POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II
 

ENCIKLIKA

REDEMPTORIS MISSIO

APIE MISIJINIO PRIESAKO NUOLATINĮ GALIOJIMĄ
 

1990 gruodžio 7



© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2000.
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vokietijos katalikų fondui KIRCHE IN NOT.


T U R I N Y S

ĮŽANGA [1-3]

I SKYRIUS
JĖZUS KRISTUS – VIENINTELIS GELBĖTOJAS [4-11]

„Niekas nenueina pas tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6) [5-6]
Tikėjimas į Kristų – pasiūlymas žmogaus laisvei [7-8]
Bažnyčia – išganymo ženklas ir įrankis [9]
Išganymas siūlomas visiems žmonėms [10]
„Mes negalime tylėti“ (Apd 4, 20) [11]


II SKYRIUS
DIEVO KARALYSTĖ [12-20]

Kristus daro Karalystę tikrove [13]
Karalystės ypatybės ir reikalavimai [14-15]
Prisikėlusiame Kristuje įgyvendinta ir per jį paskelbta Karalystė [16]
Karalystės ryšys su Kristumi ir Bažnyčia [17-19]
Karalystei tarnaujanti Bažnyčia [20]


III SKYRIUS
ŠVENTOJI DVASIA – PAGRINDINIS MISIJOS VEIKĖJAS [21-30]

Siuntimas „ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8) [22-23]
Misijai vadovauja Dvasia [24-25]
Dvasia daro visą Bažnyčią misijinę [26-27]
Dvasia yra ir veikia visur ir visada [28-29]
Misijų veikla tik prasideda [30]


IV SKYRIUS
BERIBIAI MISIJOS AD GENTES HORIZONTAI [31-40]

Sudėtinga ir nuolat kintanti religinė situacija [32]
Misijos ad gentes vertė išlieka [33-34]
Visoms tautoms nepaisant sunkumų [35-36]
Misijos ad gentes sritys [37-38]
a) Teritorijos
b) Nauji socialiniai pasauliai ir reiškiniai
c) Kultūrinės sritys arba šiuolaikiniai areopagai
Ištikimybė Kristui ir žmogaus laisvės skatinimas [39]
Kreipti dėmesį į Pietus ir Rytus [40]


V SKYRIUS
MISIJŲ BŪDAI [41-60]

Pirmoji evangelizacijos forma yra liudijimas [42-43]
Pirmakartis Kristaus Išganytojo skelbimas [44-45]
Atsivertimas ir krikštas [46-47]
Vietinių Bažnyčių kūrimas [48-50]
„Bazinės bažnytinės bendruomenės“ – evangelizacijos jėga [51]
Evangelijos įtvirtinimas tautų kultūrose [52-54]
Dialogas su kitų religijų broliais [55-57]
Skatinti plėtrą ugdant sąžines [58-59]
Meilė – misijų kriterijus ir matas [60]


VI SKYRIUS
MISIJŲ PASTORACIJOS VADOVAI IR VYKDYTOJAI [61-76]

Misijų veiklos pirmieji vadovai [63-64]
Misionieriai ir institutai „ad gentes“ [65-66]
Vyskupijos kunigai visuotinės misijos labui [67-68]
Pašventimo misijinis vaisingumas [69-70]
Krikšto galia visi pasauliečiai yra misionieriai [71-72]
Katechetų veikla ir tarnybų įvairovė [73-74]
Tautų evangelizavimo kongregacija ir kitos misijų veiklos struktūros [75-76]


VII SKYRIUS
BENDRADARBIAVIMAS MISIJŲ VEIKLOJE [77-86]

Malda ir auka už misionierius [78]
„Štai aš, Viešpatie. Siųsk mane!“ (plg. Iz 6, 8) [79-80]
„Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35) [81]
Naujos misijinio bendradarbiavimo formos [82]
Dievo tautos skatinimas ir ugdymas misijoms [83]
Ypatinga popiežiškųjų misijų globos draugijų atsakomybė [84]
Ne tik duoti misijoms, bet ir iš jų gauti [85]
Dievas rengia naują Evangelijos pavasarį [86]


VIII SKYRIUS
MISIJINIS DVASINGUMAS [87-91]

Leistis būti vadovaujamam Dvasios
Išgyventi „siųsto“ Kristaus slėpinį [88]
Mylėti Bažnyčią ir žmones, kaip Jėzus juos mylėjo [89]
Tikrasis misionierius yra šventasis [90-91]


PABAIGA [92]
 

NUORODOS


Garbingieji Broliai,
mielieji Sūnūs ir Dukterys,
sveikinu ir teikiu apaštališkąjį palaiminimą!
 

ĮŽANGA
 

1. Bažnyčiai patikėta Kristaus Atpirkėjo misija dar toli gražu neužbaigta. Apžvelgę žmoniją antrojo tūkstantmečio po Jėzaus atėjimo pabaigoje, suvokiame, kad ši misija dar tėra vos prasidėjusi, ir kad jai turime skirti visas savo jėgas. Būtent Dvasia skatina skelbti didžius Dievo darbus: „Kad aš skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

Visos Bažnyčios vardu jaučiu primygtinę pareigą pakartoti šį šv. Pauliaus šūksnį. Norėdamas išreikšti rūpinimąsi misijų veikla, savo pontifikato pradžioje nusprendžiau keliauti ligi pačių žemės pakraščių, ir būtent tiesioginis ryšys su Kristaus nepažįstančiomis tautomis dar labiau įsitikino veiklos, kuriai skiriama ši enciklika, neatidėliotinumu.

Vatikano II Susirinkimas norėjo atnaujinti Bažnyčios gyvenimą ir veiklą šiuolaikinio pasaulio poreikių perspektyvoje. Jis akcentavo jos misijinį pobūdį, dinamiškai grįsdamas tai pačia trinitarine misija. Tad misijinis impulsas neatsiejamas nuo pačios krikščioniškojo gyvenimo prigimties ir taip pat įkvepia ekumenizmą: „Tegul visi būna viena <…>, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21).

2. Susirinkimas misijų srityje jau davė gausių vaisių: padaugėjo vietinių Bažnyčių, turinčių savo vyskupus, dvasininkus ir apaštalavimo personalą; krikščionių bendruomenės vis giliau įsitraukia į tautų gyvenimą; Bažnyčių bendrystę lydi intensyvus keitimasis dvasinėmis gėrybėmis bei dovanomis; pasauliečių įsitraukimas į evangelizaciją keičia bažnytinį gyvenimą; dalinės Bažnyčios atsiveria susitikimui, dialogui ir bendradarbiavimui su kitų krikščioniškųjų Bažnyčių ir kitų religijų nariais. Ir pirmiausia įsitvirtina naujas suvokimas, kad misijų veikla yra visų krikščionių, visų vyskupijų ir parapijų, visų bažnytinių institucijų ir organizacijų užduotis.

Tačiau šiame krikščionybės „naujajame pavasaryje“ negalima nepastebėti ir neigiamos tendencijos, kurią šiuo dokumentu norima padėti įveikti: atrodo, jog specifinė misija ad gentes ima blėsti, ir tai neabejotinai neatitinka Susirinkimo nurodymų bei vėlesnio Magisteriumo mokymo. Vidiniai ir išoriniai sunkumai susilpnino misijinį Bažnyčios polėkį nekrikščionių atžvilgiu, ir būtent tai turėtų kelti nerimą visiems tikintiems Kristų. Bažnyčios istorijoje misijinis veržlumas visada buvo gyvybingumo ženklas, tuo tarpu jo susilpnėjimas – tikėjimo krizės ženklas (1).

Praėjus dvidešimt penkeriems metams nuo Susirinkimo pabaigos bei dekreto dėl misijų veiklos Ad gentes paskelbimo ir penkiolikai metų nuo popiežiaus Pauliaus VI apaštališkojo paraginimo Evangelii nuntiandi pasirodymo, tęsdamas savo pirmtakų mokymą šia tema (2), norėčiau pakviesti Bažnyčią atnaujinti savo misijinį įsipareigojimą. Šio dokumento tikslas yra vidinis: atnaujinti tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą. Juk misija tikrai atnaujina Bažnyčią, stiprina tikėjimą bei krikščioniškąją tapatybę, iš naujo uždega ir motyvuoja. Tikėjimas stiprėja perduodamas! Įsipareigojimas visuotinei misijai stiprina ir palaiko krikščioniškųjų tautų naująją evangelizaciją.

Tačiau skelbti misijinės evangelizacijos neatidėliotinumą mane dar labiau skatina tai, jog ji yra pirmutinė paslaugą, kurią Bažnyčia gali suteikti kiekvienam žmogui ir visai žmonijai šiandieniame pasaulyje, patyrusiame nuostabių laimėjimų, tačiau, regis, praradusiame galutinės tikrovės ir pačios egzistencijos pajautą. „Kristus Atpirkėjas, – rašiau savo pirmoje enciklikoje, – visiškai atskleidžia žmogų jam pačiam <…>. Žmogus, norintis save iki galo suprasti, <…> turi priartėti prie Kristaus. <…> Atpirkimas, įvykdytas per kryžių, galutinai grąžino žmogui jo kilnumą ir jo egzistencijos pasaulyje prasmę“ (3).

Netrūksta kitų motyvų ir tikslų, būtent: atsakyti į gausius prašymus paskelbti tokio pobūdžio dokumentą; išsklaidyti abejones ir dviprasmybes misijos ad gentes atžvilgiu sustiprinant misijų veiklai atsidavusių pavyzdingų brolių bei seserų ir jų pagalbininkų pastangas; skatinti pašaukimus į misijas; paakinti teologus gilinti ir sistemingiau dėstyti įvairius misijos aspektus; apibrėžtai gaivinti misiją įpareigojant dalines, ypač jaunas, Bažnyčias siųsti ir priimti misionierius; garantuoti nekrikščionims ir šalių, į kurias krypsta misijų veikla, valdžios institucijoms, jog tokios veiklos vienintelis tikslas yra tarnauti žmogui, atskleidžiant jam Jėzuje Kristuje apsireiškusią Dievo meilę.

3. Visos tautos, atverkite vartus Kristui! Jo Evangelija nemažina nei žmogaus laisvės, nei deramos pagarbos kultūroms, tam, kas yra gera kiekvienoje religijoje. Priimdamos Kristų, atsiveriate galutinam Dievo Žodžiui, tam, kuriame Dievas leido save iki galo pažinti ir parodė kelią pas save.

Kristaus nepažįstančių ir Bažnyčiai nepriklausančių žmonių nuolatos daugėja, ir jų nuo Susirinkimo pabaigos bemaž padvigubėjo. Turint prieš akis tokią daugybę Tėvo mylimų žmonių, kuriems jis atsiuntė savo Sūnų, misijų neatidėliotinumas yra akivaizdus.

Antra vertus, mūsų laikai teikia Bažnyčiai šioje srityje naujų galimybių: žlunga ideologijos bei despotiškos politinės sistemos; atsiveria sienos ir dėl komunikavimo plėtros randasi vieningesnis pasaulis; tautos vis labiau pripažįsta Jėzaus savo gyvenime įkūnytas evangelines vertybes (taiką, teisingumą, broliškumą, dėmesingumą mažiausiesiems); bedvasis ekonominės bei techninės plėtros modelis verčia ieškoti tiesos apie Dievą, žmogų ir gyvenimo prasmę.

Dievas atveria Bažnyčiai žmonijos, geriau pasirengusios priimti Evangelijos sėklą, horizontus. Manau, jog atėjo laikas sutelkti bažnytines jėgas naujajai evangelizacijai ir misijai ad gentes. Nė vienas tikintis Kristų, nė viena Bažnyčios institucija negali išvengti šios aukščiausios pareigos – skelbti Kristų visoms tautoms.
 

I SKYRIUS

JĖZUS KRISTUS – VIENINTELIS GELBĖTOJAS
 

4. „Visomis epochomis, ir ypač mūsų, pagrindinė Bažnyčios užduotis, – priminiau savo pirmoje programinėje enciklikoje, – kreipti žmogaus žvilgsnį, visos žmonijos sąmonę bei patirtį į Kristaus slėpinį“ (4).

Visuotinė Bažnyčios misija kyla iš tikėjimo į Jėzų Kristų, kaip skelbiama trinitarinio tikėjimo išpažinime: „Tikiu vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo <…>. Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“ (5). Atpirkimo įvykiu išgelbstimi visi, „nes Atpirkimo slėpinys apima kiekvieną, ir Jėzus Kristus per šį slėpinį yra susivienijęs su kiekvienu visiems laikams“ (6). Misija suvokiama tiktai tikint ir remiasi tiktai tikėjimu.

Vis dėlto dėl šiuolaikinių permainų bei naujų teologinių idėjų plitimo kai kas klausia: ar misijų veikla tarp nekrikščionių tebėra aktuali? Argi jos nepakeičia dialogas tarp religijų? Argi nepakanka skatinti žmogiškumą? Argi pagarba sąžinei bei laisvei neprieštarauja bet kuriam siūlymui atsiverti? Argi negalima būti išganytam išpažįstant bet kurią religiją? Tad kam tada misijos?
 

„Niekas nenueina pas tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6)

5. Grįžę į Bažnyčios ištakas, rastume aiškų tvirtinimą, kad Kristus yra vienintelis visų gelbėtojas, tas, kuris vienintelis gali apreikšti Dievą ir pas jį nuvesti. Religinei žydų vyresnybei, tardančiai apaštalus dėl luošojo pagydymo, Petras atsako: „Vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo vardu šis vyras stovi jūsų akivaizdoje stovi sveikas. <…> Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 10.12). Šis sinedrijai adresuotas tvirtinimas turi visuotinę reikšmę, nes visiems – žydams ir pagonims – išgelbėjimas gali ateiti tik iš Jėzaus Kristaus.

Šio išgelbėjimo per Kristų visuotinumas patvirtinamas visame Naujajame Testamente. Šv. Paulius pripažįsta prisikėlusį Kristų kaip Viešpatį: „Ir nors, – rašo jis, – būtų vadinamųjų dievų danguje ar žemėje – daug tų dievų ir daug viešpačių , – tai mes turime tik vieną Dievą – Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį – Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį“ (1 Kor 8, 5–6). Vienas Dievas ir vienas Viešpats priešpriešinami daugybei tautos pripažįstamų „dievų“ ir „viešpačių“. Paulius reaguoja į to meto religinės aplinkos politeizmą ir išryškina būdingą krikščionių tikėjimo bruožą – tikėjimą į vieną Dievą ir vieną Dievo siųstą Viešpatį.

Šv. Jono evangelijoje šis išgelbėjimo per Kristų visuotinumas apima jo vykdytos malonės, tiesos ir apreiškimo misijos aspektus: Žodis yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (plg. Jn 1, 9). Ir dar: „Dievo niekas nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18; plg. Mt 11, 27). Dievo apreiškimas per viengimį Sūnų tampa galutinis ir užbaigtas: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius“ (Žyd 1, 1–2; plg. Jn 14, 6). Šiame galutiniame savo apreiškimo Žodyje Dievas atskleidė save iki galo: jis pasakė žmonijai, kas jis yra. Ir šis galutinis Dievo savęs apreiškimas – tai pagrindinis motyvas, dėl kurio Bažnyčia yra iš prigimties misijinė. Ji negali neskelbti Evangelijos, tai yra tiesos, kurią Dievas leido mums apie save pažinti, pilnatvės.

Kristus yra vienintelis Dievo ir žmogaus tarpininkas. „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Jėzus Kristus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, taip paliudydamas nustatytu laiku. Tam aš esu paskirtasis šauklys ir apaštalas – sakau tiesą, nemeluoju, – tikėjimo ir tiesos mokytojas pagonims“ (1 Tim 2, 5–7; plg. Žyd 4, 14–16). Tad žmogus gali įžengti į bendrystę su Dievu tiktai per Kristų veikiant Dvasiai. Jo vienintelis ir visuotinis tarpininkavimas, užuot trukdęs keliauti pas Dievą, yra paties Dievo nustatytas kelias, ir Kristus tai visiškai suvokia. Įvairios kitokios tarpininkavimo formos neatmetamos, tačiau jų reikšmė bei vertė kyla vien iš Kristaus tarpininkavimo, ir jų negalima laikyti paraleliniu ar papildomu tarpininkavimu.

6. Bet kurie mėginimai atskirti Žodį ir Jėzų Kristų prieštarauja krikščionių tikėjimui. Šv. Jonas aiškiai teigia, kad Žodis, kuris „pradžioje buvo pas Dievą“, yra tas pats, kuris „tapo kūnu“ (Jn 1, 2.14). Jėzus yra įsikūnijęs Žodis, vienas ir nedalomas Asmuo: neįmanoma atskirti Jėzaus nuo Kristaus nei kalbėti apie „istorijos Jėzų“, kuris skirtųsi nuo „tikėjimo Kristaus“. Bažnyčia pažįsta ir išpažįsta Jėzų kaip „Mesiją, gyvojo Dievo Sūnų“ (Mt 16, 16). Kristus yra ne kas kitas, kaip Jėzus iš Nazareto, ir šis yra Dievo Žodis, tapęs kūnu, kad visus išgelbėtų. Kristuje „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9), ir „iš jo pilnatvės visi esame gavę“ (Jn 1, 16). Viengimis Sūnus, „Tėvo prieglobstyje esantis“ (Jn 1, 18), yra mylimasis Sūnus, per kurį „turime atpirkimą <…>. Nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 13–14.19–20). Būtent šis Kristaus vienatinumas teikia jam absoliučią ir visuotinę reikšmę, dėl kurios jis, būdamas istorijoje, yra pačios istorijos centras ir tikslas (7): „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“ (Apr 22, 13).

Tad jei yra teisėta ir naudinga svarstyti įvairius Kristaus slėpinio aspektus, niekada nevalia iš akių išleisti Jo vienybės. Atrasdami ir vertindami Dievo visiems duotas įvairiausias dovanas, Dievo suteiktas visiems žmonėms, negalime jų atskirti nuo Jėzaus Kristaus, kuris yra Dievo išganomojo plano centras. Kadangi „Dievo Sūnus savo įsikūnijimu tam tikru būdu susivienijo su kiekvienu žmogumi“, „turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia kiekvienam suteikia galimybę įsitraukti į šį Velykų slėpinį Dievui žinomu būdu“ (8). Dievo planas yra „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje“ (Ef 1, 10).
 

Tikėjimas į Kristų – pasiūlymas žmogaus laisvei

7. Misijų veiklos neatidėliotinumą lemia Kristaus atnešto ir jo mokinių gyvento gyvenimo radikalus naujumas. Šis naujas gyvenimas yra Dievo dovana, ir žmogus, norėdamas save įgyvendinti pagal savo pilnatvišką pašaukimą Kristaus pavyzdžiu, turi ją priimti bei tobulinti. Tam, kuris tiki Kristų ir gyvena jo Bažnyčioje, visas Naujasis Testamentas yra naujojo gyvenimo himnas. Bažnyčios liudijamas ir skelbiamas išgelbėjimas Kristuje yra Dievo savęs dovanojimas: „Tai – meilė, kuri ne tik kuria gėrį, bet ir leidžia dalyvauti paties Dievo, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios gyvenime. Kas myli, trokšta dovanoti pats save“ (9).

Tokį gyvenimo naujumą Dievas siūlo žmogui. „Ar galima atstumti Kristų ir viską, ką jis davė žmogaus istorijai? Žinoma, galima. Žmogus yra laisvas. Žmogus gali tarti Dievui „ne“. Žmogus gali tarti Kristui „ne“. Tačiau lieka esminis klausimas: ar tai leistina daryti? Ir kieno vardu leistina?“ (10)

8. Šiandieniame pasaulyje juntama tendencija susiaurinti žmogų ligi vien horizontalaus matmens. Tačiau kuo virsta Absoliutui neatsivėręs žmogus? Atsakymas randamas kiekvieno žmogaus patirtyje, tačiau jis taip pat įrašytas žmonijos istorijoje krauju, pralietu dėl ideologijų ir politinių režimų, norėjusių sukurti „naują žmoniją“ be Dievo (11).

Be to, tiems, kuriems rūpi sąžinės laisvės apsauga, Vatikano II Susirinkimas atsako: „Žmogus turi teisę į religijos laisvę. Šios laisvės esmė ta, kad visi privalo būti taip apsaugoti tiek nuo individualių žmonių, tiek nuo socialinių grupių bei kokios nors žmonių valdžios prievartos, kad religijos srityje niekas nebūtų verčiamas elgtis prieš savo sąžinę nei trukdomas elgtis – deramu mastu – pagal sąžinę privačiai ar viešai, pavieniui ar susivienijus su kitais“ (12).

Kristaus skelbimas ir liudijimas, jei tai daroma gerbiant sąžinę, nepažeidžia laisvės. Tikėjimas reikalauja žmogaus laisvo pritarimo, tačiau jį būtina siūlyti, nes „daugybė žmonių turi teisę pažinti Kristaus slėpinio turtus, kuriuose žmonija, pasak mūsų tikėjimo, netikėtai pilnatviškai gali rasti visko, ko ieško apgraibomis, norėdama sužinoti apie Dievą, apie žmogų ir jo paskirtį, apie gyvenimą ir mirtį, apie tiesą. <…> Dėl šios priežasties Bažnyčia palaiko savo misijinį polėkį ir net nori sustiprinti jį istorijos momentu, kuriuo gyvename“ (13). Tačiau taip pat reikia vėl kartu su Susirinkimu pasakyti, kad žmonės, kadangi yra „asmenys, apdovanoti protu ir laisva valia, vadinasi, ir asmenine atsakomybe, savo pačių prigimties ir sykiu moralinės pareigos yra verčiami ieškoti tiesos, pirmiausia tos, kuri susijusi su religija. Jie taip pat įpareigoti pažintos tiesos laikytis ir pagal jos reikalavimus tvarkyti visą savo gyvenimą“ (14).
 

Bažnyčia – išganymo ženklas ir įrankis

9. Bažnyčia yra pirmoji išganymo paveldėtoja. Kristus įsigijo ją savo krauju (plg. Apd 20, 28) ir padarė savo bendradarbe visuotinio išganymo veikloje. Iš tiesų Kristus joje gyvena, yra jos sužadėtinis, ją augina, per ją vykdo savo misiją.

Susirinkimas dažnai akcentavo Bažnyčios vaidmenį išganyme. Pripažindama, kad Dievas myli visus žmones ir teikia jiems galimybę būti išganytiems (plg. 1 Tim 2, 4) (15), Bažnyčia išpažįsta, jog Dievas paskyrė Kristų vieninteliu tarpininku, ir kad ji pati įsteigta kaip visuotinis išganymo sakramentas (16): „Tad į šią katalikiškąją Dievo tautos vienybę <…> pašaukti visi žmonės; jai vienaip ar kitaip priklauso arba yra pavaldūs ir tikintys katalikai, ir kiti tikintieji Kristų, ir pagaliau be išimties visi žmonės, Dievo malonės pašaukti į išganymą“ (17). Šių dviejų tiesų, būtent išganymo Kristuje tikros galimybės visiems žmonėms ir Bažnyčios būtinumo tokioje išganymo tvarkoje, nevalia viena nuo kitos atsieti. Ir viena, ir kita padeda mums suprasti nepakartojamą išganymo slėpinį ir leidžia patirti Dievo gailestingumą bei suvokti savo atsakomybę. Išganymas, kuris visada yra Dvasios dovana, reikalauja žmogaus bendradarbiavimo savo paties ir kitų išganymo labui. Tokia yra Dievo valia, ir būtent dėl to jis įsteigė bei į išganymo planą įtraukė Bažnyčią. „Ši mesijinė tauta, – teigia Susirinkimas, – Kristaus įsteigta dalytis gyvenimu, meile ir tiesa, jam yra visų žmonių Atpirkimo priemonė; kaip pasaulio šviesa ir druska ji pasiųsta į visą pasaulį“ (18).
 

Išganymas siūlomas visiems žmonėms

10. Išganymo visuotinumas nereiškia, kad jis teikiamas tiktai tiems, kurie regimai tiki Kristų ir yra įstoję į Bažnyčią. Jei išganymas skirtas visiems, tai jis turėtų būti konkrečiai prieinamas visiems. Tačiau akivaizdu, kad šiandien, kaip ir praeityje, daugelis žmonių neturi galimybės nei pažinti ar priimti Evangelijos apreiškimą, nei įstoti į Bažnyčią. Jų socialinės bei kultūrinės sąlygos, neleidžiančia tai padaryti, ir dažnai jie būna išauklėti kitų religinių tradicijų dvasia. Tokiems žmonėms Kristaus išganymas prieinamas per malonę, kuri, nors slėpiningai susijusi su Bažnyčia, formaliai nepadaro jų Bažnyčios nariais, bet apšviečia juos jų vidinę būklę bei aplinkos situaciją atitinkančiu būdu. Ši malonė kyla iš Kristaus, yra jo aukos vaisius ir teikiama Šventosios Dvasios: ji leidžia kiekvienam žmogui pasiekti išganymą laisvai bendradarbiaujant.

Štai kodėl Susirinkimas, patvirtinęs, jog Velykų slėpiniui tenka centrinė vieta, pareiškia: „Tai galioja ne tik tikintiems krikščionims, bet ir visiems geros valios žmonėms, kurių širdyse neregimai veikia malonė. Kadangi Kristus numirė už visus ir žmogaus galutinis pašaukimas iš tiesų tėra vienas, būtent, dieviškasis, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems žmonėms teikia galimybę įsitraukti į šį Velykų slėpinį Dievui žinomu būdu“ (19).
 

„Mes negalime tylėti“ (Apd 4, 20)

11. Tad ką pasakyti dėl jau minėtų prieštarų misijos ad gentes atžvilgiu? Gerbdami visų įsitikinimus bei jautrius dalykus, pirmiausia turime paprasčiausiai patvirtinti savo tikėjimą į Kristų, vienintelį žmogaus Išganytoją, tikėjimą kaip dovaną, nepelnytai gautą iš aukštybių. Kartu su Pauliumi sakome: „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“. Visų laikų – taip pat mūsų – krikščionys kankiniai aukojo ir tebeaukoja gyvybę, kad šį tikėjimą paliudytų žmonėms, būdami įsitikinę, jog visiems žmonėms reikia Jėzaus Kristaus, nugalėjusio nuodėmę ir mirtį ir sutaikiusio žmones su Dievu.

Patvirtindamas savo žodžius stebuklais ir prisikėlimu iš numirusių, Kristus skelbė esąs Dievo Sūnus, artimai susivienijęs su Tėvu, ir toks buvo pripažintas savo mokinių. Bažnyčia siūlo žmonėms Evangeliją, pranašišką dokumentą, atsakantį į žmogaus širdies poreikius bei siekius: jis visada yra „Geroji Naujiena“. Bažnyčia negali liautis skelbusi, kad Jėzus atėjo atskleisti Dievo veidą ir per kryžių bei prisikėlimą pelnyti išganymą visiems žmonėms.

Į klausimą Kam misijos?, vadovaudamiesi Bažnyčios tikėjimu bei patirtimi, atsakome, kad tikrasis išlaisvinimas yra atsivėrimas Kristaus meilei. Jame ir tiktai jame esame išlaisvinti iš visokio susvetimėjimo bei sumaišties, vergavimo nuodėmės bei mirties galiai. Kristus tikrai yra „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14), ir „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14), teikdama mūsų gyvenimui prasmę ir džiaugsmą. Misijos yra tikėjimo problema, tikslus mūsų tikėjimo Kristumi ir jo meile mums matas.

