyskupijos, vyskupų konferencijos ar patriarchiškojo sinodo pastoracinį visuomenės komunikavimo planą

24. Pastoracinis visuomenės komunikavimo planas turėtų apimti šiuos elementus:

a) bendrą konsultacijomis grįstą visumos viziją, kur būtų apibrėžta visų Bažnyčios tarnybų strategija visuomenės komunikavimo srityje ir atsiliepta į mūsų laikų problemas bei sąlygas;

b) visuomenės komunikavimo priemonių aplinkos aptariamoje teritorijoje – įskaitant auditoriją, visuomeninių bei komercinių visuomenės komunikavimo priemonių gamintojus ir vadybininkus, finansinius bei techninius išteklius, perdavimo sistemas, ekumeninius ir švietimo išteklius, katalikiškųjų visuomenės komunikavimo priemonių institucijų, neišskiriant nė vienuoliškųjų bendruomenių, organizacijų personalą – aprašymą bei įvertinimą;

c) pasiūlymus dėl Bažnyčios visuomenės komunikavimo priemonių struktūros, kuri skatintų evangelizaciją, katechezę bei švietimą, visuomeninę tarnybą bei ekumeninį bendradarbiavimą ir taip pat, kiek įmanoma, aprėptų santykių su visuomene tarnybas, spaudą, radiją, televiziją, kiną, kasetes, kompiuterinius tinklus, faksimilines priemones ir panašias telekomunikacijos formas;

d) ugdymą visuomenės komunikavimo priemonių srityje, ypač pabrėžiant komunikavimo priemonių ir vertybių ryšį;

e) pasiūlymus dėl dialogo su visuomenės komunikavimo priemonių profesionaliais darbuotojais ir jų pastoracijos, ypač atkreipiant dėmesį į jų tikėjimo ugdymą bei dvasinį augimą;

f) būdus kaip rasti ir garantuoti finansines lėšas, kad būtų vykdomas pastoracinis planas.
 

Pastoracinio visuomenės komunikavimo plano rengimas

25. Planas turėtų apimti gaires bei pasiūlymus, padedančius komunikuotojo vaidmenį atliekančiam Bažnyčios darbuotojui nustatyti realistinius savo darbo tikslus bei prioritetus. Patartina, kad darbo grupė, apimanti Bažnyčios atstovus ir visuomenės komunikavimo priemonių profesionalius darbuotojus, įsitrauktų į procesą, kurį sudaro dvi stadijos:  tyrimas ir rengimas.
 

Tyrimo stadija

26. Tyrimo stadijos elementai – tai poreikių įvertinimas, informacijos kaupimas ir alternatyvių pastoracinio plano modelių nagrinėjimas. Tai taip pat yra vidinės komunikavimo aplinkos analizė, įskaitant esamų Bažnyčios struktūrų bei programų komunikavimo srityje privalumus bei silpnybes, galimybes bei iššūkius.

Sukaupti reikiamą informaciją galima trejopu tyrimu: įvertinant poreikius, išsiaiškinant visuomenės komunikavimo priemonių padėtį ir sudarant išteklių sąrašą. Pirmuoju atveju įvardijamos pastoracinės sritys, reikalingos ypatingo vyskupų konferencijos ar vyskupų dėmesio. Antruoju – nagrinėjama, kas ir kaip veiksmingai šiuo metu daroma norint pažinti esamų komunikavimo struktūrų bei procedūrų privalumus bei silpnybes. Trečiuoju – nustatomi Bažnyčios visuomenės komunikavimo srityje turimi ištekliai, technologija ir personalas, įskaitant ne tik Bažnyčios „savus” išteklius, bet ir tuos, kurie jai gali būti prieinami verslo bendruomenėje, visuomenės komunikavimo priemonių pramonėje bei ekumeninėse institucijose.
 

