JONAS PAULIUS II

ENCIKLIKA

SOLLICITUDO REI SOCIALIS

apie rūpestį socialinėmis problemomis
 
 

1987 gruodžio 30



Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Jonas Paulius II. Enciklika SOLLICITUDO REI SOCIALIS // LOGOS 1990/1 Liepa-Rugsėjis, p. 42-79.

Už galimybę šį tekstą pateikti internete dėkojame Vokiečių katalikų fondui KIRCHE IN NOT.


T U R I N Y S

I. ĮVADAS [1-2]

Populorum Progressio išsaugo savo kvietimo galią [4]


II. POPULORUM PROGRESSIO ENCIKLIKOS NAUJOVIŠKUMAS [5-7]

Pauliaus VI enciklikos naujoviškumas [8-9]
„Vystymasis yra naujas taikos vardas“ [10]


III. ŠIUOLAIKINIO PASAULIO PANORAMA [11-13]

Praraja tarp Šiaurės ir Pietų [14]
Kultūrinis atsilikimas [15]
Padėties pablogėjimo priežastys [16]
Butų krizė ir nedarbo augimas [17-18]
Tarptautinio įsiskolinimo klausimas [19]
Du priešingi blokai [20]
Bažnyčios socialinė doktrina kapitalizmo ir kolektyvizmo atžvilgiu [21]
Milžiniško aplinkybių susiklostymo šalys [22-23]
Prekybos ginklais blogis [24-25]
Teigiami šiuolaikinio pasaulio aspektai [26]


IV. TIKRASIS ŽMONIŲ VYSTYMASIS [27]

Skirtumas tarp „būti“ ir „turėti“ [28]
Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą [29]
Nuodėmė bastosi istorijoje [30]
Naujas krikščioniškojo tikėjimo atskleistas požiūris [31]
Bendros visų krikščionių pastangos [32]
Ryšys tarp vystymosi ir žmogaus teisių [33]
Pagarba matomai gamtai [34]


V. ŠIUOLAIKINIŲ PROBLEMŲ TEOLOGINIS SKAITYMAS [35]

Pasaulis, paklusęs nuodėmės struktūroms [36-37]
Reikia drąsos pradėti kelionę [38]
Už solidarumo sąmoningumo sustiprėjimą [39]
Solidarumas krikščioniškojo tikėjimo šviesoje [40]


VI. KELETAS ATSKIRŲ ORIENTACIJŲ [41]

Bažnyčios socialinės doktrinos propagavimas [42]
Konkretūs darbai dėl vargšų [43]
Savaveiksmiškumo būtinumas [44]
Vargingiausių šalių tarpusavio solidarumas [45]


VII. IŠVADOS [46]

Bažnyčia pasitiki žmogumi [47]
Nuspėti karalystės šlovę [48-49]

IŠNAŠOS



Brangūs broliai,
Mylimi sūnūs ir mylimos dukterys,
Sveikinu ir apaštališkai laiminu Jus!
 

I. ĮVADAS
 

1. Aktyvus Bažnyčios domėjimasis visuomeniniu klausimu, tai yra tikruoju žmogaus ir visuomenės vystymusi siekiant pagerbti ir išaukštinti žmogų visais atžvilgiais, visada pasireikšdavo nevienodai. Viena iš privilegijuotos veiklos formų paskutiniuoju metu buvo Romos Popiežių Mokymo galia. Jie dažnai grįždavo prie šio klausimo, remdamiesi Leono XIII [1] enciklika Rerum novarum, todėl kartais įvairių socialinių dokumentų išleidimo data sutapdavo su šios pirmosios enciklikos metinėmis [2].

Savo kalbose popiežiai taip pat stengėsi parodyti naujus Bažnyčios socialinės doktrinos aspektus. Taigi, pradedant žymiu Leono XIII indėliu, kuris buvo ne kartą praturtintas, susidarė ištisas suaktualintos doktrinos „korpusas“, formuojamas pagal tai, kaip Bažnyčia aiškina įvykių eigą istorijoje Jėzaus Kristaus apreikšto Žodžio Šviesa [3], veikiant Šventajai Dvasiai (žr. Jn 14, 16–26; 16, 13–15). Todėl ji stengiasi vadovauti žmonėms taip, kad jie, remdamiesi racionaliu mąstymu ir humanitarinių mokslų įnašu, įvykdytų savo , kaip atsakingų žemiškosios visuomenės kūrėjų, pašaukimą.

2. Kaip tik į šią svarbią visuomeninio mokslo sistemą įsijungia ir ja remiasi Populorum progressio enciklika [4], išleista mano gerbiamo pirmtako Pauliaus VI 1967 m. kovo 26 d.

Pakanka vien prisiminti daugelį iškilmingų minėjimų, įvykusių šiais metais įvairiomis formomis daugelyje bažnytinių ir pilietinių būrelių, kad suprastume, jog ši enciklika yra aktuali ir šiandien. Tais pačiais sumetimais Vyskupų Komisija „Teisingumas ir Taika“ praeitais metais nusiuntė aplinkraštį Rytų katalikų Bažnyčių Sinodams ir Vyskupų Konferencijoms su prašymu pareikšti savo nuomonę ir patarti, kaip geriausia būtų paminėti enciklikos metines, praturtinti jos mokymą ir, progai pasitaikius, pritaikyti jį mūsų metui. Ta pati Komisija šio 20-mečio jubiliejaus proga suorganizavo iškilmingą minėjimą, kuriame aš panorau dalyvauti ir pasakiau baigiamąją kalbą [5]. O dabar, tolygiai atsižvelgdamas į atsakymų, pateiktų jau minėtame aplinkraštyje, turinį, aš manau, jog pasitaikė tinkama proga užbaigti 1987 metus enciklika, skirta Populorum progressio temoms gvildenti.

3. Kartu aš turiu omeny du didelės svarbos tikslus: pirma, atiduoti pagarbą istoriniam Pauliaus VI dokumentui ir jo mokymui; antra – mano gerbiamų pirmtakų Petro soste nubrėžta kryptimi vėl patvirtinti Bažnyčios socialinės doktrinos nenutrūkstamumą ir nuolatinį jos atsinaujinimą. Iš tikrųjų nenutrūkstamumas ir atsinaujinimas patvirtina nuolatinę Bažnyčios mokymo reikšmę.

Šios dvi ypatybės apibūdina jos visuomeninį mokymą. Pirma, minėtas mokymas yra nuolatinis, nes jis yra identiškas savo pagrindiniu įkvėpimu, savo „mąstymo principais“, savo „vertinimo kriterijais“, savo pagrindinėmis „veiklos direktyvomis“ [6], o ypač savo esminiu ryšiu su Viešpaties Evangelija; antra vertus, jis visada yra naujas, nes priklauso nuo neišvengiamo ir savalaikio pritaikymo, kurį lemia istorinių sąlygų pasikeitimai ir nenutrūkstama žmonių ir visuomenės gyvenimo įvykių seka.
 

Populorum Progressio išsaugo savo kvietimo galią

4. Aš įsitikinęs, jog Populorum Progressio enciklikos, skirtos septintojo dešimtmečio žmonėms ir visuomenei, mokymas išsaugo visą savo kreipimosi į šiandieninę sąmonę galią.

Stengdamasis nusakyti svarbius šiuolaikinio pasaulio bruožus, nuolat atsižvelgdamas į motyvą, paskatinusį išleisti šį dokumentą, t.y. į „tautų vystymąsi“: į temą, kuri toli gražu dar nėra baigta gvildenti, aš ketinu pratęsti jos aidą, siejant ją su galimu pritaikymu dabartiniam mūsų istorijos momentui, kuris ne mažiau dramatiškas negu prieš dvidešimt metų.

Mes puikiai žinome, jog laikas visada bėga vienodu tempu; vis dėlto šiandien susidaro įspūdis, kad jis paklūsta nuolatinio greitėjimo procesui, ypač atsiradus daugybei sudėtingų fenomenų, tarp kurių mes gyvename. Vadinasi, pasaulio veidas per paskutiniuosius dvidešimt metų, išsaugodamas kai kuriuos pagrindinius bruožus, žymiai pasikeitė ir įgijo visiškai naujų aspektų.

Šis laikotarpis, trečiojo krikščioniškojo tūkstantmečio išvakarėse pasižymėjęs neaiškiu laukimu, tarsi naujajame „Advente“ [7], kuris vienaip ar kitaip liečia visus žmones, suteikia galimybę pagilinti enciklikos mokymą, taip pat atskleisti jo perspektyvas.

Šio apmąstymo tikslas – teologine šiuolaikinės tikrovės analize pabrėžti turtingesnės ir labiau diferencijuotos vystymosi koncepcijos būtinumą remiantis enciklikos pasiūlymais ir nurodyti keletą jos įgyvendinimo modelių.
 

II. POPULORUM PROGRESSIO ENCIKLIKOS NAUJOVIŠKUMAS
 

5. Nuo pat išleidimo dienos Popiežiaus Pauliaus VI dokumentas patraukė viešosios nuomonės dėmesį savo naujoviškumu. Jis įgalino konkrečiau, dar aiškiau pabrėžti jau minėtas Bažnyčios socialinės doktrinos nenutrūkstamumo ir atsinaujinimo savybes. Štai kodėl pasiryžimas vėl atskleisti daugybę šio mokymo aspektų dar kartą atidžiai perskaičius encikliką taps dabartinių apmąstymų stimulu.

Tačiau pirmiausia aš siekiu apsistoti ties išleidimo data – 1967 metais. Tai, kad Popiežius Paulius VI nutarė išleisti socialinę encikliką būtent tais metais, yra raginimas aptarti šį dokumentą remiantis II Vatikano Visuotiniu vyskupų Susirinkimu, kuris baigė savo darbą 1965 m. gruodžio 8 d.

6. Susidarius tokioms sąlygoms, mes privalome įžiūrėti daugiau nei paprastą chronologinę giminystę. Populorum progressio enciklika tam tikru atžvilgiu atrodo tarsi „Susirinkimo mokymo pritaikymo dokumentas“. O taip yra bent jau todėl, kad ji nuolat remiasi Susirinkimo tekstais [8] ir išplaukia iš Bažnyčios, kuri įkvėpė visą Susirinkimo darbą, ypač Pastoracinę konstituciją Gaudium et spes, rūpinimosi koordinuojant ir plėtojant daugybę savo visuomeninio mokymo temų.

Vadinasi, turime galimybę teigti, jog Populorum progressio enciklika yra tarsi atsakymas į kreipimąsi, kurį Susirinkimas suformulavo Konstitucijos Gaudium et spes pradžioje: „Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir suspaudimas, kuriuos išgyvena šiuolaikiniai žmonės, ypač vargšai ir visokeriopai prislėgtieji, taip pat yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir suspaudimas. Ir nėra nieko tikrai žmogiško, kas jų širdyse nesurastų atgarsio“ [9]. Šie žodžiai išreiškia pagrindinį motyvą, įkvėpusį svarbų Susirinkimo dokumentą, besiremiantį skurdo ir atsilikimo padėties, kurioje gyvena milijonų milijonai žmonių, konstatavimu.

Minėtas skurdas ir silpnas išsivystymas, kitaip tariant, yra šiuolaikinis „liūdesys ir suvaržymai“, kuriuos visų pirma išgyvena „vargšai“. Šio didžiulio skausmo ir kančios spektaklio akivaizdoje Susirinkimas trokšta atverti plačius džiaugsmo ir vilties horizontus. Tokio pat tikslo siekia ir Pauliaus VI enciklika, visiškai ištikima Susirinkimo patarimams.

 7. Taigi enciklika, įsitekdama didžiojoje Bažnyčios socialinės doktrinos tradicijoje, savo temų išdėstymu tiesiogiai perteikia naują supratimą ir plačią sintezę, kurią, ypač Konstitucijoje Gaudium et spes, išreiškė Susirinkimas.

Kalbant apie enciklikos esmę ir temas, reikia pabrėžti: Bažnyčios, „Žmonijos žinovės“, visuomet jaučiamą pareigą „išnagrinėti laiko ženklus ir juos aiškinti pagal Evangeliją [10]; taip pat jos aiškų savo misijos „tarnauti žmogui“ supratimą, misijos, kuri skiriasi nuo Valstybės veiklos netgi tada, kai ji konkrečiai rūpinasi žmonių likimu [11]; tų pačių žmonių padėties visuomenėje akivaizdžių skirtumų parodymą [12]; Susirinkimo mokymo, ištikimo Bažnyčios šimtametės tradicijos aido apie „universalinę vertybių paskirtį“, teigimą [13], pagarbą kultūrai ir techninei civilizacijai, padedančiai išlaisvinti žmogų [14], tačiau pripažįstant jos ribotumą [15]; pagaliau enciklikos temoje apie vystymąsi pabrėžti labiausiai išsivysčiusių šalių „svarbiausiąją pareigą“ padėti besivystantiems“ [16]. Pati enciklikos iškelta vystymosi koncepcija tiesiogiai remiasi tuo būdu, kokiu Pastoralinė konstitucija iškelia problemą [17].

Akivaizdus rėmimasis tiek Pastoraline, tiek kitomis konstitucijomis įgalina padaryti išvadą, kad enciklika laikytina tarsi Susirinkimo socialinio mokymo taikymas tautų vystymosi ir silpno išsivystymo problemai.
 

Pauliaus VI enciklikos naujoviškumas

8. Atlikta trumpa analizė padeda mums geriau įvertinti enciklikos naujoviškumą, kurį lemia trys elementai.

Pirmasis yra tas, kad kalbama apie dokumentą, kylantį iš paties aukščiausio Katalikų Bažnyčios autoriteto ir adresuojamą pačiai Bažnyčiai bei „visiems geros valios žmonėms“ [18], ir kartu skirtą temai, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo grynai ekonominė ir socialinė: tautų vystymasis. Žodis „vystymasis“ yra skolinys iš visuomeninių ir ekonominių mokslų žodyno. Šiuo požiūriu Populorum progressio enciklika tiesiog eina Rerum novarum enciklikos, tiriančios „darbininkų padėtį“ [19], pėdomis. Paviršutiniškai išnagrinėtos šios dvi temos – „vystymosi“ labiau, negu „darbininkų padėties“, – galėtų atrodyti svetimos teisėtiems Bažnyčios, kaip religinės institucijos, dėmesio centrams.

Kalbant apie Leono XIII encikliką, būtina pripažinti Pauliaus VI dokumento tą nuopelną, kad čia pabrėžiamas etinis ir kultūrinis problematikos, liečiančios vystymąsi, pobūdis, taip pat Bažnyčios teisėtumas ir jos kišimosi į šią sferą būtinumas.

Tuo krikščionių socialinė doktrina dar sykį atskleidė savąjį Dievo Žodžio pritaikymo žmonių ir visuomenės gyvenimui, kartu ir žemiškajai tikrovei, su kuria jie susiję, pobūdį, pateikdama „mąstymo principus“, „vertinimo kriterijus“ ir „veikimo direktyvas“ [20]. Vadinasi, Pauliaus VI dokumente šie trys elementai visų pirma yra nukreipti į praktiką, tai yra į moralinį elgesį.

Iš to išplaukia, kad jeigu Bažnyčia rūpinasi „tautų vystymusi“, jos negalima kaltinti peržengus savo kompetencijos valdas, o ypač gautą iš Viešpaties įsakymą.

9. Antrojo elemento, rodančio Populorum progressio enciklikos naujoviškumą, esmė yra ta, kad ji atveria platų horizontą apskritai vadinamajam „visuomeniniam klausimui“.

Tiesa, Popiežiaus Jono XXIII Mater et Magistra enciklika jau pasižymi tokių pažiūrų platumu [21] ir Susirinkimas atkartojo jos aidą Konstitucijoje Gaudium et spes [22]. Vis dėlto Bažnyčios visuomeninis Mokymas dar nesugebėjo akivaizdžiai parodyti, jog visuomeninis klausimas įgijo pasaulinį mastą [23]; jis nepatvirtino ir neišanalizavo „veikimo direktyvos“, o tai padarė Popiežius Paulius VI savo enciklikoje.

Toks pozityvus požiūris suteikia turiniui ypatingą turtingumą, kurį būtina atskleisti.

Visų pirma reikia pašalinti galimą dviprasmybę. Pripažinimas, kad visuomeninis klausimas įgijo pasaulinį mastą, nereiškia, jog jis neteko savo įtakos ir svarbos nacionalinėje ir vietinėje pakopose. Priešingai, tai reiškia, jog tam tikros šalies ar nustatytos srities įmonėse arba darbininkų ir profsąjungų judėjime problemos turi būti sprendžiamos ne izoliuotai, kaip vienas su kitu nesusiję fenomenai, bet taip, kad jos vis labiau priklausytų nuo faktorių, kurių įtaka peržengia regionalines arba nacionalines ribas.

Deja, ekonominiu požiūriu besivystančios šalys savo skaičiumi gerokai pralenkia išsivysčiusias: minios žmonių, neturinčių gėrybių ir tarnybų, kurias teikia vystymasis, yra gausesnės, negu tos, kurios jas turi.

Taigi, skirstant visiems žmonėms skirtas pragyvenimo priemones, mes atsiduriame rimtos nelygybės problemos akivaizdoje; tai pasakytina ir apie kylantį iš to pranašumą. Ir tai įvyksta be nuskriaustųjų tautų atsakomybės, maža to – dėl tam tikro neišvengiamumo, susijusio su gamtos sąlygomis arba aplinkybių visuma.

Teigdama, jog visuomeninis klausimas įgijo pasaulinį mastą, Pauliaus VI enciklika visų pirma užsibrėžia tikslą nurodyti moralinės tvarkos esmę, kurios pagrindą sudaro objektyvi tikrovės analizė. Remiantis pačiais enciklikos žodžiais „kiekvienas privalo įsisąmoninti“ šią esmę [24] kaip tik todėl, jog tai tiesiogiai liečia sąmonę, kuri yra moralinių sprendimų šaltinis.

Šia prasme enciklikos naujoviškumą lemia ne tiek visuomeninio klausimo istorinio charakterio bei universalumo teigimas, kiek šios tikrovės moralinis vertinimas.

Tad valstybinių reikalų įgaliotiniai, turtingų šalių piliečiai, ypač jeigu jie yra krikščionys, kiekvienas asmeniškai savo abipusia atsakomybe laiko moralinę pareigą savo asmeniniuose ir vyriausybiniuose sprendimuose atsižvelgti į šį universalumo ryšį, į šį tarpusavio priklausomumą, egzistuojantį tarp jų elgesio ir tarp milijonų žmonių skurdo bei silpno išsivystymo.

Labai aiškiai Pauliaus VI enciklika moralinę pareigą aiškina kaip „solidarumo pareigą“ [25], ir šis aiškinimas, nepaisant to, kad pasaulyje daug kas pasikeitė, šiandien turi tą pačią jėgą ir vertę, kaip ir anksčiau, jos parašymo metu.

Kita vertus, neperžengiant moralinės vizijos rėmų, enciklikos naujoviškumą lemia dar ir tai, jog, siekiant rimtai iškelti problemą, būtina žinoti, kad pati vystymosi koncepcija iš esmės keičiasi, kai ji atsiduria pasaulinio tarpusavio priklausomumo perspektyvoje. Tikrovės vystymasis negali susidaryti vien iš gryno ir paprasto turtų kaupimo ir gėrybių bei laisvų tarnybų gausinimo, jeigu tai daroma masių silpno išsivystymo kaina, negerbiant visuomeninių, kultūrinių ir dvasinių žmogiškosios būtybės dydžių [26].
 

„Vystymasis yra naujas taikos vardas“

10. Trečiuoju požiūriu enciklika gerokai sumodernina Bažnyčios socialinę doktriną apskritai ir pačią vystymosi koncepciją. Šį moderniškumą matome paskutiniame sakinyje, kuriuo baigiamas dokumentas paragrafe, ir kuris vertinamas ne tik kaip išvadinis sakinys, bet ir turintis istorinį charakterį: „Vystymasis – tai naujas taikos vardas“ [27].