Šiandien egzistuoja pagunda pažeminti krikščionybę ligi vien žmogiškos išminties statuso, laikyti ją savotišku gero gyvenimo mokslu. Labai sekuliarizuotame pasaulyje prasidėjo „laipsniška išganymo sekuliarizacija“, kai kovojama – nepaneigtina – dėl žmogaus gerovės, tačiau tokio žmogaus, kuris yra sumažintas, susiaurintas ligi vien horizontalaus matmens. Tuo tarpu žinome, jog Jėzus atėjo atnešti visapusiško išganymo, apimančio visą žmogų ir visus žmones, atveriančio jiems nuostabią dieviškosios įsūnystės perspektyvą.

Kam misijos? Tam, kad mums, kaip Pauliui, atitektų malonė „skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus“ (Ef 3, 8). Naujasis gyvenimas jame yra Geroji Naujiena visų laikų žmonėms: visi žmonės į tai pašaukti ir tam paskirti. Visi iš tikrųjų jos ieško, nors kartais miglotai, ir visi turi teisę pažinti šios dovanos vertę ir ją įgyti. Bažnyčiai ir joje visiems krikščionims nevalia nei slėpti, nei stengtis pasilaikyti vien sau šio naujo gyvenimo bei šių turtų, gautų iš dieviškojo gerumo visiems žmonėms perduoti.

Štai kodėl misijų veikla išplaukia ne tik iš formalaus Viešpaties priesako, bet ir iš gilaus Dievo gyvenimo mumyse reikalavimo. Tie, kurie priklauso Katalikų Bažnyčiai, turėtų jaustis tartum privilegijuoti ir sykiu dėl to dar labiau įsipareigoti liudyti tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą, laikydami tai tarnyba broliams bei deramu atsakymu Dievui, ir neužmiršdami, kad „jų iškili padėtis yra ne jų nuopelnų, bet ypatingos Kristaus malonės padarinys; jei jie jos neatitinka mintimis, žodžiais ir darbais, jiems reikia laukti ne išganymo, bet griežto teismo“ (20).
 

II SKYRIUS

DIEVO KARALYSTĖ
 

12. Dievas, apstus gailestingumo, yra tas, kurį mums kaip Tėvą apreiškė Jėzus Kristus: jis jį mums atskleidė ir leido pažinti savyje (21). Tai parašiau enciklikos Dives in misericordia pradžioje norėdamas parodyti, kad Kristus – Tėvo gailestingumo apreiškimas ir įkūnijimas. Išganymas yra tikėti ir priimti Tėvo ir jo meilės, pasirodančios ir tampančios dovana Jėzuje Kristuje, slėpinį. Taip tikrove virsta Dievo karalystė, rengta Senojoje Sandoroje, įgyvendinta Kristaus ir Kristuje, skelbiama visoms tautoms Bažnyčios, kuri deda pastangas ir meldžiasi, kad ji būtų įgyvendinta tobulai ir galutinai.

Senajame Testamente liudijama, kad Dievas išsirinko ir išsiugdė tautą, kuri apreikštų bei įgyvendintų jo meilės planą. Tačiau drauge Dievas yra visų žmonių Kūrėjas ir Tėvas, visais rūpinasi, visus laimina (plg. Pr 12, 3) ir su visais sudaro sandorą (plg. Pr 9, 1–17). Izraelis patiria Dievą kaip asmenį ir gelbėtoją (plg. Įst 4, 37; 7, 6–8; Iz 43, 1–7) ir tampa jo liudytoju bei skelbėju tarp tautų. Savo istorijos raidoje Izraelis suvokia, kad jo išrinkimas yra visuotinės reikšmės (plg., pvz., Iz 2, 2–5; 25, 6–8; 60, 1–6; Jer 3, 17; 16, 19).
 

Kristus daro Karalystę tikrove

13. Kristus iš Nazareto įvykdo Dievo planą iki galo. Gavęs Šventąją Dvasią per Krikštą, jis atskleidžia savo mesijinį pašaukimą: keliauja po Galilėją, skelbdamas Dievo Evangeliją, kad „atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: ‘Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!’“ (Mk 1, 14–15; plg. Mt 4, 17; Lk 4, 43). Jo misijos tikslas – skelbti ir steigti Dievo karalystę: „Tam ir esu siųstas“ (Lk 4, 43). Negana to, pats Jėzus yra Geroji Naujiena; jis tai pareiškia gimtojo kaimo sinagogoje savo misijos pradžioje, pritaikydamas sau Izaijo žodžius apie Viešpaties Dvasios siųstą Pateptąjį (plg. Lk 4, 14–21). Kadangi Kristus yra „Geroji Naujiena“, išnyksta skirtumas tarp naujienos ir skelbėjo, tarp to, ką jis sako, ką daro, ir kas yra. Jo jėga ir jo veiklos veiksmingumo paslaptis yra jo visiška tapatybė su skelbiama naujiena: jis skelbia Gerąją Naujieną net tik per tai, ką sako ar daro, bet ir per tai, kas yra jis pats.

Jėzaus tarnyba aprašyta jo kelionių po savo šalį kontekste. Jo misija iki Velykų sutelkta į Izraelį; vis dėlto sulig Jėzumi atsiranda nepaprastos svarbos naujas elementas. Eschatologinė tikrovė nėra nukelta į tolimą pasaulio pabaigą, bet yra jau prisiartinusi ir ima brėkšti. Dievo karalystė visiškai arti (plg. Mk 1, 15), meldžiamasi, kad ji ateitų (plg. Mt 6, 10), tikint ji jau regima per tokius ženklus kaip stebuklai (plg. Mt 11, 4–5), demonų išvarymai (plg. Mt 12, 25–28), Dvylikos pasirinkimas (plg. Mk 3, 13–19), Gerosios Naujienos skelbimas vargdieniams (plg. Lk 4, 18). Iš Jėzaus susitikimų su pagonimis aiškiai matyti, kad patekimą į Karalystę lemia tikėjimas ir atsivertimas (plg. Mk 1, 15), o ne paprasčiausia etninė priklausomybė.

Jėzaus atneštoji Karalystė yra Dievo karalystė. Jėzus pats apreiškia, kas yra tas Dievas, kurį jis familiariai vadina „Abba“, Tėvu (Mk 14, 36). Dievas, koks jis pasirodo pirmiausia palyginimuose (plg. Lk 15, 3–32; Mt 20, 1–16), yra jautrus visų žmonių poreikiams bei kančioms: jis yra meilės ir užuojautos kupinas Tėvas, atleidžiantis ir nepelnytai teikiantis prašomas malones.

Šventasis Jonas mums sako, jog „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8.16). Kiekvienas žmogus kviečiamas „atsiversti“ ir „tikėti“ gailestingąja Dievo meile jam: Karalystė augs tiek, tiek kiekvienas žmogus išmoks kreiptis į Dievą kaip į Tėvą maldos artumoje (plg. Lk 11, 2; Mt 23, 9) ir stengsis vykdyti jo valią (plg. Mt 7, 21).
 

Karalystės ypatybės ir reikalavimai

14. Karalystės ypatybes bei reikalavimus Jėzus pamažu atskleidžia savo žodžiais, darbais ir asmeniu.

Dievo karalystė skirta visiems, nes visi pašaukti būti jos nariais. Norėdamas pabrėžti šį aspektą, Jėzus rodė ypatingą dėmesį išstumtiesiems į visuomenės pakraščius ir pirmiausia jiems skelbė Gerąją Naujieną. Savo tarnybos pradžioje jis pareiškia, jog yra siųstas nešti Gerąją Naujieną vargdieniams (plg. Lk 4, 18). Visiems atstumtiesiems ir niekinamiesiems jis taria: „Palaiminti jūs, vargdieniai“ (Lk 6, 20); negana to, jis leidžia šiems visuomenės išstumtiesiems patirti išlaisvinimą per tai, kad būna ir valgo su jais (plg. Lk 5, 30; 15, 2), traktuoja juos kaip lygiaverčius ir draugus (plg. Lk 7, 34), leidžia jiems pajusti, jog jie mylimi Dievo, ir taip atskleidžia beribį Dievo švelnumą stokojantiems ir nusidėjėliams (plg. Lk 15, 1–32).

Dievo karalystės nešamas išlaisvinimas ir išganymas paliečia žmogų fiziškai ir dvasiškai. Jėzaus misijai būdinga dvejopa veikla: gydyti ir atleisti. Gausūs išgydymai rodo jo didelę užuojautą žmogiškojo vargo akivaizdoje, tačiau sykiu žymi ir tai, kad Karalystėje nebus nei ligų, nei kančių ir kad jo misijos tikslas nuo pat pradžių yra išlaisvinti žmones iš šių blogybių. Jėzaus perspektyvoje išgydymai taip pat yra dvasinio išganymo, tai yra išlaisvinimo iš nuodėmės, ženklai. Gydydamas Jėzus kviečia tikėti, atsiversti, trokšti atleidimo (plg. Lk 18, 42–43). Įtikėjus išgydymas verčia žengti toliau, įvesdina į išganymą (plg. Lk 18, 42–43). Išlaisvinimas iš demonų, kurie yra didžiausias blogis ir nuodėmės bei maišto prieš Dievą simbolis, yra ženklas, kad „pas jus atėjo Dievo karalystė“ (Mt 12, 28).

15. Karalystės tikslas yra perkeisti žmonių tarpusavio santykius; ji virsta tikrove pamažu, žmonėms išmokstant vienas kitą mylėti, vienas kitam atleisti ir tarnauti. Jėzus peržiūri visą Įstatymą, jo centru padarydamas meilės įsakymą (plg. Mt 22, 34–40; plg. Lk 10, 25–28). Prieš atsiskirdamas nuo savųjų, Jėzus duoda jiems „naują įsakymą“: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte“ (Jn 13, 34; plg. 15, 12). Meilę, kuria myli pasaulį, Jėzus iškiliausiai išreiškė atiduodamas savo gyvybę už žmones (plg. Jn 15, 13), ir ši jo auka rodo Tėvo meilę pasauliui (plg. Jn 3, 16). Dėl šios priežasties Karalystės prigimtis yra visų žmonių bendrystė vienas su kitu ir su Dievu.

Karalystė apima visus: asmenis, visuomenę, visą pasaulį. Darbuotis Karalystės labui, vadinasi, pripažinti ir skatinti dieviškąją dinamiką, glūdinčią žmogaus istorijoje ir ją perkeičiančią. Statydinti Karalystę, vadinasi, darbuotis dėl išlaisvinimo iš visų blogio formų. Vienu žodžiu, Dievo karalystė yra jo išganymo plano pilnatviškas atskleidimas bei įgyvendinimas.
 

Prisikėlusiame Kristuje įgyvendinta ir per jį paskelbta Karalystė

16. Prikeldamas Jėzų iš numirusių, Dievas nugalėjo mirtį ir jame galutinai pradėjo savo Karalystę. Savo žemiškojo gyvenimo metu Jėzus buvo Karalystės pranašas ir po savo kančios, prisikėlimo bei įžengimo į dangų dalijasi Dievo galia ir jo valdžia pasauliui (plg. Mt28, 18; Apd 2, 36; Ef 1, 18–21). Prisikėlimas suteikia Kristaus naujienai, veiklai bei visai misijai visuotinę reikšmę. Mokiniai suvokia, kad Karalystė jau yra Jėzaus asmenyje ir kad ji pamažu statydinama žmoguje ir pasaulyje per slėpiningą ryšį su Juo.

Po prisikėlimo mokiniai iš tiesų skelbia Karalystę, pranešdami, kad Jėzus mirė ir prisikėlė. Pilypas Samarijoje skelbė „Dievo karalystės gerąją naujieną ir Jėzaus Kristaus vardą“ (Apd 8, 12). Romoje Paulius „skelbė Dievo karalystę ir <…> mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų“ (plg. Apd 28, 31). Pirmieji krikščionys irgi skelbė Kristaus ir Dievo karalystę (plg. Ef 5, 5; plg. Apd 11, 15; 12, 10), arba „amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę“ (2 Pt 1, 11). Ankstyvosios Bažnyčios dėmesio centre yra Jėzaus Kristaus, su kuriuo tapatinama Karalystė, skelbimas. Šiandien taip pat būtina vienyti Dievo karalystės skelbimą (Jėzaus „kerigmos“ turinį) su Jėzaus Kristaus įvykio skelbimu (apaštalų „kerigma“). Abu šie skelbimai vienas kitą papildo ir apšviečia.
 

Karalystės ryšys su Kristumi ir Bažnyčia

17. Šiandien daug kalbama apie Karalystę, tačiau ne viskas, kas sakoma, dera su Bažnyčios mąstymu. Iš tiesų yra išganymo ir misijos sampratų, kurias galima pavadinti „antropocentrinėmis“ siauresniąja šio žodžio prasme, nes joms daugiausia rūpi žemiškieji žmogaus poreikiai. Remiantis šiuo požiūriu, Karalystė linksta virsti išimtinai žmogiška ir sekuliarizuota tikrove, kur svarbiausia yra programos bei kovos dėl socialinio, ekonominio, politinio ir kultūrinio išlaisvinimo, tuo tarpu horizontas tam, kas transcendentiška, lieka užvertas. Neneigiant ir šio lygmens skatintinų vertybių, tenka pripažinti, kad ši samprata neperžengia žmogaus, netekusio savo autentiškų bei gilių matmenų, karalystės ribų ir lengvai virsta viena vien žemiškosios pažangos ideologijų. Dievo karalystė, priešingai, „ne iš šio pasaulio <…> ne iš čia“ (plg. Jn 18, 36).

Be to, yra sampratų, sąmoningai akcentuojančių Karalystę ir laikančių save „regnocentrinėmis“. Jos vadovaujasi apie save negalvojančios, bet Karalystės liudijimui bei tarnavimui jai visiškai atsidavusios Bažnyčios įvaizdžiu. Sakoma, jog tai „Bažnyčia kitiems“, kaip ir Kristus yra „žmogus kitiems“. Bažnyčios užduotis formuluojama taip, tartum ji turėtų judėti dvejomis kryptimis: viena vertus, ji privalo skatinti tai, kas vadinama „Karalystės vertybėmis“, pavyzdžiui, taiką, teisingumą, broliškumą, ir, antra vertus, remti tautų, kultūrų, religijų tarpusavio dialogą, idant jos viena kitą praturtindamos padėtų pasauliui atsinaujinti ir vis labiau artėti prie Karalystės.

Tokioms sampratoms greta teigiamų aspektų dažnai būdingi ir neigiami. Pirmiausia jos nutyli Kristų: Karalystė, apie kurią jos kalba, remiasi „teocentrizmu“, nes – teigiama – Kristaus negali suprasti neišpažįstantys krikščioniškojo tikėjimo, tuo tarpu viena dieviškoji tikrovė, kad ir kaip vadintųsi, gali būti bendras įvairių tautų, kultūrų ir religijų pagrindas. Dėl tos pačios priežasties jos teikia pirmenybę Kūrimo slėpiniui, atsispindinčiam kultūrų bei religinių įsitikinimų įvairovėje, bet nesako nė žodžio apie Atpirkimo slėpinį. Kita vertus, Karalystė, kaip jos ją supranta, galiausiai nustumia į šalį arba sumenkina Bažnyčią; to priežastis yra reakcija į tariamą praeities „ekleziocentrizmą“ ir Bažnyčios kaip ženklo, kuris, be to, nėra nedviprasmiškas, traktuotė.

18. Tačiau tai nebe Dievo karalystė, kokią pažįstame iš Apreiškimo, kur ji neatsiejama nei nuo Kristaus, nei nuo Bažnyčios.

Kaip jau minėjome, Karalystė ne tik buvo skelbiama Kristaus, bet ir jame tapo tikrove bei išsipildė, ir ne vien jo žodžiais ir darbais: „Pirmiausia Karalystė pasireiškia Kristaus, Dievo Sūnaus ir Žmogaus Sūnaus, atėjusio ‘tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį’ (Mk 10, 45), asmenyje“ (22). Dievo karalystė – tai ne laisvai sukuriama samprata, doktrina ar programa, bet pirmiausia Asmuo, turintis Jėzaus iš Nazareto veidą ir vardą, neregimojo Dievo atvaizdas (23). Atskyrus Karalystę nuo Jėzaus, daugiau nebegalima kalbėti apie apreikštąją Dievo karalystę, ir tada arba Karalystės prasmė iškraipoma iki pavojaus virsti vien žmogišku ar ideologiniu objektu, arba Kristaus tapatybė suklastojama taip, kad jis nebeatrodo Viešpats, kuriam viskas turi būti palenkta (plg. 1 Kor 15, 27).

Lygiai taip pat negalima Karalystės atsieti nuo Bažnyčios. Tiesa, Bažnyčia nėra tikslas pats savaime, nes yra orientuota į Dievo karalystę, kurios ūglis, ženklas ir priemonė ji yra. Tačiau, kad ir skirdamasi nuo Kristaus ir Karalystės, Bažnyčia yra neatsiejamai su abiem susijusi. Kristus aprūpino Bažnyčią, savo kūną, išganymo gėrybių bei priemonių pilnatve; joje gyvena Šventoji Dvasia, gaivinanti ją savo dovanomis ir charizmomis, ją šventinanti, vedanti ir nepaliaujamai atnaujinanti (24). Iš to kyla ypatingas ir nepakartojamas santykis, kuris, nepaneigdamas Kristaus ir Šventosios Dvasios veikimo už regimųjų Bažnyčios ribų, suteikia jai specifinį ir būtiną vaidmenį. Tai lemia ypatingą Bažnyčios ryšį su Dievo ir Kristaus karalyste, kurią ji siųsta „skelbti bei statydinti visose tautose“ (25).

19. Būtent tokioje visumos perspektyvoje reikia suvokti Karalystės tikrovę. Žinoma, ji reikalauja skatinti žmogiškąsias gėrybes bei vertybes, kurias pagrįstai galima vadinti „evangelinėmis“, nes jos artimai susijusios su Gerąja Naujiena. Tačiau tokio skatinimo, vienos iš esminių Bažnyčios užduočių, nevalia nei atsieti nuo tokių kitų jos pagrindinių užduočių kaip Kristaus ir jo Evangelijos skelbimas ar bendruomenių, teikiančių žmonėms gyvą Karalystės veidą, kūrimas bei plėtojimas, nei joms priešpriešinti. Nereikia baimintis nupulti į kokią nors „ekleziocentrizmo“ formą. Paulius VI, kuris tvirtino, jog „tarp Kristaus, Bažnyčios ir evangelizacijos yra artimas ryšys“ (26), taip pat yra pasakęs: „Bažnyčia nėra pati sau tikslas; ji karštai trokšta būti visa Kristaus, Kristuje ir Kristui ir lygiai taip pat visa žmonių, tarp žmonių ir žmonėms“ (27).
 

Karalystei tarnaujanti Bažnyčia

20. Bažnyčia tikrai ir konkrečiai tarnauja Karalystei. Pirmiausia ji tai daro kviesdama atsiversti: tai pirmutinė ir pagrindinė tarnyba siekiant Karalystės atėjimo į atskirus žmones ir žmonių visuomenę. Eschatologinis išganymas prasideda jau dabar nauju gyvenimu Kristuje: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą“ (Jn 1, 12).

Bažnyčia tarnauja Karalystei, steigdama bendruomenes bei vietines Bažnyčias ir vesdama jas į tikėjimo bei gailestingosios meilės brandą per atvirumą kitiems, tarnavimą žmogui ir visuomenei, žmonių institucijų supratimą ir gerbimą.

Bažnyčia taip pat tarnauja Karalystei, skleisdama pasaulyje „evangelines vertybes“, išreiškiančias Karalystę ir padedančias žmonės įsileisti Dievą bei jo planus. Tad tiesa, kad prasidėjusi Karalystės tikrovė gali rastis ir už Bažnyčios ribų, visoje žmonijoje, visur, kur gyvenama „evangelinėmis vertybėmis“ ir atsiveriama Šventajai Dvasiai, kuri dvelkia kur nori ir kaip nori (plg. Jn 3, 8). Tačiau sykiu būtina pridurti, jog toks Karalystės laikinis matmuo yra neužbaigtas, jei jis nesiejamas su Kristaus karalyste, esančia Bažnyčioje ir žvelgiančia į eschatologinę pilnatvę (28).

Dievo karalystės aspektų daugialypiškumas (29) nesilpnina misijų veiklos pagrindų ir tikslų, bet, priešingai, juos sustiprina ir išplečia. Bažnyčia yra išganymo sakramentas visai žmonijai, ir jos veikla neapsiriboja tais, kurie priima jos naujieną. Ji yra dinamiška jėga žmonijos kelyje į eschatologinę Karalystę, evangelinių vertybių tarp žmonių ženklas ir skatintoja (30). Bažnyčia prisideda prie šios atsigręžimo į Dievo planą kelionės savo liudijimu ir tokia veikla kaip dialogas, žmogiškumo ugdymas, teisingumo ir taikos siekimas, auklėjimas ir ligonių globa, pagalba vargšams ir mažiesiems, visada tvirtai laikydamasi transcendencijos ir dvasingumo, eschatologinio išganymo prielaidų, primato.

Galiausiai Bažnyčia tarnauja Karalystei savo užtarimu, nes Karalystė savo prigimtimi yra Dievo dovana ir kūrinys; tai mums primena evangeliniai palyginimai ir malda, kurios mus išmokė Jėzus. Turime jos prašyti, ją priimti ir leisti jai mumyse augti, tačiau kartu turime darbuotis, kad ji būtų žmonių priimta ir tarp jų augtų iki dienos, kai Kristus „perduos karalystę Dievui Tėvui“ ir Dievas bus „viskas visame kame“ (plg. 1 Kor 15, 24.28).
 

III SKYRIUS

ŠVENTOJI DVASIA – PAGRINDINIS MISIJOS VEIKĖJAS
 

21. „Mesijinės Jėzaus misijos viršūnėje Šventoji Dvasia dalyvauja Velykų slėpinyje visiškai kaip dieviškasis Asmuo, kaip tas, kuris toliau tęs išganymo darbą, kylantį iš kryžiaus aukos. Tiesa, šis darbas Jėzaus patikėtas žmonėms: apaštalams, Bažnyčiai. Tačiau šiuose žmonėse ir per juos transcendentiškai veikia Šventoji Dvasia, įgyvendindama šį darbą žmogaus dvasioje ir pasaulio istorijoje“ (31).

Šventoji Dvasia iš tiesų yra pagrindinis visos bažnytinės misijos veikėjas. Jos veikimas ypač ryškus misijoje ad gentes, tai matyti ankstyvojoje Bažnyčioje atsiverčiant Kornelijui (plg. Apd 10), sprendžiant kylančias problemas (plg. Apd 15), pasirenkant teritorijas ir tautas (plg. Apd 16, 6–8). Dvasia veikia per apaštalus, tačiau sykiu ir klausytojuose: „Jos veikimu Geroji Naujiena įsiskverbia į žmonių sąžines bei širdis ir pasklinda istorijoje. Ir Dvasia vis tai gaivina“ (32).
 

Siuntimas „ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8)

22. Visi evangelistai savo pasakojimus apie Prisikėlusiojo susitikimus su apaštalais užbaigia siuntimu į misijas: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones <…>. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 18–20; plg. Mk 16, 15–18; Lk 24, 46–49; Jn 20, 21–23).

Šis siuntimas yra siuntimas Dvasioje, ir tai aiškiai liudija šventojo Jono tekstas: Kristus siunčia savuosius į pasaulį, kaip Tėvas jį yra siuntęs, ir dėl to duoda jiems Dvasią. Savo ruožtu Lukas artimai susieja Kristaus liudijimą, kurį apaštalams privalu teikti, su Dvasios veikimu, darančiu juos gebančius atlikti gautąją misiją.

23. Įvairios „misijinio priesako“ formos turi bendrumų ir kiekviena tik jai būdingų bruožų, tačiau du elementai pasitaiko visose versijose. Pirmiausia tai apaštalams patikėtos užduoties visuotinumo matmuo: „Visų tautų“ (Mt 28, 19); „į visą pasaulį <…> visai kūrinijai“ (Mk 16, 15); „visoms tautoms“ (Lk 24, 47); „ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Antra, Viešpaties duotas patikinimas, kad jie, vykdydami šią užduotį, nebus vieniši, bet susilauks galios bei priemonių savo misijai atlikti. Tai Šventosios Dvasios buvimas ir galia, taip pat Jėzaus pagalba: „O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant“ (Mk 16, 20).

Kalbant apie skirtingus šio priesako akcentus, reikia pažymėti, jog Morkus misiją pateikia kaip skelbimą arba kerigmą: „Skelbkite Evangeliją“ (Mk 16, 15). Evangelistas nori paskatinti skaitytojus pakartoti Petro ištartą tikėjimo išpažinimą: „Tu esi Mesijas“ (Mk 8, 29) ir kaip romėnų šimtininkui priešais ant kryžiaus mirusį Jėzų pripažinti: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus“ (Mk 15, 39). Matas akcentuoja Bažnyčios steigimą bei mokymą (plg. Mt 28, 19–20; 16, 18): jo pateiktoji misijinė užduotis reikalauja Evangelijos skelbimą papildyti specifine bažnytine ir sakramentine katecheze. Lukas vaizduoja misiją kaip liudijimą (plg. Lk 24, 48; Apd 1, 8), pirmiausia prisikėlimo (plg. Apd 1, 22). Misionierius kviečiamas tikėti perkeičiančia Evangelijos galia ir skelbti tai, ką Lukas itin gerai perteikė, būtent atsivertimą į Dievo meilę ir gailestingumą, visapusiško išlaisvinimo iš visokio blogio iki pat jo pagrindo – nuodėmės patirtį.

Jonas vienintelis aiškiai kalba apie „priesaką“, lygiareikšmišką „misijai“, ir tiesiogiai susieja Jėzaus savo mokiniams patikėtą misiją su jo paties iš Tėvo gautąja: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Jėzus, kreipdamasis į Tėvą, sako: „Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį“ (Jn 17, 18). Visa misijos reikšmė Jono evangelijoje išreiškiama „kunigiškojoje maldoje“: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Galutinis misijos tikslas yra leisti dalyvauti Tėvo ir Sūnaus bendrystėje. Mokiniai turi gyventi vienybėje, likdami Tėve ir Sūnuje, kad pasaulis pažintų ir įtikėtų (plg. Jn 17, 21–23). Tai reikšmingas misijinis tekstas, leidžiantis suvokti, jog misionieriumi pirmučiausia esama per tai, kuo esama, būtent Bažnyčia, iš pagrindų gyvenančia meilės vienybėje, dar prieš tampant tokiu per tai, kas sakoma ar daroma.

Keturios evangelijos liudija iš esmės vieningos misijos pliuralizmą, atspindintį skirtingas pirmųjų krikščionių bendruomenių patirtis ir situacijas. Tai pačios Dvasios suteikto dinaminio impulso vaisius. Dvasia kviečia atsižvelgti į įvairias misijines charizmas, taip pat į įvairias žmonių gyvenimo sąlygas bei aplinkas. Tačiau visi evangelistai pabrėžia, kad mokinių misija yra dalyvauti Kristaus misijoje: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Dėl šios priežasties misija remiasi ne žmogaus gebėjimais, bei Prisikėlusiojo galia.
 