Rengimo stadija

27. Sukaupusi bei išanalizavusi šiuos duomenis, darbo grupė turėtų sutelkti dėmesį į vyskupų konferencijos ar vyskupijos tikslus bei prioritetus visuomenės komunikavimo srityje. Tai rengimo stadijos pradžia. Tada darbo grupė, atsižvelgdama į vietines sąlygas, turėtų imtis kiekvieno iš čia pateikiamų klausimų.

28. Švietimas. Visuomenės komunikavimo klausimai svarbūs visais pastoracinės tarnybos lygmenimis, įskaitant švietimą. Pastoraciniame visuomenės komunikavimo plane reikėtų:

a) pasiūlyti galimybę lavintis visuomenės komunikavimo srityje kaip esminį įsitraukusių į Bažnyčios darbą asmenų – seminaristų, kunigų, vienuolių brolių bei seserų, pasauliečių vadovų – ugdymo elementą;

b) paakinti katalikiškąsias mokyklas bei universitetus siūlyti programas bei kursus, susijusius su Bažnyčios ir visuomenės poreikiais visuomenės komunikavimo srityje;

c) numatyti komunikuotojo vaidmenį atliekantiems Bažnyčios darbuotojams, taip pat seminaristams, vienuoliams ir dvasininkams kursus, pratybas bei seminarus technologijos, vadybos, visuomenės komunikavimo etikos bei politikos klausimais;
d) pateikti pasiūlymų dėl šviečiamųjų bei pažintinių programų visuomenės komunikavimo priemonių srityje mokytojams, tėvams ir studentams parengimo bei įgyvendinimo;

e) paakinti kūrybingus menininkus bei rašytojus skleisti Evangelijos vertybes dalijantis savo talentu per rašto žodį, teatrą, radiją, televiziją, pramoginius ir šviečiamuosius filmus;

f) nurodyti evangelizacijos bei katechizacijos strategijas numatant visuomenės komunikavimo technologijos bei priemonių taikymą.

29. Dvasinis ugdymas ir pastoracija. Pasauliečiai katalikai ir kiti asmenys, įsitraukę į Bažnyčios apaštalivimą visuomenės komunikavimo srityje arba dirbantys pasaulietinėse visuomenės komunikavimo priemonėse, dažnai tikisi iš Bažnyčios dvasinio vadovavimo bei pastoracinės globos. Pastoraciniame visuomenės komunikavimo plane derėtų:

a) numatyti galimybę pasauliečiams katalikams ir kitiems profesionaliems komunikavimo priemonių darbuotojams praturtinti savo profesinę patirtį per rekolekcijas, seminarus ir profesinės paramos grupes;

b) pasiūlyti pastoracinę globą, kuri stiprintų bei maitintų komunikavimo priemonių darbuotojų tikėjimą bei padėtų jiems išlaikyti gyvą atsidavimo jausmą vykdant sunkų Evangelijos vertybių bei autentiškų žmogiškųjų vertybių perteikimo pasauliui užduotį.

30. Bendradarbiavimas. Bendradarbiavimas reiškia dalijimąsi ištekliais tarp vyskupų konferencijų ir vyskupijų, taip pat tarp vyskupijų ir kitų institucijų, pavyzdžiui, vienuoliškųjų bendruomenių, universitetų ir sveikatos priežiūros įstaigų. Pastoraciniame visuomenės komunikavimo plane turėtų būti numatyta:

a) stiprinti santykius ir skatinti konsultacijas tarp Bažnyčios atstovų ir visuomenės komunikavimo priemonių profesionalių darbuotojų, kurie gali pamokyti Bažnyčią naudojimosi visuomenės komunikavimo priemonėmis;

b) ieškoti galimybių gamybos srityje bendradarbiauti su regioniniais bei nacionaliniais centrais ir skatinti bendrų reklamos, rinkodaros bei platinimo tinklų plėtrą;

c) skatinti bendradarbiavimą su dirbančiomis visuomenės komunikavimo srityje vienuolių kongregacijomis;