Iš tikrųjų, jei visuomeninis klausimas įgijo pasaulinį mastą, tai tik todėl, kad teisingumo poreikis gali būti patenkinamas tik minėtu mastu. Tokio poreikio ignoravimas reikštų skatinti neteisingumo aukas smurtui, kaip būna daugelio karų pradžioje. Gyventojai, atstumti nuo teisingo gėrybių, iš pat pradžių skirtų visiems žmonėms, paskirstymo, galėtų savęs paklausti: kodėl gi neatsakyti prievarta tiems, kurie pirmieji ją pavartojo prieš mus? O jeigu nagrinėtume pasaulio būseną susiskaldymo į ideologinius blokus požiūriu (kokia jau susidarė 1967 m.) kartu su išplaukiančiais iš to ekonominiais ir politiniais padariniais bei priklausomybe, tai pamatytume dar didesnį pavojų.

Šį pirmą įspūdingą enciklikos formuluotės turinio vertinimą papildo kitas, apie kurį kalbama dokumente [28]: kaip pateisinti tą faktą, jog milžiniškos pinigų sumos, kurios galėtų ir privalėtų tarnauti spartesniam tautų vystymuisi, priešingai, yra panaudojamos atskirų žmonių arba jų grupių praturtinimo bei arsenalo didinimo tikslams tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse, ir tuo iškraipomas tikrasis prioritetas? O visa tai dar labiau paaštrėja, kai susiduriama su sunkumais, kurie neretai trukdo tiesiogiai investuoti kapitalą, siekiant padėti vargingai gyvenančioms šalims. Jeigu „vystymasis yra naujas taikos vardas“, tai karas ir kariniai pasiruošimai yra patys didžiausi visiško tautų išsivystymo priešai.

Taigi, atsižvelgdami į Popiežiaus Pauliaus VI aiškinimą, mes privalome peržiūrėti vystymosi koncepciją, kuri, žinoma, nesutampa su koncepcija, apsiribojančia vien materialinių poreikių tenkinimu didinant gėrybių skaičių ir neatsižvelgiant į daugumos kančias, besivadovaujančia daugiausia atskirų asmenų ir nacijų egoizmu. Apie tai mums atkakliai primena Šventojo Jokūbo Laiškas: argi ne iš to „kyla karai ir kautynės?.. Ar tik ne iš aistrų, kovojančių jūsų nariuose? Jūs trokštate ir neturite“ (Jok 4, 1–2). Priešingai, kitokiame pasaulyje, kur vyrauja rūpinimasis bendru visos žmonijos gėriu, t.y. rūpestis „dvasiniu ir žmogiškuoju vystymusi“, o ne asmeninės naudos vaikymasis, taika būtų galima kaip „tobulesnio teisingumo tarp žmonių“ vaisius [29].

Toks enciklikos naujoviškumas turi pastovią ir šiuolaikišką vertę, kai kalbame apie šiandieninę mąstyseną, tokią jautrią glaudžiam ryšiui tarp teisingumo, pagarbos ir tikros taikos įgyvendinimo.
 

III. ŠIUOLAIKINIO PASAULIO PANORAMA
 

11. Pagrindinis enciklikos Populorum progressio mokymas savo laiku susilaukė svarbaus atgarsio dėl savo naujoviškumo. Negalima sakyti, jog visuomeninės sąlygos, kuriose mes šiandien gyvename, yra visiškai tapačios toms, kurios egzistavo prieš dvidešimt metų. Štai kodėl dabar aš norėčiau apsistoti ties kai kuriais šiuolaikinio pasaulio požymiais ir trumpai juos išdėstyti siekiant pagilinti Pauliaus VI enciklikos mokymą „tautų vystymosi“ požiūriu.

12. Pirmas svarbus dalykas yra tas, kad anuomet tokios gyvos vystymosi viltys šiandien, atrodo, nelabai pildosi. Šuo požiūriu enciklika nepuoselėja jokių vilčių.

Jos griežta, o kai kada net dramatiška, kalba lyg pabrėžia padėties rimtumą ir siūlo visų sąžinei neatidėliotiną pareigą prisidėti prie jos pataisymo. Tais metais viešpatavo tam tikras optimizmas, jog įmanoma be ypatingų pastangų įveikti neprivilegijuotų nacijų ekonominį atsilikimą, aprūpinti jas infrastruktūromis ir padėti joms industrializavimo procese.

To meto istorinėmis sąlygomis bei didelėmis kiekvienos šalies pastangomis Suvienytųjų Nacijų Organizacija ėmėsi iniciatyvos dviejų vystymosi dešimtmečių programai sudaryti [30]. Iš tikrųjų buvo imtasi tiek dvišalių, tiek daugiašalių priemonių, siekiant padėti daugybei šalių, kurių dauguma nuo seno buvo nepriklausomos, o kitos (ir jų dauguma) ką tik tapo Valstybėmis po dekolonizacijos proceso. Bažnyčia laiko savo pareiga pabrėžti šios naujos situacijos problemas, siekia religiniu ir žmogiškuoju įkvėpimu palaikyti pažangias pastangas ir suteikti joms „dvasią“ bei veiksmingą impulsą.

13. Negalima pasakyti, jog šios skirtingos religinės, žmogiškos, ekonominės ir techninės iniciatyvos buvo bergždžios, – buvo pasiekta kai kurių rezultatų. Bet apskritai, atsižvelgiant į tam tikrus faktorius, negalima paneigti, kad šiuolaikinė pasaulio situacija vystymosi požiūriu daro gana neigiamą įspūdį.

Štai kodėl aš noriu atkreipti dėmesį į kai kuriuos visuotinės reikšmės rodiklius, neišskiriant ir kitų specifinių elementų. Net neanalizuojant skaičių ir statistikos, galima pamatyti nesuskaičiuojamos daugybės vyrų ir moterų, vaikų, suaugusiųjų ir senelių tikrovę, trumpai tariant, tikrovę tų žmonių, kurie kenčia slegiami baisaus skurdo. Milijonai jų jau prarado viltį, nes daugelyje žemės kraštų jų padėtis labai pablogėjo. Atsižvelgdamas į visas šias visiško skurdo ir nepritekliaus dramas, kurias patyrė tokia daugybė mūsų brolių ir seserų, pats Viešpats Jėzus ateis mūsų teisti (žr. Mt 25, 31– 46).
 

Praraja tarp Šiaurės ir Pietų

14. Pirmoji neigiamybė, kurią būtina paminėti, yra prarajos pastovumas ir netgi išsiplėtimas tarp vadinamųjų išsivysčiusios Šiaurės ir besivystančių Pietų kraštų. Ši geografinė terminologija turi tik nurodomąją reikšmę, nes negalima ignoruoti to fakto, jog turto ir skurdo ribos eina pačios visuomenės viduje, nepaisant to, ar ji išsivysčiusi ar besivystanti. Iš tiesų, kaip egzistuoja visuomeninė nelygybė, pasiekianti skurdo laipsnį turtingose šalyse, lygiai taip pat silpniau išsivysčiusiose šalyse gana dažnai matyti egoizmo apraiškos ir puikavimasis turtais, o tai kelia nerimą ir gėdą.

Turtų ir laisvų tarnybų perteklius įvairiose Žemės dalyse, ypač išsivysčiusiuose Šiaurės kraštuose, atitinka nepriimtiną atsilikimą Pietuose, ypač toje geopolitinėje zonoje, kurioje gyvena pati didžiausia žmonių giminės dalis.

Kada apžvelgiama gama įvairių sektorių, tokių kaip maisto produktų gamyba ir paskirstymas, higiena, sveikata ir gyvenamoji vieta, geriamo vandens atsargos, darbo sąlygos, ypač moterų, gyvenimo trukmė ir kiti visuomeniniai bei ekonominiai rodikliai, – susidaro apgailėtinas bendras vaizdas, nepaisant to, ar jis vertinamas vienas atskirai, ar lyginamas su atitinkamais labiau išsivysčiusių šalių duomenimis. Tada spontaniškai ateina į galvą terminas „praraja“.

Bet tai tikriausiai nėra pats tinkamiausias terminas, siekiant tiksliai atskleisti tikrovę ta prasme, kad jis gali sukelti pastovaus fenomeno įspūdį. Bet taip nėra. Paskutiniaisiais metais išsivysčiusių ir besivystančių šalių raidoje buvo pastebėti įvairūs greitėjimo tempai, kurie padidino skirtumus tokiu mastu, jog besivystančios šalys, ypač pačios skurdžiausios, atsidūrė gana rimto atsilikimo būklėje.

Dar reikėtų pridurti skirtingų gyventojų grupių kultūrinius ir vertybinių sistemų skirtingumus, kurie ne visada sutampa su ekonominio išsivystymo laipsniu ir padeda atsirasti prarajai. Tokie pagrindiniai elementai bei aspektai suteikia visuomeniniam klausimui daug sudėtingesnę prasmę, ir tik todėl, kad jis įgijo pasaulinį užmojį.

Kada stebime skirtingas pasaulio šalis, atskirtas viena nuo kitos nuolat besiplečiančia praraja, kada matome, jog kiekviena iš jų eina savo keliu, darosi aišku, kodėl dabar kalbama apie daugybę pasaulių mūsų vieninteliame pasaulyje: pirmasis, antrasis, trečiasis pasaulis ir net ketvirtasis pasaulis [31]. Pasakymai, kurie iš tiesų nepretenduoja išsamiai apibūdinti visas šalis, yra reikšmingi: jie parodo miglotą suvokimą, jog pasaulio vienybė, kitaip tariant, žmonių giminės vienybė, yra kuo rimčiausiai sukompromituota. Tokios kalbos frazės, turinčios daugiau ar mažiau objektyvią savo vertę, be jokios abejonės, slepia moralinį turinį, kuriam Bažnyčia, tarsi „visos žmonijos vienybės sakramentas arba ženklas bei įrankis“ [32], negali likti abejinga.
 

Kultūrinis atsilikimas

15. Anksčiau atskleistas vaizdas būtų nepilnas, jei, be silpno išsivystymo „ekonominių bei visuomeninių rodiklių“, dar nepaminėtume kitų neigiamų ir keliančių dar didesnį susirūpinimą rodiklių, t.y. kultūrinės sferos rodiklių – neraštingumo, sunkumų ar kliūčių pasiekti aukščiausią išsimokslinimo laipsnį, nesugebėjimo dalyvauti savo šalies kūryboje, įvairių ekonominių, visuomeninių, politinių, taip pat ir religinės žmogaus ir jo teisių išnaudojimo bei priespaudos formų, visų rūšių diskriminacijos, ypač pačios nepakančiausios, besiremiančios rasių skirtumu. Jeigu, nelaimei, kai kurios iš minėtų žaizdų aptinkamos labiau išsivysčiusiose Šiaurės šalyse, tai jos, be jokios abejonės, yra dažnesnės, patvaresnės ir jas sunkiau užgydyti besivystančiose ir silpniau išsivysčiusiose šalyse.

Reikia pažymėti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tarp kitų teisių teisė į ekonominę iniciatyvą yra dažnai slopinama. Vis dėlto kalbama apie itin svarbią teisę ne tik atskiriems žmonėms, bet ir bendram visų gėriui. Patirtis rodo, jog minėtos teisės neigimas arba jos apribojimas dėl tariamos visų „lygybės“, mažina (jeigu jo faktiškai nepanaikina) savaveiksmiškumą, t.y. piliečio kūrybiškumą. Iš to išplaukia, jog tai nėra tikroji lygybė, o tik „niveliavimas iš apačios“.

Vietoj kūrybinės iniciatyvos įsigali pasyvumas, priklausomybė ir paklusnumas biurokratiniam aparatui, kuris kaip vienintelis gėrybių bei gamybos priemonių visumos „organizavimo“, „nutarimų“, netgi jų „valdymo“ organas kone visiškai pavergia žmoniją, o toji vergija panaši į tradicinę darbininko – proletaro – priklausomybę nuo kapitalisto. Tai sukelia nusivylimo ir nevilties jausmus, sudaro palankią dirvą nebesidomėti savo tautos gyvenimu, skatina daugelį žmonių emigruoti, taip pat atsirasti vadinamajai „psichologinei“ emigracijai.

Tokia padėtis sukelia tam tikrus padarinius ir „kiekvienos šalies teisių“ požiūriu. Iš tiesų dažnai atsitinka taip, kad šalis praranda savo asmeniškumą, t.y. jai priklausantį „suverenitetą“, ekonominiu, politiniu bei visuomeniniu, o tam tikra prasme ir kultūriniu požiūriu, nes nacionalinėje žmonių grupėje visi šie gyvenimiški dydžiai glaudžiai tarpusavyje susiję.

Be to, būtina prisiminti, kad jokia visuomenės grupė, pavyzdžiui,  partija, neturi teisės prisiimti sau vienintelio vadovo vaidmens, nes tai griauna tikrąjį visuomenės ir atskirų tautos narių asmeniškumą, o tai pirmiausia būdinga visiems totalitariniams režimams. Susidarius tokiai padėčiai, nepaisant visų priešingų pareiškimų ar žodinių garantijų, atskiras žmogus ir visa liaudis tampa „objektais“.

Čia dar vertėtų pridurti, kad šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja dar ir kitos skurdo formos. Argi tam tikri trūkumai ir nepritekliai iš tiesų neverti tokio epiteto? Argi žmogaus teisių neigimas ir apribojimas, pavyzdžiui, tokių, kaip religijos laisvė, teisė dalyvauti visuomeninėje veikloje, susivienijimų laisvė arba laisvė kurti profsąjungas bei socialinės iniciatyvos laisvė, neskurdina žmogaus asmenybės labiau negu materialinių gėrybių trūkumas? O vystymasis, kuris visiškai nepripažįsta šių teisių, argi yra žmogiškas?

Trumpai tariant, mūsų laikais silpnas išsivystymas nėra vien ekonominis; jis kartu yra kultūrinis, politinis ir paprasčiausiai žmogiškas, o tai jau prieš dvidešimt metų atskleidė enciklika Populorum progressio. Vadinasi, verta pagalvoti, ar tokia liūdna šiuolaikinė tikrovė nėra bent ekonominės, vystymosi koncepcijos rezultatas.
 

Padėties pablogėjimo priežastys

16. Reikia pažymėti, jog, nepaisant girtinų pastangų, kurias paskutiniaisiais dviem dešimtmečiais rodė stipriau išsivysčiusios arba besivystančios šalys ir tarptautinės organizacijos, ieškodamos išeities iš susidariusios situacijos arba bent siekdamos pašalinti kai kuriuos jos simptomus, padėtis gerokai pablogėjo.

Tokio pablogėjimo priežastys įvairios. Nurodysime realias ir rimtas pačių besivystančių šalių, ypač asmenų, turinčių savo rankose ekonominę ir politinę valdžią, spragas. Juk neįmanoma taip apsimesti, kad nematytum išsivysčiusių šalių, kurios ne visada, arba bent jau nepakankamai, supranta, kad jų pareiga padėti šalims, atitolusioms nuo pasiturinčio pasaulio, kuriam jos priklauso, atsakomybės.

Vis dėlto būtina atskleisti ekonominį, finansinį ir visuomeninį mechanizmą, kuris, nors ir valdomas žmonių, gana dažnai veikia beveik automatiškai, dar labiau įtvirtindamas vienų turtingumą, o kitų skurdą. Toks mechanizmas, kuriam tiesiogiai ar netiesiogiai vadovauja stipriau išsivysčiusios šalys, pačiu savo funkcionavimu išreiškia savo vadovų interesus ir galų gale slopina arba skatina silpniau išsivysčiusių šalių ekonomiką. Mums reikia atidžiai išanalizuoti šį mechanizmą etiniu ir moraliniu požiūriu.

Jau enciklika Populorum progressio numatė, jog tokios sistemos galėjo tik padidinti turtingųjų turtus ir palikti vargšus skurde [33]. Toks spėjimas pasitvirtino, atsiradus vadinamajam ketvirtajam pasauliui.
 

Butų krizė ir nedarbo augimas

17. Nors pasaulio visuomenė, atrodo, klesti, to negalima pasakyti apie pirmąjį, antrąjį, trečiąjį ir net ketvirtąjį pasaulius. Šių visų šalių tarpusavio priklausomybė yra be galo silpna. Jeigu ji nepaiso etinių reikalavimų, pačios silpniausios šalys gali sulaukti pražūtingų padarinių.

Maža to, ši tarpusavio priklausomybė, besiremianti tam tikra vidine dinamika ir veikiama mechanizmų, kuriuos galima apibūdinti tik kaip išsigimusius, neigiamai atsiliepia ir turtingoms šalims. Pačiame šių šalių viduje, nors ir menkesniu laipsniu, taip pat pasireiškia patys būdingiausi atsilikimo simptomai. Vadinasi, darosi aišku: vystymasis privalo apimti visas pasaulio šalis, priešingu atveju regresas palies ir tuos kraštus, kurie dabar eina tarsi klestėjimo keliu. Būtent šis fenomenas yra simptominis tikrojo vystymosi prigimties atžvilgiu: arba jame dalyvaus visos pasaulio šalys, arba jis nebus pilnavertis.

Tarp visų specifinių silpno išsivystymo simptomų, vis dažniau sukrečiančių išsivysčiusias tautas, egzistuoja du, kurie yra pagrindiniai dramatinės situacijos sukėlėjai. Pirma – butų krizė. Šiais Tarptautiniais benamių metais, kuriuos paskelbė Suvienytųjų Nacijų Organizacija, dėmesys krypsta į milijonus žmonių, neturinčių tinkamos arba jokios gyvenamosios vietos. Būtina pažadinti kiekvieną sąmonę ir rasti išeitį iš šios rimtos padėties, turinčios neigiamų padarinių asmeniniu, šeimyniniu ir visuomeniniu požiūriu [34].

Butų stoka atsiranda visuotiniu mastu ir daugiausia priklauso nuo nuolat didėjančios urbanizacijos [35]. Net labiausiai išsivysčiusios tautos atskleidžia liūdną vaizdą atskirų žmonių ir šeimų, diena iš dienos besirūpinančių, kaip išgyventi be pastogės arba turint ją tokią prastą, jog tai tas pats kaip ir jos neturėti.

Butų trūkumas, kuris savaime yra nepaprastai rimta problema, turi būti vertinamas kaip daugelio ekonominių visuomeninių, kultūrinių arba paprasčiausiai žmogiškų trūkumų ženklas ir sintezė. Turėdami galvoje šio reiškinio paplitimą, įsitikinsime, jog mums dar toli iki tikrojo tautų išsivystymo.

18. Kitas bendras daugeliui šalių reiškinys yra nedarbas ir nevisiškas užimtumas.

Kas gi nesuvokia vis didėjančio tokio reiškinio aktualumo ir svarbumo industrinėse šalyse [36]? Jeigu jis kelia nerimą besivystančiose šalyse, kur aukštas demografinio augimo procentas ir didelis jauno amžiaus gyventojų skaičius, tai stipriai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse darbo ištekliai, atrodo, mažėja, o darbo galimybės, užuot didėjusios, silpnėja.