Misijai vadovauja Dvasia

24. Bažnyčios misija, kaip ir Jėzaus, yra Dievo darbas arba – kaip dažnai teigia Lukas – Dvasios darbas. Jėzui prisikėlus ir įžengus į dangų, apaštalai išgyvena sukrečiantį ir juos perkeičiantį įvykį – Sekmines. Šventosios Dvasios atėjimas paverčia juos liudytojais ir pranašais (plg. Apd 1, 8; 2, 17–18), suteikia jiems ramios drąsos, akinančios juos kitiems perteikti savąją Jėzaus patirtį ir juos gaivinančią viltį. Dvasia padaro juos gebančius „tiesiai“ liudyti Jėzų (33).

Evangelizuotojams išvykstant iš Jeruzalės, Dvasia dar labiau ima „vadovauti“, padėdama jiems pasirinkti asmenis ar misijų kelius. Jos veiklą ypač liudija impulsas misijoms, kurios, patvirtindamos Jėzaus žodžius, nusidriekia nuo Jeruzalės iki visos Judėjos bei Samarijos ir iki žemės pakraščių.

Apaštalų darbuose pateikiamos šešių „misijinių kalbų“, ankstyvojoje Bažnyčioje adresuotų žydams, santraukos (plg. Apd 2, 22–39; 3, 12–26; 4, 9–12; 5, 29–32; 10, 34–43; 13, 16–41). Šios Pauliaus ir Petro pasakytos pavyzdinės kalbos skelbia Jėzų ir kviečia „atsiversti“, tai yra tikėjimu priimti Jėzų ir leistis būti perkeistam Šventosios Dvasios.

Paulių ir Barnabą Dvasia kreipia pas pagonis (plg. Apd 13, 46–48), ir tai vyksta ne be įtampos ir sunkumų. Kaip atsivertusiems pagonims įgyvendinti savo tikėjimą į Kristų? Ar juos saisto judaizmo tradicija ir apipjaustymo įstatymas? Pirmajame susirinkime, subūrusiame apie apaštalus įvairių Bažnyčių narius, priimamas sprendimas, kuris laikomas įkvėptu Dvasios: pagoniui, norinčiam tapti krikščioniu, nebūtina paklusti žydų įstatymui (plg. Apd 15, 5–11.28). Nuo šio momento Bažnyčia atveria savo vartus ir tampa namais, į kuriuos visi gali įžengti ir laisvai jaustis, išlaikydami savo kultūrą bei tradicijas, jei jos neprieštarauja Evangelijai.

25. Misionieriai laikėsi tos pačios dvasios ir, skelbdami išganymą Kristuje, atsižvelgdavo į žmonių lūkesčius ir viltis, rūpesčius ir kančias, jų kultūrą. Kalbos Listroje ir Atėnuose (plg. Apd 14, 15–17; 17, 22–31) laikomos pagonių evangelizacijos pavyzdžiais: Paulius pradeda dialogą su įvairių kultūrinių bei religinių vertybių tautomis. Likaonijos gyventojams, praktikuojantiems kosminę religiją, jis primena su kosmosu susijusią religinę patirtį; su graikais kalba apie filosofiją ir cituoja jų poetus (plg. Apd 17, 18.26–28). Dievas, kurį Paulius nori apreikšti, jau yra jų gyvenime; būtent jis juos sukūrė ir slėpiningai vadovauja tautoms ir istorijai; tačiau norint pažinti tikrąjį Dievą, būtina atsisakyti savo susikurtų netikrų dievų ir atsiverti tam, kurį Dievas atsiuntė jiems apšviesti ir jų širdžių lūkesčiams patenkinti. Šios kalbos laikytinos Evangelijos įkultūrinimo pavyzdžiais.

Dvasiai veikiant, krikščionių tikėjimas sąmoningai atsiveria „tautoms“, ir Kristaus liudijimas nusidriekia ligi svarbiausių rytinio Viduržemio jūros baseino centrų, po to ligi Romos ir Vakarų pakraščių. Būtent Dvasia verčia eiti vis tolyn, tikrai visuotinės misijos labui įveikiant ne tik geografinius, bet ir etinius bei religinius barjerus.
 

Dvasia daro visą Bažnyčią misijinę

26. Dvasia skatina tikinčiųjų grupę „burtis į bendruomenę“, būti Bažnyčia. Po pirmo Petro skelbimo Sekminių dieną ir po to įvykusių atsivertimų susikuria pirmoji bendruomenė (plg. Apd 2, 42–47; 4, 32–35).

Vienas iš pagrindinių misijos tikslų yra burti žmones klausytis Evangelijos, įgyvendinti brolišką bendrystę, melstis ir švęsti Eucharistiją. Įgyvendinti „brolišką bendrystę“ (koinonia), vadinasi, būti „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32) statydinant bendrystę visais aspektais: žmogiškuoju, dvasiniu ir materialiniu. Juk tikrai krikščioniška bendruomenė taip pat stengiasi dalyti žemiškąsias gėrybes, kad nebūtų stokojančių ir visi turėtų tiek, kiek kam reikia (plg. Apd 2, 45; 4, 35). Pirmosios bendruomenės, kuriose vyravo „džiugi ir tauri širdis“ (plg. Apd 2, 46), buvo dinamiškos, atviros ir misijinės: jų nariai „buvo visos liaudies mylimi“ (Apd 2, 47). Dar iki tapdama veikla, misija yra liudijimas ir spinduliavimas (34).

27. Apaštalų darbuose parodoma, kad misija, adresuota pirma Izraeliui, po to tautoms, rutuliojasi įvairiais lygmenimis. Pirmiausia Dvylika, kaip vieninga Petro vadovaujama grupė, skelbia Gerąją Naujieną. Tikinčiųjų bendruomenė savo gyvensena bei elgsena liudija Viešpatį ir atvertinėja pagonis (plg. Apd 2, 46–47). Be to, dar yra ypatingų pasiuntinių, skelbiančių Evangeliją. Antai Antiochijos krikščionių bendruomenė į misijas siunčia savo narius; po pasninko, maldos ir Eucharistijos šventimo ji konstatuoja, kad Dvasia siųsti į misijas išrinko Paulių ir Barnabą (plg. Apd 13, 1–4). Nuo pat pradžių misija buvo laikoma bendruomenės užduotimi, vietinės Bažnyčios, kuriai „misionieriai“ reikalingi naujiems horizontams siekti, pareiga. Greta šių pasiuntinių būta ir tokių, kurie spontaniškai liudydavo naujybę, perkeitusią jų gyvenimą, ir susiedavo besisteigiančias bendruomenes su apaštališkąja Bažnyčia.

Apaštalų darbai leidžia mums suprasti, kad ankstyvojoje Bažnyčioje misija ad gentes, nors ir turinti misionierių „visam gyvenimui“, atsidavusių tam dėl ypatingo pašaukimo, iš tikro buvo laikoma savaime suprantamu krikščioniškojo gyvenimo vaisiumi, kiekvieno tikinčiojo pareiga liudyti asmeniška elgsena ir aiškiai skelbiant visur, kur įmanoma.
 

Dvasia yra ir veikia visur ir visada

28. Dvasia ypatingu būdu pasireiškia Bažnyčioje ir jo nariuose, tačiau jos buvimas ir veikimas yra visuotinis, neribojamas nei erdvės, nei laiko (35). Vatikano II Susirinkimas primena, jog Dvasia veikia kiekvieno žmogaus širdyje per „Žodžio sėklas“, religinėje veikloje, žmogaus pastangose, kuriomis siekiama tiesos, gėrio, Dievo (36).

Dvasia teikia žmogui „šviesos ir jėgų atsiliepti į savo aukščiausią pašaukimą“; per Dvasią „žmogus tikėjimu gali apmąstyti Dievo plano slėpinį ir juo skonėtis“; ir „turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia kiekvienam suteikia galimybę įsitraukti į šį Velykų slėpinį Dievui žinomu būdu“ (37). Visais šiais atvejais Bažnyčia žino, kad „žmogus, nepaliaujamai akinamas Dievo Dvasios, niekada nebus visiškai abejingas religijos problemai“ ir „visada norės bent miglotai pažinti savo gyvenimo, veiklos ir mirties prasmę“ (38). Tad Dvasia yra kiekvieno žmogaus egzistencinių ir religinių klausimų, kylančių ne tik iš atsitiktinių sąlygų, bet ir iš jo paties būties struktūros, pradžia (39).

Į Dvasios buvimo bei veikimo lauką patenka ne tik individai, bet ir visuomenė, istorija, tautos, kultūros, religijos. Juk Dvasia lygiai taip pat yra keliaujančios žmonijos kilnių idealų ir gerų iniciatyvų pradžia: „Nuostabia apvaizda ji valdo laikų kelią ir atnaujina žemės veidą“ (40). Prisikėlęs Kristus „savo Dvasios galia jau veikia žmonių širdyse ne tik žadindamas būsimojo pasaulio troškimą, bet ir per tai įkvėpdamas, skaistindamas ir stiprindamas didžiadvasiškus siekius, skatinančius žmonijos šeimą gerinti gyvenimo sąlygas ir šiam tikslui palenkti visą žemę“ (41). Negana to, būtent Dvasia sėja apeigose bei kultūrose glūdinčias „Žodžio sėklas“ ir ruošia jas brendimui Kristuje (42).

29. Tad Dvasia, kuri „pučia, kur nori“ (Jn 3, 8) ir „veikė jau iki Kristaus išaukštinimo“ (43), kuri „pripildo pasaulį, ir tas, kuris visa palaiko, žino, ką žmogus sako“ (Išm 1, 7), kviečia mus išplėsti savo žvilgsnį, kad galėtume apmąstyti jos veikimą bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje (44). Tai kvietimas, kurį esu dažnai kartojęs ir kuriuo vadovaudavausi per susitikimus su įvairiausiomis tautomis. Bažnyčios santykius su kitomis religijomis lemia dvejopa pagarba: „Pagarba žmogui, ieškančiam atsakymų į giliausius jo gyvenimo klausimus, ir pagarba Dvasios veikimui žmoguje“ (45). Religijų susitikimas Asyžiuje nedviprasmiškai buvo man proga pakartoti savo įsitikinimą, kad „kiekviena autentiška malda žadinama Šventosios Dvasios, slėpiningai esančios kiekvieno žmogaus širdyje“ (46).

Ta pati Dvasia veikė Jėzaus įsikūnijime, gyvenime, mirtyje bei prisikėlime ir veikia Bažnyčioje. Ji nepakeičia Kristaus ir neužpildo savotiškos tuštumos tarp Kristaus ir Logos, kaip kartais teigiama. Viso, ką Dvasia daro žmonių širdyje ir tautų istorijoje, kultūrose ir religijose, tikslas yra rengti priimti Evangeliją (47), ir tai negali vykti be ryšio su Kristumi, Žodžiu, kuris Dvasios veikimu tapo kūnu, „kad kaip tobulas žmogus išgelbėtų visus žmones ir viską suburtų savyje“ (48).

Visuotinis Dvasios veikimas neatsietinas nuo dalinio veikimo Kristaus kūne, kuris yra Bažnyčia. Iš tikro būtent Dvasia savo veikimu visada gaivina Bažnyčią bei verčia ją skelbti Kristų, skleidžia ir brandina savo dovanas tarp visų žmonių ir visų tautų, akindama Bažnyčią atrasti, puoselėti bei priimti jas per dialogą. Reikia pagarbiai ir dėkingai įsileisti visas Dvasios buvimo formas, tačiau jas kaip tokias atskirti pavesta Bažnyčiai, kuriai Kristus dovanojo savo Dvasią, kad jinai vestų į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13).
 

Misijų veikla tik prasideda

30. Mūsų laikais, kai žmonija nerimsta ir ieško, Bažnyčios misijų veiklai reikia suteikti naują impulsą. Misijos horizontai ir galimybės plečiasi, ir mes, krikščionys, pašaukti apaštališkajai drąsai, grindžiamai pasitikėjimu Dvasia. Ji yra pagrindinis misijų veiklos veikėjas!

Žmonijos istorijoje būta daug epochinių pervartų, skatinusių misijų veiklos dinamiškumą, ir Bažnyčia, vadovaujama Dvasios, visada į tai atsakydavo didžiadvasiškai ir toliaregiškai. Netrūko ir vaisių. Neseniai buvo švenčiamas Rusijos ir slavų tautų evangelizacijos tūkstantmetis, artėja Amerikos evangelizacijos penkių šimtų metų sukaktis. Neseniai taip pat buvo minimos pirmųjų misijų įvairiose Azijos, Afrikos ir Okeanijos šalyse šimtosios metinės. Bažnyčiai šiandien iškilo kitų iššūkių; ji turi leistis naujų krantų link kalbant tiek apie pirminę misiją ad gentes, tiek apie naująją evangelizaciją tautų, kurioms Kristus jau buvo skelbtas. Šiandien iš visų krikščionių, dalinių Bažnyčių ir visuotinės Bažnyčios reikalaujama tos pačios drąsos, kuri įkvėpdavo praeities misionierius, ir to paties nusiteikimo klausytis Dvasios balso.
 

IV SKYRIUS

BERIBIAI MISIJOS AD GENTES HORIZONTAI
 

31. Viešpats Jėzus išsiuntė savo apaštalus pas visus žmones, į visas tautas ir žemės vietoves. Per apaštalus Bažnyčia gavo beribę visuotinę misiją, susijusią su pilnatvišku išganymu pagal Kristaus atnešto gyvenimo pilnatvę (plg. Jn 10, 10): ji yra siųsta „apreikšti ir perteikti visiems žmonėms ir visoms žemės tautoms Dievo meilę“ ( 49).

Ši misija yra viena ir nedaloma, turinti vieną pradžią ir vieną tikslą, tačiau apimanti įvairias užduotis ir veiklos formas. Pirmiausia tai misijų veikla, mūsų vadinama, atsižvelgiant į Susirinkimo dekretą, misija ad gentes. Kalbama apie Bažnyčios pagrindinę, esminę ir niekados neužbaigtą veiklą. Juk Bažnyčia „negali vengti nuolatinės misijos – nešti Evangeliją žmonėms, milijonams vyrų ir moterų, iki šiol nežinantiems apie Kristų, žmogaus Atpirkėją. Būtent tai yra savitas misijų uždavinys, kurį Jėzus davė ir kasdien iš naujo duoda savo Bažnyčiai“ (50).
 

Sudėtinga ir nuolat kintanti religinė situacija

32. Šiandien prieš akis turime labai daugialypę ir kintančią religinę situaciją: tautos nerimsta vietoje, socialinė ir religinė tikrovė, anksčiau aiški ir apibrėžta, darosi vis sudėtingesnė. Čia pakanka priminti tokius reiškinius kaip urbanizacija, masinė migracija, pabėgėlių srautas, nuo seno krikščioniškų šalių nukrikščionėjimas, didėjantis Evangelijos ir jos vertybių poveikis šalyse, kuriose dauguma gyventojų nėra krikščionys, taip pat mesianizmų ir religinių sektų plitimas. Būtent dėl religinės ir socialinės pervartos darosi sunkiau veiksmingai taikyti tam tikras įprastines bažnytines distinkcijas bei kategorijas. Jau prieš Susirinkimą apie kai kuriuos didmiesčius bei krikščioniškus kraštus būdavo sakoma, jog jie yra virtę „misijų kraštais“, ir padėtis per vėlesnius metus tikrai nepagerėjo.

Kita vertus, misijų veikla davė gausių vaisių visose pasaulio dalyse: atsirado gerai įsišaknijusių Bažnyčių, kai kurios iš jų taip sutvirtėjo ir subrendo, kad tapo pajėgios ir pasirūpinti savo bendruomenių poreikiais, ir siųsti evangelizuotojus į kitas Bažnyčias bei teritorijas. Tai sudaro kontrastą su nuo seno krikščioniškomis sritimis, kurias būtina iš naujo evangelizuoti. Dėl to ne vienas klausia, ar tebegalima kalbėti apie savitą misijų veiklą ar apibrėžtas jos teritorijas, ar nederėtų pripažinti, jog egzistuoja viena misijinė situacija ir, vadinasi, visur viena ir ta pati misija? Sunkumus, kylančius aiškinant šią sudėtingą bei kintančią tikrovę evangelizacijos užduoties aspektu, parodo jau „misijinis žodynas“: pavyzdžiui, yra tam tikro nenoro vartoti žodžius „misijos“ ir „misionieriai“, kurie traktuojami kaip pasenę ir kupini neigiamų istorinių atgarsių; siekiant pažymėti visą Bažnyčios veiklą, pirmenybė teikiama daiktavardžio „misija“ vienaskaitai ir būdvardžiui „misijinis“.

Tai žymi tikrą permainą, turinčią ir teigiamų aspektų. Vadinamasis misijų sugrįžimas ar „repatriacija“ į Bažnyčios misiją, misiologijos įsiliejimas į ekleziologiją ir abiejų įterpimas į trinitarinį išganymo planą suteikė šviežio oro misijų veiklai, kuri nebėra traktuojama kaip marginalinė Bažnyčios užduotis, bet yra integruota į jos gyvenimo šerdį kaip visos Dievo tautos pamatinis įsipareigojimas. Nepaisant to, reikia vengti rizikos į vieną ir tą patį lygmenį suvesti labai įvairias situacijas ir susiaurinti ar net visai eliminuoti misiją ir misionierius ad gentes. Teiginys, jog visa Bažnyčia yra misijinė, neatmeta specifinės misijos ad gentes egzistavimo; lygiai taip pat teiginys, kad visi katalikai privalo būti misionieriai, neatmeta, bet, priešingai, reikalauja „misionierių ad gentes bei visam gyvenimui, tapusių tokiais dėl specifinio pašaukimo, buvimo.
 

Misijos ad gentes vertė išlieka

33. Tai, kad viena Bažnyčios misija apima skirtingas veiklos formas, lemia ne pačiai misijai būdingi vidiniai motyvai, bet įvairios aplinkybės, kuriomis ji vyksta (51). Žvelgdami į pasaulį evangelizacijos požiūriu, galime išskirti tris situacijas.

Pirmiausia minėtina situacija, kuri yra Bažnyčios misijų veiklos objektas, būtent tautos, žmonių grupės, socialinės bei religinės aplinkos, kur Kristus ir jo Evangelija nėra žinomi arba kur krikščionių bendruomenės nėra pakankamai brandžios, kad galėtų įkūnyti tikėjimą savo aplinkoje ir skelbti jį kitoms grupėms. Tai misija ad gentes tikrąja šio žodžio prasme (52).

Antra, yra krikščionių bendruomenių su tvirtomis bei tinkamomis struktūromis, uoliai tikinčių, gyvenančiu ir spinduliuojančių Evangelijos liudijimu savo aplinkoje ir jaučiančių atsakomybę už visuotinę misiją. Jose vyksta Bažnyčios pastoracinė veikla.

Galiausiai egzistuoja tarpinė situacija, pirmiausia senos krikščioniškosios tradicijos šalyse, tačiau kartais ir jaunesnėse Bažnyčiose, kai ištisos pakrikštytųjų grupės yra praradusios gyvo tikėjimo jausmą ar net nebelaiko savęs Bažnyčios nariais ir gyvena toli nuo Kristaus ir jo Evangelijos. Šiuo atveju reikalinga „naujoji evangelizacija“ arba „reevangelizacija“.

34. Savita misijų veikla, arba misija ad gentes, nukreipta „į tautas ir žmonių grupes, kurios dar netiki Kristų“, į tuos, „kurie toli nuo Kristaus“, į kuriuos Bažnyčia „dar nėra suleidusi šaknų“ (53) ir kurių kultūra dar nepersunkta Evangelijos (54). Nuo kitos Bažnyčios veiklos ji skiriasi tuo, kad adresuojama grupėms ir aplinkoms, kurios dėl Evangelijos skelbimo ir Bažnyčios buvimo stygiaus ar nepakankamumo yra nekrikščioniškos. Tad jai būdingas Kristaus ir jo Evangelijos skelbimas, vietinės Bažnyčios statydinimas ir Karalystės vertybių skleidimas. Misijos ad gentes savitumas kyla iš to, kad jos adresatas yra nekrikščionys. Todėl vengtina, kad „savitas misijų uždavinys, kurį Jėzus davė ir kasdien iš naujo duoda savo Bažnyčiai“ (55), neištirptų visos Dievo tautos misijos visumoje ir dėl to nebūtų apleistas ar užmirštas.

Kita vertus, tarp tikinčiųjų pastoracijos, naujosios evangelizacijos ir savitos misijų veiklos neįmanoma nubrėžti griežtos ribos ir neprotinga tarp jų kurti barjerus ar stengtis įsprausti jas į vienas su kitu nesusisiekiančius skyrius. Nepaisant to, nevalia leisti silpnėti užsidegimui skelbti Evangeliją ir steigti vietines Bažnyčias tarp tautų ir žmonių grupių, kur jų dar nėra, nes tai yra pirmutinė Bažnyčios, siųstos į visas tautas ligi pat žemės pakraščių, užduotis. Be misijos ad gentes šiam misijiniam Bažnyčios matmeniui stigtų pamatinės prasmės ir pavyzdinės veiklos.

Sykiu pažymėtina, jog tarp skirtingų Bažnyčios išganomosios veiklos formų egzistuoja tikra ir didėjanti tarpusavio priklausomybė: visos jos viena kitą veikia, skatina ir remia. Misijų veiklos dinamika gyvina Bažnyčių mainus ir kreipia jas į išorinį pasaulį, darydama teigiamą poveikį visais požiūriais. Pavyzdžiui, senos krikščioniškosios tradicijos Bažnyčios, besigalynėdamos su sunkia naujosios evangelizacijos užduotimi, geriau supranta, kad jos negali būti misijinės kitų šalių ar žemynų nekrikščionių atžvilgiu, jei rimtai nesirūpina krikščionybės neišpažįstančiais žmonėmis savo šalyse: nusiteikimas misijinei veiklai ad intra yra nusiteikimo misijinei veiklai ad extra tikras ženklas bei paskata, ir priešingai.
 

Visoms tautoms nepaisant sunkumų

35. Misijai ad gentes iškelta milžiniška užduotis, kuri tikrai nemažėja. Priešingai, ir kiekybiniu požiūriu dėl demografinio prieaugio, ir socialiniu bei kultūriniu požiūriu dėl naujų santykių bei ryšių atsiradimo ir kintančių situacijų atrodo, jog jai priklauso dar platesni horizontai. Užduotis skelbti Jėzų Kristų visoms tautoms iškyla kaip milžiniška ir, atsižvelgiant į žmogiškąsias Bažnyčios jėgas, neproporcingai didelė.

Sunkumai atrodo neįveikiami ir galintys atimti drąsa, jei būtų kalbama vien apie žmogišką sumanymą. Vienos šalys neįsileidžia misionierių, kitose draudžiama ne tik evangelizuoti, bet ir atsiversti ir net praktikuoti krikščioniškąjį kultą. Be to, pasitaiko kultūrinio pobūdžio kliūčių: Evangelijos naujienos perteikimas nereikšmingas ar nesuprantamas, atsivertimas suvokiamas kaip savo tautos ir jos kultūros atmetimas.

36. Dievo tautai netrūksta ir vidinių sunkumų, kurie yra dar skausmingesni. Mano pirmtakas Paulius VI jau yra pirmiausia atkreipęs dėmesį į „įkarščio stygių“, kuris juo pavojingesnis, „nes kyla iš vidaus“ ir „reiškiasi nuovargiu, nusivylimu, sąstingiu ir abejingumu, tačiau visų pirma džiaugsmo ir vilties stoka“ (56). Didelės kliūtys Bažnyčios misijinei dvasiai taip pat yra praeities ir dabarties krikščionių susiskaldymai (57), nukrikščionėjimas kai kuriose krikščioniškose šalyse, pašaukimų apaštalauti mažėjimas, tikinčiųjų ir krikščioniškųjų bendruomenių, savo gyvenime nesivadovaujančių Kristaus pavyzdžiu, antiliudijimai. Tačiau vienas iš rimčiausių menko domėjimosi misijų veikla motyvų – tarp krikščionių, deja, labai paplitusi indiferentizmo paženklinta mąstysena, dažnai besiremianti neteisingomis teologinėmis sampratomis ir persunkta religinio reliatyvizmo, skatinančio manyti, jog „visos religijos yra vienodos vertės“. Galime pridurti, kad yra ir pasiteisinimų, galinčių, pasak minėtojo popiežiaus, „kliudyti evangelizacijai. Klastingiausi neabejotinai yra tie, kurie pagrindžiami tariamai radus vieną ar kitą Susirinkimo ištarmę“ (58).

Atsižvelgdamas į tai, gyvai rekomenduoju teologams ir profesionaliems krikščioniškosios spaudos darbuotojams uoliau tarnauti misijai ir, žengiant tiesiu sentire cum Ecclesia keliu, geriau suvokti gilią savo svarbios užduoties prasmę.

Vidiniai ir išoriniai sunkumai neturėtų kelti pesimizmo ar skatinti neveiklumo. Kaip ir visose krikščioniškojo gyvenimo srityse, čia svarbu pasitikėjimas, kylantis iš tikėjimo, tai yra iš tikrumo, kad ne mes, bet Jėzus ir jo Dvasia yra pagrindiniai misijų veikėjai. Mes tesame bendradarbiai, ir, padarę viską, ką įstengėme, turime sakyti: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“ (Lk 17, 10).
 

Misijos ad gentes sritys

37. Dėl Kristaus visuotinio priesako misija ad gentes yra beribė. Tačiau, norėdami susidaryti tikrą padėties vaizdą, galime išskirti kelias sritis, kuriose ji plėtojasi.

a) Teritorijos

Misijų veikla paprastai būdavo apibrėžiama per sąsają su tam tikromis teritorijomis. Vatikano II Susirinkimas pripažino misijos ad gentes teritorinį matmenį (59), kuris ir šiandien tebėra svarbus nustatant atsakomybę, kompetenciją ir geografines veiklos ribas. Tiesa, kad visuotinę misiją turi atitikti visuotinė perspektyva: juk Bažnyčia negali taikstytis, kad teritorinės sienos ir politinės kliūtys ribotų jos misijinį buvimą. Tačiau taip pat tiesa, kad misijos ad gentes veikla, kuri skiriasi nuo tikinčiųjų pastoracijos ir tikėjimo nepraktikuojančiųjų naujosios evangelizacijos, rutuliojasi apibrėžtose teritorijose ir tarp apibrėžtų žmonių grupių.

Jaunų Bažnyčių gausėjimas pastaraisiais laikais neturi klaidinti. Šioms Bažnyčioms patikėtose teritorijose, pirmiausia Azijoje, bet taip pat Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Okeanijoje, yra plačių, dar neevangelizuotų sričių: ištisos tautos ir didelės svarbos kultūriniai arealai dar nėra girdėję Evangelijos skelbimo ir pajutę vietinės Bažnyčios buvimo (60). Net krikščioniškosios tradicijos šalyse yra sričių, kur taikomas ypatingas misijos ad gentes režimas, žmonių grupių ir vietovių, kurių dar nėra pasiekusi Evangelija. Tad tokiose šalyse reikalinga ne tik naujoji evangelizacija, bet tam tikrais atvejais ir pirmakartė evangelizacija (61).