d) bendradarbiauti su ekumeninėmis organizacijomis ir kitomis Bažnyčiomis bei religinėmis grupėmis siekiant garantuoti religijai visuomenės komunikavimo priemonių prieinamumą, taip pat bendradarbiauti „neseniai atsiradusiose visuomenės komunikavimo priemonėse; tai ypač pasakytina apie bendrą naudojimąsi palydovais, duomenų bankais, kabeliniais tinklais ir apie informatiką apskritai, pradedant sistemų suderinamumu” (34);

e) bendradarbiauti su pasaulietinėmis visuomenės komunikavimo priemonėmis, ypač bendrą rūpestį keliančiais religijos, moralės, etikos, kultūros, švietimo ir visuomenės klausimais.

31. Ryšiai su visuomene. Bažnyčios ryšiai su visuomene reiškia aktyvų komunikavimą su bendruomene per pasaulietines ir religines visuomenės komunikavimo priemones. Tai taip pat reiškia pasirengimą perteikti Evangelijos vertybes, viešinti Bažnyčios tarnybas bei programas, reikalauja iš Bažnyčios visomis išgalėmis stengtis, kad jos tikrasis veidas atspindėtų Kristų. Pastoraciniame visuomenės komunikavimo plane turėtų būti numatyta:

a) steigti bei turėti reikiamais žmogiškaisiais bei materialiais ištekliais aprūpintas ryšių su visuomene tarnybas, idant Bažnyčia ir bendruomenė kaip visuma galėtų veiksmingai bendrauti;

b) kurti aukštos kokybės publikacijas, radijo, televizijos ir videoprogramas, kuriose gerai išryškėtų Evangelijos naujiena ir Bažnyčios misija;

c) remti apdovanojimus bei kitas pripažinimo priemones visuomenės komunikavimo priemonių srityje siekiant padrąsinti ir paremti jų profesionalius darbuotojus;

d) švęsti Visuomenės komunikavimo priemonių dieną kaip būdą skatinti suvokti visuomenės komunikavimo priemonių svarbą bei remti Bažnyčios iniciatyvas visuomenės komunikavimo srityje.

32. Tyrimas. Bažnyčios strategija visuomenės komunikavimo srityje turėtų remtis rimtų visuomenės komunikavimo priemonių tyrimo, apimančio kompetentingą analizę bei įvertinimą, rezultatais. Svarbu, kad toks tyrimas aprėptų aptariamoje tautoje ar regione Bažnyčios misijai itin reikšmingas temas bei problemas. Pastoraciniu visuomenės komunikavimo planu reikėtų siekti:

a) paskatinti aukštųjų studijų institutus, tyrimų centrus ir universitetus įsitraukti į taikomuosius ir fundametaliuosius tyrimus, susijusius su poreikiais visuomenės komunikavimo srityje ir Bažnyčios bei visuomenės rūpesčiais;

b) nustatyti dabartinių tyrimų visuomenės komunikavimo srityje aiškinimo ir Bažnyčios misijos taikymo praktinius būdus;

c) palaikyti nuolatinius teologinius visuomenės komunikavimo bei priemonių ir jų vaidmens Bažnyčioje bei visuomenėje apmąstymus.

33. Visuomenės komunikavimas ir tautų pažanga. Tikrai prieinamas visuomenės komunikavimas bei tokios pat visuomenės komunikavimo priemonės daugeliui asmenų teikia didesnių galimybių dalyvauti šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje, patirti išraiškos laisvę ir prisidėti prie taikos bei teisingumo pasaulyje didinimo. Pastoraciniu visuomenės komunikavimo planu reikėtų:

a) garantuoti Evangelijos vertybių įtaką plačiame šiuolaikinių visuomenės komunikavimo priemonių lauke – nuo knygų leidybos iki komunikavimo per palydovus – ir prisidėti prie tarptautinio solidarumo augimo;