Šis reiškinys su daugybe neigiamų asmeninio ir visuomeninio pobūdžio padarinių, pradedant degradacija ir baigiant kiekvieno vyro arba moters savigarbos netekimu, verčia mus rimtai susimąstyti dėl paskutiniųjų dvidešimties metų vystymosi tipo. Tai, apie ką kalbėjo enciklika Laborem exercens, šiandien, labiau nei kada nors, pasitvirtino: „Reikia pabrėžti, jog pagrindinis teisingumo ir taikos progreso, kurį skelbia Bažnyčia, ir už kurį ji nuolat meldžiasi (...), elementas ir pats adekvačiausias patikrinimas yra nuolatinis žmogaus darbo įvertinimas, tiek jo objektyvaus galutinio tikslo požiūriu, tiek darbo subjekto – žmogaus – orumo atžvilgiu“. Priešingai, „negali nesujaudinti nepaprastai didelė disproporcija“, būtent, kad „egzistuoja minios bedarbių arba nevisiško užimtumo žmonių (...). Minėtas faktas, be jokios abejonės, rodo, kad kiekvienos politinės bendrijos viduje, taip pat ir kontinentinio arba pasaulinio masto santykiuose tarp jų, darbo ir užimtumo organizavimo požiūriu visada yra tai, kas nesiseka, o taip atsitinka kaip tik pačiais kritiškiausiais ir svarbiausiais visuomeniniu požiūriu momentais“ [37]. Toks reiškinys, kaip ir prieš jį esantis, dėl savo visuotinio, o tam tikra prasme ir įvairiapusiško charakterio, savo neigiamu poveikiu lemia pačią būdingiausią tautų vystymosi padėtį ir kokybę, su kuria mes šiandien susiduriame.
 

Tarptautinio įsiskolinimo klausimas

19. Kitas reiškinys, tipiškas naujausiam laikotarpiui, netgi jei jis ir ne visur aptinkamas, yra, be abejo, būdinga tarpusavio priklausomybė, egzistuojanti tarp išsivysčiusių  ir silpniau išsivysčiusių šalių. Tai tarptautinio įsiskolinimo klausimas, kuriam Vyskupų Komisija „Teisingumas ir Taika“ paskyrė dokumentą [38].

Čia nevertėtų nutylėti ir glaudaus ryšio tarp problemos, kurios vis didėjančią svarbą jau įžvelgė enciklika Populorum progressio [39], ir tautų vystymosi klausimo.

Motyvas, paskatinęs besivystančias tautas priimti laisvų kapitalų pertekliaus pasiūlą, buvo viltis investuoti juos į vystymosi veiklą. Atitinkamai, kapitalų atsargų ir jų ėmimo paskolon faktas gali būti vertinamas kaip indėlis į patį vystymąsi, o tai yra pageidautina ir teisėta netgi tada, kai tai buvo vykdoma neatsargiai, kartais ir skubotai.

Pasikeitus sąlygoms, tiek įsiskolinusiose šalyse, tiek tarptautinėje finansinėje rinkoje instrumentas, kuriuo numatyta prisidėti prie vystymosi, virto priešingo veikimo mechanizmu. O tai įvyko todėl, kad šalys skolininkės, norėdamos grąžinti skolą, yra priverstos eksportuoti kapitalą, būtiną pragyvenimo lygiui pakelti arba bent jam išlaikyti, kita vertus, todėl, kad dėl tos pačios priežasties jos negali gauti naujo, taip pat jai reikalingo, finansavimo.

Dėl šio mechanizmo priemonė, skirta „tautų vystymuisi“, virto stabdžiu, o kai kada net padidėjusiu atsilikimu.

Minėti faktoriai turėtų skatinti apmąstymus (tai skelbia naujas Vyskupų Komisijos „Teisingumas ir Taika“ dokumentas) apie etinį tautų tarpusavio priklausomybės charakterį, taip pat neperžengiant dabartinių apmąstymų ribų, apie bendradarbiavimo plėtotės reikalavimus ir sąlygas, kurias ir įkvėpė etiniai principai.
 

Du priešingi blokai

20. Jeigu mes nagrinėjame šio rimto atsilikimo priežastis vystymosi procese, pakrypusiame priešinga kryptimi, negu nurodė enciklika Populorum progressio (kuri yra daugybės vilčių šaltinis), tai mūsų dėmesys visų pirma susikoncentruoja į politines šiuolaikinės situacijos priežastis.

Sudėtingi faktoriai, iškylantys prieš mus, trukdo pradėti išsamią analizę. Bet negalima nutylėti ryškaus politinio konteksto fakto, kuris apibūdino istorinį periodą po Antrojo pasaulinio karo ir buvo žymus tautų vystymosi evoliucijos faktorius.

Mes norime pakalbėti apie dviejų priešingų blokų, paprastai vadinamų sutartiniais Rytų ir Vakarų vardais, egzistavimą. Tokios konotacijos priežastis nėra grynai politinė, ji, kaip anksčiau minėjome, geopolitinė. Kiekvienas iš minėtų dviejų blokų, atsižvelgiant į įvairius prisijungimo ir bendrininkavimo laipsnius, siekia prijungti prie savęs arba pergrupuoti aplink save kitas šalis bei šalių grupes.

Prieštaravimas pirmiausia yra politinio pobūdžio, nes kiekvienas blokas atranda savo identiškumą visuomenės organizavimo ir valdžios, nesuderinamos su kitais blokais, valdymo sistemoje; savo ruožtu politinis prieštatavimas atsiranda iš dar gilesnio prieštaravimo, kuris yra ideologinio pobūdžio.

Vakaruose iš tiesų egzistuoja sistema, kuri istoriškai semiasi įkvėpimo iš liberalinio kapitalizmo, susiformavusio praeitame amžiuje kartu su industrializacija, principų; Rytuose veikia sistema, įkvėpta marksistinio kolektyvizmo, kuris atsirado aiškinant proletarų klasės padėtį detalaus istorijos nagrinėjimo šviesoje. Kiekviena iš šių dviejų minėtų ideologijų, besiremdamos dviem skirtingais požiūriais į žmogų, jo laisvę ir vaidmenį visuomenėje, pasiūlė ir sudarė ekonominiu požiūriu palankias sąlygas atsirasti priešingoms darbo organizavimo ir nuosavybės struktūrų formoms, ypač vadinamųjų gamybos priemonių srityje.

Ideologinis prieštaravimas, vystydamas antagonistines valdžios sistemas ir centrus su jiems būdingomis propagandos ir agitacijos formomis, neišvengiamai perauga į didėjantį karinį prieštaravimą, suformuodamas du ginkluotųjų pajėgų blokus, nepasitikinčius vienas kitu ir bijančius, kad kits kito nenugalėtų.

Savo ruožtu tarptautiniai santykiai negalėjo nepajusti šios „blokų logikos“ ir abipusių „įtakos sferų“ padarinių. Įtempimas, atsiradęs tarp dviejų blokų Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, viešpatavo keturiasdešimt metų, įgydamas tai „šaltojo karo“, tai „karų pagal įgaliojimą“ pobūdį, provokuojant vietinius konfliktus, arba sutelkiant protą į nežinią ir nerimą, kuriuos sukelia atviras ir totalinis karas.

Nors šiuo metu toks pavojus, atrodo, nutolo, galutinai neišnykdamas, ir sudaryta pirmoji sutartis dėl kai kurių branduolinio ginklo rūšių panaikinimo, tačiau blokų egzistavimas ir prieštaravimas vis dėlto yra realus ir nerimą keliantis faktorius, kuris nesiliauja veikęs pasaulinę panoramą.
 

Bažnyčios socialinė doktrina kapitalizmo ir kolektyvizmo atžvilgiu

21. Tokį reiškinį su ypač neigiaimais padariniais galima įžvelgti besivystančių šalių tarptautiniuose santykiuose. Iš tiesų yra žinoma, kad įtempimas tarp Rytų ir Vakarų kyla ne dėl prieštaravimo tarp dviejų skirtingų išsivystymo lygių, o greičiau dėl dviejų žmogaus ir tautų vystymosi koncepcijų netobulumo. Jos abi yra netobulos – reikalauja radikalių taisymų. Minėtas prieštaravimas prasiskverbė į šių šalių vidų, o tai pagilino jau egzistuojančią ekonominiu požiūriu prarają tarp Šiaurės ir Pietų ir tapo nutolimo, skiriančio du stipriau išsivysčiusius pasaulius nuo silpniau išsivysčiusių, rezultatu. Tai yra kaip tik viena iš priežasčių, dėl kurių Bažnyčios socialinė doktrina kritiškai nusistatė tiek prieš liberalųjį kapitalizmą, tiek prieš marksistinį kolektyvizmą. Iš tiesų, vystymosi požiūriu spontaniškai kyla klausimas – kokiu būdu arba kokiu laipsniu šios dvi sistemos sugeba pasikeisti arba prisitaikyti siekiant sudaryti palankias sąlygas arba plėtoti tikrąjį ir visišką žmogaus ir tautų vystymąsi šiuolaikinėje visuomenėje? Juk visi minėti pasikeitimai ir prisitaikymai yra neatidėliotini ir būtini bendram visų žmonių vystymuisi.

Neseniai išsikovojusios nepriklausomybę šalys, kurios stengiasi įgyti kultūrinį ir politinį identiškumą ir kurioms reikėtų efektyvaus ir nesavanaudiško turtingesnių ir stipriau išsivysčiusių šalių pagalbos, yra įveliamos – o kai kada netgi jėga įtraukiamos – į ideologinius konfliktus, sukeliančius neišvengiamus nesutarimus šalies viduje bei neretai sukurstančius tikrus pilietinius karus. Tai įvyksta todėl, kad kapitalo įdėjimai ir pagalba vystymuisi dažnai nukrypsta nuo savo tikslo ir yra panaudojami konfliktų įžiebimui, nepaisant ir interesų tų šalių, kurios turėtų jais naudotis.

Daugelis šių šalių vis labiau supranta pavojų tapti neokolonializmo aukomis ir mėgina jo išvengti. Tai toks sąmoningumo pakilimas, kuris, neaplenkdamas sunkumų, svyravimų, neretai netgi prieštaravimų, sukėlė neprisijungusių šalių Tarptautinį Judėjimą.

Teigiamu požiūriu šis judėjimas turėtų iš esmės užtikrinti kiekvienos tautos teisę į savo identiškumą, nepriklausomybę ir saugumą, taip pat ir teisę lygybės bei solidarumo pagrindu naudotis turtais, skirtais visiems žmonėms.
 

Milžiniško aplinkybių susiklostymo šalys

22. Padarius tokias pastabas, mes galime išvysti aiškesnį paskutiniųjų dvidešimties metų vaizdą ir geriau suprasti kontrastus Šiaurinėje pasaulio dalyje, t.y. Rytuose ir Vakaruose, kurie iš esmės lėmė Pietų atsilikimą ar stagnaciją.

Besivystančios šalys, užuot persiformavusios į autonomines nacijas, besirūpinančios savo pažanga, įgalinančia teisingai naudotis visiems skirtais turtais ir tarnybomis, tampa mechanizmo dalimis, milžiniško aplinkybių susiklostymo šalimis. Tai dažnai pasireiškia visuomeninių komunikacijos priemonių srityje, kurios, dažniausiai valdomos centrų, įsikūrusių Šiaurinėje pasaulio dalyje, ne visada teisingai atsižvelgia į prioritetus bei būdingas šioms šalims problemas ir negerbia jų kultūrinio savitumo. Neretai, priešingai, jos pateikia iškreiptą žmogaus gyvenimo vaizdą ir todėl neatitinka tikrojo vystymosi reikalavimų.

Kiekvienas iš šių divejų blokų savaip slepia savyje polinkį į imperializmą (pagal nusistovėjusį terminą) arba į neokolonializmo formas. Kaip liudija netgi naujausia istorija, tai lengva pagunda, kuriai neretai pasiduodama.

Toji nenormali padėtis, kaip karo grėsmės ir pernelyg padidėjusio nerimo dėl savo asmeninio saugumo rezultatas, stabdo visų žmonių solidaraus bendradarbiavimo pastangas bendram žmogaus giminės gėriui, skriaudžia taikias tautas, ir jos nebetenka teisės naudotis visiems žmonėms skirtomis gėrybėmis.

Šiuo požiūriu toks dabartinis pasaulio pasidalijimas yra tiesioginė kliūtis tikrajam besivystančių ir silpniau išsivysčiusių šalių atsilikimui pašalinti. Bet tautos ne visada pasiduoda likimui. Maža to, pats ekonomikos, kurią sužlugdė karinės išlaidos, biurokratija bei vidinis neveiksmingumas, poreikis šiandien, atrodo, sudaro palankias sąlygas atsirasti procesams, galintiems sumažinti prieštaravimą ir palengvinti naudingą dialogą dėl taikos palaikymo bei tikrojo bendradarbiavimo įgyvendinimo.

23. Anot enciklikos Populorum progressio deklaracijos, visi resursai bei kapitalo investavimai, skirti ginklų gamybai, privalo būti panaudojami skurstančių gyventojų vargui palengvinti [41]. Ji neatidėliotinai kviečia įveikti prieštaravimą tarp dviejų blokų.

Šiandien šie resursai praktiškai tarnauja tam, kad padėtų vienam blokui nugalėti kitą ir tuo užtikrinti savo saugumą. Toms šalims, kurios istoriniu, ekonominiu bei politiniu požiūriu turi galimybę atlikti vadovo vaidmenį, tokia distorsija, kaip prigimties yda, apsunkina adekvatų jų solidarumo pareigos vykdymą tautų, trokštančių visiško išsivystymo, naudai.

Neabejotinai galima teigti, jog vadovo vaidmuo nacijoms gali pasiteisinti tik galimybe ir noru įnešti dosnų ir kilnų indėlį į bendrą gėrį.

Šalis, kuri daugiau ar mažiau sąmoningai pasiduotų pagundai užsisklęsti savyje, kad išvengtų atsakomybės, kylančios iš pranašumo, kurį ji turėtų tautų santarvėje, rimtai netektų savo aiškios etinės pareigos. Tai aiškiai matome istorinėje situacijoje, kur tikintieji stovi priešais dieviškąją Apvaizdą – ji turi pasinaudoti tautomis, kad įgyvendintų savo planus ir „sunaikintų pagonių sumanymus“ (žr. Ps 33(32), 10).

Kai Vakarai, atrodo, pasineria į vis didėjančio egoistinio atsiskyrimo formas, o Rytai savo ruožtu dėl neaiškių motyvų ignoruoja savo pareigą prisidėti prie pažangos, tai mes atsiduriame ne tik prieš žmonijos teisėtų lūkesčių išdavystę su nenumatomais padariniais, bet ir prieš moralinės pareigos atsižadėjimą.
 

Prekybos ginklais blogis

24. Jei ginklų gamyba yra rimta netvarka, vyraujanti šiuolaikiniame pasaulyje tikrų žmonių poreikių ir tinkančių juos patenkinti priemonių panaudojimo atžvilgiu, tai ne kitaip yra ir su šių ginklų prekyba. Reikia pabrėžti, jog ginklų prekybos moralinis nuosprendis yra dar žiauresnis. Kaip žinome, kalbama apie neribotą prekybą, pranokstančią netgi blokų ribas. Ji gali aplenkti Rytų ir Vakarų atsiskyrimą, o ypač tą, kuris priešpriešina Šiaurę ir Pietus, ir įsiterpia (tai yra dar rimčiau) tarp skirtingų šalių, sudarančių pasaulio pietinę zoną. Taigi mes atsiduriame keisto fenomeno akivaizdoje: kai ekonominė pagalba ir vystymosi planai susiduria su neįveikiamomis ideologinėmis bei tarifų ir rinkų kliūtimis, visi ginklai, kad ir kokio tipo jie būtų, beveik visiškai laisvai cirkuliuoja įvairiose pasaulio šalyse. Visi žino, kaip nurodo neseniai išėjęs Vyskupų Komisijos „Teisingumas ir Taika“dokumentas apie tarptautinį įsiskolinimą [42], jog tam tikrais atvejais išsivysčiusio pasaulio paskolinti kapitalai neišsivysčiusių šalių buvo panaudoti ginklų pirkimui.

Jeigu šalia viso to dar paminėtume didžiulį visiems žinomą pavojų, kurį sukelia neįtikėtinu būdu susikaupę atominiai ginklai, tai logiška išvada būtų tokia, kad šiuolaikinis pasaulis, įskaitant ir ekonominį, užuot rūpinęsis tikruoju vystymusi, kuris visiems užtikrintų „žmogiškesnį“ gyvenimą (šito ir linki enciklika Populorum progressio) [43], – atrodo, siekia greičiau mus priartinti prie mirties.

Tokia būklė pagilina tipišką ir akivaizdžią šiuolaikinio pasaulio pusiausvyros stokos ir konfliktų žaizdą, atsiranda milijonai pabėgėlių, iš kurių karai, stichinės nelaimės, persekiojimai ir įvairaus tipo diskriminacijos atėmė namus, darbą, šeimą ir tėvynę. Tokių žmonių tragedija atsispindi sumenkusiuose vyrų, moterų ir vaikų veiduose. Šie žmonės susiskaldžiusiame ir nesvetingame pasaulyje nebesugeba susirasti prieglobsčio.

Taip pat negalima žiūrėti pro pirštus ir į kitą skausmingą šiuolaikinio pasaulio žaizdą: terorizmo fenomeną, kuris suprantamas kaip savivalė žudyti ir naikinti be išimties žmones ir turtus bei sudaryti teroro ir nesaugumo atmosferą, dažnai paimant žmones įkaitais. Netgi tada, kai įtvirtinama kuri nors ideologija, siekianti motyvuoti tą nežmonišką praktiką arba paspartinamas geresnės visuomenės sukūrimas, terorizmo aktai nėra pateisinami. Tačiau jie dar mažiau pateisinami tada (kaip tai atsitinka šiandien), kai įvairūs nutarimai ir veiksmai, kurie neretai tampa masinėmis žudynėmis, arba nekaltų, neturinčių nieko bendro su konfliktais asmenų pagrobimai, tikslu laiko savo ginamo reikalo propagandą, arba dar blogiau, kada jie patys tampa tikslais, kai žudoma paprasčiausiai tam, kad būtų žudoma.

Tokio siaubo ir tokios gausybės kančių akivaizdoje žodžiai, kuriuos aš ištariau prieš keletą metų ir kuriuos dar sykį norėčiau pakartoti, nepraradę visos savo vertės: „Krikščionybė draudžia (...) kurstyti neapykantą, žudyti bejėgius žmones, griebtis terorizmo metodų“ [44].

25. Reikia pasakyti keletą žodžių apie demografinę problemą ir apie šiuolaikinį šio klausimo traktavimą remiantis tuo, ką Paulius VI atskleidė savo enciklikoje [45] ir ką aš pats plačiai išdėsčiau apaštaliniame laiške Familiaris consortio [46].

Neįmanoma paneigti natūralios demografinės problemos egzistavimo, sudarančio kliūtis vystymuisi, ypač mūsų planetos Pietų zonoje. Nedelsiant vertėtų pridurti, jog Šiaurės zonoje ši problema atrodo kitaip: ypač kelia nerimą gimimų skaičiaus mažėjimas, dėl to daugėja senyvo amžiaus gyventojų, nesugebančių biologiškai atsinaujinti. Šis reiškinys gali kliudyti vystymuisi. Taip pat neteisinga būtų teigti, jog tokie sunkumai kyla vien tik iš demografinio augimo. Niekas dar neįrodė, jog bet koks demografinis augimas būtų nesuderinamas su darniu vystymusi.

Antra vertus, baugu konstatuoti, jog daugelyje šalių vyriausybių iniciatyva veikia sistemingos kampanijos, kovojančios prieš gimstamumą. Tai prieštarauja ne tik kultūriniam ir religiniam šių šalių identitetui, bet ir pačiai harmoningo vystymosi prigimčiai. Dažnai pasitaiko, kad šios kampanijos atsiranda dėl spaudimo ir yra finansuojamos užsienio kapitalo, ir tai čia, tai ten joms netgi teikiama ekonominė ir finansinė parama. Visais atvejais tai liudija visišką pagarbos stoką suinteresuotų žmonių, vyrų ir moterų, apsisprendimo laisvei. Šie žmonės dažnai pasiduoda nepakeliamiems spaudimams, įskaitant ir ekonominius suvaržymus, kad jie tarnautų šiai naujai priespaudos formai. Patys neturtingiausi gyventojai kenčia sunkiausią priespaudą, ir tai neretai sukelia tam tikro rasizmo tendenciją arba sudaro palankias sąlygas kai kurių eugenikos, taip pat ir rasistinių formų pritaikymui.

