JONAS PAULIUS II
 

ENCIKLIKA

UT UNUM SINT

apie ekumeninę pareigą
 

1995 gegužės 25


© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2000.
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vokietijos katalikų fondui KIRCHE IN NOT.


T U R I N Y S
ĮVADAS [1-4]

I. KATALIKŲ BAŽNYČIOS EKUMENINĖ PAREIGA

Dievo planas ir bendrystė [5-6]
Ekumeninis kelias – Bažnyčios kelias [7-14]
Atsinaujinimas ir atsivertimas [15-20]
Pirmenybė maldai [21-27]
Ekumeninis dialogas [28-30]
Vietinės dialogo struktūros [31-32]
Dialogas kaip sąžinės tyrimas [33-35]
Dialogas kaip nesutarimų sprendimo priemonė [36-39]
Praktinis bendradarbiavimas [40]
II. DIALOGO VAISIAI
Vėl atrasta brolystė [41-42]
Solidarumas tarnaujant žmonijai [43-44]
Suartėjimas Dievo žodžio ir Dievo kulto srityse [45-46]
Tarp kitų krikščionių esamų vertybių pripažinimas [47-48]
Bendrystės didėjimas [49]
Dialogas su Rytų Bažnyčiomis [50-51]
Ryšių atnaujinimas [52-54]
Seseriškos Bažnyčios [55-58]
Dialogo pažanga [59-61]
Ryšiai su senosiomis Rytų Bažnyčiomis [62-63]
Dialogas su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis Vakaruose [64-70]
Bažnytiniai ryšiai [71-73]
Įgyvendintas bendradarbiavimas [74-76]
III. QUANTA EST NOBIS VIA?
Tęsti ir intensyvinti dialogą [77-79]
Pasiektų rezultatų priėmimas [80-81]
Tęsti dvasinį ekumenizmą ir liudyti šventumą [82-85]
Katalikų Bažnyčios indėlis siekiant krikščionių vienybės [86-87]
Romos vyskupo tarnyba vienybei [88-96]
Visų dalinių Bažnyčių bendrystė su Romos Bažnyčia – būtina vienybės sąlyga [97]
Visiška vienybė ir evangelizacija [98-99]
PARAGINIMAS [100-103]

NUORODOS


ĮVADAS
 

1. Ut unum sint! Vatikano II Susirinkimo taip aistringai išreikštas kvietimas krikščionių vienybėn vis smarkiau skamba tikinčiųjų širdyse, ypač artinantis 2000 metams, kurie jiems bus šventasis Jubiliejus, Dievo Sūnaus, atėjusio išgelbėti žmoniją, Įsikūnijimo atminimas.

Tokios daugybės mūsų amžiaus kankinių, įskaitant visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia nesančių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių narius, drąsus liudijimas teikia naujos jėgos Susirinkimo raginimui ir primena mums mūsų pareigą šiam raginimui paklusti ir jį įgyvendinti. Šie mūsų broliai ir seserys, kuriuos vienija dosnus savo gyvenimo atidavimas Dievo karalystės labui, akivaizdžiausiai rodo, jog kiekvieną susiskaldymo elementą galima įveikti bei nugalėti visiškai save dovanojant Evangelijos reikalui.

Kristus kviečia visus mokinius vienybėn. Karštai trokštu šį kvietimą šiandien atnaujinti ir ryžtingai vėl pakartoti primindamas tai, ką esu sakęs Romos koliziejuje 1994 metų Didįjį penktadienį po Kryžiaus kelio apmąstymų, parengtų mano garbingojo brolio Bartlamiejaus, Konstantinopolio ekumeninio patriarcho. Tada pareiškiau, jog tie, kurie tiki Kristų ir yra vienijami sekimo kankinių pėdomis, negali likti susiskaldę. Norėdami iš tiesų ir veiksmingai priešintis pasaulio tendencijai padaryti Atpirkimo slėpinį tuščią, jie privalo bendrai išpažinti tą pačią tiesą apie Kryžių (1). Kryžius! Antikrikščioniškasis judėjimas siekia jį nuvertinti ir padaryti nereikšmingą neigdamas, jog jis yra žmogaus naujo gyvenimo šaltinis, ir tvirtindamas, kad Kryžius nepajėgus atverti perspektyvą ar duoti vilčių. Žmogus, sakoma, tėra žemiškoji būtybė, turinti gyventi taip, tartum Dievo nebūtų.

2. Visiems akivaizdus viso to tikintiesiems keliamas iššūkis. Jie negali jo nepriimti. Iš tiesų, kaip jie galėtų atsisakyti Dievo padedami daryti visa, ką įstengia, idant būtų nugriautos susiskaldymo bei nepasitikėjimo sienos, įveiktos kliūtys bei prietarai, trukdantys skelbti išganymo per Jėzaus, kiekvieno žmogaus vienintelio Atpirkėjo, kryžių Evangeliją?

Dėkoju Viešpačiui, kad jis skatino mus žengti sunkiu, tačiau sykiu džiaugsmo kupinu krikščionių vienybės bei bendrystės keliu. Tarpkonfesiniai dialogai teologijos lygmeniu davė teigiamų ir apčiuopiamų rezultatų; tai drąsina mus eiti pirmyn.

Tačiau greta mokymo skirtumų, kuriuos reikia įveikti, krikščionims nevalia menkinti ir labai seno, iš praeities paveldėtos nesupratingumo, tarpusavio nesusipratimų bei prietarų naštos. Padėtį neretai dar labiau sunkina inertiškumas, abejingumas ir nepakankamas vienas kito pažinimas. Dėl šios priežasties angažavimasis ekumenizmui turi remtis širdžių atsivertimu ir malda, pastūmėsiančių imtis būtino istorinės atminties išgryninimo. Šventosios Dvasios malone Viešpaties mokiniai, gaivinami meilės, drąsos išvysti tiesą ir nuoširdaus troškimo vienas kitam atleisti bei susitaikyti, kviečiami iš naujo drauge apmąstyti savo skausmingą praeitį ir žaizdas, kurios, deja, atsiveria dar ir šiandien. Nuolat gaivia Evangelijos jėga jie kviečiami drauge nuoširdžiai ir visiškai objektyviai pripažinti p badarytas klaidas ir jų apgailėtinų susiskaldymų pradžioje pasitaikiusius veiksnius. Tam reikia ramaus, aiškaus, tiesai įsipareigojusio ir Dievo gailestingumo gaivinamo žvilgsnio, pajėgaus išlaisvinti dvasią ir įkvėpti kiekvienam naują troškimą skelbti Evangeliją kiekvienos tautinės grupės ir tautos žmonėms.

3. Vatikano II Susirinkime Katalikų Bažnyčia negrįžtamai įsipareigojo žengti ekumeninės paieškos keliu, įsiklausant į Viešpaties Dvasią, mokančią žmones įdėmiai skaityti "laiko ženklus". Tai, ką Bažnyčia patyrė per tuos metus ir išgyvena dar ir dabar, padėjo jai giliau įsisąmoninti savo tapatybę ir misiją istorijoje. Katalikų Bažnyčia pripažįsta ir išpažįsta savo sūnų ir dukterų silpnybes, suvokdama, kad jų nuodėmės yra išdavystės ir kliudo įgyvendinti Išganytojo planą. Ji niekada nesiliauja atgailavusi, nes jaučiasi be perstojo kviečiama atsinaujinti pagal Evangeliją. Tačiau sykiu dar labiau ji pripažįsta ir aukština Viešpaties galią – Viešpaties, kuris, pripildęs ją šventumo dovanos, ją traukia ir daro panašią į savo Kančią bei Prisikėlimą.

Pamokyta daugelio savo istorijos įvykių, Bažnyčia stengiasi atsikratyti bet kurios vien žmogiškos atsparos, kad radikaliai gyventų evangelinių palaiminimų įstatymu. Žinodama, kad tiesai nusilenkiama tiktai pačios tiesos, "švelniai, bet sykiu ir galingai įsiskverbiančios į dvasią" (2), galia, jinai netrokšta nieko, išskyrus laisvę skelbti Evangeliją. Iš tiesų Bažnyčią vykdo savo valdžią tarnaudama tiesai ir artimo meilei.

Aš pats pasirengęs skatinti kiekvieną tinkamą iniciatyvą, kuria būtų siekiama padaryti visos katalikų bendruomenės liudijimą suprantamą visu jo grynumu ir nuoseklumu, ypač artėjant naujajam tūkstantmečiui, nepaprastam akimirksniui, kurio laukdama ji prašo Viešpaties, kad krikščionių vienybė augtų iki visiško susivienijimo (3). Šio tauraus tikslo siekiama ir šia enciklika. Šiuo iš esmės pastoracinio pobūdžio dokumentu norima paremti visų, dirbančių vienybės labui, pastangas.

4. Tai aiški Romos vyskupo kaip apaštalo Petro įpėdinio užduotis. Vykdau ją giliai įsitikinęs, jog paklūstu Viešpačiui, ir aiškiai suvokdamas savo žmogiškąjį trapumą. Juk jei pats Kristus patikėjo Petrui šią ypatingą misiją Bažnyčioje ir ragino jį stiprinti brolius, tai jis taip pat leido jam suvokti savo žmogiškąjį silpnumą ir ypatingą atsivertimo būtinybę: "O tu sutvirtėjęs stiprink savo brolius!" (Lk 22, 32). Būtent žmogiškasis Petro silpnumas akivaizdžiai parodo, jog popiežius, vykdydamas šią ypatingą tarnybą Bažnyčioje, visiškai priklauso nuo Viešpaties malonės ir maldos: "Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavo tikėjimas nesusvyruotų" (Lk 22, 32). Petro ir jo įpėdinių atsivertimas remiasi paties Atpirkėjo malda; šioje invokacijoje nuolatos dalyvauja ir Bažnyčia. Mūsų ekumeninėje epochoje, ženklinamoje Vatikano II Susirinkimo, Romos vyskupo misija ypač skirta Kristaus mokinių visiškos bendrystės būtinybei priminti.

Pats Romos vyskupas turi karštai persiimti Kristaus malda už tą atsivertimą, kuris būtinas "Petrui", kad galėtų tarnauti broliams. Todėl nuoširdžiai prašau prie šios maldos prisidėti Katalikų Bažnyčios tikinčiuosius ir visus krikščionis. Tegu visi su manimi meldžiasi už tokį atsivertimą.

Žinome, kad savo žemiškosios kelionės metu Bažnyčia yra patyrusi ir dar patirs priešiškumą bei persekiojimus. Tačiau ją palaikanti viltis yra nepajudinama, kaip nesugriaunamas ir iš šios vilties kylantis džiaugsmas. Juk tvirta ir amžina uola, ant kurios ji rymo, yra jos Viešpats Jėzus Kristus.
 

I. KATALIKŲ BAŽNYČIOS EKUMENINĖ PAREIGA
 

Dievo planas ir bendrystė

5. Drauge su visais Kristaus mokiniais Katalikų Bažnyčia grindžia savo ekumeninę pareigą surinkti visus į viena Dievo planu. Iš tiesų "Bažnyčia yra ne savyje užsisklendusi tikrovė, bet nuolatos atvira misijinei ir ekumeninei dinamikai, nes ji pasiųsta į pasaulį skelbti ir liudyti, dabartinti ir skleisti bendrystės slėpinį, sudarantį jos esmę: suvienyti visus ir viską Kristuje, būti visiems 'neatsiejamas vienybės sakramentas'" (4).

Jau Senajame Testamente pranašas Ezechielis, turėdamas omenyje tuometinę Dievo tautos padėtį ir naudodamasis kaip paprastais simboliais dviem pagaliais, kuriuos paėmęs suglaudė vieną su kitu ir sujungė savo rankoje, taip išreikšdamas Dievo valią surinkti iš visur išsklaidytos savo tautos narius: "Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Tuomet tautos žinos, kad aš, Viešpats, pašventinu Izraelį" (plg. 37, 16–28). Jono evangelijoje, atsižvelgiant į ano meto Dievo tautos padėtį, Dievo vaikų vienybės pagrindu laikoma Kristaus mirtis: "Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus" (11, 51–52). Iš tiesų Jėzus, kaip aiškinama Laiške efeziečiams, nuvertė "viduryje stovinčią pertvarą", "kryžiumi <…> pats savyje sugriaudamas priešiškumą" (plg. 2, 14–16).

6. Visos išsklaidytos žmonijos vienybė yra Dievo valia. Dėl to jis pasiuntė savo Sūnų, kad jis, mirdamas ir priskeldamas už mus, dovanotų mums savo meilės Dvasią. Kryžiaus aukos išvakarėse pats Jėzus meldžiasi Tėvui už savo mokinius bei visus, kurie jį tiki, kad jie būtų viena, būtų gyva bendruomenė. Iš čia kyla ne tik pareiga, bet ir atsakomybė Dievui atsižvelgiant į jo planą, atsakomybė, tenkanti žmonėms, per krikštą tampantiems Kristaus Kūnu, kuriame privalu pilnatviškai įgyvendinti susitaikinimą ir bendrystę. Kaip galima likti susiskaldžiusiems, jei krikštu buvome "panardinti" į Viešpaties mirtį, tai yra į patį aktą, kuriuo Dievas per Sūnų sugriovė pertvaras? "Susiskaldymas aiškiai prieštarauja Kristaus valiai, piktina pasaulį ir kenkia Evangelijos skelbimo visai kūrinijai šventam reikalui" (5).
 

Ekumeninis kelias – Bažnyčios kelias

7. "Istorijos Viešpats, kantriai ir išmintingai vykdantis savo malonės planą mūsų, nusidėjėlių, atžvilgiu, pastaruoju laiku tarp susiskaldžiusių krikščionių ėmė labiau žadinti graužatį dėl susiskaldymų ir vienybės troškimą. Šios malonės buvo visur išjudinta labai daug žmonių, ir tarp mūsų atsiskyrusių brolių, veikiant Šventajai Dvasiai, atsirado kasdien vis labiau plintantis judėjimas visų krikščionių vienybei atkurti. Šiame ekumeniniu vadinamame vienybės judėjime dalyvauja tie, kurie meldžiasi triasmeniam Dievui ir išpažįsta Jėzų savo Viešpačiu bei Išganytoju ne tik pavieniui, bet ir savo bendruomenėse, kuriose klausosi Evangelijos ir kurias kiekvienas vadina savo ir Dievo Bažnyčia. Beveik visi, kad ir skirtingais būdais, trokšta vienos ir regimos Dievo Bažnyčios, tikrai visuotinės ir siųstos į visą pasaulį, kad pasaulis atsiverstų į Evangeliją ir būtų išgelbėtas Dievo garbei" (6).

8. Ši dekreto Unitatis redintegratio ištarmė skaitytina viso susirinkiminio mokymo kontekste. Vatikano II Susirinkimas išreiškia Bažnyčios sprendimą imtis ekumeninės užduoties krikščionių vienybės labui ir vykdyti tai įsitikinus bei ryžtingai: "Šis šventasis Sinodas ragina visus tikinčiuosius katalikus pažinti laiko ženklus ir uoliai dalyvauti ekumeninėje veikloje" (7).

Skelbiant katalikiškuosius ekumenizmo principus, dekrete Unitatis redintegratio pirmiausia laikomasi konstitucijos Lumen gentium skyriuje apie Dievo tautą išdėstyto mokymo apie Bažnyčią (8). Sykiu atsižvelgiama į Susirinkimo religijos laisvės deklaracijos Dignitatis humanae ištarmes (9).

Katalikų Bažnyčia kupina vilties priima ekumeninį įpareigojimą kaip tikėjimo apšviestos ir meilės vadovaujamos krikščioniškosios sąžinės imperatyvą. Čia irgi galima pritaikyti šv. Paulius žodžius pirmiesiems Romos krikščionims: "Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios" (Rom 5, 5), todėl "viltis neapgauna" (Rom 5, 5). Tai krikščionių vienybės viltis, kurios dieviškoji versmė yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybės vienybė.

9. Pats Jėzus savo kančios valandą meldėsi, kad visi būtų viena (plg. Jn 17, 21). Ši vienybė, kurią Viešpats dovanojo savo Bažnyčiai ir kuria jis norėjo visus aprėpti, yra ne koks nors priedėlis, bet sudaro pačią jo veiklos šerdį. Ir ji taip pat nėra šalutinis jo mokinių bendruomenės atributas, bet, priešingai, priklauso pačiai šios bendruomenės prigimčiai. Dievas nori Bažnyčios, nes nori vienybės, per kurią pasireiškia visa jo agape gelmė.

Juk šita Šventosios Dvasios dovanotoji vienybė nėra vien asmenų sambūris, kaip vienas prie kito pridėtų individų suma. Tai vienybė, pagrįsta tikėjimo išpažinimo, sakramentų ir hierarchinės bendrystės ryšiais (10). Tikintieji yra viena, nes per Dvasią yra bendrystėje su Sūnumi ir būdami jame – jo bendrystėje su Tėvu: "O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi" (1 Jn 1, 3). Todėl Katalikų Bažnyčiai krikščionių bendrystė yra ne kas kita, kaip malonės jiems išraiška, malonės, per kurią Dievas juos padaro savo paties bendrystės, kuri yra jo amžinasis gyvenimas, dalyviais. Tad Kristaus žodžiai: "Tegul visi bus viena" yra malda Tėvui, kad jis iki galo įgyvendintų savo planą ir visiems atskleistų, "kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve – visų dalykų Kūrėjyje" (Ef 3, 9). Tikėti Kristų, vadinasi, norėti vienybės; norėti vienybės, vadinasi, norėti Bažnyčios; norėti Bažnyčios, vadinasi, norėti malonės bendrystės, nuo amžinybės atitinkančios Dievo planą. Tad štai kokia Kristaus maldos: "Ut unum sint" reikšmė.

10. Dabartinėmis aplinkybėmis, paženklintomis krikščionių susiskaldymo ir visiškos bendrystės pasitikėjimo kupinos paieškos, tikintieji katalikai jaučiasi smarkiai raginami Bažnyčios Viešpaties. Vatikano II Susirinkimas sustiprino jų pastangas skaidria ir visoms bažnytinėms vertybėms, esamoms tarp kitų krikščionių, atvira ekleziologine vizija. Vadovaudamiesi tikėjimo dvasia, tikintieji katalikai imasi ekumeninės problematikos.

Susirinkimas teigia, kad Kristaus Bažnyčia yra "Katalikų Bažnyčia, valdoma Petro įpėdinio ir bendrai su juo vyskupų", ir pripažįsta, jog "už jos regimo organizmo yra daug pašventinimo bei tiesos elementų, kurie, kaip Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, kreipia katalikiškosios vienybės linkme" (11).

"Todėl atsiskyrusios Bažnyčios ir bendruomenės, nors mūsų akimis ir ne be trūkumų, vis dėlto nėra nustojusios reikšmės ir vertės išganymo slėpinyje. Kristaus Dvasia neatsisakė naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš Katalikų Bažnyčiai patikėtos malonės ir tiesos pilnatvės" (12).

11. Taip Katalikų Bažnyčia patvirtina, kad per du tūkstančius savo istorijos metų ji išliko vienybėje su visomis gėrybėmis, kuriomis Dievas nori apdovanoti savo Bažnyčią, nepaisant neretai didelių ją krėtusių krizių, kai kurių jos tarnautojų neištikimybės ir kasdien jos narių daromų klaidų. Katalikų Bažnyčia žino, kad dėl Dvasios jai teikiamo palaikymo kai kurių jos vaikų silpnybės, vidutiniškumas, nuodėmės ir kartais išdavystės negali sugriauti to, kuo Dievas ją apdovanojo pagal savo malonės planą. Negana to, "pragaro vartai jos nenugalės" (Mt 16, 18). Tačiau Katalikų Bažnyčia neužmiršta, kad daugelis jos narių aptemdo Dievo planą. Kalbant apie krikščionių vienybės stygių, dekrete dėl ekumenizmo neignoruojama abiejų pusių kaltė (13) ir pripažįstama, jog atsakomybės negalima priskirti vien "kitiems". Vis dėlto Dievo malonė lemia, kad neįmanoma sugriauti nei to, kas sudaro Kristaus Bažnyčios struktūrą, nei su kitomis Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis tebeegzistuojančios bendrystės.

Iš tiesų pašventinimo bei tiesos elementai, kurių kitose krikščionių bendruomenėse yra nevienodai, sudaro jų ir Katalikų Bažnyčios bendrystės, nors ir netobulos, objektyvų pagrindą.

Vienintelė Kristaus Bažnyčia veikliai yra kitose krikščionių bendruomenėse tokiu mastu, kokiu tie elementai jose glūdi. Būtent dėl šios priežasties Vatikano II Susirinkimas kalba apie tam tikrą, kad ir netobulą, bendrystę. Konstitucijoje Lumen gentium pabrėžiama, jog Katalikų Bažnyčia žino esanti daugeliu atžvilgių susieta (14) su tomis bendruomenėmis tam tikros autentiškos vienybės Šventojoje Dvasioje.

12. Toje pačioje konstitucijoje išsamiai išdėstyti "pašventinimo ir tiesos elementai", kurie įvairiais būdais glūdi ir veikia už regimų Katalikų Bažnyčios ribų: "Daug yra tokių, kurie gerbia Šventąjį Raštą kaip tikėjimo ir gyvenimo taisyklę, rodo tikrą religinį uolumą, su meile tiki Dievą Tėvą Visagalį ir Kristų, Dievo Sūnų ir Išganytoją, yra paženklinti krikšto, suvienijančio juos su Kristumi, be to, pripažįsta ir priiminėja kitus sakramentus savo Bažnyčiose ar bažnytinėse bendruomenėse. Daugelis jų turi savo vyskupus, švenčia Eucharistiją ir praktikuoja Švč. Mergelės, Dievo Gimdytojos, pamaldumą. Čia dar reikėtų paminėti maldos bei kitų dvasinių gėrybių bendrumą, net tikrą vienybę Šventojoje Dvasioje, kuri ir juos veikia pašventinamąja galia, dovanomis bei malone ir kai kuriuos jų yra sustiprinusi ligi kraujo praliejimo. Taip Dvasia žadina visų Kristaus mokinių troškimą ir veiklą, kad visi Kristaus nustatytu būdu taikiai susivienytų į vieną kaimenę, vadovaujamą vieno Ganytojo" (15).