Tačiau situacijos nėra vienodos. Visiškai pripažįstant, kad ištarmės apie Bažnyčios misijinę atsakomybę nėra įtikimos, jei jų nelydi rimta naujosios evangelizacijos veikla ilgos krikščioniškosios tradicijos šalyse, sykiu neatrodo teisinga niekada Kristaus nepažinusios tautos situaciją laikyti lygiavertiška jį pažinusios, priėmusios ir vėliau atmetusios, tačiau didele dalimi krikščioniškaisiais principais bei vertybėmis persiėmusioje kultūroje tebegyvenančios tautos situacijai. Tikėjimo atžvilgiu tai dvi iš esmės skirtingos situacijos.

Todėl geografinis kriterijus, nors nelabai tikslus ir visada laikinas, tebėra vertingas nurodant ribas, kurių link turėtų krypti misijų veikla. Kai kuriose šalyse ir geografinėse bei kultūrinėse srityse nėra vietinių krikščioniškųjų bendruomenių, kitur šios bendruomenės tokios mažos, kad negali būti nedviprasmiškais krikščioniškojo buvimo ženklais, arba stokoja dinamiškumo, reikalingo Evangelijai savo aplinkoje skelbti, ar priklauso tautinėms mažumoms, nesančioms vyraujančios nacionalinės kultūros dalimi. Ypač Azijos žemyne, į kurį pirmiausia derėtų kreipti misiją ad gentes, krikščionys yra ryški mažuma, net jei čia ir pasitaiko reikšmingų atsivertimo sąjūdžių ir pavyzdingų krikščioniškojo buvimo formų.

b) Nauji socialiniai pasauliai ir reiškiniai

Sparčios ir gilios pervartos, būdingos šiandieniam, ypač Pietų, pasauliui, daro misijoms didelę įtaką: ten, kur anksčiau vyravo stabilūs žmogiškieji ir socialiniai santykiai, šiandien viskas keičiasi. Užtenka prisiminti, pavyzdžiui, urbanizaciją ir didžiulį miestų augimą, ypač ten, kur demografinis spaudimas didžiausias. Šiuo metu daugelyje šalių daugiau nei pusė gyventojų gyvena megapoliuose, kur žmonių problemos dažnai pasidaro dar skaudesnės dėl daugybės žmonių patiriamo anonimiškumo.

Naujaisiais laikais misijų veikla pirmiausia rutuliojosi izoliuotuose regionuose, nutolusiuose nuo civilizuotų centrų ir neprieinamuose dėl komunikacijos sunkumų, kalbos ir klimato. Šiandien misijos ad gentes vaizdas, matyt, ima kisti: pirmenybę tenka teikti didmiesčiams, kur atsiranda naujų papročių ir gyvenimo modelių, naujų kultūros bei komunikavimo formų, savo ruožtu darančių įtaką gyventojams. Tiesa tai, kad „prioritetinis dėmesys mažiausiesiems“ neleidžia ignoruoti labiausiai pakraštyje esančių ir izoliuotų žmonių. Tačiau nemažesnė tiesa ir tai, kad negalima evangelizuoti atskirų žmonių ar nedidelių grupių apleidžiant centrus, kuriuose, taip sakant, gimsta nauja žmonija ir nauji vystymosi modeliai. Jaunų nacijų ateitis formuojasi miestuose.

Kalbant apie ateitį, nevalia užmiršti jaunimo, daugelyje šalių sudarančio jau daugiau kaip pusę gyventojų. Kaip supažindinti su Kristaus naujiena jaunuosius nekrikščionis, kurie yra ištisų žemynų ateitis? Akivaizdu, jog įprastinių pastoracijos priemonių nebepakanka: reikia asociacijų ir institucijų, grupių ir jaunimo centrų, jaunimui skirtų kultūrinių bei socialinių iniciatyvų. Tai platus šiuolaikinių bažnytinių sąjūdžių veiklos laukas.

Tarp didžiųjų šiuolaikinio pasaulio permainų naujas reiškinys yra migracija: tai, kad daug nekrikščionių atvyksta į ilgos krikščioniškosios tradicijos šalis, teikia naujų galimybių ryšiams bei kultūriniams mainams ir kelia Bažnyčiai užduotį juos svetingai sutikti, palaikyti su jais dialogą ir jiems padėti, tai yra rodyti broliškumą. Tarp migrantų ypatingą vietą užimą ir didžiausią dėmesį nusipelno pabėgėliai. Jų šiuo metu pasaulyje yra milijonai ir vis nepaliaujamai daugėja: jie priversti bėgti dėl politinės priespaudos ir nežmoniško vargo, katastrofiško dydžio bado ir sausros. Bažnyčia turi įtraukti juos į savo apaštališkojo rūpinimosi akiratį.

Galiausiai būtina paminėti daugelyje šalių egzistuojančias neretai nepakeliamas skurdo situacijas, kurios dažnai būna masinės migracijos šaltinis. Tokios nežmoniškos situacijos yra iššūkis Kristų tikinčiųjų bendruomenėms. Kristaus ir Dievo karalystės skelbimas turėtų tapti šioms tautoms žmogiškojo išpirkimo priemone.

c) Kultūrinės sritys arba šiuolaikiniai areopagai

Po skelbimo daugelyje vietų Paulius atvyksta į Atėnus ir patraukia į Areopagą, kur skelbia Evangeliją toje aplinkoje tinkama bei suprantama kalba (plg. Apd 17, 22–31). Areopagas anuo metu buvo išsilavinusių atėniečių kultūros centras ir šiandien gali būti laikomas naujų aplinkų, kuriose reikia skelbti Evangeliją, simboliu.

Pirmutinis šiuolaikinių laikų areopagas yra komunikavimo pasaulis, vienijantis žmoniją ir paverčiantis ją, kaip sakoma, „pasauliniu kaimu“. Visuomenės komunikavimo priemonės pasidarė tokios svarbios, kad daugeliui žmonių tapo pagrindiniu informacijos bei ugdymo įrankiu, individualios, šeiminės ir socialinės elgsenos vadovu bei įkvėpėju. Pirmiausia naujosios kartos auga komunikavimo priemonių sąlygojamame pasaulyje. Šis areopagas yra galbūt šiek tiek apleistas. Paprastai pirmenybė teikiama kitoms Evangelijos skelbimo ir ugdymo priemonėms, tuo tarpu visuomenės komunikavimo priemonės paliekamos atskirų asmenų ar nedidelių grupių iniciatyvai ir į pastoracinį planavimą teįtraukiamos kaip antraeilės svarbos dalykas. Įsitraukimu į komunikavimo priemonių sritį siekiama ne tik padaryti Evangelijos Naujieną prieinamą daugeliui. Kalbama apie gilesnius dalykus, nes pati šiuolaikinės kultūros evangelizacija daug priklauso nuo jų įtakos. Todėl neužtenka naudotis jomis krikščioniškajai naujienai ir Bažnyčios mokymui skleisti, bet reikia dar ir integruoti naujieną į šią šiuolaikinių komunikavimo priemonių sukurtą „naująją kultūrą“. Tai sudėtinga problema, nes ši kultūra pirmiausia kyla ne iš turinio, bet jau iš to, kad egzistuoja nauji komunikavimo būdai, pasižymintys naujomis kalbomis, naujomis technikomis ir naujomis psichologinėmis elgsenomis. Mano pirmtakas Paulius VI sakė, jog „kultūros atotrūkis nuo Evangelijos neabejotinai yra mūsų laikų drama“ (62); šiandienio komunikavimo sritis visiškai patvirtina tokį įvertinimą.

Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja daug kitų areopagų, į kuriuos reikėtų orientuoti Bažnyčios misijų veiklą. Tai, pavyzdžiui, pastangos dėl taikos, tautų vystymasis ir išlaisvinimas, žmonių ir tautų, ypač mažumų, teisės, dėmesio moteriai ir vaikui skatinimas. Kūrinijos apsauga irgi yra sritis, apšviestina Evangelijos šviesa.

Dar derėtų priminti labai plačius kultūros, mokslinio tyrinėjimo ir tarptautinių santykių areopagus, lengvinančius dialogą ir skatinančius naujų gyvenimo projektų radimąsi. Reikia būti dėmesingiems šioms šiuolaikinėms veiklos sritims ir į jas įsitraukti. Žmonės jaučiasi tartum jūrininkai audringoje gyvenimo jūroje, kviečiami į vis didesnę vienybę ir vis didesnį solidarumą. Egzistencinių problemų sprendimus būtina gvildenti, aptarinėti ir bandyti kartu. Štai kodėl tarptautinės organizacijos bei sambūriai darosi vis svarbesni daugelyje žmogaus gyvenimo sričių – nuo kultūros ligi politikos, nuo ekonomikos ligi tyrinėjimo. Krikščionims, gyvenantiems ir dirbantiems tokiame tarptautiniame matmenyje, niekad nevalia užmiršti pareigos liudyti Evangeliją.

38. Mūsų laikai yra ir dramatiški, ir kerintys. Viena vertus, žmonės atrodo karštai besivaikantys materialinės gerovės ir vis giliau neriantys į vartotojiškąjį materializmą, tačiau, kita vertus, matyti ir nerimastinga prasmės paieška, vidujiškumo poreikis, troškimas išmokti naujų susikaupimo bei maldos formų ir metodų. Gyvenimo dvasinio matmens kaip vaisto nuo dehumanizacijos ieškoma ne tik religiškumo persunktose kultūrose, bet ir sekuliarizuotose visuomenėse. Reiškinys, vadinamas „religiškumo sugrįžimu“, nėra nedviprasmiškas, tačiau jame slypi kvietimas. Bažnyčia gali pasiūlyti žmonijai neįkainojamą dvasinį paveldą – Kristų, vadinantį save Keliu, Tiesa ir Gyvenimu (plg. Jn 14, 6). Tai krikščioniškasis kelias į susitikimą su Dievu, maldą, askezę ir gyvenimo prasmės atradimą. Šį areopagą irgi būtina evangelizuoti.
 

Ištikimybė Kristui ir žmogaus laisvės skatinimas

39. Visoms misijų veiklos formoms būdingas suvokimas, jog skelbiant Jėzų Kristų skatinama žmogaus laisvė. Bažnyčia privalo būti ištikima Kristui, kurio kūnas ji yra ir kurio misija tęsia. Jai būtina „eiti tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo Kristus, neturto, paklusnumo, tarnavimo ir pasiaukojimo ligi mirties, kurią jis nugalėjo prisikeldamas, keliu“ (63). Tad Bažnyčiai tenka pareiga visomis išgalėmis skleisti savo misiją pasaulyje ir pasiekti visas tautas; ir ji turi Dievo duotą teisę įgyvendinti jo planą. Religijos laisvė, kartais dar ribota ir suvaržyta, yra visų laisvių, pagrindžiančių žmonių ir tautų bendrąjį gėrį, sąlyga ir laidas. Reikia tikėtis, kad tikra religijos laisvė bus suteikta visiems visur. Bažnyčia to siekia įvairiose šalyse, ypač tose, kur dauguma gyventojų yra katalikai ir kur dėl to ji turi didesnę įtaką. Tačiau čia kalbama ne apie daugumos ar mažumos religijos problemą, bet apie neatimamą kiekvieno žmogaus teisę.

Kita vertus, Bažnyčia kreipiasi į žmogų visiškai gerbdama jo laisvę (64): misijos ne varžo laisvę, bet ją skatina. Bažnyčia siūlo, bet nieko neprimeta: ji gerbia žmones bei kultūras ir nesiveržia į sąžinės šventovę. Visiems, kurie įvairiomis dingstimis priešinasi jos misijų veiklai, Bažnyčia kartoja: atverkite vartus Kristui!

Kreipiuosi į visas dalines Bažnyčias, jaunas ir senas. Pasauliui vis labiau vienijantis, Evangelijos dvasia turėtų skatinti įveikti kultūrinius bei nacionalinius barjerus ir vengti visokio užsisklendimo. Jau popiežius Benediktas XV įspėjo savo laikų misionierius, jog jie prarastų „savo asmeninį orumą, daugiau galvodami ne apie dangiškąją, bet apie žemiškąją tėvynę“ (65). Toks raginimas ir šiandien tebegalioja visoms dalinėms Bažnyčioms: atverkite vartus misionieriams, nes „kiekviena dalinė Bažnyčia, savo noru atsiskyrusi nuo visuotinės Bažnyčios, prarastų ryšį su Dievo planu bei nuskurstų bažnytinio matmens požiūriu“ (66).
 

Kreipti dėmesį į Pietus ir Rytus

40. Misijų veikla šiandien tebėra Bažnyčiai didžiausias iššūkis. Artinantis Atpirkimo antrojo tūkstantmečio pabaigai, darosi vis aiškiau, jog tautos, kurių dar nepasiekė pirmasis Kristaus skelbimas, sudaro didesniąją žmonijos dalį. Naujųjų laikų misijų veiklos balansas neabejotinai teigiamas: Bažnyčia įsikūrė visuose žemynuose, ir, be to, dauguma tikinčiųjų bei dalinių Bažnyčių šiandien yra nebe senojoje Europoje, bet žemynuose, kuriuos tikėjimui atvėrė misionieriai.

Nepaisant to, tenka konstatuoti, jog „žemės pakraščiai“, ligi kurių reikia nešti Evangeliją, vis labiau tolsta, ir Tertuliano žodžiai, kad „Evangelija paskelbta visai žemei ir visoms tautoms“ (67), dar gana toli nuo tiesos: misija ad gentes dar tiktai prasideda. Pasaulio arenoje pasirodo naujos tautos, kurios irgi turi teisę išgirsti išganymo skelbimą. Dėl gyventojų prieaugio nekrikščioniškose Pietų ir Rytų šalyse nepaliaujamai daugėja žmonių, nieko nenutuokiančių apie Kristaus atliktąjį atpirkimą.

Misionierių dėmesį būtina kreipti į Evangelijos įtakos dar nepatyrusias geografines sritis bei kultūrines aplinkas. Visi tikintys Kristų kaip neatsiejamą savo tikėjimo dalį turėtų jausti apaštališkąją atsakomybę perteikti kitiems tikėjimo džiaugsmą ir šviesą. Žvilgsniu aprėpus milžiniškas nekrikščioniškojo pasaulio platybes, ši atsakomybė turėtų virsti savotišku troškimu supažindinti su Viešpačiu.
 

V SKYRIUS

MISIJŲ BŪDAI
 

41. „Misijų veikla yra ne kas kita, kaip Dievo plano atskleidimas arba epifanija ir jo įgyvendinimas pasaulyje ir jo istorijoje, kur Dievas per misijas regimai užbaigia išganymo istoriją“ (68). Kokiais būdais Bažnyčia to siekia?

Misijos yra viena, tačiau sudėtinga tikrovė, besiskleidžianti įvairiomis formomis, tarp kurių kelios yra itin svarbios dabartinėmis Bažnyčios ir pasaulio sąlygomis.
 

Pirmoji evangelizacijos forma yra liudijimas

42. Šiuolaikinis žmogus labiau tiki liudytojais negu mokytojais (69), patirtimi negu doktrina, gyvenimu ir faktais negu teorijomis. Liudijimas krikščioniškuoju gyvenimu yra pirmutinė ir nepamainoma misijų forma. Kristus, kurio misiją tęsiame, yra tobuliausias „liudytojas“ (plg. Apr 1, 5; 3, 14) ir krikščioniškojo liudijimo pavyzdys. Šventoji Dvasia lydi keliaujančią Bažnyčią ir leidžia jai dalyvauti savo liudijime apie Kristų (plg. Jn 15, 26–27).

Pirmutinė liudijimo forma yra pats misionieriaus, krikščioniškosios šeimos ir bažnytinės bendruomenės gyvenimas, aikštėn iškeliantis naują gyvenimo būdą. Paprastai pagal Kristaus pavyzdį gyvenantis misionierius, nors ir ne be žmogiškų ribotumų bei trūkumų, yra Dievo ir transcendentinės tikrovės ženklas. Tačiau taip liudyti, stengdamiesi pamėgdžioti dieviškąjį Mokytoją (70), gali ir privalo visi priklausantys Bažnyčiai, ir daugeliu atvejų tai vienintelis galimas būdas būti misionieriumi.

Evangelinis liudijimas, kuriam pasaulis jautriausias, yra dėmesingumas žmonėms ir meilė vargšams, mažiesiems ir kenčiantiesiems. Tokio nusiteikimo ir tokių poelgių, iš pagrindų priešingų žmogui būdingam egoizmui, neužsitarnautumo suvokimas žadina tikslingus klausimus, kreipiančius į Dievą ir Evangeliją. Pastangos dėl taikos, teisingumo, žmogaus teisių ir jo tobulėjimo irgi yra evangelinis liudijimas, kai jomis išreiškiamas dėmesingumas žmogui ir siekiama žmogaus visapusiško vystymosi (71).

43. Krikščionys ir krikščionių bendruomenės yra giliai įsišakniję į savo tautų gyvenimą ir liudija Evangeliją ištikimybe savo tėvynei, tautai, nacionalinei kultūrai, visada išlaikydami Kristaus jiems atneštąją laisvę. Krikščionybė atvira visuotinei brolystei, nes visi žmonės yra to paties Tėvo vaikai ir broliai bei seserys Kristuje.

Bažnyčia kviečiama liudyti Kristų, drąsiai ir pranašiškai stodama prieš politinės ar ekonominės galios korupciją, neieškodama nei garbės, nei materialinių gėrybių, naudodama savo išteklius tarnystės vargšams labui ir pamėgdžiodama Kristaus gyvenimo paprastumą. Bažnyčia ir misionieriai taip pat turi liudyti nuolankumu, leidžiančiu pirmiausia jiems patiems tapti gebančiais ištirti sąžinę asmeniškai bei bendruomeniškai lygmeniu ir pataisyti viską, kas jų elgsenoje prieštarauja Evangelijai ir iškreipia Kristaus veidą.
 

Pirmakartis Kristaus Išganytojo skelbimas

44. Misijoje skelbimui nuolat teiktina pirmenybė. Bažnyčia negali išvengti aiškaus Kristaus priesako ir palikti žmones be Gerosios Naujienos, kad jie yra Dievo mylimi bei išgelbėti. „Evangelizacija visada apims ir aiškų skelbimą – jai būdingos dinamikos pagrindą, centrą ir sykiu viršūnę, – kad išganymas kaip Dievo malonės bei gailestingumo dovana visiems žmonėms siūlomas Jėzuje Kristuje“ (72). Visos misijų veiklos formos linksta į šį skelbimą, apreiškiantį ir įvesdinantį į ištisus amžius buvusį paslėptą ir Kristuje atskleistą slėpinį (plg. Ef 3, 3–9; Kol 1, 25–29), kuris yra Bažnyčios misijos bei gyvenimo šerdis ir visos evangelizacijos ašis.

Sudėtingoje misijų tikrovėje pirmakarčiui skelbimui tenka pagrindinis ir nepamainomas vaidmuo, nes juo įvesdinama „į Dievo, kviečiančio įžengti į asmeninį santykį su juo Kristuje, meilės slėpinį“ (73) ir atveriamas kelias į atsivertimą. Tikėjimas gimsta iš skelbimo, ir kiekviena bažnytinė bendruomenė kildina save ir savo gyvenimą iš kiekvieno tikinčiojo asmeninio atsako į šį skebimą (74). Kaip išganymo tvarka sutelkta į Kristų, taip misijų veikla nukreipta į jo slėpinio skelbimą.

Skelbimo objektas yra nukryžiuotas, numiręs ir prisikėlęs Kristus: per jį įvykdomas visiškas ir autentiškas išlaisvinimas iš blogio, nuodėmės ir mirties; jame Dievas dovanoja „naują gyvenimą“ – dievišką ir amžiną. Štai ta Geroji Naujiena, kuri perkeičia žmogų bei žmonijos istoriją ir kurią žinoti turi teisę visi žmonės. Ši naujiena skelbtina žmonių ir tautų, kuriems ji adresuojama, gyvenimo kontekste. Ir tai daryti būtina meilės ir pagarbos klausytojui dvasia, konkrečia ir aplinkybėms pritaikyta kalba. Skelbiant veikia Dvasia, steigdama misionieriaus ir jo klausytojų bendrystę, kuri galima, kai jis ir jie per Kristų vienijasi su Tėvu (75).

45. Skelbimas visada vykdomas vienybėje su visa bažnytine bendruomene ir niekada nėra asmeninė veikla. Misionierius yra ir veikia tam tikroje vietoje gautosios užduoties galia ir, net jei yra visiškai vienas, neregimais, bet artimais ryšiais būna susijęs su visos Bažnyčios evangelizacine veikla (76). Anksčiau ar vėliau klausytojai įžiūrės už jo jį pasiuntusią ir palaikančią bendruomenę.

Skelbimą gaivina tikėjimas, teikiantis misionieriui užsidegimo ir uolumo. Apaštalų darbuose, kaip minėta, toks nusiteikimas vadinamas parrhesia, šiuo žodžiu pažymint atvirą ir drąsų kalbėjimą. Šią sąvoką vartoja ir šv. Paulius: „Pasitikėdami Dievu, mes drąsiai skelbėme Dievo Evangeliją, nors kova buvo smarki“ (1 Tes 2, 2). „Be paliovos budėkite, malda užtardami <…> ir mane, kad, kai atveriu lūpas, būtų man duota drąsiai skelbti Evangelijos slėpinį; jos pasiuntinys esu ir būdamas surakintas grandinėmis, kad turėčiau drąsos kalbėti taip, kaip privalau kalbėti“ (Ef 6, 18–20).

Skelbdamas Kristų tarp nekrikščionių, misionierius būna įsitikinęs, kad paskiri žmonės ir tautos dėl Dvasios veikimo jau trokšta, nors ir nesąmoningai, pažinti tiesą apie Dievą, žmogų ir kelią, vedantį į išlaisvinimą iš nuodėmės ir mirties. Užsidegimas skelbti Kristų kyla iš įsitikinimo, jog atsiliepiama į tokį troškimą; štai kodėl misionierius nei nustoja drąsos, nei išsižada savo liudijimo net ir priverstas rodyti savo tikėjimą priešiškoje ar abejingoje aplinkoje. Jis žino, kad per jį kalba Tėvo Dvasia (plg. Mt 10, 17–20; Lk 12, 11–12), ir gali su apaštalais pakartoti: „Mes esame šių dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia“ (Apd 5, 32). Jis žino, jog skelbia ne žmogaus tiesą, bet „Dievo žodį“, kuriam būdinga vidinė ir slėpininga galia (plg. Rom 1, 16).

Didžiausias įrodymas yra gyvenimo atidavimas ligi mirties dėl tikėjimo į Kristų liudijimo. Krikščionybės istorijoje kankinių, tai yra liudytojų, buvo daug, ir Evangelijos kelyje jie būtini. Mūsų laikais daug vyskupų, kunigų, pašvęstojo gyvenimo institucijų narių, pasauliečių ir neretai nežinomų didvyrių irgi paaukojo savo gyvybę dėl tikėjimo liudijimo. Jie yra tikri skelbėjai ir liudytojai.
 

Atsivertimas ir krikštas

46. Dievo žodžio skelbimo tikslas – krikščioniškasis atsivertimas, tai yra visiškas ir nuoširdus prisirišimas prie Kristaus ir jo Evangelijos per tikėjimą. Atsivertimas yra Dievo dovana, Trejybės darbas: būtent Dvasia atveria širdis, kad žmonės galėtų tikėti Viešpatį ir jį išpažinti (plg. 1 Kor 12, 3). Apie tą, kuris artinasi prie jo per tikėjimą, Jėzus sako: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo netraukia“ (Jn 4, 44).

Atsivertimas nuo pat pradžių pasireiškia visišku ir radikaliu tikėjimu, nei ribojančiu Dievo dovaną, nei kliudančiu ją priimti be išlygų. Sykiu jis pradeda dinamišką ir visą gyvenimą trunkantį procesą, kuris reikalauja nuolatinio perėjimo iš gyvenimo pagal kūną į gyvenimą pagal Dvasią“ (plg. Rom 8, 3–13). Atsiversti reiškia asmeniškai apsispręsti priimti išganingą Kristaus viešpatavimą ir tapti jo mokiniu.

Bažnyčia kviečia visus atsiversti kaip Jonas Krikštytojas, taisęs kelius Viešpačiui skelbdamas „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Mk 1, 4), ir kaip pats Kristus, kuris, kai Jonas buvo suimtas, „sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: ‘Atsiverskite ir tikėkite Evangelija’“ (Mk 1, 15–15).

Šiandien misionierių nekrikščionims adresuojamas kvietimas atsiversti kelia diskusijas arba nutylimas. Jame įžiūrimas „prozelitizmo“ aktas; sakoma, kad pakanka padėti žmonėms tapti žmogiškesniais ar ištikimesniais savo religijai, pakanka statydinti bendruomenes, gebančias darbuotis teisingumo, laisvės, taikos ir solidarumo labui. Bet užmirštama, jog kiekvienas žmogus turi teisę išgirsti Dievo, apreiškiančio ir dovanojančio save Kristuje, Gerąją Naujieną, kad galėtų iki galo įgyvendinti savo pašaukimą. Šio įvykio didybė aidi Jėzaus žodžiuose samarietei: „Jei tu pažintum Dievo dovaną“ ir nesąmoningame, bet karštame moters troškime: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau“ (Jn 4, 10.15).

47. Apaštalai, skatinami Šventosios Dvasios, kvietė visus pakeisti gyvenimą, atsiversti ir apsikrikštyti. Iškart po Sekminių įvykio Petras įtaigiai kalba miniai: „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‘Ką mums daryti, broliai?’ Petras jiems atsakė: ‘Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną’“(Apd 2, 37–38). Ir jis pakrikštijo tą dieną tris tūkstančius. Pagydęs luošąjį, Petras vėl kalba miniai ir pakartoja: „Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės“ (Apd 3, 19).

Atsivertimas į Kristų siejamas su krikštu ne tik ne tik dėl to, kad tokia Bažnyčios praktika, bet ir dėl Kristaus, siuntusio apaštalus padaryti jo mokiniais visas tautas ir jas krikštyti (plg. Mt 28, 19), valios, taip pat dėl vidinės būtinybės gauti gyvenimo jame pilnatvę: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau, – pareiškia Jėzus Nikodemui, – kas negims iš vandens ir Šventosios Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5). Krikštas leidžia mums gimti Dievo vaikų gyvenimui, suvienija mus su Kristumi ir patepa Šventojoje Dvasioje. Krikštas ne tik yra atsivertimo užantspaudavimas, savotiškas išorinis jo patvirtinimo ženklas, bet veikiau sakramentas, žymintis ir įgyvendinantis naują gimimą Dvasioje, steigiantis realius ir nenutraukiamus ryšius su Trejybe, darantis Kristaus Kūno, kuris yra Bažnyčia, nariais.

Visa tai privalu priminti, nes kai kurie būtent ten, kur vyksta misija ad gentes, linkę atsieti atsivertimą į Kristų nuo krikšto, laikydami, jog tokia sąsaja nebūtina. Tam tikrose vietovėse iš tiesų pastebima su krikštu susijusių sociologinių aspektų, temdančių tikrąją tikėjimo reikšmę. Tai lemia įvairūs istoriniai bei kultūriniai veiksniai, šalintini visur, kur dar pasitaiko, kad išryškėtų visa dvasinio atgimimo sakramento vertė. Tokia užduotis tenka vietinėms bažnytinėms bendruomenėms. Tačiau taip pat tiesa, kad nemažai yra tokių, kurie teigia esą vidujai įsipareigoję Kristui ir jo naujienai, bet nenori to padaryti sakramentiškai, nes dėl savo prietarų ar krikščionių kaltės negeba suvokti Bažnyčios kaip tikėjimo ir meilės slėpinio tikrosios prigimties (77). Tokius žmones norėčiau padrąsinti visiškai atsiverti Kristui ir priminti, jog juos traukiantis Kristus pats norėjo Bažnyčios kaip „vietos“, kur su juo būtų galima tikrai susitikti. Sykiu kviečiu tikinčiuosius ir krikščioniškąsias bendruomenes autentiškai liudyti Kristų savo naujuoju gyvenimu.