Minėtas faktas, reikalaujantis griežčiausio pasmerkimo, yra klaidingos ir iškreiptos tikrojo žmogaus vystymosi koncepcijos ženklas.
 

Teigiami šiuolaikinio pasaulio aspektai

26. Tokia, iš esmės neigiama, realios vystymosi padėties šiuolaikiniame pasaulyje panorama būtų neišsami, nenurodžius jos teigiamų aspektų.

Pirmoji teigiama pastaba – daugelis vyrų ir moterų jau visiškai suprato ne tik savo, bet ir kiekvieno žmogaus kilnumą. Šis sąmoningumas pasireiškia, pavyzdžiui, vis gyvesniu susirūpinimu dėl žmogaus teisių pagarbos ir ryškiu jų pažeidimų atmetimu. Pastebimas pagyvėjimas daugelyje neseniai susikūrusių susivienijimų, tarp kurių yra net įgijusių pasaulinį mastą; jų visų tikslas yra labai kruopščiai ir objektyviai sekti tarptautinius įvykius tokioje opioje srityje.

Šiuo požiūriu vertėtų pripažinti įtaką, kurią padarė Žmogaus teisių Deklaracija, išleista Suvienytųjų Nacijų Organizacijos beveik prieš keturiasdešimt metų. Pats jos egzistavimas ir faktas, jog ji buvo sėkmingai priimta tarptautinės bendrijos, tapo vis stiprėjančio sąmoningumo ženklu. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas juridines Suvienytųjų Nacijų Organizacijos bei kitų Tarptautinių Organizacijų [47] priemones žmogaus teisių srityje.

Sąmoningumas, apie kurį mes kalbame, yra ne vien tik atskiro žmogaus, bet ir visų nacijų bei tautų, kurios, apdovanotos tam tikru kultūriniu identiškumu, yra ypač jautrios savo brangaus palikimo išsaugojimui, laisvam jo naudojimui ir vystymui, reikalas.

Tuo pat metu susiskaldžiusiame ir įvairių konfliktų suaudrintame pasaulyje išsivysto radikalaus tarpusavio priklausomumo įsitikinimas ir kartu solidarumas, kuris jį įpareigoja ir atskleidžia moraliniu požiūriu. Šiandien, turbūt dar labiau negu praeityje, žmonės supranta, kad juos jungia bendras likimas, kad reikia kurti kartu, norint išvengti visuotinės katastrofos.

Ant nerimo, baimės ir tokių šiuolaikiniam pasauliui būdingų naujų reiškinių, kaip narkotikai, pagrindo pamažu iškyla mintis, kad gėrio, kuriam mes visi pašaukti, ir laimės, kurios trokštame, negalima pasiekti be visų žmonių pastangų ir prisidėjimo, o tai sudaro prielaidą – atsisakyti asmeninio egoizmo.

Reikia paminėti, kad, kaip pagarbos gyvenimui ženklas, iškyla ir egzistuoja susirūpinimas taika, nepaisant mėginimų ją pažeisti (pradedant abortais ir baigiant eutanazija) bei supratimas, jog ji nedaloma. Tai visų arba niekieno reikalas. Taika visada reikalauja griežtos pagarbos teisingumui, todėl ir teisingo tikrojo vystymosi vaisių paskirstymo [48].

Tarp teigiamų šiuolaikinės epochos simptomų dar reikia paminėti laisvų resursų ribų supratimo svarbą, būtinumą gerbti gamtos neliečiamumą bei ritmą ir atsižvelgti į tai programuojant vystymąsi, užuot panaudojus juos tam tikroms demagogiškoms vystymosi koncepcijoms.

Šiandien tai vadinama Susirūpinimu dėl ekologijos.

Taip pat vertėtų pripažinti valdančiųjų sluoksnių, politikų, ekonomistų, profsąjungos veikėjų, mokslininkų ir tarptautinių darbuotojų, kurių daugelis semiasi įkvėpimo iš religinių įsitikinimų, kilnias pastangas išgydyti pasaulio žaizdas dažnai asmeniškai pasiaukojant ir visomis galimomis priemonėmis prisidėti prie to, kad daugiau vyrų bei moterų galėtų džiaugtis gėriu ir tokiu gyvenimo lygiu, kuris būtų vertas tokio vardo.

Prie viso to visokeriopai prisideda žymios Tarptautinės Organizacijos ir kai kurios regioninės Organizacijos, kurių suvienytos pastangos įgalina pasiekti efektyvesnių rezultatų.

Taip pat siekiant pagausinti minėtą indėlį kelioms trečiojo pasaulio šalims, nepaisant daugybės neigiamų sąlygotumų naštos, pavyko pasiekti tam tikrą maisto produktų gamybos autonomiją arba industrializacijos laipsnį, kuris leidžia tinkamai pragyventi ir užtikrinti veikliems gyventojams darbo šaltinius.

Vadinasi, šiuolaikiniame pasaulyje ne viskas neigiama, ir kitaip negali būti, nes Dievo Apvaizda su meile stebi mūsų kasdienius rūpesčius (žr. Mt 6, 25–32; 10, 23–31; Lk 12, 6–7, 22–30); maža to, teigiami įvertinimai, kuriuos paminėjome, liudija apie naują moralinį susirūpinimą, ypač tokiomis svarbiomis problemomis, kaip vystymasis ir taika.

Tokia tikrovė verčia mane kreipti savo mintis į tikrąją tautų vystymosi prigimtį, remiantis enciklika, kurios metines mes švenčiame ir pagerbiame jos mokymą.
 

IV. TIKRASIS ŽMONIŲ VYSTYMASIS
 

27. Žvilgsnis, kurį enciklika skatina mus kreipti į šiuolaikinį pasaulį, pirmiausia verčia konstatuoti, kad vystymasis nėra linijinis, koneautomatiškas ar neribotas procesas, tarsi tam tikromis sąlygomis žmogaus giminė gali staigiai pasiekti tam tikrą tobulumą [49].

Tokią koncepciją, labiau susijusią su sąvoka „pažanga“, negu su sąvoka „vystymasis“ [50], dažniausiai vartojamų ekonomine bei visuomenine prasme, šiandien, atrodo, būtina rimtai peržiūrėti, ypač po tragiškos dviejų pasaulinių karų patirties, po planinio ir iš dalies įvykdyto ištisų tautų išnaikinimo bei atominio pavojaus slėgimo. Pateisinamas nerimas dėl žmonijos likimo virto naiviu mechaniniu optimizmu.
 

Skirtumas tarp „būti“ ir „turėti“

28. Tuo pačiu metu koncepcija „ekonominis“ arba „ekonomistinis“, susijusi su vystymosi terminu, atsidūrė krizėje. Šiandien iš esmės geriau suprantama, jog vien tik gėrybių bei tarnybų sukaupimo, nors ir didžiosios daugumos naudai, nepakanka, siekiant padaryti žmones laimingais. Ir dar – daugybė realių mokslo bei technikos laimėjimų, pasiektų pastaraisiais metais, įskaitant ir informatiką, taip pat negali išvaduoti iš įvairių vergovės formų. Paskutiniųjų metų patirtis rodo, kad įvairūs ištekliai bei potencialai, kurių nereguliuoja aukšti moraliniai tikslai, lengvai atsisuka prieš pačius žmones, siekdami juos pavergti.

Toks nerimą keliantis dabartinio laikotarpio apibrėžimas turėtų įgauti griežtą pamokomąjį pobūdį: šalia silpno išsivystymo, skurdo, su kuriuo negalima taikstytis, mes priartėjome prie tam tikro viršišsivystymo, kuris taip pat yra nepriimtinas, nes jis, kaip ir pirmasis, prieštarauja tikrajam gėriui ir laimei. Iš tiesų, šis viršišsivystymas, susidedantis iš nepaprastos daugybės įvairių materialinių gėrybių atsargų, priklausančių tam tikriems visuomenės sluoksniams, lengvai paverčia žmones „turto“ bei tiesioginio malonumo vergais, kurių akiratį sudaro vien tiktai daiktų kiekio didinimas bei nuolatinis jau turimų daiktų pakeitimas geresniais. Tai vadinamoji „vartotojiška“ civilizacija, susidedanti iš gausaus kiekio „atliekų“ bei „šlamšto“.

Anksčiau turėtas daiktas, jau pakeistas kitu, geresnės kokybės daiktu, yra išmetamas, nepaisant nuolatinės vertės, kurią jis gali įgyti atsidūręs kito, mažiau turtingo žmogaus rankose. Visi jaučiame liūdnus šio aklo pasidavimo grynam vartojimui padarinius: pirmiausia, tai viena nepadoraus sumaterialėjimo formų, o kartu ir visiškas nepasitenkinimas, nes greitai pradedama suprasti, kad kuo daugiau turi, tuo daugiau norisi, tuo tarpu patys slapčiausi troškimai lieka nepatenkinti, netgi slopinami.

Popiežiaus Pauliaus VI enciklika pabrėžė taip dažnai mūsų laikais akcentuojamą skirtumą tarp „turėti“ ir „būti“ [51], skirtumą, kurį anksčiau tiksliais žodžiais nusakė II Vatikano Susirinkimas [52]. Daiktų ir gėrybių „turėjimas“ savaime netobulina žmogaus, jeigu jis neprisideda prie savo „būties“ brandos ir praturtinimo, t.y. prie žmogiško pašaukimo, kaip tokio, įgyvendinimo.

Žinoma, skirtumas tarp „būti“ ir „turėti“, kaip pavojus, būdingas grynam turimų daiktų didinimui arba vieno pakeitimui kitu, jokiu būdu neturi tapti prieštaravimu. Vieną iš pačių didžiausių šiuolaikinių pasaulio neteisybių kaip tik sudaro faktas, jog palyginti mažai yra žmonių, kurie turi daug, kai tuo tarpu yra daug tokių, kurie neturi beveik nieko. Minėta neteisybė kyla dėl neteisingo gėrybių ir tarnybų, iš pradžių skirtų visiems žmonėms, paskirstymo. Štai toks iškyla vaizdas: yra maža saujelė, turinčių viską, bet kuriems nepavyksta „būti“, nes vertybių hierarchijos painiavoje jiems trukdo „turėjimo“ kultas, ir yra didžioji dauguma, turinčių nedaug arba neturinčių nieko, ir kurie negali realizuoti savo pagrindinio žmogiško pašaukimo, nes neturi elementariausių gėrybių. Blogis slypi ne „turėjime“. Jis atsiranda tuomet, kai turintysis nepaiso nei gėrybių įsigijimo „kokybės“, nei „drausminančios hierarchijos“ jas įsigyjant. Taigi darosi aišku, kad, nors vystymasis pasižymi „būtinu ekonominiu lygiu“, jis privalo tapti prieinamu kuo didesniam pasaulio gyventojų skaičiui, idant jie galėtų pasinaudoti minėtomis gėrybėmis. Vis dėlto vystymosi šis kriterijus neišsemia. Jei būtų kitaip – jis atsigręžtų prieš tuos, kuriems turi tarnauti.

Būdingiausius pilnutinio, „žmogiškesnio“ bei sugebančio išsilaikyti tam tikroje plotmėje, neatmetant ekonominių reikalavimų, vystymosi bruožus aprašė Paulius VI [53].
 

Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą

29. Vystymasis nėra vien ekonominis, todėl jis vertinamas ir orientuojamas pagal minėtą tikrovę ir žmogaus, suprasto kaip visuma, pašaukimą, t.y. pagal jam būdingą vidinį parametrą. Žinoma, jam reikalingos sukurtos gėrybės ir gaminiai, kuriuos gamina pramonė, nuolat praturtinama moksline bei technologine pažanga. Vis naujos materialinių gėrybių atsargos, patenkindamos poreikius, atveria plačius horizontus. Vartotojiško piktnaudžiavimo pavojus bei dirbtinių poreikių atsiradimas jokiu būdu neturi kliudyti pagarbai ir panaudojimui naujų gėrybių ir naujų išteklių, esančių mūsų žinioje; dargi mums būtina juose įžvelgti Dievo dovaną ir atsakymą į žmogaus pašaukimą, kuris pilnutinai įgyvendinamas Kristuje.

Bet, siekiant tikrojo vystymosi, būtina neišleisti iš akių parametro, glūdinčio ypatingoje žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, prigimtyje (žr. Pr 1, 26). Kūrybiška ir dvasiška prigimtis antrajame kūrimo aprašinėjime yra simbolizuojama dviem elementais: tai žemė, kurios pagalba Dievas formuoja žmogaus kūną, ir gyvybės įkvėpimas į jo šnerves (žr. Pr 2, 7).

Šitaip žmogus siekia turėti tam tikrą panašumą su kitais kūriniais: jis pašauktas jais naudotis, jais rūpintis ir, pasak Pradžios knygos (2, 15), yra įkurdintas sode, kurį privalo puoselėti ir saugoti, būdamas pranašesnis už visas kitas būtybes, kurias Dievas pajungė jo viešpatavimui (žr. ten pat, 1, 25–26). Kartu žmogus privalo paklusti Dievo valiai, kuris jam nustato tiek daiktų panaudojimo, tiek jų valdymo ribas (žr. ten pat, 2, 16–17), pažadėdamas jam nemirtingumą (žr. ten pat, 2, 9; Išm 2, 23). Taigi žmogus, kaip Dievo paveikslas, turi tam tikrų panašumų su juo pačiu.

Iš šio mokymo suprantama, jog vystymasis negali būti vien besaikis sukurtų daiktų bei žmogiškos pramonės gaminių naudojimas, valdymas ir turėjimas. Tikroji to esmė – šį turėjimą, valdymą bei panaudojimą įprasminti dieviškajame žmogaus panašume ir nemirtingume. Tokia yra žmogaus transcendentinė tikrovė,  kuri iš pradžių pasirodė poroje – vyras ir moteris (žr. Pr 1, 27), ir kuri iš esmės yra visuomeninė.
 

Nuodėmė bastosi istorijoje

30. Pasak Šventojo Rašto, vystymasis nėra vien „pasaulietinio“ arba „pasaulinio“ pobūdžio: jis, išsaugodamas savo visuomeninį – ekonominį charakterį, pasireiškia ir kaip žmogaus pašaukimo šiuolaikinė išraiška.

Iš tiesų, juk žmogus nėra statiškas ir sustingęs. Pirmasis aprašymas, kurį pateikia Biblija, jį vaizduoja kaip būtybę ir paveikslą, apibrėžtą jo specifinės prigimties. Visa tai įdiegia žmogui – vyrui ir moteriai – pirmapradės užduoties, kurią jiems privalu atlikti kiekvienam arba kartu, daigą ir reikalavimą. O toji užduotis, žinoma, yra „viešpatauti“ kitoms būtybėms, „puoselėti sodą“. Ji turi būti įvykdyta neperžengiant paklusnumo dieviškajam įstatymui rėmų, didžiai gerbiant perimtą paveikslą, kuris yra aiškus viešpatavimo galimybės, suteiktos žmogui ryšium su jo tobulėjimu, pagrindas (žr. Pr 1, 26–30; 2, 15–16; Išm 9, 2–3).

Kai žmogus nepaklūsta Dievui ir priešinasi jo įtakai, gamta jam keršija ir nepripažįsta jo savo šeimininku, nes jis suteršė savyje dieviškąjį paveikslą. Kvietimas valdyti ir naudotis sukurtomis priemonėmis galioja visada, tačiau, padarius nuodėmę, jo įgyvendinimas tampa sunkus ir pilnas kančių (žr. Pr 3, 17–19).

Išties, tolesnis Pradžios knygos skyrius mus supažindina su Kaino palikuonimis, kurie stato „miestą“, atsideda gyvulininkystei, pasišvenčia menams (muzikai) ir technikai (metalurgijai); ir tuo pat metu pradedama „šauktis Viešpaties vardo“ (žr. Pr 4, 17–26).

Žmogaus giminės istorija, pateikta Šventojo Rašto, netgi po nuopuolio, yra istorija nuolatinių, dažnai abejotinų, pergalių, lydimų nuodėmės, ji nuolat pasikartoja, praturtėja ir plinta kaip atsakymas į dieviškąjį pašaukimą, iš pat pradžių skirtą vyrui ir moteriai (žr. Pr 1, 26–28).

Logiška padaryti išvadą, – nors tiems, kurie tiki Dievo Žodžiu, – kad šiandieninis „vystymasis“ turi būti vertinamas kaip istorinis momentas, prasidėjęs kūrimu ir atsidūręs nuolatinėje grėsmėje dėl neištikimybės Kūrėjo valiai, o ypač dėl pagundos į stabmeldystę; bet jis iš esmės atitinka Jo prielaidas. Kai dėl sunkios kovų naštos ir nuolatinių pastangų jos išvengti bei dėl patirto pralaimėjimo ir grįžimo atgal norėtų atsisakyti sunkios, bet jaudinančios užduoties pagerinti kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos likimą, tas nepaklustų Dievo Kūrėjo valiai. Šiuo požiūriu enciklikoje Laborem exercens aš remiuosi žmogaus pašaukimu darbui ir pabrėžiu mintį, jog tik jis yra vystymosi protagonistas [54].

Netgi pats Viešpats Jėzus palyginime apie talentus pabrėžia, jog bus griežtai vertinamas tas, kuris išdrįso paslėpti gautą dovaną: „Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau... Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų“ (Mt 25, 26–28). Mes, tie, kurie gauname Dievo dovanas tam, kad duotume pelną, privalome „sėti“ ir „pjauti“. Jei to nedarysime, iš mūsų bus atimta netgi tai, ką turėjome.

Šie griežti žodžiai galėtų paskatinti mus ryžtingiau vykdyti tokią neatidėliotiną šiandien visų pareigą bendradarbiauti dėl visuotinio kitų vystymosi: tai „Kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos vystymasis“ [55].
 

Naujas krikščioniškojo tikėjimo atskleistas požiūris

31. Tikėjimas Kristumi Atpirkėju, iš vidaus apšviesdamas vystymosi prigimtį, kaip tik ir yra bendradarbiavimo vadovas. Šventojo Pauliaus Laiške Kolosiečiams skaitome, jog Kristus yra „visos tvarinijos pirmgimis“, kad „visa sutverta per jį ir jam“ (1, 15–16). Iš tiesų, „visa juo laikosi“, nes „Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą Pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi“ (ten pat, 1, 17, 19–20).

Į šį dieviškąjį planą, kuris prasideda amžinybe Kristuje, tobulame Tėvo „paveiksle“, ir baigiasi jame, „Pirmgimyje iš mirusiųjų tarpo“ (ten pat, 1, 18), yra įrašyta ir mūsų istorija, pažymėta mūsų asmeninėmis bei kolektyvinėmis pastangomis siekiant pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas, įveikti kliūtis, nuolat atsirandančias mūsų kelyje, sudarydama mums sąlygas dalyvauti pilnatvėje, kuri „gyvena Viešpatyje“, kurs yra „Kūno – Bažnyčios galva“ (ten pat, 1, 18; Ef 1, 22–23), kol mus persekiojanti ir mūsų žmogiškiems pasiekimams nuolat gresianti nuodėmė bus nugalėta ir atpirkta per Kristaus „sutaikinimą“ (žr. Kol 1, 20).

Čia perspektyvos išsiplečia. Atsiranda „begalinės pažangos“ svajonė, iš esmės pakitusi dėl naujo krikščioniškojo tikėjimo požiūrio, iš kurio aišku, jog tokia pažanga įmanoma tik todėl, kad Dievas Tėvas iš pradžių nutarė padaryti žmogų savo šlovės dalyviu Jėzaus Kristaus prisikėlime, „kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1, 7), ir kad jis panorėjo nugalėti jame nuodėmę ir priversti jį tarnauti mūsų didžiausiam gėriui [56], kuris nepaprastai pranoksta visa tai, ką gali duoti pažanga.