Kalbant apie ortodoksų Bažnyčias, Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo pareikšta, kad "Eucharistijos šventimu kiekvienoje šitoje Bažnyčioje kuriama ir ugdoma Dievo Bažnyčia" (16). Visa tai pripažinti reikalauja tiesa.

13. Tame pačiame dokumente blaiviai formuluojamos tokios padėties implikacijos mokymui. Kalbant apie šias bendruomenes, pareiškiama: "Visi nuteisintieji tikėjimu per krikštą yra įtraukti į Kristų ir teisėtai verti krikščionio vardo bei pagrįstai Katalikų Bažnyčios pripažįstami broliais Viešpatyje" (17).

Atkreipiant dėmesį į daugelį teigiamų elementų, esamų kitose Bažnyčiose bei bažnytinėse bendruomenėse, dekrete priduriama: "Visa, kas kyla iš Kristaus ir į jį veda, teisėtai priklauso vienintelei Kristaus Bažnyčiai. Tad ir tarp mūsų atsiskyrusiųjų brolių atliekama nemaža sakralinių krikščioniškosios religijos veiksmų, kurie įvairiais būdais pagal skirtingas kiekvienos Bažnyčios ar bendruomenės sąlygas neabejotinai gali sužadinti malonės gyvenimą ir laikytini tinkamomis priemonėmis keliui į išganymo bendrystę atverti" (18).

Tai ekumenizmui itin svarbūs tekstai. Už katalikų bendruomenės ribų nėra bažnytinės tuštumos. Daug labai vertingų elementų, kurie Katalikų Bažnyčioje yra Bažnyčią sudarančių išganymo priemonių bei malonės dovanų pilnatvės dalis, galima rasti ir kitose krikščionių bendruomenėse.

14. Visiems šiems elementams būdinga kreipti į vienybę, kur jie reikštųsi pilnatviškai. Čia nekalbama apie visų turtų, išbarstytų įvairiose krikščionių bendruomenėse, mechanišką surinkimą į viena, siekiant Bažnyčios, kurios Dievas trokštų ateityje. Laikydamasi didžiosios Tradicijos, paliudytos Rytų ir Vakarų tėvų, Katalikų Bažnyčia tiki, kad Sekminių įvykyje Dievas jau parodė Bažnyčią kaip eschatologinę tikrovę, rengtą "nuo teisiojo Abelio laikų" (19). Ji jau yra duota. Dėl šios priežasties mes gyvename paskutiniaisiais laikais. Šios jau duotos Bažnyčios elementai pilnatviškai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje ir be tokios pilnatvės kitose bendruomenėse (20), kur tam tikri krikščioniškojo slėpinio elementai kartais net paveikiau iškyla aikštėn. Ekumenizmo tikslas yra stengtis, kad dalinė krikščionių bendrystė išaugtų į visišką bendrystę tiesoje ir meilėje.
 

Atsinaujinimas ir atsivertimas

15. Pereidamas nuo krikščioniškosios sąžinės principų bei pareigų prie ekumeninės kelionės vienybės link įgyvendinimo, Vatikano II Susirinkimas pirmiausia pabrėžia vidinio atsivertimo būtinybę. Mesijinis skelbimas "atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė" ir iškart po to raginimas "Atsiverskite ir tikėkite Evangelija" (Mk 1, 15), kuriuo Jėzus pradeda savo misiją, žymi esminį elementą, būdingą kiekvienai naujai pradžiai: pamatinę evangelizacijos kiekvienu Bažnyčios išganymo kelionės tarpsniu būtinybę. Tai ypač pasakytina apie procesą, pradėtą Vatikano II Susirinkimo, kuris į atsinaujinimo matmenį įterpė ekumeninę užduotį suvienyti vienas nuo kito atsiskyrusius krikščionis. "Tikrasis ekumenizmas neįmanomas be vidinio atsivertimo" (21).

Susirinkimas kviečia atsiversti ir asmeniškai, ir bendruomeniškai. Bet kurios krikščionių bendruomenės vienybės troškimas neatsiejamas nuo jos ištikimybės Evangelijai. Savo krikščioniškąjį pašaukimą įgyvendinančių asmenų atveju Susirinkimas kalba apie vidinį atsivertimą, dvasios atsinaujinimą (22).

Tad kiekvienam privalu radikaliau atsiversti į Evangeliją ir, niekad neišleidžiant iš akių Dievo plano, pakeisti savo žvilgsnį. Per ekumenizmą "įstabių Dievo darbų" (mirabilia Dei) apmąstymas praturtėja naujomis erdvėmis, kuriose trivienis Dievas žadina malonės veikimą: suvokimu, kad Dvasia veikia kitose krikščionių bendruomenėse, šventumo pavyzdžių atradimu, šventųjų bendrystės didžiulių turtų patirtimi, sąlyčiu su nenumanytais krikščioniškosios užduoties aspektais. Atitinkamai padidėja atgailos poreikis, sąmoningiau pradedamas suvokti tam tikras brolišką meilę žeidžiantis atmetimas, tam tikras atsisakymas atleisti, tam tikras išdidumas, su Evangelija nesuderinamas užsispyrimas smerkti "kitą pusę", iš nesveiko išpuikimo kylanti panieka. Tad visą krikščionių gyvenimą ženklina ekumeninis rūpestis, ir jie kviečiami leistis būti jo tartum formuojami.

16. Susirinkimo mokyme atsinaujinimas, atsivertimas ir reforma aiškiai tarpusavyje susieti. Susirinkimas teigia, kad “savo piligrimystės kelyje Bažnyčia Kristaus pašaukta šiai nuolatinei reformai, kuri jai visada reikalinga tiek, kiek ji yra žmogiška ir žemiška institucija; tad jei kai ko <…> buvo pagal aplinkybes nepakankamai laikytasi, tinkamu laiku reikia tai deramai atitaisyti” (23). Nė viena krikščionių bendruomenė negali išvengti šio kvietimo.

Įsitraukdamos į atvirą dialogą, bendruomenės padeda sau bendrai pažvelgti į save apaštališkosios Tradicijos šviesoje. Tai akina jas klausti, ar jos tikrai deramai išreiškia viską, ką Šventoji Dvasia perteikė per apaštalus (24). Jei kalbėtume apie Katalikų Bažnyčią, tai į šiuos reikalavimus bei perspektyvas esu atkreipęs dėmesį ne kartą, pavyzdžiui, Rusios krikšto tūkstantmečio proga (25) arba minint šventųjų Kirilo ir Metodijaus evangelizacinį darbą prieš tūkstantį šimtą metų (26). Visai neseniai Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos, man aprobavus, išleistame Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadove šie reikalavimai buvo pritaikyti pastoracijos sričiai (27).

17. O dėl kitų krikščionių, tai komisijos Fides et Constitutio pagrindiniuose dokumentuose (28) ir gausių dvišalių dialogo komisijų pareiškimuose krikščionių bendruomenėms jau pasiūlytos naudingos priemonės suvokti, ko reikia ekumeniniam sąjūdžiui ir atsivertimui, kuris turėtų jį sužadinti. Šie dokumentai svarbūs dvejopu požiūriu: jie parodo jau pasiektą žymią pažangą ir kartu įkvepia viltį, nes yra patikimas tęstinų bei gilintinų tyrinėjimų pagrindas.

Bendrystė, didėjanti įgyvendinant nuolatinę reformą apaštališkosios Tradicijos šviesoje, dabartinėmis krikščioniškosios tautos aplinkybėmis neabejotinai yra vienas būdingiausių bei svarbiausių ekumenizmo bruožų. Kita vertus, tai drauge esminis jo ateitis laidas. Katalikų Bažnyčios tikintieji negali nepastebėti, kad Vatikano II Susirinkimo ekumeninis polėkis yra vienas iš tuometinių Bažnyčios pastangų ištirti save Evangelijos ir didžiosios Tradicijos šviesoje rezultatų. Tai gerai suprato mano pirmtakas popiežius Jonas XXIII, kuris, sušaukdamas Susirinkimą, atsisakė atsieti aggiornamento nuo ekumeninio atsivėrimo (29). Baigiantis Susirinkimui, popiežius Paulius VI patvirtino ekumeninį Susirinkimo pašaukimą, atnaujindamas meilės dialogą su Bažnyčiomis, bendrystės ryšiais susisaisčiusiomis su Konstantinopolio patriarchu, ir drauge su juo padarydamas konkretų ir itin reikšmingą gestą, kuriuo praeities ekskomunikos buvo “atiduotos užmarščiai” – “pašalintos iš Bažnyčių atminties ir erdvės”. Derėtų neužmiršti, kad specialios institucijos ekumenizmo reikalams įsteigimas sutampa su Vatikano II Susirinkimo rengimo pradžia ir kad per šią instituciją kitų krikščioniškųjų bendruomenių nuomonės bei vertinimai įsiterpė į didžiuosius debatus dėl Apreiškimo, dėl Bažnyčios, dėl ekumenizmo esmės ir religijos laisvės.

18. Tęsiant per Susirinkimo atidarymą išreikštą popiežiaus Jono XXIII mintį (31), Dekrete dėl ekumenizmo doktrinos skelbimo būdas laikomas vienu iš nuolatinės reformos elementų (32). Čia nekalbama apie tikėjimo paveldo modifikavimą, dogmų reikšmės keitimą, esminių žodžių iš jų pašalinimą, tiesos pritaikymą epochos polinkiams, tam tikrų straipsnių iš Credo išbraukimą klaidingai teisinantis, jog jie šiandien nebesuprantami. Dievo norimą vienybę galima įgyvendinti tiktai visiems pritariant visam apreikštojo tikėjimo turiniui. Tikėjimo srityje kompromisas yra prieštaravimas Dievui, kuris yra Tiesa. Kas Kristaus, kuris yra "kelias, tiesa ir gyvenimas" (Jn 14, 6), Kūne galėtų kaip teisėtą traktuoti susitaikymą, pasiektą tiesos sąskaita? Susirinkimo paskelbtoje religijos laisvės deklaracijoje Dignitatis humanae tiesos, "ypač tos, kuri susijusi su Dievu ir jo Bažnyčia" (33), paieška ir pritarimas jos reikalavimams priskiriami žmogaus orumui. Todėl tiesą išduodantis "buvimas kartu" prieštarautų savo bendrystę siūlančiam Dievui ir kiekvienoje žmogaus širdyje giliai slypinčiam tiesos poreikiui.

19. Vis dėlto doktriną reikia pateikti taip, kad ji būtų suprantama tiems, kuriems ją Dievas adresavo. Enciklikoje Slavorum apostoli priminiau, kad dėl šios priežasties Kirilas ir Metodijus stengėsi Biblijos idėjas ir graikų teologijos sąvokas perteikti labai skirtingame mąstymo bei istorinės patirties kontekste. Jie norėjo, kad vienas Dievo žodis "taptų prieinamas išraiškos formomis, būdingomis kiekvienai atskirai civilizacijai" (34). Jie suvokė negalį "primetinėti tautoms, kurioms skelbti jiems buvo skirta, nei neginčytino graikų kalbos ir bizantinės kultūros pranašumo, nei pažangesnės visuomenės, kurioje jie buvo užaugę, papročių ir gyvenimo būdo" (35). Taip jie įgyvendino "tobulą bendrystę meilėje", bendrystę, "kuri apsaugo Bažnyčią nuo bet kurios etninio partikuliarizmo ir išskirtinumo ar rasinių prietarų formos ir nuo bet kokios nacionalistinės arogancijos" (36). Vadovaudamasis ta pačia dvasia, kreipiausi ir į Australijos senuosius gyventojus: "Negalite būti į dvi dalis padalyta tauta <…>. Jėzus kviečia jus priimti jo žodžius ir vertybes savo pačių kultūroje" (37). Kadangi tikėjimo dovana savo prigimtimi skirta visai žmonijai, ją reikia perteikti visose kultūrose. Juk elementas, lemiantis bendrystę tiesoje, yra tiesos reikšmė. Reikšti tiesą galima įvairiomis formomis. Ir pasirodo, jog, norint šiandieniams žmonėms perteikti Evangelijos naujieną jos nekintama reikšme, būtina atnaujinti raiškos formas (38).

"Tad šis atnaujinimas labai svarbus ekumeniniu požiūriu" (39). Ir čia kalbama ne tik apie tikėjimo raiškos būdo, bet ir paties tikėjimo gyvenimo atnaujinimą. Galima paklausti: kas turėtų imtis šio atnaujinimo? Susirinkimas į tai aiškiai atsako: ši užduotis tenka "visai Bažnyčiai, ir tikintiesiems, ir ganytojams, kiekvienam pagal jo gebėjimus, tiek kasdieniame krikščioniškajame gyvenime, tiek teologijos bei istorijos tyrinėjimuose" (40).

20. Visa tai ekumeninei veiklai itin svarbu bei iš pagrindų reikšminga. Iš to nedviprasmiškai paaiškėja, kad ekumenizmas, krikščionių vienybės sąjūdis, nėra vien koks nors "priedėlis", priduriamas prie Bažnyčios tradicinės veiklos. Priešingai, jis organiškai susijęs su jos gyvenimu bei veikla ir dėl to turi visa tai persunkti ir būti tartum vaisius medžio, kuris sveikai ir derliai auga ligi visiško išsiskleidimo.

Tokia Bažnyčios vienybe tikėjo ir tokios visų krikščionių vienybės tikėjosi popiežius Jonas XXIII. Kalbėdamas apie kitus krikščionis, didžiąją krikščionių šeimą, jis atkreipė dėmesį: "To, kas mus vienija, yra daugiau už tai, kas skiria". Vatikano II Susirinkimas savo ruožtu ragina: "Tegu visi tikintieji prisimena, kad jie krikščionių vienybę tuo labiau skatins ir net praktikuos, kuo labiau stengsis gryniau gyventi pagal Evangeliją. Juo artimesnė bus jų bendrystė su Tėvu, Žodžiu ir Dvasia, juo giliau ir lengviau jie pajėgs stiprinti tarpusavio brolybę" (41).
 

Pirmenybė maldai

21. "Šitą širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą kartu su privačiomis ir viešomis maldomis už krikščionių vienybę reikia laikyti viso ekumeninio sąjūdžio siela ir galima pagrįstai vadinti 'dvasiniu ekumenizmu'" (42).

Žengiama keliu, vedančiu į širdies atsivertimą, į meilę Dievui ir kartu broliams – visiems broliams, taip pat ir tiems, kurie nėra visiškoje bendrystėje su mumis. Iš meilės kyla vienybės troškimas ir tiems, kurie jos reikalingumą nuolatos ignoravo. Meilė yra žmonių ir bendruomenių bendrystės architektė. Mylėdami vienas kitą trokštame mūsų bendrystę gilinti, tobulinti. Meilė kreipiasi į Dievą kaip į tobulą bendrystės šaltinį – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybę, – kad iš jo pasisemtų jėgų stiprinti žmonių ir bendruomenių bendrystę arba atkurti ją tarp dar susiskaldžiusių krikščionių. Meilė yra gili srovė, gaivinanti procesą vienybės link ir teikianti jam jėgos.

Tokia meilė tobuliausiai išreiškiama bendra malda. Kai broliai, tarp kurių nėra tobulos bendrystės, susirenka bendrai maldai, Vatikano II Susirinkimas jų maldą vadina viso ekumeninio sąjūdžio siela. Tai "labai veiksminga priemonė vienybės malonei išprašyti", "autentiškas ryšių, vienijančių katalikus su atsiskyrusiais broliais, ženklas" (43). Net ir tada, kai formaliai meldžiamasi ne už krikščionių vienybę, bet kitomis intencijomis, pavyzdžiui, už taiką, malda kaip tokia tampa vienybės išraiška ir patvirtinimas. Bendra krikščionių malda pats Kristus kviečiamas aplankyti jo besišaukiančiųjų bendruomenę: "Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų" (Mt 18 20).

22. Krikščionims kartu meldžiantis vienybės tikslas tartum priartėja. Tiesiantis į tą vienybės šaltinį, kuris yra Jėzus Kristus, ilga krikščionių istorija, paženklinta daugybės susiskaldymų, tarsi vėl susijungia. Jis "yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius" (Žyd 13, 8). Kristus tikrai yra maldos bendrystėje; jis meldžiasi "mumyse", "su mumis" ir "už mus". Jis vadovauja mūsų maldai Dvasioje Guodėjoje, kurią jis savo Bažnyčiai jau suteikė bei dovanojo Vakarienės menėje Jeruzalėje, įsteigdamas ją kaip pirmapradiškai vieningą.

Ekumeniniame kelyje vienybės link pirmenybė tikrai teiktina bendrai maldai, apie Kristų besiburiančiųjų maldos vienybei. Jei krikščionims pavyks, nepaisant savo susiskaldymų, vis labiau bendra malda susivienyti apie Kristų, tai jie vis geriau suvoks, kad tai, kas juos skiria, yra maža palyginti su tuo, kas vienija. Vis dažniau ir reguliariau maldoje susitikinėdami priešais Kristų, jie įgis drąsos imtis visos skausmingos žmogiškosios susiskaldymų tikrovės ir vėl bus kartu Bažnyčios bendruomenėje, kurią Kristus, nepaisydamas visų žmogiškųjų silpnybių bei ribotybių, nepaliaujamai statydina Šventojoje Dvasioje.

23. Galiausiai maldos bendrystė skatina naujomis akimis pažvelgti į Bažnyčią ir krikščionybę. Nevalia užmiršti, kad Viešpats meldė Tėvą savo mokinių vienybės, idant jie liudytų jo misiją, ir pasaulis įtikėtų, jog jis siųstas Tėvo (plg. Jn 17, 21). Galima sakyti, kad ekumeninis sąjūdis tam tikra prasme kilo iš neigiamos patirties tų, kurie, skelbdami vieną Evangeliją, kiekvienas remdavosi savo Bažnyčia ar bažnytine bendruomene; šio nenuoseklumo negalėjo nepastebėti nė vienas iš išganymo naujienos klausytojų ir dėl to laikė tai kliūtimi priimti Evangeliją. Ši rimta kliūtis, deja, dar neįveikta. Tiesa, kad tarp mūsų dar nėra visiškos bendrystės. Tačiau, nepaisant mūsų susiskaldymų, esame kelyje į visišką vienybę, tokią vienybę, kokia buvo būdinga apaštališkajai Bažnyčiai jos ištakose ir kokios sąžiningai siekiame; tai liudija mūsų bendra, tikėjimo įkvėpta malda. Šiai maldai susirenkame Kristaus, kuris yra Vienas, vardu. Jis yra mūsų vienybė.

“Ekumeninė” malda tarnauja krikščioniškajai misijai ir jos įtikinamumui. Todėl jos ypač neturėtų trūkti Bažnyčios gyvenime ir kiekvienoje veikloje, kuria siekiama skatinti krikščionių vienybę. Yra taip, tartum turėtume nuolatos grįžti į Didžiojo ketvirtadienio Vakarienės menę, net jei mūsų bendras buvimas toje vietoje ir nebūtų tobulas tol, kol nebus įveiktos kliūtys, stovinčios skersai kelio visiškai bažnytinei bendrystei, ir visi krikščionys galės susirinkti bendrai švęsti Eucharistijos (44).

24. Džiugu konstatuoti, kad daugelis ekumeninių sąjūdžių beveik visada praktikuoja maldą, kuri netgi būna jų kulminacija. Maldos už krikščionių vienybę savaitė, švenčiama sausio mėnesį arba kai kuriose šalyse Sekminių laiku, tapo paplitusia ir tvirta tradicija. Tačiau ir be jos per metus yra daug progų, skatinančių krikščionis susirinkti bendrai maldai. Čia norėčiau priminti popiežiaus piligriminių kelionių į Bažnyčias šių dienų oikumene įvairiuose žemynuose bei šalyse ypatingą patirtį. Vatikano II Susirinkimas – tai gerai suvokiu – pastūmėjo popiežių imtis savo apaštališkosios tarnybos vykdymo šiuo ypatingu aspektu. Galima pasakyti ir daugiau. Susirinkimas padarė taip, kad popiežiui, atliekančiam savo kaip Romos vyskupo vaidmenį bendruomenės labui, tokios piligriminės kelionės taptų aiškia būtinybe (45). Per beveik kiekvieną mano vizitą būdavo ekumeninis susitikimas ir Kristuje bei jo Bažnyčioje vienybės trokštančių brolių ir seserų bendra malda. Su ypatingu vidiniu jauduliu prisimenu bendrą maldą su anglikonų bendruomenės primu Canterbury katedroje 1982 metų gegužės 29 dieną, kai tame nuostabiame pastate įžvelgiau “iškalbingą ir ilgų mūsų bendrojo paveldo metų, ir vėlesnių susiskaldymų liūdnų metų liudijimą” (45). Negaliu užmiršti nė savo apsilankymų skandinavų ir Šiaurės šalyse (1989 m. birželio 1–10 d.), Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, taip pat Bažnyčių ekumeninėje taryboje (1984 m. birželio 12 d.), kurios tikslas yra raginti nares Bažnyčias bei bažnytines bendruomenes “siekti regimosios vienybės viename vieninteliame tikėjime ir vienoje vienintelėje eucharistinėje bendrystėje, pasireiškiančioje bendru garbinimu bei bendru gyvenimu Kristuje” (47). Ir kaip galėčiau neprisiminti savo dalyvavimo eucharistinėje liturgijoje Šv. Jurgio bažnyčioje ekumeniniame Patriarchate (1979 m. lapkričio 30 d.) ir iškilmingose pamaldose Šv. Petro bazilikoje mano garbingojo brolio patriarcho Demetrijaus I apsilankymo Romoje (1987 m. gruodžio 6 d.) proga? Ta proga prie Išpažinimo altoriaus drauge kalbėjome Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą pagal originalų tekstą graikų kalba. Kiekvieno iš šių maldos susitikimų ypatingų bruožų neįmanoma nusakyti keliais žodžiais. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas iš šių susitikimų praeities įvykių buvo sąlygotas skirtingai, visi jie savaip ir nepakartojamai reikšmingi; visi įsirėžė į Bažnyčios, Guodėjo akinamos siekti visų Kristaus tikinčiųjų vienybės, atmintį.