Kiekvienas atsivertusysis Bažnyčiai tikrai yra dovana ir reiškia didelę atsakomybę ne tik todėl, kad ji privalo per katechumenatą parengti jį krikštui ir vėliau imtis jo religinio mokymo, bet ir dėl to, kad atsivertusysis, ypač suaugęs, įneša naujos energijos, ateina su tikėjimo užsidegimu ir troškimu rasti Bažnyčioje gyvenimą pagal Evangeliją. Jis nusiviltų, jei, įstojęs į bažnytinę bendruomenę, rastų čia gyvenimą be polėkio ir atsinaujinimo ženklų. Negalime skelbti atsivertimo, kiekvieną dieną neatsiversdami patys.
 

Vietinių Bažnyčių kūrimas

48. Atsivertimas ir krikštas įvesdina į Bažnyčią ten, kur ji egzistuoja, arba reikalauja steigti naujas bendruomenes, išpažįstančias Jėzų kaip Viešpatį ir Išganytoją. Tai Dievo plano dalis; Dievui patiko „pakviesti žmones dalyvauti jo gyvenime ne tik pavieniui, be jokio jų tarpusavio ryšio, bet kaip tautą, kurioje jo pasklidę vaikai būtų surinkti į vienybę“ (78).

Misijos ad gentes tikslas yra steigti krikščioniškąsias bendruomenes ir ugdyti Bažnyčias iki jų visiškos brandos. Tai pirmutinė ir ypatinga misijų veiklos užduotis, ir negalima sakyti, jog ji atlikta, tol, kol nėra pavykę pastatydinti naujos dalinės Bažnyčios, normaliai funkcionuojančios vietinėje aplinkoje. Apie tai išsamiai kalbama dekrete Ad gentes (79), o po Susirinkimo išsirutuliojo teologinė kryptis, pabrėžianti, jog kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje glūdi visas Bažnyčios slėpinys, jei ji neatsiskiria, bet išlaiko bendrystę su visuotine Bažnyčia ir savo ruožtu tampa misijine. Čia kalbama apie didelį ir ilgai trunkantį procesą, kur sunku tiksliai nustatyti, kada baigiasi misijų veikla tikrąja šio žodžio prasme ir pereinama prie pastoracijos. Tačiau keli dalykai turėtų būti aiškūs.

49. Pirmiausia būtina stengtis visur steigti krikščionių bendruomenes, kurios būtų „Dievo buvimo pasaulyje ženklai“ (80) ir augdamos taptų Bažnyčiomis. Nepaisant daugybės vyskupijų, dar yra didžiulių plotų, kur vietinių Bažnyčių išvis nėra arba jų nepakanka atsižvelgiant į teritorijos dydį bei gyventojų tankumą. Daug Bažnyčios steigimo bei plėtojimo darbų dar nepadaryta. Bažnyčios istorijos etapas, vadinamas plantatio Ecclesiae, nėra baigtas, priešingai, daugelyje žmonių grupių turi dar tik prasidėti.

Atsakomybė už šią užduotį tenka visuotinei Bažnyčiai ir dalinėms Bažnyčioms, visai Dievo tautai ir visoms misijų pajėgoms. Visa Bažnyčia, net ir sudaryta vien iš naujai atsivertusiųjų, savo prigimtimi yra misijinė, evangelizuojamoji ir evangelizuotoja. Tikėjimą būtina pateikti kaip Dievo dovaną, išgyventiną bendruomenėje (šeimos, parapijos, organizacijos) ir skleistiną išorėn liudijant žodžiu bei gyvenimu. Krikščioniškosios bendruomenės evangelizacinė veikla, pirmiausia savo teritorijoje ir vėliau, dalyvaujant visuotinėje misijoje, kitur, yra aiškiausias tikėjimo brandos ženklas. Norint tapti misionieriumi, reikia radikalios dvasinės būklės pervartos, ir tai taikytina tiek asmeniui, tiek bendruomenei. Viešpats nepaliaujamai kviečia išeiti iš savęs ir dalytis su kitais turimomis gėrybėmis, pradedant pačia brangiausia iš jų – tikėjimu. Būtent šio misijinio imperatyvo šviesoje vertintini Bažnyčios organai, sąjūdžiai, parapijos ir apaštalavimo tarnybos. Tiktai tapdama misijine krikščioniškoji bendruomenė gali įveikti vidinius susiskaldymus bei įtampas ir atgauti vienybę bei tikėjimo jėgą.

Misijų personalas, atvykstantis iš kitų Bažnyčių bei kitų šalių, turėtų bendrai su vietinėmis bažnytinėmis struktūromis darbuotis krikščioniškosios bendruomenės plėtojimo labui. Misijų darbuotojams ypač tenka pareiga – visada vadovaujantis vyskupų direktyvomis ir bendradarbiaujant su vietiniais atsakingaisiais asmenimis – skatinti tikėjimo skleidimą bei Bažnyčios plitimą nekrikščioniškoje aplinkoje, gaivinti vietinių Bažnyčių misijinę dvasią, kad pastoracija niekad nebūtų atsieta nuo rūpinimosi misija ad gentes. Tad kiekviena Bažnyčia tegu persiima Kristaus – Gerojo Ganytojo, visiškai atsiduodančio savo kaimenei, tačiau sykiu neužmirštančio kitų avių, „kurios ne iš šios avidės“ (Jn 10, 16), – rūpesčiu.

50. Toks rūpinimasis motyvuoja bei skatina atnaujinti ekumeninį įsipareigojimą. Ryšiai, siejantys ekumeninę ir misijų veiklą, verčia atsižvelgti vienu metu į du veiksnius. Viena vertus, būtina pripažinti, kad „krikščionių susiskaldymas kenkia šventam reikalui skelbti Evangeliją visai kūrinijai ir daugeliui užtveria kelią į tikėjimą“ (81). Tai, kad susitaikinimo Geroji Naujiena skelbiama krikščionių, kurie patys susiskaldę, silpnina liudijimą; todėl neatidėliotinai būtina siekti krikščionių vienybės, kad misijų veikla galėtų atrodyti įtikinamesnė. Sykiu nevalia užmiršti, jog tokios pastangos dėl vienybės jau pačios savaime yra susitaikinimo, Dievo vykdomo tarp mūsų, ženklas.

Antra vertus, visi pakrikštytieji Kristuje yra tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje. Būtent tuo remiasi Susirinkimo nurodymas siekti, „kad, pašalinus visas indiferentizmo, painiavos bei nesveiko varžymosi apraiškas, katalikai, vadovaudamiesi Dekreto dėl ekumenizmo nuostatais, su atsiskyrusiais broliais, kiek įmanoma, bendrai išpažintų Dievą ir Jėzų Kristų pagonių akivaizdoje ir bendradarbiautų socialinėje ir techninėje, kultūrinėje ir religinėje srityse“ (82).

Ekumeninė veikla ir skirtingoms Bažnyčioms bei bažnytinėms bendruomenėms priklausančių krikščionių vieningas Jėzaus Kristaus liudijimas jau davė gausių vaisių. Tačiau laikais, kai krikščioniškosios ir nekrikščioniškosios sektos savo veikla sėja sąmyšį, jų bendradarbiavimas ir bendras liudijimas tampa dar reikalingesnis. Sektų plitimas yra grėsmė Katalikų Bažnyčiai ir visoms bažnytinėms bendruomenėms, su kuriomis ji palaiko dialogą. Visur, kur įmanoma, ir tiek, kiek leidžia vietinės sąlygos, krikščionių atsakas į tai turėtų būti ekumeninis.
 

„Bazinės bažnytinės bendruomenės“ – evangelizacijos jėga

51. Jaunose Bažnyčiose sparčiai plintantis reiškinys yra bazinės bažnytinės bendruomenės (vadinamos ir kitaip), kurias skatina vyskupai ir jų konferencijos, kartais net laikydami jas pastoraciniu prioritetu. Jos pasiteisina kaip krikščioniškojo ugdymo ir misijinio spinduliavimo centrai. Kalbama apie grupes krikščionių, šeimomis ar kitokiu panašiu ribotu lygmeniu susiburiančius melstis, skaityti Šventąjį Raštą, katechizuoti ir bendruomeninio įsipareigojimo aspektu aptarti žmogiškas bei bažnytines problemas. Jos yra Bažnyčios gyvastingumo ženklas, ugdymo ir evangelizacijos priemonė, geras išeities taškas naujajai visuomenei, pagrįstai „meilės civilizacija“, statydinti.

Tokios bendruomenės decentralizuoja ir kartu vienija parapijos bendruomenę. Jos šaknijasi miesto ir kaimo aplinkose, tapdamos krikščioniškojo gyvenimo, dėmesingumo mažiausiesiems, įsipareigojimo keisti visuomenę raugu. Šiose grupėse krikščionis patiria bendruomeninę dvasią, leidžiančią jam pasijusti aktyviu bendruomenės nariu ir skatinančią prisidėti prie visų bendrų pastangų. Per tai bazinės bažnytinės bendruomenės yra evangelizacijos ir pirmą kartą vykdomo skelbimo priemonė ir naujų tarnybų šaltinis; gaivinamos Kristaus gailestingosios meilės jos taip pat rodo, kaip galima įveikti susiskaldymus, įvairias gentinio egoizmo ir rasizmo atmainas.

Bet kuri bendruomenė, norinti būti krikščioniška, turi remtis Kristumi ir gyventi Kristuje, klausydamasi Dievo žodžio, susitelkdama maldoje, kurios centras yra Eucharistija, puoselėdama bendrystę, pasireiškiančią širdies bei dvasios vienybe, ir dalydamasi turimu pagal savo narių poreikius (plg. Apd 2, 42–47). Kiekviena bendruomenė – tai yra priminęs Paulius VI – privalo gyventi susivienijusi su daline ir visuotine Bažnyčia, nuoširdžioje bendrystėje su ganytojais ir Magisteriumu, stengdamasi būti misijinė ir vengdama visokio uždarumo bei ideologinio išnaudojimo (83). Vyskupų sinodas yra pareiškęs: „Kadangi Bažnyčia yra bendrystė, naujosios ‘bazinės bažnytinės bendruomenės’, jei jos tikrai gyvena vienybėje su Bažnyčia, yra autentiška bendrystės išraiška ir dar gilesnės bendrystės kūrimo priemonė. Todėl jos yra didelės vilties Bažnyčios gyvenimo atžvilgiu pagrindas“ (84).
 

Evangelijos įtvirtinimas tautų kultūrose

52. Vykdydama misijų veiklą tarp tautų, Bažnyčia susiduria su įvairiomis kultūromis ir įsitraukia į įkultūrinimo procesą. Įkultūrinimas kaip reikalavimas lydėjo Bažnyčią visame jos istoriniame kelyje, tačiau šiandien jis ypač svarbus ir neatidėliotinas.

Bažnyčiai įdiegti tautų kultūras reikia daug laiko: kalbama ne apie paprastą išorišką pritaikymą, nes įkultūrinimas „reiškia vidinį autentiškų kultūrinių vertybių perkeitimą įtraukiant jas į krikščionybę ir krikščionybės įšaknijimą įvairiose žmogiškosiose kultūrose“ (85). Tai gilus ir platus procesas, apimantis ir krikščioniškąją naujieną, ir Bažnyčios apmąstymą bei praktiką. Tačiau tai taip pat sunkus procesas, nes jokiu būdu nevalia pažeisti krikščioniškojo tikėjimo savitumą bei vientisumą.

Įkultūrindama Bažnyčia įtvirtina Evangeliją įvairiose kultūrose ir sykiu įveda tautas su jų kultūromis į savo bendruomenę (86); ji perteikia joms savo vertybes, priimdama viską, kas tose kultūrose gera, ir atnaujindama jas iš vidaus (87). Savo ruožtu Bažnyčia per įkultūrinimą tampa suprantamesnis to, kas ji yra, ženklas ir tinkamesnis savo misijos įrankis.

Dėl tokios vietinių Bažnyčių veiklos visuotinė Bažnyčia pati praturtėja naujomis raiškos formomis bei vertybėmis tokiose įvairiose krikščioniškojo gyvenimo srityse kaip evangelizacija, kultas, teologija, karitatyvinė veikla; ji geriau pažįsta ir išreiškia Kristaus slėpinį ir yra skatinama nuolatos atsinaujinti. Šių temų, kurios buvo Susirinkimo ir vėlesnių Magisteriumo ištarmių objektas, nuolat imdavausi per savo pastoracinius apsilankymus jaunose Bažnyčiose (88).

Įkultūrinimas yra lėtas procesas, lydintis visą misijinį gyvenimą ir apimantis įvairius misijos ad gentes vykdytojus, besiplėtojančias krikščioniškąsias bendruomenes ir ganytojus, atsakančius už jo vertės supratimą bei skatinimą (89).

53. Misionieriams iš kitų Bažnyčių ir šalių privalu įsitraukti į tų, pas kuriuos jie atsiųsti, socialinį bei kultūrinį pasaulį ir įveikti jų kilmės aplinkos sąlygotus ribotumus. Jie turi išmokti krašto, kuriame dirba, kalbą, pažinti reikšmingiausias jo kultūrinės raiškos formas ir tiesioginiu patyrimu atrasti jose vertybes. Tiktai toks pažinimas leis jiems įtikimai bei vaisingai supažindinti tautas su paslėptu slėpiniu (plg. Rom 16, 25–27; Ef 3, 5). Čia kalbama ne apie savo kultūrinės tapatybės atsisakymą, bet apie būtinybę suprasti, įvertinti, skatinti ir evangelizuoti aplinkos, kurioje darbuojamasi, kultūrą ir, vadinasi, gebėti tikrai su ta aplinka bendrauti perimant gyvenseną, kuri būtų ir Evangelijos liudijimo, ir solidarumo su vietiniais gyventojais ženklas.

Evangelijos įkvėptos besiformuojančios bažnytinės bendruomenės vis geriau gebės originaliai reikšti krikščioniškąją patirtį laikydamosi savo kultūrinių tradicijų, bet sykiu niekada nenukrypdamos nuo paties tikėjimo objektyvių reikalavimų. To siekdamos, ypač sudėtingiausiose įkultūrinimo srityse, tos pačios teritorijos dalinės Bažnyčios turėtų išvien darbuotis viena su kita (90) ir su visa Bažnyčia, palaikomos įsitikinimo, kad tiktai paisydamos visuotinės ir dalinių Bažnyčių jos pajėgs perteikti tikėjimo lobį teisėta jo raiškos formų įvairove (91). Štai dėl ko evangelizuotosios grupės teikia Evangelijos naujienos „perkėlimo“ (92) elementų, turint galvoje teigiamą indėlį, įneštą krikščionybės ryšių su įvairiomis kultūromis istorijos raidoje, ir neužmirštant kartais pasitaikančių iškraipymų pavojaus (93).

54. Šiuo atžvilgiu kai kurie nurodymai lieka pamatiniai. Teisingai suprantamas įkultūrinimas turėtų remtis „suderinamumo su Evangelija ir bendrystės su visuotine Bažnyčia“ principais (94). Vyskupai kaip „tikėjimo paveldo“ sergėtojai privalo rūpintis ištikimybe ir ypač įžvalgumu (95), tuo, kam reikalinga didelė pusiausvyra, nes be to gresia pavojus nekritiškai peršokti nuo ryšių su kultūra nutraukimo prie kultūros, kuri yra žmogaus produktas ir dėl to paženklinta nuodėmės, pervertinimo. Ir kultūra turi būti „išskaistinta, pakylėta ir ištobulinta“ (96).

Toks procesas, idant tikrai būtų bendruomenės krikščioniškosios patirties išraiška, turi vykti laipsniškai: „Krikščioniškajam slėpiniui reikia laiko subręsti jūsų tautos dvasioje, – kalbėjo Paulius VI Kampaloje, – kad jos prigimtinis balsas imtų aiškiau ir drąsiau harmoningai aidėti kitų visuotinės Bažnyčios balsų chore“ (97). Galiausiai įkultūrinimas turėtų būti ne kelių specialistų, bet visos Dievo tautos reikalas, nes žinoma, kad tauta apmąsto autentišką sensus fidei, ko niekada nevalia išleisti iš akių. Įkultūrinimui reikia vadovauti bei jį skatinti, bet niekada to negreitinti, kad tai nesukeltų tarp krikščionių neigiamų reakcijų: tai turėtų būti ne išskirtinai mokslinių tyrimų vaisius, bet bendruomeninio gyvenimo išraiška, tai yra bręsti bendruomenėje. Tradicinių vertybių apsauga yra brandaus tikėjimo padarinys.
 

Dialogas su kitų religijų broliais

55. Dialogas tarp religijų yra Bažnyčios evangelizacinės misijos dalis. Kaip tarpusavio pažinimo ir praturtinimo metodas bei priemonė, jis neprieštarauja misijai ad gentes, bet, priešingai, su ja ypač siejasi ir ją išreiškia. Juk šios misijos adresatai yra Kristaus ir jo Evangelijos nepažįstantys žmonės, kurių dauguma priklauso kitoms religijoms. Kristuje Dievas kviečia pas save visas tautas ir nori perteikti joms savo apreiškimo bei meilės pilnatvę. Jis apreiškia apie savo buvimą ne tik individams, bet ir tautoms įvairialypiais būdais per jų dvasinius turtus, kurių pagrindinė bei esminė išraiška yra religijos, nors ir pasižyminčios „spragomis, trūkumais ir klaidomis“ (98). Susirinkimo ir vėlesnėmis Magisteriumo ištarmėmis visa tai daug kartų buvo pabrėžta, visada tvirtai laikantis to, kad išganymas kyla iš Kristaus ir kad dialogas neatleidžia nuo evangelizacijos (99).

Laikydamasi išganymo tvarkos perspektyvos, Bažnyčia nemano, jog Kristaus skelbimas prieštarauja tarpreliginiam dialogui, ir jaučia būtinybę abu vieną su kitu susieti misijos ad gentes srityje. Iš tiesų svarbu išlaikyti šiuos abu elementus artimai tarpusavyje susijusius ir sykiu skirtingus, kad jie nebūtų nei painiojami, nei neteisingai taikomi, nei laikomi lygiaverčiais, tartum būtų vienas kitu pakeičiami.

Neseniai Azijos vyskupams rašiau: „Nors Bažnyčia mielai pripažįsta viską, kas yra tikra ir šventa religinėse budizmo, induizmo ir islamo tradicijoje, laikydama tai visus žmones apšviečiančios šviesos atspindžiu, tai nemažina pareigos ir ryžto nesvyruojant skelbti Jėzų Kristų, kuris yra ‘Kelias, Tiesa ir Gyvenimas’ <…>. Tai, kad kitų religijų išpažinėjai gali patirti Dievo malonę ir būti išgelbėti per Kristų už jo nustatytų įprastinių priemonių veikimo ribos, nepanaikina kvietimo į tikėjimą bei krikštą, kurių Dievas nori visoms tautoms“ (100). Iš tiesų pats Kristus, „pabrėžtinai mokydamas apie tikėjimo ir krikšto būtinybę <…>, sykiu patvirtino pačios Bažnyčios, į kurią žmonės įžengtų per krikšto vartus, būtinybę“ (101). Dialogas turi būti įgyvendinamas įsitikinus, kad Bažnyčia yra normalus išganymo kelias ir vienintelė disponuoja išganymo priemonių pilnatve (102).

56. Dialogas negimsta iš taktinių sumetimų ar savanaudiško suinteresuotumo, bet yra veikla, turinti savo motyvus, reikalavimus ir kilnumą: jis kyla iš gilios pagarbos viskam, ką kiekviename žmoguje yra atlikusi Dvasią, kuri „pučia, kur nori“ (103). Per dialogą Bažnyčia siekia atrasti „Žodžio sėklą“ (104), „visus žmones apšviečiančios tiesos spindulius“ (105), sėklas ir spindulius, glūdinčius atskiruose žmonėse ir žmonijos religinėse tradicijose. Dialogas remiasi viltimi ir meile ir duos vaisių Dvasioje. Kitos religijos šiandieniai Bažnyčiai yra teigiamas iššūkis, nes skatina ją atrasti bei pažinti Kristaus buvimo ir Dvasios veikimo ženklus, gilinti savo tapatybę ir liudyti Apreiškimo, kurio ji yra saugotoja kitų labui, pilnatviškumą.

Tai leidžia atsirasti tai dvasiai, kuri turi gaivinti šį dialogą misijų kontekste. Dialogo partneris turi nuosekliai atstovauti savo ir būti atviras kito religinėms tradicijoms bei įsitikinimams, stengdamasis suprasti juos ne veidmainiaudamas ir spyriodamasis, bet teisingai, nuolankiai ir sąžiningai, gerai žinodamas, jog dialogas gali praturtinti kiekvieną. Čia negali būti nei kapituliacijos, nei piktumo, bet tiktai abipusis liudijimas tikintis ir vieno, ir kito pažangos tyrinėjimo bei religinės patirties kelyje ir prietarų, nepakantos bei nesusipratimų įveikimo. Dialogo tikslas yra vidinis nuskaistinimas ir atsivertimas, kurie, jei bus siekiami vadovaujantis nuolankumu Dvasiai, duos dvasinių vaisių.

57. Dialogui atviras platus laukas. Jis gali reikštis įvairiais pavidalais: nuo religinių tradicijų žinovų ar jų oficialių atstovų pasikeitimo mintimis iki bendradarbiavimo siekiant visapusiškos plėtros bei religinių vertybių apsaugos, nuo pasidalijimo atitinkamomis religinėmis patirtimis iki vadinamojo „gyvenimo dialogo“, kai įvairių religijų tikintieji kasdienybėje liudija savo žmogiškas bei dvasines vertybes ir padeda vieni kitiems pagal šias vertybes gyventi teisingesnės ir broliškesnės visuomenės statydinimo labui.

Visi tikintieji ir krikščioniškosios bendruomenės kviečiami praktikuoti dialogą, nors ir ne tuo pačiu lygiu ar tais pačiais būdais. Pasauliečių indėlis šioje srityje nepamainomas: „Pasauliečiai asmeniniu pavyzdžiu ir veikla gali prisidėti prie santykių tarp skirtingų religijų išpažinėjų pagerinimo“ (106), o kai kurie iš jų gali prisidėti prie mokslinių tyrinėjimų (107).

Žinodamas, kad daug misionierių ir krikščioniškųjų bendruomenių savo sunkų ir neretai nesuvokiamą dialogo kelią laiko vieninteliu būdu sąžiningai liudyti Kristų ir dosniai tarnauti žmogui, norėčiau padrąsinti juos su tikėjimu bei meile išverti ir tada, kai jų pastangos nesusilaukia nei dėmesio, nei atsako. Dialogas yra kelias Karalystės linkme ir tikrai duos vaisių, nors laiką ir metą nustato Tėvas (plg. Apd 1, 7).
 

Skatinti plėtrą ugdant sąžines

58. Misija ad gentes šiandien daugiausia tebevykdoma Pietų pusrutulio šalyse, kur pastangos siekiant visapusiškos plėtros ir išlaisvinimo iš bet kurios priespaudos yra ypač neatidėliotinos. Bažnyčia visada mokėjo sužadinti jos evangelizuotų tautų pažangos troškimą, ir vyriausybės bei tarptautiniai ekspertai šiandien labiau negu praeityje laiko misionierius plėtros skatintojais ir stebisi reikšmingais rezultatais, pasiektais tokiomis menkomis priemonėmis.

Enciklikoje Sollicitudo rei socialis pareiškiau, kad „Bažnyčia nesiūlo atsilikimo problemų techninių sprendimų“, bet „pirmiausia prisideda prie neatidėliotinos plėtojimosi problemos sprendimo, skelbdama tiesą apie Kristų, apie save bei žmogų ir pritaikydama ją konkrečiai situacijai“ (108). Lotynų Amerikos vyskupų konferencija Puebloje pabrėžė, kad „geriausia tarnyba žmogui yra evangelizacija, nuteikianti jį įgyvendinti save kaip Dievo sūnų, išlaisvinanti iš neteisingumo ir visapusiškai ugdanti“ (109). Bažnyčios misija nėra tiesiogiai veikti ekonominėje, techninėje, politinėje srityje ar materialiai prisidėti prie plėtros, jos esminė užduotis yra siūlyti tautoms ne „daugiau turėti“, bet „daugiau būti“, Evangelija budinant sąžines. „Autentiška žmogiškoji sklaida turi remtis vis gilesne evangelizacija“ (110).

Bažnyčia ir misionieriai skatina plėtrą savo mokyklomis, ligoninėmis, spaustuvėmis, universitetais, eksperimentiniais žemės ūkiais. Vis dėlto tautos sklaidą pirmiausia lemia ne pinigai, ne materialinė parama, ne techninės struktūros, bet sąžinių ugdymas, mąstysenos ir elgsenos brendimas. Žmogus yra pagrindinis plėtros veikėjas, ne pinigai ar technika. Bažnyčia ugdo sąžines skelbdama tautoms Dievą, kurio jos ieško, bet nepažįsta, parodydama joms pagal Dievo paveikslą sukurto ir jo mylimo žmogaus didybę, visų žmonių kaip Dievo vaikų lygybę, jų valdžią kūrinijai, paskirtai tarnauti žmogui, jų pareigą prisidėti prie viso žmogaus ir visų žmonių vystymosi.

59. Evangelijos naujiena Bažnyčia siūlo jėgą, kuri išlaisvina ir skatina tobulėti būtent dėl to, kad verčia širdį bei dvasią atsiversti, leidžia įžvelgti kiekvieno asmens kilnumą, nuteikia solidarumui ir tarnavimui artimui, įstato žmogų į Dievo planą statydinti taikos ir teisingumo Karalystę jau šiame gyvenime. Būtent biblinė „naujo dangaus ir naujos žemės“ (plg. Iz 65, 17; 2 Pt 3, 13; Apr 21, 1) perspektyva davė istorijoje žmonijos pažangai akstiną ir tikslą. Žmogaus skleidimasis iš Dievo, iš Jėzaus, žmogaus ir Dievo, pavyzdžio ir turi vesti pas Dievą (111). Būtent dėl šios priežasties taip artimai siejasi Evangelijos skelbimas ir žmogiškumo skatinimas.

Bažnyčios ir evangelizacijos indėlis į tautų sklaidą susijęs ne tik su Pietų pusrutuliu, kur tenka kovoti su materialiniu skurdu, bet ir su Šiaurės pusrutuliu, kur vyrauja moralinis bei dvasinis skurdas, pagimdytas „perdėtos plėtros“ (112). Tam tikra areligiška modernybė, paplitusi kai kuriose pasaulio dalyse, remiasi nuomone, kad, norint padaryti žmogų žmogiškesnį, užtenka didinti turtus ir siekti techninės bei ekonominės plėtros. Tačiau bedvasės plėtros žmogui nepakanka, ir gerovės perteklius jam toks pat žalingas, kaip ir skurdas. Šis Šiaurės pusrutulio sukurtas „plėtros modelis“ dabar plinta Pietuose, kur vartojimo banga grasina paskandinti tenykštę religinę pajautą bei tenykštes žmogiškąsias vertybes.