Vadinasi, mes galime teigti, kad, kol grumiamės tamsybėse ir bejėgiškume tarp silpno išsivystymo ir viršišsivystymo, vieną dieną „šis gendantis kūnas apsivilks negendamybe ir šis marus kūnas apsivilks nemarybe“ (žr. 1 Kor 15, 54), kada Viešpats „perduos karalystę Dievui Tėvui“ (ten pat, 15, 24), ir visi verti žmogaus kūriniai bei veiksmai bus atpirkti.

Be to, tikėjimo koncepcija aiškiai nušviečia priežastis, pastūmėjusias Bažnyčią rūpintis vystymosi problema, vertinti ją kaip savo pastoralinių pamokymų pareigą, skatinti visus apmąstymams apie tikrojo žmonių vystymosi prigimtį bei jam būdingus požymius. Savo pastangomis, pirmiausia, ji trokšta tarnauti dieviškajam planui, kad kiekvienas daiktas eitų į pilnatvę, įkūnytą Kristuje (žr. Kol 1, 19) ir kurią jis suteikė savo Kūnui, kita vertus, įvykdyti savo svarbiausią pašaukimą, būti „sakramentu“, arba „ženklu vidinio susijungimo su Dievu ir visos žmonijos vienybės“ įrankiu [57].

Kai kurie Bažnyčios Tėvai buvo įkvėpti šios koncepcijos ir savo ruožtu iškėlė originalią istorijos ir žmogaus darbo esmės koncepciją, kurios tikslas ją pranoksta ir visada nustatomas remiantis Kristaus veikla. Kitaip tariant, patristiniame mokyme galime įžvelgti istorijos ir darbo, t.y. tikrųjų žmogaus pasiekimų, atpirktų Kristaus ir skirtų žadėtai Karalystei [58], nuolatinės vertės optimistinę viziją.

Taigi patį seniausią Bažnyčios mokymą bei patyrimą sudaro įsitikinimas vadovautis pašaukimu (juo pačiu, jo tarnais ir kiekvienu iš jo narių), palengvinti vargus tų, artimųjų ar tolimųjų, kurie kenčia, ir ne tik „pertekliaus“, bet ir „būtinybės“ pagalba. Reikalui esant negalima suteikti pirmenybės bereikalingam bažnyčių puošimui ir brangiems kulto daiktams; priešingai, šiuos turtus būtina panaudoti aprūpinimui duona, gėrimu, drabužiais ir gyvenamuoju plotu tuos, kurie jų neturi [59]. Čia, kaip jau sakėme, nuosavybės teisės rėmuose mums nurodyta „vertybių hierarchija“ tarp „turėti“ ir „būti“, ypač tada, kada kai kurių „turėjimas“ gali atnešti žalos daugelio žmonių „būčiai“.

Savo enciklikoje Popiežius Paulius VI eina šio mokymo kryptimi, semdamasis įkvėpimo iš Pastoralinės konstitucijos Gaudium et spes [60].

Aš norėčiau dar sykį pabrėžti jo svarbą ir būtinumą, melsdamas Viešpaties suteikti visiems krikščionims jėgų ištikimai pereiti prie praktiško jo panaudojimo.
 

Bendros visų krikščionių pastangos

32. Įsipareigojimas pasišvęsti tautų vystymuisi nėra vien asmeninė, o dar mažiau individuali pareiga, lyg būtų įmanoma šitai padaryti tiktai atskiromis kiekvieno žmogaus pastangomis. Tai reikalavimas visiems ir kiekvienam vyrui bei moteriai, kartu ir visuomenėms bei ištisoms tautoms, jis ypač įpareigoja Katalikų Bažnyčią bei kitas Bažnyčias ir bažnyčių bendruomenes, su kuriomis mes esame pasirengę glaudžiai bendradarbiauti šioje srityje. Šia prasme mes, katalikai, kviečiame savo brolius krikščionis prisidėti prie mūsų iniciatyvos ir deklaruojame pasirengimą bendradarbiauti jų iniciatyvose, mielai priimdami jų kvietimus. Trokšdami tobulo žmogaus vystymosi, mes privalome taip pat nemaža padaryti ir su kitų religijų tikinčiaisiais, kaip tai, beje, kai kur jau daroma.

Bendradarbiavimas kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos vystymesi išties yra visų žmonių pareiga visiems, ir jis tuo pat metu privalo būti bendras visoms keturioms pasaulio dalims: Rytams ir Vakarams, Šiaurei ir Pietums; arba, vartojant įprastą terminą, skirtingiems „pasauliams“. Atvirkščiai, jeigu yra bandoma jį įgyvendinti vienpusiškai, tik viename pasaulyje, tai visa tai daroma kitų nenaudai; ir ten, kur tokie įvykiai prasideda kitiems nežinant, bendradarbiavimas išsigimsta ir hipertrofuojasi.

Tautos arba nacijos taip pat turi teisę į savo natūralų vystymąsi, nors ir turi, kaip jau minėjome, ekonominių bei visuomeninių aspektų, privalo tolygiai liesti ir kiekvieno kultūrinį identiškumą bei transcendentiškumą. Tačiau vystymosi būtinumas negali būti pretekstas primesti kitiems savo gyvenimo būdą ar savus religinius įsitikinimus.
 

Ryšys tarp vystymosi ir žmogaus teisių

33. Toks vystymasis, kai negerbiamos ir varžomos žmogaus teisės, tiek asmeninės ir visuomeninės, tiek ekonominės ir politinės, įskaitant ir nacijų bei tautų teises, išties nėra vertas žmogaus.

Šiandien galbūt aiškiau negu praeityje suvokiamas vidinis vystymosi vien tik ekonominiu aspektu prieštaravimas. Jis grubiai pajungia žmogų ir jo pačius svarbiausius poreikius ekonominio planavimo bei išimtinio pelno reikalavimams.

Vidinė sąsaja tarp tikrojo vystymosi ir žmogaus teisių gerbimo dar sykį atskleidžia jo moralinį charakterį: tikrasis žmogaus išaukštinimas, atitinkantis kiekvieno įgimtą ir istorinį pašaukimą, nėra pasiekiamas vien gėrybių bei tarnybų gausumo panaudojimo keliu arba įvaldant tobulas infrastruktūras.

Kai atskiri žmonės ir bendruomenės pamatys, jog nėra itin gerbiami jų moraliniai, kultūriniai ir dvasiniai poreikiai, pagrįsti žmogaus kilnumu bei būdingu kiekvienai bendruomenei identiškumu, pradedant šeima ir religinėmis bendruomenėmis, tada visa kita – turimi turtai, techninių išteklių, pritaikytų kasdieniam gyvenimui, gausa, tam tikras materialinės gerovės laipsnis – atrodys nepatenkinama, o ilgainiui ir verta paniekos. Tai aiškiai patvirtina Viešpats Evangelijoje, sutelkdamas visų dėmesį į tikrąją vertybių hierarchiją: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, bet pražudytų savo dvasią?“ (Mt 16, 26).

Tikrasis vystymasis, atsižvelgiantis į deramus žmogui – vyrui ar moteriai, vaikui, suaugusiam ar seneliui – reikalavimus, apima visų ir kiekvieno individo teises, o kartu ir būtinumą gerbti kiekvieno teisę pilnai naudotis mokslo bei technikos laimėjimais, ypač tų, kurie aktyviai dalyvauja šiame procese ir yra atsakingi už jį.

Vidiniame kiekvienos šalies plane pagarba visoms žmogaus teisėms įgauna didelę svarbą, ypač teisė į gyvenimą visuose egzistencijos lygiuose: šeimos, kaip pagrindinės socialinės bendruomenės arba „visuomenės ląstelės“, politinės bendruomenės, teisingų darbinių santykių teisė, gyvenimo, pagrįsto transcendentiniu žmogaus pašaukimu, teisė, – pradedant teise laisvai išpažinti ir praktikuoti savo religinį credo.

Tarptautiniame plane, t.y. santykiuose tarp valstybių arba, kaip įprasta sakyti, tarp skirtingų „pasaulių“, turi vyrauti visuotinė pagarba kiekvienos tautos identiškumui su jos istorinėmis bei kultūrinėmis savybėmis. Taip pat būtina, ko jau linkėjo ir enciklika Populorum progressio, pripažinti kiekvienos tautos teisę „sėstis prie puotos stalo“ [61], užuot buvus Lozoriumi, gulinčiu prie rūmų vartų, ir kuriam „tik šunys atbėgę laižydavo jo votis“ (žr. Lk 16, 21). Tautos, kaip ir pavieniai asmenys, turi teisę vadovautis lygybe [62], kuria pagrįsti, pavyzdžiui, Suvienytųjų Nacijų Organizacijos įstatai ir kuri yra visų žmonių teisės dalyvauti visiško vystymosi procese pagrindas.

Kad vystymasis būtų visiškas, jis turi vykti nenusikalstant solidarumui ir laisvei, niekada, jokia dingstimi, neaukojant vieno kitam. Moralinis vystymosi charakteris ir jo įgyvendinimo būtinumas įgauna vertę tada, kai griežčiausiai laikomasi visų reikalavimų, kylančių iš tiesos ir gėrio įsakymo, deramo žmogui. Be to, krikščionis, išmokęs matyti žmoguje Dievo paveikslą, pašauktas teigti tiesą ir gėrį, kas yra pats Dievas, nesupranta vystymosi ir jo įgyvendinimo be dėmesio ir pagarbos ypatingam šio „paveikslo“ kilnumui. Kitaip tariant, tikrasis vystymasis turi būti pagrįstas Dievo ir artimo meile ir privalo sušvelninti santykius tarp atskirų žmonių ir visuomenės. Tokia yra „meilės civilizacija“, apie kurią dažnai kalbėjo Popiežius Paulius VI.
 

Pagarba matomai gamtai

34. Moralinis vystymosi charakteris taip pat negali pamiršti pagarbos visoms būtybėms, sudarančioms matomą gamtą, kurią Graikai, primindami jos ypatingą tvarką, pavadino „kosmosu“. Toji tikrovė taip pat reikalauja pagarbos ir trijų vertinimų, kuriuos verta atidžiai pasvarstyti.

Pirmasis reikalauja kuo geriau įsisąmoninti, jog negalima nebaudžiamai naudotis įvairių kategorijų būtybėmis, gyvomis ir negyvomis, – gyvūnais, augalais, gamtos elementais, – be saiko tenkinant savo asmeninius ekonominius poreikius. Priešingai, reikia atsižvelgti į kiekvienos būtybės prigimtį ir jų tarpusavio ryšius darnioje sistemoje, o tokia sistema ir yra kosmosas.

Antrasis remiasi tuo, kad vis aiškiau matome, jog gamtiniai ištekliai nėra neišsenkami ir daugelio iš jų, kaip įprasta sakyti, nebegalima atnaujinti.

Besaikis, beatodairiškas jų vartojimas kelia rimtą pavojų ne tik dabartinei, bet ypač būsimosioms kartoms.

Trečiasis vertinimas tiesiogiai susijęs su tam tikro tipo vystymosi padariniais gyvenimo būdui industrializuotose zonose. Mes visi gerai žinome, jog industrializacija vis dažniau tiesiogiai ar netiesiogiai veikia aplinką, nes įvairūs teršalai kenkia gyventojų sveikatai.

Visa tai dar kartą patvirtina, jog pramonės vystymosi planavimo, išteklių naudojimo būdų negalima atskirti nuo moralinių dėsnių bei kriterijų. Vienas iš jų, be abejonės, apriboja matomos gamtos išnaudojimą. Kūrėjo žmogui suteiktas viešpatavimas nėra absoliuti valdžia, ir negalima kalbėti apie laisvę „naudotis ir piktnaudžiauti“ arba tvarkyti daiktus kaip patinka. Apribojimas, iš pradžių nustatytas paties Kūrėjo ir simboliškai išreikštas draudimu „valgyti vaisių nuo medžio“ (žr. Pr 2, 16–17), pakankamai aiškiai rodo, kad matomos gamtos ribose mes paklūstame ne tik biologiniams, bet ir moraliniams įstatymams, kurių negalima nebaudžiamai pažeisti.

Teisinga vystymosi koncepcija negali atitrūkti nuo šių vertinimų, susijusių su gamtos elementų naudojimu, išteklių atnaujinimu ir nežabotos industrializacijos padariniais [63], nes nuo to priklauso mūsų sąmonė, moralė, kuri yra esminė vystymesi [63].
 

V. ŠIUOLAIKINIŲ PROBLEMŲ TEOLOGINIS SKAITYMAS
 

35. Vadovaujantis tomis pačiomis moralės kategorijomis, kurios sudaro vystymosi esmę, kartu mums reikia apsvarstyti ir vystymąsi sunkinančias kliūtis. Vadinasi, jei per praėjusius metus po Pauliaus VI enciklikos išleidimo vystymosi nebuvo arba jis vyko silpnai, nereguliariai, netgi prieštaringai, tai priežastys negali būti vien ekonominės. Kaip jau minėjome, taip pat veikia ir politiniai akstinai. Iš tiesų, nutarimai, kurie spartina ar stabdo „tautų vystymąsi, yra ne kas kita kaip politiniai faktoriai. Norint įveikti aukščiau minėtus netobulus mechanizmus ir pakeisti juos naujais, teisingesniais ir labiau atitinkančiais žmonijos bendrąjį gėrį, būtina veiksminga politinė valia. Deja, išanalizavus padėtį, galima padaryti išvadą, jog ji buvo nepakankama.

Jei tokiame pastoraliniame dokumente, kaip šis, bus išanalizuota vien tik ekonominės bei politinės silpno išsivystymo (išsaugant visas proporcijas to, ką galėtume pavadinti viršišsivystymu) priežastys, bus pasakyta ne viskas. Vadinasi, būtina išskirti moralinės tvarkos pažeidimo priežastis, kurios stabdo vystymosi eigą ir trukdo jį visuotinai įgyvendinti.

Net ir galėdami disponuoti mokslo bei technikos priemonėmis, įgalinančiomis konkrečiais, būtinais politiniais patarimais pagaliau atvesti tautas į tikrąjį išsivystymą, svarbiausios kliūtys bus nugalėtos tik remiantis iš esmės moraliniais principais, kuriuos tikintiesiems, ypač krikščionims, įkvėps tikėjimas per dieviškąją malonę.
 

Pasaulis, paklusęs nuodėmės struktūroms

36. Taigi reikia pažymėti, kad pasaulis, pasidalijęs į blokus, valdomus griežtų ideologijų, kur vietoj tarpusavio susiklausymo ir solidarumo vyrauja įvairios imperializmo formos, yra ne kas kita, kaip pasaulis, paklusęs „nuodėmės struktūroms“. Daugelis neigiamų faktorių, veikiančių priešingai teisingam bendro visuotinio gėrio supratimui ir pareigai jį įgyvendinti, tarsi sudaro žmogui ir institucijoms labai didelę kliūtį, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo neįveikiama [64].

Jei dėl dabartinės padėties atsiranda įvairiausių snkumų, tai yra pagrindas kalbėti apie „nuodėmės struktūras“, kurių šaltinis, – kaip aš tai atskleidžiau Apaštaliniame laiške Reconciliatio et paenitentia („Susilaikymas ir atgaila“) – yra asmeninės nuodėmės ir kurios visada susijusios su konkrečiais žmonių veiksmais, kurie jas pagimdo, stiprina ir apsunkina jas pašalinti [65]. Šitaip jos stiprėja, plačiai paplinta ir tampa kitų nuodėmių šaltiniais, sąlygojančiais žmonių elgesį.

„Nuodėmė ir „nuodėmės struktūros“ – tai tokios kategorijos, kurios dažnai nepritaikomos esant šiuolaikinei pasaulio situacijai. Vis dėlto nelengva iki galo suprasti tikrovę tokią, kokia ji atsiveria prieš mūsų akis, nenurodžius mus supančio blogio šaknų.

Teisybė, jog galima kalbėti apie „egoizmą“ ir „trumparegystę“, galima galvoti apie „klaidingus politinius išskaičiavimus“, apie neatsargius ekonominius potvarkius“. Ir kiekviename iš šių vertinimų išryškėja etinio arba moralinio charakterio elementas. Žmogaus padėtis yra tokia, kad jam sunku išsamiai išanalizuoti asmenų veiklą bei klaidas, vienaip ar kitaip nepanaudojant etinės tvarkos vertinimų bei rekomendacijų.

Savaime šis vertinimas yra pozityvus, ypač ten, kur jis iki galo nuoseklus ir remiasi tikėjimu vieną Dievą ir Jo įstatymu, kuris reikalauja daryti gera ir uždraudžia elgtis blogai.

Tai ir yra skirtumas tarp visuomeninės – politinės analizės ir formalaus santykio su „nuodėme“ ir „nuodėmės struktūromis“. Laikantis pastarosios koncepcijos, atsižvelgiama į triskart Šventojo Dievo valią, su Jo planais žmonėms, su Jo teisingumu ir gailestingumu. Dievas kupinas gailestingumo, žmogaus Atpirkėjas, gyvenimo Viešpats ir Davėjas reikalauja iš žmogaus aiškaus elgesio, pasireiškiančio jo elgesiu su savo artimu. Čia turime panašumą į Dekalogo „antrąją lentelę“ (žr. 20, 12–17; Įst 5, 16–21); nesilaikymas jų įžeidžia Dievą ir daro žalą artimui, nes pasaulyje sudaromos tokios sąlygos bei kliūtys, kurios gerokai pranoksta žmogaus, kaip individo, veiklą ir trumpą jo gyvenimą. Šitaip į vystymosi procesą tolygiai įtraukiamos tautos, kurių atsilikimas ar lėtas tempas taip pat turėtų būti suprastas šiuo požiūriu.

37. Prie šios religinės tvarkos bendros analizės galima pridurti kai kuriuos ypatingus vertinimus ir tada bus aišku, jog tarp veiklos bei nuostatų, prieštaraujančių Dievo valiai ir artimo gėriui, ir „struktūrų, kurias jos sužadina, patys būdingiausi šiandien atrodo du elementai: pirmiausia tai nežabota pelno aistra; antra – valdžios troškimas, siekiant primesti kitiems savo valią. Norint geriau apibūdinti kiekvieną nuostatą, galima joms pritaikyti terminą „bet kuria kaina“. Kitaip tariant, mes atsiduriame prieš žmogaus pažiūrų absoliutizaciją su visais galimais jos padariniais.

Net jei savaime šios dvi pažiūros yra atskiros, galinčios egzistuoti viena be kitos, tai panoramoje, kuri iškyla prieš mūsų akis, jos abi yra tvirtai susijusios, nepaisant to, kuri vyrauja.

Žinoma, ne vien atskiri žmonės tampa šio dvigubo nuodėmės veikimo aukomis; jomis taip pat gali tapti ištisos nacijos ir blokai. Taip susidaro dar palankesnės sąlygos praktikuoti „nuodėmės struktūras“, apie kurias aš jau kalbėjau. Jei kai kurios šiuolaikinės „imperializmo“ formos būtų vertinamos šių moralinių kriterijų požiūriu, būtų matyti, kad kai kuriuose nutarimuose, kurie priimti vien dėl ekonominių bei politinių motyvų, slypi tikrosios pagoniško kulto formos: pinigų garbinimas, ideologija, klasės bei technologijos.

Tokią analizę aš čia pateikiau tam, kad atskleisčiau blogio, su kuriuo akis į akį susiduria tautos vystymosi kelyje, tikrąją prigimtį: tai moralinis blogis, kylantis iš daugybės nuodėmių, iš kurių susidaro „nuodėmės struktūros“. Nustačius blogio prigimtį, galima orientuoti žmogaus elgesį nurodant teisingą kelią, kuriuo eidamas jį įveiktų.
 