b) ginti viešuosius interesus ir garantuoti religijai prieigą prie visuomenės komunikavimo priemonių, užimant informacija bei atsakomybe grįstas pozicijas visuomenės komunikavimo teisės ir politikos, taip pat visuomenės komunikavimo sistemų plėtros klausimais;

c) analizuoti pažangios komunikavimo technologijos poveikį visuomenei ir padėti išvengti nenaudingo visuomenės griovimo bei kultūros destabilizavimo;

d) padėti visuomenės komunikavimo profesionaliems darbuotojams suformuoluoti etikos taisykles ir jų laikytis, ypač turint galvoje tokius dalykus kaip dorumas, tiesa, teisingumas, padorumas ir pagarba gyvybei;

e) nurodyti platesnės, reprezentatyvesnės ir atsakingesnės prieigos prie visuomenės komunikavimo priemonių skatinimo būdus;

f) vykdyti pranašišką vaidmenį tinkamu laiku prabylant, kai Evangelijos šviesoje reikia atskleisti svarbių visuomeninių klausimų moralinį matmenį.
 

Vatikanas, 1992 m. vasario 22 d.,
Prie šventojo apaštalo Petro Sosto Romoje
 

Arkivyskupas JOHN P. FOLEY, Prezidentas

Prelatas PIERFRANCO PASTORE, Sekretorius


N U O R O D O S






(1) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 12–13: AAS 83 (1991), 807–821.
(2) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 37: AAS 83 (1991), 285.
(3) Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių komisija. Pastoracinė instrukcija Communio et progressio, 187: AAS 63 (1971), 656.
(4) Jonas Paulius II. Laiškas 1990 m. Visuomenės komunikavimo priemonių pasaulinės dienos proga: L’Osservatore Romano, 1990 sausio 25, p. 6; plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 5: AAS 58 (1966), 1028.
(5) Ten pat.
(6) Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Ekumeninio ir tarpreliginio bendradarbiavimo visuomenės komunikavimo srityje kriterijai, 1. Vatikanas, 1989.
(7) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter mirifica, 4: AAS 56 (1964), 146.
(8) Communio et progressio, 11: AAS 63 (1971), 597.
(9) Rom 1, 20.
(10) Jn 1, 14.
(11) Ef 3, 23; 4, 10.
(12) 1 Kor 15, 28; Communio et progressio, 11: AAS 63 (1971), 598.
(13) Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Pornografija ir smurtas visuomenės komunikavimo priemonėse: pastoracinis atsakas, 7. Vatikanas, 1989.
(14) Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 46:AAS 80 (1988), 579.
(15) Gaudium et spes, 1: AAS 58 (1966), 1043.
(16) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 20: AAS 68 (1976), 18–19.
(17) Plg. Inter mirifica, 3: AAS 56 (1964), 146.
(18) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1: AAS 57 (1965), 5.
(19) Plg. Communio et progressio, 12: AAS 63 (1971), 598.
(20) Ten pat, 114–121.
(21) Plg. 212 kan., 2 str.: AAS 75 (1983), 34.
(22) Plg. 212 kan., 3 str.: AAS 75 (1983), 34.
(23) Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija dėl teologo pašaukimo Bažnyčioje, 30: AAS 82 (1990), 1562.
(24) Plg. ten pat, 35.
(25) Evangelii nuntiandi, 45: AAS 68 (1976), 35.
(26) Redemptoris missio, 37: AAS 83 (1991), 285.
(27) Plg. Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991), 841.
(28) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 44: AAS 81 (1989), 480.
(29) Ten pat, p. 481.
(30) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Būsimųjų kunigų ugdymo visuomenės komunikavimo priemonių srityje vadovas. Vatikanas, 1986.
(31) Redemptoris missio, 37: AAS 83 (1991), 285.
(32) Ten pat.
(33) Communio et progressio, 2: AAS 63 (1971), 593–594.
(34) Ekumeninio ir tarpreliginio bendradarbiavimo visuomenės komunikavimo srityje kriterijai, 14.



© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 1999
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vokietijos katalikų akcijai RENOVABIS.