25. Tačiau piligrimu tapo ne tiktai popiežius. Per pastaruosius metus Romoje mane aplankė daug aukštų kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių atstovų, ir su jais meldžiausi viešai ir privačiai. Apie ekumeninio patriarcho Demetrijaus I apsilankymą jau minėjau. Dabar norėčiau priminti maldos susitikimą, kai šv. Brigitos kanonizacijos 600 metų sukakties proga čia, Šv. Petro bazilikoje, drauge su liuteronų arkivyskupais, Švedijos primu ir Suomijos primu, šventėme mišparus (1991 m. spalio 5 d.). Tai tiktai vienas pavyzdys, nes pareigos melstis už vienybę suvokimas jau yra tapęs neatsiejama Bažnyčios gyvenimo dalimi. Nėra svarbaus, reikšmingo įvykio, kuriam nebūtų naudingas abiejų pusių dalyvavimas ir krikščionių malda. Negaliu čia išvardyti visų tokių susitikimų, nors kiekvieną iš jų vertėtų paminėti. Viešpats tikrai paėmė mus už rankos ir veda. Tokiais mainais bei tokiomis maldomis prirašytas jau ne vienas mūsų “vienybės Knygos” puslapis, “Knygos”, kurią turime nuolatos atsiversti ir iš naujo skaityti, kad iš jos gautume įkvėpimo ir vilties.

26. Malda, besimeldžianti bendruomenė leidžia mums vis iš naujo atrasti Evangelijos žodžių tiesą: “Turite vienintelį Tėvą” (Mt 23, 9), tą Tėvą, Abba, kurio šaukiasi pats Kristus, kuris yra viengimis Sūnus ir vienos prigimties su juo. Ir taip pat: “Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai” (Mt 23, 8). “Ekumeninė” malda atveria šį pamatinį brolystės Kristuje matmenį, Kristuje, kuris mirė, kad surinktų išbarstytus Dievo vaikus, idant mes, per Sūnų tapę sūnumis (plg. Ef 1, 5), tobuliau atspindėtume slėpiningą Dievo tėvystės tikrovę ir sykiu tiesą apie kiekvieno ir visų žmogiškumą.

“Ekumeninė” malda, brolių ir seserų malda visa tai išreiškia. Būtent dėl to, kad yra vieni nuo kitų atsiskyrę, jie su dar didesne viltimi susitinka Kristuje, patikėdami jam savo vienybės ir bendrystės ateitį. Čia vėl būtų galima puikiai pritaikyti Susirinkimo mokymą: “Kai Viešpats Jėzus meldžia Tėvą, kad visi būtų viena, ‘kaip mes esame viena’ (Jn 17, 20–22), ir atveria horizontus, neprieinamus žmogaus protui, jis leidžia įžvelgti tam tikrą panašumą tarp dieviškųjų Asmenų ir Dievo vaikų vienybės tiesoje ir meilėje” (48).

Širdies atsivertimas, kuris yra pagrindinė bet kurio tikro tiesos ieškojimo sąlyga, kyla iš maldos ir ja įgyvendinamas ligi galo: “Vienybės troškimą žadina ir brandina dvasios atsinaujinimas, savęs atsižadėjimas ir dosni meilė. Todėl turime melsti dieviškąją Dvasią nuoširdaus atsižadėjimo, nuolankumo ir kantrumo tarnaujant, broliško dvasios dosnumo kitų atžvilgiu” (49).

27. Pareiga melstis už vienybę tenka ne tik tiems, kurie gyvena krikščionių susiskaldymo paženklintoje aplinkoje. Artimam ir asmeniškam dialogui, kokį kiekvienas iš mūsų melsdamasis turėtų vesti su Viešpačiu, negali trūkti rūpinimosi vienybe. Tiktai taip ji visiškai taps mūsų gyvenimo bei pareigų, kurių imamės Bažnyčioje, tikrovės dalimi. Norėdamas tokią būtinybę patvirtinti, Katalikų Bažnyčios tikintiesiems pateikiau sektiną sesers trapistės Vienybės Marijos Gabrielės, kurią paskelbiau palaimintąja 1983 metų sausio 25 dieną, pavyzdį (50). Sesuo Marija Gabrielė, pašaukta gyventi atsiskyrus nuo pasaulio, visą savo gyvenimą paskyrė apmąstymams bei maldai akcentuojant Jono evangelijos 17-ąjį skirsnį ir paaukojo jį krikščionių vienybės labui. Štai kiekvienos maldos šerdis – visiškai ir be išlygų atiduoti savo gyvenimą Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Sesers Marijos Gabrielės pavyzdys moko mus ir leidžia mums suvokti, jog nėra kokių nors ypatingų momentų, aplinkybių ar vietų melstis už vienybę. Kristaus malda į Tėvą yra pavyzdys visiems visada ir visur.
 

Ekumeninis dialogas

28. Malda yra ekumeninio atsinaujinimo ir vienybės troškimo “siela”, o viskas, kas Susirinkimo vadinama “dialogu”, remiasi malda ir yra jos palaikoma. Šis apibrėžimas tikrai ne be sąsajų su šiandieniu personalistiniu mąstymu. Nusiteikimas “dialogui” šaknijasi asmens prigimtyje ir orume. Filosofijos požiūriu tokia nuostata siejasi su Susirinkimo reiškiama krikščioniškąja tiesa apie žmogų: jis iš tiesų yra “vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties”; todėl žmogus gali “save visiškai surasti tiktai nuoširdžiai save atiduodamas” (51). Dialogas yra būtina kelio į žmogaus – individo ir kiekvienos žmonių bendruomenės – savęs įgyvendinimą atkarpa. Nors sąvoka “dialogas” pirmiausia, atrodo, akcentuojamas pažinimo momentas (dia-logos), kiekvienam dialogui būdingas globalinis, egzistencinis matmuo. Jis įtraukia visą žmogiškąjį subjektą; dialogas tarp bendruomenių ypatingu būdu susaisto kiekvienos iš jų subjektyvumą.

Šią popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje Ecclesiam suam (52) taip giliai išreikštą tiesą apie dialogą Susirinkimas tęsia savo mokymu bei ekumenine praktika. Dialogas nėra vien minčių mainai. Tam tikra prasme tai visada dovanų mainai (53).

29. Dėl šios priežasties Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo pirmiausia akcentuojamos “visos pastangos šalinti žodžius, sprendimus ir veiksmus, neatitinkančius atsiskyrusių brolių padėties teisingumo bei tiesos aspektais ir dėl to apsunkinančius tarpusavio santykius su jais” (54). Šiame dokumente klausimas traktuojamas Katalikų Bažnyčios požiūriu, kartu nurodant kriterijus, kuriuos ji turėtų taikyti kitų krikščionių atžvilgiu. Vis dėlto visoje šioje srityje būtinas abipusiškumas. Šių kriterijų laikymasis yra visų šalių, norinčių vesti dialogą, pareiga ir išankstinė sąlyga jam pradėti. Iš antagonizmo ir konflikto pozicijos būtina pereiti į poziciją, kurioje šalys viena kitą pripažintų partnerėmis. Pradedant dialogą, kiekvienai šaliai privalu tarti pokalbio partnerį turint norą susitaikyti ir pasiekti vienybę tiesoje. Norint visa tai įgyvendinti, turi išnykti abipusio priešiškumo apraiškos. Tik tada dialogas padės įveikti susiskaldymą ir priartinti vienybę.

30. Su dideliu dėkingumu tiesos Dvasiai galima teigti, kad Vatikano II Susirinkimas buvo palaimingas laikas, kurio metu buvo įgyvendintos Katalikų Bažnyčios dalyvavimo ekumeniniame dialoge pagrindinės sąlygos. Kita vertus, gausių stebėtojų iš įvairių Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių buvimas, jų gilus įtraukimas į Susirinkimo įvykį ir daugybė Susirinkimo įgalintų susitikimų bei bendrų maldų padėjo parengti sąlygas bendram dialogui pradėti. Kitų krikščioniškųjų Bažnyčių ir bendruomenių atstovai per Susirinkimą galėjo patirti, jog viso pasaulio katalikų vyskupai ir ypač Apaštalų Sostas yra pasirengę dialogui.
 

Vietinės dialogo struktūros

31. Ekumeninio dialogo pareiga, tapusi labiau aiški nuo Susirinkimo, tenka ne tik Apaštalų Sostui, bet ir atskiroms vietinėms ar dalinėms Bažnyčioms. Rytų katalikų Bažnyčių vyskupų konferencijos ir sinodai yra įsteigę specialias komisijas ekumeninei dvasiai ir ekumeninei veiklai skatinti. Panašios atitinkamos struktūros veikia atskirose vyskupijose. Tokios iniciatyvos liudija Katalikų Bažnyčią esant konkrečiai ir visuotinai įsipareigojusią taikyti Susirinkimo parengtas gaires dėl ekumenizmo: tai esminis ekumeninio sąjūdžio aspektas (55). Dialogas yra ne tiktai pradėtas, jis yra paskelbtas būtinybe, vienu iš Bažnyčios prioritetų; dėl to buvo pagerinta dialogui vesti reikalinga “technika”, ir tai savo ruožtu padėjo augti dialogo dvasiai. Čia pirmiausia paminėtinas įvairioms Bažnyčioms ar bendruomenėms priklausančių krikščionių dialogas, “vykdomas deramai pasirengusių ekspertų, kai kiekvienas tokiuose susitikimuose giliau išdėsto savo bendruomenės doktriną ir geriau išryškina jos būdingus bruožus” (56). Tačiau pažinti dialogo metodus naudinga ir kiekvienam tikinčiajam.

32. Susirinkimo paskelbtoje religijos laisvės deklaracijoje teigiama, kad “tiesos reikia ieškoti žmogaus asmens orumui ir jo socialinei prigimčiai deramu būdu, tai yra laisvu tyrinėjimu padedant magisteriumui ir pamokymams, bendravimui ir dialogui; per tai žmonės vieni kitiems paaiškina tiesą, kurią surado ar tariasi suradę, idant vieni kitiems padėtų ieškoti tiesos; tiesą pažinus, jos reikia tvirtai laikytis asmeniniu pritarimu” (57).

Ekumeninis dialogas esmingai svarbus. Juk “per šį dialogą visi ima geriau pažinti ir teisingiau vertinti kiekvienos iš abiejų bendruomenių mokymą ir gyvenimą. Tada šios bendruomenės ima tvirčiau bendradarbiauti spręsdamos bendrosios gerovės užduotis, iškeliamas kiekvienos krikščioniškosios sąžinės, ir susirenka, jei tai leidžiama, bendrai maldai. Pagaliau visi patikrina savo ištikimybę Kristaus valiai Bažnyčios atžvilgiu ir energingai griebiasi atnaujinimo ir reformavimo darbo” (58).
 

Dialogas kaip sąžinės tyrimas

33. Susirinkimo požiūriu, ekumeniniam dialogui būdingas bendras tiesos, ypač tiesos apie Bažnyčią, ieškojimas. Iš tikrųjų tiesa formuoja sąžinę ir kreipia veiklą vienybės linkme. Sykiu ji reikalauja krikščionių, susiskaldžiusių brolių, sąžinę bei darbus pajungti Kristaus maldai už vienybę. Čia sąveikauja malda ir dialogas. Gilesnė ir sąmoningesnė malda daro dialogą vaisingesnį. Jei, viena vertus, malda yra dialogo prielaida, tai, kita vertus, ji yra brandesnis jo vaisius.

34. Ekumeninis dialogas leidžia mums kalbėti apie mūsų bendros abipusės maldos didesnį brandumą. Tai įmanoma, jei dialogas atlieka ir sąžinės tyrimo funkciją. Prisiminkime Jono pirmojo laiško žodžius? “Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių” (1, 8–9). Jonas toliau netgi sako: “Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio” (1, 10). Toks radikalus raginimas pripažinti savo kaip nusidėjėlių būklę turi būti dvasios, kuria pradedame ekumeninį dialogą, vienas iš būdingų bruožų. Jei tas dialogas netampa sąžinės tyrimu, savotišku “sąžinės dialogu”, tai ar galėsime būti tikri tuo, ką mums perteikia tas pats laiškas? “Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio” (2, 1–2). Išganomojoje Kristaus aukoje surinktos visos pasaulio nuodėmės, taip pat nuodėmės Bažnyčios vienybei – krikščionių, ganytojų ir tikinčiųjų pasauliečių nuodėmės. Ir po tokios daugybės nuodėmių, prisidėjusių prie mūsų istorinių susiskaldymų, krikščionių vienybė galima, jei nuolankiai suvoksime, jog esame nusidėję vienybei, ir būsime įsitikinę būtinybe mums patiems atsiversti. Atleisti ir įveikti reikia ne tik asmenines, bet ir socialines nuodėmes, tai yra pačias nuodėmės “struktūras”, prisidėjusias ir galinčias prisidėti prie susiskaldymo ir jo įtvirtinimo.

35. Į pagalbą mums vėl ateina Susirinkimas. Galima sakyti, jog visas dekretas dėl ekumenizmo persiėmęs atsivertimo dvasia (59). Ekumeninis dialogas šiame dokumente įgyja savitą pobūdį; jis virsta “atsivertimo dialogu” ir per tai, popiežiaus Pauliaus VI žodžiais, autentišku “išganymo dialogu” (60). Dialogas negali skleistis vien horizontaliai bei apsiriboti tik susitikimu, pasikeitimu požiūriais ar net kiekvienai bendruomenei būdingomis dovanomis. Jam taip pat – ir pirmiausia – reikalingas vertikalusis matmuo, nukreipiantis jį į pasaulio Atpirkėją ir istorijos Viešpatį, kuris yra mūsų sutaikinimas. Vertikalusis dialogo matmuo yra bendras ir abipusis mūsų, kaip nusidėjusių žmonių, būklės pripažinimas. Būtent dialogas atveria broliams ir seserims, priklausantiems bendruomenėms, tarp kurių nėra visiškos bendrystės, vidinę erdvę, kur visa savo Dvasios Guodėjos galia veiksmingai gali veikti Kristus, Bažnyčios vienybės versmė.
 

Dialogas kaip nesutarimų sprendimo priemonė

36. Dialogas taip pat yra natūrali priemonė skirtingiems požiūriams palyginti ir pirmiausia visiškai krikščionių bendrystei kliudantiems nesutarimams ištirti. Dekrete dėl ekumenizmo iš pradžių aptariamos vidinės nuostatos, kuriomis derėtų vadovautis per pokalbius doktrinos klausimais: “Ekumeniniame dialoge katalikų teologai, ištikimybės Bažnyčios mokymui dvasia drauge su atsiskyrusiais broliais aiškindamiesi dieviškuosius slėpinius, turi vadovautis meile tiesai, artimo meile ir nuolankumu” (61).

Meilė tiesai yra giliausias visiškos krikščionių vienybės įtikinamo ieškojimo matmuo. Be tokios meilės būtų neįmanoma imtis objektyvių teologinių, kultūrinių, psichologinių ir socialinių sunkumų, su kuriais susiduriama nagrinėjant nesutarimus. Šį vidinį, asmeninį matmenį neatsiejamai turi lydėti meilės ir nuolankumo dvasia: meilė pokalbio partneriui, nuolankumas tiesos, kuri atrandama ir kuri gali pareikalauti peržiūrėti teiginius bei nuostatas, atžvilgiu.

Tiriant nesutarimus, Susirinkimo nuomone, būtina aiškiai išdėstyti visą doktriną. Sykiu reikalaujama, kad katalikų tikėjimo skelbimo būdas ir metodas nebūtų kliūtis dialogui su broliais (62). Tikrai įmanoma liudyti savo tikėjimą bei aiškinti doktriną teisingai, sąžiningai ir suprantamai, sykiu atsižvelgiant į kitos šalies dvasines kategorijas ir istorinę patirtį.

Visišką bendrystę pavyks įgyvendinti tiktai per visos tiesos, į kurią Kristaus mokinius įvesdina Šventoji Dvasia, priėmimą. Todėl reikia visomis jėgomis vengti bet kurio redukcionizmo ar lengvo “susitarimo”. Rimtus klausimus būtina išspręsti, nes to nepadarius jie vėliau vėl iškils ta pačia ar kita forma.

37. Dekrete Unitatis redintegratio taip pat pateikiamas kriterijus, kuriuo katalikams privalu vadovautis pristatant ar lyginant doktrinas. Jie turėtų neužmiršti, jog “katalikų doktrinoje egzistuoja tam tikra tiesų tvarka arba ‘hierarchija’, nes jos skirtingai susijusios su krikščioniškojo tikėjimo pagrindu. Taip bus tiesiamas kelias, kuriame šiuo brolišku lenktyniavimu visi bus skatinami giliau pažinti ir aiškiau išdėstyti beribius Kristaus turtus” (63).

38. Dialoge neišvengiamai susiduriama su skirtingų formuluočių, kuriomis įvairiose Bažnyčiose bei bažnytinėse bendruomenėse reiškiama doktrina, problema. Tai turi nemaža padarinių ekumeninei užduočiai.

Kalbant apie doktrinos formuluotes, besiskiriančias nuo vartojamų bendruomenėje, kuriai priklausoma, pirmiausia reikėtų nustatyti, ar už žodžių nesislepia tas pats turinys; konkretus pavyzdys šiuo atveju būtų nesenos bendros deklaracijos, pasirašytos mano pirmtakų ar mano paties ir patriarchų, atstovaujančių Bažnyčioms, su kuriomis buvo šimtmečiais ginčijamasi kristologiniais klausimais. Kalbant apie apreikštųjų tiesų formulavimą, deklaracijoje Mysterium ecclesiae teigiama: “Nors tiesos, kurių mokyti Bažnyčia ketina dogminėmis formulėmis, skiriasi nuo kintamų tam tikro laiko vaizdinių ir gali būti išreikštos be jų, vis dėlto kartais gali atsitikti, kad tos tiesos Šventojo magisteriumo bus skelbiamos žodžiais, turinčiais tokių vaizdinių žymių. Atsižvelgiant į tai, reikia pabrėžti, kad Bažnyčios magisteriumo dogminės formulės nuo pat pradžių buvo tinkamos perteikti apreikštąją tiesą ir kad jos visada bus tinkamos perteikti ją tiems, kurie ją teisingai aiškina” (64). Šiuo požiūriu ekumeninis dialogas, akinantis jame dalyvaujančius partnerius vienas kitą klausinėti, suprasti, vienas kitam aiškinti, leidžia padaryti netikėtų atradimų. Polemika ir nepakantūs ginčai nesuderinamomis ištarmėmis pavertė tai, kas iš tiesų buvo vienos ir tos pačios tikrovės tyrinėjimo iš dviejų skirtingų žiūros taškų rezultatas. Šiandien reikia rasti formulę, kuri, aprėpdama visą tikrovę, leistų peržengti dalinio traktavimo ribas ir pašalinti klaidingas interpretacijas.

Ekumenizmo privalumas tas, kad jis padeda krikščionių bendruomenei atrasti beribį tiesos turtingumą. Ir šioje srityje visa, ką Dvasia padaro “kituose”, gali prisidėti prie kiekvienos bendruomenės statydinimo (65) ir tam tikra prasme pamokyti juos apie Kristaus slėpinį. Autentiškas ekumenizmas yra tiesos malonė.

39. Galiausiai dialogas atveria pokalbio partneriams tikrus nesutarimus tikėjimo srityje. Šių nesutarimų pirmiausia būtina imtis vadovaujantis nuoširdžia broliškos meilės dvasia, pagarba savo ir artimo sąžinės reikalavimams, giliu nuolankumu ir meile tiesos atžvilgiu. Sprendžiant nesutarimus šioje srityje reikia remtis dviem esminiais dalykais – Šventuoju Raštu ir didžiąja Bažnyčios Tradicija. Katalikams visada dar padeda gyvasis Bažnyčios magisteriumas.
 

Praktinis bendradarbiavimas

40. Krikščionių bendravimo tikslas yra ne tik abipusis pažinimas, bendra malda ir dialogas. Jis numato ir jau dabar reikalauja, kad būtų kiek įmanoma bendradarbiaujama įvairiais lygmenimis: pastoraciniu, kultūriniu, socialiniu, taip pat liudijant Evangelijos naujieną (66).

“Krikščionių bendradarbiavimu gyvai išreiškiama jau esama jų vienybė ir geriau išryškinamas Kristaus – Tarno veidas” (67). Toks bendru tikėjimu pagrįstas bendradarbiavimas yra ne tik kupinas broliškos bendrystės; tai taip pat Kristaus epifanija.

Ekumeninis bendradarbiavimas, be to, yra tikra ekumenizmo mokykla, dinamiškas kelias į vienybę. Veiklos vienybė veda į visišką tikėjimo vienybę: “Šitaip bendradarbiaudami visi Kristaus tikintieji nesunkiai išmoks geriau vienas kitą pažinti, labiau gerbti ir taisyti kelią krikščionių vienybėn” (68).

Pasaulio akyse krikščionių bendradarbiavimas įgyja bendro krikščionių liudijimo matmenį ir tampa evangelizacijos visų labui priemone.
 

II. DIALOGO VAISIAI
 

Vėl atrasta brolystė

41. Tai, kas buvo pasakyta apie ekumeninį dialogą nuo Susirinkimo pabaigos, verčia dėkoti tiesos Dvasiai, kuri Kristaus Viešpaties buvo pažadėta apaštalams ir Bažnyčiai (plg. Jn 14, 26). Pirmą kartą istorijoje veikla, kuria siekiama krikščionių vienybės, taip išsiplėtė. Jau tai yra neįkainojama Dievo dovana, už kurią visi turime dėkoti. Iš Kristaus pilnatvės gauname "malonę po malonės" (Jn 1, 16). Pripažinti tai, kas Dievo jau suteikta, yra sąlyga, rengianti mus priimti dovanas, reikalingas ekumeniniam vienybės darbui užbaigti.

Pastarųjų trisdešimties metų apžvalga leidžia mums geriau suprasti gausius šio bendro atsivertimo į Evangeliją vaisius, kuriuos ekumeniniu sąjūdžiu, kaip priemone, subrandino Dievo Dvasia.