Reikia drąsos pradėti kelionę

38. Tai ilgas ir sudėtingas kelias, kuriame nuolat atsiranda kliūčių dėl sumanymų silpnumo bei žmogiško nepastovumo juos įgyvendinant arba dėl pasikeitusių aplinkos sąlygų, kurių neįmanoma numatyti. Vis dėlto reikia drąsos pradėti kelionę, ir ten, kur jau žengti keli žingsniai ar nueita dalis kelio, reikia eiti iki pabaigos.

Tokių apmąstymų kontekste pasiryžimas leistis į kelionę ir tęsti žygį svarbus pirmiausia moraliniu požiūriu, jį tikintieji supranta kaip reikalavimą įvykdyti Dievo valią, kaip vienintelį teisingą etikos principą, vertą didžios pagarbos.

Tikėkime, kad žmonės be konkretaus tikėjimo supras, jog kliūtys, trukdančios visiškam išsivystymui, nėra vien ekonominio pobūdžio, kad jos priklauso nuo svarbesnių pažiūrų, kurios labai svarbios žmogui kaip absoliučios vertybės. Štai kodėl reikia tikėtis, kad tie, kurie vienaip ar kitaip jaučiasi atsakingi už savo artimus, už „žmogiškesnį gyvenimą“, įkvėpti ar neįkvėpti religinio tikėjimo, gerai supranta, jog būtina neatidėliojant pakeisti dvasines pažiūras, kurios apibūdina kiekvieno žmogaus santykius su pačiu savimi, su artimu, net su tolimiausiomis žmonių bendruomenėmis, taip pat ir su gamta; visa tai susiję su tokiomis aukščiausiomis vertybėmis kaip bendras gėris arba pakartojant puikų enciklikos Populorum progressio išsireiškimą, – „visiškas kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos vystymasis“ [66].

Krikščionims, kaip ir visiems tiems, kurie supranta tikrąją teologinę žodžio „nuodėmė“ prasmę, elgesio, mąstymo arba gyvenimo būdo pakeitimas, kalbant bibline kalba, reiškia „atsivertimą“ (žr. Mk 1, 15; Lk 13, 3. 5; Iz 30, 15). Šis atsivertimas kaip tik ir rodo ryšį su Dievu, su kalte, jos padariniais, kartu ir su artimu, atskiru žmogumi arba bendruomene. Dievas, kuris „laiko savo rankoje galingojo širdį“ [67] ir valdo visų žmonių širdis, laikydamasis savo pažado, per savo Dvasią „akmenines širdis“ gali pakeisti į „kūniškas širdis“ (žr. Ez 36, 26).

Trokštamo atsivertimo kelyje, kuris veda į moralinių kliūčių nugalėjimą, kaip teigiama moralinė vertybė pasirodo vis didėjantis tarpusavio priklausomumas tarp žmonių ir tautų sąmoningumas. Tas faktas, kad įvairiose pasaulio šalyse žmonės jaučia – lyg tai liestų juos pačius – neteisybes ir žmogaus teisių pažeidimus toli esančiose šalyse, kur jie, be abejo, niekad nenuvyks, yra kitos susitelkusios sąmonėje tikrovės ženklas, įgaunantis moralinę reikšmę.

Visų pirma, tai liečia tarpusavio priklausomumą, pajaustą tartum būtiną santykių šiuolaikiniame pasaulyje sistemą su savo ekonominiais, kultūriniais, politiniais ir religiniais komponentais ir iškeltą į moralinės kategorijos gretas.

Teisingas atsakas į šį taip suprantamą tarpusavio priklausomumą, kaip moralinė ir visuomeninė pažiūra, kaip „dorybė“, yra solidarumas. Taigi toks solidarumas nėra jausmas miglotos užuojautos ar paviršutiniško graudulio dėl blogio, kurį patyrė tokia daugybė asmenų, tiek artimų, tiek tolimų.

Priešingai, tai tvirtas ir atkaklus nusistatymas dirbti dėl bendro gėrio, t.y. dėl visų ir kiekvieno gerovės, nes visi mes iš tiesų esame atsakingi už visus. Toks nusistatymas yra pagrįstas tvirtu įsitikinimu, jog visiškam išsivystymui trukdo pelno ir valdžios troškimas, apie ką jau esame kalbėję. Tokios pažiūros ir „nuodėmės struktūros“ gali būti nugalėtos (žinoma, per dievišką malonę) tik diametraliai priešingu elgesiu: rūpinimusi artimo gerove, pasirengimu (evangeline šio termino prasme) „žūti“ už kitą, užuot jį išnaudojus, ir „tarnauti jam“, užuot engus jį trokštant sau pelno (žr. Mt 10, 40–42; 25; Mk 10, 42–45; Lk 22, 25–27).
 

Už solidarumo sąmoningumo sustiprėjimą

39. Solidarumas kiekvienoje visuomenėje tik tuomet visiškai priimtinas, kai jos nariai laiko vieni kitus asmenybėmis. Įtakingesnieji, kurie valdo didesnę dalį bendrų gėrybių bei tarnybų, privalėtų jaustis atsakingi už silpnesniuosius ir būti pasirengę dalytis su jais tuo, ką turi. Savo ruožtu silpnesnieji dėl to paties solidarumo neturėtų būti pasyvūs arba visuomeninio audinio griovėjai, bet ginti savo pagrįstas teises ir dirbti ką galėdami dėl visų gerovės. Savo ruožtu tarpinės grupės neturėtų primygtinai teikti pirmenybę savo egoistiniams interesams, bet turėtų atsižvelgti į kitų interesus.

Šių dienų pasaulyje pozityviu ženklu reikia laikyti didėjantį neturtingųjų solidarumą, jų savitarpio pagalbą, viešus pasirodymus visuomeninio gyvenimo sferoje nevartojant jėgos, bet išsakant savo pageidavimus ir reikalaujant teisių prieš visuomeninės valdžios neveiksmingumą ir korupciją.

Dėl tų pačių evangelinių įsipareigojimų Bažnyčia pašaukta būti šalia vargšų, suprasti jų teisingus reikalavimus, padėti juos įgyvendinti, neišleidžiant iš akių atskirų grupių gėrio visuotinio gėrio rėmuose.

Analogiškai tas pats kriterijus taikomas ir tarptautiniuose santykiuose. Tarpusavio priklausomumas turi virsti solidarumu, kuris pagrįstas principu, kad sukurtos gėrybės yra dėl visų: visa, ką gamina pramonė, perdirbdama žaliavas, naudodama darbo išteklius, privalo tolygiai tarnauti visų gėriui.

Įveikdamos įvairaus tipo imperializmą ir norą išlaikyti hegemoniją, galingiausios ir turtingiausios tautos privalo prisiimti atsakomybę už kitus, kad susiformuotų tikroji tarptautinė sistema, kuri vadovautųsi visų tautų lygybės principu ir būtina jų teisėtų skirtumų pagarba. Ekonominiu atžvilgiu silpniausios šalys arba šalys, esančios prie išnykimo ribos, privalo kiek galėdamos, padedant kitoms tautoms ir tarptautinei bendruomenei, prisidėti prie bendro gėrio savo humanitariniais bei kultūriniais turtais; priešingu atveju juos praras visam laikui.

Solidarumas padeda mums įžvelgti „kitame“ asmenyje, tautoje ar nacijoje, ne tik įrankį, kurio sugebėjimą dirbti ar fizinį ištvermingumą galima pigiai panaudoti ir kurį galima išmesti, kai niekas juo nebesinaudoja, bet į mus „panašų“, tam tikrą „pagalbą“ (žr. Pr 2, 18, 20), kuri lygiai kaip ir mes privalo dalyvauti gyvenimo pokylyje, į kurį visus žmones pakvietė Dievas. Todėl svarbu pažadinti žmonių ir tautų religinę sąmonę.

Tik šitaip galima pašalinti kitų eksploataciją ir sustabdyti naikinimą. Tokie faktai, kai šiuolaikinis pasaulis pasidalijęs į priešiškus blokus, kelia karo pavojų ir didelį susirūpinimą saugumu, dėl to neretai daroma žala autonomijai, apsisprendimo laisvei ir netgi teritoriniam silpnesnių tautų, atsidūrusių vadinamosiose „įtakos zonose“ bei „saugumo perimetruose“, vientisumui.

„Nuodėmės struktūros“ ir nuodėmės, kurios jas sudaro, radikaliai prieštarauja taikai ir vystymuisi, nes vystymasis, pasak garsaus Pauliaus VI enciklikos posakio, yra „naujas taikos vardas“ [68].

Vadinasi, mūsų siūlomas solidarumas yra taikos, o kartu ir vystymosi kelias. Iš tiesų, taika visame pasaulyje yra neįmanoma, jei atsakingi žmonės nepripažįsta, jog savitarpio priklausomumas pats savaime reikalauja įveikti blokų politiką, atsisakyti visokių ekonominio, karinio ar politinio imperializmo formų, o savitarpio nepasitikėjimą pakeisti bendradarbiavimu, kuris kaip tik yra deramas atskirų žmonių ir tautų solidarumo aktas.

Mano gerbiamo pirmtako Pijaus XII pontifikato devizas buvo: Opus iustitiae pax – taika yra teisingumo vaisius. Šiandien su tokiu pat teisingumu ir tokia pat biblinio įkvėpimo jėga (žr. Iz 32, 17; Jok 3, 18) galėtume pasakyti: Opus solidaritatis pax – taika yra solidarumo vaisius.

Taip trokštamos visų taikos tikslas bus tikrai pasiektas įgyvendinus visuomeninį ir tarptautinį teisingumą, taip pat dėl dorybių, kurios sudaro palankias sąlygas taikiam sambūviui ir moko visus gyventi vienybėje (duodant ir gaunant) kartu siekiant sukurti naują visuomenę ir geresnį pasaulį.
 

Solidarumas krikščioniškojo tikėjimo šviesoje

40. Solidarumas, be jokios abejonės, yra krikščioniška dorybė. Jau ligšioliniame vystymesi galima pamatyti daugybę lietimosi taškų, tarp jų ir meilės, kuri yra skiriamasis Kristaus mokinių ženklas (žr. Jn 13, 35).

Tikėjimo šviesoje solidarumas stengiasi pranokti save, įgauti ypatingą krikščionišką visiško nesavanaudiškumo, atleidimo ir sutaikinimo matą. Tada artimas nėra vien žmogus su savo teisėmis ir visuotine lygybe visų atžvilgiu – jis yra gyvas Dievo Tėvo paveikslas, atpirktas Kristaus krauju, ir yra nuolat veikiamas Šventosios Dvasios, vadinasi, jį reikia mylėti, net jeigu tai ir priešas, tokia pat meile, kokia yra mylimas Viešpats, ir reikia būti pasirengusiam pasiaukoti dėl jo, neišskiriant net didžiausios aukos: „Atiduoti gyvybę už brolius“ (žr. 1 Jn 3, 16).

Tada visuotinės Dievo tėvystės, visų žmonių brolybės Kristuje, kaip „sūnų Sūnuje“, Šventosios Dvasios buvimo ir gaivinančio jos veikimo supratimas bus naujas kriterijus aiškinant mūsų pasaulio suvokimą. Per žmogiškuosius ir gamtinius ryšius, kurie yra tokie tvirti ir glaudūs, tikėjimo šviesoje išryškėja naujas žmonių giminės vienybės modelis, kuriuo galiausiai turėtų vadovautis solidarumas. Šis aukščiausios vienybės modelis, atspindintis vidinį vieno Dievo trijuose asmenyse gyvenimą, yra tai, ką mes, krikščionys, vadiname žodžiu „bendravimas“.

Šis ypatingas krikščioniškas bendravimas, pavydulingai saugojamas, plėtojamas ir praturtinamas Viešpačiui padedant, yra Bažnyčios pašaukimo būti „sakramentu“ siela, aukščiau minėta žodžio prasme.

Vadinasi, solidarumas turi prisidėti įgyvendinant šį dieviškąjį sumanymą tiek individualiame, tiek nacionaliniame ir tarptautiniame visuomenės gyvenime.

„Išsigimę mechanizmai“ ir „nuodėmės struktūros“, apie kurias jau kalbėjome, gali būti nugalėtos tik praktikuojant žmogiškąjį ir krikščioniškąjį solidarumą, tokį, kuriam Bažnyčia visus skatina ir kurį be atvangos plėtoja. Tik šitaip dauguma teigiamos energijos bus visiškai išlaisvinta vystymosi ir taikos naudai.

Dauguma Bažnyčios kanonizuotų šventųjų puikiai iliustruoja tokį solidarumą ir gali būti pavyzdys sunkiomis šiuolaikinėmis sąlygomis. Iš jų man norėtųsi prisiminti šventąjį Petrą Klaverą, kuris tarnavo vergams Kartagene (Indija), ir šventąjį Maksimilijoną – Mariją Kolbę, kuris atidavė savo gyvybę už nepažįstamą jam kalinį Aušvico – Osvencimo koncentracijos stovykloje.
 

VI. KELETAS ATSKIRŲ ORIENTACIJŲ
 

41. Bažnyčia nepateikia techninių atsilikimo problemos sprendimų, kaip apie tai yra kalbėjęs Popiežius Paulius VI savo enciklikoje [69]. Iš tiesų, ji nesiūlo ekonominių ir politinių sistemų bei programų, neteikia pirmenybės vienam ar kitam, svarbu, kad būtų deramai gerbiamas ir stiprinamas žmogaus orumas ir kad Bažnyčia pati turėtų pakankamai erdvės savo pašaukimui įgyvendinti pasaulyje.

Tačiau Bažnyčia yra „žmonijos teisių žinovas“ [70], o tai neišvengiamai verčia ją plėsti savo religinę misiją įvairiose srityse, kur žmonės plėtoja savo veiklą siekdami laimės, kuri visada yra santykinė ir šiame pasaulyje galima tik priklausomai nuo asmens kilnumo.

Savo pirmtakų pavyzdžiu man derėtų pakartoti, jog viso to, kas susiję su žmogaus ir tautų kilnumu, kaip ir tikrojo vystymosi atveju, negalima traktuoti kaip „techninės“ problemos. Kitaip vystymasis netektų savo tikrojo turinio, ir mes įvykdytume išdavystės aktą žmogaus ir tautų, kuriems jis turi tarnauti, atžvilgiu.

Štai kodėl Bažnyčia šiandien, kaip prieš dvidešimt metų, taip ir ateity, turi tarti savo žodį apie tikrojo vystymosi prigimtį, sąlygas, reikalavimus ir tikslus, kartu ir apie kliūtis, su kuriomis jis susiduria. Šitaip Bažnyčia vykdo savo evangelizacijos misiją, ir jos pirmasis indėlis neatidėliotinai sprendžiant vystymosi problemą yra tiesos skelbimas apie Kristų, apie save pačią ir žmogų, jos pritaikymas konkrečiai situacijai [71].

Šiam tikslui pasiekti Bažnyčios naudojama priemonė yra jos socialinė doktrina. Esant sunkiai šiuolaikinei padėčiai, kad būtų lengviau konkrečiai formuluoti problemas ir geriau jas spręsti, reikalinga plėsti tikslesnį žinių ir platesnio „mąstymo principų vertinimo kriterijų ir veikimo direktyvų visumą“, pasiūlytą jos mokyme [72].

Aišku, kad klausimai, kurie mums iškyla, visų pirma yra moralinio pobūdžio, ir nei vystymosi problemos analizė, nei priemonės šiems sunkumams nugalėti negali abstrahuotis nuo šio esminio momento.

Bažnyčios socialinė doktrina nėra „trečias kelias“ tarp liberaliojo kapitalizmo ir marksistinio kolektyvizmo arba kita mažiau radikalių sprendimų galimybė: ji pati sudaro kategoriją. Ji taip pat nėra ir ideologija, tai atidaus apmąstymo apie sudėtingą žmogaus egzistencijos visuomenėje ir tarptautiniame kontekste tikrovę, tikslus rezultatų susumavimas, remiantis tikėjimo ir bažnytinėmis tradicijomis. Jos pagrindinis tikslas – aiškinti tą tikrovę, tiriant kiek ji atitinka Evangelijos mokymo apie žmogų ir jo žemišką bei transcendentinį pašaukimą orientacijas ir kiek su jomis nesutampa; taigi jos tikslas yra orientuoti krikščioniškąjį elgesį. Štai kodėl ji priklauso ne ideologijos, o teologijos, ypač moralinės teologijos, sričiai.

Socialinės doktrinos mokymas ir propagavimas yra Bažnyčios evangelizacijos misija. Jei turime omenyje doktriną, skirtą žmogaus elgesio orientavimui, tai jai svarbu kiekvieno „įsipareigojimas teisingumui“, nelygu koks jo vaidmuo, pašaukimas ir kokios sąlygos.

Evangelizacijos mokymo, įeinančio į Bažnyčios pranašavimo funkciją, taikymas visuomeninėje sferoje taip pat apima blogio ir neteisingumo demaskavimą. Vertėtų pabrėžti, jog mokymas visada svarbesnis už demaskavimą, tačiau vienas negali abstrahuotis nuo kito, nes paskutinysis yra tikrasis pačios aukščiausios motyvacijos pagrindas ir jėga.
 

Bažnyčios socialinės doktrinos propagavimas

42. Šiandien labiau negu kada nors anksčiau Bažnyčios socialinė doktrina privalo turėti tarptautinę perspektyvą II Vatikano Susirinkimo [73], naujausių enciklikų [74] ir ypač enciklikos, kurią mes minime kalbamuoju momentu [75], dvasia. Vadinasi, vertėtų iš naujo peržiūrėti ir pagilinti šioje šviesoje tipines temas ir orientacijas, kurias paskutiniaisiais metais palietė Bažnyčios Mokymas.

Norėčiau paminėti vieną momentą: pasirinkimą arba privilegijuotą meilę vargdieniams. Tas pasirinkimas, arba ypatinga prioriteto forma, yra krikščioniškojo gailestingumo praktika, kurią liudija visa Bažnyčios tradicija. Ji susijusi su kiekvieno krikščionio gyvenimu tiek, kiek jis seka Kristaus gyvenimą, bet ji taip pat tinka mūsų visuomeniniam atsakingumui, taigi ir mūsų gyvenimo būdui, sprendimams, kuriuos mes privalome nuosekliai priimti dėl gėrybių nuosavybės ir panaudojimo.

Tačiau šiandien, atsižvelgiant į visuomeninio klausimo pasaulinį mastą [76], ši privilegijuota meilė, kaip ir sprendimai, kurių ji iš mūsų reikalauja, privalo apimti daugybę badaujančiųjų, elgetų, benamių, žmonių, negaunančių medicininės pagalbos ir jau nebetikinčių geresne ateitimi: negalima nepaisyti tokios tikrovės egzistavimo. Jos ignoravimas reikštų, jog save sutapatiname su „puotaujančiu turtuoliu“, kuris dėjosi nematąs jo maldaujančio Lozoriaus, gulinčio prie jo rūmų vartų (žr. Lk 16, 10–31) [77].

Mūsų kasdienis gyvenimas privalo atsižvelgti į šią tikrovę, kaip ir į mūsų politinės bei ekonominės tvarkos sprendimus.

Tautų ir Tarptautinių organizacijų atsakingi asmenys, kurie savo planuose privalo pirmiausia atsižvelgti į tikrąjį žmogiškąjį kriterijų, turi nepamiršti, jog į pirmąją vietą reikia kelti didėjantį skurdo fenomeną. Deja, užuot mažėjęs, vargdienių skaičius didėja ne tik menkai išsivysčiusiose šalyse, bet ir (kas ne mažiau skandalinga) labiausiai išsivysčiusiose šalyse.

Būtina dar sykį priminti būdingą krikščioniškos socialinės doktrinos principą: šio pasaulio gėrybės iš pat pradžių yra skirtos visiems [78]. Teisė į privatinę nuosavybę yra priimtina ir būtina, bet, deja, ji nepaiso šio principo. Iš tiesų, virš nuosavybės kybo „socialinė ipoteka“ [79], t.y. joje, kaip vidinė kokybė, išskiriama visuomeninė funkcija, pagrįsta ir pateisinama visuotinio gėrybių paskirstymo principu. Įsipareigojime dėl vargšų negalima pamiršti ypatingos skurdo formos, t.y. prarastų pagrindinių žmogaus teisių, ypač pamintos teisės į religinę laisvę bei teisės į ekonominę iniciatyvą.
 