„Kovoti su badu keičiant gyvenseną“ – šis bažnytinėje aplinkoje atsiradęs šūkis rodo turtingosioms tautoms, kaip joms tapti skurstančių tautų seserimis: būtina grįžti prie paprastesnio gyvenimo, skatinančio į etines ir religines vertybes atsižvelgiantį plėtros modelį. Misijų veikla neša vargšams šviesą ir akina imtis tikrosios plėtros. Naujoji evangelizacija turėtų, be kita ko, priversti turtinguosius suvokti, jog atėjo metas tikrai pasirodyti vargšų broliais, bendrai atsigręžiant į Absoliutui atvirą „visapusišką plėtrą“ (113).
 

Meilė – misijų kriterijus ir matas

60. „Bažnyčia, – sakiau apsilankymo Brazilijoje metu, – visame pasaulyje nori būti vargšų Bažnyčia <…>. Ji nori iškelti aikštėn visą tiesą, slypinčią Kristaus palaiminimuose, ypač pirmajame: ‘Palaiminti turintys vargdienio dvasią’. Ji nori šios tiesos mokyti ir ją įgyvendinti, kaip ir Jėzus, kuris atėjo daryti darbus ir mokyti“ (114).

Jaunos Bažnyčios, gyvenančios daugiausia tarp didelio skurdo kamuojamų tautų, dažnai išreiškia šį rūpestį kaip neatsiejamą jų misijos dalį. Lotynų Amerikos vyskupų plenarinė konferencija Puebloje, priminusi Jėzaus pavyzdį, rašo, jog „vargšai, kad ir kokia būtų jų moralinė ar asmeninė situacija, verti išskirtinio dėmesio. Jie sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą būti jo vaikais, tačiau tas paveikslas aptemdytas ir net išniekintas. Todėl Dievas juos užstoja ir myli. Vadinasi, pirmieji misijų adresatai yra vargšai, o jų evangelizacija – Jėzaus misijos tobulas ženklas ir įrodymas“ (115).

Ištikima palaiminimų dvasiai, Bažnyčia kviečiama dalytis su visais vargšais ir engiamaisiais. Štai kodėl raginu visus Kristaus mokinius ir krikščionių bendruomenes – nuo šeimų ligi vyskupijų, nuo parapijų ligi pašvęstojo gyvenimo institutų – sąžiningai peržiūrėti savo gyvenimą vadovaujantis solidarumo su vargšais dvasia. Sykiu dėkoju misionieriams, kurie savo meilės kupinu buvimu ir nuolankiu tarnavimu mokyklose, sveikatos priežiūros centruose, leprozoriumuose, neįgaliųjų bei senelių namuose, taip pat imdamiesi moters teisių skatinimo ir panašių iniciatyvų, darbuojasi visapusiško asmens bei visuomenės tobulėjimo labui. Dėkoju kunigams, vienuoliams ir vienuolėms, taip pat pasauliečiams už jų pasiaukojimą ir noriu padrąsinti nevyriausybinių organizacijų savanorius, kurių vis daugiau atsiduoda gailestingosios meilės ir žmogiškumo ugdymo darbams.

Šie darbai išties liudija visos misijų veiklos dvasią, tai yra meilę, kuri yra bei lieka misijų variklis ir taip pat „vienintelis kriterijus, kuriuo vadovaujantis reikia ką nors daryti arba nedaryti, keisti arba nekeisti. Tai principas, kuriuo turėtų remtis visa veikla, ir tikslas, kurio ji turėtų siekti. Kas daroma vadovaujantis meile ar iš meilės, niekad nebus netinkama ir visada bus gera“ (116).
 

VI SKYRIUS

MISIJŲ PASTORACIJOS VADOVAI IR VYKDYTOJAI
 

61. Nėra liudijimo be liudytojų ir misijų be misionierių. Jėzus pasirinko ir išsiuntė žmones liudytojais bei apaštalais, kad jie dalyvautų jo misijoje ir tęstų jo išganymo darbą: „Tapsite mano liudytojais Jeruzalėje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

Dvylika yra pirmieji visuotinės misijos vykdytojai: jie – misijos „kolegialusis subjektas“, Jėzaus pasirinkti būti su juo ir pasiųsti pas „pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 10, 6). Toks kolegialumas netrukdo, kad grupėje išsiskirtų tokios ypatingos asmenybės kaip Jokūbas, Jonas ir pirmiausia Petras, kurio asmens reikšmingumas pateisina posakį „Petras ir kiti apaštalai“ (plg. Apd 2, 14.37). Jo dėka atsiveria visuotinės misijos horizontai, kur vėliau pasižymės Dievo malone pašauktas ir tarp pagonių pasiųstas Paulius (plg. Gal 1, 15–16).

Ankstyvaisiais misijų plėtros laikais šalia apaštalų randame ir kitų, ne tokių regimų vykdytojų, kurių nevalia užmiršti: tai asmenys, grupės, bendruomenės. Antiochijos bendruomenė yra tipiškas vietinės Bažnyčios, iš evangelizuojamosios virstančios evangelizuotoja bei siunčiančios savo misionierius tarp pagonių, pavyzdys (plg. Apd 13, 2–3). Ankstyvoji Bažnyčia išgyvena misiją kaip bendruomeninę užduotį, sykiu visiškai pripažindama tokius „ypatinguosius pasiuntinius“ ar „pagonims paskirtus misionierius“ kaip Paulius ir Barnabas.

62. Tai, kas krikščionybės pradžioje daryta visuotinės misijos labui, tebėra vertinga ir būtina šiandien. Bažnyčia iš prigimties misijinė, nes Kristaus priesakas ne koks nors atsitiktinis ar išorinis dalykas, bet slypi pačioje Bažnyčios šerdyje. Vadinasi, visa Bažnyčia ir kiekviena atskira Bažnyčia pasiųsta pas pagonis. Net jaunos Bažnyčios, norėdamos, kad „misijinio uolumo netrūktų tarp jų tėvynainių“, privalo „kuo skubiau imti veikliai dalyvauti visuotinėje Bažnyčios misijoje, siųsdamos misionierius skelbti Evangeliją visoje žemėje net ir tada, kai jas pačias kamuoja dvasininkų stygius“ (117). Daugelis taip daro, ir gyvai raginu elgtis taip ir toliau.

Šiuo esminiu visuotinės ir dalinės Bažnyčios bendrystės ryšiu pasireiškia misijų veiklos autentiškumas bei pilnatviškumas: „Pasaulyje, kuris dėl įveikiamų atstumų vis mažėja, Bažnyčios bendruomenės turi palaikyti tarpusavio ryšį, viena kitą remti ir dalytis ištekliais, drauge atsidėti vienai bendrai misijai – skelbti Evangeliją ir gyvenimą pagal jos nurodymus. Vadinamosioms jaunoms Bažnyčioms <…> reikia jėgos, būdingos senoms Bažnyčioms, o šioms savo ruožtu reikia jaunų Bažnyčių liudijimo ir įkarščio; šitaip įvairios Bažnyčios drauge semiasi iš savo išteklių“ (118).
 

Misijų veiklos pirmieji vadovai

63. Kaip prisikėlęs Viešpats visuotinės misijos užduotį patikėjo Petro vadovaujamai apaštalų kolegijai, taip ta pati atsakomybė pirmiausia tenka Petro įpėdinio vadovaujamai vyskupų kolegijai (119). Suvokdamas šią atsakomybę, per susitikimus su vyskupais jaučiu pareigą dalytis ja su jais tiek naujosios evangelizacijos, tiek visuotinės misijos atžvilgiu. Leidausi pasaulio keliais „skelbti Evangeliją, stiprinti brolių tikėjimą, guosti Bažnyčią, susitikti su žmogumi. Tai tikėjimo kelionės <…>. Tai progos keliaujančiai katechezei, Evangelijos ir apaštališkojo mokymo skelbimui visose platumose, visose Žemės rutulio dalyse“ (120).

Mano broliai vyskupai, kaip vyskupų kolegijos nariai ir dalinių Bažnyčių ganytojai, drauge su manimi tiesiogiai atsakingi už pasaulio evangelizaciją. Susirinkimas šiuo klausimu pareiškia: „Rūpestis skelbti Evangeliją visame pasaulyje tenka ganytojams, kuriems visiems Kristus patikėjo šią užduotį“ (121). Jis taip pat pabrėžia, kad vyskupai „yra gavę šventimus ne tik vyskupijos, bet viso pasaulio išganymo labui“ (122). Ši kolegiali atsakomybė turi praktinių padarinių. Tad „Vyskupų sinodas <…> privalo tarp bendrosios svarbos dalykų ypatingą dėmesingą skirti misijų veiklai, kuri yra svarbiausia bei švenčiausia Bažnyčios užduotis“ (123). Ta pati atsakomybė atitinkamai žemyno lygmeniu tenka ir vyskupų konferencijoms bei jų institucijoms, kurios irgi turi prisidėti prie misijinių pastangų (124).

Kiekvieno vyskupo, kaip dalinės Bažnyčios ganytojo, misijinė pareiga taip pat apima daug užduočių. Jam, „kaip diecezinio apaštalavimo vadovui ir vienijančiam centrui“, pridera „misijų veiklą skatinti, jai vadovauti, ją koordinuoti <…>. Vyskupui taip pat privalu rūpintis, kad apaštalavimo veikla neapsiribotų vien atsivertusiaisiais, bet kad derama darbuotojų bei išteklių dalis būtų skiriama nekrikščionių evangelizacijai“ (125).

64. Kiekviena dalinė Bažnyčia turėtų dosniai atsiverti kitų poreikiams. Bažnyčių bendradarbiavimas tikro abipusiškumo, nuteikiančio duoti ir imti, dvasia – tai taip pat visų praturtinimo šaltinis ir yra būtinas įvairiose bažnytinio gyvenimo srityse. Šiuo atžvilgiu pavyzdinis yra vyskupų pareiškimas Puebloje: „Pagaliau Lotynų Amerikai atėjo metas <…> peržengti savo ribas ad gentes kryptimi. Tiesa, mums patiems dar reikia misionierių, tačiau turime ką nors duoti iš savo neturto“ (126).

Vadovaudamasis tokia dvasia, kviečiu vyskupus ir vyskupų konferencijas didžiadvasiškai įgyvendinti tai, kas numatyta Dvasininkijos kongregacijos paskelbtose Gairėse dėl dalinių Bažnyčių bendradarbiavimo ir geresnio dvasininkų pasiskirstymo pasaulyje (127).

Bažnyčios misija yra platesnė negu „Bažnyčių bendrystė“, ir jos tikslas turėtų būti ne tik pagalba reevangelizuojant, bet taip pat, ir pirmiausia, pati misijų veikla. Kreipiuosi į visas, jaunas ir senas, Bažnyčias ir akinu jas dalytis šiuo rūpesčiu su manimi skatinant pašaukimus į misijas ir stengiantis įveikti sunkumus.
 

Misionieriai ir institutai „ad gentes“

65. Tarp misijų pastoracijos vykdytojų esmingai svarbus vaidmuo, kaip ir praeityje, tenka tiems asmenims bei institucijoms, kuriems dekrete Ad gentes skirtas specialus skyrius, pavadintas „Misionieriai“ (128). Tai reikėtų nuodugniai apmąstyti, ypač patiems misionieriams, kurie dėl pokyčių misijų srityje gali nebesuprasti savo pašaukimo prasmės ir nebežinoti, ko Bažnyčia šiandien iš jų laukia.

Remtis derėtų šiais Susirinkimo žodžiais: „Užduotis pagal išgales skleisti tikėjimą skirtas kiekvienam Kristaus mokiniui, tačiau Viešpats Kristus iš mokinių nuolat pasišaukia tuos, kurių jis nori, tam, kad jie būtų su juo ir būtų siunčiami skelbti tautoms Evangeliją <…>. Todėl per Šventąją Dvasią, taip, kaip nori, dalijančią charizmas Bažnyčios labui <…>, Viešpats įkvepia kai kurių individų širdyse pašaukimą į misijas ir sykiu žadina Bažnyčioje institutus, kaip specialią savo užduotį prisiimančius visai Bažnyčiai skirtą evangelizacinę misiją“ (129).

Tad kalbama apie „specialų pašaukimą“ pagal apaštalų pašaukimo pavyzdį. Jis pasireiškia visišku atsidavimu evangelizacijos tarnybai, atsidavimu, reikalaujančiu viso asmens bei misijinio gyvenimo, visų jėgų ir laiko. Apdovanotieji tokiu pašaukimu, „siunčiami teisėtos valdžios, su tikėjimu ir nuolankumu eina pas tuos, kurie toli nuo Kristaus“ (130). Misionieriai turi nuolatos mąstyti apie atsaką, kurio reikalauja jų gautoji dovana, ir tobulinti savo teologinį bei apaštališkąjį pasirengimą.

66. Misijų institutai savo ruožtu turėtų naudotis visais reikiamais ištekliais, neišduodant savo pirmapradės charizmos pasitelkti savo patirtį bei kūrybingumą, kad kaip dera parengtų kandidatus ir garantuotų savo nariams jų dvasinių, moralinių ir fizinių jėgų atnaujinimą (131). Jie turi jaustis gyva bažnytinės bendruomenės dalimi ir su ja išvien darbuotis. Juk „kiekvienas institutas yra gimęs Bažnyčios labui ir skirtas praturtinti ją savo savitais bruožais pagal savo ypatingą dvasią bei misiją“; šios ištikimybės pirmapradei charizmai sergėtojai yra vyskupai (132).

Misijų institutai paprastai yra atsiradę ilgą tradiciją turinčiose Bažnyčiose ir istoriškai buvo Propaganda Fide kongregacijos priemonė tikėjimui skleisti ir naujoms Bažnyčioms steigti. Šiandien jie priima vis daugiau kandidatų iš jaunų Bažnyčių, kurias yra įsteigę, tuo tarpu nauji institutai atsirado būtent tose šalyse, kurios anksčiau tiktai priimdavo misionierius, o šiandien siunčia juos pačios. Ši dvejopa tendencija sveikintina; ji rodo šių specifinio pašaukimo į misijas institutų, kurie „lieka nepamainomai reikalingi“ (133) ne tik misijų veiklai ad gentes pagal tų tautų tradicijas vykdyti, bet ir misijoms senose ir jaunose Bažnyčiose gaivinti, vertingumą ir aktualumą.

Specifinis misionierių pašaukimas ad vitam tebegalioja: tai Bažnyčios, kuriai nuolat reikia radikalaus ir visiško atsidavimo, naujų ir drąsių užmojų, misijinio įsipareigojimo paradigma. Tegu misionieriai, vyrai ir moterys, paskyrę visą savo gyvenimą Prisikėlusiojo liudijimui tarp tautų, nepabūgsta abejonių, nesupratingumo, atmetimo, persekiojimų. Tegu jie atgaivina savo specifinės charizmos malonę ir toliau drąsiai žengia savo keliu, pirmenybę teikdami – tikėjimo, paklusnumo ir bendrystės su savo ganytojais dvasia – žemiausioms ir sunkiausioms vietoms.
 

Vyskupijos kunigai visuotinės misijos labui

67. Vyskupo bendradarbiai kunigai Šventimų sakramento galia pašaukti dalytis misijos rūpesčiu: „Dvasinė dovana, kunigų gauta per šventimus, parengia juos ne ribotai ir siaurai, bet plačiausiai ir visuotinei išganymo misijai „ligi žemės pakraščių“ <…>; nes kiekviena kunigiškoji tarnyba turi Kristaus apaštalams patikėtosios visuotinės misijos dalį“ (134). Dėl šios priežasties ugdant kandidatus į kunigystę reikia stengtis perteikti jiems „tą tikrai katalikišką dvasią, kuri įpratins juos peržengti savo vyskupijos, tautos bei apeigų ribas, išvysti visuotinės misijos poreikius ir būti pasirengusiems bet kur skelbti Evangeliją“ (135). Visiems kunigams privalu turėti misijinę širdį bei mąstyseną, būti atviriems Bažnyčios bei pasaulio poreikiams, rodyti dėmesį nutolusiems, ypač nekrikščionių grupėms savo aplinkoje. Maldoje ir ypač eucharistinėje Aukoje tegu jie persiima visos Bažnyčios rūpinimusi visa žmonija.

Nepakartojamu misijiniu uolumu bei atsidavimu pirmiausia turėtų pasižymėti kunigai, besidarbuojantys vietovėse, kur krikščionys yra mažuma; juk Viešpats patikėjo jiems ne tik krikščionių bendruomenių pastoraciją, bet taip pat, ir pirmiausia, kaimenei nepriklausančių tautiečių evangelizaciją. Jiems „netruks valios tikrai atsiduoti Šventosios Dvasios ir vyskupo dispozicijai, kad būtų išsiųsti skelbti Evangeliją už savo šalies ribų. Tai pareikalaus iš jų ne tik brandaus pašaukimo, bet ir nepaprasto gebėjimo atsiskirti nuo savo tėvynės, tautos bei šeimos ir ypatingo mokėjimo protingai ir pagarbiai įsigyventi kitose kultūrose“ (136).

68. Enciklikoje Fidei donum Pijus XII su pranašiška įžvalga ragina vyskupus skirti šiek tiek kunigų laikinai tarnybai Afrikos Bažnyčiose, sykiu patvirtindamas šioje srityje jau egzistavusias iniciatyvas. Po dvidešimt penkerių metų pabrėžiau didžiulį šio dokumento, padėjusio „peržengti kunigiškosios tarnybos teritorinį matmenį ir atgręžti ją į visą Bažnyčią“ (137), naujumą. Šiandien tokios patirties vertė bei vaisingumas jau pasitvirtinę; juk vadinamieji „Fidei donum kunigai“ nepakartojamai iškelia aikštėn Bažnyčių bendrystės ryšius, yra vertinga pagalba stokojančioms bažnytinėms bendruomenėms, savo ruožtu atsilyginančioms jiems tikėjimo šviežumu ir gyvumu. Žinoma, būtina, kad vyskupijos kunigo misijų tarnyba atitiktų tam tikrus kriterijus bei sąlygas. Reikia siųsti iš geriausiųjų atrinktus, ypatingam darbui, kuris jų laukia, tinkamus ir gerai parengus kunigus (138). Jie turėtų įsigyventi naujoje bažnytinėje aplinkoje vadovaudamiesi atvirumo bei broliškumo dvasia ir su vietiniais kunigais sudaryti vieną, vyskupo vadovaujamą presbiteratą (139). Trokštu, kad tarnystės dvasia stiprėtų tarp senųjų ir skleistųsi tarp jaunųjų Bažnyčių kunigų.
 

Pašventimo misijinis vaisingumas

69. Pašaukimai į pašvęstojo gyvenimo institutus yra Bažnyčios neišsemiamo ir daugialypio lobyno dalis. Šių institutų nariai, „pašventimo galia pasiaukodami Bažnyčios tarnybai, įpareigojami ypatingu būdu dalyvauti misijų veikloje pagal jų institutui būdingą stilių“ (140). Istorija liudija didelius pašvęstojo gyvenimo šeimų – pradedant senaisiais monastiniais institutais bei viduramžių ordinais ir baigiant šiuolaikinėmis kongregacijomis – nuopelnus skleidžiant tikėjimą ir ugdant jaunas Bažnyčias.

a) Kaip ir Susirinkimas, kviečiu kontempliatyviojo gyvenimo institutus steigti bendruomenes jaunose Bažnyčiose siekiant „puikaus Dievo didybės bei meilės ir vienybės Kristuje liudijimo“ (141). Toks buvimas naudingas visame nekrikščionių pasaulyje, ypač srityse, kur kontempliatyvusis gyvenimas itin vertinamas dėl jam būdingos askezės bei Absoliuto paieškos.

b) Primenu aktyviojo gyvenimo institutams, jog jų laukia platūs gailestingosios meilės, Evangelijos skelbimo, krikščioniškojo auklėjimo, kultūros ir solidarumo su vargšais, diskriminacijos aukomis, išstumtaisiais bei engiamaisiais laukai. Šie institutai, tiek turintys griežtai misijinį tikslą, tiek jo neturintys, privalo ištirti savo galimybes bei norą išplėsti savo veiklą tiek, kad joje atsirastų vietos Dievo karalystės skleidimui. Pastaruoju metu tą padarė daugelis institutų. Vis dėlto norėčiau, kad autentiškos tarnybos labui tai būtų išstudijuota ir įgyvendinta dar geriau. Bažnyčia turi supažindinti su didžiosiomis evangelinėmis vertybėmis, kurių nešėja ji yra, ir niekas įtikimiau šių vertybių neliudija už tuos, kurie praktikuoja pašvęstąjį skaistybės, neturto ir klusnumo gyvenimą, visiškai atsidavę Dievui ir žmogaus bei visuomenės tarnybai pagal Kristaus pavyzdį (142).

70. Ypatingus pripažinimo žodžius skiriu seselėms misionierėms, kurių mergeliškumas dėl Karalystės duoda įvairialypių dvasinės motinystės vaisių. Būtent misija ad gentes atveria joms platų lauką „meilės kupino visiško ir nepadalyto atsidavimo“ įgyvendinimui (143). Dievo ir artimo, ypač neturtingiausio, meilei pašvęstosios moters mergelės pavyzdys ir veikla yra būtini kaip Evangelijos ženklas tautoms ir kultūroms, kur moters dar laukia ilgas kelias jos žmogiškumo skatinimo bei išlaisvinimo link. Trokštu, kad daug jaunų krikščionių moterų pajustų trauką taip dosniai atsiduoti Kristui ir kad jos iš savo pašventimo semtų jėgos bei džiaugsmo liudyti jį jo nepažįstančioms tautoms.
 

Krikšto galia visi pasauliečiai yra misionieriai

71. Pastarųjų laikų popiežiai dažnai pabrėždavo pasauliečių vaidmens misijų veikloje svarbą (144). Paraginime Christifideles laici ir aš aiškiau kalbėjau apie nuolatinę misiją „nešti Evangeliją žmonėms, milijonams vyrų ir moterų, iki šiol nežinantiems apie Kristų, žmogaus Atpirkėją“ (145) ir apie atitinkamą tikinčiųjų pasauliečių pareigą. Misija yra visos Dievo tautos reikalas: nepaisant to, kad naujai Bažnyčiai įsteigti reikalinga Eucharistija, vadinasi, ir kunigiškoji tarnyba, misijos, vykstančios įvairiomis formomis, yra visų tikinčiųjų užduotis.

Pasauliečių vaidmenį skleidžiant tikėjimą nuo pat pirmųjų krikščionybės laikų aiškiai parodo tiek paskirų tikinčiųjų ir šeimų, tiek visos bendruomenės veikla. Tai priminė jau Pijus XII, savo pirmoje misijinėje enciklikoje atkreipdamas dėmesį į pasauliečių misijų istoriją (146). Misionierių pasauliečių, vyrų ir moterų, aktyvi veikla nenutrūko nė mūsų laikais. Čia būtina paminėti jų svarbų darbą šeimose, mokyklose, politiniame, socialiniame bei kultūriniame gyvenime ir ypač krikščioniškosios doktrinos mokymo srityje. Reikia –jų garbei – net pripažinti, jog kai kurios Bažnyčios atsirado tik misionierių pasauliečių, vyrų ir moterų, veiklos dėka.

Vatikano II Susirinkimas patvirtino šią tradiciją, išryškindamas visos Dievo tautos, ypač pasauliečių apaštalavimo, misijinį pobūdį (147), ir pabrėžė ypatingą indėlį, kuriuo jie kviečiami prisidėti prie misijų veiklos (148). Būtinybė visiems pasauliečiams dalytis tokia atsakomybe nėra vien apaštalavimo veiksmingumo klausimas: tai pareiga ir teisė, pagrįstos kilnumu, suteiktu krikšto, kuriuo „pasauliečiai jiems būdingu mastu įtraukiami į trejopą Jėzaus Kristaus tarnybą – kunigiškąją, pranašiškąją ir karališkąją“ (149). Štai kodėl jiems tenka „bendra pareiga ir teisė individualiai arba susibūrus darbuotis, kad dieviškoji išganymo naujiena būtų pažinta ir priimta visų žmonių visoje žemėje; ši pareiga dar labiau neatidėliotina aplinkybėmis, kai žmonės tiktai per juos gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų“ (150). Kita vertus, dėl savo pasaulietiškumo jie turi ypatingą pašaukimą „ieškoti Dievo karalystės užsiimant laikinaisiais dalykais ir tvarkant juos pagal Dievą“ (151).

72. Pasauliečių veiklos sritys yra labai plačios. Pirmutinė iš šių sričių – „tai platus ir sudėtingas politikos, visuomenės ir ekonomikos pasaulis <…>“ (152) vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Bažnyčios viduje yra įvairių tarnybų, funkcijų, pareigų ir krikščioniškojo gyvenimo gaivinimo formų. Kaip naujovę, atsiradusią pastaruoju metu daugelyje Bažnyčių, primenu didžiulę misijinio dinamizmo kupinų „bažnytinių sąjūdžių“ plėtrą. Nuolankumo dvasia įsiliedami į vietinių Bažnyčių gyvenimą ir vyskupų bei kunigų šiltai sutinkami vyskupijos bei parapijos struktūrose, sąjūdžiai yra tikra Dievo dovana naujajai evangelizacijai ir misijų veiklai tikrąja šio žodžio prasme. Todėl siūlau juos plėtoti ir pasitelkti siekiant suteikti naujos jėgos, ypač jaunuolių, krikščioniškajam gyvenimui ir evangelizacijai pagal pliuralistinę būrimosi bei raiškos formų viziją.

Misijų veikloje būtina vertinti įvairias pasauliečių veiklos formas, atsižvelgiant į kiekvienos iš jų prigimtį bei kryptį: į misiją ad gentes ir bendradarbiavimą su vietinėmis Bažnyčiomis turėtų įsitraukti pasaulietinės misijų draugijos, tarptautinės krikščioniškosios savanoriškosios tarnybos organizacijos, bažnytiniai sąjūdžiai, įvairiausio pobūdžio grupės bei sąjungos. Taip bus skatinamas „brandžių ir atsakingų pasauliečių rengimas“, kuris yra „esminis ir neišvengiamas plantatio Ecclesiae reikalavimas, šiuo nauju tarpsniu pasireiškiantis naujose Bažnyčiose“ (153).
 

Katechetų veikla ir tarnybų įvairovė

73. Tarp pasauliečių, kurie tampa evangelizuotojais, pirmučiausia minėtini katechetai. Dekrete dėl misijų veiklos jie apibūdinami kaip „pagirtinas būrys, daug nusipelnęs misijų darbuose tarp pagonių <…>. Persiėmę apaštalavimo dvasia, jie didelių aukų kaina nepakartojamai ir visiškai nepamainomai padeda skleisti tikėjimą ir Bažnyčią“ (154). Todėl ne be pagrindo senosios Bažnyčios, pradėdamos naują evangelizaciją, padidindavo katechetų skaičių ir suintensyvindavo katechezę. „Ypač ‘katecheto’ vardą užsitarnauja katechetai, dirbantys misijų kraštuose. <…> Šiandien klestinčių Bažnyčių be jų nebūtų buvę“ (155).