42. Būna, pavyzdžiui, kad – visiškai Kalno pamokslo dvasia – vienos konfesijos krikščionys laiko kitus krikščionis nebe priešais ar svetimaisiais, bet broliais ir seserimis. Kita vertus, net posakį atsiskyrusieji broliai šiandien linkstama pakeisti žodžiais, taikliau nusakančiais gilią – su krikšto pobūdžiu susijusią – bendrystę, kurią Šventoji Dvasia tebemaitina, tartum istorinių bei kanoninių nesantaikų nebūtų buvę. Kalbama apie "kitus krikščionis", "kitus pakrikštytuosius", "kitų bendruomenių krikščionis". Bendruomenės, kurioms priklauso šie krikščionys, Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadove vadinamos Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis, neturinčiomis "visiškos vienybės su Katalikų Bažnyčia" (69). Toks žodyno išplėtimas yra nemenko mąstysenos pokyčio ženklas. Vis labiau suvokiama bendra priklausomybė Kristui. Tai galėjau ne kartą asmeniškai konstatuoti per ekumenines pamaldas, kurios yra mano apaštališkųjų kelionių į įvairias pasaulio dalis vienas iš svarbiausių įvykių, arba per Romoje vykusius susitikimus ar ekumenines šventes. Krikščionių "visuotinė brolystė" tapo tvirtu ekumeniniu įsitikinimu. Atidavusios užmarštin praeities ekskomunikas, bendruomenės, anksčiau buvusios varžovėmis, šiandien dažnai viena kitai padeda: kartais leidžia pasinaudoti savo maldos pastatais, siūlo stipendijas lėšų neturinčių bendruomenių tarnautojams lavinti, kreipiasi į valdžios organus gindamos neteisingai kaltinamus kitus krikščionis arba parodo šmeižtų, dėl kurių kenčia tam tikros grupės, nepagrįstumą.

Vienu žodžiu, krikščionys atsivertė į brolišką meilę, apimančią visus Kristaus mokinius. Per prievartines politines pervartas konkrečiomis aplinkybėmis pasitaikius agresyvumo ar kerštingumo apraiškų, atitinkamų konfesijų vadovai deda pastangas, kad nugalėtų "naujasis" meilės dvasios "įstatymas". Deja, tokia dvasia nebuvo pajėgi perkeisti visas kruvino konflikto situacijas. Tokios aplinkybės reikalauja iš tų, kurie įsitraukę į ekumeninę veiklą, tikrai herojiškų sprendimų.

Čia reikėtų pabrėžti, kad brolystės pripažinimas kyla ne iš liberalaus filantropizmo ar miglotos šeimos dvasios. Jis remiasi vieno krikšto pripažinimu ir iš to išplaukiančiu reikalavimu šlovinti Dievą ir jo darbus. Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadove linkima abipusiškai oficialiai pripažinti krikštus (70). Tai toli peržengia ekumeninio mandagumo gesto ribas ir yra pamatinė ekleziologinė ištarmė.

Derėtų priminti, jog pamatinį krikšto pobūdį statydinant Bažnyčią į pirmą vietą iškelti padėjo ir daugiašalis dialogas (71).
 

Solidarumas tarnaujant žmonijai

43. Vis dažniau pasitaiko, kad krikščionių bendruomenių atsakingieji asmenys Kristaus vardu užima bendrą poziciją svarbių, su žmogaus pašaukimu, laisve, teisingumu, taika, pasaulio ateitimi susijusių problemų atžvilgiu. Šiuo atveju jie "bendrai veikia" vykdydami vieną pagrindinių krikščionių misijos užduočių – realistiškai priminti visuomenei Dievo valią, įspėjant valdžios instancijas ir bendrapiliečius nesukti keliu, kuris baigtųsi žmogaus teisių sutrypimu. Visiškai aišku, ir patirtis tai rodo, kad tam tikromis aplinkybėmis bendras krikščionių balsas turi daugiau įtakos negu vieno balsas.

Tačiau vienybės veikla suvienija ne tik bendruomenių atsakinguosius. Daug visų bendruomenių krikščionių, motyvuojamų savo tikėjimo, kartu dalyvauja drąsiuose projektuose, kuriais norima taip keisti pasaulį, kad jame įsivyrautų pagarba visų, ypač vargšų, pažemintųjų ir beginklių, teisėms ir poreikiams. Enciklikoje Sollicitudo rei socialis su džiaugsmu užsiminiau apie šį bendradarbiavimą ir pabrėžiau, jog Katalikų Bažnyčiai jo nevalia vengti (72). Iš tiesų krikščionys, anksčiau veikę nepriklausomai vienas nuo kito, dabar, kad galėtų triumfuoti Dievo gerumas, šiam reikalui tarnauja kartu.

Vadovaujamasi Evangelijos logika. Todėl, patvirtindamas tai, ką esu parašęs savo pirmoje enciklikoje Redemtor hominis, laikiau tinkama "primygtinai tai akcentuoti ir visais lygmenimis, kuriais susitinkame su savo broliais krikščionimis, skatinti visas šia linkme dedamas pastangas" (73) ir dėkojau Dievui "už tai, ką jis jau padarė kitose Bažnyčiose bei bendruomenėse ir per jas", taip pat per Katalikų Bažnyčią (74). Šiandien su pasitenkinimu konstatuoju, jog ekumeninis bendradarbiavimas vis labiau plečiasi. Svarbių darbų šioje srityje nuveikta ir dėl Ekumeninės Bažnyčių tarybos įtakos.
 

Suartėjimas Dievo žodžio ir Dievo kulto srityse

44. Didelė ekumeninio atsivertimo pažanga pasiekta ir kitoje, būtent Dievo žodžio, srityje. Pirmiausia omenyje turiu įvairioms kalbinėms grupėms tokį svarbų įvykį kaip ekumeninis Biblijos vertimas. Vatikano II Susirinkimui paskelbus konstituciją Dei verbum, Bažnyčia su džiaugsmu galėjo imtis šios užduoties (75). Tokie specialistų parengti vertimai paprastai yra patikimas maldos bei pastoracinės veiklos pagrindas visiems Kristaus mokiniams. Prisiminus, kokią didelę įtaką, ypač Vakaruose, susiskaldymams turėjo debatai dėl Šventojo Rašto, galima suvokti, kokia įsidėmėtina pažanga yra šie bendri vertimai.

45. Katalikų Bažnyčios atliktą liturginį atnaujinimą atitiko iniciatyvos įvairiose bažnytinėse bendruomenėse atnaujinti savąjį Dievo kultą. Kai kurios iš jų, atsiliepdamos į ekumeniniu lygiu pareikštą pageidavimą (76), atsisakė įpročio švęsti savo Vakarienės liturgiją tiktai retomis progomis ir apsisprendė už jos sekmadieninį šventimą. Kita vertus, palyginus įvairių krikščioniškųjų bendruomenių Vakaruose liturginių skaitinių ciklus, galima konstatuoti, jog jie iš esmės sutampa. Lygiai taip pat ekumeniniu lygiu (77) ypač daug dėmesio skirta liturgijai ir liturginiams ženklams (vaizdams, ikonoms, drabužiams, šviesai, smilkalams, gestams). Negana to, teologijos institutuose, kuriuose rengiami būsimieji dvasininkai, liturgijos reikšmės ir istorijos studijos ima darytis tvirta mokymo programų dalimi, tartum tai būtų dabar iš naujo atrasta būtinybė.

Tai suartėjimo ženklai, susiję su įvairiais sakramentinio gyvenimo aspektais. Tiesa, dėl nuomonių skirtumų tikėjimo srityje dar neįmanoma drauge švęsti Eucharistijos. Tačiau mes karštai trokštame bendrai švęsti Viešpaties Eucharistiją, ir jau pats šis troškimas virsta bendru šlovinimu, viena ir ta pačia prašomąja malda. Kartu ir vis labiau “viena širdimi” kreipiamės į Tėvą. Kartais atrodo, jog galimybė galutinai užbaigti šią “realią, nors ne visišką, bendrystę” jau visai arti. Kas galėjo apie tai pagalvoti prieš šimtmetį?

46. Čia džiugu priminti, jog katalikų kunigai tam tikrais atvejais gali teikti Eucharistijos, Atgailos ir Ligonių sakramentus krikščionims, nesantiems visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, tačiau karštai trokštantiems sakramentus priminti, to paties prašantiems ir rodantiems tikėjimą, kurį šių sakramentų atžvilgiu išpažįsta Katalikų Bažnyčią. Ir priešingai, tam tikrais atvejais ir ypatingomis aplinkybėmis katalikai irgi gali dėl šių sakramentų kreiptis į dvasininkus tų Bažnyčių, kuriose jie galiojamai teikiami. Tokio abipusio sakramentų priėmimo sąlygos yra nustatytos normomis, kurių būtina laikytis ekumenizmo skatinimo labui (78).
 

Tarp kitų krikščionių esamų vertybių pripažinimas

47. Dialogas apima ne vien doktriną, bet ir visą asmenį: tai taip pat meilės dialogas. Susirinkimas moko: “Reikia, kad katalikai su džiaugsmu pripažintų ir brangintų tikrai krikščioniškas vertybes, kylančias iš bendrojo paveldo ir randamas tarp nuo mūsų atsiskyrusių brolių. Teisinga ir išganinga pripažinti Kristaus turtus ir dorybių darbus kitų gyvenime, tų kitų, kurie liudija Kristų, kartais net ligi kraujo praliejimo, nes Dievas visada nuostabus ir nepaprastas savo darbais” (79).

48. Ryšiai, kuriuos Katalikų Bažnyčios nariai po Susirinkimo užmezgė su kitais krikščionimis, leido atrasti Dievo daromus darbus tarp priklausančiųjų kitoms Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms. Toks įvairių lygių tiesioginis ryšys tarp bendruomenių ganytojų ir tarp narių leido mums įsisąmoninti kitų krikščionių teikiamą Dievo ir Kristaus liudijimą. Taip visai ekumeninei patirčiai atsivėrė plati erdvė, kuri sykiu yra iššūkis mūsų šiandieniam laikui. Argi XX amžius nėra didžiojo liudijimo “net ligi kraujo praliejimo” laikas? Ir ar tai nepasakytina ir apie kitas Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes, vadinančias save vardu, kylančiu iš nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus?

Šis bendras šventumo liudijimas, kaip ištikimybė vieninteliam Viešpačiui, yra nepaprastas, malonės kupinas ekumeninis potencialas. Vatikano II Susirinkimas pabrėžė, kad tarp kitų krikščionių esamos vertybės gali prisidėti prie katalikų augimo: “Nevalia nepaminėti, kad viskas, kas Šventosios Dvasios malone padaroma mūsų atsiskyrusių brolių širdyje, gali pasitarnauti ir mūsų augimui. Juk tai, kas tikrai krikščioniška, niekada nėra priešinga autentiškoms tikėjimo vertybėms visada gali padėti tobuliau suvokti Kristaus ir Bažnyčios slėpinį” (80). Ekumeninis dialogas, kaip tikras išganymo dialogas, skatins šį procesą, jau savaime vykstantį tikros ir visiškos bendrystės linkme.
 

Bendrystės didėjimas

49. Krikščionių tarpusavio ryšių ir jų vedamo teologinio dialogo brangus vaisius yra bendrystės didėjimas. Šie ryšiai ir dialogas leido krikščionims įsisąmoninti jų bendrus tikėjimo elementus. Tai padėjo dar labiau įtvirtinti pareigą siekti visiškos vienybės. Visoje šioje srityje Vatikano II Susirinkimas tebelieka galingas impulsą duodantis bei kryptį nurodantis centras.

Dogminėje konstitucijoje Lumen gentium mokymas apie Katalikų Bažnyčią susiejamas su išganingų elementų, esančių kitose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, pripažinimu (81). Tačiau čia kalbama ne apie statiškų elementų, pasyviai glūdinčių tose Bažnyčiose ir bendruomenėse, įsisąmoninimą. Kaip Kristaus Bažnyčios vertybės, jie iš prigimties verčia žengti vienybės atkūrimo linkme. Tad aišku, kad krikščionių vienybės paieška yra ne savavališkas ar utilitarinis aktas, bet pareiga, kylanti iš pačios krikščioniškosios bendruomenės esmės.

Panašiai dvišaliai teologiniai dialogai su didžiausiomis krikščionių bendruomenėmis remiasi jau egzistuojančios bendrystės pripažinimu, kad po to pamažu būtų aptarti nesutarimai, susiję su kiekviena iš jų. Viešpats leido mūsų laikų krikščionims sumažinti tų dalykų, dėl kurių būdavo tradiciškai ginčijamasi.
 

Dialogas su Rytų Bažnyčiomis

50. Su ypatingu dėkingumu dieviškajai Apvaizdai čia reikėtų pirmiausia konstatuoti, kad per amžius susilpnėjęs ryšys su Rytų Bažnyčiomis Vatikano II Susirinkimo dėka iš naujo sustiprėjo. Šių Bažnyčių stebėtojai, drauge su Vakarų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovais dalyvavę Susirinkime, Katalikų Bažnyčiai tokiu iškilmingu momentu viešai išreiškė vieningą norą siekti bendrystės.

Susirinkimas savo ruožtu į Rytų Bažnyčias žvelgė objektyviai ir ypač palankiai, pabrėždamas jų bažnytiškumą ir realius bendrystės su Katalikų Bažnyčia saitus. Dekrete dėl ekumenizmo konstatuojama: “Tad per Viešpaties Eucharistijos šventimą kiekvienoje šių Bažnyčių statydinasi ir auga Dievo Bažnyčia” ir nuosekliai priduriama, kad “šios Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus, bet svarbiausia apaštališkosios įpėdinystės galia – kunigystę ir Eucharistiją ir per tai yra iki šiandien mums artimai giminingos” (82).

Buvo pripažinta didžioji Rytų Bažnyčių liturginė bei dvasinė tradicija, taip pat ypatingas jų istorinės raidos savitumas, jų bažnytinė tvarka, išlaikyta nuo seniausių laikų ir patvirtinta Bažnyčios tėvų bei ekumeninių susirinkimų, joms būdingas doktrinos skelbimo būdas. Visa tai padaryta remiantis įsitikinimu, jog teisėtas skirtingumas niekaip neprieštarauja Bažnyčios vienybei, bet, priešingai, daro ją gražesnę ir daug prisideda prie jos misijos sėkmingumo.

Vatikano II Susirinkimas nori grįsti dialogą esama bendryste ir atkreipia dėmesį į turtingą Rytų Bažnyčių tikrovę: “Todėl šventasis Susirinkimas ragina visus, bet ypač tuos, kurie nori darbuotis dėl taip trokštamo visiškos bendrystės tarp Rytų Bažnyčių ir Katalikų Bažnyčios atkūrimo, deramai atsižvelgti į Rytų Bažnyčių atsiradimo bei augimo ypatingas aplinkybes bei į ryšių, egzistavusių tarp jų ir Romos Sosto iki atsiskyrimo, pobūdį ir susidaryti apie visa tai teisingą nuomonę” (83).

51. Tokia Susirinkimo nuostata pasirodė vaisinga kalbant tiek apie broliškus santykius, kurie brendo bei skleidėsi per meilės dialogą, tiek apie diskusiją doktrinos klausimais mišriojoje tarptautinėje teologinio dialogo tarp Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios komisijoje. Ši nuostata nemažiau vaisinga pasirodė ir santykių su senosiomis Rytų Bažnyčiomis srityje.

Tai būta lėto ir sunkaus proceso, kuris, nepaisant to, buvo didelio džiaugsmo šaltinis; jis kėlė dvasią, nes leido pamažu vėl atrasti brolystę.
 

Ryšių atnaujinimas

52. Dėl Romos Bažnyčios ir Konstantinopolio ekumeninio Patriarchato, tai procesas, apie kurį ką tiktai užsiminėme, kilo iš abipusio atsivėrimo, parodyto, viena vertus, popiežių Jono XXIII bei Pauliaus VI ir, kita vertus, ekumeninio patriarcho Atenagoro I bei jo įpėdinių. Įvykusių pokyčių istorinė išraiška yra bažnytinis aktas, kuriuo "iš Bažnyčių atminties ir erdvės" pašalinama abipusė ekskomunika (84), prieš devynis šimtus metų, 1054-aisiais, tapusi schizmos tarp Romos ir Konstantinopolio simboliu. Šis ekumeniniu požiūriu toks reikšmingas istorinis bažnytinis aktas buvo atliktas paskutinėmis Susirinkimo dienomis, 1965 metų gruodžio 7 dieną. Tad Susirinkimas pasibaigė iškilmingu aktu, kuris sykiu buvo istorinės atminties išvalymas, abipusis atleidimas ir solidarus įsipareigojimas ieškoti bendrystės.

Prieš tai Paulius VI per savo piligriminę kelionę į Šventąją žemę 1964 metų sausį Jeruzalėje buvo susitikęs su patriarchu Atenagoru I. Ta proga jis taip pat galėjo susitikti ir su Jeruzalės patriarchu Benediktu. Vėliau, 1967 metų liepos 25 dieną, popiežius Paulius VI aplankė patriarchą Atenagorą I Phanare (Stambule), o tų pačių metų spalio mėnesį patriarchą iškilmingai priėmė Romoje. Tokie maldos susitikimai nurodė kelią, kuriuos reikėtų eiti siekiant Rytų ir Vakarų Bažnyčių suartėjimo bei vienybės, egzistavusios tarp jų pirmajame tūkstantmetyje, atkūrimo.

Kai po popiežiaus Pauliaus VI mirties ir neilgo popiežiaus Jono Pauliaus I pontifikato Romos vyskupo tarnyba buvo man patikėta, viena iš pirmųjų savo popiežiškosios tarnybos užduočių laikiau asmeninio ryšio su ekumeniniu patriarchu Demetrijumi I, kuris tuo metu kaip patriarcho Atenagoro įpėdinis buvo užėmęs Konstantinopolio Sostą, atnaujinimą. Man lankantis Phanare 1979 metų lapkričio 29 dieną, patriarchas ir aš nutarėme pradėti teologinį dialogą tarp Katalikų Bažnyčios ir visų ortodoksų Bažnyčių, kanoniškai susivienijusių su Konstantinopolio Sostu. Čia, manau, svarbu pridurti, kad tuo metu jau buvo rengiamasi sušaukti būsimąjį ortodoksų Bažnyčių susirinkimą. Santarvės tarp jų paieška gaivina šių seseriškų Bažnyčių gyvenimą bei teikia joms gyvybingumo; tai taip pat reikšminga atsižvelgiant į vaidmenį, kurį jos pašauktos atlikti kelyje į vienybę. Ekumeninis patriarchas norėjo atsakyti į mano vizitą, ir 1987 metų gruodį turėjau džiaugsmo su nuoširdžia meile ir deramu iškilmingumu priimti jį Romoje. Šiame bažnytinės brolystės kontekste derėtų priminti jau ne vienerius metus įsitvirtinusį paprotį per šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventę Romoje priimti ekumeninio Patriarchato delegaciją ir siųsti Šventojo Sosto delegaciją į iškilmes šv. Andriejaus garbei Phanare.

53. Tokie reguliarūs susitikimai leidžia, be kita ko, tiesiogiai keistis informacija bei nuomonėmis siekiant broliškai koordinuoti veiksmus. Kita vertus, abipusis dalyvavimas maldoje pratina vėl gyventi vienas šalia kito, skatina drauge priimti bei įgyvendinti tai, ko Viešpats nori savo Bažnyčios atžvilgiu.

Kelyje, kurį nuėjome nuo Vatikano II Susirinkimo, reikia paminėti bent du įvykius, ypač reikšmingus bei ekumeniškai labai svarbius santykiams tarp Rytų ir Vakarų. Pirmiausia tai 1984 metų jubiliejus, skirtas šventųjų Kirilo ir Metodijaus evangelizacinės veiklos tūkstantis šimtosioms metinėms paminėti ir davęs man progą paskelbti abu šventuosius slavų apaštalus bei tikėjimo šauklius Europos globėjais. 1964-aisiais, per Susirinkimą, popiežius Paulius VI Europos globėju jau buvo paskelbęs šv. Benediktą. Abu brolius iš Tesalonikos pastatant greta didžiojo Vakarų vienuolystės steigėjo, norėta netiesiogiai pabrėžti dvilypę bažnytinę bei kultūrinę tradiciją, tokią reikšmingą per du tūkstančius krikščionybės metų, ženklinusių Europos žemyno istoriją. Todėl naudinga priminti, kad Kirilas ir Metodijus buvo kilę iš anuometinės bizantinės Bažnyčios, kai ji dar nebuvo atsiskyrusi nuo Romos, aplinkos. Paskelbdamas juos Europos globėjais greta Benedikto, norėjau ne tik patvirtinti istorinę tiesą apie krikščionybę Europos žemyne, bet ir pasiūlyti svarbią temą Rytų ir Vakarų dialogui, po Susirinkimo sužadinusiam tiek daug vilčių. Europos dvasinės šaknys kyla ne tik iš šv. Benedikto, bet ir lygiai taip pat iš šv. Kirilo ir Metodijaus. Dabar, baigiantis antrajam tūkstantmečiui nuo Kristaus gimimo, jie turi būti visi gerbiami kaip mūsų praeities globėjai ir kaip šventieji, kuriems Europos žemyno Bažnyčios ir tautos patiki savo ateitį.

54. Kitas įvykis, kurį mielai norėčiau priminti, yra Rusios krikšto tūkstantmečio (988–1988) šventė. Katalikų Bažnyčia ir ypač Apaštalų Sostas norėjo dalyvauti šio jubiliejaus iškilmėse ir mėgino pabrėžti, kad šv. Vladimirui Kijeve suteiktas krikštas buvo vienas iš esminių pasaulio evangelizacijos įvykių. Šis įvykis lėmė ne tik Rytų Europos didžiųjų slavų nacijų, bet ir tautų nuo Uralo ligi Aliaskos tikėjimą.

Būtent šioje perspektyvoje galima suvokti giliausią mano ne kartą ištarto posakio prasmę: Bažnyčia turi kvėpuoti abiem plaučiais! Pirmajame krikščionybės istorijos tūkstantmetyje šiuo posakiu pirmiausia žymima Romos-Bizantijos dualybė. Nuo Rusios krikšto posakio taikymo ribos prasiplečia: evangelizaciją ėmus vykdyti daug platesnėje srityje, juo dabar aprėpiama visa Bažnyčia. Turint galvoje, kad šis išganingasis įvykis prie Dniepro siekia laikus, kai tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių dar nebuvo skilimo, nesunku labai aiškiai suvokti, kad visiškos bendrystės privalu ieškoti vienybės teisėtoje įvairovėje kryptimi. Tai aiškiai pabrėžiau enciklikoje Slavorum apostoli (85), skirtoje šv. Kirilui bei Metodijui, ir apaštališkajame laiške Euntes in mundum (86) Katalikų Bažnyčios tikintiesiems Kijevo Rusios krikšto tūkstantųjų metinių minėjimo proga.
 