Konkretūs darbai dėl vargšų

43. Aktyvus rūpinimasis vargšais, – kurie, pasak tokios išraiškingos formuluotės, yra „Viešpaties vargdieniai“ [80], - visuose lygiuose turi reikštis konkrečiais veiksmais, siekiant ryžtingai įvykdyti daugelį būtinų reformų.

Atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes, turi būti vykdomos neatidėliotinos reformos ir numatomos priemonės joms įgyvendinti; bet negalima užmiršti ir tų reformų, kurios reikalingos dėl sutrikusios tarptautinės pusiausvyros, apie kurią mes ką tik kalbėjome.

Dėl to kaip tik ir norėčiau jas priminti: tarptautinės prekybos sistemos reformą, apsunkintą protekcionizmo ir didėjančio bilateralizmo; reforma tos tarptautinės piniginės ir finansinės sistemos, kurią šiandien mes linkę pripažinti nepakankama; technologijos mainų ir jos tinkamo panaudojimo; būtinybę peržiūrėti esamą Tarptautinių organizacijų struktūrą tarptautinės juridinės teisės požiūriu.

Tarptautinė prekybos sistema šiandien neretai diskriminuoja besivystančiose šalyse pradėjusią formuotis pramonės produkciją ir skurdina žaliavų tiekėjus. Be to, egzistuoja tam tikras tarptautinis darbo pasidalijimas, pagal kurį kai kurių šalių, neturinčių efektyvių darbo įstatymų arba silpnai juos taikančių, mažos savikainos prekės parduodamos kituose pasaulio kraštuose, atnešdamos didelius pelnus įmonėms, kurios specializuojasi tokio tipo nežinančioje ribų gamyboje.

Pasaulinė piniginė ir finansinė sistema pasireiškia griežčiausiu mainų metodu ir suinteresuotumo procentų svyravimu mokesčių balanso ir neturtingų šalių įsiskolinimo situacijos nenaudai.

Technologijos ir jų perkėlimas šiandien yra viena iš svarbiausių tarptautinių mainų problemų ir duoda daug nuostolių. Neretai besivystančios šalys negauna būtinos technologijos arba gauna tokią, kuri joms visiškai nereikalinga.

Daugumos nuomone, tarptautinės organizacijos, atrodo, pasiekė tokią savo vystymosi stadiją, kai reikia atidžiai peržiūrėti veikimo mechanizmus, administracines išlaidas ir efektyvumą ir kiek įmanoma juos pataisyti. Žinoma, toks delikatus procesas negalimas be visų bendradarbiavimo. Jis linkęs aplenkti politines varžybas, atmesti norą pasinaudoti šiomis Organizacijomis, siekiant asmeninių tikslų, tuo tarpu jų vienintelė paskirtis – tarnautibendram gėriui.

Egzistuojančios Institucijos ir Organizacijos daug nuveikė dėl tautų. Vis dėlto naujame ir sunkiame savo tikrojo vystymosi etape šiandien žmonijai reikia aukštesnės tarptautinio masto organizacijos, kuri tarnautų viso pasaulio visuomenėms, ekonomikoms ir kultūroms.

Savaveiksmiškumo būtinumas

44. Vystymasis visų pirma reikalauja savaveiksmiškumo iš tų šalių, kurios pačios jo trokšta [81]. Kiekviena iš jų privalo veikti prisiimdama atsakomybę, nelaukdama visko iš turtingųjų šalių, bet bendradarbiaudama su kitomis, esančiomis tokioje pat situacijoje. Kiekviena šalis turi ištirti ir pagal galimybes panaudoti savo laisvės erdvę. Kiekviena privalo imtis iniciatyvos sprendžiant svarbias visuomenės problemas. Kiekviena taip pat privalo atsižvelgti į esamus realius poreikius, taip pat ir į teises bei pareigas, būtinas jų patenkinimui. Tautų vystymąsi palankiausiai tegali nulemti jų pačių pastangos ir, suprantama, bendradarbiavimas su kitomis tautomis.

Šia prasme svarbu, kad besivystančios šalys sudarytų palankias sąlygas kiekvieno piliečio gerovei ir galimybę pasinaudoti laisva kultūros bei kita informacija. Visa tai, kas padeda likviduoti neraštingumą ir pasiekti elementarų išsilavinimą, ką siūlė enciklika Populorum progressio [82], – o toks tikslas dar toli gražu nėra pasiektas daugelyje pasaulio regionų, – yra tiesioginis indėlis į tikrąjį vystymąsi.

Kad galėtų žengti šiuo keliu, šalys privalo pačios apibrėžti savo prioritetus ir aiškiai žinoti savo poreikius atsižvelgiant į specifines gyventojų sąlygas, geografinę padėtį ir kultūrines tradicijas.

Kai kurios šalys privalo plėsti maisto produktų gamybą, kad visada turėtų pakankamai atsargų prasimaitinti ir gyventi. Šių dienų pasaulyje, kur badas pareikalauja daugybės aukų, ypač daug miršta vaikų, yra šalių, kurios, nors ir nėra labai išsivysčiusios, sugebėjo pasiekti maisto produktų autonomiją ir netgi eksportuoti maisto produktus.

Kitos šalys turi pertvarkyti kai kurias neteisingas struktūras, būtent, savo politines institucijas, kad pakeistų išsigimusius, diktatoriškus ir autoritarinius režimus demokratiniais režimais, sudarančiais palankias sąlygas bendradarbiavimui. Mes trokštame, kad šis procesas stiprėtų ir tvirtėtų, nes politinės bendruomenės „sveikata“, pasireiškianti visų piliečių laisvu dalyvavimu valstybiniuose reikaluose ir atsakomybe už juos, teisės tvirtumu, pagarba žmogaus teisėms ir jų išaukštinimu, yra „kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos“ vystymosi būtina sąlyga bei tvirta garantija.
 

Vargingiausių šalių tarpusavio solidarumas

45. Tai, apie ką kalbėjome, negali būti įgyvendinta be visų bendradarbiavimo, ypač tarptautinės bendrijos solidarumo, kuris būtinas visiems, net ir labiausiai nutolusiems. Tačiau besivystančios šalys privalo solidarizuotis vienos su kitomis ir su labiausiai atsiskyrusiomis pasaulio šalimis.

Pavyzdžiui, pageidautina, kad toje pačioje geografinėje padėtyje esančios šalys nustatytų bendradarbiavimo formas, kurios padėtų tapti mažiau priklausomomis nuo galingesnių gamintojų; kad jos atidarytų savo sienas tos pačios zonos gaminiams; ištirtų galimybes savo produkcijai papildyti; kad jos vienytųsi kurdamos tokias tarnybas, kurių nė viena iš jų atskirai negali suorganizuoti; kad jos plėstų bendradarbiavimą piniginėje ir finansinėje sferoje.

Tarpusavio priklausomumas daugelyje šių šalių jau tapo realybe. Jo pripažinimas ir pastangos jį suaktyvinti yra sprendimas prieš visišką priklausomybę nuo turtingesnių ir galingesnių šalių, nukreiptas trokštamo vystymosi kryptimi, niekam savęs nepriešpriešinant, bet išryškinant savo galimybes ir maksimaliai jas panaudojant. Toje pačioje geografinėje padėtyje esančios besivystančios šalys, ypač tos, kurios priklauso vadinamosioms „Pietų šalims“, gali ir privalo kurti (kas jau pradėta daryti su daug žadančia perspektyva) naujas regionines organizacijas, kurios vadovautųsi lygybės, laisvės ir dalyvavimo nacijų sandraugoje kriterijais.

Visuotinis solidarumas kaip būtinos sąlygos reikalauja autonomijos bei savarankiškumo ir ką tik minėtų organizacijų viduje. Kartu jis reikalauja ir nuolatinio pasirengimo aukotis dėl pasaulinės bendruomenės.
 

VII. IŠVADOS
 

46. Tautos ir atskiri žmonės trokšta savo išsivadavimo: visapusiško vystymosi paieškos yra ženklas, kad jie trokšta įveikti daugybę kliūčių, trukdančių jiems gyventi „žmogiškesnį gyvenimą“.

Netrukus po to, kai pasirodė enciklika Populorum progressio, kai kuriose Katalikų Bažnyčiose, ypač Lotynų Amerikoje, paplito naujas skurdo ir silpno išsivystymo problemų traktavimas, kuris pavertė išsivadavimą pagrindine kategorija ir pirmuoju veiklos principu.

Teigiamos vertybės, taip pat ir nukrypimai bei jų pavojai, susiję su šia apmąstymų ir teologinių studijavimų forma, savo laiku buvo paženklinti Bažnyčios Mokymo [83].

Vertėtų pridurti, kad troškimas išsivaduoti iš visų vergovės formų žmogui ir visuomenei yra kažkas kilnaus ir brangaus. Kaip tik to ir siekia vystymasis, arba greičiau, išsivadavimas ir vystymasis, jeigu atsižvelgsime į glaudų šių dviejų realybių ryšį.

Vien tik ekonominis išsivystymas negali išvaduoti žmogaus, priešingai, galų gale jis dar labiau jį pavergia. Vystymasis, kuris neapima kultūrinių, transcendentinių ir religinių žmogaus ir visuomenės dydžių, mažai prisideda prie tikrojo išsivadavimo, nes nepripažįsta šių dydžių egzistavimo ir nelaiko jų savo tikslu. Žmogus yra visiškai laisvas tada, kai pats jaučia savo teisių ir pareigų pilnatvę; tą galima pasakyti ir apie visą visuomenę.

Pagrindinė kliūtis, kurią reikia nugalėti siekiant tikrojo išsivadavimo, yra nuodėmė ir jos struktūros, atsirandančios, kai nuodėmė didėja ir plinta [84].

Laisvė, kurią mums suteikė Kristus (žr. Gal 5, 1), skatina mus pasikeisti, kad taptume visų tarnais. Šitaip vystymosi ir išsivadavimo procesus praktiškai sukonkretina solidarumas, t.y. meilė ir tarnystė artimui, ypač patiems vargingiausiems: „Nes ten, kur nėra tiesos ir meilės, išsivadavimo procesas baigiasi laisvės, netekusios atramos, praradimu“ [85].
 

Bažnyčia pasitiki žmogumi

47. Turėdama liūdną pastarųjų metų patirtį ir matydama dažniausiai neigiamą dabartinio laikotarpio panoramą, Bažnyčia laiko savo pareiga padėti įveikti kliūtis, kurios dėl pertekliaus ar stokos trukdo vystymuisi, kartu įkvėpti pasitikėjimą tikru išsivadavimu. Šis pasitikėjimas ir galimybė galiausiai remiasi Bažnyčios dieviškojo pažado suvokimu, jog dabartinė istorija neužsisklendžiai savyje, o yra atvira DIevo Karalystei.

Bažnyčia taip pat tiki žmogumi, nors ir žino jo polinkį niekšybėms, nes ji mato, jog, nepaisant nuodėmės palikimo ir nuodėmės, kurią kiekvienas gali padaryti, žmogaus prigimtyje yra gerų savybių ir energijos, kad joje glūdi pagrindinis „gerumas“ (Pr 1, 31), nes Žmogus yra Kūrėjo paveikslas atpirkėjiškoje Kristaus įtakoje, kurs „tam tikru būdu susivienijo su visais žmonėmis“ [86], ir dar todėl, kad veiksminga Šventoji Dvasia „pripildė pasaulį“ (Išm 1, 7).

Štai kodėl negali būti pateisinami nei neviltis, nei pesimizmas, nei abejingumas. Kad ir su kartėliu, bet reikia pasakyti, jog taip, kaip nusidedama iš egoizmo ir besaikio troškimo pelno bei valdžios, taip gali suklysti ir susidūrę su būtinais poreikiais daugybė menko išsivystymo žmonių iš baimės, neryžtingumo, tiesiai pasakius, iš niekšiškumo.

Mes visi pašaukti ir netgi privalome priimti baisų antrojo tūkstantmečio paskutiniojo dešimtmečio iššūkį todėl, kad mums visiems gresia neišvengiamas pavojus: pasaulinė ekonominė krizė, karas be nugalėtojų ir nugalėtųjų. Tokios grėsmės akivaizdoje skirtumas tarp turtingų ir neturtingų asmenų bei turtingų ir neturtingų šalių galėtų atrodyti mažareikšmis, jei tai neliestų didesnės atsakomybės tų, kurie turi daugiau ir gali daugiau duoti.

Tačiau tokia motyvacija nėra nei vienintelė, nei pagrindinė. Būtina turėti omeny žmogaus asmens orumą, kurį saugoti ir kelti mums patikėjo Kūrėjas ir kuriam griežtai įpareigoti bei atsakingi už jį visi žmonės nepaisant istorinių sąlygų. Esant šiuolaikinei padėčiai, kaip jau daugelis įsitikino, šis orumas negerbiamas. Visi mes esame pašaukti dalyvauti šioje taikioje kampanijoje, kuriai būtina vadovauti taikiomis priemonėmis, siekiant taikingo vystymosi, išsaugoti pačią gamtą ir mus supantį pasaulį. Bažnyčia taip pat jaučiasi tvirtai einanti šiuo keliu, tikėdama laiminga baigtimi.

Štai kodėl, sekdamas Popiežiaus Pauliaus VI pavyzdžiu enciklikoje Populorum progressio [87], aš norėčiau paprastai ir nužemintai kreiptis į visus be išimties žmones, kad jie, supratę dabartinio momento rimtumą ir savo asmeninę atsakomybę už savo asmeninį ir šeimyninį gyvenimo būdą, gėrybių naudojimą, pilietinį dalyvavimą, savo indėlį į ekonominius bei politinius nutarimus, ir patys dalyvautų nacionaliniame ir tarptautiniame planavime, įgyvendintų priemones, įkvėptas solidarumo ir privilegijuotos meilės vargšams. To reikalauja aplinkybės, o pirmiausia žmogaus asmens kilnumas, žmogaus, kuris yra nesugriaunamas Dievo-Kūrėjo paveikslas, identiškas paveikslas kiekviename iš mūsų.

Tame darbe turi būti pavyzdžiu ir vadovu Bažnyčios sūnūs, nes jie pagal paties Jėzaus Nazareto sinagogoje paskelbtą programą yra pašaukti „nešti gerą naujieną vargdieniams (...), skelbti belaisviams išvadavimą, akliesiems – regėjimą, vaduoti prislėgtuosius ir skelbti meilę Dievo Vardui“ (Lk 4, 18–19). Vertėtų pabrėžti svarbų pasauliečių, vyrų ir moterų, vaidmenį, apie kurį buvo kalbama neseniai įvykusioje Sinodo Asamblėjoje. Jie privalo pagyvinti laikiną tikrovę krikščionišku uolumu ir tapti taikos ir teisingumo liudytojais bei kūrėjais.

Ypač norėčiau kreiptis į tuos, kurie per krikšto sakramentą ir to paties Credo išpažinimą dalyvauja su mumis tikrajame bendravime, net jeigu jis ir nėra tobulas. Aš įsitikinęs, kad susirūpinimas, pareikštas dabartiniame laiške, kaip ir motyvacijos, kurios jį pagyvina, yra jiems žinomi, nes juos įkvepia Jėzaus Kristaus Evangelija. Čia mes atrandame naują kvietimą vieningai liudyti mūsų bendrus įsitikinimus dėl žmogaus kilnumo, žmogaus, Dievo sukurto, Kristaus išgelbėto, Dvasios pašventinto ir pašaukto gyventi šiame pasaulyje tokį gyvenimą, kuris atitinka jo kilnumą.

Šį kvietimą, priklausantį visiems didžiųjų pasaulio religijų mokiniams, aš tiesiogiai siunčiu tiems, kurie su mumis dalijasi Abraomo, „mūsų tikėjimo tėvo“ (žr. Rom 4, 11–12) [88], palikimu ir Senojo Testamento tradicija, – Žydams ir tiems, kurie, kaip ir mes, tiki teisingą ir gailestingą Dievą, – musulmonams.

Praėjusių metų spalio 27 d. Asyžiuje, Šventojo Pranciškaus Asyžiečio mieste, įvykęs susitikimas, kurio tikslas buvo pasimelsti ir priimti įsipareigojimus dėl taikos, ištikimai laikantis savo religinių įsitikinimų, parodė visiems, kokia svarbi taikai ir jos būtinai sąlygai, – „kiekvieno žmogaus bei visos žmonijos“ vystymasis, – yra religinė problema, ir kiek jų visiškas įgyvendinimas priklauso nuo mūsų ištikimybės tikinčiųjų pašaukimui. Nes ji visų pirma priklauso nuo Dievo.
 

Nuspėti karalystės šlovę

48. Bažnyčia žino, jog nė vienas laikinas laimėjimas negali būti sutapatintas su Dievo Karalyste, ir kad visi laimėjimai yra tik atšvaitas šlovės tos Karalystės, kurios mes laukiame istorijos pabaigoje, kai sugrįš Viešpats. Bet šis laukimas niekada negalės pateisinti žmonių abejingumo konkrečiomis situacijomis ir visuomeniniame, nacionaliniame bei tarptautiniame gyvenime, nes viena (ypač dabartiniu metu) sąlygoja kita.

Netgi neužbaigtume ir laikinume niekas nebus prarasta ir tuščia iš to, ką galime ir privalome įgyvendinti visų bendromis pastangomis ir padedant dieviškai malonei tam tikru istoriniu momentu, kad žmonių gyvenimas taptų „žmogiškesnis“. II Vatikano Susirinkimas aiškioje konstitucijos Gaudium et spes ištraukoje moko: „Žmogiškojo kilnumo vertybes, brolišką bendravimą ir laisvę, visas gamtos vertybes ir savo darbo vaisius, pirmiau Viešpaties Dvasioje ir pagal jo priesaką paskleidę žemėje, atgausime ir vėl, tik tos vertybės bus nuplautos nuo visų dėmių, apšviestos ir atnaujintos, kai Kristus grąžins Tėvui amžiną ir visuotinę karalystę (...). Ši karalystė slėpiningu būdu jau yra Žemėje, o Viešpaties atėjimo metu ji bus išbaigta“ [89].

Dabar Dievo Karalystė egzistuoja priimant Eucharistijossakramentą, kuris yra Viešpaties auka. Jį priimant, žemės ir žmogaus darbo vaisiai, – duona ir vynas, – slėpiningu, bet realiu ir esminiu būdu per Šventąją Dvasią kunigo ištartais žodžiais tampa Kūnu ir Krauju Viešpaties Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus ir Sūnaus Marijos, kurio dėka Tėvo Karalystė yra tarp mūsų.

Šio pasaulio gėrybės ir mūsų rankų darbas, – duona ir vyanas, – tarnauja amžinos Karalystės atėjimui, nes Viešpats savo Dvasia sutelkia juos savyje, kad duotų Tėvui ir mums savo vienintelės aukos atsinaujinime, aukos, kuri iš anksto praneša apie Dievo Karalystę ir skelbia jos galutinį atėjimą.

Taigi per Eucharistiją, kuri yra sakramentas ir auka, Viešpats padeda mums susijungti su juo ir vieniems su kitais tokiais ryšiais, kurie yra stipresni už visus gamtinius junginius; jis siunčia mus į visą pasaulį suvienytus, kad savo tikėjimu ir darbais liudytume Dievo meilę, ruošdami jo Karalystės atėjimą ir jau iš anksto numatydami ją dabartinio laiko šešėlyje.