Nors bažnytinių ir užbažnytinių tarnybų daugėja, katechetų tarnyba lieka būtina ir savita: katechetai yra savo užduotims pasirengę darbuotojai, tiesioginiai liudytojai, nepamainomi evangelizuotojai, pamatinė krikščioniškųjų bendruomenių, ypač jaunose Bažnyčiose, jėga; tai esu dažnai pareiškęs bei konstatavęs savo misijinių kelionių metu. Naujajame Kanonų teisės kodekse pripažįstamos jų užduotys, teisės ir reikalavimai (156).

Tačiau nevalia užmiršti, jog katechetų darbas dėl dabartinių permainų Bažnyčioje ir kultūroje darosi vis sunkesnis ir reiklesnis. Tai, ką siūlė Susirinkimas, tebėra svarbu ir šiandien: tai nuodugnus doktrininis bei pedagoginis rengimas, nuolatinis dvasinio gyvenimo bei apaštalavimo veiklos atnaujinimas, būtinybė garantuoti katechetams deramas gyvenimo sąlygas bei socialinę apsaugą (157). Nemažiau svarbu skatinti vyskupų konferencijų aprobuotų ir jų oficialiai pripažįstamus diplomus išduodančių katechetų ugdymo mokyklų steigimąsi bei plėtrą (158).

74. Šalia katechetų derėtų paminėti kitas tarnybos Bažnyčios gyvenimui bei misijoms formas ir asmenų grupes: maldos, giedojimo ir liturgijos skatintojus, bazinių bažnytinių bendruomenių ir Biblijos grupių vadovus, atsakinguosius už gailestingosios meilės darbus, Bažnyčios turto administratorius, įvairių apaštalavimo grupių vadovus, tikybos mokytojus mokyklose. Visi tikintys pasauliečiai, norintys nuosekliai gyventi pagal tikėjimą, dalį savo laiko privalo skirti Bažnyčiai.
 

Tautų evangelizavimo kongregacija ir kitos misijų veiklos struktūros

75. Misijų pastoracijos vadovai ir darbuotojai turėtų jaustis susivieniję mistiniam Kūnui būdingoje bendrystėje. To Kristus meldė per paskutinę Vakarienę: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Būtent tokia bendrystė yra misijų vaisingumo pagrindas.

Tačiau Bažnyčia taip pat yra regima ir organiška bendrystė; dėl šios priežasties misija daro reikalingą ir išorinę bei tvarkingą įvairios atsakomybės bei įvairių tarnybų vienybę, tokią, kad visi nariai „vieningai prisidėtų prie Bažnyčios statydinimo“ (159).

Misijų dikasterijai tenka užduotis „vadovauti bei derinti visame pasaulyje tautų evangelizavimo ir misijinio bendradarbiavimo veiklą nepažeidžiant Rytų Bažnyčių kongregacijos kompetencijos“ (160). Būtent šiai dikasterijai pridera „ieškoti misionierių ir skirstyti juos pagal neatidėliotiniausius teritorijų poreikius, <…> parengti pagrįstą veiklos planą, evangelizacijos gaires ir atitinkamus principus, teikti impulsus“ (161). Tegaliu tiktai patvirtinti šiuos išmintingus nuostatus: norint atgaivinti misiją ad gentes, reikia tokio postūmio, tokio vadovavimo ir koordinavimo centro kaip Evangelizavimo kongregacija. Kviečiu vyskupų konferencijas ir jų organus, ordinų, kongregacijų ir institutų aukštesniojo lygio vyresniuosius, į misijų veiklą įsitraukusias pasauliečių organizacijas ištikimai bendradarbiauti su šia Kongregacija, turinčią reikiamą galią organizuoti bei vadovauti misijų veiklai ir misijiniam bendradarbiavimui pasauliniu lygmeniu.

Tai pačiai Kongregacijai, turinčiai ilgą ir šlovingą istoriją, skirtas pagrindinis vaidmuo apmąstant bei rengiant veiklos programas, kurių reikia Bažnyčiai, kad ji ryžtingiau imtųsi įvairiomis formomis besireiškiančių misijų. To siekdama Kongregacija turėtų palaikyti artimus ryšius su kitomis Šventojo Sosto dikasterijomis, dalinėmis Bažnyčios ir misijų pajėgomis. Pagal bendrystės ekleziologiją misijinė yra visa Bažnyčia, tačiau sykiu išaiškėja, jog darbui ad gentes visuomet būtini specifiniai pašaukimai bei institucijos. Ši dikasterija visada atlieka svarbų vadovavimo bei koordinavimo vaidmenį, kad, bendromis jėgomis imantis visiems rūpimų klausimų, nebūtų pažeista nė vienos valdžios ir struktūros kompetencija.

76. Orientuojant bei koordinuojant misijų veiklą nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu, didelė svarba tenka vyskupų konferencijoms bei įvairioms jų grupėms. Susirinkimas jas ragina „bendrai spręsti sunkiausius klausimus ir neatidėliotiniausias problemas, deramai atsižvelgiant į vietinius skirtumus“ (162); tai pasakytina ir apie įkultūrinimo problemą. Šioje srityje jau vykdoma plati ir reguliari veikla, jau davusi regimų vaisių. Tokią veiklą būtina intensyvinti ir geriau derinti su tų pačių konferencijų kitų organų veikla, kad misijomis rūpintųsi ne koks nors vienas sektorius ar organas, bet visi.

Visos misijų veikla užsiimančios struktūros ir institucijos turėtų koordinuoti savo pastangas ir iniciatyvas. Pašvęstojo gyvenimo institutų vyresniųjų konferencijos tegu tai daro savo aplinkoje palaikydamos ryšius su vyskupų konferencijomis, vadovaudamosi nustatytomis gairėmis bei normomis (163), taip pat sudarydamos mišrias komisijas (164). Galiausiai pageidautini misijų veiklos įvairių institucijų susitikimai bei bendradarbiavimo formos tiek ugdymo ir studijų (165), tiek apaštalavimo veiklos klausimais.
 

VII SKYRIUS

BENDRADARBIAVIMAS MISIJŲ VEIKLOJE
 

77. Kaip Bažnyčios nariai krikšto galia, visi krikščionys bendrai atsakingi už misijų veiklą. Bendruomenių ir pavienių tikinčiųjų dalyvavimas šioje teisėje ir pareigoje vadinamas „misijiniu bendradarbiavimu“.

Tokio bendradarbiavimo pagrindas ir versmė yra asmeninė vienybė su Kristumi: tiktai susivienijus su juo kaip šakelei su vynmedžiu (plg. Jn 15, 5), galima duoti gerų vaisių. Šventas gyvenimas leidžia kiekvienam krikščioniui vaisingai dalyvauti Bažnyčios misijoje: šventasis Susirinkimas kviečia „visus krikščionis iš pagrindų vidujai atsinaujinti, kad, gyvai suvokdami savo atsakomybę skleisti Evangeliją, jie imtųsi savosios misijų veiklos tarp nekrikštytų tautų dalies“ (166).

Dalyvavimas visuotinėje misijoje nėra vien tam tikra veikla, tai taip pat brandaus tikėjimo ir vaisių duodančio krikščioniškojo gyvenimo ženklas. Tikintysis taip išplečia savo meilės ribas ir rūpinasi toli esančiais taip, kaip ir tais, kurie arti: jis meldžiasi už misijas ir pašaukimus į misijas, padeda misionieriams, dėmesingai seka jų veiklą ir sutinka juos grįžtančius su tokiu pačiu džiaugsmu, su kokiu pirmųjų krikščionių bendruomenės klausydavosi apaštalų apie įstabius darbus, kuriuos Dievas per juos nuveikė (plg. Apd 14, 27).
 

Malda ir auka už misionierius

78. Tarp dalyvavimo formų pirmoji vieta atitenka dvasiniam bendradarbiavimui: maldai, aukai, liudijimui krikščioniškuoju gyvenimu. Misionierius turi lydėti malda, kad Žodžio skelbimas taptų veiksmingas per dieviškąją malonę. Šventasis Paulius Laiškuose dažnai ragina tikinčiuosius melsti už jį, kad jis gebėtų skelbti Evangeliją drąsiai ir su pasitikėjimu.

Maldą būtina vienyti su auka. Kiekvienos prisiimtos ir Dievui meilėje paaukotos kančios išganingoji vertė kyla iš aukos Kristaus, kviečiančio jo mistinio Kūno narius vienytis su jo kentėjimais ir papildyti juos savo kūne (plg. Kol 1, 24). Misionieriaus auką turi lydėti ir palaikyti tikinčiųjų auka. Dėl šios priežasties akinu pastoracinės tarnybos tarp ligonių vykdytojus išmokyti juos kančios vertės bei paskatinti aukoti ją Dievui už misionierius. Dėl tokios aukos patys ligoniai tampa misionieriais, kaip pabrėžia kai kurie tarp jų ir jų labui gimę sąjūdžiai. Sekminių šventė – diena, kai prasidėjo Bažnyčios misija, – kai kuriose bendruomenėse švenčiama kaip „kentėjimo už misionierius diena“.
 

„Štai aš, Viešpatie. Siųsk mane!“ (plg. Iz 6, 8)

79. Bendradarbiavimas taip pat reiškiasi pašaukimų į misijas skatinimu. Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti įvairių įsipareigojimo misijoms formų vertę, tačiau sykiu dera pabrėžti visiško ir nuolatinio atsidavimo misijų darbui prioritetą, ypač vyrų ir moterų misijiniuose institutuose bei kongregacijose. Tokių pašaukimų skatinimas yra bendradarbiavimo šerdis: Evangelijai skelbti reikia skelbėjų, derliui nuimti – darbininkų, misijos vykdomos pirmiausia vyrų bei moterų, pašventusių save visą gyvenimą trunkančiai Evangelijos tarnybai ir pasiryžusių eiti į visą pasaulį nešti išganymą.

Todėl trokštu priminti ir pasiūlyti įsidėti širdin šį rūpinimąsi misijų pašaukimais. Suvokdami visuotinę krikščionių atsakomybę prisidėti prie misijų darbo bei neturtingų tautų pažangos, visi turime savęs paklausti, kodėl kai kuriose šalyse didėjant materialinėms aukoms atsiranda misijinių pašaukimų, kurie yra tikrasis atsidavimo kitiems matas, išnykimo grėsmė. Pašaukimai į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą yra tikras Bažnyčios gyvumo ženklas.

80. Turėdamas galvoje šią rimtą problemą, kupinas ypatingo pasitikėjimo bei šiltų jausmų kreipiuosi į

šeimas ir jaunuolius. Tegu šeimos, ir pirmiausia tėvai, suvokia, jog būtina „ypatingomis pastangomis prisidėti prie Bažnyčios misijų reikalo ugdant tarp savo sūnų bei dukterų pašaukimus į misijas“ (167).

Intensyvios maldos gyvenimas, tikra tarnavimo artimui pajauta ir dosnus dalyvavimas bažnytinėje veikloje kuria šeimose jaunuolių pašaukimui palankias sąlygas. Jei tėvai pasirengę išleisti vieną iš savo vaikų į misijas, jei jie yra prašę šios malonės Viešpačio, jis jiems atlygins džiaugsmu tą dieną, kai sūnus ar duktė pajus jo kvietimą.

Raginu pačius jaunuolius išgirsti Kristaus jiems sakomus žodžius, tokius pačius kaip ir Simonui Petrui bei Andriejui prie ežero: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19). Tegu jie išdrįsta atsakyti taip, kaip Izaijas: „Štai aš, Viešpatie. Siųsk mane“ (plg. Iz 6, 8)! Jie turės priešais save nuostabų gyvenimą ir patirs tikrąjį Gerosios Naujienos skelbimo broliams bei seserims, kuriuos patrauks išganymo keliu, džiaugsmą.
 

„Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35)

81. Misijų materialinių ir ekonominių poreikių yra daug: ne tik statydinti Bažnyčią aprūpinant ją būtiniausiomis struktūromis (koplyčiomis, katechetų ir seminaristų ugdymo mokyklomis, gyvenamaisiais būstais), bet ir palaikyti gailestingosios meilės, švietimo ir žmogiškumo sklaidos darbus – tai milžiniškas veikos laukas, ypač neturtingose šalyse. Misijas vykdančioji Bažnyčia duoda tai, ką gauna, dalija neturtingiesiems tai, ką jos materialinėmis gėrybėmis geriau aprūpinti vaikai dosniai perleidžia jos dispozicijon. Čia norėčiau padėkoti visiems, kurie pasiaukodami aukomis remia misijų darbus: jų pasiaukojimas ir dalijimasis yra būtini Bažnyčiai statydinti ir gailestingajai meilei liudyti.

Kalbant apie materialinę paramą, svarbu, kokia dvasia ji teikiama. Tam reikia apmąstyti savo paties gyvenimo stilių: misijoms reikia ne tik paramos, bet ir dalijimosi misijiniu skelbimu bei gailestingąja meile vargšams. Viskas, ką esame gavę iš Dievo, – gyvybė ir materialinės gėrybes nėra mūsų nuosavybė: tai dalykai, duoti mums tiktai naudotis. Dosnumas, su kuriuo duodama, turi būti apšviestas bei įkvėptas tikėjimo. Tik tada bus palaimingiau duoti negu imti.

Pasaulinė misijų diena, skirta misijų problemai geriau įsisąmoninti ir lėšoms rinkti, yra svarbi Bažnyčios gyvenimo data, nes mokina duoti: per Eucharistijos šventimą, tai yra kaip atnašą Dievui, ir visoms pasaulio misijoms.
 

Naujos misijinio bendradarbiavimo formos

82. Bendradarbiavimas šiandien plečiasi įgydamas naujų formų, susijusių ne tik su ekonomine parama, bet ir su tiesioginiu dalyvavimu. Naujos situacijos, sąlygotos mobilumo reiškinio, reikalauja iš krikščionių autentiškos misijų dvasios.

Tarptautinis turizmas tapo masiniu reiškiniu. Tai teigiamas dalykas, jei praktikuojamas pagarbiai tikintis abipusiško kultūrinio praturtinimo, vengiant puikavimosi bei lėšų švaistymo, siekiant žmogiškojo ryšio. Tačiau iš krikščionių tai reikalauja pirmiausia suvokti, jog jiems visuomet privalu būti tikėjimo Kristaus gailestingosios meilės liudytojais. Tiesioginis misijų gyvenimo ir naujų krikščioniškųjų bendruomenių pažinimas taip pat gali praturtinti patirtį ir sustiprinti tikėjimą. Apsilankymai misijose yra pagirtinas dalykas; tai ypač pasakytina apie jaunuolius, vykstančius ten tarnauti ir giliai patirti krikščioniškąjį gyvenimą.

Darbo sumetimais daugelio jaunų bendruomenių krikščionims šiandien tenka atsidurti srityse, kur krikščionybė nežinoma ir kartais draudžiama ar persekiojama. Tą patį gali patirti nekrikščioniškose šalyse laikinai dirbantys krikščionys iš seną krikščionybės tradiciją turinčių šalių. Tokios aplinkybės teikia puikią progą gyventi pagal tikėjimą ir jį liudyti. Pirmaisiais amžiais krikščionybė plito pirmiausia todėl, kad krikščionys, keliaudami ar įsikūrę srityse, kur Kristus dar nebuvo skelbtas, drąsiai liudydavo savo tikėjimą ir steigdavo ten pirmąsias bendruomenes.

Vis daugiau misijų šalių piliečių ir nekrikščioniškųjų religijų išpažinėjų studijų ir darbo sumetimais arba verčiami politinių ar ekonominių sąlygų tėvynėje nori įsikurti kitose šalyse. Šių brolių buvimas seną krikščionybės tradiciją turinčiose šalyse bažnytinėms bendruomenės yra iššūkis, verčiantis juos priimti, palaikyti su jais dialogą, jiems tarnauti, su jais dalytis, jiems liudyti ir tiesiogiai skelbti. Iš tikrųjų ir krikščioniškosiose šalyse kuriasi humanitarinės ir kultūrinės grupės, kviečiančios imtis misijos ad gentes. Vietinės Bažnyčios, padedamos asmenų, kilusių iš imigrantų šalių, ir grįžusių misionierių, turėtų dosniai atsiliepti į tokias situacijas.

Bendradarbiavimas taip pat gali apimti politikos, ekonomikos, kultūros ir žiniasklaidos vadovus, neužmirštant įvairių tarptautinių organizacijų ekspertų. Šiuolaikiniame pasaulyje vis sunkiau nubrėžti geografines ar kultūrines ribas: tautų tarpusavio priklausomybė vis didesnė, ir tai akstinas krikščioniškajam liudijimui bei evangelizacijai.
 

Dievo tautos skatinimas ir ugdymas misijoms

83. Ugdymas misijoms yra vietinės Bažnyčios užduotis, įgyvendintina padedant misionieriams bei jų institutams, taip pat jaunų Bažnyčių personalui. Šis darbas laikytinas ne periferine, bet pagrindine krikščioniškojo gyvenimo užduotimi. Misijų tema gali daug padėti ir krikščioniškųjų tautų naujajai evangelizacijai: juk misionierių liudijimas geba traukti nutolusiuosius ar netikinčiuosius ir sykiu perteikia krikščioniškąsias vertybes. Tegu vietinės Bažnyčios taiko skatinimą misijoms kaip esminį pastoracijos parapijose, organizacijose ir grupėse, ypač jaunimo, elementą!

Šiam tikslui labai pasitarnauja per misijų spaudą ir įvairias garso ir vaizdo priemones skleidžiama informacija. Jų vaidmuo nepaprastai svarbus, nes per tai galima pažinti visuotinės Bažnyčios gyvenimą, misionierių bei vietinių Bažnyčių, kuriose jie dirba, patirtį, išgirsti jų balsą. Būtina, kad jaunesnėse Bažnyčiose, dar nepajėgiančiose apsirūpinti spauda ir kitomis priemonėmis, misijų institutai šioms iniciatyvoms skirtų personalą bei išteklių.

Prisidėti prie tokio ugdomojo darbo kviečiami kunigai ir jų bendradarbiai, auklėtojai ir mokytojai, taip pat teologai, ypač tie, kurie moko seminarijose ir pasauliečių ugdymo centruose. Mokant teologijos, negalima ir neturima ignoruoti Bažnyčios visuotinės misijos, ekumenizmo, didžiųjų religijų ir misiologijos studijų. Siūlau, kad tokios studijos vyktų pirmiausia seminarijose bei pašvęstojo gyvenimo institutų narių ugdymo namuose, akinant studentus ir studentes specializuotis įvairiose misiologijos srityse.

Skatinimo veikla privalu siekti jos specifinių tikslų: informuoti Dievo tautą apie Bažnyčios visuotinę misiją bei atitinkamai ugdyti ją šiuo aspektu, puoselėti pašaukimus ad gentes, žadinti bendradarbiavimą evangelizacijos srityje. Nevalia perteikinėti siaurą misijų veiklos vaizdą, tartum tai daugiausia būtų pagalba vargšams, pastangos išlaisvinti engiamuosius, plėtros skatinimas, žmogaus teisių gynimas. Misijinė Bažnyčia veikia ir šiuose frontuose, tačiau jos pagrindinė užduotis kitokia: vargšai jaučia Dievo, ne tik duonos ir laisvės alkį, ir misijų veikla pirmiausia turi būti išganymo Jėzuje Kristuje liudijimas bei skelbimas steigiant vietines Bažnyčias, kurios savo ruožtu tampa išlaisvinimo visais atžvilgiais priemonėmis.
 

Ypatinga popiežiškųjų misijų globos draugijų atsakomybė

84. Tokioje skatinimo veikloje ypatinga užduotis tenka popiežiškosioms misijų globos draugijoms; tai esu dažnai pareiškęs laiškuose Pasaulinės misijų dienos proga. Keturios draugijos – Tikėjimo skleidimo, Šventojo apaštalo Petro, Vaikų misijų ir Misijų sąjungos – turi vieną bendrą tikslą – skatinti Dievo tautoje visuotinę misijų dvasią. Misijų sąjungos tiesioginis ir specifinis tikslas yra kunigų bei pašvęstojo gyvenimo institutų narių, atsidedančių ugdymui krikščioniškosiose bendruomenėse, misijinio sąmoningumo didinimas ir misijinis ugdymas. Be to, jos tikslas taip pat yra remti kitas misijų globos draugijas, kurių siela ji yra (168). „Mūsų devizas turi būti šis: visos Bažnyčios viso pasaulio atsivertimo labui“ (169).

Popiežiškosioms globos draugijoms ir vyskupų kolegijai net ir dalinių Bažnyčių lygmeniu pagrįstai tenka pirmutinė vieta, nes tai „yra priemonės nuo pat vaikystės įkvėpti katalikams tikrai visuotinę bei misijinę dvasią ir veiksmingai telkti išteklius visų misijų labui pagal kiekvieno poreikius“ (170). Kitas misijų globos draugijų tikslas yra žadinti pašaukimus ad gentes visam gyvenimui senose ir jaunesnėse Bažnyčiose. Karštai siūlau joms visada kreipti savąją skatinimo tarnybą šio tikslo linkme.

Vykdydamos savo veiklą ir bendradarbiaudamos su esamais skatinimo centrais, globos draugijos priklauso visuotiniu lygmeniu nuo Evangelizavimo kongregacijos ir vietiniu lygmeniu nuo dalinių Bažnyčių vyskupų konferencijų bei vyskupų. Jos teikia katalikų pasauliui visuotinumo bei tarnavimo misijoms dvasią, be kurios nebūtų autentiško bendradarbiavimo.
 

Ne tik duoti misijoms, bet ir iš jų gauti

85. Bendradarbiauti misijų veikloje reiškia ne tik duoti, bet ir gauti. Visos dalinės Bažnyčios pašauktos duoti ir gauti visuotinės misijos labui, ir nė vienai nevalia užsisklęsti. „Šio visuotinumo galia, – teigia Susirinkimas, – vienos dalys teikia savo dovanas kitoms dalims ir visai Bažnyčiai taip, kad visuma ir atskiros dalys auga visiems abipusiškai bendraujant ir bendromis pastangomis siekiant pilnatvės vienybėje. <…> Iš čia pagaliau kyla įvairias Bažnyčios dalis siejantys artimos bendrystės ryšiai tiek dvasinių turtų, tiek apaštalavimo darbuotojų, tiek materialinės paramos atžvilgiu“ (171).

Raginu visas Bažnyčias, ganytojus, kunigus, pašvęstojo gyvenimo institutų narius ir tikinčiuosius atsiverti Bažnyčios visuotinumui atmetant visas partikuliarizmo, išskirtinumo ar pasitenkinimo savimi jausmo formas. Vietinės Bažnyčios, nors ir yra visiškai įsišaknijusios savo tautoje bei kultūroje, privalo visuomet išlaikyti tikėjimo visuotinumo pajautą, kitoms Bažnyčioms siūlydamos ir iš jų gaudamos dvasines dovanas, pirmakarčio skelbimo ir evangelizacijos patirtį, apaštalavimo darbų personalą ir materialines priemones.

Tendencija užsisklęsti gali išties būti stipri: senosios Bažnyčios, užsiėmusios naująja evangelizacija, mano, jog joms šiuo metu reikėtų vykdyti misijas pas save namuose, ir tuo, kad nenoriai atiduoda pašaukimus misijų institutams, pašvęstojo gyvenimo kongregacijoms ar kitoms Bažnyčioms, kelia grėsmę susilpninti veržimąsi į nekrikščionių pasaulį. Tuo tarpu gauti galime tiktai dosniai duodami; šiandien jaunosios Bažnyčios, kurių daugelis nuostabiai klesti pašaukimais, jau pajėgios siųsti kunigus, pašvęstojo gyvenimo institutų narius bei nares į senąsias Bažnyčias.

Kita vertus, jaunosios Bažnyčios jaučia savo tapatybės, įkultūrėjimo bei laisvės augti be išorinio poveikio problemą, galinčią paskatinti jas užverti vartus misionieriams. Tokioms Bažnyčioms sakau: neužsisklęskite, noriai priimkite misionierius ir pagalbą iš kitų Bažnyčių ir pačios siųskite juos į pasaulį. Būtent dėl jus spaudžiančių problemų turite palaikyti nuolatinius ryšius su savo tikėjimo broliais bei seserimis. Visomis teisėtomis priemonėmis stenkitės įtvirtinti laisvę, į kurią turite teisę, prisimindamos, jog Kristaus mokiniams „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).
 

Dievas rengia naują Evangelijos pavasarį

86. Metę paviršutinišką žvilgsnį į mūsų pasaulį, būname priblokšti neigiamų faktų, galinčių sukelti pesimizmą. Tačiau toks jausmas nepateisinamas: tikime Dievą, Tėvą ir Viešpatį, tikime jo gerumu bei gailestingumu. Priartėjus trečiajam Atpirkimo tūkstantmečiui, Dievas rengia krikščionybei naują didelį pavasarį, kurio pirmieji ženklai jau matomi. Tiek nekrikščioniškajame, tiek jau seniai krikščioniškajame pasaulyje juntama vis didesnio tautų artėjimo prie Evangelijos idealų bei vertybių tendencija, kurią Bažnyčia stengiasi skatinti. Šiandien ryškėja naujas tautų sutarimas dėl tokių vertybių kaip prievartos bei karo atsisakymas, pagarba žmogaus asmeniui bei jo teisėms, laisvės, teisingumo ir broliškumo troškimas, tendencija įveikti visokias rasizmo bei nacionalizmo atmainas, moters orumo teigimas ir didesnis jos vertinimas.

Krikščioniškoji viltis verčia mus įsitraukti į naująją evangelizaciją bei visuotinę misiją ir melstis, kaip Jėzus išmokė: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 10).

Kristaus laukia dar nesuskaičiuojama daugybė žmonių: žmogiškosios ir kultūrinės erdvės, kur Evangelija dar nebuvo skelbiama ar kur Bažnyčia menkai regima, yra tokios plačios, kad reikalauja suvienyti visas jėgas. Rengdamasi švęsti dutūkstantųjų metų jubiliejų, visa Bažnyčia dar labiau įsitraukia į naująjį misijų adventą. Privalome puoselėti savo apaštališkąją aistrą perteikti kitiems tikėjimo šviesą bei džiaugsmą ir šio idealo linkme ugdyti visą Dievo tautą.

Negalime ramiai gyventi matydami milijonus savo brolių ir seserų, išpirktų Kristaus krauju, bet nieko nenutuokiančių apie Dievo meilę. Kiekvienam krikščioniui ir visai Bažnyčiai misijų reikalas turėtų būti pirmutinė užduotis, nes susijęs su amžinąją žmogaus paskirtimi ir yra atsakas į slėpiningo ir gailestingo Dievo planą.
 

VIII SKYRIUS

MISIJINIS DVASINGUMAS
 

87. Misijų veikla reikalauja specifinio dvasingumo, būtino ypač tiems, kuriuos Dievas pašaukė būti misionieriais.
 

Leistis būti vadovaujamam Dvasios

Šis dvasingumas reiškiasi pirmiausia gyvenimu, kupinu paklusnumo Dvasiai, paklusnumo, įpareigojančio leistis būti vidujai jos ugdomam siekiant vis labiau supanašėti su Kristumi. Neįmanoma liudyti Kristaus neatspindint jo atvaizdo, kuris tampa mumyse gyvas per malonę ir veikiant Dvasiai. Paklusnumas Dvasiai taip pat įpareigoja priimti drąsos ir įžvalgumo dovanas, kurios yra esminiai misijinio dvasingumo bruožai.