Seseriškos Bažnyčios

55. Susirinkimas dekreto Unitatis redintegratio istoriniame akiratyje primena vienybę, nepaisant visko egzistavusią pirmajame tūkstantmetyje, ir tam tikra prasme laiko ją savotišku pavyzdžiu: "Šis šventasis Sinodas <…> primena visiems, kad Rytuose egzistuoja dalinės arba vietinės Bažnyčios, tarp kurių pirmąją vietą užima patriarchinės Bažnyčios, o iš jų ne viena didžiuojasi esanti įsteigta pačių apaštalų" (87). Savo kelionę Bažnyčia pradėjo Sekminių dieną Jeruzalėje, ir visas jos plėtojimasis tuometinėje oikumene iš pradžių telkėsi apie Petrą ir Vienuolika. Tad Bažnyčios struktūros Rytuose ir Vakaruose susiformavo remdamosi šiuo apaštališkuoju paveldu. Jos vienybė tose struktūrose per pirmąjį tūkstantmetį buvo išlaikyta per vyskupus, apaštalų įpėdinius, bendrystės ryšiais susivienijusius su Romos vyskupu. Šiandien, baigiantis antrajam tūkstantmečiui, trokšdami atkurti visišką vienybę, turime sutelkti dėmesį į šią taip struktūruotą vienybę.

Dekrete dėl ekumenizmo akcentuojamas dar vienas būdingas aspektas, dėl kurio visos dalinės Bažnyčios išlieka vieningos, būtent "uolumas ir rūpinimasis išlaikyti tuos broliškus bendrystės tikėjime ir meilėje saitus, kurie turi egzistuoti tarp vietinių Bažnyčių kaip seserų" (88).

56. Po Vatikano II Susirinkimo ir remiantis tokia tradicija vėl tapo įprasta apie savo vyskupą susibūrusioms dalinėms ar vietinėms Bažnyčioms taikyti "seseriškų Bažnyčių" pavadinimą. Be to, labai reikšmingas žingsnis kelyje į visišką bendrystę buvo abipusių ekskomunikų panaikinimas, taip pašalinant skausmingą kanoninio bei psichologinio pobūdžio kliūtį.

Iki suskilimo egzistavusios vienybės struktūros yra patirties paveldas, kreipiantis mus visiškos bendrystės atkūrimo linkme. Akivaizdu, jog antrąjį tūkstantmetį Viešpats nesiliovė teikęs savo Bažnyčiai gausių malonės ir augimo vaisių. Tačiau, deja, vis didėjantis Rytų ir Vakarų Bažnyčių tarpusavio susvetimėjimas neleido pasinaudoti keitimosi dovanomis bei abipusės pagalbos turtais. Reikia dėti labai daug pastangų, kad, Dievo malonei padedant, būtų galima atkurti visišką bendrystę, kuri Kristaus Bažnyčiai yra tokios daugybės gėrybių šaltinis. Tokios pastangos reikalauja visų mūsų geros valios, nuolankios maldos ir nepaliaujamo bendradarbiavimo, kurio niekas neturi slopinti. Šv. Paulius mus ragina: “Nešiokite vieni kitų naštas” (Gal 6, 2). Koks taiklus ir aktualus šis apaštalo raginimas! Tradicinis “seseriškų Bažnyčių” vardas turi mus nuolatos lydėti šiame kelyje.

57. Mūsų viešai pareikštas tikslas, kaip to ir norėjo popiežius Paulius VI, yra bendromis pastangomis susigrąžinti visišką vienybę teisėtoje įvairovėje. “Šį apaštalų liudijimą Dievas leido mums gauti tikėjimu. Krikšto dėka esame ‘viena Kristuje Jėzuje’ (Gal 3, 28). Apaštališkosios įpėdinystės galia kunigystė ir Eucharistija mus dar labiau suartina; dalydamiesi Dievo dovanomis savo Bažnyčiai esame bendrystėje su Tėvu per Sūnų Šventojoje Dvasioje <…>. Šis dieviškosios meilės slėpinys virsta tikrove kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje. Argi tai nėra pagrindas vartoti tradicinį ir tokį gražų posakį “Bažnyčios seserys”, kaip mėgsta vadintis vietinės Bažnyčios (plg. Dekretas Unitatis redintegratio, 14)? Tokį seseriškų Bažnyčių gyvenimą gyvenome šimtmečius, drauge rengdami ekumeninius susirinkimus, ginusius tikėjimo paveldą nuo kiekvieno iškraipymo. Po ilgo susiskaldymo bei abipusio nesupratimo laikotarpio Viešpats leidžia mums, nepaisant praeityje tarp mūsų buvusių kliūčių, vėl atrasti vienas kitą kaip Bažnyčias seseris” (89). Šiandien prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio stengdamiesi atkurti visišką vienybę, turime siekti šią tikrovę įgyvendinti ir ja remtis.

Ryšys su šia šlovinga tradicija Bažnyčiai yra labai vaisingas. “Rytų Bažnyčios, – teigia Susirinkimas, – nuo pat pradžių turi lobį, iš kurio Vakarų Bažnyčia paėmė daug dalykų liturgijos, dvasinės tradicijos ir teisinės tvarkos srityse” (90).

Šiam “lobiui” priklauso ir “tų dvasinių tradicijų, kurių ypatinga apraiška yra vienuolystė, turtai. Jau nuo Bažnyčios tėvų garbingųjų laikų Rytuose klestėjo vienuoliškasis dvasingumas, iš ten paplitęs ir Vakaruose” (91). Apaštališkajame laiške Orientale lumen pabrėžiau, kad Rytų Bažnyčios daug davė vienuoliškajam gyvenimui, “pradedant evangelizacija, iškiliausia tarnyba, kokią krikščionis gali pasiūlyti broliui, ir baigiant daugybe kitokių dvasinės bei materialinės tarnybos formų. Galima net teigti, jog vienuolystė antikoje – ir neretai vėlesniais amžiais – buvo pirmutinė tautų evangelizacijos priemonė” (92).

Susirinkimas neapsiriboja akcentavimu to, kas Rytų ir Vakarų Bažnyčias daro panašias. Laikydamasis istorinės tiesos, jis nesvyruodamas teigia: “Nenuostabu, kad kartais viena pusė geriau už kitą supranta ir aiškiau išdėsto kai kuriuos apreikštojo slėpinio aspektus; todėl įvairias teologines formules dažnai galima traktuoti ne kaip viena kitai prieštaraujančias, bet kaip viena kitą papildančias” (93). Bažnyčios, keisdamosi viena kitą papildančiomis dovanomis, daro bendrystę vaisingą.

58. Jau egzistuojančios tikėjimo bendrystės patvirtinimas leido Vatikano II Susirinkimui padaryti pastoracinių išvadų, naudingų konkrečiam tikinčiųjų gyvenimui ir vienybės dvasios skatinimui. Turint galvoje artimus sakramentinius saitus, egzistuojančius tarp Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčių, dekrete Orientalium ecclesiarum teigiama: “Pastoracinė praktika rodo, kad mūsų Rytų brolių atveju galima ir būtina atsižvelgti į įvairias atskirų asmenų aplinkybes, kuriomis nei pažeidžiama Bažnyčios vienybė, nei reikia baimintis kokio nors pavojaus, bet spaudžia išganymo būtinybė ir dvasinė sielų gerovė. Todėl Katalikų Bažnyčia, atsižvelgdama į laiko, vietos ir asmens aplinkybes, dažnai taikė ir tebetaiko švelnesnes sąlygas, teikdama visiems krikščionims išganymo priemones bei abipusės meilės liudijimą, dalyvaujant sakramentuose ir kituose sakraliniuose veiksmuose bei dalykuose” (94).

Vadovaujantis posusirinkiminio laikotarpio patirtimi, tokia teologinė ir pastoracinė kryptis buvo įtvirtinta abiejuose kanoninės teisės kodeksuose (95). Pastoraciniu požiūriu ji išskleista Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadove (96).

Šioje taip svarbioje ir sudėtingoje srityje būtina, kad ganytojai rūpestingai supažindintų tikinčiuosius su ypatingais tokio dalyvavimo liturginėse apeigose motyvais ir su įvairiomis taisyklėmis, galiojančiomis šioje srityje.

Niekada nevalia iš akių išleisti dalyvavimo sakramentuose, ypač šventojoje Eucharistijoje, ekleziologinio matmens.
 

Dialogo pažanga

59. Nuo 1979 metų, kai buvo įsteigta, intensyviai dirbo mišrioji tarptautinė teologinio dialogo tarp Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčios komisija, savo tyrinėjimus vis labiau kreipdama linkmėmis, pasirinktomis bendru susitarimu turint tikslą atkurti visišką abiejų Bažnyčių bendrystę. Šią tikėjimo vienybe, patirties nepertraukiamumu bei senosios Bažnyčios tradicija grįstą bendrystę tobulai išreikš bendras šventosios Eucharistijos šventimas. Remdamasi viskuo, ką turime bendra, ir vadovaudamasi pozityvaus darbo dvasia, mišrioji komisija pajėgė pasiekti esminę pažangą. Tai leido man kartu su garbinguoju broliu, Jo Šventenybe ekumeniniu patriarchu Demetrijumi I paskelbti, jog jai pavyko išreikšti tai, “ką Katalikų Bažnyčia ir ortodoksų Bažnyčia jau gali kartu išpažinti kaip bendrą tikėjimą Bažnyčios slėpinio bei sąryšio tarp tikėjimo ir sakramentų srityse” (97). Komisija galėjo konstatuoti ir patvirtinti, jog “apaštališkoji įpėdinystė mūsų Bažnyčiose yra Dievo tautos šventinimo ir vienybės pagrindas” (98). Čia kalbama apie svarbius atsparos taškus dialogui tęsti. Negana to, šie bendri pareiškimai yra pagrindas, leidžiantis katalikams ir ortodoksams jau dabar, mūsų laikais, ištikimai ir nuosekliai kartu liudyti, kad būtų skelbiamas bei aukštinamas Viešpaties vardas.

60. Neseniai mišrioji tarptautinė komisija žengė reikšmingą žingsnį itin sudėtingu metodo, kuriuo reikėtų vadovautis siekiant Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčios visiškos vienybės, klausimu, dažnai apsunkindavusiu katalikų ir ortodoksų santykius. Ji padėjo doktrininius pagrindus šiai problemai teigiamai spręsti remiantis seseriškų Bažnyčių mokymu. Ir šiame kontekste paaiškėjo, kad metodas, kuriuo privalu vadovautis kelyje į visišką bendrystę, yra tiesos dialogas, maitinamas ir palaikomas meilės dialogo. Rytų katalikų Bažnyčioms pripažinta teisė organizuotis ir apaštalauti, taip pat realus šių Bažnyčių įtraukimas į meilės dialogą ir teologinį dialogą skatins ne tik tikrą ir brolišką toje pačioje vietovėje gyvenančių ortodoksų ir katalikų tarpusavio pagarbą, bet ir jų bendrą veiklą siekiant vienybės (99). Žingsnis priekin žengtas. Pastangas būtina tęsti. Tačiau jau dabar galima konstatuoti, kad visų protai aprimo, ir tai daro vienybės paiešką vaisingesnę.

Dėl Rytų Bažnyčių bendrystės su Katalikų Bažnyčia Susirinkimas pareiškė tokią nuomonę: “Dėkodamas Dievui už tai, kad daugelis Rytų katalikų Bažnyčios sūnų <…> jau gyvena visiškoje bendrystėje su broliais, besilaikančiais Vakarų tradicijos, šis šventasis Susirinkimas pareiškia, kad visas šis dvasinis ir liturginis, drausminis ir teologinis paveldas su savo įvairiomis tradicijomis yra Bažnyčios viso katalikiškumo bei apaštališkumo dalis” (100). Vadovaudamosi Dekreto dėl ekumenizmo dvasia, Rytų katalikų Bažnyčios mokės konstruktyviai dalyvauti meilės ir teologijos dialoge vietiniu bei visuotiniu lygmeniu ir per tai prisidės prie tarpusavio supratimo bei visiškos vienybės dinamiškos paieškos (101).

61. Šiuo požiūriu Katalikų Bažnyčia nieko labiau netrokšta už visišką Rytų ir Vakarų bendrystę. Ją įkvepia pirmojo tūkstantmečio patirtis. Anuo laikotarpiu “skirtingų bažnytinio gyvenimo patirčių rutuliojimasis dėl krikščionių tarpusavio ryšių nekliudė jiems kiekvienoje Bažnyčioje tikrai jaustis kaip namie, nes visose Bažnyčiose nepaprastai įvairiomis kalbomis bei tarmėmis per Kristų Šventojoje Dvasioje buvo šlovinamas vienas Tėvas; visos rinkdavosi švęsti Eucharistijos, kuri buvo bendruomenės šerdis ir pavyzdys ne tik dvasingumo ar dorinio gyvenimo požiūriu, bet ir kalbant apie tarnybų bei funkcijų įvairove pasižyminčios ir vyskupo, apaštalų įpėdinio, vadovaujamos Bažnyčios struktūrą. Pirmieji susirinkimai iškalbingai liudija šią patvarią vienybę įvairovėje” (102). Kaip atkurti šią vienybę po beveik tūkstančio metų? Tai didžiulis uždavinys, kurį turi spręsti Katalikų Bažnyčia ir kuris taip pat tenka ortodoksų Bažnyčiai. Turint tai galvoje, galima suvokti visą Šventosios Dvasios šviesos bei galios palaikomo dialogo aktualumą.
 

Ryšiai su senosiomis Rytų Bažnyčiomis

62. Po Vatikano II Susirinkimo Katalikų Bažnyčia įvairiais būdais ir įvairia sparta atkūrė broliškus ryšius su senosiomis Rytų Bažnyčiomis, atmetusiomis Efezo ir Chalkedono Susirinkimų dogmines formules. Visos šios Bažnyčios buvo pasiuntusios stebėtojus į Vatikano II Susirinkimą; jų patriarchai pagerbė mus savo apsilankymais, ir Romos vyskupas galėjo kalbėtis su jais kaip su broliais, su džiaugsmu susitinkančiais po ilgo laiko.

Broliškų ryšių su senosiomis Rytų Bažnyčiomis, krikščionių tikėjimo liudytojomis dažnai priešiškomis bei tragiškomis sąlygomis, atnaujinimas yra konkretus ženklas, kad, nepaisant istorinių, politinių, socialinių ir kultūrinių kliūčių, esame vienijami Kristaus. O būtent kristologijos srityje kartu su kai kurių šių Bažnyčių patriarchais galėjome pareikšti bendrą tikėjimą į Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Garbingo atminimo popiežius Paulius VI tokio pobūdžio deklaracijas pasirašė su Jo Šventenybe koptų ortodoksų popiežiumi bei patriarchu Shenouda III (103) ir su Jo Šventenybe sirų ortodoksų Antiochijos patriarchu Jokūbu III (104). Aš pats galėjau šiuos susitarimus patvirtinti ir remtis jais tęsdamas dialogą su popiežiumi Shenouda (105) ir pastoraciškai bendradarbiaudamas su sirų Antiochijos patriarchu Mar Ignacijumi Zakka I Iwas (106).

Garbingajam Etiopijos Bažnyčios patriarchui Abuna Paulos lankantis Romoje 1993 metų birželio 11 dieną, kartu pabrėžėme gilią bendrystę, egzistuojančią tarp mūsų Bažnyčių: "Turime tą patį iš apaštalų gautą tikėjimą, tuos pačius sakramentus ir tą pačią apaštališkąja įpėdinyste grįstą tarnybą <…>. Šiandien galime tikrai teigti, jog turime tą patį tikėjimą į Kristų, tikėjimą, kuris ilgą laiką buvo mūsų tarpusavio susiskaldymo priežastis" (107).

Neseniai Viešpats man suteikė didelį džiaugsmą su Jo Šventenybe Rytų asirų patriarchu Mar Dinkha IV, šia dingstimi aplankiusiu mane Romoje 1994 metų lapkritį, pasirašyti bendrą kristologinę deklaraciją. Atsižvelgdami į teologinių formuluočių skirtingybes, galėjome bendrai išpažinti tikrą tikėjimą į Kristų (108). Savo džiaugsmą dėl viso to norėčiau išreikšti Švenčiausiosios Mergelės žodžiais: "Mano siela šlovina Viešpatį" (Lk 1, 47).

63. Ekumeniniai ryšiai padėjo taip iš esmės išsiaiškinti dalykus, kurie buvo tradicinių kristologinių ginčų objektai, kad galime kartu išpažinti mūsų bendrą tikėjimą. Dar kartą konstatuotina, kad toks reikšmingas laimėjimas tikrai yra teologinių tyrimų bei broliško dialogo rezultatas. Negana to, tai taip pat padrąsinimas, nes rodo mums, jog pasirinktas kelias yra teisingas ,ir kad pagrįstai galime tikėtis kartu išspręsti ir kitus ginčytinus klausimus.
 

Dialogas su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis Vakaruose

64. Pateikiant platų visų krikščionių vienybės atkūrimo planą, dekrete dėl ekumenizmo taip pat aptariami ryšiai su Vakarų Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis. Norėdamas sukurti krikščioniškos brolystės bei dialogo aplinką, Susirinkimas pateikia savo gaires dviejuose bendruose svarstymuose, kurių vienas yra istorinio ir psichologinio, o kitas – teologinio ir doktrininio pobūdžio. Dokumente, viena vertus, konstatuojama: "Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės, atsiskyrusios nuo Romos Apaštalų Sosto viduramžių pabaigoje prasidėjusios didelės krizės metu arba vėlesniais laikais, dėl ilgo krikščioniškosios tautos bendro bažnytinio gyvenimo praėjusiais šimtmečiais su Katalikų Bažnyčia vienijamos ypatingos giminystės saitu" (109). Kita vertus, lygiai taip pat realistiškai teigiama: "Tačiau reikia pripažinti, kad tarp šių Bažnyčių bei bendruomenių ir Katalikų Bažnyčios yra didelių skirtumų, kurie yra ne tik istorinio, sociologinio, psichologinio ir kultūrinio pobūdžio, bet ir susiję su apreikštosios tiesos aiškinimu" (110).

65. Bendros yra šaknys ir, nepaisant skirtumų, panašūs elementai, lėmę Vakaruose Katalikų Bažnyčios ir iš Reformacijos kilusių Bažnyčių bei bendruomenių raidą. Todėl joms būdingi bendri vakarietiški bruožai. Tad minėtieji "skirtumai", nors ir svarbūs, nereiškia abipusio sąveikavimo bei papildomumo atmetimo.

Ekumeninis sąjūdis kilo būtent iš Reformacijos Bažnyčių ir bendruomenių. Tuo pačiu metu, jau 1920 metų sausį, ekumeninis Patriarchatas pareiškė nuomonę, jog reikia organizuoti krikščioniškųjų bendruomenių bendradarbiavimą. Tai rodo, kad kultūrinės aplinkos reikšmė nėra lemiama. Esminis dalykas, priešingai, yra tikėjimo klausimas. Kristaus, mūsų vienintelio Viešpaties, malda užkalbina visus Rytuose ir Vakaruose vienodai. Ji tampa imperatyvu, reikalaujančiu atsisakyti to, kas skiria, ir, taip pat skatinant karčioms susiskaldymo patirtims, ieškoti bei vėl surasti vienybę.

66. Vatikano II Susirinkimas nesiima "aprašyti" poreformacinės krikščionybės, nes "šios Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės dėl kilmės, doktrinos ir dvasinio gyvenimo įvairumo smarkiai skiriasi ne tik nuo mūsų, bet ir tarpusavyje" (111). Be to, tame pačiame dekrete pastebima, jog ekumeninis sąjūdis ir taikos su Katalikų Bažnyčia troškimas dar ne visur įsigalėję (112). Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis Susirinkimas siūlo dialogą.

Tada Susirinkimo dekrete mėginama pateikti "keletą požiūrių, galinčių ir turinčių būti šio dialogo pagrindu bei paskata" (113). "Mūsų mintys pirmiausia krypsta į krikščionis, viešai išpažįstančius Jėzų Kristų kaip Dievą ir Viešpatį ir vienintelį tarpininką tarp Dievo ir žmogaus vieno Dievo, Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, garbei" (114).

Šie broliai puoselėja meilę ir pagarbą Šventajam Raštui: "Šaukdamiesi Šventosios Dvasios, jie ieško Šventajame Rašte Dievo, kalbančio jiems per Kristų, pranašų išpranašautą ir dėl mūsų kūnu tapusį Dievo Žodį. Šventajame Rašte jie apmąsto Kristaus gyvenimą ir tai, ko dieviškasis Mokytojas mokė ir ką padarė dėl žmonių išganymo, ypač jo mirties ir prisikėlimo slėpinius"; jie "pripažįsta dieviškąjį Šventųjų knygų autoritetą" (115).

Tačiau sykiu jie "kitaip negu mes <…> supranta santykį tarp Šventojo Rašto ir Bažnyčios, kur pagal katalikų tikėjimą autentiškam magisteriumui aiškinant bei skelbiant parašytąjį Dievo žodį tenka ypatinga vieta" (116). "Nepaisant to, Šventasis Raštas šiame dialoge [ekumeniniame] yra puikus įrankis galingoje Dievo rankoje siekti Išganytojo visiems žmonėms siūlomos vienybės" (117).

Be to, Krikšto sakramentas, kuris mums bendras, yra "sakramentinis per jį atgimusiųjų vienybės ryšys" (118). Bendro krikšto teologinių, pastoracinių ir ekumeninių implikacijų yra daug ir svarbių. Šis sakramentas tėra "pradžia ir išeities taškas", tačiau jo paskirtis yra "išpažinti visą tikėjimą, visiškai įsitraukti į išganymo instituciją, kokios norėjo Kristus, ir visiškai įsiterpti į eucharistinę bendrystę" (119).

67. Reformacijos laikotarpiu atsirado doktrininių bei istorinių skirtumų dėl Bažnyčios, sakramentų ir įšvenčiamosios tarnybos. Todėl Susirinkimas reikalauja, kad "mokymas apie Viešpaties Vakarienę, kitus sakramentus, liturgiją ir Bažnyčios tarnybas" būtinai būtų dialogo objektas (120).