Dalyvaudami Eucharistijoje, mes esame pašaukti per šį sakramentą atrasti svarbesnę savo veiklos pasaulyje prasmę dėl vystymosi ir taikos ir pasisemti iš jo jėgą, kad su didesniu didžiadvasiškumu sektume Kristaus pavyzdžiu, kuris šiame sakramente atiduoda gyvybę už draugus (žr. Jn 15, 13). Mūsų asmeninis įsipareigojimas, kartu su Kristaus auka ir vienybėje su juo, bus ne beprasmis, o iš tiesų vaisingas.

49. Šiais Marijos Metais, kuriuos aš paskelbiau tam, kad tikintieji katalikai vis dažniau kreiptųsi į Mariją, kuri eina pirma mūsų tikėjimo taku [90] ir kuri savo motinišku rūpesčiu tarpininkauja tarp mūsų ir savo Sūnaus, mūsų Atpirkėjo, aš trokštu patikėti jai ir jos tarpininkavimui sunkią šiuolaikinio pasaulio padėtį, pastangas, kurios dedamos dabar ir dar bus įdėtos neretai per dideles kančias, siekiant kuo daugiau prisidėti prie tikrojo tautų vystymosi, kaip yra pasiūlęs ir paskelbęs mano pirmtakas Paulius VI.

Per krikščioniškąjį pamaldumą mes patikime Švenčiausiajai Mergelei sunkias asmenines situacijas, kad ji, parodžiusi jas savo Sūnui, gautų iš jo leidimą jas palengvinti ir pakeisti. Kartu pateikiame jai ir visuomenines situacijas bei pačią tarptautinę krizę su jų nerimą keliančiais skurdo, nedarbo, maisto nepritekliaus, ginklavimosi varžybų,  žmogaus teisių negerbimo, dalinių ar visiškų konfliktų padėties ir grėsmės aspektais. Visa tai mes sūniškai norime pateikti jos „gailestingam žvilgsniui“, dar kartą tikėjime ir viltyje kartodami senąją giesmę: „Šventoji Dievo Motina, neniekink mūsų maldos sunkių išbandymų metu, bet gelbėk mus nuo visų pavojų, šlovingoji Mergele, laimingoji Mergele“.

Švenčiausioji Mergelė Marija, mūsų Motina ir Karalienė, yra toji, kuri, kreipdamasi į savo Sūnų, pasakė: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3), taip pat toji, kuri šlovina Dievą Tėvą, nes „jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, o turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 52–53). Savo motiniškame susirūpinime ji pasilenkia prie asmeninių ir visuomeninių žmonių gyvenimo žemėje aspektų [91].

Švenčiausios Trejybės akivaizdoje aš patikiu Marijai tai, ką išdėsčiau šiame laiške kviesdamas visus žmones apmąstyti ir aktyviai dalyvauti įgyvendinant tikrąjį tautų vystymąsi, kaip apie tai kalbama Mišių, skirtų šiai progai, maldoje: „Viešpatie, tu panorėjai, kad tautos turėtų vieną kilmę, ir tu nori jas sujungti į  vieną šeimą, padaryk taip, kad žmonės pripažintų save broliais ir solidariai dirbtų dėl visų tautų vystymosi, kad (...) būtų pripažintos kiekvieno žmogaus teisės, ir kad žmonių bendruomenė pažintų lygybės ir taikos laiką“ [92].

Baigdamas aš išaukštinu šią maldą visų savo brolių ir seserų vardu, kuriems, kaip išganymo ir troškimo ženklą, siunčiu ypatingą Palaiminimą.
 

Išleista Romoje, prie Šventojo Petro, 1987 m. gruodžio 30 d., dešimtaisiais mano pontifikato metais
 

Jonas Paulius II


I Š N A Š O S

1. Leono XIII Enciklika Rerum novarum (1891 gegužės 15): Leonis XIII P.M. Acta, XI, Roma 1892 m., p. 97–144.
2. Pijaus XI Enciklika Quadragesimo Anno (1931 gegužės 15); Jono XXIII Enciklika Mater et Magistra (1961 gegužės 15); Pauliaus VI Apaštalinis laiškas Octogesima adveniens (1971 gegužės 14); Jono Pauliaus II Enciklika Laborem exercens (1981 rugsėjo 14).
3. Žr. II Vatikano Susirinkimo nutarimai Dogminė konstitucija apie Apreiškimą Dei Verbum, Nr. 4.
4. Pauliaus VI Enciklika Populorum progressio (1967 kovo 26), p. 257–299.
5. Žr. L'Osservatore Romano, 1987 m. kovo 25 d.
6. Žr. Šventosios Tikėjimo Mokslo Kongregacijos Instrukcija apie krikščionių laisvę ir išsivadavimą Libertatis conscientia (1986 Kovo 22), Nr. 72; Pauliaus VI Apaštalinis laiškas Octogesima adveniens (1971 gegužės 14), Nr. 4.
7. Žr. Enciklika Redemptoris Mater (1987 kovo 15), Nr. 3; 1987 m. sausio 1-osios d. mišių pamokslas: L'Osservatore Romano, 1987 m. sausio 2 d.
8. Enciklika Populorum progressio 19 kartų cituoja II Vatikano Susirinkimo dokumentus, iš jų 16 kartų remdamasi Pastoraline konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes.
9. Gaudium et spes, Nr. 1.
10. Ten pat, Nr. 4; žr. Enciklika Populorum progressio, Nr. 13, p. 263–264.
11. Žr. Gaudium et spes, Nr. 3; Enciklika Populorum progressio, Nr. 13, p. 264.
12. Žr. Gaudium et spes, Nr. 63; Enciklika Populorum progressio, Nr. 9, p. 261–262.
13. Žr. Gaudium et spes, Nr. 69; Enciklika Populorum progressio, Nr. 22, p. 269.
14. Žr. Gaudium et spes, Nr. 57; Enciklika Populorum progressio, Nr. 41, p. 277.
15. Žr. Gaudium et spes, Nr. 19; Enciklika Populorum progressio, Nr. 41, p. 277–278.
16. Žr. Gaudium et spes, Nr. 86; Enciklika Populorum progressio, Nr. 48, p. 281.
17. Žr. Gaudium et spes, Nr. 69; Enciklika Populorum progressio, Nr. 14–21, p. 264–268.
18. Žr. Enciklikos Populorum progressio antraštę, p. 257.
19. Leono XIII Enciklikos Rerum novarum pagrindinė tema – „darbininkų padėtis“: Leonis XIII P.M. Acta, XI, Roma 1892 m., p. 97.
20. Žr. Šventosios Tikėjimo Mokslo Kongregacijos Instrukciją apie krikščionių laisvę ir išsivadavimą Libertatis conscientia (1986 kovo 22), Nr. 72; Pauliaus VI Apaštalinis laiškas Octogesima adveniens (1971 gegužės 14), Nr. 4.
21. Žr. Enciklika Mater et Magistra (1961 gegužės 15)
22. Gaudium et spes, Nr. 63.
23. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 3, p. 258; žr. ten pat, Nr. 9, p. 261.
24. Žr. ten pat, Nr. 3.
25. Ten pat, Nr. 48.
26. Žr. ten pat, Nr. 14: „Vystymasis neapsiriboja paprastu ekonominiu augimu. Kad taptų autentiškas, jis privalo būti pilnutinis, t.y. išaukštinti kiekvieną ir visus žmones“.
27. Ten pat, Nr. 87.
28. Žr. ten pat, Nr. 53.
29. Žr. ten pat, Nr. 76.
30. Dešimtmečiai siejasi su 1960 –1970 ir 1970–1980 metais. Dabar mes esame trečiajame dešimtmetyje (1980–1990).
31. Išsireiškimas „ketvirtasis pasaulis“ pavartotas ne vien atsitiktinai, norint nurodyti silpnai išsivysčiusias šalis, bet ypač tam, kad būtų parodyti baisaus bei didžiausio skurdo rajonai vidutiniškai arba labai turtingose šalyse.
32. II Vatikano Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, Nr. 1.
33. Žr. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 33.
34. Kaip žinoma, Šventasis Sostas prisidėjo prie šių Tarptautinių Metų šventimo specialiu Vyskupų Komisijos Teisingumas ir Taika dokumentu: „Ką tu padarei iš savo benamio brolio? Bažnyčia ir gyvenamosios vietos problema“ (1987 gruodžio 27) (DC 1988 m., Nr. 1956, p. 183).
35. Pauliaus VI Apaštalinis laiškas Octogesima adveniens (1971 gegužės 14), Nr. 8–9.
36. Naujausios „Žinios apie 1987 m. pasaulinę ekonomiką", išleistos Suvienytųjų Nacijų Organizacijos, susideda iš pačių naujausių duomenų šioje srityje (žr. p. 8–9). Bedarbių procentinis santykis išsivysčiusiose laisvo paklausos ir pasiūlos reguliavimo atžvilgiu šalyse nuo 3% 1970 m. išaugo iki 8% 1986 m. Šiandien yra 29 milijonai bedarbių.
37. Enciklika Laborem exercens (1981 rugsėjo 14), Nr. 18.
38. „Tarnaujant žmonių bendruomenei: etinis priėjimas prie tarptautinio įsiskolinimo" (1986 gruodžio 27).
39. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 54.
40. Žr. Dokumentas „Tarnaujant žmonių bendruomenei: etinis priėjimas prie tarptautinio įsiskolinimo“ (1986 gruodžio 27).
41. Žr. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 53.
42. „Tarnaujant žmonių bendruomenei: etinis priėjimas prie tarptautinio įsiskolinimo" (1986 gruodžio 27), III.2.1.
43. Žr. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 20–21.
44. Pamokslas prie Drohedos Airijoje (1979 rugsėjo 29), Nr. 5.
45. Žr. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 37.
46. Žr. Apaštalinis kvietimas Familiaris consortio (1981 lapkričio 22), Nr. 30.
47. Žr. „Žmogaus teisės. Tarptautinių priemonių rinkinys", Suvienytųjų Nacijų Organizacija, Niujorkas 1983; Jono Pauliaus II Enciklika Redemptor hominis (1979 kovo 4).
48. Žr. II Vatikano Susirinkimo Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, Nr. 78; Pauliaus VI Enciklika Populorum  progressio, Nr. 76: „Nugalėti skurdą ir kovoti prieš neteisingumą reiškia įgyvendinti, pakeliant gyvenimo gerovę, visų žmogiškąjį ir dvasinį progresą, taigi ir bendrą žmonijos gėrį. Taika (...) diena iš dienos kuriasi pagal Dievo trokštamą įstatymą, kurį sudaro tobulesnis teisingumas tarp žmonių“.
49. Žr. Apaštalinis kvietimas Familiaris consortio (1981 lapkričio 22), Nr. 6: „... istorija nėra vien būtinas progresas, nukreiptas į tai, kas geriausia, bet ji yra laisvės atėjimas, o dar labiau kova tarp laisvių...“.
50. Tuo tikslu, kad šios Enciklikos tekste didesnė pirmenybė buvo teikiama žodžiui „vystymasis“ negu „progresas“, siekiant suteikti šiam žodžiui „vystymasis“ jo pilnutinę prasmę.
51. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 19: „Noras daugiau turėti tautoms ir atskiriems žmonėms nėra galutinis tikslas. Kiekvienas augimas yra dvilypis (...) Ypatinga paieška „turėti“ kliudo augimui „būti“ ir prieštarauja pastarojo tikrajam dydžiui: tiek nacijoms, tiek atskiriems asmenims šykštumas yra pati akivaizdžiausia silpno moralinio išsivystymo forma“, žr. taip pat Pauliaus VI Apaštalinis laiškas Octogesima adveniens (1971 gegužės 14), Nr. 9.
52. Žr. Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, Nr. 35; Pauliaus VI kalba Diplomatiniame Korpuse (1965 sausio 7).
53. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 20–21.
54. Enciklika Laborem exercens (1981 rugsėjo 14), Nr. 4; Pauliaus VI Enciklika Populorum  progressio, Nr. 15.
55. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 42.
56. Žr. Praeconium paschale, Missale Romanum, 1975, p. 272.
57. II Vatikano Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, Nr. 1.
58. Žr. pavyzdžiui, Šv. Bazilijus Didysis, Regulae fusius tractatae interrogatio XXXVII, 1–2; Teodoras Siras, De Providentia, Oratio VII; Šv. Augustinas, De Civitate Dei, XIX, 17.
59. Žr. pavyzdžiui, Šv. Jonas Auksaburnis, In Evang. S. Matthaei, hom. 50, 3–4; Šv. Ambraziejus, De Officiis Ministrorum, Lib II, XXVIII, 136–140; Posidėjus, Vita S. Augustini Episcopi, XXIV.
60. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 23: „Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą savo brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17). Yra žinoma, kaip ryžtingai Bažnyčios Tėvai nurodė, kaip turi elgtis tie, kurie valdo turtus, atžvilgiu tų, kurie jų neturi“. Ankstesniame numeryje popiežius pateikė citatą Nr. 69 iš II Vatikano Susirinkimo Pastoralinės konstitucijos Gaudium et spes.
61. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 47: „... pasaulį, kur laisvė nebūtų vien tuščias žodis, ir kur vargšas Lozorius galėtų atsisėsti už to paties stalo kaip ir turtuolis“.
62. Žr. ten pat, Nr. 47: „Reikia sukurti tokį pasaulį, kuriame kiekvienas žmogus be išimties, nepaisant jo rasės, religijos, tautybės, galėtų gyventi pilnutinai žmogišką gyvenimą, laisvą nuo bet kokios vergovės, kylančios iš žmonių pusės...“; žr. taip pat II Vatikano Susirinkimo nutarimai, Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, Nr. 29. Ši pagrindinė lygybė yra viena iš esminių motyvų, dėl kurių Bažnyčia nuolat priešinasi visoms rasizmo formoms.
63. Žr., Pamokslas Valvizdende, Italija (1987 liepos 12), Nr. 5; L'Osservatore Romano, 1987 m. liepos 13–14 d.; Pauliaus VI Apaštalinis laiškas Octogesima adveniens (1971 gegužės 14), Nr. 21.
64. Žr. II Vatikano Susirinkimo Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, Nr. 25.
65. Apaštalinis kvietimas Reconciliatio et paenitentia (1984 gruodžio 2), Nr. 16: „Taigi, kai Bažnyčia kalba apie nuodėmės situacijas, arba kai ji tarsi socialines nuodėmes nurodo tam tikrą situaciją ar daugiau bei mažiau paplitusių socialinių grupių kolektyvinį elgesį, ar netgi ištisų nacijų ir nacionalinių blokų elgesį, Ji žino ir skelbia, kad šie socialinės nuodėmės atvejai yra daugybės asmeninių nuodėmių susikaupimo ir susitelkimo vaisius. Kalbama apie visiškai asmeninio pobūdžio nuodėmes iš pusės tų, kurie kursto ar sudaro palankias sąlygas nuodėmingumui, ir net juo pasinaudoja; iš pusės tų, kurie, nors ir turėdami savo žinioje valdžią, kad išvengtų ar bent jau apribotų kokį nors visuomeninį blogį, jas padaro iš apsileidimo, baimės ir pataikavimo tylos įstatymui, dėl paslėpto bendrininkavimo ar abejingumo; iš pusės tų, kurie ieško prieglobsčio tariamajame negalimume pakeisti pasaulį; taip pat ir iš tų pusės, kurie tausoja pastangas ir aukas aukščiausiosios tvarkos motyvų pretekstu. Vadinasi, tikroji atsakomybė yra asmenų atsakomybė. Situacija – taip pat ir institucija, struktūra – pati nėra moralinių veiksmų subjektas; štai kodėl pati ji negali būti nei gera, nei bloga“.
66. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 42.
67. Žr. Liturgia Horarum, Feria III Hebdomadae III ac Temporis per annum, Preces ad Vesperas.
68. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 87.
69. Žr. ten pat, Nr 13, 81.
70. Žr. ten pat, Nr 13.
71. Žr. III-osios Generalinės Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos atidarymo kalba (1979 sausio 28).
72. Šventoji Tikėjimo mokslo kongregacija, Instrukcija apie krikščionių laisvę ir išsivadavimą Libertatis conscientia (1986 kovo 22), Nr. 72; Pauliaus VI Apaštalinis laiškas Octogesima adveniens (1971 gegužės 14), Nr. 4.
73. Žr. Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, II dalis, V skyrius, II skirsnis: „Tarptautinės bendruomenės“ (Nr. 83–90).
74. Žr. Jono XXIII. Enciklika Mater et Magistra (1961 gegužės 15); Enciklika Pacem in terris (1963 balandžio 11), IV dalis; Paulius VI. Apaštalinis laiškas Octogesima adveniens (1971 gegužės 14), Nr. 2–4.
75. Žr. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 3, 9.
76. Ten pat, Nr. 3.
77. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 47; Šventoji Tikėjimo mokslo kongregacija, Instrukcija apie krikščionių laisvę ir išsivadavimą Libertatis conscientia (1986 kovo 22), Nr. 68.
78. Žr. II Vatikano Susirinkimas. Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, Nr. 69; Pauliaus VI Enciklika Populorum  progressio, Nr. 22; Šventosios Tikėjimo mokslo kongregacijos Instrukcija apie krikščionių laisvę ir išsivadavimą Libertatis conscientia (1986 kovo 22), Nr. 90; Šv. Tomas Akvinietis Teologijos sąvadas, 66 klausimas, 2 skyrius.
79. Žr. III Generalinės Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos atidarymo kalba (1979 sausio 28); Kalba Lenkijos vyskupų grupei, atvykusiai su vizitu ad limina Apostolorum (1987 gruodžio 17), Nr. 6: L'Osservatore Romano, 1987 m. gruodžio 18 d.
80. Kadangi Viešpats panoro susilieti į vieną visumą su jais (Mt 25, 31–46), tai jis jais ypatingai ir rūpinasi (žr. Ps 12 (11), 6; Lk 1, 52–53).
81. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 55; žr. Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, Nr. 86.
82. Enciklika Populorum  progressio, Nr. 35: „pagrindinis išsilavinimas yra pirmasis vystymosi plano tikslas“.
83. Žr. Šventoji Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija apie kai kuriuos „išsivadavimo teologijos“ aspektus Libertatis nuntius (1984 rugpjūčio 6).
84. Apaštalinis kvietimas Reconciliatio et paenitentia (1984 gruodžio 2), Nr. 16; Šventosios Tikėjimo mokslo kongregacijos Instrukcija apie krikščionių laisvę ir išsivadavimą Libertatis conscientia (1986 kovo 22), Nr. 38, 42.
85. Šventosios Tikėjimo mokslo kongregacijos Instrukcija apie krikščionių laisvę ir išsivadavimą Libertatis conscientia (1986 kovo 22), Nr. 24.
86. Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, Nr. 22; Jono Pauliaus II Enciklika Redemptor hominis (1979 kovo 4), Nr. 8.
87. Populorum progressio, Nr. 5: „Mes manome, kad ši programa gali ir turi suburti su mūsų katalikais sūnumis ir broliais geros valios žmones“; žr. taip pat Nr. 81–83.
88. Žr. II Vatikano Susirinkimo Deklaracija apie Bažnyčios ryšius su nekrikščioniškomis religijomis Nostra aetate , Nr. 4.
89. Gaudium et spes, Nr. 39.
90. Žr. II Vatikano Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, Nr. 58; Jono Pauliaus II Enciklika Redemptoris Mater (1987 kovo 25), Nr. 5–6.
91. Pauliaus VI Apaštalinis kvietimas Marialis cultus (1974 vasario 2), Nr. 37; Jono Pauliaus II Pamokslas Marijos šventykloje Zakopanėje, Meksika (1979 sausio 30), Nr. 4.
92. Mišių rinkinys „Pro populorum progressione“: Missale Romanum, 1975, p. 820.



Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Jonas Paulius II. Enciklika SOLLICITUDO REI SOCIALIS // LOGOS 1990/1 Liepa-Rugsėjis, p. 42-79.

Už galimybę šį tekstą pateikti internete dėkojame Vokiečių katalikų fondui KIRCHE IN NOT.