Apaštalų atvejis yra pavyzdinis. Nors apaštalai mylėjo Mokytoją ir dosniai atsiliepė į jo kvietimą, Jėzaus viešojo gyvenimo laikotarpiu jie nesuprato jo žodžių ir nenoriai sekė paskui jį kančios ir pažeminimo keliu. Dvasia pavertė juos drąsiais Kristaus liudytojais bei apšviestais Žodžio skelbėjais. Būtent Dvasia vedė juos sunkiais ir naujais misijų keliais.

Šiandien misijos tebėra sunkios, sudėtingos ir reikalaujančios drąsos bei Dvasios apšvietos. Dažnai išgyvename pirmosios krikščionių bendruomenės, mačiusios netikinčias ir priešiškas jėgas susiburiant „draugėn prieš Viešpatį ir jo Mesiją“ (Apd 4, 26), dramą. Kaip anuomet, ir šiandien reikia melsti Dievą suteikti mums drąsos Evangelijai skelbti, reikia tirti slėpiningus Dvasios kelius ir leistis būti jos vedamiems į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13).
 

Išgyventi „siųsto“ Kristaus slėpinį

88. Artima bendrystė su Kristumi yra esminis misijinio dvasingumo elementas: nesiremiant Kristumi kaip tuo, kuris buvo siųstas skelbti Evangelijos, misijų neįmanoma nei suprasti, nei įgyvendinti. Paulius taip apibūdino tokį nusistatymą: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6).

Čia Įsikūnijimo ir Atpirkimo slėpinys aprašytas kaip visiškas savęs apiplėšimas, leidžiantis Kristui gyventi visiškai kaip žmogui ir ligi galo vykdyti Dievo planą. Kalbama apie savęs apiplėšimą, persunktą meile ir išreiškiantį meilę. Misijos eina tuo pačiu keliu ir baigiasi kryžiaus papėdėje.

Iš misionieriaus reikalaujama „atsižadėti savęs ir visko, ką iki šiol turėjo, ir tapti viskuo visiems“ (172): praktikuoti neturtą, išlaisvinantį Evangelijai, ir atsitolinti nuo savo aplinkos asmenų bei gėrybių, kad galėtų pasidaryti broliu tiems, pas kuriuos jis siųstas nešti Kristų Išganytoją. Būtent toks yra misijinio dvasingumo tikslas: „Silpniesiems pasidariau silpnas <…>. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos <…>“ (1 Kor 9, 22–23).

Būtent dėl to, kad yra „siųstas“, misionierius patiria stiprinantį Kristaus, lydinčio jį visais jo gyvenimo akimirksniais, buvimą: „Nebijok <…>! Aš esu su tavimi“ (Apd 18, 9–10) ir laukia jo kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos širdyje.
 

Mylėti Bažnyčią ir žmones, kaip Jėzus juos mylėjo

89. Misijiniam dvasingumui taip pat būdinga apaštališkoji gailestingumo meilė, Kristaus, atėjusio, „kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52), gerojo Ganytojo, pažįstančio savo avis, kurių jis ieško ir už kurias guldo savo gyvybę (plg. Jn 10, 11), meilė. Turintis misionieriaus dvasią myli sielas ir Bažnyčias taip, kaip jas mylėjo Kristus.

Misionieriaus variklis yra „uolumas sielų labui“, įkvepiamas paties Kristaus meilės, pasižyminčios dėmesingumu, švelnumu, užuojauta, priėmimu, disponuojamumu, domėjimusi kito problemomis. Kristaus meilė radikaliai gili: jis, kuris „žinojo, kas yra žmogaus viduje“ (Jn 2, 25), siūlydamas atpirkimą mylėjo visus žmones ir kentėjo, kai jie atsisakė išganymo.

Misionierius yra gailestingosios meilės žmogus: kad galėtų visiems savo broliams skelbti, jog jie mylimi Dievo ir patys gali mylėti, jis pats turi parodyti meilę jiems, atiduodamas savo gyvenimą artimo labui.

Misionierius yra „pasaulinis brolis“, kupinas Bažnyčios dvasios, jai būdingo atvirumo bei dėmesingumo visoms tautoms ir visiems žmonėms, ypač mažiausiems ir neturtingiausiems. Kaip toks, jis įveikia rasines, kastines, ideologines ribas bei susiskaldymus: jis yra Dievo meilės ženklas pasaulyje, meilės, nė vieno neatstumiančios ir nė vienam neteikiančios pirmenybės.

Galiausiai jis, kaip ir Kristus, turi mylėti Bažnyčią: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Tokia meilė iki gyvybės atidavimo turi būti jam atramos taškas. Tiktai karšta meilė Bažnyčiai gali palaikyti misionieriaus uolumą; jo kasdienė paskata, pasak šventojo Pauliaus, yra rūpinimasis visomis Bažnyčiomis (plg. 2 Kor 11, 28). Visiems misionieriams turi galioti: „Ištikimybė Kristui neatsiejama nuo ištikimybės jo Bažnyčiai“ (173).
 

Tikrasis misionierius yra šventasis

90. Pašaukimas į misijas savaime kyla iš pašaukimo į šventumą. Joks misionierius nėra tikras misionierius, jei nesileidžia į šventumo kelią: „Šventumas yra Bažnyčios išganomosios misijos įvykdymo esminis pagrindas ir visiškai nepamainoma sąlyga“ (174).

Visuotinis pašaukimas į šventumą artimai susijęs su visuotiniu pašaukimu į misijas: kiekvienas tikintysis pašauktas į šventumą ir misijas. Susirinkimas taip pat „karštai trokšta apšviesti visus žmones Bažnyčios veide spindinčia Kristaus šviesa skelbdamas Gerąją Naujieną visai kūrinijai“ (175). Bažnyčios misijinis dvasingumas yra kelias šventumo link.

Naujam misijos ad gentes polėkiui reikia šventų misionierių. Negana atnaujinti pastoracinius metodus, geriau organizuoti bei koordinuoti Bažnyčios jėgas, įžvalgiau ištyrinėti biblinius ir teologinius tikėjimo pagrindus, reikia dar ir žadinti misionierių ir visos krikščioniškosios bendruomenės, ypač misionierių artimiausių bendradarbių, „karštą šventumo troškimą“ (176).

Prisiminkime, brangūs broliai ir seserys, pirmųjų krikščioniškųjų bendruomenių misijinį polėkį. Nepaisant varganų ano meto transporto ir komunikavimo priemonių, Evangeliją netruko nunešti ligi pasaulio pakraščių. Ir tai buvo ant kryžiaus mirusio Žmogaus religija, kuris „žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1 Kor 1, 23)! Tokio misijinio dinamiškumo pagrindas buvo pirmųjų krikščionių ir pirmųjų bendruomenių šventumas.

91. Dėl šios priežasties kreipiuosi į jaunų bendruomenių ir jaunų Bažnyčių pakrikštytuosius. Jūs šiandien esate mūsų dutūkstantmetės Bažnyčios viltis. Būdami jauni tikėjimu, turite būti kaip pirmieji krikščionys ir, dosniai atsiduodami Dievui bei artimui, spinduliuoti entuziazmu ir drąsa, vienu žodžiu, turite leistis šventumo keliu. Tiktai taip galite būti Dievo ženklai pasaulyje ir savo šalyse atgaivinti ankstyvosios Bažnyčios misijų epopėją. Tada taip pat būsite misijų dvasios raugas senesnėms Bažnyčioms.

Misionieriai savo ruožtu tegu apmąsto šventumo pareigą, kurios iš jų reikalauja pašaukimo dovana, kasdien dvasia atsinaujindami ir nepaliaujamai tobulindami savo doktrininį bei pastoracinį pasirengimą. Misionierius turi derinti veiklumą su kontempliatyvumu. Atsakymus į problemas jis randa dieviškojo žodžio šviesoje ir asmeninėje bei bendruomeninėje maldoje. Ryšiai su nekrikščioniškųjų dvasinių tradicijų, pirmiausia Azijos, atstovais sustiprino mano nuomonę, jog misijų ateitis daug priklauso nuo kontempliatyvumo. Nebūdamas kontempliatyvus, misionierius negali įtikimai skelbti Kristaus. Jis liudija Dievo patirtį ir turi galėti, kaip iš apaštalai, pasakyti: „Ką patyrėme <…>, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ (1 Jn 1, 1).

Misionierius yra palaiminimų žmogus. Prieš išsiųsdamas skelbti Evangeliją, Jėzus nurodė Dvylikai misijų kelius: tai neturtas, romumas, kentėjimo ir persekiojimo priėmimas, teisingumo ir taikos troškimas, gailestingoji meilė, tai yra apaštališkajame gyvenime įgyvendinti palaiminimai (plg. Mt 5, 1–12). Gyvendamas pagal palaiminimus, misionierius patiria ir konkrečiai parodo, kad Dievo karalystė jau atėjo ir kad jis ją jau priėmė. Bet kurio autentiško misijinio gyvenimo požymis yra iš tikėjimo kylantis džiaugsmas. Tokios daugybės problemų įbaugintame bei prispaustame ir į pesimizmą linkusiame pasaulyje Gerosios Naujienos skelbėjas turi būti žmogus, radęs tikrąją viltį Kristuje.
 

PABAIGA
 

92. Bažnyčia kaip niekada anksčiau šiandien turi galimybę liudydama bei skelbdama supažindinti su Evangelija visus žmones ir visas tautas. Regiu brėkštant naują misijų erą, tapsiančią šviesia ir vaisių kupina diena, jei visi krikščionys, ypač misionieriai ir jaunos Bažnyčios, dosnumu bei šventumu atsakys į mūsų laikų kvietimus bei iššūkius.

Kaip apaštalai po Kristaus įžengimo į dangų, taip ir Bažnyčia turi susirinkti kartu su „Jėzaus motina Marija“ (Apd 1, 14) Vakarienės kambaryje, melsti Dvasią ir gauti jėgų bei drąsos misijų užduočiai vykdyti. Mes taip pat, ir dar labiau negu apaštalai, turime būti Dvasios perkeisti bei vedami.

Trečiojo tūkstantmečio išvakarėse visa Bažnyčia kviečiama intensyviau išgyventi Kristaus slėpinį, kad kupina dėkingumo bendradarbiautų išganymo darbuose. Ji tai daro su Marija ir kaip Marija, kuri yra jos Motina ir pavyzdys. Marija yra pavyzdys motiniškos meilės, kuri turi gaivinti visus, per dalyvavimą apaštališkojoje Bažnyčios misijoje prisidedančius prie žmonių atgimimo. „Stiprinama Kristaus buvimo <…>, Bažnyčia keliauja per laikus į amžių pilnatvę ir susitikimą su ateinančiu Viešpačiu; tačiau šioje kelionėje ji eina tuo pačiu keliu, kurį jau nuėjo Mergelė Marija“ (177).

„Marijos, visiškai atsigręžusios į Kristų ir traukiamos jo išganingosios galios apreiškimo, tarpininkavimui“ (178) patikiu Bažnyčią ir ypač tuos, kurie atsiduoda misijų užduoties vykdymui šiandieniame pasaulyje. Kaip Kristus siuntė savo apaštalus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, taip ir aš, atnaujindamas tą patį priesaką, teikiu jums savo apaštališkąjį palaiminimą Švenčiausiosios Trejybės vardu. Amen.

Roma, prie Šventojo Petro, 1990 m. gruodžio 7 d., susirinkiminio dekreto „Ad gentes“ 25-osios metinės, 13-ieji mano pontifikato metai.

Jonas Paulius II


N U O R O D O S

(1) Plg. Paulius VI. Kreipimasis Pasaulinės misijų dienos (1972) proga: „Kiek vidinių įtampų, silpninančių ir draskančių kai kurias vietines Bažnyčias bei institucijas, išnyktų būnant tvirtai įsitikinus, jog vietinės bendruomenės išganymą įgyja bendradarbiaudamos misijų veikloje, kad ji išsiplėstų ligi žemės pakraščių!“ (Insegnamenti X [1972], p. 522)
(2) Plg. Benediktas XV. Apaštališkasis laiškas Maximum illud (1919 lapkričio 30): AAS II (1919), p. 440–455; Pijus XI. Enciklika Rerum ecclesiae (1926 vasario 28): AAS 18 (1926), p. 65–83; Pijus XII. Enciklika Evangelii praecones (1951 birželio 2): AAS 43 (1951), p. 497–528; Enciklika Fidei donum (1957 balandžio 21): AAS 49 (1957), p. 225–248; Jonas XXIII. Enciklika Princeps pastorum (1959 lapkričio 28): AAS 51 (1959), p. 833–864.
(3) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 kovo 4), 10: AAS 71 (1979), p. 274–275.
(4) Ten pat, p. 275.
(5) Nikėjos-Konstantinopolio Credo: Ds 150.
(6) Enciklika Redemptor hominis, 13: ten pat, p. 283.
(7) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spess, 2.
(8) Ten pat, 22.
(9) Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericordia (1980 lapkričio 30), 7: AAS 72 (1980), p. 1202.
(10) Jonas Paulius II. Homilija per Eucharistijos šventimą Krokuvoje (1979 birželio 10): AAS 71 (1979), p. 873.
(11) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Mater et magistra (1961 gegužės 15), IV: AAS 53 (1961), p. 451–453.
(12) Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 2.
(13) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 gruodžio 8), 53: AAS 68 (1976), p. 42.
(14) Religinės laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 2.
(15) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 14–17; Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 3.
(16) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 48; Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 43; Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes,7, 21.
(17) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 13.
(18) Ten pat, 9.
(19) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
(20) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 14.
(21) Plg. Enciklika Dives in misericordia, 1: ten pat, p. 1117.
(22) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 5.
(23) Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
(24) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 4.
(25) Ten pat, 5.
(26) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 16: ten pat, p. 15.
(27) Kalba pradedant Vatikano II Susirinkimo III sesiją (1964 rugsėjo 14): AAS 56 1964), p. 810.
(28) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 34: ten pat, p. 28.
(29) Plg. Tarptautinė teologijos komisija. Rinktinės ekleziologinės temos Vatikano II Susirinkimo pabaigos 20 metų sukakčiai (1985 spalio 7), 10: „Eschatologinė Bažnyčios prigimtis: Dievo karalystė ir Bažnyčia“.
(30) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 39.
(31) Jonas Paulius II. Enciklika Dominum et vivificantem (1986 gegužės 18), 42: AAS 78 (1986), p. 857.
(32) Ten pat, 64: ten pat, 892.
(33) Šis terminas atitinka gr. parresia, taip pat žymintį užsidegimą, tvirtumą; plg. Apd 2, 29; 4, 13.29.31; 9, 27.28; 13, 46; 14, 3; 18, 26; 19, 8.26; 28, 31.
(34) Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 41–42: ten pat, p. 31–33.
(35) Plg. Enciklika Dominum et vivificantem, 53: ten pat, p. 874–875.
(36) Plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes,3, 11, 15; Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 10–11, 22, 26, 38, 41, 92–93.
(37) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 10, 15, 22.
(38) Ten pat, 41.
(39) Enciklika Dominum et vivificantem, 54: ten pat, p. 875–876.
(40) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 26.
(41) Ten pat, 38; plg. 93.
(42) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 17; Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes,3, 15.
(43) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes,4.
(44) Plg. Enciklika Dominum et vivificantem, 53: ten pat, p. 874.
(45) Kalba nekrikščioniškųjų religijų nariams Madrase (1986 vasario 5), 2: MS 78 (1986), p. 767; plg. Kreipimasis į Azijos tautas Maniloje (1981 vasario 21), 2–4: AAS 73 (1981), p. 392–393; Kalba nekrikščioniškųjų religijų atstovams Tokijuje (1981 vasario 24), 3–4: Insegnamenti IV/1 (1981), p. 507–508.
(46) Kalba kardinolams ir Romos kurijai (1986 gruodžio 22), 11: AAS 79 (1987), p. 1089.
(47) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 16.
(48) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 45; plg. Enciklika Dominum et vivificantem, 54: ten pat, p. 876.
(49) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes,10.
(50) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 gruodžio 30), 35: AAS 81 (1989), p. 457.
(51) Plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 6.
(52) Plg. ten pat.
(53) Ten pat, 6, 23; plg. 27.
(54) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 18–20: ten pat, p. 17–19.
(55) Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 35: ten pat, p. 457.
(56) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 80: ten pat, p. 73.
(57) Plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 6.
(58) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 80: ten pat, p. 73.
(59) Plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 6.
(60) Plg. ten pat, 20.
(61) Plg. Kalba Europos vyskupų konferencijų tarybos simpoziumo dalyviams (1985 spalio 11): AAS 78 (1986), p. 178–189.
(62) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 20: ten pat, p. 19.
(63) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 5; plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8.
(64) Plg. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 3–4; Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 79–80: ten pat, p. 79–80; Enciklika Redemptor hominis, 12: ten pat, p. 278–281.
(65) Apaštališkasis laiškas Maximum illud: ten pat, p. 446.
(66) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 62: ten pat, p. 52.
(67) Plg. De praescriptione haeriticorum, XX: CCL I, p. 201–202.
(68) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 9; plg. II sk., 10–18.
(69) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 41: ten pat, p. 31 ir toliau.
(70) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 28, 35, 38; Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 43; Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 11–12.
(71) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 kovo 26), 21, 42: AAS 59 (1967), p. 267–268, 278.
(72) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 27: ten pat, 23.
(73) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 13.
(74) Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 15: ten pat, p. 13–15; Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 13–14.
(75) Plg. Enciklika Dominum et vivificantem, 42, 64: ten pat, p. 857–859, 892–894.
(76) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 60: ten pat, p. 50–51.
(77) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 69.
(78) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 2; plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 9.
(79) Plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 19–22.
(80) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 15.
(81) Ten pat, 6.
(82) Ten pat, 15; plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 3.
(83) Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 58: ten pat, p. 46–49.
(84) Nepaprastasis sinodas (1985). Baigiamasis pranešimas, II, C, 6.
(85) Ten pat, II, D, 4.
(86) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae (1979 spalio 16), 53: AAS 71 (1979), p. 1320; Enciklika Slavorum apostoli (1985 birželio 2), 21: AAS 77 (1985), p. 802–803.
(87) Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 20: ten pat, p. 18–19.
(88) Plg. Kalba Zairo vyskupams Kinšasoje (1980 gegužės 3), 4–6: AAS 72 (1980), p. 432–435; Kalba Kenijos vyskupams Nairobyje (1980 gegužės 7), 6: AAS 72 (1980), p. 497; Kalba Indijos vyskupams Delyje (1986 vasario 1), 5: AAS 78 (1986), p. 748–749; Homilija Kartaginoje, Kolumbija (1986 liepos 6), 7–8: AAS 79 (1987), p. 105–106; taip pat plg. Enciklika Slavorum apostoli, 21–22: ten pat, p. 802–804.
(89) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 22.
(90) Plg. ten pat.
(91) Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 64: ten pat, p. 55.
(92) Dalinės Bažnyčios „turi asimiliuoti Evangelijos naujienos esminį turinį, be menkiausio esminės tiesos iškraipymo išversti į tiems konkretiems žmonėms suprantamą kalbą ir skelbti jiems šia kalba. <…> Žodį ‘kalba’ čia derėtų suprasti ne tiek semantine ar literatūrine, kiek antropologine ir kultūrine prasme“ (Ten pat, 63: ten pat, p. 53).
(93) Plg. Kalba per 1988 m. balandžio 13 d. visuotinę audienciją: Insegnamenti XI/1 (1988), p. 877–881.
(94) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 lapkričio 22), 10, kur kalbama apie įkultūrinimą „santuokos ir šeimos srityje“: AAS 74 (1982), p. 91.
(95) Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 63–65: ten pat, 53–56.
(96) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 17.
(97) Kalba Afrikos vyskupų simpoziumo dalyviams Kampaloje (1969 liepos 31), 2: AAS 61 (1969), p. 577.
(98) Paulius VI. Kalba pradedant Vatikano II Susirinkimo II sesiją (1963 rugsėjo 29): AAS 55 (1963), p. 858; plg. Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija dėl Bažnyčios santykių su nekrikščioniškosiomis religijomis Nostra aetate, 2; Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 16; Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 9; Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 53: ten pat, p. 41–42.
(99) Plg. Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam (1967 rugpjūčio 6): AAS 56 (1964), p. 609–659; Deklaracija dėl Bažnyčios santykių su nekrikščioniškosiomis religijomis Nostra aetate; Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 11, 41; Nekrikščionių reikalų sekretoriatas. Bažnyčios laikysena kitų religijų tikinčiųjų atžvilgiu: apmąstymai ir gairės dialogo ir misijos tema (1984 rugsėjo 4): AAS 76 (1984), p. 816–828.
(100) Laiškas Azijos vyskupams jos vyskupų konferencijų federacijos penktojo visuotinio susirinkimo proga (1990 birželio 23), 4: L’Osservatore Romano, 1990 07 18.
(101) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 14; plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 7.
(102) Plg. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 3; Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 7.
(103) Plg. Enciklika Redemptor hominis, 12: ten pat, 279.
(104) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 11, 15.
(105) Deklaracija dėl Bažnyčios santykių su nekrikščioniškosiomis religijomis Nostra aetate, 2.
(106) Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 35: ten pat, 458.
(107) Plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 41.
(108) Jonas Paulius II.Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 gruodžio 30), 41: AAS 80 (1988), p. 570 ir toliau.
(109) Lotynų Amerikos vyskupų trečiojo visuotinio susirinkimo Puebloje (1979) dokumentai: 3760 (1145).
(110) Kalba vyskupams, kunigams ir pašvęstojo gyvenimo institutų nariams Džakartoje (1989 spalio 10), 5: L’Osservatore Romano, 1989 10 11.
(111) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 14–21, 40–42: ten pat, p. 264–268, 277–278; Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 27–41: ten pat, p. 547–572.
(112) Plg. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 28: ten pat, p. 548–550.
(113) Plg. ten pat, 27–34: ten pat, p. 547–560; Enciklika Populorum progressio, 19–21, 41–42: ten pat, 266–268, 277–278.
(114) Kalba Rio de Žaneiro „favela Vidigal“ gyventojams (1980 liepos 2), 4: AAS 72 (1980), p. 854.
(115) Lotynų Amerikos vyskupų trečiojo visuotinio susirinkimo Puebloje (1979) dokumentai: 3757 (1142).
(116) Izaokas Žvaigždiškis. Sermo 31: PL 194, 1793.
(117) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 20.
(118) Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 35: ten pat, p. 458.
(119) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 38.
(120) Kalba Šventosios kolegijos nariams ir visiems Romos kurijos, Vatikano ir Romos vikariato bendradarbiams (1980 birželio 28), 10: Insegnamenti III/1 (1980), p. 1887.
(121) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 23.
(122) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 38.
(123) Ten pat, 29.
(124) Plg. ten pat, 38.
(125) Ten pat, 30.
(126) Lotynų Amerikos vyskupų trečiojo visuotinio susirinkimo Puebloje (1979) dokumentai: 2941 (368)
(127) Plg. Direktyvos dėl dalinių Bažnyčių tarpusavio bendradarbiavimo ir ypač dėl geresnio dvasininkų pasiskirstymo Postguam apostoli ( 1980 kovo 25): AAS 72 (1980), p. 343–364.
(128) Plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 23–27.
(129) Ten pat, 23.
(130) Ten pat.
(131) Plg. ten pat, 23, 27.
(132) Plg. Šventoji pašvęstojo gyvenimo ir pasauliečių institutų kongregacija, Šventoji vyskupų kongregacija. Direktyvos dėl vyskupų ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių tarpusavio santykių Bažnyčioje Mutuae relationes (1978 gegužės 14), 14b: AAS 70 (1978), p. 482; plg. 28: ten pat, p. 490.
(133) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 27.
(134) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 10; plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 39.
(135) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo Optatam totus, 20; plg. Guide de vie pastorale pour les pretres diocesains des Eglises qui dependent de la Congregation puor l’Evangelisation des Peuples, Roma, 1989.
(136) Kreipimasis į Tautų evangelizacijos kongregacijos visuotinio susirinkimo dalyvius (1989 balandžio 14), 4: AAS 81 (1989), p. 1140.
(137) Kreipimasis Pasaulinės misijų dienos (1982) proga: Insegnamenti V/2 (1982), p. 1879.
(138) Plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 38; Direktyvos Postquam apostoli, 24–25: ten pat, p. 361.
(139) Plg. Direktyvos Postquam apostoli, 29: ten pat, p. 362–363; Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 20.
(140) Kanonų teisės kodeksas, kan. 783.
(141) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 40.
(142) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 69: ten pat, p. 58–59.
(143) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (1988 rugpjūčio 15), 20: AAS 80 (1988), p. 1703.
(144) Plg. Pijus XII. Enciklika Evangelii praecones: ten pat, p. 510 ir toliau; Enciklika Fidei donum: ten pat, p. 228 ir toliau; Jonas XXIII. Enciklika Princeps pastorum: ten pat, p. 855 ir toliau; Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 70–73: ten pat, 59–63.
(145) Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 35: ten pat, p. 457.
(146) Plg. Enciklika Evangelii praecones: ten pat, 510–514.
(147) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 17, 33.
(148) Plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 35–36, 41.
(149) Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 14: ten pat, p. 410.
(150) Kanonų teisės kodeksas, kan. 225, § 1; plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem, 6, 13.
(151) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 31; plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 225, § 2.
(152) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 70: ten pat, p. 60.
(153) Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 35: ten pat, p. 458.
(154) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 17.
(155) Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae, 66: ten pat, p. 1331.
(156) Plg. kan. 785, § 1.
(157) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 17.
(158) Plg. Šventosios tautų evengelizacijos kongregacijos 1969 m. visuotinis susirinkimas dėl katechetų ir su tai susijusi 1970 m. balandžio mėn. „Instrukcija“: Bibliografia missionaria 34 (1970), p. 197–212, ir Šventosios Propaganda fidei kongregacijos Memoria rerum III/2 (1976), p. 821–831.
(159) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 28.
(160) Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija apie Romos kuriją Pastor bonus (1988 birželio 28), 85: AAS 80 (1988), p. 881; plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 29.
(161) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 29; plg. Apaštališkoji konstitucija Pastor bonus, 86: ten pat, p. 882.
(162) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes, 31.
(163) Plg. ten pat, 33.
(164) Plg. Paulius VI. Motu proprio „Ecclesiae sanctae“ (1966 rugpjūčio 6), II, 43: AAS 58 (1966), p. 782.
(165) Plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes,34; Motu proprio „Ecclesiae sanctae“, III, 22: ten pat, p. 787.
(166) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes,35; plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 211 ir 781.
(167) Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 54: ten pat, p. 147.
(168) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Graves et increscentes (1966 rugsėjo 5): AAS 58 (1966), p. 750–756.
(169) P. Manna. Le nostre „Chiese“ et la propagazione del Vangelo. Trentola Ducenta, 1952, 2, p. 35.
(170) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes,38.
(171) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 13.
(172) Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes,24.
(173) Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 14.
(174) Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 17: ten pat, p. 419.
(175) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(176) Plg. Kreipimasis į CELAM susirinkimą Port-au-Prince mieste (1983 kovo 9): AAS 75 (1983), p. 771–779; Homilija pradedant CELAM numatytą devynerių metų pasirengimo Lotynų Amerikos evangelizacijos 500 metų jubiliejui laikotarpį Santo Dominge (1984 spalio 12): Insegnamenti VII/2 (1984), p. 885–897.
(177) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris mater (1987 kovo 25), 2: AAS 79 (1987), 362–363.
(178) Ten pat, 22: ten pat, p. 390.