Pabrėžiant, kad poreformacinės bendruomenės "neturi su mumis visiškos iš krikšto kylančios vienybės", dekrete Unitatis redintegratio sykiu konstatuojama, kad jos "pirmiausia dėl Šventimų sakramento stygiaus neišlaikė tikros ir visos eucharistinio slėpinio tikrovės", nors, "per šventąją Vakarienę" švęsdamos "Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimą, išpažįsta, kad tai reiškia gyvą bendrystę su Kristumi, ir laukia jo garbingo sugrįžimo" (121).

Dekrete neužmirštamas nei dvasinis gyvenimas, nei moraliniai padariniai: "Krikščioniškąjį šių brolių gyvenimą maitina tikėjimas į Kristų, palaiko krikšto malonė ir Dievo žodžio klausymasis. Jis reiškiasi asmenine malda, Biblijos apmąstymais, krikščioniškuoju šeimos gyvenimu ir Dievo garbinti susirinkusios bendruomenėmis pamaldomis. Apskritai jų apeigose gana dažnai pasitaiko aiškių senosios bendros liturgijos elementų" (122).

Susirinkimas šiame dokumente neapsiriboja dvasiniais, moraliniais ir kultūriniais aspektais, bet atkreipia dėmesį ir į šiems broliams būdingą stiprų teisingumo jausmą ir nuoširdžią artimo meilę; taip pat nepamirštama paminėti jų pastangų kurti žmogiškesnes socialinio gyvenimo sąlygas bei skatinti taiką. Visa tai daroma iš nuoširdaus noro laikytis Kristaus žodžio kaip krikščioniškojo gyvenimo versmės.

Taip tekste iškeliami klausimai, kurie mūsų dienų etinėje moralinėje srityje tampa vis neatidėliotesni: "daugelis krikščionių <…> ne visada supranta Evangeliją taip, kaip katalikai" (123). Šioje plačioje srityje yra daug vietos dialogui apie moralinius Evangelijos principus bei jų taikymą.

69. Vatikano II Susirinkimo pageidavimai bei nurodymai buvo įgyvendinti, ir pamažu buvo pradėti dvišaliai teologiniai dialogai su įvairiomis Vakarų Bažnyčiomis ir pasaulinėmis krikščionių bendruomenėmis.

Dėl daugiašalio dialogo, tai jau 1964 metais kartu su Ekumenine Bažnyčių taryba imtasi sudarinėti "mišriąją darbo grupę", ir nuo 1968 metų katalikų teologai yra visateisiai šios Tarybos teologijos skyriaus, būtent komisijos Fides et constitutio, nariai.

Dialogas buvo ir yra vaisingas bei daug žadantis. Temos, Susirinkimo dekrete siūlomos kaip dialogo objektai, jau buvo arba netrukus bus aptarinėjamos. Įvairiuose dvišaliuose pokalbiuose, kurie vyko su atsidavimu, vertu visos ekumeninės bendrijos pagyrimo, dėmesys buvo skiriamas daugybei ginčytinų klausimų, tokių kaip krikštas, Eucharistija, įšvenčiamoji tarnyba, Bažnyčios sakramentiškumas ir valdžia, apaštališkoji įpėdinystė. Buvo rasta netikėtų sprendimo galimybių ir sykiu suvokta, jog kai kuriuos klausimus būtina išnagrinėti daug nuodugniau.

70. Šiuos sunkius ir sudėtingus tyrimus, apimančius tikėjimo ir pagarbos savo ir kito sąžinei problemas, lydėjo ir palaiko Katalikų Bažnyčios ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių malda. Bažnyčioje taip giliai įaugusi ir taip paplitusi malda už vienybę liudija, kad krikščionys suvokia ekumenizmo svarbą. Visiškos vienybės paieška neišvengiamai verčia tikinčiuosius, besišaukiančius vieno Viešpaties, priešpriešinti vienas kitam savo tikėjimą, todėl malda yra šviesos, parodančios tiesą, kurią privalu priimti visą, šaltinis.

Negana to, per maldą vienybės paieška, kuri tikrai nėra vien nedidelio specialistų būrelio užduotis, pasiekia kiekvieną pakrikštytąjį. Nepriklausomai nuo atliekamo vaidmens Bažnyčioje ir kultūrinio išsilavinimo, visi gali prie to daug prisidėti slėpiningu ir vidiniu matmeniu.
 

Bažnytiniai ryšiai

71. Dieviškajai Apvaizdai reikia dėkoti ir už visus įvykius, liudijančius pažangą vienybės paieškos kelyje. Šalia teologinio dialogo derėtų paminėti kitas susitikimo formas, būtent bendrą maldą ir praktinį bendradarbiavimą. Stiprų impulsą šiam procesui davė popiežius Paulius VI savo apsilankymu Ekumeninės Bažnyčių tarybos būstinėje 1969 metų birželio 10 dieną ir savo dažnais susitikimais su įvairių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovais. Šie ryšiai daug prisidėjo prie geresnio vienas kito pažinimo ir krikščioniškosios brolystės augimo.

Tokie ryšiai labai padeda geriau vienas kitą pažinti ir ugdyti krikščioniškąją brolybę.

Popiežius Jonas Paulius I savo trumpo pontifikato metu išreiškė troškimą toliau žengti šiuo keliu (124). Ir man Viešpats suteikė galimybę darbuotis šia linkme. Greta svarbių ekumeninių susitikimų Romoje krikščionių vienybės liudijimui reguliariai skiriama nemaža mano pastoracinių kelionių dalis. Kai kuriems mano apsilankymams net būdingas ekumeninis “prioritetas”, ypač šalyse, kur katalikų bendruomenės, palyginti su bendruomenėmis, kylančiomis iš Reformacijos, yra mažuma arba kur pastarosios sudaro gana didelę Kristaus tikinčiųjų dalį.

72. Tai pirmiausia pasakytina apie Europos šalis, kuriose šie susiskaldymai yra prasidėję, ir Šiaurės Ameriką. Čia, nenuvertinant kitų vizitų, ypač pažymėtinos kelionės, du kartus, 1980 metų lapkritį ir 1987 metų balandį–gegužę, nuvedusios į Vokietiją, apsilankymas Jungtinėje Karalystėje (Anglijoje, Škotijoje ir Velse) 1982 metų gegužę–birželį, Šveicarijoje 1984 metų birželį ir skandinavų bei Šiaurės šalyse (Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir Islandijoje), kur buvau nuvykęs 1989 metų birželį. Džiaugsmo, abipusės pagarbos, krikščioniškojo solidarumo ir maldos aplinkoje susitikau su daugybe brolių, besistengiančių būti ištikimais Evangelijai. Visa tai buvo man didelis padrąsinimas. Mes patyrėme Viešpaties buvimą tarp mūsų.

Čia norėčiau priminti broliškos meilės paskatintą ir tikėjimo didžiausio aiškumo kupiną veiksmą, kurį išgyvenau su ypatingu jauduliu. Turiu galvoje Eucharistijos šventimus, kuriems vadovavau lankydamasis Suomijoje ir Švedijoje. Per Komuniją prie celebranto prisiartino liuteronų vyskupai. Susitartu ženklu jie išreiškė savo troškimą sulaukti momento, kai katalikai ir liuteronai galės dalyvauti toje pačioje Eucharistijoje, ir paprašė celebranto juos palaiminti. Su meile juos palaiminau. Toks pats reikšmingas veiksmas pasikartojo Romoje per šv. Mišias, kurias 1991 metų spalio 6 dieną šv. Brigitos kanonizacijos 600 metinių proga aukojau Farnezės aikštėje.

Su panašiais jausmais susidūriau ir už Atlanto vandenyno 1984 metų rugsėjį Kanadoje ir ypač 1987 metų rugsėjį Jungtinėse Valstijose, kur jaučiamas didelis ekumeninis atvirumas. Kaip pavyzdį čia galima paminėti ekumeninį susitikimą 1987 metų rugsėjo 11 dieną Kolumbijoje, Pietų Karolinos valstijoje. Svarbu jau tai, kad tokie susitikimai tarp brolių “iš Reformacijos laikų” ir popiežiaus vyksta gana reguliariai. Jaučiausi nepaprastai dėkingas, kad mane šiltai priimdavo ir įvairių bendruomenių vadovai, ir pačios bendruomenės kaip tokios. Šiuo požiūriu itin svarbia laikau ekumeninę Žodžio liturgiją, kuri įvyko Kolumbijoje ir kurios tema buvo šeima.

73. Didelio džiaugsmo šaltinis taip pat yra galimybė konstatuoti, kad posusirinkiminiu laikotarpiu atskirose vietinėse Bažnyčiose gausu krikščionių vienybės skatinimo iniciatyvų bei akcijų, plintančių vyskupų konferencijų, atskirų vyskupijų ir parapijų, taip pat įvairių bažnytinių organizacijų bei sąjūdžių lygmeniu.
 

Įgyvendintas bendradarbiavimas

74. “Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt 7, 21). Intencijų ir pagrindinių teiginių nuoseklumas bei sąžiningumas patikrinamas taikant juos konkrečiame gyvenime. Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo pabrėžiama, kad tarp kitų krikščionių “tikėjimo Kristumi vaisius yra Dievo šlovinimas ir jam dėkojimas už gautas geradarybes; prie to dar reikia pridurti gyvą teisingumo jausmą ir nuoširdžią artimo meilę” (125).

Tai, kas čia paminėta, yra vaisinga dirva ne tik dialogui, bet ir veikliam bendradarbiavimui: šis “veiksmingas tikėjimas davė nemažai institucijų dvasios ir kūno vargui lengvinti, jaunimo auklėjimui skatinti, žmogiškesniems socialinio gyvenimo sąlygoms kurti ir taikai visur stiprinti” (126).

Socialinis ir kultūrinis gyvenimas teikia platų ekumeninio bendradarbiavimo lauką. Vis dažniau krikščionys susivienija žmogaus orumui ginti, taikos gėriui ir Evangelijos taikymui socialiniame gyvenime skatinti, krikščioniškajai dvasiai į mokslo ir meno sritis nešti. Jie dar dažniau susivienija, kai reikia priešintis mūsų laikų vargui ir skurdui: badui, katastrofoms ir socialiniam neteisingumui.

75. Toks pačios Evangelijos įkvepiamas bendradarbiavimas krikščionims niekada nėra vien humanitarinė veikla. Jo tikrasis pagrindas yra Viešpaties žodžiai: “Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote” (Mt 25, 35). Kaip jau esu pabrėžęs, visų krikščionių bendradarbiavimas aiškiai parodo tarp jų jau egzistuojančios bendrystės laipsnį (127).

Bendra krikščionių veikla visuomenėje pasaulio akyse įgyja aiškią bendro liudijimo Viešpaties vardu vertę. Ji taip pat yra savotiškas skelbimas, nes atskleidžia Kristaus veidą.

Vis dar išliekantys nesutarimai mokymo srityje daro neigiamą įtaką ir apriboja bendradarbiavimą. Tačiau tarp krikščionių jau esama tikėjimo bendrystė yra tvirtas bendros veiklos ne tik socialinėje, bet ir religinėje srityje pagrindas.

Toks bendradarbiavimas palengvins vienybės ieškojimus. Dekrete dėl ekumenizmo sakoma, jog taip bendradarbiaudami visi tikintieji krikščionys "nesunkiai išmoks geriau vienas kitą pažinti, labiau gerbti ir taisyti kelią krikščionių vienybėn” (128).

76. Čia būtina priminti ekumeninį taikos siekimą, kurio išraiška yra malda ir veikla įsitraukiant vis daugiau tikinčiųjų ir vis labiau gilėjant teologinei motyvacijai. Kitaip ir negali būti. Argi netikime Jėzų Kristų, taikos Kunigaikštį? Krikščionys vis vieningiau atmeta prievartą, visas prievartos atmainas, nuo karų ligi socialinio neteisingumo.

Esame raginami veikti dar uoliau, kad taptų dar akivaizdžiau, jog dabartinių konfliktų tikrosios priežastys nėra religinės, net jei religijos išnaudojimo turint politinius ir poleminius tikslus pavojus, deja, dar nepašalintas.

Per Pasaulinę maldos už taiką dieną 1986 metais Asyžiuje įvairių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių krikščionys vienu balsu meldė istorijos Viešpatį taikos pasaulyje. Tą pačią dieną paraleliai, nors ir kitaip, už taiką taip pat meldėsi žydai ir nekrikščioniškųjų religijų atstovai – nuostabia jausmų derme, suvirpinusia giliausias žmogiškosios dvasios stygas.

Nenorėčiau taip pat užmiršti nei Pasaulinės maldos už taiką Europoje, ypač Balkanuose, dienos, kai 1993 metų sausio 9 ir 10 dieną kaip piligrimas lankiausi šv. Pranciškaus mieste, nei Mišių už taiką Balkanuose ir ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje, kurias aukojau Šv. Petro bazilikoje 1994 metų sausio 23 dieną Maldos už krikščionių vienybę savaitės metu.

Žvalgantis po pasaulį, mūsų širdis prisipildo džiaugsmo, nes matome, kad krikščionis vis labiau jaudina taikos problema, kurią jie traktuoja kaip artimai susijusią su Evangelijos skelbimu ir Dievo karalystės atėjimu.
 

III. QUANTA EST NOBIS VIA?
 

Tęsti ir intensyvinti dialogą

77. Dabar galime savęs paklausti, koks dar atstumas mus skiria nuo tos palaimingos dienos, kai bus pasiekta visiška tikėjimo vienybė, ir mes galėsime santarviškai kartu švęsti Viešpaties šventąją Eucharistiją? Geresnis vienas kito pažinimas ir mokymo klausimais jau pasiektas nuomonių sutapimas sustiprino bendrystės jausmą, tačiau krikščionių, išpažįstančių vieną, šventą, katalikišką ir apaštališką Bažnyčią, sąžinei to negali užtekti. Galutinis ekumeninio sąjūdžio tikslas yra atkurti visišką regimą visų pakrikštytųjų vienybę.

Atsižvelgiant į šį tikslą, visi iki šiol pasiekti rezultatai tėra tiktai viena, nors ir daug žadanti bei teigiama, kelio atkarpa.

78. Tokia reikli Dievo norimos vienybės samprata ekumeniniame sąjūdyje būdinga ne tik Katalikų Bažnyčiai ir ortodoksų Bažnyčioms. Tokios vienybės troškimą reiškia ir kiti (129).

Ekumenizmas reiškia, jog krikščionių bendruomenės turi viena kitai padėti, kad jos tikrai būtų "apaštalų perduoto tikėjimo" (130) visas turinys bei visi reikalavimai. Abipusė pagalba ieškant tiesos yra aukščiausia evangelinės meilės forma.

Vienybės paieška ryški įvairiuose gausių tarptautinių mišriųjų dialogo komisijų dokumentuose. Remiantis tam tikra pamatine mokymo vienybe, šiuose tekstuose kalbama apie krikštą, Eucharistiją, tarnybą ir valdžią.

Nuo šios pamatinės, tačiau dalinės vienybės dabar reikia eiti prie būtinos ir pakankamos regimos vienybės, atsispindinčios konkrečioje tikrovėje, kad Bažnyčios tikrai galėtų būti visiškos bendrystės vienoje, šventoje, katalikiškoje ir apaštališkoje Bažnyčioje ženklas, bendrystės, pasireiškiančios bendru Eucharistijos šventimu.

Ši kelionė būtinos ir pakankamos regimos vienybės Kristaus norėtosios vienos Bažnyčios bendrystėje linkme tebereikalauja kantraus ir drąsaus darbo. Šiame procese svarbu neužsikrauti daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina (plg. Apd 15, 28).

79. Jau dabar įmanoma nustatyti temas, kurias reikia giliau išnagrinėti siekiant autentiško sutarimo tikėjimo srityje; tai: 1) ryšiai tarp Šventojo Rašto, aukščiausio autoriteto tikėjimo klausimais, ir šventosios Tradicijos, Dievo žodžio nepamainomo aiškinimo; 2) Eucharistija, Kristaus Kūno ir Kraujo, paaukotų Tėvo garbei, sakramentas, Kristaus aukos atminimas ir realus dalyvavimas, pašventinantis Šventosios Dvasios išliejimas; 3) šventimai kaip sakramentas į trijų pakopų tarnybą: vyskupystę, kunigystę ir diakonystę; 4) Bažnyčios magisteriumas, patikėtas popiežiui ir bendrystėje su juo esantiems vyskupams, traktuojamas kaip pareiga ir galia Kristaus vardu mokyti tikėjimo ir jį saugoti; 5) švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Motina ir Bažnyčios Ikona, dvasinė Motina, užtarianti Kristaus mokinius ir visą žmoniją.

Šioje drąsioje kelionėje vienybės link tikėjimo skaidrumas bei protingumas reikalauja vengti klaidingo irenizmo ir Bažnyčios nuostatų nepaisymo (131). Ir priešingai, tas pats skaidrumas bei protingumas ragina atsisakyti neryžtingumo siekiant vienybės ir dar labiau išankstinio nusiteikimo priešintis arba defetizmo, linkusio viską piešti tamsiomis spalvomis.

Laikytis vienybės sampratos, atsižvelgiančios į visus apreikštosios tiesos reikalavimus, nereiškia stabdyti ekumeninį sąjūdį (132). Priešingai, tai reiškia vengti tenkinimosi tariamais sprendimais, kurie neduotų tvirtų ir tikrų rezultatų (133). Gerbti tiesą privalu be išlygų. Argi tai nėra Evangelijos įstatymas?
 

Pasiektų rezultatų priėmimas

80. Dialogui persikeliant į naujas temines sritis arba rutuliojantis gilesniais lygmenimis, mums iškyla nauja užduotis, būtent – kaip priimti jau pasiektus rezultatus. Jie negali likti dvišalių komisijų ištarmėmis, bet turi tapti bendruoju paveldu. Kad taip atsitiktų ir sykiu sustiprėtų bendrystės ryšiai, reikia rimto tyrinėjimo, kuris įvairiais būdais, priemonėmis bei kompetencijomis apimtų visą Dievo tautą. Iš tiesų čia kalbama apie klausimus, dažnai susijusius su tikėjimu ir reikalaujančius visų pritarimo, nuo vyskupų iki tikinčiųjų pasauliečių, kurie visi yra patepti Šventąja Dvasia (134). Ta pati Dvasia padeda magisteriumui ir žadina sensus fidei.

Todėl dialogo rezultatams priimti reikia plataus ir rūpestingo kritinio proceso, kurio metu jie būtų išnagrinėti griežtai patikrinant, ar sutampa su tikėjimo tradicija, paveldėta iš apaštalų ir puoselėjama tikinčiųjų bendruomenėje, susibūrusioje apie vyskupą kaip jos teisėtą ganytoją.

81. Šis procesas, kurį reikia įgyvendinti protingai ir vadovaujantis tikėjimo dvasia, bus lydimas Šventosios Dvasios. Norint, kad jis baigtųsi sėkmingai, jo rezultatus turi suprantamai išdėstyti kompetentingi asmenys. Čia labai svarbus indėlis teologų ir teologijos fakultetų, kurie, įgyvendindami savo charizmą Bažnyčioje, pašaukti prie to prisidėti. Taip pat aišku, kad šiuo požiūriu ypatinga atsakomybė bei užduotis tenka ekumeninėms komisijoms.

Visą procesą seka bei palaiko vyskupai ir Šventasis Sostas. Galutinį sprendimą privalo ištarti už mokymą atsakinga Bažnyčios valdžia.

Visa tai atliekant, metodologiškai labai svarbu skirti tikėjimo paveldą (depositum fidei) ir formuluotę, kuria jis išreikštas; taip elgtis rekomendavo popiežius Jonas XXIII savo kalboje, kuria pradėjo Vatikano II Susirinkimą (135).
 

Tęsti dvasinį ekumenizmą ir liudyti šventumą

82. Nesunku suprasti, koks didelis iššūkis katalikų tikintiesiems yra ekumeninė užduotis. Šventoji Dvasia kviečia juos rimtai ištirti sąžinę. Katalikų Bažnyčia turi pradėti dialogą, kurį galima vadinti "atsivertimo dialogu", sudarantį dvasinį ekumeninio dialogo pagrindą. Per šį Dievo akivaizdoje vykstantį dialogą kiekvienam reikia ieškoti savo paties padarytų neteisybių, išpažinti savo kaltę ir atsiduoti į rankas to, kuris yra Užtarėjas pas Tėvą, Jėzus Kristus.

Toks atsivertimo į Dievo valią, atgailos ir visiško pasitikėjimo sutaikančia tiesos, kuri yra Kristus, galia sąryšis tikrai teikia jėgų sėkmingai užbaigti ilgą ir sunkią ekumeninę piligrimystę. Kiekvienos bendruomenės savo atžvilgiu reiklus "atsivertimo dialogas" su Tėvu – tai broliškų ryšių, kurie yra visiškai kas kita, negu nuoširdus sutarimas ar vien išoriška stalo bendrystė, pamatas. Broliškos koinonia saitus reikia užmegzti Dievo ir Jėzaus Kristaus akivaizdoje.

Tiktai stojimasis Dievo akivaizdon gali suteikti tvirtą pagrindą tam individualių krikščionių atsivertimui ir tai nuolatinei Bažnyčios kaip žmogiškosios ir žemiškosios institucijos reformai (136), kas yra kiekvienos ekumeninės veiklos išankstinės sąlygos. Vienas iš esminių ekumeninio dialogo elementų yra pastangos įtraukti krikščioniškąsias bendruomenes į šią visiškai vidinę dvasinę erdvę, kurioje Dvasios galia Kristus jas visas be išimties priverčia ištirti save Tėvo akivaizdoje ir savęs paklausti, ar buvo jos ištikimos jo planui dėl Bažnyčios.

83. Kalbėjau apie Tėvo valią, apie dvasinę erdvę, kurioje kiekviena bendruomenė išgirsta raginimą įveikti kliūtis, stovinčias skersai kelio vienybei. Dabar visos krikščionių bendruomenės žino, kad, Dvasiai teikiant jėgų, toks reikalavimas ir toks įveikimas nėra neįgyvendinami. Juk visos jos turi krikščioniškojo tikėjimo kankinių (137). Nepaisant susiskaldymo dramos, šie broliai išlaikė tokį radikalų ir visišką atsidavimą Kristui ir jo Tėvui, kad net nepabūgo pralieti savo kraują. Bet argi toks atsidavimas neįsiterpia į tai, ką pavadinau "atsivertimo dialogu"? Argi šis dialogas neatskleidžia būtinybės visiškos bendrystės labui ligi kraštutinės ribos patirti tiesą?

84. Teocentriniu požiūriu mes, krikščionys, jau turime bendrą Martirologą, apimantį ir mūsų šimtmečio kankinius, kurių daug daugiau negu galėtum pagalvoti. Jis giliu lygmeniu rodo, kad Dievas išlaiko pakrikštytųjų bendrystę tikėjimo didžiausio reikalavimo, kai jis paliudijamas savo gyvybės auka, aspektu (138). Jei pajėgiama mirti už tikėjimą, vadinasi, tikslą galima pasiekti ir tada, kai kalbama apie kitokias to paties reikalavimo formas. Su džiaugsmu jau esu konstatavęs, jog daugelyje bažnytinio gyvenimo sričių išlieka ir auga netobula, tačiau tikra bendrystė. Dabar manau, kad ji jau tobula tuo, ką laikome malonės gyvenimo viršūne, būtent kankinyste ligi mirties, tikriausia bendryste su Kristumi, kuris pralieja savo kraują ir per šią auką priartina prie savęs kadaise buvusius toli (plg. Ef 2, 13).

Kankiniai visoms krikščionių bendruomenėms yra malonės galios ženklas, tačiau jie nėra vieninteliai, liudijantys šią galią. Kad ir neregimai, dar ne visiška mūsų bendruomenių bendrystė iš tikrųjų tvirtai remiasi visiška šventųjų bendryste, tai yra tų, kurie, užbaigę malonei ištikimą gyvenimą, yra bendrystėje su išaukštintuoju Kristumi. Šie šventieji kyla iš visų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, atvėrusių jiems vartus į išganymo bendrystę.

Prie bendrojo paveldo reikia priskirti ne tik institucijas, apeigas, išganymo priemones ir tradicijas, kurias išlaikė visos bendruomenės ir kurių jos buvo išugdytos, bet pirmiausia šią šventumo tikrovę (139).

Spinduliuojant visoms bendruomenėms priklausančių "šventųjų paveldui", "atsivertimo dialogas" visiškos ir regimos vienybės linkme pasirodo kaip vilties šaltinis. Toks visuotinis šventųjų buvimas įrodo Dvasios galios transcendenciją. Tai Dievo pergalės prieš žmoniją skaldančias blogio jėgas ženklas ir įrodymas. Kaip giedama liturgijoje, vainikuodamas šventųjų nuopelnus, "tu savo malonės dovanas vainikuoji" (140).

Kur nuoširdžiai trokštama sekti Kristumi, ten Dvasia dažnai išlieja savo malonę kitokiais negu įprastiniai būdais. Ekumeninė patirtis tai leidžia geriau suvokti. Jei bendruomenės iš tikrųjų sugeba mano minėtoje vidinėje dvasinėje erdvėje "atsiversti" į visiškos ir regimos bendrystės paiešką, tai Dievas padarys už jas tai, ką yra padaręs už savo šventuosius. Jis nugalės iš praeities paveldėtas kliūtis ir ves bendruomenes savo keliais ten, kur nori, į regimą koinonia, kuri sykiu yra garbės šlovinimas ir tarnavimas jo išganymo planui.

85. Kadangi Dievas, būdamas be galo gailestingas, gali išgauti gera net iš sąlygų, pažeidžiančių jo planą, galima nustatyti, jog veikiant Dvasiai konfliktai kartais pasitarnaudavo, kaip ir šventųjų gyvenime, aiškiau išryškinti krikščioniškojo pašaukimo aspektus. Nepaisant susiskaidymo, kuris yra blogis, iš kurio turime būti išvaduoti, buvo gausiai suteikta malonės koinonia papuošti. Dievo malonė bus su visais tais, kurie, sekdami šventųjų pavyzdžiu, stengsis patenkinti jos reikalavimus. Kaip galime delsti atsigręžti į Tėvo lūkesčius? Jis su mumis.
 

Katalikų Bažnyčios indėlis siekiant krikščionių vienybės

86. Konstitucijoje Lumen gentium pamatine ištarme, atkartojama dekrete Unitatis redintegratio (141), teigiama, jog vienintelė Kristaus Bažnyčia egzistuoja Katalikų Bažnyčioje (142). Dekrete dėl ekumenizmo joje esanti išganymo priemonių pilnatvė (plenitudo). Visiška vienybė taps tikrove tada, kai visi dalysis išganymo priemonių pilnatve, Kristaus patikėta savo Bažnyčiai.

87. Kelyje į visišką vienybę ekumeniniu dialogu norima sužadinti brolišką tarpusavio pagalbą, kai bendruomenės stengiasi abipusiais mainais duoti viena kitai tai, ko kiekvienai reikia, kad pagal Dievo planą augtų galutinės pilnatvės linkme (plg. Ef 4, 11–13). Sakiau, kad mes, kaip Katalikų Bažnyčia, suvokiame, kad daug esame gavę iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių liudijimo, ieškojimų ir net būdo, kuriuo jų yra pabrėžiamos bei įgyvendinamos tam tikros bendros krikščioniškosios vertybės. Tarp laimėjimų per pastaruosius trisdešimt metų tokiai abipusiškai broliškai įtakai reikia skirti svarbią vietą. Pakopoje, kurią jau esame pasiekę (144), turime rimtai atsižvelgti į abipusio praturtinimo dinamikos galią. Pagrįsta bendryste, kuri jau egzistuoja dėl krikščionių bendruomenių esamų bažnytinių elementų, tokia dinamika bus jėga, kreipianti į visišką ir regimą bendrystę, trokštamą mūsų kelionės tikslą. Tai Evangelijos priesako dalytis ekumeninė forma. Tai akina mane pakartoti: “Visur čia turime stengtis atsižvelgti į tai, ko mūsų broliai krikščionys pagrįstai iš mūsų nori ir laukia, nes pažįstame jų mąstyseną ir jausmus <…>. Kiekvieno dovanas reikia ugdyti visų naudai ir labui” (145).
 

Romos vyskupo tarnyba vienybei

88. Tarp visų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių Katalikų Bažnyčia suvokia išlaikiusi apaštalo Petro įpėdinio tarnybą, Romos vyskupo, kurį Dievas paskyrė kaip “amžiną ir regimą vienybės principą ir pagrindą” (146) ir kuriam padeda Šventoji Dvasia, kad jis šiuo esminiu gėriu dalytųsi su visais kitais. Anot popiežiaus Grigaliaus Didžiojo taiklios formuluotės, mano tarnyba yra servus servorum Dei tarnyba. Toks apibrėžimas geriausiai apsaugo nuo pavojaus atsieti galią (ir ypač primatą) nuo tarnybos. Toks atsiejimas prieštarautų galios prasmei pagal Evangeliją: “O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja” (Lk 22, 27), – sako mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Bažnyčios galva. Kita vertus, per svarbų susitikimą Ekumeninėje Bažnyčių taryboje 1984 metų birželio 12 dieną Ženevoje sakiau, jog Katalikų Bažnyčios įsitikinimas, kad ji, ištikimai laikydamasi apaštališkosios tradicijos ir tėvų tikėjimo, išsaugojo Romos vyskupo tarnybą kaip regimą vienybės ženklą bei laidą, neabejotinai kelia sunkumų daugeliui kitų krikščionių, kurių atmintį ženklina tam tikri skausmingi prisiminimai. Kiek mes už tai atsakingi, kaip ir mano pirmtakas Paulius VI, prašau atleidimo (147).

89. Tačiau reikšminga ir teikia vilties tai, kad Romos vyskupo primato klausimas šiandien tapo vykstančių ar numatomų tyrinėjimų objektu, ir lygiai taip pat reikšminga bei teikia vilties tai, kad šis klausimas kaip esminė tema iškyla ne tik Katalikų Bažnyčios teologiniuose pokalbiuose su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis, bet ir plačiau visame ekumeniniame sąjūdyje. Neseniai Santiago de Compostela vykusio Ekumeninės Bažnyčių tarybos komisijos Fides et Constitutio penktojo pasaulinio susirinkimo nariams siūliau, kad komisija imtųsi “naujų tyrimų krikščionių vienybės visuotinės tarnybos klausimu” (148). Po karčios polemikos amžių kitos Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės vis labiau ir nauju žvilgsniu ima tyrinėti šią vienybės tarnybą (149).

90. Romos vyskupas yra Bažnyčios, išlaikiusios Petro ir Pauliaus kankinystės žymes, vyskupas: “Pagal slėpiningą Apvaizdos planą jis [Petras] užbaigė savąją sekimo Jėzumi kelionę Romoje ir būtent Romoje pateikė aukščiausią meilės ir ištikimybės įrodymą. Aukščiausią liudijimą Romoje pateikė ir tautų apaštalas Paulius. Taip Romos Bažnyčia tapo Petro ir Pauliaus Bažnyčia” (150).

Naujajame Testamente Petro asmuo užima iškilią vietą. Apaštalų darbų pirmojoje dalyje jis pasirodo kaip apaštalų kolegijos, vadinamos “Petras su Vienuolika” (2, 14; plg. taip pat 2, 37; 5, 29), vadovas ir kalbėtojas. Petrui skirta vieta pagrįsta Kristaus žodžiais, išlikusiais Evangelijos tradicijose.

91. Mato evangelijoje aprašoma ir patikslinama pastoracinė Petro misija Bažnyčioje: “Palaimintas tu, Simonai, Jonos Sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – [uola]; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje” (16, 17–19). Lukas pabrėžia, kad Kristus paveda Petrui stiprinti brolius, tačiau sykiu parodo jo žmogiškąjį silpnumą ir būtinybę atsiversti (plg. Lk 22, 31–32). Petro žmogiškuoju silpnumu tartum norima aiškiai parodyti, kad jo ypatingoji tarnyba Bažnyčioje kyla visiškai iš malonės; tartum norima pasakyti, jog Mokytojui taip rūpi jo atsivertimas dėl užduoties, kurią jis ketina jam patikėti, ir dėl to jis yra jam toks griežtas. Ši užduotis, irgi lydima realistinės ištarmės apie jo silpnumą, pateikiama ketvirtojoje evangelijoje: “Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie? <…> Ganyk mano avis” (plg. Jn 21, 15–19). Pažymėtina ir tai, kad remiantis Pauliaus pirmuoju laišku korintiečiams prisikėlęs Kristus pirma pasirodo Kefui, po to Dvylikai (plg. 15, 5).

Svarbu pastebėti, kad Petro ir Pauliaus silpnumas parodo, jog Bažnyčia remiasi beribe malonės galia (plg. Mt 16, 17; 2 Kor 12, 7–10). Po paskyrimo Petras kaip reta griežtai baramas Kristaus, kuris jam meta: "Tu man papiktinimas" (Mt 16, 23). Argi nėra akivaizdu, jog gailestingumas, kurio reikia Petrui, yra susijęs su gailestingumo, kurį jis pirmas patiria, tarnyba? Vis dėlto jis tris kartus išsižadės Jėzaus. Jono evangelijoje irgi pabrėžiama, kad Petras gauna užduotį ganyti avis tris kartus ištaręs meilės išpažinimą (plg. 21, 15–17), atitinkantį trigubą išsižadėjimą (plg. 13, 38). Lukas savo ruožtu jau cituotais Kristaus žodžiais, kuriuos ankstyvoji Tradicija išlaikė siekdama apibūdinti Petro misiją, pabrėžia, kad tas sutvirtėjęs turėtų stiprinti brolius (plg. Lk 22, 32).

92. Dėl Pauliaus, tai jis savo tarnybos apibūdinimą užbaigia jaudinančiais žodžiais, kuriuos išgirdo iš paties Viešpačio: "Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume", ir dėl to gali sušukti: "nes, būdamas silpnas, esu galingas" (2 Kor 12, 9–10). Tai pamatinis krikščioniškosios patirties bruožas.

Kaip Petro misijos Bažnyčioje, kuri tapo vaisinga per apaštalų kunigaikščių kraują, paveldėtojas Romos vyskupas vykdo tarnybą, kylančią iš Dievo įvairialypio gailestingumo, atverčiančio širdis ir pripildančio jas malonės galios, leidžiančios mokiniui patirti kartų savo silpnumo bei skurdo skonį. Su šia tarnyba susijusi valdžia visiškai tarnauja gailestingam Dievo planui ir visada turi būti traktuojama šioje perspektyvoje, kurioje paaiškėja jos galios prasmė.

93. Susisaistydamas su Petro trigubu meilės išpažinimu, atitinkančiu trigubą išsižadėjimą, jo įpėdinis žino turįs būti gailestingumo ženklas. Jo tarnyba yra gailestingumo tarnyba, kilusi iš Kristaus gailestingumo akto. Visą šį Evangelijos mokymą būtina vis iš naujo skaityti, kad Petro tarnybos vykdymas neprarastų savo autentiškumo bei skaidrumo.

Dievo Bažnyčia Kristaus yra pašaukta apreikšti savo nuodėmių bei negarbingų kėslų maišaties pagautam pasauliui, jog nepaisydamas nieko gailestingasis Dievas gali atversti širdis į vienybę bei įgalinti jas įžengti į bendrystę su juo.

94. Ši vienybės tarnyba, įsišaknijusi dieviškojo gailestingumo darbe, vyskupų kolegijoje patikima vienam iš tų, kurie iš Šventosios Dvasios yra gavę užduotį ne valdyti tautą – kaip daro tautų vadovai ir galingieji (plg. Mt 20, 25; Mk 10, 42), – bet jai vadovauti, kad ji suktų į ramias ganyklas. Ši užduotis gali pareikalauti paaukoti savo gyvybę (plg. Jn 10, 11–18). Parodęs, kad Kristus yra "vienintelis, kuriame viename visi esame viena", šv. Augustinas ragina: "Tad tegu visi ganytojai būna viena viename ganytojyje; tegu jie leidžia girdėti vieno ganytojo balsą; tegu avis girdi tą balsą ir seka paskui savo ganytoją, ne tą ar kitą, bet vieną vienintelį; tegu visi jame girdi vieną balsą, o ne vienas kitam prieštaraujančius balsus <…>. Tegirdi avys šį balsą, laisvą nuo visokio susiskaldymo, išvalytą nuo visų erezijų!" (151) Romos vyskupo užduotis visų ganytojų grupėje yra kaip sargybiniui "budėti" (episkopein), kad per ganytojus visose dalinėse Bažnyčiose būtų girdimas tikrasis Kristaus Ganytojo balsas. Taip kiekvienoje jam patikėtoje dalinėje Bažnyčioje tikrove tampa una, sancta, catholica et apostolica Ecclesia. Visos Bažnyčios yra visiškoje ir regimoje bendrystėje dėl to, kad visi ganytojai yra bendrystėje su Petru ir per tai vienybėje su Kristumi.

Visų Bažnyčių bendrystę Romos vyskupas turi garantuoti galia ir valdžia, be kurių ši tarnyba būtų iliuzinė. Dėl šios priežasties jis yra pirmas tarp vienybės tarnų. Šis primatas vykdomas įvairiais lygmenimis, susijusiais su Dievo žodžio perteikimo, sakramentų bei liturgijos šventimo, misijos, drausmės ir krikščioniškojo gyvenimo priežiūra. Petro įpėdinis privalo priminti Bažnyčios bendrojo gėrio reikalavimus tuomet, kai kas nors mėgina nepaisyti jų savo asmeninių interesų naudai. Jam taip pat tenka pareiga įspėti ir kai kada paskelbti vieną ar kitą skleidžiamą nuomonę esant nesuderinamą su tikėjimo vienybe. Aplinkybėms reikalaujant jis kalba visų ganytojų, esančių su juo bendrystėje, vardu. Jis taip pat gali – tam tikromis, Vatikano I Susirinkimo aiškiai apibrėžtomis sąlygomis, – pareikšti ex cathedra, jog tam tikras mokymas priklauso tikėjimo paveldui (152). Tokiu tiesos liudijimu jis tarnauja vienybei.

95. Tačiau visa tai visada turi būti daroma bendrystėje. Katalikų Bažnyčia, teigdama Romos vyskupo tarnybą atitinkant Kristaus valią, šios tarnybos neatsieja nuo misijos, patikėtos visiems vyskupams, kurie irgi yra "Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai" (153). Romos vyskupas priklauso jų "kolegijai", ir jie yra jo tarnybos broliai.

Visų krikščioniškųjų bendruomenių vienybė aiškiai pakliūva į primato rūpesčių lauką. Kaip Romos vyskupas, labai gerai žinau ir vėl patvirtinau šioje enciklikoje, kad visų bendruomenių, kuriose dėl Dievo ištikimybės gyva jo Dvasia, visiška ir regima bendrystė yra karštas Kristaus noras. Esu įsitikinęs, jog šiuo požiūriu man tenka ypatinga atsakomybė, ypač kai regiu daugelį krikščioniškųjų bendruomenių degant ekumeniniu troškimu ir girdžiu į mane kreipiamus prašymus surasto primato vykdymo formą, kuri, neatmetant nieko, kas esminga jo misijai, būtų atvira naujai situacijai. Tūkstantmetį krikščionys buvo vienijami "broliškos tikėjimo ir sakramentinio gyvenimo bendrystės, Romos Sostui visuotiniu pritarimu vadovaujant, kai tarp jų iškildavo nesutarimai dėl tikėjimo ar disciplinos" (154).

Taip primatas atlikdavo vienybės užduotį. Kreipdamasis į Jo Šventenybę ekumeninį patriarchą Demetrijų I sakiau, jog suvokiu, kad "dėl įvairių priežasčių bei prieš vienų ir kitų valią tai, kas turėjo būti tarnyba, galėjo pasirodyti visiškai kitokioje šviesoje. Tačiau <…> iš noro tikrai paklusti Kristaus valiai, laikau, kad kaip Romos vyskupas esu pašauktas vykdyti šią tarnybą <…>. Meldžiu Šventąją Dvasią dovanoti mums savo šviesos ir apšviesti visus mūsų Bažnyčių vyskupus ir teologus, kad aiškiai kartu surastume formas, kuriomis ši tarnyba galėtų įgyvendinti ir vienų, ir kitų pripažįstamą meilės tarnybą" (155).

96. Tai milžiniška užduotis, kurios nevalia atsisakyti ir kurios aš vienas negaliu atlikti. Ar negalėtų tarp mūsų visų jau realiai egzistuojanti, nors ir netobula, bendrystė paskatinti Bažnyčių atsakinguosius ir jų teologus pradėti su manimi šia tema brolišką, kantrų dialogą, kurio metu, palikę nuošalyje bergždžią polemiką, galėtume vienas kitą išklausyti, priešais akis teturėdami Kristaus valią dėl savo Bažnyčios ir leisdamiesi pagaunami jo prašymo: "<…> tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs" (Jn 17, 21)?
 

Visų dalinių Bažnyčių bendrystė su Romos Bažnyčia – būtina vienybės sąlyga

97. Katalikų Bažnyčia savo praktikoje bei oficialiuose tekstuose tvirtai laikosi požiūrio, kad dalinių Bažnyčių bendrystė su Romos Bažnyčia ir jų vyskupų bendrystė su Romos vyskupu yra – pagal Dievo planą – esminė visiškos ir regimos bendrystės sąlyga. Iš tiesų visiška bendrystė, kurios aukščiausia sakramentinė apraiška yra Eucharistija, turi būti regimai išreikšta tarnyba, per kurią visi vyskupai pripažintų savo vienybę Kristuje ir kuria būtų stiprinamas visų tikinčiųjų tikėjimas. Apaštalų darbų pirmojoje dalyje Petras pristatomas kaip tas, kuris kalba apaštalų grupės vardu ir tarnauja bendruomenės vienybei – ir visa tai daro gerbdamas Jokūbo, Jeruzalės Bažnyčios galvos, valdžią. Ši Petro funkcija turi Bažnyčioje išlikti, kad ji, vadovaujama savo vienintelės Galvos, Jėzaus Kristaus, būtų pasaulyje regima visų jo mokinių bendrystė.

Argi ne apie tokio pobūdžio tarnybos reikalingumą šiandien kalba daugelis įsitraukusiųjų į ekumeninę veiklą? Tarnybos, kurios paskirtis yra vadovauti tiesoje ir meilėje, kad valties – gražus simbolis, kurį savo emblema pasirinko Ekumeninė Bažnyčios tarnyba – neapverstų audros bangos, ir ji vieną dieną pasiektų krantą.
 

Visiška vienybė ir evangelizacija

98. Misijinė perspektyva mūsų šimtmečio ekumeninį sąjūdį ženklino labiau negu praėjusių amžių ekumeninius bandymus, kurių svarbos dėl to nereikėtų menkinti. Jono evangelijos eilutėje, teikiančioje ekumenizmui įkvėpimą ir kryptį – "tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs" (Jn 17, 21), – žodžiai "kad pasaulis įtikėtų" būdavo pabrėžiami taip stipriai, jog kartais kildavo pavojus užmiršti, kad evangelisto mąstysenoje vienybė pirmiausia skirta Dievo garbei. Akivaizdu, kad krikščionių susiskaldymas prieštarauja tiesai, kurią skleisti jiems pavesta, ir dėl to labai kenkia jų liudijimui. Tai puikiai suvokė ir apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi išdėstė mano pirmtakas popiežius Paulius VI: "Kaip evangelizuotojai, turime teikti Kristaus tikintiesiems ne susiskaldžiusių ir tikrai ne pamokomų kivirčų perskirtų žmonių pavyzdį, bet žmonių, subrendusių tikėjimo požiūriu ir pajėgių atrasti susitikimo tašką anapus bet kurios konkrečios įtampos, bendrai, nuoširdžiai ir nešališkai ieškant tiesos. Taip, evangelizacijos likimas tikrai susijęs su Bažnyčios teikiamos vienybės liudijimu. <…> Čia norėtume pabrėžti krikščionių vienybės ženklą kaip evangelizacijos būdą ir priemonę. Krikščionių susiskaldymas yra rimta aplinkybė, daranti žalą paties Kristaus darbui" (156).

Kaip galima skelbti susitaikinimo Evangeliją, sykiu veikliai nesiekiant krikščionių susitaikinimo? Jei tiesa, kad Bažnyčia skelbė ir skelbia tautoms Evangeliją skatinama Šventosios Dvasios ir turėdama amžinybės pažadą, tai lygiai taip pat tiesa, kad jai tenka grumtis su sunkumais, kylančiais iš susiskaldymų. Argi netikintieji, matydami misionierius, kurie, nors ir šaukiasi visi vieno Kristaus, yra tarpusavyje susikivirčiję, pajėgs priimti tikrąją naujieną? Argi jie nemanys, jog dėl susiskaldymo kalta Evangelija, nors ir siūloma kaip pagrindinis meilės įstatymas?

99. Tikindamas, kad man ,kaip Romos vyskupui, ekumeninės pastangos yra vienas iš mano pontifikato "pastoracinių prioritetų" (157), turiu galvoje didelę kliūtį, trukdančią skelbti Evangeliją – susikaldymą. Kristų tikinčių ir su Evangelijos įkarščiu žmonijos išganymo trokštančių krikščionių bendruomenė jokiu būdu negali užsiverti Dvasios, visus krikščionis kreipiančios į visišką ir regimą vienybę, kvietimui. Tai vienas iš išlygų nepripažįstančių meilės imperatyvų. Ekumenizmas nėra vien vidinis krikščionių bendruomenių klausimas. Jis susijęs su meile, kurią Dievas Jėzuje Kristuje rodo visai žmonijai, ir kliudyti šiai meilei reiškia jį įžeisti bei griauti jo planą suburti visus Kristuje. Popiežius Paulius VI ekumeniniam patriarchui Atenagorui I rašė: "Tegul susitaikymo kelyje mus lydi Šventoji Dvasia, kad mūsų Bažnyčių vienybė taptų vis šviesesniu vilties ir paguodos visai žmonijai ženklu" (158).
 

PARAGINIMAS
 

100. Kai neseniai kreipiausi į Katalikų Bažnyčios vyskupus, dvasininkus ir tikinčiuosius, norėdamas nurodyti kelią, kuriuo reikėtų eiti artinantis Didžiojo 2000 metų jubiliejaus šventei, be kita ko, sakiau, kad "geriausias pasirengimas antrojo tūkstantmečio pabaigai yra naujas įsipareigojimas kiek įmanoma ištikimiau įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo mokymą kiekvieno tikinčiojo ir visos Bažnyčios gyvenime" (159). Susirinkimas yra – tartum savotiškas adventas –kelio, vedančio mus prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio, pradžia. Dėl svarbos, kurią Susirinkimas priskyrė pastangoms atkurti krikščionių vienybę, man šiais ekumeninės malonės laikais atrodė būtina patvirtinti pagrindinius įsitikinimus, Susirinkimo įspaustus į Katalikų Bažnyčios sąžinę, ir jau pasiektos pažangos šviesoje priminti tuos principus žengiant į visišką visų pakrikštytųjų vienybę.

Neabejotina, kad šiuose darbuose veikia Šventoji Dvasia, vedanti Bažnyčią į visišką Tėvo plano įgyvendinimą pagal Kristaus valią, taip galingai ir jaudinančiai išreikštą maldoje, kurią, anot ketvirtosios evangelijos, jo lūpos ištarė momentu, kai jis pradėjo išganingą savo Paschos dramą. Kaip anuomet, taip ir šiandien Kristus prašo, kad naujas polėkis atgaivintų kiekvieno įsipareigojimą visiškai ir regimai bendrystei.

101. Todėl raginu savo brolius vyskupus skirti šioms pastangoms visą įmanomą dėmesį. Abiejuose Kanonų teisės kodeksuose tarp vyskupo pareigų minima ir užduotis skatinti visų krikščionių vienybę, palaikant bet kurią veiklą ar iniciatyvą, kurios imamasi šiuo tikslu, ir gerai žinant, jog tai daryti Bažnyčią įpareigoja pati Kristaus valia (160). Tai sudaro vyskupiškosios misijos dalį ir yra pareiga, tiesiogiai kylanti iš ištikimybės Kristui, Bažnyčios Ganytojui. Tačiau sykiu Dievo Dvasios kviečiami ir visi tikintieji padaryti viską, kas įmanoma, kad tarp visų krikščionių stiprėtų bendrystės saitai ir plėtotųsi Kristaus mokinių bendradarbiavimas: “Rūpintis vienybės atkūrimu privalu visai Bažnyčiai – ir tikintiesiems, ir ganytojams, kiekvienam pagal savo gebėjimus” (161).

102. Dievo Dvasios galia maitina ir statydina Bažnyčią per amžius. Žvelgdama į naują tūkstantmetį, Bažnyčia meldžia Dvasią malonės savo vienybei stiprinti ir jai į visišką bendrystę su kitais krikščionimis peraugti.

Kaip to pasiekti? Pirmiausia per maldą. Malda visada turėtų būti kupina rūpesčio, kuris išreiškia vienybės troškimą ir dėl to yra viena iš meilės Kristui ir gailestingumo kupinam Tėvui būtinų formų. Šiame kelyje, kuriuo kartu su kitais krikščionimis žengiame į naująjį tūkstantmetį, maldai teiktina pirmenybė.

Kaip to pasiekti? Per padėką, kad ten neatsidurtume tuščiomis rankomis: “O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. <…> pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais” (Rom 8, 26), nuteikdama mus prašyti Dievo to, ko mums reikia.

Kaip to pasiekti? Per viltį, dedamą į Dvasią, kuri pajėgi atitolinti nuo mūsų praeities vaiduoklius ir skausmingus atsiskyrimo prisiminimus; ji gali suteikti mums aiškumo, jėgų ir drąsos imtis būtinų priemonių, kad mūsų veikla būtų vis įtikinamesnė.

Jei savęs paklaustume, ar visa tai įmanoma, atsakymas visada būtų – taip; toks pats atsakymas, kokį išgirdo Marija iš Nazareto, nes Dievui nėra negalimų dalykų.

Mintyse man iškyla žodžiai, kuriais šv. Kiprijonas aiškino Tėve mūsų, visų krikščionių maldą: “Dievas nepriima nesusitaikiusiųjų aukos; juos sugrąžina nuo altoriaus ir liepia pirma susitaikinti su broliais, kad taikiomis maldomis galėtų susitaikinti su Dievu. Didžiausia auka Dievui yra mūsų taika, mūsų broliška santarvė ir Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės suvienyta tauta” (162).

Argi auštant naujajam tūkstantmečiui neturėtume su nauju įkarščiu ir brandesne sąmone nuoširdžiai melsti Viešpaties malonės nuteikti mus šiai vienybės aukai?

103. Aš, Jonas Paulius, nuolankus servus servorum Dei, leidžiu sau padaryti savus apaštalo Pauliaus, kurio kankinystė – kartu su apaštalo Petro – suteikė šiam Romos Sostui jo liudijimo spindesį, žodžius ir tariu jums, Katalikų Bažnyčios tikintieji, ir jums, kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių broliai ir seserys: “Tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis. <…> Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais” (2 Kor 13, 11.13).
 

Roma, prie Šventojo Petro, 1995-ųjų, septynioliktųjų mano pontifikato metų, gegužės 25-oji, Kristaus į Dangų Žengimo iškilmė
 

Jonas Paulius II


N U O R O D O S






(1) Plg. Pamokslas po Kryžiaus kelio Didįjį penktadienį (1994 balandžio 1), 3: AAS 87 (1995), p. 88.
(2) Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 1.
(3) Plg. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 16: AAS 87 (1995), p. 15.
(4) Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių Bažnyčios kaip bendrystės aspektų (1992 gegužės 28), 4: AAS 85 (1993), p. 840.
(5) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 1.
(6) Ten pat.
(7) Ten pat, 4.
(8) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 14.
(9) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 1 ir 2.
(10) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 14.
(11) Ten pat, 8.
(12) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 3.
(13) Ten pat.
(14) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 15.
(15) Ten pat.
(16) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 15.
(17) Ten pat, 3.
(18) Ten pat.
(19) Plg. Šv. Grigalius Didysis. Homiliae in Evangelia, 19, 1: PL, 1154; cit. Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje Lumen gentium, 2.
(20) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.
(21) Ten pat, 7.
(22) Plg. ten pat.
(23) Ten pat, 6.
(24) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei verbum, 7.
(25) Plg. Apaštališkasis laiškas Euntes in mundum (1988 sausio 25): AAS 80 (1988), 935–956.
(26) Plg. Enciklika Slavorum apostoli (1985 birželio 2): AAS 77 (1985), 779–813.
(27) Plg. Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Directoire pour l'application des principes et des normes sur l'oecumenisme (1993 kovo 25): AAS 85 (1993), 1039–1119.
(28) Žr. ypač vadinamąjį Limos dokumentą Baptismus, Eucharistia, Ministerium (1982 sausio mėn.): Enchiridion oecumenicum 1/1392–1446; taip pat komisijos Fides et Constitutio dokumentą Nr. 153 studijoje Confessing the "One" Faith (Ženeva, 1991).
(29) Plg. Kreipimasis pradedant Vatikano II Susirinkimą (1962 spalio 11): AAS 54 (1962), 793.
(30) Kalbama apie Krikščionių vienybės skatinimo sekretoriatą, popiežiaus Jono XXIII įsteigtą motu proprio dokumentu Superno Dei nutu (1960 birželio 5), 9: AAS 52 (1960), 436 ir patvirtintą vėlesniais dokumentais: Jonas XXIII. Motu proprio Appropinquante Concilio (1962 rugpjūčio 6), c. III, a. 7, 2, I: AAS 54 (1962), 614; plg. Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Regimini Ecclesiae universae (1967 rugpjūčio 15), 92–94: AAS 59 (1967), 918–919. Dabar ši dikasterija vadinama Popiežiškąja krikščionių vienybės skatinimo taryba: plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor bonus (1988 birželio 28), V, str. 135–138: AAS 80 (1988), 895–896.
(31) Kreipimasis pradedant Vatikano II Susirinkimą (1962 spalio 11): AAS 54 (1962), 792.
(32) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 6.
(33) Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 1.
(34) Enciklika Slavorum apostoli (1985 birželio 2), 11: AAS 77 (1985), 792.
(35) Ten pat, 13: loc. cit., 794.
(36) Ten pat, 11: loc. cit., 792.
(37) Kreipimasis į senuosius vietinius gyventojus (1986 lapkričio 29), 12: AAS 79 (1987), 977.
(38) Plg. Šv. Vincentas Lerinietis. Commonitorum primum, 23: PL 50, 667–668.
(39) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 6.
(40) Ten pat, 5.
(41) Ten pat, 7.
(42) Ten pat, 8.
(43) Ten pat.
(44) Plg. ten pat, 4.
(45) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 24: AAS 87 (1995), 19–20.
(46) Kreipimasis Kenterberio katedroje (1982 gegužės 29), 5: AAS 74 (1982), 922.
(47) Pasaulinė Bažnyčių taryba. Constitutio, III, 1: Enchiridion oecumenicum 1/3032.
(48) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 24.
(49) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 7.
(50) Marija Gabrielė Sagheddu gimė 1914 metais Sardinijos mieste Dorgali. Dvidešimt vienerių metų ji įstojo į trapistų vienuolyną Grottaferratoje. Abato Paul Couturier apaštališkojo rūpesčio dėka ji suvokė maldos bei dvasinės aukos už krikščionių vienybę būtinumą. 1936 metais, per maldos už vienybę aštuondienį, ji nusprendė paaukoti savo gyvenimą Bažnyčios vienybės labui. Sesuo Marija Gabrielė po sunkios ligos mirė 1939 m. balandžio 23 dieną.
(51) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 24.
(52) Plg. AAS 56 (1964), 609–659.
(53) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 13.
(54) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.
(55) Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 755; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 902–904.
(56) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.
(57) Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 3.
(58) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.
(59) Plg. ten pat.
(60) Enciklika Ecclesiam suam (1964 rugpjūčio 6), III: AAS 56 (1964), 642.
(61) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 11.
(62) Plg. ten pat.
(63) Ten pat; plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija dėl katalikų mokymo apie Bažnyčią Mysterium Ecclesiae (1973 birželio 24), 4: AAS 65 (1973), 402.
(64) Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija dėl katalikų mokymo apie Bažnyčią Mysterium Ecclesiae, 5: AAS 65 (1973), 403.
(65) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.
(66) Plg. Katalikų Bažnyčios ir Asirų Rytų Bažnyčios bendroji kristologinė deklaracija: L'Osservatore Romano, 1994 11 12, p. 1.
(67) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 12.
(68) Ten pat.
(69) Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Directoire pour l'application des principes et des normes sur l'oecumenisme (1993 kovo 25), 5: AAS 85 (1993), 1040.
(70) Ten pat, 94: loc. cit., 1078.
(71) Plg. Pasaulinės Bažnyčių tarybos komisija Fides and Constitutio. Baptismus, Eucharistia, Ministerium (1982 sausis): Enchiridion oecumenicum 1/3032–3181.
(72) Plg. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 gruodžio 30), 32: AAS 80 (1988), 556.
(73) Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28), 10: AAS 77 (1985), 1158; plg. Enciklika Redemptor hominis (1979 kovo 4), 11: AAS 71 (1979), 277–278.
(74) Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28), 10: AAS 77 (1985), 1158.
(75) Plg. Krikščionių vienybės skatinimo sekretoriatas ir Jungtinių Biblijos draugijų vykdomasis komitetas. Principi per la collaborazione interconfessionale nella traduzione della Biblia (1968): Enchiridion oecumenicum 1/653–675; Krikščionių vienybės skatinimo sekretoriatui šį dokumentą peržiūrėjus, paskebtos Directives concernant la cooperation interconfessionelle dans la traduction de la Bible (1987 lapkričio 16): EV 10/2266–2319.
(76) Plg. Pasaulinės Bažnyčių tarybos komisija Fides et Constitutio. Baptismus, Eucharistia, Ministerium (1982 sausis): Enchiridion oecumenicum 1/3032–3181.
(77) Pavyzdžiui, per pastaruosius Pasaulinės Bažnyčių tarybos susirinkimus Vankuveryje (1983) ir Kanberoje (1991) ir per komisijos Fides et Constitutio susirinkimą Santiago de Composteloje (1993).
(78) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 8 ir 15; Kanonų teisės kodeksas, kan. 844; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 671; Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Directoire pour l'application des principes et des normes sur l'oecumenisme (1993 kovo 25), 122–125, 129–131, 123 ir 132: AAS 85 (1993), 1086–1087, 1088–1089, 1087 ir 1089.
(79) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.
(80) Ten pat.
(81) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 15.
(82) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 15.
(83)Ten pat, 14.
(84) Plg. Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro I bendra deklaracija (1965 gruodžio 7): Tomos agapis, Vatican-Phanar (1958–1970). Roma-Istanbul, 1971, 280–281.
(85) Plg. AAS 77 (1985), 779–813.
(86) Plg. AAS 80 (1988), 933–956; plg. Magnum Baptismi donum (1988 vasario 14): AAS 80 (1988), 988–997.
(87) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 14.
(88) Ten pat.
(89) Apaštališkasis laiškas Anno ineunte (1967 liepos 25): Tomos agapis, Vatican-Phanar (1958–1970), Roma-Istanbul, 1971, 388–391.
(90) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 14.
(91) Ten pat, 15.
(92) Apaštališkasis laiškas Orientale lumen (1995 gegužės 2), 14: AAS 87 (1995), 760 ir toliau.
(93) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 17.
(94) Dekretas Orientalium Ecclesiarum, 26.
(95) Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 844, par. 2 ir 3; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 671, par. 2 ir 3.
(96) Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Directoire pour l'application des principes et des normes sur l'oecumenisme (1993 kovo 25), 122–128: AAS 85 (1993), 1086–1088.
(97) Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II ir ekumeninio patriarcho Demetrijaus I deklaracija (1987 gruodžio 7): AAS 80 (1988), 253.
(98) Jungtinė Tarptautinė Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčios teologinio dialogo komisija. Il sacramento dell' ordine nella struttura sacramentale della Chiesa, in particolare l'importanza della successione apostolica per la santificazione e l'unita del popolo di Dio (1988 birželio 26), 1: Service d'information, 68 (1988), 195; EO 3/1812.
(99) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas Europos vyskupams dėl katalikų ir ortodoksų santykių naujomis Vidurio ir Rytų Europos sąlygomis (1991 gegužės 31), 6: AAS 84 (1992), 168.
(100) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 17.
(101) Plg. Apaštališkasis laiškas Orientale lumen (1995 gegužės 2), 24: AAS 87 (1995), 771.
(102) Ten pat, 18; loc. cit., 764 ir toliau.
(103) Popiežiaus Pauliaus VI ir Aleksandrijos popiežiaus bei Aleksandrijos Marko Šventojo Sosto patriarcho Shenuoda III bendroji deklaracija (1973 gegužės 10): AAS 65 (1973), 299–301.
(104) Plg. Popiežiaus Pauliaus VI ir sirų Antiochijos Bažnyčios patriarcho Mar Ignatius Jacoub III bendroji deklaracija (1971 spalio 27): AAS 63 (1971), 814–815.
(105) Plg. Kreipimasis į koptų ortodoksų Bažnyčios delegatus (1979 birželio 2): AAS 71 (1979, 1000–1001).
(106) Plg. Popiežiaus Jono Pauliaus II ir sirų ortodoksų Antiochijos patriarcho Moran Mor Ignatius Zakka I Iwas bendroji deklaracija (1984 birželio 23): Insegnamenti VII/1 (1984), 1902–1906.
(107) Kreipimasis į Jo Šventenybę Abuna Paulos, Etiopijos ortodoksų Bažnyčios patriarchą (1993 birželio 11): L'Osservatore Romano, 1993 06 11–12, p. 4.
(108) Katalikų Bažnyčios ir asirų Rytų Bažnyčios bendroji kristologinė deklaracija (1994 lapkričio 11): L'Osservatore Romano, 1994 11 12, p. 1.
(109) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 19.
(110) Ten pat.
(111) Ten pat.
(112) Plg. ten pat.
(113) Ten pat.
(114) Ten pat, 20.
(115) Ten pat, 21.
(116) Ten pat.
(117) Ten pat.
(118) Ten pat, 22.
(119) Ten pat.
(120) Ten pat, 22; plg. 20.
(121) Ten pat, 22.
(122) Ten pat, 23.
(123) Ten pat.
(124) Plg. Kreipimasis per radiją Urbi et orbi (1978 rugpjūčio 27): AAS 70 (1978), 695–696.
(125) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 23.
(126) Ten pat.
(127) Plg. ten pat, 12.
(128) Ten pat.
(129) Nuolatinis komisijos Fides et Constitutio darbas atvedė prie panašaus sprendimo, kurį Kanberos deklaracija patvirtino Pasaulinės Bažnyčių tarybos VII susirinkimas (1991 vasario 7–20; plg. Pasaulinė Bažnyčių taryba. Signs of the Spirit. Oficialusis pranešimas apie VII susirinkimą, Ženeva, 1991) ir dar kartą – komisijos Fides et Constitutio pasaulinė konferencija Santiago de Composteloje (1993 rugpjūčio 3–14; plg. Service d'information, 85 [1994], 18–38).
(130) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 14.
(131) Plg. ten pat, 4 ir 11.
(132) Plg. Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28), 6: AAS 77 (1985), 1153.
(133) Plg. ten pat.
(134) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 12.
(135) Plg. AAS 54 (1962), 792.
(136) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 6.
(137) Plg. ten pat, 4; Paulius VI. Homilia de Martyrum Ugadensium canonizatione (1964 spalio 18): AAS 56 (1964), 906.
(138) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 37: AAS 87 (1995), 29–30.
(139) Plg. Paulius VI. Kreipimasis Namugongo miesto (Uganda) šventovėje (1969 rugpjūčio 2): AAS 61 (1969), 590–591.
(140) Plg. Missale Romanum, Praefatio de Sanctis I: Sanctorum "coronando merita tua dona coronans".
(141) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.
(142) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8.
(143) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 3.
(144) Po komisijos Fides et Constitutio vadinamojo Limo dokumento Baptismus, Eucharistia, Ministerium (1982 sausis) ir vadovaujantis Pasaulinės Bažnyčių tarybos VII visuotinio susirinkimo "Bažnyčios vienybė kaip 'koinonia': dovana ir užduotis" (Kanbera, 1991 vasario 7–20; plg. Istina 36 [1991], 389–391) dvasia.
(145) Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28), 4: AAS 77 (1985), 1151–1152.
(146) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 23.
(147) Plg. Kalba Pasaulinės Bažnyčių tarybos būstinėje (Ženeva, 1984 birželio 12), 2: Insegnamenti VII/1 (1984), 1686.
(148) Komisijos Fides et Constitutio pasaulinė konferencija. II sekcijos pranešimas Confessing the one faith to God's glory (Santiago de Compostela, 1993 rugpjūčio 14), 31, 2: Faith and Order Paper, Nr. 166, WCC, Geneva 1994, p. 243.
(149) Keletas pavyzdžių: Anglikonų ir Romos katalikų tarptautinė komisija (ARCIC-I). Novissima relatio (1981 rugsėjis): Enchiridion oecumenicum 1/1–136; Tarptautinė Kristaus mokinių ir Romos Katalikų Bažnyčios dialogo komisija. Relatio (1981): Enchiridion oecumenicum 1/1058–1126; Jungtinė katalikų ir liuteronų komisija. Ministerium pastorale in Ecclesia (1981 kovo 13): Enchiridion oecumenicum 1/1434–1520; problema aiškiai išryškėja Jungtinės tarptautinės Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčios teologinio dialogo komisijos atliktuose tyrimuose.
(150) Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28): AAS 77 (1985), 1150.
(151) Sermo XLVI, 30: CCL 41, 557.
(152) Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Pastor aeternus: DS 3074.
(153) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 27.
(154) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 14.
(155) Homilija Šv. Petro bazilikoje dalyvaujant Konstantinopolio arkivyskupui bei ekumeniniam patriarchui Demetrijui I (1987 gruodžio 6), 3: AAS 80 (1988), 714.
(156) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 gruodžio 8), 77: AAS 68 (1976), 69; plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 1; Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Directoire pour l'application des principes et des normes sur l'oecumenisme (1993 kovo 25), 205–209: AAS 85 (1993), 1112–1114.
(157) Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28), 4: AAS 77 (1985), 1151.
(158) 1970 m. sausio 13 d. laiškas: Tomos agapis, Vatican-Phanar (1958–1970), Roma-Istanbul, 1971, p. 610–611.
(159) Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 20: AAS 87 (1995), 17.
(160) Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 755; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 902.
(161) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 5.
(162) De Dominica oratione, 23: CSEL 3, 284–285.



© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2000.
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vokietijos katalikų fondui KIRCHE IN NOT.